Posts Tagged 'Darius Gvildys'

Trečio rato pabaigtuvės

2014-140

Skaičiai ir vardai. Trečias ratas pasibaigė skubiai, tyliai ir ramiai. LFF tvarkaraščio guru mums neleidžia net atsikvėpti – jie puikiai moka suderinti poros savaičių pauzes su rungtynėmis kas tris dienas. Mums trečias ratas buvo šūdinas kaip reikiant – ypač paskutiniai trys turai, kai buvo pralaimėta vienam iš svarbiausių konkurentų kovoje dėl medalių (dabar jau galima sakyti “buvusių konkurentų”) ir sužaista lygiosiomis su lygos autsaideriais. Pasidžiaugti galima nebent tuo, kad paskutines rungtynes smarkiai pralošė ir Atlantas. Tai Sūduvai leido išsaugoti garbingą ketvirtą vietą.

Ketvirta vieta mūsų komandai būtų iš tikro garbinga jei ne tas antrasis čempionato ratas. Štai kokie skaičiukai. Per ko gero blogiausią per pastaruosius penkerius metus pirmą ratą Sūduva tesugebėjo sugraibyti 11 taškelių. Tuo tarpu antras ratas kaip reikiant atgaivino mūsų viltis – komanda pasiėmė 19 taškų. Tai buvo geriausias rezultatas lygoje – skaičiuojant tik antro rato rezultatus, Sūduva aplenkė net Žalgirį.

O va trečias buvo vos vos rezultatyvesnis nei pirmas. Per trečią ratą Sūduva dukart nugalėjo, šešiskart sužaidė lygiosiomis ir vieną kartą pralošė. Įmušė 8 ir praleido 5 įvarčius. Viso – 12 taškų. Daugiausia įvarčių Sūduvai per trečią ratą įmušė žaidėjas, kurį Darius Gvildys ir vėl buvo pavertęs atsarginiu – Arminas Vaskela pelnė 3 įvarčius. Po vieną įmušė Grigaravičius, Russo, Ugge ir Chvedukas. Vieną Atlantas įsimušė sau. O Tomas Radzinevičius pasižymėjo tik neįmuštu pendeliu į Bangos vartus. Kokią vietą Sūduva užimtų tarp trečio rato komandų tingiu skaičiuoti – optimizmu ta vieta nekvepėtų ir prasmės tą daryti nematau.

Kažkur tarp antro ir trečio rato Sūduva atsisveikino su keliais atsarginiais – dingo Urba, Daukša ir Tumosa. Atėjo pora naujokų – ispanas Martinezas ir baltarusis Tsyvilko. Didžiausias siurprizas – trenerio iš Portugalijos pasirodymas. Kitas solidus siurprizas – jo išnykimas po kelių savaičių. Martinezas, iki šiol lošęs ant pagrindinės sudėties slenksčio, paskutinėse rungynėse net registruotas nebuvo. Ar reikės linkėti “sėkmės asmeniame ir profesionaliame gyvenime” ir legionieriui iš Ispanijos sužinosime artimiausiu metu.

O va išrinkti bent kiek ryškesnį trečio rato Sūduvos žaidėją – būtų labai sunku. Panaši padėtis buvo ir po pirmojo rato. Trečio rato pradžioje labai gerai atrodė Valentinas Baranovskis. Kaip ir viso čempionato metu gerai lošė Džiugas Bartkus. Antroje dalyje plėšėsi Chvedukas. Bėda ta, kad vieno ar kito žaidėjo blykstelėjimas vienose ar kitose rungtynėse nesuteikdavo ryškesnio postūmio komandos rezultatams. Nieko nuostabaus – futbolas ne krepšinis. Čia vienas žaidėjas aikštėje – ne karys. Futbolas – komandinis žaidimas. Todėl reikia, kad žibėtų bent pusė komandos, kad būtų įveikti net tokie varžovai kaip Granitas ar Dainava.

2014-139Mistiškasis Sūduvos treneris iš Portugalijos, kuris nė kojų apšilt nespėjo. 

Sūduvos futbolas. Visą trečią ratą mes mėginome suprasti, kas darosi su mūsų komanda. Kur dingo tas įspūdingas žaidimas, kurį komanda rodė antrame rate? Pamenate – mes vis pakritikuodavome, o kitų komandų mylėtojai stebėdavosi, sakydami, kad “vis viena Sūduva lošia maloniausią akiai futbolą visoje lygoje”.

Eilinę Sūduvos duobę paaiškinančių argumentų yra ir jie iš esmės yra visiškai klasikiniai. Gali būti, kad Sūduvos treneriai neturi idėjų. Gali būti, kad žaidėjai nesugeba išlaikyti geros formos visą sezoną. Gali būti, kad santykiai tarp trenerių ir žaidėjų yra tokie blogi, kad žaidėjai sąmoningai nevykdo trenerių nurodymų. Kas iš šių teiginių tinka Sūduvai – mes nesužinosime. Kaip visada – mūsų komanda nėra linkusi atvirauti. Galbūt kažkokių užuominų rasime tradicinėje Prezidento kalboje, tačiau jos teks dar pora mėnesių palaukti.

Yra dar vienas požiūris. Fundamentalesnis. Labiau “draugaujantis” ne su taktiniais veiksmais konkrečioms rungtynėms, o su didingesniu dalyku – ilgalaike klubo strategija.

Ilgalaikė klubo strategija yra dalykas, kurio Sūduvoje niekada nebuvo. Įtariu, kad Sūduvos vadai net nelabai supranta, kas tas dalykas yra ir su kuo jis valgomas. Komanda galvoja tik apie vieną sezoną – pagal turimas lėšas susiplanuoja žaidėjus ir žaidžia. Bėda ta, kad Sūduva yra ko gero vienintelė komanda lygoje, kuri gali lengvai tokio požiūrio atsisakyti. Nes – pasikartosiu kokį šimtąjį kartą – Sūduva yra garantuotai finansiškai stabiliausias klubas Lietuvoje jau daugiau nei dešimt metų. Galima tik pasvajoti, ko mūsų komanda galėjo per šiuos metus pasiekti, jei tolimesni tikslai būtų nubrėžti prieš kokį dešimtmetį ir tų tikslų racionaliai būtų kas sezoną siekiama.

Pakartosiu dar vieną visiems girdėtą dalyką. Dalykas nėra strateginis. Greičiau sezoninės taktikos pamatas. Algimantas Gabrys kažkada sakė, jog ruošia komandą tai, kad sėkmingai sužaistų esmines sezono rungtynes. Elementari ilgų distancijų sporto sporto išmintis, kurios, atrodo, neperprato nė vienas Sūduvos treneris, dirbęs komandoje po Gabrio. Sūduvos didžioji bėda pastaruosius penkerius metus buvo netgi ypatingai banguojantis žaidimas kiekvieno sezono metu. Sūduvos nesėkmių priežastis metai iš metų yra tai, kad komanda kasmet pralošia 2-3 esmines rungtynes. Tas, kurios suteiktų komandai rimtą postūmį judėti priekin arba tas, nuo kurių priklauso labai konkretūs, apčiuopiami rezultatai. Sezono eigoje Sūduva dažnai juda taip, kaip sau tipiškose prastose varžybose –komanda staiga pabunda ir puola padoriai lošti tuomet, kai iki rungtynių pabaigos būna likę penkios ar dešimt minučių.

Šis nesugebėjimas tinkamai atlikti darbą tuomet, kai to labiausiai reikia yra ryškiausias ženklas to, kad komandai trūksta solidaus stuburo. Komandą sudaro mūsų kraštui visai neblogi žaidėjai, kurie per sezoną sugeba pasiekti keletą įspūdingų pergalių. Komanda, kuri bent dalį sezono varo taip, lyg galvotų tik apie aukso medalius. Tačiau visa tai – tik fragmentai, kurių niekas Sūduvoje iki šiol taip ir nesugebėjo paversti stabilesniu žaidimo stiliumi.

Kad ir kaip besuktum, už tai atsakingos yra dvi grandys. Viena – komandos administracija, kuri turėtų suvokti stabilumo reikšmę komandiniame sporte ir privalėtų numatyti aiškias priemones žaidybiniam stabilumui pasiekti. Antra – trenerių štabas. Treneriai yra tie žmonės, kurie yra tiesiogiai atsakingi už kietą komandos stuburą. Už tai jie yra atsakingi net ir tuomet, kai komandoje lošia vien mėgėjai.

2014-143

Gabrys, Lavezzini, Pankratjevas, Jarmalavičius, Vencevičius, Liubšys, Gvildys… kas sekantis? Štai ir pasiekėme karščiausią šio pasakojimo tašką. Kai tekstą pradėjau rašyti, kalbų apie Dariaus Gvildžio pasitraukimą dar nebuvo. Todėl jis ir nepateko į pirmąją dalį, kurioje buvo vardijami išėję ir atėję žmonės. Vėliau klaidos taisyti nenorėjau – juk vyriausias komandos treneris yra pernelyg svarbus, kad jį minėtume šalia komandą palikusių suolo trynikų ir kelių atsitiktinių legionerių.

Pataisykit, jei klystu, tačiau iš ką tik išvardintų Sūduvos trenerių tik Gabrys ir Liubšys komandą pradėjo treniruoti nuo sezono pradžios. Ir tik Vencevičius yra treneris, kuris komandą paliko sezonui pasibaigus. Tiesa, tarp Gabrio ir Lavezzini dar buvo Žilinsko fragmentas, tačiau jo greičiausiai nelabai norime prisiminti nei mes, nei pats Žilinskas.

Dauguma A lygoje Sūduvą treniravusių žmonių gaudavo tik pusantro sezono. Algimantas Gabrys – praktiškai vienintelė išimtis. Tad nosies nukabinti Dariui Gvildžiui nėra prasmės – toks jau tas Sūduvos klubo vadų stilius. Jis ir taip komandą treniravo “šiek tiek” daugiau nei pusantro sezono. Taigi, Sūduvos laukia klasikinis darbas – trenerio paieškos.

Ar bus sunku rasti naują trenerį? Aišku, kad ne. Rasti trenerį Lietuvoje yra juokų darbas. Štai mes svarstome, kad gal neblogai būtų nučiupti kokį Valdą Dambrauską iš Ekrano. Bet, sakome, argi protingas žmogus eitų į Sūduvą, matydamas, kas čia vyksta. Aišku, kad eitų. Nes Lietuvoje treneriams nelabai yra iš ko rinktis. Kad ir kokios būtų pašalinės aplinkybės, yra geriau dirbti finansiškai stabilioje komandoje, nei tokioje, kur “kiekvieną rytą atsikeli ir žiūri, kas bus”. Trenerį rasti nesunku. Sunku yra kas kita – suprasti, kokio trenerio iš tikro komandai reikia. Ir jei neturi aiškesnio strateginio plano, atsakyti į šį klausimą yra neįmanoma. Tad ne nuo ginčų apie Dambrauską, Urboną ar Valdą Garastą darbas turėtų prasidėti, o nuo suvokimą, ką klubas planuoja nuveikti per artimiausius kelis metus.

Apie tai dar galėsime pasvarstyti, o dabar dar grįškime prie Dariaus Gvildžio. Ir akimirkai pamirškime visas nuoskaudas, kurių trečiame rate mums sočiai atseikėjo Sūduvos komanda. Geležinė tiesa – už komandos rezultatus visų pirma yra atsakingas treneris. Tačiau yra ne tik šiandienos rezultatai. O aš esu pagarsėjęs savo istoriniu požiūriu – net ir liūdną akimirką mėgstu priminti gerus praeities momentus. Pamenate – ir Ledesmą gyriau tuomet, kai komandoje jis buvo visiškas nulis. O gyriau dėl to, kad prieš tapdamas nuliu Ledesma spėjo tapti Sūduvos medalių kalviu.

Dariaus Gvildžio karjera Sūduvoje panaši. Šiandien ant jo galvos liejame kibirus kaltinimų ir kritikos. Tačiau tik Algimantas Gabrys yra Sūduvos gerbėjams atnešęs daugiau džiaugsmo nei Darius Gvildys. Pernykščio sezono antra pusė buvo visiškai beprotiška – nepaisant to, kad medalių iškovoti nepavyko. Tokio kiekio pozityvių emocijų ir entuziazmo Sūduva savo gerbėjams ko gero niekada nebuvo suteikusi. Pusė sezono Sūduva žaidė ko gero geriausią futbolą per visą komandos istoriją. Vien to pakanka, kad Darius Gvildys į komandos metraščius būtų įrašytas auksinėmis raidėmis.

Tačiau būtent šis auksinis pussezonis tapo didžiausių mūsų galvos skausmu šiame sezone. Mes jokiais būdais negalėjome suvokti, kas nutiko komandai, kuri pernai lėkė ant sparnų. Iš pradžių negalėjome suprasti – juk atrodė, kad tereikia toliau eiti pernai pradėtu keliu. Paskui ėmėme džiūgauti, kad komanda vis tik sugebėjo grįžti į pergalių ir dailaus futbolo kelią. O tada – trūkt už vadžių ir iš pradžių. Po vidurio sezono pertraukas komanda ir vėl įkrito į komą. Ir vėl – laužome galvas ir nieko nesuprantam. Kadangi reikalai nesitaisė, buvo pasiektas visiškas dugnas – nesugebėta įmušti totaliam lygos autsaideriui. Trenerio pašalinimas buvo natūralus ir tikėtinas, nors ir beprasmiškas. Beprasmiškas, nes emocijomis pagrįstas – veiksmas atliktas neturint jokio plano “B”. Vartininkų trenerio pasodinimas į pagrindinio komandos stratego vietą kažin ar gali būti pavadintas planu “B”.

