Posts Tagged 'Mažeikiai'

Iš lempos apie čempionato pradžią

2014-3Ar dar pamenate paskutines pernykščio sezono rungtynes Marijampolėje?

Įžanga: jau saulelė atkopdama budina svietą. Iki oficialios sezono pradžios liko kelios dienos, tačiau patrankos tyli. Futbolo žinovai neskelbia prognozių, neskaičiuoja čempionų ir pralaimėtojų, nesudarinėja naujokų sąrašų. O ko čia triukšmauti? Juk tik praeitą savaitę godotini LFF bajorai “patvirtino” čempionato tvarkaraštį, galutinai iš jo išbraukdami Tauragės Taurą. Šiokia tokia pažanga akivaizdi – pavyzdžiui pernai net ir prasidėjus čempionatui, nebuvo aišku, kiek turų ištemps Kruoja. Taigi, sezonas prasideda klasikiniu būdu – pasakojant anekdotus apie LFF praktikuojamus tvarkaraščio rašymo metodus ir svarstant apie tai, ar išplėstas komandų sąrašas taip pat reiškia didesnį bankrotų kiekį čempionato metu.

Rašau iš lempos, nes pasirengimo mėnesių atidžiai nesekiau. Tiksliau tariant – apskritai nesidomėjau kuo ir kaip gyvena Lietuvos futbolo klubai. Todėl mano žinios – skystos. Tačiau kad oficialios žiniakslaidos patrankos tyli, jaučiu pareigą tylą nutraukti. Net jei šaudysiu dievui į langus.

I dalis: zombiai atrieda atidunda. Kuo toliau, tuo daugiau rusiško pinigo valdo lietuvišką futbolą. Neturėdamas teismui tinkamų įrodymų (o kas jų gali turėti?) ir neminėdamas vardų, spėčiau, kad šįmetinėje A lygoje tik kokie 2-3 klubai nekalba su savo finansuotojais rusų kalba. O finansuotojai tiesiai šviesiai sako: rusišką futbolą remti brangu, o va Lietuvoje už kapeikas gali klubą turėt ir netgi galvot apie to klubo žaidimą Europos turnyruose. Kol kas dauguma klubų savo rusiškiems rėmėjams suteikia “asmeninių draugų” statusą – kaip sykis dėl to mes nelabai žinome nei tų “draugų” vardų, nei kokias verslo šakas jie atstovauja. “Draugai” kuklūs – jie nelinkę fotografuotis kartu su komanda, o ir savo įmonių logotipų ant lietuviškų maikių klijuoti nereikalauja.

Štai toks yra generalinis Lietuvos futbolo federacijos pasiekimas per visą Nepriklausomybės laiką – kone visa aukščiausioji mūsų šalies lyga sėdi rusiškoje kišenėje. Sakysite – prie ko čia LFF, ji juk nenurodo klubams, kur rėmėjų ieškoti. Tačiau, kaip sakė vienos senos rusiškos komedijos herojus, žvelgti reikia “plačiau”. LFF per 25-erius metus taip ir nesugebėjo sukurti lietuviškam futbolui padoraus statuso mūsų visuomenėje. Futbolas išlieka keista, marginaline sritimi, kuria plačioji visuomenė susidomi tik tuomet, kai pas LFF prezidentą pasibeldžia prokurorai arba kai į Lietuvą atvažiuoja pora vagonų lenkiškų futbolo chuliganų.

Žmonės kalba, kad dauguma A lygos klubų gyvena iš 1-3 milijonų litų per metus. Tokios sumos didiesiems Lietuvos verslams yra vieni juokai. Atriekt po vieną kitą milijoną jie tikrai galėtų – jei tik prasmės tame reikale matytų. Tuo tarpu LFF ne tik futbolui nesukūrė įvaizdžio, bet ir nepadarė nieko, kad įstatymiškai verslui remti futbolą būtų naudinga. Sunku buvo patikėti, kai prieš pora metų užsilenkė futbolo klubas Mažeikiuose – dėl to, kad ten pat veikia ir galingiausia Lietuvoje įmonė. Sunku buvo patikėti, kad nei LFF, nei vietos valdžia taip ir nerado būdo iš tos įmonės gauti paramos bent jau lygos vidutiniokui išlaikyti.

Ir štai dabar Lietuvoje pinigus futbolui leidžia rusai. Tačiau rusai – keblūs partneriai. Stebint Rusijos užsienio politiką pastaruoju metu, galima visko prisigalvoti. O juk ponas P. gali laisvai išleistį potvarkį “kas remia lietuvišką futbolą – tas sėda į kalėjimą”. Ir kas tada būtų? Jei tai nutiktų rytoj, lietuviškos A lygos paprasčiausiai nebeliktų. Daugumai lygos klubų beliktų persikvalifikuoti į mėgėjų statusą. Va tik įdomu, ar tų klubų nariams šiandien yra leidžiama smerkti Ukrainos okupaciją? Gerai jau gerai. Būsiu toks pats, kaip ir tie susmirdę, korumpuoti Olimpinio komiteto veikėjai, kurie jokiais būdais neleidžia sportininkams painioti sporto ir politikos. Nors patys tai daro kaskart, kai ateina laikas naują Olimpiados organizatorių rinkt.

II dalis: mes – čempionai! Akivaizdu, kad šį čempionatą ir vėl laimės Žalgiris. Jis sezonui pasirengė normaliausiai. Daug svarbių žaidėjų prarado, tačiau dar daugiau įsigijo. Įsigijo Šemberą, susigrąžino Wilką, pasiėmė dar vieną rinktinės veteraną, brazilą, armėną ir taip toliau. Išsaugojo trenerį ir tą pačią filosofiją – tai yra vienintelė komanda, kuri toliau kartoją tą pačią dainelę: “žinom, ką darom, turim planą, kuris jau seniai buvo sukurtas ir kurio toliau yra laikomasi”.  Svarbu ir tai, ką šnekėjo Vilniun sugrįžęs Wilkas. O jis sakė maždaug taip: “Rumunijos futbole tvyro chaosas, o Vilniuje – tvarka. Gali niekuo nesirūpinti, lieka tik žaisti futbolą”. Šie lenko žodžiai gali būti traktuojami, kaip “nepriklausoma nuomonė iš šalies”. Kažkada, neatmenamais laikais, ko gero vienintelė Sūduva tokių įvertinimų sulaukdavo. Jo, tie laikai buvo seniai.

