Posts Tagged 'FIFA'

Laukiam: Sūduva – Granitas

2014-96Arminas Vaskela ir Tomas Radzinevičius po pergalės prieš Trakus. 

Praeitą savaitę čia kažkaip išsivyniojo diskusija, kurios metu pasirodė įdomi mintis, bent jau man anksčiau nešovusi į galvą. Buvo sakoma, kad “galimai” keistas Lietuvos A lygos tvarkaraštis yra lemtas ne tik orakulo, kuris tuos tvarkaraščius nuo akmens amžiaus laikų sudarinėja, bet ir dėl tam tikrų veikėjų užsienio šalyje poreikių. Iš kalbos lyg ir aiškėjo, kad tie užsienio veikėjai “galimai” turi interesų futbolo lažybų žaidimuose.

Tai va dabar ir galvoju – ar čia jau yra tokio lygio įtarimai, kuriuos LFF bosai galėtų perduoti prokuratūrai ištirti, kaip perduoda ir visos popierius apie įtartinus Lietuvos futbolo klubų vieksmus, kuriuos gauna iš UEFA? Ne tik perduoda, bet dar ir visiems laikraščiams apie tuos perdavimo aktus garsiai paskelbia.

O gal tokius gandus būtų efektyviau perduoti Andrew Jenningsui, Jens Weinreichui ar Declan Hillui – pagarsėjusiems FIFA korupcijos ir sutartų rungtynių žinovams? O gal užtektų informuoti lietuvišką Transparency International skyrių, kuris ne taip seniai irgi rodė dėmesio nelegalių lažybų futbole klausimui? Štai kiek priežasčių galvas palaužyti. Ir paskutinis klausimas – įdomu, ar štai tokios dvi pastraipos eilinio blogerio rašte reiškia, kad jis aktyviai jungiasi prie FIFA iniciatyvos “kartu kovokime prieš sutartas rungtynes”, apie kurią šioji organizacijas praneša reklaminiu klipu per Pasaulio čempionatų rungtynių pertraukas?

Tačiau kadangi aš nesu toks drąsus ir ryžtingas kovotojas kaip Andrew Jenningsas ar Declan Hillas, tai šią pavojingą temą baigsiu. Ir taip yra ką veikt – laužyt galvą dėl to, kaip susidėliot darbus antradienį, kad 17val. galėčiau viską nustumt šalin ir lietuviško futbolo pažiūrėt.

A lygoje reikalai ir vėl susipainiojo. Prieš praeitą turą atrodė, kad komandos pamažus skirstosi į mažesnes grupeles. Žalgiris mažais žingsneliai tolsta nuo visų kitų. Dėl kitų medalių stumdosi kiek didesnė grupė, tačiau I rate stebuklus rodžiusi Banga ir vėl pradeda taikytis ne į antrą ar trečią, o į sau įprastą šeštą vietą. Tuo tarpu Granitas, Ekranas ir Šiauliai lieka pačioje liūdniausioje zonoje – be šanso kristi į patį dugną, tačiau ir be galimybės lipti aukščiau.

Tačiau po 17 turo taip jau nebeatrodo. Žalgirio atstumas ir vėl tapo padorus, nerodantis išskirtinio pranašumo. Pralaimėjimas Žalgirio statistikoje įdomesnę lygą liudija lygiai tiek pat, kaip ir pirmoji pergalę Dainavos krepšyje. Tuo tarpu Ekranas, Granitas ir Banga, nugalėję teoriškai galingesnius varžovus ir paneigę išankstines prognozes, iš esmės ir vėl sugrįžo į tą didžiąją komandų grupę. Sunkesnė tik Šiaulių situacija, tačiau ir ši komanda gali kovoti su bet kuo (net jei ne visuomet tai pavyksta). Jei ir toliau jie sugebės nugalėti tokias komandas kaip Banga ar Atlantas, medalininkų būrelį greitai prisivys. Tad nuspėti, kaip komandos išsidėstys po paskutinio II rato turo – ir vėl sudėtinga. Tiesa, ko gero tik Trakus galima iš anksto pasveikinti po pusės čempionato pakilus į garbingą antrą vietą.

Tuo tarpu Sūduva turi realų šansą baigti II ratą trečioje vietoje. O tai yra dalykas, kuris po I rato mums galėjo atrodyti kaip nepasiekiama svajonė. Tad net jei aplinkybės susiklostys taip, kad Sūduva liks ketvirta ar penkta, galėsime drąsiai sakyti, kad mūsų komandos reikalai iš esmės pasitaisė. Pirmam rate ryžtingai švaisčiusi taškus, antrame Sūduva ir vėl sugrįžo į kovą dėl medalių. Viskas yra prieš akis ir medalius laimės tie, kam antroje sezono dalyje liks daugiausiai jėgų.

Netikėta Granito pergalė prieš Žalgirį kažin ar gali turėti kokios nors išskirtinės įtakos Sūduvos pasirengimo planui antradienio rungtynėms. Panašiai buvo ir pirmame rate – tą kartą Sūduva lošė prieš komandą, praeitame ture netikėtai su Žalgiriu išplėšusi lygiąsias. Tą kartą jautėsi, kad Granitui lygiosios su čempionu kainavo labai daug jėgų. Šį kartą tas jausis dar labiau, nes Granitas ne tik turėjo rimtesnį žaidimą nei Sūduva, bet ir viena diena mažiau poilsio gaus. Lietuvoje tokios aplinkybės kartais būna reikšmingos. Nepamirškime ir poros valandų kelionės, kurią rungtynių dieną teks išgyventi Klaipėdos komandos žaidėjams (nelabai tikiu, kad Granitas į Marijampolę atvažiuotų išvakarėse).

Tad rengtis šioms rungtynėms reikia tiek pat rimtai, ramiai ir pagal išanksto numatytą planą. Tikuosi, kad būtent taip vyksta Sūduvos pasirengimai artėjantiems turams. Granitas yra lentelės apačioje, tačiau pergalė pirmame rate toli gražu nebuvo lengva. Tą kartą Sūduva buvo šiek tiek geresnė, o ir sekėsi mūsų komandai mažumą labiau, nei Granitui (čia omeny turiu būtent Granito atakas).

Tuo tarpu mūsiškių būklę ir formą kol kas sunkoka įsivaizduot. Prieš Kruoją Sūduva lošė lyg miegodama ir pamiršusi viską, ką buvo atradusi prieš tą poros savaičių pertrauką. Dainavą, be abejo, sutrypė, tačiau Alytaus komandą labiau ėmė jėga, o ne nuostabiu žaidimu. Tad situacija labai panaši į tą, kurioje mūsų komanda buvo I rato pabaigoje – lyg ir pradėjusi atsigaut, tačiau dar neįrodžiusi savo sugebėjimų konkrečiais rezultatais.

