Posts Tagged 'Kruoja'

34: SŪDUVA 1:2 KRUOJA

suduva-kruoja-russoĮvarčio autorius su oficialia palyda. 

Greičiausiai jus nustebinsiu, tačiau po šių rungtynių galiu padaryti tik vieną išvadą. Ši Sūduvos “laida” laisvai galėtų pasiimti A lygos medalius. Galbūt – net dėl aukso su Žalgiriu galėtų pasistumdyt. Reikia vienos vienintelės sąlygos – kad tokią galingą energetiką turinčią komandą prižiūrėtų padorus treneris.

Negaliu priekaištaut nė vienam Sūduvos žaidėjui. Negaliu kaltint Audriaus Ramono, kuris visą gyvenimą buvo vartininkų treneris, o dabar be jokios pagalbos ir paramos turi valdyt medalius laimėti mėginančią komandą. Šias rungtynes ir visą sezoną pralaimėjo Vidmantas Murauskas ir Co. Tik jie gali mums paaiškinti, kodėl į prizinę vietą nutaikyta komanda visą sezoną turėjo tokį trenerių štabą, kuris labiau derėtų ant bankroto ribos balansuojančiam klubui. Osapo Benderio stiliaus Sūduvos savininkų strategija paskandino dar vieną sezoną.

Kruoja – puikus pavyzdys, ką gali padaryti, jei į trenerių klausimą žiūri profesionaliai, o ne benderiškai. Ar Kruojos žaidėjai yra geresni už mūsiškius? Tikrai ne. Ar jie karščiau troško pergalės nei Sūduva? Irgi ne. Mūsiškių kovingumas buvo keliasdešimčia laipsnių aukštesnis.

Deja, rezultatams reikia ne tik (ar net – ne tiek) kovingo, bet ir racionalaus požiūrio bei elementarių šiuolaikinių futbolo elementų išmanymo. Kruoja iš tikro lošė protingesnį futbolą. Jaučiamas ir komandos stilius, ir treniruotėse išmoktos schemos, ir iš anksto apibrėžti bei visiems į galvas įkalti atskirų žaidėjų vaidmenys.

suduva-kruoja-beniusis-tsyvilko-kovacevicPo pirmo kėlinio. 

Sūduva Kruojai visas rungtynes pralošinėjo elementariuose dalykuose. Mūsiškiai nuo savo vartų kamuolį spiria bet kur, o Kruoja kone visą laiką tokiose situacijose kamuolius mėtydavo ten, kur garantuotai būdavo laisvas žaidėjas. Rezultatas? Žymiai mažiau kvailai prarastų kamuolių. Kruojos žaidėjai niekada nesusigrūda į būrį – aplink su kamuoliu esantį žaidėją iškart susiformuoja voratinklis, kuris minėtam žaidėjui siūlo visą seriją perdavimo variantų. Kruoja tobulai yra atitirbusi jungtį su Beniušiu – ko gero dar niekada šio žaidėjo privalumai nebuvo taip kokybiškai išnaudojami, o trūkumai – neutralizuoti. Kiekvienas Kruojos kampinis ar baudos smūgis – garantuotas pavojus vartams. Dėl tos pačios priežasties – standartinių situacijų schemos taip pat treniruotėse ištobulintos, o tie, kas standartus atlieka moka ne tik paprasčiausiai spirti kamuolį.

Tuo tarpu Sūduva uždirbo krūvą kampinių ir pakankamai pavojingų baudos smūgių. Sakytum – valio! Taip ir reikia žaisti. Vadinasi, žaidėjų veiksmai aplink baudos aikštelę yra aštrūs ir pavojingi. Tačiau nė vienas iš šių standartų nesukėlė ne mažiausio pavojaus. Kiek kartų kampiniai nulėkdavo toli už vartininko aikštelės, kur nebūdavo nė gyvos dvasios?

Sūduvos žaidimas, taktika ir strategija yra pagrįsti vieninteliu argumentu – begaliniu noru, užsidegimu ir atsidavimu. Deja, tai reiškia, kad į kiekvieną ataką lekiama lyg akis išdegus – be jokio plano, tvarkos ar minties.

suduva-kruoja-ivartisOptimistinė rungtynių viršukalnė.

Karts nuo karto net ir tokiu stiliumi lošiant, sužaidžiama tiesiog tobulai. Puikus pavyzdys – šiandieninis Sūduvos įvartis. Tiesiog vadovėlinė ataka! Tokios situacijos iš esmės rodo mūsų komandos potencialą. Deja, dauguma kitų atakų baigiasi kokia nors nesąmone. O tai yra dalykas, kuris labiausiai žlugdo komandos dvasią ir sekina jėgas. Ir jei nutinka taip, kad šie atakų uraganai neatneša rezultato – tuomet reikalai baigiasi taip, kaip pasibaigė šiandien.

