Posts Tagged 'Ekranas'

Sausio sąskaitos

 .
Bangos žmonės gelbėja klubą.

LFF nupiešė A lygos kontūrus

Pirmojo šių metų mėnesio sąskaitas suvedinėti gal ir kiek vėloka, tačiau gyvenimas retokai paklūsta kalendoriaus diktatūrai. Dar vakar galėjom tik galvas kraipyti galvodami, kokias komandas šiais metais A lygoje matysim. O štai šiandien jų sąrašas, LFF bosams susimylėjus, tapo pakankamai aiškus. Sakyčiau, pastarųjų metų rekordas – iki čempionato pradžios liko beveik trys savaitės, o mes jau žinome A lygos sudėtį! Tokių stebuklų senokai nebuvo.

Pirmame licenzijų dalinimo raunde leidimus kovoti dėl Lietuvos čempiono vardo gavo tik 5 klubai. Tarp jų – tik 3 A lygos senbuviai: Atlantas, Kruoja ir mūsiškė Sūduva. Kiti du – Utenis ir Kauno Spyris. O štai šiandien buvo praneštas likusių komanų sąrašas: Žalgiris, Klaipėdos Granitas, Trakai, Šiauliai ir Kauno Stumbras. Štai ir viskas.

Galutinai paaiškėjo, kad Lietuvos futbole bent laikinai nelieka visus Nepriklausomybės laikų A lygos čempionatus sužaidusio Panevėžio Ekrano, Gargždų Bangos ir kažkur Pietų Europoje pasiklydusios Dainavos. Štai taip kapitalistinis maras surijo tris klubus, kurie per savo istoriją Lietuvos futbolui padovanojo daug gražių akimirkų. Belieka viltis, kad šie atvejai bus paskutinės nemokšiškos vadybos ir grubių valdymo klaidų Lietuvos futbole aukos. Gal vis tik baigsis šiltinė, kuri per paskutinius 5-7-erius metus į purvą niurkė ir padorius klubus, ir visokius neaiškios kilmės benkartus.

Žiūrint į LFF pranešimą įdomu ir tai, kad Panevėžyje, atrodo, futbolo apskritai nebeliko, nes pernai I lygoje lošusi Baltija jokių popierių federacijai taip pat nepateikė. Užtat I lygoje matosi dar viena Kauno komanda – pamažu aukštyn lipantis FBK Kaunas. I lyga apskritai tapo panašesnė į Vakarų Lietuvos čempionatą – kone pusė tai lygai pritaikytų klubų žaidžia Lietuvos vakaruose (Šilutė, Palanga, Kretinga, Kelmė, Telšiai, Tauragė).

  Visi 2014 m. Sūduvos įvarčiai – neblogas sezono priminimas. 

Sūduvos žaidimai

O štai mūsų komanda, seniai visus popierinius reikalus sutvarkiusi, kol kas su būriu kitų Lietuvos klubų treniruojasi Kipre – ten, kur į lauką šiuo metu be palto galima išeit. Ką puikiai rodo kaip niekad gausiai komandos transliuojami video filmai ir nuotraukų galerijos.

Kad ir kaip bevartytum, Sūduvos pasirengimas kol kas skamba itin optimistiškai. Komandos sudėties lapą oficialiame tinklapyje net apžiūrinėti smagu. Pirmiausia džiugina keturi veidai trenerių eilutėje. Nerijus Stepanauskas, net ir jis gavo pagalbininką.

Komanda po praeito sezono prarado labai mažai žaidėjų. Neliko Činiko, Russo, Kdouh ir į Stumbrą iškeliavusio Snapkausko. Tačiau rimtesnės įtakos žaidimui turėjo tik pirmieji du. Naujokai kol kas taip pat „pliusiniai“.

Kornelijus Timofejevas iš Ekrano yra pliusas – jei Džiugas Bartkus sugebėjo sužaisti visas iki vienos pernykštes rungtynes, tai nebūtinai reiškia, kad ir šiemet jam pavyks padaryti tą patį. Edvardas Tamulevičius iš to paties Ekrano garantuotai bus padoresnė parama Radzinevičiui nei pernai buvo Kdouh.

Saugų būrys kaip visada Sūduvoje pats didžiausias. Iš saugų Sūduva pilną komandą galėtų sudaryt. Matysim, kaip čia mūsų treneriai su tokiu būriu saugų suksis, nors sakyti, kad žaidėjų per daug ko gero tik Lietuvoje mėgstama. Ir jei Sūduvos vyriokai geltonas ir raudonas korteles rinks tuo pačiu tempu kaip pernai – laiko aikštėje gaus visi. Nepaisant saugų kiekio, nedrįsčiau teigti, kad Vaidotas Šilėnas buvo komplektuotojų klaida. Kad ir kaip bevartytum, krūvą sezonų Žalgiryje praleidęs žmogus negali būti nenaudingas.

