Įdomu, ką apie tai pasakytų Puaro?

Lietuviško futbolo sezono pabaigos proga šiomis dienomis driokstelėjo dar vienas skandaliukas. Toks menkutis ir beviltiškas, tačiau pakankamai pamokantis.

Taigi, ponulis Budraitis iš portalo futbolas.lt savo stiliumi sukurpė konspiracinį voratinklį. Į detales čia nesigilinsiu, manau, patys jo straipsniūkštį skaitėt. Jo konspiracijos esmė paprasta. Kadangi paskutiniuose turuose vyko kova dėl aukso medalių, tai praktiškai kiekvienos jų, kuriose dalyvavo Ekranas buvo sutartos. Kiek Budraičio teiginiuose yra tiesos – nesvarbu. Šis žurnalistas kaip taisyklė įrodymų neturi, o visus savo priešams metamus kaltinimus paprastai argumentuoja neformaliais pokalbiais kokio nors futbolo renginio metu.

Linksmesnė šiuo atveju buvo LFF reakcija. Kitaip nei ankstesniais kartais, LFF nutarė nesnausti ir atsako sulaukėme žaibiško. Lapkričio 15 dieną pasirodė Budraičio straipsnis, o lapkričio 16 LFF jau turėjo tekste minėtų klubų (Atlantas, Kruoja, Banga) oficialius raštus. Tad skandalo evoliucija pasuko į “kaltinimai buvo paneigti”. Ir ką? Viskas?

Panašu, Kvedarui tiesiog nusibodo Budraičio priekabiavimas. Tačiau kreiptis į teismą juk Kvedaras negali, ar ne? Tokie pareigūnai į teismus niekada nesikreipia. Todėl viskas buvo padaryta klubų rankomis. Jiems liepta sukurpti atitinkamus raštus, bei atsiųsti juos į… Taip, nieko nuostabaus – raštai buvo nusiųsti ne teisėjams ir policininkams, o tai pačiai LFF!!!! Va čia tai bent ėjimas!

Nors gal ir nereikia stebėtis. Tokią “teisingumo” sampratą LFF prezidentas propagavo ir savojo teisinio skandalo metu. Jos principas: “Jeigu aš sakau, kad nebuvo, vadinasi – nebuvo. Ir jokių papildomų tyrimų ar įrodymų nereikia”.

Tiesa pasakius, Budraitis šioje istorijoje – vienintelis teigiamas personažas. Kad ir kaip mes besuktume – žurnalistai turi teisę kelti panašius klausimus. Tačiau kol susirašinėjimas vyksta tarp organizacijos (LFF) ir žurnalisto – surasti tiesą nėra jokių šansų.

Trijų klubų pareiškimai – šūdo verti. Ko kito buvo galima tikėtis? Kad klubas pripažins mėginęs daryt neteisėtą įtaką rungtynių baigčiai? Ar kad vienas klubas pakišinės kitą klubą? Taip niekada nebūna. Vienos bendruomenės nariai niekada nekenkia vieni kitiems – žymiai paprasčiau yra tyliai susitarti už uždarų durų. Čia taip pat kaip kokioj savivaldybėj – visi žino, kad kyšiai nuolat duodami, tačiau joks savivaldybės klerkas niekada neįduos kito savivaldybės klerko.

Kyšininkavimo atvejus valstybės institucijose atskleisti gali tik teisėsaugos institucijos ir atitinkami pareigūnai. Tie, kurie stebi situaciją ir, kilus įtarimams, atlieka tyrimus. Kai kalba eina apie korupciją futbole – galioja tas pats principas.

Korupcija, sutartos rungtynės, neteisėtų medikamentų naudojimas – tokių skandalų futbole buvo pilna visais laikais. Tačiau kaip taisyklė jie nutinka tik didžiosiose futbolo šalyse, kurios taip pat yra ir senas tradicijas turinčios demokratinės valstybės. Ir tokius atvejus atskleidžia ne futbolininkai, ne klubai ir ne federacijos. Juos atskleidžia teisėsaugos institucijos, kurios veika savarankiškai – pačios ir neprašytos pradeda tyrimus ir į tai, ką oficialiai bando pareikšti federacijos bei klubai nekreipia dėmesio.

Tokios tokelės. Tad korupcijos ir neteisėtų sutartimų lietuviškam futbole nėra. Nes taip pasakė Lietuvos futbolo federacija. Ir netikėti šia įstaiga mes neturime jokių priežasčių, ar ne?

Du šaunuoliai per TV

Vakar vakare netyčiomis užmačiau ilgą pokalbį tarp šaunuolio žurnalisto Jakilaičio bei šaunuolio Lietuvos futbolo vado Kvedaro per lietryčio TV. Pokalbio trukmė ir užmojis lyg ir turėjo sudėti visus taškus šiomis dienomis po žiniasklaidą plaukiojančioms istorijoms bei gandams apie LFF prezidento nesutarimus su teisėsauga.

