Posts Tagged 'Darius Maciulevičius'

Trečias ratas: džiaugsmai ir rūpesčiai

2013-179

Įžanga apie karuselę. Nepamenu tokio Sūduvos sezono fragmento, kuris būtų turėjęs tokių kraštutinumų, kaip šių metų trečiasis ratas. Tiek emociškai, tiek ir turnyrinės situacijos prasme. Ratas prasidėjo dviem pralaimėjimais – vienu tikėtinu (Žalgiriui, tiesa, tai buvo antrojo pabaiga), kitu depresiją varančiu (Atlantui). Paskui buvo ko gero liūdniausias mūsų komandos pasirodymas Europos turnyre per visą istoriją. Pralaimėta komandai, kuri nebuvo nė per plauką stipresnė. Ji buvo tiesiog kitokia ir nepridarė tiek nesąmonių, kiek per dvejas rungtynes atliko Sūduvos žaidėjai. Visa tai vyko byrančios komandos šviesoje. Sūduvoje neliko Ledesmos, o paskui – dar ir Radžiaus. Brazilo išnykimą buvo galima nuspėti, o va Radžiaus karjeros pabaigimas vidury sezono pasirodė kaip garantuotas ženklas, jog ne tik šių metų komanda, bet ir pats klubas neišvengiamai garma į bedugnę.

Tuo metu šios nuotaikos nepraskaidrino net ir žymiausias sezono nutikimas – Tomo Radzinevičiaus sugrįžimas. Matėsi, kad tai yra gerokai aukštesnės klasės žaidėjas, o ir Sūduvos aplinkos jausmus Tomo parvykimas namo užkaitino, tačiau keliose pirmose rungtynėse matėsi, kad šio puolėjo integracija į šiemetinę Sūduvą nebus labai lengva.

O tada prasidėjo kilimas aukštyn. Iš pradžių tyliai ir ramiai kapojant silpnesnes komandas. Tačiau net ir tose rungtynėse pradėjo matytis pokyčiai Sūduvos žaidime. Sūduvos futbole ėmė mažėti chaoso, visos grandys pradėjo dirbti darniau, o Radzinevičiaus užsukta puolimo mašina labai greitai sugrąžino pasitikėjimą tiek saugams, tiek gynėjams. Erzino ilga pertrauka pačiame vasaros viduryje, tačiau Sūduvai ji išėjo į naudą. Sugrįžimas į A lygą prasidėjo galinga pergale prieš Ekraną – pergale, apie kurią svajojome, tačiau kurios mažai tikėjomės. Šio pergalės savo ruožtu komandai suteikė dar daugiau vidinės energijos ir pasitikėjimo. Po to sekė Kruojos triuškinimas ir pagaliau padorus žaidimas su Vilniaus Žalgiriu. Ratas baigėsi klasikine tokioms situacijoms duobe Tauragėje, tačiau galutines išvadas apie komandos jėgą ar apie jos galimybes šiais metais dar anksti daryti.

Kartu su kylančiu Sūduvos žaidimu, kilo ir mūsų nuotaika. Lūžis buvo radikalus – rato pradžioje komandos situacija atrodė visiškai beviltiška. Komanda buvo tiek visiems nervus ištampiusi desperatišku žaidimu, kad žmonių ėmė sekti ne tik Marijampolės stadione, bet ir šiame bloge. Gal dėl to trečiojo rato sėkmės vis dar kelia tokią euforiją. Mes ir vėl pradėjome kalbėti apie medalius, po šimto dvidešimt metų vėl pradėjome gausiai dovanoti komandai bei žaidėjams pagyrimus. Matysim, kaip čia viskas baigsis. Tačiau bent jau man Sūduva šiemet suteikė džiaugsmo tiek, kad net ir dabar sezonui galiu uždėti riebų pliusą.

2013-180

Pokyčių priežastys ir herojai. Pasidžiaugti lengva, o va racionaliai ir argumentuotai situaciją įvertinti – žymiai sunkiau. Pokyčių priežastys – kelios. Pamėginsiu jas įvardinti.

Pirmoji priežastis – trenerio darbas. Sūduvos trenerių štabo pasiekimus vertinti sudėtinga. Labai ilgą laiką atrodė, kad Dariaus Gvildžio darbas apsiriboja šnekomis po rungtynių, nes nieko, apie ką jis kalbėjo, Sūduvos žaidime nesimatė. Tačiau privalau būti korektiškas – jei anksčiau už komandos išvaizdą ūdyjau trenerius ir nekreipiau dėmesio į visus galimus užkadrinius faktorius, tai ir dabar elgsiuos taip pat.

