Posts Tagged 'LFF'

Pažiūrėkite, pagalvokite ir nubalsuokite

suduva-dainava-1

Čempionatas šiais metais mums pasibaigė kaip niekad anksti. Tiesa, ir trumpas jis buvo – Sūduvos žaidėjai neturėjo progos paiškylauti Europoje, o mes – pamatyti savo kaime kitų mokyklų futbolo. Aišku, skųstis lyg ir nederėtų. Juk kai kuriems kolegoms iš lygos čempionatas pasibaigė maždaug antro rato viduryje. Lietuvoje – beveik kaip Ispanijoje. Dar neprasidėjus čempionatui yra aišku, kas jį laimės, o kas (tokių dauguma) neturi jokių šansų apskritai ką nors laimėti. Šiems kolegoms belieka lošti futbolą savo malonumui. Tas liko ir Sūduvai. Savo malonumui mūsų komanda gavo dvejas rungtynes su priešininkais, kuriems irgi nėra nei ko laimėti, nei ką pralaimėti.

Bent jau man tokios akimirkos yra didelių susimąstymų metas. Mat imu jaustis panašiai, kaip kadaise mano aprašytos knygos “Pitch Fever” herojus. Jis irgi bandė stebėtis, kaip galima, sulaukus brandaus amžiaus, būti įveiktam negatyvių emocijų, keliamų prasto tavo palaikomos futbolo komandos žaidimo. Jautiesi lyg narkomanas – protas suvokia, kad metus visa tai per petį, gyvenimas taptų žymiai šviesesnis, tačiau mesti viską į šiukšlių dėžę sunku.

Šiemet ne vieną kartą save esu pagavęs štai kokioje padėtyje. Imi rašyti kokią nors mintį ir staiga suvoki, kad per pastaruosius penkerius metus tą mintį jau esi vyniojęs ir užrašęs bent 3-4 kartus. Štai čia ir yra nykumos šaltinis – Lietuviškas futbolas yra tarsi vis labiau ir labiau pelkėjantis ežeras. Čia – nieko naujo. Viskas tik blogyn. Tikėtis išsigelbėjimo nėra jokių argumentų – maldomis ir gerais norais tos pelkės neišsemsi. Savaime suprantama, Lietuvos rinktinė, dar kartą įrodžiusi, kokios galaktikos skiria mūsų futbolą nuo pasaulinių standartų, optimizmo taip pat nepridėjo.

Kroatai protestuoja prieš savo futbolo federaciją. 

Vienintelis skirtumas šį kartą – mažumą pakitęs žiniasklaidos tonas. Anksčiau švelnius mūsų žiniasklaidos pabaksnojimus išprovokuodavo tik federacijos prezidentų nuotykiai su bankininkais ir prokurorais. Šį kartą buvo smūgiuota prieš rinktinės rungtynes ir iškart po bjauraus pralaimėjimo. Vargšai Lietuvos futbolo federacijos ponai – turi kentėti dėl to, kad pastaruoju metu bent jau Europoje tapo labai madinga lieti pamazgas ant dar neseniai atrodžiusių visagaliais pasaulio futbolo vadų. Panašu į tai, kad savo dozę paplavų gaus ir mūsų biurokratai.

Prieš rungtynes Lietuvos rytas paskelbė ilgą ir labai jau dviprasmišką tekstą pavadinimu “Ant karštos rinktinės trenerio kėdės – iš Vilijampolės trikampio. Trys Lietuvos rinktinės treneriai užaugo Kauno kvartale, kurį dar nuo sovietinių laikų lydi kriminalinė šlovė”.

Žurnalistas Giedrius Janonis lyg ir nieko blogo apie mūsų rinktinės šulus nerašo. Tik – žingsnis po žingsnio – nupiešia tokį rinktinės ir LFF bosų pasaulėlį, kuris labai nemaloniai dvokia. Įdomiausia yra tai, kad prie to dvoko labiausiai prisidėjo patys žurnalisto kalbinti futbolo “specialistai”. Tuo gal ir nereikėtų stebėtis – eilinis LFF piaro prakolas. Šiuolaikiškai mąstantis viešas veikėjas interviu duotų tik tuo atveju, jei turėtų teisę įtakoti galutinį tekstą. Mūsų vyrai mąstymo aštrumu nepasižymi. O gal tiesiog neturi kito pasirinkimo.

Aš ne šiaip sau pacitavau visą straipsnio pavadinimą. Tai – esminė ilgos istorijos tema. Nesvarbu pavardės ir skaičiai. Svarbu tai, kad straipsnis labai racionaliai formuoja specifinę Lietuvos futbolo federacijos ir rinktinės aurą. Jos esmė – minėtų įstaigų branduolį sudaro žmonės, kurių vertybes suformavo nelabai švari aplinka. Be abejo, žurnalistas išvengia tiesioginių kaltinimų – jų ir negali būti. Tai – teismo teritorija. Tačiau idėja apie tai, kad LFF ir rinktinę valdo “Vilijampolės trikampio” chebra yra sukrečianti. Čia net nesvarbu – Vilijampolės, Žirmūnų ar Degučių chebra. Svarbu, kad tokia sąvoka kaip “chebra” apskritai yra minima kalbant apie tokio lygio organizacijas. Tiek LFF, tiek futbolo rinktinė yra dariniai, kurių esminė funkcija yra Lietuvos reprezetavimas pasaulyje. Kitaip ir būti negali, kuomet kalba eina futbolą – vieną globaliausių dalykų šiais neramiais laikais.

Jei viešą organizaciją valdo “chebra”, objektyvumo iš tokios organizacijos gali nesitikėt. Vadinasi, joje dirba žmonės, kurie patinka “chebrai”, o ne tie, kurie yra geriausi konkrečiam darbui atlikti. Tokiu atveju taip pat neišeina kalbėti apie kokį nors organizacijos racionalumą, efektyvumą, objektyvią atsakomybę ar pozityvią evoliuciją. Kadangi viską valdo “chebra”, tai organizacija ir atspindi tos “chebros” požiūrį į pasaulį, jos vertybes ir tikslus. Stagnacija – esminė šios organizacijos išgyvenimo taktika ir viltis.

Beje, tai nėra mano išmislas. Visa tai galima rasti kitame, žymiai atviresniame straipsnyje, kuris (būtent dėl to emociško atvirumo) netgi pavadintas ne straipsniu, o “nuomone”. Be abejo, Gediminas Reklaitis daro visiškai teisingas išvadas. Jos teisingos, net jei išmestume iš teksto visus “aurimobudraitiškus” argumentus iš serijos “privačiame pokalbyje sakė”. Minėto straipsnio Lietuvos ryte tokioms išvadoms padaryti visiškai pakanka.

Keisčiausia, kad rimčiausi argumentai yra pasakomi pačių Lietryčio straipsnio herojų – Stasio Baranausko ir Stasio Stankaus – lūpomis. Jiems atrodo totaliai normalu, kad LFF viršūnėse ir už Lietuvos rinktinės vairo kažkaip “netyčia” atsidūrė didokas būrys kiemo draugų. Nors mane asmeniškai dar labiau sukrėtė dvi gal ir pašalinės temos. Viena, Stasio Baranausko mėginimai pateisinti tą kartą, kai Igoris Pankratjevas suspardė A lygos teisėją. Baranausko manymu, Pankratjevas pasielgė visiškai teisingai. “Tai labai žmogiška”, sako Stasys Baranauskas. Panašu, Stasy, kad mes iš tikro kituose kiemuose augome.

O va Stankaus tiradą apie dar neseniai Lietuvos rinktinę treniravusį Csaba Laszlo tiesiog norisi pacituoti: “Prieš tai rinktinėje jau turėjom tą vengrą. Jis mokėjo taip gražiai kalbėti, kad visus metus visi žurnalistai ausis nuleidę net išsižioję klausėsi jo makaronų. Net seilės jums varvėjo, kol pagaliau pradėjote suprasti, kad jis kabina makaronus”.

Skaitydamas šiuos pagieža permerktus žodžius, gali pagalvoti, kad kalba koks užsispyręs žurnalistas, LFF ir rinktinės kritikas, o ne oficialus-ilgametis-aukštas LFF pareigūnas, kuris yra didžia dalimis ir atsakingas už “to” vengro nusamdymą. Juk šie žodžiai reiškia tik tai, kad visa LFF federacija su Kvedaru priešakyje sumalė visišką šūdą pasamdydami trenerį praeitam ciklui. O gal tai tiesiog buvo gudrus ėjimas? Tam, kad galėtum pateisinti savos “chebros” sustatymą Lietuvos rinktinės štabe? Kad visiems šiandien rinktinę treniruojantiems galėtum pasakyt – “tylėkit, nes bus taip, kaip tais laikais, kai rinktinę treniravo “tas” vengras”. Juk iš esmė tai Stankus šį kartą ir pasakė.

Štai taip. O aš anais metais galvojau, kad man tik vaidenasi, jog “tas” vengras yra visiškas situacijos įkaitas. Tiksliau, visiškas LFF įkaitas, patekęs į “chebros” voratinklį. Trenerio ir chebros tikslai nesutapo. Vienas mėgino ką nors laužti iš komandos, kitiems visas atrankos ciklas tebuvo dalis didesnio plano, kurio tikslas – užsitikrinti ramų gyvenimą artimiausiems 5 metams. Štai, o jūs sakote, kad LFF nesugeba planuoti ir žvelgti į priekį!

Varšuvos Legia protestuoja prieš UEFA. 

Ir ką mums daryti? Kroatų kelias mums netinkamas. Gerai kroatams mėtyti į aikštę raketas, kai tavo komanda gerai lošia. O kai rinktinės žaidimas pasauliui geriausiu atveju šypsenas kelia, tai ir į tokius viešus protestus niekas rimtai nežiūrės. O iškrėsti tokį pokštą, kokį ne taip seniai atliko Varšuvos Legia tribūnų lankytojai mums tiesiog nepakaktų jėgų. Juk toje tribūnoje buvo tiek žmonių, kiek į visų mūsų lygos klubų rungtynes nesusirenka per kokias penkerias rungtynes.

Beje, Legia atvejis – klasikinė šiuolaikinio futbolo istorija. Ši komanda 6:1 nukalė Celtic, tačiau po techninės klaidos antrose rungtynėse išleido žaidėją, kuris, kaip paaiškėjo vėliau, dar negalėjo žaisti dėl pernykštės diskvalifikacijos. Celtic buvo įskaityta techninė pergalė rezultatu 3:0. Bendras rezultatas tapo 4:4 ir Celtic “laimėjo” dėl svečiuose “įmuštų” įvarčių. Beje, vėliau Celtic iš Čempionų lygos išmetė slovėnų Maribor. Šioje vietoje galima prisiminti ir anų metų Žalgirio “burtų” istoriją. Taip, futbolas iš tiesų tapo labai keistu reiškiniu.