Šiandien Sūduva sulošė puikias rungtynes… tipišku šio sezono stiliumi. Esminis galutinio rezultato faktorius – rungtynių reikšmė ir labai riboti komandos narių fizinių jėgų ištekliai.

Pirmas kėlinys buvo geras. Tačiau ir vėl – tipiškas. Sūduva puikiai laikėsi visą kėlinį. Neblogai atakavo, įmušė įvartį ir idealiai gynėsi. Be abejo, tokia gynyba mūsiškiams buvo pavojinga dėl to, kad žaidėjai nebuvo pailsėję. Sūduva gainiojosi didžiuliu tempu Kruojos žaidėjus kone po visą aikštę, neleisdavo laisvai priimti kamuolių ir neprileisdavo prie savo vartų. Iki 30 minutės Kruoja apskritai prie Sūduvos vartų nesugebėjo nieko sukurt. Maždaug tuo metu nutiko puikus Beniušio smūgis. Tačiau jis labiau buvo šio žaidėjo meistriškumo rezultatas, nei grubi gynėjų klaida. O tada krito kvailiausias įvartis po kampinio. Taigi – puikus žaidimas, viena menka klaidelė gynyboje ir viską reikia pradėti iš naujo.

Kaip ir buvo galima tikėtis, antras kėlinys prasidėjo ir vyko chaotiškai. Iš pradžių Sūduva lošė su protu. Maksimaliai spaudė Kruoją, tačiau apie savo vartų gynybą taip pat dar pagalvodavo. Kruoja turėjo kelias puikias situacijas, tačiau iš esmės jai teko atlaikyti didžiulį Sūduvos spaudimą. Kad ir kokia gera bebūtų Kruoja, kad ir kokia chaotiška būtų Sūduva, tačiau mūsiškiai vis viena sugebėjo sukurti begalę puikių situacijų, kurias vieną po kitos siuntė į šiukšlių konteinerius nevykusiais paskutinių stadijų atlikimais. Dažniausiai nepavykdavo pataikyti į vartus, o kai pavykdavo – dažniausiai šoninis teisėjas keldavo nuošalės vėliavą. Sūduva privalėjo mušti 2-3 įvarčius. Tačiau neįmušė.

suduva-kruoja-uggeUgge – vienas iš tų, kurie  bėga net tuomet, kai bėgti nebegali. 

Toks begalinis spaudimas galų gale davė savo rezultatą. Paskutines 15 minučių tapo aišku, kad nieko doro šiandien išpešt nepavyks. Mūsiškiai pavargo ir paprasčiausiai nustojo gintis. Pusė komandos net negrįždavo atgal, o nemaža dalis tų, kurie dar gynėsi – jau sunkiai galėjo pabėgt. Tačiau net ir jie karts nuo karto sugebėdavo stebuklingu būdu perimti kamuolį ir pradėti eilinę kontrataką. Deja, net ir turėdami kiekybinės persvaros (dėl to, kad kai kurie nebegrįždavo gintis), mūsiškiai ir vėl kaip be galvos lėkdavo į priekį, švaistydami progą po progos.

Toks požiūris į gynybą buvo pateisinamas. Juk iš tikro nesvarbu, bus lygiosios, ar bus pralaimėta. Tačiau šis požiūris teisingas tik iš tokios komandos, kaip Sūduva perspektyvos. Kruoja gynyboje aklai neužsidarė. Kruoja irgi norėjo laimėti. Todėl žymiai racionaliau buvo nemažinti atidumo gynyboje, leisti Kruojai ramiai atakuoti ir laukti savo šanso kontratakoje.

suduva-kruoja-bartkus-atakuojaDžiugas Bartkus atakuoja. 

Aišku, kai Bartkus bėga link Kruojos vartų prieš keliant kampinį – visiems tai kraują kaitina. Supranti, kad komanda eina va bank. Tačiau juk tai – greičiau nevilties, o ne ryžto laimėti išraiška. Ypač jei esi protingas žmogus ir žinai, kad Sūduva vis viena nesugeba normaliai kamuolio nuo kampinio gairelės pakelt. Kai taip yra, į Kruojos baudos aikštelę galima suleist ir Murauską, ir Ramoną ir dar pusę kurios nors tribūnos. Naudos daugiau nebus, jei kamuolys vis viena spiriamas taip stipriai, kad išlekia kitoje aikštės pusėje į užribį.

