Posts Tagged 'Atlantas'

32: SŪDUVA 0:0 ATLANTAS

suduva-atlantas-32-turas

Štai ir dar vienos lygiosios. Geros rungtynės, geras Sūduvos futbolas – gailėtis galima tik dėl to, kad sezono metu buvo kvailokai iššvaistyta tiek taškų, kad dabar štai tokios kovingos ir įtampos kupinos lygiosios neleidžia jomis pasidžiaugti. Tačiau niekas dar neprarasta. O Sūduvos planas likusiai sezono daliai išlieka toks pats, koks buvo trečio rato pabaigoje – tikslas yra laimėti kiekvieną likusį žaidimą.

Šias išskirtinai reikšmingas rungtynes Sūduva pradėjo kiek netikėtos sudėties – startinėje sudėtyje nematėme dviejų klasikinių atakuojančių krašto, kurie paskutiniu metu dalijasi laiku aikštėje – Russo ir Grigaravičiaus. Vietoje jų kairiojo krašto saugo vietoje stovėjo Milošas Kovačevičius. Tačiau tokį komplektą komandai vadovaujant Audriui Ramonui jau esame matę rungtynėse prieš… Žalgirį. Tai geriausiai ir simbolizuoja Sūduvos trenerio požiūrį į rungtynes ir Atlantą. Visų pirma – gynyba, o tada – jau žiūrėsim.

Kaip ir galima buvo tikėtis, rungtynės prasidėjo įtemptai, kietai, tačiau be ypatingo kurios nors komandos pranašumo. Kiekviena komanda žaidė sau įprastą futbolą – Atlantas kietesnį, masyvesnį, lėtesnį, o Sūduva – lengviau, elegantiškiau, kartais ant rimtos klaidos ribos. Dėl to per pirmas 20 minučių Altantas lyg ir atrodė mažumą tvirčiau. Gal dėl to, kad daug negalvodami visai neblogai skaldė iš toli į Sūduvos vartus. Gal ir dėl to, jog rungtynių teisėjas nuo pat pirmų minučių parodė, jog šį kartą nusprendė palaikyti Atlanto propaguojamą futbolo stilių ir nefiksuoti pražangų jėgos dvikovose, kuriose iš esmės Atlanto žaidėjai stumdė, spardė ir daužė Sūduvos jaunuolius.

Tad iš pat pradžių tapo aišku, kad šiandien bus bandoma parodyti, kuris futbolo stilius yra pranašesnis – Sūduvos greitis ar Atlanto jėga. Štai toks tas futbolas – be pagrindinių kovų visada būna ir mažųjų kovelių įvairiuose aikštės taškuose. Pavyzdžiui, šiandien nuo pat rungtynių pradžios įsižiebė dvikova apie tai ar Jokšas sutraumuos Baranovskį, ar Baranovskis uždirbs Jokšui pora kortelių (kas matė, tas žino, kad šioje kovoje Baranovskiui į pagalbą atėjo Chvedukas).

Panašiu stiliumi pirmas kėlinys ir prasisuko. Abi komandos kapojosi iš paskutiniųjų, abi komandos turėjo po keletą galimybių įmuštį įvartį. Galbūt Sūduvos progos buvo kiek rimtesnės, o prie Atlanto progų svariai prisidėjo ir Sūduvos žaidėjai, kartais sužaisdami labai avantiūriškai netoliese savų vartų. Reikia pripažinti, kad Atlantas į priekį pernelyg nesiveržė, labiau rūpinosi gynyba ir laukė kontratakų. Į pozicinį puolimą Altantas pereidavo retokai, tad Sūduvai teko nelengva užduotis tokio lygio rungtynėse lošti pirmu numeriu. Čia būtų galima teigti, kad Ramonas mažumą nepataikė su Kovačevičiumi. Visas Sūduvos veiksmas puolime iš esmės vyko dešiniuoju Baranovskio kraštu, o ten, kur turėjo žaisti serbas buvo tylu ir ramu. Kitas dalykas – ir Atlanto puolimas kažkaip labiau vyniojosi toje pačioje pusėje, todėl Kovačevičiaus gynybinių paslaugų reikėjo ne taip ir dažnai.

Aišku, šio sprendimo teisingumą turėjo parodyti antrasis kėlinys. Mat Sūduva išsaugojo galimybę leisti aikštėn leisti pilnus jėgų greitus krašto saugus. O tai reiškia, kad tradiciškai lėtiems Atlanto gynėjams gyvenimas turėjo tapti dar sudėtingesnis. Galų gale, Sūduva jau ne vieną kartą yra įrodžiusi, kad per anksti įmušti įvartį Atlantui nėra labai naudinga. Praleistas įvartis rungtynėse su Sūduva Atlantui dažniausiai suveikia kaip raudonas skuduras buliui.

Antro kėlinio pradžia tik patvirtino šias mintis – Russo vietoje Kovačevičiaus pasirodė iškart po pertraukos. Kėlinys prasidėjo panašiai – kieta kova visoje aikštėje ir lengvas Atlanto spaudimas. Per pirmas penkias minutes Atlantas buvo labai netoli įvarčio. O tada… eilinį kartą ėmė beviltiškai strigti transliacija iš Marijampolės. Reikalai susitvarkė kokią 75 minutę, tad didesnę antro kėlinio dalį mačiau labai fragmentiškai. Tuose fragmentuose vis girdėdavau rungtynių komentatoriaus svarstymus apie tai, kad jis neturi jokios galimybės patvirtinti ar paneigti eilinį teisėjo sprendimą dėl Sūduvos žaidėjo nuošalės.

Rungtynių pabaiga priminė pirmo kėlinio galą. Sūduva vis tik užlaužė Atlantą ir pradėjo kurti vieną po kitos rimtesnes situacijas prie Klaipėdos komandos vartų. Atlantas taip pat neužsidarė – tokio požiūrio iš Klaipėdos komandos kažin ar galėtum laukti.

Paskutinės dešimt minučių buvo tokios audringos, kad dabar net sunku atmintyje atgaivinti įvykių seką. Prieš akis iškyla tik trys situacijos – Jokšas tyčia ranka nutraukia Sūduvos kontrataką, Baranovskis griaunamas baudos aikštelėje ir Karolis Chvedukas neišnaudoja tobulos progos likus kelioms sekundėms iki 90-tos minutės.

Taip, tai galėjo būti vienas gražiausių Sūduvos įvarčių per šį sezoną – tobulas, tiesiog tobulas Tomo Radzinevičiaus žaidimas! Išsaugotas kamuolys tarp dviejų varžovų, jie nuvilioti nuo Karolio Chveduko, tuomet puikus perdavimas (nei per stiprus, nei per silpnas, nei per aukštas, nei dar koks nors – tiesiog tobulas) ir… Rungtynės baigiasi lygiosiomis.

Štai tokios tokelės. Belieka išvados.