Dvi rungtynės po pertraukos parodė šiokias tokias Sūduvos žaidimo problemas. Panašu į tai, kad prieš pertrauką atsigavusi komanda nemažai teigiamų rezultatų pasiekė užsidegimu ir padidintu noru laimėti, kuris šluodavo kai kuriuos lygos priešininkus. Dvi savaitės poilsio tą užsidegimą šiek tiek prigesino. Todėl ir matėsi, kad dar nemažai ką Sūduvos treneriams liko tobulinti. Ir daryti tą reikia kuo greičiau, nes paskui gali smarkiai pritrūkti laiko medaliams laimėti. Juk toks tikslas komandai keltas (kitaip nei pernai), o šiais metais du trečdaliai lygos rungtynių iš esmės vyksta dėl tų simbolinių 6 taškų. Būtent tiek kainavo pralaimėjimas Kruojai.

Sūduvos žaidimo sutrikimai koncentruojasi aikštės viduryje. Gynėjai klysta, tačiau klysta žymiai mažiau, nei sezono pradžioje. Ginantis geresni ir gynėjų santykiai su saugais – sėkmingai pasibaigusiose Sūduvos rungtynėse mūsų komanda neretai taikydavo priešininko spaudimą nuo anų aikštės pusės. Juk jei ne tie du pralaimėjimai Žalgiriui, ir Sūduvos praleistų įvarčių kiekis būtų visai pakenčiamas. Žodžiu, Sūduvos gynyba dirba ne geriau, bet ir ne prasčiau už daugumą lygos komandų.

O va saugai vis dar negroja taip, kaip galėtų groti. Ši grandis Sūduvoje šiais metais ilgiausiai “bręsta” ir vis dar neduoda tų vaisių, kurių iš tokio lygio ir tokio kiekio saugų galėtum tikėtis. Pirmam rate trūko Šoblinsko, trūko solidesnio Chveduko žaidimo ir labai trūko aiškaus žaidimo organizatoriaus. Vaskelai ilgokai užtruko įsiterpti į komandos audinį, o štai serbas Andelkovičius taip ir neįsiterpė. Ir tik tuomet, kai Andelkovičiaus komandoje praktiškai nebeliko (jo neliko anksčiau, nei jis oficialiai paliko Sūduvą), vis daugiau pasitikėjimo įgauti ėmė Vaskela. Pagaliau užgrojo Chvedukas ir – pagaliau – sugrįžo Šoblinskas (jis taip pat iš tikro sugrįžo kiek vėliau, nei formaliai pasirodė aikštėje).

Šie trys žaidėjai ir jų nuolat gerėjantis žaidimas ko gero ir lėmė Sūduvos atgimimą. Tiesa, būtina dar paminėti ir Mindaugą Grigaravičių (“šio sezono atradimas”) ir išskirtinai įspūdingą Audriaus Broko žaidimą. Broko įtaka šių metų Sūduvos žaidimui tokia reikšminga, kad galima netgi įtarti, kad šio žaidėjo trauma yra viena iš priežasčių, dėl kurių mūsų komandos futbolas ir vėl ėmė mažumą strigti.

Nieko, Broko dar sulauksime, o dabar grįžkime prie dalykų, kurie matėse rungtynėse su Kruoja ir Dainava. Akivaizdu, kad Sūduvos žaidimo varikliu šiandien yra Arminas Vaskela. Buvo teisūs visi tie, kurie kantriai laukė, kad šis žaidėjams ims lošti su pernykšte jėga. Žaidimo stiliumi Vaskela man šiek tiek primena legendinį Darių Maciulevičių (minus fenomenalų Dariaus aikštės matymą ir plius Armino žymiai energingesnį dalyvavimą tiek puolimo, tiek gynybos veiksmuose).

Bėda yra tame, kad kol kas vis dar trūksta treniruotėse sudėliotos interakcijos tarp Vaskelos. Šoblinsko, Chveduko ir Radzinevičiaus. Šie žaidėjai yra Sūduvos atakų ašis, būtent aplink juos sukasi atakų varikliai. O kadangi jie kol kas “nesikalba iš pusės žodžio”, labai dažnai užstringa tos atakos, kurios keliais greitais pasais galėtų virsti kontratakomis. Tai buvo didžioji Sūduvos bėda žaidime su Kruoja, atėmusi iš mūsų komandos galimybę atakuoti aštriai ir pavojingai. Tačiau net ir penktadienio rungtynėse prieš Dainavą Sūduvos atakuojantys saugai nuolat perlaikydavo kamuolį. Tiek Vaskela, tiek Chvedukas per ilgai judėdavo su kamuoliu besidairydami, kur jį padėti. Taip ilgai, kad net ir Dainavo jaunikliai sugebėdavo žaidėjus išsirankioti.

Aišku, šių saugų kamuolio perlaikymo bėda nėra izoliuota nuo kitų žaidėjų veiksmų. Trūksta aštrių įkirtimų, dinamiškų pasikeitimų pozicijomis ir greitai įgyvendinamų schemų, kurios painiotų priešininkų gynėjų veiksmus. Kadangi kolegos per mažai juda, tai ir saugams dažnai kamuolio tiesiog nėra kur dėti.

Kad ir kaip kai kas mėgsta pakritikuoti Nerijų Valskį, tačiau būtent šio žaidėjo sugebėjimas efektyviai atlikti tai, apie ką čia ką tik pašnekėjau, pernai buvo vienas galingesnių Sūduvos atakų ginklų. Saugas meta kamuolį Radzinevičiui, o tas – vienu lietimu – išveda į laisvą plotą Valskį. Valskis gi arba muša į vartus, arba meta kamuolį kolegoms, kurie išlaisvėja dėl to, kad priešininkai būriu puola Valskio dengt.

Štai tokių junginių Sūduvos atakoms labai trūksta. Radzinevičių kaip taisyklė prižiūri pora gynėjų, todėl jam retokai pavyksta stoti į smūgiui dėkingą poziciją. O va vienu lietimu numesti kamuolį irgi nelabai yra kam. Visų pirma čia kalbu apie schemą, po kurios buvo įmuštas ketvirtasis įvartis į Trakų vartus. Radzinevičius gauna pasą ir kažkokiu stebuklingu būdu sugeba vienu lietimu kamuolį bakstelėti link vartų judančiam Grigaravičiui taip, kad anam belieka tik į vartus pataikyt.