Vienintelis skurdokas yra gynėjų būrelis, kuris neteko Činiko ir Snapkausko, o pastiprintas kol kas nebuvo. Šnekos apie tai, kad Šilėnas krašto gynėju galėtų palošti niekam tikusios, nes ir pats Šilėnas neslepia, kad saugu žaisti jam yra smagiau. Tiesa, neseniai buvo pranešimų ir apie tai, kad Kipre Sūduva mėgina solidesnio amžiaus serbų gynėją Nikolą Prebiračevičių, kuris išbandęs ne vieną Balkanų čempionatų vidutinioką.

Puikus futbolo.tv pokalbis su naujuoju Sūduvos treneriu. 

Štai tokios pagrindinės sausio ir pusės vasario naujienos. O pabaigai – jei dar nematėte – siūlau pažiūrėti futbolo.tv parengtą pokalbį su Aleksandaru Veselinovičiumi. Man patiko ne tik pokalbis. Man patiko ir Sūduvos treneris. Tačiau tuo nieko nenustebinsiu – treneris, kuris sugeba parodyti, jog mato toliau nei provincijos tvoros, visada sulauks mano pagarbos.

33: EKRANAS 1:2 SŪDUVA

FK Ekranas - FK Sūduva

Kai besibaigiant pirmam kėliniui pradėjau galvoti, ką čia išmintingo apie šias rungtynes būtų galima parašyti, supratau, kad nieko protingo čia jau nebeprikalbėsi. Analizuoti nebėra ko. Atėjo toks laikas, kai po rungtynių galima parašyti vieną sakinį: “puiku, laimėta, važiuojam toliau” arba “šūdas, pralaimėta, ruošiamės kitam sezonui”. Ir tik nuo galutinio rezultato priklausys bet kokių komandos veiksmų aikštelėje įvertinimas. Tokios tokelės.

O vis dėl to. Sūduva sužaidė labai nevykusį pirmą kėlinį. Prieš tokias komandas žaisti taip, kaip žaidė Sūduva nederėtų. O kadangi dar bent dvi panašios komandos šiais metais liko – gal ir verta iš šio pirmo kėlinio pasimokyti.

Ekranas nėra beviltiška komanda. Tai yra prasta, tačiau labai pavojinga komanda. Ekrano prastumą lemia didesnės komandos dalies patirties stoka ir atliekamas didžiulis kiekis klaidų visose aikštės vietose. Kai kurios iš jų būna labai rizikingos. Šios komandos pavojingumą lemia keletas gerai išmoktų taktinių greitos atakos schemų ir poros žaidėjų išskirtiniai individualūs sugebėjimai.

Sūduvai pasisekė įmušti greitą įvartį. Tačiau vietoje to, kad paimtų žaidimo vadžias į savo rankas ir ramiai valdytų rungtynių eigą, Sūduva įsileido į chaotišką atakuojantį futbolą. Ekranui toks Sūduvos požiūris labai tiko. Sūduva valdė aikštę, tačiau daugiau nieko iš tikro pavojingo sukurti nesugebėjo, o aikštėje vyravęs chaosas leido ir Ekranui karts nuo karto rengti pakankamai pavojingas atakas bei grąsinti Sūduvai geltonomis kortelėmis. Mat lošiant chaotišką futbolą ir didelėmis pajėgomis atakuojant, priešininkui nuolat sudaromos progos savose kontratakose turėti panašų kiekį žmonių, kaip ir besiginančių skaičius Sūduvos pusėje. O kai savo gretose turi Elivelto, gali tik dėkoti priešininkui už suteiktą galimybę būtent taip atakuoti.

Štai taip. Matėsi, kad mūsiškiai labai nori mušti daugiau įvarčių. Tačiau lošiant prieš Ekrano jaunimą chaoso futbolą, įvartį mušti galima tik tuomet, jei tas Ekrano jaunimas netoli savo vartų padarytų kokią nors žiaurią klaidą. Klaidos nebuvo, nebuvo ir įvarčio.

Išvadų per pertrauką mūsiškiai nepadarė. Antras kėlinys prasidėjo ir vyniojosi lygiai taip pat chaotiškai kaip ir pirmasis. Dėl to žiūrėti rungtynes buvo labai neramu. Minutės kapsėjo, žaidimo stilius nesikeitė, o progų Sūduva praktiškai nekūrė. Mūsiškiai daug skaldė iš toli, tačiau dažniausiai – labai netaikliai.

Kitas dalykas – Sūduva visiškai nežaidė komandinio futbolo. Žymiai dažniau matydavome nesėkmingus bandymus spręsti reikalus individualiais veiksmais. Kartais vienas kitas Sūduvos žaidėjas žybtelėdavo (Vaskela, Baranovskis), tačiau dažniau ataka baigdavosi prarastu kamuoliu arba beviltišku balionu, atliekamu nebeturint kitos išeities.

Štai taip Sūduva žaidė su ugnimi tol, kol prisižaidė. Kaltinti Bartkaus už klaidą neketinu. Reikalas čia yra panašus į tą, kuris lošiant su Atlantu nutiko Chvedukui. Futbolas yra žaidimas, kuriame gali nutikti nelogiškų ir nenuspėjamų dalykų.