Akivaizdu, kad pasaulio futbolo valdžia yra gilioje krizėje. Istorijos apie Blatterio ir jo chebros korupciją vis netyla. Jau ima girdėtis valstybinio lygio balsų, kviečiančių boikotuoti Pasaulio čempionatą Rusijoje. O chebra sako: “Viskas gerai, viskas Ok, judam toliau, į nieką dėmesio nekreipiam” ir… svarsto tokius klausimus, kaip siūlymą lemiamose rungtynėse pendelius mušti ne pabaigoje, o… prieš rungtynes! Jeigu įdomūs šios „reformos“ argumentai – skaitykite čia.

Tad gal ir neverta stebėtis tuo, kad ir mūsų chebra mėgina kaip įmanoma fundamentaliau užsėsti visas įmanomas kėdes Lietuvos futbolą ir išpešti naudos prieš tai, kai ir juos visus nušluos globalių reformų pasaulio futbole banga.

suduva-dainava-2

O mums belieka du dalykai.

Pirma, pažiūrėti dvi likusias Sūduvos rungtynes. Iš pradžių bus Dainava Alytoje. Taip, viskas pagal puikią šių metų tradiciją – rungtynės vyksta darbo dieną ir prasideda darbo metu. Šito žaidimo aš 100 proc. pažiūrėti negalėsiu. O tada liks sezono finiškas Marijampolėje su Granitu.

Antras dalykas – galutinai apsispręsti ir nubalsuoti už geriausią Sūduvos žaidėją šiais metais. Kad ir kaip minoriškai baigiasi šis sezonas, savo pareigą atlikti reikia. Tad kas dar nebalsavo – siųskite man savo balsus adresu ponaspop@yahoo.com. Jei reikia pasikartoti balsavimo taisykles – spauskite čia.

Laukiam: Sūduva – Trakai ir t.t.

2014-130Jankauskas žiūri kaip pergale prieš Trakus džiaugiasi Baranovskij ir Grigaravičius. 

Savaitė pralėkė greitai. Dar diena – ir Sūduva vėl galynėsis su karščiu ir vienu rimtesnių lygos varžovų šiuo metu. Apie Sūduvos pasiekimus pastaruoju metu visi puikiai žinome. Jie – puikūs. To įrodymas – Sūduvos vieta lentelėje ir galimybė po šio turo palypėti iki antros vietos. Pirmąjame rate apie tokią prabangą retas kuris iš mūsų pasvajodavome. Tačiau Trakus dar reikia nugalėti. Kol kas žaidimų su šia komanda balansas vis dar neigiamas. Formaliai per tris kartus abi komandos pasiekė po pergalę ir kartą sužaidė lygiosiomis, tačiau realiai Trakai turi dvi pergales ir vieną pralaimėjimą. O tas pernykštis Sūduvos pralaimėjimas LFF taurės žaidimuose buvo toks skaudus, kad reikės kokių penkių pergalių, kad šis prisiminimas būtų galutinai nuplautas.

Rungtynės bus sudėtingas ir reikalaujančios maksimalaus Sūduvos žaidėjų susitelkimo – tokio futbolo, kokį Sūduva rodė praeitą šeštadienį kažin ar pakaks. Taškai reikalingi ne tik tam, kad Sūduva liptų aukštyn. Kruoja su Atlantu taip pat energingai lipa ant kulnų. Ir jei Atlantui taškų gauti šiame ture bus žymiai sunkiau, Kruoja greičiausiai ir šį kartą be jų neliks. Trečias ratas pasižymi tuo, kad pirmos penkios lygos komandos akivaizdžiai įjungė papildomą pavarą ir pamažu ėmė tolti nuo likusių klubų, kurie arba yra per silpni išlaikyti tokį patį tempą, arba kratosi nuo visokio plauko skandalų.

Didžiausia šių metu skandaliste tapo Gargždų Banga, jau pralenkusi ir visus linksminusią Alytaus Dainavą. Iš pradžių – nuostabus startas ir kone svajonės apie medalius, paskui – kirvio stiliaus niurka į lentelės dugną ir – galų gale – ko gero pirma bausmė Lietuvos futbolo istorijoje už “sąžiningo žaidimo principų pažeidimus” (jei neskaičiuosime FBK ir Atlanto šuolio į žemesnes lygas). Tiesą sakant, keistoka situacija nutiko Gargžduose ir Lietuvos futbolo federacijoje.

Bausmė konkreti – pora diskvalifikacijų klube ir 50 000 lt bauda. Banga, tiksliau – klubą valdantis fondas – reagavo iškart aiškiu raštu. Jame iš esmės patvirtinta, kad diskvalifikuoti personažai (tai yra – bent jau jie) “manipuliavo rungtynių rezultatais”. Aišku, minėtam fondui greičiausiai ir LFF sankcijų nereikėjo, kad sužinotų apie tokias “manipuliacijas”. Kaip ir jau kurį laiką intensyviai socialiniuose tinkluose diskutuojantiems Bangos fanams. Iki šiol tylėta greičiausiai dėl to, kad tikėtasi reikalus sutvarkyti ramiai ir be triukšmo.

O situacija vis viena lieka miglota. Triukšmas kilo prieš pora mėnesių – LFF gavo kažkokį UEFA raštą, kuriame buvo minimos kai kurios rungtynės. Paskui buvo toks pusiau slaptas Bangos klubo “patikrinimas”. Paskui – ilga tyla, kurios metu Banga toliau smego A lygos lentelėje pralaimėdama praktiškai viską. O tada – babach! Beje, jei teisingai pamenu, UEFA rašte buvo minima ne tik Banga ir ne tik jos rungtynės su Atlantu.

Bėda, kad šios savaitės LFF raštas yra mažų mažiausiai keistas. Ten, kur šnekama apie nusikaltimus ir bausmes yra tik cituojami visokie kodekso straipsniai ir paragrafai. Jokios “manipuliacijos” neminimos. Jos minimos tik pranešimo pabaigoje, kur sakoma, kad iš teisinės pusės šioji Bangai skirta LFF bausmė yra niekinė. Ikiteisminis tyrimas nutrauktas “esant nepakankamam teisiniam reguliavimui”. Štai tokia painiava. Taigi, Bangos viceprezidentas ir vartininkas “morališkai” kalti, tačiau teisiniu požiūriu – “švarūs”.

Kas bus toliau – matysim. Iš Bangos rašto lyg ir aišku, kad rusų šiame klube nebeliks. Gal tam šios “moralinės” bausmės ir reikėjo? Tuomet klubas pateiks apeliaciją, prašydamas panaikinti baudą ir tai bus padaryta vardant to, kad čempionatas būtų pabaigtas be įprastinių mūsų futbolui bankrotų sezono viduryje. Toliau spėlioti nepradėsiu, nes, įtariu, gausiu per nagus ir už tą, ką iki šios vietos prirašiau.

2014-131Dovydas Tumosa Sūduvos zonoje Marijampolės dienų metu. 

Grįžkime prie mūsų reikalų. O mūsų kieme nutiko vienas šiame sezone įprastas nutikimas – komandoje neliko dar vieno vietinio žaidėjo. Šį kartą “laisvuoju agentu” tapo Dovydas Tumosa. Kaip įprasta – komanda “padėkojo”. Kaip įprasta, mes pasvarstėme apie tai, kad jei tau 22-eji, o tu vis dar loši už dublerius – kažin ar verta toliau tęsti futbolininko karjerą. Lyg ir galėtum dėti tašką. Dar kartą Dovydui padėkojus. Tačiau ne viskas man atrodo taip paprasta, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Esme čia yra tame, kad Sūduvos klubas su vietiniais, Marijampolėje užaugusiais futbolininkais atsisveikina žvėriškai lengvai. Pralaiko juo krūvą metų ant suolo, o tada – “ačiū pastangas” ir “sėkmės ateityje”. Dovydas Tumosa šiais metais pagrindinėje sudėtyje pasirodė tik pora kartų. Ir pernai – tik pora kartų. Pora kartų gyvai mačiau Dovydą žaidžiant. Reikia pripažint, kad jis nelošė geriau nei kiti kolegos. Tačiau nelošė ir blogiau. Lošė normaliai. Stengėsi. Tik va – laiko mažai gaudavo, todėl kaip nors padoriau jį įvertinti nelabai išeina. Belieka tik svarstyti, kas būtų iš Dovydo išėję, jei laiko jis būtų gavęs daugiau ir nuolatos? Gal būtų tapęs visai padoriu saugu? Ai, tiesa, Sūduvoje saugų ir taip yra tiek, kad dviem komandom užtektų. Kam čia vietinius augintis?

Liūdnasis paradoksas yra štai koks. Yra žymiai lengviau patekti į mūsų komandos pagrindą būnant legionieriumi, nei žaidėju, užaugusiu Marijampolėje. Kokių tik legionierių Sūduva nebuvo nusisamdžiusi per paskutinį dešimtmetį! Iš legionerių, kurie pagrinde sulošė po 1-2 rungtynes arba iš viso jame nepasirodė būtų galima pilną komandą sudaryt! Kartais tuos legionierius pagrindinėje komandoje lošiančius pamačius belikdavo tik galvą pakraipyt.

O štai jei nori į Sūduvos pagrindą patekti iš dublerių komandos – tai turi mažų mažiausiai savo amžiaus keliose Lietuvos rinktinėse būt palošęs. O dar geriau – būti per vieną žingsnį nuo pagrindinės Lietuvos rinktinės. Va tada – gali tikėtis aikštėje ir daugiau laiko, ir daugiau pagarbos. O jei esi tiesiog neblogas dubleris, iš kurio, palankiai aplinkybėms susiklosčius, galėtų išaugti geras futbolininkas – geriau tą daryti kur nors kitur, o ne Marijampolės Sūduvoje.

Štai todėl ir norėčiau duoti draugišką patarimą dviems Sūduvos pagrindinės komandos žaidėjams. Povilui Kiselevskiui, kuris jau prieš dvejus metus puikiai lošė pagrindinėje komandoje, o šiandien ir vėl tapo atsarginiu, gaunančiu tik šiek tiek daugiau laiko nei Dovydas Tumosa. Ir Dariui Isodai – pernykščio sezono atradimui, kurio vietą likusioje sezono dalyje greičiausiai užims naujokas iš Baltarusijos.

Jums, vaikinai, reikėtų kuo greičiau nešti skudurus iš Marijampolės Sūduvos. Jei nepavyksta į užsienį – tuomet į bet kurį mūsų lygos klubą. Ten, kur jums būtų garantuotas laikas aikštėje ir garantuota galimybė parodyti, ką sugebate. Nes po poros metų ant atsarginių suolo ir jums bus po 22-ejus. O tada jau bus praėjęs laikas galvoti apie šlovingą futbolininko karjerą. Iš mūsų taip pat gailesčio nelaukite. Mes pasakysim tą patį – jei tau 22-eji, o tu vis dar leidi laiką ant atsarginių suolo – laikas kabinti bucus ant vinies. O va išeisit į kitą klubą, gal net į kokią Latviją išvažiuosit ir žiū – po poros metelių jus susigrąžins su vertingu “vietinio, bet legionieriaus” statusu.