O Žalgirio lenkas, pasirinkdamas ne Rumuniją (tikėtina, galinčią į jo piniginę įberti daugiau eurų), o Vilnių, ko gero atskleidė ir priežastį, dėl kurios Rumunija pastaruoju metu tapo aukso kasykla geresniems A lygos žaidėjams. Mat futbolistai iš labiau išsivysčiusių šalių nelabai yra linkę su lenko minimu bardaku taikstytis. O va lietuviai – kantresni. Jie moka ir atlyginimų palaukt, ir į sutartis, matyt, ypatingų reikalavimų nerašo, ir gyvenimo sąlygos jiems nė motais.

Taigi, Žalgiris bus antrą kartą čempionas. Manyčiau, komanda bus išmokusi pernykštę pamoką, kai aukso medaliai buvo gauti tik per plauką ir pasistengs jėgas bei įkvėpimą stabiliau visam sezonui paskirstyt.

Atlantas ko gero bus vienintelė komanda, galinti bent kiek su Žalgiriu pasivaržyti. Atlantas pernai buvo stabiliausiai sezoną atlaikęs klubas. Duobių buvo, tačiau jos buvo menkesnės, nei kitų klubų gyvenime. Tačiau Atlanto sudėtyje nieko nenutiko. Jis nei susilpnėjo, nei sustiprėjo.

Sarsanija apsijuokė per visą pilvą – po pernykščio sezono suokė apie tai, kad tuoj ims pardavinėti Atlanto žaidėjus anglų ir prancūzų superklubams, tačiau tesugebėjo Andrių Urbšį “parduoti” Kazlų Rūdos Šilui. Tad bus galima kiek atlaidžiau šiais metais žvelgti į Klaipėdos klubo trenerio-agento ugningus pareiškimus. Kartais ir jis šauno pro šalį.

Kadangi klube ypatingų naujovių nesimato, Sarsanija bei jo darbo metodai ir vėl bus pagrindiniu komandos koziriu. Jau greitai pamatysim ar treneris ir trys (!) stovyklos šiltuose kraštuose bus Atlantą pakėlę į kokybiškai naują futbolo lygį, kuriame galima rimčiau kibti į atlapus pagrindiniam konkurentui iš Vilniaus.

Tuo tarpu Sūduva, panašu, ir vėl sukūrė trečios vietos vertą komandą. Tikėtis daugiau kažin ar verta, nes daugiau laimėti Sūduva neturi įpročio. Tačiau žemiau pulti taip pat neturėtų – mat kitų pretendentų į bronzos medalius kaip niekad gausioje lygoje kol kas nesimato. Sūduva pildė sudėtį gan išmintingai. Ir jei kai kam pasirodė, kad saugų į komandą buvo pririnkta per daug, tai nereikia pamiršti, kad rimta komanda neturėtų būti panaši į pernykštę Sūduvą, kai visos pozicijos turėjo geriausiu atveju vieną padorų žaidėją.

Sunku pasakyti, kodėl taip nutiko, tačiau Sūduvos pasirengimas sezonui lyg ir rodo, kad komanda iš kažkur sukrapštė daugiau pinigų nei pernai. Juolab, kad šiemet nebus Europos lygos ir jo atnešamų lėšų. Komanda šiais metais kaip niekad žais mažai rungtynių – tačiau tiek naujokai, tiek stovykla šiltuose kraštuose rodo, kad klubas nebadauja. Gaila tik, kad skautai nesurado jokio veikėjo į trenerių štabą, kuris, atleidus Dvarecką, tapo tiesiog gėdingai menkas.

Akivaizdu ir tai, kad pernykštis planas “auginam vietinio futbolo derlių ir leidžiam į aikštėn” atidedamas neribotam laikui. Šiemet, kaip ir senais gerais laikais, jaunimas ir vėl greičiausiai galės futbolo mokytis treniruotėse ir stebėdamas vyresnių kolegų žaidimą nuo atsarginių suolelio. Juolab, kad dublerių komandos klausimas Sūduvoje ir toliau išlieka pakibęs ore virš Šešupės bangų.

III dalis: Money. Money. Money, kaip dainavo ABBA. Biudžetų klausimas Marijos Žemėje ir toliau yra valstybinio lygio paslaptis. Niekas nežino, kas kiek turi. Tiesą pasakius, niekas nežino, net kam klubai priklauso. Juk tik dėl to ir apie Sūduvos biudžetą tegalime spręsti iš to, kiek komanda leidžia pirkiniams ir treniruotėms užsienyje. Beje, po pernykščio sezono buvo šnekos apie vieno žymaus verslininko planus žengtį į Sūduvą ir “įvesti čia tvarką”. Tačiau, panašu, viskas tomis šnekomis ir pasibaigė. O gal ne? Biesas žino.

Kitų klubų reikalai panašūs. Lengviausia, aišku, suskaičiuoti Žalgirio pinigus. Atlanto biudžetas greičiausiai neaugo, nes naujų žaidėjų ta komanda neprisipirko. Ilgą laiką atrodė, kad Kruoja ir Šiauliai apskritai lygoje nedalyvaus, tačiau… kažkaip ėmė ir susiėmė paskutinę akimirką. Buvo šnekų apie investicijas į Bangą ir Taurą, tačiau nepanašu, kad Banga būtų pavirtusi ypatingai galingu klubu, o Taurui investicijų jau nebeprireiks. Ir taip toliau.

O mes, kaip ir prieš kiekvieną sezoną, galima skelbti totalizatorių, kiek klubų subankrutuos de facto ar de jure antroje sezono pusėje. Aleliuja.

IV dalis: aukso vidurys, kuriame aukso nedalina. Ketvirtas šiais metais bus Ekranas. Šita komanda per paskutinius metus nukraujavo labiausiai visoje lygoje. Šiemet nebeliko net ir tų patirties turinčių žaidėjų, kurie laikė komandą po gėdingo “nesumokėtų premijų” skandalo. Tačiau Ekrano koziris – šimtu procentų perspektyviausias lietuvių treneris, kuriam su jaunais žaidėjais gali būti žymiai parankiau siekti savo žaidimo, nei su veteranais. Medalius pernai Ekranas laimėjo tik per plauką, kurios šiemet greičiausiai neužteks.

Ilgai delsusi Kruoja pagaliau gavo iš kažkur pinigų (gal pernykščiai šveicarai-italai sugrįžo?) ir pradėjo treniruotis. Kruoja turi didesnę dalį praeito sezono žaidėjų, kiek suprantu, keletą perėmė iš Šiaulių ir paskutiniu metu draugiškose rungtynėse bandydavo naujokus, kurių net vardų nežino (juk tik dėl to šių žaidėjų vardai nebuvo įrašomi į komandos sudėtį draugiškų rungtynių aprašuose šio klubo svetainėje). Likus keletui savaičių iki sezono pradžios, Kruoja nusisamdė ir naują trenerį iš Kazachstano. Savaime suprantama, toks “intensyvus” pasirengimas sezonui negali neduoti “rezultatų”.

