Posts Tagged 'Dainava'

35: Dainava 0:6 Sūduva


Smagi pergalė, dailūs įvarčiai (tiesa, puse akies mačiau tik pirmą kėlinį, tačiau, panašu ir antras buvo toks pats). Gaila, kad po tokio rezultato tegalime galvoti apie tai, kad jis mažumą šįmetinę Sūduvos statistiką ateities archyvams pataisė. Šiuo metu tik stebuklas gali iškrapštyti Sūduvą iš penktos vietos. Kaip ten bebūtų – smagu, kad Sūduvos vyriokai nerodė tos depresijos, kuri sklido iš mano paskutinio rašto. Sūduva lošė gerai, spaudė ir tik kėlė klausimus, kaip ši komanda nesugebėjo nugalėti Dainavos trečio rato pabaigoje. Taip, žmonės šneka, kad Dainava nebesitreniruoja, kad važiavo į rungtynes savomis mašinomis ir taip toliau. Tačiau ir trečiam rate ši Dainavos laida nebuvo labai daug pasitreniravusi. Ech, nėra ko čia tos praeities prisiminti. Nuo to juk niekas nepasikeis.

Geriau pažiūrėkite Sūduvos bankes. Šios kaip reta dailios buvo. Isoda, berods, pirmą įvartį už Sūduvą lošdamas įmušė. O Kardokui ir vėl nepasisekė. Užkeikta jam ta Dainavos komanda. Belieka tikėtis, kad paskutinėse sezono rungtynėse namuose prieš Granitą Sūduva įmuš dvigubai tiek įvarčių ir bent jau taip užbaigs sezoną smagesne gaida.

Ir nepamirškit balsuoti! Šį savaitė – paskutinė. Kitą savaitę jau skelbsiu rezultatus ir siųsiu linkėjimus rinkimų nugalėtojams.

Pažiūrėkite, pagalvokite ir nubalsuokite

suduva-dainava-1

Čempionatas šiais metais mums pasibaigė kaip niekad anksti. Tiesa, ir trumpas jis buvo – Sūduvos žaidėjai neturėjo progos paiškylauti Europoje, o mes – pamatyti savo kaime kitų mokyklų futbolo. Aišku, skųstis lyg ir nederėtų. Juk kai kuriems kolegoms iš lygos čempionatas pasibaigė maždaug antro rato viduryje. Lietuvoje – beveik kaip Ispanijoje. Dar neprasidėjus čempionatui yra aišku, kas jį laimės, o kas (tokių dauguma) neturi jokių šansų apskritai ką nors laimėti. Šiems kolegoms belieka lošti futbolą savo malonumui. Tas liko ir Sūduvai. Savo malonumui mūsų komanda gavo dvejas rungtynes su priešininkais, kuriems irgi nėra nei ko laimėti, nei ką pralaimėti.

Bent jau man tokios akimirkos yra didelių susimąstymų metas. Mat imu jaustis panašiai, kaip kadaise mano aprašytos knygos “Pitch Fever” herojus. Jis irgi bandė stebėtis, kaip galima, sulaukus brandaus amžiaus, būti įveiktam negatyvių emocijų, keliamų prasto tavo palaikomos futbolo komandos žaidimo. Jautiesi lyg narkomanas – protas suvokia, kad metus visa tai per petį, gyvenimas taptų žymiai šviesesnis, tačiau mesti viską į šiukšlių dėžę sunku.

Šiemet ne vieną kartą save esu pagavęs štai kokioje padėtyje. Imi rašyti kokią nors mintį ir staiga suvoki, kad per pastaruosius penkerius metus tą mintį jau esi vyniojęs ir užrašęs bent 3-4 kartus. Štai čia ir yra nykumos šaltinis – Lietuviškas futbolas yra tarsi vis labiau ir labiau pelkėjantis ežeras. Čia – nieko naujo. Viskas tik blogyn. Tikėtis išsigelbėjimo nėra jokių argumentų – maldomis ir gerais norais tos pelkės neišsemsi. Savaime suprantama, Lietuvos rinktinė, dar kartą įrodžiusi, kokios galaktikos skiria mūsų futbolą nuo pasaulinių standartų, optimizmo taip pat nepridėjo.