Tai kokios vis tik yra tokio banguojančio Sūduvos žaidimo priežastys? Pamėginkime ramiai atlikti sąžiningą skrodimą.

Kai Darius Gvildys tapo komandos treneriu, visi puikiai supratome, kad jo galimybės ribotos. Gvildys praktiškai neturėjo patirties – dar neseniai buvo baigęs futbolininko karjerą ir teatlikęs antraplanius trenerio vaidmenis. Tačiau būkime sąžiningi. Kai Darius Gvildys atėjo į Sūduvą, mūsų komandai labiausiai reikėjo ne trenerio su didžiule patirtimi ir rimtomis taktinėmis idėjomis, o vado su bizūnu. Šią misiją Darius Gvildys puikiai atliko. Jau pamiršome, kad Gvildys gavo komandą, kurią mes buvome įpratę vadinti “sanatorija”. Tai buvo finansiškai sotus ir ramus klubas, kuriame žaidėjai, lošdami puse kojos kasmet pasiimdavo kokius nors medalius. Problemos ėmė kilti tuomet, kai lygoje ėmė rasti daugiau nei du konkurentai į medalius. O ir klasikinė bronza pradėjo nebedžiuginti.

Su “sanatorijos sindromu” Darius Gvildys susitvarkė labai greitai. Jo pirmojo interviu esminė tema buvo “agresyvumas aikštėje” – komponentas, kurio mūsų komandai žvėriškai trūko. Per gan trumpą laiką Gvildus suformavo agresyvios prigimties komandą. Ko gero pirmą kartą Sūduvos komplektavime buvo galima įžvelgti tam tikrą sąmoningą motyvą – bent dalis naujokų buvo aiškūs tam tikro stiliaus žaidėjai. Tokio stiliaus, kuris leistų žaisti greitą, agresyvų, lengvą futbolą. Darius Gvildys užtikrintai atsisakydavo žmonių, kurie, nepaisant jų futbolo lygio ir reputacijos, agresyviam žaidimui nelabai tiko. Geriausi to pavyzdžiai yra Ledesma ir Andelkovičius. Darių Gvildį galima pagirti ir už tai, kad atrado ir vidinių resursų – Bagdanavičius, Brokas, Kiselevskis ir Isoda būtent vadovaujant Dariui Gvildžiui sužaidė kol kas geriausius savo karjeros fragmentus.

Peršasi paprasta išvada. Darius Gvildys, neturėdamas daug patirties ir teorinio bagažo, sugebėjo dirbti pakankamai kryptingai ir – kas svarbiausia – pasiekti radikalaus kokybės augimo. Jau minėjau ne kartą – Sūduvos žaidimo kreivė pernai kilo kaip ant mielių. Jei toks augimas būtų verslo įmonėje, šiandien jau visi įmonės savininkai būtų milijonieriai. Taigi, šis treneris puikiai užmaskavo savo trūkumus ir išnaudojo privalumus.

Tačiau šiame pliuse glūdi ir didžiausias minusas, išprovokavęs šio sezono “trumpą sujungimą”. Drįsčiau teigti, kad pernykštės sėkmės pagrindas buvo dviejų išskirtinių žaidėjų išskirtinis žaidimas. Visų pirma – geriausio ir rezultatyviausio pernykštės lygos žaidėjo Nerijaus Valskio stebuklai. Žinau, kad Valskio gyvenimas Sūduvoje baigėsi rimtu konfliktu, tačiau mums tai nėra įdomu. Mums įdomu tik tai, kas dedasi aikštėje. O aikštėje Nerijus Valskis iš esmės tempė komandą pirmąją sezono pusę. Antroje sezono dalyje Valskis gavo idealų kompanioną – puikią sportinę formą rodžiusį Tomą Radzinevičių. Taip gan primityvią taktinę schemą (ginamės ir kuo greičiau pereiname į kontrataką) keli puikūs žaidėjai pavertė žudymo mašina, kuri buvo sunkiai įkandama visiems lygos klubams.

Kad ta paprastutė taktinė idėja užgrotų, pakako dviejų dalykų. Radzinevičius ir Valskis buvo žaidėjai, kurie galėjo atiduoti kokybišką perdavimą vienu lietimu. Jie taip pat buvo žaidėjai, kurių techniniai sugebėjimai gerokai viršijo A lygos vidurkį. Taip perėjimai iš gynybos į ataką iš tikro tapo ne tik greiti, bet ir kokybiški. Kitas dalykas – šie žaidėjai vienu judesiu galėjo užaštrinti situaciją bet kurioje aikštės vietoje. Tai vertė priešininkus skirti papildomus žmones dviems Sūduvos žaidėjams saugoti, kas jų kolegoms suteikdavo daugiau erdvės ir laisvės. Tiesą pasakius, likusiems Sūduvos žaidėjams beliko mažumą pasitempti ir negadinti vaizdo, kurį aikštėje kūrė Valskis su Radzinevičiumi.

Po sezono komandoje nelikus Valskio buvo aišku, kad treneriui teks gerokai palaužyti galvą, kuo šį žmogų pakeisti, kad sustatyta sistema ir toliau duotų rezultatus. Ir negali sakyti, kad Darius Gvildys to nemėgino daryti. Vaskelos ir Grigaravičiaus pakvietimas iš esmės ir buvo skirtas Valskio “skylei” užkimšti. Teoriškai, buvo galima pasiekti tą patį efektą. Tačiau taip nenutiko.

Viena, Sūduva vis tik neišlaikė ir pasielgė sau įprastu būdu – šalia žaidėjų, idealiai tinkamų komandos žaidimo stiliui, pačiupo ir tokių, kurie, nepaisant jų lygio, buvo iš kitos operos. Aišku, visų pirma kalba eina apie Andelkovičių. Pirmoji šio sezono pusė buvo paskirta desperatiškiems bandymams integruoti serbą į Sūduvos žaidimą, ko pasekoje treneris “pamiršo” savo išankstinį planą ir paliko ant suolo Vaskelą. Gal ir simboliška, kad žaidimas sugrįžo maždaug tuo metu, kai būtent Arminas Vaskela pagaliau gavo pakankamai laiko, kad apsiprastų aikštėje. Simboliška ir tai, kad iki to laiko Tomas Radzinevičius buvo praktiškai “išjungtas” iš žaidimo pačių Sūduvos kolegų – komandoje taip ir negimė suvokimas, kad geras vidurio puolėjas yra tam, kad nuolat būtų maitinamas perdavimas.

Taigi, Darius Gvildys pasiekė gerų rezultatų turėdamas puikius atlikėjus aikštėje ir pateko į gilią duobę tuomet, kai tokių atlikėjų komandoje nebeliko. Čia svarbu pabrėžti – tam reikia ne gerų, o išskirtinių žaidėjų. Kalbėti apie prastą Tomo Radzinevičiaus formą nėra prasmės – tiesiog šįmetinėje komandoje sunkiai atsirandašiam žaidėjui pastovus ir kokybiškas partneris.

Ir vėl – negali sakyti, kad Darius Gvildys nejautė artėjančios bėdos ir nemėgino ieškoti sprendimų. Viena, atėjus laikui pildyti komandą naujokais, jis pabrėžė, kad komandai reikia gero puolėjo. Deja, puolėjo Gvildys negavo. Gavo gynėją ir dar vieną ir taip gausaus saugų būrio papildymą. Tuomet, suprasdamas, kad puolimo suremontuoti nepavyks, treneris mėgino maksimaliai suremontuoti kitos grandies žaidimą – vis dažniau prieš rungtynes ir po jų Gvildys kaip svarbiausią tikslą ėmė minėti būtinybę nepraleisti įvarčio.

Deja, tai ir buvo tiesus kelias į pragarą. Sūduvos pastarųjų metų sėkmė buvo grįsta mušamais įvarčiais. Mūsų komanda praleisdavo nemažai, tačiau mušdavo dar daugiau. O kai komanda nustojo mušti – net ir padori gynyba nepadėjo. Na ir kas kad Sūduva trečiame rate praleido mažiau nei Trakai (6) ar Kruoja (9). Esmė ta, kad net šešerias trečio rato rungtynes baigė lygiosiomis.

Liūdniausia, kad nuo sėkmės iki nesėkmės yra žvėriškai mažai. Sūduvai būtų pakakę papildomų šešių taškų, kad šiandien ramiai lauktume ketvirto rato. Tai yra dvi niekingos pergalės. Galų gale, ramiai ketvirto rato lauktume netgi ir tuo atveju, jei Sūduva būtų įveikusi Dainavą su Granitu. Tad ir Dariui Gvildžiui iki visiškos sėkmės pritrūko visai nedaug.

Todėl ir noriu kuo nuoširdžiausiai šiam treneriui padėkoti už suteiktas išskirtines akimirkas. Jų Dariui Gvildžiui treniruojant Sūduvą buvo kaip niekad daug. Gaila, kad pritrūko to “kažko” – šis sezonas galėjo būti žymiai geresnis. Tad linkiu buvusiam Sūduvos treneriui sėkmės, o mums belieka apžiūrinėti ir įvertinti suskilusią geldą, kuri beliko iš didingų Sūduvos planų.

2014-142

Sezono finišas ir Sūduvos galimybės. Visi puikiai suprantame, kad nebėra jokių racionalių argumentų tikėtis sėkmingos sezono pabaigos. Vienintelis dalykas, kurį Sūduva dar gali pasiekti – likti LFF taurės kovose kitam sezonui. Tačiau ir čia nebus lengva. Kad ir kokį varžovą Sūduva gautų, psichologiškai jis bus nusiteikęs laimėti. Juk pati Sūduva ir pernai, ir šiemet visam pasauliui įrodinėja, kad mūsų komandai gali pasipriešinti bet kas.

Iš kitos pusės, mūsų komandos krizė yra labiau psichologinė, nei fizinė, kokia ištiko tokias komandas kaip Dainava ar Banga, kai elementariausiai nėra ką į aikštę leisti. Mes turime gerų žaidėjų – ir aikštei, ir keitimams. Tad bent jau teoriškai galime tikėtis stebuklo – panašūs sukrėtimai neretai žmones sutelkia ir tuomet jie gali pasiekti tai, ko niekas iš jų nesitiki.

Labiausiai įkvepia pernykštis sezono finišas. Sūduvos pergalė prieš Žalgirį Vilniuje buvo reikšminga dviem aspektais. Viena, ir Žalgiriui tos rungtynės buvo lemiamos. Žalgiris privalėjo nepralaimėti. O juk Žalgiris buvo visa galva galingesnis už mūsiškius. Antra, Sūduva tą pergalę pasiekė be pagrindinės savo pergalių mašinos – Nerijaus Valskio. Taigi, visas pasaulis buvo prieš Sūduvą – o pergalė vis viena buvo pasiekta. Simboliška ir tai, kad visus įvarčius sukalė jauni marijampoliečiai – Kiselevskis, Brokas ir Chvedukas.

Sūduvoje yra vidinės jėgos, reikalingos tam, kad būtų padaryta tai, kas atrodo neįmanoma. Pavyzdžiui, šiandien Sūduvai yra neįmanoma laimėti medalius. Na ir kas? Įmanoma yra viskas. O ar patys žaidėjai ir šiemet tos jėgos sugebės rasti dar devynerioms rungtynėms laimėti – jau greitai pamatysime.

2013 sezonas: paskutinės išvados ir ūkanota ateitis

2013-303

Ką kalba kolegų radijo stotys. Šis sezonas buvo išskirtinis ne tik dėl intrigos, išlikusios iki paskutinio turo. Jis įdomus ir dėl to, kad vos jam pasibaigus pasigirdo kaip niekad daug kalbų apie ateities planus ir vizijas. Ir štai tas vizijas dėliojo net trijų klubų vadai! Deja, nors Sūduvos prezidentas Vidmantas Murauskas buvo vienas pirmųjų prakalbęs apie kitų metų reikalus, Sūduvos tarp tų vizionieriškų klubų nebuvo. Nebuvo ko gero pirmą kartą per pastaruosius penkerius metus. Tai kas nutiko, kad mūsų klubas prarado tikėjimą ateitimi? Pamėginsiu šį kartą suprast, dėl ko pašvinko Sūduvos ateitis vizija ir visos misijos, skatinančios tos vizijos siekti. Tačiau prieš tai verta paklausyti, ką šneka tie, į kuriuos Sūduvai šiandien derėtų lygiuotis.