Geriausiai iš antrosio grupės komandų teoriškai atrodo Banga. Viena, ši komanda, nepaisant ribotų išteklių, ko gero vienintelė ir anksčiau išvengdavo panašiems klubams būdingo svyravimo nuo pusėtinos būklės iki balansavimo ant bankroto ribos. Antra – ir Gargžduose pasirodė rusų desantas. Iš malūnsparnio lipo du investuotojai, du treneriai ir būrys žaidėjų. Ar Banga taps antru Atlantu – pamatysim. Tačiau, žvalgantis į kolegų lygoje būklę, Banga mažų mažiausiai gali pagrįstai tikėtis kilti aukščiau, nei tradicinė šiam klubui šeštoji vieta.

Trakai kol kas mus linksmina. Nespėjo pasirašyti sutarčių su keliais A lygoje lošusiais žaidėjais ir jau pradėjo giedoti giesmes apie medalius ir apie tai, kad LFF taurės rungtynėse su Žalgiriu abiejų klubų šansai yra lygūs! Ech, kaip tai primena tokį kitą klubą iš R. raidės, kuris jau seniai ilsisi po Žalgirio stadiono velėna Vilniuje! Arba dar vieną klubą iš V. raidės, kuris paliko savo gimtąjį miestelį, tačiau sostinėje vietos taip ir nesurado. Aišku, Trakai bus kietas riešutas – toks, kokiu buvo ir REO, kol to klubo neištiko finansinis stabas (beje, Trakuose yra žaidėjų, kurie tą istoriją savo kailiu išgyveno). Naujokas galėtų būt kuklesnis. Juolab, kad jo laukia ypatingai sudėtingas sezonas – viena žaisti namų rungtynes mažytėje Trakų aikštėje, kita – tuščiame LFF stadione. Todėl aukščiau šeštos vietos šis klubas nekils. Tačiau, jei netyčia nesubankrutuos, kitam sezonui A lygoje liks.

V dalis: giliai dugne arba kaip turėti pilną stadioną gerbėjų užimant priešpaskutinę vietą. Nuobodu Marijos Žemėje. Velniškai nuobodu. Kai klubas išlipa į A lygą, būtinai ima kalbėti apie planus iškart laimėti medalius. O jeigu lygos senbuvio iždas beviltiškai ištuštėja – iškart prasideda kalbos apie susirūpinimą vietos futbolu – “auginsim pamainą, leisim vietinius vaikinus aikštėn”. Paprastai tai baigiasi nemokamai galinčių lošti šešiolikmečių iš vietos futbolo mokyklos niokojimu vyriško futbolo rungtynėse. O gal čia toks lietuviškos futbolo pedagogikos principas – geras bus tik tas žaidėjas, kuris karjeros pradžioje išmoks kaskart pralaimėti mažiausiai keturių įvarčių skirtumu.

Taigi, Šiauliai išliko A lygoje, nors buvo šnekų apie komandos paleidimą. Komandoje pasikeitė valdžia, o pati komanda, jau ir pernai dažnokai atrodžiusi beviltiškai, tikrai nesustiprėjo. Naujieji komandos vadai pašnekėjo nei šiaip nei taip. Prisipažino, kad komandos biudžetas dar nesuformuotas (čia jau LFF įstatymo sargai turėtų sunerimt). Taip pat iškėlė komandai “tikslą” – neiškristi iš A lygos. Maža smulkmena – prieš tai pakalbėjo apie tai, kad labai nori į stadioną sugrąžinti komandos gerbėjus. Va čia ir nesueina galai – komanda gali susigrąžinti į stadioną žiūrovus kovodama dėl išlikimo lygoje? Čia juk ne Anglija, ir ne Italija. Lietuviai – žmonės paprastai, valstietiški. Jei nėra pergalių – nebus jų ir stadione. Aišku, negražiai aš elgiuosi prie žodžių besikabinėdamas. Juk apskritai tai reikia pasidžiaugt, kad klubas Šiauliuose apskritai išliko, nes kai pernai pasklido šnekos apie galima komandos bankrotą – buvo labai nejauku.

Dainava prieš sezoną daugiau ilsėjosi, nei sportavo taip, kaip čempionatui besirengiančiam klubui derėtų. Nežaidė draugiškų rungtynių, o futbolą pradėjo lošti tik vasario antroje pusėje. Bent jau taip galima suprasti iš labai skystos klubo informacijos. Komandos sudėtis niekuo nestebina. Stebina tik tai, kad prieš pat sezono pradžia yra “informuojama”, jog komandą treniruos treneris iš užsienio, kuris “turės nemažą legionierių pasirinkimą”. Ar tik paties klubo sau suteiktas “paslaptingiausios A lygos komandos” titulas, neslepia to fakto, kad atvirauti tiesiog nėra apie ką? Visa tai rodo, kad Dainava ir šiemet bus tokia pat patrankų mėsa, kokia buvo pernykščiame sezone. Gaila. Alytus vertas padoresnio klubo.

Granitas taip pat mažai pakito nuo praeito sezono – kaip suprantu,  į A lygą žengia labai panaši komanda, kuri pernai laimėjo I lygą. Pamenu, po pernykščio sezono klubo vadai taip ir kalbėjo – “šie vaikinai nusipelnė išbandyti save A lygoje, todėl jie ir žais”. Gražu, tačiau kažin ar praktiška ir perspektyvu. Klaipėda ir vėl turi dvi komandas aukščiausioje Lietuvos lygoje, tačiau situacija čia panaši kaip ir Vilniuje – jei ne rusiški pinigai, Granito projektas kažin ar išgyventų. Mat Klaipėdoje futbolą vis dar atstovauja vienas klubas. Nepaisant to, kokios būklės jis bebūtų.

Akivaizdu, kad šie trys klubai ir kovos dėl “išlikimo”  A lygoje. Nebent LFF po sezono apsigalvos ir vėl nuspręs tą sportinį principą paslėpti stalčiuje. Vis tik vien gražių norų net ir lietuviškame futbole nebepakanka. Galų gale, net ir strategija “remiamės vietos futbolininkais” yra labai miglota. Mat geriausius jaunus futbolininkus vis viena galingesni klubai susisemia – ne tiek daug jų Lietuvos žemėje išdygsta. O tokie klubai kaip šiandieniniai Šiauliai ar Dainava nieko kito pasiūlyti negali tik “garbę” lošti A lygoje.

