Posts Tagged 'Granitas'

36: SŪDUVA 4:1 GRANITAS

suduva-granitas

Nors tai – sezono finalas, nelabai ką apie šias rungtynes pasakyti galiu. Mat nepavyko man iki Suvalkijos sostinės šiandien nukeliaut, tad atėjus šeštai valandai sėdau prie kompiuterio. Tačiau transliacija iš Marijampolės buvo tradicinė – vaizdas dažniau stovėjo, nei judėjo. O kartais – apskritai išsijungdavo. Gėda futbolo.tv – jei jau nesugebi padoraus vaizdo garantuot, tai geriau rengti ne “vaizdo”, o “garso” transliaciją. Tai bent jau savo nervinių ląstelių žmonės nežudytų.

Taigi, desperatiškų mėginimų pažiūrėti tą nuolat trūkinėjančią transliaciją, galiu padaryti tokias išvadas.

Pirmiausia – pralinksmino maniežo aikštės vaizdas. Panašu, kad maniežo dangą marijampoliečiai remontuoja panašiai, kaip lietuviai įpratę remonduoti kelius. O keisčiausia yra tai, kad toji danga pagedusi tokiose vietose, kur paprastai ypatingai daug trypčiojama nebūna. Na, bet čia yra toks neesminis dalykas.

Žaidimas prasidėjo labai panašiai, kaip aną kartą prieš Dainavą. Galingas, nors ir nepernelyg efektyvus Sūduvos spaudimas. Granitas lošė geriau, todėl Sūduvai iki Klaipėdos komandos vartų prasibrauti buvo kiek sudėtingiau. Tačiau prasibraudavo. Mačiau daugybę progų. Įtariu, dar tiek pat – nemačiau. Dažniausiai pro šalį kapojo Tomas Radzinevičius, tačiau ir kiti žaidėjai vis įsigudrindavo stipriai nepataikyti į vartus iš itin patogių padėčių. Tiksliausias buvo Martinezas, kuris kalė nežiūrėdamas į vartus vos ne nuo vidurio linijos. Teoriškai galvojant, jis turėjo labiausiai iš visų nepataikyti, tačiau… pataikė į skersinį! Būtų įmušęs – būtų gavęs prizą už gražiausią sezono lygos įvartį. O kad neįmušė – tai gaus nebent barankos skylę.

Štai taip nepataikydami į vartus, mūsiškiai rimtai prisižaidė. Nemačiau tos situacijos pradžios, bet jos finalas nedaro garbės nei mūsų gynybai apskritai, nei Ugge konkrečiai. Tokiais atvejais paprastai sakoma – „išmaudė kaip vaikus“. Po Granito įmušto pendelio situacija aikštėje pasikeitė tik tiek, kad Granitas vis drąsiau ėmė atakuoti. Vis drąsiau – ir mažumą pavojingiau. O Sūduva – toliau skaldė pro šalį.

Antro kėlinio transliacija buvo dar prastesnė. Tai pasakyti galiu dar mažiau. Po vienos ilgos pertraukos vaizdui atsigavus, pamačiau Ugge stovintį prie 11 m taško. Įvartį pamatyti spėjau ir jau vėliau sužinojau, kad Granitas po šio epizodo liko dešimtyje. Dar pora pertraukų – ir dar vienas dailus įvartis. Jo irgi pamačiau tik finalinę stadiją – Chveduko smūgis ir tinkamai pakišta Šoblinsko koja. Smagu, kad chebra susiėmė ir sutvarkė šių rungtynių reikalus. Juolab, kad tuo metu rezultatas Vilniuje vis dar buvo nulinis.

Toliau reikalai klostėsi ne geriau. Dar spėjau pamatyti Chveduko atliktą baudos smūgį. Iš pradžių nustebau – dar vienas eksperimentas? Juk Karoliui standartus mušti iki šiol nelabai patikėdavo. Tačiau Chvedukas su šia užduotimi susitvarkė puikiai. Jo smūgis buvo keliskart geresnis už viską, ką pastaruoju  metu tokiose situacijose Sūduvoje matydavome. Galima būtų tik pasidomėti, kodėl jam ši privilegija nebūdavo suteikiama dažniau.