Štai tokios tokelės. Viskas yra visai neblogai ir tas viskas visiškai priklauso nuo pačių Sūduvos žaidėjų. Kartais jie šiemet jau rodė beveik idealų žaidimą, tačiau kartais to idealizmo drūčiai trūkdavo. Sekmės formulė paprasta – geruosius žaidimo fragmentus ilginti tol, kol jie apims didžiąją rungtynių dalį. Paprasta kaip trys kapeikos.

>>>

P.S. Praeitą savaitę oficialioji Sūduva atidarė savo skyrelį Twitteryje. Kas mėgsta šitą įrankį – jau galit sekti.

World Cup: I serija

ESPN vaizdo klipas, skirtas Pasaulio čempionatui.

Iki Pasaulio čempionato dienos suskaičiuotos. Ir kuo dienų mažiau, tuo labiau pasaulio verslo galiūnai skuba pasinaudoti šia didinga proga ir pamėginti savo vardą pašildyti futbolo šlovės spinduliuose. O kadangi mūsų A lygoje paskelbtos poros savaičių paliaubos, galim ir mes ramiai tų verslo galiūnų darbais pasigrožėti.

Pradėsiu nuo specialiai šiam čempionatui sukurtų kiekvienos komandos plakatų, kuriuos į eterį neseniai paleidų amerikonų sporto televizija ESPN. Tokia štai toji televizija – ją savo namuose mato beveik 98 milijonai amerikonų. Žymios Niujorko reklamos agentūros Wieden + Kennedy patarta, ESPN nusamdė brazilų dailininką Crisvector, kuris ir sukūrė kiekvienai komandai po paveikslą. Čia jų sumečiau keletą, o visus galite apžiūrėti ESPN svetainėje. Beje, ten pat galite rasti ir Pasaulio čempionatui skirtą skyrelį, kuris man pasirodė visai neblogas – ypač komandų pristatymai. O dabar galit paspėliot – kur kokia komanda nupiešta ir kas per žaidėjai buvo parinkti kaip ryškiausios vienos ar kitos šalies žvaigždės.

world-cup-I

world-cup-II

world-cup-III

world-cup-V

world-cup-IV

world-cup-VI

world-cup-VII

world-cup-VIII

Putinas – Čempionų lygos nugalėtojas

2014-56Kadras iš filmo “Maskva ašaromis netiki“

Propaganda būna dviejų rūšių. Tiesmuka ir aukšto lygio. Tiesmukos propagandos “Made in Naša Raša” galėjome į valias prisižiūrėt pastaraisiais mėnesiais. Primityvi propaganda gaunasi tuomet, kai paimi vieną ir tą patį žmogų ir nufilmuoji su juo du reportažus. Viename jis – sužeistas Ukrainos miesto gyventojas, kitame – Ukrainoje sužeistas Vokietijos pilietis. Tuomet abu paleidi per teliką. O štai aukšto lygio propaganda nėra taip lengvai pastebima.

Pradėkime nuo senos istorijos. Buvo toks kultinis sovietinis filmas – “Maskva ašaromis netiki”. Filmas, kurį, anot legendos, Ronaldas Reaganas žiūrėjo 8 kartus prieš susitikimą su Gorbačiovu – “kad geriau pažintų rusišką sielą”. Šūdą jis pažino. Tiesiog gavo trigubą dozę aukščiausio lygio propagandos.

Beje, filmas visai neblogas – sukaltas pagal holivudinės melodramos vadovėlį. Ne šiaip sau jis tapo vienu iš trijų sovietinių filmų, gavusių Oskarą. Ne šiaip sau – tam jis ir buvo skirtas. Filme pasakojama paprastos tarybinės moterelės istorija – nuo studentės iki fabriko direktorės. Jokių marksų, leninų ar stalinų. Nors veiksmas vyksta Sovietų Sąjungoje 1950-1970. Toks buvo šio puikaus filmo tikslas – parodyti pasauliui humaniškąjį sovietinio režimo veidą. Šalį, kurioje gyvena normalūs žmonės, jie myli, susilaukia vaikų ir… lyg niekur nieko tampa fabrikų direktoriais. Graži istorija, skirta apgauti tuos, kurie Sovietų Sąjungą pažino tik iš vakarietiškų žurnalų ir laikraščių. Šis filmas – viena geriausių sovietinės propagandos operacijų. Jos sėkmė įrodo ta pati legenda apie kvailutį Reaganą.

Amerika šiam propagandos šedevrui Oskarą išrašė 1980. Ir štai tuomet viskas tampa aišku. Sovietų propagandistai suveikė puikiai, o amerikonų – pramiegojo klastingą kolegų dūrį. Vyresni piliečiai ko gero ir patys prisimins kontekstą. O jaunesniems priminsiu. 1979 metais prasidėjo Afganistano karas – šių metų pabaigoje sovietų kariai jau buvo Afganistane ir per kitus metus jį okupavo. 1980 metais įvyko ir Maskvos Olimpiada. JAV pareikalavo sovietų išvesti kariuomenę iš Afganistano ir kai tie atsisakė, nutarė Olimpiadoje nedalyvauti. JAV pavyzdžiu pasekė 65 šalys. Sovietai po ketverių metų nevažiavo į Olimpiadą Los Andžele. Jų rėmėjų buvo mažiau – šioje Olimpiadoje nedalyavo 17 šalių. Beje, du gudručiai – Iranas bei Albanija sugebėjo boikotuoti ir Maskvos, ir Los Andželo Olimpines žaidynes.

Štai tokiam kontekste pasirodė minėtas propagandinis filmas. Ačiū dievui, laikai tada buvo geri ir niekam net nekilo minčių taukšti apie tai, kad sportas ir politika – nėra susiję dalykai (tema, kurią šiais laikais taip mėgsta ir politikai, ir tarptautinių sporto federacijų biurokratai). Tais gerais laikais niekas neapsimetinėjo ir pusė pasaulio asmeniniu pavyzdžiu demonstravo, jog sportas yra vienas galingiausių propagandinės kovos ginklų. Net jei tai yra Olimpinės žaidynės – tautų ir valstybių draugystės simbolis.