Kroatai protestuoja prieš savo futbolo federaciją. 

Vienintelis skirtumas šį kartą – mažumą pakitęs žiniasklaidos tonas. Anksčiau švelnius mūsų žiniasklaidos pabaksnojimus išprovokuodavo tik federacijos prezidentų nuotykiai su bankininkais ir prokurorais. Šį kartą buvo smūgiuota prieš rinktinės rungtynes ir iškart po bjauraus pralaimėjimo. Vargšai Lietuvos futbolo federacijos ponai – turi kentėti dėl to, kad pastaruoju metu bent jau Europoje tapo labai madinga lieti pamazgas ant dar neseniai atrodžiusių visagaliais pasaulio futbolo vadų. Panašu į tai, kad savo dozę paplavų gaus ir mūsų biurokratai.

Prieš rungtynes Lietuvos rytas paskelbė ilgą ir labai jau dviprasmišką tekstą pavadinimu “Ant karštos rinktinės trenerio kėdės – iš Vilijampolės trikampio. Trys Lietuvos rinktinės treneriai užaugo Kauno kvartale, kurį dar nuo sovietinių laikų lydi kriminalinė šlovė”.

Žurnalistas Giedrius Janonis lyg ir nieko blogo apie mūsų rinktinės šulus nerašo. Tik – žingsnis po žingsnio – nupiešia tokį rinktinės ir LFF bosų pasaulėlį, kuris labai nemaloniai dvokia. Įdomiausia yra tai, kad prie to dvoko labiausiai prisidėjo patys žurnalisto kalbinti futbolo “specialistai”. Tuo gal ir nereikėtų stebėtis – eilinis LFF piaro prakolas. Šiuolaikiškai mąstantis viešas veikėjas interviu duotų tik tuo atveju, jei turėtų teisę įtakoti galutinį tekstą. Mūsų vyrai mąstymo aštrumu nepasižymi. O gal tiesiog neturi kito pasirinkimo.

Aš ne šiaip sau pacitavau visą straipsnio pavadinimą. Tai – esminė ilgos istorijos tema. Nesvarbu pavardės ir skaičiai. Svarbu tai, kad straipsnis labai racionaliai formuoja specifinę Lietuvos futbolo federacijos ir rinktinės aurą. Jos esmė – minėtų įstaigų branduolį sudaro žmonės, kurių vertybes suformavo nelabai švari aplinka. Be abejo, žurnalistas išvengia tiesioginių kaltinimų – jų ir negali būti. Tai – teismo teritorija. Tačiau idėja apie tai, kad LFF ir rinktinę valdo “Vilijampolės trikampio” chebra yra sukrečianti. Čia net nesvarbu – Vilijampolės, Žirmūnų ar Degučių chebra. Svarbu, kad tokia sąvoka kaip “chebra” apskritai yra minima kalbant apie tokio lygio organizacijas. Tiek LFF, tiek futbolo rinktinė yra dariniai, kurių esminė funkcija yra Lietuvos reprezetavimas pasaulyje. Kitaip ir būti negali, kuomet kalba eina futbolą – vieną globaliausių dalykų šiais neramiais laikais.

Jei viešą organizaciją valdo “chebra”, objektyvumo iš tokios organizacijos gali nesitikėt. Vadinasi, joje dirba žmonės, kurie patinka “chebrai”, o ne tie, kurie yra geriausi konkrečiam darbui atlikti. Tokiu atveju taip pat neišeina kalbėti apie kokį nors organizacijos racionalumą, efektyvumą, objektyvią atsakomybę ar pozityvią evoliuciją. Kadangi viską valdo “chebra”, tai organizacija ir atspindi tos “chebros” požiūrį į pasaulį, jos vertybes ir tikslus. Stagnacija – esminė šios organizacijos išgyvenimo taktika ir viltis.