Taip ir šį kartą – kažin ar galėjome tikėtis, kad Sūduvai bus įmuštas būtent toks įvartis. Mes galėjome laukti prasto mūsų vidurio gynėjų pasirodymo – nes būtent taip jie toje situacijoje ir sužaidė. Leisti priešininkui po kampinio mušti vos ne nuo vartininko aikštelės linijos – grubi gynėjų klaida. Smūgis nesigavo, tačiau kažin ar galėjome tikėtis ko gero pirmos rimtos Bartkaus klaidos šiame sezone. Tačiau dar kartą pakartosiu tą patį – tokios klaidos yra fundamentali futbolo dalis. Jei nori, kad rungtynių baigties jos nenulemtų – turi pats tuo pasirūpinti. Ypač, kai loši su silpnesne komanda ir kai rungtynių reikšmė – didžiulė. O kas liečia Bartkų – savo klaidą jis ištaisė pačioje rungtynių pabaigoje, kai po dar vienos mūsų gynėjų klaidos Ekrano žaidėjas buvo paleistas vienas prieš mūsų vartininką.

Ir vis dėl to Sūduvai pavyko išplaukti. Paplokime mūsų ispanui už du šiandienos įvarčius. Pasidžiaukime, kad galbūt šiedu įvarčiai paskutiniams turams mūsų komandai sukurė dar vieną įkvėpimo pagautą žaidėją – tai gali būti labai svarbu. Pasidžiaukime ir tuo, kad į aikštę pagaliau sugrįžo Povilas Kiselevskis.

O dabar belieka sugrįžti prie to, nuo ko šį raštą pradėjau. Puiku, laimėta. Važiuojam toliau

24: SŪDUVA 0:0 EKRANAS

2014-135

Paprastai aš esu labiau optimistas, nei pesimistas. Tačiau šios rungtynės manyje pažadino gūdų pesimistą. Tiesa, reikia pripažinti, kad rungtynes žiūrėjau internetu ir mažumą fragmentiškai – man šiandien buvo darbo diena. Tačiau net ir šių rungtynių garso takelio būtų pakakę, kad suprastum, jog Sūduvai einasi prastai. Stadionas buvo labai tylus – Sūduvos gerbėjai turėjo mažai progų patriukšmauti ir pasilinksminti.

Pradėti galima toje vietoje, kur baigėsi mūsų diskusijos prieš šias rungtynes. Geras treneris yra Valdas Dambrauskas ar nelabai? Atvirai pasakius, nustebau, rungtynių anonso komentaruose radęs tiek nemeilės Ekrano treneriui. Aš taip pat nesu nei Valdo draugas, nei gerbėjas. Tiesiog man patinka ką šis treneris kalba – to pakanka, kad suprastum, jog kiekvienam varžovui turi būtent jam suformuluotą žaidimo planą. Valdo kalbose nesutiksi visiems be išimties Lietuvos treneriams būdingų poringių “nesuprantu, kas komandai nutiko”, “kažkodėl komanda palūžo”, “sėkmė nuo mūsų nusisuko” ir kitų panašių pašnekesių su dvasiomis, o ne su futbolo taktika ar strategija.

Sakyti, kad Valdas Dambrauskas kol kas nieko nepasiekė – galima. Tačiau man labiau rūpi, ką Valdas Dambrauskas pasiekė šios dienos rungtynėse prieš Sūduvą. Pradėkime nuo pradžios. Sūduva šiandien yra visomis prasmėmis galingesnė komanda. Stipresnė sudėtis, daugiau patirties, stabili finansinė situacija. Kas tuomet yra atsakingas už tai, jog šiandien Ekranas lošė su Sūduva kaip lygūs su lygiais? Aš sakyčiau – Valdas Dambrauskas. Daugiau jokių racionalių priežasčių ar argumentų nerandu.

Pažiūrėkime kaip viskas buvo. Pirmą kėlinį Ekranas stipriai atsitraukė. Klasika – jei planuoji lošti antru numeriu, rungtynių pradžioje reikia visų pirma gintis, nes tokioje situacijoje dar nepavargęs varžovas mėgina iš paskutiniųjų įkalti įvartį per pirmas 15-20 minučių. Viskas taip ir buvo. Ekranas masyviai gynėsi, o Sūduvos puolimo priemonių arsenalas neleido tikėtis efektyvaus žaidimo prieš tokią gynybą. Iš esmės per visą kėlinį Sūduva surengė vieną įspūdingesnę ataką, kai staigiais, vienu lietimu atliktais perdavimais į gerą poziciją smūgiui buvo išvestas Grigaravičius (Bagdanavičius – Radzinevičius – Chvedukas – Grigaravičius). Kodėl tokio futbolo Sūduva nežaidžia visas rungtynes – Valdas Dambrauskas mums tikrai nepaaiškins. O va iš mūsiškio trenerio greičiau galime tikėtis “sėkmė buvo ne mūsų pusėje”.