Pirma. Sūduva – šaunuoliai. Sūduva lošė geresnį futbolą, gražesnį (“galbūt net gražiausią futbolą šiuo metu lygoje” – sakė Paulius Jakelis ir tokį mūsų komandos įvertinimą girdime jau ne pirmą kartą per šį sezoną). Sūduva šiandien buvo stipresnė komanda – turint omeny visas mūsų komandą šį sezoną lydėjusias peripetijas, tai yra geras pasiekimas. Kiekvienas žaidėjas kapojosi iš paskutiniųjų. Mūsų komanda sulošė puikų antrą šio čempionato ratą – džiugu, kad šiuo metu ji mėgina sulošti dar geresnį ketvirtą. Priekaištauti nėra kam.

Antra. Be abejo – tas Karolio Chveduko smūgis į kosmosą paskutinėmis rungtynių sekundėmis. Tačiau Paulius Jakelis ir vėl buvo teisus – nėra ko už tokius dalykus žaidėjo keikti. Jei komanda būtų lošusi lievą futbolą, jei pats Karolis būtų šūdą visas rungtynes malęs, o tada neišnaudojęs iš dangaus nukritusios progos – iš tikro būtų vertas pajuokos. Tačiau nepamirškite kiek kartų Chveduką šiandien Atlanto žaidėjai tiesiogine šio žodžio prasme šienavo (jei neklystu, abi geltonas Atlanto žaidėjai gavo už grubius taisyklių pažeidimus būtent prieš Chveduką). Nepamrškime žaidėjo amžiaus ir to smūgio svarbos. Tokių dalykų kaip šis neįmuštas Karolio įvartis futbole visada nutinka. Greičiausiai jie ir suteikia futbolui daugiausiai įtampos. Mes galime kalbėti apie psichologinį žaidėjų parengimą – dažnai to pakanka, kad futbolininkas perliptų nuo laiptelio “geras” ant laiptelio “labai geras”. Žaidėjų elgesys didžiausios įtampos situacijose dažnai nulemia akimirkas, kurias komandos mylėtojai prisimena daugybę metų. Štai Radzinevičius – irgi galėjo paskubėt. Tačiau jis iš situacijas išplėšė maksimumą. O Karolis – paskubėjo. Tik dabar derėtų kalbėti ne apie šį Chveduko neįmuštą įvartį, o apie žvėriškai banguotą visos komandos žaidimą sezono metu. Juk pati komanda įstatė save į situaciją, kurioje vienas įvartis gali nulemti sezono pasiekimus. Nėra stabilumo – nėra ir rezultatų. Arba jie priklauso nuo “arba-arba” situacijų.

Trečia. Sūduva neišpešė maksimumo iš šio turo, tačiau padėtis nė kiek nesikeičia. Tiesą pasakius, iš visų keturių pretendentų į medalius, mūsų komandai lieka lyg ir geriausias priešininkų komplektas – Ekranas, Kruoja (šešių taškų klausimas), Granitas, Dainava. Atlantui liko – Trakai, Šiauliai, Ekranas, Kruoja. Kruojai liko – Banga, Žalgiris, Sūduva, Trakai ir Atlantas. Trakams liko Atlantas, Ekranas, Kruoja, Dainava. Taip kad greičiausiai medalių klausimas ir vėl spręsis paskutiniuose turuose.

Ketvirta. Nemėgstu kritikuoti teisėjų, tačiau šiandieniniu vis tik turėtų pasidomėti LFF “nesportinio požiūrio į sportą komitetas”. Ar tik nemėgino jis įtakoti rungtynių rezultato? Juolab, kad ir situacijos buvo daugiau nei akivaizdžios. Atlanto žaidėjas ranka akivaizdžiai sąmoningai numuša kamuolį ranką taip nutraukdamas Sūduvos kontrataką? Geltona, kuri paliktų Atlantą dešimtyje ar nieko? Žaidėjas įsiveržia į baudos aikštelę ir, judėdamas link perdavimo, griūva. Bauda gynėjui (nes nugriovė) ar kortelė puolėjui (nes simuliavo)? O gal geriau nedarykim nieko? Suprantu, kad teisėjai taip pat yra žmonės. Tačiau mūsų teisėjų komiteto nariai galėtų susitarti tarpusavyje prieš čempionatą – kaip traktuos tam tikras situacijas kiekvienose rungtynėse. Nepriklausomai nuo teisėjo asmenybės, temperametro ar dar kokių nors asmeninių savybių. Nes jei už tą patį veiksmą vienose rungtynėse rodoma kortelė, o kitose – nieko, gaunasi visiškas šūdas.

Penkta. Kažkur už Pauliaus Jakelio komentarų girdėjau pranešimą apie tai, kad Marijampolės stadione atidarytas Sūduvos muziejus. Nors man tai įdomiau, kodėl apie tokį nutikimą nėra jokios žinutės komandos svetainėje? O ir žurnalistams (na, čia turiu omeny ir save) kokį banalų “pranešimą spaudai” galima būtų pasiųst. Na, yra kaip yra. Kai kurie dalykai keičiasi labai sunkiai. Vienžo, lankykitės muziejuje ir nepamirškite balsuoti už geriausią Sūduvos žaidėją, kurį renka šis blogas. Kitą savaitgalį mūsų laukia dar vienas mūšis už išlikimą.

Reklama

Laukiam: Sūduva – Atlantas

suduva-atlantas

Praeitas turas Sūduvai nebuvo toks sėkmingas, kaip užpraeitas. Pamename – aną kartą Sūduva laimėjo, o Trakai su Kruoja – pralošė. Šį kartą buvo galima tikėtis Atlanto pralaimėjimo, Trakų klausimą turėjo spręsti pati Sūduva, o iš Kruojos po pralaimėjimo Dainavai buvo galima tikėtis bet ko. Trakų klausimą Sūduva išsprendė puikiai, o va Atlantas su Kruoja mus nuvylė. Tačiau po liūdnoko Kūčių vakaro su Žalgiriu, Kalėdos vėl atėjo į mūsų namus. Tie patys Trakai ir vėl nustebino – pralaimėjimas Šiauliams toks netikėtas, kad beveik gali būti tikras, kad tuoj LFF ką nors ir Trakų komandoje vienoms kitoms rungtynėms diskvalifikuos.

Tačiau nėra ko dairytis atgal. Taip, be kolegų iš lygos pagalbos Sūduva negali tikėtis laimėti medalių, tačiau pirmiausia mūsų komanda turi padėti sau pačiai. Sūduvai lygoje reikia laimėti viską iš eilės – tik tokiu atveju bus galima dairytis į kitų komandų žaidimus.

Atlantui šios rungtynės taip pat fundamentalios. Atlanto padėtis identiška Sūduvos situacijai – abi komandos iš paskutiniųjų mėgina pagauti Trakus ir Kruoją, kurie sugebėjo stabiliau nuvažiuoti sezono traukiniu ir surinkti šiek tiek daugiau taškų. Tačiau pasakyti, kas laimės medalius – Kruoja, Trakai, Atlantas ar Sūduva – šiandien dar nėra įmanoma.