Beje, tai nėra mano išmislas. Visa tai galima rasti kitame, žymiai atviresniame straipsnyje, kuris (būtent dėl to emociško atvirumo) netgi pavadintas ne straipsniu, o “nuomone”. Be abejo, Gediminas Reklaitis daro visiškai teisingas išvadas. Jos teisingos, net jei išmestume iš teksto visus “aurimobudraitiškus” argumentus iš serijos “privačiame pokalbyje sakė”. Minėto straipsnio Lietuvos ryte tokioms išvadoms padaryti visiškai pakanka.

Keisčiausia, kad rimčiausi argumentai yra pasakomi pačių Lietryčio straipsnio herojų – Stasio Baranausko ir Stasio Stankaus – lūpomis. Jiems atrodo totaliai normalu, kad LFF viršūnėse ir už Lietuvos rinktinės vairo kažkaip “netyčia” atsidūrė didokas būrys kiemo draugų. Nors mane asmeniškai dar labiau sukrėtė dvi gal ir pašalinės temos. Viena, Stasio Baranausko mėginimai pateisinti tą kartą, kai Igoris Pankratjevas suspardė A lygos teisėją. Baranausko manymu, Pankratjevas pasielgė visiškai teisingai. “Tai labai žmogiška”, sako Stasys Baranauskas. Panašu, Stasy, kad mes iš tikro kituose kiemuose augome.

O va Stankaus tiradą apie dar neseniai Lietuvos rinktinę treniravusį Csaba Laszlo tiesiog norisi pacituoti: “Prieš tai rinktinėje jau turėjom tą vengrą. Jis mokėjo taip gražiai kalbėti, kad visus metus visi žurnalistai ausis nuleidę net išsižioję klausėsi jo makaronų. Net seilės jums varvėjo, kol pagaliau pradėjote suprasti, kad jis kabina makaronus”.

Skaitydamas šiuos pagieža permerktus žodžius, gali pagalvoti, kad kalba koks užsispyręs žurnalistas, LFF ir rinktinės kritikas, o ne oficialus-ilgametis-aukštas LFF pareigūnas, kuris yra didžia dalimis ir atsakingas už “to” vengro nusamdymą. Juk šie žodžiai reiškia tik tai, kad visa LFF federacija su Kvedaru priešakyje sumalė visišką šūdą pasamdydami trenerį praeitam ciklui. O gal tai tiesiog buvo gudrus ėjimas? Tam, kad galėtum pateisinti savos “chebros” sustatymą Lietuvos rinktinės štabe? Kad visiems šiandien rinktinę treniruojantiems galėtum pasakyt – “tylėkit, nes bus taip, kaip tais laikais, kai rinktinę treniravo “tas” vengras”. Juk iš esmė tai Stankus šį kartą ir pasakė.

Štai taip. O aš anais metais galvojau, kad man tik vaidenasi, jog “tas” vengras yra visiškas situacijos įkaitas. Tiksliau, visiškas LFF įkaitas, patekęs į “chebros” voratinklį. Trenerio ir chebros tikslai nesutapo. Vienas mėgino ką nors laužti iš komandos, kitiems visas atrankos ciklas tebuvo dalis didesnio plano, kurio tikslas – užsitikrinti ramų gyvenimą artimiausiems 5 metams. Štai, o jūs sakote, kad LFF nesugeba planuoti ir žvelgti į priekį!

Varšuvos Legia protestuoja prieš UEFA. 