Štai tokias gilias mintis sukėlė įprastinis mūsų komandos atsisveikinimas su dar vienu “jaunu” futbolininku iš Marijampolės. Gaila, kad mūsų Prezidento šnekos apie dėmesį jaunimui prieš pora metų buvo tiesiog paskatintos sumažėjusio biudžeto ir kartu susitraukusių galimybių pasigraibyti padoresnių legionierių. Skurdo laikai praėjo. Kartu su jais išgaravo ir meilė “vietiniam jaunimui”.

Gerai, pakaks liūdnų minčių. Dėkojam dar kartą Dovydui Tumosai ir laukiam futbolo. Show must go on, kaip giedojo vienas mano labai nemylimas dainininkas.

Laukiam: Sūduva – Granitas

2014-96Arminas Vaskela ir Tomas Radzinevičius po pergalės prieš Trakus. 

Praeitą savaitę čia kažkaip išsivyniojo diskusija, kurios metu pasirodė įdomi mintis, bent jau man anksčiau nešovusi į galvą. Buvo sakoma, kad “galimai” keistas Lietuvos A lygos tvarkaraštis yra lemtas ne tik orakulo, kuris tuos tvarkaraščius nuo akmens amžiaus laikų sudarinėja, bet ir dėl tam tikrų veikėjų užsienio šalyje poreikių. Iš kalbos lyg ir aiškėjo, kad tie užsienio veikėjai “galimai” turi interesų futbolo lažybų žaidimuose.

Tai va dabar ir galvoju – ar čia jau yra tokio lygio įtarimai, kuriuos LFF bosai galėtų perduoti prokuratūrai ištirti, kaip perduoda ir visos popierius apie įtartinus Lietuvos futbolo klubų vieksmus, kuriuos gauna iš UEFA? Ne tik perduoda, bet dar ir visiems laikraščiams apie tuos perdavimo aktus garsiai paskelbia.

O gal tokius gandus būtų efektyviau perduoti Andrew Jenningsui, Jens Weinreichui ar Declan Hillui – pagarsėjusiems FIFA korupcijos ir sutartų rungtynių žinovams? O gal užtektų informuoti lietuvišką Transparency International skyrių, kuris ne taip seniai irgi rodė dėmesio nelegalių lažybų futbole klausimui? Štai kiek priežasčių galvas palaužyti. Ir paskutinis klausimas – įdomu, ar štai tokios dvi pastraipos eilinio blogerio rašte reiškia, kad jis aktyviai jungiasi prie FIFA iniciatyvos “kartu kovokime prieš sutartas rungtynes”, apie kurią šioji organizacijas praneša reklaminiu klipu per Pasaulio čempionatų rungtynių pertraukas?

Tačiau kadangi aš nesu toks drąsus ir ryžtingas kovotojas kaip Andrew Jenningsas ar Declan Hillas, tai šią pavojingą temą baigsiu. Ir taip yra ką veikt – laužyt galvą dėl to, kaip susidėliot darbus antradienį, kad 17val. galėčiau viską nustumt šalin ir lietuviško futbolo pažiūrėt.

A lygoje reikalai ir vėl susipainiojo. Prieš praeitą turą atrodė, kad komandos pamažus skirstosi į mažesnes grupeles. Žalgiris mažais žingsneliai tolsta nuo visų kitų. Dėl kitų medalių stumdosi kiek didesnė grupė, tačiau I rate stebuklus rodžiusi Banga ir vėl pradeda taikytis ne į antrą ar trečią, o į sau įprastą šeštą vietą. Tuo tarpu Granitas, Ekranas ir Šiauliai lieka pačioje liūdniausioje zonoje – be šanso kristi į patį dugną, tačiau ir be galimybės lipti aukščiau.

Tačiau po 17 turo taip jau nebeatrodo. Žalgirio atstumas ir vėl tapo padorus, nerodantis išskirtinio pranašumo. Pralaimėjimas Žalgirio statistikoje įdomesnę lygą liudija lygiai tiek pat, kaip ir pirmoji pergalę Dainavos krepšyje. Tuo tarpu Ekranas, Granitas ir Banga, nugalėję teoriškai galingesnius varžovus ir paneigę išankstines prognozes, iš esmės ir vėl sugrįžo į tą didžiąją komandų grupę. Sunkesnė tik Šiaulių situacija, tačiau ir ši komanda gali kovoti su bet kuo (net jei ne visuomet tai pavyksta). Jei ir toliau jie sugebės nugalėti tokias komandas kaip Banga ar Atlantas, medalininkų būrelį greitai prisivys. Tad nuspėti, kaip komandos išsidėstys po paskutinio II rato turo – ir vėl sudėtinga. Tiesa, ko gero tik Trakus galima iš anksto pasveikinti po pusės čempionato pakilus į garbingą antrą vietą.

Tuo tarpu Sūduva turi realų šansą baigti II ratą trečioje vietoje. O tai yra dalykas, kuris po I rato mums galėjo atrodyti kaip nepasiekiama svajonė. Tad net jei aplinkybės susiklostys taip, kad Sūduva liks ketvirta ar penkta, galėsime drąsiai sakyti, kad mūsų komandos reikalai iš esmės pasitaisė. Pirmam rate ryžtingai švaisčiusi taškus, antrame Sūduva ir vėl sugrįžo į kovą dėl medalių. Viskas yra prieš akis ir medalius laimės tie, kam antroje sezono dalyje liks daugiausiai jėgų.

Netikėta Granito pergalė prieš Žalgirį kažin ar gali turėti kokios nors išskirtinės įtakos Sūduvos pasirengimo planui antradienio rungtynėms. Panašiai buvo ir pirmame rate – tą kartą Sūduva lošė prieš komandą, praeitame ture netikėtai su Žalgiriu išplėšusi lygiąsias. Tą kartą jautėsi, kad Granitui lygiosios su čempionu kainavo labai daug jėgų. Šį kartą tas jausis dar labiau, nes Granitas ne tik turėjo rimtesnį žaidimą nei Sūduva, bet ir viena diena mažiau poilsio gaus. Lietuvoje tokios aplinkybės kartais būna reikšmingos. Nepamirškime ir poros valandų kelionės, kurią rungtynių dieną teks išgyventi Klaipėdos komandos žaidėjams (nelabai tikiu, kad Granitas į Marijampolę atvažiuotų išvakarėse).

Tad rengtis šioms rungtynėms reikia tiek pat rimtai, ramiai ir pagal išanksto numatytą planą. Tikuosi, kad būtent taip vyksta Sūduvos pasirengimai artėjantiems turams. Granitas yra lentelės apačioje, tačiau pergalė pirmame rate toli gražu nebuvo lengva. Tą kartą Sūduva buvo šiek tiek geresnė, o ir sekėsi mūsų komandai mažumą labiau, nei Granitui (čia omeny turiu būtent Granito atakas).

Tuo tarpu mūsiškių būklę ir formą kol kas sunkoka įsivaizduot. Prieš Kruoją Sūduva lošė lyg miegodama ir pamiršusi viską, ką buvo atradusi prieš tą poros savaičių pertrauką. Dainavą, be abejo, sutrypė, tačiau Alytaus komandą labiau ėmė jėga, o ne nuostabiu žaidimu. Tad situacija labai panaši į tą, kurioje mūsų komanda buvo I rato pabaigoje – lyg ir pradėjusi atsigaut, tačiau dar neįrodžiusi savo sugebėjimų konkrečiais rezultatais.

Dvi rungtynės po pertraukos parodė šiokias tokias Sūduvos žaidimo problemas. Panašu į tai, kad prieš pertrauką atsigavusi komanda nemažai teigiamų rezultatų pasiekė užsidegimu ir padidintu noru laimėti, kuris šluodavo kai kuriuos lygos priešininkus. Dvi savaitės poilsio tą užsidegimą šiek tiek prigesino. Todėl ir matėsi, kad dar nemažai ką Sūduvos treneriams liko tobulinti. Ir daryti tą reikia kuo greičiau, nes paskui gali smarkiai pritrūkti laiko medaliams laimėti. Juk toks tikslas komandai keltas (kitaip nei pernai), o šiais metais du trečdaliai lygos rungtynių iš esmės vyksta dėl tų simbolinių 6 taškų. Būtent tiek kainavo pralaimėjimas Kruojai.

Sūduvos žaidimo sutrikimai koncentruojasi aikštės viduryje. Gynėjai klysta, tačiau klysta žymiai mažiau, nei sezono pradžioje. Ginantis geresni ir gynėjų santykiai su saugais – sėkmingai pasibaigusiose Sūduvos rungtynėse mūsų komanda neretai taikydavo priešininko spaudimą nuo anų aikštės pusės. Juk jei ne tie du pralaimėjimai Žalgiriui, ir Sūduvos praleistų įvarčių kiekis būtų visai pakenčiamas. Žodžiu, Sūduvos gynyba dirba ne geriau, bet ir ne prasčiau už daugumą lygos komandų.

O va saugai vis dar negroja taip, kaip galėtų groti. Ši grandis Sūduvoje šiais metais ilgiausiai “bręsta” ir vis dar neduoda tų vaisių, kurių iš tokio lygio ir tokio kiekio saugų galėtum tikėtis. Pirmam rate trūko Šoblinsko, trūko solidesnio Chveduko žaidimo ir labai trūko aiškaus žaidimo organizatoriaus. Vaskelai ilgokai užtruko įsiterpti į komandos audinį, o štai serbas Andelkovičius taip ir neįsiterpė. Ir tik tuomet, kai Andelkovičiaus komandoje praktiškai nebeliko (jo neliko anksčiau, nei jis oficialiai paliko Sūduvą), vis daugiau pasitikėjimo įgauti ėmė Vaskela. Pagaliau užgrojo Chvedukas ir – pagaliau – sugrįžo Šoblinskas (jis taip pat iš tikro sugrįžo kiek vėliau, nei formaliai pasirodė aikštėje).

Šie trys žaidėjai ir jų nuolat gerėjantis žaidimas ko gero ir lėmė Sūduvos atgimimą. Tiesa, būtina dar paminėti ir Mindaugą Grigaravičių (“šio sezono atradimas”) ir išskirtinai įspūdingą Audriaus Broko žaidimą. Broko įtaka šių metų Sūduvos žaidimui tokia reikšminga, kad galima netgi įtarti, kad šio žaidėjo trauma yra viena iš priežasčių, dėl kurių mūsų komandos futbolas ir vėl ėmė mažumą strigti.

Nieko, Broko dar sulauksime, o dabar grįžkime prie dalykų, kurie matėse rungtynėse su Kruoja ir Dainava. Akivaizdu, kad Sūduvos žaidimo varikliu šiandien yra Arminas Vaskela. Buvo teisūs visi tie, kurie kantriai laukė, kad šis žaidėjams ims lošti su pernykšte jėga. Žaidimo stiliumi Vaskela man šiek tiek primena legendinį Darių Maciulevičių (minus fenomenalų Dariaus aikštės matymą ir plius Armino žymiai energingesnį dalyvavimą tiek puolimo, tiek gynybos veiksmuose).