2013-305

Žalgiris: mums jūra iki kelių! Žalgirio vadų kalbose buvo daugiausiai ryžto ir optimizmo. Tačiau jie turi teisę taip kalbėti. Vis tik ten per kelis metus buvo sukurta komanda, lošianti visa galva solidesnį futbolą už likusius Lietuvos klubus. Sezono pabaigos duobę ir faktą, jog iki rimtesnių Europos klubų Žalgiriui dar labai toli, šio klubo vadai įvardijo kaip pamokas, iš kurių mokysis rengdamiesi kitų metų sezonui. Viskas aišku, teisinga, tvarkinga. Žurnalistai labai norėjo, kad Žalgirio bosai imtų kalbėti apie Čempionų lygos grupes, tačiau Mindaugas Nikoličius patikslino – Žalgirio tikslas yra grupės etapai. Nesvarbu, ar Čempionų lygos, ar Europos. Nikoličius labai aiškiai komandos tikslus kitame sezone susiaurino iki dviejų rungtynių Čempionų lygos atrankoje: “Vis pabrėžiu žaidėjams ir treneriams, kad dabar 6 mėnesius ruošimės dvejoms rungtynėms liepos mėnesį. Tai mūsų prioritetas, todėl važiuosime į stovyklas ir žaisime rungtynes su stipriomis komandomis. Pasistengsime suburti tokią komandą, kuri liepos mėnesį tas dvejas rungtynes laimėtų”.

Tuo tarpu kalbėdami apie galimą komandos stiprinimą, Žalgirio žmonės vis baksnojo pirštais į lenką Jakubą Wilką, kuris taip smagiai malėsi aikštėje sezono pradžioje. Suprask, ieškosime tokio lygio žmonių. Taip pat buvo šnekama apie komandos plėtimą, kad sezono naštą vilktų daugiau žmonių ir neslepiama, kad pastiprinimo greičiausiai bus dairomasi ne Lietuvoje. Iš A lygos “medžiagos” Žalgirio vadai svarstytų tik mūsiškio Valskio kandidatūrą. Biudžeto vizijos ši komanda taip pat neslėpė. Minėjo, kad šiemet gyveno su 6 milijonais ir planavo tokį ar net didesnį kapšą kitiems metams. Iki šiandienos Žalgiris jau spėjo pranešti, kad pratęsta sutartis su pagrindiniu treneriu ir geriausiu sezono žaidėju Kukliu.

Apibendrinant galima teigti, kad Žalgiris ir toliau racionaliai juda prieš kelis metus nubrėžtu taku. Gal ir galėtum priekaištaut, kad iš esmės einama senojo FBK keliu, kai komandą sudaro solidūs, patyrę žaidėjai, o dubleriai aikštėje praktiškai nesirodo. Tačiau visiems aišku, kad toks kelias yra efektyviausias – jei tik leidžia klubo turimi pinigai. Iš kitos pusės, dėl dėmesio jaunimui Žalgiriui taip pat negali priekaištaut. Jų dubleriai yra vieni iš čempionato lyderių, trečioji komanda lošia I lygoje, o visos Vilniaus mokyklos nuklotos plakatais, kviečiančiais vaikus į futbolo treniruotes.

Svarbiausi tikslai koncentruojami ties Europos turnyrais, nutylint ir taip visiems suprantamą faktą, kad dėl Lietuvos čempionų vardo ir taurės šis klubas bet kokiu atveju kovos. Ir šioje kovoje greičiausiai teturės vieną konkurentą. Žalgiris šiemet buvo stipriausias lygoje, tas pats bus ir kitame sezone. Todėl taškų lošiant su juo kitos komandos galės tikėtis tik tuo atveju, jei kurioje nors sezono dalyje ši komanda ir vėl smigs į tokią gilią duobę kaip šiemet.

2013-304

Atlantas – Klaipėda vis dar švenčia. Atlantas vis dar yra komanda, kelianti daugiausiai susidomėjimo lygoje. Jos pasiekimai labiausiai šiemet nustebino. Galingiausias Atlanto įnagis vis dar išlieka Konstantinas Sarsanija. Spėju, ir Žalgirio Zubas antram sezonui pasiliko bent iš dalies dėl to, kad jaučiasi turįs sąskaitų su rusu, kuris iš jo paveržė geriausio lygos trenerio titulą. Aišku, šimtaprocentinio tikrumo, kad rusas ir jo atnešti pinigai išliks ir kitais metais nėra, tačiau visi klubo žmonės kalba apie tai, kad kitame sezone viskas bus tęsiama toliau. Kalbų apie ypatingą biudžeto pagausėjimą ar ekstremalų komandos stiprinimą nebuvo, tačiau Rimantas Žvingilas neatmetė galimybės pasidairyti legionerių, griežtai pabrėždamas, kad toleruos tik tokius užsieniečius, kurie bus geresni už vietines pajėgas. Ir šiame klube daugiau kalbama apie sugrįžimą į Europos turnyrus, nei apie ir taip visiems aiškius tikslus tėvynėje. Faktas ir tai, kad būtent Atlantas ko gero ir kitais metais bus vienintelė komanda, galinti mesti rimtesnį iššūkį Žalgiriui.

Kalbant apie Atlanto gyvenimą šio sezono metu, į akis krito du dalykai. Viena, komandinė dvasia, kurią minėjo abu treneriai. Kitaip nei kai kuriuose kituose klubuose, Atlante kiekvienas aikštėn einantis žaidėjas rodyte rodė, kad yra vertas trenerio pasitikėjimo. Kitas dalykas – Atlantas jau sezono metu prisišaudė perspektyvaus jaunimo iš kitų klubų, todėl kaip niekas kitas turėjo neblogas galimybes varijuoti sudėtimi. Ir jei Ekrane ar Sūduvoje jaunimas aikštėn ėjo “iš reikalo”, dėl to, kad vienu ar kitu metu tiesiog nebūdavo galinčių lošti patyrusių žaidėjų, Atlanto treneris atlikdavo sąmoningas ir iš anksto suplanuotas drąsias improvizacijas, kurios dažniausiai pasiteisindavo. Bent jau rungtynės su Sūduva šį teiginį puikiai įrodo. Tai, kad Atlanto treneris tuo pat metu yra ir žinomas futbolo agentas, garantuoja, kad komandos komplektacija čia bus vykdoma žymiai racionaliau nei kai kuriuose kituose Lietuvos klubuose.

Šiuos elementuose ir telkiasi Atlanto jėga. Platus trokštančių lošti žaidėjų būrys, Lietuvos futbolui labai geras treneris ir bendras tiek komandos, tiek futbolo atgimimo apimto meisto optimizmas. Atlantui tai yra puiki galimybė rasti papildomų rėmėjų, gauti daugiau iš miesto savivaldybės ir dar labiau sustiprėti pačiumpant vieną kitą aukštesnio lygio žaidėją.

2013-302

Ekranas – šalin veteranus, tegyvuoja jaunimas! Tarp trijų šio sezono prizininkų, Ekranas atrodo prasčiausiai ir ypatingo sustiprėjimo iš šios komandos kitame sezone tikėtis kažin ar verta. Tačiau sezono viduryje Ekraną ištikusius vidinius konfliktus komanda jau išsprendė. Komandą palikus būriui vyresnių žaidėjų ir jų vietą užėmus jaunimui, žaidimas nenukentėjo, o rezultatas (bronzos medaliai) buvo pasiektas. Aišku, žaidimu Ekranas labai neblizgėjo, tačiau kažin ar tapo prastesnis nei sezono pradžioje po to, kai aikštėn buvo suleisti dubleriai. Ekranas vis dar stebina paskutinėmis rungtynių minutėmis išplėštų taškų kiekiu. Tai, kad būtent šiuo būdu komanda laimėjo ir bronzos medalius paskutiniame ture yra dailiai simbolinis viso sezono akcentas.

Po sezono buvo žengtas dar vienas teisingas žingsnis – po priverstinio komandos atjauninimo, kurį paskatino nepakankamas biudžetas (juk jis ir tapo konflikto su vyresniais žaidėjais priežastimi), komandos vadai šį reikalą pavertė ir idėjine ateities vizija. Aušrys Labinas ryžtingai pareiškė, kad nuo šiol Ekrano nebeteks vadinti veteranų komanda ir patikino, kad tai nėra vien pinigų taupymo kelias (nepaisant to, kad Ekranas yra vienintelis tarp šio sezono prizininkų, neslepiantis biudžeto formavimo sunkumų). Panašiai kaip ir Žalgiris, Ekranas planuoja turėti trečiąją jaunimo komandą. Turint omeny, kad ir šiemet Ekrano dubleriai buvo vieni stipresnių lygoje, sąmoningas sugrįžimas prie savų žaidėjų rengimo yra pagrįstas. Juolab, kad Ekranas, kitaip nei Atlantas, nejautė konceptualaus diskomforto samdytis legionerius ir šiemet atsivežė keletą žmonių, kurie, jei tik liks komandoje, ir kitais metais bus svarbūs veikėjai.

Tad nors Ekrano kelias teoriškai panašus į Sūduvos, Panevėžio komandos pradinė pozicija yra dėkingesnė. Ji jau dabar turi daugiau A lygoje laisvai lošti galinčio jaunimo, o ir būsimais šaltiniais, panašu, rūpinasi labiau. Matysim, kaip iš tikro Ekranui seksis įkurti efektyvią jaunų žaidėjų peryklą, tačiau tai yra vizija. O kai turi viziją ir kasdieniai sprendimai priimami lengviau. Vienintelis dalykas, kurį Ekranui teks tarpsezoniu išspręsti – vyriausiojo treneri klausimas.

2013-307

Sūduva – visko turim mažiau, bet kitais metais norėsim daugiau. Sūduva taip pat spėjo pakalbėti – ir apie šį sezoną, ir apie būsimą. Savo mintis mums atskleidė ir Prezidentas Vidmantas Murauskas, ir treneris Darius Gvildys.

Darius Gvildys pakankamai tiksliai apibūdino sezoną, tačiau sau pažymį parašė per mažą. Juk sezono pradžioje jis turėjo labai ribotų galimybių komandą, kuri lošė buką ir beviltišką futbolą, o pabaigoje Sūduva parodė vieną dailesnių futbolų lygoje. Priminsiu, prieš sezoną Sūduvą paliko būrys pernykščio pagrindo žaidėjų. Ledesma, Chvedukas, Šoblinskas ir Urba buvo traumuoti. Tad žaidimą kurti turėjo pernykščiai atsarginiai, dubleriai ir toli gražu ne stebuklingi naujokai. Brokas, Kiselevskis, Bagdanavičius, Isoda, Lasevičius, Breivė dar pernai kabinosi dublerių čempionato medalius, Baranovskis buvo atsarginiu, o Valskis prisijungė tik sezono pabaigoje. Tad iš sezoninio pagrindo beliko Davidovs, Radžius ir Leimonas. O Bašičiaus, Ugge ar Kdouh žaidžiamo futbolo lygis nesuteikė jokio pagrindo tikėtis, kad šie žaidėjai taps komandos lyderiais. Traumuotų žaidėjų sugrįžimas sezono viduryje ir tokio žmogaus kaip Tomas Radzinevičius atsiradimas turėjo išskirtinės įtakos Sūduvos išvaizdai antroje sezono pusėje. Tačiau trenerio darbo įtakos aš taip pat neatmesčiau. Juk tuo metu praktiškai visa komanda jau buvo pasirengusi lošti žymiai kokybiškesnį futbolą nei pirmoje sezono pusėje.

Treneris taip pat nubrėžė kito sezono prioritetus – nors ir labai eskiziškai. Jei pavyks komandoje išsaugoti Bašičių, bus galima teigti, jog iš tikro komandos pagrindas keliauja į kitus metus. Vadinasi, nebus tokios rimtos susižaidimo problemos ir bus galima susitelkti ties komandinio žaidimo gerinimo darbais. Treneris įvardijo konkrečius žmones, kuriems mato speficiškesnes misijas. Ugge – gynybos vadas. Šoblinskas – žaidimo organizatorius. Baranovskij – vienas iš pagrindinių Nerijaus Valskio kompensatorių. Misija neįmanoma? Nesakyčiau. Paskutinės rungtynės su Žalgiriu parodė, kad ir be Valskio komanda gali mušti įvarčius. Akivaizdu buvo ir tai, kad neesant aikštėje Nerijaus, kiti žaidėjai gauna progą imtis iniciatyvos bei atsakomybės. Tad jei galvosime ne tik apie Baranovskij, bet ir apie aštresnį, pavojingesnį Broko, Kiselevskio ar Chveduko žaidimą, Valskio šemet įmuštas įvarčių kiekis bent iš dalies gali būti kompensuotas. O Baranovskį treneris minėjo ne be reikalo – šis žaidėjas iš tikro buvo vienas didžiausių komandoje progų švaistytojų. Jei į vartus jis būtų mušęs efektyviau, laisvai galėjo tapti antru pagal rezultatyvumą komandoje.

Darius Gvildys paminėjo dar du svarbius dalykus. Viena – komandai reikia Valskio stiliaus žaidėjo. To, kuris pavojingai loštų “po puolėjais”. Šis dalykas kiekvienam akivaizdus. Tačiau, neabejotinai, esminis šiuo klausimu bus komandos prezidento požiūris. Ar bus pinigų naujokams? Klausimas labai sudėtingas. Tai įrodo ir pats faktas, kad Darius Gvildys kalba tik apie trūkumą vienoje pozicijoje. Tiesa, jei Bašičius grįš namo, tuomet bus ir kairiojo gynėjo klausimas.  Bet kokiu atveju, kuklūs Dariaus Gvildžio pageidavimai tik įrodo, koks ribotas bus kitų metų Sūduvos biudžetas. Ir jei koks Ekranas galėtų tokioje situacijoje bakstelėti pirštu į kokį nors dublerį, Sūduva tokios prabangos neturi. Nes, panašu, ir dublerių nebeliko.

