Posts Tagged 'Ledesma'

2013 sezonas: cunamiai ir tornadai

2013-269

Manau, jau esame pasirengę suvest sezono galus. Paskutinio turo emocijos aprimo, todėl galima ramiau peržvelgt metus ir pagalvot, ko galima būtų laukti kitais. Pradedu nuo bendros apžvalgos, kurioje mėginsiu Sūduvą įterpt į platesnį lietuviško futbolo kontekstą.

Lietuvos futbolas: A lyga, Europa, rinktinė ir t.t. Lietuvos futbolas mėgsta aštrius įspūdžius – nėra sezono be skandalų, be nesąmonių, be krūvos atleidimų ir atsistatydinimų bei ugningų kalbų apie lietuviškos futbolo atgimimą ir tiek pat dramatiškų tų vilčių laidotuvių. Tarpsezonis buvo klasikinis – ir vėl iki paskutinės akimirkos buvo neaišku, kiek ir kokių komandų loš lygose.

Šiaip jau A lyga buvo visai nebloga. Kokį trečdalį sezono apskritai atrodė, kad reikalai smarkiai pagerėjo. Rodėsi, kad net 5-6 komandos mėgins pasikapoti dėl medalių. Šiame kontekste nykus Sūduvos  startas skambėjo itin dramatiškai. Juk pirmą ratą Sūduva baigė 6-oje vietoje, priekin praleidusi ne tik lyderių trejetą, bet ir Kruoją su Šiauliais. Tuo metu ne vienam, manau, kilo įtarimas, kad Sūduvai net ir ketvirtą vietą bus problematiška gauti, nekalbant apie medalius.

Vėliau viskas sugrįžo į klasikinį formatą – vienas aiškus lyderis, pora aiškių autsaiderių, o visi kiti – košė, kurioje nutikti gali bet kas. Pavyzdžiui, Kruoja gali laimėti prieš Ekraną, tačiau pralošti Taurui. Šiauliai gali pasikapoti su Žalgiriu, o paskui kaip reikiant gauti į skudurus nuo Bangos. Sezonui įsibėgėjus trys komandos vis tik paliko visus kitus gerokai už nugaros.

A lygos sezoną apibendrinant, galima pripažint, kad jis buvo įdomesnis, nei keli paskutiniai. Vien dėl to, kad mažumą persistumdė lygos lyderiai, tarp klasikinių trijų komandų ryžtingai įsiterpus Atlantui. Vien dėl to, kad medalinės intrigos išliko iki pat sezono pabaigos.

Visa kita buvo kaip visada su viena nedidele išimtim, kurios vardas – Vilniaus Žalgiris. Rinktinė ir vėl viską pralošė. Europoje Lietuvos klubai ir vėl pasirodė nykiai. Kaip niekad nykiai. Vienintelis Žalgiris sugebėjo gerokai pakurstyti jausmus. Deja, beviltiška dvikova su austrų Red Bull dar kartą parodė realią lietuviško futbolo situaciją. Juk paaiškėjo, kad net klubas, kuris lietuviškuose stadionuose atrodė itin dailiai, netgi avangardiškai, yra beviltiškai toli nuo šiandieninio futbolo stiliaus. Įtariu, kad situacija dar blogesnė nei FBK karaliavimo laikais – per tuos kelis metus Europos futbolas progresavo, o mūsų – kapanojosi toje pačioje vietoje.

Kitas įdomesnis niuansas – rusiško finansinio vamzdžio praplatėjimas Lietuvoje. Apie tai, kad Ekranui pinigai kapsi iš Rusijos buvo viešiau pakalbėta tik tuomet, kai tas vamzdis gerokai paplonėjo. Tačiau su trenksmu Panevėžio ir Kauno vietą užėmė Klaipėda. Tiek Atlantas, tiek pirmos lygos nugalėtojas Granitas, taip sakant, palaiko “glaudžius santykius” su rusiško futbolo industrija. Sunku pasakyt, kokių argumentuotų interesų rusiškas futbolo verslas turi Lietuvoje. Marijos Žemė pernelyg toli nuo didžiųjų futbolo centrų (tiek geografiškai, tiek konceptualiai), kad galėtum čia pasiekti kokių nors įvaizdžiui ar verslui reikšmingų pergalių. Stabilumo jausmo rusiški pinigai taip pat nekelia. Būtų keista, jei būtų kitaip. Spėju, nemažai klausimų bus atsakyta tarpsezoniu ir kito sezono pradžioje. Ar tikrai iš šiandieninio Atlanto bus pasiųstas lietuviškų legionierių desantas į rusiškus klubus? Ar tikrai šių metų investicija turi kokį nors rimtesnį ateities planą? Ir taip toliau.

2013-266LFF svetainė lapkričio 12. Tiek darbų, kad atnaujinti rinktinės lentelę nebuvo laiko. 

Lietuvos futbolo federacija: permanentinė viešųjų ryšių katastrofa. Nežinau, gal LFF gyvenimas panašia nesąmonių vaga tekėjo ir Varanavičiaus laikais. Tačiau Liutauras Varanavičius, panašu, puikiai išmanė viešosios nuomonės svarbą ir turėjo įgūdžių ją neblogai valdyti. Mat dingus iš futbolo orbitų šiam veikėjui, LFF stačia galva murktelėjo į skandalų liūną ir jame liko. Biurokratinio munduro nepavyko nuplaut net ir klasikinėmis pagyromis apie nuolat ir visoje Lietuvoje klojamas dirbtinės dangos aikštes, kuriomis LFF visada kontratakuoja, kai tik yra apkaltinama dykaduoniavimu.

Dabartinė LFF valdžia savo labui nesugebėjo panaudoti net ir Varanavičiaus palikimo – Europos jaunimo čempionato, kuris viešojoje erdvėje taip ir liko marginaliniu, niekam neįdomiu sporto festivaliu. Neabejoju, kad ant popieriaus viskas ten atrodys gerai – ir transliacijų per teliką buvo, ir žmonių stadionuose. Ko gero net atrastum Lietuvoje vieną kitą žmogų, kuris bus tą debilišką čempionato reklamą matęs. Tik va žadėtos naudos lietuviškam futbolui tas festivalis neatnešė. Medalį už futbolo populiarinimą galima dėti tik Žalgirio vadams, o dėl Lietuvos jaunimo rinktinės narių nepuolė muštis nei Italijos, nei Anglijos klubai.

Federacijos prezidentas šiais metais buvo užimtas. Kur ten rūpinsiesi Lietuvos futbolu, kai reikia nuolat rūpintis LFF reputacija? Gal dėl to nebuvo kam pabarti nei Lietuvos futbolo tvarkaraščių rašytojų, nei lygų ir turnyrų drausmės sergėtojų, kurie ypač pasižymėjo sezono pabaigoje. Tokio laisvo pačių rašytų nuostatų interpretavimo dar seniai neteko matyti. Nevėžio ir Dainavos atvejis LFF taurėje, FBK ir Bekento atvejis II lygoje, painiava perkėlinėjant nuobaudas iš vieno turnyro į kitą – toks jausmas, kad LFF klerkai sprendimus priimdavo remdamiesi asmeninėmis simpatijomis.

Čia dar galim padėt labai keistą LFF poziciją Ekrano konflikte su būriu žaidėjų, teigusių, jog klubas jiems yra skolingas pinigų (LFF atstovas kritikavo žaidėjų sprendimą kreiptis į teismą), beviltiškai patetišką bei apsimestinį žygį prieš nesąžiningus reikalus lietuviškam futbole (kai kovojama pranešimais spaudai) ir nesugebėjimą prisiimti atsakomybės už prastus rinktinės rezultatus (kai staiga ėmė rodytis, jog vengro išrinkimui federacijoje apskritai niekas nepritarė).

2013-267

Sūduvos sezonas I: kraštutinumų metai. Jei apskritai Lietuvos futbolas šiais metais gyveno gan ramiai, tai Sūduva mums kaip reikiant nervus ištampė. Iki šiol formatas būdavo vienodas – ambicingi prezidento žodžiai prieš sezoną, pusėtina pradžia, krizė sezono viduryje ir šiaip ne taip medalius pasiekianti, tačiau žaidimu nedžiuginanti komanda sezono pabaioje. Ne šiaip sau Sūduvą buvome praminę “futbolo sanatorija” – vieta, kur visai neblogi futbolistai gali ramiai gyventi lošdami puse kojos.

Šiemet viskas buvo kitaip – nors pirmų pokyčių kregždžių būta dar pernai. Pirmiausia turiu omeny Liubšio atleidimą ir Gvildžio nusamdymą. Tarpsezonyje komandoje neliko krūvos pagrindo žaidėjų – visa tai rodė mažėjantį komandos biudžetą, nes kokios nors kitos priežastys įvardytos nebuo. Priešsezoninė Prezidento kalba visus nustebino: “konkretūs tikslai komandai nėra keliami. Esminis reikalavimas – maksimaliai kovoti kiekvienose rungtynėse”. Kad ir kaip tai skambėtų linksmai, bent jau Prezidentas sezonu turėtų būti visiškai patenkintas – juk komanda iš tikro išpildė jai keltą tikslą.

Sezono pradžia buvo sunki, klampi ir depresiją varanti. Komanda atrodė liūdnai. Kvailai klystanti gynyboje, nieko doro nenuveikianti puolime bei stokojanti susižaidimo ir lyderių. Tiesa, nemažai potencialių lyderių buvo iškirtę traumos. Turint omeny ribotą sudėties pasirinkimą (ypač kai pasirodė, jog dublerių perkėlimas į pagrindinę komandą nėra toks paprastas dalykas), žaidėjų traumos buvo labai svarbus sezono pradžios faktorius.

Per pirmą ratą Sūduva sužaidė visas savo nykiausias sezono rungtynes ir blykstelėjo tik vieną kartą, kai nesugebėjo išsaugoti pergalės Panevėžyje. Daug nuo mūsų kliuvo visiems – ir žaidėjams, ir treneriams, ir komandos vadams. Gerbėjų susierzinimą nesunku suprasti. Gerbėjai buvo pasimetę – ne dėl prastos sezono pradžios ir menkų rezultatų, o dėl to, kad nesuprato, kur juda komanda.