Atgimusio Atlanto žaidimo esmė yra paprasta. Pernai Atlantas puikiai varė ne dėl to, kad turėjo išskirtinę sudėtį. Atlantas turi daug žmonių – tas tiesa. Ir tarp tų žmonių yra A lygai puikių futbolininkų. Tačiau kažin ar Atlanto sudėtis yra kaip nors fundamentaliai geresnė už Sūduvos, Trakų, Kruojos ar net Ekrano sezono pradžioje. Greičiausiai Atlanto treneris iš Rusijos sugebėjo pernai taip sudėlioti komandos psichologiją, kad Atlantas didesnę čempionato dalį sužaidė akivaizdžiai aukščiau savo teorinių galimybių. Treneris iš Rusijos puikiai mums visiems parodė, kad net ir lietuvišką komandą galima parengti taip, kad ji maksimaliai išnaudotų turimus resursus.

Šiemet Atlanto mašina nevažiuoja taip smagiai. Šiemet dažnai Atlantas žaidžia priešingai – žemiau savo teorinių galimybių. Panašu į tai, kad šiais metais treneriui iš Rusijos yra žymiai sunkiau užkūrinėti jo komandoje lošiančius Lietuvos futbolininkus. Sunku pasakyti, kur yra tokio keisto Atlanto bangavimo priežastys – tačiau Atlantas ir per vienas rungtynes gali radikaliai pakeisti savo žaidimo stilių ir požiūrį į rungtynes.

Paskutinėse rungynėse prieš Sūduvą Atlantas mums aiškiai parodė abi savo veido puses. Sulošė beviltišką pirmą kėlinį, per kurį Sūduva gan lengvai sukalė pora įvarčių. Ir sužaidė įspūdingą antrą kėlinį, per kurį ne tik išlygino rezultatą, bet ir galėjo gailėtis, kad po rungtynių gavo tik vieną, o ne tris taškus.

Kai Atlantas lošia maksimaliai – šią komandą labai sunku sustabdyti. Tą matėme praeitą savaitę, kai Atlantas patiesė ant menčių Vilniaus Žalgirį. Nykoka pradžia, kurios metu puse kojos lošiantis Žalgiris uždirbo darbinio stiliaus įvartį ir antras kėlinys, kuriame sunku buvo patikėti, jog žaidžia garantuotas aukso medalių laimėtojas ir komanda, besistumdanti 4-5 vietose. Rungtynių pradžioje atrodė, kad Žalgiris ir vėl pasiims lengvą, eilinę pergalę prieš Klaipėdos komandą. O va antrame kėlinyje prie Atlanto vartų nebuvo sukurta nė vienos padorios progos, tuo tarpu Atlantas galėjo laisvai įmušti ir dar 2-3 įvarčius. Norėčiau priminti dar vieną dalyką – du įvarčius Žalgiriui Atlantas įmušė lošdamas be Papšio, Eliošiaus ir Razulio – žaidėjų, kurie lyg ir galėtų būti laikomi šios komandos lyderiais. Beje, Eliošiaus nematysime ir Marijampolėje – jis ant suolo ar prieš kompiuterio ekraną degins dviejų rungtynių diskvalifikaciją.

Kalbant apie Atlanto psichologiją, akivaizdus vienas dalykas. Yra labai svarbu neleisti šiai komandai įsijausti ir įsibėgėti. Labai svarbu pajusti, kai Atlanto emocinis termometras ima kilti. Tuomet jį reikia kuo greičiau uždusinti – tempiant laiką ir gumą bei nevengiant “labai teisingų” pražangų.

“Labai teisinga” pražanga – juokingas terminas, kurį “išrado” Atlanto-Žalgirio rungtynių komentatorius kalbėdamas paties apie Atlanto “taktiką” antrame kėlinyje. Tokios pražangos – viena iš esminių Atlanto gynybinės taktikos įnagių. Jos buvo viena iš priežasčių, neleidusių Žalgiriui sukurti nieko ypatingo. Kai tik pradėdavo megzstis koks įdomesnis Žalgirio puolimas, šios komandos žaidėjai būdavo negailestingai kapojami. Tai dažnokai reikšdavo geltonas korteles (jų Atlantas tą kartą gavo 5 ar 6), tačiau esminis konkrečių rungtynių tikslas buvo pasiektas. Galim būti tikri – jei lošiant prieš Sūduvą Atlantui pavyks pirmauti, tokių “labai teisingų” pražangų matysime ir Marijampolėje. Juk kontratakas griauti tokiu būdu taip pat labai apsimoka.

Kitas labai svarbus Atlanto žaidimo elementas – žaibiškas perėjimas į kontrataką. Šį metodą taiko daugybė mūsų lygos komandų, tačiau Atlanto atlikimas yra iš tikro įspūdingas. Esmė čia yra ne tik staigumas (kas, pvz., būdingas ir Sūduvai), bet ir kontratakon šokančių žmonių kiekis. Žaidžiant prieš Žalgirį, Atlantas kontratakuodamas neretai turėdavo kiekybinę persvarą, nes priekin puldavo 5-6 futbolininkai. Tokiu atveju “labai teisingos” pražangos yra nepaprastai naudingos – ypač nutraukiant atakas pradinėse stadijoje.

Ar šeštadienis Sūduvai taps antrąją Kalėdų diena – jau greitai pamatysime. O jei dar netyčia Kruoja nesugebėtų nugalėti Bangos – galėtume vienu smūgiu atšvęsti ir Kalėdas, ir Velykas.

LFF taurė: laukiam Žalgirio Vilniuje

suduva-zalgiris-2013-1

Tokiais atvejais, visada yra du požiūriai. Vienas, praktiškasis, sako, kad žymiai geriau taurės varžybose būtų gauti kokią silpną komandą ir būti garantuotam, kad žengsi toliau mažesnėmis pastangomis. Kitas, maksimalistinis požiūris, visada džiūgauja gavęs galingą važovą. Tokie žaidimai grūdina komandą ir suteikia jos gerbėjams išskirtinių akimirkų, net jei teigiamo rezultato tikėtis yra žymiai sunkiau. Juk komandiniame sporte įtampos visada būna daugiau, kai rungtynių laimėtoją sunku nuspėti.

Visiems žinoma tiesa, kad Žalgiris jau keletą sezonų yra sunkiai pavejamas Lietuvos lygos lyderis. Kartais Žalgiris klupteli. Sulošia lygiom ar netgi pralošia. Nuo 2012 metų iki šios dienos Žalgiris A lygoje pralaimėjo lygiai 8 kartus. Sūduva per tą laiką lygoje patyrė 21 pralaimėjimą. Pernai ir šiemet Sūduva prieš Žalgirį lošė 8 kartus. 1 kartą laimėjo, 3 kartus sužaidė lygiom ir 4 kartus pralošė. Įvarčių santykis – košmariškas: 6-21.

suduva-zalgiris-2008-1

suduva-zalgiris-2008-2

Sūduva ir Žalgiris: 2008 metai. 