Dėl to dar labiau dramatiškai skamba kita trenerio užuomina – apie tai, kad kitais metais bus siekiama “susigrąžinti prarastas pozicijas”. Ką tai reiškia? Maksimaliu atveju – medalius ir teisę lošti Europoje, minimaliu atveju – sėkmingą pasirodymą LFF taurės turnyre ir galimybės lošti Europoje dar kitą sezoną išsaugojimą. Tai yra labai kuklus, labai rezervuotas kito sezono tikslų įvardijimas. Tačiau čia treneris seka Prezidento pėdomis.

O Prezidentas dėjo kiek atviriau:  „Taigi nors sezonas baigėsi su teigiamomis emocijomis, prarasta buvo iš tiesų daug, ypač finansiškai, nes praradome kelialapį į kito sezono UEFA Europos lygos varžybas, kurios reiškia ne tik prestižą, komandos ir miesto vardo garsinimą, bet ir tiesiogines pajamas. Dėl šių priežasčių kitame sezone turėsime kiek „susispausti“ ir stengtis sugrįžti, kur jau buvome.“

Susispausti reiškia viena – ir taip neįspūdingas šių metų biudžetas dar mažės. Štai ką reiškia tie keli šimtai tūkstančių, kuriuos kiekvienas metais komanda pasisemdavo iš UEFA. Nepaisant to, komandos vadai vis tik norės, kad Sūduva grįžtų ten, kur ir buvo. Kitaip tariant – į trečią vietą. O tai neišvengiamai reiškia tik vieną – kovą su Žalgiriu, Atlantu ir Ekranu, kovą, kurią šiais metais Sūduva pralaimėjo. Galima iki pamišimo kartoti frazę “buvome verti bronzos medalių”, tačiau tiesa yra kitokia. Sūduva nebuvo verta, todėl jų ir negavo. Ekranas – buvo vertas, todėl juos ir turi. Ekranas sėkmingai sužaidė esminius sezono žaidimus, o Sūduva – praktiškai visas tokias rungtynes baigė netinkamai. Čia yra puiki vieta prisiminti Algimanto Gabrio kažkada pasakytus žodžius apie jo požiūrį į komandos laikyseną viso sezono metu. Legendinis Sūduvos treneris tą kartą akcentavo efektyvų žaidimą kertiniais sezono momentais – būtent tokiam žaidimui jis rengdavo komandą. Šiais metais Sūduva sulošė kaip sykis priešingai – žaidė ir labai blogai, ir puikiai, tačiau svarbiausiomis akimirkomis vis paslysdavo.

Kol kas visa mano šneka sukasi tik apie tris prizininkus. Tris komandas, kurios Sūduvą šiais metais aplenkė. Tačiau lygoje lošia ne tik jie. Tiesiog šiandien ką nors konkretesnio pasakyti apie likusių lygos klubų jėgas kitais metais nėra įmanoma. Kaip elgsis Kruoja – vienas dievas žino. Gal liks tokia pati, gal stiprės, o gal – kaip ir prieš šį sezoną – mėgins bankrutuoti. Dainava greičiausiai stebuklų nerodys, o va Tauras jau leidžia gandus apie naują rusiškų pinigų injekciją. Atlanto fenomeno ten greičiausiai nebus pakartota – jei kolegų iš Rytų užmojai būtų Atlanto lygio, kažin ar jie važiuotų į Tauragę. Šiauliai – ant bankroto ribos ir šneka apie dar vieną grįžimą I lygon. Tik viena Banga kol kas alsuoja stabilumu. Šis klubas greičiausiai ir kitais metais bus kietas riešutas stipriesiems – įdomu tik ar pavyks Bangai išvengti amžinos šeštos vietos. Kas lips į A lygą iš pirmos – šiandien pasakyti neįmanoma. Kol kas realiausiai skamba Klaipėdos Granito kandidatūra, nors licenzijos prašė ir Trakai su Nevėžiu. Rimčiausias tarp šių klubų greičiausiai yra I lygos nugalėtojas iš Klaipėdos – visų pirma dėl to paties rusiškų pinigų vamzdžio ir dėl žmonių, kurie klube tvarkosi. Ką nors solidesnio už anų laikų REO Granitui kažin ar pavyks sukurti, tačiau ir REO buvo sunkiai palaužiamas priešininkas (kol nepateko į bankrotinę komą).

2013-306

2013 metų pralaimėjimai – kas atsakingas? Sūduvos prezidentas įvardija visą krūvą labai įdomių priežasčių, kurios ir turėtų paaiškinti nesėkmingą Sūduvos pasirodymą. Svarbių žaidėjų traumos tarp šių priežasčių yra vienintelė prie kurios nelabai gali prikibti. Nors… Traumos yra futbolo dalis, todėl rimčiau savo gyvenimą planuojančios komandos galvoja ir apie tai, kad kiekvieno sezono metu tam tikra dalis komandos futbolininkų žaisti negalės. Padorios komandos nesielgia kaip Lietuvos kelininkai, kuriuos žiema visada užklumpa netikėtai. Taigi, jei traumų įtaka rezultatams yra tokia didelė, kokia ji buvo šiais metais Sūduvai, kalbėti reikia ne apie futbolo tiesas (“traumų būna visada”), o apie klubo nesugebėjimą iš anksto numatyti tokių problemų sprendimus. Arba, mažų mažiausiai, apie tokį ribotą biudžetą, kuris tiesiog verčia gyventi ir žaisti “va bank”.

Kitos priežastys štai kokios. Abitūros egzaminai, kuriuos teko šiais metais laikyti kai kuriems jauniausiems komandos nariams. Tuomet eina serija “psichologinių personalo problemų”: futbolininkų savęs pervertinimas, arogancija, drausmės bei požiūrio į sportą bėdos. Šių nesąmonių finaliniu akordu dera laikyti Nerijaus Valskio ir Gvildžio ar Chveduko (buvo dvi versijos) konfliktą prieš paskutinį turą. Čia galima “įrašyti” ir Nerijaus Radžiaus atvejį – Prezidentas teigia, kad šis dalykas buvo seniai suplanuotas. Jei jis buvo seniai planuotas – kodėl tam iš anksto nebuvo pasirengta?

Štai tokias problemas įvardija Prezidentas. Tai yra dalykai, jo manymu nulėmę prastus komandos rezultatus. Ir jeigu iš tikro yra taip, tai futbolininkai čia apskritai yra ne prie ko. Vadinasi, mes negalime jiems priekaištauti nei dėl kvailai prarastų taškų, nei dėl pralaimėtų rungtynių Europos ar LFF taurėse. Čia ne jiems dvejetą reikia rašyt, o pačiam Prezidentui ir visai klubo administracijai, įskaitant ir trenerių kolektyvą.

Juk visa tai yra klasikinės personalo valdymo problemos – su jomis yra susiduriama bet kokiame kolektyve, kur rezultato siekiama bendru visos darbuotojų darbu (turiu omeny, kad gamykloje, kur kiekvienas yra atsakingas tik už savo stakles, tokių problemų būna mažiau). Žmonės yra patys įvairiausi – atviri, uždari, ramūs, karštakošiai. Ypač sudėtinga, kai didžiąją kolektyvo dalį sudaro gyvenimiškos patirties stokojantis jaunimas. Santykius tokiuose kolektyvuose reikia nuolat modeliuoti – reikia stebėti ne tik žmonės, bet ir jų tarpusavio santykius, reikia “gesinti” konfliktus, kol jie dar neįsiplieskė atvira liepsna, reikia nuolat koreguoti kone kiekvieno veikėjo elgseną. Juk vieną reikia raminti, o kitą – skatinti būti aktyviu. Ir taip toliau. Ir panašiai. Žodžiu, klasika.

Ir jei Sūduvoje visą sezoną dėjosi tokios nesąmonės, vadinasi, niekas ten nieko nestebėjo ir nemodeliavo. Galėtum rėžt, jog tai yra trenerio darbas, tačiau vienas treneris visko nesužiūrės. Juolab, kad jam tenka visų pirma galvot apie rungtynes, kurios sezono metu “artėja” nuolat. Trumpai tariant, belieka konstatuoti, kad už prastus šių metu rezultatus atsakingi vis tik yra ne “darbininkai”, o “cecho viršininkai” ir “gamyklos direktorius”.

2013-309

Sūduva – kai vien norėti yra per mažai. O dabar – suveskime Sūduvos vadų šnekas su kitais dalykais. Praktiškais, apčiuopiamais ir konkrečiais.

Sūduvos sudėtis iš principo nėra silpnesnė už Atlanto ar Ekrano. Bent jau su šiomis komandomis tokia Sūduva sėkmingai sužaisti tikrai gali – tiesiog tam reikia ypatingo nusiteikimo ir pasirengimo. Tai nėra tas pats, kas lošti su Tauru ar Dainava.

Be abejo, tiek Atlantas, tiek Ekranas turi didesnį žaidėjų rezervą – traumos ar diskvalifikacijos kaina lošiant su pagrindiniais konkurentais Sūduvoje buvo žymiai didesnė šiemet, tokia ji išliks ir kitą sezoną. Ar minėti klubai įsigys kokių nors ypatingesnių žaidėjų – pamatysime vėliau. Greičiausiai tokių pokyčių bus Atlanto sudėtyje, o Ekranas tikėtina labiau bus linkęs pataupyti, nes, teoriškai galvojant, bronzai turėtų pakakti ir to, ką Pavenvėžio komanda ir taip turi. Šiame sezone tiek Atlantas, tiek Ekranas sėkmingai žaidė su mūsų komanda ir tuomet, kai aikštėn visiems netikėtai vietoje įprastinio pagrindo suleisdavo būrį jaunimo. Taip buvo dėl to, kad svarbiausia yra ne tik žaidėjų patirtis ar lygis, o ir jų pasirengimas rungtynėms – tiek taktinis, tiek ir psichologinis. O tai veda prie kito svarbaus dalyko.

Šis svarbus niuansas – trenerių štabo sugebėjimai ir galimybės parengti komandą ne tik sezonui, bet ir svarbiausiems sezono momentams. Parengti ir fiziškai, ir taktiškai, ir psichologiškai. Ištirti kiekviena svarbesnį varžovą taip, kad žaidėjai aikšten eitų tiksliai žinodami ko tikėtis iš priešininko ir kaip elgtis patiems. Ir jeigu jums pasirodė, kad čia ir vėl ketinu suabejoti Dariaus Gvildžio kvalifikacija – klystate. Deja, ne viskas nuo mūsų vyriausiojo trenerio priklauso.

Kažkur teko skaityti, kad Atlanto trenerių kolektyvą sudaro 6 žmonės, Žalgirio – berods 4, Ekrano Labinas štai pasakoja, kad planuoja susigrąžinti fizinio parengimo trenerį brazilą. O ką turi Sūduva? Ką gali vienas ir pakankamai jaunas treneris prieš tokias priešininkų pajėgas? Kas Sūduvoje yra atsakingas už fizinį žaidėjų parengimą? Ar yra bent vienas, kurio pasirengimas analizuoti futbolą bent iš tolo prilygsta Valdo Dambrausko iš Ekrano išsilavinimui? Trenerių štabas – šiuolaikiniame futbole žvėriškai svarbus reikalas. Ir, panašu, solidesnieji mūsų klubai tą jau suprato. O gal juos privertė suprasti šią tiesą pasaulines futbolo tendencijas geriau išmanantys treneriai iš svetur?

Štai jums – du galingi spyriai į mūsų Prezidento ir trenerio norus kitais metais “grįžti ten, kur būta anksčiau”. Pagrindiniai konkurentai Sūduva lenkia net ne biudžetu ir ne super galingomis sudėtimis. Visų pirma jie lenkia požiūriu į tai, kas šiuolaikiniame futbole yra svarbu. Sūduva gi toliau gyvena praeityje ir kol kas minėtu požiūriu greičiau primena lygos apačios klubus. Tačiau tai dar ne viskas. Važiuojam toliau.

Sūduva šiandien pagrindinėje komandoje turi 19 futbolininkų. Iš jų trys yra vartininkai, o dar trys – tokie, kuriuos šiemet aikštėje matydavome labai retai. Ir vienas, sutartis su kuriuo kol kas nėra garantuota. Mažoka. Gal ir užtektų komandai, kurią tenkintų vieta lentelės viduryje (juolab, kad gali tikėtis dar vieną kitą žmogų sezono eigoje permesti iš dublerių), tačiau labai mažai klubui, siekiančiam kovoti dėl medalių. Prisiminkime, ko šiame sezone Sūduva neteko. Neminėsiu menkaverčio jaunimo ir legionierių. Suskaičiuosi tik padorius žaidėjus: Rafaelis Ledesma, Nerijus Radžius, Povilas Leimonas ir Nerijus Valskis. Labai rimtos netektys.