VI dalis: o gal pabandom dar ką nors? Kaip amerikonai kažkada siūlė – davaj, padidinam vartus pora metrų. Iškart rungtynės bus įdomesnės, nes įvarčių bus daugiau. Arba – atšaukiam nuošalės taisyklę. Rezultatas bus tas pats. O kodėl gi ne? Juk Lietuvos futbolas – eksperimentų laukas. O kadangi juos užsako labai keista ir sunkiai prognozuojama organizacija – visko gali nutikti.

Kai nori – leidžia lošti A lygoje bet kam. Kai nenori – staiga prisimena “sportinį principą”, kurį mes jau seniai esame užmiršę.

Kažkaip tylomis prasprūdo paskutinis LFF pranešimas. Tiksliau – visi pamatė, kad Tauro į A lygą LFF vis tik neįleido. Tačiau retas kuris užfiksavo kitą sprendimą – legionierių skaičius aikštėje nuo 5 kyla iki 6. LFF pranešime buvo parašyta – “2014 sezonui kaip bandomajam laikotarpiui”. Tai štai aš ir galvoju – ką jie čia bandyti rengiasi? Kai legionierių skaičius yra mažinamas – viskas aišku. “Remiam vietos futbolą”. “Skatinam vietinių pajėgų panaudojimą aikštėje”. Ir taip toliau. O ką planuojama “išbandyti” didinant legionierių skaičių?

Viliuosi, kad koks oficialus žurnalistas prie progos užduos šį klausimą Kvedarui. Nors… jau dabar žinau, koks bus atsakymas. Juk viską LFF daro “klubų prašymu”. Bent jau taip savo raštuose skelbia. Tauro į A lygą nepriėmė nesulaukus “klubų pritarimo”. Legionerių skaičių padidino irgi “klubų prašymu”. O kad mes čia tokioje baisiai demokratinėje šalyje gyvename, tai, be abejo, nėra ko tokio “balsavimo” duomenų skelbti. Bet, pavyzdžiui, man yra įdomu, kurie klubai nenorėjo Tauro priimti į A lygą. Dar įdomiau, kurie klubai taip labai prašė legionerių limitą padidinti. Ar tik nebus čia rusiško kapitalo “įmonės”, kurioms aktualu kuo daugiau savų veikėjų A lygos poligonuose išbandyti? Bet ne mums, žemės dulkėms, klausimus visokius uždavinėt ir dar atsakymo tikėtis.

Laukiam čempionato. Įdomu, kuo jis mus šiemet nustebins.

Lietuviškas futbolas internete

Nutariau pasinaudoti pertrauka Sūduvos tvarkaraštyje ir vėl pasidairyti po lietuviško futbolo internetinius laukus. Kas netingi – gali pažiūrėti pernykščias apybraižas šia tema. Vienoje kalbėta apie mūsų A lygos klubų svetaines, kitoje – apie jų gerbėjus Facebook’e. Šį kartą taip išsamiai visų apžiūrinėti neketinu. Iškart keliausiu prie apibendrinimų. Jei kažką būsiu praleidęs – nesvaidykit žaibų, o ramiai klaidą ištaisykite komentaruose.

I DALIS: KAS NAUJO? NIEKO!

2013-43Naujas futbolo.tv veidas

Stagnacija – žodis, kuris geriausiai apibūdina lietuviško futbolo interneto pokyčius nuo praeito sezono. Iš esmės nepakito niekas. Mažų pokyčių buvo, tačiau bendrame vaizde nenutiko nieko išskirtinio. Atsinaujino futbolo.tv, tačiau tas atsinaujinimas yra toks menkas, kad kalbėti apie jį neverta. Informacijos ten nepadaugėjo, o navigacija – kaip buvo mažumą komplikuota, taip ir liko. Šiek tiek atsigavo penalty.lt – kadangi šioje srityje apskritai beveik nieko nevyksta, tai tas penalty.lt atsigavimas garantavo šiam veteranui pirmą vietą tarp informacinių lietuviško futbolo portalų. Atsirado naujas A lygos naujienų sąvadas – anaujienos.lt, tačiau jame randame tik tai, kas yra ir kitur, tad jo ateitis man labai neaiški. Tiesa, užvertė kanopas futbolas.lt – nors Aurimą Budraitį vis pakeiksnodavom, tačiau kai jo sąmokslo teorijų pilnų tekstų nebeliko, tapo akivaizdu, kad šios diskusijų dalies labai trūksta.

Klubų santykiai internete taip pat nepakito. Yra du klubai, kurie smarkiai lenkia visą likusią Lietuvą (Ekranas ir Žalgiris), yra keletas, kurie į šį reikalą yra spjovę (pvz., Atlantas), o visi likusieji atlieka higieninį darbą – praneša apie rezultatus, kartais informuoja apie sudėties pokyčius ir pan. Vaizdelis lygiai toks pats, kaip ir pernai. Turint omeny puikius Atlanto rezultatus šiais metais, keistokai atrodo tik šio klubo visiškai mirusi svetainė su paskutinėmis kelių mėnesių senumo naujienomis.

II DALIS: PERSONALINIS PASIRINKIMAS.

2013-42Atgijusi penalty.lt

Aš pats dažniausiai vartoju tik tris šaltinius: penalty.lt, futbolo.tv ir sportas.info. Pirmoje svetainėje šiemet suregistruojamos daugmaž visos naujienos, antroje pažiūri judančių vaizdelių ar statistikos bei pasitkrini tvarkaraštį. O trečiasis man patinka dėl to, kad ten karts nuo karto pasitaiko ramių, tačiau išmintingų ir šiokį tokį žurnalistinį kampą turinčių Ingvaro Butauto tekstų. Dėl visiems mums žinomų priežasčių čia mažumą vyrauja padidintas dėmesys Žalgiriui bei ultrų reikalams, tačiau tokią menką nuodėmę galima atleisti.

III DALIS: DIDIEJI SEZONO NUSIVYLIMAI.

