Posts Tagged 'Europos lyga'

2013 sezonas: cunamiai ir tornadai

2013-269

Manau, jau esame pasirengę suvest sezono galus. Paskutinio turo emocijos aprimo, todėl galima ramiau peržvelgt metus ir pagalvot, ko galima būtų laukti kitais. Pradedu nuo bendros apžvalgos, kurioje mėginsiu Sūduvą įterpt į platesnį lietuviško futbolo kontekstą.

Lietuvos futbolas: A lyga, Europa, rinktinė ir t.t. Lietuvos futbolas mėgsta aštrius įspūdžius – nėra sezono be skandalų, be nesąmonių, be krūvos atleidimų ir atsistatydinimų bei ugningų kalbų apie lietuviškos futbolo atgimimą ir tiek pat dramatiškų tų vilčių laidotuvių. Tarpsezonis buvo klasikinis – ir vėl iki paskutinės akimirkos buvo neaišku, kiek ir kokių komandų loš lygose.

Šiaip jau A lyga buvo visai nebloga. Kokį trečdalį sezono apskritai atrodė, kad reikalai smarkiai pagerėjo. Rodėsi, kad net 5-6 komandos mėgins pasikapoti dėl medalių. Šiame kontekste nykus Sūduvos  startas skambėjo itin dramatiškai. Juk pirmą ratą Sūduva baigė 6-oje vietoje, priekin praleidusi ne tik lyderių trejetą, bet ir Kruoją su Šiauliais. Tuo metu ne vienam, manau, kilo įtarimas, kad Sūduvai net ir ketvirtą vietą bus problematiška gauti, nekalbant apie medalius.

Vėliau viskas sugrįžo į klasikinį formatą – vienas aiškus lyderis, pora aiškių autsaiderių, o visi kiti – košė, kurioje nutikti gali bet kas. Pavyzdžiui, Kruoja gali laimėti prieš Ekraną, tačiau pralošti Taurui. Šiauliai gali pasikapoti su Žalgiriu, o paskui kaip reikiant gauti į skudurus nuo Bangos. Sezonui įsibėgėjus trys komandos vis tik paliko visus kitus gerokai už nugaros.

A lygos sezoną apibendrinant, galima pripažint, kad jis buvo įdomesnis, nei keli paskutiniai. Vien dėl to, kad mažumą persistumdė lygos lyderiai, tarp klasikinių trijų komandų ryžtingai įsiterpus Atlantui. Vien dėl to, kad medalinės intrigos išliko iki pat sezono pabaigos.

Visa kita buvo kaip visada su viena nedidele išimtim, kurios vardas – Vilniaus Žalgiris. Rinktinė ir vėl viską pralošė. Europoje Lietuvos klubai ir vėl pasirodė nykiai. Kaip niekad nykiai. Vienintelis Žalgiris sugebėjo gerokai pakurstyti jausmus. Deja, beviltiška dvikova su austrų Red Bull dar kartą parodė realią lietuviško futbolo situaciją. Juk paaiškėjo, kad net klubas, kuris lietuviškuose stadionuose atrodė itin dailiai, netgi avangardiškai, yra beviltiškai toli nuo šiandieninio futbolo stiliaus. Įtariu, kad situacija dar blogesnė nei FBK karaliavimo laikais – per tuos kelis metus Europos futbolas progresavo, o mūsų – kapanojosi toje pačioje vietoje.

Kitas įdomesnis niuansas – rusiško finansinio vamzdžio praplatėjimas Lietuvoje. Apie tai, kad Ekranui pinigai kapsi iš Rusijos buvo viešiau pakalbėta tik tuomet, kai tas vamzdis gerokai paplonėjo. Tačiau su trenksmu Panevėžio ir Kauno vietą užėmė Klaipėda. Tiek Atlantas, tiek pirmos lygos nugalėtojas Granitas, taip sakant, palaiko “glaudžius santykius” su rusiško futbolo industrija. Sunku pasakyt, kokių argumentuotų interesų rusiškas futbolo verslas turi Lietuvoje. Marijos Žemė pernelyg toli nuo didžiųjų futbolo centrų (tiek geografiškai, tiek konceptualiai), kad galėtum čia pasiekti kokių nors įvaizdžiui ar verslui reikšmingų pergalių. Stabilumo jausmo rusiški pinigai taip pat nekelia. Būtų keista, jei būtų kitaip. Spėju, nemažai klausimų bus atsakyta tarpsezoniu ir kito sezono pradžioje. Ar tikrai iš šiandieninio Atlanto bus pasiųstas lietuviškų legionierių desantas į rusiškus klubus? Ar tikrai šių metų investicija turi kokį nors rimtesnį ateities planą? Ir taip toliau.

2013-266LFF svetainė lapkričio 12. Tiek darbų, kad atnaujinti rinktinės lentelę nebuvo laiko. 

Lietuvos futbolo federacija: permanentinė viešųjų ryšių katastrofa. Nežinau, gal LFF gyvenimas panašia nesąmonių vaga tekėjo ir Varanavičiaus laikais. Tačiau Liutauras Varanavičius, panašu, puikiai išmanė viešosios nuomonės svarbą ir turėjo įgūdžių ją neblogai valdyti. Mat dingus iš futbolo orbitų šiam veikėjui, LFF stačia galva murktelėjo į skandalų liūną ir jame liko. Biurokratinio munduro nepavyko nuplaut net ir klasikinėmis pagyromis apie nuolat ir visoje Lietuvoje klojamas dirbtinės dangos aikštes, kuriomis LFF visada kontratakuoja, kai tik yra apkaltinama dykaduoniavimu.

Dabartinė LFF valdžia savo labui nesugebėjo panaudoti net ir Varanavičiaus palikimo – Europos jaunimo čempionato, kuris viešojoje erdvėje taip ir liko marginaliniu, niekam neįdomiu sporto festivaliu. Neabejoju, kad ant popieriaus viskas ten atrodys gerai – ir transliacijų per teliką buvo, ir žmonių stadionuose. Ko gero net atrastum Lietuvoje vieną kitą žmogų, kuris bus tą debilišką čempionato reklamą matęs. Tik va žadėtos naudos lietuviškam futbolui tas festivalis neatnešė. Medalį už futbolo populiarinimą galima dėti tik Žalgirio vadams, o dėl Lietuvos jaunimo rinktinės narių nepuolė muštis nei Italijos, nei Anglijos klubai.

Federacijos prezidentas šiais metais buvo užimtas. Kur ten rūpinsiesi Lietuvos futbolu, kai reikia nuolat rūpintis LFF reputacija? Gal dėl to nebuvo kam pabarti nei Lietuvos futbolo tvarkaraščių rašytojų, nei lygų ir turnyrų drausmės sergėtojų, kurie ypač pasižymėjo sezono pabaigoje. Tokio laisvo pačių rašytų nuostatų interpretavimo dar seniai neteko matyti. Nevėžio ir Dainavos atvejis LFF taurėje, FBK ir Bekento atvejis II lygoje, painiava perkėlinėjant nuobaudas iš vieno turnyro į kitą – toks jausmas, kad LFF klerkai sprendimus priimdavo remdamiesi asmeninėmis simpatijomis.

Čia dar galim padėt labai keistą LFF poziciją Ekrano konflikte su būriu žaidėjų, teigusių, jog klubas jiems yra skolingas pinigų (LFF atstovas kritikavo žaidėjų sprendimą kreiptis į teismą), beviltiškai patetišką bei apsimestinį žygį prieš nesąžiningus reikalus lietuviškam futbole (kai kovojama pranešimais spaudai) ir nesugebėjimą prisiimti atsakomybės už prastus rinktinės rezultatus (kai staiga ėmė rodytis, jog vengro išrinkimui federacijoje apskritai niekas nepritarė).