Prezidentas apie komandos pildymą nekalba. Treneris užsimena. Faktas, bent vienu kitu žmogumi komanda turės būti papildyta. Kitu atveju, tektų konstatuoti du faktus. Viena, išskirtinai kuklų biudžetą. Antra, tai, kad Prezidentas ir treneris klejoja su tokia sudėtimi tikėdamiesi laimėti medalius. O juk kalbu net ne apie turimų žaidėjų kokybę, o apie kiekį, kurio normaliam sezonui tiesiog nepakanka. Ar galima tinkamų žmonių rasti Lietuvoje? Gal ir taip. Iš Atlanto paleistas Veliulis, Kochanauskas iš Kruojos, gal dar Vaskela, kuris garantuotai neliks Šiauliuose, o ar bus reikalingas Žalgiriui – nežinia. Dar kokį vieną kitą padoresnį jaunuolį gal ir galima atkapstyti Dainavoje, Taure ar tuose pačiuose Šiauliuose. Gal I lygoje. Aišku, šie svarstymai – visiškai iš lempos. Belieka tikėtis, kad jei vis tik komanda bus stiprinama, bus atsižvelgiama į Gvildžio pageidavimus, o ne tiesiog imami tie, kurie nebeturi kur eiti.

Čia yra dar viena bėda. Sūduva nebėra finansiškai stabili komanda, galinti žaidėjui garantuoti sotų gyvenimą, ramią kasdienybę, aukštesnio lygio futbolą, medalius ir pasivažinėjimą po Europos lygą. Šiandien Sūduva tegali pasiūlyti dalykus, panašius į tai, ką žada Kruoja, Banga ar netgi koks Tauras (jei tik sutars su tais kol kas mistiniais rusais). Esmė čia tame, kad anksčiau žaidėjai gal ir sutikdavo lošti Sūduvoje už mažesnį atlyginimą, nes gaudavo krūvą garantijų bei privalumų, kurių neturėjo kiti lygos klubai. Jei yra tiesa, kad pernai Valskis “pats pasiprašė į komandą”, visiems yra aišku, kodėl jis “prašėsi” į Sūduvą, o ne pavyzdžiui, į Šiaulius, Kruoją, Dainavą ar Taurą.

Šioje vietoje nori nenori tenka grįžti prie fundamentalaus pastarųjų sezono klausimo – Sūduvos galimybių suformuoti tokį biudžetą, kuris komandą padarytų konkurencingą net ir nelabai galingoje Lietuvos lygoje. Apie tai, kokie pinigai skiriami komandai išlaikyti vis dar nekalbama, todėl operuoti kokiais nors skaičiais nėra nei prasmės, nei reikalo. Svarbu yra tai, kad kadaise nepajudinamu ir sočiu stabilumu pasižymėjusi, Sūduva nuo paskutinės krizės laikų kasmet kelia nemažai nerimo. Yra akivaizdu, kad komandos galimybes kasmet menkėja. Šie metai mostelėjo dar vieną nelaimę – Europoje nepraeitas pirmasis etapas ir prarasta galimybė žaisti Europos lygoje kitą sezoną. Sakytum, kas čia tokio – visko būna. Vienas nesėkmingas sezonas. Tačiau mums buvo leista suvokti, kad prarasti pinigai jokiais kitais būdais kompensuojami nebus.

Kažkaip aną dieną šovė mintis, kad Sūduvos finansinio pajėgumo mažėjimui ekonominė krizė neturėjo išskirtinės reikšmės. Ėmiau ir pagalvojau, kad šiuolaikinės Sūduvos istorija neišvengiamai sukosi aplink naujojo stadiono statybą ir tuos milijonus, kurie pamaitino Marijampolės verslus. Kitaip tariant – kalba eina apie 2007-2009 metus. Tuomet Sūduva turėjo galingiausią ir gausiausią sudėtį, leisdavo rungtynėms spalvotus bukletus, o į rungtynes Europoje vežiojosi didoką būrį garbaus amžiaus ponų, kurie nuotraukose kartais vadinami “gerbėjais”, o kartais – “rėmėjais”. Baigėsi tie pinigai, baigėsi ir Sūduvos pretenzijos laimėti, pavyzdžiui, aukso medalius. Krizė procesą greičiausiai tik pagreitino, tačiau visa tai turėjo nutikti ir be jos.

Jei tokia interpretacija teisinga – nematau tame nieko blogo ar keisto. Kas kaip moka, taip ir sukasi. Bet kokiu atveju, šis laikotarpis mums atnešė kibirą medalių ir tarptautinio futbolo galimybę.

Nelaimė yra kitur. Tais laikais, kai komanda iš tikro gyveno sočiai ir turimomis lėšomis nusileisdavo tik galingiausiems lygos klubams (tokiems kaip FBK), nebuvo net pabandyta sukurti kokį modelį klubo, kuris galėtų pats save išlaikyti. Nebuvo net užuomazgos sistemos, kuri galėtų bent pamėgint kompensuot kasmet mažėjantį biudžetą alternatyviomis priemonėmis. Kone visi lygos klubai kalba apie investuotojų ar rėmėjų paieškas, tačiau tokių šnekų Marijampolėje niekada apskritai nebuvo girdėti. Spėju, kad klubo struktūra ir jame dirbančių žmonių kiekis mažai pakito nuo tų laikų, kai komanda iškopė į A lygą. Tad gal ir nieko nuostabaus, kad rėmėjų sąrašas apatinėje Sūduvos svetainės dalyje kasmet tik mažėja, nieko nuostabaus, kad susidaro įspūdis, jog naujas aprangos rėmėjas Sūduvą susirado pats, nestebina ir šnekos apie tai, kad net ir su labai geranoriškai klubo atžvilgiu nusiteikusia vietine žiniasklaida bendravimas vyksta sunkiai, nes klubas nerodo jokios iniciatyvos ar noro.

Pamenate tas įsimintinas rungtynes 2012 metais su Tauru Marijampolėje, kai Sūduvos Sakalai uždegė juodų dūmų užtaisą, o šis, palankiam vėjui papūtus, taip uždengė aikštę, kad teisėjui teko stabdyti rungtynes? Pamenate, kas bėgo per visą stadioną aiškintis su Sakalais? Ogi pats Prezidentas! Mano manymu, taip būti neturėtų. Tokį “darbą” turi atlikti kiti žmonės. Kaip ir neturėtų kas antrą dieną keistis Sūduvos svetainėje komandos sudėtis, kas vyksta šiuo metu. Visa tai yra juokinga, neprofesionalu ir rodo, kad klube paprasčiausiai trūksta žmonių ir elementaraus suvokimo apie tai, kaip reikalai turi būti tvarkomi.

Tiesa yra elementari. Rėmėjų surast yra lengviau tuomet, kai ir taip pinigų turi nemažai. Nes tuomet komandai sekasi, ji laimi rungtynės ir medalius. Tuomet komandos įvaizdis gali būti efektyviausiai išnaudojamas. Kai pinigai ima sekti, metiniai biudžetai pavojingai mažėti, o komandos rezultatai prastėti, papildomų rėmėjų ir lėšų ieškoti yra per vėlu. Aišku, tai yra lietuviško futbolo stilius – “investuotojų” ieškoti tik tuomet, kai klubas užlipa ant bankroto slenksčio. Tačiau pinigai yra vienas dalykas.

Kitas reikalas – komandos jaunimo klausimas. Lyg ir akivaizdus dalykas – jei nesivartai milijonuose, verta investuoti į vietinio jaunimo auginimą. Visiška klasika, ant kurios šiandien stovi ne taip seniai reformuotas vokiečių futbolas. Globalaus futbolo specai sutinka, kad vien iš savo pajėgų nėra įmanoma šiais laikais sukurti komandas, kurios galėtų kapotis aukščiausiame lygyje su realais, barselonomis ir čelsiais. Tačiau to mums ir nereikia, ar ne? Mums tiesiog reikėtų sukurti sistemą, kuri tvirtai įleistų šaknis į bendruomenę (ir padėtų spręsti vaikų užimtumo klausimą) bei kasmet išleistų bent po 3-5 realius kandidatus į profesionalaus futbolo pasaulį.

Ir štai šiais metais čempionato prizininkai vienas į kitą baksnoja pirštais, girdamiesi, kad vienas kitam parodė, kiek daug gero galima nuveikti su vietiniu jaunimu. Tiesą pasakius, tai, ką šiais metais matėme A lygoje buvo pakankamai įspūdinga. Labai jaunų ir padoriai lošiančių vyriokų buvo visuose klubuose, išskyrus gal tik Žalgirį ir Kruoją. Aišku, nė vienas iš jų ko gero jau niekada netaps futbolo žvaigžde, tačiau prisimenant, kad dar neseniai jaunimo rengimo sistema buvo totaliai sugriauta, stebėtinas yra pats faktas, kad kažkas lygoje apskritai atsirado. Nekalbant apie tą nemažą paauglių būrį, kuris šiais metais iškeliavo į Vokietiją, Angliją ar Italiją.

Ir štai tokiame kontekste paaiškėja, kad Sūduva nusprendė eiti radikaliai priešingu keliu. Ji apskritai atsisakė normalios dublerių komandos. Jau nekalbant apie trečią komandą, kurią turi Žalgiris (I lyga), Atlantas (II lyga), o Ekranas planuoja įsteigti. Nebelikus dublerių, nebeliko ir “tilto”, kuris jungtų mokinių komandas ir profesionalų klubą. Atvirai pasakius, nelabai suvokiu, ką galvoja Sūduvos vadovai, eidami štai tokiu keliu. Klubas energingai pjauną šaką, ant kurios pats sėdi.

2013-308

Sūduvos ateitis – tamsūs debesys ir stebuklo laukimas. Nepaisant šio sezono euforijos, Sūduvos ateitis yra miglota. Stebuklas gali nutikti. Juk ir šiais metais Sūduvos žaidimas kartais primindavo stebuklą, kurio niekas nesitikėjo. Tačiau tik tiek mums ir belieka – tikėtis stebuklo. Nes tik stebuklas gali nuvesti mūsų komandą “ten, kur ji iki šiol buvo” ir atsikovoti “tai, kas buvo prarasta”.

Stebuklo reikia laukti tuomet, kai nebelieka jokių teorinių galimybių pasiekti užsibrėžtus tikslus. Kitaip tariant, kai nėra jokių racionalių argumentų tikėtis sėkmės. Pasikartokime dar kartą.

Sūduvos sudėtis yra nebloga, tačiau niekaip netraukia iki trijų šio sezono prizininkų. Didesnę Sūduvos žaidėjų dalį sudaro vietos mokyklos auklėtiniai, tačiau ką iš jų priglaustų kuri nors iš trijų viršuje esančių komandų? Geriausiu atveju Chveduką ir Radzinevičių. Tačiau Tomui ateityje labiau rūpės pasirengti karjeros pabaigai ir (greičiausiai) trenerio darbui, nei siekti naujų aukštumų aikštėje, o Karolis neišvengiamai turės galvoti apie tai, kaip susirasti kokybiškesnę lygą, kol dar nėra per vėlu. Galbūt Atlantas ar Ekranas pasvarstytų Kiselevskio ar Isodos kandidatūras, tačiau jie tikrai nebūtų geresni žaidėjai už jau šiandien tose komandose lošiantį jaunimą.

Tikėtis rimtesnio šios sudėties pastiprinimo – jokių šansų. Viena, vietinio jaunimo gretos – visiškai skystos ir jokios vilties ten atrasti kokią būsimą žvaigždę artimiausiu laiku. Per pora metų apskritai nebeliko grandies, kuri jungtų mokinius iš Akademijos ir Futbolo centro su pagrindine komanda. Sunku net įsivaizduoti, kokią vietą užims kitų metų Sūduvos dubleriai. Tikėtina, kad jie bus kiauri savo turnyro autsaideriai. Dėl dar labiau sumažėjusio biudžeto nėra priežasties tikėtis, kad per tarpsesozinį klubas įsigys vieną kitą solidesnį vietos ar užsienio legionierių. O tie, kurie nereikalingi kitiems padoresniems klubams, nebus lyderiai ir Sūduvoje. Tikėtis, kad pavyks “iš niekur” ištraukti antrą Valskį taip pat būtų naivu. Kasmet mažėjantis klubo biudžetas dar daugiau dramos įlieja ir į Sūduvos taip mėgstamą atsitiktinį komandos komplektavimą, kai kiekviename sezone į komandą papuola didokas būrelis atsitiktinių žmonių, keliančių pagrįstą visos aplinkos nuostabą.

Tuo tarpu klubas neturi jokios sistemos ar struktūros, kuri galėtų efektyviai ieškoti naujų būdų mažėjančiam biudžetui kompensuoti. Sėkmingos rėmėjų paieškos ir Sūduva nėra geri draugai. Kažkas minėjo, jog iš dviejų jaunuolių, kurie dirbo prie Sūduvos informacinių reikalų, beliko vienas. Vadinasi, ir taip kuklus viešųjų ryšių baras bus dar kuklesnis. Beje, tie jaunuoliai per jiems duotą sezoną su gabalu taip ir nepažengė profesionalumo link. Prieš savaitę čia pabaksnojau į keletą akivaizdžių klaidų Sūduvos svetainėje, tačiau per tą laiką nė viena iš jų nebuvo ištaisyta. Markas Kardokas persikėlė iš dublerių į pagrindinę komandą vis dar būdamas 80 cm ūgio ir sverdamas 189 kilogramus. Galų gale, klubas netgi neturi personalo, kuris galėtų garantuoti šiuolaikišką komandos funkcionavimą – pradedant fizinio rengimo treneriu ir baigiant padoresniu analitiku.

