Posts Tagged 'Lietuvos rinktinė'

Pažiūrėkite, pagalvokite ir nubalsuokite

suduva-dainava-1

Čempionatas šiais metais mums pasibaigė kaip niekad anksti. Tiesa, ir trumpas jis buvo – Sūduvos žaidėjai neturėjo progos paiškylauti Europoje, o mes – pamatyti savo kaime kitų mokyklų futbolo. Aišku, skųstis lyg ir nederėtų. Juk kai kuriems kolegoms iš lygos čempionatas pasibaigė maždaug antro rato viduryje. Lietuvoje – beveik kaip Ispanijoje. Dar neprasidėjus čempionatui yra aišku, kas jį laimės, o kas (tokių dauguma) neturi jokių šansų apskritai ką nors laimėti. Šiems kolegoms belieka lošti futbolą savo malonumui. Tas liko ir Sūduvai. Savo malonumui mūsų komanda gavo dvejas rungtynes su priešininkais, kuriems irgi nėra nei ko laimėti, nei ką pralaimėti.

Bent jau man tokios akimirkos yra didelių susimąstymų metas. Mat imu jaustis panašiai, kaip kadaise mano aprašytos knygos “Pitch Fever” herojus. Jis irgi bandė stebėtis, kaip galima, sulaukus brandaus amžiaus, būti įveiktam negatyvių emocijų, keliamų prasto tavo palaikomos futbolo komandos žaidimo. Jautiesi lyg narkomanas – protas suvokia, kad metus visa tai per petį, gyvenimas taptų žymiai šviesesnis, tačiau mesti viską į šiukšlių dėžę sunku.

Šiemet ne vieną kartą save esu pagavęs štai kokioje padėtyje. Imi rašyti kokią nors mintį ir staiga suvoki, kad per pastaruosius penkerius metus tą mintį jau esi vyniojęs ir užrašęs bent 3-4 kartus. Štai čia ir yra nykumos šaltinis – Lietuviškas futbolas yra tarsi vis labiau ir labiau pelkėjantis ežeras. Čia – nieko naujo. Viskas tik blogyn. Tikėtis išsigelbėjimo nėra jokių argumentų – maldomis ir gerais norais tos pelkės neišsemsi. Savaime suprantama, Lietuvos rinktinė, dar kartą įrodžiusi, kokios galaktikos skiria mūsų futbolą nuo pasaulinių standartų, optimizmo taip pat nepridėjo.

Kroatai protestuoja prieš savo futbolo federaciją. 

Vienintelis skirtumas šį kartą – mažumą pakitęs žiniasklaidos tonas. Anksčiau švelnius mūsų žiniasklaidos pabaksnojimus išprovokuodavo tik federacijos prezidentų nuotykiai su bankininkais ir prokurorais. Šį kartą buvo smūgiuota prieš rinktinės rungtynes ir iškart po bjauraus pralaimėjimo. Vargšai Lietuvos futbolo federacijos ponai – turi kentėti dėl to, kad pastaruoju metu bent jau Europoje tapo labai madinga lieti pamazgas ant dar neseniai atrodžiusių visagaliais pasaulio futbolo vadų. Panašu į tai, kad savo dozę paplavų gaus ir mūsų biurokratai.

Prieš rungtynes Lietuvos rytas paskelbė ilgą ir labai jau dviprasmišką tekstą pavadinimu “Ant karštos rinktinės trenerio kėdės – iš Vilijampolės trikampio. Trys Lietuvos rinktinės treneriai užaugo Kauno kvartale, kurį dar nuo sovietinių laikų lydi kriminalinė šlovė”.

Žurnalistas Giedrius Janonis lyg ir nieko blogo apie mūsų rinktinės šulus nerašo. Tik – žingsnis po žingsnio – nupiešia tokį rinktinės ir LFF bosų pasaulėlį, kuris labai nemaloniai dvokia. Įdomiausia yra tai, kad prie to dvoko labiausiai prisidėjo patys žurnalisto kalbinti futbolo “specialistai”. Tuo gal ir nereikėtų stebėtis – eilinis LFF piaro prakolas. Šiuolaikiškai mąstantis viešas veikėjas interviu duotų tik tuo atveju, jei turėtų teisę įtakoti galutinį tekstą. Mūsų vyrai mąstymo aštrumu nepasižymi. O gal tiesiog neturi kito pasirinkimo.

Aš ne šiaip sau pacitavau visą straipsnio pavadinimą. Tai – esminė ilgos istorijos tema. Nesvarbu pavardės ir skaičiai. Svarbu tai, kad straipsnis labai racionaliai formuoja specifinę Lietuvos futbolo federacijos ir rinktinės aurą. Jos esmė – minėtų įstaigų branduolį sudaro žmonės, kurių vertybes suformavo nelabai švari aplinka. Be abejo, žurnalistas išvengia tiesioginių kaltinimų – jų ir negali būti. Tai – teismo teritorija. Tačiau idėja apie tai, kad LFF ir rinktinę valdo “Vilijampolės trikampio” chebra yra sukrečianti. Čia net nesvarbu – Vilijampolės, Žirmūnų ar Degučių chebra. Svarbu, kad tokia sąvoka kaip “chebra” apskritai yra minima kalbant apie tokio lygio organizacijas. Tiek LFF, tiek futbolo rinktinė yra dariniai, kurių esminė funkcija yra Lietuvos reprezetavimas pasaulyje. Kitaip ir būti negali, kuomet kalba eina futbolą – vieną globaliausių dalykų šiais neramiais laikais.

Jei viešą organizaciją valdo “chebra”, objektyvumo iš tokios organizacijos gali nesitikėt. Vadinasi, joje dirba žmonės, kurie patinka “chebrai”, o ne tie, kurie yra geriausi konkrečiam darbui atlikti. Tokiu atveju taip pat neišeina kalbėti apie kokį nors organizacijos racionalumą, efektyvumą, objektyvią atsakomybę ar pozityvią evoliuciją. Kadangi viską valdo “chebra”, tai organizacija ir atspindi tos “chebros” požiūrį į pasaulį, jos vertybes ir tikslus. Stagnacija – esminė šios organizacijos išgyvenimo taktika ir viltis.

Beje, tai nėra mano išmislas. Visa tai galima rasti kitame, žymiai atviresniame straipsnyje, kuris (būtent dėl to emociško atvirumo) netgi pavadintas ne straipsniu, o “nuomone”. Be abejo, Gediminas Reklaitis daro visiškai teisingas išvadas. Jos teisingos, net jei išmestume iš teksto visus “aurimobudraitiškus” argumentus iš serijos “privačiame pokalbyje sakė”. Minėto straipsnio Lietuvos ryte tokioms išvadoms padaryti visiškai pakanka.

Keisčiausia, kad rimčiausi argumentai yra pasakomi pačių Lietryčio straipsnio herojų – Stasio Baranausko ir Stasio Stankaus – lūpomis. Jiems atrodo totaliai normalu, kad LFF viršūnėse ir už Lietuvos rinktinės vairo kažkaip “netyčia” atsidūrė didokas būrys kiemo draugų. Nors mane asmeniškai dar labiau sukrėtė dvi gal ir pašalinės temos. Viena, Stasio Baranausko mėginimai pateisinti tą kartą, kai Igoris Pankratjevas suspardė A lygos teisėją. Baranausko manymu, Pankratjevas pasielgė visiškai teisingai. “Tai labai žmogiška”, sako Stasys Baranauskas. Panašu, Stasy, kad mes iš tikro kituose kiemuose augome.