Paties Chveduko įvartį mačiau kokiais trimis fragmentais. Radzinevičius eina kraštu, Chvedukas neria į baudos aikštelę. Radzinevičius kelią koją pasui ir… Stop. Vaizdas sustoja. Pastovi kokią minutę ir Tomas pagaliau tą perdavimą atlieka. Kamuolys pasiekia Karolį ir… Stop. Vaizdas vėl sustoja minutei. Ir tada jau įsijungia parodydamas pačią atakos pabaigą. O va ketvirto įvarčio futbolo.tv man jau neleido pamatyti. Vaizdas stovėjo, girdėjosi tik komentatoriaus balsas: „ketvirtas įvartis – tai jau sutriuškinimas“. Nieko, galvojau, pažiūrėsiu tuos įvarčius vėliau, kai santrauką paskelbs.

Maždaug čia rungtynės man pasibaigė. Spėju, transliacijų užsakovai iš užsienio irgi buvo tokiu vaizdeliu nepatenkinti. Na nieko tokio, bus dar to futbolo. Po pirmo kėlinio apskritai atrodė, kad šio minorinio čempionato finalas taip pat bus labai jau minorinis.

Štai ir baigėm dar vienus metus. Taip sakant, atostogos – ant nosies. Viena komanda šiandien džiaugiasi, kitos dvi – spėju, jau pasidžiaugė anksčiau. O visa kita lyga – ramiai, tyliai keliauja ilsėtis ir švęsti kalėdų. O mes dar susitiksime kitą savaitę. Sezonas baigėsi – kaip visada bus suskaičiuoti visi iki vieno viščiukai.

Reklama

Paskutinis sezono žingsnis

fk-suduva-muziejus-6
Ką gi, bičiuliai, mums beliko paskutinis kartas šiais metais. Nieko ypatingo tas kartas jau nebereiškia. Tikėtis, kad Trakai praloš Dainavai, kai ant stalo stovi medaliai, būtų naivu. Tad belieka dar vienas žaidimas savo malonumui ir įvarčių statistikos pasigerinimui.

O kad pramogų būtų šiek tiek daugiau – dar kartą primenu, kad prieš rungtynes galima aplanktyti taip vadinamą Sūduvos muziejų. Muziejus – geras daiktas. Šį Sūduvos klubo veiksmą reikia sveikinti, tačiau tik kaip faktą. Nes muziejus labiau primena aktų salės papuošimą. “Lankantis“ muziejuje sunkoka suprasti, ką turėjo omeny komandos atstovai, kalbėdami apie ilgą bei sunkų darbą ir apie investicijas kurių reikėjo. Suprantu, spintos taurėms sudėt kainuoja ir nuotraukų niekas nemokamai nerėmina. Tačiau buvo galima bent jau susimąstyti apie tai, kad pro spintos stiklus nelabai tuos trofėjus įžiūrėti įmanoma. Bet, kaip sako lietuvių liaudis, kas nedirba – tas ir neklysta.

Tad kas turi valios ir noro – užsukite. Ir į muziejų, ir į rungtynes. Šios, beje, vyks po stogu. Tačiau apie tai labai kukliai užsimena oficialioji FK Sūduvos svetainė, o A lyga vis dar rašo, kad rungtynės vyks stadione. Kai kurie dalykai yra amžini, todėl matyt niekada nepasikeis.