Sūduva netgi negali tikėtis bent kiek padoriau papildyti biudžeto ir pinigais, kuriuos galėtų uždirbti iš bilietų. Kitame sezone Sūduva žais kaip niekad mažai rungtynių – nebus LFF taurės sezono pradžioje, nebus ir Europos lygos rungtynių. Tad stebint kasmet mažėjantį Sūduvos stadiono lankomumą, tegalime daryti išvadą, kad kitais metais bilietų bus parduoda dar mažiau nei iki šiol. Prezidentas kalbėjo apie tai, kad ne tik jis, bet ir Sūduvos gerbėjai pastebėjo ženkliai pagerėjusį Sūduvos žaidimą šio sezono antroje pusėje. Iš tikro – atmosfera Sūduvos stadione smarkiai pasikeitė. Buvo net keista pajusti, kaip lengvai ir noriai tribūnos prisijungė prie gerai žaidžiančios komandos ir kaip akimirksniu nebeliko tos ironijos ir nepasitenkinimo, sklandžiusio stadione sezono pradžioje ir kelis ankstesnius metus. Deja, klubo beviltiškas darbas su gerbėjais ko gero jau padarė tiek žalos, kad net ir radikaliai pagerėjęs komandos žaidimas žmonių į stadioną nesugrąžino. Nesugrąžino jų ir kelios atsitiktinės klubo “priemonės” – bandymas nemokamai į rungtynes leisti atskiras gyvenojų grupes, jei žaidimas vykdavo jų profesinės šventės dieną.

Šiais metais A lygoje Sūduvos rungtynes pamatė 26 520 žiūrovų. Deja, daugiau jų buvo ne mūsų komandos gerbėjai. Sūduvos namų rungtynes aplankė 11 750 žmonių (vidutiniškai 734 per rungtynes), o svečiuose mūsų komandą žaidžiančią matė 14 770 žmonių (vidutiniškai 923 per rungtynes).

Marijampolėje daugiausiai žiūrovų susirinko pažiūrėti pirmųjų sezono rungtynių su Atlantu – 1 350. Dar tris kartus žmonių buvo po 1 200 (su Dainava pirmame rate, su Žalgiriu trečiame ir su Ekranu ketvirtame). Tuščiausias stadionas buvo ketvirto rato rungtynėse su Tauru (350) ir antrojo rato su Ekranu (400). Tiek mažai žmonių rungtynėse Marijampolės stadione ko gero dar nėra buvę per pastaruosius dešimt metų. Svečiuose daugiausiai žmonių buvo per paskutines sezono rungtynes su Žalgiriu – 3 500. Po 1 700 Sūduvos žaidimą stebėjo antrame rate Alytoje ir Vilniuje. Mažiausiai – ketvirtojo rato rungtynėse su Kruoja, kai į stadioną teatėjo 150 Pakruojo gyventojų.

O dabar pažiūrėkime, kaip stabiliai Marijampolės stadiono lankytojų mažėjo pastaruosius penkerius metus.

   2013  2012  2011  2010  2009  2008  2007
 Bendrai  11 750  15 200  16 620  12 350  20 415  20 621  31 831
 Vidurkis  734  894  977  882  1 458  1 586  1 770

Išvada paprasta – nuo 2007 metų Sūduvos stadione žmonių sumažėjo daugiau nei du kartus. Ir jei 2007 metais tik du kartus rungtynės nesurinko 1 000 (2 000 ir daugiau buvo gan įprastas žiūrovų kiekis), tai šiemet tik 4 rungtynėse žiūrovų buvo virš 1 000. Tą sezoną A lygos rekordas buvo 2 700 žmonių – šiais laikais tiesiog neįsivaizduojamas skaičius.

Štai tokios tokelės. Jei jūs turite kokių nors solidžių argumentų, patvirtinančių išskirtines Sūduvos galimybes kitame sezone – klokite. Aš jų nematau nė vienos – kur dursi, visur Sūduva nusileidžia pagrindiniams pretendentams medalius laimėti ir kitais metais. Todėl ir sakau, kad belieka tikėtis stebuklo arba kokių nors aplinkybių, kurios kaip ir kažkada mūsų komandai tiesiog nepaliktų galimybės nelaimėti prizinės vietos. O jei vadovautis kelių metų Sūduvos evoliucija ir dabartine situacija (nuo realios padėties iki realių klubo veiksmų), apskritai drįsčiau spėti, kad po 2-3 mūsų komanda bus ten, kur šiandien yra, pavyzdžiui, Banga. Ir tai – geriausiu atveju. Nes ji laisvai gali atsidurti ir ten, kur šiandien yra apie savanorišką nusileidimą į A lygą svarstantys Šiauliai.

Istorija kartojasi: Žalgiris – Sūduva

2005 m. Dariaus Maciulevičiaus įvartis Žalgiriui. Žiūrėti geriau be garso. 

Kažkada visa tai jau buvo, ar ne? Laikas bėga, atmintis dyla, tačiau toks jausmas, kad visa tai kai kurie iš mūsų jau esame matę.

Gerai, priminsiu detaliau. 2005 metai, lapkričio 9 diena, paskutinis A lygos turas. Sūduva Vilniuje lošia su Žalgiriu. Žalgiris tais metais jau nieko doro laimėti šansų neturėjo, o va Sūduvai reikėjo sužaisti bent lygiomis, kad po 30 metų vėl iškovotų bronos medalius. Oras buvo panašus kaip dabar – drėgna, žvarbu ir purvina. Tą kartą Sūduva laimėjo, o Dariaus Maciulevičiaus įvartis, įmuštas po Tomo Radzinevičiaus perdavimo ko gero visiems laikams buvo įrašytas į komandos istoriją. Ne tik dėl to, kad jis atnešė bronzos medalius, bet ir todėl, kad buvo reto grožio. Tais laikais Lietuvoje tokių įvarčių nedažnai pamatydavome.

Prisimindamas tuos gražius laikus, buvau tikras, kad iš anų komandų šį šeštadienį pamatysime tik vieną žmogų – Tomą Radzinevičių. Tačiau patikrinęs protokolą, supratau, kad jų bus iš viso trys – ir visi jie šeštadienį galvos apie Sūduvos pergalę. Tą kartą Sūduvoje žaidė ne tik Tomas Radzinevičius, bet ir Darius Gvildys. O štai Žalgirio sudėtyje antrą kėlinį bėgiojo ne kas kitas, o Nerijus Valskis! Dariui Gvildžiui tais laikas buvo 35-eri, Tomui Radzinevičiui – 24-eri, o Nerijui Valskiui – tik aštuoniolika (jei dirbčiau Sūduvos klube, būtinai šiuos tris veikėjus pakalbinčiau ir vieną kitą prisiminimą iš jų ištraukčiau).

Sūduvos treneriai tą kartą be minėtų Gvildžio, Maciulevičiaus ir Radzinevičiaus, aikštėn dar išleido Žutautą, Grigą, Veikutį, Aleksą, abu brolius gruzinus Chigladzes, Afanasenko, Giedrių Slavicką, Butkų, Otavio Bragą ir Adomaitį.

2013-249Audrius Brokas 2008 m. sezono finale.

Važiuojam toliau. Po trejų metų Sūduvai sezonas baigiasi labai panašiai. Paskutinės 2008 metų sezono rungtynės ir vėl vyksta Vilniuje. Ir vėl – su Žalgiriu. Sūduvai ir vėl reikia laimėti, o Žalgiriui – ir vėl rezultatas nėra labai svarbus. Žalgiris tais metais užėmė 5 vietą, surinkęs tiek pat taškų, kaip ir 6 likęs Atlantas. O va Sūduva – gavo ketvirtą vietą, surinkusi tiek pat taškų kaip ir bronzos medalius laimėjusi Vėtra. Šios keturios komandos ir lošė paskutiniame ture. Sūduvai reikėjo ne tik pergalės, bet ir Vėtros lygiųjų ar pralaimėjimo. Sūduva Žalgirį nugalėjo 3:2, paskutinį įvartį mušdama jau per pridėtą laiką ir turėdama aikštėje mažiau žaidėjų (87 min buvo išvarytas Božinovskis). Deja, laimėjo ir Vėtra – todėl Sūduva liko ketvirta, o Žalgiris aplenkė Atlantą. Tas rungtynes labai gerai pamenu – jos buvo išskirtinai purvinos, rudeninio oro ir nepriežiūros nualintoje Žalgirio stadiono aikštėje. Ir jei iš 2005 metų rungtynių internete plauko tik įvarčio vaizdo įrašas, tai 2008 metais šis blogas jau buvo gimęs, todėl aiškiau viską prisiminti norintys skaitytojas gali apžiūrėti ir reportažą apie rungtynes.

Tai buvo paskutiniosios senojo Žalgirio rungtynės A lygoje. Kitame sezone šios komandos aukščiausioje Lietuvos lygoje nebeliko. Sugrįžo Žalgiris 2010 ir iškart laimėjo bronzos medalius. O kad ši komanda vėl grįžo į lygą, tai nieko kito nebeliko, kaip toliau pratęsti santykių su Marijampolės Sūduva istoriją. Sūduva su Žalgiriu ir vėl baigė sezoną, o rungtynės ir vėl buvo lemiamos. Tą kartą buvo sprendžiamas lengvesnis klausimas – kas gaus sidabrą, o kas – bronzą. 2010 abi komandos lygoje susitiko 3 kartus ir visos rungtynės baigėsi lygiosiomis. Nulinės lygiosios buvo užfiksuotos ir paskutinėje dvikovoje, vykusioje Vilniaus Sportima arenoje. Lygiosios buvo tinkamas rezultatas Sūduvai, tačiau netinkamas Žalgiriui. Po jų abi komandos surinko vienodai taškų, tačiau Sūduva užlipo aukščiau dėl geresnio įvarčių santykių. Tačiau, spėju, pernelyg nenusiminė ir Žalgirio pusė – juk ką tik atgimęs klubas ne tik sugrįžo į A lygą, bet iškart ir medalius gavo. Pačios rungtynės buvo nuobodokos – Sūduva spaudė “ant lygiųjų”, žaidimas nebuvo labai išvaizdus, tačiau antrieji Sūduvos istorijoje sidabro medaliai vis tik įmetė žaidėjus į lengvą euforiją po finalinio švilpuko. Buvo šampano ir visokių kitokių tokiai progai derančių ritualų. Reportažą apie šias rungtynes taip pat galima prisiminti.

2013-251Džiaugsmai po 2010 m. žaidimo su Žalgiriu.

2010 metai buvo savotiška kryžkelė Sūduvos ir Žalgirio gyvenimuose. Nuo 2005 iki pat Žalgirio dingimo į I lygą Sūduva buvo solidesnė komanda. Ir nors Žalgirį nugalėti pavykdavo toli gražu ne visuomet, tačiau pergalės buvo laukiama kiekviename žaidime. Tai buvo liūdni laikai Žalgiriui. O va grįžus atgimusiam Žalgiriui į A lygą, jėgos išsilygino. Sūduva stagnavo, o Žalgiris pamažu stiprėjo ir lipo aukščiu. 2010 Sūduva šiaip ne taip Žalgirį aplenkti dar sugebėjo, nors įveikti nepavyko nė karto. O va 2011 metais Žalgiris jau užtikrintai paliko Sūduvą už nugaros. Sūduva pasiėmė bronzos medalius. Žalgiris mėgino įsitverti Ekranui į skvernus ir pasimušti dėl aukso. Sūduva ir Žalgiris tais metais ir vėl lošė tris kartus – vieną kartą sužaidė lygiosiomis ir pasidalino po pergalę. Tiesa, Sūduvos pergalė prieš pat sezono pabaigą iš esmės ir nubraukė Žalgirio viltis pasivyti Ekraną. Žemiau rasite visai įdomų video – Marijampolės TV pokalbį su Sūduvos prezidentu po 2011 metų sezono. Fone bus matyti paskutinių Sūduvos rungtynių su Žalgiriu fragmentai. O čia rasite blogo ataskaitą.

Marijampolės TV kalbina Vidmantą Murauską.

Pernykščiame sezone lygių skirtumas tapo dar ryškesnis. Čia Sūduva ne tik gavo stipriai į skūrą liūdno atminimo rungtynėse Vilniuje, bet ir turnyrinėje lentelėje nuo Žalgirio atsiliko jau ne 7 taškais, kaip 2011, o visais 17. Ir vėl – Žalgiris vijosi Ekraną dėl aukso, o Sūduvai teko ir dėl bronzos su Kruoja gerokai pasistumdyti.

O štai šiemet komandos jau iš esmės skiriasi – tiek biudžetu, tiek sudėtimi ar netgi ambicijomis. Sūduva pagaliau metė šalin vizijas laimėti aukso medalius. Šiemet komandos vadai apskritai jokių konkrečių tikslų nekėlė. Žalgiris aukso medalių gi siekė atkakliai ir racionaliai – augindamas biudžetą, dėliodamas sudėtį ir energingai rinkdamas taškus. Sūduvai šiemet Žalgiris “padovanojo” vieną žiauriausių pralaimėjimų per visą Sūduvos istoriją A lygoje. Skaičiuoti tingiu, tačiau esu tikras, kad pirmo rato pralaimėjimas Marijampolėje patektų į didžiausių Sūduvos pralaimėjimų dešimtuką.