Bėda yra tame, kad kol kas vis dar trūksta treniruotėse sudėliotos interakcijos tarp Vaskelos. Šoblinsko, Chveduko ir Radzinevičiaus. Šie žaidėjai yra Sūduvos atakų ašis, būtent aplink juos sukasi atakų varikliai. O kadangi jie kol kas “nesikalba iš pusės žodžio”, labai dažnai užstringa tos atakos, kurios keliais greitais pasais galėtų virsti kontratakomis. Tai buvo didžioji Sūduvos bėda žaidime su Kruoja, atėmusi iš mūsų komandos galimybę atakuoti aštriai ir pavojingai. Tačiau net ir penktadienio rungtynėse prieš Dainavą Sūduvos atakuojantys saugai nuolat perlaikydavo kamuolį. Tiek Vaskela, tiek Chvedukas per ilgai judėdavo su kamuoliu besidairydami, kur jį padėti. Taip ilgai, kad net ir Dainavo jaunikliai sugebėdavo žaidėjus išsirankioti.

Aišku, šių saugų kamuolio perlaikymo bėda nėra izoliuota nuo kitų žaidėjų veiksmų. Trūksta aštrių įkirtimų, dinamiškų pasikeitimų pozicijomis ir greitai įgyvendinamų schemų, kurios painiotų priešininkų gynėjų veiksmus. Kadangi kolegos per mažai juda, tai ir saugams dažnai kamuolio tiesiog nėra kur dėti.

Kad ir kaip kai kas mėgsta pakritikuoti Nerijų Valskį, tačiau būtent šio žaidėjo sugebėjimas efektyviai atlikti tai, apie ką čia ką tik pašnekėjau, pernai buvo vienas galingesnių Sūduvos atakų ginklų. Saugas meta kamuolį Radzinevičiui, o tas – vienu lietimu – išveda į laisvą plotą Valskį. Valskis gi arba muša į vartus, arba meta kamuolį kolegoms, kurie išlaisvėja dėl to, kad priešininkai būriu puola Valskio dengt.

Štai tokių junginių Sūduvos atakoms labai trūksta. Radzinevičių kaip taisyklė prižiūri pora gynėjų, todėl jam retokai pavyksta stoti į smūgiui dėkingą poziciją. O va vienu lietimu numesti kamuolį irgi nelabai yra kam. Visų pirma čia kalbu apie schemą, po kurios buvo įmuštas ketvirtasis įvartis į Trakų vartus. Radzinevičius gauna pasą ir kažkokiu stebuklingu būdu sugeba vienu lietimu kamuolį bakstelėti link vartų judančiam Grigaravičiui taip, kad anam belieka tik į vartus pataikyt.

Štai tokios tokelės. Viskas yra visai neblogai ir tas viskas visiškai priklauso nuo pačių Sūduvos žaidėjų. Kartais jie šiemet jau rodė beveik idealų žaidimą, tačiau kartais to idealizmo drūčiai trūkdavo. Sekmės formulė paprasta – geruosius žaidimo fragmentus ilginti tol, kol jie apims didžiąją rungtynių dalį. Paprasta kaip trys kapeikos.

>>>

P.S. Praeitą savaitę oficialioji Sūduva atidarė savo skyrelį Twitteryje. Kas mėgsta šitą įrankį – jau galit sekti.

Iš lempos apie čempionato pradžią

2014-3Ar dar pamenate paskutines pernykščio sezono rungtynes Marijampolėje?

Įžanga: jau saulelė atkopdama budina svietą. Iki oficialios sezono pradžios liko kelios dienos, tačiau patrankos tyli. Futbolo žinovai neskelbia prognozių, neskaičiuoja čempionų ir pralaimėtojų, nesudarinėja naujokų sąrašų. O ko čia triukšmauti? Juk tik praeitą savaitę godotini LFF bajorai “patvirtino” čempionato tvarkaraštį, galutinai iš jo išbraukdami Tauragės Taurą. Šiokia tokia pažanga akivaizdi – pavyzdžiui pernai net ir prasidėjus čempionatui, nebuvo aišku, kiek turų ištemps Kruoja. Taigi, sezonas prasideda klasikiniu būdu – pasakojant anekdotus apie LFF praktikuojamus tvarkaraščio rašymo metodus ir svarstant apie tai, ar išplėstas komandų sąrašas taip pat reiškia didesnį bankrotų kiekį čempionato metu.

Rašau iš lempos, nes pasirengimo mėnesių atidžiai nesekiau. Tiksliau tariant – apskritai nesidomėjau kuo ir kaip gyvena Lietuvos futbolo klubai. Todėl mano žinios – skystos. Tačiau kad oficialios žiniakslaidos patrankos tyli, jaučiu pareigą tylą nutraukti. Net jei šaudysiu dievui į langus.

I dalis: zombiai atrieda atidunda. Kuo toliau, tuo daugiau rusiško pinigo valdo lietuvišką futbolą. Neturėdamas teismui tinkamų įrodymų (o kas jų gali turėti?) ir neminėdamas vardų, spėčiau, kad šįmetinėje A lygoje tik kokie 2-3 klubai nekalba su savo finansuotojais rusų kalba. O finansuotojai tiesiai šviesiai sako: rusišką futbolą remti brangu, o va Lietuvoje už kapeikas gali klubą turėt ir netgi galvot apie to klubo žaidimą Europos turnyruose. Kol kas dauguma klubų savo rusiškiems rėmėjams suteikia “asmeninių draugų” statusą – kaip sykis dėl to mes nelabai žinome nei tų “draugų” vardų, nei kokias verslo šakas jie atstovauja. “Draugai” kuklūs – jie nelinkę fotografuotis kartu su komanda, o ir savo įmonių logotipų ant lietuviškų maikių klijuoti nereikalauja.

Štai toks yra generalinis Lietuvos futbolo federacijos pasiekimas per visą Nepriklausomybės laiką – kone visa aukščiausioji mūsų šalies lyga sėdi rusiškoje kišenėje. Sakysite – prie ko čia LFF, ji juk nenurodo klubams, kur rėmėjų ieškoti. Tačiau, kaip sakė vienos senos rusiškos komedijos herojus, žvelgti reikia “plačiau”. LFF per 25-erius metus taip ir nesugebėjo sukurti lietuviškam futbolui padoraus statuso mūsų visuomenėje. Futbolas išlieka keista, marginaline sritimi, kuria plačioji visuomenė susidomi tik tuomet, kai pas LFF prezidentą pasibeldžia prokurorai arba kai į Lietuvą atvažiuoja pora vagonų lenkiškų futbolo chuliganų.

Žmonės kalba, kad dauguma A lygos klubų gyvena iš 1-3 milijonų litų per metus. Tokios sumos didiesiems Lietuvos verslams yra vieni juokai. Atriekt po vieną kitą milijoną jie tikrai galėtų – jei tik prasmės tame reikale matytų. Tuo tarpu LFF ne tik futbolui nesukūrė įvaizdžio, bet ir nepadarė nieko, kad įstatymiškai verslui remti futbolą būtų naudinga. Sunku buvo patikėti, kai prieš pora metų užsilenkė futbolo klubas Mažeikiuose – dėl to, kad ten pat veikia ir galingiausia Lietuvoje įmonė. Sunku buvo patikėti, kad nei LFF, nei vietos valdžia taip ir nerado būdo iš tos įmonės gauti paramos bent jau lygos vidutiniokui išlaikyti.

Ir štai dabar Lietuvoje pinigus futbolui leidžia rusai. Tačiau rusai – keblūs partneriai. Stebint Rusijos užsienio politiką pastaruoju metu, galima visko prisigalvoti. O juk ponas P. gali laisvai išleistį potvarkį “kas remia lietuvišką futbolą – tas sėda į kalėjimą”. Ir kas tada būtų? Jei tai nutiktų rytoj, lietuviškos A lygos paprasčiausiai nebeliktų. Daugumai lygos klubų beliktų persikvalifikuoti į mėgėjų statusą. Va tik įdomu, ar tų klubų nariams šiandien yra leidžiama smerkti Ukrainos okupaciją? Gerai jau gerai. Būsiu toks pats, kaip ir tie susmirdę, korumpuoti Olimpinio komiteto veikėjai, kurie jokiais būdais neleidžia sportininkams painioti sporto ir politikos. Nors patys tai daro kaskart, kai ateina laikas naują Olimpiados organizatorių rinkt.

II dalis: mes – čempionai! Akivaizdu, kad šį čempionatą ir vėl laimės Žalgiris. Jis sezonui pasirengė normaliausiai. Daug svarbių žaidėjų prarado, tačiau dar daugiau įsigijo. Įsigijo Šemberą, susigrąžino Wilką, pasiėmė dar vieną rinktinės veteraną, brazilą, armėną ir taip toliau. Išsaugojo trenerį ir tą pačią filosofiją – tai yra vienintelė komanda, kuri toliau kartoją tą pačią dainelę: “žinom, ką darom, turim planą, kuris jau seniai buvo sukurtas ir kurio toliau yra laikomasi”.  Svarbu ir tai, ką šnekėjo Vilniun sugrįžęs Wilkas. O jis sakė maždaug taip: “Rumunijos futbole tvyro chaosas, o Vilniuje – tvarka. Gali niekuo nesirūpinti, lieka tik žaisti futbolą”. Šie lenko žodžiai gali būti traktuojami, kaip “nepriklausoma nuomonė iš šalies”. Kažkada, neatmenamais laikais, ko gero vienintelė Sūduva tokių įvertinimų sulaukdavo. Jo, tie laikai buvo seniai.

O Žalgirio lenkas, pasirinkdamas ne Rumuniją (tikėtina, galinčią į jo piniginę įberti daugiau eurų), o Vilnių, ko gero atskleidė ir priežastį, dėl kurios Rumunija pastaruoju metu tapo aukso kasykla geresniems A lygos žaidėjams. Mat futbolistai iš labiau išsivysčiusių šalių nelabai yra linkę su lenko minimu bardaku taikstytis. O va lietuviai – kantresni. Jie moka ir atlyginimų palaukt, ir į sutartis, matyt, ypatingų reikalavimų nerašo, ir gyvenimo sąlygos jiems nė motais.

Taigi, Žalgiris bus antrą kartą čempionas. Manyčiau, komanda bus išmokusi pernykštę pamoką, kai aukso medaliai buvo gauti tik per plauką ir pasistengs jėgas bei įkvėpimą stabiliau visam sezonui paskirstyt.

Atlantas ko gero bus vienintelė komanda, galinti bent kiek su Žalgiriu pasivaržyti. Atlantas pernai buvo stabiliausiai sezoną atlaikęs klubas. Duobių buvo, tačiau jos buvo menkesnės, nei kitų klubų gyvenime. Tačiau Atlanto sudėtyje nieko nenutiko. Jis nei susilpnėjo, nei sustiprėjo.

Sarsanija apsijuokė per visą pilvą – po pernykščio sezono suokė apie tai, kad tuoj ims pardavinėti Atlanto žaidėjus anglų ir prancūzų superklubams, tačiau tesugebėjo Andrių Urbšį “parduoti” Kazlų Rūdos Šilui. Tad bus galima kiek atlaidžiau šiais metais žvelgti į Klaipėdos klubo trenerio-agento ugningus pareiškimus. Kartais ir jis šauno pro šalį.