Istorija sena, tačiau istorija visada padeda suprasti šiandieną. Rusija ir vėl kariauja. Ir kaip visada – keliais frontais. Ir šautuvais, ir propagandistų rankomis. Šiandien jau yra šnekama, jog Rusijos karinių pajėgų atnaujinimas nutiko ne per paskutinį pusmetį ar metus. Sakoma, kad Rusijos kariuomenė buvo rekonstruota po 2008 metų konflikto su Gruzija. Vieną iš galingiausių savo propagandos ginklų Rusija taip pat sukūrė ne šiemet. Dabar Rusija skina vaisiuos nuo medžio, kuris buvo pasodintas prieš dešimtmetį.

Tie, kas žiūri Čempionų lygą, manau, ne kartą matė Gazpromo logotipą ir stadionų reklaminiuose skyduose, ir ant kai kurių komandų marškinėlių. Galim būt tikri – Gazpromo logotipas skaisčiai švies ir Čempionų lygos finale. O kas yra Gazpromas? Dujų ir naftos įmonė priklausanti Rusijos vyriausybei. Šiandien Rusijos vyriausybė Gazpromo rankomis spaudžia Ukrainą grąsindamas užsukti dujų kranelius (balandžio pradžioje dujų kaina Ukrainai išaugo kone dvigubai, dėl to ukrainiečiai ir nenori mokėti), o Grazpromas lygina kostiumus planuodamas šventinę išvyką į Čempionų lygos finalą Lisabonoje. Tačiau Europos futbole ši valstybinė Rusijos įmonė pasirodė ne vakar ir ne pernai.

2014-59

Į futbolą Gazpromas koją rimčiau įkėlė dar 1999 metais, tapęs Sankt Peterburgo Zenito rėmėju. Kitais metais Rusijos prezidentu buvo išrinktas Putinas ir Gazpromas greitai sužydėjo. Putinas pakeitė įmonės vadovus naujas (vienas iš jų buvo šiandieninis Rusijos ministras pirmininkas Dimitrijus Medvedevas), o valstybinių įmonių verslo aplinką sutvarkė taip, kad Gazpromas greitai tapo viena galingiausių korporacijų pasaulyje. 2005 metais ji ir futbolo rimčiau ėmėsi – iš Zenito rėmėjo tapo klubo savininku, o pačiam klubui buvo iškeltas tikslas ne tik valdyti Rusijos čempionatą, bet ir pasirodyti tarptautinėje arenoje. Tai buvo įgyvendinta taip pat greitai – 2008 metaus Zenitas laimėjo UEFA taurę. Zenitas tapo turtingiausiu Rusijos klubu ir nuo to laiko šios šalies čempionatą laimėjo jau tris kartus. Tačiau Gazpromui tai buvo tik kelio į Europos futbolą pradžia. Maždaug tuo metu, kai Gazpromas įsigijo Zenitą Rusijos vyriausybė šią įmonę pavertė dujų eksporto monopolistu Rusijoje.

2007 metais Gazpromas tapo vokiečių FC Schalke 04 pagrindiniu rėmėju. Šnekama, kad šiam klubui rusų korporacija kasmet atriekia po 20 milijonų eurų. Ne paslaptis ir tai, kad FC Schalke 04 rėmėju Gazpromas tapo iškart po to, kai pasirašė 6 milijardų eurų vertės sutartį su keliomis Vokietijos kompanijomis apie dujų vamzdžio tiesimą tarp šių šalių Baltijos jūros dugnu. Ką reiškia rusiški pinigai vokiškame klube buvo parodyta 2011 metais, kai FC Schalke 04 nusprendė palikti vartininkas Manuel Neuer (kraustėsi į Miuncheno Bayerną). Tą bjaurų reikaliuką mėgino išspręsti ne kas kitas, o pats Putinas – vokiečių spauda rašė apie tai, kad Rusijos prezidentas ne tik davė nurodymus Gazpromui suteikti klubui papildomų lėšų žaidėjui išlaikyti, bet netgi pats asmeniškai šiuo klausimu skambino komandos vadovams.

2012 Vokietijoje pasklido šnekos ir apie tai, kad Gazpromas mėgina įsigyti patį Bayerną. Kalbėta, kad Gazpromo pasiūlymas stipriai viršijo sumas, kurias anksčiau klubui sumokėjo kiti du rėmėjai – 2002 metais Adidas (77 milijonai eurų už 9.1 procentus akcijų) ir 2009 metais Audi (90 milijonų eurų už tokį pat akcijų kiekį). Tačiau šį kartą šnekos ir liko šnekomis.

Tačiau Rusija ir Vokietija nėra vienintelės Gazpromo ir Rusijos Vyriausybės investicijos Europos futbole. 2010 metais Gazpromas nuo bankroto išgelbėjo legendinį Serbijos klubą – Belgrado Crvena Zvezda. Tačiau šis sandėris (klubas iš rusų gauna po 3 milijonus eurų per metus) yra gryna smulkmė, nors sandėrio trukmė – penkeri metai. Tokia maža, nostalgiška investicija, kurią greičiau paskatino klubo vardas, o ne dar didesnio matomumo Europos futbole argumentas.

Žaidžia du Gazpromo klubai. Reklama.

Žymiai rimtesnį paramos sandėrį Gazpromas pasirašė 2012 metų pabaigoje su Londono Chelsea. Nieko nuostabaus – juk šio klubo savininkas yra senas Rusijos valdovų draugas. Sumos, kuria Gazpromas pamalonino Londono klubą aptikti nepavyko, tačiau buvo kalbėta, kad ji gerokai palengvins klubo galimybes kultūringai apeiti UEFA diegiamo “Finansinio Fair Play” taisykles. Vienas iš šios “priemonės” tikslų yra apriboti begalines pinigų čiurkšles, kurias į jiems priklausančias komandas kasmet švirkščia kai kurie pasaulio turtingiausieji vyrai. Šis dokumentas riboja paties savininko investicijas, tačiau užsimerkia dėl tų pinigų, kuriuos klubams duoda rėmėjai. Kai kurie turtuoliai tuo ir naudojasi.  Taip pat kaip ir Vokietijoje ar Serbijoje, ir Anglijoje futbolo rėmimo projektai žengė koja kojon su Gazpromo verslo interesų plėtimų tose šalyse. Tačiau šio giganto ir jo atstovaujamos šalies poreikių augimą dar labiau simbolizuoja 2012 metais nutikusi Gazpromo finansinė draugystė su FIFA ir UEFA.