Šioje vietoje istorija baigiasi. Ir jei pastarųjų metų chronologija Sūduvai nebuvo tokia pozityvi kaip Žalgiriui, šiandien šios komandos nesiskiria taip smarkiai, kaip galėjo pasirodyti minėtose pirmo rato rungtynėse. Sūduva sustiprėjo – ir sudėtimi, ir žaidimu, ir suvokimu, kad laimėti galima ne tik prieš Taurą ar Dainavą. O va Žalgiris po tipiškai Lietuvos futbolui nutrūkusio žygio per Europą kažkodėl sėdo į labai jau gilią duobę. Visą sezoną puikiai variusios komandos stabtelėjimą po aukščiausio laipsnio metų rungtynių suprasti galima. Tačiau keistoka, kad tas stabtelėjimas taip ilgai užtruko ir buvo iššvaistyta tiek taškų, kad aukso medalių klausimą tenka spręsti paskutiniame ture.

Žalgiriui sveikatos nepridės ir vakarykštės taurės rungtynės su Kruoja, kuriose Žaligirui teko ieškoti išsigelbėjimo nuo pralaimėjimo iki paskutinių minučių. O tą Vilniaus komandai šiais metais tekdavo daryti labai retai. Trumpai tariant, nepaisant geresnės Žalgirio sudėties ir solidesnės turnyrinės pozicijos, Sūduva laimėti turi visus šansus. Tiesą pasakius, ir psichologija Žalgirį spaus labiau. Šiai komandai jau seniai buvo užkabinti aukso medaliai. Kad ir ką bekalbėtų treneris, žaidėjams tokia atmosfera turi įtakos. Todėl pralaimėti Žalgiriui šeštadienį būtų žymiai blogiau nei Sūduvai, kuri apie medalius realiau ėmė galvoti tik pačioje sezono pabaigoje. Sūduvai atsipalaidavimo turėtų suteikti ir tas faktas, kad net ir nugalėjus Žalgirį galima likti su tuščiu krepšiu. Juk reikia, kad nelaimėtų ir Ekranas, o tikėtis, kad Ekranas paluš lošdamas su Tauru gali tik naivuolis. Sezono pabaigoje Tauras pradėjo žaisti futbolą, tačiau labai abejoju ar Tauragės komandos futbolo pakaks tam, kad nepralaimėtų Ekranui. Juk Ekranas – racionalaus ir efektyvaus futbolo fanatiškai Marijos Žemėje.

Tokios tokelės. Rungtynės bus geros, tačiau į jas galim ramiai eiti ir mes, ir komanda. Nors šių rungtynių kaina didelė, tačiau šį kartą kaip niekad sezone reikia galvoti ne apie rezultatą, o tiesiog lošti maksimalaus užsidegimo futbolą, kurį Sūduva šiais metais ne kartą mums rodė. Taip pat reikia nepamiršti, kad pralaimėjimo kaina žymiai didesnė Žalgirio pusėje. Taip, Žalgiriui pakanka lygiųjų, todėl greičiausiai Vilniaus komanda loš nuo gynybos. Kiek supratau iš LFF pranešimų, Žalgiris neturės Lukos Peričiaus, kuris už raudoną kortelę gavo dviejų rungtynių diskvalifikaciją. Apie Vaitkūną šnekos dvejopos – kai kas sako, kad ir jam sezonas jau pasibaigė, nors man atrodo, kad už jo raudoną kortelę paskirta 4 rungtynių diskvalifikacija jau išnaudota. Bet kokiu atveju, net ir be Peričiaus Žalgirio gynyba bus silpnesnė, nei įprasta. Sūduva nėra didelė pozicinio puolimo žinovė, tad svarbiausia bus nelošti tokio bukai ramaus futbolo, kokį mūsų komanda rodė paskutinėse namų rungtynėse su Ekranu.

Pabaigai belieka pasikartoti – kad ir kaip baigsis šeštadienio žaidimas, kad ir kokią vietą po jų užims Sūduva, sezoną bus galima įvertinti teigiamai. Juk jau pora metų kalbėjome apie tai, kad gal geriau likti be medalių, tačiau rodyti liepsnojantį futbolą. Tad beliktų tikėtis, kad šiemet pradėta linija bus tęsiama kitame sezone. Tuomet ir vėl bus medaliai. Tik tuomet jau žinosime, kad medalius Sūduva laimėjo dėl to, kad jų nusipelnė, o ne todėl, kad daugiau niekam kitam jų nereikėjo.

Trečias ratas: džiaugsmai ir rūpesčiai

2013-179

Įžanga apie karuselę. Nepamenu tokio Sūduvos sezono fragmento, kuris būtų turėjęs tokių kraštutinumų, kaip šių metų trečiasis ratas. Tiek emociškai, tiek ir turnyrinės situacijos prasme. Ratas prasidėjo dviem pralaimėjimais – vienu tikėtinu (Žalgiriui, tiesa, tai buvo antrojo pabaiga), kitu depresiją varančiu (Atlantui). Paskui buvo ko gero liūdniausias mūsų komandos pasirodymas Europos turnyre per visą istoriją. Pralaimėta komandai, kuri nebuvo nė per plauką stipresnė. Ji buvo tiesiog kitokia ir nepridarė tiek nesąmonių, kiek per dvejas rungtynes atliko Sūduvos žaidėjai. Visa tai vyko byrančios komandos šviesoje. Sūduvoje neliko Ledesmos, o paskui – dar ir Radžiaus. Brazilo išnykimą buvo galima nuspėti, o va Radžiaus karjeros pabaigimas vidury sezono pasirodė kaip garantuotas ženklas, jog ne tik šių metų komanda, bet ir pats klubas neišvengiamai garma į bedugnę.

Tuo metu šios nuotaikos nepraskaidrino net ir žymiausias sezono nutikimas – Tomo Radzinevičiaus sugrįžimas. Matėsi, kad tai yra gerokai aukštesnės klasės žaidėjas, o ir Sūduvos aplinkos jausmus Tomo parvykimas namo užkaitino, tačiau keliose pirmose rungtynėse matėsi, kad šio puolėjo integracija į šiemetinę Sūduvą nebus labai lengva.

O tada prasidėjo kilimas aukštyn. Iš pradžių tyliai ir ramiai kapojant silpnesnes komandas. Tačiau net ir tose rungtynėse pradėjo matytis pokyčiai Sūduvos žaidime. Sūduvos futbole ėmė mažėti chaoso, visos grandys pradėjo dirbti darniau, o Radzinevičiaus užsukta puolimo mašina labai greitai sugrąžino pasitikėjimą tiek saugams, tiek gynėjams. Erzino ilga pertrauka pačiame vasaros viduryje, tačiau Sūduvai ji išėjo į naudą. Sugrįžimas į A lygą prasidėjo galinga pergale prieš Ekraną – pergale, apie kurią svajojome, tačiau kurios mažai tikėjomės. Šio pergalės savo ruožtu komandai suteikė dar daugiau vidinės energijos ir pasitikėjimo. Po to sekė Kruojos triuškinimas ir pagaliau padorus žaidimas su Vilniaus Žalgiriu. Ratas baigėsi klasikine tokioms situacijoms duobe Tauragėje, tačiau galutines išvadas apie komandos jėgą ar apie jos galimybes šiais metais dar anksti daryti.

Kartu su kylančiu Sūduvos žaidimu, kilo ir mūsų nuotaika. Lūžis buvo radikalus – rato pradžioje komandos situacija atrodė visiškai beviltiška. Komanda buvo tiek visiems nervus ištampiusi desperatišku žaidimu, kad žmonių ėmė sekti ne tik Marijampolės stadione, bet ir šiame bloge. Gal dėl to trečiojo rato sėkmės vis dar kelia tokią euforiją. Mes ir vėl pradėjome kalbėti apie medalius, po šimto dvidešimt metų vėl pradėjome gausiai dovanoti komandai bei žaidėjams pagyrimus. Matysim, kaip čia viskas baigsis. Tačiau bent jau man Sūduva šiemet suteikė džiaugsmo tiek, kad net ir dabar sezonui galiu uždėti riebų pliusą.

2013-180

Pokyčių priežastys ir herojai. Pasidžiaugti lengva, o va racionaliai ir argumentuotai situaciją įvertinti – žymiai sunkiau. Pokyčių priežastys – kelios. Pamėginsiu jas įvardinti.

Pirmoji priežastis – trenerio darbas. Sūduvos trenerių štabo pasiekimus vertinti sudėtinga. Labai ilgą laiką atrodė, kad Dariaus Gvildžio darbas apsiriboja šnekomis po rungtynių, nes nieko, apie ką jis kalbėjo, Sūduvos žaidime nesimatė. Tačiau privalau būti korektiškas – jei anksčiau už komandos išvaizdą ūdyjau trenerius ir nekreipiau dėmesio į visus galimus užkadrinius faktorius, tai ir dabar elgsiuos taip pat.

Taigi, reikia pagirti Darių Gvildį, kad ryžosi atsisakyti Rafaelio Ledesmos – pirma pasodindamas jį ant suolo ir perkeldamas į dublerius, o vėliau – ir visai iš komandos išprašydamas. Taip, gaila, kad brazilo nepavyko išnaudoti taip, kaip pernai, tačiau net ir tokiu atveju pašalinti iš komandos tokį tituluotą, tačiau neveiksnų narį reikėjo drąsos.

Komandai netekus žmogaus, į kurį rungtynių metu krypdavo tiek žiūrovų, tiek ir pačių žaidėjų akys, kiti komandos nariai įgavo daugiau pasitikėjimo ir supratimo, kad niekas kitas už juos darbo nenuveiks.

Kitas svarbus faktorius – Tomas Radzinevičius. Jis ne tik tapo puikia Ledesmos pamaina. Tiksliau būtų pasakyti, kad Radzinevičius yra žaidėjas, kurio šiandieninei Sūduvai reikėjo žymiai labiau, nei Ledesmos stiliaus futbolininko. Pirmiausia dėl to, kad Tomas – europietiško stiliaus žaidėjas. Jis yra komandos žaidėjas, o Ledesma taip ir liko ištikimas braziliškam individualių fokusų žanrui. Antra, Radzinevičius yra piktas, aršus, taraninis puolėjas. Toks, kokio Sūduvai trūko nuo… paties Radzinevičiaus laikų (su trumpa latvio Lukjanovo atkarpa).

Kartu su Tomu Radzinevičiumi Sūduva pagaliau priekyje įgavo jėgos. Tomas yra žaidėjas, kurį priešininko gynėjai turi nuolat prižiūrėt, kartu su juo Sūduva visą laiką yra pavojinga. Tad mūsų komandos priešininkai prarado prabangą pro pirštus žiūrėti į savo vartų gynybą.

Kitas dalykas – Radzinevičius lyg ir tapo grandimi, kurios trūko Dariui Gvildžiui, kad Sūduva galėtų lošti prasmingą atakuojantį futbolą. Radzinevičius netapo atakų organizatoriumi, tačiau jis yra jungtis tarp saugų ir puolėjų. Jungtis, kurios trūko ir pernai, ir šiemet.

Be abejo, bendram reikalui labai reikšmingas ir Šoblinsko bei, šiek tiek mažesniu mąstu, Chveduko sugrįžimai. Šoblinską reikia labiau akcentuoti vien dėl to, kad Chveduko buvimas aikštėje vis dar yra fragmentiškas. Tuo tarpu Šoblinskas, sutvirtinęs Sūduvos išvaizdą centre, tapo savotiška atrama, užnugariu, palaikančiu kamuolio judesį per Radzinevičių link Valskio, Baranovskio ar Broko. Bendram reikalui pernelyg įtakos neturėjo netgi Leimono išvykimas Lenkijon – nepaisant to, kad gynėjų gretos Sūduvoje jaunos ir negausios.

Sūduvos futbolo stilius. Nepamenu, kada tokį klausimą apskritai buvo galima pagrįstai svarstyti. Sūduvos tradicija – lengvas, greitas, atakuojantis futbolas, pagrįstas kontratakos logika ir dažnokai pamirštantis, kad gynybos pagrindas – drausmė ir atkaklus darbas. Priminsiu tą visiems žinomą Algimanto Gabrio liniją apie tai, kad komanda turi žaisti ne tik efektyviai, bet ir gražiai. O žmonėms gražus tik atakuojantis, kombinacinis futbolas.

Visko buvo su šia tradicija. Kažkada Sūduva kentėdavo nuo komandų, kurios, laikydavosi rytųeruopietiško buko futbolo “į kaulą”. Kartais atrodydavo beviltiškas tas noras lošti kombinacinį futbolą kupstų pilnuose Lietuvos stadionų dirvonuose. Bet kokiu atveju, po Gabrio eros Sūduva taip ir nesukūrė nieko naujo, nes visą laiką lošė kažkokį tarpinį variantą – lyg ir kombinacinį, lyg ir atakuojantį futbolą, tačiau tam, kad būtų atkurtas anų laikų vaizdas trūko ir tokiam futbolui tinkamų žaidėjų ir trenerių kompetencijos. Ko gero gražiausių Sūduvai įprasto futbolo akimirkų galėjome išgyventi tais laikais, kai komandoje veikė Maciulevičiaus – Radzinevičiaus jungtis.