Kadangi klube ypatingų naujovių nesimato, Sarsanija bei jo darbo metodai ir vėl bus pagrindiniu komandos koziriu. Jau greitai pamatysim ar treneris ir trys (!) stovyklos šiltuose kraštuose bus Atlantą pakėlę į kokybiškai naują futbolo lygį, kuriame galima rimčiau kibti į atlapus pagrindiniam konkurentui iš Vilniaus.

Tuo tarpu Sūduva, panašu, ir vėl sukūrė trečios vietos vertą komandą. Tikėtis daugiau kažin ar verta, nes daugiau laimėti Sūduva neturi įpročio. Tačiau žemiau pulti taip pat neturėtų – mat kitų pretendentų į bronzos medalius kaip niekad gausioje lygoje kol kas nesimato. Sūduva pildė sudėtį gan išmintingai. Ir jei kai kam pasirodė, kad saugų į komandą buvo pririnkta per daug, tai nereikia pamiršti, kad rimta komanda neturėtų būti panaši į pernykštę Sūduvą, kai visos pozicijos turėjo geriausiu atveju vieną padorų žaidėją.

Sunku pasakyti, kodėl taip nutiko, tačiau Sūduvos pasirengimas sezonui lyg ir rodo, kad komanda iš kažkur sukrapštė daugiau pinigų nei pernai. Juolab, kad šiemet nebus Europos lygos ir jo atnešamų lėšų. Komanda šiais metais kaip niekad žais mažai rungtynių – tačiau tiek naujokai, tiek stovykla šiltuose kraštuose rodo, kad klubas nebadauja. Gaila tik, kad skautai nesurado jokio veikėjo į trenerių štabą, kuris, atleidus Dvarecką, tapo tiesiog gėdingai menkas.

Akivaizdu ir tai, kad pernykštis planas “auginam vietinio futbolo derlių ir leidžiam į aikštėn” atidedamas neribotam laikui. Šiemet, kaip ir senais gerais laikais, jaunimas ir vėl greičiausiai galės futbolo mokytis treniruotėse ir stebėdamas vyresnių kolegų žaidimą nuo atsarginių suolelio. Juolab, kad dublerių komandos klausimas Sūduvoje ir toliau išlieka pakibęs ore virš Šešupės bangų.

III dalis: Money. Money. Money, kaip dainavo ABBA. Biudžetų klausimas Marijos Žemėje ir toliau yra valstybinio lygio paslaptis. Niekas nežino, kas kiek turi. Tiesą pasakius, niekas nežino, net kam klubai priklauso. Juk tik dėl to ir apie Sūduvos biudžetą tegalime spręsti iš to, kiek komanda leidžia pirkiniams ir treniruotėms užsienyje. Beje, po pernykščio sezono buvo šnekos apie vieno žymaus verslininko planus žengtį į Sūduvą ir “įvesti čia tvarką”. Tačiau, panašu, viskas tomis šnekomis ir pasibaigė. O gal ne? Biesas žino.

Kitų klubų reikalai panašūs. Lengviausia, aišku, suskaičiuoti Žalgirio pinigus. Atlanto biudžetas greičiausiai neaugo, nes naujų žaidėjų ta komanda neprisipirko. Ilgą laiką atrodė, kad Kruoja ir Šiauliai apskritai lygoje nedalyvaus, tačiau… kažkaip ėmė ir susiėmė paskutinę akimirką. Buvo šnekų apie investicijas į Bangą ir Taurą, tačiau nepanašu, kad Banga būtų pavirtusi ypatingai galingu klubu, o Taurui investicijų jau nebeprireiks. Ir taip toliau.

O mes, kaip ir prieš kiekvieną sezoną, galima skelbti totalizatorių, kiek klubų subankrutuos de facto ar de jure antroje sezono pusėje. Aleliuja.

IV dalis: aukso vidurys, kuriame aukso nedalina. Ketvirtas šiais metais bus Ekranas. Šita komanda per paskutinius metus nukraujavo labiausiai visoje lygoje. Šiemet nebeliko net ir tų patirties turinčių žaidėjų, kurie laikė komandą po gėdingo “nesumokėtų premijų” skandalo. Tačiau Ekrano koziris – šimtu procentų perspektyviausias lietuvių treneris, kuriam su jaunais žaidėjais gali būti žymiai parankiau siekti savo žaidimo, nei su veteranais. Medalius pernai Ekranas laimėjo tik per plauką, kurios šiemet greičiausiai neužteks.

Ilgai delsusi Kruoja pagaliau gavo iš kažkur pinigų (gal pernykščiai šveicarai-italai sugrįžo?) ir pradėjo treniruotis. Kruoja turi didesnę dalį praeito sezono žaidėjų, kiek suprantu, keletą perėmė iš Šiaulių ir paskutiniu metu draugiškose rungtynėse bandydavo naujokus, kurių net vardų nežino (juk tik dėl to šių žaidėjų vardai nebuvo įrašomi į komandos sudėtį draugiškų rungtynių aprašuose šio klubo svetainėje). Likus keletui savaičių iki sezono pradžios, Kruoja nusisamdė ir naują trenerį iš Kazachstano. Savaime suprantama, toks “intensyvus” pasirengimas sezonui negali neduoti “rezultatų”.

Geriausiai iš antrosio grupės komandų teoriškai atrodo Banga. Viena, ši komanda, nepaisant ribotų išteklių, ko gero vienintelė ir anksčiau išvengdavo panašiems klubams būdingo svyravimo nuo pusėtinos būklės iki balansavimo ant bankroto ribos. Antra – ir Gargžduose pasirodė rusų desantas. Iš malūnsparnio lipo du investuotojai, du treneriai ir būrys žaidėjų. Ar Banga taps antru Atlantu – pamatysim. Tačiau, žvalgantis į kolegų lygoje būklę, Banga mažų mažiausiai gali pagrįstai tikėtis kilti aukščiau, nei tradicinė šiam klubui šeštoji vieta.

Trakai kol kas mus linksmina. Nespėjo pasirašyti sutarčių su keliais A lygoje lošusiais žaidėjais ir jau pradėjo giedoti giesmes apie medalius ir apie tai, kad LFF taurės rungtynėse su Žalgiriu abiejų klubų šansai yra lygūs! Ech, kaip tai primena tokį kitą klubą iš R. raidės, kuris jau seniai ilsisi po Žalgirio stadiono velėna Vilniuje! Arba dar vieną klubą iš V. raidės, kuris paliko savo gimtąjį miestelį, tačiau sostinėje vietos taip ir nesurado. Aišku, Trakai bus kietas riešutas – toks, kokiu buvo ir REO, kol to klubo neištiko finansinis stabas (beje, Trakuose yra žaidėjų, kurie tą istoriją savo kailiu išgyveno). Naujokas galėtų būt kuklesnis. Juolab, kad jo laukia ypatingai sudėtingas sezonas – viena žaisti namų rungtynes mažytėje Trakų aikštėje, kita – tuščiame LFF stadione. Todėl aukščiau šeštos vietos šis klubas nekils. Tačiau, jei netyčia nesubankrutuos, kitam sezonui A lygoje liks.

V dalis: giliai dugne arba kaip turėti pilną stadioną gerbėjų užimant priešpaskutinę vietą. Nuobodu Marijos Žemėje. Velniškai nuobodu. Kai klubas išlipa į A lygą, būtinai ima kalbėti apie planus iškart laimėti medalius. O jeigu lygos senbuvio iždas beviltiškai ištuštėja – iškart prasideda kalbos apie susirūpinimą vietos futbolu – “auginsim pamainą, leisim vietinius vaikinus aikštėn”. Paprastai tai baigiasi nemokamai galinčių lošti šešiolikmečių iš vietos futbolo mokyklos niokojimu vyriško futbolo rungtynėse. O gal čia toks lietuviškos futbolo pedagogikos principas – geras bus tik tas žaidėjas, kuris karjeros pradžioje išmoks kaskart pralaimėti mažiausiai keturių įvarčių skirtumu.

Taigi, Šiauliai išliko A lygoje, nors buvo šnekų apie komandos paleidimą. Komandoje pasikeitė valdžia, o pati komanda, jau ir pernai dažnokai atrodžiusi beviltiškai, tikrai nesustiprėjo. Naujieji komandos vadai pašnekėjo nei šiaip nei taip. Prisipažino, kad komandos biudžetas dar nesuformuotas (čia jau LFF įstatymo sargai turėtų sunerimt). Taip pat iškėlė komandai “tikslą” – neiškristi iš A lygos. Maža smulkmena – prieš tai pakalbėjo apie tai, kad labai nori į stadioną sugrąžinti komandos gerbėjus. Va čia ir nesueina galai – komanda gali susigrąžinti į stadioną žiūrovus kovodama dėl išlikimo lygoje? Čia juk ne Anglija, ir ne Italija. Lietuviai – žmonės paprastai, valstietiški. Jei nėra pergalių – nebus jų ir stadione. Aišku, negražiai aš elgiuosi prie žodžių besikabinėdamas. Juk apskritai tai reikia pasidžiaugt, kad klubas Šiauliuose apskritai išliko, nes kai pernai pasklido šnekos apie galima komandos bankrotą – buvo labai nejauku.

Dainava prieš sezoną daugiau ilsėjosi, nei sportavo taip, kaip čempionatui besirengiančiam klubui derėtų. Nežaidė draugiškų rungtynių, o futbolą pradėjo lošti tik vasario antroje pusėje. Bent jau taip galima suprasti iš labai skystos klubo informacijos. Komandos sudėtis niekuo nestebina. Stebina tik tai, kad prieš pat sezono pradžia yra “informuojama”, jog komandą treniruos treneris iš užsienio, kuris “turės nemažą legionierių pasirinkimą”. Ar tik paties klubo sau suteiktas “paslaptingiausios A lygos komandos” titulas, neslepia to fakto, kad atvirauti tiesiog nėra apie ką? Visa tai rodo, kad Dainava ir šiemet bus tokia pat patrankų mėsa, kokia buvo pernykščiame sezone. Gaila. Alytus vertas padoresnio klubo.

Granitas taip pat mažai pakito nuo praeito sezono – kaip suprantu,  į A lygą žengia labai panaši komanda, kuri pernai laimėjo I lygą. Pamenu, po pernykščio sezono klubo vadai taip ir kalbėjo – “šie vaikinai nusipelnė išbandyti save A lygoje, todėl jie ir žais”. Gražu, tačiau kažin ar praktiška ir perspektyvu. Klaipėda ir vėl turi dvi komandas aukščiausioje Lietuvos lygoje, tačiau situacija čia panaši kaip ir Vilniuje – jei ne rusiški pinigai, Granito projektas kažin ar išgyventų. Mat Klaipėdoje futbolą vis dar atstovauja vienas klubas. Nepaisant to, kokios būklės jis bebūtų.

Akivaizdu, kad šie trys klubai ir kovos dėl “išlikimo”  A lygoje. Nebent LFF po sezono apsigalvos ir vėl nuspręs tą sportinį principą paslėpti stalčiuje. Vis tik vien gražių norų net ir lietuviškame futbole nebepakanka. Galų gale, net ir strategija “remiamės vietos futbolininkais” yra labai miglota. Mat geriausius jaunus futbolininkus vis viena galingesni klubai susisemia – ne tiek daug jų Lietuvos žemėje išdygsta. O tokie klubai kaip šiandieniniai Šiauliai ar Dainava nieko kito pasiūlyti negali tik “garbę” lošti A lygoje.