fk-suduva-muziejus-2

fk-suduva-muziejus-1

fk-suduva-muziejus-4

fk-suduva-muziejus-5

fk-suduva-muziejus-3

27: GRANITAS 1:1 SŪDUVA

Ech, kadangi dirbau šiandien sunkiai, tai net ir antro kėlinio padoriai pažiūrėt nesugebėjau. Tiesa, abu įvarčius mačiau. Sūduvos – dailus, o Granito – neatsakingo Sūduvos žaidimo gynyboje rezultatas. Tas fragmentinis vaizdas šiandien man pasirodė žymiai dailesnis nei kelis paskutinius turus. Tačiau… Tai nieko nereiškia, nes rezultatas – nepatenkinamas. Nesvarbu, koks buvo žaidimas ir kas tą rezultatą nulėmė. Galbūt buvo galima įmušus įvartį atsitraukti atgal ir užsiimti gynyba, leidžiant Granitui atakuoti ir taip atidengti savo aikštės pusę. Galbūt tuomet rezultatas būtų teigiamas. Man pasirodė, kad ir po sunkiai įmušto įvarčio Sūduva toliau lošė chaotišką futbolą labiau siekdama mušti dar daugiau, nei apsaugoti savo vartus. Dabar šios smulkmenos jau nėra svarbios. Chveduko raudona kortelė ko gero yra pats geriausias nuotaikų Sūduvoje simbolis: laimėti labai norima, tačiau nežinoma, kaip tai būtų galima padaryti. Šį kartą aš nesu pajėgus atlikti rimtesnę žaidimo analizę. Jei jūs galite ir norite – kviečiu tai padaryti.

Laukiam (trečio rato) pabaigos

Panašu į tai, kad LFF nusprendė, jog Sūduvos gerbėjai šiemet nenusipelnė savo komandos pirmus kėlinius žiūrėti. Per daug jie šneka ir kritikuoja – kritikuoja visus iš eilės. Savo klubo bosus ir ponus iš federacijos. Na gal ir neverta ašarų lieti – juk bet kokiu atveju Sūduvai beliko kovoti dėl ketvirtos vietos.

Praeitame ture Kruoja ir Trakai parodė, kad peštis dėl medalių spalvos šie klubai neketina ir sužaidė lygiosiomis. Šis turas prasidėjo abiejų klubų pergalėmis – prieš Atlantą ir Dainavą, kurių trečiame rate Sūduva nesugebėjo įveikti. Tad Kruoja su Trakais parodė ir tai, kad neketina įsileisti į diskusijas dėl medalių nei Sūduvos, nei Atlanto. Ir jei po pralaimėjimo Kruojai kai kurie iš mūsų raminosi sakydami, jog “niekas neprarasta“, nes liko dar 11 rungtynių, tai dabar ir rungtynių mažokai liko, o ir taškų atstumas iki bronzos medalių tapo labai solidus. Ypač jei ir šiandien Sūduva suloš taip, kaip žaidė visą trečią ratą.

Žvelgiant į Sūduvą nėra jokių priežasčių optimistiniam tikėjimui, kad komanda dar turi jėgų finaliniam sezono pakilimui. Štai prieš pora mėnesių džiūgavome, kad Darius Gvildys pagaliau gavo asistentą. Ir ne bet kokį – iš padorios futbolo šalies. Paskui kraipėme galvas – portugalas komandoje lyg ir dirba, o komandos žaidimas su kiekvienomis rungtynėmis tampa vis prastesnis. Pagaliau paaiškėjo tiesa. Iš pradžių tradicine gandų forma, o paskui – kartu su būrio žmonių patvirtinimu. Portugalo komandoje jau nebėra. Jis net į Sūduvos svetainėje esantį komandos narių sąrašą nespėjo patekt. Galima tik spėliot, kodėl portugalo apsilankymas Marijampolėje buvo toks trumpas. Nesutarimai su komandos vadais? Nesusikalbėjimas su treneriais? Žaidėjų nepagarba? Gal priežastys finansinės?  O gal portugalas nepateisino lūksečių? Gal girtuokliavo ir laiką leido Marijampolės naktiniuose klubuose? Spėju, tikrųjų priežasčių taip ir nesužinosime. Klubas tyli ir abejoju ar prabils. O jei ir prabils, tai pramurmės klasikinį “abipusiu sutarimu keliai išsiskyrė, linkime sėkmės“. Kad ir kokios priežastys bebūtų, ši istorija tik dar kartą įrodo, jog klubo viduje dedasi kažkokie negeri dalykai. Arba tiesiog kairė nežino ką daro dešinė. O tai yra tas pats – tai yra tie patys negeri dalykai.

