Posts Tagged 'FK Trakai'

Laukiam: Sūduva – Atlantas

suduva-atlantas

Praeitas turas Sūduvai nebuvo toks sėkmingas, kaip užpraeitas. Pamename – aną kartą Sūduva laimėjo, o Trakai su Kruoja – pralošė. Šį kartą buvo galima tikėtis Atlanto pralaimėjimo, Trakų klausimą turėjo spręsti pati Sūduva, o iš Kruojos po pralaimėjimo Dainavai buvo galima tikėtis bet ko. Trakų klausimą Sūduva išsprendė puikiai, o va Atlantas su Kruoja mus nuvylė. Tačiau po liūdnoko Kūčių vakaro su Žalgiriu, Kalėdos vėl atėjo į mūsų namus. Tie patys Trakai ir vėl nustebino – pralaimėjimas Šiauliams toks netikėtas, kad beveik gali būti tikras, kad tuoj LFF ką nors ir Trakų komandoje vienoms kitoms rungtynėms diskvalifikuos.

Tačiau nėra ko dairytis atgal. Taip, be kolegų iš lygos pagalbos Sūduva negali tikėtis laimėti medalių, tačiau pirmiausia mūsų komanda turi padėti sau pačiai. Sūduvai lygoje reikia laimėti viską iš eilės – tik tokiu atveju bus galima dairytis į kitų komandų žaidimus.

Atlantui šios rungtynės taip pat fundamentalios. Atlanto padėtis identiška Sūduvos situacijai – abi komandos iš paskutiniųjų mėgina pagauti Trakus ir Kruoją, kurie sugebėjo stabiliau nuvažiuoti sezono traukiniu ir surinkti šiek tiek daugiau taškų. Tačiau pasakyti, kas laimės medalius – Kruoja, Trakai, Atlantas ar Sūduva – šiandien dar nėra įmanoma.

Atgimusio Atlanto žaidimo esmė yra paprasta. Pernai Atlantas puikiai varė ne dėl to, kad turėjo išskirtinę sudėtį. Atlantas turi daug žmonių – tas tiesa. Ir tarp tų žmonių yra A lygai puikių futbolininkų. Tačiau kažin ar Atlanto sudėtis yra kaip nors fundamentaliai geresnė už Sūduvos, Trakų, Kruojos ar net Ekrano sezono pradžioje. Greičiausiai Atlanto treneris iš Rusijos sugebėjo pernai taip sudėlioti komandos psichologiją, kad Atlantas didesnę čempionato dalį sužaidė akivaizdžiai aukščiau savo teorinių galimybių. Treneris iš Rusijos puikiai mums visiems parodė, kad net ir lietuvišką komandą galima parengti taip, kad ji maksimaliai išnaudotų turimus resursus.

Šiemet Atlanto mašina nevažiuoja taip smagiai. Šiemet dažnai Atlantas žaidžia priešingai – žemiau savo teorinių galimybių. Panašu į tai, kad šiais metais treneriui iš Rusijos yra žymiai sunkiau užkūrinėti jo komandoje lošiančius Lietuvos futbolininkus. Sunku pasakyti, kur yra tokio keisto Atlanto bangavimo priežastys – tačiau Atlantas ir per vienas rungtynes gali radikaliai pakeisti savo žaidimo stilių ir požiūrį į rungtynes.

Paskutinėse rungynėse prieš Sūduvą Atlantas mums aiškiai parodė abi savo veido puses. Sulošė beviltišką pirmą kėlinį, per kurį Sūduva gan lengvai sukalė pora įvarčių. Ir sužaidė įspūdingą antrą kėlinį, per kurį ne tik išlygino rezultatą, bet ir galėjo gailėtis, kad po rungtynių gavo tik vieną, o ne tris taškus.

Kai Atlantas lošia maksimaliai – šią komandą labai sunku sustabdyti. Tą matėme praeitą savaitę, kai Atlantas patiesė ant menčių Vilniaus Žalgirį. Nykoka pradžia, kurios metu puse kojos lošiantis Žalgiris uždirbo darbinio stiliaus įvartį ir antras kėlinys, kuriame sunku buvo patikėti, jog žaidžia garantuotas aukso medalių laimėtojas ir komanda, besistumdanti 4-5 vietose. Rungtynių pradžioje atrodė, kad Žalgiris ir vėl pasiims lengvą, eilinę pergalę prieš Klaipėdos komandą. O va antrame kėlinyje prie Atlanto vartų nebuvo sukurta nė vienos padorios progos, tuo tarpu Atlantas galėjo laisvai įmušti ir dar 2-3 įvarčius. Norėčiau priminti dar vieną dalyką – du įvarčius Žalgiriui Atlantas įmušė lošdamas be Papšio, Eliošiaus ir Razulio – žaidėjų, kurie lyg ir galėtų būti laikomi šios komandos lyderiais. Beje, Eliošiaus nematysime ir Marijampolėje – jis ant suolo ar prieš kompiuterio ekraną degins dviejų rungtynių diskvalifikaciją.

Kalbant apie Atlanto psichologiją, akivaizdus vienas dalykas. Yra labai svarbu neleisti šiai komandai įsijausti ir įsibėgėti. Labai svarbu pajusti, kai Atlanto emocinis termometras ima kilti. Tuomet jį reikia kuo greičiau uždusinti – tempiant laiką ir gumą bei nevengiant “labai teisingų” pražangų.

“Labai teisinga” pražanga – juokingas terminas, kurį “išrado” Atlanto-Žalgirio rungtynių komentatorius kalbėdamas paties apie Atlanto “taktiką” antrame kėlinyje. Tokios pražangos – viena iš esminių Atlanto gynybinės taktikos įnagių. Jos buvo viena iš priežasčių, neleidusių Žalgiriui sukurti nieko ypatingo. Kai tik pradėdavo megzstis koks įdomesnis Žalgirio puolimas, šios komandos žaidėjai būdavo negailestingai kapojami. Tai dažnokai reikšdavo geltonas korteles (jų Atlantas tą kartą gavo 5 ar 6), tačiau esminis konkrečių rungtynių tikslas buvo pasiektas. Galim būti tikri – jei lošiant prieš Sūduvą Atlantui pavyks pirmauti, tokių “labai teisingų” pražangų matysime ir Marijampolėje. Juk kontratakas griauti tokiu būdu taip pat labai apsimoka.

Kitas labai svarbus Atlanto žaidimo elementas – žaibiškas perėjimas į kontrataką. Šį metodą taiko daugybė mūsų lygos komandų, tačiau Atlanto atlikimas yra iš tikro įspūdingas. Esmė čia yra ne tik staigumas (kas, pvz., būdingas ir Sūduvai), bet ir kontratakon šokančių žmonių kiekis. Žaidžiant prieš Žalgirį, Atlantas kontratakuodamas neretai turėdavo kiekybinę persvarą, nes priekin puldavo 5-6 futbolininkai. Tokiu atveju “labai teisingos” pražangos yra nepaprastai naudingos – ypač nutraukiant atakas pradinėse stadijoje.

Ar šeštadienis Sūduvai taps antrąją Kalėdų diena – jau greitai pamatysime. O jei dar netyčia Kruoja nesugebėtų nugalėti Bangos – galėtume vienu smūgiu atšvęsti ir Kalėdas, ir Velykas.

31: TRAKAI 1:3 SŪDUVA

FK Trakai - FK Sūduva

Į nuostabų bei jaukų Lietuvos futbolo federacijos stadioną išskirtinai gausiai (žr. nuotrauką) susirinkę Trakų futbolo klubo gerbėjai galingomis ovacijomis, džiaugsmingais šūksniai bei pirotechniniais-choreografiniais pasirodymais sutiko į aikštę išeinančias komandas. Triukšmas buvo toks stiprus, kad net nustelbė balsą kunigo, kuris Aušros vartų koplyčioje lenkų turistams pamokslavo apie rojaus linksmybes ir pragaro kančias. O vienas pensininkas, užsnūdęs po sočių pietų savo bute Basanavičiaus gatvėje, pašoko lovoje galvodamas, kad prasidėjo karas.