Į kėlinio pabaigą Ekranas pamažu ėmė tolti nuo savo vartų, žaidėjai plačiau išsidėstė aikštėje ir žaidimas išsilygino. Galų gale, Ekranas “progų” turėjo ne mažiau už Sūduvą. Panašiu stiliumi futbolas vyko ir antrame kėlinyje. “Įdomus futbolas” – kaip jau trečias Sūduvos rungtynes iš eilės kartoja Paulius Jakelis. Iš tikro – futbolas įdomus, įtemptas, kraują varinėjantis. Tačiau aš mieliau rinkčiausi bjaurų futbolą ir Sūduvos pergales.

O dabar pamėginkime atidžiau pažiūrėti į priežastis, lėmusias tai, kad teoriškai žymiai stipresnė komanda (Sūduva) per visas rungtynes atrodė nė trupučio ne stipresnė už teoriškai žymiai silpnesnę komandą (Ekranas).

Sūduva buvo dar mažiau pavojinga, nei žaisdamas prieš “teoriškai” žymiai galingesnes komandas už Ekraną – Trakus ir Atlantą. Anose rungtynėse buvo daugiau aštrių momentų, nei šiandien. Štai čia ir galima būtų pasakyti, kad Valdas Dambrauskas yra geresnis treneris už Jankauską ir Sarsaniją, nes jis perskaitė Sūduvos puolimo principus ir labai lengvai tą Sūduvos puolimą neutralizavo.

Tiek žaidžiant prieš Trakus, tiek ir prieš Atlantą visus pavojus Sūduvoje keldavo du krašto saugai – Grigaravičius ir Baranovskis. Vaskelai sėdint ant suolo, aikštės viduriu Sūduva priešininkams praktiškai negrąsindavo. Ir ką? Šiandien Baranovskis matėsi vos vos, o Grigaravičiaus apskritai nebuvo (jei neskaičiuosim to karto, kai po tobulo Martinezo perdavimo nepataikė į kamuolį Ekrano baudos aikštelė). Spėju, Valdas Dambrauskas pasižiūrėjo, kad Trakai ir Atlantas su šiais Sūduvos žaidėjais problemų turėjo dėl to, jog jie tiesiog lengvai apibėgdavo lėtesnius krašto gynėjus. Ir ką? Pastatykime prieš juos du, o kartais ir tris žmones. O kadangi Baranovskis ir Grigaravičius nėra Elivelto, tai toks gynybos tankumas jiems yra neįveikiamas.

Kodėl galima prieš Baranovskį ir Grigaravičių lošti keliais žaidėjais? Todėl, kad nei centre, nei baudos aikštelėje Sūduva šiuo metu neturi jokios jėgos. Vadinasi, tie du Sūduvos žaidėjai pavojų kelia tik tuomet, kai sugeba prasibrauti pro krašto gynėjus ir aštriai įlėkti į baudos aikštelę. Iš toliau į baudos aikštelę skersuoti kamuoliai nėra pavojingi, nes baudos aikštelėje stumdosi nebent lengvas ir mažas Chvedukas (čia dar vienas niuansas – tokie gynybinio plano žaidėjai kaip Šoblinskas ar Činikas apskritai taip giliai į priekį nelenda, todėl neutralizuoti 2-3 baudos aikštelėje esančius žaidėjus nėra sunku.). Sūduvos krašto saugai neturi kur kamuolio atmesti ir į centrą, nes ten – nieko nėra. Martinezas yra neblogas, tačiau jis – ne playmakeris. Tiesa, dar yra Tomas Radzinevičius. Na gerai, jam taip pat paskirsim 2-3 prižiūrėtojus (kas taip pat akivaizdžiai matėsi).

Štai taip elementariai Valdas Dambrauskas susitvarkė su Sūduvos puolimu. Sutankini gynybą prieš kelis pavojingiausius žaidėjus, kurie bet kokiu atveju neturi jokio kito sprendimo be individualaus prasiveržimo. Todėl net ir matydami prieš save kelis gynėjus, jie vis viena mėgina veržtis. Nes daugiau pasirinkimų neturi.

Kitas niuansas. Valdas Dambrauskas mato, kad Sūduva priekyje neturi jėgos ne tik skersuotiems perdavimams susirinkti. Jis mato ir tai, kad Sūduva labai prastai įgyvendina standartines situacijas – baudos smūgius, kampinius. Dėl to jis nurodo savo žaidėjams negalvojant spardyti kamuolius iš savos baudos aikštelės – į užribius, kampinius – nesvarbu kur, kad tik kamuolys baudos aikštelėje ilgiau neužsilaikytų. Mes puikiai žinome, kiek pavojų prie savo vartų Sūduva yra per pastaruosius metus sukėlusi vien dėl to, kad mėgina “protingai” išnešti kamuolį toliau nuo savo vartų. Šiandien Ekranas Sūduvai “antrų šansų” nesuteikdavo. O “dar vienas kampinis” mūsų komandai nėra šansas. Tai – iššvaistyta proga.