Ir ką mums daryti? Kroatų kelias mums netinkamas. Gerai kroatams mėtyti į aikštę raketas, kai tavo komanda gerai lošia. O kai rinktinės žaidimas pasauliui geriausiu atveju šypsenas kelia, tai ir į tokius viešus protestus niekas rimtai nežiūrės. O iškrėsti tokį pokštą, kokį ne taip seniai atliko Varšuvos Legia tribūnų lankytojai mums tiesiog nepakaktų jėgų. Juk toje tribūnoje buvo tiek žmonių, kiek į visų mūsų lygos klubų rungtynes nesusirenka per kokias penkerias rungtynes.

Beje, Legia atvejis – klasikinė šiuolaikinio futbolo istorija. Ši komanda 6:1 nukalė Celtic, tačiau po techninės klaidos antrose rungtynėse išleido žaidėją, kuris, kaip paaiškėjo vėliau, dar negalėjo žaisti dėl pernykštės diskvalifikacijos. Celtic buvo įskaityta techninė pergalė rezultatu 3:0. Bendras rezultatas tapo 4:4 ir Celtic “laimėjo” dėl svečiuose “įmuštų” įvarčių. Beje, vėliau Celtic iš Čempionų lygos išmetė slovėnų Maribor. Šioje vietoje galima prisiminti ir anų metų Žalgirio “burtų” istoriją. Taip, futbolas iš tiesų tapo labai keistu reiškiniu.

Akivaizdu, kad pasaulio futbolo valdžia yra gilioje krizėje. Istorijos apie Blatterio ir jo chebros korupciją vis netyla. Jau ima girdėtis valstybinio lygio balsų, kviečiančių boikotuoti Pasaulio čempionatą Rusijoje. O chebra sako: “Viskas gerai, viskas Ok, judam toliau, į nieką dėmesio nekreipiam” ir… svarsto tokius klausimus, kaip siūlymą lemiamose rungtynėse pendelius mušti ne pabaigoje, o… prieš rungtynes! Jeigu įdomūs šios „reformos“ argumentai – skaitykite čia.

Tad gal ir neverta stebėtis tuo, kad ir mūsų chebra mėgina kaip įmanoma fundamentaliau užsėsti visas įmanomas kėdes Lietuvos futbolą ir išpešti naudos prieš tai, kai ir juos visus nušluos globalių reformų pasaulio futbole banga.

suduva-dainava-2

O mums belieka du dalykai.

Pirma, pažiūrėti dvi likusias Sūduvos rungtynes. Iš pradžių bus Dainava Alytoje. Taip, viskas pagal puikią šių metų tradiciją – rungtynės vyksta darbo dieną ir prasideda darbo metu. Šito žaidimo aš 100 proc. pažiūrėti negalėsiu. O tada liks sezono finiškas Marijampolėje su Granitu.

Antras dalykas – galutinai apsispręsti ir nubalsuoti už geriausią Sūduvos žaidėją šiais metais. Kad ir kaip minoriškai baigiasi šis sezonas, savo pareigą atlikti reikia. Tad kas dar nebalsavo – siųskite man savo balsus adresu ponaspop@yahoo.com. Jei reikia pasikartoti balsavimo taisykles – spauskite čia.

26: SŪDUVA 0:0 DAINAVA

2014-138

Kadangi priklausau tam Lietuvos gyventojų procentui, kuriam darbas 17.30 niekada nesibaigia, tai pirmą kėlinį mačiau labai fragmentiškai. Nieko nepadarysi. Tačiau tie skysti fragmentai atrodė lyg užstrigusi plokštelė. Kaskart įsijungęs interneto transliaciją pamatydavai du vienodus vaizdus. Arba Sūduvos žaidėjai nesėkmingai kelia balioną į Dainavos baudos aikštelę iš dešinės aikštės pusės, arba Dainava nesėkmingai spiria kamuolį nuo savo baudos aikštelės Sūduvos pusėje vieninteliam esančiam savo puolėjui. Tiesa, dar buvo labai keisto chaoso – Ugge atakuojančio saugo pozicijoje arba Isoda atraminio saugo vietoje. O Sūduvos sudėtis skaudžiai stokojo būrio sveikų arba nediskvalifikuotų pagrindinės sudėties žaidėjų – Chveduko, Grigaravičiaus, Bagdanavičiaus, Snapkausko. Gal tai ir lėmė, kad visos mano matytos Sūduvos atakos buvo balionai iš dešinio šono. Dainava šiuo metu jau turi tokią sudėtį, kuri nuo panašaus futbolo gali sėkmingai gintis. Tokie štai pirmo kėlinio įspūdžiai. Jeigu jūs pamatėte daugiau – papasakokite.