Štai tokios tokelės. Reiškiu pagarbą visiems iki vieno žaidėjams. Ne jūsų kaltė, kad pralošėte šias rungtynes ir visą sezoną. Jūs padarėte viską, kas tik nuo jūsų priklauso. Kas matė iš arčiau Sūduvos žaidėjų veidus po rungtynių – tas supras. Kad ir kaip bebūtų graudu, tačiau viso sezono simboliu laikyčiau šios dienos Valentino Baranovskio maksimalų sprintą tam, kad numuštų kamuolį nuo mūsų vartų linijos. Ši situacija tobulai parodė abiejų komandų požiūrius. Žaidė racionali komanda, kuri iš to racionalumo net nesugebėjo iki tuščių vartų kamuolio nuspirt (nes mėgino tai padaryt labai tiksliai), ir emocijų valdoma komanda, kuri išsprendė atrodytų beviltišką situaciją. Deja, tai buvo tik viena rungtynių akimirka. O galutinį rezultatą visi žinome.

Valentino Baranovskio „reidas“ link savo vartų susilaukė ne menkesnių aplodismentų, nei Russo įvartis. Tribūnų palaikymas rodė, kad Sūduvos ištikimieji iš tikro turi ryšį su komanda aikštėje. Tai yra didžiulis laimėjimas. Tai yra pagrindinis šios Sūduvos „laidos“ pasiekimas. O kadangi futbolo čempionatai nesibaigia šiemet, į ateitį žvelgiu optimistiškai. Jei Sūduvos vadai pabus iš savo provincialių sapnų ir sugebės šiems žvėrims aikštėje rasti sumanių trenerių kolektyvą – šluosim visus iki vieno ir medalius galėsime patys pasirinkti. Jei tik jie pabus.

suduva-kruoja-ramonas-radzineviciusTreneris ir kapitonas.

suduva-kruoja-radzinevicius

suduva-kruoja-radzinevicius-kyla

suduva-kruoja-tomas-radzinevicius

Kaip Sūduva medalius pralošė?

2014-136

Deja, aš to nežinau. Kai Sūduva šiandien 1:2 pralošė Kruojai, buvau kažkur pakeliui į Lietuvą, o pastarąsias keturias dienas praleidau be interneto ryšio. Tačiau jei tokį ryšį būčiau turėjęs, šio turo anonsą būčiau pradėjęs maždaug taip. Būčiau parašęs, kad labai jau vidutiniškas Sūduvos žaidimas pastaruoju metu ir atitinkama mūsų kritika galėtų būti anuliuoti vienu mostu. Tereikėtų Sūduvai nugalėti Kruoją ir viskas stotų į savo vietas. Sūduva grįžtų į trečią vietą ir toliau ramiai galėtų rengtis ateities kovoms, kurios komandą ir mus vestų į šviesų rytojų. Deja, ši viltis neišspildė. Sūduva pralošė vienas svarbiausių šio sezono rungtynių. Tokiu atveju net nėra svarbu, kokiomis aplinkybėmis tai nutiko. Galbūt mūsų komanda buvo šimtą kartų geresnė už Kruoją, tačiau sėkmė nuo mūsiškių visiškai nusisuko (ką galėtum lementi žiūrėdamas į Kruojos įmuštų bankių vaizdo įrašą). Galbūt…  Variantų galėtų būti koks šimtas – futbole jų visada būna. Tačiau, perfrazuojant kadaise tartus Algimanto Gabrio žodžius, komanda privalo laimėti kertines sezono dvikovas. Privalo – ir taškas. Tik tada ji gali tikėtis gerų rezultatų. Jei komanda to padaryti nesugeba – visa kita nesvarbu. Nesvarbu, kad buvo pasiekta įspūdingų pergalių. Negti nesvarbu, kaip buvo praloštos tos pačios svarbiausios rungtynės. Svarbu tik tai, kad jos buvo praloštos. Vadinasi – komanda nėra pajėgi siekti rimtesnių tikslų. Kad ir kokio stiprumo būtų sudėtis, kad ir kokia stabili būtų finansinė situacija. Taigi, komandos Prezidentas galbūt galėtų paprašyti aukščiau nupaveiksluotų Marijampolės nekilnojamo turto pardavėjų, kad jie tuo pačiu parduotų ir Sūduvos šių metų medalius. Mūsų komandai jų jau nebeprireiks. O už gautus pinigus gal kokį labai gerą legionierių kitiems metams bus galima nupirkt? Kuris pats vienas galėtų esminių rungtynių baigtį nulemti.

24: SŪDUVA 0:0 EKRANAS

2014-135

Paprastai aš esu labiau optimistas, nei pesimistas. Tačiau šios rungtynės manyje pažadino gūdų pesimistą. Tiesa, reikia pripažinti, kad rungtynes žiūrėjau internetu ir mažumą fragmentiškai – man šiandien buvo darbo diena. Tačiau net ir šių rungtynių garso takelio būtų pakakę, kad suprastum, jog Sūduvai einasi prastai. Stadionas buvo labai tylus – Sūduvos gerbėjai turėjo mažai progų patriukšmauti ir pasilinksminti.