O va Stankaus tiradą apie dar neseniai Lietuvos rinktinę treniravusį Csaba Laszlo tiesiog norisi pacituoti: “Prieš tai rinktinėje jau turėjom tą vengrą. Jis mokėjo taip gražiai kalbėti, kad visus metus visi žurnalistai ausis nuleidę net išsižioję klausėsi jo makaronų. Net seilės jums varvėjo, kol pagaliau pradėjote suprasti, kad jis kabina makaronus”.

Skaitydamas šiuos pagieža permerktus žodžius, gali pagalvoti, kad kalba koks užsispyręs žurnalistas, LFF ir rinktinės kritikas, o ne oficialus-ilgametis-aukštas LFF pareigūnas, kuris yra didžia dalimis ir atsakingas už “to” vengro nusamdymą. Juk šie žodžiai reiškia tik tai, kad visa LFF federacija su Kvedaru priešakyje sumalė visišką šūdą pasamdydami trenerį praeitam ciklui. O gal tai tiesiog buvo gudrus ėjimas? Tam, kad galėtum pateisinti savos “chebros” sustatymą Lietuvos rinktinės štabe? Kad visiems šiandien rinktinę treniruojantiems galėtum pasakyt – “tylėkit, nes bus taip, kaip tais laikais, kai rinktinę treniravo “tas” vengras”. Juk iš esmė tai Stankus šį kartą ir pasakė.

Štai taip. O aš anais metais galvojau, kad man tik vaidenasi, jog “tas” vengras yra visiškas situacijos įkaitas. Tiksliau, visiškas LFF įkaitas, patekęs į “chebros” voratinklį. Trenerio ir chebros tikslai nesutapo. Vienas mėgino ką nors laužti iš komandos, kitiems visas atrankos ciklas tebuvo dalis didesnio plano, kurio tikslas – užsitikrinti ramų gyvenimą artimiausiems 5 metams. Štai, o jūs sakote, kad LFF nesugeba planuoti ir žvelgti į priekį!

Varšuvos Legia protestuoja prieš UEFA. 

Ir ką mums daryti? Kroatų kelias mums netinkamas. Gerai kroatams mėtyti į aikštę raketas, kai tavo komanda gerai lošia. O kai rinktinės žaidimas pasauliui geriausiu atveju šypsenas kelia, tai ir į tokius viešus protestus niekas rimtai nežiūrės. O iškrėsti tokį pokštą, kokį ne taip seniai atliko Varšuvos Legia tribūnų lankytojai mums tiesiog nepakaktų jėgų. Juk toje tribūnoje buvo tiek žmonių, kiek į visų mūsų lygos klubų rungtynes nesusirenka per kokias penkerias rungtynes.

Beje, Legia atvejis – klasikinė šiuolaikinio futbolo istorija. Ši komanda 6:1 nukalė Celtic, tačiau po techninės klaidos antrose rungtynėse išleido žaidėją, kuris, kaip paaiškėjo vėliau, dar negalėjo žaisti dėl pernykštės diskvalifikacijos. Celtic buvo įskaityta techninė pergalė rezultatu 3:0. Bendras rezultatas tapo 4:4 ir Celtic “laimėjo” dėl svečiuose “įmuštų” įvarčių. Beje, vėliau Celtic iš Čempionų lygos išmetė slovėnų Maribor. Šioje vietoje galima prisiminti ir anų metų Žalgirio “burtų” istoriją. Taip, futbolas iš tiesų tapo labai keistu reiškiniu.

Akivaizdu, kad pasaulio futbolo valdžia yra gilioje krizėje. Istorijos apie Blatterio ir jo chebros korupciją vis netyla. Jau ima girdėtis valstybinio lygio balsų, kviečiančių boikotuoti Pasaulio čempionatą Rusijoje. O chebra sako: “Viskas gerai, viskas Ok, judam toliau, į nieką dėmesio nekreipiam” ir… svarsto tokius klausimus, kaip siūlymą lemiamose rungtynėse pendelius mušti ne pabaigoje, o… prieš rungtynes! Jeigu įdomūs šios „reformos“ argumentai – skaitykite čia.

Tad gal ir neverta stebėtis tuo, kad ir mūsų chebra mėgina kaip įmanoma fundamentaliau užsėsti visas įmanomas kėdes Lietuvos futbolą ir išpešti naudos prieš tai, kai ir juos visus nušluos globalių reformų pasaulio futbole banga.

suduva-dainava-2

O mums belieka du dalykai.

Pirma, pažiūrėti dvi likusias Sūduvos rungtynes. Iš pradžių bus Dainava Alytoje. Taip, viskas pagal puikią šių metų tradiciją – rungtynės vyksta darbo dieną ir prasideda darbo metu. Šito žaidimo aš 100 proc. pažiūrėti negalėsiu. O tada liks sezono finiškas Marijampolėje su Granitu.

Antras dalykas – galutinai apsispręsti ir nubalsuoti už geriausią Sūduvos žaidėją šiais metais. Kad ir kaip minoriškai baigiasi šis sezonas, savo pareigą atlikti reikia. Tad kas dar nebalsavo – siųskite man savo balsus adresu ponaspop@yahoo.com. Jei reikia pasikartoti balsavimo taisykles – spauskite čia.

Reklama

Yra kaip yra.

Štai ir dar viena Lietuvos futbolo rinktinės sesija užbaigta. Paskutinė šiais metais. Rezultatai, kaip ir pirmuoju atveju, prastoki. Žaidimas – taip pat toli gražu nepritrenkiantis. Kitaip nei kai kurių Lietuvos rinktinės priešininkų. Ir kitaip nei kai kurių Lietuvos futbolo federacijos veikėjų, kurie dėl savo bukumo manė, kad Lietuvai dievas pagaliau suteikė šansą patekti į pasaulio čempionatą. Mat nepasidomėjo, kokį futbolą šiais laikais lošia slovakai ar bosniai.

Klasikiniu būdu ašarų lieti nėra prasmės. Nes nėra prasmės lieti ašarų dėl objektyvių ir nepakeičiamų dalykų. Kaip, pavyzdžiui, tik kvailys gali liūdėti dėl to, kad atėjo ruduo. Lyg būtų to nežinojęs.

Lietuvos rinktinė sužaidė prastai, tačiau su entuziazmu. Futbolininkų negali pulti dėl to, kad nesistengė, nebandė, buvo abejingi. Taip pat ir trenerio negali kaltinti dėl to, kad nemėgino rasti būdų, kaip pasipriešinti komandoms, kurios, kaip paaiškėjo, pora kilometrų Lietuvą paliko už nugaros. Nors ne visuomet taip buvo.

Galvoju, kad yra dvi pagrindinės priežastys, kurios lėmė šiandieninę Lietuvos futbolo rinktinės (o ir lietuviško futbolo apskritai) išvaizdą.

Viena, pas mus tiesiog nebeliko žaidėjų. Po Skerlos, Danilevičiaus, Šembero kartos (nekalbant apie Skarbaliaus ar Žutauto kartą) Lietuvoje tiesiog nebeliko talentingų arba tinkamai šiuolaikiniam futbolui pasirengusių futbolininkų. Spėju, kad jei paimtume Lietuvos rinktinę prieš kokius penkerius metus, retas kuris šiandieninės komandos žaidėjas patektų į startinę sudėtį. Tai nėra akmuo į futbolininkų daržą – tiesiog jie atstovauja tam tikrą lietuviško futbolo etapą ir patys labai mažai ką čia begali pakeisti.