Iš vienos pusės – nieko tame ypatingo nėra. Neįprasta Lietuvoje ką nors aiškinti klubo gerbėjams. Mažai yra klubų, kurie sugeba ne tik šiokį tokį ateities planą nubrėžt, bet ir kaip nors jį žmonėms papasakot. O kad mes jau senokai buvom įpratę tiek klubo veiksmus, tiek komandos žaidimą narstyti iki smulkmenų, tai šį anatominį darbą dirbome ir šiais metais. Tik va – diskusijos buvo sunkios, nes trūko faktinės medžiagos. Tad ir sukosi mintys nuo optimistinio komandos atnaujinimo iki pesimistinės bankroto galimybės.

Žingsnis po žingsnio Sūduva pasiekė dugną. Bent jau taip atrodė mums, įpratusiems matyti savo komandą solidesnėje pozicijoje. Emocinis dugnas buvo pasiektas Europos lygoje (pralaimėjimas eilinei Europos pakraščio komandėle paskutinėmis minutėmis užsidirbant beviltišką pendelį), pirmose trečio rato rungtynėse su Atlantu (pralaimėta, nors pirmauta dviem įvarčiais) ir paleidžiant iš komandos dar du patyrusius žaidėjus (Ledesmą ir Radžių). Netgi Tomo Radzinevičiaus sugrįžimas į Marijampolę sunkiai kompensavo liūdnos pabaigos nuojautą. Tiesos vardan reikia pripažinti, kad tuo metu komanda jau žaidė žymiai geriau nei sezono pradžioje – ir įvarčių nemažai mušė, ir taškus rinko.

O tada viskas apsivertė aukštyn kojomis. Pralaimėjimas Atlantui birželio 22 d. buvo paskutinis šių metų A lygoje. Nuo to laiko Sūduva sužaidė 15 rungtynių, iš jų 11 laimėjo, o 4 baigė lygiomis. Įmušė 44 įvarčius, o praleido tik 11. Oficialioji Sūduva suskaičiavo komandų pasiekimus atskirai kiekviename rate. Pagal šią matematiką, pirmame rate Sūduva liko šešta, antrame – ketvirta, trečiame – antra, o ketvirtame pasidalino pirmą-antrą vietas su Atlantu. Būtent šie rezultatai puikiai rodo Sūduvos žaidimo pokyčius.

Svarbiausios buvo rungtynės su Ekranu Panevėžyje. Ten pliaupiant lietui Sūduva pirmoji praleido įvartį, o tada suleido į Ekrano vartus tris. To niekas nelaukė, todėl komandai ši pergalė suteikė pasitikėjimo ir ryžto toliau gerinti žaidimą. Nežinia, kaip viskas būtų klostęsi toliau, jei tą kartą Ekrano būtų nepavykę nugalėti.

Komanda taip ir nepasiekė lygio, kuris leistų galvoti apie rimtesnes sezonines pergales, tačiau mes galėjome stebėti visiškai kitą futbolą. Apmaudūs pralaimėjimai Europos lygoje bei LFF taurėje ir iki pergalės neištemptos rungtynės su Tauru, Atlantu bei Ekranu sezono pabaigoje paliko Sūduvą be nieko, tačiau paskutinės sezono rungtynės parodė, kad toliau taip tęsiant rezultatai gali būti žymiai geresni.

Paskutinės sezono rungtynės su Žalgiriu tapo viso sezono emociniu simboliu. Per jas ir vėl galėjome išgyventi kraštutinius jausmus – nuo vaizdo aikštėje, kuris aiškiai rodė, jog Sūduva tą dieną neturi jokių šansų; per tris įvarčius, kuriais buvo sunku net patikėti ir iki pat Vaido Slavicko įvarčio per pridėtą laiką Tauragėje, kuris ir nusinešė jau beveik ranka pasiekiamus bronzos medalius.

2013-261

Sūduvos sezonas II: aplinkybės ir priežastys. Kai pernai komandoje pasirodė Darius Gvildys, jis kalbėjo apie vieną dalyką – komanda turi žaisti agresyviau, visų pirma – gynyboje. Deja, pernai tokių savybių Sūduvos žaidime neatsirado. Nieko nuostabaus – Darius Gvildys yra jaunas treneris, o Sūduvoje vyravo veteranai, kurie lošti jaunatviško futbolo nepageidavo.

Tačiau šiemet treneris gavo visiškai kitokią komandą. Žmonių, menančių ankstesnių metų Sūduvos futbolo stilių liko nedaug, o žalio jaunimo (tiek vietinio, tiek atvykusio) procentas komandoje smarkiai išaugo. Faktas – tokią komandą formuoti pagal naują principą yra paprasčiau.

Pamažu energijos, dinamikos ir to Dariaus Gvildžio minėto agresyvumo komandos veiksmuose iš tikro atsirado. Net ir pirmoje sezono pusėje Sūduva ėmė žaisti su ženkliai didesniu noru, nei tai darydavo pernai ar užpernai. Padidėjo greitis, atsirado varžovo spaudimo aikštės viduryje. Tačiau tuomet komanda susidūrė su kita problema.

Paaiškėjo, kad energijos į komandos veiksmus įlieti galima, tačiau kokybiškam ir efektyviam žaidimui to nepakanka. Kartais būdavo graudu žiūrėti, kaip didelis noras ir maksimalios komandos pastangos eidavo niekais dėl kvailų klaidų, kurios vesdavo prie netikėtų įvarčių ir pralaimėjimų. Komandą kankino traumos, o pernykštis lyderis Rafaelis Ledesma net ir traumas išsigydęs, ypatingo noro lošti nerodė. Taigi, Sūduva ir jos treneris atsidūrė akligatvyje – komandos sudėtis tiesiog neleido kurti padoresnio futbolo. Natūralu, kad ir vėl kilo abejonės Dariaus Gvildžio sugebėjimais. Toks yra Lietuvos trenerių likimas – jų darbe visuomet yra svarbi ne patirtis ar žinios, o visų pirma sugebėjimas išspausti maksimalų rezultatą iš visuomet ribotos sudėties. Pavyzdžiui, šiais metais pamatėme tiek įvairiausių Sūduvos gynybos variantų, kad to keliems metams pakaktų. O juk visais atvejais tai lemdavo traumos, kortelės ir menkas dublerių lygis, kuris trukdė žymiai daugiau jaunimo integruoti į pagrindinę komandą.

Iš esmės komanda laikėsi ant Valskio ir jo talkininkų, pirmiausia Baranovskio ir Broko. Valskio individualūs sugebėjimai, gerokai viršijantys lietuviško futbolininko vidurkį ir tai, kad būrys žaidėjų dirbo būtent Nerijui, leido Sūduvai rinkti taškus vien dėl to, kad komanda, praleisdama pakankamai daug, sugebėdavo įmušti dar daugiau.

O tada aplinkybės dar kartą radikaliai pasikeitė. Ir jos parodė, kad Darius Gvildys vis tik buvo nepėsčias ir šį tą naudingo per du pussezonius nuveikė. Pakitusios aplinkybės buvo štai kokios.

Visų pirma, buvo atleistas Rafaelis Ledesma. Galima ilgai diskutuoti apie tai, kodėl nepavyko panaudoti talentingo žaidėjo, tačiau yra akivaizdu, kad jo žaidimo stilius tiesiog netiko Dariaus Gvildžio žaidimo planui ir futbolo stiliui. Buvo sunku tikėtis, kad Ledesma pradės daug bėgioti, kad ims aktyviai gintis ir apskritai lošti komandos, o ne personalinei statistikai. Pernai Sūduvai jis buvo pats tas, o šiemet tapo stabdžiu. Kuomet aikštėje nebūdavo Ledesmos, jaunimas jausdavosi patogiau – nebeieškodavo kaip kuo greičiau kamuolį iškišti brazilui, o patys drąsiau imdavosi iniciatyvos. Beje, būtent čia ko gero pirmą kartą Darius Gvildys viešai parodė charakterį – pasiųsdamas entuziazmo nerodantį brazilą pasipraktikuoti pas dublerius.

Tuomet aikštėn pagaliau sugrįžo keli žaidėjai, kurie tapo itin svarbiais antroje sezono pusėje. Pirmiausia – Marius Šoblinskas. Karolis Chvedukas galutinai su traumom taip ir nesusidorojo, tačiau kiekvienas jo pasirodymas aikštėje būdavo itin reikšmingas tų rungtynių pasiekimams. Komandoje įsitvirtino Darius Isoda, kuris pamažu tapo vienu iš sezono atradimų.

O tada Sūduvon parvažiavo legenda – Tomas Radzinevičius. Apie šio žaidėjo įtaką šių metų Sūduvos žaidimui jau daug prikalbėta, todėl nesikartosiu. Esmė – Darius Gvildys pagaliau gavo įrankius, su kuriais jau buvo galima nuveikti šį tą prasmingesnio.

2013-268

Sūduvos sezonas III: sudėtis ir futbolo stilius. Kiekvienas treneris, siekiantis komandoje sukurti tam tikrą žaidimo stilių, yra priverstas atitinkamai koreguoti sudėtį. Be abejo, mūsų trenerių galimybės yra ribotos, nes dažniau jiems yra siūloma ne tai, ko jie nori, o tai, kas yra įmanoma. Būtent taip būdavo formuojama Sūduva daugelį metų – tiesiog “šienauti” visi iš eilės stipresni ir laisvi futbolininkai, pernelyg negalvojant nei apie jų propaguojamą futbolą, nei apie jų suderinamumą su kitais komandos nariais. Čia jums ne didžiosios lygos, kur net ir geri futbolininkai gali sėsti ant suolo pasikeitus treneriams.

Tad galima sakyti, jog Dariui Gvildžiui velniškai pasisekė. Kažin, ar būtų buvę įmanoma pasiekti to paties su pernykščia Sūduva. Tad lyg ir biudžeto priežasčių paskatintas komandos “valymas” išėjo tik į naudą. Sunku pasakyti, kiek įtakos treneris turėjo naujų žaidėjų samdymui, tačiau dabar jau galima teigti, kad dauguma tų, kurie Sūduvoje atsirado komandą valdant Gvildžiui, buvo treneriui reikalingo stiliaus futbolininkai. Dar pernai komandoje pasirodė Baranovskij ir Valskis. O štai šiemet atsirado terminatoriško stiliaus Bašič, fiziškai kietas Ugge. Net Daukša, ir tas yra kovingo stiliaus futbolininkas. Prie tokio plano puikiai derėjo Brokas, Kiselevskis, prie jo prilipo net Isoda ir Snapkauskas, kurie ypatinga fizine galia kol kas nepasižymi. Į tokios stiliaus traukinį vėliau buvo paprasta įšokti ir Šoblinskui, ir Chvedukui ir pačiam Maestro Radzinevičiui – ir jie yra kovingo, greito, kietesnio stiliaus žaidėjai. O štai Ledesma šioje kompanijoje atrodė nekaip. Greitai bėgti jis niekada nenorėjo, gynyboje taip pat prakaituoti nemėgo. O kai sugebėjo nepataikyti pendelio į Kruojos vartus, greičiausiai ir kolegų pagarbą prarado.

