19: SŪDUVA 2:3 VELIČKA

Andrius Velička – kai vieno žmogaus pakanka komandai nugalėti.

Atvirai pasakius, nėra jokios noro po šiandienos kokias nors analizes daryt. Šiandienos rungtynėse buvo viso šio sezono Sūduvos bėdų koncetratas – galėjom pamatyt viską, dėl ko šiais metais bėdavojom. O laimėjo, taip sakant, geresni ir stipresni. Tiksliau, geresnis ir stipresnis, vardu Andrius Velička. Sakykim, tai buvo ko gero vienintelis žmogus aikštėje tarp cielų dvidešimt dviejų, kuris šiandien žaidė futbolą. Na gal dar Zubas keletą kartų neblogai pakrutėjo.

Gamta Ekraną taip pat palaikė.

Prognozės ir realybė: Ekranas. Taigi, viskas buvo taip, kaip ir prognozuota. Ekranas atrodė labai blogai. Ekranas nerodė jokio žaidaimo – visiškai negyvas ir tuščias vidurys, daugybė skylių gynyboje ir bedantis puolimas. Tiksliau – jokio puolimo. Mūsų naujasis vartininkas tiesiog neturėjo ką veikt, nes Ekranas nesurengė nė vienos padorios atakos. Tačiau Ekranui pakako tų kelių atvejų, kai ataką aplink baudos aikštelę pradėdavo daryt Andrius Velička. Be trijų įvarčių, buvo dar keletas puikių situacijų, kai ir Veličkos kolegos galėdavo ką nors doro puolime nuveikti, nes iš Andriaus gaudavo tiesiog tobulus perdavimus. Bet kadangi lošė vienas Velička, tai nieko jo kolegos ir nenuveikdavo.

Kad ir kokios bėdos kankintų Ekraną, kad ir koks miglotos atrodytų jų galimybės Europoje, tačiau Lietuvoje kitiems klubams reikės labai pasistengt, kad Panevėžio komandą išstumtų iš pirmos vietos, kurioje jie vis dar tvirtai sėdi. Ką Ekranas sugeba – tai išnaudoti savo stipriąsias puses – net jei tų pusių yra vienas vienintelis žmogus, kaip buvo šiandien. Galima tik girt ir žavėtis Ekrano pasirodymu Marijampolėje, nes jie dar kartą mūsų sanatorijos gyventojams parodė, kaip galima laimėti net ir tada, kai priešpastatyti priešininkui gali tik pergalės troškimą. 

Čia draugai kamuolį paspardyt susirinko ar kovoti dėl pergalės?

Prognozės ir realybė: Sūduva. Sūduva taip pat patvirtino visas mūsų blogąsias prognozes ir nuogastavimus. Primenu. Mes bijojome, kad Sūduva neįvertins nusilpusio čempiono. Mes baiminomės, kad Sūduva zulins kamuolį visas rungtynes po aikštės vidurį, o žaisti pradės tik kokią 80 minutę. Ir, kas natūraliai iš minėtų nuogastavimų plaukia, vietoj lengvų trijų taškų gaus riestainio skylę. Gerai, gilios analizės atlikinėt nėra prasmės, tačiau per rungtynes mažumą prasibėgsiu.

Sūduvos rungtynių balansas: 20 neblogų minučių. Rungtynes Sūduva pradėjo puikiai. Ir taip tęsė kokias 10-15 minučių. Ekranas atrodė pasimetęs, sunkiai gynėsi, o Sūduva kūrė pusprogę po pusprogės. Ir netgi progas. Galėjo įmušt, bet neįmušė. Tačiau ypatingos baimės nesijautė – atrodė, kad Sūduva pakartos praeitose rungtynėse su REO pagautą bangą ir anksčiau ar vėliau savo įvarčius vis viena įmuš. Ekranas nieko doro nerodė, gausiai gynėsi ir karts nuo karto mėgino nesėkmingai kontratakuoti.

Pamažu žaidimas ėmė lygintis – Sūduva numetė greitį, Ekranas susitaikė su gynybine taktika ir rungtynės tapo gan nykios. O tada 25 minutę vienos kontratakos metu Sūduva atliko savo veiksmuose skylę, išvedusią Veličką vieną prieš mūsų naująjį vartininkas. Vartininkas stebuklo neiškrėtė, o Velička, kitaip nei mūsiškiai panašiose situacijose, nepasimetė ir įmušė lengvą įvartį. Gal čia ir yra tas lygio skirtumas? Kai puolėjas tokiose situacijose muša įvarčius?

Nykuma truko maždaug iki antro kėlinio vidurio. Per tą laiką Ekranas (atsiprašau, Velička) sugebėjo atlikti dar vieną vadovėlinę kontrataką – gavęs kamuolį ant baudos aikštelės krašto Velička atidavė jį į kraštą, o pats nurisnojo į vartininko aikštelę ir gavęs tikslų skersą pasą (tokį, kokio mūsiškiai per visas rungtynes nė vieno padaryt nesugebėjo) bei visiškai nesaugomas Sūduvos gynėjų galva įmušė antrąjį įvartį. Mūsų naujasis vartininkas ir vėl stebuklo neatliko.