Rungtynes filmavo daugybė kamerų, o virš stadiono ratus suko dronai, karts nuo karto iš paukščio skrydžio televizijos žiūrovams parodydami švytintį tamsiame mieste stadiono kubilą. Puikiai įrengtame spaudos centre, lyg kokiame Babelio bokšte, skambėjo įvairiausios pasaulio kalbos, kuriomis pranešimai apie rungtynių eigą keliavo į visus mūsų planetos žemynus. Prašmatniose VIP ložėse lietuvišku suktiniu bei cepelinais mėgavosi didžiausių pasaulio korporacijų prezidentai – ką tik aikštėn žengusių komandų rėmėjai.

O jūsų godotinas metraštininkas glaudėsi vienos iš galinių tribūnų tolimiausiame kampe – bilietą į Lietuvos lygos rungtynes galėjai gauti tik tokiu atveju, jei turėjai draugų Seime, Maximos valdyboje arba čigonų tabore. O kadangi metraštininkas tokių draugų neturėjo, tai paklojo 300 eurų bilietų perpardavinėtojui (jo teigimu, bilietus jis gaudavo tiesiai iš paties Prezidento) už kuklią vietą, iš kurios tegalėjo matyti trečdalį aikštės. Tačiau džiaugėsi ir tuo – lemiamų rungtynių atmosferą sunku pamiršti. Skardžiai suskambo teisėjo švilpukas ir futbolo spektaklis prasidėjo.

>>>

Meluoju. Viskas buvo šiek tiek kitaip. Tačiau džiaugsmo mums, Sūduvos mylėtojams, suteikė nė kiek ne mažiau. Vienas iš esminių mūsų komandos bruožų – sugebėjimas mums drūčiai nustebinti. Kartais netikėtai nudžiuginti, o kartais – nuvilti. Tokių netikėtumų komanda mums iškrečia po kokius 3-4 per sezoną. Šį kartą buvo tas gerasis netikėtumas.

Kažin ar kas nors iš mūsų galėjo net pasvajoti, kad šios rungtynės bus tokios “lengvos”. Rašau kabutėse, nes Sūduvai lengva nebuvo – chebra dirbo iš peties. Tačiau rungtynių eiga, žvelgiant iš Sūduvos perspektyvos, buvo teigiama. Būtent dėl to, kad chebra dirbo iš peties. O va Trakai – labai nemaloniai nustebino prastu žaidimu be įkvėpimo kibirkšties. Trakai lengvai palūžo ir atsigauti nebesugebėjo. Tačiau nuo to mums tik geriau. Sūduva vis tik sugebėjo su trenksmu grįžti į lenktynes dėl medalių, nesunkiai patiesdama stipriausią varžovų iš visų, kurie šiemet dar lygoje liko. O tai reiškia, kad sezono pabaiga bus įtempta ir kupina emocijų.

Deja, tas pats jūsų godotinas metraštininkas pamiršo į fotoaparatą įsidėti maitinimo elementą. Todėl vaizdingo reportažo apie šias įsimintinas rungtynes nebus. O gaila – juk pirkau bilietą už 16 litų į tribūną po stogu, kur nuobodžiavo nemažas būrelis visuomenėje žinomų personažų. Tiesa, reikia pripažinti, kad “tribūna po stogu” yra labai simbolinis apibūdinimas – po stogu šiame stadione sėdti VIPŲ VIPŲ VIPAI.

>>>

Rungtynes Sūduva pradėjo įprastos sudėties su viena išimtimi – vietoje diskvalifikuoto Šoblinsko nuo pirmų minučių lošė Martinezas. Arba – Aibaras. Iki šiol taip ir nesupratau iki galo kaip šį futbolininką reikėtų vadinti. Mažumą gaila, kad iš pagrindinės sudėties iškrito Mindaugas Grigaravičius – Baranovskij ir Russo pastaruoju metu lošia taip kokybiškai, kad kito kelio Audriui Ramonui ko gero ir nėra. Gaila, nes Mindaugui laiko tenka mažokai. Bet tai – niuansai, kurie yra nesvarbūs tol, kol komanda pasiekia rezultatą.

Žaidimas prasidėjo kažkokia makalyne prie Trakų vartų, tačiau greitu įvarčiu ji nepasibaigė. O tada komandos įsileido į gan energingą žaidimą aikštės viduryje. Negali sakyt, kad Sūduva ir Traka labiau rūpinosi gynyba ar mėgino mušti rungtynių ritmą, tačiau arčiau priešininko vartų nepavykdavo prasibrauti nei vieniems, nei kitiems. Galbūt kiek pavojingiau judėjo Sūduva – tačiau skirtumas buvo per menkas, kad galėtum tikėtis lengvos persvaros.

Iš kitos pusės, aiškiai matėsi, kad mūsų komanda valdo rungtynių eigą. Trakai, atlikdami “namų” komandos vaidmenį, privalėjo diriguoti žaidimui, tačiau to padaryti jiems nesisekė. O nesisekė dėl vienos elementarios priežasties – Sūduva gynyboje žaidė panašiu stiliumi, kuriuo lošdama vos nepalaužė Žalgirio paskutinėse rungtynėse. Sūduvos žaidėjai tinkamai judėjo ir gynėsi itin kibiai.

Sakyčiau, kad būtent toks Sūduvos žaidimas gynyboje ir nulėmė šių rungtynių eigą. Trakai per visas rungtynes neturėjo nė vienos padorios progos. Kokius tris kartus Sūduvos gynėjai ir saugai gan bjauriai ir aplaidžiai leido Trakų žaidėjams smūgiuoti iš toli. Kuo baigėsi vienas iš tokių smūgių puikiai matėme antrame kėlinyje.

Tačiau pozicinis žaidimas Trakams sekėsi tik aikštės centre. Ten kartais Trakų žaidėjai iš tikro parodydavo, kad yra geriau parengti už mūsiškius – geriau mato aikštę, greičiau ir įdomiau atiduoda perdavimą. Tačiau, kai kamuolys priartėdavo prie Sūduvos baudos aikštelės, visas pranašumas dingdavo lyg stadiono tablo, kuris ir vėl išnyko po rinktinės žaidimų.

Sūduvos gynybinės pajėgos ir vėl laimėdavo daugybę dvikovų, žaidėjai puikiai vienas kitam padėdavo ir kamuolys tuoj pat lėkdavo kur nors toliau. Tačiau pusę kėlinio tikrai neatrodė, kad toliau viskas eis lyg sviestu patepta. Nors Sūduva ir puikiai gynėsi, tačiau ir mūsiškių atakos lengvai nesilipdė. Tiesa, Sūduvos žaidėjai už iššvaistytas pusproges labiau turėtų pykti ant savęs, nei ant Trakų gynėjų, kurie kartais sužaisdavo pasibaisėtinai. To rezultatas – dvi geltonos Trakų gynėjams per pusę kėlinio. O va Sūduvai vis ko nors pritrūkdavo. Juk ne veltui Ramonas pirmam kėlinį šaukė: “Valia, kas čia dabar – šeštą kartą ant šiknos krenti!”

Nepaisant viso to – rungtynes žiūrėti buvo gan ramu. Viena, Sūduva puikiai gynėsi. Antra, vis tik Sūduvos atakos buvo logiškesnės, prasmingesnės nei bukoki Trakų bandymai kaktomis pramušti Sūduvos gynybines linijas.

O tada nutiko esminis šių rungtynių epizodas. Kampinis ir netikėtas, tačiau nestiprus ir nepavojingas Chveduko smūgis. Kamuolys ėjo tiesiai į vartininką – stadione jo skriejimas atrodė dar lėtesnis nei filmuotoje medžiagoje. Įvartis į Trakų vartus krito lyg sulėtintame filme – kai jau atrodė, kad dar viena ataka baigiasi, kažkokiu mistiniu būdu kamuolys atsidūrė vartuose. Gali sakyt, kad Sūduvai pasisekė. Gali sakyt, kad Trakų vartininkas grubiai suklydo (tikiuosi, kad LFF nepaskirs baudos ir jam – toks jausmas, kad šiais metais kiekviena rimtesnė mūsų futbolininkų klaida LFF klerkams iškart sukelia įtarimų dėl “sporto principams prieštaraujančio elgesio”). Bet kokiu atveju, po šio įvarčio siužetas turėjo rimtai keistis.