Tiesa, statistikoje mums yra ir gerų žinių. Skaudžiausius pralaimėjimus Žalgiriui Sūduva patirdavo sezonų pradžioje. Kuo toliau – tuo žaisti sekdavosi geriau. Vienintelę pergalę Sūduva pelnė paskutiniame praeito sezono ture. Ją visi pamename, todėl dar kartą tos istorijos nekartosiu. Šiemet paskutinis Sūduvos ir Žalgirio žaidimas taip pat mums buvo palankiausias. Gan netikėtai (nes ką tik buvo praradusi trenerį, o iki tol gero žaidimo nerodė) Sūduva prieš Žalgirį sulošė ko gero puikiausias sezono rungtynes.

Tačiau šį statistinė tendencija daugiau pasako apie Žalgirio, o ne Sūduvos žaidimo kreivę sezono metu. Sezonus galingasis Žalgiris pradeda itin energingai. Kartais rodo puikų žaidimą, kartais – ne tokį gražų, tačiau semia vieną po kitos pergales tol, kol maždaug sezono viduryje tampa aišku, jog tik stebuklas gali atimti iš Žalgirio aukso medalius. Tuomet Žalgiris sėda. Nieko nepadarysi – komanda nėra jauna, pilna žaidėjų, kuriems reikia nemažai stengtis, kad A lygos auksą paverstų kraują kaitinančiu iššūkiu. Tuomet su Žalgiriu žaisti tampa įmanoma netgi komandoms, kurios tiek sudėtimi, tiek ir biudžetu nuo Vilniaus komandos gerokai atsilieka.

Žalgirio požiūrį į sezono pabaigas ko gero geriausiai atskleidžia kažkur skaityta ar girdėta Deivido Šembero citata apie dabartinę komandos situaciją: “taškus, reikalingus laimėti auksui sugebėtų surinkti net ir I lygoje lošiantis Žalgirietis”. Štai kodėl pats Žalgiris atrodo aikštėje nykokai – siekti šiai komandai jau nebėra ko, o dauguma komandos narių jau yra pernelyg brandaus amžiaus, kad juos viliotų perspektyva “žaisti savo malonumui”.

suduva-zalgiris-2010-1

suduva-zalgiris-2010-2

Sūduva ir Žalgiris: 2010 metai

Nesiekiu kritikuoti Vilniaus komandos. Tiesiog bandau suprasti šios komandos lygiui ir sudėčiai nepriimtiną ir nebūdingai prastą futbolą, kurį Žalgiris rodė, pavyzdžiui, paskutinėse rungtynėse su Atlantu. Atlantas išskirtiniu futbolu taip pat negalėjo pasigirti. Taip, Klaipėdos komanda buvo užsivedusi – ypač po antrojo įvarčio. Tačiau pakako intensyvesnės gynybos, kad Žalgiris pereitų prie mums taip pažįstamų balioninių atakų, kurios ir šios komandos atlikime buvo ne mažiau beviltiškos nei Sūduvos. Jei lygoje būtų bent 2-3 komandos, kurios su Žalgiriu kaip lygios su lygiu galėtų lošti ne tik sezono pabaigoje, bet ir jo pradžioje – kitokį ir patį Žalgirį matytume čempionato gale.

Ar tai reiškia, kad Sūduvai bus lengviau? Aišku, kad ne. Tačiau bus žymiai lengviau, nei žaisti su Žalgiriu pirmoje sezono pusėje. Esu tikras, kad Žalgirio atstovai kalbės apie tai, kad taurės varžybos – tai ne ilgas čempionatas, kad komandos nusiteikimas bus visiškai kitoks, kad komandai – labai svarbu laimėti taurę.

Tik palaukit – kelinta tai būtų iš eilės Lietuvos taurė? Ogi ketvirta. Žalgiris Lietuvos taurę laimėjo tris pastaruosius sezonus. O ką dauguma Lietuvos futbolo mylėtojų galvoja apie dabartinį taurės turnyrą? Ogi tą patį – kad taurę ir vėl laimės Žalgiris. Taip galvoja ir Žalgirio gerbėjai, ir žaidėjai, ir visi vadovai. Mat taip galvoti yra logiška ir racionalu. Kai turi keliom galvom geresnę komandą, tokias pergales planuoti yra labai lengva. Beje, Žalgiris yra daugiausiai kartų Lietuvos taurę laimėjusi komanda per visą Lietuvos futbolo istoriją. Taurė Žalgirio žaidėjų rankose jau yra buvusi 8 kartus. Apibendrinant, galime būti tikri, kad ir šį kartą Žalgiris nebus kaip nors išskirtinai nusiteikęs ir užsivedęs. Žalgiriui ir vėl bus eilinės sezono rungtynėse, kuriose eilinį kartą iš komandos bus tikimasi vien tik pergalės.

suduva-zalgiris-2012-1

suduva-zalgiris-2012-3

suduva-zalgiris-2012-4

Sūduva ir Žalgiris: 2012 metai

Galėtum sakyti, kad Sūduvai tokia reikalų padėtis yra išskirtinai dėkinga. Galėtum manyti, kad Sūduva turi kaip niekad gerą šansą pozityviai baigti šį dublį, o tada – jau ramiai tikėtis imti ir taurę. Juk galingiausias varžovas jau būtų pašalintas.

Tačiau aš nemanau, kad Sūduvai šis taurės ketvirtfinalis bus bent kiek lengvesnis vien dėl to, kad Žalgiriui trūksta motyvacijos. Žalgiris yra pakankamai mūsų kraštui gera komanda, kad ir be išskirtinio nusiteikimo sugebėtų sužaisti dvi rungtynes taip, kad pasiektų sau reikalingą rezultatą. Jei būtų lošiamos vienos rungtynės – optimizmo turėčiau žymiai daugiau. O dabar Sūduvai matau tik vieną įmanomą taktiką. Tik ji galėtų leisti tikėtis perlipti Žalgirio slenkstį.

Autobusas prie savo vartų. O gal net ir visas traukinys. Maksimali gynyba siekiant vieno tikslo – nepraleisti įvarčio. Neįmuši pats? Na ir kas. Jei nepraleisi – vis viena viskas baigsis pendeliais, kuriuose galėsi tikėtis, kad kaunietis Bartkus (jei neklystu) bus geresnis už marijampolietį Vitkauską.