Taigi, reikia pagirti Darių Gvildį, kad ryžosi atsisakyti Rafaelio Ledesmos – pirma pasodindamas jį ant suolo ir perkeldamas į dublerius, o vėliau – ir visai iš komandos išprašydamas. Taip, gaila, kad brazilo nepavyko išnaudoti taip, kaip pernai, tačiau net ir tokiu atveju pašalinti iš komandos tokį tituluotą, tačiau neveiksnų narį reikėjo drąsos.

Komandai netekus žmogaus, į kurį rungtynių metu krypdavo tiek žiūrovų, tiek ir pačių žaidėjų akys, kiti komandos nariai įgavo daugiau pasitikėjimo ir supratimo, kad niekas kitas už juos darbo nenuveiks.

Kitas svarbus faktorius – Tomas Radzinevičius. Jis ne tik tapo puikia Ledesmos pamaina. Tiksliau būtų pasakyti, kad Radzinevičius yra žaidėjas, kurio šiandieninei Sūduvai reikėjo žymiai labiau, nei Ledesmos stiliaus futbolininko. Pirmiausia dėl to, kad Tomas – europietiško stiliaus žaidėjas. Jis yra komandos žaidėjas, o Ledesma taip ir liko ištikimas braziliškam individualių fokusų žanrui. Antra, Radzinevičius yra piktas, aršus, taraninis puolėjas. Toks, kokio Sūduvai trūko nuo… paties Radzinevičiaus laikų (su trumpa latvio Lukjanovo atkarpa).

Kartu su Tomu Radzinevičiumi Sūduva pagaliau priekyje įgavo jėgos. Tomas yra žaidėjas, kurį priešininko gynėjai turi nuolat prižiūrėt, kartu su juo Sūduva visą laiką yra pavojinga. Tad mūsų komandos priešininkai prarado prabangą pro pirštus žiūrėti į savo vartų gynybą.

Kitas dalykas – Radzinevičius lyg ir tapo grandimi, kurios trūko Dariui Gvildžiui, kad Sūduva galėtų lošti prasmingą atakuojantį futbolą. Radzinevičius netapo atakų organizatoriumi, tačiau jis yra jungtis tarp saugų ir puolėjų. Jungtis, kurios trūko ir pernai, ir šiemet.

Be abejo, bendram reikalui labai reikšmingas ir Šoblinsko bei, šiek tiek mažesniu mąstu, Chveduko sugrįžimai. Šoblinską reikia labiau akcentuoti vien dėl to, kad Chveduko buvimas aikštėje vis dar yra fragmentiškas. Tuo tarpu Šoblinskas, sutvirtinęs Sūduvos išvaizdą centre, tapo savotiška atrama, užnugariu, palaikančiu kamuolio judesį per Radzinevičių link Valskio, Baranovskio ar Broko. Bendram reikalui pernelyg įtakos neturėjo netgi Leimono išvykimas Lenkijon – nepaisant to, kad gynėjų gretos Sūduvoje jaunos ir negausios.

Sūduvos futbolo stilius. Nepamenu, kada tokį klausimą apskritai buvo galima pagrįstai svarstyti. Sūduvos tradicija – lengvas, greitas, atakuojantis futbolas, pagrįstas kontratakos logika ir dažnokai pamirštantis, kad gynybos pagrindas – drausmė ir atkaklus darbas. Priminsiu tą visiems žinomą Algimanto Gabrio liniją apie tai, kad komanda turi žaisti ne tik efektyviai, bet ir gražiai. O žmonėms gražus tik atakuojantis, kombinacinis futbolas.

Visko buvo su šia tradicija. Kažkada Sūduva kentėdavo nuo komandų, kurios, laikydavosi rytųeruopietiško buko futbolo “į kaulą”. Kartais atrodydavo beviltiškas tas noras lošti kombinacinį futbolą kupstų pilnuose Lietuvos stadionų dirvonuose. Bet kokiu atveju, po Gabrio eros Sūduva taip ir nesukūrė nieko naujo, nes visą laiką lošė kažkokį tarpinį variantą – lyg ir kombinacinį, lyg ir atakuojantį futbolą, tačiau tam, kad būtų atkurtas anų laikų vaizdas trūko ir tokiam futbolui tinkamų žaidėjų ir trenerių kompetencijos. Ko gero gražiausių Sūduvai įprasto futbolo akimirkų galėjome išgyventi tais laikais, kai komandoje veikė Maciulevičiaus – Radzinevičiaus jungtis.

Kas buvo – tas buvo. Tačiau trečiojo rato Sūduvos futbolas mane ir vėl privertė tą tradiciją prisimint. Savaime suprantama, lyginti šiandien komandos lošiamą futbolą su tuo, ką ji darė prieš penkerius ar dešimt metų yra šiek tiek beprasmiška. Tačiau bent jau man norisi tikėti, kad egzistuoja toks dalykas, kaip komandos tradicija, tam tikra futbolo filosofija, kuri turėtų būti puoselėjama tam, kad komanda turėtų identitetą.