Be abejo, Trakai privalėjo užmesti anglių puolime. Be abejo, Sūduva privalėjo labiau atsitraukti ir dar atidžiau gintis. Tačiau mūsų komandai tokios situacijos – idealios. Kuo gausiau priešininkas puola, tuo daugiau šansų gerai kontratakai. Turint omeny prastą Trakų gynėjų pasirodymą, kontratakų buvo galima tikėtis.

Sūduva keliskart pakliuvo į nuošalę. Vien tai rodė, kad komanda juda teisinga linkme. Nuošalė – dviprasmiškas dalykas. Situacija, kai viską lemia sekundžių dalės ir centimetrai. Žaidimas ant nuošalės ribos yra žaidimas su ugnimi. Tačiau Trakai pavojaus signalų neišgirdo.

Ir tuomet prieš pat pertrauką krito vienas dailesnių Sūduvos įvarčių per visą sezoną. Valentinas Baranovskis pagaliau sugebėjo nenukristi ir atlikti tobulą perdavimą, Martinezas labai išmintingai praleido kamuolį, o Tomas Radzinevičius pagaliau susigrąžino savo žaidimo stilių ir atliko neatremiamą smūgį. Labai svarbu yra tai, kad įvarčio “gamyboje” sudalyvavo ne tik šie trys žaidėjai. Chveduko bei Vaskelos indėlis yra ne mažiau svarbus. Išvada – puikūs ir darnūs komandiniai veiksmai atneša teigiamą rezultatą.

Antro kėlinio Sūduvos misija buvo paprasta. Visų pirma – nepraleisti greito įvarčio, išsaugoti savo vartus sausus bent pirmas 15 minučių. Sūduva padarė ne tik tai – įvarčio nepraleido, iniciatyvos neatidavė ir surengė dar vieną tobulą kontrataką, po kurios rezultatas tapo mažumą nepadorus. Ten ir vėl tobulai suveikė Valentinas Baranovskis – antras rezultatyvus perdavimas per vienerias rungtynes! Baranovskiui už tai laisvai galima rašyti dešimtuką. Tačiau ir vėl – ne mažiau svarbus ir kolegų indėlis. Vaskela tą ataką pradėjo tolimu perdavimu į plotą, Radzinevičius nukreipė poros Trakų žaidėjų dėmėsį, o Martinezas – pagaliau – puikiai smūgiavo ir pataikė į vartus! Taigi – dar vienas “sužaistas”, neatsitiktinis įvartis.

Po to beliko formalumas. Tiesa, Trakai perėmė aikštę į savo rankas – ypač po įmušto įvarčio. Tačiau daugiau nieko rimtesnio sukurti taip ir nesugebėjo. Kažkaip trūko šiais komandai ir noro, ir ugnies, ir jėgų. Vienintelis ryškesnis dalykas, kurį atliko Trakai – paleido vieną prieš savo vartininką Mindaugą Grigaravičių, kuris, deja, į vartus pataikyti nesugebėjo.

 

>>>

Štai tokia netikėtai smagi gavosi dienos pabaiga Vilniuje. Po rungtynių aplinkinės gatvės ir rajonai buvo tiesiog užsikimšę – iš stadiono į miestą plūstelėjo bent 60 000 rungtynių žiūrovų. Artimiausios sankryžos buvo užkimštos limuzinų ir ferarių, kurie gabeno namo lietuviško futbolo grietinėlę – milijonierius futbolininkus ir milijardierius klubų rėmėjus bei savininkus. Tiesa, žmonės nebuvo labai linksmi – juk jų mylima ir karštai palaikoma komanda patyrė skaudų pralaimėjimą ir sukomplikavo savo dar neseniai ramiu atrodžiusį gyvenimą. Tačiau futbolo gerbėjai vis viena buvo pakilios nuotaikos – pilnas stadionas, tribūnų gausmas, prožektorių šviesos ir nuostabus futbolo spektaklis džiugina net ir tuomet, kai tavo komanda sužaidžia prastai.

 

>>>

Jau visai vėlai, prieš vidurnaktį, Edgaras Jankauskas neramiai mynė ratus priešais Trakų pilies vartus. Pagaliau sargybinis jam davė ženklą – “gali eiti”. Užlipęs siaurais laiptais, jis nedrąsiai pravėrė sunkias menės duris. Į viduryje menės riogsantį tvirtą ąžuolinį stalą pasirėmęs stovėjo Vytautas Didysis ir lėtai kramsnojo kibiną. Kiek tolėliau jo giminaitis Kęstutis išmaniuoju telefonu gliaudė lazdynų rieštus. Vytautas Didysis numetė kibino likučius prie kojų gulėjusiam kurtui ir rūsčiai suraukė antakius. Edgaras Jankauskas tyliai uždarė duris ir nuleido galvą.

O-lia-lia: Trakai, Žalgiris, Atlanas, Žalgiris ir t.t.

2014-155

Praeitą Vilniuje lošiant prieš Trakus buvo štai taip. O kaip bus šį kartą?

Štai ir pasibaigė atostogos. Lyg būtų Sūduvai mažai iššūkių šio sezono pabaigoje, futbolo dievai LFF biurokratų rankomis drėbtelėjo dar pora pasilakstymų su Vilniaus Žalgiriu. Taip, tikra tiesa – Sūduvos galimybės sudalyvauti kitais metais Europos lygoje pakibo ant labai plono plauko.

Viena, laimėti medalius šiais metais yra labai sunku, beveik neįmanoma. Antra, kova dėl ketvirtos vietos taip pat bus žvėriškai sunki. Trečia, išlipti į kitą LFF taurės etapą bus galima tik nugalėjus pastaraisiais metais visom prasmėm galingiausią Lietuvos klubą. Brrr – net plaukai ant galvos šiaušiasi!

Bet ar iš tikro taip baisu? O gal niekas ypatingai nepasikeitė nuo tos vietos, kur Sūduva išbarstė taškus žaisdama prieš Dainavą ir Granitą bei praktiškai uždarė sau vartus, vedančius į medalių laimėtojų pakylą?

Pažiūrėkime. Sūduvos likusių rungtynių lygoje planas nė kiek nepasikeitė. Norint išsaugoti viltį laimėti bent bronzos medalius Sūduvai vis viena reikia laimėti visas likusias rungtynes. Iš esmės tas pats imperatyvas galioja ir kovojant su Atlantu (ar dar kuo nors kitu) dėl ketvirtos vietos. Iš likusių Sūduvai komandų būtent Trakai ir Atlantas tėra solidūs varžovai, su kuriais teks pjautis iki paskutinio atodūsio. Kruoja ir vėl apaugo gandais, kuriais tikėti verčia šios komandos pralaimėjimas Dainavai praeitame ture. Taigi, A lygos fronte – nieko naujo.

LFF taurėje žaisti vis viena būtų tekę. Žinant Sūduvos požiūrį į varžovus, galime kone džiaugtis, kad mūsiškiai gavo būtent Žalgirį, o ne kokį Šilą ar Spyrį. Laikantis pastarųjų sezonų Sūduvos tradicijų, žymiai racionaliau yra tikėtis pergalės prieš Žalgirį, nei prieš vieną iš I lygos komandų. Juolab, kad Žalgiris sezono pabaigas jau kelintą sezoną lošia vangiai. Kad ir ką bekalbėtų komandos treneris ir kiti oficialūs pareigūnai, šios komandos žaidėjams nėra lengva sutvarkyti psichologiją purviniems sezono pabaigos žaidimams (“purvą” čia vartoju tiesiogine, o ne perkeltine prasme).

Juk lošti Žalgiriui iš tikro nelabai yra ko. Daugumai šios komandos žaidėjų nėra fundamentalaus skirtumo dėl to, kiek LFF taurių stovės klubo lentynose. Čempionų vardas – kas kita. Tačiau aukso medaliai – jau seniai šildosi Žalgirio žaidėjų kišenėse. Faktas kaip blynas – kitame sezone su Žalgiriu taurėje lošti būtų žymiai sudėtingiau nei šiemet.