Pradėti galima toje vietoje, kur baigėsi mūsų diskusijos prieš šias rungtynes. Geras treneris yra Valdas Dambrauskas ar nelabai? Atvirai pasakius, nustebau, rungtynių anonso komentaruose radęs tiek nemeilės Ekrano treneriui. Aš taip pat nesu nei Valdo draugas, nei gerbėjas. Tiesiog man patinka ką šis treneris kalba – to pakanka, kad suprastum, jog kiekvienam varžovui turi būtent jam suformuluotą žaidimo planą. Valdo kalbose nesutiksi visiems be išimties Lietuvos treneriams būdingų poringių “nesuprantu, kas komandai nutiko”, “kažkodėl komanda palūžo”, “sėkmė nuo mūsų nusisuko” ir kitų panašių pašnekesių su dvasiomis, o ne su futbolo taktika ar strategija.

Sakyti, kad Valdas Dambrauskas kol kas nieko nepasiekė – galima. Tačiau man labiau rūpi, ką Valdas Dambrauskas pasiekė šios dienos rungtynėse prieš Sūduvą. Pradėkime nuo pradžios. Sūduva šiandien yra visomis prasmėmis galingesnė komanda. Stipresnė sudėtis, daugiau patirties, stabili finansinė situacija. Kas tuomet yra atsakingas už tai, jog šiandien Ekranas lošė su Sūduva kaip lygūs su lygiais? Aš sakyčiau – Valdas Dambrauskas. Daugiau jokių racionalių priežasčių ar argumentų nerandu.

Pažiūrėkime kaip viskas buvo. Pirmą kėlinį Ekranas stipriai atsitraukė. Klasika – jei planuoji lošti antru numeriu, rungtynių pradžioje reikia visų pirma gintis, nes tokioje situacijoje dar nepavargęs varžovas mėgina iš paskutiniųjų įkalti įvartį per pirmas 15-20 minučių. Viskas taip ir buvo. Ekranas masyviai gynėsi, o Sūduvos puolimo priemonių arsenalas neleido tikėtis efektyvaus žaidimo prieš tokią gynybą. Iš esmės per visą kėlinį Sūduva surengė vieną įspūdingesnę ataką, kai staigiais, vienu lietimu atliktais perdavimais į gerą poziciją smūgiui buvo išvestas Grigaravičius (Bagdanavičius – Radzinevičius – Chvedukas – Grigaravičius). Kodėl tokio futbolo Sūduva nežaidžia visas rungtynes – Valdas Dambrauskas mums tikrai nepaaiškins. O va iš mūsiškio trenerio greičiau galime tikėtis “sėkmė buvo ne mūsų pusėje”.

Į kėlinio pabaigą Ekranas pamažu ėmė tolti nuo savo vartų, žaidėjai plačiau išsidėstė aikštėje ir žaidimas išsilygino. Galų gale, Ekranas “progų” turėjo ne mažiau už Sūduvą. Panašiu stiliumi futbolas vyko ir antrame kėlinyje. “Įdomus futbolas” – kaip jau trečias Sūduvos rungtynes iš eilės kartoja Paulius Jakelis. Iš tikro – futbolas įdomus, įtemptas, kraują varinėjantis. Tačiau aš mieliau rinkčiausi bjaurų futbolą ir Sūduvos pergales.

O dabar pamėginkime atidžiau pažiūrėti į priežastis, lėmusias tai, kad teoriškai žymiai stipresnė komanda (Sūduva) per visas rungtynes atrodė nė trupučio ne stipresnė už teoriškai žymiai silpnesnę komandą (Ekranas).

Sūduva buvo dar mažiau pavojinga, nei žaisdamas prieš “teoriškai” žymiai galingesnes komandas už Ekraną – Trakus ir Atlantą. Anose rungtynėse buvo daugiau aštrių momentų, nei šiandien. Štai čia ir galima būtų pasakyti, kad Valdas Dambrauskas yra geresnis treneris už Jankauską ir Sarsaniją, nes jis perskaitė Sūduvos puolimo principus ir labai lengvai tą Sūduvos puolimą neutralizavo.

Tiek žaidžiant prieš Trakus, tiek ir prieš Atlantą visus pavojus Sūduvoje keldavo du krašto saugai – Grigaravičius ir Baranovskis. Vaskelai sėdint ant suolo, aikštės viduriu Sūduva priešininkams praktiškai negrąsindavo. Ir ką? Šiandien Baranovskis matėsi vos vos, o Grigaravičiaus apskritai nebuvo (jei neskaičiuosim to karto, kai po tobulo Martinezo perdavimo nepataikė į kamuolį Ekrano baudos aikštelė). Spėju, Valdas Dambrauskas pasižiūrėjo, kad Trakai ir Atlantas su šiais Sūduvos žaidėjais problemų turėjo dėl to, jog jie tiesiog lengvai apibėgdavo lėtesnius krašto gynėjus. Ir ką? Pastatykime prieš juos du, o kartais ir tris žmones. O kadangi Baranovskis ir Grigaravičius nėra Elivelto, tai toks gynybos tankumas jiems yra neįveikiamas.