Šiandien Sūduva ir vėl groja dailų atakuojantį futbolą, pagrįstą greitu kamuolio judesiu, keliais perdavimais, išvedančiais žaidėjus į smūgiui tinkamas pozicijas. Taip yra dėl to, kad šiandieninėje Sūduvoje yra tinkamų žaidėjų tokiam futbolui žaisti. Centrinė Radzinevičiaus pozicija labai svarbi – būtent šis žaidėjas sujungė tuos elementus, kurie pirmoje sezono pusėje Sūduvoje atrodė geriausiai, tačiau jiems lyg ir trūko paskutinės jungties, kuri iš atskirų detalių sukuria puolimo mašiną. Aplink Radzinevičių sukasi greiti kraštai (Brokas, Valskis, Baranovskis), o centre šis junginys gali atsiremti į Šoblinsko, Kiselevskio, Bašičiaus ar Chveduko užnugarį. Iki tobulybės dar toli – tą mes visi suprantame. Viena, Sūduva – ne Realas, o Lietuva – ne Ispanija. Tobulų futbolo genijų mes neturime – daugumai futbolo muzikantų trūksta vieno ar kelių žaidimo elementų, kurie neretai gražias pastangas verčia niekais. Antra, toks Sūduvos žaidimas pagaliau susiformavo tik prieš keletą mėnesių, todėl nėra ko norėti, kad viskas ir visada veiktų be priekaištų.

Džiugu yra tai, kad Darius Gvildys Sūduvos futbolo tradiciją papildė dar vienu dalyku, kuris anksčiau nelabai kam rūpėjo. Trečiojo rato Sūduvos žaidimui, ypač su stipresnėmis komandomis, būdingas ne tik aštrus atakuojantis futbolas. Tiek pat ryški savybė yra ir agresyvi, energinga ir draugiška gynyba. Tai yra tas pagrindas, kuris leidžia lengviau kurti atakos strategijas. O kai šio elemento komandos žaidime nebelieka – gaunasi tai, kas nutiko paskutinėse rungtynėse su Tauru. Agresyvi komaninė gynyba dar svarbesnė yra dėl to, kad pati gynybos grandis šių metų Sūduvoje yra garantuotai silpniausia per visą Sūduvos istoriją A lygoje. Dar blogiau – bėgant sezonui toji grandis tik silpnėjo. Turint tokią rizikingą gynybos grandį, vienintelis šansas gauti pozityvų rezultatą yra gynyba, kurioje aktyviai dalyvauja bent du trečdaliai komandos.

2013-181

Ketvirto rato perspektyvos. Šį kartą pažymių žaidėjams nerašysiu. Vis viena tuoj viso sezono rezultatus suvedinėsim. Kitas dalykas – jau greitai ir patys galėsit žaidėjams pažymius surašyt. Juk, kaip ir kiekvienais metais, geriausius komandos futbolininkus vis viena rinksim.

Ketvirtas ratas bus sudėtingas. Ir dėl to, kad pralaimėjimas Taurui (nes kitaip dviejų prarastų taškų pavadint ir negali) gerokai sukomplikavo mūsų komandos situaciją. O dar labiau dėl to, kad šiuo metu visą dėmesį nuo futbolo nugriebia krepšinis. Liūdnas futbolo rinktinės žaidimas situacijos taip pat nepagerino. Vienžo, rato pradžioje, kai komandai labiausiai reikės saviškių palaikymo, didesnė Marijos Žemės dalis žiūrės krepšinį per teliką, o ne futbolą stadionuose. Tačiau mūsų futbolistai įpratę lošti tuščiuose stadionuose. Tad tikiuosi, kad jiems kilti į lemiamas šio sezono padės natūrali vidinė motyvacija.

Jei atvirai, aš dabartinėje Sūduvos situacijoje nematau nieko pesimistiško. Medalius laimėti galima – net jei tam reikės ne tik savo pergalių, bet ir kitų komandų pagalbos. O labiausiai negaliu pakęsti zyzimo tuomet, kai laivui iki uosto dar likęs gerokas gabalas laiko. Taip, mes galima vaizduoti baisius futbolo žinovus ir niūriai postringauti apie tai, kad praeitą savaitgalį Tauragėje Sūduva palaidojo visas viltis laimėti medalius šiais metais. Lygiai taip pat mes galime piktdžiugiškai ūdyti lietuvišką krepšinio rinktinę, taip iš tikro laukdami jos pralaimėjimo bei nesėkmės. Vien dėl to, kad paskui galėtume mokyklos direktoriaus pavaduotojo tonu pasakyti: “ar aš jums nesakiau”. Tad gal nepulkim iki lietryčio komentatorių lygio. Nustokime niurnėti, pykti be priežasties ir linkėti savo komandai pralaimėjimo.