VI dalis: o gal pabandom dar ką nors? Kaip amerikonai kažkada siūlė – davaj, padidinam vartus pora metrų. Iškart rungtynės bus įdomesnės, nes įvarčių bus daugiau. Arba – atšaukiam nuošalės taisyklę. Rezultatas bus tas pats. O kodėl gi ne? Juk Lietuvos futbolas – eksperimentų laukas. O kadangi juos užsako labai keista ir sunkiai prognozuojama organizacija – visko gali nutikti.

Kai nori – leidžia lošti A lygoje bet kam. Kai nenori – staiga prisimena “sportinį principą”, kurį mes jau seniai esame užmiršę.

Kažkaip tylomis prasprūdo paskutinis LFF pranešimas. Tiksliau – visi pamatė, kad Tauro į A lygą LFF vis tik neįleido. Tačiau retas kuris užfiksavo kitą sprendimą – legionierių skaičius aikštėje nuo 5 kyla iki 6. LFF pranešime buvo parašyta – “2014 sezonui kaip bandomajam laikotarpiui”. Tai štai aš ir galvoju – ką jie čia bandyti rengiasi? Kai legionierių skaičius yra mažinamas – viskas aišku. “Remiam vietos futbolą”. “Skatinam vietinių pajėgų panaudojimą aikštėje”. Ir taip toliau. O ką planuojama “išbandyti” didinant legionierių skaičių?

Viliuosi, kad koks oficialus žurnalistas prie progos užduos šį klausimą Kvedarui. Nors… jau dabar žinau, koks bus atsakymas. Juk viską LFF daro “klubų prašymu”. Bent jau taip savo raštuose skelbia. Tauro į A lygą nepriėmė nesulaukus “klubų pritarimo”. Legionerių skaičių padidino irgi “klubų prašymu”. O kad mes čia tokioje baisiai demokratinėje šalyje gyvename, tai, be abejo, nėra ko tokio “balsavimo” duomenų skelbti. Bet, pavyzdžiui, man yra įdomu, kurie klubai nenorėjo Tauro priimti į A lygą. Dar įdomiau, kurie klubai taip labai prašė legionerių limitą padidinti. Ar tik nebus čia rusiško kapitalo “įmonės”, kurioms aktualu kuo daugiau savų veikėjų A lygos poligonuose išbandyti? Bet ne mums, žemės dulkėms, klausimus visokius uždavinėt ir dar atsakymo tikėtis.

Laukiam čempionato. Įdomu, kuo jis mus šiemet nustebins.

2013 sezonas: cunamiai ir tornadai

2013-269

Manau, jau esame pasirengę suvest sezono galus. Paskutinio turo emocijos aprimo, todėl galima ramiau peržvelgt metus ir pagalvot, ko galima būtų laukti kitais. Pradedu nuo bendros apžvalgos, kurioje mėginsiu Sūduvą įterpt į platesnį lietuviško futbolo kontekstą.

Lietuvos futbolas: A lyga, Europa, rinktinė ir t.t. Lietuvos futbolas mėgsta aštrius įspūdžius – nėra sezono be skandalų, be nesąmonių, be krūvos atleidimų ir atsistatydinimų bei ugningų kalbų apie lietuviškos futbolo atgimimą ir tiek pat dramatiškų tų vilčių laidotuvių. Tarpsezonis buvo klasikinis – ir vėl iki paskutinės akimirkos buvo neaišku, kiek ir kokių komandų loš lygose.

Šiaip jau A lyga buvo visai nebloga. Kokį trečdalį sezono apskritai atrodė, kad reikalai smarkiai pagerėjo. Rodėsi, kad net 5-6 komandos mėgins pasikapoti dėl medalių. Šiame kontekste nykus Sūduvos  startas skambėjo itin dramatiškai. Juk pirmą ratą Sūduva baigė 6-oje vietoje, priekin praleidusi ne tik lyderių trejetą, bet ir Kruoją su Šiauliais. Tuo metu ne vienam, manau, kilo įtarimas, kad Sūduvai net ir ketvirtą vietą bus problematiška gauti, nekalbant apie medalius.

Vėliau viskas sugrįžo į klasikinį formatą – vienas aiškus lyderis, pora aiškių autsaiderių, o visi kiti – košė, kurioje nutikti gali bet kas. Pavyzdžiui, Kruoja gali laimėti prieš Ekraną, tačiau pralošti Taurui. Šiauliai gali pasikapoti su Žalgiriu, o paskui kaip reikiant gauti į skudurus nuo Bangos. Sezonui įsibėgėjus trys komandos vis tik paliko visus kitus gerokai už nugaros.

A lygos sezoną apibendrinant, galima pripažint, kad jis buvo įdomesnis, nei keli paskutiniai. Vien dėl to, kad mažumą persistumdė lygos lyderiai, tarp klasikinių trijų komandų ryžtingai įsiterpus Atlantui. Vien dėl to, kad medalinės intrigos išliko iki pat sezono pabaigos.

Visa kita buvo kaip visada su viena nedidele išimtim, kurios vardas – Vilniaus Žalgiris. Rinktinė ir vėl viską pralošė. Europoje Lietuvos klubai ir vėl pasirodė nykiai. Kaip niekad nykiai. Vienintelis Žalgiris sugebėjo gerokai pakurstyti jausmus. Deja, beviltiška dvikova su austrų Red Bull dar kartą parodė realią lietuviško futbolo situaciją. Juk paaiškėjo, kad net klubas, kuris lietuviškuose stadionuose atrodė itin dailiai, netgi avangardiškai, yra beviltiškai toli nuo šiandieninio futbolo stiliaus. Įtariu, kad situacija dar blogesnė nei FBK karaliavimo laikais – per tuos kelis metus Europos futbolas progresavo, o mūsų – kapanojosi toje pačioje vietoje.

Kitas įdomesnis niuansas – rusiško finansinio vamzdžio praplatėjimas Lietuvoje. Apie tai, kad Ekranui pinigai kapsi iš Rusijos buvo viešiau pakalbėta tik tuomet, kai tas vamzdis gerokai paplonėjo. Tačiau su trenksmu Panevėžio ir Kauno vietą užėmė Klaipėda. Tiek Atlantas, tiek pirmos lygos nugalėtojas Granitas, taip sakant, palaiko “glaudžius santykius” su rusiško futbolo industrija. Sunku pasakyt, kokių argumentuotų interesų rusiškas futbolo verslas turi Lietuvoje. Marijos Žemė pernelyg toli nuo didžiųjų futbolo centrų (tiek geografiškai, tiek konceptualiai), kad galėtum čia pasiekti kokių nors įvaizdžiui ar verslui reikšmingų pergalių. Stabilumo jausmo rusiški pinigai taip pat nekelia. Būtų keista, jei būtų kitaip. Spėju, nemažai klausimų bus atsakyta tarpsezoniu ir kito sezono pradžioje. Ar tikrai iš šiandieninio Atlanto bus pasiųstas lietuviškų legionierių desantas į rusiškus klubus? Ar tikrai šių metų investicija turi kokį nors rimtesnį ateities planą? Ir taip toliau.

2013-266LFF svetainė lapkričio 12. Tiek darbų, kad atnaujinti rinktinės lentelę nebuvo laiko. 

Lietuvos futbolo federacija: permanentinė viešųjų ryšių katastrofa. Nežinau, gal LFF gyvenimas panašia nesąmonių vaga tekėjo ir Varanavičiaus laikais. Tačiau Liutauras Varanavičius, panašu, puikiai išmanė viešosios nuomonės svarbą ir turėjo įgūdžių ją neblogai valdyti. Mat dingus iš futbolo orbitų šiam veikėjui, LFF stačia galva murktelėjo į skandalų liūną ir jame liko. Biurokratinio munduro nepavyko nuplaut net ir klasikinėmis pagyromis apie nuolat ir visoje Lietuvoje klojamas dirbtinės dangos aikštes, kuriomis LFF visada kontratakuoja, kai tik yra apkaltinama dykaduoniavimu.

Dabartinė LFF valdžia savo labui nesugebėjo panaudoti net ir Varanavičiaus palikimo – Europos jaunimo čempionato, kuris viešojoje erdvėje taip ir liko marginaliniu, niekam neįdomiu sporto festivaliu. Neabejoju, kad ant popieriaus viskas ten atrodys gerai – ir transliacijų per teliką buvo, ir žmonių stadionuose. Ko gero net atrastum Lietuvoje vieną kitą žmogų, kuris bus tą debilišką čempionato reklamą matęs. Tik va žadėtos naudos lietuviškam futbolui tas festivalis neatnešė. Medalį už futbolo populiarinimą galima dėti tik Žalgirio vadams, o dėl Lietuvos jaunimo rinktinės narių nepuolė muštis nei Italijos, nei Anglijos klubai.

Federacijos prezidentas šiais metais buvo užimtas. Kur ten rūpinsiesi Lietuvos futbolu, kai reikia nuolat rūpintis LFF reputacija? Gal dėl to nebuvo kam pabarti nei Lietuvos futbolo tvarkaraščių rašytojų, nei lygų ir turnyrų drausmės sergėtojų, kurie ypač pasižymėjo sezono pabaigoje. Tokio laisvo pačių rašytų nuostatų interpretavimo dar seniai neteko matyti. Nevėžio ir Dainavos atvejis LFF taurėje, FBK ir Bekento atvejis II lygoje, painiava perkėlinėjant nuobaudas iš vieno turnyro į kitą – toks jausmas, kad LFF klerkai sprendimus priimdavo remdamiesi asmeninėmis simpatijomis.

Čia dar galim padėt labai keistą LFF poziciją Ekrano konflikte su būriu žaidėjų, teigusių, jog klubas jiems yra skolingas pinigų (LFF atstovas kritikavo žaidėjų sprendimą kreiptis į teismą), beviltiškai patetišką bei apsimestinį žygį prieš nesąžiningus reikalus lietuviškam futbole (kai kovojama pranešimais spaudai) ir nesugebėjimą prisiimti atsakomybės už prastus rinktinės rezultatus (kai staiga ėmė rodytis, jog vengro išrinkimui federacijoje apskritai niekas nepritarė).

2013-267

Sūduvos sezonas I: kraštutinumų metai. Jei apskritai Lietuvos futbolas šiais metais gyveno gan ramiai, tai Sūduva mums kaip reikiant nervus ištampė. Iki šiol formatas būdavo vienodas – ambicingi prezidento žodžiai prieš sezoną, pusėtina pradžia, krizė sezono viduryje ir šiaip ne taip medalius pasiekianti, tačiau žaidimu nedžiuginanti komanda sezono pabaioje. Ne šiaip sau Sūduvą buvome praminę “futbolo sanatorija” – vieta, kur visai neblogi futbolistai gali ramiai gyventi lošdami puse kojos.