2013-267

Sūduvos sezonas I: kraštutinumų metai. Jei apskritai Lietuvos futbolas šiais metais gyveno gan ramiai, tai Sūduva mums kaip reikiant nervus ištampė. Iki šiol formatas būdavo vienodas – ambicingi prezidento žodžiai prieš sezoną, pusėtina pradžia, krizė sezono viduryje ir šiaip ne taip medalius pasiekianti, tačiau žaidimu nedžiuginanti komanda sezono pabaioje. Ne šiaip sau Sūduvą buvome praminę “futbolo sanatorija” – vieta, kur visai neblogi futbolistai gali ramiai gyventi lošdami puse kojos.

Šiemet viskas buvo kitaip – nors pirmų pokyčių kregždžių būta dar pernai. Pirmiausia turiu omeny Liubšio atleidimą ir Gvildžio nusamdymą. Tarpsezonyje komandoje neliko krūvos pagrindo žaidėjų – visa tai rodė mažėjantį komandos biudžetą, nes kokios nors kitos priežastys įvardytos nebuo. Priešsezoninė Prezidento kalba visus nustebino: “konkretūs tikslai komandai nėra keliami. Esminis reikalavimas – maksimaliai kovoti kiekvienose rungtynėse”. Kad ir kaip tai skambėtų linksmai, bent jau Prezidentas sezonu turėtų būti visiškai patenkintas – juk komanda iš tikro išpildė jai keltą tikslą.

Sezono pradžia buvo sunki, klampi ir depresiją varanti. Komanda atrodė liūdnai. Kvailai klystanti gynyboje, nieko doro nenuveikianti puolime bei stokojanti susižaidimo ir lyderių. Tiesa, nemažai potencialių lyderių buvo iškirtę traumos. Turint omeny ribotą sudėties pasirinkimą (ypač kai pasirodė, jog dublerių perkėlimas į pagrindinę komandą nėra toks paprastas dalykas), žaidėjų traumos buvo labai svarbus sezono pradžios faktorius.

Per pirmą ratą Sūduva sužaidė visas savo nykiausias sezono rungtynes ir blykstelėjo tik vieną kartą, kai nesugebėjo išsaugoti pergalės Panevėžyje. Daug nuo mūsų kliuvo visiems – ir žaidėjams, ir treneriams, ir komandos vadams. Gerbėjų susierzinimą nesunku suprasti. Gerbėjai buvo pasimetę – ne dėl prastos sezono pradžios ir menkų rezultatų, o dėl to, kad nesuprato, kur juda komanda.

Iš vienos pusės – nieko tame ypatingo nėra. Neįprasta Lietuvoje ką nors aiškinti klubo gerbėjams. Mažai yra klubų, kurie sugeba ne tik šiokį tokį ateities planą nubrėžt, bet ir kaip nors jį žmonėms papasakot. O kad mes jau senokai buvom įpratę tiek klubo veiksmus, tiek komandos žaidimą narstyti iki smulkmenų, tai šį anatominį darbą dirbome ir šiais metais. Tik va – diskusijos buvo sunkios, nes trūko faktinės medžiagos. Tad ir sukosi mintys nuo optimistinio komandos atnaujinimo iki pesimistinės bankroto galimybės.

Žingsnis po žingsnio Sūduva pasiekė dugną. Bent jau taip atrodė mums, įpratusiems matyti savo komandą solidesnėje pozicijoje. Emocinis dugnas buvo pasiektas Europos lygoje (pralaimėjimas eilinei Europos pakraščio komandėle paskutinėmis minutėmis užsidirbant beviltišką pendelį), pirmose trečio rato rungtynėse su Atlantu (pralaimėta, nors pirmauta dviem įvarčiais) ir paleidžiant iš komandos dar du patyrusius žaidėjus (Ledesmą ir Radžių). Netgi Tomo Radzinevičiaus sugrįžimas į Marijampolę sunkiai kompensavo liūdnos pabaigos nuojautą. Tiesos vardan reikia pripažinti, kad tuo metu komanda jau žaidė žymiai geriau nei sezono pradžioje – ir įvarčių nemažai mušė, ir taškus rinko.

O tada viskas apsivertė aukštyn kojomis. Pralaimėjimas Atlantui birželio 22 d. buvo paskutinis šių metų A lygoje. Nuo to laiko Sūduva sužaidė 15 rungtynių, iš jų 11 laimėjo, o 4 baigė lygiomis. Įmušė 44 įvarčius, o praleido tik 11. Oficialioji Sūduva suskaičiavo komandų pasiekimus atskirai kiekviename rate. Pagal šią matematiką, pirmame rate Sūduva liko šešta, antrame – ketvirta, trečiame – antra, o ketvirtame pasidalino pirmą-antrą vietas su Atlantu. Būtent šie rezultatai puikiai rodo Sūduvos žaidimo pokyčius.

Svarbiausios buvo rungtynės su Ekranu Panevėžyje. Ten pliaupiant lietui Sūduva pirmoji praleido įvartį, o tada suleido į Ekrano vartus tris. To niekas nelaukė, todėl komandai ši pergalė suteikė pasitikėjimo ir ryžto toliau gerinti žaidimą. Nežinia, kaip viskas būtų klostęsi toliau, jei tą kartą Ekrano būtų nepavykę nugalėti.

Komanda taip ir nepasiekė lygio, kuris leistų galvoti apie rimtesnes sezonines pergales, tačiau mes galėjome stebėti visiškai kitą futbolą. Apmaudūs pralaimėjimai Europos lygoje bei LFF taurėje ir iki pergalės neištemptos rungtynės su Tauru, Atlantu bei Ekranu sezono pabaigoje paliko Sūduvą be nieko, tačiau paskutinės sezono rungtynės parodė, kad toliau taip tęsiant rezultatai gali būti žymiai geresni.

Paskutinės sezono rungtynės su Žalgiriu tapo viso sezono emociniu simboliu. Per jas ir vėl galėjome išgyventi kraštutinius jausmus – nuo vaizdo aikštėje, kuris aiškiai rodė, jog Sūduva tą dieną neturi jokių šansų; per tris įvarčius, kuriais buvo sunku net patikėti ir iki pat Vaido Slavicko įvarčio per pridėtą laiką Tauragėje, kuris ir nusinešė jau beveik ranka pasiekiamus bronzos medalius.

2013-261

Sūduvos sezonas II: aplinkybės ir priežastys. Kai pernai komandoje pasirodė Darius Gvildys, jis kalbėjo apie vieną dalyką – komanda turi žaisti agresyviau, visų pirma – gynyboje. Deja, pernai tokių savybių Sūduvos žaidime neatsirado. Nieko nuostabaus – Darius Gvildys yra jaunas treneris, o Sūduvoje vyravo veteranai, kurie lošti jaunatviško futbolo nepageidavo.

Tačiau šiemet treneris gavo visiškai kitokią komandą. Žmonių, menančių ankstesnių metų Sūduvos futbolo stilių liko nedaug, o žalio jaunimo (tiek vietinio, tiek atvykusio) procentas komandoje smarkiai išaugo. Faktas – tokią komandą formuoti pagal naują principą yra paprasčiau.