Taigi, nutiko to, ko net sapnuoti nesapnavome – treneris turėjo planą, o sudėties formulė kažkokiu būdu taip suėjo, kad vieną dieną radosi komanda, norinti ir pajėgi tą planą paversti realybe.

Sėkmingiausiose antrosios sezono pusės rungtynėse Sūduva lošė futbolą, pagrįstą agresyviu priešininko spaudimu nuo pat aikštės vidurio ir greitu perėjimu į kontratakas. Greiti ir fiziškai pajėgūs saugai yra būtinas tokio futbolo elementas, nes būtent šie žmonės tampa būtini tiek organizuojant gynybinius veiksmus, tiek ir perkeliant kamuolį link priešininko vartų. Kitaip tariant, tai yra žmonės, kuriems tenka lakstyti daugiausiai, todėl tokių žaidėjų kaip Brokas, Baranovskij, Bašič, Šoblinskas ar Chvedukas gebėjimas bėgioti nemažinant tempo visas rungtynes buvo itin reikšmingas. Kitas dalykas – priekyje būtina turėti žmonių, kurie galėtų individualiais veiksmais ar nestandartiniais perdavimais greitai užaštrinti atakas. Ir čia Sūduva turėjo ką pasiūlyti. Pirmuoju atveju – Nerijų Valskį, kuris įmušė daugiausiai įvarčių lygoje, antruoju – Tomą Radzinevičių, kuris ne tik mušė iš situacijų, kai priešininkui lyg ir nieko negrėsdavo, bet ir per pusę sezono sugebėjo atlikti Sūduvoje daugiausiai rezultatyvių perdavimų. Radzinevičiaus sugrįžimas neabejotinai Sūduvą pavertė dar pavojingesne komanda bet kokiam priešininkui.

Taigi, turėjome visai neblogą kokteilį. Galbūt jis nėra tipiškas šiuolaikinio futbolo pavyzdys, tačiau puikiai atitinka silpnesnių futbolo regionų žaidimo logiką ir kompensuoja tradicinį Lietuvos futbolo trūkumą. Labiausiai Marijos Žemėje trūksta kuriančių centro žaidėjų – tokių, kurie galėtų kūrybiškai organizuoti komandos veiksmus. Šiandieninis Sūduvos futbolo modelis šią problemą apeina tiesiogine šio žodžio prasme. Kamuolys neužsuka į aikštės centrą – nuo savo aikštės pusės jis iškart keliauja link priekin skuodžiančių saugų bei puolėjų.

Dabartinis futbolas yra apie du dalykus – apie kamuolio valdymą ir apie žaidėjų judėjimą aikštėje be kamuolio. Kuo mažiau kamuolys užsibūna pas priešininkus, tuo mažesnė grėsmė tavo vartams. Kuo efektyviau komanda juda be kamuolio, tuo greičiau sekasi nunešti kamuolį link priešininko vartų. Agresyvus priešininko spaudimas tarp centro ir savo baudos aikštelės yra šioks toks šiuolaikiškas ženklas šiandieniame Sūduvos žaidime. O kontratakuojantis futbolas ko gero yra vienintelis būdas, kuriuo tokių šalių kaip Lietuva klubai gali ką nors įdomesnio pasiekt už savo šalies sienų.

Nors Sūduvos išvaizda antroje sezono pusėje mums visiems labai patiko, tačiau iki tobulybės dar labai toli. Didžiausia bėda šiais metais vis tik buvo itin jauna gynėjų linija. Bendrai vertinant, net ir komandą palikus Radžiui bei Leimonui, Sūduvos gynyba veikė visai neblogai. Tačiau karts nuo karto pozicinės ir taktinės patirties trūkumas jauniems gynėjams pakišdavo koją zonoje aplink vartininko aikštelę. O pralošus poziciją tokioje vietoje, įvartis beveik garantuotas. Nebent turi vartininką, kuris kiekvienose rungtynėse lošia taip, kaip Bartkus sužaidė paskutines su Žalgiriu.

Kitas dalykas – nepakankamas žmonių judėjimas atakuojant ir per lėtai priimami sprendimai. Tiesa, tai yra visų šiuolaikinio futbolo pakraščių problema ir ši liga kankina visus Lietuvos klubus be išimties. Lyginant su praeitais sezonais, Sūduva pažengė didoką žingsnį priekin, tačiau vis dar pasitaiko visokių sunkiai suvokiamų dalykų. Pavyzdžiui, atakos metus žaidėjas atiduoda kamuolį kolegai, o pats ima ir sustoja.

O štai sprendimo greitis – apskritai komplikuotas reikalas. Tačiau juo mūsų futbolas ko gero labiausiai atsilieka nuo to, kuris žaidžiamas kad ir Čempionų lygoje. O juk svarbios yra net ne sekundės, o sekundės dalys. Ir jei pirmosios bėdos remontą įsivaizduoti nesunku, tai šitą reikaliuką pagydyti žymiai sunkiau. O gal net ir neįmanoma. Kol kas Sūduvoje vienintelis Tomas Radzinevičius lošia “vienu lietimu”. Ir jei šis žaidėjas liks Sūduvoje ir kitais metais, tikiu, kad jo nuolat praktiškai demonstruojamas pavyzdys padės ir kolegoms suvokti greito mąstymo reikšmę šiuolaikiniame futbole.

Na ir paskutinis punktas – gal kiek ir netikėtas. Sakyčiau, kad Sūduva vis tik turi progų realizacijos problemą. Nepaisant to, kad per sezoną įmušė beveik tiek, kiek ir lygos čempionas. Daugiau už Atlantą ir Ekraną. Tačiau visi prisimenam, kiek progų iššvaistė Brokas, Baranovskij ar tas pats Valskis. Puikių, tobulų progų. Buvo laikas, kai Sūduva maldavosi aplink baudos aikštelę per rungtynes pasidarydama tik vieną kitą realesnę galimybę įvarčiui. Šiemet reikalai šiuo klausimu buvo ženkliai geresni – progų būdavo per akis. Įvarčių irgi buvo daug, tačiau galėjo būti žymiai daugiau. Nežinau, ar įmanoma tokio amžiaus žaidėjams koreguoti smūgio techniką, tačiau, pavyzdžiui, Brokas ar Baranovskis laisvai galėjo būti bent dukart rezultatyvesni, nei buvo šiais metais.

Tad situacija yra visai nebloga. Ir jei šiais metais atrastas žaidimo stilius bus tobulinamas ir kitame sezone, Sūduvos žaidimą stebėti bus dar įdomiau. Belieka tikėtis, kad tarpesezonyje nenutiks tokių pokyčių, kurie vers trenerį ir vėl dėlioti naują žaidimo planą.

2013-262

Sūduvos sezonas IV: vertinimas. Reikalas sudėtingas ir vieningos nuomonės tikrai nebus. Mat vertinti gali dvejopai. Arba sakai, kad šiemet Sūduva pralaimėjo viską, ką tik buvo galima pralaimėti – Europą, lygą ir taurę. Arba kalbi apie pagaliau atrastą dailų žaidimą bei kovos dvasią ir džiaugtis tuo nepaisant to, kad Sūduva po gerokos pertraukos liko be medalių ir be teisės dalyvauti Europos taurėse.

O kad vertinimas yra toks komplikuotas, reikia panaudoti keletą racionalių argumentų, kurie suteiktų vertinimui tam tikrą stuburą. Juk visada svarbu ne tik tai, kas pasiekta šiais metais, bet ir koks pamatas suręstas kitų metų pasiekimams.

Pirmą argumentą mums pasakė sezono pradžioje komandos Prezidentas, o jo žodžiams antrino komandos sudėtis. Prezidentas kalbėjo apie atjaunintą komandą be įprastinio ankstesniems sezonams būrio potencialių lyderių. Todėl ir uždavinį kėlė abstraktų – kovoti kiekvienose rungtynėse. Aišku, tų abstrakčių uždavinių būna visokių. Juk ir Atlanto ar I lygos nugalėtojo Granito šeimininkai akcentavo, kad buvo keliami “įsitvirtinimo” lygoje, o ne jos nugalėjimo tikslai. Kaip bebūtų, Sūduva šiais metais “ant popieriaus” buvo gerokai nusilpusi. Klausimų kėlė ir Dariaus Gvildžio kompetencija – pradedančiam treneriui nėra lengva gauti komandą, kurios nemažai daliai dar reikia tik mokytis lošti A lygoje.

Antras argumentas galėtų ateiti iš ateities. Jei šie metai buvo parengiamieji, jei tai, kas buvo padaryta šiandien, bus racionaliai ir tikslingai tęsiama ir kitąmet, medalių praradimas iš tikro nebus toks skaudus.

Tad jei remsimės šiomis dvejomis sąlygomis, Sūduvos sezoną galėsime įvertinti kaip puikų. Buvo sulipdyta komanda ir jai pakako dviejų ratų, kad pradėtų duoti labai apčiuopiamus rezultatus. Ir jei tarpusezonyje įgūdžiai bus pagerinti ir naujasis sezonas pradėtas ta pačia nata, galutiniai Sūduvos rezultatai galės būti ženkliai geresni. Vienintelis fundamentalus klausimas lieka apie tai, ką klubo vadai planuoja kitiems metams. Tačiau apie tai kalbėti kol kas dar anksti.

.

Kol kas tiek minčių. Visos kitos – pakeliui.