Čia galima tik pasvarstyt, dėl LFF pareigūnų iškreipto ir plaukiojančio “sportinio” principo panaudojimo, leidžiančio išmėtyti stipriausius lygos klubus dar iki pusfinalio. Turint omeny Lietuvos futbolo realybę, nematau jokios prasmės akliems burtams. Juk ir UEFA ne šiaip sau visokių “krepšelių” formatą taiko. Tai yra elementari verslo logika – niekam nebus įdomu, jei stipriausi klubai vienas kitą išmes iki finalinių turnyro stadijų. Ir jei LFF taurės finale susitiktų, pavyzdžiui, Prelegentai ir Šilas, tai tik dar labiau diskredituotų ir patį turnyrą, ir visą lietuviško futbolo reikalą, iš kurio ir taip didesnė Lietuvos gyventojų dalis juokiasi.

Bet kokiu atveju. LFF taurės ketvirtfinalio pirmosios rungtynės tarp Žalgirio ir Sūduvos įvyks po savaitės – kitą trečiadienį, Vilniuje – ačiū visiems dievams – 19 valandą vakaro. O va už šio ketvirtadienio Sūduvos rungtynes prieš Trakus dievams dėkoti nėra už ką. Tiesą pasakius, visus dievus ir jų parankinius Lietuvos futbolo federacijoje derėtų nuleisti į klozetą.

Kurį laiką dar atrodė, kad ankstyva rungtynių pradžia (17.30 val.) yra nulemta kažkokių ten lempų remonto. Tačiau, kaip matėme praeitą savaitę – visos lempos jau puikiausiai dega ir rungtynės gali vykti nors ir vidurnaktį. Tai kodėl vis tik jas reikia pradėti dar nepasibaigus normaliai darbo dienai? Kaip visada – aš atsakymo neturiu. Tačiau, esu tikras, LFF pareigūnai tikrai galėtų pateikti kokį nors labai solidų ir argumentuotą šio fakto paaiškinimą. Kai dar buvau jaunas, tokiais atvejais imdavau ir parašydavau klausimų į LFF propagandos skyrių. Tik atsakymų niekada negaudavau. Pamoką išmokau. Todėl šiandien jau žinau, kad prasmingiau būtų klausti burtininkės Palmiros.

O juk rungtynės bus baisiai įdomios. Abiems komandoms jos bus labai reikšmingos. Aišku, Trakai gali ramiai pralaimėti ir antras iš eilės A lygos rungtynes – fundamentaliai jų padėtis lentelėje nuo to nepasikeistų. Tačiau ir taip aišku, kad šį kartą, kaip banaliai sakoma, bus lošiama dėl šešių taškų. O va Sūduvai pasirinkimo nelabai yra. Arba laimi ir kovoji toliau, arba pralaimi – ir jau beveik žiemos atostogas gali skelbt ir dovanų Kalėdoms pradėt ieškot.

Sūduva neturės šeštą kortelę gavusio Mariaus Šoblinsko. Trakai tikrai neturės Tado Labuko (raudona kortelė rungtynėse su Žalgiriu) ir dar būrelio žaidėjų, kurių šios komandos treneris neįvardijo. Tik patvirtino “probleminių” žaidėjų skaičių – 5. Aišku, jei Sūduva suskaičiuotų visus ligonius – irgi panašiai gautųsi. Skirtumas tik tas, kad Sūduva jau seniai yra apsipratusi be jų verstis.

O nerimauti mus labiausiai verčia tai, kad ir taip negausios šiais metais Sūduvos trenerių pajėgos per šią pertrauką tapo lygios nuliui. Visi matėm (kas per teliką, o kas stadione), kad Audriui Ramonui toli gražu ne Sūduvos reikalai rūpėjo. Na nebent jis Sūduvos treniruotėms per Skype’ą vadovavo. Tai jei Trakų antraplaniai treneriai gali teigti, kad komanda “atkakliai rengiasi varžyboms” (kol vyresnysis treneris fotografuojasi žurnalams su nauja šviesiaplauke), tai Sūduvoje nebeliko nė kam bent pora sakinių oficialiai svetainei pasakyti. Tad čia tik Marijampolės jaunimas tegali paliudyti – Sūduvos vyrai per šią pertrauką iš peties prakaitą treniruotėse liejo ar didino Suvalkijos sostinės barų bei naktinių klubų apyvartą.

Treniravosi Sūduva ar ne, rengėsi “teoriškai” ar ne – skirtumo, tiesą sakant, nėra. Belieka tik pasikartoti – čia viskas ant kortos pastatyta. Arba laimi ir keliauji toliau, arba – pralaimi ir tuo sezoną baigi.

24: SŪDUVA 0:0 EKRANAS

2014-135

Paprastai aš esu labiau optimistas, nei pesimistas. Tačiau šios rungtynės manyje pažadino gūdų pesimistą. Tiesa, reikia pripažinti, kad rungtynes žiūrėjau internetu ir mažumą fragmentiškai – man šiandien buvo darbo diena. Tačiau net ir šių rungtynių garso takelio būtų pakakę, kad suprastum, jog Sūduvai einasi prastai. Stadionas buvo labai tylus – Sūduvos gerbėjai turėjo mažai progų patriukšmauti ir pasilinksminti.

Pradėti galima toje vietoje, kur baigėsi mūsų diskusijos prieš šias rungtynes. Geras treneris yra Valdas Dambrauskas ar nelabai? Atvirai pasakius, nustebau, rungtynių anonso komentaruose radęs tiek nemeilės Ekrano treneriui. Aš taip pat nesu nei Valdo draugas, nei gerbėjas. Tiesiog man patinka ką šis treneris kalba – to pakanka, kad suprastum, jog kiekvienam varžovui turi būtent jam suformuluotą žaidimo planą. Valdo kalbose nesutiksi visiems be išimties Lietuvos treneriams būdingų poringių “nesuprantu, kas komandai nutiko”, “kažkodėl komanda palūžo”, “sėkmė nuo mūsų nusisuko” ir kitų panašių pašnekesių su dvasiomis, o ne su futbolo taktika ar strategija.

Sakyti, kad Valdas Dambrauskas kol kas nieko nepasiekė – galima. Tačiau man labiau rūpi, ką Valdas Dambrauskas pasiekė šios dienos rungtynėse prieš Sūduvą. Pradėkime nuo pradžios. Sūduva šiandien yra visomis prasmėmis galingesnė komanda. Stipresnė sudėtis, daugiau patirties, stabili finansinė situacija. Kas tuomet yra atsakingas už tai, jog šiandien Ekranas lošė su Sūduva kaip lygūs su lygiais? Aš sakyčiau – Valdas Dambrauskas. Daugiau jokių racionalių priežasčių ar argumentų nerandu.

Pažiūrėkime kaip viskas buvo. Pirmą kėlinį Ekranas stipriai atsitraukė. Klasika – jei planuoji lošti antru numeriu, rungtynių pradžioje reikia visų pirma gintis, nes tokioje situacijoje dar nepavargęs varžovas mėgina iš paskutiniųjų įkalti įvartį per pirmas 15-20 minučių. Viskas taip ir buvo. Ekranas masyviai gynėsi, o Sūduvos puolimo priemonių arsenalas neleido tikėtis efektyvaus žaidimo prieš tokią gynybą. Iš esmės per visą kėlinį Sūduva surengė vieną įspūdingesnę ataką, kai staigiais, vienu lietimu atliktais perdavimais į gerą poziciją smūgiui buvo išvestas Grigaravičius (Bagdanavičius – Radzinevičius – Chvedukas – Grigaravičius). Kodėl tokio futbolo Sūduva nežaidžia visas rungtynes – Valdas Dambrauskas mums tikrai nepaaiškins. O va iš mūsiškio trenerio greičiau galime tikėtis “sėkmė buvo ne mūsų pusėje”.