2012 metų liepą Gazpromas tapo oficialiu UEFA Čempionų lygos partneriu. Tų pačių metų rugsėjį jis tapo ir FIFA partneriu. Ši sutartis “dengia” visus FIFA renginius 2015-2018 metais, įskaitant ir 2018 metais Rusijoje turintį įvykti Pasaulio futbolo čempionatą (galvojant apie Rusijos valdžios investiciją į futbolą, šio projekto taip pat nederėtų – juk Gazpromo ir Rusijos vyriausybės pinigai eina iš tos pačios kišenės). Kalbama, kad šioms futbolo organizacijoms Gazpromas “paaukos” daugiau 150 milijonų eurų.

Ir dar viena skambi “smulkmena”. Šiais metais Gazpromas nusisamdė vokiečių futbolo lengedą Franzą Beckenbauerį, kuris tapo Gazpromo socialinio projekto “Futbolas už draugystę” prezidentu (kad ir kaip tai ironiškai šiandien beskambėtų). Na bet čia juk iš tikro smulkmė – Beckenbauerio honororas ko gero viršys išlaidas, kurių Gazpromas turės organizuodamas futbolo turnyrus vaikams iš Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Rusijos, Serbijos, Bulgarijos, Vengrijos, Slovėnijos ir Graikijos. Tingiu tikrinti, tačiau esu beveik tikras, kad toks keistas ir iš pirmo žvilgsnio nepagrįstas šalių parinkimas yra tiesiogiai susijęs su Gazpromo verslo interesais.

Gazpromas – Čempionų lygos rėmėjas. Reklama. 

Gerai, o dabar pažiūrėkime į kalendorių. Gegužės 25 dieną yra numatyti Ukrainos prezidento rinkimai. Čempionų lygos finalas – gegužės 24 dieną. Gazpromo remiamas vaikų futbolo turnyras finišuos Londone gegužės 24-26 dienomis. Štai taip Ukraina ir Rusija dar kartą susigrums karo ir propagandos lauke. Nežinau, gal ukrainiečiai apsižioplino sukergę Gazpromo remiamą Čempionų lygos finalą su savais rinkimais. O gal… Ligšiol Rusijai “sutapimų menas” sekėsi tiesiog idealiai. Referendumas Rytų Ukrainoje iškart po gegužės 9, pažadinusios tam tikrų žmonių reikalingus jausms. Būtinybė spręsti Krymo klausimą – iškart pasibaigus Sočio Olimpinėms žaidynėms. Nesvarbu, kas čia už ką atsakingas. Aišku tik viena – “europietiškas” Rusijos veidas juo labiau bus akentuojamas, kuo arčiau bus Čempionų lygos finalo diena. Kremlius gali tik graužti nagus dėl to, kad ispanai atėmė galimybę finale turėti rusišką klubą, kuris šių dienų įvykių kontekste galėtų pasirodyti dar rusiškesnis, nei yra iš tikro.

Beliko dar vienas niuansas. Prieš kokį mėnesį apie jį raštą buvau sukurpęs. Kaip ir buvo galima tikėtis Ukrainos futbolo čempionato ir jame lošiančių Krymo klubų klausimas ir toliau kybo ore. Čempionate toliau tvyro chaosas. Tačiau tuo stebėtis nereikėtų – ar gali būti kitaip, kai šalyje vyksta karas?

Ukrainos čempionatas jau beveik pasibaigė – beliko keli turai ir čempionas jau yra aiškus. Juo tapo Donecko Šachtioras. Šią savaitę bus žaidžiamas Ukrainos taurės finalas. Dar gegužės 7 dieną Ukrainos Vidaus reikalų ministerija kreipėsi į Futbolo federaciją, rekomenduodama likusias čempionato rungtynes rengti be žiūrovų. Futbolo federacija tokioms rekomendacijoms pritarė, todėl gyvai futbolo Ukrainoje šiame sezone greičiausiai jau niekas nebepamatys. Draudimas leisti į rungtynes žiūrovus galioja ne tik Premjer lygai, bet ir Pirmos bei Antros lygos rungtynėms. Premjer lygos jaunimo komandų čempionatas nutrauktas (ten, kaip suprantu, šalia pagrindinės komandos dar lošia U-19 ir U-20 komandos). Rungtynes rekomenduojama rengti darbo dienomis ir normalių žmonių darbo valandomis. Be žiūrovų vyks ir Taurės finalas, kuris buvo planuotas Charkove, tačiau vėliau perkeltas į Poltavą. Rungtynės apskritai nėra rengiamos Donecko, Lugansko, Odesos ir Charkovo srityse. Trumpai tariant, siekiama tiesiog formaliai užbaigti pirmenybes.

Tačiau net ir tai padaryti gali būti sudėtinga. Štai šią savaitę rungtynės tarp Kramatorsko Avangard ir Poltavos Vorsklos (Pirma lyga) neįvyko, nes pirmoji komanda nesugebėjo išvažiuoti iš savo miesto pro karinius postus. Tuo tarpu gegužės 7 dieną Sevastopolyje turėjusios vykti rungtynės tarp vietos komandos ir Charkovo Metalisto įvyko Kijeve, nes Rusijos paskirtas Sevastopolio meras oficialiai uždraudė savo mieste rengti Ukrainos pirmenybių rungtynes.

2014-58Futbolas Zaporožėje.

Gegužės pradžioje Ukrainos futbolas apskritai niekam nerūpėjo. Visą dėmesį nuo futbolo žvaigždžių “pagrobė” Ukrainos futbolo ultros, jau senokai rengę prieš rungtynes jungtinius “taikos maršus”. Greičiausiai būtų rengę ir toliau, jei ne Odesos įvykiai, kai toks maršas buvo atakuotas prorusiškų kariūnų ir virto didžiulėmis skerdynėmis. Deja, Maskva ir čia pasiekė savo, nes Ukrainos ultrų judėjimas tuo metu ėmė kelti rimtų nepatogumų. Juk būtent tos bendros kadaise priešiškų grupuočių demonstracijos buvo ko gero vienintelis ligšiol atvejis, kai abi Ukrainos pusės draugiškai žygiavo vienoje gretoje ir su vienu tikslu. Ultros taip ryškiai ir gausiai demonstravo Rytų ir Vakarų Ukrainos susijungimą, kad rusiškoji pusė netgi mėgino paversti futbolo fanus panašiu baubu, kuris buvo nulipdytas iš neypatingai gausaus Pravyj Sektor. Pavyzdžiui, buvo kviečiame nepirkti bilietų į Ukrainos čempionato rungtynes, nes pinigai keliauja ultrų ir Pravyj Sektor “smogikams”.