Pamažu energijos, dinamikos ir to Dariaus Gvildžio minėto agresyvumo komandos veiksmuose iš tikro atsirado. Net ir pirmoje sezono pusėje Sūduva ėmė žaisti su ženkliai didesniu noru, nei tai darydavo pernai ar užpernai. Padidėjo greitis, atsirado varžovo spaudimo aikštės viduryje. Tačiau tuomet komanda susidūrė su kita problema.

Paaiškėjo, kad energijos į komandos veiksmus įlieti galima, tačiau kokybiškam ir efektyviam žaidimui to nepakanka. Kartais būdavo graudu žiūrėti, kaip didelis noras ir maksimalios komandos pastangos eidavo niekais dėl kvailų klaidų, kurios vesdavo prie netikėtų įvarčių ir pralaimėjimų. Komandą kankino traumos, o pernykštis lyderis Rafaelis Ledesma net ir traumas išsigydęs, ypatingo noro lošti nerodė. Taigi, Sūduva ir jos treneris atsidūrė akligatvyje – komandos sudėtis tiesiog neleido kurti padoresnio futbolo. Natūralu, kad ir vėl kilo abejonės Dariaus Gvildžio sugebėjimais. Toks yra Lietuvos trenerių likimas – jų darbe visuomet yra svarbi ne patirtis ar žinios, o visų pirma sugebėjimas išspausti maksimalų rezultatą iš visuomet ribotos sudėties. Pavyzdžiui, šiais metais pamatėme tiek įvairiausių Sūduvos gynybos variantų, kad to keliems metams pakaktų. O juk visais atvejais tai lemdavo traumos, kortelės ir menkas dublerių lygis, kuris trukdė žymiai daugiau jaunimo integruoti į pagrindinę komandą.

Iš esmės komanda laikėsi ant Valskio ir jo talkininkų, pirmiausia Baranovskio ir Broko. Valskio individualūs sugebėjimai, gerokai viršijantys lietuviško futbolininko vidurkį ir tai, kad būrys žaidėjų dirbo būtent Nerijui, leido Sūduvai rinkti taškus vien dėl to, kad komanda, praleisdama pakankamai daug, sugebėdavo įmušti dar daugiau.

O tada aplinkybės dar kartą radikaliai pasikeitė. Ir jos parodė, kad Darius Gvildys vis tik buvo nepėsčias ir šį tą naudingo per du pussezonius nuveikė. Pakitusios aplinkybės buvo štai kokios.

Visų pirma, buvo atleistas Rafaelis Ledesma. Galima ilgai diskutuoti apie tai, kodėl nepavyko panaudoti talentingo žaidėjo, tačiau yra akivaizdu, kad jo žaidimo stilius tiesiog netiko Dariaus Gvildžio žaidimo planui ir futbolo stiliui. Buvo sunku tikėtis, kad Ledesma pradės daug bėgioti, kad ims aktyviai gintis ir apskritai lošti komandos, o ne personalinei statistikai. Pernai Sūduvai jis buvo pats tas, o šiemet tapo stabdžiu. Kuomet aikštėje nebūdavo Ledesmos, jaunimas jausdavosi patogiau – nebeieškodavo kaip kuo greičiau kamuolį iškišti brazilui, o patys drąsiau imdavosi iniciatyvos. Beje, būtent čia ko gero pirmą kartą Darius Gvildys viešai parodė charakterį – pasiųsdamas entuziazmo nerodantį brazilą pasipraktikuoti pas dublerius.

Tuomet aikštėn pagaliau sugrįžo keli žaidėjai, kurie tapo itin svarbiais antroje sezono pusėje. Pirmiausia – Marius Šoblinskas. Karolis Chvedukas galutinai su traumom taip ir nesusidorojo, tačiau kiekvienas jo pasirodymas aikštėje būdavo itin reikšmingas tų rungtynių pasiekimams. Komandoje įsitvirtino Darius Isoda, kuris pamažu tapo vienu iš sezono atradimų.

O tada Sūduvon parvažiavo legenda – Tomas Radzinevičius. Apie šio žaidėjo įtaką šių metų Sūduvos žaidimui jau daug prikalbėta, todėl nesikartosiu. Esmė – Darius Gvildys pagaliau gavo įrankius, su kuriais jau buvo galima nuveikti šį tą prasmingesnio.

2013-268

Sūduvos sezonas III: sudėtis ir futbolo stilius. Kiekvienas treneris, siekiantis komandoje sukurti tam tikrą žaidimo stilių, yra priverstas atitinkamai koreguoti sudėtį. Be abejo, mūsų trenerių galimybės yra ribotos, nes dažniau jiems yra siūloma ne tai, ko jie nori, o tai, kas yra įmanoma. Būtent taip būdavo formuojama Sūduva daugelį metų – tiesiog “šienauti” visi iš eilės stipresni ir laisvi futbolininkai, pernelyg negalvojant nei apie jų propaguojamą futbolą, nei apie jų suderinamumą su kitais komandos nariais. Čia jums ne didžiosios lygos, kur net ir geri futbolininkai gali sėsti ant suolo pasikeitus treneriams.

Tad galima sakyti, jog Dariui Gvildžiui velniškai pasisekė. Kažin, ar būtų buvę įmanoma pasiekti to paties su pernykščia Sūduva. Tad lyg ir biudžeto priežasčių paskatintas komandos “valymas” išėjo tik į naudą. Sunku pasakyti, kiek įtakos treneris turėjo naujų žaidėjų samdymui, tačiau dabar jau galima teigti, kad dauguma tų, kurie Sūduvoje atsirado komandą valdant Gvildžiui, buvo treneriui reikalingo stiliaus futbolininkai. Dar pernai komandoje pasirodė Baranovskij ir Valskis. O štai šiemet atsirado terminatoriško stiliaus Bašič, fiziškai kietas Ugge. Net Daukša, ir tas yra kovingo stiliaus futbolininkas. Prie tokio plano puikiai derėjo Brokas, Kiselevskis, prie jo prilipo net Isoda ir Snapkauskas, kurie ypatinga fizine galia kol kas nepasižymi. Į tokios stiliaus traukinį vėliau buvo paprasta įšokti ir Šoblinskui, ir Chvedukui ir pačiam Maestro Radzinevičiui – ir jie yra kovingo, greito, kietesnio stiliaus žaidėjai. O štai Ledesma šioje kompanijoje atrodė nekaip. Greitai bėgti jis niekada nenorėjo, gynyboje taip pat prakaituoti nemėgo. O kai sugebėjo nepataikyti pendelio į Kruojos vartus, greičiausiai ir kolegų pagarbą prarado.

Taigi, nutiko to, ko net sapnuoti nesapnavome – treneris turėjo planą, o sudėties formulė kažkokiu būdu taip suėjo, kad vieną dieną radosi komanda, norinti ir pajėgi tą planą paversti realybe.

Sėkmingiausiose antrosios sezono pusės rungtynėse Sūduva lošė futbolą, pagrįstą agresyviu priešininko spaudimu nuo pat aikštės vidurio ir greitu perėjimu į kontratakas. Greiti ir fiziškai pajėgūs saugai yra būtinas tokio futbolo elementas, nes būtent šie žmonės tampa būtini tiek organizuojant gynybinius veiksmus, tiek ir perkeliant kamuolį link priešininko vartų. Kitaip tariant, tai yra žmonės, kuriems tenka lakstyti daugiausiai, todėl tokių žaidėjų kaip Brokas, Baranovskij, Bašič, Šoblinskas ar Chvedukas gebėjimas bėgioti nemažinant tempo visas rungtynes buvo itin reikšmingas. Kitas dalykas – priekyje būtina turėti žmonių, kurie galėtų individualiais veiksmais ar nestandartiniais perdavimais greitai užaštrinti atakas. Ir čia Sūduva turėjo ką pasiūlyti. Pirmuoju atveju – Nerijų Valskį, kuris įmušė daugiausiai įvarčių lygoje, antruoju – Tomą Radzinevičių, kuris ne tik mušė iš situacijų, kai priešininkui lyg ir nieko negrėsdavo, bet ir per pusę sezono sugebėjo atlikti Sūduvoje daugiausiai rezultatyvių perdavimų. Radzinevičiaus sugrįžimas neabejotinai Sūduvą pavertė dar pavojingesne komanda bet kokiam priešininkui.