Kodėl galima prieš Baranovskį ir Grigaravičių lošti keliais žaidėjais? Todėl, kad nei centre, nei baudos aikštelėje Sūduva šiuo metu neturi jokios jėgos. Vadinasi, tie du Sūduvos žaidėjai pavojų kelia tik tuomet, kai sugeba prasibrauti pro krašto gynėjus ir aštriai įlėkti į baudos aikštelę. Iš toliau į baudos aikštelę skersuoti kamuoliai nėra pavojingi, nes baudos aikštelėje stumdosi nebent lengvas ir mažas Chvedukas (čia dar vienas niuansas – tokie gynybinio plano žaidėjai kaip Šoblinskas ar Činikas apskritai taip giliai į priekį nelenda, todėl neutralizuoti 2-3 baudos aikštelėje esančius žaidėjus nėra sunku.). Sūduvos krašto saugai neturi kur kamuolio atmesti ir į centrą, nes ten – nieko nėra. Martinezas yra neblogas, tačiau jis – ne playmakeris. Tiesa, dar yra Tomas Radzinevičius. Na gerai, jam taip pat paskirsim 2-3 prižiūrėtojus (kas taip pat akivaizdžiai matėsi).

Štai taip elementariai Valdas Dambrauskas susitvarkė su Sūduvos puolimu. Sutankini gynybą prieš kelis pavojingiausius žaidėjus, kurie bet kokiu atveju neturi jokio kito sprendimo be individualaus prasiveržimo. Todėl net ir matydami prieš save kelis gynėjus, jie vis viena mėgina veržtis. Nes daugiau pasirinkimų neturi.

Kitas niuansas. Valdas Dambrauskas mato, kad Sūduva priekyje neturi jėgos ne tik skersuotiems perdavimams susirinkti. Jis mato ir tai, kad Sūduva labai prastai įgyvendina standartines situacijas – baudos smūgius, kampinius. Dėl to jis nurodo savo žaidėjams negalvojant spardyti kamuolius iš savos baudos aikštelės – į užribius, kampinius – nesvarbu kur, kad tik kamuolys baudos aikštelėje ilgiau neužsilaikytų. Mes puikiai žinome, kiek pavojų prie savo vartų Sūduva yra per pastaruosius metus sukėlusi vien dėl to, kad mėgina “protingai” išnešti kamuolį toliau nuo savo vartų. Šiandien Ekranas Sūduvai “antrų šansų” nesuteikdavo. O “dar vienas kampinis” mūsų komandai nėra šansas. Tai – iššvaistyta proga.

Beviltiškas Sūduvos žaidimas standartinėse situacijose man yra didžiausia šio sezono paslaptis. Sūduva šiandien kėlė milijoną kampinių, bet pavojingesnis tebuvo vienas pirmame kėlinyje, kai kamuolys nusileido beveik ant žemės, o Šoblinskas sugebėjo iššokti iš už Ekrano žaidėjų nugarų. Tik į vartus eilinį kartą pataikyti nepavyko. Kodėl Sūduva taip blankiai atrodo per standartines situacijas – aš tikrai nežinau. Galinčių galva lošti žaidėjų mūsų komandoje lyg ir yra. Gal per mažai šiuo klausimu dirbama per treniruotes? Juk graudžiai atrodo tas identiškas fintas, kurį jau antrose rungtynėse po baudos smūgio mėgina atlikti Chvedukas ir Grigaravičius. Abu kartus fintas totaliai nepavyko – tai gal iš tikro jis nėra pakankamai nugludintas per treniruotes? Beje, šį kartą buvo panašu į tai, kad Ekrano žaidėjai “atspėjo”, kas bus, kai prie kamuolio lieka minėti Sūduvos žaidėjai. Valdo Dambrausko nuopelnas? Gerai, tegul atsakymas būna neigiamas. Sakykime, kad tiesiog Ekrano gynėjai yra tiek sumanūs, kad patys savarankiškai sugeba tokius momentus teisingai perskaityti.

Beje, Ekranas pralenkė Sūduvą ir kitu parametru. Yra tiesa, kad daugumą pusprogių jauni Ekrano žaidėjai išvaistė paskutinėse stadijose, nevalyvai stabdydami kamuolį, nesugebėdami atlikti perdavimo ar tiesiog jį pamesdami. Tačiau į atakas Ekranas išeidavo kokybiškiau nei mūsiškiai. Matėsi, kad savoje aikštės pusėje kamuolį perėmęs Ekrano žaidėjai nekala jo bet kur į priekį. Jis jį perduoda ten, kur privalo būti atakuojantis kolega. Ir dažniausiai jis ten būdavo. Spėju, kad tikslių pirmų perdavimų Ekranas šiandien atliko daugiau nei Sūduva, kuri dažniau mėtydavo abstrakčius balionus “Radzinevičiaus kryptimi”.