Antra, lietuviška futbolo koncepcija totaliai nusuko į šoną nuo tos krypties, kurie evoliucionuoja šiuolaikinis futbolas. Žinovai gali mane pataisyti (nes visažinis nesu), tačiau mano manymu šiandieniniame futbole esminiai yra du elementai – greitis ir taktika. Na ir kamuolio kontrolė (possession), kaip pasakytų Ispanijos rinktinės gerbėjai. Tačiau toji kontrolė iš esmės plaukia iš pirmųjų dviejų elementų – greičio ir taktikos.

Labai svarbu, kad žaidėjai būtų greiti – tiek kojomis, tiek smegenimis. Taip pat labai svarbu, kad jie būtų išėję aukščiausio lygio taktinio parengimo universitetą. Turiu omeny ne kažkokias ypatingas teorijos pamokas, o teorijos ir praktikos junginį. O tai šiandien, deja, įmanoma tik didžiosios futbolo lygose. Ne Lietuvoje, Škotijoje ar Lenkijoje. Štai kodėl neapleidžia keistas jausmas, kad šiuolaikinės rinktinės pajėgumas tiesiogiai priklauso nuo to, kiek joje yra žaidėjų, dirbančių didžiųjų lygų klubuose.

Ir kas mums belieka? Nesinervinti, palaikyti mūsų klubus bei rinktinę ir kantriai laukti. Nes Lietuvos futbolas ir vėl turi viską pradėti nuo nulio. Šiandien Lietuvos rinktinė ko gero atsidūrė priešpaskutinėje Europos komandų grupėje. Už mūsų teliko liuksemburgai, lichtenšteinai ir maltos. Kitaip tariant – kone mėgėjų komandos. Kurias vis viena dar reikia pasistengt nugalėt.

Tuo tarpu didžiųjų futbolo šalių futbolo specai piktinasi, kad jų milijonierių prikimštoms superkomandoms tenka lošti su mokytojais ir žvejais. Jie sako, kad visos šios komandėlės turėtų praeiti papildomą atranką, kad patektų į tikrąją atranką. Futbolo biurokratai kažin ar tokiam požiūriui pritars – turint omeny, kad jie rimtu veidu svarsto Gibraltaro priėmimą į UEFA.

Gal ir gerai. Nes kantriai laukti savo dienos lošiant su maltomis ir andoromis būtų nykoka. O laukti teks kokius 3-5 metus, kol užaugs tie nepilnamečiai, kurie šiandien turi sutartis su rimtais Italijos, Anglijos ar Vokietijos klubais. Štai tuomet padorus futbolas gal sugrįš ir į lietuviškus stadionus.

Apie tai, kaip lietuviai vieni kitus stebino

Pirmas punktas – šio vakaro reikšmė. Stebuklas nutiko. Mažai kas jo tikėjosi, tačiau šį kartą lietuviai nustebino vieni kitus. Žmonės užpildė stadioną, o rinktinė sulošė taip, kaip senokai nėra lošusi. Jau pamiršę buvome tokį rinktinės žaidimą. Vakaras buvo puikus nuo pradžios iki pabaigos, o visi optimistai, kurie stebuklo tikėjosi ir bilietus į rungtynes nusipirko, namo grįžo pasitreniravę visu balsu šaukti „Lietuva, Lietuva!!!” Net ultrų tribūna buvo sausakimša – o juk iki rungtynių pradžios likus kokioms 20 minučių net nebuvo aišku, kurioje tribūnoje aktyviausias rinktinės palaikytojų flangas rinksis. Panašu, kad Pietų IV radijo laidoje spėdamas šios tribūnos apimtį, buvau arčiau tiesos, nei kolegos iš Žalgirio smogiamojo dalinio.

Savaime suprantama – pergalė euforiją būtų užkėlusi į Himalajų viršukalnes, tačiau nebūtina visko norėti iš karto. Svarbiausia – rinktinė lupo aikštėje taip, kad nė akimirkos neteko jaustis futbolo provincijos gyventoju. Normalus, įteptas, gražus, emocijų kupinas futbolas ir rinktinės žaidėjai, besiplėšantys net ir dėl beviltiškų kamuolių – prieš metus apie tokį vaizdą galėjome tik pasvajot. Plojimai futbolininkui (deja, neprisimenu, kuris ten buvo), kai tas mėgina ištraukti kamuolį iš užribio iš paskutinių jėgų, tačiau vis tik keliom sekundės dalimis nespėja – viską pasako apie tai, ką lietuviai tribūnose manė apie lietuvius futbolo aikštėje. Ir jei dar pridėsime viso stadiono vieningą padėką komandai po finalinio švilpuko – gausime vaizdelį, teikiantį labai daug vilčių. Galim tik paliūdėti, kad šiais metais Lietuvos rinktinės Vilniuje jau nebematysim – su Graikija, Lichtenšteinu bei Bosnija ir Hercegovina Lietuva loš svečiuose.

Antras punktas – rinktinės žaidimas. Iki šiol rašiau tik apie emocijas ir euforijas. Tačiau Lietuvos rinktinės išvaizdą šį vakarą teikia ir tam tikrų racionalių vilčių. Visų pirma – seniai buvom begirdėję, kad po rungtynių su akivaizdžiai galingesniu varžovu ir treneris, ir žaidėjai pyktų dėl to, kad nepavyko laimėt. Juk toks požiūris ir turi būti – nesvarbu, koks varžovas, jei buvo konkrečiose rungtynėse susidariusi galimybė laimėt, tą ir reikėjo padaryt.

Nemažai centrinės tribūnos gerbėjų (spėju, kad prieš telikus – taip pat) jau dabar niurzga ir cypčioja dėl to, kad pašalinus iš aikštės slovaką, lietuviai nepuolė galvas pametę į puolimą. Spėju, jie yra menki lietuviško futbolo žinovai. Užtenka pažiūrėt į klubus, kuriuose lošia Slovakijos rinktinės žmonės, kad suprastum, jog net ir likę dešimtyje jie yra ne mažiau pavojingi. Lietuviai elgėsi teisingai – neturėdami normalių centro saugų, nemėgino imituot pozicinio žaidimo, o tiesiog nutasė slovakus tam, kad per paskutines dešimt minučių galėtų pamėgint įrident dar vieną kamuolį į slovakų vartus. Taip ir buvo – buvo šturmas per paskutines dešimt minučių, kai slovakai išrodė apgailėtinai. Įvarčio pasiekt nepavyko, tačiau lietuvių žaidimo planas buvo labai aiškus ir jie jo griežtai laikėsi.

Žinot, kas mane labiausiai nudžiugino rinktinės išvaizdoje? Ogi tai, kad vengras pagaliau padarė iš mūsiškių komandą, kuri atitinka mūsų žaidėjų galimybes ir jas maksimaliai išnaudoja. Mes jau šimtą metų neturime kuriančių saugų. Todėl aikštės viduryje Lietuvos rinktinė gali priešininkui pasiūlyt nebent spaudimą ginantis, nes yra naivu tikėtis, kad ši komanda pradėtų lošti aukšto lygio pozicinį, kombinacinį futbolą.