Šiemet viskas buvo kitaip – nors pirmų pokyčių kregždžių būta dar pernai. Pirmiausia turiu omeny Liubšio atleidimą ir Gvildžio nusamdymą. Tarpsezonyje komandoje neliko krūvos pagrindo žaidėjų – visa tai rodė mažėjantį komandos biudžetą, nes kokios nors kitos priežastys įvardytos nebuo. Priešsezoninė Prezidento kalba visus nustebino: “konkretūs tikslai komandai nėra keliami. Esminis reikalavimas – maksimaliai kovoti kiekvienose rungtynėse”. Kad ir kaip tai skambėtų linksmai, bent jau Prezidentas sezonu turėtų būti visiškai patenkintas – juk komanda iš tikro išpildė jai keltą tikslą.

Sezono pradžia buvo sunki, klampi ir depresiją varanti. Komanda atrodė liūdnai. Kvailai klystanti gynyboje, nieko doro nenuveikianti puolime bei stokojanti susižaidimo ir lyderių. Tiesa, nemažai potencialių lyderių buvo iškirtę traumos. Turint omeny ribotą sudėties pasirinkimą (ypač kai pasirodė, jog dublerių perkėlimas į pagrindinę komandą nėra toks paprastas dalykas), žaidėjų traumos buvo labai svarbus sezono pradžios faktorius.

Per pirmą ratą Sūduva sužaidė visas savo nykiausias sezono rungtynes ir blykstelėjo tik vieną kartą, kai nesugebėjo išsaugoti pergalės Panevėžyje. Daug nuo mūsų kliuvo visiems – ir žaidėjams, ir treneriams, ir komandos vadams. Gerbėjų susierzinimą nesunku suprasti. Gerbėjai buvo pasimetę – ne dėl prastos sezono pradžios ir menkų rezultatų, o dėl to, kad nesuprato, kur juda komanda.

Iš vienos pusės – nieko tame ypatingo nėra. Neįprasta Lietuvoje ką nors aiškinti klubo gerbėjams. Mažai yra klubų, kurie sugeba ne tik šiokį tokį ateities planą nubrėžt, bet ir kaip nors jį žmonėms papasakot. O kad mes jau senokai buvom įpratę tiek klubo veiksmus, tiek komandos žaidimą narstyti iki smulkmenų, tai šį anatominį darbą dirbome ir šiais metais. Tik va – diskusijos buvo sunkios, nes trūko faktinės medžiagos. Tad ir sukosi mintys nuo optimistinio komandos atnaujinimo iki pesimistinės bankroto galimybės.

Žingsnis po žingsnio Sūduva pasiekė dugną. Bent jau taip atrodė mums, įpratusiems matyti savo komandą solidesnėje pozicijoje. Emocinis dugnas buvo pasiektas Europos lygoje (pralaimėjimas eilinei Europos pakraščio komandėle paskutinėmis minutėmis užsidirbant beviltišką pendelį), pirmose trečio rato rungtynėse su Atlantu (pralaimėta, nors pirmauta dviem įvarčiais) ir paleidžiant iš komandos dar du patyrusius žaidėjus (Ledesmą ir Radžių). Netgi Tomo Radzinevičiaus sugrįžimas į Marijampolę sunkiai kompensavo liūdnos pabaigos nuojautą. Tiesos vardan reikia pripažinti, kad tuo metu komanda jau žaidė žymiai geriau nei sezono pradžioje – ir įvarčių nemažai mušė, ir taškus rinko.

O tada viskas apsivertė aukštyn kojomis. Pralaimėjimas Atlantui birželio 22 d. buvo paskutinis šių metų A lygoje. Nuo to laiko Sūduva sužaidė 15 rungtynių, iš jų 11 laimėjo, o 4 baigė lygiomis. Įmušė 44 įvarčius, o praleido tik 11. Oficialioji Sūduva suskaičiavo komandų pasiekimus atskirai kiekviename rate. Pagal šią matematiką, pirmame rate Sūduva liko šešta, antrame – ketvirta, trečiame – antra, o ketvirtame pasidalino pirmą-antrą vietas su Atlantu. Būtent šie rezultatai puikiai rodo Sūduvos žaidimo pokyčius.

Svarbiausios buvo rungtynės su Ekranu Panevėžyje. Ten pliaupiant lietui Sūduva pirmoji praleido įvartį, o tada suleido į Ekrano vartus tris. To niekas nelaukė, todėl komandai ši pergalė suteikė pasitikėjimo ir ryžto toliau gerinti žaidimą. Nežinia, kaip viskas būtų klostęsi toliau, jei tą kartą Ekrano būtų nepavykę nugalėti.

Komanda taip ir nepasiekė lygio, kuris leistų galvoti apie rimtesnes sezonines pergales, tačiau mes galėjome stebėti visiškai kitą futbolą. Apmaudūs pralaimėjimai Europos lygoje bei LFF taurėje ir iki pergalės neištemptos rungtynės su Tauru, Atlantu bei Ekranu sezono pabaigoje paliko Sūduvą be nieko, tačiau paskutinės sezono rungtynės parodė, kad toliau taip tęsiant rezultatai gali būti žymiai geresni.

Paskutinės sezono rungtynės su Žalgiriu tapo viso sezono emociniu simboliu. Per jas ir vėl galėjome išgyventi kraštutinius jausmus – nuo vaizdo aikštėje, kuris aiškiai rodė, jog Sūduva tą dieną neturi jokių šansų; per tris įvarčius, kuriais buvo sunku net patikėti ir iki pat Vaido Slavicko įvarčio per pridėtą laiką Tauragėje, kuris ir nusinešė jau beveik ranka pasiekiamus bronzos medalius.

2013-261

Sūduvos sezonas II: aplinkybės ir priežastys. Kai pernai komandoje pasirodė Darius Gvildys, jis kalbėjo apie vieną dalyką – komanda turi žaisti agresyviau, visų pirma – gynyboje. Deja, pernai tokių savybių Sūduvos žaidime neatsirado. Nieko nuostabaus – Darius Gvildys yra jaunas treneris, o Sūduvoje vyravo veteranai, kurie lošti jaunatviško futbolo nepageidavo.

Tačiau šiemet treneris gavo visiškai kitokią komandą. Žmonių, menančių ankstesnių metų Sūduvos futbolo stilių liko nedaug, o žalio jaunimo (tiek vietinio, tiek atvykusio) procentas komandoje smarkiai išaugo. Faktas – tokią komandą formuoti pagal naują principą yra paprasčiau.

Pamažu energijos, dinamikos ir to Dariaus Gvildžio minėto agresyvumo komandos veiksmuose iš tikro atsirado. Net ir pirmoje sezono pusėje Sūduva ėmė žaisti su ženkliai didesniu noru, nei tai darydavo pernai ar užpernai. Padidėjo greitis, atsirado varžovo spaudimo aikštės viduryje. Tačiau tuomet komanda susidūrė su kita problema.

Paaiškėjo, kad energijos į komandos veiksmus įlieti galima, tačiau kokybiškam ir efektyviam žaidimui to nepakanka. Kartais būdavo graudu žiūrėti, kaip didelis noras ir maksimalios komandos pastangos eidavo niekais dėl kvailų klaidų, kurios vesdavo prie netikėtų įvarčių ir pralaimėjimų. Komandą kankino traumos, o pernykštis lyderis Rafaelis Ledesma net ir traumas išsigydęs, ypatingo noro lošti nerodė. Taigi, Sūduva ir jos treneris atsidūrė akligatvyje – komandos sudėtis tiesiog neleido kurti padoresnio futbolo. Natūralu, kad ir vėl kilo abejonės Dariaus Gvildžio sugebėjimais. Toks yra Lietuvos trenerių likimas – jų darbe visuomet yra svarbi ne patirtis ar žinios, o visų pirma sugebėjimas išspausti maksimalų rezultatą iš visuomet ribotos sudėties. Pavyzdžiui, šiais metais pamatėme tiek įvairiausių Sūduvos gynybos variantų, kad to keliems metams pakaktų. O juk visais atvejais tai lemdavo traumos, kortelės ir menkas dublerių lygis, kuris trukdė žymiai daugiau jaunimo integruoti į pagrindinę komandą.

Iš esmės komanda laikėsi ant Valskio ir jo talkininkų, pirmiausia Baranovskio ir Broko. Valskio individualūs sugebėjimai, gerokai viršijantys lietuviško futbolininko vidurkį ir tai, kad būrys žaidėjų dirbo būtent Nerijui, leido Sūduvai rinkti taškus vien dėl to, kad komanda, praleisdama pakankamai daug, sugebėdavo įmušti dar daugiau.

O tada aplinkybės dar kartą radikaliai pasikeitė. Ir jos parodė, kad Darius Gvildys vis tik buvo nepėsčias ir šį tą naudingo per du pussezonius nuveikė. Pakitusios aplinkybės buvo štai kokios.

Visų pirma, buvo atleistas Rafaelis Ledesma. Galima ilgai diskutuoti apie tai, kodėl nepavyko panaudoti talentingo žaidėjo, tačiau yra akivaizdu, kad jo žaidimo stilius tiesiog netiko Dariaus Gvildžio žaidimo planui ir futbolo stiliui. Buvo sunku tikėtis, kad Ledesma pradės daug bėgioti, kad ims aktyviai gintis ir apskritai lošti komandos, o ne personalinei statistikai. Pernai Sūduvai jis buvo pats tas, o šiemet tapo stabdžiu. Kuomet aikštėje nebūdavo Ledesmos, jaunimas jausdavosi patogiau – nebeieškodavo kaip kuo greičiau kamuolį iškišti brazilui, o patys drąsiau imdavosi iniciatyvos. Beje, būtent čia ko gero pirmą kartą Darius Gvildys viešai parodė charakterį – pasiųsdamas entuziazmo nerodantį brazilą pasipraktikuoti pas dublerius.

Tuomet aikštėn pagaliau sugrįžo keli žaidėjai, kurie tapo itin svarbiais antroje sezono pusėje. Pirmiausia – Marius Šoblinskas. Karolis Chvedukas galutinai su traumom taip ir nesusidorojo, tačiau kiekvienas jo pasirodymas aikštėje būdavo itin reikšmingas tų rungtynių pasiekimams. Komandoje įsitvirtino Darius Isoda, kuris pamažu tapo vienu iš sezono atradimų.

O tada Sūduvon parvažiavo legenda – Tomas Radzinevičius. Apie šio žaidėjo įtaką šių metų Sūduvos žaidimui jau daug prikalbėta, todėl nesikartosiu. Esmė – Darius Gvildys pagaliau gavo įrankius, su kuriais jau buvo galima nuveikti šį tą prasmingesnio.

2013-268

Sūduvos sezonas III: sudėtis ir futbolo stilius. Kiekvienas treneris, siekiantis komandoje sukurti tam tikrą žaidimo stilių, yra priverstas atitinkamai koreguoti sudėtį. Be abejo, mūsų trenerių galimybės yra ribotos, nes dažniau jiems yra siūloma ne tai, ko jie nori, o tai, kas yra įmanoma. Būtent taip būdavo formuojama Sūduva daugelį metų – tiesiog “šienauti” visi iš eilės stipresni ir laisvi futbolininkai, pernelyg negalvojant nei apie jų propaguojamą futbolą, nei apie jų suderinamumą su kitais komandos nariais. Čia jums ne didžiosios lygos, kur net ir geri futbolininkai gali sėsti ant suolo pasikeitus treneriams.