Kokia išvada? Paprasta. Valdas Dambrauskas paanalizavo Sūduvos žaidimą keliose paskutinėse rungtynėse ir puikiai pasirengė. O Sūduva – neparengė nieko naujo. Mėgino Ekraną įveikti tuo pačiu stiliumi, kokiu nepavyko nugalėti nei Trakų, nei Atlanto. Gal mūsų treneriai galvojo, kad Ekranas – silpnesnė komanda už anuos varžovus, todėl ją nugalėti bus paprasta net ir atbulom kojom lošiant?

Deja, Ekranas prieš Sūduvą atrodė geriau, nei Trakai ir Atlantas kartu sudėjus. Kaip reikėjo lošti prieš Valdo Dambrausko komandą? Taip, kaip buvo padaryta ta vienintelė normali ataka pirmame kėlinyje – greitais, staigiais perdavimais vienu lietimu, pažeme ir į tuščius plotus. Tą kartą buvo įrodyta elementari tiesa – jauni Ekrano žaidėjai nėra pakankamai pasikaustę taktiškai, kad “gaudytų” tokio stiliaus atakas. Tačiau Sūduva mieliau rinkosi aukštus balionus į baudos aikštelę net ir tuomet, kai joje tebūdavo tik mažieji Chvedukas ar Russo.

Šiandien nuo pradžios iki pat galo žaidė Sūduvos naujokas iš Ispanijos. Tad galime įvertinti ir jo potencialų indėlį į Sūduvos rezultatus. Deja, belieka konstatuoti vieną faktą. Žaidžia Martinezas malonų futbolą, tačiau jo įtaka Sūduvos išvaizdai yra keliskart menkesnė nei Armino Vaskelos prieš ilgąją pertrauką. Man smagu matyti Lietuvoje tokius futbolininkus – jie demonstruoja elementarius futbolo įgūdžius, be kurių net ir žemiausioje Ispanijos lygoje ko gero negalėtum lošti, bet kurie jauniems Lietuvos futbolininkams vis dar yra “neatrasti žemynai”. Pavyzdžiui, būdas, kaip teisingai korpusu prisidengti kamuolį. Arba – kaip gavus kamuolį staigiai truktelėti į priekį ir palikti užsižiopsojusius priešininkus toli už nugaros. Tačiau Martinezas nėra to stiliaus ir lygio žaidėjas, kuris vienu nestandartiniu veiksmu gali įvykius aikštėje apversti aukštyn kojomis. Kitaip tariant, jis nėra Ledesma, Valskis ar Radzinevičius. O juk būtent tokios kokybės futbolo ir norėtųsi tikėtis iš legionieriaus. Nesvarbu iš kokios šalies jis būtų atvykęs.

Vieną klausimą galima adresuoti ir Sūduvos vadams. Kaip nutiko, kad beieškant pastiprinimo Sūduvos puolimui toli už Lietuvos sienų, vienas rezultatyviausių lygos puolėjų Lukas Kochanauskas tyliai persikėlė iš Ekrano į Trakus? Ar Lukas nebūtų tas žmogus, kuris šiandien galėtų ne tik leisti pailsėti Tomui Radzinevičiui, bet ir tapti faktoriumi, suteikiančiu atšipusiam Sūduvos puolimui energijos ir aštrumo?

Generalinė išvada dar liūdnesnė. Sūduva per pertrauką pastiprėjo. Labiausiai visi džiūgavome dėl portugališko kraujo trenerių štabe. Tačiau po pertraukos komandą ištikęs štilis užtruko kaip niekad ilgai. Blogiausia, kad ne tik nėra rezultatų, bet ir žaidimas tapo blankus bei nuspėjamas.

Iš likusių trečiame rungtynių, svarbiausios bus prieš Kruoją. Tačiau su tokiu futbolu, kokį šiandien rodė Sūduva, nugalėti Kruoją galima tikėtis nebent tuo atveju, jei Sūduvai “sėkmė šypsosis” labai plačiai, o Kruojai – “visai nesišypsos”. Kruoja juk yra to stiliaus komanda, su kuriomis Sūduvai lošti sekasi sunkiausiai – visų pirma gerai ir masyviai ginasi ir neblogai pereina į greitas atakas. Vienu metu jau buvo pasirodę, kad mūsų komandai šiais metais medalius iškovoti bus juokų darbas. Tačiau dabar panašiau yra į tai, jog visą energiją teks visų pirma investuoti į LFF taurės turnyrą, kad dar šiemet iš jo neišlėktume taip, kaip išlėkėme pernai. Pirma lyga yra pilna komandų, kurioms dabartinis Sūduvos futbolas yra tikrai įkandamas. Belieka tikėtis, kad Sūduvos trenerių štabas spės padaryti išvadas taip, į kovą dėl medalių Sūduva sugrįžtų dar iki trečio rato pabaigos.