Šiemet Sūduva mums jau padovanojo krūvą gražių akimirkų. Ir vilties suteikė tuomet, kai jos niekas nebelaukė. Šiandien aš didžiuojuosi savo komanda ir žaidėjų įkvėpimu, kuris nešė juos per visą trečią ratą. Vienos nesėkmingos rungtynės mano požiūrio tikrai nepakeis. Nepasikeis jis net jei Sūduva medalių nepasieks. Vis viena šis sezonas bus išskirtinis, savo emocijų aštrumu prilygstantis tik aukščiausiems naujosios Sūduvos laikų taškams.

Rafaeliui Ledesmai pagerbti

rd2

Vieniems Rafaelis Ledesma patiko. Kitiems nepatiko. Netgi pernai kai kas turėjo jam priekaištų, ką jau kalbėti apie šį sezoną. Tačiau kad ir kaip bevartytum, Rafaelis Ledesma buvo vienas ryškesnių personažų lietuviškam futbole per paskutinius dešimt metų. Šiandien visi tik ir šneka apie kitą futbolistą, kuris kažkada lošė už keistą Vilniaus FC komandą, o dabar muša įvarčius į Brazilijos rinktinės priešininkų vartus. Tačiau anais laikais jis buvo tik vienas iš gausaus braziliško legiono Lietuvoje narių. Ir toli gražu ne pats spalvingiausias bei labiausiai savo veiksmais aikštėje žavintis. Net jo buvęs šeimininkas graužia nagus, kad nesugebėjo įžvelgti šlovingos žaidėjo ateities ir nedįso sumokėti už jį pusantro šimto tūkstančių užsienietiškų pinigų. Tuo tarpu Rafaelio Ledesmos karjeros įspūdingiausios akimirkos prabėgo būtent Marijos Žemėje.

Ledesma yra ne tik vienintelis legionierius, rinktas geriausiu Lietuvoje žaidžiančiu futbolininku (2008). Jis yra apskritai vienintelis legionerius, kada nors į geriausiųjų trejetuką patekęs (dar buvo antras 2008 ir 2012). Be to, 2008, Rafaelis Ledesma buvo rezultatyviausias lygos žaidėjas.

Pernykštis Ledesmos sugrįžimas į A lygą po trejų ar ketverių metų pertraukos mūsų komandos gretose taip pat buvo įspūdingas. Geriausio lygos žaidėjo rinkimuose jis buvo antras, antras Rafaelis Ledesma liko ir tarp rezultatyviausių lygos žaidėjų (21 įvartis, daugiau įmušė Artūras Rimkevičius (35), trečias buvo Arsenijus Buinickis su 17 įvarčių). Ledesma buvo rinktas geriausiu liepos-rugpjūčio mėnesių lygos žaidėju ir pateko į simbolinę A lygos rinktinę. Geriausiu Sūduvos žaidėju jį išrinko šio blogo skaitytojai, o įmuštų per sezoną įvarčių skaičiumi per Sūduvos gyvenimą A lygoje Ledesma nusileido tik Tomui Radzinevičiui.

Rafaelis Ledesma pernai buvo ryškiausias Sūduvos žaidėjas. Tokio ryškumo žaidėjo Sūduvoje nebuvo nuo Radzinevičiaus ar Maciulevičiaus laikų. Galbūt dėl to Ledesma susilaukdavo netikėtai daug kritikos iš Sūduvos gerbėjų. Įtarčiau, kad jam tiesiog nenuskilo – būdamas matomiausias komandos personažas ir dar brazilas (su visais šios šalies tipiškam futbolininkui būdingais privalumais bei trūkumais), Rafaelis Ledesma tapo šiokiu tokiu atpirkimo ožiu ir atsiėmė už tas bendras komandos problemas, už kurias reikėjo keikti ne žaidėjus, o klubo vadus. Toks keistas psichologinis efektas – žmonėms tiesiog nusibodo ūdyti komandos funkcionierius ar prezidentą, todėl ir buvo nesąmoningai pasirinktas naujas taikinys. Kartais atrodydavo, jog Ledesma yra atsakingas už visas Sūduvos bėdas ir nesėkmes, kurios kaupėsi daugybę metų. O tai jau dvelkia lengvu absurdu. Todėl ir manau (deja, ne vieną kartą esu tai minėjęs), kad iš tikro visi su Ledesma susiję nesusipratimai yra ne šio žaidėjo, o klubo “sąskaitoje”.