Reklama

Trečias ratas: džiaugsmai ir rūpesčiai

2013-179

Įžanga apie karuselę. Nepamenu tokio Sūduvos sezono fragmento, kuris būtų turėjęs tokių kraštutinumų, kaip šių metų trečiasis ratas. Tiek emociškai, tiek ir turnyrinės situacijos prasme. Ratas prasidėjo dviem pralaimėjimais – vienu tikėtinu (Žalgiriui, tiesa, tai buvo antrojo pabaiga), kitu depresiją varančiu (Atlantui). Paskui buvo ko gero liūdniausias mūsų komandos pasirodymas Europos turnyre per visą istoriją. Pralaimėta komandai, kuri nebuvo nė per plauką stipresnė. Ji buvo tiesiog kitokia ir nepridarė tiek nesąmonių, kiek per dvejas rungtynes atliko Sūduvos žaidėjai. Visa tai vyko byrančios komandos šviesoje. Sūduvoje neliko Ledesmos, o paskui – dar ir Radžiaus. Brazilo išnykimą buvo galima nuspėti, o va Radžiaus karjeros pabaigimas vidury sezono pasirodė kaip garantuotas ženklas, jog ne tik šių metų komanda, bet ir pats klubas neišvengiamai garma į bedugnę.

Tuo metu šios nuotaikos nepraskaidrino net ir žymiausias sezono nutikimas – Tomo Radzinevičiaus sugrįžimas. Matėsi, kad tai yra gerokai aukštesnės klasės žaidėjas, o ir Sūduvos aplinkos jausmus Tomo parvykimas namo užkaitino, tačiau keliose pirmose rungtynėse matėsi, kad šio puolėjo integracija į šiemetinę Sūduvą nebus labai lengva.

O tada prasidėjo kilimas aukštyn. Iš pradžių tyliai ir ramiai kapojant silpnesnes komandas. Tačiau net ir tose rungtynėse pradėjo matytis pokyčiai Sūduvos žaidime. Sūduvos futbole ėmė mažėti chaoso, visos grandys pradėjo dirbti darniau, o Radzinevičiaus užsukta puolimo mašina labai greitai sugrąžino pasitikėjimą tiek saugams, tiek gynėjams. Erzino ilga pertrauka pačiame vasaros viduryje, tačiau Sūduvai ji išėjo į naudą. Sugrįžimas į A lygą prasidėjo galinga pergale prieš Ekraną – pergale, apie kurią svajojome, tačiau kurios mažai tikėjomės. Šio pergalės savo ruožtu komandai suteikė dar daugiau vidinės energijos ir pasitikėjimo. Po to sekė Kruojos triuškinimas ir pagaliau padorus žaidimas su Vilniaus Žalgiriu. Ratas baigėsi klasikine tokioms situacijoms duobe Tauragėje, tačiau galutines išvadas apie komandos jėgą ar apie jos galimybes šiais metais dar anksti daryti.

Kartu su kylančiu Sūduvos žaidimu, kilo ir mūsų nuotaika. Lūžis buvo radikalus – rato pradžioje komandos situacija atrodė visiškai beviltiška. Komanda buvo tiek visiems nervus ištampiusi desperatišku žaidimu, kad žmonių ėmė sekti ne tik Marijampolės stadione, bet ir šiame bloge. Gal dėl to trečiojo rato sėkmės vis dar kelia tokią euforiją. Mes ir vėl pradėjome kalbėti apie medalius, po šimto dvidešimt metų vėl pradėjome gausiai dovanoti komandai bei žaidėjams pagyrimus. Matysim, kaip čia viskas baigsis. Tačiau bent jau man Sūduva šiemet suteikė džiaugsmo tiek, kad net ir dabar sezonui galiu uždėti riebų pliusą.

2013-180

Pokyčių priežastys ir herojai. Pasidžiaugti lengva, o va racionaliai ir argumentuotai situaciją įvertinti – žymiai sunkiau. Pokyčių priežastys – kelios. Pamėginsiu jas įvardinti.

Pirmoji priežastis – trenerio darbas. Sūduvos trenerių štabo pasiekimus vertinti sudėtinga. Labai ilgą laiką atrodė, kad Dariaus Gvildžio darbas apsiriboja šnekomis po rungtynių, nes nieko, apie ką jis kalbėjo, Sūduvos žaidime nesimatė. Tačiau privalau būti korektiškas – jei anksčiau už komandos išvaizdą ūdyjau trenerius ir nekreipiau dėmesio į visus galimus užkadrinius faktorius, tai ir dabar elgsiuos taip pat.

Taigi, reikia pagirti Darių Gvildį, kad ryžosi atsisakyti Rafaelio Ledesmos – pirma pasodindamas jį ant suolo ir perkeldamas į dublerius, o vėliau – ir visai iš komandos išprašydamas. Taip, gaila, kad brazilo nepavyko išnaudoti taip, kaip pernai, tačiau net ir tokiu atveju pašalinti iš komandos tokį tituluotą, tačiau neveiksnų narį reikėjo drąsos.

Komandai netekus žmogaus, į kurį rungtynių metu krypdavo tiek žiūrovų, tiek ir pačių žaidėjų akys, kiti komandos nariai įgavo daugiau pasitikėjimo ir supratimo, kad niekas kitas už juos darbo nenuveiks.

Kitas svarbus faktorius – Tomas Radzinevičius. Jis ne tik tapo puikia Ledesmos pamaina. Tiksliau būtų pasakyti, kad Radzinevičius yra žaidėjas, kurio šiandieninei Sūduvai reikėjo žymiai labiau, nei Ledesmos stiliaus futbolininko. Pirmiausia dėl to, kad Tomas – europietiško stiliaus žaidėjas. Jis yra komandos žaidėjas, o Ledesma taip ir liko ištikimas braziliškam individualių fokusų žanrui. Antra, Radzinevičius yra piktas, aršus, taraninis puolėjas. Toks, kokio Sūduvai trūko nuo… paties Radzinevičiaus laikų (su trumpa latvio Lukjanovo atkarpa).

Kartu su Tomu Radzinevičiumi Sūduva pagaliau priekyje įgavo jėgos. Tomas yra žaidėjas, kurį priešininko gynėjai turi nuolat prižiūrėt, kartu su juo Sūduva visą laiką yra pavojinga. Tad mūsų komandos priešininkai prarado prabangą pro pirštus žiūrėti į savo vartų gynybą.

Kitas dalykas – Radzinevičius lyg ir tapo grandimi, kurios trūko Dariui Gvildžiui, kad Sūduva galėtų lošti prasmingą atakuojantį futbolą. Radzinevičius netapo atakų organizatoriumi, tačiau jis yra jungtis tarp saugų ir puolėjų. Jungtis, kurios trūko ir pernai, ir šiemet.

Be abejo, bendram reikalui labai reikšmingas ir Šoblinsko bei, šiek tiek mažesniu mąstu, Chveduko sugrįžimai. Šoblinską reikia labiau akcentuoti vien dėl to, kad Chveduko buvimas aikštėje vis dar yra fragmentiškas. Tuo tarpu Šoblinskas, sutvirtinęs Sūduvos išvaizdą centre, tapo savotiška atrama, užnugariu, palaikančiu kamuolio judesį per Radzinevičių link Valskio, Baranovskio ar Broko. Bendram reikalui pernelyg įtakos neturėjo netgi Leimono išvykimas Lenkijon – nepaisant to, kad gynėjų gretos Sūduvoje jaunos ir negausios.

Sūduvos futbolo stilius. Nepamenu, kada tokį klausimą apskritai buvo galima pagrįstai svarstyti. Sūduvos tradicija – lengvas, greitas, atakuojantis futbolas, pagrįstas kontratakos logika ir dažnokai pamirštantis, kad gynybos pagrindas – drausmė ir atkaklus darbas. Priminsiu tą visiems žinomą Algimanto Gabrio liniją apie tai, kad komanda turi žaisti ne tik efektyviai, bet ir gražiai. O žmonėms gražus tik atakuojantis, kombinacinis futbolas.

Visko buvo su šia tradicija. Kažkada Sūduva kentėdavo nuo komandų, kurios, laikydavosi rytųeruopietiško buko futbolo “į kaulą”. Kartais atrodydavo beviltiškas tas noras lošti kombinacinį futbolą kupstų pilnuose Lietuvos stadionų dirvonuose. Bet kokiu atveju, po Gabrio eros Sūduva taip ir nesukūrė nieko naujo, nes visą laiką lošė kažkokį tarpinį variantą – lyg ir kombinacinį, lyg ir atakuojantį futbolą, tačiau tam, kad būtų atkurtas anų laikų vaizdas trūko ir tokiam futbolui tinkamų žaidėjų ir trenerių kompetencijos. Ko gero gražiausių Sūduvai įprasto futbolo akimirkų galėjome išgyventi tais laikais, kai komandoje veikė Maciulevičiaus – Radzinevičiaus jungtis.

Kas buvo – tas buvo. Tačiau trečiojo rato Sūduvos futbolas mane ir vėl privertė tą tradiciją prisimint. Savaime suprantama, lyginti šiandien komandos lošiamą futbolą su tuo, ką ji darė prieš penkerius ar dešimt metų yra šiek tiek beprasmiška. Tačiau bent jau man norisi tikėti, kad egzistuoja toks dalykas, kaip komandos tradicija, tam tikra futbolo filosofija, kuri turėtų būti puoselėjama tam, kad komanda turėtų identitetą.

Šiandien Sūduva ir vėl groja dailų atakuojantį futbolą, pagrįstą greitu kamuolio judesiu, keliais perdavimais, išvedančiais žaidėjus į smūgiui tinkamas pozicijas. Taip yra dėl to, kad šiandieninėje Sūduvoje yra tinkamų žaidėjų tokiam futbolui žaisti. Centrinė Radzinevičiaus pozicija labai svarbi – būtent šis žaidėjas sujungė tuos elementus, kurie pirmoje sezono pusėje Sūduvoje atrodė geriausiai, tačiau jiems lyg ir trūko paskutinės jungties, kuri iš atskirų detalių sukuria puolimo mašiną. Aplink Radzinevičių sukasi greiti kraštai (Brokas, Valskis, Baranovskis), o centre šis junginys gali atsiremti į Šoblinsko, Kiselevskio, Bašičiaus ar Chveduko užnugarį. Iki tobulybės dar toli – tą mes visi suprantame. Viena, Sūduva – ne Realas, o Lietuva – ne Ispanija. Tobulų futbolo genijų mes neturime – daugumai futbolo muzikantų trūksta vieno ar kelių žaidimo elementų, kurie neretai gražias pastangas verčia niekais. Antra, toks Sūduvos žaidimas pagaliau susiformavo tik prieš keletą mėnesių, todėl nėra ko norėti, kad viskas ir visada veiktų be priekaištų.