16: SŪDUVA 0:1 KRUOJA

Gaila, tačiau pertrauka gerokai išmušė mūsų komandą iš atrasto kelio, todėl ir vėl reikės kelių savaičių, kad Sūduva įsibėgėtų. Kadangi rungtynes žiūrėjau kankinamas migrenos, tai ypatingai šis pralaimėjimas liūdesio neįvarė. Gal liūdėti iš tikro neverta – tai buvo toks “darbinis” pralaimėjimas, kai laimėjusioji komanda nesužaidė ypatingai geriau, o pralaimėjusioji – išskirtinai tragiškai. Iš pradžių laimėjusiai komandai pasisekė įmušti įvartį, o tada laimėjusioji komanda sužaidė išmintingai ir sugebėjo rezultatą išsaugoti. Kitaip nei tą kartą, kai Marijampolėje išsigelbėjo Atlantas. Galėtum sakyt, kad Atlantui gelbėjo ir teisėjai, tačiau mūsų žaidėjai net ir teisėjams nesudarė galimybės Sūduvai pagelbėti.

Kruoją girti reikia. Greičiausiai reikia girti ir Kruojos trenerį rusiška pavarde. Kuo daugiau Lietuvos futbole tokių žmonių, tuo liūdniau atrodo “lietuviškoji” futbolo trenerių mokykla. Tos mokyklos vedamos komandos lūžta kaskart, kai priešininkas lošia iš anksto suplanuotą futbolą, nes mūsiškiams kurti planus ir juos perteikti komandai – pernelyg sudėtinga užduotis.

Tiesą pasakius, Kruoja vakar lošė futbolą, kurį antrą sezoną propaguoja ir Sūduva. Drausmingas žaidimas nuo gynybos, geltonos kortelės, gaunamos už priešininko pavojingesnių kontratakų stabdymą ir labai staigus perėjimas iš gynybos į puolimą. Sūduva tokį futbolą taip pat moka žaisti, tačiau vakar Kruojos veiksmai buvo keliskart tikslesni ir efektyvesni.

Nemačiau gyvai įvarčio – kai įsijungiau teliką, rungtynių rezultatas jau buvo padarytas. Iš vėlesnių pakartojimų man pasirodė, kad įvartis buvo iš tokių serijos, kai sakoma “pasisekė”. Arba – “nepasisekė”, jei kalba eina apie praleidusią komandą. Kitaip Kruojos įvartį būtų galima vertinti tik dėl to, kad Mačiulis per likusį rungtynių laiką atliko dar kokius 2-3 panašius smūgius, po kurių dažniausiai reikėdavo maksimalių Bartkaus pastangų, kad rezultatas netaptų dar liūdnesnis.

Tačiau sakyti, kad Sūduva vakar kaip nors ypatingai prastai lošė gynyboje nederėtų. Be vieno kito atvejo, iškirtinių progų ir Kruoja daugiau neturėjo. O kad pusprogių buvo – tai natūralu. Kitaip ir negali būti, kai viena komanda masiškai ginasi, o kita didelėm pajėgom mėgina keisti rungtynių rezultatą.

Taigi, Kruoja sužaidė neblogas rungtynes. Kruojai pasisekė įmušti greitą įvartį, o tada ši komanda racionaliai sėdo į autobusą ir juo išsivežė tris taškus. O ką – juk ne tik Jose Mourinho turi teisę vadintis autobuso vairuotoju.

Sūduvos bėda yra ne išskiritinai geras Kruojos žaidimas, o tai, kad nebuvo sugebėta atgaivinti to žaidimo, kurį Sūduva jau buvo pradėjusi lošti. Po praleisto įvarčio Sūduvos žaidimą galima skelti į tris dalis.

Pirma dalis truko beveik visą pirmą kėlinį ir pasižymėjo nesugebėjimu organizuoti greitų atakų. Kai priešininkas ginasi autobusu, kontratakoms progų ir taip nėra daug, tačiau netgi tuomet, kai Kruoja didesnėm pajėgom pereidavo į Sūduvos pusę, kamuolį perėmę mūsiškiai dažniau ieškodavo kolegų už nugaros, o ne priekyje. O ką nors gero nuveikti lėtu poziciniu puolimu, kai priešininkas ginasi autobusu, net Žalgiriui ar Barcelonai nėra lengva. Sūduva trūksta elementarių kombinacinio futbolo įgūdžių, treniruotėse gerai atkaltų derinukų, nestandartinių sprendimų, galinčių sugriauti masyvią priešininko gynybą.