Į kėlinio pabaigą Ekranas pamažu ėmė tolti nuo savo vartų, žaidėjai plačiau išsidėstė aikštėje ir žaidimas išsilygino. Galų gale, Ekranas “progų” turėjo ne mažiau už Sūduvą. Panašiu stiliumi futbolas vyko ir antrame kėlinyje. “Įdomus futbolas” – kaip jau trečias Sūduvos rungtynes iš eilės kartoja Paulius Jakelis. Iš tikro – futbolas įdomus, įtemptas, kraują varinėjantis. Tačiau aš mieliau rinkčiausi bjaurų futbolą ir Sūduvos pergales.

O dabar pamėginkime atidžiau pažiūrėti į priežastis, lėmusias tai, kad teoriškai žymiai stipresnė komanda (Sūduva) per visas rungtynes atrodė nė trupučio ne stipresnė už teoriškai žymiai silpnesnę komandą (Ekranas).

Sūduva buvo dar mažiau pavojinga, nei žaisdamas prieš “teoriškai” žymiai galingesnes komandas už Ekraną – Trakus ir Atlantą. Anose rungtynėse buvo daugiau aštrių momentų, nei šiandien. Štai čia ir galima būtų pasakyti, kad Valdas Dambrauskas yra geresnis treneris už Jankauską ir Sarsaniją, nes jis perskaitė Sūduvos puolimo principus ir labai lengvai tą Sūduvos puolimą neutralizavo.

Tiek žaidžiant prieš Trakus, tiek ir prieš Atlantą visus pavojus Sūduvoje keldavo du krašto saugai – Grigaravičius ir Baranovskis. Vaskelai sėdint ant suolo, aikštės viduriu Sūduva priešininkams praktiškai negrąsindavo. Ir ką? Šiandien Baranovskis matėsi vos vos, o Grigaravičiaus apskritai nebuvo (jei neskaičiuosim to karto, kai po tobulo Martinezo perdavimo nepataikė į kamuolį Ekrano baudos aikštelė). Spėju, Valdas Dambrauskas pasižiūrėjo, kad Trakai ir Atlantas su šiais Sūduvos žaidėjais problemų turėjo dėl to, jog jie tiesiog lengvai apibėgdavo lėtesnius krašto gynėjus. Ir ką? Pastatykime prieš juos du, o kartais ir tris žmones. O kadangi Baranovskis ir Grigaravičius nėra Elivelto, tai toks gynybos tankumas jiems yra neįveikiamas.

Kodėl galima prieš Baranovskį ir Grigaravičių lošti keliais žaidėjais? Todėl, kad nei centre, nei baudos aikštelėje Sūduva šiuo metu neturi jokios jėgos. Vadinasi, tie du Sūduvos žaidėjai pavojų kelia tik tuomet, kai sugeba prasibrauti pro krašto gynėjus ir aštriai įlėkti į baudos aikštelę. Iš toliau į baudos aikštelę skersuoti kamuoliai nėra pavojingi, nes baudos aikštelėje stumdosi nebent lengvas ir mažas Chvedukas (čia dar vienas niuansas – tokie gynybinio plano žaidėjai kaip Šoblinskas ar Činikas apskritai taip giliai į priekį nelenda, todėl neutralizuoti 2-3 baudos aikštelėje esančius žaidėjus nėra sunku.). Sūduvos krašto saugai neturi kur kamuolio atmesti ir į centrą, nes ten – nieko nėra. Martinezas yra neblogas, tačiau jis – ne playmakeris. Tiesa, dar yra Tomas Radzinevičius. Na gerai, jam taip pat paskirsim 2-3 prižiūrėtojus (kas taip pat akivaizdžiai matėsi).

Štai taip elementariai Valdas Dambrauskas susitvarkė su Sūduvos puolimu. Sutankini gynybą prieš kelis pavojingiausius žaidėjus, kurie bet kokiu atveju neturi jokio kito sprendimo be individualaus prasiveržimo. Todėl net ir matydami prieš save kelis gynėjus, jie vis viena mėgina veržtis. Nes daugiau pasirinkimų neturi.

Kitas niuansas. Valdas Dambrauskas mato, kad Sūduva priekyje neturi jėgos ne tik skersuotiems perdavimams susirinkti. Jis mato ir tai, kad Sūduva labai prastai įgyvendina standartines situacijas – baudos smūgius, kampinius. Dėl to jis nurodo savo žaidėjams negalvojant spardyti kamuolius iš savos baudos aikštelės – į užribius, kampinius – nesvarbu kur, kad tik kamuolys baudos aikštelėje ilgiau neužsilaikytų. Mes puikiai žinome, kiek pavojų prie savo vartų Sūduva yra per pastaruosius metus sukėlusi vien dėl to, kad mėgina “protingai” išnešti kamuolį toliau nuo savo vartų. Šiandien Ekranas Sūduvai “antrų šansų” nesuteikdavo. O “dar vienas kampinis” mūsų komandai nėra šansas. Tai – iššvaistyta proga.

Beviltiškas Sūduvos žaidimas standartinėse situacijose man yra didžiausia šio sezono paslaptis. Sūduva šiandien kėlė milijoną kampinių, bet pavojingesnis tebuvo vienas pirmame kėlinyje, kai kamuolys nusileido beveik ant žemės, o Šoblinskas sugebėjo iššokti iš už Ekrano žaidėjų nugarų. Tik į vartus eilinį kartą pataikyti nepavyko. Kodėl Sūduva taip blankiai atrodo per standartines situacijas – aš tikrai nežinau. Galinčių galva lošti žaidėjų mūsų komandoje lyg ir yra. Gal per mažai šiuo klausimu dirbama per treniruotes? Juk graudžiai atrodo tas identiškas fintas, kurį jau antrose rungtynėse po baudos smūgio mėgina atlikti Chvedukas ir Grigaravičius. Abu kartus fintas totaliai nepavyko – tai gal iš tikro jis nėra pakankamai nugludintas per treniruotes? Beje, šį kartą buvo panašu į tai, kad Ekrano žaidėjai “atspėjo”, kas bus, kai prie kamuolio lieka minėti Sūduvos žaidėjai. Valdo Dambrausko nuopelnas? Gerai, tegul atsakymas būna neigiamas. Sakykime, kad tiesiog Ekrano gynėjai yra tiek sumanūs, kad patys savarankiškai sugeba tokius momentus teisingai perskaityti.

Beje, Ekranas pralenkė Sūduvą ir kitu parametru. Yra tiesa, kad daugumą pusprogių jauni Ekrano žaidėjai išvaistė paskutinėse stadijose, nevalyvai stabdydami kamuolį, nesugebėdami atlikti perdavimo ar tiesiog jį pamesdami. Tačiau į atakas Ekranas išeidavo kokybiškiau nei mūsiškiai. Matėsi, kad savoje aikštės pusėje kamuolį perėmęs Ekrano žaidėjai nekala jo bet kur į priekį. Jis jį perduoda ten, kur privalo būti atakuojantis kolega. Ir dažniausiai jis ten būdavo. Spėju, kad tikslių pirmų perdavimų Ekranas šiandien atliko daugiau nei Sūduva, kuri dažniau mėtydavo abstrakčius balionus “Radzinevičiaus kryptimi”.

Kokia išvada? Paprasta. Valdas Dambrauskas paanalizavo Sūduvos žaidimą keliose paskutinėse rungtynėse ir puikiai pasirengė. O Sūduva – neparengė nieko naujo. Mėgino Ekraną įveikti tuo pačiu stiliumi, kokiu nepavyko nugalėti nei Trakų, nei Atlanto. Gal mūsų treneriai galvojo, kad Ekranas – silpnesnė komanda už anuos varžovus, todėl ją nugalėti bus paprasta net ir atbulom kojom lošiant?

Deja, Ekranas prieš Sūduvą atrodė geriau, nei Trakai ir Atlantas kartu sudėjus. Kaip reikėjo lošti prieš Valdo Dambrausko komandą? Taip, kaip buvo padaryta ta vienintelė normali ataka pirmame kėlinyje – greitais, staigiais perdavimais vienu lietimu, pažeme ir į tuščius plotus. Tą kartą buvo įrodyta elementari tiesa – jauni Ekrano žaidėjai nėra pakankamai pasikaustę taktiškai, kad “gaudytų” tokio stiliaus atakas. Tačiau Sūduva mieliau rinkosi aukštus balionus į baudos aikštelę net ir tuomet, kai joje tebūdavo tik mažieji Chvedukas ar Russo.