Kas buvo – tas buvo. Tačiau trečiojo rato Sūduvos futbolas mane ir vėl privertė tą tradiciją prisimint. Savaime suprantama, lyginti šiandien komandos lošiamą futbolą su tuo, ką ji darė prieš penkerius ar dešimt metų yra šiek tiek beprasmiška. Tačiau bent jau man norisi tikėti, kad egzistuoja toks dalykas, kaip komandos tradicija, tam tikra futbolo filosofija, kuri turėtų būti puoselėjama tam, kad komanda turėtų identitetą.

Šiandien Sūduva ir vėl groja dailų atakuojantį futbolą, pagrįstą greitu kamuolio judesiu, keliais perdavimais, išvedančiais žaidėjus į smūgiui tinkamas pozicijas. Taip yra dėl to, kad šiandieninėje Sūduvoje yra tinkamų žaidėjų tokiam futbolui žaisti. Centrinė Radzinevičiaus pozicija labai svarbi – būtent šis žaidėjas sujungė tuos elementus, kurie pirmoje sezono pusėje Sūduvoje atrodė geriausiai, tačiau jiems lyg ir trūko paskutinės jungties, kuri iš atskirų detalių sukuria puolimo mašiną. Aplink Radzinevičių sukasi greiti kraštai (Brokas, Valskis, Baranovskis), o centre šis junginys gali atsiremti į Šoblinsko, Kiselevskio, Bašičiaus ar Chveduko užnugarį. Iki tobulybės dar toli – tą mes visi suprantame. Viena, Sūduva – ne Realas, o Lietuva – ne Ispanija. Tobulų futbolo genijų mes neturime – daugumai futbolo muzikantų trūksta vieno ar kelių žaidimo elementų, kurie neretai gražias pastangas verčia niekais. Antra, toks Sūduvos žaidimas pagaliau susiformavo tik prieš keletą mėnesių, todėl nėra ko norėti, kad viskas ir visada veiktų be priekaištų.

Džiugu yra tai, kad Darius Gvildys Sūduvos futbolo tradiciją papildė dar vienu dalyku, kuris anksčiau nelabai kam rūpėjo. Trečiojo rato Sūduvos žaidimui, ypač su stipresnėmis komandomis, būdingas ne tik aštrus atakuojantis futbolas. Tiek pat ryški savybė yra ir agresyvi, energinga ir draugiška gynyba. Tai yra tas pagrindas, kuris leidžia lengviau kurti atakos strategijas. O kai šio elemento komandos žaidime nebelieka – gaunasi tai, kas nutiko paskutinėse rungtynėse su Tauru. Agresyvi komaninė gynyba dar svarbesnė yra dėl to, kad pati gynybos grandis šių metų Sūduvoje yra garantuotai silpniausia per visą Sūduvos istoriją A lygoje. Dar blogiau – bėgant sezonui toji grandis tik silpnėjo. Turint tokią rizikingą gynybos grandį, vienintelis šansas gauti pozityvų rezultatą yra gynyba, kurioje aktyviai dalyvauja bent du trečdaliai komandos.

2013-181

Ketvirto rato perspektyvos. Šį kartą pažymių žaidėjams nerašysiu. Vis viena tuoj viso sezono rezultatus suvedinėsim. Kitas dalykas – jau greitai ir patys galėsit žaidėjams pažymius surašyt. Juk, kaip ir kiekvienais metais, geriausius komandos futbolininkus vis viena rinksim.

Ketvirtas ratas bus sudėtingas. Ir dėl to, kad pralaimėjimas Taurui (nes kitaip dviejų prarastų taškų pavadint ir negali) gerokai sukomplikavo mūsų komandos situaciją. O dar labiau dėl to, kad šiuo metu visą dėmesį nuo futbolo nugriebia krepšinis. Liūdnas futbolo rinktinės žaidimas situacijos taip pat nepagerino. Vienžo, rato pradžioje, kai komandai labiausiai reikės saviškių palaikymo, didesnė Marijos Žemės dalis žiūrės krepšinį per teliką, o ne futbolą stadionuose. Tačiau mūsų futbolistai įpratę lošti tuščiuose stadionuose. Tad tikiuosi, kad jiems kilti į lemiamas šio sezono padės natūrali vidinė motyvacija.

Jei atvirai, aš dabartinėje Sūduvos situacijoje nematau nieko pesimistiško. Medalius laimėti galima – net jei tam reikės ne tik savo pergalių, bet ir kitų komandų pagalbos. O labiausiai negaliu pakęsti zyzimo tuomet, kai laivui iki uosto dar likęs gerokas gabalas laiko. Taip, mes galima vaizduoti baisius futbolo žinovus ir niūriai postringauti apie tai, kad praeitą savaitgalį Tauragėje Sūduva palaidojo visas viltis laimėti medalius šiais metais. Lygiai taip pat mes galime piktdžiugiškai ūdyti lietuvišką krepšinio rinktinę, taip iš tikro laukdami jos pralaimėjimo bei nesėkmės. Vien dėl to, kad paskui galėtume mokyklos direktoriaus pavaduotojo tonu pasakyti: “ar aš jums nesakiau”. Tad gal nepulkim iki lietryčio komentatorių lygio. Nustokime niurnėti, pykti be priežasties ir linkėti savo komandai pralaimėjimo.

Šiemet Sūduva mums jau padovanojo krūvą gražių akimirkų. Ir vilties suteikė tuomet, kai jos niekas nebelaukė. Šiandien aš didžiuojuosi savo komanda ir žaidėjų įkvėpimu, kuris nešė juos per visą trečią ratą. Vienos nesėkmingos rungtynės mano požiūrio tikrai nepakeis. Nepasikeis jis net jei Sūduva medalių nepasieks. Vis viena šis sezonas bus išskirtinis, savo emocijų aštrumu prilygstantis tik aukščiausiems naujosios Sūduvos laikų taškams.

Laukiam: Sūduva – Šiauliai

2013-15

Taip, su čempionato startu, panašu, buvo paskubėta – sniegas ir minusinė temperatūra su futbolu sunkiai draugauja. Nelabai aiškus ir kitas dalykas – kodėl jau nuo antro turo reik pradėt lošt vidury savaitės? Ar skubama, kad vasarą ir vėl būtų galima mėnesio pertraukas daryt?

Sūduvai vėlesnė sezono pradžia taip pat būtų buvęs išganymas – pirmame ture pamatėme, jog be traumuotų Ledesmos, Chveduko, Urbos ir Šoblinsko Sūduvos mašinos ratai sukasi labai sunkiai. Tai yra geras šansas visoms komandoms, kurios laukia žaidimo su Sūduva artimiausiomis savaitėmis, o pagrindinis mūsų komandos tikslas bus per tą laiką prarasti kaip įmanoma mažiau taškų.

Deja, teisinti prastą komandos išvaizdą rungtynėse su pakankamai vidutiniškai atrodančiu Atlantu vien pagrindinių žaidėjų trūkumu nederėtų. Dauguma traumuotųjų buvo traumuoti jau kurį laiką. Todėl ir buvo keista startinėje šeštadienio sudėtyje matyti kitus žmones, nei buvo bandyti paskutinėse draugiškose rungtynėse. Logiškai galvojant, jos ir turėjo būti skirtos tam, kad treneris galėtų surasti optimalų žaidimą čempionato pradžiai.

Labiausiai rungtynėse su Atlantu man pritrūko racionalumo ir aiškaus žaidimo plano, kuris efektyviausiai išnaudotų turimus resursus ir trumpiausiu keliu leistų pasiekti teigiamo rezultato. Racionalumas, funkciškumas – niekada nebuvo Sūduvos žaidimo savybė, tačiau treneris, šiais metais gavęs gerokai silpnesnę sudėtį, turėtų labiau galvoti apie rezultatą, o ne apie gražų žaidimą. Atlantas nieko stebuklingo neparodė, tačiau keletą elementarių dalykų atliko pakankamai švariai. Jie gan sėkmingai žaidė “sieneles” ir labai efektyviai smulkiomis pražangomis stabdydavo Sūduvos atakas dar mūsų aikštės pusėje. To visiškai pakako. Tiesa, rungtynių pabaigoje ir Atlantas gynyboje keletą kartų sodriai suklydo, tačiau Sūduva nesugebėjo tomis dovanėlėmis pasinaudoti.

2013-16

Tuo tarpu Sūduvos didžioji bėda buvo ta, kad nė viena iš grandžių (išskyrus vartininką) nesužaidė gerai. Gal dėl to ir nebuvo aišku, kokį planą šioms rungtynėms komandai išrašė treneris. Sūduva nežaidė aiškiai išreikšto gynybinio futbolo – kas būtų visai natūralu, turint omeny sudėties problemas. Sūduva daugiau gynėsi, tačiau tik dėl to, kad Atlantas buvo galingesnis. Tačiau sąmoningai aikštės Sūduva Atlantui taip pat neatiduodavo – kas vėlgi būtų natūralu, turint labai silpną vidurio liniją. Sąmoningai atsitraukus prie savo vartų, būtų link jų patraukti ir Atlanto saugai bei gynėjai – o tai būtų atvėrę didesnius plotus Sūduvos priekiniams žaidėjams. Visi pastarieji (išskyrus gal tik Valskį) yra maži, greiti, tačiau stokoja technikos, leidžiančios apeiti po keletą priešininkų. Kamuoliai į tuščią plotą būtų žymiai naudingesnis, nei tie, kurie būdavo metami į kovą. Nei Baranovskis, nei Xin, nei Kdouh nėra pajėgus susitvarkyti su keliais priešininkais (tiesą pasakius, legionieriams elementariausiai trūksta kilogramų), o bėgti greičiau už aukštus ir sunkius gynėjus galėtų.

Neramu buvo žiūrėti ir į Dariaus Gvildžio sudėties perstumdymus rungtynių metu. Matėm, kaip Basič keitėsi vietomis su Valskiu ar Baranovskis su Xin. Jau nekalbant apie tai, kad Radžius yra pastumtas į saugų liniją (maždaug ten, kur anksčiau lošė Leimonas, dabar pastatytas vidurio gynėju). Kad Sūduvos treneris mėgsta tokius eskperimentus visi žinome. Mirsim nepamiršim Povilo Lukšio, pastatyto į krašto gynėjo poziciją. Tačiau mano giliu įsitikinimu tokios rokiruotės naudos gali duoti tik ypatingais, išskirtiniais atvejais – kai kitaip neįmanoma (raudona kortelė) arba kai žaidėjai yra tokio aukšto lygio, kad gali improvizuoti įvairiuose aikštės taškuose. Tačiau būkime sąžiningi – Lietuvoje žaidžiantys futbolininkai nėra aukščiausio lygio profai. Todėl aiškios ir gerai treniruotėse išmoktos sistemos bei stabilios žaidėjų pozicijos mūsuose visada duoda geresnį rezultatą nei laukinės improvizacijos. O kai sudėties eksperimentai prasideda jokios žaidimo sistemos apskritai nesukūrus – komanda pavirsta chaosu. Ir stebėtis tuo nereikėtų. Juk tokios yra sėkmingos improvizacijos sąlygos ne tik futbole, bet ir bet kurioje kitoje gyvenimo srityje. Improvizuoti sekasi tik tuomet, kai idealiai moki taisykles. Jei to nėra – improvizacija tampa mėgėjiškumo sinonimu.

Taip, apie trenerį šiais metais ir vėl teks kalbėti labai daug. Treneris futbole visuomet yra labai svarbus, tačiau kai komanda tampa silpnesnė, trenerio įtaka galutiniam rezultatui tampa dar didesnė. Sūduvos santykiai su treneriais visais laikais buvo sudėtingi. Atvirai pasakius, pamenu tik pora žmonių, kurie šią komandą buvo įstatę į aiškesnį kelią. Keliskart Sūduvą treniravęs Algimantas Gabrys ir italas Rino Lavezzini, 2004 metais iškrapštęs mūsų komandą iš paskutinės lentelės vietos. Visi kiti treneriai labai greitai ir lengvai tapdavo “aplinkybių įkaitais” ir komandą palikdavo ne savo noru. Apie tokių santykių priežastis dabar diskutuoti neverta. Juolab, kad ir šnekėta apie tai ne vieną kartą. Nepaisant visų įmanomų priežasčių – mes juk norime tik vieno. Kad komanda pagaliau įgautų aiškesnį veidą ir sugebėtų maksimaliai išnaudoti savo potencialą. Tikuosi, kad šiais metais bus galima tikėtis ryškesnių žingsnių šia likme. Tuo tarpu aš pats sau pažadėjau šį sezoną mažiau kritikuoti ir daugiau ieškoti pozityvių dalykų. Matysim, ar pažadą pavyks ištesėti.

Prognozuoti rungtynių su Šiauliais rezultatą sudėtinga. Akivaizdu, kad ir Šiauliai tapo silpnesnė komanda, nei buvo pernai. Tačiau net ir tokiu atveju Šiauliai vis viena išlieka tų komandų grupėje, kurios kaposis dėl trečios vietos. Tad nors sezono pradžioje visuomet laisviau žvelgi į prarandamus taškus (“nes viskas dar priešakyje”), taškai išbarstyti su artimiausiais konkurentais gali gerokai atsirūgti. Tad lauksiu, kad Sūduvos treneris prieš rungtynes pašnekėtų ne tik apie darbą, kuris dar laukia su sava komanda, ne tik apie tai, koks pavojingas ir stiprus yra varžovas, bet ir apie būtinybę bei nusiteikimą pasiimti tris taškus.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1 186 375 hits