Džiugu yra tai, kad Darius Gvildys Sūduvos futbolo tradiciją papildė dar vienu dalyku, kuris anksčiau nelabai kam rūpėjo. Trečiojo rato Sūduvos žaidimui, ypač su stipresnėmis komandomis, būdingas ne tik aštrus atakuojantis futbolas. Tiek pat ryški savybė yra ir agresyvi, energinga ir draugiška gynyba. Tai yra tas pagrindas, kuris leidžia lengviau kurti atakos strategijas. O kai šio elemento komandos žaidime nebelieka – gaunasi tai, kas nutiko paskutinėse rungtynėse su Tauru. Agresyvi komaninė gynyba dar svarbesnė yra dėl to, kad pati gynybos grandis šių metų Sūduvoje yra garantuotai silpniausia per visą Sūduvos istoriją A lygoje. Dar blogiau – bėgant sezonui toji grandis tik silpnėjo. Turint tokią rizikingą gynybos grandį, vienintelis šansas gauti pozityvų rezultatą yra gynyba, kurioje aktyviai dalyvauja bent du trečdaliai komandos.

2013-181

Ketvirto rato perspektyvos. Šį kartą pažymių žaidėjams nerašysiu. Vis viena tuoj viso sezono rezultatus suvedinėsim. Kitas dalykas – jau greitai ir patys galėsit žaidėjams pažymius surašyt. Juk, kaip ir kiekvienais metais, geriausius komandos futbolininkus vis viena rinksim.

Ketvirtas ratas bus sudėtingas. Ir dėl to, kad pralaimėjimas Taurui (nes kitaip dviejų prarastų taškų pavadint ir negali) gerokai sukomplikavo mūsų komandos situaciją. O dar labiau dėl to, kad šiuo metu visą dėmesį nuo futbolo nugriebia krepšinis. Liūdnas futbolo rinktinės žaidimas situacijos taip pat nepagerino. Vienžo, rato pradžioje, kai komandai labiausiai reikės saviškių palaikymo, didesnė Marijos Žemės dalis žiūrės krepšinį per teliką, o ne futbolą stadionuose. Tačiau mūsų futbolistai įpratę lošti tuščiuose stadionuose. Tad tikiuosi, kad jiems kilti į lemiamas šio sezono padės natūrali vidinė motyvacija.

Jei atvirai, aš dabartinėje Sūduvos situacijoje nematau nieko pesimistiško. Medalius laimėti galima – net jei tam reikės ne tik savo pergalių, bet ir kitų komandų pagalbos. O labiausiai negaliu pakęsti zyzimo tuomet, kai laivui iki uosto dar likęs gerokas gabalas laiko. Taip, mes galima vaizduoti baisius futbolo žinovus ir niūriai postringauti apie tai, kad praeitą savaitgalį Tauragėje Sūduva palaidojo visas viltis laimėti medalius šiais metais. Lygiai taip pat mes galime piktdžiugiškai ūdyti lietuvišką krepšinio rinktinę, taip iš tikro laukdami jos pralaimėjimo bei nesėkmės. Vien dėl to, kad paskui galėtume mokyklos direktoriaus pavaduotojo tonu pasakyti: “ar aš jums nesakiau”. Tad gal nepulkim iki lietryčio komentatorių lygio. Nustokime niurnėti, pykti be priežasties ir linkėti savo komandai pralaimėjimo.

Šiemet Sūduva mums jau padovanojo krūvą gražių akimirkų. Ir vilties suteikė tuomet, kai jos niekas nebelaukė. Šiandien aš didžiuojuosi savo komanda ir žaidėjų įkvėpimu, kuris nešė juos per visą trečią ratą. Vienos nesėkmingos rungtynės mano požiūrio tikrai nepakeis. Nepasikeis jis net jei Sūduva medalių nepasieks. Vis viena šis sezonas bus išskirtinis, savo emocijų aštrumu prilygstantis tik aukščiausiems naujosios Sūduvos laikų taškams.

Laukiam: Sūduva – FK Turnovo ir Tomo Radzinevičiaus

Mistinė Europos lyga. Kaip dažniausiai ir nutinka pirmuose Europos lygos etapuose, varžovas būna tolimas ir labai mažai žinomas. Jei nuskyla ir tenka koks klubelis iš Šiaurės Airios ar Velso, šiokios tokios informacijos dar gali sugraibyti, nes tie klubai pasakoja apie save pasauliui suprantama kalba ir neretai turi ilgą istoriją, net jei šiandien ją mena labiau vardas, nei šiuolaikiniai pasiekimai.

Sunkiausia, kai tenka varžovas iš valstybės, kurios “futbolo šalimi” nepavadinsi. Tiesa, guostis galima nebent tuo, kad ir lietuviai savo priešininkams yra tokie pat tolimi, nepažįstami ir nesuprantami.

Makedonija futbolo istorijoje kokio nors ryškesnio pėdsako nėra palikusi, o šios šalies futbolo gyvenimas buvo labai vingiuotas. Tiesiog dėl to, kad nuo futbolo  pasirodymo šioje šalyje 1909 metais iki pat 1992 metų (kai Makedonija tapo nepriklausoma šalimi), makedonų futbolas gyveno jugoslaviško futbolo kontekste ir nieko išskirtinio nelaimėjo. Kiekvienoje Jugoslavijos respublikoje vyko vietiniai čempionatai, o geriausios komandos varžėsi bendrame čempionate. Žymiausi visų laikų Makedonijos klubai yra trys – du iš Skopjės (Vardar ir Rabotnički) ir Pobeda iš Prilepo. Būtent šie klubai dažniausiai dalyvavo bendruose Jugoslavijos čempionatuose. Tačiau jei anais laikais daugiau pasiekė Rabotnički ir Pobeda, tai naujaisiais laikais ryškus Makedonijos futbolo lyderis yra Skopjės Vardar. Jis yra vienintelis klubas, žaidęs visuose nepriklausomos Makedonijos pirmos lygos čempionatuose (jų buvo 22), septyniskart juos laimėjęs ir tik devynis kartus apskritai likęs be medalių.

Tik mūsų tai nelabai domina, nes Sūduva loš ne su šiuo klubu, o su Horizont Turnovo iš to paties vardo miestelio. Horizont yra klubą remianti įmonė. Tai ji pradėjo daryti 2008 metais ir būtent tais metais 1950 m. įkurtas klubas pagaliau išsikapstė į Makedonijos pirmą lygą. Taigi, FK Turnovo I lygoje sužaidė šešis sezonus, tačiau medalius laimėjo pirmą kartą. Pirmą kartą šis klubas dalyvauja ir Europos lygos varžybose.

Youtube galima rasti šiokių tokių įrašų su šios komandos varžybų fragmentais. Paskutinės šių metų čempionato rungtynės su Vardar klubu turi netgi pilną įrašą, nors ir labai nekokybišką. Abejoju, ar verta gaišti laiką ir tas rungtynes žiūrėti – pakanka kelių Makedonijos čempionato santraukų, kad suprastum, jog futbolo infrastruktūra ir lygis labai panašus į mūsiškį. Gal tik tarp tribūnų vyksta rimtesnių reikalų. Pavyzdžiui, gegužės pabaigoje vykęs taurės finalas buvo nutrauktas po 15 minučių, baiminantis neramumų. Tiesa, reikia turėti omeny, kad tą kartą lošė FK Shkendija, albaniškos pakraipos Makedonijos lygos dalyvis, turintis gausų ultrų būrį, nacionalistiniu pagrindu konfliktuojantį su daugumos Makedonijos klubų gerbėjais. Apie šį nutikimą galima paklausinėti ir minėto klubo varžovo, FK Teteks, kapitono, kuris yra… mums puikiai pažįstamas Bobis Božinovskis. Beje, Bobis ko gero buvo geriausias kontaktas informacijai apie FK Turnovo gauti, nes palikęs Sūduvą, grįžo į Makedoniją ir beveik visą laiką ten lošė. Tikiuosi, mūsų komandos vadai šio “ryšininko” nepamiršo.

Chm, tačiau ir tas finalas mūsų neturėtų labai dominti, nes mūsiškio FK Turnovo tai irgi neliečia. Anot Wikipedijos, FK Turnovo namų stadionas talpina 1500 vietų ir iš tikro yra ne Turnove, o šalia esančiame Strumicos mieste. Pačiame Turnove 2002 metų duomenimis gyveno 941 žmogus. Štai tokios tokelės. Kaip suprantu, Sūduvą makedonai priims ne čia, o sostinėje, Skopjės mieste.

Sūduvos vasarvidžio naujienos. Šiuo metu Europos futbole – apsipirkimo metas. Lietuvos futbolo klubai taip pat mažumą kruta, tačiau judesiai ganėtinai lokalus ir menki. Kol kas Lietuvoje daugiau dėmesio susilaukia iš komandų dingstantys žaidėjai, nei jas stiprinantys naujokai. Pirmieji į traukinį įšoko Šiauliai, atleidę būrį pagrindo žmonių, kurie kone visi jau sugebėjo rasti naujus klubus. Smarkokai nukraujavo Dainava. Ekranas neteko vienintelė rimtesnio puolėjo (tiesa, pamainą lyg ir surado Serbijoje), o Žalgiryje sklando gandai apie kelių nuolat giriamų žaidėjų galimą persikraustymą į Lenkiją ir Rumuniją. Kol kas racionaliausiai stiprinasi Atlantas, semdamas ryškesnį jaunimą iš beturčių lygos komandų, o keisčiausiai – Kruoja. Nors gal stebėtis ir nereikėtų – tai komandai tiesiog trūksta žaidėjų, todėl ją pildantys greičiau turės įtakos Kruojos gyvenimui per likusią sezono dalį, nei rimčiau padės pasipriešinti Minsko Dinamo.

Iš pradžių Sūduvos stovykloje buvo labai ramu. Sklido tik kalbos apie tai, kad jokio komandos stiprinimo nebus, nes nėra už ką tą stiprinimą pirkti. O paskui Sūduva driokstelėjo kaip reikiant.