Tai, kad lietuviai sugeba gintis mes irgi puikiai žinom. Geros gynybos pavyzdžių pastaraisiais metais buvo pilna (gal tik Žutauto laikai tuo nepasižymėjo). Tačiau labiausiai džiaugiuosi tuo, kad vengras kietą gynybą pagaliau sujungė su iš tikro agresyviu kontratakuojančiu futbolu. Seniai nebuvau matęs taip tikslingai ir planuotai kontratakuojančios mūsų rinktinės. Šį lūžį Lietuvos rinktinės žaidime puikiai patvirtina statistika – smūgių į vartų plotą lietuviai atliko 4 (slovakai – 5), smūgių link vartų – 9 (slovakai – 4), kampinių kėlė – 5 (slovakai – 6). Mūsiškiai taip pat užsidirbo pakankamai daug baudos smūgių aplink slovakų vartus.

Tad ploju mūsų vengrui už tai, kad nebandė iš lietuvių padaryti ispanų, o privertė juos lošti tokį futbolą, kuris mūsų futbolo stiliui ir lygiui yra parankiausias. Viliuosi, kad tai nebuvo vienerių rungtynių atsitiktinė sėkmė.

Trečias punktas – nevykėliai. Jau minėjau, tačiau pasikartosiu – negalėjau patikėti savo ausimis, kai išgirdau, kad prieš pat rungtynes nėra aišku, kur dėti lietuvių ultrų. Kaip supratau, buvo sukeisti užvartinių sektorių numeriai, slovakai pasodinti prie pat įėjimo, lietuviai lyg ir nusiųsti į tolimąjį kampą, tačiau juos įleisti atsisakyta, motyvuojant tuo, kad lietuvių ultros negali praeiti pro sektorių, kuriame stovi slovakų ultros. Situacija buvo išspręsta prieš pat rungtynių pradžią slovakus perkėlus į tą tolimąjį kampą. LFF klerkai gali tik padėkot dievuliui, kad šis tautų kraustymasis įvyko taikiai ir be tarptautinių konfliktų.

Žmonių patalpinimo į stadioną planas apskritai buvo košmariškas. Šitą nesąmonę pats mačiau ir praėjau, tai galiu asmeniškai paliūdyti. Žmonėms nebuvo paaiškinta pro kuriuos vartus jiems dera patekt į stadioną. Veiksmas vyko tamsoje (matyt LFF taupo elektrą) ir krūva žmonių tik atstovėję eilę, apčiupinėti apsauginių ir pašvitinę savo bilietą ties stadiono durimis būdavo informuojami, kad jiems teks apsisukt ir tą patį ritualą pakartot kitoje stadiono pusėje.

Bilietų skaitytuvų ir besisukančių durų jungtis buvo tokia, kad tik labai mitrus pilietis galėdavo spėt savo bilietą nuskanavęs pro tuos spyglius vidun patekt. Prieš mano nosį taip nutiko vienam pagyvenusiam ponui – bilietas nuskanuotas, o sunkių spyglių prasukti nespėjo. Tuomet mergikė atiduoda jam bilietą ir siunčia „Ten“ (rodydama ranka kažkur į tamsą). Čia pat kitas pilietis po tokios pat situacijos mėgino įtikinti durų aptarnaujantį personalą, kad nors jo bilietas ir buvo nuskanuotas, tačiau į stadioną jis nemėgina patekti antrą kartą. Beje, prie vartų tvyrojo tikras chaosas, o apsaugos „patikrinimas“ buvo visiškai simbolinis – vidun laisvai galėjai prasinešti kad ir vodkės bonką. O tik pro tas duris prasisukus ir vidun patekus aptikau tokį riebų poną iš federacijos, kuris draugeliui į ausį anekdotus pasakojo. Štai taip – už vartų blaškosi klientai, sumokėję nuo 70 iki 100 litų, o šeimininkas stebi jų kančias ir kikena. Bravo, ponai!

Vienintelis dalykas, už kurį federaciją buvo galima pagirt – tai nemokamai dalijami lietpalčiai. Tačiau šį mielą dalykėlį iškart numarina už 3 litus parduota rungtynių programėlė, į kurią gėdingai nesugebėta įdėti kokybiškos rinktinės nuotraukos. Jei dešinėje pusėje stovinčio Radavičiaus veidą dar galimą įžiūrėti, tai Danilevičius su Karčemarsku kairėje pusėje skendi visiškame rūke. Užtat LFF logotipas toje nuotraukoje matosi ryškiausiai. Puikūs ir po dukart pakartoti (pradžioje ir pabaigoje) LFF prezidento bei generalinio direktoriaus atvaizdai. Ir kodėl tie žmonės nieko iki galo gerai nesugeba padaryt?

O paskutinį spjūvį ant juodo LFF kostiumo paliko komandos kapitonas Šemberas, po rungtynių pareiškęs, kad stadiono veja tinkama lošti mėgėjams bei vaikams, o ne profesionalams. O dabar – citata iš minėtos programėlės: „Tai didelė šventė, nes šis stadionas yra skirtas tik futbolui ir pirmasis šalyje atitinka tarptautinius reikalavimus aukšto ranko varžyboms /…/ Todėl su pasididžiavimu galime pasakyti, kad tai – nauji Lietuvos futbolo namai“. Jūs patys galite pasirinkti, kuo norite tikėti – UEFA taurės laimėtoju ar nušalintu LFF prezidentu.

Yra kaip yra. Galim pasidžiaugt, kad lietuviškos futbolo biurokratijos marazmai neišmušė rinktinės iš vėžių. O gal kaip sykis atvirkščiai? Šį kartą nutiko saldi komandos ir jo gerbėjų vienybė – nepaisant visų nesąmonių, kurias savo ruožtu pastarosiomis dienomis nuveikė LFF. Iš stadiono pranešėjų kalbų matėsi, kad LFF irgi labai norėtų patekti į šią šventę. Tik, bijau, greitai niekas tų nevykėlių į savo tarpą net įsileisti nenorės.

Laukiam Sūduvos su Žalgiriu ir žvalgomės po kreivų veidrodžių karalystę

Skolinuos iš oficialios Sūduvos rungtynių anonsą, kad rungtynių laiko pakeitimo nepražiopsotumėt.

Šiokių tokių futbolo naujienų privirė per pastarąsias dienas.

Visų pirma šią savaitę buvo ištraukti LFF ketvirtfinalio burtai. Sūduvai teko visai neblogas varžovas – FBK. Nors visi prisimenam tą nevykusį pralaimėjimą Kaune, tačiau dabartinė Sūduva su FBK turėtų susitvarkyti be didesnių problemų. Juolab, kad bus žaidžiama iki pergalės – ką per tas rungtynes padarysi, tą ir turėsi. Visos rungtynės bus lošiamos lapkričio 2 dieną, trečiadienį, o Sūduva šį kartą važiuos Kaunan. Kitų rungtynių valanda yra aiški, o va kada nutiks FBK – Sūduvos varžybos kol kas lyg ir nepaskelbta. Nuojauta kirba, kad laikas bus panašesnis į Pakruojį ir Kėdainius (13 val.), nei Vilnių (18.30 val.). Žaidžiamos bus tik vienerios rungtynės – dėl to lyg ir būtų galima padiskutuot, tačiau turint omeny Lietuvos klubų žaidimo lygius, dvejos rungtynės ko gero iš tikro būtų gan absurdiškos. O va jau pusfinaliai vyks kitais metais – bet ši sistema mums gerai žinoma. Įdomu tai, kad pusfinalyje tikrai loš ir viena dabartinės I lygos komanda. Aišku, didelio mokslo nereikia, kad suprastum, jog tos poros nugalėtoja kitais metais jau turėtų būti A lygoje.