2013-41Oficiali A lygos svetainė

PAPILDYMAS: A LYGOS SVETAINĖ JAU VEIKIA!!!  Jų yra du. Pirmas ir pats svarbiausias – vis dar taip ir neišėjęs į eterį futbolo veikėjų anonsuotas, girtas ir žadėtas A lygos tinklapis. Tiesą pasakius, man šis reikalas totaliai nesuvokiamas. Taip, svetainės paleidimas nėra lengvas procesas, tačiau įvykiui ar renginiui skirta svetainė tiesiog privalo atsirasti iki to įvykio ar renginio. Kitu atveju – ji tampa gan beprasmiška. Tiesą pasakius, manau, visi jau pamiršo tuos pažadus ir net nebesitiki šiemet A lygos tinklapio išvyst. O mums tenka raudonuot (bent jau man bent keliskart šį sezoną teko), kai mėgini su ugnele papasakot potencialiam stadiono lankytojui apie gėrį, kurį jis tame stadione gali rasti ir nuleidi akis, kai tas žmogus paklausia A lygos svetainės adreso, kad galėtų tą savo ugnelę labiau pakurstyti. Žmonės tiesiog nesuvokia ir patikėti negali, kad toks dalykas, kaip nacionalinis futbolo čempionatas gali jau krūvą metų egzistuoti be oficialios svetainės. Facebook’e dar šioks toks judesys vyksta, tačiau Facebook’as – specifinė erdvė, į kurią ne kiekvienas nori lįsti, o ir informacija jame pateikiama kiek kitokiu principu, nei klasikinėje svetainėje.

Antras nusivylimas – specifiškesnis ir labiau mums širdį skaudinantis, nei aktualus kitų klubų gerbėjams. Taip, vienintelis A lygos klubas, kuris atnaujino savo svetainė buvo… Sūduva. Tačiau geriau jau to nebūtų nutikę. Kadangi apie tai jau kalbėta, tai daugiau nebesiplėsiu.

IV DALIS: SEZONO NESĄMONĖS.

2013-40Sporto naujienos lietuviško futbolo partnerio svetainėje

Arba – dar vienas nusivylimas. Futbolo klubų smarkiai reklamuoti santykiai su nacionaliniais žiniasklaidos kanalais – LRT ir laikraščiu 15 min. Kalbėta apie tai, kad nuo šiol lietuviško futbolo populiarinimas “perlips” į gerokai aukštesnį lygį. Deja, iš didelių kalbų gavosi šnipštas, nes nė vienas iš minėtų žiniasklaidos gigantų nė neketino nuveikti ką nors ypatingesnio lietuviško futbolo labui. Tiesą pasakius, tiek LRT svetainėje, tiek 15min.lt nerasi nė žodžio apie kokius nors šių žiniasklaidos priemonių įsipareigojimus lietuviškam futboliu. Turinio prasme ten taip pat niekas ypatingai nepasikeitė – pvz., ketvirtadienį vakarop 15min.lt futbolo skyrelio pirmame puslapyje buvo sudėta 30 naujienų ir tik 9 iš jų turėjo bent šiokį tokį ryšį su lietuvišku futbolu. Akivaizdu, kad abiem žiniasklaidos kanalams toji “bendradarbiavimo su lietuvišku futbolu” istorija buvo reikalinga tik tam, kad gautų medžiagos porai piarinių pranešimų. Nes juose nesimato nė menkiausio noro tą lietuvišką futbolą populiarinti. Bent jau aš vyliausi, kad taip skambiai patriūbytas bendradarbiavimas atrodys visiškai kitaip ir iš tikro atves į lietuviškus stadionas vieną kitą papildomą tūkstantį žiūrovų.

V DALIS: PAKRAŠČIAI

2013-44

Yra dar viena grupė judesių internete, kuriuos sunku pakišti po bet kuria iš gausesnių kategorijų. Tačiau ir čia nieko ypatingai naujo ar daug žadančio aptikti nepavyko. Toliau sau ramiai kruta puikus Almanto Laužadžio statistikos puslapis, o štai kažkada daug žadėjusi Futbolo enciklopedija nelabai kviečia užsukti. Vis tik informacijos pateikimas ir navigacija ten yra sudėtingi, o šiandien galimybė lengvai pasiimti žinias yra ne mažiau svarbus dalykas už pačias žinias. Toliau pamažu gyvuoja treneriams skirtas portalas ir 90 min forumas. Tiesa, yra dar viena specifinė, tačiau nuolat atnaujinama ultrų svetainė.

Naujų ir energingų blogų lietuviško futbolo tema atrasti nepavyko. Futbolo enciklopedijos autoriaus blogas užstrigęs 2012 metuose. Taip pat laikosi ir Žalgiriui skirtas blogas. 2012 pabaigoje startavo Šiaulių gerbėjo blogas “Futbolo tribūna”, tačiau ir jo autoriui kantrybės užteko tik keletui postų. Karts nuo karto apie futbolą savo bloge parašo Bangos Remis, tačiau parašo pernelyg retai, kad būtų galima džiūgauti.

Pabaigai dar galima pakraipyti galvą pažiūrėjus į Lietuvos futbolo forumą, kuris buvo greitosiomis sukurptas pernai per LFF prezidento krizę. Tas neaiškios kilmės forumas išsivyniojo iki didesnio projekto, kuriame, kaip suprantu, kaupiama “kaltinamoji” medžiaga apie LFF vadovus. O pats forumas tapo tik svetainės dalimi, kurioje adminas “diskutuoja” pats su savimi.

VI DALIS: FACEBOOK’O SKAIČIAI: A LYGA.

2013-38Ekranas – vis dar lyderis. Jei ne aikštėje – tai internete.

Grįžtam prie Facebook’o matematikos. Paskutinį kartą Lietuvos A lygos klubų gerbėjus Facebook’e skaičiavau 2012 metų kovo 28. Taigi – maždaug prieš metus. To skaičiavimo rezultatus galite pažiūrėti štai čia. O dabar sudėliojau dabartinę “lentelę”.

1: EKRANAS: 7550 gerbėjai (+1627)

2: ŽALGIRIS: 6976 gerbėjai (+1964)

3: SŪDUVA: 2853 gerbėjai (+501)

4: ŠIAULIAI: 2443 gerbėjai (+568)

5: BANGA: 2286 gerbėjai (+473)

6: TAURAS: 1853 gerbėjai (+405)

7: DAINAVA: 1804 gerbėjai (+399)

8: ATLANTAS: 1158 gerbėjai (+1054)

9: KRUOJA: 1012 gerbėjai (+505)

Taigi, vaizdelis iš esmės nepasikeitė, išskyrus vieną – Atlanto atvejį. Galėtum sakyt, kad jo gerbėjų skaičius kosmiškai išaugo, tačiau reikia turėti omeny, kad kai skaičiavau prieš metus Atlanto Facebook’o profilis gyvavo tik kokį mėnesį. Klubo išskirtinė sėkmė šiame sezone, be abejo, taip pat turėjo įtakos ir jo internetinio gyvenimo pagyvėjimui.