Todėl ir mintys atsisveikinimui su Rafaeliu Ledesma skirtame tekste bus ne tiek apie jį, kiek apie mūsų klubo politiką.

rd6

Tačiau pradėsiu nuo kito galo. Turiu tokią knygą apie Brazilijos futbolą – Futebol: The Brazilian Way of Life. Labai smagi knyga – man tokios labiausia patinka. Tokios, kuriose gauni žinių ne tik apie futbolą, bet ir apie pasaulį, kuriame futbolas žaidžiama. Toji brazilų futbolui skirta knyga prasideda labai netikėtoje vietoje – Farerų salose, pasakojimu apie kelis ten lošusius brazilų futbolininkus. Savaime suprantama, brazilai, kurie tetinka Farerų salų komandoms, nėra labai įspūdingi futbolo genijai. Jie yra tiesiog geresni už futbolo mėgėjus iš tos šaltos šalies. Galbūt ir dažnas Lietuvos futbolininkas būtų geresnis – bėda tik tame, jog lietuvis neturi futbolo auros, kurią po pasaulį vežiojasi kiekvienas brazilas. Net jei tiems Farerų salose lošusiems brazilams laisvalaikiu dar tekdavo prie algos prisidurti kraunant žuvų dėžes uostuose.

Fareruose žaidę brazilai buvo patenkinti savo karjera. Jie buvo kilę iš vargingų šeimų, todėl net ir futbolininko alga Fareruose jiems buvo smarkus žingsnis į priekį. Antra, žaisti Europoje ir būti kad ir Farerų čempionato rezultatyviausiu žaidėju tiems vaikinams buvo didžiulė garbė. Jų pasiekimais didžiavosi Brazilijoje likę šeimos. Ir kalbėjo jie tą patį, ką ne viename interviu yra minėjęs ir Rafaelis Ledesma – brazilui futbolininkui už Brazilijos ribų yra žymiai daugiau šansų ką nors futbole pasiekti, nei pačioje Brazilijoje, kur konkurencija milžiniška, o visi žaidėjai iki vieno turi tą pačią “brazilišką aurą”. Europoje brazilų futbolininku būti yra lengviau nei Brazilijoje.

Tai yra svarbu, norint suprasti, kodėl brazilai taip kabinasi į gyvenimą ir žaidimą Europoje. Dėl tų pačių priežasčių ir lietuviai – tiek varguoliai, tiek ir aukščiausio lygio profai – mėgina kabintis į gyvenimą kokioje nors Amerikoje ar Vokietijoje. Tiesiog ten jie mato daugiau galimybių susikurti normalų gyvenimą.

Nors Rafaelio Ledesmos karjera tikrai dar nesibaigė, tačiau aš manyčiau, jog jis yra vienas iš tų, kuriam mažumą nepasisekė. Vienas iš tų futbolininkų, kurio karjerą supartalino godotinas Romanovas. Kalbos sklido, kad Ledesma domėjosi rimtesni klubai – tais laikais, kai jis dar lošė FBK. Tačiau žlugus šiam Lietuvos superklubui, jo savininkas nusprendė, jog geriau Ledesmą siųsti į taip pat žlugimui pasmerktą savo klubą Baltarusijoje. Ten Ledesma gavo rimtą traumą ir metus praleido be futbolo. Paskui lyg ir visai neblogai lošė Minsko Dinamo, tačiau vis dar priklausė Romanovui. Galų gale, keistasis ponas leido brazilui suprast, kad jis pats turi pasirūpinti savo tolesniu gyvenimu. Štai taip jis ir atsidūrė Sūduvoje. Šiam viražui ko gero turėjo įtakos mūsų klubos prezidento ir Romanovo šilti santykiai – vis tik Sūduvoje per pastaruosius metus prasisuko labai daug žaidėjų, kadaise lošusių Romanovo “futbolo portfelio” komandose.

Kodėl Sūduva? Kodėl ne Žalgiris ar Ekranas? Net jei atmestume visas galimus povandenines lietuviško futbolo drumzles, teoriškai brazilas geriausiai Sūduvai iš šių komandų ir tiko. Tiko pagal tam tikrą (nors ir sunkiai užčiuopiamą) futbolo stilių, kurį propaguoja šie klubai. Spėju, nei Ekrane, nei Žalgiryje ne šiaip sau ryškesnių brazilų niekada nebuvo. Nuo Gabrio laikų Sūduva mėgo ir kažkokiu mistiniu būdų tebemėgsta (o kas sako, kad tradicijos neegzistuoja?) minkštesnį, techniškesnį, mažiau fizine jėga paremtą futbolą. Sūduva niekada nelošė kieto lietuviško žaidimo. Gali būti, jog tai ir yra priežastis to, kad Sūduva taip ir nepasiekė aukščiausio lygos laiptelio, bet yra kaip yra. Štai kodėl brazilai Sūduvai taip gerai lipo. Štai kodėl brazilų Sūduvoje buvo pakankamai daug.

rd3

O dabar – dar vienas staigus posūkis į šoną. Kaip komplektuojama padori futbolo komanda? Nesu profas, tačiau spėju, kad viskas vyksta štai taip. Pirmiausia yra nustatoma komandos vizija – kokio stiliaus futbolą komanda turėtų žaisti ir kokių tikslų siekti. Tokią viziją gali nustatyti komandos savininkai, ją gali pasiūlyti ir tų savininkų nusamdytas treneris. Iš esmės šiedu faktoriai ir lemia komandos išvaizdą ir žaidimo filosofiją.