Mūsų komanda neteko ko gero labiausiai masinės žiniasklaidos mėgstamo Marijos Žemės futbolisto. Kaip per visus dienraščius ir naujienų portalus nuskambėjo pranešimai apie Rafaelio Ledesmos atėjimą į Sūduvą, lygiai taip pat visi matė reikalą pranešti ir apie sutarties su brazilu nutraukimą. Laikraščiai skalambija, tačiau mūsų atveju nėra kalbos apie tokio lygio praradimą, kaip iš Ekrano išvykus Rimkevičiui ar koks nutiks, jei Žalgirį paliks Žulpa ir Wilkas. Šie trys žaidėjai buvo labai svarbūs minėtų komandų žaidimui šiame sezone, tuo tarpu Ledesma Sūduvoje pasirodydavo fragmentiškai ir didesnės įtakos nei Sūduvos žaidimui, nei rezultatams neturėjo. Bet apie Ledesmą jau tiek prikalbėta, kad toliau šios temos vystyti neverta.

Sūduvon atėjo Tomas Snapkauskas – vienas iš tų, kurie neteko darbo Šiauliuose. Tačiau Snapkauskas kažin ar turės išskirtinės įtakos Sūduvos žaidimui – jo atveju netgi nebuvo sukonkretinta kokiam laikui ir kokiomis sąlygomis šis žaidėjas gyvens mūsų komandoje.

O tada driokstelėjo dar viena naujiena – Sūduvoje loš Tomas Radzinevičius. Apie tai ir vėl pranešė visi, tačiau tik vyresni Sūduvos gerbėjai ko gero suvokia šio nutikimo didybę. Visiems kitems Tomas – tik dar vienas kadaise lygoje gerai žaidęs futbolininkas.

Apie Tomą Radzinevičių dar kalbėsim ir ne vieną kartą. Todėl šį kartą labai plėstis nenoriu. Galų gale, reikia pamatyt, kaip Tomas išrodo aikštėje šiandien, praėjus daugiau nei dešimtmečiui nuo jo įvarčių į Branno ir Celtico vartus ir kokiems septyneriems nuo tų laikų, kai jis paliko Sūduvą ir iškeliavo į Čekiją.

Atvirai pasakius, žinia, jog prieš FK Turnovo Sūduvos puolime loš Tomas Radzinevičius yra labiau intriguojanti nei pats Sūduvos dalyvavimas Europos lygoje. Labai įdomu ir mažumą neramu – juk dauguma ketvirtadienį atėjusių į stadioną nevalingai tikėsis išvystą tą uraganą, kurį Tomas aikštėje keldavo kadaise. Tačiau reikia nepamiršti, kad šiandien Tomas Radzinevičius jau ne “jaunas bei perspektyvus”, o “patyręs veteranas”. Apie tai kalba ir pats Tomas Sūduvos svetainei duotame interviu.

Bet kokiu atveju, Tomo Radzinevičiaus sugrįžimas – labai rimtas Sūduvos argumentas. Viena, komanda pagaliau turės padorų puolėją. Tokį, kuris ir pats galės kelti vėjus, o ne tik laukti, kol kas nors numes kamuolį iš aikštės vidurio. Antra, Tomo sugrįžimo simbolizmas kurstys viltis ir emocijas tiek komandos, tiek tribūnų širdyse. O štai tokios aikštės ir tribūnų simbolinės jungtys futbole labai daug reiškia.

Kai galutinai sugrįš Šoblinskas ir Chvedukas – turėsime pakankamai atsinaujinusią ir sustiprėjusią komandą. Viliuosi, kad šis sustiprėjimas dar nebus per vėlus pasiekti ką nors daugiau nei ketvirtą vietą lygoje ir vieną praeitą etapą Europoje.

Štai tiek naujienų. Beliko pirkti bilietus ir laukti ketvirtadienio.

Rafaeliui Ledesmai pagerbti

rd2

Vieniems Rafaelis Ledesma patiko. Kitiems nepatiko. Netgi pernai kai kas turėjo jam priekaištų, ką jau kalbėti apie šį sezoną. Tačiau kad ir kaip bevartytum, Rafaelis Ledesma buvo vienas ryškesnių personažų lietuviškam futbole per paskutinius dešimt metų. Šiandien visi tik ir šneka apie kitą futbolistą, kuris kažkada lošė už keistą Vilniaus FC komandą, o dabar muša įvarčius į Brazilijos rinktinės priešininkų vartus. Tačiau anais laikais jis buvo tik vienas iš gausaus braziliško legiono Lietuvoje narių. Ir toli gražu ne pats spalvingiausias bei labiausiai savo veiksmais aikštėje žavintis. Net jo buvęs šeimininkas graužia nagus, kad nesugebėjo įžvelgti šlovingos žaidėjo ateities ir nedįso sumokėti už jį pusantro šimto tūkstančių užsienietiškų pinigų. Tuo tarpu Rafaelio Ledesmos karjeros įspūdingiausios akimirkos prabėgo būtent Marijos Žemėje.

Ledesma yra ne tik vienintelis legionierius, rinktas geriausiu Lietuvoje žaidžiančiu futbolininku (2008). Jis yra apskritai vienintelis legionerius, kada nors į geriausiųjų trejetuką patekęs (dar buvo antras 2008 ir 2012). Be to, 2008, Rafaelis Ledesma buvo rezultatyviausias lygos žaidėjas.

Pernykštis Ledesmos sugrįžimas į A lygą po trejų ar ketverių metų pertraukos mūsų komandos gretose taip pat buvo įspūdingas. Geriausio lygos žaidėjo rinkimuose jis buvo antras, antras Rafaelis Ledesma liko ir tarp rezultatyviausių lygos žaidėjų (21 įvartis, daugiau įmušė Artūras Rimkevičius (35), trečias buvo Arsenijus Buinickis su 17 įvarčių). Ledesma buvo rinktas geriausiu liepos-rugpjūčio mėnesių lygos žaidėju ir pateko į simbolinę A lygos rinktinę. Geriausiu Sūduvos žaidėju jį išrinko šio blogo skaitytojai, o įmuštų per sezoną įvarčių skaičiumi per Sūduvos gyvenimą A lygoje Ledesma nusileido tik Tomui Radzinevičiui.

Rafaelis Ledesma pernai buvo ryškiausias Sūduvos žaidėjas. Tokio ryškumo žaidėjo Sūduvoje nebuvo nuo Radzinevičiaus ar Maciulevičiaus laikų. Galbūt dėl to Ledesma susilaukdavo netikėtai daug kritikos iš Sūduvos gerbėjų. Įtarčiau, kad jam tiesiog nenuskilo – būdamas matomiausias komandos personažas ir dar brazilas (su visais šios šalies tipiškam futbolininkui būdingais privalumais bei trūkumais), Rafaelis Ledesma tapo šiokiu tokiu atpirkimo ožiu ir atsiėmė už tas bendras komandos problemas, už kurias reikėjo keikti ne žaidėjus, o klubo vadus. Toks keistas psichologinis efektas – žmonėms tiesiog nusibodo ūdyti komandos funkcionierius ar prezidentą, todėl ir buvo nesąmoningai pasirinktas naujas taikinys. Kartais atrodydavo, jog Ledesma yra atsakingas už visas Sūduvos bėdas ir nesėkmes, kurios kaupėsi daugybę metų. O tai jau dvelkia lengvu absurdu. Todėl ir manau (deja, ne vieną kartą esu tai minėjęs), kad iš tikro visi su Ledesma susiję nesusipratimai yra ne šio žaidėjo, o klubo “sąskaitoje”.

Todėl ir mintys atsisveikinimui su Rafaeliu Ledesma skirtame tekste bus ne tiek apie jį, kiek apie mūsų klubo politiką.

rd6

Tačiau pradėsiu nuo kito galo. Turiu tokią knygą apie Brazilijos futbolą – Futebol: The Brazilian Way of Life. Labai smagi knyga – man tokios labiausia patinka. Tokios, kuriose gauni žinių ne tik apie futbolą, bet ir apie pasaulį, kuriame futbolas žaidžiama. Toji brazilų futbolui skirta knyga prasideda labai netikėtoje vietoje – Farerų salose, pasakojimu apie kelis ten lošusius brazilų futbolininkus. Savaime suprantama, brazilai, kurie tetinka Farerų salų komandoms, nėra labai įspūdingi futbolo genijai. Jie yra tiesiog geresni už futbolo mėgėjus iš tos šaltos šalies. Galbūt ir dažnas Lietuvos futbolininkas būtų geresnis – bėda tik tame, jog lietuvis neturi futbolo auros, kurią po pasaulį vežiojasi kiekvienas brazilas. Net jei tiems Farerų salose lošusiems brazilams laisvalaikiu dar tekdavo prie algos prisidurti kraunant žuvų dėžes uostuose.

Fareruose žaidę brazilai buvo patenkinti savo karjera. Jie buvo kilę iš vargingų šeimų, todėl net ir futbolininko alga Fareruose jiems buvo smarkus žingsnis į priekį. Antra, žaisti Europoje ir būti kad ir Farerų čempionato rezultatyviausiu žaidėju tiems vaikinams buvo didžiulė garbė. Jų pasiekimais didžiavosi Brazilijoje likę šeimos. Ir kalbėjo jie tą patį, ką ne viename interviu yra minėjęs ir Rafaelis Ledesma – brazilui futbolininkui už Brazilijos ribų yra žymiai daugiau šansų ką nors futbole pasiekti, nei pačioje Brazilijoje, kur konkurencija milžiniška, o visi žaidėjai iki vieno turi tą pačią “brazilišką aurą”. Europoje brazilų futbolininku būti yra lengviau nei Brazilijoje.

Tai yra svarbu, norint suprasti, kodėl brazilai taip kabinasi į gyvenimą ir žaidimą Europoje. Dėl tų pačių priežasčių ir lietuviai – tiek varguoliai, tiek ir aukščiausio lygio profai – mėgina kabintis į gyvenimą kokioje nors Amerikoje ar Vokietijoje. Tiesiog ten jie mato daugiau galimybių susikurti normalų gyvenimą.

Nors Rafaelio Ledesmos karjera tikrai dar nesibaigė, tačiau aš manyčiau, jog jis yra vienas iš tų, kuriam mažumą nepasisekė. Vienas iš tų futbolininkų, kurio karjerą supartalino godotinas Romanovas. Kalbos sklido, kad Ledesma domėjosi rimtesni klubai – tais laikais, kai jis dar lošė FBK. Tačiau žlugus šiam Lietuvos superklubui, jo savininkas nusprendė, jog geriau Ledesmą siųsti į taip pat žlugimui pasmerktą savo klubą Baltarusijoje. Ten Ledesma gavo rimtą traumą ir metus praleido be futbolo. Paskui lyg ir visai neblogai lošė Minsko Dinamo, tačiau vis dar priklausė Romanovui. Galų gale, keistasis ponas leido brazilui suprast, kad jis pats turi pasirūpinti savo tolesniu gyvenimu. Štai taip jis ir atsidūrė Sūduvoje. Šiam viražui ko gero turėjo įtakos mūsų klubos prezidento ir Romanovo šilti santykiai – vis tik Sūduvoje per pastaruosius metus prasisuko labai daug žaidėjų, kadaise lošusių Romanovo “futbolo portfelio” komandose.

