
Kaip bebūtų gaila, šį kartą planas nusigauti iki Marijampolės nepavyko ir žaidimą teko žiūrėti su mažumą trūkinėjančių Sūduvos stadiono internetu. Ne tik Trakų komandai, cituojant Paulių Jakelį, yra sunku pasiekti stadioną, kai rungtynės vyksta savaitgalinių mišių grafiku. Na bet tai yra smulkmenos. Grįžkime į stadioną – kas realiai, o kas – virtualiai.
Pažiūrėjus į startinę Sūduvos sudėtį prieš šias reikšmingas rungtynes, pamatėme tai, ko senokai jau nebuvome matę – šiokį tokį sudėties eksperimentą. Sudėtį po paskutinių Sūduvos rungtynių iš esmės koregavo Isodos ir Ugge sugrįžimas. Aš spėjau, kad centre ir šiandien loš Tsyvilko, tačiau taip nenutiko. Greičiausiai dėl to, kad Dariui Gvildžiui teko spręsti krašto gynėjo klausimą. Snapkauskas buvo paliktas ant suolo, Isoda su Ugge stojo į gynybos centrą, o Bagdanavičius su minėtu Tsyvilko buvo pastatyti į kraštus. Dėl Bagdanavičiaus – viskas aišku ir tvarkinga, o baltarusiui tai tapo dar vienu pozicijos išbandymu.
Sprendimas Tsyvilko statyti į gynybos kraštą ko gero buvo išprovokuotas ryškiausio taktinio Dariaus Gvildžio triuko – krašto gynėju neretai šiemet žaidžiantis Marius Činikas buvo pastumtas į atraminio saugo zoną. O vienas pagrindinių aikštės vidurio veikėjų Arminas Vaskela – paliktas ant suolo.
Toks sprendimas galėtų stebinti – juk Arminas pastaruoju metu buvo garantuotas pagrindinės sudėties žaidėjas ir labai svarbus Sūduvos atakų sraigtas. Tačiau, kaip parodė pirmas kėlinys, šis Gvildžio eksperimentas pasiteisino. Spėju trenerio logika buvo paprasta ir jo paties ne kartą akcentuota – svarbu patiems nepraleist, o įmušt kaip nors įmušim.
Pirmąjį kėlinį Šoblinsko ir Činiko duetas greičiausiai ir garantavo, kad Trakai taip ir nesurengė nė vienos iš tikro pavojingos atakos, nors žaidimas buvo visiškai lygus. Trakai gan skystai atrodė puolimo kraštuose (tam galbūt įtakos turėjo ir Lukšos transformacija į krašto gynėją), o judesius centru Sūduvos gynybinės pajėgos gan neblogai gesino. Pora pavojingesnių Trakų smūgių buvo labiau lemti individualių sugebėjimų, nei rimtesnių kombinacijų rezultatas. Turiu omeny vieną suktą smūgį pro Sūduvos gynėjų kojas (nepamenu, kas ten mušė) ir Labuko smūgį galva šoktelėjus virš Tsyvilko (už tai, be abejo, reikia įrašyt minusą ir mūsų gynėjui).
Aikštės persvaros neturėjo nė viena komanda, tačiau Sūduvos atakos pora procentų buvo pavojingesnės. Svarbiausia yra tai, kad Sūduvos atakos buvo logiškos kombinacijos, kuriomis vienas ar kitas žaidėjas būdavo išvedami į smūgiui patogią padėtį. Dažniausiai tais žaidėjais pirmame kėlinyje buvo Chvedukas ir Grigaravičius (antrame kėlinyje situacija nepakito). Tačiau mūsų komandos atakoms trūko pastaruoju metu klasikinio elemento – situaciją atitinkančio galutinio smūgio. Idealiausią progą turėjęs Chvedukas greičiausiai be reikalo mėgino mušti galva – aplink jį nebuvo nė vieno Trakų gynėjo, tad tą kartą jis galėjo ramiai pastabdyti kamuolį ir kirsti koja ramiai ir tiksliai. Tą patį galima pasakyti ir apie puikią progą antro kėlinio gale, kai po Baranovskio perdavimo Chvedukas galva mėgino kalti ties keliais skriejantį kamuolį. Tuo tarpu Grigaravičius šiandien šaudė labai nevykusiai. Greičiausiai dėl to, kad mėgindavo mušti kuo stipriau, o ne kuo tiksliau.