Taip. Antras mums labai svarbus reikalas yra šio sekmadienio rungtynės. Daug kas tą dieną A lygoje gali išsispręst, o mes žiūrėsim ar Sūduva sugebės savo likimą sudėliot savomis rankomis. Sūduva su Žalgiriu loš 17 valandą – tad būkit atsargūs, nes bent jau šią akimirką dauguma futbolinių interneto svetainių vis dar sako, kad rungtynės bus 15 val.. Aišku, ir kitų rungtynių rezultatai yra labai svarbūs komandų išsidėstymui lentelėje, tačiau jų baigtį ko gero lengviau nuspėt, nei mūsiškių. Kažkaip jaučia mano širdis, kad šį kartą ir vėl įvarčių nepamatysim, nebent Sūduva po pergalės prieš Atlantą bus užsiauginusi sparnus ir iš tikro eis tik pergalės. Tik Žalgiris taip pat nieko kito į Marijampolę neatvažiuoja – jie dar turi šansą laimėt auksinį medalį. Kai abi šios komandos į tarpusavio rungtynes žiūri štai taip rimtai – kažkaip dažniausiai viskas baigiasi be įvarčių.

Sakalai per pernykščio sezono rungtynes su Žalgiriu Vilniuje

O va štai lietuviško futbolo padangėje po liūdnos rinktinės žaidynių baigties po truputį sklando visokios populistinės šnekos ir diskusijos. Futbolo federacija rinktinės situaciją pakomentavo labai jau rezervuotai ir už tai mes jai rašome minusą. Kaip bežiūrėtum, padėtis iš tikro buvo įtempta, buvo daug keiksmų, verksmų ir grūmojimų kumščiais. Tuo tarpu federacija padėtį įvertino taupiai, lyg niekur nieko, paskleidė klasikinių priekaištų valdžiai ir paskelbė naujo rinktinės trenerio konkursą. Nors aš esu iš tų, kurie keiksmais federacijos adresu pernelyg nesisvaidė ir visokių nesąmonių apie lietuviško futbolo tragedijas nešnekėjo, tačiau dabartinė federacijos ramybė net ir mane stebina. Vis tik situacija tiesiog prašėsi bent jau emocingesnio įvertinimo, bet jau rimtesnio apsvarstymo. Situacija tiesiog reikalavo tam tikrų aiškesnių planų, pažadų ir lozungų. Net jei kilęs triukšmas ir nebuvo adekvatus realybei, bent jau iš viešųjų ryšių logikos federacijos veiksmai galėjo būti energingesni. Beje, naujausią interviu su Žutautu, matyt, jau skaitėt. Jei ne – galit tai padaryti štai čia.

Labiausiai mane pralinksmino Seime įsikūrusi grupė „Už Lietuvos futbolo ateitį“, kuri jau pirmą savo gyvenimo dieną pradėjo drūčiau nusišnekėti. Pirmu numeriu savo tiksluose ši grupė įvardino siekį „stiprinti parlamentinę už futbolo plėtrą Lietuvoje atsakingų institucijų veiklos kontrolę“, o vienas jos narys pradėjo paistyti apie tai, kaip griebs į nagą futbolo federaciją. Protingesni žmonės tuoj pat jam atšovė, kad toks parlamentaro noras gali baigtis UEFA sankcijomis tam pačiam Lietuvos futbolui, nes toji organizacija nelabai toleruoja valdžios norus kontroliuoti šalių futbolus. Ši grupė taip pat ketino „prižiūrėti Lietuvos futbolui strategiškai svarbių infrastruktūrinių projektų įgyvendinimą“. Kadangi visi žinome kaip buvo įgyvendinamas didžiojo stadiono statyba Vilniuje, minėtieji Seimo veikėjai galėjo apturėti bent lašelį gėdos ir tokių dalykų savo programoje net neminėti. O gal tai ir yra tikrasis šitos organizacijos atsiradimo tikslas – dar vienas lobistinis įrankis prie stadionų statybos piniginio lovio.

Aišku, jei atidžiau paskaitytume tos grupės narių vardus ir pavardes, galėtume rimtai suabejoti, ar čia yra tie žmonės, kurie gali įvesti tvarką Lietuvos futbole, sutvarkyti visokias korupcijas ir šiaip prasklaidyti įvairius tamsumus. Labai jau nemažai toje grupėje visokių žymių nusišnekėtojų, kyšių ėmimais kaltintų ir šiaip į visokias nešvarias istorijas įsipainiojusių. O kadangi ten yra ir veikėjų, kurie sporto reikalus Seime yra tvarkę, tai jie gal galėtų patys prieš veidrodį atsistoti ir savęs paklausti, kodėl iki šiol pirštų dėl Lietuvos futbolo nekrutino.

Ai, tiesa, berods buvo šiemet kai kurie Seimo nariai futbolo kontekste paminėti, kai vienas keistas klubas užsimanė pasivadinti „Žalgiriu“. O jei jau rimtai šitą kalbą užbaigiant, tai galime šimtu procentų garantuoti, kad šitos organizacijos atsiradimas yra totalus viešųjų ryšių veiksmas, atliktas pasinaudojus visuomenėje „karšta“ tema, kad kai kurių niekur kitur pasižymėti nesugebančių veikėjų vardai žiniasklaidoje prasisuktų. Baigsis futbolo sezonas, ateis žiema, o pavasarį šito „parlamentinio“ darinio net patys jo dalyviai nebeprisimins. O jei ne – tai jos nariai garantuotai susiries, kai ateis laikas spręsti, kurios partijos proteguojamam verslui suteikti teisę pastatyti kokį nors „Lietuvos futbolui svarbų infrastruktūros vienetą“.

Koks yra už futbolą atsakingų organizacijų požiūris į lietuvišką futbolą puikiai parodo kitas šio savaitgalio nutikimas. Iš pirmo žvilgsnio – labai gražus ir sveikintinas. Tačiau giliau pasigilinus – toks pats kreivų veidrodžių karalystės nutikimas kaip ir visa kita.

Žodžiu taip. Vilniuje šiuo metu vyksta žmogaus teisių reikalams skirtas kino festivalis „Nepatogus kinas“. Ir kaip sykis šį sekmadienį nutiks kino vakaras, skirtas tamsiems futbolo užkaboriams. Šis reikalas prasidės 16 val. „Lofte“ ir jo metus bus parodyti trys užsienietiški dokumentiniai filmai (apie Kolumbijos, Čekijos ir Ukrainos futbolo reikalus). Bus diskusija, kurioje dalyvaus pats Liutauras Varanavičius, Žalgirio direktorė Vilma Venslovaitienė ir Nerijus Kesminas. Bus galima paspardyti kamuolį ir pažaisti stalo futbolą. Visa tai baigsis link vidurnakčio. Vieno iš filmų treilerį galite pažiūrėti žemiau.

Iš pirmo žvilgsnio – baisiai smagu. Nepamenu, kad Lietuvoje kada būtų buvęs koks nors kino ar šiaip kultūrinis veiksmas, pašvęstas futbolui. Tema taip pat pakankamai aktuali – viešų ir „priebokalinių“ šnekų apie korupciją Lietuvos futbole yra daugiau, nei padoraus paties futbolo analizavimo. Valio!