Kalbant apie klubų aktyvumą šiame socialiniame tinkle, situacija ir vėl tokia pati. Iš tikro aktyviai ir įdomiai ten gyvena tik du pirmieji klubai, visi kiti – gerokai atsilieka. Atvirai pasakius, prieš šių klubų reikia jungti ir dar vieną seną-naują komandą – FBK-Kauną. Šis dar visai neseniai nuo nulio atkurtas legendinis klubas interneto erdvėje dirba puikiai ir savo veiksmais gerokai lenkia visus A lygos klubus, išskyrus Žalgirį ir Ekraną. Tad nieko nuostabaus, kad neseniai II lygos licenciją gavęs FBK-Kaunas Facebook’e turi net 1901 gerbėją, šiuo skaičiumi smarkiai lenkdamas visus iki vieno I lygos klubus.

Per metus mažumą paaugo ir jau anapilin iškeliavusio REO profilio gerbėjų – nuo 343 iki 535. Kitas panašaus likimo, tačiau gyvas profilis – FK Mažeikių. Tiesa, jį valdo ir palaiko fanai, pasibalnoję visai neblogą šūkį “Kažkas 2011 pasidavė, bet tikrai ne mes”. Šis profilis turi 909 gerbėjus.

VII DALIS: FACEBOOK’O SKAIČIAI: I LYGA.

2013-39Baisiai keistas Klaipėdos Granito profilio vaizdelis.

I lygos pernai neskaičiavau, bet ir skaičiuoti mūsuose nelabai yra prasmės, kadangi kaip visada žemesniųjų lygų sudėtis kiekvieną sezoną gali smarkokai pasikeisti. Kaip ten bebūtų, šio sezono I lygos klubų vaizdelis žiauriai liūdnas ir dar kartą rodantis, kokio menko savimonės lygio yra lietuviškas futbolas. Dauguma klubų gyvena akmens amžiuje. Arba – mažų mažiausiai – praeito šimtmečio pabaigoje. Nėra nė vieno klubo, kuriam būtų galima bent kokį pagiriamą žodį tart.

Iš 11 klubų (Žalgirio trečiosios komandos čia skaičiuoti nevertėtų), tik 5 apskritai svetaines turi – Nevėžis, Šilutė, Lietava, Trakai ir Palanga. Menkus, prastus, bet turi. Kitų klubų svetainių rasti nepavyko.

Aišku, kam ta svetainė, kai yra toks paprastas dalykas kaip Facebook’as! Tačiau ir iki to nemokamo ir elementariausiai tvarkomo Facebook’o profilio visi I lygos klubai taip ir nesugebėjo užaugt. Tai štai kokia liūdnoka I lygos lentelė:

1: NEVĖŽIS: 687 gerbėjai.

2: ŠILAS: 486 gerbėjai.

3: LIETAVA: 289 gerbėjai.

4: PALANGA: 285 gerbėjai.

5: LOKOMOTYVAS: 226 gerbėjai.

6: BALTIJA: 155 gerbėjai.

7: GRANITAS: 34 gerbėjai.

8: ŠILUTĖ, TRAKAI, POLONIJA Facebook profilių neturi.

Tiesa, Spyrio futbolo klubą Facebook’e atstovauja grupė, kuriai priklauso 27 nariai, gan aktyviai kraunantys klubo rungtynių nuotraukas.  O geriausiai I lygoje atrodo… Lietavos fanų profilis. Matosi, kad ten ir veiksmo vyksta, o ir profilis gerbėjų turi daugiau, nei bet kuris kitas lygos klubas – 757.

VIII DALIS: IŠVADOS.

Internetas mūsų laikais keičiasi ir vystosi kone kasdien. Nuolat atsiranda naujų techninių sprendimų, nuolat kyla naujos mados ir teorijos, apibūdinančios kintančius žmogaus ir virtualios erdvės santykius. Lietuva, lyginant su kitomis sritimis, čia laikosi ne taip jau ir blogai. Turim vieną galingesnių interneto ryšių Europoje (jei ne pasaulyje). Turime ir neblogą būrį žmonių, kurie interneto technologijų versle yra nuveikę didžių dalykų. Įdomu yra tai, kad tie didūs dalykai yra nuveikti mažųjų interneto technologijų srityje – programėlių ir aplikacijų kūrime. Tačiau puse akies apžvelgus lietuviško futbolo internetą susidaro įspūdis, kad futbolo bendruomenė gyvena kažkokioje kitoje, žiauriai nuo pasaulio atsilikusio šalyje. Kažkokioje negyvenamoje saloje, kur žmonės nenaudoja smartfonų ir skaito tik popierinius laikraščius. Tokios tokelės.

Laukiam: Sūduva – Kruoja

Sezono pradžios išvados: klasika. Štai praėjo penki turai ir jau galima padaryti šiokias tokias išvadas apie šių metų lygą. Deja, išvados yra tokios pat, kaip ir kelis paskutinius sezonus. Kasmet atsiranda kokia viena ar dvi komandos, kurios atrodo galinčios mesti iššūkį stipriausiųjų klubų trejetui (o šis labai mažai keičiasi jau daugelį metų). Pernai toks klubas buvo Kruoja. Šiemet – Atlantas. Ir iškart mums kyla iliuzija – “va šiemet čempionatas bus žymiai įdomesnis, nes pagaliau ne trys komandos dalinsis medalius”. Tačiau iliuzija ir lieka iliuzija. O realybė – tokia pati. Yra kelios komandos, kurios tik išskirtinės nesėkmės atveju gali likti be medalių. Pačioje čempionato pradžioje atrodė, kad Sūduva iš minėto trejeto išlėkė su trenksmu. Tačiau dabar jau galime būti tikri, kad taip nebus.

Taip pat yra keletas komandų, kurios atliks standartinės patrankų (tai yra, įvarčių) mėsos vaidmenis. Tauras, Dainava ir – gan netikėtai – Banga kol kas nieko kito neveikia, kaip traukia kamuolius iš savo vartų, o jų trenerių komentarai vyniojasi tema “nieko negalėjom padaryti”. Tiesa, galima būtų tikėtis, kad Banga su laiku pasitvarkys. Ši komanda turi fenomenalų sugebėjimą užimti savo klasikinę 6 vietą ir apkandžioti net ir lyderius nepaisant to, kokia yra jos sudėtis.