Terminą “autobusas” vartojo labai nekritiškai. Juk ir patys Žalgirio žmonės autobusų vairuotojais vadina visas be išimties lygos komandas. Mat visos be išimties lygos komandos su Žalgiriu lošia gynybinio stiliaus futbolą ir viliasi Vilniaus komandą pagauti retomis kontratakomis. Atlantas paskutinę pergalę prieš Žalgirį pasiekė būtent tokiu stiliumi. Čia “autobusas” nereiškia 11 Sūduvos žaidėjų, susibūrusių savo baudos aikštelėje. Tokia gynyba Sūduvai netgi nėra labai tinkama. Mat mūsų žaidėjai mėgsta pražiopsoti tolimus priešininkų smūgius. Siekiant kiek įmanoma uždaryti kelius į savo baudos aikštelę – tokių smūgių būtų praleista dar daugiau. Panašiai Sūduva mėgino žaisti rungtynių pabaigą prieš Trakus. Ir gavo tolimą įvartį.

Ne, Sūduvai reikia gintis panašiai, kaip buvo ginamasi prieš Žalgirį paskutinėse rungtynėse ar prieš Trakus aną savaitę. Žymiai efektyviau Žalgirio puolimą pasitikti tolokai nuo savo vartų maksimaliu spaudimu. Būtina neleisti Žalgirio žaidėjams patogiai gauti kamuolius. Verta mažomis pražangomis aikštės viduryje gesinti žaidimo tempą. Ir vienas kitam padėti gynybos kraštuose. Ir nežiopsoti savo baudos aikštelėje. Ir jei puolimas nebus prioritetas, tuomet šiam gynybiniam futbolui bus galima paaukoti daugiau žmonių. Galbūt net verta pradėti rungtynes be Tomo Radzinevičiaus ir leisti jį aikštėn tik tuomet, kai visi 22 žmonės jau bus gerokai nusilakstę.

suduva-zalgiris-2013-2

suduva-zalgiris-2013-3

suduva-zalgiris-2013-6

Sūduva ir Žalgiris: 2013 metai. 

Kaip bus taip bus. Kad ir kaip bus – dviprasmiška situacija Sūduvai susiklostė. Jei tarsime, kad esminis komandos tikslas yra iškovoti teisę kitais metais pasivažinėti po Europą, šią akimirką labai sudėtinga nuspręsti, kuris turnyras yra efektyvesnis kelias link minėto tikslo. Ir vienu, ir kitu atveju Sūduvai reikės futbolo dievų paramos.

Sakyčiau, racionaliausia būtų trečiadienio rungtynėse nepersistengti. Nesukrauti visų pastangų ant šio vieno žaidimo aukuro. Mat savaitgalio pasibėgiojimas su Atlantu Marijampolėje taip pat bus esminis – galbūt tai bus netgi svarbiausios sezono rungtynės. Todėl labai svarbu prieš jas negauti traumų, neprisirinkti kortelių ir neišnaudoti visų jėgų. Štai todėl ir manau, kad trečiadienį Sūduvai būtų puiku išspausti lygiąsias arba jei pralaimėti – tuomet minimaliai. Visiškai pakaktų po trečiadienio rungtynių išsaugoti galimybę išspręsti dublio reikalus antroje kovoje. Juk kai ji vyks, Sūduvos reikalai lygoje bus žymiai aiškesni. Tuomet bus žymiai lengviau susidėlioti prioritetus.

24: SŪDUVA 0:0 EKRANAS

2014-135

Paprastai aš esu labiau optimistas, nei pesimistas. Tačiau šios rungtynės manyje pažadino gūdų pesimistą. Tiesa, reikia pripažinti, kad rungtynes žiūrėjau internetu ir mažumą fragmentiškai – man šiandien buvo darbo diena. Tačiau net ir šių rungtynių garso takelio būtų pakakę, kad suprastum, jog Sūduvai einasi prastai. Stadionas buvo labai tylus – Sūduvos gerbėjai turėjo mažai progų patriukšmauti ir pasilinksminti.

Pradėti galima toje vietoje, kur baigėsi mūsų diskusijos prieš šias rungtynes. Geras treneris yra Valdas Dambrauskas ar nelabai? Atvirai pasakius, nustebau, rungtynių anonso komentaruose radęs tiek nemeilės Ekrano treneriui. Aš taip pat nesu nei Valdo draugas, nei gerbėjas. Tiesiog man patinka ką šis treneris kalba – to pakanka, kad suprastum, jog kiekvienam varžovui turi būtent jam suformuluotą žaidimo planą. Valdo kalbose nesutiksi visiems be išimties Lietuvos treneriams būdingų poringių “nesuprantu, kas komandai nutiko”, “kažkodėl komanda palūžo”, “sėkmė nuo mūsų nusisuko” ir kitų panašių pašnekesių su dvasiomis, o ne su futbolo taktika ar strategija.

Sakyti, kad Valdas Dambrauskas kol kas nieko nepasiekė – galima. Tačiau man labiau rūpi, ką Valdas Dambrauskas pasiekė šios dienos rungtynėse prieš Sūduvą. Pradėkime nuo pradžios. Sūduva šiandien yra visomis prasmėmis galingesnė komanda. Stipresnė sudėtis, daugiau patirties, stabili finansinė situacija. Kas tuomet yra atsakingas už tai, jog šiandien Ekranas lošė su Sūduva kaip lygūs su lygiais? Aš sakyčiau – Valdas Dambrauskas. Daugiau jokių racionalių priežasčių ar argumentų nerandu.

Pažiūrėkime kaip viskas buvo. Pirmą kėlinį Ekranas stipriai atsitraukė. Klasika – jei planuoji lošti antru numeriu, rungtynių pradžioje reikia visų pirma gintis, nes tokioje situacijoje dar nepavargęs varžovas mėgina iš paskutiniųjų įkalti įvartį per pirmas 15-20 minučių. Viskas taip ir buvo. Ekranas masyviai gynėsi, o Sūduvos puolimo priemonių arsenalas neleido tikėtis efektyvaus žaidimo prieš tokią gynybą. Iš esmės per visą kėlinį Sūduva surengė vieną įspūdingesnę ataką, kai staigiais, vienu lietimu atliktais perdavimais į gerą poziciją smūgiui buvo išvestas Grigaravičius (Bagdanavičius – Radzinevičius – Chvedukas – Grigaravičius). Kodėl tokio futbolo Sūduva nežaidžia visas rungtynes – Valdas Dambrauskas mums tikrai nepaaiškins. O va iš mūsiškio trenerio greičiau galime tikėtis “sėkmė buvo ne mūsų pusėje”.

Į kėlinio pabaigą Ekranas pamažu ėmė tolti nuo savo vartų, žaidėjai plačiau išsidėstė aikštėje ir žaidimas išsilygino. Galų gale, Ekranas “progų” turėjo ne mažiau už Sūduvą. Panašiu stiliumi futbolas vyko ir antrame kėlinyje. “Įdomus futbolas” – kaip jau trečias Sūduvos rungtynes iš eilės kartoja Paulius Jakelis. Iš tikro – futbolas įdomus, įtemptas, kraują varinėjantis. Tačiau aš mieliau rinkčiausi bjaurų futbolą ir Sūduvos pergales.