Taigi, turėjome visai neblogą kokteilį. Galbūt jis nėra tipiškas šiuolaikinio futbolo pavyzdys, tačiau puikiai atitinka silpnesnių futbolo regionų žaidimo logiką ir kompensuoja tradicinį Lietuvos futbolo trūkumą. Labiausiai Marijos Žemėje trūksta kuriančių centro žaidėjų – tokių, kurie galėtų kūrybiškai organizuoti komandos veiksmus. Šiandieninis Sūduvos futbolo modelis šią problemą apeina tiesiogine šio žodžio prasme. Kamuolys neužsuka į aikštės centrą – nuo savo aikštės pusės jis iškart keliauja link priekin skuodžiančių saugų bei puolėjų.

Dabartinis futbolas yra apie du dalykus – apie kamuolio valdymą ir apie žaidėjų judėjimą aikštėje be kamuolio. Kuo mažiau kamuolys užsibūna pas priešininkus, tuo mažesnė grėsmė tavo vartams. Kuo efektyviau komanda juda be kamuolio, tuo greičiau sekasi nunešti kamuolį link priešininko vartų. Agresyvus priešininko spaudimas tarp centro ir savo baudos aikštelės yra šioks toks šiuolaikiškas ženklas šiandieniame Sūduvos žaidime. O kontratakuojantis futbolas ko gero yra vienintelis būdas, kuriuo tokių šalių kaip Lietuva klubai gali ką nors įdomesnio pasiekt už savo šalies sienų.

Nors Sūduvos išvaizda antroje sezono pusėje mums visiems labai patiko, tačiau iki tobulybės dar labai toli. Didžiausia bėda šiais metais vis tik buvo itin jauna gynėjų linija. Bendrai vertinant, net ir komandą palikus Radžiui bei Leimonui, Sūduvos gynyba veikė visai neblogai. Tačiau karts nuo karto pozicinės ir taktinės patirties trūkumas jauniems gynėjams pakišdavo koją zonoje aplink vartininko aikštelę. O pralošus poziciją tokioje vietoje, įvartis beveik garantuotas. Nebent turi vartininką, kuris kiekvienose rungtynėse lošia taip, kaip Bartkus sužaidė paskutines su Žalgiriu.

Kitas dalykas – nepakankamas žmonių judėjimas atakuojant ir per lėtai priimami sprendimai. Tiesa, tai yra visų šiuolaikinio futbolo pakraščių problema ir ši liga kankina visus Lietuvos klubus be išimties. Lyginant su praeitais sezonais, Sūduva pažengė didoką žingsnį priekin, tačiau vis dar pasitaiko visokių sunkiai suvokiamų dalykų. Pavyzdžiui, atakos metus žaidėjas atiduoda kamuolį kolegai, o pats ima ir sustoja.

O štai sprendimo greitis – apskritai komplikuotas reikalas. Tačiau juo mūsų futbolas ko gero labiausiai atsilieka nuo to, kuris žaidžiamas kad ir Čempionų lygoje. O juk svarbios yra net ne sekundės, o sekundės dalys. Ir jei pirmosios bėdos remontą įsivaizduoti nesunku, tai šitą reikaliuką pagydyti žymiai sunkiau. O gal net ir neįmanoma. Kol kas Sūduvoje vienintelis Tomas Radzinevičius lošia “vienu lietimu”. Ir jei šis žaidėjas liks Sūduvoje ir kitais metais, tikiu, kad jo nuolat praktiškai demonstruojamas pavyzdys padės ir kolegoms suvokti greito mąstymo reikšmę šiuolaikiniame futbole.

Na ir paskutinis punktas – gal kiek ir netikėtas. Sakyčiau, kad Sūduva vis tik turi progų realizacijos problemą. Nepaisant to, kad per sezoną įmušė beveik tiek, kiek ir lygos čempionas. Daugiau už Atlantą ir Ekraną. Tačiau visi prisimenam, kiek progų iššvaistė Brokas, Baranovskij ar tas pats Valskis. Puikių, tobulų progų. Buvo laikas, kai Sūduva maldavosi aplink baudos aikštelę per rungtynes pasidarydama tik vieną kitą realesnę galimybę įvarčiui. Šiemet reikalai šiuo klausimu buvo ženkliai geresni – progų būdavo per akis. Įvarčių irgi buvo daug, tačiau galėjo būti žymiai daugiau. Nežinau, ar įmanoma tokio amžiaus žaidėjams koreguoti smūgio techniką, tačiau, pavyzdžiui, Brokas ar Baranovskis laisvai galėjo būti bent dukart rezultatyvesni, nei buvo šiais metais.

Tad situacija yra visai nebloga. Ir jei šiais metais atrastas žaidimo stilius bus tobulinamas ir kitame sezone, Sūduvos žaidimą stebėti bus dar įdomiau. Belieka tikėtis, kad tarpesezonyje nenutiks tokių pokyčių, kurie vers trenerį ir vėl dėlioti naują žaidimo planą.

2013-262

Sūduvos sezonas IV: vertinimas. Reikalas sudėtingas ir vieningos nuomonės tikrai nebus. Mat vertinti gali dvejopai. Arba sakai, kad šiemet Sūduva pralaimėjo viską, ką tik buvo galima pralaimėti – Europą, lygą ir taurę. Arba kalbi apie pagaliau atrastą dailų žaidimą bei kovos dvasią ir džiaugtis tuo nepaisant to, kad Sūduva po gerokos pertraukos liko be medalių ir be teisės dalyvauti Europos taurėse.

O kad vertinimas yra toks komplikuotas, reikia panaudoti keletą racionalių argumentų, kurie suteiktų vertinimui tam tikrą stuburą. Juk visada svarbu ne tik tai, kas pasiekta šiais metais, bet ir koks pamatas suręstas kitų metų pasiekimams.

Pirmą argumentą mums pasakė sezono pradžioje komandos Prezidentas, o jo žodžiams antrino komandos sudėtis. Prezidentas kalbėjo apie atjaunintą komandą be įprastinio ankstesniems sezonams būrio potencialių lyderių. Todėl ir uždavinį kėlė abstraktų – kovoti kiekvienose rungtynėse. Aišku, tų abstrakčių uždavinių būna visokių. Juk ir Atlanto ar I lygos nugalėtojo Granito šeimininkai akcentavo, kad buvo keliami “įsitvirtinimo” lygoje, o ne jos nugalėjimo tikslai. Kaip bebūtų, Sūduva šiais metais “ant popieriaus” buvo gerokai nusilpusi. Klausimų kėlė ir Dariaus Gvildžio kompetencija – pradedančiam treneriui nėra lengva gauti komandą, kurios nemažai daliai dar reikia tik mokytis lošti A lygoje.

Antras argumentas galėtų ateiti iš ateities. Jei šie metai buvo parengiamieji, jei tai, kas buvo padaryta šiandien, bus racionaliai ir tikslingai tęsiama ir kitąmet, medalių praradimas iš tikro nebus toks skaudus.