Tuomet, priklausomai nuo finansinių klubo pajėgumų, yra renkami žaidėjai, kurie tą nustatytą viziją gali įgyvendinti. Minėti faktoriai ir vėl veikia unisonu – treneris baksnoja pirštu į jam reikalingo stiliaus žaidėjus, o komandos savininkai sprendžia, ar yra pinigų tokiems žaidėjams įsigyti. Tiesą pasakius, šis reikalas visiškai nesusijęs su finansais, kuriais disponuoja komanda. Mat įvairiausio stiliaus žaidėjų yra tiek tarp brangiausių, tiek ir tarp pigesnių žaidėjų. Šiuo atveju komandos savininkų piniginė lemia ne komandos stilių, o jos pajėgumą.

O dabar pažiūrėkime kaip yra komplektuojama Sūduva ar dauguma Lietuvos klubų, neturinčių ryškesnių personalijų trenerio kėdėje. Komplektacijos procesas yra neprognozuojamas, žaidėjai graibstomi random principu – kai samdomi tie, kurie tuo metu yra laisvi ir kurie, bendru sutarimu, yra sąlygiškai geriausi.

Net sočiausiais Sūduvos laikais tokia komplektacija privesdavo prie absurdų. Pamenu, viename sezone Sūduvoje buvo toks didelis būrys pajėgių saugų, kad iš FBK ir Ekrano orbitų perimti Gardzijauskas su Barevičiumis tegalėjo būti atsarginiais. Puikus tokio stiliaus komplektavimo pavyzdys yra ir pernykštė maklė su vartininkais, kai komanda, šioje grandyje niekada ypatingų problemų neturėjusi, staiga atsidūrė aklavietėje, likusi apskritai be vartininko.

Štai dėl ko Sūduvoje nuvysta lyg ir perspektyvūs naujokai – jie paprasčiausiai neranda komandoje vietos, nes yra netinkami egzistuojančiai žaidimo sistemai. Sūduvos atveju reikėtų sakyti – nuvysta, nes jokios sistemos apskritai jau daug metų nėra. Yra būriai teoriškai neblogų žaidėjų, kurie neturi jokių šansų pavirsti komanda. Tie žaidėjai visai neblogai būna varę savo ankstesnėse komandose, neretai jie visai neblogai pavaro ir persikėlę iš Sūduvos į kitas komandas. Tokiu būdu Sūduva tiesiog mėto pluoštus banknotų į balą – čiumpa brangius žaidėjus, tačiau nekuria komandos, kuri būtų paremta tų žaidėjų geriausiomis savybėmis. Esu tikras, kad, pavyzdžiui, Povilas Lukšys Sūduvai galėjo duoti žymiai daugiau, nei davė. Kaip ir būriai nepritapusių, taip ir nepradėjusių “groti” futbolininkų.

O juk Ledesmos istorija yra lygiai tokia pati. Ledesma Sūduvoje atsirado pačioje pasirengimo sezonui pabaigoje. Atsirado lyg ir netyčia, kaip perkūnas iš giedro dangaus ir iš esmės nelabai pasirengęs lošti net ir A lygos futbolą. Tad jei jau čiumpi tokio lygio žaidėją ir ryžtiesi mokėti jam vieną didesnių lygoje algų, yra tiesiog neracionalu jį palikti likimo valiai. Komanda turi būti formuojama pagal tokius žaidėjus, o ne atvirkščiai – jie derinami prie komandos lygio. Galų gale, tokie žaidėjai negali komandoje atsirasti atstiktinai – vien dėl to, kad jie yra laisvi, o jo savininkas puikiai sutaria su kito klubo prezidentu.

rd4

Štai ką sako pats Ledesma, šio sezono pradžioje Sūduvos svetainei duotame interviu, paprašytas palyginti šių metų ir pernykštes Sūduvos komandas: “Pernai metų komanda buvo vyresnė. Buvo tokių žaidėjų, kaip Povilas Lukšys, kuris labai ilgai žaidė Lietuvos čempionate. Šiais metais turime daug jaunimo. Tai yra labai didelis skirtumas, nes kai turi vyresnių žaidėjų, būna tikrai lengviau. Tiesa, negaliu pasakyti, kad mūsų komanda yra dabar bloga”. Galim pagerbti Ledesmą už parodytą korektiškumą ir nenorą savos komandos kritikuoti, tačiau jis labai aiškiai įvardijo skirtumą. Spėju, tarp eilučių liko dar daugiau.