Pirmas kėlinys buvo atkaklus, tačiau atsargus ir ramus. Tuo tarpu antras prasidėjo visiškai kitokiu stiliumi. Futbolas tapo keliskart atviresnis ir keliskart greitesnis. Štai ką reiškia, kai oro temperatūra nėra virš 30 laipsnių. Tuomet galime pasižiūrėti padoraus, įdomaus, intensyvaus futbolo. Šį kartą sinoptikų dievas Federacijos klerkų pasigailėjo – Sūduvos Sakalams baseino neprireikė.
Antrame kėlinyje jėgų santykis nepasikeitė. Abiejų komandų pavojingų situacijų procentas išaugo. Tačiau bent jau kėlinio pradžioje atrodė, kad tai naudingiau buvo Trakams. Mat jų atakos pagaliau tapo konkretesnės, aštresnės ir vis dažniau tekdavo į žaidimą šokti Džiugui Bartkui.
Sūduvos atakos taip pat tapo pavojingesnės – per pirmas 10 antro kėlinio minučių Sūduva turėjo dvi šimtaprcentes progas, kurias iš esmės išvaistė Karolis Chvedukas. Pirmu atveju neatidavęs perdavimo Grigaravičiui, antru atveju – labai jau ilgai sukiojęsis su kamuoliu ir nei pats mušęs, nei atmetęs kamuolį artėjančiam link vartų Radzinevičiui. Ta pati istorija – Sūduva kuria geras situacijas, tačiau paskutiniame taške žaidžia labai neišvaizdžiai.
Panašiai vyko ir likusioji kėlinio dalis. Atakavo abi komandos, įvarčiai galėjo kristi ir į vienus, ir į kitus vartus. Tik į rungtynių pabaigą tapo akivaizdu, kad Trakai pavargo ir su savo vartininko pagalba ėmė švelniai tempti laiką link lygiųjų. Kauneckas labai jau didingai ir neskubėdamas įvedinėjo kamuolį į žaidimą, o kontratakos iš esmės dingo iš Trakų veiksmų arsenalo. Toks vaizdas mus turėtų džiuginti – vis tik smagu matyti, jog Sūduva fiziškai yra geriau pasirengusi nei vienas iš pagrindinių lentelės konkurentų. Gaila, kad tuo šiandien nepavyko pasinaudoti, tačiau sezonui einant į pabaigą šis lyg ir neesminis niuansas gali tapti pakankamai reikšmingas.
Iš esmės rungtynių rezultatas nėra blogas, nors lengvų nuoskaudų ir liko. Sūduva nepralaimėjo ir jau ketvirtas rungtynes iš eilės nepraleidžia įvarčio. Turint omeny, kad dvi iš tų rungtynių lošė su vienomis stipriausių lygos komandų – neblogas pasiekimas. Pasukines 15 minučių žiūrėti buvo gan neramu. Nors Trakai ir nebespaudė Sūduvos, nors ir atrodė pavargę, tačiau nuojauta, kad koks netyčinis įvartis į mūsiškių vartus gali išspręsti rungtynių klausimą neapleido. Paskutinėmis sekundėmis iki tokio “netyčiuko” labai mažai trūko ir telieka tik dar kartą pasidžiaugti Džiugo Bartkaus žaidimu bei padėkoti jam, kad šį kartą Trakams nebuvo atiduoti trys taškai.
Tačiau aš ne šiaip sau sakau, kad toji paskutinė Trakų situacija buvo “netyčinė”. Ji buvo klasikinis rungtynių pabaigos momentais – kai visi jau pavargę, kai koncentracija sumenkusi ir kai įvartis gali kristi nelabai link jo vedančioje padėtyje. Tuo tarpu vertinant visas rungtynes reikia pabrėžti, kad Sūduva gynėsi puikiai. Kitaip nei su Šiauliais, šiandien Sūduva iš esmės prie savo vartų nepadarė nė vienos rimtesnės klaidos ir Trakams labai mažai ką leido prie savo vartų nuveikti.