Tad jei remsimės šiomis dvejomis sąlygomis, Sūduvos sezoną galėsime įvertinti kaip puikų. Buvo sulipdyta komanda ir jai pakako dviejų ratų, kad pradėtų duoti labai apčiuopiamus rezultatus. Ir jei tarpusezonyje įgūdžiai bus pagerinti ir naujasis sezonas pradėtas ta pačia nata, galutiniai Sūduvos rezultatai galės būti ženkliai geresni. Vienintelis fundamentalus klausimas lieka apie tai, ką klubo vadai planuoja kitiems metams. Tačiau apie tai kalbėti kol kas dar anksti.

.

Kol kas tiek minčių. Visos kitos – pakeliui.

EL: FK TURNOVO 2:2 (5:4) SŪDUVA

Išvada paprasta – tai yra pats nesėkmingiausias Sūduvos pasirodymas Europoje ir pats niekingiausias pralaimėjimas. Ženklų, kad judama šia kryptimi buvo jau pernai, o šiemet kaip reikiant buvo gauta per veidą. Iš kitos pusės – Sūduva ir vėl ko gero sulošė tipiškas šio sezono rungtynes. Kai viskas vyniojasi lyg ir neblogai, tačiau staiga pasipila visokio plauko nesąmonės ir lyg ir neblogai išrodę rungtynių planai eina šuniui ant uodegos. Kažkaip kvailai viskas gaunasi. Matai, kad komanda plėšosi, stengiasi, tačiau vieno ar kelių žmonių klaidos anuliuoja visas pastangas. Jei šios rungtynės būtų pirmas toks kartas – galėtum sakyti: nepasisekė. Tačiau kadangi toks jis yra jau koks ketvirtas ar penktas – tenka konstatuoti rimtą komandos ligą. Jei viskas klostysis ir toliau šiais metais tokia nata, tai kitais metais nuo Europos galėsim ir pailsėti. Ir greičiausiai jau nieko nenustebintų, jei tas poilsis užtruktų ne vienerius metus. Nieko, užtat dabar galėsim sulošt su Tauru ir aplenkt A lygoje Kruoją.

Štai – truputį paburbėjau ir gana. Jei galėtum komandos gyvenime ir veiksmuose atrasti kokių nors naujų, ypatingų veiksnių, lemiančių būtent tokį žaidimą ir rezultatus, gal ir galėtum paburbėt daugiau. Tačiau dabar nervintis tiesiog nėra prasmės. Visas Sūduvos silpnybes mes seniai žinome – tiesiog jų efektas gal kiek netikėtai didokas. Tad ir nesinori badyti pirštais į žaidėjus, kurių veiksmai šiandien lėmė neigiamą rezultatą. Galų gale, dauguma mūsų rungtynes matė tik teksto eilutėse UEFA svetainėje (ot laikai atėjo, reikia angliškai komentarus apie Sūduvos rungtynes skaityt!). Tačiau ko gero yra simboliška, kad esminiai statistiniai minusai, esminės vietos, kuriose trūkinėjo komandos veiksmų grandinė ir atsiverdavo pažeidžiamos vietos buvo atliktos Marijampolės futbolo mokyklos atstovų.

O dabar štai turėsime lauki pailsėti, atsipūsti ir pamiršti šiandienos batalijas. Šiaip jau gan įspūdinga buvo matyti, kokias audras gali kelti sausa ir neutrali internetinė transliacija. Kaip virpa telefonas rankoje, belaukiant naujo pranešimo apie tai, kas prasižengė ar kam paskirtas kampinis. Tiesą pasakius, pusę rungtynių galvojau, kad viskas čia kabo ant plonyčio plauko. Ir nuo to plauko priklauso tai, kaip jausimės ir ką kalbėsime. Dabar galim keikt Tomą už nusivilktus marškinėlius, kitu atveju – būtume galėję sakyti, kad tokie veiksmai visada užkuria komandos draugus. Vienu atveju, būtume gyrę Gvildį už racionalų gynybos stiprinimą, dabar gi – belieka kraipyti galvas dėl to, kad pratęsimo sulaukė komanda su vienu vieninteliu atakuojančio stiliaus žaidėju. Būtų Isoda įmušęs po kampinio pratęsimo pabaigoje – ir visam sezonui būtų tapęs didvyriu. Juo taip pat galėjo tapti Davidovsas. Tiesą pasakius, jis buvo labai arti to. Ir taip toliau. Ir panašiai. Kaip visada tokiais atvejais – euforiją nuo tragedijos skiria pora milimetrų.

Tad nepykim ir nesipykim. Ir palaukim geresnių laikų. Jie ateis. Jei ne šiemet, tai po kokių 20 metų. Pagalvokime apie tuos, kuriems teko dešimtmečius laukti pirmosios Sūduvos kelionės į Europą. Kuo mes prastesni?

 

Laukiam: FK Turnovo – Sūduva

2013-143

Pažiūrėsim kaip čia viskas baigsis. Lietuviška žiniasklaida kaip visada tokiais atvejais tryško ir tebetrykšta pesimizmu. Kadangi nė vienai iš trijų Europos lygoj lošusių komandų laimėt nepavyko, tai buvo puiki proga dar kartą tas pačias komandas nurašyt. Ačiū dievui, šį kartą daugiausiai teko Žalgiriui – žurnaliūgos tiesiog su pasimėgavimu tyčiojosi iš komandos, kuriai Lietuvoje lygių nėra. Visi pezėjo apie tai, kad “niekas dar neprarasta”, tačiau tie žodžiai skambėjo taip lyg juos sakytų žmogus, stovintis ant Baltijos jūros kranto Lietuvoje ir bandantis aplinkinius įtikinti, kad gerai pasistengus, galima rankomis iki Švedijos nuplaukt. Tegul loja. Toks jausmas, jog Marijos Žemės žurnaliūgos gyvena kažkokioj kitoj planetoj ir dėl to nesupranta, kad “Lietuvos futbolo čempionato lyderio” titulas Europoje nieko nereiškia. Visada taip buvo ir kol kas reikalai nesikeičia.

Stebėtis tokiu žiniasklaidos požiūriu neverta. Mes neesame lūzerių tauta, tačiau kai kam labai maga tokį požiūrį puoselėti. Todėl kiekviena nesėkmė ir naudojama kaip dar vienas argumentas. Galų gale, žurnaliūgoms tai apsimoka, nes nesėkmės visuomet išsamiau aptarinėjamos, nei laimėjimas. O kuo daugiau triukšmo – tuo daugiau laikraščių parduota, tuo daugiau apsilankymų portaluose, tuo daugiau pinigo. Linksma buvo stebėti, kaip staiga pridygo būriai specų, nusprendusių, kad dabar pats laikas pamokyti Lietuvos futbolą išminties. Žalgirio lygiosios su airiais iš gilaus žiemos miego pažadino net godotiną Aurimą Budraitį.

O juk tie, kurie su lietuvišku futbolu praleido bent dešimt metų, žino, jog nieko ypatingo praeitą savaitę nenutiko. Triuškinančių pergalių Lietuvos klubai jau seniai nebuvo pasiekę. Pirmo etapo varžovus dažniausiai lietuviai įveikia minimaliais skirtumais. Tad Vilniaus ir Marijampolės rezultatai yra standartiniai, o apie Kruojos sėkmę galėjo svajoti tik visiškai apie Lietuvos futbolą nenutuokiantis žmogus. Juk, pavyzdžiui, pernai Sūduva namie pralošė latvių klubui, kurio vardas buvo netgi ne Skonto ir ne Ventspils. Tad parintis, kelti baltas vėliavas ir keikti “nevykėlius” Lietuvos klubus nebuvo jokio ypatingo pagrindo. Kitaip nei dauguma žurnaliūgų mes puikiai žinome, kodėl yra tokie rezultatai ir mokame laukti. Nes nieko kito nebelieka.