Šiandien nuo pradžios iki pat galo žaidė Sūduvos naujokas iš Ispanijos. Tad galime įvertinti ir jo potencialų indėlį į Sūduvos rezultatus. Deja, belieka konstatuoti vieną faktą. Žaidžia Martinezas malonų futbolą, tačiau jo įtaka Sūduvos išvaizdai yra keliskart menkesnė nei Armino Vaskelos prieš ilgąją pertrauką. Man smagu matyti Lietuvoje tokius futbolininkus – jie demonstruoja elementarius futbolo įgūdžius, be kurių net ir žemiausioje Ispanijos lygoje ko gero negalėtum lošti, bet kurie jauniems Lietuvos futbolininkams vis dar yra “neatrasti žemynai”. Pavyzdžiui, būdas, kaip teisingai korpusu prisidengti kamuolį. Arba – kaip gavus kamuolį staigiai truktelėti į priekį ir palikti užsižiopsojusius priešininkus toli už nugaros. Tačiau Martinezas nėra to stiliaus ir lygio žaidėjas, kuris vienu nestandartiniu veiksmu gali įvykius aikštėje apversti aukštyn kojomis. Kitaip tariant, jis nėra Ledesma, Valskis ar Radzinevičius. O juk būtent tokios kokybės futbolo ir norėtųsi tikėtis iš legionieriaus. Nesvarbu iš kokios šalies jis būtų atvykęs.

Vieną klausimą galima adresuoti ir Sūduvos vadams. Kaip nutiko, kad beieškant pastiprinimo Sūduvos puolimui toli už Lietuvos sienų, vienas rezultatyviausių lygos puolėjų Lukas Kochanauskas tyliai persikėlė iš Ekrano į Trakus? Ar Lukas nebūtų tas žmogus, kuris šiandien galėtų ne tik leisti pailsėti Tomui Radzinevičiui, bet ir tapti faktoriumi, suteikiančiu atšipusiam Sūduvos puolimui energijos ir aštrumo?

Generalinė išvada dar liūdnesnė. Sūduva per pertrauką pastiprėjo. Labiausiai visi džiūgavome dėl portugališko kraujo trenerių štabe. Tačiau po pertraukos komandą ištikęs štilis užtruko kaip niekad ilgai. Blogiausia, kad ne tik nėra rezultatų, bet ir žaidimas tapo blankus bei nuspėjamas.

Iš likusių trečiame rungtynių, svarbiausios bus prieš Kruoją. Tačiau su tokiu futbolu, kokį šiandien rodė Sūduva, nugalėti Kruoją galima tikėtis nebent tuo atveju, jei Sūduvai “sėkmė šypsosis” labai plačiai, o Kruojai – “visai nesišypsos”. Kruoja juk yra to stiliaus komanda, su kuriomis Sūduvai lošti sekasi sunkiausiai – visų pirma gerai ir masyviai ginasi ir neblogai pereina į greitas atakas. Vienu metu jau buvo pasirodę, kad mūsų komandai šiais metais medalius iškovoti bus juokų darbas. Tačiau dabar panašiau yra į tai, jog visą energiją teks visų pirma investuoti į LFF taurės turnyrą, kad dar šiemet iš jo neišlėktume taip, kaip išlėkėme pernai. Pirma lyga yra pilna komandų, kurioms dabartinis Sūduvos futbolas yra tikrai įkandamas. Belieka tikėtis, kad Sūduvos trenerių štabas spės padaryti išvadas taip, į kovą dėl medalių Sūduva sugrįžtų dar iki trečio rato pabaigos.

22: SŪDUVA 0:0 TRAKAI

2014-132

Kaip bebūtų gaila, šį kartą planas nusigauti iki Marijampolės nepavyko ir žaidimą teko žiūrėti su mažumą trūkinėjančių Sūduvos stadiono internetu. Ne tik Trakų komandai, cituojant Paulių Jakelį, yra sunku pasiekti stadioną, kai rungtynės vyksta savaitgalinių mišių grafiku. Na bet tai yra smulkmenos. Grįžkime į stadioną – kas realiai, o kas – virtualiai.

Pažiūrėjus į startinę Sūduvos sudėtį prieš šias reikšmingas rungtynes, pamatėme tai, ko senokai jau nebuvome matę – šiokį tokį sudėties eksperimentą. Sudėtį po paskutinių Sūduvos rungtynių iš esmės koregavo Isodos ir Ugge sugrįžimas. Aš spėjau, kad centre ir šiandien loš Tsyvilko, tačiau taip nenutiko. Greičiausiai dėl to, kad Dariui Gvildžiui teko spręsti krašto gynėjo klausimą. Snapkauskas buvo paliktas ant suolo, Isoda su Ugge stojo į gynybos centrą, o Bagdanavičius su minėtu Tsyvilko buvo pastatyti į kraštus. Dėl Bagdanavičiaus – viskas aišku ir tvarkinga, o baltarusiui tai tapo dar vienu pozicijos išbandymu.

Sprendimas Tsyvilko statyti į gynybos kraštą ko gero buvo išprovokuotas ryškiausio taktinio Dariaus Gvildžio triuko – krašto gynėju neretai šiemet žaidžiantis Marius Činikas buvo pastumtas į atraminio saugo zoną. O vienas pagrindinių aikštės vidurio veikėjų Arminas Vaskela – paliktas ant suolo.

Toks sprendimas galėtų stebinti – juk Arminas pastaruoju metu buvo garantuotas pagrindinės sudėties žaidėjas ir labai svarbus Sūduvos atakų sraigtas. Tačiau, kaip parodė pirmas kėlinys, šis Gvildžio eksperimentas pasiteisino. Spėju trenerio logika buvo paprasta ir jo paties ne kartą akcentuota – svarbu patiems nepraleist, o įmušt kaip nors įmušim.

Pirmąjį kėlinį Šoblinsko ir Činiko duetas greičiausiai ir garantavo, kad Trakai taip ir nesurengė nė vienos iš tikro pavojingos atakos, nors žaidimas buvo visiškai lygus. Trakai gan skystai atrodė puolimo kraštuose (tam galbūt įtakos turėjo ir Lukšos transformacija į krašto gynėją), o judesius centru Sūduvos gynybinės pajėgos gan neblogai gesino. Pora pavojingesnių Trakų smūgių buvo labiau lemti individualių sugebėjimų, nei rimtesnių kombinacijų rezultatas. Turiu omeny vieną suktą smūgį pro Sūduvos gynėjų kojas (nepamenu, kas ten mušė) ir Labuko smūgį galva šoktelėjus virš Tsyvilko (už tai, be abejo, reikia įrašyt minusą ir mūsų gynėjui).

Aikštės persvaros neturėjo nė viena komanda, tačiau Sūduvos atakos pora procentų buvo pavojingesnės. Svarbiausia yra tai, kad Sūduvos atakos buvo logiškos kombinacijos, kuriomis vienas ar kitas žaidėjas būdavo išvedami į smūgiui patogią padėtį. Dažniausiai tais žaidėjais pirmame kėlinyje buvo Chvedukas ir Grigaravičius (antrame kėlinyje situacija nepakito). Tačiau mūsų komandos atakoms trūko pastaruoju metu klasikinio elemento – situaciją atitinkančio galutinio smūgio. Idealiausią progą turėjęs Chvedukas greičiausiai be reikalo mėgino mušti galva – aplink jį nebuvo nė vieno Trakų gynėjo, tad tą kartą jis galėjo ramiai pastabdyti kamuolį ir kirsti koja ramiai ir tiksliai. Tą patį galima pasakyti ir apie puikią progą antro kėlinio gale, kai po Baranovskio perdavimo Chvedukas galva mėgino kalti ties keliais skriejantį kamuolį. Tuo tarpu Grigaravičius šiandien šaudė labai nevykusiai. Greičiausiai dėl to, kad mėgindavo mušti kuo stipriau, o ne kuo tiksliau.