Vidurio gynėjų nesimatė – o tai yra gerai. Nes jie dažniausiai yra matomi, kai savoje baudos aikštelėje nuolat kyla gaisrai. Tiesą pasakius, kamuolys retokai iki mūsų baudos aikštelės nukeliaudavo. Pritariu Pauliui Jakeliui, kad Bagdanavičius sužaidė puikias rungtynes. Tsyvilko taip pat pasirodė gerai. Taip, keletas niuansų jo žaidime nutiko, tačiau reikia turėti omenyje, kad savo krašte jis kone visas rungtynes turėjo vieną rimčiausių oponentų visoje lygoje – Tadą Labuką. Man tik keista, kad Trakų žaidimo stilius šiandien buvo toks, jog Labukui pasireikšti buvo labai mažai progų. Trakai vis mėgindavo lošti lėtą pozicinį žaidimą ir nesėkmingai kapstytis link Sūduvos vartų centru. Tuo tarpu tas pats Labukas buvo priverstas nuolat palikti savo kraštą ir kamuolio ieškoti arčiau aikštės vidurio. O ten vis tik puikiai pasiteisino Dariaus Gvildžio sprendimas įmesti Šoblinsko ir Činiko duetą.
Sūduvos atakos buvo įprastos mūsų komandai. Kitaip nei Trakai, mūsiškiai nė nemėgindavo lošti pozicinio futbolo. Teisingas sprendimas – ypač turint omeny, kad aikštejė didesnę rungtynių dalį nebuvo nei Vaskelos, nei Martinezo, kuris, panašu, taip pat gali pagelbėti su poziciniu futbolu. Tad Sūduva arba kontratakavo, arba pakankamai sėkmingai leisdavo kamuolius nuo savo gynybos linijos į kraštus Grigaravičiui bei Baranovskiui. Gan keista, kad Trakai taip ir neišsprendė tokio Sūduvos puolimo stiliaus. Jų krašto gynėjai pakankamai dažnai nesugebėdavo užsiimti tokių pozicijų, kad perimtų tolimus (o tai reiškia – nuspėjamus) perdavimus mūsų krašto saugams.
Baranovskiui sekėsi ten kiek geriau, nei Grigaravičiui. Tačiau tai nėra Mindaugo žaidimo kritika. Viena, šiuo metu Baranovskis yra pasiekęs savo formos viršūnę ir yra vienas ryškiausių komandos žmonių, antra Mindaugui vis tik teko solidesnis oponentas. Lukša gal ir nėra tobulas krašto gynėjas, tačiau ne vieną dvikovą jis laimėjo (ir kraštuose, ir baudos aikštelėje) vien dėl to, kad sugebėdavo greičiau ir tinkamiau perskaityti besivystančią Sūduvos ataką nei mūsų žaidėjai.
Didžiausia Sūduvos bėda, neleidusi šiandien pasiimti trijų taškų – progų realizacija. Tiesą pasakius, Sūduva turėjo tiek progų, kad laimėti galėjo solidžių rezultatu. Šios rungtynės galėjo būti ne tokios atkaklios – būtų pakakę to, kad Chvedukas išnaudotų bent pusę turėtų galimybių.
Tiesa, progų realizacijos problemos nėra tokios, kurios kankindavo Sūduvą ankstesniais metais. Anais laikais mūsų komandai labai trūkdavo elementariausių smūgių – pamenate, mėgdavome sakyti, kad Sūduva mėgina kamuolį į vartus įsivaryti. Tam baudos aikštelės prieigose ir pačioje baudos aikštelėje būdavo atliekama begalė perdavimų. Dabar už tai Sūduvos žaidėjams priekaištauti negali.
Sūduva šiandien pakankamai daug atakų sėkmingai nuvedė iki jų loginio taško – iki žaidėjo, kuris stovi laisvas prieš vartus, o juose – tik vartininkas. Deja, paskutiniai sprendimai būdavo prasti ir Trakų vartininkui pakankamai lengvai pavykdavo visus pavojus neutralizuoti. O kadangi didžiumą tų smūgių atliko Karolis Chvedukas, tai apie jį pabaigoje ir pakalbėkime.