Štai taip Ukrainos futbolas atrodo gegužį. Tačiau ir čia istorija dar nesibaigia. Ponai ir ponios, klaupkitės ant kelių – scenon žengia ponai iš FIFA ir UEFA. Krymo futbolo klubų likimas vis dar neaiškus. Simferopolio Tavrijos ir FC Sevastopol  jau senokai pareiškė norą lošti Rusijoje, tačiau kol kas situacija yra tame pačiame mirties taške (dar vienas Krymo klubas lošia Ukrainos Pirmoje lygoje). Minėtų klubų legioneriai kraipo galvas, laukdami kokiame čempionate jie žais kitais metais (Al Jazeera pokalbis su trimis Tavrijos legioneriais), o ukrainiečiai greičiausiai svarsto, ką daryti su pasais. Juk jei jie liks Ukrainos piliečiais, o jų klubai kitais metais kelsis į Rusijos lygas, šie žaidėjai taip pat pavirs legioneriais (legionerių limitas egzistuoja ir Rusijoje).

Komentatoriai nekantriai laukė UEFA kasmetinio kongreso, kuris nutiko kovo 27 dieną Kazachstane. Mat tikėta, jog būtent jame ir bus sprendžiamas Krymo klubų likimas. Tačiau UEFA nusprendė šventę švęsti ir šiuo klausimu, panašu, nieko taip ir nenusprendė. Bent jau pranešimų apie tai nepasirodė jokių. Man pavyko rasti tik Rusijos sporto ministro Vitalijaus Mutko paslaptingą citatą, kurioje jis lyg ir sakė turįs žinių, jog UEFA biurokratai išsprendė reikalą Rusijos naudai. “Rusijoje jau yra du nauji klubai” – sakė ponulis Mutko (to trečio, iš Pirmos lygos, matyt, niekam nereikia). Aišku, žinant rusų valdžios atstovų sugebėjimą drūčiai nusišnekėti pastaruoju metu, šių ministro kalbų gal ir nevertėtų priimti už gryną pinigą. Juolab, kad, dieną prieš kongresą UEFA Generalinis sekretorius Gianni Infantino teigė, kad šio klausimo jo organizacija dar nesvarstė, nes kol kas negavo jokio oficialaus prašymo svarstyti Krymo klubų klausimą. Tai, kas čia meluoja, o kas tiesą sako? Juk abu kalbantieji – ne kokie vaikėzai, o rimti vyrai, rimtų organizacijų vadovai.

2014-57Seppas Blatteris ir jo partneris iš Rusijos. Daily Mail nuotrauka. 

Grįžkime prie tų 150 milijonų eurų, kuriuos Gazpormas, Rusijos vyriausybinė įmonė, atriekė UEFA ir FIFA. Ir pagalvokime dar kartą apie tai, kurią pusę futbolo organizacijos palaikys šiame painiame reikale. Beje, dar iki to kongreso, kovo 21 dieną, vienam britų parlamento nariui pasiūlius dar kartą apsvarstyti 2018 metų Pasaulio čempionato klausimą, FIFA bosas Seppas Blatteris griežtai atkirto: “Rusija buvo išrinkta Pasaulio čempionato šeimininke ir mes toliau tęsiame pradėtus organizacinius darbus”. Štai taip. Šis pareiškimas yra žymiai konkretesnis, nei Blatterio pasiglebeščiavimas su Putinu Sočio Olimpiadoje.

Tad ir Krymo klubų atveju bus taip, kaip panorės Rusija. Tik šį kartą Seppui Blatteriui bus kiek sunkiau išnešt švarų mundurą. Mat situacija labai dviprasmiška. Teisinę šio klausimo pusę labai išsamiai pakomentavo du sporto juristai iš Ukrainos ir Rusijos, paprašyti ukrainiečių leidinio tribuna.com. Šį reikalą analizavo ir keli anglakalbiai.

Aiškių nurodymų, ką daryti tokiu atveju FIFA popieriuose nėra. Yra aprašyta situacija, kai klubas nori palikti vienos šalies federaciją ir persikelti į kitą. Tuomet reikia abiejų federacijų sutikimo. Štai Ukrainos futbolo federacija jau pareiškė, kad sutikimo paleisti Tavriją ir FC Sevastopol neduos. Tačiau FIFA ir UEFA turi teisę “išimties” atveju apeiti šį reikalavimą ir išspręsti klausimą taip, kaip reikia joms.

Ši nuostata buvo parašyta tam, kad būtų užkirstas kelias įvairių tarpvalstybinių čempionatų atsiradimams. Ką reikia daryti, kad gabalas vienos šalies atitenka kitai, neparašyta. Rusijos požiūriu šį kartą būtent taip ir nutiko – Krymas tapo Rusijos dalimi, tad ir Krymo klubai automatiškai tapo Rusijos klubais. Yra tik viena bėda. Jei FIFA sutiks su tokia reikalo interpretacija (Krymas – Rusijos dalis, todėl Krymo klubai – rusų klubai), ji ko gero taps pirma iš tikro tarptautine organizacija, pripažinusia Krymo okupaciją. Štai ir teks Seppui Blatteriui spręsti, kas svarbiau – reputacija (kuri ir taip nėra labai švari), ar Gazpromo milijonai. Juk Jei FIFA neleis Krymo klubų perkelti į Rusiją, tai Gazpromas garantuotai užsuks eurų kranelį taip, kaip dabar grąsina Ukrainai užsukti dujų kraną. Galų gale, nė neketindamas kelti 2018 metų Pasaulio čempionato klausimo (nors anksčiau užuominų apie šio klausimo persvarstymą lyg ir buvo), Seppas Blatteris iš esmės ir parodė, kad mūsų dienų pasaulyje milijonai yra vienintelis reikšmingas dalykas.

Klausimų daug, o atsakymų vis dar nėra. Galėtum sakyt – “ką tu čia dėl futbolo pergyveni – juk karas vyksta”. Deja, panašu į tai, kad futbolas yra integrali šio karo dalis. Vien dėl to, kad futbolas – vienas svarbiausių socialinių reiškinių Europoje. Nenoriu pusantros valandos spoksoti į Gazpromo logotipą, todėl Čempionų lygos finalo nežiūrėsiu. O jus elkitės taip, kaip jums atrodo teisinga.