Beviltiškas Sūduvos žaidimas standartinėse situacijose man yra didžiausia šio sezono paslaptis. Sūduva šiandien kėlė milijoną kampinių, bet pavojingesnis tebuvo vienas pirmame kėlinyje, kai kamuolys nusileido beveik ant žemės, o Šoblinskas sugebėjo iššokti iš už Ekrano žaidėjų nugarų. Tik į vartus eilinį kartą pataikyti nepavyko. Kodėl Sūduva taip blankiai atrodo per standartines situacijas – aš tikrai nežinau. Galinčių galva lošti žaidėjų mūsų komandoje lyg ir yra. Gal per mažai šiuo klausimu dirbama per treniruotes? Juk graudžiai atrodo tas identiškas fintas, kurį jau antrose rungtynėse po baudos smūgio mėgina atlikti Chvedukas ir Grigaravičius. Abu kartus fintas totaliai nepavyko – tai gal iš tikro jis nėra pakankamai nugludintas per treniruotes? Beje, šį kartą buvo panašu į tai, kad Ekrano žaidėjai “atspėjo”, kas bus, kai prie kamuolio lieka minėti Sūduvos žaidėjai. Valdo Dambrausko nuopelnas? Gerai, tegul atsakymas būna neigiamas. Sakykime, kad tiesiog Ekrano gynėjai yra tiek sumanūs, kad patys savarankiškai sugeba tokius momentus teisingai perskaityti.

Beje, Ekranas pralenkė Sūduvą ir kitu parametru. Yra tiesa, kad daugumą pusprogių jauni Ekrano žaidėjai išvaistė paskutinėse stadijose, nevalyvai stabdydami kamuolį, nesugebėdami atlikti perdavimo ar tiesiog jį pamesdami. Tačiau į atakas Ekranas išeidavo kokybiškiau nei mūsiškiai. Matėsi, kad savoje aikštės pusėje kamuolį perėmęs Ekrano žaidėjai nekala jo bet kur į priekį. Jis jį perduoda ten, kur privalo būti atakuojantis kolega. Ir dažniausiai jis ten būdavo. Spėju, kad tikslių pirmų perdavimų Ekranas šiandien atliko daugiau nei Sūduva, kuri dažniau mėtydavo abstrakčius balionus “Radzinevičiaus kryptimi”.

Kokia išvada? Paprasta. Valdas Dambrauskas paanalizavo Sūduvos žaidimą keliose paskutinėse rungtynėse ir puikiai pasirengė. O Sūduva – neparengė nieko naujo. Mėgino Ekraną įveikti tuo pačiu stiliumi, kokiu nepavyko nugalėti nei Trakų, nei Atlanto. Gal mūsų treneriai galvojo, kad Ekranas – silpnesnė komanda už anuos varžovus, todėl ją nugalėti bus paprasta net ir atbulom kojom lošiant?

Deja, Ekranas prieš Sūduvą atrodė geriau, nei Trakai ir Atlantas kartu sudėjus. Kaip reikėjo lošti prieš Valdo Dambrausko komandą? Taip, kaip buvo padaryta ta vienintelė normali ataka pirmame kėlinyje – greitais, staigiais perdavimais vienu lietimu, pažeme ir į tuščius plotus. Tą kartą buvo įrodyta elementari tiesa – jauni Ekrano žaidėjai nėra pakankamai pasikaustę taktiškai, kad “gaudytų” tokio stiliaus atakas. Tačiau Sūduva mieliau rinkosi aukštus balionus į baudos aikštelę net ir tuomet, kai joje tebūdavo tik mažieji Chvedukas ar Russo.

Šiandien nuo pradžios iki pat galo žaidė Sūduvos naujokas iš Ispanijos. Tad galime įvertinti ir jo potencialų indėlį į Sūduvos rezultatus. Deja, belieka konstatuoti vieną faktą. Žaidžia Martinezas malonų futbolą, tačiau jo įtaka Sūduvos išvaizdai yra keliskart menkesnė nei Armino Vaskelos prieš ilgąją pertrauką. Man smagu matyti Lietuvoje tokius futbolininkus – jie demonstruoja elementarius futbolo įgūdžius, be kurių net ir žemiausioje Ispanijos lygoje ko gero negalėtum lošti, bet kurie jauniems Lietuvos futbolininkams vis dar yra “neatrasti žemynai”. Pavyzdžiui, būdas, kaip teisingai korpusu prisidengti kamuolį. Arba – kaip gavus kamuolį staigiai truktelėti į priekį ir palikti užsižiopsojusius priešininkus toli už nugaros. Tačiau Martinezas nėra to stiliaus ir lygio žaidėjas, kuris vienu nestandartiniu veiksmu gali įvykius aikštėje apversti aukštyn kojomis. Kitaip tariant, jis nėra Ledesma, Valskis ar Radzinevičius. O juk būtent tokios kokybės futbolo ir norėtųsi tikėtis iš legionieriaus. Nesvarbu iš kokios šalies jis būtų atvykęs.

Vieną klausimą galima adresuoti ir Sūduvos vadams. Kaip nutiko, kad beieškant pastiprinimo Sūduvos puolimui toli už Lietuvos sienų, vienas rezultatyviausių lygos puolėjų Lukas Kochanauskas tyliai persikėlė iš Ekrano į Trakus? Ar Lukas nebūtų tas žmogus, kuris šiandien galėtų ne tik leisti pailsėti Tomui Radzinevičiui, bet ir tapti faktoriumi, suteikiančiu atšipusiam Sūduvos puolimui energijos ir aštrumo?