Deja, antras kėlinys prasidėjo ta pačia užstrigusia daina. Sūduva toliau banaliai vienodai bandė prasibrauti prie Dainavos vartų. Dainava būriu gynėsi ir ne ką mažiau banaliai mėgino kontratakuoti. Rungtynių komentatorius kalbėjo apie tai, kad jei Dainava visada žaistų taip gerai kaip šiandien, tai tikrai nebūtų paskutinėje vietoje. Komentatorius klydo. Jei Sūduva būtų visą sezoną žaidusi taip nykiai kaip šiandien, kažin ar šiandien būtų ketvirtoje vietoje ir galvotų apie medalius. Žodžiu, minutės kapsėjo, o Sūduvos puolimo schemos nesikeitė.

Šioks toks pagyvėjimas nutiko tik 65 minutę. Per pora minučių Sūduva galėjo įmušti bent tris kartus, neskaitant dar poros lengvesnių smūgių. Ar nors viena proga buvo po klasikinio baliono? Tikrai ne. Buvo tolimas Vaskelos smūgis. Buvo super proga po kampinio, kai stebuklingu būdu kamuolį atmušė Dainavos vartininkas. Tuomet buvo perdavimas pažeme Grigaravičiui į baudos aikštelę, kuris smagiai mušė, išvengęs kelių priešininkų. Ir dar buvo Činiko įkirtimas baudos aikštelėn bei neblogas smūgis. Nė vieno baliono – visos progos sukurtos aštriais judesiais link baudos aikštelės.

Tačiau Sūduvos “šturmas” netruko nė dešimties minučių. Tuoj pat ir vėl buvo sugrįžta prie įprastinės šiandienos schemos – nuobodokos ir bedantės Sūduvos atakos bei vangūs Dainavos mėginimai bent kiek palaikyti kamuolį aikštės viduryje. Žodžiu, kaip sakė Paulius Jakelis, pamažu brendo sensacija. Ir kai Sūduva suįžūlėjo tiek, kad, likus dešimčiai minučių iki rungtynių pabaigos, ėmė atakos pradžioje po 4-5 kartus stumdyti kamuolį savo aikštės pusėje tarp gynėjų, sensacija tapo visiškai reali. Dar liūdniau atrodė ta vieta, kur Dainavos gynėjas nuvertė Chveduką ir šiam besiruošiant kelti kamuolį link baudos aikštelės kiti Sūduvos žaidėjai vėžlio greičiu pėdino link Dainavos vartų. Šios situacijos tragizmą iki maksimumo užkėlė pats Karolis atlikdamas beprasmišką ir beviltišką smūgį į vartus vietoje to, kad normaliai į pakeltų ant kolegų galvų.

Tokios tokelės. Pajuokavom prieš rungtynes – ir še tau. Tačiau šios dienos rungtynių rezultatas gal ir galėjo nustebinti Paulių Jakelį, bet kažin ar labai nustebino mus. Štai tokią Sūduvą mes matome visą trečią ratą ir niekaip negalime suprasti tokio žaidimo priežasčių. Juk ta pati komanda visai neblogai atrodė antrame rate. Suprasti galima nebent prastų rezultatų priežastis – jei atakuoji taip, kaip šiuo metu atakuoja Sūduva, pergalių ir taškų labai sunku tikėtis. Tiesą pasakius, pastaruoju metu Sūduva pralošia jei praleidžia, o jei nepraleidžia – tuomet sužaidžia lygiom. Belieka spėlioti. Kankinsimės panašiai kaip šiandien iki pat sezono pabaigos, ar vis tik dar pamatysime padoresnio futbolo?