Galim guostis nebent tuo, kad situacija mūsų čempionate yra tokia pat apverktina, kaip ir ispanų. Ten irgi būna aišku, kad dėl aukso kaposis tik du klubai. O kai dar sezonui neprasidėjus, jau yra aiški aukso-sidabro pora, čempionatas negali būti super įdomus.

Sūduvos šių metų taktika labai aiški. Reikia maksimaliai pasiplėšyt pasipildant savo taškų kibirą rungtynėse su Žalgiriu ir Ekranu. Taškai, iškovoti su šiais klubais visada bus privalumas, nes dauguma A lygos klubų taškus šioje vietoje praras. Taip pat reikia racionaliai ir ryžtingai lošti su lentelės dugnu – ten barstyti taškų tiesiog draudžiama. Na o taškai su tokiomis komandomis kaip Kruoja, Atlantas ir Šiauliai turės tiesioginės įtakos galutinei vietai lentelėje. Mat anie trys klubai gyvens labai panašiai – ims po keletą taškų iš dviejų lyderių, ims daugumą jų lošdama su trimis autsaideriais ir reikalus spręs lošdami su artimiausiais konkurentais.

Kruoja – prakiuręs Titanikas. Šis klubas ko gero kėlė daugiausiai gandų ir diskusijų nuo pernykščio sezono pabaigos. Daugiau netgi už Atlantą. Laikraščiai rašo, kad Kruoja pernai buvo parduota. Parduota už simbolinį litą kažkokiam verslininkui iš Šveicarijos, Italijos ar Prancūzijos. Gavo pora bosų užsieninėmis pavardėmis, kurie lietuviško futbolo padangėje, panašu, nepasirodė ir nepasirodys. Tokia Kruojos padėtis buvo prieš sezoną – pakankamai optimistinė, ką rodė ir panašus į pernykščio Atlanto legionierių autobusas. Deja, tas autobusas tespėjo nuveikti vieną niekingą dalykėlį – pasiskųsti lietuviška žiema.

Kaip ten su ta Kruoja šiandien yra – ir vėl niekas nežino. Kam ji priklauso ir kas ją mėgina užtaisyti pinigais šių metų A lygos sezonui. Eina kalbos apie tai, kad pinigų yra intensyviai ieškoma. Ir Lietuvoje, ir užsienyje. Kol kas jų davė tik Savivaldybė. Tad užsieniečių autobusas išvyko namo, o komandoje likę lietuviai toliau kovoja. Tik neaišku už ką.

Situacija iki kraujo lietuviška. Net ašarą spaudžia. Kiek kartų panašias nesąmones mes regėjome? Komanda, užpildyta A lygai neblogais žaidėjais, tačiau neturinti jokio finansinio stuburo ir netgi neturinti jokios aiškesnės ateities perspektyvos. Ką reiškia “ieškome rėmėjų”, kai sezonas jau įsibėgėjo? Dar pora savaičių ir baigsis I ratas.

Komandos treneriai ir atstovai vapa apie “pasiaukojančius” futbolininkus, kurie lošia nepaisant to, kad pinigų nėra. Kada baigsis šis futbolininkų patiklumas? Tiesą pasakius, jei po pusmečio jie visi liks ant ledo su atlyginimo skolom – net gailėtis jų neišeis. Juk niekas su pagaliu nevaro lošti komandoje, kuri neturi iš ko algos mokėti. Nelabai suvokiu ir miesto Savivaldybės. Taip, iš vienos pusės gali sakyti “gelbsti klubą”. Tačiau iš tikro – tiesiog apsimeta, kad iš valstybinių pinigų injekcijos gali būti kokios nors naudos. Kaip galima duoti mūsų surinktus mokesčių pinigus privačiai organizacijai, kuri vykdo veiklą, neturėdama tam savų lėšų? Kalbama, kad savivaldybė taps klubo dalininke. Kurių galų? Juk savivaldybė vis viena nebus pajėgi išlaikyti A lygai tinkančio klubo.

Vienžo, norisi užjausti komandą atsidūrusią šioje vadybos duobėje, tačiau jau nelabai yra iš kur tos užuojautos semtis. Prieš pora metų mums dar atrodė, kad sezono metu ar iškart po sezono subankrutuojanti komanda yra baisi tragedija, griaunanti lietuviško futbolo autoritetą. Šiandien tai tapo kasdienybe. Tarsi privalomu lietuviško futbolo atributu.

2013-31

2013-32

2013-33

2013-34

2013-35

2013-36 Sūduva ir per paskutinius penkerius metus bankrutavę klubai: REO, LKKA, Vėtra, Klaipėda, FBK ir Mažeikiai.

Kruojos futbolas – pernykštės galybės išrūgos. Pernai Kruoja buvo tobula lietuviško futbolo atstovė. Smarkiai gynėsi, praleisdavo mažai įvarčių, o įmušdavo šiek tiek daugiau. Kruoja nežaidė ypatingai gražaus ar išskirtinio futbolo, tačiau jos efektyvumas kėlė susižavėjimą. Kruojos treneriams ir vadams pavyko surinkti neblogą komandą, sudarytą iš žaidėjų, kurių nebereikėjo lygos galiūnams, tačiau kurie dar buvo pilni ambicijų įrodyti, kad turi parako. Tokia psichologinė taktika visiškai pasiteisino ir Kruoja tik per plauką neišstūmė Sūduvos iš mūsų komandai jau įprastos trečios vietos.

Tačiau keisti buvusio komandos finansuotojo pareiškimai po sezono leido suprasti, kad kitais metais šios komandos gyvenimas bus kitoks. Buvęs Kruojos rėmėjas savo kalbose demonstravo klasikinį rusiško oligarchinio stiliaus požiūrį į sportą. Šio požiūrio išskirtinė savybė yra bukas tikėjimas, kad sporto komanda privalo veikti kaip standartinis verslo modelis perestrojkos laikais – jei jau aš įkišau savo pinigų, tai pelnas yra tiesiog privalomas. O jei to nėra – spjaunu ir einu kitur. Tą kartą buvo aiškiai pasakyta, jog komanda “privalėjo” laimėti medalius. O kadangi nelaimėjo – tai ir buvo už litą kažkokiam perėjūnui parduota. Ir niekam, panašu, dėl to širdies nesuskaudo.