Generalinė išvada dar liūdnesnė. Sūduva per pertrauką pastiprėjo. Labiausiai visi džiūgavome dėl portugališko kraujo trenerių štabe. Tačiau po pertraukos komandą ištikęs štilis užtruko kaip niekad ilgai. Blogiausia, kad ne tik nėra rezultatų, bet ir žaidimas tapo blankus bei nuspėjamas.

Iš likusių trečiame rungtynių, svarbiausios bus prieš Kruoją. Tačiau su tokiu futbolu, kokį šiandien rodė Sūduva, nugalėti Kruoją galima tikėtis nebent tuo atveju, jei Sūduvai “sėkmė šypsosis” labai plačiai, o Kruojai – “visai nesišypsos”. Kruoja juk yra to stiliaus komanda, su kuriomis Sūduvai lošti sekasi sunkiausiai – visų pirma gerai ir masyviai ginasi ir neblogai pereina į greitas atakas. Vienu metu jau buvo pasirodę, kad mūsų komandai šiais metais medalius iškovoti bus juokų darbas. Tačiau dabar panašiau yra į tai, jog visą energiją teks visų pirma investuoti į LFF taurės turnyrą, kad dar šiemet iš jo neišlėktume taip, kaip išlėkėme pernai. Pirma lyga yra pilna komandų, kurioms dabartinis Sūduvos futbolas yra tikrai įkandamas. Belieka tikėtis, kad Sūduvos trenerių štabas spės padaryti išvadas taip, į kovą dėl medalių Sūduva sugrįžtų dar iki trečio rato pabaigos.

Laukiam: Sūduva – Ekranas

2014-134Pirmo rato rungtynių su Ekranu didvyris – Mindaugas Grigaravičius. 

Kaip ne vieną kartą šiais metais jau nutiko – rungtynių anonsą tenka pradėti nuo perspėjimo apie pasikeitusį žaidimo laiką. Gal visi apie tai jau girdėjo, o gal ir ne. Žodžiu, futbolas Marijampolėje prasidės ne 12 valandą šį šeštadienį.

O dabar – apie patį futbolą. Faktas – Sūduvos laukia ne ką prastesnis išbandymas nei ankstesniuose dviejuose turuose. Ekranas smarkiai nusilpęs, dar labiau atjaunėjęs, tačiau apie tai, kad ši komanda tapo patrankų mėsa nė kalbos negali būti. Ekranas nebe tas ilgametis Lietuvos čempionas, jam tenka iš paskutiniųjų kapotis kiekvienose rungtynėse. Net ir su autobusą legionierių atsivežusia Dainava, kuri, pavyzdžiui, Šiauliams didelės bėdos nesukėlė. Tačiau Valdo Dambrausko vedamas Ekrano jaunimas, paskanintas vienu geresnių lygos žaidėjų brazilu Eivelto, net ir Žalgiriui praeitame ture buvo pakankamai kietas riešutas.

Patirties stoka lemia tai, ką Dambrauskas minėjo žodžiuose po anų rungtynių – “kai mes klydome, Žalgiris mušdavo, kai Žalgiris klydo – mes įmušti nesugebėdavome”. Tačiau ir rungtynių santraukos pakanka, kad suprastum, jog Žalgiriui gintis nuo Ekrano atakų labai paprasta nebuvo. Galbūt daugiausiai vėjo kėlė būtent Eivelto, nardydamas tarp Žalgirio gynėjų, tačiau ir progų Ekranas sukūrė ne mažiau, nei Sūduva prieš Atlantą ar Trakus. Ekrano jaunimui galima tik pavydėti – įtariu, kad jokie kiti jauni žaidėjai lygoje negauna tiek taktikos bei strategijos pamokų, kiek gauna Ekrano futbolininkai. Ta proga galima dar pasižiūrėti praeito turo Ekrano žaidimo prieš Žalgirį santrauką.

Sūduvos rungtynių su Atlantu santrauką, spėju, ne kartą jau matėme. Santrauką apie krūvą Sūduvos neišnaudotų progų ir kelias kvailas situacijas gynyboje, kurios nusinešė cielus du taškus. Štai toks nevykęs buvo Sūduvos turas. Komanda sužaidė iš principo visai neblogas rungtynes. Puolė visai neblogai – net jei pusė progų sukūrė Valentinas Baranovskis savo krašte. Gynėsi irgi neblogai – jei ne kokie keturi kartai, kai mūsų gynėjai drūčiau užsižiopsojo ir pražiopsojo du įvarčius iš niekur.

Tokia tiesa – abu įvarčius Atlantui sukūrė pati Sūduva. Pirmu atveju kokie 5 Sūduvos gynėjai nesugebėjo išnešti kamuolio iš baudos aikštelės ir suvaldyti dviejų Atlanto futbolininkų. Kitą kartą nedovanotinai laisvas buvo paliktas Papšys, kuriam užteko laiko nusivaryti kamuolį iki sau patogiausio taško ir laisvam kalti į vartus.