Lietuvių futbolistai į svečias šalis išvyko spinduliuodami optimizmu, tačiau žurnalistams tai nerūpi. Jie sėdi, tyli ir laukia pralaimėjimų. Juk tik jie sudarys sąlygas dar vienai serijai sarkastiškų ir pagiežingų pranešimų.

Sūduva Makedonijon nusitrenkė ko gero būdama geriausios sudėties šiais metais. Pasveiko ligonys, o priekyje pagaliau atsirado žmogus, kokio Sūduvos puolime jau seniai nebuvo. Ir nors šįmetinė Sūduva idealiai moka mus netikėtai bei nemaloniai nustebinti, tikėtina, kad Hajduką Marijampolėje mes vis tik šiemet išvysime.

Esu tikras, kad Sūduva Makedonijos sostinėje įmuš. Esminis ir visa ką lemiantis klausimas yra apie tai, ar sugebės nepraleisti, o jei praleis – kokį įvarčių skaičių. Gynyba – didžiausias galvos skausmas. Tai puikiai iliustravo ir žaidimas Marijampolėje, kai makedonams pakako kelių Sūduvos klaidų ginantis, kad galėtų džiaugtis ne tik rezultatu, bet ir dviem svečiuose įmuštais įvarčiais.

Tad mano manymu, svarbiausi Sūduva yra keli dalykai.

Ar sugebės komandos gynėjai ir saugai susitelkti taip, kad nepražiospsotų greitaeigių FK Turnovo puolėjų, kaip kad nutiko pirmose rungtynėse? Esu tikras, kad makedonai loš identiškai. Jiems nereikia mušti – kad keliautų į kitą etapą, jiems pakanka nepraleisti. Todėl FK Turnovo garantuotai nerizikuos ir nešoks į puolimą gausiomis pajėgomis. Pirmos rungtynės parodė, kad mūsų bronzos medalininkas vis tik yra mažumą stipresnis už Makedonijos bronzininką. Tad Sūduva laukia tanki gynyba ir kotratakos pavojai.

Kitas klausimas – ar pavyks Sūduvai kiek įdomiau ir plačiau sužaisti puolime bei išnaudoti žymiai efektyviau nei pirmose rungtynės naują puikų ginklą – Tomą Radzinevičių. Marijampolėje matėme, kad Radzinevičius yra visa galva profesionalesnis ne tik už kolegas iš savo komandos, bet ir už priešininkų gynėjus. Matėm, kaip Sūduvos legenda moka kabintis net ir už beviltiškų kamuolių, nes poziciškai lošia išmintingiau. Matėm, kad gali staiga pavojingai mušti iš padėčių, kurios, atrodo, makedonų vartams niekuo negrąsina. Rašiau po pirmųjų rungtynių ir tegaliu pakartoti čia – Sūduvai verkiant reikia bent kas trečią ataką smeigti link Radzinevičiaus per aikštės centrą, o ne per kraštus. Keista, kad Sūduva visiškai atsisakė perdavimų nuo vartininko link vidurio puolėjo – juk kai aikštėje yra Radzinevičius net ir šis elementarus fintas gali duoti naudos. Juolab, kad jis yra vienas iš tobuliausių būdų po priešininko atakos palikti daugumą jų žmonių saviems puolėjams už nugaros.

Štai tiek minčių. Jeigu kas kur atkapstėt internetinę šio vakaro rungtynių transliaciją – pasidalinkit. O jei ne – lauksim Sakalų įspūdžių, nes keletas jų bus Skopjės stadione.

EL: SŪDUVA 2:2 FK TURNOVO

el1

Rezultatas. Sūduva sulošė tipiškas šio sezono rungtynes – nesugebėjo nugalėti komandos, kurią nugalėti tikrai gali. Nesakau, kad makedonų klubas yra stipriai už Sūduvą silpnesnis. Komandų lygis panašus. FK Turnovo turi vieną privalumą – labai jau mitrius puolėjus. Beje, apie tai dar prieš rungtynes kalbėjo Sūduvos treneris. Visa kita makedonų medalininkų komandoje – labai skysta. Skystoka ir ne mažiau nei Sūduvos nepatikima gynyba. Lėtokos reakcijos ir rankose kamuolio nenulaikantis vartininkas. Ir tuščias aikštės centras. Kadangi į rungtynes riebiai vėlavau ir nemačiau pirmų dviejų įvarčių, tegaliu pasakyti, kad antrame kėlinyje makedonai į ataką susirengė tik kokius 4-5 kartus. Tiesa, viena iš tų retų atakų galėjo baigtis labai liūdnai, jei ne Leimono geltona kortelė. Visą antrą kėlinį Sūduvą spaudė draugus iš Balkanų. Netgi progų nemažai turėjo. Aišku, progų galėjo būti ir daugiau. O tos, kurios buvo – galėjo būti efektyviau ir protingiau išnaudojamos. Taigi, sakyčiau, makedonai gali džiaugtis išnešę labai sveiką kailį.

Atmosfera. Žiūrovų šiandien būta nemažai. Galėjo būti gerokai daugiau, tačiau turint omeny šiandieninę padėtį Marijampolės stadione, tai buvo visai neblogas pasiekimas. Netgi šioks toks automobilių kamštis susidarė Marijampolės miestukyje po rungtynių. O va tie, kas nebuvote – galit graužti nagus. Jausmas, ypač antrame kėlinyje buvo labai geras. Taip, chebra burbėjo kaip visada po vaikiškų futbolininkų klaidų. Tačiau taip pozityviai palaikomos Sūduvos seniai nebuvau regėjęs. O juk visą antrą kėlinį Sūduva vijosi varžovus ir lipte lipo ant makedonų vartų, labai dideliu optimizmu žaidimas nedvelkė. Todėl ir buvo gražu klausyt, kaip stadionas pasitiko aikštėn einantį Chveduką ar išlydėjo Šoblinską. Gaila, nebuvau rungtynių pradžioje ir negirdėjau, kas dėjosi tribūnose aikštėje pasirodžius Radzinevičiui. Kai Valskis įmušė antrą įvartį, tribūnas apėmė tokia euforija lyg tas įvartis būtų lėmęs kokios Čempionų lygos nugalėjimą. Tokios galingos paramos komandai per likusias 10 ar 15 minučių taip pat seniai nebuvau girdėjęs. Sunku pasakyt, iš kur ta energetika iš tribūnų – gal čia Radzinevičiaus sugrįžimas daugeliui sukėlė nostališkų jausmų? Bet kokiu atveju, tikiuosi, kad likusiose sezono rungtynėse galėsime išgyventi ir daugiau panašių akimirkų.