Nykuma apmalšo, kai Liubšys galų gale kreivakojį Leimoną pakeitė Ledesma. Sakykit ką norit, tačiau šiandien bet kas vietoj Leimono būtų žaidimą pagyvinęs. Juolab Ledesma, kuris moka ne tik kamuolį pasaugoti, bet ir atiduota bent 80 proc. tikslių pasų. Šiandien Ledesma netgi pyktelėjo ir vieną kartą mus nustebino pademonstruodamas, kad gali labai greitai bėgti ir pakankamai kietai laimėti kovą su kokiais keturiais-penkiais priešininkais. Kodėl tai nutiko pirmą kartą šiais metais ir kodėl net ir šiandien toks buvo tik tas vienas kartas – reikia klaust trenerio ir klubo vadų.

Galbūt Ledesma stebuklo nepadarė, tačiau su juo Sūduvos žaidimas įgavo bent šiokį tokį vaizdą ir bent šiokią tokią mintį. Manyčiau, kad būtent Ledesmos pasirodymas ir nuvedė prie tų dviejų įvarčių, kurie buvo įmušti nusilpusiai ir nukraujavusiai komandai. Sūduvai pakako 8 minučių spaudimo, kad rezultatas taptų lygus, o mūsų nuotaikos stadione radikaliai pasikeistų. Iki tol laidę nelabai gražias replikas, gausiai šiandien į stadioną susirinkę Sūduvos gerbėjai netgi ėmė vieningai skanduoti komandos vardą.

Deja, euforija truko tik dvi minutes ir baigėsi maždaug tuo metu, kai stadiono pranešėjas informavo, jog prie pagrindino laiko pridėtos penkios minutės. Šis pranešimas buvo palydėtas aplodismentų, nes visi buvo tikri, kad ir tiek pakaks rezultatui persversti. Tačiau tuomet Velička surengė trečią ataką ir įmušė trečią įvartį. Smūgis buvo tiesiog tobulas – ir, spėju, mėgėjiškai filmuotas vaizdas tikrai neparodys to, koks tobulas buvo tas smūgis. Sakoma, kad vartininkams tokie smūgiai yra tiesiog neįkandami, tad stebuklo iš mūsų naujojo vartininko kažin ar buvo galima tikėtis. Tačiau reikėtų paklaust aikštės žaidėjų, kodėl Velička turėjo laiko ne tik laisvai kamuolį gauti, ne tik pasitaisyti jį, ne tik prisitaikyti, bet netgi pramušti Sūduvos gynėjams esant per kokius tris metrus nuo jo? O jų ten buvo – ir ne tiek mažai. Bėda ta, kad mūsiškiai jokiais stebuklais netiki – nei tais, kuriuos patys gali atlikt, nei tais, kuriuos gali atlikt priešininkai. Iš esmės pasikartojo rungtynių su Šiauliais scenarijus – kai visos pastangos nuėjo niekais vien dėl to, kad Sūduvos žaidėjai „nesitikėjo“, jog galima įmušti iš tokio atstumo. Tuo viskas ir pasibaigė.

Liūdnas naujojo Sūduvos vartininko debiutas.

Sūduvos prakeiksmas vardu Povilas Leimonas. Labai nemėgstu nesėkmės priežasčių suvesti į vieną žaidėją. Juk futbolą žaidžia komanda, o ne atsikiri žmonės (nors, aišku, Ekrano atveju pasiteisino kaip sykis priešingas dalykas). Tačiau Povilui Leimonui šiandien buvo suteiktas ypatingas vaidmuo. Aikštėje nebuvo Šoblinsko, o Chvedukas buvo atitrauktas. Aišktės centre nebuvo ir Ekrano spaudimo – Ekranas aikštės vidurį atidavė be kalbų. Tad Leimonas ryžtingai ėmėsi playmakerio vaidmens. Lakstė ten sau vienas tam centre, susirinkinėjo kamuolius ir pradėdavo daugumą Sūduvos atakų. Ryžtas ir noras yra labai svarbu ir už tai galima tik paplot. Tačiau jo nepakanka. Renka ir sugebėjimų. O kad Leimonas sugebėjimų organizuot žaidimą neturi – visiems mums jau seniai yra aišku. Šiandien jis kaip niekad buvo neefektyvus. Į pirmo kėlinio pabaigą jis jau buvo pridaręs tiek pačių grubiausių klaidų, kad kiekviena naujoji jau net nustojo kelti emocijas.

Visi kas buvo stadione skaičiavo atvejus, kai Leimonas perlaikydavo kamuolį – laikydavo tol, kol jį apspisdavo priešininkai, tačiau net ir tuomet, jis kamuolio neatiduodavo, o dažniausiai nesėkmingai mėgindavo tuos priešininkus apeiti. Visi skaičiavo atvejus, kai vietoje to, kad kamuolį pasuotų, jis beviltiškai su juo įsibėgėdavo ir bėgdavo tol, kol desperatiškai atsitrenkdavo į kokį Ekrano saugą. Visi skaičiavo tolimus perdavimus į kraštą Eliošiui, kurie eidavo kokių 10 metrų aukštyje. Ir visi skaičiavo perdavimus į priekį, kurie eidavo tiesiai priešininkui į kojas. Skaičiavo ir juokavo, kad jei Ekrano pusėje stovėtų stulpas, Leimonas ir į jį pataikytų.