Kad ir kaip bevartytum – Sūduvos futbolas vis dar kelia nemažai riebių klaustukų. Kai kas jau spėjo pastebėti, kad Gvildys ir vėl ėmėsi kažkokio keistoko eksperimento. Šį kartą sudėties viražų kryptis: “stiprinkim gynybą puolimo sąskaita”. Dėl to dar neseniai aikštėje žibėjęs Arminas Vaskela ir vėl tapo giliu atsarginiu, gaunančiu kokias 20 minučių per rungtynes, o Sūduva ėmė lošti dviem atraminiais saugaus – Činiku ir Šoblinsku. Nežinau, gal ta gynyba ir tapo tvirtesnė. Juk pirmas tris rungtynes po pertraukos Sūduva iš tikro nepraleido nė vieno įvarčio. Tačiau visa gynybinė galybė yra nieko verta, jei padaroma bent pora tokių klaidų, kokias matėme praeitą šeštadienį.

Pastebėta buvo ir tai, kad šio sudėties perstumdymo ryškiausias rezultatas – stipriai sumenkęs Sūduvos puolimo arsenalas. Kaip ir ankstesnėse rungtynėse, taip ir prieš Atlantą visi Sūduvos pavojai kildavo judant kraštais. Ir, kaip minėta, tiems pavojams didžiausios įtakos turi tai, kad ko gero geriausią savo atkarpą per visą karjerą Sūduvoje lošia Valentinas Baranovskis. Palikus ant suolo Vaskelą, aikštės gabalas tarp vidurio ir priešininko baudos aikštelės tapo tuščias. Marius Šoblinskas gali atiduoti pasą, tačiau visi suprantam, kad atakas organizuoti nėra jo pagrindinis vaidmuo. Todėl tarp jo su Činiku ir kiek toliau nuo vartų atsitraukusio Tomo Radzinevičiaus plyti dykuma. Gavęs kamuolį, Tomas net nelabai turi su kuo juo pasidalinti. Nebent – leisti jį į kraštus Grigaravičiui ar Baranovskiui. Tačiau yra dar viena bėda – Russo su Martinezu, kurie pastaruoju metu minėtus du Sūduvos krašto saugus keičia, šiems neprilygsta. Todėl rungtynių pabaigoje ima strigti ir kraštai.

Kitas dalykas – ne tik mes čia tokie gudrūs. Galim būti tikri, kad Valdas Dambrauskas šios Sūduvos žaidimo ypatybės tikrai pro akis nepraleido. Jis žino, kad pakanka suvaldyti Grigaravičių su Baranovskiu ir Sūduvos puolimas turės labai daug problemų. Ekrane lošia Sūduvą puikiai išmanantis Paulius Daukša – šį kartą jo reikšmė Ekrano taktikai bus itin reikšminga. Mes puikiai žinome, kad Valdo Dambrausko Ekranas moka žaisti racionaliai. Ir jei Ekrano treneris nuspręs, kad jo komandai šį šeštadienį pakaks lygiųjų (kaip vieną kartą Marijampolėje jau yra nutikę), Sūduvai pasiimti taip reikalingus tris taškus bus ypatingai sunku.

O Sūduva savo žaidimo papildomai aktyvinti nelabai ir turi kuo. Šią savaitę sužinojome, kad Broko ir Kiselevskio šiemet jau ko gero aikštėje nepamatysime. Tad Dariui Gvildžiui belieka tie žaidėjai, kuriuos visus spėjome pamatyti per pastaruosius turus. Kovačevičiaus ar Kdouh sugrįžimas kažin ar galėtų turėti rimtesnės įtakos. O štai Russo ir Martinezas Sūduvos gelbėtojais šiemet tikrai netaps.

Todėl ir stebina Dariaus Gvildžio sprendimas ant suolo laikyti Arminą Vaskelą, prieš ilgąją pertrauką pagaliau atradusį savo žaidimą, primušusį įvarčių ir tapusį antruoju po Mindaugo Grigaravičiaus sezono atradimu. Su tuo “atradimu” gal ir perspaudžiau – jei Mindaugas buvo niekam nežinomas, tai iš Vaskelos dar prieš sezoną buvo tikimasi lyderio vaidmens. Tačiau mūsų treneriai dėl kažkokių mums nežinomų priežasčių ir toliau Arminu nelabai pasitiki ir ko gero vienintelį Sūduvoje žmogų, galintį imtis padoresnio atakų organizavimo darbo, atkakliai laiko ant suolo.

Russo greičiausiai jau seniai pasiekė savo galimybių ribą. Sezono pradžioje jis pora kartų blykstelėjo, tačiau tuomet praktiškai visa komanda lošė taip prastai, kad Sūduvoje blizgėti buvo gan nesunku. Negali ant italo pykti – jis visada stengiasi, kovoja maksimaliai, tačiau naudos jo pastangos duota per mažai. Martinezas taip pat kol kas neparodė, jog ispanų futbolas yra kuo nors geresnis už lietuvišką. Tiesa, nepanašu ir į tai, kad jam patogiausia yra krašto saugo pozicija. Susidaro įspūdis, kad aikštės viduryje ispanas jaučiasi geriau, todėl net ir į Baranovskio vietą išleistas klasikinio krašto saugo funkcijų nelabai atlieka. Bet kokiu atveju – kol kas ispanas dar nesužaidė taip, kad treneriai būtų tiesiog priversti jį leisti startinėje sudėtyje. O juk būtent taip nutiko Mindaugui Grigaravičiui po pirmo rato rungtynių prieš Ekraną.