+

Papildomi skaitiniai – išsamios analizės, kuriomis daugiausiai naudojausi rašydamas savo santrauką ir kurias verta studijuoti: Tribuna (Ukrainos ir Rusijos sporto teisininkų komentaras apie Krymo klubus), Roadsangindoms (panaši analizė anglų kalba), Futbolgrad (Kaip Krymo klubai braižo naują Europos futbolo žemėlapį), Inside World Football (Krymo klubai), The Guardian (Krymo klubų fanai), Futbolgrad (Gazpromas ir futbolas – išsamiai), Business of Soccer (kiek ankstesnė, taip pat išsami Gazpromo ir futbolo istorija), Soccer Issue (trumpai ir drūtai apie Gazpromo futbolą), Futbolgrad (Ukrainos Premjer lygos ateitis), Futbolgrad (Ukrainos ultros ir revoliucija – Kijevo Maidano laikų tekstas), Futbolgrad (Simferopolio Tavrijos ultros), The Guardian (Ukrainos ultrų vienybė).

LFF: Все будет хорошо!

Labai naivus reklaminis filmukas, skirtas U-19 Europos Čempionatui.

Kažkaip žiūriu, iš eterio dingus godotinam Aurimui Budraičiui, nebėra kas paloja apie Lietuvos futbolo federacijos. Labai ramus tų ponų gyvenimas tapo. Nagi, galvoju – imsiu ir palosiu aš. Juolab, kad priežasčių per akis – čia ir nuostabus Federacijos Prezidento interviu, iš kurio galėjome sužinoti, kaip puikiai gyvuoja Lietuvos futbolas, ir UEFA prezidento Mišelio Platini artėjantis vizitas į Lietuvą ir, galų gale, U-19 Europos čempionatas, kuris Marijos Žemėje nutiks antroje vasaros pusėje.

Kai pasižiūri į tokį įvykių ir nutikimų sąrašiuką, peršasi viena mintis. Jei valstybė kasmet iškelia kokį dydį tikslą (tai Muziejų metai, tai Skaitymo metai, tai dar kokia nors nesąmonė, padedanti išvaistyti vieną kitą milijoną), Lietuvos futbolo federacija taip pat nenori atsilikti. Akivaizdu, kad 2013-uosius mūsų federacija paskelbė “Mundurų Valymo Metais”.

Valyti iš tikro yra ką. Daug purvino vandens nutekėjo pernai. Ir keistoki LFF prezidento rinkimai, ir jau išrinkto Prezidento flirtas su teisėsaugos institucijomis, ir kažkokios nerišlios opozicijos partinei LFF linijai fragmentiškas pasirodymas. Pamenu, pernai LFF tiek nesąmonių prikrėtė, kad vienu metu net A lygos kovos prieš jas nublanko.

2013-98Lietuvos futbolo rinktinė 1924 m. Olimpinėse žaidynėse. Įdomu, kada tokią nuotrauką bus galima pakartot? Nuotraukos autorius – Vilensija.

Pono Kvedaro kalba. Tiesą pasakius, analizuoti tos kalbos nematau jokios prasmės. Ją paskaičiusiam žmogui gali susidaryti įspūdis, kad Lietuvos futbole yra tik dvi bėdos – rasistai stadionų tribūnose ir rinktinės žaidėjų traumos. Visi, kas yra bent kartą girdėję Prezidentą kalbant su žurnalistais gyvai puikiai supranta, jog minėtas interviu tokiu būdu negalėjo būti sukurtas. Tačiau neapsigaukime. Šis tekstas yra skirtas ne mums. Jei Prezidentas būtų norėjęs pasiekti tuos, kurie nuolat seka Lietuvos futbolo gyvenimą, jam būtų pakakę savo mintis išdėstyti LFF tinklapyje. Tuo tarpu jo šneka pasirodė leidinyje, kuris sportu apskritai nelabai domisi.

Vadinasi, šis tekstas yra skirtas plačiajai publikai. Ir, spėju, toji plačioji publika, nelabai ką apie lietuviško futbolo kasdienybę žinanti, greičiausiai tik pritariamai palinksės galva: “štai, ne taip jau ir blogai tas mūsų futbolas gyvena”.

2013-97Prezidentinių vizitų klasika – Platini lankosi Vroclave 2009 metais. Nuotraukos autorius – Klearchos Kapoutsis.

Pono Platini vizitas. UEFA bosas, ketvirtą kartą į Lietuvą atvykęs, žiūrės LFF finalo rungtynes ir lankysis LFF ataskaitinėje konferencijoje bei domėsis per metus nuveiktais darbais. Jaučiu, kaip naivūs Kvedaro priešai trina rankas: “va dabar tai mes viską išdėsime ponuliui iš centriuko”. Rankas jie trinti gali. Tik niekas jų sapalionių ir klausytis neketina.

Nei FIFA, nei UEFA tokio rango pareigūnai nevažiuoja klausytis kritikos. Iš esmės toks vizitas reiškia vieną – visišką UEFA palaikymą to, kaip yra tvarkomas Lietuvos futbolas. Jau dabar galima sudėlioti tą trumpą kalbą, kurią Platini, atvykęs į Lietuvą, pasakys žurnalistams. “Mes matome, kad LFF ir visas Lietuvos futbolas eina teisinga linkme. Mes džiaugiamės jūsų pasiekimais. Teisė surengti U-19 čempionatą yra gero LFF darbo įvertinimas. Mes visiškai palaikome Federaciją ir demokratiškai išrinktą jos Prezidentą”. Minėti to , kad už Europos jaunuolių čempionatą dėkoti reikėtų dar Liutaurui Varanavičiui (sprendimas dėl čempionato šalies buvo priimtas prieš pora metų) ko gero neverta. Galų gale, juk ir sūnūs palaidūnai pamažu grįžta namo – girdėjau, visai neseniai Kvedaro kritikui ir apgautam kandidatui į Prezidentus Arminui Narbekovui buvo duota treniuoti kažkurią iš jaunimo rinktinių. Tai apie kokį konfliktą čia galima kalbėti?

2013-100Du draugužiai – Michel Platini ir Sepp Blatter (nuotraukos šaltinis).

Migloti pono Platini reikaliukai. Mes dažnai toliau savo nosies nematome. Tačiau į Mišelio Platini vizitą Lietuvon nori nenori tenka žiūrėti ir iš aukštesnio bokšto. Taip sakant, pamatyti tą vizitą platesniame pasaulinio futbolo kontekste.

Ir kas gi ten dedasi? Ogi įdomūs reikaliukai. Maždaug prieš pusmetį FIFA Prezidentas Seppas Blatteris, aukščiausias futbolo bosas pasaulyje, prasitarė, kad jis ketina apleisti savo postą 2015 metais ir nebedalyvauti tuomet vyksiančiuose FIFA Prezidento rinkimuose. Jis taip pat pasakė manąs, kad Mišelis Platini yra tinkamiausias kandidatas, kurį jis, Seppas Blatteris po poros metų būtinai tuose rinkimuose palaikys.