Beviltiškai ryžtingas Leimono žaidimas aikštės centre iš esmės nužudė Sūduvos puolimą. Po kvailų klaidų pasibaigdavo tiek daug atakų, kad ir visa komanda pateko į kažkokią komą. Lėtas šio žaidėjo mąstymas žlugdė retas kontratakos galimybes. Štai kodėl šį kartą reikia daug kalbėti apie šį žaidėją – jo iniciatyvumas ir neefektyvumas vertė niekais visas pastangas. Atvirai, pasakius keista, kodėl Liubšys šio žaidėjo neišėmė žymiai anksčiau – ankstesniai panašaus Leimono žaidimo atvejais treneris nebūdavo toks neryžtingas.

O visos kitos Sūduvos ydos buvo klasikinės.

Ekranas buvo pavargęs, tačiau net ir jo reti mėginimai kontratakuoti nepriversdavo Sūduvos saugų megzti greitas kontratakas. Jie kaip įprasta atmesdavo kamuolį gynėjams ir visi draugiškai palaukdavo, kol Ekrano veteranai sugrįždavo gynybon.

Sūduva žiauriai lėtai judėjo priekin – netgi kai antram kėliny pasirodė Ledesma, kamuolį numest būdavo galima nebent Eliošiui ar Borovskiui, nes visi kiti žaidė pėsčiomis. Ir jei priekin Sūduva judėjo lėtai, tai būdami priekyje Sūduvos žaidėjai apskritai nejudėjo.

Galybė perdavimų į pakankamai laisvus kraštus buvo totaliai neišnaudoti. Nes krašto žaidėjai arba perlaikydavo kamuolį arba jį pakeldavo taip, kad anas išlėkdavo į užribį priešingoje aikštės pusėje. Štai kamuolys metamas Eliošiui, baudos aikštelėn įbėga Beniušis ir keletą akimirkų jis yra laisvas. Tačiau vietoje to, kad Eliošius vienu lietimu mestu kamuolį į vartininko aikštelę, jis mėgina priartėti prie vartų, o paskui arba bando apeiti priešininką (dažniausiai nesėkmingai), arba tik tada bando kelti kamuolį. Tačiau baudos aikštėje tuo metu judėjimo jau nebėra, tad ir momentas mušti iš eigos praleistas. O kadangi Ekrano gynėjas jau stovi prie pat Eliošiaus, tai toks kėlimas nieko daugiau už kampinį duoti negali. Kodėl kamuolius iš kraštų kėlė Eliošius ir Borovskis, o ne Thomsonas, kuris šių dienų Sūduvoje ko gero vienintelis tai gali padoriai padaryti – aš nežinau.

Beje, ką ten su Thosmonu šiandien norėta padaryti aš taip ir nesupratau. Praeitą savaitgalį jis žibėjo su REO atakuojančio krašto gynėjo pozicijoje. O šiandien lakstė po visą aikštę ir buvo praktiškai nepastebimas.

Neišnaudotos progos. Progų Sūduva tikrai turėjo. Turėjo pakankamai daug. Panašiai kaip rungtynėse su REO. Netgi įvarčių įmušė tiek pat. Tik jų nepakako. Bet apie progų neišnaudojimą nėra prasmės kalbėti – čia jau nieko neišnalizuosi ir jokių protingų patarimų neduosi. Kai neįmuša futbolininkas, gavęs kamuolį per pora metrų nuo vartų ir netgi nelabai dengiamas – ką jau čia bepridursi?

Šiandien į aikštę teko eiti net treneriui. Deja, net ir tai nepadėjo.

Daugkartinės išvados. Nieko naujo nebuvo Sūduvos žaidimo plane, nieko naujo nebuvo ir rezultate, kuris ir vėl nepasiektas. Tad ir išvados yra klasikinės. Sūduva šiais metais ir vėl nėra didelėms pergalėms pasirengusi komanda. Žaisti Sūduva moka ir kone kiekvienose rungtynėse parodo kokias 10-20 minučių gero futbolo. Kartais – nuostabaus futbolo. Tačiau Sūduvai niekaip nepavyksta tų minučių ištempti bent jau iki didesnės rungtynių dalies. Likusį laiką Sūduva vis sugeba sulošt taip beviltiškai, kad rezultatas, kaip ir viltys vėl nuplaukia.

Štai tokios pašvinkusios yra šio sekmadienio naujienos. Kruoja Sūduvą ir vėl aplenkė. Panašu, kad greitai į lenktynes dėl trečios vietos įsijungs ir Šiauliai. Taip, kad padėtis pamažu tampa gan radikali. Mat Sūduva turi galimybių čempionatą baigti taip, kad net ir Europos žaidimus kitais metais gali tekt praleist.