O dabar pamėginkime atidžiau pažiūrėti į priežastis, lėmusias tai, kad teoriškai žymiai stipresnė komanda (Sūduva) per visas rungtynes atrodė nė trupučio ne stipresnė už teoriškai žymiai silpnesnę komandą (Ekranas).

Sūduva buvo dar mažiau pavojinga, nei žaisdamas prieš “teoriškai” žymiai galingesnes komandas už Ekraną – Trakus ir Atlantą. Anose rungtynėse buvo daugiau aštrių momentų, nei šiandien. Štai čia ir galima būtų pasakyti, kad Valdas Dambrauskas yra geresnis treneris už Jankauską ir Sarsaniją, nes jis perskaitė Sūduvos puolimo principus ir labai lengvai tą Sūduvos puolimą neutralizavo.

Tiek žaidžiant prieš Trakus, tiek ir prieš Atlantą visus pavojus Sūduvoje keldavo du krašto saugai – Grigaravičius ir Baranovskis. Vaskelai sėdint ant suolo, aikštės viduriu Sūduva priešininkams praktiškai negrąsindavo. Ir ką? Šiandien Baranovskis matėsi vos vos, o Grigaravičiaus apskritai nebuvo (jei neskaičiuosim to karto, kai po tobulo Martinezo perdavimo nepataikė į kamuolį Ekrano baudos aikštelė). Spėju, Valdas Dambrauskas pasižiūrėjo, kad Trakai ir Atlantas su šiais Sūduvos žaidėjais problemų turėjo dėl to, jog jie tiesiog lengvai apibėgdavo lėtesnius krašto gynėjus. Ir ką? Pastatykime prieš juos du, o kartais ir tris žmones. O kadangi Baranovskis ir Grigaravičius nėra Elivelto, tai toks gynybos tankumas jiems yra neįveikiamas.

Kodėl galima prieš Baranovskį ir Grigaravičių lošti keliais žaidėjais? Todėl, kad nei centre, nei baudos aikštelėje Sūduva šiuo metu neturi jokios jėgos. Vadinasi, tie du Sūduvos žaidėjai pavojų kelia tik tuomet, kai sugeba prasibrauti pro krašto gynėjus ir aštriai įlėkti į baudos aikštelę. Iš toliau į baudos aikštelę skersuoti kamuoliai nėra pavojingi, nes baudos aikštelėje stumdosi nebent lengvas ir mažas Chvedukas (čia dar vienas niuansas – tokie gynybinio plano žaidėjai kaip Šoblinskas ar Činikas apskritai taip giliai į priekį nelenda, todėl neutralizuoti 2-3 baudos aikštelėje esančius žaidėjus nėra sunku.). Sūduvos krašto saugai neturi kur kamuolio atmesti ir į centrą, nes ten – nieko nėra. Martinezas yra neblogas, tačiau jis – ne playmakeris. Tiesa, dar yra Tomas Radzinevičius. Na gerai, jam taip pat paskirsim 2-3 prižiūrėtojus (kas taip pat akivaizdžiai matėsi).

Štai taip elementariai Valdas Dambrauskas susitvarkė su Sūduvos puolimu. Sutankini gynybą prieš kelis pavojingiausius žaidėjus, kurie bet kokiu atveju neturi jokio kito sprendimo be individualaus prasiveržimo. Todėl net ir matydami prieš save kelis gynėjus, jie vis viena mėgina veržtis. Nes daugiau pasirinkimų neturi.

Kitas niuansas. Valdas Dambrauskas mato, kad Sūduva priekyje neturi jėgos ne tik skersuotiems perdavimams susirinkti. Jis mato ir tai, kad Sūduva labai prastai įgyvendina standartines situacijas – baudos smūgius, kampinius. Dėl to jis nurodo savo žaidėjams negalvojant spardyti kamuolius iš savos baudos aikštelės – į užribius, kampinius – nesvarbu kur, kad tik kamuolys baudos aikštelėje ilgiau neužsilaikytų. Mes puikiai žinome, kiek pavojų prie savo vartų Sūduva yra per pastaruosius metus sukėlusi vien dėl to, kad mėgina “protingai” išnešti kamuolį toliau nuo savo vartų. Šiandien Ekranas Sūduvai “antrų šansų” nesuteikdavo. O “dar vienas kampinis” mūsų komandai nėra šansas. Tai – iššvaistyta proga.

Beviltiškas Sūduvos žaidimas standartinėse situacijose man yra didžiausia šio sezono paslaptis. Sūduva šiandien kėlė milijoną kampinių, bet pavojingesnis tebuvo vienas pirmame kėlinyje, kai kamuolys nusileido beveik ant žemės, o Šoblinskas sugebėjo iššokti iš už Ekrano žaidėjų nugarų. Tik į vartus eilinį kartą pataikyti nepavyko. Kodėl Sūduva taip blankiai atrodo per standartines situacijas – aš tikrai nežinau. Galinčių galva lošti žaidėjų mūsų komandoje lyg ir yra. Gal per mažai šiuo klausimu dirbama per treniruotes? Juk graudžiai atrodo tas identiškas fintas, kurį jau antrose rungtynėse po baudos smūgio mėgina atlikti Chvedukas ir Grigaravičius. Abu kartus fintas totaliai nepavyko – tai gal iš tikro jis nėra pakankamai nugludintas per treniruotes? Beje, šį kartą buvo panašu į tai, kad Ekrano žaidėjai “atspėjo”, kas bus, kai prie kamuolio lieka minėti Sūduvos žaidėjai. Valdo Dambrausko nuopelnas? Gerai, tegul atsakymas būna neigiamas. Sakykime, kad tiesiog Ekrano gynėjai yra tiek sumanūs, kad patys savarankiškai sugeba tokius momentus teisingai perskaityti.

Beje, Ekranas pralenkė Sūduvą ir kitu parametru. Yra tiesa, kad daugumą pusprogių jauni Ekrano žaidėjai išvaistė paskutinėse stadijose, nevalyvai stabdydami kamuolį, nesugebėdami atlikti perdavimo ar tiesiog jį pamesdami. Tačiau į atakas Ekranas išeidavo kokybiškiau nei mūsiškiai. Matėsi, kad savoje aikštės pusėje kamuolį perėmęs Ekrano žaidėjai nekala jo bet kur į priekį. Jis jį perduoda ten, kur privalo būti atakuojantis kolega. Ir dažniausiai jis ten būdavo. Spėju, kad tikslių pirmų perdavimų Ekranas šiandien atliko daugiau nei Sūduva, kuri dažniau mėtydavo abstrakčius balionus “Radzinevičiaus kryptimi”.