Pirmas kėlinys buvo atkaklus, tačiau atsargus ir ramus. Tuo tarpu antras prasidėjo visiškai kitokiu stiliumi. Futbolas tapo keliskart atviresnis ir keliskart greitesnis. Štai ką reiškia, kai oro temperatūra nėra virš 30 laipsnių. Tuomet galime pasižiūrėti padoraus, įdomaus, intensyvaus futbolo. Šį kartą sinoptikų dievas Federacijos klerkų pasigailėjo – Sūduvos Sakalams baseino neprireikė.

Antrame kėlinyje jėgų santykis nepasikeitė. Abiejų komandų pavojingų situacijų procentas išaugo. Tačiau bent jau kėlinio pradžioje atrodė, kad tai naudingiau buvo Trakams. Mat jų atakos pagaliau tapo konkretesnės, aštresnės ir vis dažniau tekdavo į žaidimą šokti Džiugui Bartkui.

Sūduvos atakos taip pat tapo pavojingesnės – per pirmas 10 antro kėlinio minučių Sūduva turėjo dvi šimtaprcentes progas, kurias iš esmės išvaistė Karolis Chvedukas. Pirmu atveju neatidavęs perdavimo Grigaravičiui, antru atveju – labai jau ilgai sukiojęsis su kamuoliu ir nei pats mušęs, nei atmetęs kamuolį artėjančiam link vartų Radzinevičiui. Ta pati istorija – Sūduva kuria geras situacijas, tačiau paskutiniame taške žaidžia labai neišvaizdžiai.

Panašiai vyko ir likusioji kėlinio dalis. Atakavo abi komandos, įvarčiai galėjo kristi ir į vienus, ir į kitus vartus. Tik į rungtynių pabaigą tapo akivaizdu, kad Trakai pavargo ir su savo vartininko pagalba ėmė švelniai tempti laiką link lygiųjų. Kauneckas labai jau didingai ir neskubėdamas įvedinėjo kamuolį į žaidimą, o kontratakos iš esmės dingo iš Trakų veiksmų arsenalo. Toks vaizdas mus turėtų džiuginti – vis tik smagu matyti, jog Sūduva fiziškai yra geriau pasirengusi nei vienas iš pagrindinių lentelės konkurentų. Gaila, kad tuo šiandien nepavyko pasinaudoti, tačiau sezonui einant į pabaigą šis lyg ir neesminis niuansas gali tapti pakankamai reikšmingas.

Iš esmės rungtynių rezultatas nėra blogas, nors lengvų nuoskaudų ir liko. Sūduva nepralaimėjo ir jau ketvirtas rungtynes iš eilės nepraleidžia įvarčio. Turint omeny, kad dvi iš tų rungtynių lošė su vienomis stipriausių lygos komandų – neblogas pasiekimas. Pasukines 15 minučių žiūrėti buvo gan neramu. Nors Trakai ir nebespaudė Sūduvos, nors ir atrodė pavargę, tačiau nuojauta, kad koks netyčinis įvartis į mūsiškių vartus gali išspręsti rungtynių klausimą neapleido. Paskutinėmis sekundėmis iki tokio “netyčiuko” labai mažai trūko ir telieka tik dar kartą pasidžiaugti Džiugo Bartkaus žaidimu bei padėkoti jam, kad šį kartą Trakams nebuvo atiduoti trys taškai.

Tačiau aš ne šiaip sau sakau, kad toji paskutinė Trakų situacija buvo “netyčinė”. Ji buvo klasikinis rungtynių pabaigos momentais – kai visi jau pavargę, kai koncentracija sumenkusi ir kai įvartis gali kristi nelabai link jo vedančioje padėtyje. Tuo tarpu vertinant visas rungtynes reikia pabrėžti, kad Sūduva gynėsi puikiai. Kitaip nei su Šiauliais, šiandien Sūduva iš esmės prie savo vartų nepadarė nė vienos rimtesnės klaidos ir Trakams labai mažai ką leido prie savo vartų nuveikti.

Vidurio gynėjų nesimatė – o tai yra gerai. Nes jie dažniausiai yra matomi, kai savoje baudos aikštelėje nuolat kyla gaisrai. Tiesą pasakius, kamuolys retokai iki mūsų baudos aikštelės nukeliaudavo. Pritariu Pauliui Jakeliui, kad Bagdanavičius sužaidė puikias rungtynes. Tsyvilko taip pat pasirodė gerai. Taip, keletas niuansų jo žaidime nutiko, tačiau reikia turėti omenyje, kad savo krašte jis kone visas rungtynes turėjo vieną rimčiausių oponentų visoje lygoje – Tadą Labuką. Man tik keista, kad Trakų žaidimo stilius šiandien buvo toks, jog Labukui pasireikšti buvo labai mažai progų. Trakai vis mėgindavo lošti lėtą pozicinį žaidimą ir nesėkmingai kapstytis link Sūduvos vartų centru. Tuo tarpu tas pats Labukas buvo priverstas nuolat palikti savo kraštą ir kamuolio ieškoti arčiau aikštės vidurio. O ten vis tik puikiai pasiteisino Dariaus Gvildžio sprendimas įmesti Šoblinsko ir Činiko duetą.

Sūduvos atakos buvo įprastos mūsų komandai. Kitaip nei Trakai, mūsiškiai nė nemėgindavo lošti pozicinio futbolo. Teisingas sprendimas – ypač turint omeny, kad aikštejė didesnę rungtynių dalį nebuvo nei Vaskelos, nei Martinezo, kuris, panašu, taip pat gali pagelbėti su poziciniu futbolu. Tad Sūduva arba kontratakavo, arba pakankamai sėkmingai leisdavo kamuolius nuo savo gynybos linijos į kraštus Grigaravičiui bei Baranovskiui. Gan keista, kad Trakai taip ir neišsprendė tokio Sūduvos puolimo stiliaus. Jų krašto gynėjai pakankamai dažnai nesugebėdavo užsiimti tokių pozicijų, kad perimtų tolimus (o tai reiškia – nuspėjamus) perdavimus mūsų krašto saugams.

Baranovskiui sekėsi ten kiek geriau, nei Grigaravičiui. Tačiau tai nėra Mindaugo žaidimo kritika. Viena, šiuo metu Baranovskis yra pasiekęs savo formos viršūnę ir yra vienas ryškiausių komandos žmonių, antra Mindaugui vis tik teko solidesnis oponentas. Lukša gal ir nėra tobulas krašto gynėjas, tačiau ne vieną dvikovą jis laimėjo (ir kraštuose, ir baudos aikštelėje) vien dėl to, kad sugebėdavo greičiau ir tinkamiau perskaityti besivystančią Sūduvos ataką nei mūsų žaidėjai.

Didžiausia Sūduvos bėda, neleidusi šiandien pasiimti trijų taškų – progų realizacija. Tiesą pasakius, Sūduva turėjo tiek progų, kad laimėti galėjo solidžių rezultatu. Šios rungtynės galėjo būti ne tokios atkaklios – būtų pakakę to, kad Chvedukas išnaudotų bent pusę turėtų galimybių.

Tiesa, progų realizacijos problemos nėra tokios, kurios kankindavo Sūduvą ankstesniais metais. Anais laikais mūsų komandai labai trūkdavo elementariausių smūgių – pamenate, mėgdavome sakyti, kad Sūduva mėgina kamuolį į vartus įsivaryti. Tam baudos aikštelės prieigose ir pačioje baudos aikštelėje būdavo atliekama begalė perdavimų. Dabar už tai Sūduvos žaidėjams priekaištauti negali.

Sūduva šiandien pakankamai daug atakų sėkmingai nuvedė iki jų loginio taško – iki žaidėjo, kuris stovi laisvas prieš vartus, o juose – tik vartininkas. Deja, paskutiniai sprendimai būdavo prasti ir Trakų vartininkui pakankamai lengvai pavykdavo visus pavojus neutralizuoti. O kadangi didžiumą tų smūgių atliko Karolis Chvedukas, tai apie jį pabaigoje ir pakalbėkime.