Tad galima sakyti, jog Dariui Gvildžiui velniškai pasisekė. Kažin, ar būtų buvę įmanoma pasiekti to paties su pernykščia Sūduva. Tad lyg ir biudžeto priežasčių paskatintas komandos “valymas” išėjo tik į naudą. Sunku pasakyti, kiek įtakos treneris turėjo naujų žaidėjų samdymui, tačiau dabar jau galima teigti, kad dauguma tų, kurie Sūduvoje atsirado komandą valdant Gvildžiui, buvo treneriui reikalingo stiliaus futbolininkai. Dar pernai komandoje pasirodė Baranovskij ir Valskis. O štai šiemet atsirado terminatoriško stiliaus Bašič, fiziškai kietas Ugge. Net Daukša, ir tas yra kovingo stiliaus futbolininkas. Prie tokio plano puikiai derėjo Brokas, Kiselevskis, prie jo prilipo net Isoda ir Snapkauskas, kurie ypatinga fizine galia kol kas nepasižymi. Į tokios stiliaus traukinį vėliau buvo paprasta įšokti ir Šoblinskui, ir Chvedukui ir pačiam Maestro Radzinevičiui – ir jie yra kovingo, greito, kietesnio stiliaus žaidėjai. O štai Ledesma šioje kompanijoje atrodė nekaip. Greitai bėgti jis niekada nenorėjo, gynyboje taip pat prakaituoti nemėgo. O kai sugebėjo nepataikyti pendelio į Kruojos vartus, greičiausiai ir kolegų pagarbą prarado.

Taigi, nutiko to, ko net sapnuoti nesapnavome – treneris turėjo planą, o sudėties formulė kažkokiu būdu taip suėjo, kad vieną dieną radosi komanda, norinti ir pajėgi tą planą paversti realybe.

Sėkmingiausiose antrosios sezono pusės rungtynėse Sūduva lošė futbolą, pagrįstą agresyviu priešininko spaudimu nuo pat aikštės vidurio ir greitu perėjimu į kontratakas. Greiti ir fiziškai pajėgūs saugai yra būtinas tokio futbolo elementas, nes būtent šie žmonės tampa būtini tiek organizuojant gynybinius veiksmus, tiek ir perkeliant kamuolį link priešininko vartų. Kitaip tariant, tai yra žmonės, kuriems tenka lakstyti daugiausiai, todėl tokių žaidėjų kaip Brokas, Baranovskij, Bašič, Šoblinskas ar Chvedukas gebėjimas bėgioti nemažinant tempo visas rungtynes buvo itin reikšmingas. Kitas dalykas – priekyje būtina turėti žmonių, kurie galėtų individualiais veiksmais ar nestandartiniais perdavimais greitai užaštrinti atakas. Ir čia Sūduva turėjo ką pasiūlyti. Pirmuoju atveju – Nerijų Valskį, kuris įmušė daugiausiai įvarčių lygoje, antruoju – Tomą Radzinevičių, kuris ne tik mušė iš situacijų, kai priešininkui lyg ir nieko negrėsdavo, bet ir per pusę sezono sugebėjo atlikti Sūduvoje daugiausiai rezultatyvių perdavimų. Radzinevičiaus sugrįžimas neabejotinai Sūduvą pavertė dar pavojingesne komanda bet kokiam priešininkui.

Taigi, turėjome visai neblogą kokteilį. Galbūt jis nėra tipiškas šiuolaikinio futbolo pavyzdys, tačiau puikiai atitinka silpnesnių futbolo regionų žaidimo logiką ir kompensuoja tradicinį Lietuvos futbolo trūkumą. Labiausiai Marijos Žemėje trūksta kuriančių centro žaidėjų – tokių, kurie galėtų kūrybiškai organizuoti komandos veiksmus. Šiandieninis Sūduvos futbolo modelis šią problemą apeina tiesiogine šio žodžio prasme. Kamuolys neužsuka į aikštės centrą – nuo savo aikštės pusės jis iškart keliauja link priekin skuodžiančių saugų bei puolėjų.

Dabartinis futbolas yra apie du dalykus – apie kamuolio valdymą ir apie žaidėjų judėjimą aikštėje be kamuolio. Kuo mažiau kamuolys užsibūna pas priešininkus, tuo mažesnė grėsmė tavo vartams. Kuo efektyviau komanda juda be kamuolio, tuo greičiau sekasi nunešti kamuolį link priešininko vartų. Agresyvus priešininko spaudimas tarp centro ir savo baudos aikštelės yra šioks toks šiuolaikiškas ženklas šiandieniame Sūduvos žaidime. O kontratakuojantis futbolas ko gero yra vienintelis būdas, kuriuo tokių šalių kaip Lietuva klubai gali ką nors įdomesnio pasiekt už savo šalies sienų.

Nors Sūduvos išvaizda antroje sezono pusėje mums visiems labai patiko, tačiau iki tobulybės dar labai toli. Didžiausia bėda šiais metais vis tik buvo itin jauna gynėjų linija. Bendrai vertinant, net ir komandą palikus Radžiui bei Leimonui, Sūduvos gynyba veikė visai neblogai. Tačiau karts nuo karto pozicinės ir taktinės patirties trūkumas jauniems gynėjams pakišdavo koją zonoje aplink vartininko aikštelę. O pralošus poziciją tokioje vietoje, įvartis beveik garantuotas. Nebent turi vartininką, kuris kiekvienose rungtynėse lošia taip, kaip Bartkus sužaidė paskutines su Žalgiriu.

Kitas dalykas – nepakankamas žmonių judėjimas atakuojant ir per lėtai priimami sprendimai. Tiesa, tai yra visų šiuolaikinio futbolo pakraščių problema ir ši liga kankina visus Lietuvos klubus be išimties. Lyginant su praeitais sezonais, Sūduva pažengė didoką žingsnį priekin, tačiau vis dar pasitaiko visokių sunkiai suvokiamų dalykų. Pavyzdžiui, atakos metus žaidėjas atiduoda kamuolį kolegai, o pats ima ir sustoja.

O štai sprendimo greitis – apskritai komplikuotas reikalas. Tačiau juo mūsų futbolas ko gero labiausiai atsilieka nuo to, kuris žaidžiamas kad ir Čempionų lygoje. O juk svarbios yra net ne sekundės, o sekundės dalys. Ir jei pirmosios bėdos remontą įsivaizduoti nesunku, tai šitą reikaliuką pagydyti žymiai sunkiau. O gal net ir neįmanoma. Kol kas Sūduvoje vienintelis Tomas Radzinevičius lošia “vienu lietimu”. Ir jei šis žaidėjas liks Sūduvoje ir kitais metais, tikiu, kad jo nuolat praktiškai demonstruojamas pavyzdys padės ir kolegoms suvokti greito mąstymo reikšmę šiuolaikiniame futbole.

Na ir paskutinis punktas – gal kiek ir netikėtas. Sakyčiau, kad Sūduva vis tik turi progų realizacijos problemą. Nepaisant to, kad per sezoną įmušė beveik tiek, kiek ir lygos čempionas. Daugiau už Atlantą ir Ekraną. Tačiau visi prisimenam, kiek progų iššvaistė Brokas, Baranovskij ar tas pats Valskis. Puikių, tobulų progų. Buvo laikas, kai Sūduva maldavosi aplink baudos aikštelę per rungtynes pasidarydama tik vieną kitą realesnę galimybę įvarčiui. Šiemet reikalai šiuo klausimu buvo ženkliai geresni – progų būdavo per akis. Įvarčių irgi buvo daug, tačiau galėjo būti žymiai daugiau. Nežinau, ar įmanoma tokio amžiaus žaidėjams koreguoti smūgio techniką, tačiau, pavyzdžiui, Brokas ar Baranovskis laisvai galėjo būti bent dukart rezultatyvesni, nei buvo šiais metais.

Tad situacija yra visai nebloga. Ir jei šiais metais atrastas žaidimo stilius bus tobulinamas ir kitame sezone, Sūduvos žaidimą stebėti bus dar įdomiau. Belieka tikėtis, kad tarpesezonyje nenutiks tokių pokyčių, kurie vers trenerį ir vėl dėlioti naują žaidimo planą.

2013-262

Sūduvos sezonas IV: vertinimas. Reikalas sudėtingas ir vieningos nuomonės tikrai nebus. Mat vertinti gali dvejopai. Arba sakai, kad šiemet Sūduva pralaimėjo viską, ką tik buvo galima pralaimėti – Europą, lygą ir taurę. Arba kalbi apie pagaliau atrastą dailų žaidimą bei kovos dvasią ir džiaugtis tuo nepaisant to, kad Sūduva po gerokos pertraukos liko be medalių ir be teisės dalyvauti Europos taurėse.

O kad vertinimas yra toks komplikuotas, reikia panaudoti keletą racionalių argumentų, kurie suteiktų vertinimui tam tikrą stuburą. Juk visada svarbu ne tik tai, kas pasiekta šiais metais, bet ir koks pamatas suręstas kitų metų pasiekimams.

Pirmą argumentą mums pasakė sezono pradžioje komandos Prezidentas, o jo žodžiams antrino komandos sudėtis. Prezidentas kalbėjo apie atjaunintą komandą be įprastinio ankstesniems sezonams būrio potencialių lyderių. Todėl ir uždavinį kėlė abstraktų – kovoti kiekvienose rungtynėse. Aišku, tų abstrakčių uždavinių būna visokių. Juk ir Atlanto ar I lygos nugalėtojo Granito šeimininkai akcentavo, kad buvo keliami “įsitvirtinimo” lygoje, o ne jos nugalėjimo tikslai. Kaip bebūtų, Sūduva šiais metais “ant popieriaus” buvo gerokai nusilpusi. Klausimų kėlė ir Dariaus Gvildžio kompetencija – pradedančiam treneriui nėra lengva gauti komandą, kurios nemažai daliai dar reikia tik mokytis lošti A lygoje.

Antras argumentas galėtų ateiti iš ateities. Jei šie metai buvo parengiamieji, jei tai, kas buvo padaryta šiandien, bus racionaliai ir tikslingai tęsiama ir kitąmet, medalių praradimas iš tikro nebus toks skaudus.

Tad jei remsimės šiomis dvejomis sąlygomis, Sūduvos sezoną galėsime įvertinti kaip puikų. Buvo sulipdyta komanda ir jai pakako dviejų ratų, kad pradėtų duoti labai apčiuopiamus rezultatus. Ir jei tarpusezonyje įgūdžiai bus pagerinti ir naujasis sezonas pradėtas ta pačia nata, galutiniai Sūduvos rezultatai galės būti ženkliai geresni. Vienintelis fundamentalus klausimas lieka apie tai, ką klubo vadai planuoja kitiems metams. Tačiau apie tai kalbėti kol kas dar anksti.

.

Kol kas tiek minčių. Visos kitos – pakeliui.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1 189 021 hits