Kodėl Sūduva? Kodėl ne Žalgiris ar Ekranas? Net jei atmestume visas galimus povandenines lietuviško futbolo drumzles, teoriškai brazilas geriausiai Sūduvai iš šių komandų ir tiko. Tiko pagal tam tikrą (nors ir sunkiai užčiuopiamą) futbolo stilių, kurį propaguoja šie klubai. Spėju, nei Ekrane, nei Žalgiryje ne šiaip sau ryškesnių brazilų niekada nebuvo. Nuo Gabrio laikų Sūduva mėgo ir kažkokiu mistiniu būdų tebemėgsta (o kas sako, kad tradicijos neegzistuoja?) minkštesnį, techniškesnį, mažiau fizine jėga paremtą futbolą. Sūduva niekada nelošė kieto lietuviško žaidimo. Gali būti, jog tai ir yra priežastis to, kad Sūduva taip ir nepasiekė aukščiausio lygos laiptelio, bet yra kaip yra. Štai kodėl brazilai Sūduvai taip gerai lipo. Štai kodėl brazilų Sūduvoje buvo pakankamai daug.

rd3

O dabar – dar vienas staigus posūkis į šoną. Kaip komplektuojama padori futbolo komanda? Nesu profas, tačiau spėju, kad viskas vyksta štai taip. Pirmiausia yra nustatoma komandos vizija – kokio stiliaus futbolą komanda turėtų žaisti ir kokių tikslų siekti. Tokią viziją gali nustatyti komandos savininkai, ją gali pasiūlyti ir tų savininkų nusamdytas treneris. Iš esmės šiedu faktoriai ir lemia komandos išvaizdą ir žaidimo filosofiją.

Tuomet, priklausomai nuo finansinių klubo pajėgumų, yra renkami žaidėjai, kurie tą nustatytą viziją gali įgyvendinti. Minėti faktoriai ir vėl veikia unisonu – treneris baksnoja pirštu į jam reikalingo stiliaus žaidėjus, o komandos savininkai sprendžia, ar yra pinigų tokiems žaidėjams įsigyti. Tiesą pasakius, šis reikalas visiškai nesusijęs su finansais, kuriais disponuoja komanda. Mat įvairiausio stiliaus žaidėjų yra tiek tarp brangiausių, tiek ir tarp pigesnių žaidėjų. Šiuo atveju komandos savininkų piniginė lemia ne komandos stilių, o jos pajėgumą.

O dabar pažiūrėkime kaip yra komplektuojama Sūduva ar dauguma Lietuvos klubų, neturinčių ryškesnių personalijų trenerio kėdėje. Komplektacijos procesas yra neprognozuojamas, žaidėjai graibstomi random principu – kai samdomi tie, kurie tuo metu yra laisvi ir kurie, bendru sutarimu, yra sąlygiškai geriausi.

Net sočiausiais Sūduvos laikais tokia komplektacija privesdavo prie absurdų. Pamenu, viename sezone Sūduvoje buvo toks didelis būrys pajėgių saugų, kad iš FBK ir Ekrano orbitų perimti Gardzijauskas su Barevičiumis tegalėjo būti atsarginiais. Puikus tokio stiliaus komplektavimo pavyzdys yra ir pernykštė maklė su vartininkais, kai komanda, šioje grandyje niekada ypatingų problemų neturėjusi, staiga atsidūrė aklavietėje, likusi apskritai be vartininko.

Štai dėl ko Sūduvoje nuvysta lyg ir perspektyvūs naujokai – jie paprasčiausiai neranda komandoje vietos, nes yra netinkami egzistuojančiai žaidimo sistemai. Sūduvos atveju reikėtų sakyti – nuvysta, nes jokios sistemos apskritai jau daug metų nėra. Yra būriai teoriškai neblogų žaidėjų, kurie neturi jokių šansų pavirsti komanda. Tie žaidėjai visai neblogai būna varę savo ankstesnėse komandose, neretai jie visai neblogai pavaro ir persikėlę iš Sūduvos į kitas komandas. Tokiu būdu Sūduva tiesiog mėto pluoštus banknotų į balą – čiumpa brangius žaidėjus, tačiau nekuria komandos, kuri būtų paremta tų žaidėjų geriausiomis savybėmis. Esu tikras, kad, pavyzdžiui, Povilas Lukšys Sūduvai galėjo duoti žymiai daugiau, nei davė. Kaip ir būriai nepritapusių, taip ir nepradėjusių “groti” futbolininkų.

O juk Ledesmos istorija yra lygiai tokia pati. Ledesma Sūduvoje atsirado pačioje pasirengimo sezonui pabaigoje. Atsirado lyg ir netyčia, kaip perkūnas iš giedro dangaus ir iš esmės nelabai pasirengęs lošti net ir A lygos futbolą. Tad jei jau čiumpi tokio lygio žaidėją ir ryžtiesi mokėti jam vieną didesnių lygoje algų, yra tiesiog neracionalu jį palikti likimo valiai. Komanda turi būti formuojama pagal tokius žaidėjus, o ne atvirkščiai – jie derinami prie komandos lygio. Galų gale, tokie žaidėjai negali komandoje atsirasti atstiktinai – vien dėl to, kad jie yra laisvi, o jo savininkas puikiai sutaria su kito klubo prezidentu.

rd4

Štai ką sako pats Ledesma, šio sezono pradžioje Sūduvos svetainei duotame interviu, paprašytas palyginti šių metų ir pernykštes Sūduvos komandas: “Pernai metų komanda buvo vyresnė. Buvo tokių žaidėjų, kaip Povilas Lukšys, kuris labai ilgai žaidė Lietuvos čempionate. Šiais metais turime daug jaunimo. Tai yra labai didelis skirtumas, nes kai turi vyresnių žaidėjų, būna tikrai lengviau. Tiesa, negaliu pasakyti, kad mūsų komanda yra dabar bloga”. Galim pagerbti Ledesmą už parodytą korektiškumą ir nenorą savos komandos kritikuoti, tačiau jis labai aiškiai įvardijo skirtumą. Spėju, tarp eilučių liko dar daugiau.

Ką visa tai reiškia? Ogi tai, kad jei nusamdai aukštesnio lygio žaidėją, privalai surasti jam bent jau panašaus lygio partnerių. Kitu atveju tas žaidėjas vargs, nes futbolas yra komandinis žaidimas ir vienas laukia čia nesi karys. Tas žaidėjas patirs didžiulį diskomfortą ir psichologinį spaudimą, nes visi iš jo, kaip iš žvaigždės, lauks ypatingų stebuklų. Jis greitai praras bet kokią motyvaciją – įsivaizduokite normalų profesionalą mėgėjų komandoje – akivaizdu, kad turėdamas tokius partnerius, tas profesionalas niekada neloš pilna jėga ir nuolat patirs stresą dėl to, kad jo kolegos nesugeba lošti tuo pačiu lygiu.

O juk mūsų atveju mes kalbame ne šiaip apie europietišką futbolą atstovaujantį žaidėją – mes kalbame apie brazilą! Žmogų iš pietų, galų gale. Kol kas paskutiniame savo interviu, duotame portalui 15min.lt, Ledesma buvo klausiamas apie braziliško ir lietuviško futbolo skirtumus. Rafaelis ir vėl atsakė korektiškai, tačiau aiškiai: “Lietuvoje yra gerų žaidėjų, kiekvienais metais lygis auga. Bet Lietuvoje labai daug fizinio žaidimo, daug jėgos, o mes daugiau su kamuoliu žaidžiame, techniką tobuliname. Pagrindinis skirtumas – braziliška technika prieš fizinę jėga lietuviškame futbole. Mes Brazilijoje sakome, kad kiekvienas futbolininkas turi savo talentą. Jis turi savyje kažką, kas yra unikalu ir padeda jam žaisti. Yra ir tokių, kurie išmoksta žaisti būdami jauni, mokyklose, o kitiems ir viso gyvenimo neužtenka. Bet mes, brazilai, tiesiog turime talentą žaisti futbolą”.

Panašiai Ledesma kalbėjo ir prieš metus – tam pačiam portalui duotame interviu, gavęs tokį pat klausimą: “Keletas žaidėjų Lietuvoje turi savybių, kurios būdingas brazilams, tačiau tik keletas. Europos futbolas kitos – čia jis yra greitesnis, žaidėjai stipresni fiziškai, didesnį dėmesį skiria gynybai. Brazilai mėgsta labiau atakuoti, mušti įvarčius. Tačiau viskas priklauso nuo žaidimo ir nuo varžovo – netgi Sūduvai kai kurias rungtynes pavyksta sužaisti kaip brazilams”.

rd5

Štai taip. Turėjome gerą žaidėją, kuris pagal visus parametrus yra netinkamas tipiškam lietuviškam futbolui. Todėl net ir trenerio reikia su kiaušais, kad tokį žaidėją tinkamai integruotų į jam nelabai tinkančią komandą. Spėju, Virginijus Liubšys buvo pakankamai patyręs treneris, kad sugebėtų iš Rafaelio Ledesmos išspausti maksimumą – ką rodo ir pernykštė brazilo statistika.

O štai šiemet Darius Gvildys, panašu, Ledesmą tiesiog pamiršo. Gavęs komandą, kurią sudaro pusė dublerių ir privertęs ją greitai bėgti, naiviai tikėjosi, kad ir Ledesma ims žaisti taip pat. Juk toks ir daugelio mūsų priekaištas šiais metais Ledesmai buvo. Ogi būtent apie greitą bėgimą. Mes sakydavome: kai tik įeina Ledesma į aikštę, žaidimas iškart sulėtėja. Žaidėjai nuolat pradeda atidavinėti kamuolius brazilui ir patys ima kratytis atsakomybės.