Pirmo kėlinio pradžioje ir didesnę antro kėlinio dalį Sūduva jau ėmė žaisti labiau sau būdingą futbolą. Ypatingai efektyvus jis nebuvo dėl to, kad Kruoja ir toliau labiau rūpinosi gynyba. Daugiau niekas šiais komandai neberūpėjo – tik ginti ir tempti laiką. Ir pykti už tai ant Kruojos negali – juk rezultatą pasiekė.

Trečioji dalis prasidėjo likus kokia dešimt minučių iki rungtynių galo. Aikštėje prasidėjo chaosas, kuris ir vėl buvo naudingesnis Kruojai, o ne Sūduvai. Mūsų rungtynių komentatoriai tokius dalykus vadina “paskutiniu vartų šturmu”, tačiau Lietuvoje tai dažniausiai reiškia didelį skaičių bet kaip link priešininko vartų leidžiamų balionų. Maždaug taip atrodė ir vakarykštis Sūduvos “šturmas”. Praktiškai visos Lietuvos komandos tokiais atvejais žaidžiai panašiai. Tik aš sunkiai pamenu atvejį, kai Sūduva būtų sugebėjusi tokiu chaotišku kepurių mėtymu pasiekti rezultatą. Na gal prieš pora metų, kai po Sūduvos Sakalų dūmų uždangos paskutinėmis sekundėmis bankę Taurui įkalė Lukšys. Tuo tarpu dar visai šviežią pergalę prieš Trakus Vilniuje atnešė ne “paskutinis vartų šturmas”, o agresyvus, greitas, tačiau protingas ir į “balionų taktiką” nepereinantis futbolas.

Šiemet jau ne pirmą kartą matom, kad antro puolėjo išleidimas Sūduvai jokios naudos neatneša. Nuo to, kad aikšten išėjo libanietis, Sūduvos jėgos Kruojos baudos aikštelėje ypatingai nesustiprėjo. Gynėjų ten vis viena buvo daugiau. Jų buvo taip tiršta, kad bet kokie balionai iš aikštės gilumos negalėjo atnešti jokios naudos.

Balionų rezultatas irgi buvo klasikinis – tuo metu, kai atakuoti labiausiai reikėjo Sūduvai, vieną po kitos kontratakas ėmė rengti Kruoja. Tik stebėtis čia nėra kuo. Kai didesnė dalis mūsiškių susigrūda aplink Kruojos baudos aikštelę ir laukia iš gynėjų zonos atlekiančio baliono, aikštės vidurys tampa visiškai tuščias. Ir jei kamuolys atšoka kur toliau nuo Kruojos vartų (o taip būdavo beveik kiekvieną kartą), priešininkas iškart gauna puikią greitos atakos galimybę. Erdvės – kiek nori. Juk aikštės vidurys yra visiškai tuščias. Lyg ir turėtų būti aišku, kad tokiais atvejais prasmingiau eiti kraštais ir bent jau kelti kamuolius išilgai galinės linijos. Tačiau, kad toks žaidimas nutiktų, stiprinti reikia ne puolimą, o saugų grandį. Anksčiau Gvildys dar galėdavo tokiais atvejais aikštėn mesti Kiselevskį ar Andelkovičių, o vakar ant suolo buvo likę tik gynėjai.

Nevandinčiau šių rungtynių blogiausiomis, kurias šiais metais sužaidė Sūduva. Buvo ir blogiau. Tačiau jos galėtų tapti nebloga pamoka apie tai, kas lems šio sezono medalių laimėtojus. Laiko dar yra.

Laukiam: Sūduva – Kruoja

Buvę Sūduvos žaidėjai muša I lygoje. 

Po kelių savaičių pertraukos sugrįžti nėra lengva. Visada taip būna. Tačiau kaip taisyklė pakanka vienerių rungtynių ir visokie niekai (kaip, pavyzdžiui, Pasaulio čempionatas) iškart pasimiršta. Per šią pertrauką dauguma A lygos komandų veikė tai, ką per tokias pertraukas yra įpratę veikti – atostogavo ir tylėjo. Todėl ir mums nelabai yra ką pasakyti. Tikiuosi, Sūduvos ligoniai pasveiko – ir Činiką, ir Kovačevičių mačiau po Marijampolę vaikštinėjančius miesto šventėje. Tai, kad dėl kortelių negalės lošti Chvedukas jau seniai buvo aišku. Žodžiu, kad nebūtų taip ilgu laukti rytojaus rungtynių, galim pažiūrėt, kaip įvarčius I lygoj mušė du buvę Sūduvos žaidėjai. Video viršuje. O rytojaus žaidimą, kaip supratau, rodys ne tik stadione ir internetu, bet ir per teliką.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1 189 021 hits