Todėl diskutuoti apie tai, kad galbūt Sūduvai būtų naudinga pasikviesti tokį trenerį kaip Ekrano Dambrauskas yra beprasmiška. Jei svyruoja klubo vadyba, jei komandą kankina organizacinis chaosas, treneris, net ir pats geriausias, padėties nesuremontuos. Treneris yra svarbus žmogus, tačiau jis nėra visagalis. Tam, kad treneris duotų naudos, reikia, kad klubo užnugaris būtų tvirtai sustatytas, kelių metų strategija pagrįstas ir nedarantis nesąmonių. Graudu – juk Sūduva vis dar yra finansiškai stabilus klubas. O štai pasinaudoti tuo stabilumu nesugeba jau daugybę metų.

Štai ir belieka tolesnių rungtynių laukti panašiai, kaip jų laukdavome Jarmalavičiaus ar Vencevičiaus laikais. Kadangi sunku tikėtis pagalbos iš klubo ar trenerių štabo, belieka viltis, kad patys žaidėjai kažkaip susiims ir fundamentaliai suvoks, jog skirtumas tarp trečios ir ketvirtos vietų yra didžiulis. Ketvirta vieta istorijon nepatenka. Už ją neduoda medalių. Ir teisę lošti Europos lygoje suteikia tik išskirtiniu atveju. Ir jei argumentas apie Europą nėra labai tvirtas (nes juk nežinia, kas komandoje kitais metais liks), tai medalis yra labai apčiuopiama ir konkreti priežastis kaip reikiant pasikapoti per likusias sezono rungtynes.

Tad ir palinkėsiu Sūduvos žaidėjams stiprybės ir pasitikėjimo savo jėgomis. Palinkėsiu didelio noro laimėti ir kovinio įkarščio – to visiškai pakaks tam, kad būtų nugalėta dauguma komandų, su kuriomis šiemet Sūduvai dar teks lošti. Žaidėjai šiandien yra vieninteliai žmonės komandoje, kuriais mes dar tikime. Svarbu, kad jie tai žinotų. O visi kiti – lai užsikruša.

18: SŪDUVA 5:1 GRANITAS

2014-97

Taip, įdomų pirmą kėlinį apturėjom – seniai tokio intensyvaus rungtynių gabalo matyt neteko. Užtat dar labiau pikta buvo ant mistinių tvarkaraščio sudarinėtojų ir jų įtakingų draugų, nes žiūrėti tokias rungtynes darbo metu – gryna kančia. Tiesą pasakius, gyvai nesugebėjau pamatyt nė vieno pirmo kėlinio įvarčio. Įsivaizduokite. Ausinės sako, kad Chvedukas muša bankę. Kol atsikapstai interneto langą, paslėptą po darbais, jau ir pakartojimai pasibaigia. Tuomet į kabinetą užeina susirūpinęs kolega ir tu dar akies krašteliu spėji pamatyt, kaip kamuolys lekia į Sūduvos vartus. Tada šiaip ne taip mėgini susikaupti ir išklausyti susirūpinusį kolegą, o ant stalo numestos ausinės staiga ima kaukti, pranešdamos apie antrąjį Sūduvos įvartį. Kol kolega kabinetą apleidžia, įvarčio pakartojimai taip pat jau seniai pasibaigę. Beje, trečio įvarčio taip pat gyvai nemačiau – tik dėl to jau reikia padėkot nekokybiškam Sūduvos stadiono interneto kabeliui.