Tad belieka toliau laukti, kol Sūduva ir vėl susigrąžins šio sezono viduryje atrastą žaidimo stilių bei efektyvumą. Galbūt tai nutiks jau šį šeštadienį. Būtų visai neblogai.

Naujienos ir t.t.

2014-65Karolis Chvedukas rinktinėje / V. Januškos ir LFF nuotrauka. 

Pradėkime nuo to, kad tiesiai iš rungtynių prieš Ekraną į ligoninę patekęs Kovačevičius buvo nesulaužytas. Su tuo serbą ir pasveikinkime – komanda neprarado dar vieno žaidėjo, o žaidėjas – pusės sezono. Apie kitų Sūduvos ligonių sveikatos būklę pranešimų nebuvo.

Tuo tarpu Karolis Chvedukas sėkmingai sužaidė, berods, savo antrąsias rungtynes už rinktinė. Svarbiausia – kortelės negavo!

15-as A lygos turas pasibaigė ko gero daugiausiai šnekų šiais metais sukėlusiomis rungtynėmis. Kaip visuomet, kai gerokai silpnesnė komanda nugali gerokai stipresnę komandą, mūsuose iškart kyla šnekos apie negražus žaidimus stadionų rūsiuose. Geriau jau silpnos komandos stipresnių nenugalėtų – būtų lietuviško futbolo kostiumas švaresnis. O štai aš laikausi savo klasikinės pozicijos – jei byla neiškelta, tai ir kalbėti apie sutartas rungtynes nėra prasmės. O kadangi mūsuose bylos niekada nebuvo keliamos ir greičiausiai dar ilgai nebus keliamos – tad apie tai mums šnekėti apskritai nėra tikslo. Pašnekėti tokiu atveju galėtų LFF klerkai. Pavyzdžiui, galėtų pasiteirtauti UEFA stebėtojų nuomonės ir prasklaidyti dūmus. Arba nubraukti žmonėms kylančius įtarimus arba pagrįsti juos konkrečiais tyrimo veiksmais. Bet LFF į tai giliai ir toli nusispjaut. LFF tam laiko neturėjo – juk pergalę prieš suomius reikia atšvęsti.

Deja, yra ir liūdnesnių naujienų. Panašu, kad gandai apie fundamentaliai blogą Panevėžio Ekrano finansinę situacią tvirtinasi. Klubas apie tai atvirai prašneko ir paskelbė apie penktadienį rengiamą “neeilinę spaudos konferenciją”, kurioje dalyvaus komandos prezidentas, treneris, kapitonas ir dar keletas verslininkų bei politikų. Šnekama bus apie “giliausią finansinę krizę per savo istoriją” ir apie “pavojų skolų slegiamam klubui išnykti iš futbolo žemėlapio”. Nieko kito nelieka, kaip palinkėti Ekranui atrasti būdų išsaugoti savo gyvybę. Penktadienio popietę greičiausiai iš klubo bus konkretesnių žinių apie situaciją ir komandos ateitį.

Pertrauka yra pertrauka, tačiau Marijampolėje savaitgalį bus šventė. Šventė vadinasi “Marijampolės dienos”, kuriose vietos buvo atrasta ir futbolui bei Sūduvos futbolo klubui. Džiugu, kad klubas ne tik poilsiauja, bet ir viešųjų ryšių nepamiršta. Komandos svetainė sako, kad Sūduvos futbolininkų šeštadienį bus galima sutikti prie Marijonų gimnazijos. Ten taip pat bus galima palošti stalo futbolą ir apžiūrėti bei įsigyti visokių komandos suvenyrų. Sūduvos žaidėjų kortelės skamba ypač intriguojančiai. Žodžiu, jei įdomu – žinių ieškokit Sūduvos svetainėje. Ten yra ir konkrečios veiksmų valandos ir telefono numeriai bei el. pašto adresai pasiteiravimui. Sūduvos Sakalai taip pat ten sukiosis, tad jei turite norų prieš jų prisijungti, tai yra puiki proga su tais energingais jaunuoliais susipažinti iš arčiau. Panašu į tai, kad būsiu toje šventėje ir aš – gal netyčia pavyks kokio futbolisto autografą gaut.

Beje, galbūt pastebėjote, jog dešiniame blogo krašte, apačioje atsirado tokia juoda lentelė – užveisiau ir aš Twitter’į. Kol kas lietuviškas Twitter’io gyvenimas labai tylus ir tuščias, kol kas transliuoju praktiškai į tuštumą, tačiau gal kada situacija ir pasikeis. Tačiau jei kam patogiau blogo naujienas gauti šiuo kanalu – prašom.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

281

280

279

278

277

Daugiau nuotraukų

Statistika

  • 1,183,331 hits