Karolis yra puikus žaidėjas. Tuo niekas neabejoja. Galime būti tikri, kad Karolis yra vienas geresnių Marijampolėje užaugusių žaidėjų per pastarąjį dešimtmetį. Bent jau į simbolinę visų laikų Sūduvos sostinės rinktinę jis ko gero tikrai patektų.
Tačiau įdomu yra tai, kad antroje sezono pusėje gan rimtai pasikeitė įprasta Karoliui vieta aikštėje. Tai ir lemia, kad jis – vienas matomesnių Sūduvos žaidėjų, apie kurį norisi rimčiau pasvarstyti. Manau, kad taip gavosi ne savaime. Spėju – toks yra Dariaus Gvildžio planas, mėginant sukurti kažką panašaus į pernykštį Nerijaus Valskio ir Tomo Radzinevičiaus duetą.
Jau kelintas rungtynes Karolis Chvedukas iš esmės lošia vidurio puolėjo vietoje. Ir jei žaidžiant su silpnesne komanda (pvz., Šiauliais) Sūduva žaidžia dviem vidurio puolėjais (Tomas ir Karolis), tai prieš Trakus Radzinevičius buvo akivaizdžiai truktelėtas atgal paskutines Sūduvos atakos zonas paliekant Karoliui Chvedukui.
Puolėju Karolis lošia visai neprastai. Galvoju, kad jam iš principo vieta atakos smaigalyje (nesvarbu, centre ar kraštuose) yra tinkamesnė nei aikštės vidurys. Būti atraminiu saugu jam trūksta svorio ir tvirtumo, o būti kuriančiuoju – fantazijos, aikštės matymo ir minties greičio.
Tačiau puolėjo specifika kiek kitokia. Todėl čia Chveduko aikštės matymo ir sugebėjimo tinkamai užsiimti poziciją visiškai pakanka tam, kad jis nuolat atsidurtų idealiose įvarčiui padėtyse. O juk tai yra vienas svarbiausių puolėjo sugebėjimų! Be abejo, tam reikia, kad kolegos savo puolėją maitintų perdavimais, tačiau, panašu, Sūduvą šią dilemą visai neblogai išsprendė. Šiandien matėm ir puikaus pozicinio Chveduko žaidimo, ir seriją tikslių bei tinkamu laiku atliktų perdavimų jam. Neabejotinai tai yra tikslingų treniruočių rezultatas.
Ko Karoliui Chvedukui trūksta – ne mažiau puolėjui reikalingo smūgio instinkto. Čia jis pernelyg dažnai priima neteisingus sprendimus. Jei Karolis smūgiuoja nieko nelaukdamas, tuomet dažnai muša ne taip, kaip konkrečioje situacijoje derėtų, muša pernelyg silpnai ar netiksliai. Iš kitos pusės – jeigu sudelsia, tuomet progą praranda, nes galvoja pernelyg ilgai. Esu tikras, kad jei šiandieninės Karolio progos būtų tekę Tomui Radzinevičiui, būtume turėję 2-3 įvarčius. Tą sakau ne todėl, kad vieną norėčiau pagirti, o kitą – sumenkinti. Tiesiog Tomas puolėjo darbą dirbą praktiškai visą savo karjerą, o va Karoliui tai yra šio sezono naujiena. Vienintelė bėda yra ta, kad kol Karolis mėgina perprasti puolėjo darbo specifiką, kenčia komandos rezultatai. Nėra gerai, kai komanda 2-3 kartus per rungtynes vieną žaidėją išveda tiesiai prieš vartus be jokios gynėjų priežiūros ir jam tereikia įveikti vartininką, o jis vis neįmuša ir neįmuša.
Apie tai galim diskutuoti, tačiau iš esmės Sūduvą verta pagirti ir už šias rungtynes. Jos ir vėl buvo sužaistos maksimaliai jėga ir užsidegimu. Gražu, kad Sūduva sugeba varyti aukščiausia pavara iki paskutinės rungtynių sekundės. Sakyčiau, šiandien Darius Gvildys mažumą nepataikė su keitimais – tai ir galėjo nulemti rungtynių rezultatą. Jei pirminis planas silpninti puolimą stipresnės gynybos sąskaita pasiteisino, tai antro kėlinio keitimai nebuvo optimaliausi.