Ką visa tai reiškia? Ogi tai, kad jei nusamdai aukštesnio lygio žaidėją, privalai surasti jam bent jau panašaus lygio partnerių. Kitu atveju tas žaidėjas vargs, nes futbolas yra komandinis žaidimas ir vienas laukia čia nesi karys. Tas žaidėjas patirs didžiulį diskomfortą ir psichologinį spaudimą, nes visi iš jo, kaip iš žvaigždės, lauks ypatingų stebuklų. Jis greitai praras bet kokią motyvaciją – įsivaizduokite normalų profesionalą mėgėjų komandoje – akivaizdu, kad turėdamas tokius partnerius, tas profesionalas niekada neloš pilna jėga ir nuolat patirs stresą dėl to, kad jo kolegos nesugeba lošti tuo pačiu lygiu.

O juk mūsų atveju mes kalbame ne šiaip apie europietišką futbolą atstovaujantį žaidėją – mes kalbame apie brazilą! Žmogų iš pietų, galų gale. Kol kas paskutiniame savo interviu, duotame portalui 15min.lt, Ledesma buvo klausiamas apie braziliško ir lietuviško futbolo skirtumus. Rafaelis ir vėl atsakė korektiškai, tačiau aiškiai: “Lietuvoje yra gerų žaidėjų, kiekvienais metais lygis auga. Bet Lietuvoje labai daug fizinio žaidimo, daug jėgos, o mes daugiau su kamuoliu žaidžiame, techniką tobuliname. Pagrindinis skirtumas – braziliška technika prieš fizinę jėga lietuviškame futbole. Mes Brazilijoje sakome, kad kiekvienas futbolininkas turi savo talentą. Jis turi savyje kažką, kas yra unikalu ir padeda jam žaisti. Yra ir tokių, kurie išmoksta žaisti būdami jauni, mokyklose, o kitiems ir viso gyvenimo neužtenka. Bet mes, brazilai, tiesiog turime talentą žaisti futbolą”.

Panašiai Ledesma kalbėjo ir prieš metus – tam pačiam portalui duotame interviu, gavęs tokį pat klausimą: “Keletas žaidėjų Lietuvoje turi savybių, kurios būdingas brazilams, tačiau tik keletas. Europos futbolas kitos – čia jis yra greitesnis, žaidėjai stipresni fiziškai, didesnį dėmesį skiria gynybai. Brazilai mėgsta labiau atakuoti, mušti įvarčius. Tačiau viskas priklauso nuo žaidimo ir nuo varžovo – netgi Sūduvai kai kurias rungtynes pavyksta sužaisti kaip brazilams”.

rd5

Štai taip. Turėjome gerą žaidėją, kuris pagal visus parametrus yra netinkamas tipiškam lietuviškam futbolui. Todėl net ir trenerio reikia su kiaušais, kad tokį žaidėją tinkamai integruotų į jam nelabai tinkančią komandą. Spėju, Virginijus Liubšys buvo pakankamai patyręs treneris, kad sugebėtų iš Rafaelio Ledesmos išspausti maksimumą – ką rodo ir pernykštė brazilo statistika.

O štai šiemet Darius Gvildys, panašu, Ledesmą tiesiog pamiršo. Gavęs komandą, kurią sudaro pusė dublerių ir privertęs ją greitai bėgti, naiviai tikėjosi, kad ir Ledesma ims žaisti taip pat. Juk toks ir daugelio mūsų priekaištas šiais metais Ledesmai buvo. Ogi būtent apie greitą bėgimą. Mes sakydavome: kai tik įeina Ledesma į aikštę, žaidimas iškart sulėtėja. Žaidėjai nuolat pradeda atidavinėti kamuolius brazilui ir patys ima kratytis atsakomybės.

O ar gali tikėtis ko nors kito, jei komandai nebuvo nurodyta, ką daryti, kai aikštėje yra Ledesma? Jei nebuvo sukurtos schemos, kaip sulieti į vieną kumšti skirtingus futbolo pradus? Štai šioje vietoje yra buvo didžiausia nelaimė, nes šįmetinė Sūduva ir pats brazilas nebuvo parengti lošti kartu.