Ir ką gi mes sužinojome? Ogi nieko. Tai ir yra didysis vakarykštės laidos atradimas. Spaudė Jakilaitis į kampą Kvedarą, uždavinėjo visokius nepatogius klausimus, braukė pirštu per laikraščius skaitydamas visokias siaubingas citatas, o Kvedaras demonstravo aukščiausius demagogijos sugebėjimus (retkarčiais pasiekdamas net Romanovo lygį) ir lyg slidi silkė išsinerdavo iš kiekvienos Jakilaičio paspęstos kilpos. Jei anksčiau iš spaudai duotų interviu Kvedaras atrodė lyg ūkininkas, kuris moka tvarkyti reikalus, tačiau nelabai sugeba suregzti padorų ir prasmingą sakinį, tai šį kartą LFF prezidentą pamatėme visame gražume. Politkorektiškasis Jakilaitis, įpratęs bendrauti su partijų lyderiais ir ministrais pirmininkais liko it musę kandęs.

Aišku, visada yra tikimybė, kad toks ir buvo šio pokalbio tikslas – visus Kvedarui mestus kaltinimus pamerkti į anekdotų ir „likimo pokštų“ liūną. Pavyzdžiui, tokioje šviesoje pasirodė visi žiniasklaidos (cituojančios teisėsaugos šaltinius) nurodyti Kvedaro ir Daktaro susidūrimai – tai jie lošia futbolą kalėjime (paskatinti UEFA), tai jie „netyčia“ susitinka kažkokioje mėsos krautuvėje Utenoje. Kaip jau ir įprasta Lietuvoje, kaltinamasis apie kaltinimus sužino iš spaudos (nors kažkoks raštas mašinoje lyg ir mėtosi). Patiko man ir LFF prezidento noras būti neatsakingam už viską, po kuo nėra jo asmeninio parašo – suprask, atsako tas, kuris pasirašė. O labiausiai prajuokino esminis LFF veiksmų teisėtumo argumentas – atseit, UEFA taip smarkiai prižiūri savo duotų pinigų panaudojimą, kad ką nors neteisėto su tais pinigais nuveikti tiesiog neįmanoma. Juk tūli lietuviai nežino, kad apie tarptautinių futbolo organizacijų korupcinius skandalus knygos yra rašomos. FIFA apskritai yra ko gero labiausiai korumpuota ir mažiausiai kontroliuojama tarptautinė organizacija pasaulyje. Aišku, po Vatikano.

Trumpai tariant, šis pokalbis – visiška klasika. LFF žino, kad jos tarptautiniai šeimininkai netoleruoja jokio valstybės kišimosi į futbolo reikalus. Todėl visus kaltinimus atmeta drąsiu: „aš žinau, kad to nebuvo, todėl to ir nebuvo“. Tokios pozicijos, paremtos nekaltumo prezumpcijos principu pilnai pakanka mundurui nuvalyt.

Net lietrytis pasielgė kaip įprasta – šį rytą galėjome pamatyti puikų minėtos laidos fragmentą. Ne, ne apie futbolą jame buvo kalbama. Kam futbolas rūpi? Tame fragmente Kvedaras karštai įrodinėjo neesąs gėjus. Nors… Gal tai ir buvo vienintelis tikras minėto pokalbio faktas.

Gaila, kad visos šios nesąmonės dedasi kaip sykis prieš pirmąsias Lietuvos rinktinės atrankos rungtynes. Neabejoju, kad LFF pozicija jai mestų kaltinimu klausimu atbaidys dar daugiau žmonių nuo stadiono penktadienio vakarą. Tokių žmonių, kurie futbolui nėra abejingi, tačiau kurie nežino tiek, jog sugebėtų atsieti LFF skandalus nuo Lietuvos rinktinės idėjos. Netikiu, kad ši istorija turės kokią nors pabaigą. Ji pasivartys žurnalistų lūpose ir nusės į archyvus. Kaip ir visi kiti neišspręsti LFF skandalai. O tai reiškia, kad žurnalistai turės dar daugiau medžiagos, kai eilinį kartą norės Lietuvos futbolą paniekinti.

p.s.

jei norite daugiau, štai keletas nuorodų: vakarykščio pokalbio išguldymas raštu, pirmasis pranešimas apie Kvedaro bėdas, tolesnė eiga ir Varanavičiaus komentaras bei  pačios LFF oficialus pareiškimas. Papildymas: Liutauro Varanavičiaus atviras laiškas ir interviu šia tema su Valdu Ivanausku.