O ar gali tikėtis ko nors kito, jei komandai nebuvo nurodyta, ką daryti, kai aikštėje yra Ledesma? Jei nebuvo sukurtos schemos, kaip sulieti į vieną kumšti skirtingus futbolo pradus? Štai šioje vietoje yra buvo didžiausia nelaimė, nes šįmetinė Sūduva ir pats brazilas nebuvo parengti lošti kartu.

Juk naivu ir netgi kvaila būtų tikėtis, kad Ledesma bėgs kaip Baranovskis ar Bagdanavičius. Naivu tikėtis, kad Ledesma ginsis kaip Leimonas ar Bašičius. Kvaila galvoti, kad toks žaidėjas kaip Ledesma gali sąmoningai save perlaužti ir prisitaikyti prie jaunatviškai skysto Sūduvos dublerių strakaliojimo.

Čia norėčiau jums priminti kitą panašų atvejį Sūduvos istorijoje. Darius Maciulevičius lošė labai panašiai. Menkai gynėsi, nelindo į dvikovas, nevengdavo poilsiauti, o vis tik komandai buvo nepaprastai naudingas. Lygiai taip pat naudingas komandai galėjo būti ir Ledesma.

Mat anų laikų Sūduva buvo parengta lošti su tokio lygio žaidėju kaip Maciulevičius. Taip, tų laikų Sūduvos žaidimas iš esmės sukosi aplink Macolą ir kai šis gaudavo kokią traumą, Sūduvos žaidimas iškart išsiderindavo ir sėsdavo. Momentai, kai Macolos aikštėje nelikdavo, būdavo sunkūs, tačiau tų laikų Sūduvą treniravo išmintingi treneriai, kurie suvokė, jog jie tiesiog neturi teisės organizuoti žaidimo kitaip ir neišnaudoti maksimaliai geriausio komandos (jei ne lygos) žaidėjo privalumų.

Deja, šiandieniniai Sūduvos vadai tokios patirties neturi. Todėl komanda ir atsidūrė idiotiškoje situacijoje – vidury sezono prarado vieną geriausių lygos futbolininkų vien dėl to, kad kažkam pritrūko išminties nerodyti nepagrįstų ambicijų ir pritrūko sugebėjimų panaudoti galingiausią ginklą, kokį komanda turėjo. Gaila, nes misija buvo pakankamai paprasta – sujungti brazilo sugebėjimus valdyti kamuolį, matyti aikštę ir atlikti nestandartiškus perdavimus su jaunimo gebėjimu greitai bėgti ir aplenkti priešininką. Elementaru – protas ir talentas kartus su su jaunatviška jėga ir energija.

Man liūdniausia yra tai, kad šių dviejų pradų jungtis dar nuo Algimanto Gabrio laikų buvo didžioji ir išskirtinė Sūduvos jėga. Buvo tas dalykas, kurį galima vadinti “futbolo stiliumi pagal Sūduvą”. Tuo mūsų komanda buvo kitokia – dėl to ir Algimantas Gabrys ko gero buvo vienintelis treneris ne tik Sūduvoje, bet ir visoje lygoje, kuris mėgdavo pakalbėti ne tik apie futbolo funkcionalumą bei rezultatus, bet ir apie šio žaidimo grožį, kurio komanda kiekvienose rungtynėse privalo duoti žiūrovams tribūnose.

Tad dėkoju Rafaeliui Ledesmai už Sūduvoje praleistą laiką ir suteiktas gražias akimirkas. Gaila, kad šis talentingas brazilas į mūsų komandą pateko per vėlai.

Laukiam: Sūduva – Šiauliai

Ką gi – mūsų laukia trumpa, bet reikšminga stotelė prieš Europos lygą. Medaliai, panašu, jau nuplaukė, tad liko šiais metais trys misijos.

Užimti ne žemesnę kaip ketvirtą vietą čempionate ir taip maksimaliai padidinti galimybes ir kitais metais važinėtis po Europą. Pergalėmis baigti LFF taurės šių metų žaidimus, kad kitame sezone būtų galimybė pakovoti ir dėl taurės, ir dėl tos pačios Europos. Na ir peršokti pirmą Europos lygos etapą, kad komanda uždirbtų daugiau pinigų, o mes gautume šansą Marijampolėje pamatyti dar vieną legendinį klubą ir ne mažiau legendinius jo palaikytojus. Taigi, veikti tikrai yra ką.

Dar prieš pora turų Sūduva ketvirtoje vietoje sėdėjo pakankamai saugiai. O štai dabar ir vėl reikia minti ant gazo, nes Kruoja lipte lipa ant kulnų. Nepaisant visų nesąmonių, kurios šį klubą šiais metais lydi, jis vis viena lošia ir taškus renka. Kruoja jau pradėjo kviesti papildomus žaidėjus – viena pirmųjų lygoje. Ar tie naujokai iš tikro Kruoją rimtai sustiprins – klausimas. Tačiau bent jau dabar šio klubo treneris turės ką pasodinti ant atsarginių suolo.

Tiesą sakant, iš Sūduvos perspektyvos žiūrint, liūdniau ne Kruojos pilnėjimo veiksmus stebėt, o matyt kaip koks Atlantas perima iš Dainavos Luką Baranauską. Tas jaunas ir pastaruoju metu gerai atrodęs žaidėjas būtų kaip sykis toks, kuris ir Sūduvai labai praverstų. Ir, galvoju, jei Atlantas gali, tai ir Sūduva tokį judesį atlikt tikrai galėtų – juk dairyti po pasaulį čia nereikia, youtub’e filmukų galima nežiūrėti. O ir kaina tokio žaidėjo, spėju, labai racionali.

Deja, mūsų komanda labai retai būna pirma komplektacijos lenktynėse. Greičiau atvirkščiai – tursena iš paskos ir susirenka trupinius. Kartais šauna neblogai (Nerijus Valskis yra ko gero geriausia nutikimas per daugelį metų), tačiau dažniau tenkinasi žaidėjais, kurie neturi šanso patekti į lygos lyderių komandas.

Netgi Rafaelio Ledesmos pakvietimas pernai tuo dvelkė. Tiesa, su Rafaeliu greičiausiai sugrojo ir dar vienas keistas niuansas – mistiškai neblogi mūsų komandos vadų santykiai su Romanovo aplinka. Vis tik pastaraisiais metais su senų laikų FBK susijusių žaidėjų Sūduvoje buvo labai daug. Apie Ledesmą gal dar suraitysiu atskirą atsisveikinimo “laišką”, nes čia ne laikas, ir ne vieta apie šią istoriją kalbėti. Tačiau ką tik pasirodęs pokalbis su juo portale 15min.lt yra labai iškalbingas. Susimąstyti verčia du dalykai.

Viena, Sūduvą palikęs žaidėjas ir vėl vengia kalbėti apie išsiskyrimo priežastis. Nepamenu, kad būtų buvęs žmogus, kuris Sūduvą paliko “apibusiu sutarimu”, kuris normaliai pakalbėtų apie tokios sprendimo priežastis. Nei atleisti treneriai ką nors viešai paaiškindavo, nei žaidėjai.  Antras įdomus dalykas tame interviu yra tai, kaip Ledesma apibūdina brazilišką požiūrį į futbolą. Nes būtent šioje vietoje ir nesueina dvi totaliai skirtingos futbolo koncepcijos.

Gerai. Grįžtam prie šiandienos žaidimo. Šiauliai yra šiemet ko gero sunkiausiai prognozuojama komanda – šioje kategorijoje lenkia net ir Kruoją. Šiauliai šiemet turėjo ir labai dailių rungtynių, ir nesuvokiamai beviltiškų. Tačiau nuo to laiko, kai netikėtai buvo paleisti penki pagrindinės sudėties žaidėjai, Šiauliai priešininkams tegali pasiūlyti kovingą pasipriešinimą, nes pajėgumo rimčiau pasipriešinti šiai komandai dabar fundamentaliai trūksta.

Nei komanda, nei žaidėjai čia taip pat neišsiplėtė aiškindami tokio masinio atleidimo priežasčių. Užtat vienam nesenam interviu savo trigrašį įkišo “legendinis” Liubinskas, tiesiai šviesiai leptelėjęs apie tai, kad žaidėjai buvo atleisti už rungtynių pardavinėjimą.

Tačiau mes gyvename Lietuvoje.  Todėl niekam tokios šnekos nerūpi. Prie Liubinsko nesupuolė žurnalistai, mėgindami ištraukti daugiau informacijos apie tokį radikalų pareiškimą. Niekas nepuolė kamantinėti nei komandos vadų, nei atleistų žaidėjų. Komanda buvusio rinktinės trenerio taip pat į teismą paduoti, panašu, neketina. Tad nieko kito nelieka, kaip padėti Liubinsko užuominas į eilinių jo nusišnekėjimų lentyną.

Taigi – Šiauliai. Sūduva loš be Ugge’s – daugiau prarastų žaidėjų po praeito turo kortelių fiestos Klaipėdoje lyg ir nėra. Tačiau Ugge’s praradimas nebus labai rimtas – jaunų gynėjų komandoje užtenka. Tiesą pasakius, jokio žaidėjo praradimas vienoms ar kelioms rungtynėms šių metų Sūduvoje mažai ką reiškia. Paprasta – nė vienas žaidėjas neturi komandos išvaizdai ir rezultatams lemiamos įtakos. Gal tai ir galima būtų laikyti “komandinės dvasios” stiprybe, tačiau labiau norėčiau kalbėti apie lyderių stoką.

Šiaulius aplošti reikia. Tiesiog būtina. Ir tai Sūduva padaryti gali. Suprantu, kad ir su Atlantu komanda žaidė visai neblogai, tačiau ten koją pakišo įvairūs pašaliniai faktoriai. Svarbu, kad idėjiškai ir filosofiškai komanda po tokio nutikimo nebūtų sėdusi, nes Šiauliai yra dar vienas klubas, su kuriuo šiemet Sūduvai žaisti sekasi gan sunkiai. Bet ir vėl nereikia pamiršti – net jei Šiauliai nebuvo labai stipri komanda sezono pradžioje, šiandien ji – dar silpnesnė. Todėl ir būtina tuo pasinaudoti.

Štai tiek minčių. Kaip dažnai nutinka – daugiau minčių ne apie artimiausias rungtynes, o apie visokius aplinkinius komandos gyvenimo niuansus. Tačiau jau greitai juos galėsime pamiršti. Kartu su startiniu teisėjo švilpuku.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1,185,326 hits
Reklama