Juk naivu ir netgi kvaila būtų tikėtis, kad Ledesma bėgs kaip Baranovskis ar Bagdanavičius. Naivu tikėtis, kad Ledesma ginsis kaip Leimonas ar Bašičius. Kvaila galvoti, kad toks žaidėjas kaip Ledesma gali sąmoningai save perlaužti ir prisitaikyti prie jaunatviškai skysto Sūduvos dublerių strakaliojimo.

Čia norėčiau jums priminti kitą panašų atvejį Sūduvos istorijoje. Darius Maciulevičius lošė labai panašiai. Menkai gynėsi, nelindo į dvikovas, nevengdavo poilsiauti, o vis tik komandai buvo nepaprastai naudingas. Lygiai taip pat naudingas komandai galėjo būti ir Ledesma.

Mat anų laikų Sūduva buvo parengta lošti su tokio lygio žaidėju kaip Maciulevičius. Taip, tų laikų Sūduvos žaidimas iš esmės sukosi aplink Macolą ir kai šis gaudavo kokią traumą, Sūduvos žaidimas iškart išsiderindavo ir sėsdavo. Momentai, kai Macolos aikštėje nelikdavo, būdavo sunkūs, tačiau tų laikų Sūduvą treniravo išmintingi treneriai, kurie suvokė, jog jie tiesiog neturi teisės organizuoti žaidimo kitaip ir neišnaudoti maksimaliai geriausio komandos (jei ne lygos) žaidėjo privalumų.

Deja, šiandieniniai Sūduvos vadai tokios patirties neturi. Todėl komanda ir atsidūrė idiotiškoje situacijoje – vidury sezono prarado vieną geriausių lygos futbolininkų vien dėl to, kad kažkam pritrūko išminties nerodyti nepagrįstų ambicijų ir pritrūko sugebėjimų panaudoti galingiausią ginklą, kokį komanda turėjo. Gaila, nes misija buvo pakankamai paprasta – sujungti brazilo sugebėjimus valdyti kamuolį, matyti aikštę ir atlikti nestandartiškus perdavimus su jaunimo gebėjimu greitai bėgti ir aplenkti priešininką. Elementaru – protas ir talentas kartus su su jaunatviška jėga ir energija.

Man liūdniausia yra tai, kad šių dviejų pradų jungtis dar nuo Algimanto Gabrio laikų buvo didžioji ir išskirtinė Sūduvos jėga. Buvo tas dalykas, kurį galima vadinti “futbolo stiliumi pagal Sūduvą”. Tuo mūsų komanda buvo kitokia – dėl to ir Algimantas Gabrys ko gero buvo vienintelis treneris ne tik Sūduvoje, bet ir visoje lygoje, kuris mėgdavo pakalbėti ne tik apie futbolo funkcionalumą bei rezultatus, bet ir apie šio žaidimo grožį, kurio komanda kiekvienose rungtynėse privalo duoti žiūrovams tribūnose.

Tad dėkoju Rafaeliui Ledesmai už Sūduvoje praleistą laiką ir suteiktas gražias akimirkas. Gaila, kad šis talentingas brazilas į mūsų komandą pateko per vėlai.

Istorija įkvėpimui

Kol kas dar naujas Lietuvos čempionatas neprasidėjo, galvoju, visai smagu prisiminti keletą istorinių video, kurie plaukioja youtub’e. Kaip ir reikia tikėtis, video prastos kokybės, kreivoki-šleivoki, bet tiems, kas tais laikais buvo netoli Sūduvos, manau, visada sukels daug emocijų ir smagių prisiminimų. Taigi, siūlau dešimties minučių pertraukėlę.

Pirmas filmukas – reportažas apie legendinę Sūduvos pergalę prie norvegų Brann’ą Kaune. Taip, Sūduva vėliau turėjo antrą bandymą su šiuo klubu, kuris toks sėkmingas nebuvo, tačiau tos 2002 metų rungtynės savo euforine nuotaika ko gero nusileido tik FBK pergalei prie Reindžerius.

Kitas filmukas – bent jau man labai brangus (nepaisant vis dar šypseną keliančio TV komentatoriaus balso). Tą kartą, kai Sūduvai pakako lygiųjų, kad gautų medalius, komanda laimėjo puikiu stiliumi ir nepaisydama vėlyvo rudens košės aikštėje. Šitas vaizdelis man smagus ir dėl to, kad tą kartą Žalgirio stadione sėdėjau praktiškai tuo pačiu rakursu, kaip ir filmavimo kamera. Taigi, legendinis Radzinevičiaus – Macolos įvartis.

Na ir pabaigai – šiek tiek braziliškos bravūros. Kad ir kaip vertintume šį žaidėją, tačiau Sūduvos rungtynėms anais laikais jis suteikdavo daug papildomų spalvų bei emocijų. Taigi – Willer Souza Oliveira įmušto įvarčio šventė.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1 186 375 hits