Tik va, aš galvoju – kam po galais tas renginukas yra skirtas? Juk tikrieji Lietuvos futbolo gerbėjai, tie kam iš tikro dėl apverktinos šio žaidimo padėties Lietuvoje širdį skauda yra tie, kurie kantriai vaikšto į stadionus to paties lietuviško futbolo žiūrėti. Bet juk kino apie futbolą fiesta vyksta kaip sykis tą dieną ir tomis valandomis, kai bus žaidžiamas vienas svarbiausių A lygos sezono turų. Tai ar aš eisiu padiskutuot su Liutauru Varanavičiumi ir Neriju Kesminu, kai 17 valandą prasideda Sūduvos ir Žalgirio rungtynių transliacija per TV?

Va taip mes ir gyvenam. Lyg kokiam beprotnamyje. Bandom su žmonėm diskutuot apie futbolą tuomet, kai tie žmonės turėtų sėdėti stadionuose. Arba bent jau turėtų būti skatinami į stadionus žygiuot.

Asmeniškai man būtų smagu, jei Liutauras Varanavičius būtų atsisakęs dalyvauti šioje diskusijoje, dėl to, kad jam būtinai reikia pamatyti lemiamas A lygos rungtynes Marijampolėje, Tauragėje, Alytuje, Mažeikiuose ar Kaune (žinotų, Varanavičius kaip žmonės, nepaisant visos jo adresu siunčiamos kritikos, spokso ir džiaugiasi matydami jį kad ir kokiam Marijampolės stadione). Suprantu, tokia mintis skamba patetiškai ir graudžiai, nes dalyvauti minėtoje kino apie futbolą fiestoje žymiai labiau apsimoka. Ypač žvelgiant iš viešųjų ryšių požiūrio. Juk faktas – ten greičiausiai bus ir daugiau Čempionaų lygą mėgstančių popžvaigždžių. Ir toji Seimo grupė ko gero ateis „pareigos atlikti“. Žiūrėk – dar gal ir į kokį žurnalą „Žmonės“ reportažas pateks. Faktas – žurnalistų bei fotografų ten tikrai bus daugiau, nei Lietuvos stadionuose tuo pat metu. Tad piaras čia garantuotas. Taip turėtum racionaliai svarstyt.

Bėda tik ta, kad nelabai aišku, kas čia bus „piarinama“. Pašnekėsim apie korupciją Kolumbijos futbole su žmonėmis, kurie futbolą tik per teliką ir tėra matę? O jei stadione – tai garantuotai ne Lietuvos. Trumpai tariant, tas smagus renginys su lietuvišku futbolu ir jo reikalais neturi nieko bendra. Gerai, kad jis vyksta. Lieva, kad jis vyksta tuomet, kaip ir vienas iš finalinių A lygos turų. O dar lieviau, kad LFF svetainė jam dėmesio skiria daugiau nei tam nelaimingam A lygos turui. Taip, taip – šnekom, o ne darbais mes tą Lietuvos futbolą mylim!

LT futbolas: duobės ir akligatviai

Nesu aš didis futbolo žinovas ir specialistas. Bet kirba visokios mintys stebint paskutinius Lietuvos futbolo nuotykius. O kad pas mus nelabai yra kam normaliai juos analizuot, pamėginsiu įterpt ir savo trigrašį.

Budraičio haliucinacijas futbolas.lt portale analize pavadinti būtų labai drąsu – bet kokiu atveju, tos haliucinacijos yra ne apie reikalą, o apie sąskaitų suvedinėjimus, paremtus argumentais „…kaip man sakė telefonu“. Aš niekaip negaliu suprasti, ką bendro gali turėti rinktinės lygiosios su Lichtenšteinu ir pasakos apie tai, kad Eliošius buvo spaudžiamas važiuoti į Kazachstaną, bet… pasirinko Sūduvą!

Kesmino raštas Lietrytyje padoresnis, tačiau ir ten tiesiog emociškai bedama pirštu į kaltuosius – į iš tikro prastą trenerį Žutautą ir visai neblogą vadybininką Varanavičių. Aišku, už praeitą pralaimėjimą ir šias lygiasias jie yra formaliai atsakingi, tačiau esmė tikrai ne čia.

Vienintelis iš tikro įdomus dalykas, parašytas per pastarąsias kelias dienas, buvo penalty.lt pokalbis su Eimantu Poderiu, paskelbtas dar iki rungtynių su Lichtenšteinu. Tačiau prie jo dar grįšime.

Įžanga. Taip, paskutinės LT rinktinės rungtynės pamažu burbuliavusį minčių puodą privertė užvirti. Tačiau jei tikitės čia rasti klasikinį pasisvaidymą purvais rinktinės ar federacijos link – toliau galite net neskaityti. Ar mane sukrėtė lygiosios su Lichtenšteinu? Ne, to buvo galima tikėtis. Ar pykau, spjaudžiausi, keikiausi? Nė velnio. Sėdėjau tylus ir susimąstęs ir bandžiau rasti priežasčių, padoresnių už „lochas treneris“, „lievi žaidėjai“, „šūdina federacija“. Jei jau atvirai, tai nemanau, kad dėl dublio su Lichtenšteinu yra prasmės kaltinti žaidėjus, trenerį ar federaciją. Ir paskutinis klausimas – ar ką tik nutiko lietuviško futbolo krachas ir tai yra tragedija, prilygstanti Trečiajam pasauliniam karui? Nifiga. Futbolo istorijoje dar ne to yra nutikę. Viskas šiame pasaulyje yra reliatyvu. Na bet apie viską iš eilės.

Dėl ko kalta Lietuvos futbolo federacija? Kai LT futbolo ištinka kokia nelaimė, akys visų visada krypsta pirmiausiai į LFF, o paskui į jos simbolį – Liutaurą Varanavičių. Mane asmeniškai totaliai užkniso tas beviltiškas federacijos narstymas, kuris remiasi visišku federacijos prigimties, esmės ir funkcijų nesuvokimu.

Jei suvestume LFF skirtus kaltinimus, galėtume sudėlioti štai kokį sąrašą dalykų, dėl kurių yra „kalta“ LFF. Pirma, ji kalta dėl to, kad Lietuvoje nėra padorių stadionų. Ji kalta dėl to, kad Lietuvoje nėra normalaus klubinio čempionato. Ji kalta dėl to, kad Lietuvoje nėra kvalifikuotų teisėjų. Ji kalta dėl to, kad Lietuvoje šlubuoja vaikų futbolas. Galų gale, ji kalta dėl to, kad Lietuvos futbolo rinktinė vis nepatenka į Europos ar Pasaulio čempionatą. Jo, paprasta – apie Lietuvos futbolą net diskutuot neapsimoka, nes dėl visko vis viena kaltas tas pats vargštas Varanavičius.

Akivaizdu, kad 99 proc. kaltintojų nelabai pagauna, kad LFF nėra valstybinė institucija. Tai nėra ministerija, departamentas ar koks savivaldybės sporto skyrius. Patikslinkit jei klystu, bet LFF ir pinigų iš Lietuvos Valstybės gauna labai mažai. Negaliu garantuot šimtu procentų, tačiau spėju, kad LFF atsiskaito ne kokiam ten Kubiliui ar sporto ministrui, o savo bosams iš tarptautinės futbolo federacijos. Todėl, tiesiai šviesiai tariant, jei jau taip norim išvyti lauk Varanavičių iš Lietuvos futbolo, tai ne komentarus internete rašinėt reikia, o siųst laiškus į UEFA būstinę.