Nors pirmą kėlinį mačiau fragmentais, tačiau ir jų pakako tam, kad dabar galėčiau atsiimt tuos priekaištus, kuriuos dėsčiau prieš šias rungtynes. Pirmose dvejose rungtynėse po pertraukos Sūduvai žiauriai trūko greičio, judesio be kamuolio. Dėl to Sūduvos puolimas buvo vienodas, be improvizacijos grūdo ir nelabai efektyvus. Šiandien viso to nebeliko. Sūduva ir vėl tapo velniškai greita, judri ir ypatingai agresyviai nukreipta į priekį. Labai greitai vaikščiojantis kamuolys tarp žaidėjų ir intensyvus priešininko spaudimas po visą aikštę lėmė, kad Granitas šiandien prieš Sūduvą atrodė dar prasčiau nei Dainava.

Aišku, galima Granitą teisinti įvairiais argumentais apie poilsio trūkumą, natūralią vėją vietoje dirbtinės, tačiau tokią beviltišką komandos išvaizdą kažin ar galima kuo nors racionaliai paaiškinti. Kažin ar gali pasiteisinti kuo nors dėl to, kad Sūduva šiandien šimtaprocentinių progų turėjo gerokai daugiau, nei lošdama Alytuje. Ir pirmame, ir antrame kėlinyje buvo galima tik stebėtis, kaip Sūduva vieną po kitos švaistė progą po progos. Jų buvo tiek, kad pusei rato laisvai pakaktų. Tačiau esmė yra tame, kad Sūduvos judesys aikštėje ir greitis sukūrė tokias rungtynes, kuriose atrodė, kad viena komanda turi aikštėje normalų skaičių žmonių, o kita – kokia 15-16. Šiandien Sūduvoje įmušė trys žaidėjai, tačiau įmušti galėjo daugiau nei pusė komandos. O kai kurie iš jų – net ir ne po vieną kartą (pvz., Grigaravičius). Aišku, nepulsi priekaištau penkis įvarčius įkalusiai komandai dėl to, kad neįkalė dar penkių.

Sūduva šį kartą pati sau įrodė, kad žaidžiant greitai galima rodyti net ir padorų pozicinį žaidimą. Šiandien Granitas be nedidelių išimčių antrame kėlinyje gyveno savo aikštės pusėje. Tie keli malonesni akiai Klaipėdos žaidimo fragmentai nutiko tik po ketvirto įvarčio, kai rungtynių baigtis jau buvo aiški ir Sūduva mažumą atsipalaidavo. Tačiau Sūduva šiandien maksimaliai pavojinga buvo net ir tuomet, kai Granitas visa komanda gynėsi. O juk tai – ne Alytaus Dainava, o komanda, kuri ką tik sugebėjo nugalėti Žalgirį.

Greitis yra didysis Sūduvos ginklas. Ir jei mūsų komanda toliau jį naudos panašius stiliumi – daug pasieks. Abejoju, ar šiam sezonui Sūduva buvo geriau parengta fiziškai nei ankstesniais metais. Juk apie fizinio rengimo trenerį Marijampolėje neteko girdėti. Tiesiog žaidėjų komplektas yra surinktas toks, kuris gali aukštu tempu tempti visas rungtynes. Už tokią komandos sandarą ko gero dėkoti reikėtų Dariui Gvildžiui – net jei žinant Lietuvos komandų komplektavimo ypatybes, būtų sunku pasakyti, kiek čia yra atsitiktinumo, o kiek – sąmoningo tam tikro sudėties stiliaus siekimo. Kaip bebūtų, didžiumą šiandieninės Sūduvos žmonių yra tokie, kurie mėgsta greitai bėgti. Nelikus komandoje Andelkovičiaus, jų procentas dar labiau išaugo.

Kitas dalykas, už kurį verta pagirti Darių Gvildį – teisinga šios dienos taktika. Sūduva dažnai rungtynes pradeda aukštu tempu, tačiau šiandien jis buvo išskirtinis. Labai greitai pasirodė, kad Granito žaidėjams gyventi tokiu greičiu yra sudėtinga. Granitas ėmė byrėti nuo pirmų minučių, o pirmo kėlinio pabaigoje kai kurie Klaipėdos komandos žaidėjai atrodė lyg po atkakliausių gyvenime rungtynių su dviem pratęsimais.