Futbolas grįžta: Sūduva – Dainava

2014-137Darbo liaudis laukia lietuviško futbolo. 

Po labai blankaus Lietuvos rinktinės pasivažinėjimo į San Mariną, futbolas ir vėl sugrįžta į Marijos Žemės stadionus. Kol Lietuva “kovojo“ su rinktine valstybės, kurioje žmonių gyvena mažiau nei Marijampolėje, rimto futbolo šalių specialistai su ironija svarstė apie tai, kad jau seniai laikas keisti tarptautinio futbolo atrankos varžybų formatą. Tam, kad profams iš Anglijos, Ispanijos ar Vokietijos nereikėtų lošti su mėgėjais iš San Marino ir… Lietuvos. Tokios tokelės. Ir nelabai gali ką atkirsti – juk iš tikro niekam nekyla minčių leisti taksi vairuotoją į Formulės 1 trasą vien dėl to, kad jis už vairo praleidžia gal net daugiau laiko nei profesionalūs lenktynininkai.

Mums belieka tikėtis, kad futbolo šalių specialistų balso Blatteris ir Co. neišgirs. Tad galėsime kasmet ir vėl pakalbėti apie “istorinį“ šansą, kuris nuolat ištinka mūsų futbolo federaciją bei rinktinę. Apie istorinį šansą buvo pakalbėta ir šiemet, tačiau mūsų futbolistų atliktas perdavimų atgal procentas lošiant prieš San Mariną kažin ar leidžia tikėtis ko nors išskirtinio ir šiame atrankos cikle.

O va toji pati federacija Lietuvos stadionuose ir toliau mus stebina. Iki šiol Sūduvos gerbėjai galėjo tik pasišaipyti iš kai kurių klubų, kurie atėjus rudeniui ima lošti vidudienį, nes stadionuose neturi lempų. O štai dabar ir patys gavome tokį siurprizą. Protu sunkiai suvokiamas sprendimas – žaisti ketvirtadienį ir rungtynes pradėti pusę šešių, kai pusė Lietuvos geriausiu atveju baigia darbą. Įdomu, kaip tokį futbolo žiūrovams “patogų“ tvarkaraštį pakomentuoti godotini federacijos klerkai, taip mėgstantys pasigirti tuo, kiek daug jie nuveikia futbolo populiarinimo labui? Ką gali pagalvoti naivus pilietis? Ar vėl reikės pradėti kalbą apie tai, kad Lietuvos lygos tvarkaraštį lemia kažkokios lažybų kontoros? O gal jau reikia pradėti baimintis dėl Sūduvos finansinės padėties – komandai jau gal trūksta pinigų lempos užkurti? Chm. Greičiausiai viskas buvo kitaip. Spėju, LFF burtininkai ir chiromantai dar žiemą nuspėjo, kad būtent šį ketvirtadienį Lietuvos krepšinio rinktinė Pasaulio čempionato pusfinalyje loš prieš JAV. Tai ir suplanavo rungtynes taip, kad suinteresuoti asmenys tarp rungtynių dar spėtų vakarienę pavalgyt.

Kokios priežastys bebūtų, šį kartą ir vėl pusės rungtynių garantuotai nematysiu. Nemėgstu skųstis dėl to, kad tvarkaraštis netinkamas man asmeniškai, tačiau šiemet kaip niekad daug futbolo nepamačiau būtent dėl logiškai sunkiai paaiškinamų tvarkaraščio siurprizų. Belieka viltis, kad marijampoliečiai spjaus į savo pareigas darbe ir stadione surinks standartinį tūkstantį.