O jei jau pabandysim pažiūrėt į pasaulinę futbolo istoriją, tai matysime, kad federacijos labai retai kada būdavo „kūrėjomis“. Jos visais laikais tik koordinuodavo natūralius futbolo procesus. Jos nestatė stadionų ir nemokė vaikų žaisti futbolo. Jos apskritai labiau atsakingos už tai, kad futbolas visame pasaulyje yra žaidžiamas pagal tas pačias taisykles ir gyvuoja, pasiremdamas daugiau mažiau tais pačiais principais. Daugiausia, už ką atsakingos būdavo federacijos – tai už pagalbą klubams rengiant turnyrus ir už tarptautinių varžybų organizaciją.

Antras labai svarbus punktas yra tas, kad federacijos labai retai būdavo futbolo minties avangarde. Greičiau atvirkščiai – dažnai jos priešindavosi natūraliai futbolo evoliucijai ir prie jos prisitaikydavo tik tada, kai kito kelio nebuvo. Kodėl britų futbolas smuko tarpukaryje, nors iki pirmo pasaulinio karo buvo nenugalimas visame pasaulyje? Todėl, kad birtų futbolo evoliuciją stabdė jų federacija, iš paskutiniųjų mėgindama kovoti su natūraliu futbolo profesionalėjimu.

Gerai, pakaks apie istorija. Man buvo tiesiog svarbu iš pat pradžių nukirsti pačią svarbiausią, tačiau visiškai nepagrįstą LT futbolo diskusijų šaką, pavadinimu „dėl visko kalta futbolo federacija“. Ir tai darau ne tam, kad apginčiau Varanavičių, o tik dėl to, kad visus šunis kariant ant LFF mes taip ir nepriartėjame nė per žingsnį prie tikrųjų lietuviško futbolo duobės priežasčių.

Tai kur gi glūdi tikrosios lietuviško futbolo degradacijos priežastys? Štai čia ir galime grįžti prie pokalbio su Poderiu. Marijus Rimas jo tiesiai šviesiai klausia: Kodėl anksčiau Lietuvoje atsirasdavo geresnių žaidėjų? Gal buvo kitokie treniruočių metodai? O Poderis tiesiai šviesiai atsako: Rezultatai rodo, kad metodai lyg ir buvo geresni. Tačiau daug neigiamos įtakos turėjo tarp futbolininkų kartų atsiradusi duobė. Štai jums ir priežastys.

Šiandien mes esame liudininkai to, kad iš lietuviško futbolo galutinai pasitraukia karta, kurią sukūrė sovietinė futbolo mokykla. Poderis ko gero yra paskutinis iš tikrosios sovietinės generacijos, o dabartiniai rinktinės veteranai (Danilevičius, Šemberas, Skerla ir pan.) yra paskutiniai, kurie dar užaugo ant tos mokyklos tradicijų.

Taip, Sovietų Sąjunga nebuvo gera valstybė. Tačiau futbole buvo tradicijos, sistema ir futbolininkų rengimo principai. Ir jei paimtume į rankas tokį smagų veikalą „Inverting the Pyramid. The History of Football Tactics“ rastume bent du skyrius, skirtus sovietinio futbolo išradimams. Kaip ten bebūtų, ir Lietuvoje buvo padori sistema, kuri galėdavo sukurti nemažai pakankamai aukšto lygio futbolininkų, kurių užteko dviems sovietiniuose čempionatuose žaidžiančioms komandoms ir šimtams respublikos komandų, sėkmingai gyvavusių ne tik didesniuose Lietuvos miestuose.

Nieko nuostabaus, kad po Sovietų Sąjungos griuvimo, ankstesnioji futbolo sistema tiesiog negalėjo toliau egzistuoti. Nieko nuostabaus ir tame, kad „patirties perdavimas“ neįvyko – jis neįvyko niekur, jokiose visuomeninio gyvenimo srityse. Viskas buvo sustabdyta, nubraukta, o pirmųjų dienų įkarštis sukurti ką nors naujo ir gražaus greitai išblėso susidūrus su pirmaisiais ekonominiais sunkumais. Taip, sistemos nėra sukuriamos per dieną. Jos neatsiranda tuščioje vietoje. Ir joms kurti reikia žmonių su patirtimi. Pas mus gi sąlygos buvo maksimaliai sudėtingos – turėjome tuščią vietą ir jokios vakarietiškų sistemų kūrimo patirties ar tą išmanančių žmonių. Dabar ko gero galėtum sakyt, kad lietuviškas futbolas šiandien būtų kitoje padėtyje, jei prieš dvidešimt metų buvo nuspręsta į Lietuvą atvežt kokią dešimt specialistų iš Vakarų ir jiems patikėta statyt naują lietuviško futbolo namą.

Kadangi to nenutiko – šiandien neturėtume būti tokie pikti. Tai yra mūsų futbolas. Jis yra toks, kokie esame mes. Mes jį kūrėme – turiu omeny, ne tiesiogiai save ar jus, bet žmones, kurių mąstymas rėmėsi ta pačia patirtimi, kaip ir mūsų. Juk Lietuvoje šiandien praktiškai nėra srities, kuri veiktų taip, kaip jų atitikmenys veikia išsivysčiusiame Vakarų pasaulyje. Bet stebėtis tuo nederėtų – tam atsirasti nebuvo jokių sąlygų.

Grįškime prie šiandienos lietuviško futbolo. Poderio, Skarbaliaus, Maciulevičiaus ir kitų kartoje buvo iš tikro gerų, mąstančių ir futbolo elementorių tobulai mokančių futbolininkų. Tokių, kurie galėjo pasistiebę siekti pasaulinį futbolo lygį. Ir kai futbolo organizacija daugiau mažiau susidėliojo į kažką padoresnio, tie futbolininkai davė visai smagių rezultatų. Jie galėdavo padovanoti mums lygiąsias su geriausiomis pasaulio komandomis. Galbūt tai buvo jų galimybių riba, tačiau lygiosiomis su vokiečiais ar ispanais mes didžiuodavomės labiau, nei sumindę kokius Farerus (jo, jo – buvo ir tokie laikai!).

Eimantas Poderis sako, kad tais laikais futbolininkai daugiau improvizuodavo. Čia toks švelnus įvertinimas – bet jame glūdi labai daug. Kad ir kaip bežiūrėtum, būtent improvizacinis futbolas mūsų laikais duoda rezultatus ir traukia į stadionus minias (graikų atvejis lai būna taisyklę patvirtinanti išimtis). Tačiau efektyviai ir iš tikro improvizuoti gali tik tas žaidėjas, kuris tobulai moka futbolo pradžiamokslį. Kad ir kaip juokingai tai neskambėtų, tačiau ko gero sovietinė sistema būtent tai ir garantuodavo – į profesionalų futbolą patekdavo žmonės, kurių futbolo išmanymą būtų galima palyginti su kokiu universiteto magistro laipsniu – suprantantys futbolo taktiką, filosofiją ir galintys be klaidų atlikti bazinius žaidimo elementus.