Karolis yra puikus žaidėjas. Tuo niekas neabejoja. Galime būti tikri, kad Karolis yra vienas geresnių Marijampolėje užaugusių žaidėjų per pastarąjį dešimtmetį. Bent jau į simbolinę visų laikų Sūduvos sostinės rinktinę jis ko gero tikrai patektų.

Tačiau įdomu yra tai, kad antroje sezono pusėje gan rimtai pasikeitė įprasta Karoliui vieta aikštėje. Tai ir lemia, kad jis – vienas matomesnių Sūduvos žaidėjų, apie kurį norisi rimčiau pasvarstyti. Manau, kad taip gavosi ne savaime. Spėju – toks yra Dariaus Gvildžio planas, mėginant sukurti kažką panašaus į pernykštį Nerijaus Valskio ir Tomo Radzinevičiaus duetą.

Jau kelintas rungtynes Karolis Chvedukas iš esmės lošia vidurio puolėjo vietoje. Ir jei žaidžiant su silpnesne komanda (pvz., Šiauliais) Sūduva žaidžia dviem vidurio puolėjais (Tomas ir Karolis), tai prieš Trakus Radzinevičius buvo akivaizdžiai truktelėtas atgal paskutines Sūduvos atakos zonas paliekant Karoliui Chvedukui.

Puolėju Karolis lošia visai neprastai. Galvoju, kad jam iš principo vieta atakos smaigalyje (nesvarbu, centre ar kraštuose) yra tinkamesnė nei aikštės vidurys. Būti atraminiu saugu jam trūksta svorio ir tvirtumo, o būti kuriančiuoju – fantazijos, aikštės matymo ir minties greičio.

Tačiau puolėjo specifika kiek kitokia. Todėl čia Chveduko aikštės matymo ir sugebėjimo tinkamai užsiimti poziciją visiškai pakanka tam, kad jis nuolat atsidurtų idealiose įvarčiui padėtyse. O juk tai yra vienas svarbiausių puolėjo sugebėjimų! Be abejo, tam reikia, kad kolegos savo puolėją maitintų perdavimais, tačiau, panašu, Sūduvą šią dilemą visai neblogai išsprendė. Šiandien matėm ir puikaus pozicinio Chveduko žaidimo, ir seriją tikslių bei tinkamu laiku atliktų perdavimų jam. Neabejotinai tai yra tikslingų treniruočių rezultatas.

Ko Karoliui Chvedukui trūksta – ne mažiau puolėjui reikalingo smūgio instinkto. Čia jis pernelyg dažnai priima neteisingus sprendimus. Jei Karolis smūgiuoja nieko nelaukdamas, tuomet dažnai muša ne taip, kaip konkrečioje situacijoje derėtų, muša pernelyg silpnai ar netiksliai. Iš kitos pusės – jeigu sudelsia, tuomet progą praranda, nes galvoja pernelyg ilgai. Esu tikras, kad jei šiandieninės Karolio progos būtų tekę Tomui Radzinevičiui, būtume turėję 2-3 įvarčius. Tą sakau ne todėl, kad vieną norėčiau pagirti, o kitą – sumenkinti. Tiesiog Tomas puolėjo darbą dirbą praktiškai visą savo karjerą, o va Karoliui tai yra šio sezono naujiena. Vienintelė bėda yra ta, kad kol Karolis mėgina perprasti puolėjo darbo specifiką, kenčia komandos rezultatai. Nėra gerai, kai komanda 2-3 kartus per rungtynes vieną žaidėją išveda tiesiai prieš vartus be jokios gynėjų priežiūros ir jam tereikia įveikti vartininką, o jis vis neįmuša ir neįmuša.

Apie tai galim diskutuoti, tačiau iš esmės Sūduvą verta pagirti ir už šias rungtynes. Jos ir vėl buvo sužaistos maksimaliai jėga ir užsidegimu. Gražu, kad Sūduva sugeba varyti aukščiausia pavara iki paskutinės rungtynių sekundės. Sakyčiau, šiandien Darius Gvildys mažumą nepataikė su keitimais – tai ir galėjo nulemti rungtynių rezultatą. Jei pirminis planas silpninti puolimą stipresnės gynybos sąskaita pasiteisino, tai antro kėlinio keitimai nebuvo optimaliausi.

Arminą Vaskelą į žaidimą įvesti reikėjo žymiai anksčiau. Gavęs 10 minučių Arminas nespėjo net įsibėgėti. Tuo tarpu kiti du keitimai Sūduvai padarė meškos paslaugą. Russo ir Martinezas vietoje Grigaravičiaus ir Baranovskio fundamentaliai sulėtino mūsų komandos žaidimą. Būtent Grigaravičiaus ir Baranovskio sprogimų ir pritrūko per finalines rungtynių minutes. Ispanas yra ramus žaidėjas, labiau galvojantis kaip elegantiškai perduoti kamuolį, o ne apie tai, kaip uraganiniu greičiau kirsti į laisvas zonas. Tuo tarpu Russo, nors energijos ir nestokoja, bent jau šiuo metu yra mažiau pavojingas už Mindaugą ir Valentiną. Italas bėga greitai, tačiau tolygiai, kitaip nei minėti du Sūduvos krašto saugai, kurie pasižymi trumpais, tačiau itin staigiais ir greitais sprintais, padedančiais jiems išsivaduoti nuo gynėjų persekiojimo ir išeiti į patogias pozicijas perdavimui. Russo gi pabėga rečiau, todėl jo pasibėgiojimai aikštės kraštais dažniau baigiaisi perdavimu atgal arba mėginimu skersuoti krentant, skrendant ar dar kaip nors kitaip – tačiau visais atvejais perdavimas atiduodamas nematant kas dedasi baudos aikštelėje.

Tad, viena, Vaskela gavo pernelyg mažai minučių. Antra – jam labai trūko Grigaravičiaus bei Baranovskio kraštuose. Ir vienas, ir kitas būtų sugebėję tinkamai pabaigti rungtynes. Juk abu yra ko gero fiziškai ištvermingiausi Sūduvos žaidėjai. Kitas dalykas – Vaskela ir Martinezas yra labai panašaus stiliaus žaidėjai, todėl jėgos buvo dvigubai sustiprintos ne ten, kur reikėjo – priešais baudos aikštelę. O išėmus Tomą Radzinevičių priekyje jėgos tapo pernelyg mažai.

Šie Dariaus Gvildžio keitimai aplygino komandų jėgas. Trakai jau nebegalėjo greitai bėgti, nes jėgų neliko. O Sūduva sustojo, nes buvo pasodinti ant suolo svarbiausi komandos bėgikai. Ko gero optimaliausias sprendimas būtų buvęs leisti Vaskelą vietoje Chveduko, Radzinevičių stumti prie pat Trakų vartų, o karštuose palikti Grigaravičių su Baranovskiu. Taip Vaskela būtų gavęs tinkamus pagalbininkus aštriems veiksmams kraštuose, o nuo kuriančiųjų bei gynybinių veiksmų atpalaiduotam Radzinevičiui jėgų pasistumdyti baudos aikštėleje tikrai dar būtų pakakę.

Visa tai yra teorija. O praktika yra tokia, kad kol kas Sūduva palieka prizininkų trejetą ir sėda į ketvirtą vietą. Tik ašaras lieti nėra reikalo. Komandas skiria pustaškiai, todėl situacija gali radikaliai keistis po kiekvieno turo. Medalius laimės tie, kas sugebės efektyviausiai finišuoti – išsaugoti optimalų jėgų, sveikų žaidėjų ir kokybiško žaidimo junginį. Kol kas monstriškiausiai tarp pirmo penketo komandų atrodo Kruoja. Tačiau ir Kruojai dar teks šiame rate lošti su Žalgiriu, Atlantu, tais pačiais Trakais ir – galų gale – su Sūduva. Kitame ture Kruoja dar galės pasismaginti su Banga, o tada jiems teks minėta maksimalių išbandymų serija. Tačiau palikime Kruoją Pakruojui ir kazachams (jie berods yra šio klubo “investuotojai”). Sūduvos kitą turą laukia ne mažiau pavojingas nuotykis – kelionė į Klaipėdą ir Atlantas.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1 189 159 hits