Per šią trumpą pertrauką Sūduvos žaidėjai netinginiavo. Keturi pasivažinėjo ir pažaidė už Lietuvos rinktines (Karolis Chvedukas, Tomas Snapkauskas, Vilmantas Bagdanavičius ir Mindaugas Grigaravičius). Su pagrindine rinktine dirbo ir Audrius Ramonas. Tuo tarpu likę žaidėjai apsilankė Lenkijoje, kur įprastu trečio rato rezultatu (0:0) sužaidė su Gornik, lenkų Ekstraklasos klubu. Iš rungtynių aprašymo galima suprasti, kad mūsiškiai gynėsi neblogai (kas nėra naujiena), tačiau puolime nieko ypatingo nenuveikė (tas irgi trečiame rate nebestebina). Kadangi trūko gero būrio pagrindinės komandos žaidėjų (pridėkime dar traumuotus Kiselevskį, Kdouh ir Broką), tai tarptautinėje arenoje gavo progą pasirodyti ir keli vietos dubleriai (Klimavičius, Puzara, Kardokas).

Prie traumuotų žmonių pridėję dar diskvalifikuotą Marių Šoblinską ir Carlos Martinezą, prisipažinusį, kad kol kas nėra fiziškai pajėgus sužaisti pilnas rungtynes, galime daryti išvadą, kad žaisti prieš sunkiai nuspėjamą Dainava nebus lengva. Tačiau Sūduvos ispanas yra teisus – galvoti galima tik apie pergalę. Kadangi Kruoja lošia šiame ture su Trakais, Sūduva galėtų bent šiek tiek pataisyti savo padėtį lentelėje, kurią gerokai sukomplikavo per trečią ratą. Tik lengva nebus – visi žinome, kaip mūsiškiai žaidžia po pertraukų.

Belieka visiems palinkėti sėkmės – futbolininkas ir visiems simuliantams, kurie mėgins darbo metu pažiūrėti futbolo rungtynes.

17: DAINAVA 0:8 SŪDUVA

2014-95

Nors Alytuje šiandien prasidėjo miesto šventė ir į rungtynes žmones Dainava leido nemokamai, tačiau prasidėjus transliacijai neatrodė, kad stadionas lūžtų nuo žiūrovų. Nieko nuostabaus – sunku tikėtis antplūdžio, kai vienintelis klausimas yra apie tai, kiek įvarčių šį kartą tavo komanda praleis.

Dėl tų pačių priežasčių Sūduva šiandienos rungtynes pradėjo trim gynėjais ir dviem puolėjais. Ne iti dažnas vaizdas, tačiau šiemet jau keletą kartų tokią schemą matėme. Činikas, Ugge ir Kovačevičius prie savo vartų, Šoblinskas tiesiai virš jų, Chvedukas, Vaskela dar aukščiau, Grigaravičius su Baranovskiu kraštuose ir Radzinevičius bei Kdouh priekyje. Puolėjų santykis taip pat buvo nuspėjamas – libanietis priekyje, Tomas – mažumą atsitraukęs.

Žaidimas taip pat prasidėjo nuspėjamu stiliumi – vieni puolė, kiti – gynėsi. Žinia, Dainava pirmus kėlinius žaidžia visai pakenčiamai. Vėliau žaidėjams baigiasi batareikos. Tačiau rungtynių pradžios atrodo taip, lyg loštų apylygės komandos. Bent jau skirtumas tarp komandų nėra toks, kokio galėtum tikėtis pasižiūrėjęs į turnyro lentelę.