Arminą Vaskelą į žaidimą įvesti reikėjo žymiai anksčiau. Gavęs 10 minučių Arminas nespėjo net įsibėgėti. Tuo tarpu kiti du keitimai Sūduvai padarė meškos paslaugą. Russo ir Martinezas vietoje Grigaravičiaus ir Baranovskio fundamentaliai sulėtino mūsų komandos žaidimą. Būtent Grigaravičiaus ir Baranovskio sprogimų ir pritrūko per finalines rungtynių minutes. Ispanas yra ramus žaidėjas, labiau galvojantis kaip elegantiškai perduoti kamuolį, o ne apie tai, kaip uraganiniu greičiau kirsti į laisvas zonas. Tuo tarpu Russo, nors energijos ir nestokoja, bent jau šiuo metu yra mažiau pavojingas už Mindaugą ir Valentiną. Italas bėga greitai, tačiau tolygiai, kitaip nei minėti du Sūduvos krašto saugai, kurie pasižymi trumpais, tačiau itin staigiais ir greitais sprintais, padedančiais jiems išsivaduoti nuo gynėjų persekiojimo ir išeiti į patogias pozicijas perdavimui. Russo gi pabėga rečiau, todėl jo pasibėgiojimai aikštės kraštais dažniau baigiaisi perdavimu atgal arba mėginimu skersuoti krentant, skrendant ar dar kaip nors kitaip – tačiau visais atvejais perdavimas atiduodamas nematant kas dedasi baudos aikštelėje.
Tad, viena, Vaskela gavo pernelyg mažai minučių. Antra – jam labai trūko Grigaravičiaus bei Baranovskio kraštuose. Ir vienas, ir kitas būtų sugebėję tinkamai pabaigti rungtynes. Juk abu yra ko gero fiziškai ištvermingiausi Sūduvos žaidėjai. Kitas dalykas – Vaskela ir Martinezas yra labai panašaus stiliaus žaidėjai, todėl jėgos buvo dvigubai sustiprintos ne ten, kur reikėjo – priešais baudos aikštelę. O išėmus Tomą Radzinevičių priekyje jėgos tapo pernelyg mažai.
Šie Dariaus Gvildžio keitimai aplygino komandų jėgas. Trakai jau nebegalėjo greitai bėgti, nes jėgų neliko. O Sūduva sustojo, nes buvo pasodinti ant suolo svarbiausi komandos bėgikai. Ko gero optimaliausias sprendimas būtų buvęs leisti Vaskelą vietoje Chveduko, Radzinevičių stumti prie pat Trakų vartų, o karštuose palikti Grigaravičių su Baranovskiu. Taip Vaskela būtų gavęs tinkamus pagalbininkus aštriems veiksmams kraštuose, o nuo kuriančiųjų bei gynybinių veiksmų atpalaiduotam Radzinevičiui jėgų pasistumdyti baudos aikštėleje tikrai dar būtų pakakę.
Visa tai yra teorija. O praktika yra tokia, kad kol kas Sūduva palieka prizininkų trejetą ir sėda į ketvirtą vietą. Tik ašaras lieti nėra reikalo. Komandas skiria pustaškiai, todėl situacija gali radikaliai keistis po kiekvieno turo. Medalius laimės tie, kas sugebės efektyviausiai finišuoti – išsaugoti optimalų jėgų, sveikų žaidėjų ir kokybiško žaidimo junginį. Kol kas monstriškiausiai tarp pirmo penketo komandų atrodo Kruoja. Tačiau ir Kruojai dar teks šiame rate lošti su Žalgiriu, Atlantu, tais pačiais Trakais ir – galų gale – su Sūduva. Kitame ture Kruoja dar galės pasismaginti su Banga, o tada jiems teks minėta maksimalių išbandymų serija. Tačiau palikime Kruoją Pakruojui ir kazachams (jie berods yra šio klubo “investuotojai”). Sūduvos kitą turą laukia ne mažiau pavojingas nuotykis – kelionė į Klaipėdą ir Atlantas.