Dabartinis rinktinės pagrindas (Danilevičius, Stankevičius, Šemberas ir kiti panašaus amžiaus bei statuso žaidėjai) buvo paskutinieji anos tradicijos anūkai. Po jų – iš esmės neliko nieko. Neliko mokyklos, tradicijos, sistemos – nebeliko ir futbolininkų. Mes galima svaičioti visaip. Pavyzdžiui, sakyti, kad futbolo pas mus nėra, nes nėra kur jo žaisti. Arba – dėl to, kad į stadionus nevaikšto žmonės. Tačiau svarbiausia ašis yra futbolininkai. Nėra jų – nėra žaidimo, nėra žiūrovų, nėra poreikio ir stadionus statyt.

Krepšinyje viskas pigiau, tačiau po Sovietų Sąjungos griuvimo krepšinis startavo tame pačiame taške. Ir šiandien mes džiaugiamės ne arenomis ir ne krepšinio mylėtojų miniomis – visų pirma, mes džiaugiamė tuo, kad Lietuvoje aukšto lygio krepšininkų – nors vežimu vežk. O svarbiausia – jų „gaminimo“ linija nenutrūksta – jauni keičia senus, o jauniems ant kulnų lipa visiški pienburniai.

Tai kokia gi padėtis šiandienos Lietuvos futbole? Poderio kartos nebėra. Danilevičiaus ir Šemberio karta irgi jau juda link saulėlydžio. Jie vis mažiau turi energijos, vis mažiau gali ir, spėju, į rinktinę važinėja tik iš kvailo patriotizmo. Tokio amžiaus ir statuso kaip Šemberas krepšininkai ramiausiai sako rinktinei „atia“, nes „kūnas jau nebe tas, šeima laukia, todėl reikia poilsio ir atostogų“. Pabumbame, tačiau didelės bėdos dėl to nenutinka – juos visada yra kam pakeisti. Šemberio ir Danilevičiaus pakeisti nėra kam.

Išvardinkite kiek jaunų futbolininkų per pastaruosius penkerius metus pateko į normalius futbolo čempionatus? Lenkijos aš neskaičiuoju, kaip prieš penkerius metu neverta buvo skaičiuoti Rusijos. Net jei šių šalių čempionatai ir pakankamai stiprūs, tačiau jie – Europos futbolo pakraščiai. Ir po Rusijoje ar Lenkijoje praleistos karjeros tau niekas nepasiūlys jos užbaigti Amerikoje, kaip nutiko Jankauskui. Esmė ir tame, kad didžioji dalis tų, kurie išvažiavo į Rusiją, Ukrainą ar Lenkiją, niekur toliau bei aukščiau ir nepateko. Net tokių kaip Šemberas daugiau neatsirado.

Čia aš neskaičiuoju ir tų šešiolikmečių kaip marijampolietis Švedkauskas, kurie bando lošti gerų klubų jaunimo komandose. Apie juos kalba geriausiu atveju bus po ketverių-penkerių metų. Galbūt būtent jie ir padės LT futbolui iš duobės išlipti, tačiau tai bus dar negreit.

Tai, kas gi yra tie, kurie lošia šalia jau nuvargusių Danilevičiaus ir Šembero ar Skerlos? Dauguma jų yra žaidėjai, kurie prieš dešimt metų net pasvajoti apie rinktinę nebūtų galėję. Kas būtų kvietęs į rinktinę kad ir mūsiškį Leimoną, kuris net A lygos komandoje nėra tarp geriausių? Bėda, kad rinktis nėra iš ko.

Kiek mūsų rinktinėje lošia tokių, kurie yra lyderiai savo klubuose? Kiek yra tokių, kurie garsėtų kaip nepramušami gynėjai? Kiek yra tokių, kurie gali apeiti penkis varžovus? Kurie turėtų super galingą smūgį ar sugebėtų įmušti bent kas trečią baudą? Arba būtų genialių pasų specialistai? Nėra nė vieno žaidėjo, kuriam būtų galima pritaikyti kokį nors futbolo epitetą. Jei jau atvirai, tai mano akimis žvelgiant, per pastaruosius kelerius metus vienintelis Stankevičius rinktinėje atrodė kaip padorus tarptautinio lygio futbolininkas, visa galva geresnis už visus kitus. Į galvą dar lenda Jankausko pavardė, tačiau tai jau buvo iš tikro labai seniai.

Čia neseniai dejavau, kad Marijampolė nustojo būti gerų jaunų žaidėjų kalve. Tiksliau tariant, gerų jaunų žaidėjų praktiškai neatsiranda apskritai. Na, po kokį vieną per metus ar dvejus. Panašiai yra ir kitur. Nebesiplėsiu, nes apie tai jau buvo kalbėta, tačiau faktas yra tas, kad nebėra sistemos, kuri būtų atsakinga už tų jaunų žaidėjų „gamybą“. Klubai kapstosi samdydami legionierius, o kad bendras čempionato lygis krenta, tai ir legionierių pakanka vis menkesnio lygio. Ženklų, kad kas nors čia keistųsi lyg ir nesimato. Vadinasi, toliau – bus tik blogiau.

Štai tokioje padėtyje yra tie, kas bando iš Lietuvos futbolininkų sukurti padoresnę rinktinę. Kurti nėra iš ko. Štai Kesminas siūlo už milijoną samdyti pasaulinio lygio trenerį, turintį darbo su tokiom rinktinėm patirties. Tik ar jis sugebėtų iš Lietuvos futbolininkų sukurti padorią komandą? Na nebent paimti aštuonis gynėjus, pora saugų ir suręsti gynybinės kovos būrį, kuris su visais iki vieno varžovais suloštų nulinėmis lygiosiomis.

Tai kas bus? Chm. Nežinau. Būčiau linkęs manyti, kad šios lygiosios su Lichtenšteinu toli gražu nėra pabaiga. Greičiau atvirkščiai – mes dar tik pakeliui į tikrąją duobę. Ji atsivers tuomet, kai rinktinėje nustos lošt tie, kas šiandien ją dar tempia žaisdami įvairiose įmanomose pozicijose (ir toli gražu ne visuomet tose, kuriose lošia savo klubuose). Problema galbūt yra tame, kad lietuviai, kaip ir visose kitose visuomeninio gyvenimo srityse, kažkodėl puoselėja nerealias viltis ir tiki dalykais, kurie yra neįmanomi. Nėra šiuo metu Lietuvoje stipraus futbolo. Tad ir stiprios rinktinės negali būti. Nustokim svaigt apie pasaulio ir Europos čempionatus ir džiaukimė tuo, kad rinktinė apskritai egzistuoja.

Akivaizdu, kad Lietuvos futbolas neatsigaus tol, kol nebus šviežio kraujo. O va ką reikia daryti, kad to šviežio kraujo atsirastų – aš nežinau.

Žinau, kad gyvenimas yra ne tik šiandiena. Ir ne tik vakarykštė diena. Istorija vyniojasi dešimtmečiais ir yra labai permaininga. Tie, kas valdo šiandien, galbūt bus paskutiniai po dvidešimt metų. O tie, kas šiandien velkasi gale, galbūt bus čempionai. Ką mes šiandien žinome apie, pavyzdžiui, vengrų futbolą? Tačiau buvo laikai, kai vengrų futbolas buvo tas, į kurį žiūrėjo ir iš kurio mokėsi visa Europa.

Tad esu ramus. Niekas nenutinka per vieną dieną. Nepriklausomos Lietuvos futbolui yra dar tik dvidešimt metų ir jis vis dar išgyvena gimimo skausmus. Ateis laikas ir dalykai susitvarkys, susidėlios ir vėl turėsime padoriai vidutinio lygio europietišką futbolą.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1,185,737 hits
Reklama