Įdomybės. Patiko man ir rungtynių teisėjas iš Suomijos. Matėsi, kad visi klasikiniai balkanietiško sporto fintai jam nė motais. Kortelėmis jis apdalino didesnę FK Turnovo komandos dalį ir rungtynių eigą valdė stebėtinai tiksliai. Mūsų treneris po rungtynių pamurmėjo dėl 11 m baudinio, tačiau kažin ar dėl jo gali priekaištauti teisėjui. Viskas ten buvo gražu lyg iš vadovėlio. Makedonas išbėgo vienas prieš mažumą suvėlavusį Davidovsą. Mūsų vartininkas krito po kojomis, kai kamuolį makedonas jau buvo prasimetęs. Makedonas grakščiai ir teatrališkai nugriuvo. Net jei toje situacijoje buvo daugiau vaidybos, nei realios pražangos, viską makedonas atliko tiesiog tobulai. O va už tą begalinį makedonų vartymąsi ant suvalkietiškos žolės suomių teisėjas mūsų priešininkus be gailesčio nubaudė, prie antro kėlinio pridėdamas net septynias minutes. Makedonų gulinėjimas suprantamas – visi taip darytų. O gal FK Turnovo žaidėjams ir trūko pasirengimo aukštu sūduvietišku tempu varyti visas rungtynes prie kone 30 laipsnių karščio – juk jų čempionatas visai neseniai pasibaigė.

Žaidimas. Sūduva šias rungtynes sulošė pusė velnio. Apie įprastines šiais metais bėdas nekalbėsiu, tačiau mane labai džiugina, kad bent kai kurie žaidėjai mėgina greitinti žaidimą lošdami vienu lietimu. Faktas – vis tik skaudžiausia vieta Sūduvoje yra gynyba. Tos kelios klaidos verčia niekais visas pastangas puolime. Tačiau aš susilaikyčiau nuo, pavyzdžiui, Isodos kritikos. Taip, matėsi, kad šiam jaunam žaidėjui yra sunku, tačiau dar vieno dublerio persikėlimas į pagrindą gali tik džiuginti. Aš geriau užduosiu vieną vienintelį klausimą. Jei jau komandoje atsirado toks puolėjas, kaip Tomas Radzinevičius, kodėl niekas jam neduoda kamuolio? O juk buvo akivaizdu, kad šis Sūduvos žaidėjas visa galva geresnis už makedonų gynėjus. Tačiau kol kas Tomui belieka tik beviltiškai mojuoti rankomis prašant perdavimo.

Sudėtis. Darius Gvildys niekaip neapsisprendžia kur kokius žaidėjus naudoti, kad komanda iš to gautų daugiausiai naudos. Žaidėjai toliau plaukioja po aikštę. Šiuo metu, atrodo, didžiausia dilema yra ką daryti su būriu iš esmės atraminių saugų. Leimonas buvo pastatytas krašto gynėju, nors lieka didelis klausimas ar Bagdanavičius ten nebūtų atrodęs geriau. Galų gale, šis jaunas žaidėjas tikrai nusipelnė debiutuoti Europos lygoje. Šoblinskas, sakyčiau, varo labai gerai, o va Chvedukas – akivaizdžiai žaisti dar nepasirengęs. Nematomas buvo ir antram kėliny išleistas Kiselevskis. Tuo tarpu Bašičius su krašto saugo pareigomis susidoroja labai sunkiai – nuolat vėluoja atiduoti pasą, nuolat veliasi į bereikalingas dvikovas su priešininko gynėjais. Tiesą pasakius, Valskio – Bašičiaus jungtis buvo viena prasčiausių aikštėje. Akivaizdu, kad šie futbolininkai yra tiesiog “nesusižaidę”. Tą rodė ir šokimas vienu metu ant to paties kamuolio, ir labai jau keisti pasai į niekur keliuose kvadratiniuose aikštės metruose. Aš taip ir likau nesupratęs, kodėl buvo išardyta šiemet jau ne kartą suveikusi Valskio – Baranovskio jungtis ir kam mėginta sukurti naują – tarp Valskio ir Bašičiaus. Beje, įdomu yra tai, kad antrą kėlinį Sūduva iš esmės lošė dviem puolėjais. Štai tokie dalykai Sūduvos komandoje iš tikro labai reitai pasitaiko.

Tomas. Lai atleis man kiti komandos žaidėjai, tačiau nieko nuostabaus, kad daugumos žiūrovų akys šiandien krypo į Tomą Radzinevičių. Ir nėra čia ko stebėtis. Tomas – Sūduvos legenda. O ir žaidė jis taip, kad buvo vienas ryškesnių žmonių komandoje. Akivaizdu, kad A lygos kovose Radzinevičius bus rimtas Sūduvos argumentas. Gražu žiūrėt, kaip jis laimi, atrodytų, beviltiškas dvikovas ir kaip sukuria pavojų visiškai lygioje vietoje. Tačiau Sūduvai teks išmokti vieną dalyką – ne tik įtraukti Tomą į bendrus veiksus, bet ir maitinti jį kamuoliais. Būtų gerai, jei šios pamokos būtų atliktos iki kito ketvirtadienio.

Perspektyvos.  Šiandien Sūduva nieko nei pralošė, nei laimėjo. Aišku, toks rezultatas namuose nėra labai dėkingas, tačiau jis yra toks, koks yra. Makedonijoje Sūduvai teks mušti įvarčius. Manau, visi, kas matė šiandienos rungtynes pritars man – įmušti ir ne kartą FK Turnovo tikrai įmanoma. Tad lauksim kitos savaitės ir tikėsimės, kad Hajduką Marijampolėje išvysti žaidėjai tiek pat nori, kiek ir mes.

Laukiam: Sūduva – FK Turnovo ir Tomo Radzinevičiaus

Mistinė Europos lyga. Kaip dažniausiai ir nutinka pirmuose Europos lygos etapuose, varžovas būna tolimas ir labai mažai žinomas. Jei nuskyla ir tenka koks klubelis iš Šiaurės Airios ar Velso, šiokios tokios informacijos dar gali sugraibyti, nes tie klubai pasakoja apie save pasauliui suprantama kalba ir neretai turi ilgą istoriją, net jei šiandien ją mena labiau vardas, nei šiuolaikiniai pasiekimai.

Sunkiausia, kai tenka varžovas iš valstybės, kurios “futbolo šalimi” nepavadinsi. Tiesa, guostis galima nebent tuo, kad ir lietuviai savo priešininkams yra tokie pat tolimi, nepažįstami ir nesuprantami.

Makedonija futbolo istorijoje kokio nors ryškesnio pėdsako nėra palikusi, o šios šalies futbolo gyvenimas buvo labai vingiuotas. Tiesiog dėl to, kad nuo futbolo  pasirodymo šioje šalyje 1909 metais iki pat 1992 metų (kai Makedonija tapo nepriklausoma šalimi), makedonų futbolas gyveno jugoslaviško futbolo kontekste ir nieko išskirtinio nelaimėjo. Kiekvienoje Jugoslavijos respublikoje vyko vietiniai čempionatai, o geriausios komandos varžėsi bendrame čempionate. Žymiausi visų laikų Makedonijos klubai yra trys – du iš Skopjės (Vardar ir Rabotnički) ir Pobeda iš Prilepo. Būtent šie klubai dažniausiai dalyvavo bendruose Jugoslavijos čempionatuose. Tačiau jei anais laikais daugiau pasiekė Rabotnički ir Pobeda, tai naujaisiais laikais ryškus Makedonijos futbolo lyderis yra Skopjės Vardar. Jis yra vienintelis klubas, žaidęs visuose nepriklausomos Makedonijos pirmos lygos čempionatuose (jų buvo 22), septyniskart juos laimėjęs ir tik devynis kartus apskritai likęs be medalių.

Tik mūsų tai nelabai domina, nes Sūduva loš ne su šiuo klubu, o su Horizont Turnovo iš to paties vardo miestelio. Horizont yra klubą remianti įmonė. Tai ji pradėjo daryti 2008 metais ir būtent tais metais 1950 m. įkurtas klubas pagaliau išsikapstė į Makedonijos pirmą lygą. Taigi, FK Turnovo I lygoje sužaidė šešis sezonus, tačiau medalius laimėjo pirmą kartą. Pirmą kartą šis klubas dalyvauja ir Europos lygos varžybose.