Tačiau taika ir draugystė truko neilgai. Po poros mėnesių Blatterio tonas radikaliai pasikeitė. Jis garsiai ir viešai sudirbo Mišelį už tai, kad tas nusprendė 2020 metų Europos čempionatą rengti ne vienoje ar dvejose šalyse, o net 13 miestų visoje Europoje. Kadangi ir futbolo žurnalistus toks sprendimas stebino bei piktino, šis futbolo bosų konfliktas buvo gerai pagarsintas. Futbolo žurnalistai Platini nelabai mėgsta (apie kaltinimuose korupcija skęstantį Blatterį net kalbėt nėra reikalo). Nemėgsta už tai, kad palaikė Kataro norą surengti toje keistoje šalyje Pasaulio čempionatą ir pritarė nuomonei, jog nieko baisaus nenutiktų, jeigu jis įvyktų žiemą (mat Katare vasarą baisiai karšta).

Reikaliukai dar paūmėjo būtent šiomis dienomis. Pačioje gegužės pradžioje vyko Azijos futbolo federacijų suvažiavimas, kuriame buvo renkamas naujas to regiono Prezidentas. Juo tapo Bahreino šeichas Salman bin Ebrahim Al Khalifa. Suvažiame dalyvavo ir Seppas Blatteris. Ne tik dalyvavo, bet ir prišnekėjo dalykų, kurie net Azijos prezidento rinkimus užgožė.

Visų pirma, Blatteris primėtė užuominų apie tai, kad iš posto trauktis neketina ir planuoja dalyvauti 2015 metų rinkimuose. Čia visi sukluso. O kai Blatteris ėmė šnekėti apie tai, kad reikia Europos ir Pietų Amerikos sąskaita padidinti Azijos vietų pasaulio čempionatuose skaičių, rinkiminiu paraku pakvipo kaip reikiant.

Matematika čia paprasta. Azija – sparčiai auganti futbolo rinka, iš kurios FIFA srebia gerą gabalą savo pajamų. Nors futbolo centras vis dar tebėra Europoje, tačiau Prezidento rinkimuose jėgų pasiskirstymas kiek kitoks. FIFA turi 209 narius, tarp kurių visos Europos ir Pietų Amerikos federacijos sudaro tik 63 kėdes (arba – balsavimo biuletenius). Pasaulio čempionate iš 32 garantuotų vietų net 13 turi Europa ir dar 6 – Pietų Amerika. Tuo tarpu vien Azijoje yra 46 FIFA narės, nekalbant apie Afrikos šalis, kurios taip pat nėra patenkintos vietų skaičiumi Pasaulio čempionate.

Tad jei Blatterį artėjančiuose rinkimuose parems Azija, Afrika ir dar kokie nors Karibai – Mišelis Platini neturės tame renginyje nė mažiausių šansų laimėti. Juolab, kad naujasis Azijos futbolo federacijos prezidentas Blatteriui paramą jau pažadėjo. Schema sena ir daug kartų išmėginta. Modernusis futbolas nuo to ir prasidėjo – brazilas Joao Havelange’as 1974 metais FIFA prezidentu tapo būtent taip – pažadėjęs visokių gėrybių FIFA narėms iš egzotiškų žemynų (naujas vietų paskirstymas žemynams Pasaulio čempionate ir tą kartą buvo vienas esminių leitmotyvų).

2013-99Čempionato svetainės fasadas. Durys vidun vis dar uždarytos.

Ar Mišelis Platini myli Lietuvą? Štai tokios tokelės. Ir jei Seppas Blatteris jau pradėjo savo rinkimų kampaniją, panašu, kad ir Platini vizitas Lietuvon bus nuspalvintas panašių tikslų atspalviais. Galų gale, juk ir U-19 čempionatą rengti Lietuvos federacijai yra leista ne už gražias akis ir ne už nuopelnus futbolo evoliucijai. Jei didžiųjų čempionatų (Pasaulio ir Europos) šalis šeimininkes nulemia grynai finansinės naudos argumentai ir kyšiai FIFA Vykdomojo komiteto nariams, tai jaunimo čempionatus rengti šalims duodama “už nuopelnus”. Tai iš tikro yra tvirtos draugystės tarp UEFA ar FIFA ir nacionalinės federacijos, kuri tokią dovaną gauna, simbolis.

O gal jūs žinote, kokių nors racionalių argumentų, kurie leistų pagrįsti šio futbolo renginio atsiradimą Lietuvoje? Ar mes esame futbolo šalis? Ar mūsų stadionai nauji ir modernūs bei lūžta nuo futbolo mylėtojų? Ko gali tikėtis šalyje, kurios nacionalinio čempionato vidutinis lankomumas nesiekia nė 1000 sielų, o dauguma aukščiausios lygos klubų net nesugeba iš pirmo karto gauti licenzijos, leidžiančios lošti Europoje? Lygiai taip pat negali tikėtis, kad šis čempionatas kaip nors ypatingai paskatins futbolo evoliuciją Lietuvoje ir išaugins liaudies susidomėjimą šia sporto šaka. Galų gale, ką parodė Europos krepšinio čempionatas, mūsų šalyje tokiems renginiams net tinkamos infrastruktūros nėra.

Štai taip. UEFA myli Lietuvą ir duoda Lietuvai visokiausių dovanų. O jau lietuviai tai tikrai mokės atsidėkoti savo geradariams. Juolab, kad padėkos ir paramos ponui Mišeliui Platini po poros metų labai reikės. Tuo tarpu Marijos Žemėje viskas po senovei. U-19 čempionato rengėjai tikisi sulaukti apie 50 000  stadionų lankytojų. Tai vidutiniškai yra daugiau nei 3000 žmonių kiekvienose rungtynėse. Nesiginčysiu, ar tokia matematika turi ką nors bendro su realybe. Čempionatas prasideda liepos 20 dieną. Už poros mėnesių. Lyg ir laikas būtų bilietus pradėt pardavinėt. Deja, kol kas nematome ne tik čempionato reklaminės kampanijos (be vieno kito piarinio skelbimo laikraščiuose), bet netgi čempionatui skirtas tinklapis byloja klasikinį “Daugiau informacijos – jau greitai”. Bet argi tai svarbu? Futbolo mylėtojų interesai Lietuvos futbolo federacijai niekada nerūpėjo.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1 189 167 hits