Vienintelis dalykas, dėl kurio verta po šiandienos rungtynių krapštyti galvą – progų realizacija. Ypač rungtynių pradžioje, nes visus neįmuštus antro kėlinio įvarčius galima nurašyti atsipalaidavimui. Analizuoti juos galima nebent dėl to, kad dėl panašių priežasčių progos buvo švaistomos visų rungtynių metu. Tačiau visi žinome kaip pavojinga nemušti per 20 minučių tokio spaudimo, kokį šiandien Sūduva pritaikė Granitui. Visko nutinka tokiais atvejais. Netgi tragiškų dalykų. Tokią persvarą, kokią šiandien turėjo Sūduva privalu versti įvarčiais kuo greičiau.

Kokiai dvidešimčiai nuostabiausių progų, kurių šiandien neišnaudojo Sūduva yra būdingas vienas bruožas. Žaidėjai varo dideliu tempu, todėl ir įvarčius mėgina mušti su tokiu pačiu įkarščiu. Tačiau viena yra lėkti taip, kad aplenktum kelis priešininkus, o visai kas kita – iš dešimties metrų atstumo pataikyti į tuščius vartus. Pirmuoju atveju, reikia maksimalios jėgos, antruoju atveju – jėga nelabai reikalinga. Reikia ramybės ir tikslumo.

Be abejo, koks Realas ar Liverpulis būtų išnaudoję du trečdalius Sūduvos sukurtų progų. Vien dėl to, kad ten lošia techniškai geriau parengti žaidėjai. Tuo tarpu mūsiškiams technikos trūksta – ir nieko čia nepadarysi. Tik dėl to ir nesugebama iš dešimties metrų į vartus pataikyti. Natūraliu būdu mūsiškiai sugeba tinkamai smūgiuoti kokį kartą iš penkių. Galėčiau pradėt giedot giesmelę apie tai, kad smūgio tikslumą galima nugludinti treniruotėse. Ir netikėsiu tais, kurie sako, kad toks dalykas turėjo būti atliktas dar vaikystėje. Netikiu, nes smūgis – techninis parametras. Įgūdis. Kaip ir visi įgūdžiai, jis gali būti patobulintas. Jei tik ilgai ir nuosekliai tobulinsi. Tačiau, kiek suprantu, Lietuvoje toks požiūris į elementarių futbolo elementų įvaldymą nėra madingas ir paplitęs. Ką turi atsinešę “iš vidurinės”, tą žaidėjai ir naudoja. Nuo to kenčia ir mūsų lyga, ir mūsų klubai Europoje ir rinktinė.

Tačiau bent minimaliai situaciją pataisyti tikrai galima. Daugeliu atvejų šiandien Sūduvos žaidėjams visiškai nebuvo reikalo skubėti. Buvo galima laisvai sugaišti sekundę ar pora ir smūgį atlikti kokybiškiau. Daugeliu atveju nereikėdavo super galingo smūgio – būtų laisvai pakakę kad ir nelabai stipraus, tačiau tikslaus. Kai muši į vartus iš dešimties metrų būdamas visiškai laisvas (nekalbant apie tai, kad vartininkas jau kažkur kitur voliojasi), turi begalę pasirinkimų. Todėl smogti lyg iš patrankos nėra jokios prasmės.

Žiūrėsim, kuo čia viskas baigsis. Sūduva, pagaliau sutvarkiusi savo įvarčių santykį, turi realių galimybių pirmą sezono dalį baigti ne tik trečia, bet ir antra (skaičiuoju ir pirmąsias III rato rungtynes, nes tik po jų stos mėnesio pertrauka). Pusė darbo bus atlikta visai neblogai, nors pradžia toli gražu nebuvo gera.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1,184,489 hits