Kokia išvada? Paprasta. Valdas Dambrauskas paanalizavo Sūduvos žaidimą keliose paskutinėse rungtynėse ir puikiai pasirengė. O Sūduva – neparengė nieko naujo. Mėgino Ekraną įveikti tuo pačiu stiliumi, kokiu nepavyko nugalėti nei Trakų, nei Atlanto. Gal mūsų treneriai galvojo, kad Ekranas – silpnesnė komanda už anuos varžovus, todėl ją nugalėti bus paprasta net ir atbulom kojom lošiant?

Deja, Ekranas prieš Sūduvą atrodė geriau, nei Trakai ir Atlantas kartu sudėjus. Kaip reikėjo lošti prieš Valdo Dambrausko komandą? Taip, kaip buvo padaryta ta vienintelė normali ataka pirmame kėlinyje – greitais, staigiais perdavimais vienu lietimu, pažeme ir į tuščius plotus. Tą kartą buvo įrodyta elementari tiesa – jauni Ekrano žaidėjai nėra pakankamai pasikaustę taktiškai, kad “gaudytų” tokio stiliaus atakas. Tačiau Sūduva mieliau rinkosi aukštus balionus į baudos aikštelę net ir tuomet, kai joje tebūdavo tik mažieji Chvedukas ar Russo.

Šiandien nuo pradžios iki pat galo žaidė Sūduvos naujokas iš Ispanijos. Tad galime įvertinti ir jo potencialų indėlį į Sūduvos rezultatus. Deja, belieka konstatuoti vieną faktą. Žaidžia Martinezas malonų futbolą, tačiau jo įtaka Sūduvos išvaizdai yra keliskart menkesnė nei Armino Vaskelos prieš ilgąją pertrauką. Man smagu matyti Lietuvoje tokius futbolininkus – jie demonstruoja elementarius futbolo įgūdžius, be kurių net ir žemiausioje Ispanijos lygoje ko gero negalėtum lošti, bet kurie jauniems Lietuvos futbolininkams vis dar yra “neatrasti žemynai”. Pavyzdžiui, būdas, kaip teisingai korpusu prisidengti kamuolį. Arba – kaip gavus kamuolį staigiai truktelėti į priekį ir palikti užsižiopsojusius priešininkus toli už nugaros. Tačiau Martinezas nėra to stiliaus ir lygio žaidėjas, kuris vienu nestandartiniu veiksmu gali įvykius aikštėje apversti aukštyn kojomis. Kitaip tariant, jis nėra Ledesma, Valskis ar Radzinevičius. O juk būtent tokios kokybės futbolo ir norėtųsi tikėtis iš legionieriaus. Nesvarbu iš kokios šalies jis būtų atvykęs.

Vieną klausimą galima adresuoti ir Sūduvos vadams. Kaip nutiko, kad beieškant pastiprinimo Sūduvos puolimui toli už Lietuvos sienų, vienas rezultatyviausių lygos puolėjų Lukas Kochanauskas tyliai persikėlė iš Ekrano į Trakus? Ar Lukas nebūtų tas žmogus, kuris šiandien galėtų ne tik leisti pailsėti Tomui Radzinevičiui, bet ir tapti faktoriumi, suteikiančiu atšipusiam Sūduvos puolimui energijos ir aštrumo?

Generalinė išvada dar liūdnesnė. Sūduva per pertrauką pastiprėjo. Labiausiai visi džiūgavome dėl portugališko kraujo trenerių štabe. Tačiau po pertraukos komandą ištikęs štilis užtruko kaip niekad ilgai. Blogiausia, kad ne tik nėra rezultatų, bet ir žaidimas tapo blankus bei nuspėjamas.

Iš likusių trečiame rungtynių, svarbiausios bus prieš Kruoją. Tačiau su tokiu futbolu, kokį šiandien rodė Sūduva, nugalėti Kruoją galima tikėtis nebent tuo atveju, jei Sūduvai “sėkmė šypsosis” labai plačiai, o Kruojai – “visai nesišypsos”. Kruoja juk yra to stiliaus komanda, su kuriomis Sūduvai lošti sekasi sunkiausiai – visų pirma gerai ir masyviai ginasi ir neblogai pereina į greitas atakas. Vienu metu jau buvo pasirodę, kad mūsų komandai šiais metais medalius iškovoti bus juokų darbas. Tačiau dabar panašiau yra į tai, jog visą energiją teks visų pirma investuoti į LFF taurės turnyrą, kad dar šiemet iš jo neišlėktume taip, kaip išlėkėme pernai. Pirma lyga yra pilna komandų, kurioms dabartinis Sūduvos futbolas yra tikrai įkandamas. Belieka tikėtis, kad Sūduvos trenerių štabas spės padaryti išvadas taip, į kovą dėl medalių Sūduva sugrįžtų dar iki trečio rato pabaigos.

Laukiam: Sūduva – Ekranas

2014-134Pirmo rato rungtynių su Ekranu didvyris – Mindaugas Grigaravičius. 

Kaip ne vieną kartą šiais metais jau nutiko – rungtynių anonsą tenka pradėti nuo perspėjimo apie pasikeitusį žaidimo laiką. Gal visi apie tai jau girdėjo, o gal ir ne. Žodžiu, futbolas Marijampolėje prasidės ne 12 valandą šį šeštadienį.

O dabar – apie patį futbolą. Faktas – Sūduvos laukia ne ką prastesnis išbandymas nei ankstesniuose dviejuose turuose. Ekranas smarkiai nusilpęs, dar labiau atjaunėjęs, tačiau apie tai, kad ši komanda tapo patrankų mėsa nė kalbos negali būti. Ekranas nebe tas ilgametis Lietuvos čempionas, jam tenka iš paskutiniųjų kapotis kiekvienose rungtynėse. Net ir su autobusą legionierių atsivežusia Dainava, kuri, pavyzdžiui, Šiauliams didelės bėdos nesukėlė. Tačiau Valdo Dambrausko vedamas Ekrano jaunimas, paskanintas vienu geresnių lygos žaidėjų brazilu Eivelto, net ir Žalgiriui praeitame ture buvo pakankamai kietas riešutas.

Patirties stoka lemia tai, ką Dambrauskas minėjo žodžiuose po anų rungtynių – “kai mes klydome, Žalgiris mušdavo, kai Žalgiris klydo – mes įmušti nesugebėdavome”. Tačiau ir rungtynių santraukos pakanka, kad suprastum, jog Žalgiriui gintis nuo Ekrano atakų labai paprasta nebuvo. Galbūt daugiausiai vėjo kėlė būtent Eivelto, nardydamas tarp Žalgirio gynėjų, tačiau ir progų Ekranas sukūrė ne mažiau, nei Sūduva prieš Atlantą ar Trakus. Ekrano jaunimui galima tik pavydėti – įtariu, kad jokie kiti jauni žaidėjai lygoje negauna tiek taktikos bei strategijos pamokų, kiek gauna Ekrano futbolininkai. Ta proga galima dar pasižiūrėti praeito turo Ekrano žaidimo prieš Žalgirį santrauką.