Youtube galima rasti šiokių tokių įrašų su šios komandos varžybų fragmentais. Paskutinės šių metų čempionato rungtynės su Vardar klubu turi netgi pilną įrašą, nors ir labai nekokybišką. Abejoju, ar verta gaišti laiką ir tas rungtynes žiūrėti – pakanka kelių Makedonijos čempionato santraukų, kad suprastum, jog futbolo infrastruktūra ir lygis labai panašus į mūsiškį. Gal tik tarp tribūnų vyksta rimtesnių reikalų. Pavyzdžiui, gegužės pabaigoje vykęs taurės finalas buvo nutrauktas po 15 minučių, baiminantis neramumų. Tiesa, reikia turėti omeny, kad tą kartą lošė FK Shkendija, albaniškos pakraipos Makedonijos lygos dalyvis, turintis gausų ultrų būrį, nacionalistiniu pagrindu konfliktuojantį su daugumos Makedonijos klubų gerbėjais. Apie šį nutikimą galima paklausinėti ir minėto klubo varžovo, FK Teteks, kapitono, kuris yra… mums puikiai pažįstamas Bobis Božinovskis. Beje, Bobis ko gero buvo geriausias kontaktas informacijai apie FK Turnovo gauti, nes palikęs Sūduvą, grįžo į Makedoniją ir beveik visą laiką ten lošė. Tikiuosi, mūsų komandos vadai šio “ryšininko” nepamiršo.

Chm, tačiau ir tas finalas mūsų neturėtų labai dominti, nes mūsiškio FK Turnovo tai irgi neliečia. Anot Wikipedijos, FK Turnovo namų stadionas talpina 1500 vietų ir iš tikro yra ne Turnove, o šalia esančiame Strumicos mieste. Pačiame Turnove 2002 metų duomenimis gyveno 941 žmogus. Štai tokios tokelės. Kaip suprantu, Sūduvą makedonai priims ne čia, o sostinėje, Skopjės mieste.

Sūduvos vasarvidžio naujienos. Šiuo metu Europos futbole – apsipirkimo metas. Lietuvos futbolo klubai taip pat mažumą kruta, tačiau judesiai ganėtinai lokalus ir menki. Kol kas Lietuvoje daugiau dėmesio susilaukia iš komandų dingstantys žaidėjai, nei jas stiprinantys naujokai. Pirmieji į traukinį įšoko Šiauliai, atleidę būrį pagrindo žmonių, kurie kone visi jau sugebėjo rasti naujus klubus. Smarkokai nukraujavo Dainava. Ekranas neteko vienintelė rimtesnio puolėjo (tiesa, pamainą lyg ir surado Serbijoje), o Žalgiryje sklando gandai apie kelių nuolat giriamų žaidėjų galimą persikraustymą į Lenkiją ir Rumuniją. Kol kas racionaliausiai stiprinasi Atlantas, semdamas ryškesnį jaunimą iš beturčių lygos komandų, o keisčiausiai – Kruoja. Nors gal stebėtis ir nereikėtų – tai komandai tiesiog trūksta žaidėjų, todėl ją pildantys greičiau turės įtakos Kruojos gyvenimui per likusią sezono dalį, nei rimčiau padės pasipriešinti Minsko Dinamo.

Iš pradžių Sūduvos stovykloje buvo labai ramu. Sklido tik kalbos apie tai, kad jokio komandos stiprinimo nebus, nes nėra už ką tą stiprinimą pirkti. O paskui Sūduva driokstelėjo kaip reikiant.

Mūsų komanda neteko ko gero labiausiai masinės žiniasklaidos mėgstamo Marijos Žemės futbolisto. Kaip per visus dienraščius ir naujienų portalus nuskambėjo pranešimai apie Rafaelio Ledesmos atėjimą į Sūduvą, lygiai taip pat visi matė reikalą pranešti ir apie sutarties su brazilu nutraukimą. Laikraščiai skalambija, tačiau mūsų atveju nėra kalbos apie tokio lygio praradimą, kaip iš Ekrano išvykus Rimkevičiui ar koks nutiks, jei Žalgirį paliks Žulpa ir Wilkas. Šie trys žaidėjai buvo labai svarbūs minėtų komandų žaidimui šiame sezone, tuo tarpu Ledesma Sūduvoje pasirodydavo fragmentiškai ir didesnės įtakos nei Sūduvos žaidimui, nei rezultatams neturėjo. Bet apie Ledesmą jau tiek prikalbėta, kad toliau šios temos vystyti neverta.

Sūduvon atėjo Tomas Snapkauskas – vienas iš tų, kurie neteko darbo Šiauliuose. Tačiau Snapkauskas kažin ar turės išskirtinės įtakos Sūduvos žaidimui – jo atveju netgi nebuvo sukonkretinta kokiam laikui ir kokiomis sąlygomis šis žaidėjas gyvens mūsų komandoje.

O tada driokstelėjo dar viena naujiena – Sūduvoje loš Tomas Radzinevičius. Apie tai ir vėl pranešė visi, tačiau tik vyresni Sūduvos gerbėjai ko gero suvokia šio nutikimo didybę. Visiems kitems Tomas – tik dar vienas kadaise lygoje gerai žaidęs futbolininkas.

Apie Tomą Radzinevičių dar kalbėsim ir ne vieną kartą. Todėl šį kartą labai plėstis nenoriu. Galų gale, reikia pamatyt, kaip Tomas išrodo aikštėje šiandien, praėjus daugiau nei dešimtmečiui nuo jo įvarčių į Branno ir Celtico vartus ir kokiems septyneriems nuo tų laikų, kai jis paliko Sūduvą ir iškeliavo į Čekiją.

Atvirai pasakius, žinia, jog prieš FK Turnovo Sūduvos puolime loš Tomas Radzinevičius yra labiau intriguojanti nei pats Sūduvos dalyvavimas Europos lygoje. Labai įdomu ir mažumą neramu – juk dauguma ketvirtadienį atėjusių į stadioną nevalingai tikėsis išvystą tą uraganą, kurį Tomas aikštėje keldavo kadaise. Tačiau reikia nepamiršti, kad šiandien Tomas Radzinevičius jau ne “jaunas bei perspektyvus”, o “patyręs veteranas”. Apie tai kalba ir pats Tomas Sūduvos svetainei duotame interviu.

Bet kokiu atveju, Tomo Radzinevičiaus sugrįžimas – labai rimtas Sūduvos argumentas. Viena, komanda pagaliau turės padorų puolėją. Tokį, kuris ir pats galės kelti vėjus, o ne tik laukti, kol kas nors numes kamuolį iš aikštės vidurio. Antra, Tomo sugrįžimo simbolizmas kurstys viltis ir emocijas tiek komandos, tiek tribūnų širdyse. O štai tokios aikštės ir tribūnų simbolinės jungtys futbole labai daug reiškia.

Kai galutinai sugrįš Šoblinskas ir Chvedukas – turėsime pakankamai atsinaujinusią ir sustiprėjusią komandą. Viliuosi, kad šis sustiprėjimas dar nebus per vėlus pasiekti ką nors daugiau nei ketvirtą vietą lygoje ir vieną praeitą etapą Europoje.

Štai tiek naujienų. Beliko pirkti bilietus ir laukti ketvirtadienio.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1 186 072 hits