Deja, Sūduva rungtynių pradžioje ypatingai neblizgėjo. Prisimenant praeitas rungtynes su Kruoja, eiti aikštėn atsipalaidavus nederėtų. O būtent taip nusiteikusi šiandien Sūduva pradėjo . To rezultatas – visiška aikštės persvara, tačiau nieko ypatingo prie Dainavos vartų. Per pusę pirmo kėlinio Sūduva Sūduva mušė link vartų, mušė į vartus, daug atakavo, tačiau iš tikro pavojingų momentų prie Dainavos vartų nebuvo. Užtat nutiko bent dvi Dainavos atakos (abi api 13 min), kuriose ir Alytaus žaidėjai buvo ne taip toli įvarčio. Tiesą pasakius, iki 25 minutės Dainavos progos išrodė beveik įspūdingesnės nei viskas, ką sukūrė Sūduva.

Pirmas rimtas nutikimas prie Dainavos vartų įvyko tik 24 minutę, kai po aštraus Grigaravičiaus perdavimo į kamuolį tiesiai prieš vartus nepataikė Vaskela. Vaskela labai greitai pasitaisė ir įmušė pirmą savo šį sezoną ir pirmą šių rungtynių įvartį. Tačiau ir ten derėtų kalbėti apie grubią Dainavos gynybos klaidą, nei apie ryžtingus Sūduvos manevrus.

Štai tas dalykas labiausiai ir liūdino. Nepaisant silpno varžovo, nepaisant Sūduvos persvaros, mūsų komanda nežaidė greito kombinacinio futbolo, kurio taip trūko rungtynėse prieš Kruoją. Mūsų komanda apsiribodavo keliais pasais aikštės viduryje, o tada mesdavo aukštą kamuolį link Dainavos vartų. Kartais kas nors pavojingesnio nutikdavo, dažniau gausūs Dainavos gynėjai vis tik išspjaudavo kamuolius atgal.

Reikalai pasitaisė po pirmo įvarčio. Tik tuomet Sūduva pradėjo judėt mikliau ir dažniau kamuolį stumdyt pažeme į tuščias erdves. O tada pasipylė kombinacijos, dailūs perdavimai, progos ir įvarčiai. Negali sakyt, kad šios rungtynės kėlė ypatingą įtampą. O ir mano priekaištai yra mažumą iš piršto laužti, nelabai objektyvūs ir paremti ypatingai silpno varžovo logika.

Tačiau analizuoti galima netgi tokias rungtynes. Mat jų metu aštriau pasirodo, kai kurie trūkumai, kurie galbūt yra ne tokie ryškūs lošiant su pajėgesniais varžovais.

Pavyzdžiui, šį kartą aiškiai matėsi, kad Sūduvos treneriams verta paieškot daugiau sprendimų tam kraštui, kuriame lošia Grigaravičius, kad šio žaidėjo privalumai būtų geriau išnaudoti, o trūkumai – neutralizuoti. Akivaizdu, kad Mindaugui trūksta individualios technikos, todėl dažniausiai priešininkus jis mėgina tiesiog apibėgti. Juk greičio Grigaravičiui tikrai netrūksta. Kolegos jau išmoko mėtyti kamuolius Mindaugui į tuščias erdves – nors kartais jo greitį ir pervertina. Tačiau kai Grigaravičius savo kampe paliekamas vienas lėtam žaidimui, nieko doro dažniausiai nenutinka. Jis arba leidžia balioną link vartų arba praranda kamuolį mėgindamas apeit priešininką. Kodėl nepasimokius treniruotėse elementarių sienelių ir tokiu būdu neišnaudojus gerųjų Grigaravičiaus savybių?

O štai toliau lyg ir nebėra ką pasakoti. Kuo toliau, tuo mažiau ką berodė Dainava, tuo dailiau lošė Sūduva ir įvarčiai krito vienas po kito, Ugge lošė playmekeriu, Kardokas ir Kdouh įrašė savo vardus į statistiką, o Sūduva atliko tą misiją, kuri buvo iškelta prieš šias rungtynes. Sūduva užtikrintai tapo antra lygoje pagal įmuštus įvarčius, o ir jų santykiu prisivijo artimiausius konkurentus. Viskas. Einam žiūrėt pasaulio čempionato ir laukiam kito antradienio.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1 186 862 hits