Sūduvos rungtynių su Atlantu santrauką, spėju, ne kartą jau matėme. Santrauką apie krūvą Sūduvos neišnaudotų progų ir kelias kvailas situacijas gynyboje, kurios nusinešė cielus du taškus. Štai toks nevykęs buvo Sūduvos turas. Komanda sužaidė iš principo visai neblogas rungtynes. Puolė visai neblogai – net jei pusė progų sukūrė Valentinas Baranovskis savo krašte. Gynėsi irgi neblogai – jei ne kokie keturi kartai, kai mūsų gynėjai drūčiau užsižiopsojo ir pražiopsojo du įvarčius iš niekur.

Tokia tiesa – abu įvarčius Atlantui sukūrė pati Sūduva. Pirmu atveju kokie 5 Sūduvos gynėjai nesugebėjo išnešti kamuolio iš baudos aikštelės ir suvaldyti dviejų Atlanto futbolininkų. Kitą kartą nedovanotinai laisvas buvo paliktas Papšys, kuriam užteko laiko nusivaryti kamuolį iki sau patogiausio taško ir laisvam kalti į vartus.

Kad ir kaip bevartytum – Sūduvos futbolas vis dar kelia nemažai riebių klaustukų. Kai kas jau spėjo pastebėti, kad Gvildys ir vėl ėmėsi kažkokio keistoko eksperimento. Šį kartą sudėties viražų kryptis: “stiprinkim gynybą puolimo sąskaita”. Dėl to dar neseniai aikštėje žibėjęs Arminas Vaskela ir vėl tapo giliu atsarginiu, gaunančiu kokias 20 minučių per rungtynes, o Sūduva ėmė lošti dviem atraminiais saugaus – Činiku ir Šoblinsku. Nežinau, gal ta gynyba ir tapo tvirtesnė. Juk pirmas tris rungtynes po pertraukos Sūduva iš tikro nepraleido nė vieno įvarčio. Tačiau visa gynybinė galybė yra nieko verta, jei padaroma bent pora tokių klaidų, kokias matėme praeitą šeštadienį.

Pastebėta buvo ir tai, kad šio sudėties perstumdymo ryškiausias rezultatas – stipriai sumenkęs Sūduvos puolimo arsenalas. Kaip ir ankstesnėse rungtynėse, taip ir prieš Atlantą visi Sūduvos pavojai kildavo judant kraštais. Ir, kaip minėta, tiems pavojams didžiausios įtakos turi tai, kad ko gero geriausią savo atkarpą per visą karjerą Sūduvoje lošia Valentinas Baranovskis. Palikus ant suolo Vaskelą, aikštės gabalas tarp vidurio ir priešininko baudos aikštelės tapo tuščias. Marius Šoblinskas gali atiduoti pasą, tačiau visi suprantam, kad atakas organizuoti nėra jo pagrindinis vaidmuo. Todėl tarp jo su Činiku ir kiek toliau nuo vartų atsitraukusio Tomo Radzinevičiaus plyti dykuma. Gavęs kamuolį, Tomas net nelabai turi su kuo juo pasidalinti. Nebent – leisti jį į kraštus Grigaravičiui ar Baranovskiui. Tačiau yra dar viena bėda – Russo su Martinezu, kurie pastaruoju metu minėtus du Sūduvos krašto saugus keičia, šiems neprilygsta. Todėl rungtynių pabaigoje ima strigti ir kraštai.

Kitas dalykas – ne tik mes čia tokie gudrūs. Galim būti tikri, kad Valdas Dambrauskas šios Sūduvos žaidimo ypatybės tikrai pro akis nepraleido. Jis žino, kad pakanka suvaldyti Grigaravičių su Baranovskiu ir Sūduvos puolimas turės labai daug problemų. Ekrane lošia Sūduvą puikiai išmanantis Paulius Daukša – šį kartą jo reikšmė Ekrano taktikai bus itin reikšminga. Mes puikiai žinome, kad Valdo Dambrausko Ekranas moka žaisti racionaliai. Ir jei Ekrano treneris nuspręs, kad jo komandai šį šeštadienį pakaks lygiųjų (kaip vieną kartą Marijampolėje jau yra nutikę), Sūduvai pasiimti taip reikalingus tris taškus bus ypatingai sunku.

O Sūduva savo žaidimo papildomai aktyvinti nelabai ir turi kuo. Šią savaitę sužinojome, kad Broko ir Kiselevskio šiemet jau ko gero aikštėje nepamatysime. Tad Dariui Gvildžiui belieka tie žaidėjai, kuriuos visus spėjome pamatyti per pastaruosius turus. Kovačevičiaus ar Kdouh sugrįžimas kažin ar galėtų turėti rimtesnės įtakos. O štai Russo ir Martinezas Sūduvos gelbėtojais šiemet tikrai netaps.

Todėl ir stebina Dariaus Gvildžio sprendimas ant suolo laikyti Arminą Vaskelą, prieš ilgąją pertrauką pagaliau atradusį savo žaidimą, primušusį įvarčių ir tapusį antruoju po Mindaugo Grigaravičiaus sezono atradimu. Su tuo “atradimu” gal ir perspaudžiau – jei Mindaugas buvo niekam nežinomas, tai iš Vaskelos dar prieš sezoną buvo tikimasi lyderio vaidmens. Tačiau mūsų treneriai dėl kažkokių mums nežinomų priežasčių ir toliau Arminu nelabai pasitiki ir ko gero vienintelį Sūduvoje žmogų, galintį imtis padoresnio atakų organizavimo darbo, atkakliai laiko ant suolo.

Russo greičiausiai jau seniai pasiekė savo galimybių ribą. Sezono pradžioje jis pora kartų blykstelėjo, tačiau tuomet praktiškai visa komanda lošė taip prastai, kad Sūduvoje blizgėti buvo gan nesunku. Negali ant italo pykti – jis visada stengiasi, kovoja maksimaliai, tačiau naudos jo pastangos duota per mažai. Martinezas taip pat kol kas neparodė, jog ispanų futbolas yra kuo nors geresnis už lietuvišką. Tiesa, nepanašu ir į tai, kad jam patogiausia yra krašto saugo pozicija. Susidaro įspūdis, kad aikštės viduryje ispanas jaučiasi geriau, todėl net ir į Baranovskio vietą išleistas klasikinio krašto saugo funkcijų nelabai atlieka. Bet kokiu atveju – kol kas ispanas dar nesužaidė taip, kad treneriai būtų tiesiog priversti jį leisti startinėje sudėtyje. O juk būtent taip nutiko Mindaugui Grigaravičiui po pirmo rato rungtynių prieš Ekraną.

Tad belieka toliau laukti, kol Sūduva ir vėl susigrąžins šio sezono viduryje atrastą žaidimo stilių bei efektyvumą. Galbūt tai nutiks jau šį šeštadienį. Būtų visai neblogai.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1,184,770 hits