Tad šių metų Kruoja – kitokia. Taip, nemažai pernykščių žaidėjų komandą paliko. Tokių, kurių įtaka Kruojos išvaizdai buvo didžiulė. Pavyzdžiui, Žulpa. Pavyzdžiui, Zelmikas. Ir, berods, Veliulis. Atvirai pasakius, šiandieninę Kruojos sudėtį gan sunku sugraibyti, nes klubo svetainėje vis dar pateikiama pernykštė komanda. Vienintelis kitas šaltinis, kurį man pavyko aptikti – Kruojos profilis futbolo.tv svetainėje. Tačiau ten taip pat duomenys neatnaujinti, nes kai kurių žaidėjų duomenys nepilni, o ir sudėtyje vis dar yra žmonių keistomis prancūziškomis pavardėmis.

Be abejo, sportinio pykčio Kruojos žaidėjams pakanka. Jau vien dėl tokių straipsnių kaip šis, manau, jie eina į aikštę tam, kad paneigtų panašius į mano sapaliojimus. Aišku, aš ir vėl nesusilaikysiu nepalingavęs galvos dėl to, kad Lietuvoje futbolistams jau tapo įprasta lošti juo geriau, juo blogiau laikosi jų atstovaujamas klubas.

Tačiau šįmetinės Kruojos galimybės akivaizdžiai menkesnės. Visų pirma kas krenta į akis – solidus daugumos pagrindinių žaidėjų amžius. Skroblas, Paulauskas, Miklinevičius, Slavickas, Mačiulis, Beniušis, Astrauskas – tikrai ne pirmos jaunystės futbolininkai. Šio sezono įvarčių mašiną iš Gruzijos Kruoja taip pat spėjo prarast. Antra – pasirengimas sezonui ir sezono pradžia šiame klube buvo chaotiški, todėl kol Kruoja padoriai įsibėgės, gali praeiti tiek laiko, kad pirmosios lentelės pusės traukinys jau buvo toli nuvažiavęs. Ligšioliniai Kruojos rezultatai tai tik įrodo.

Šiuo metu Kruoja turi 9 taškus ir sėdi lentelės viršuje, tačiau tuos taškus ji surinko lošdama prieš aukščiau minėtus sezono autsaiderius. Nemačiau nė vienų Kruojos rungtynių, tačiau paskutinio žaidimo su Banga santrauka buvo įspūdinga. Apie tas rungtynes galima pasakyti tik du dalykus. Banga turėjo nemažiau progų už Kruoją (įskaitant ir pramazintą pendelį). Taip pat Banga padovanojo visus keturis įvarčius. Du paskutinius – tiesiogine šio žodžio prasme. Tiesą pasakius, prieš tokias klaidas gynyboje darančią komandą ir Sekmadienio lygos klubai laimėtų. Tuo tarpu vieninteliam rimtam šio sezono išbandyme Kruoja patyrė fiasko, gavusi nuo Ekrano net 6 įvarčius. Nieko net panašaus į tai pernai Kruojos gyvenime nesisapnavo. O dabar šiai komandai teks kaip sykis stipresnieji varžovai – Sūduva, Žalgiris, Atlantas, Šiauliai. Tad po I rato ko gero ir pamatysim, kurioje lygos klubų grupėje bus Pakruojo komanda.

Sūduva ir jos neįveikiamas priešas iš Pakruojo. Kaip Sūduvai sekėsi su Kruoja lošti pernai net prisiminti nesinori. Atvirai pasakius, būtent Sūduvos Kruojai prarasti taškai daugiausiai ir prisidėjo prie to, kad į sezono pabaiga daugumas mūsų ėmė abejoti, ar Sūduvai pavyks išplėšti tuos nelaimingus bronzos medalius. Sunku kovoti dėl medalių, kai savo pagrindiniam varžovui prarandi praktiškai visus taškus.

Nepaisant to, kad abejose komandose pasikeitė nemažai žaidėjų, tačiau praeito sezono psichologinis fonas vis viena išliko. Kruoja žino, kad Sūduva – įveikiamas varžovas. Ne teoriškai, o realiai įveikiamas ir ne vieną kartą per sezoną. Sūduva gi žino, kad Kruoja yra komanda, su kuria lošti labai nesiseka. Kokie psichologiniai debesys plaukios Pakruojo komandos rūbinėje manęs nedomina. Tačiau labai tikiuosi, kad Sūduva trečiadienį aikštėn eis ne tik rimtai nusiteikus, tačiau ir atsikračiusi “Kruojos komplekso”.

Daugiausiai vilčių teikia šio sezono Sūduvos stilius. Greitas, žaibiškas, pagrįstas priešininko spaudimu po visą aikštę ir energingomis kontratakomis. Turint omeny Kruojos žaidėjų amžiaus vidurkį, greitas futbolas jiems neturėtų būti prie širdies. Jie gali dažnai nespėti, jie gali greičiau pavargti. Tad nėra šį kartą prasmės iš paskutiniųjų plėšytis dėl greito įvarčio, kol abiejų komandų fizinės jėgos lygios.

Taigi, šį kartą nieko kito kaip pergalės iš Sūduvos ir nesitikim. Pergalės ir pernykštės taškų skolos susigrąžinimo.

27: SŪDUVA 0:0 KRUOJA

Štai – tik išnyk keletui dienų ir lietuviškas futbolas vis viena tave nustebins. Tiesa, Sūduva nenustebino. Nesugebėjo įveikt Kruojos, nors, kaip kalbėjo treneris, turėjo begalę progų įmušt. Tačiau net nelabai norisi šių žodžių tikrumo tikrint rungtynių video įraše. Aišku, greičiausiai tai padarysiu, nes ir vėl niekas normalios rungtynių statistikos nepateikė. Yra kaip yra – šį kartą  galim pasidžiaugt tuo, kad bent vienu tašku pavyko nutolt nuo Šiaulių, kurie kažkaip labai jau įtartinai beviltiškai pralošė Taurui. Taip pas mus gaunasi – į Ekraną su Žalgiriu jau ne nežiūrim, svarbu, kad Šiauliai būtų nuo mūsų atsilikę per pagarbų atstumą.

O tai, kas nustebino – Mažeikių triukas, palikęs Dainavą ir Alytaus futbolo gerbėjus be futbolo. Aišku, “nustebino“ gal ir per stiprus žodis – sklido kalbos forumuose apie Mažeikių finansinius sunkumus. Lygiai taip pat jos sklinda ir apie Dainavą ar abi Klaipėdos komandas. Tačiau A lygos klubo neatvykimas į rungtynes – gan stiprus mostas. Nelabai pamenu kito tokio atvejo iš paskutinių metų, nors tokie dalykai Lietuvos futbole visais laikais buvo įprasti (bent jau tokią išvadą gali padaryt pavartęs Kalinausko knygą apie Suvalkijos futbolą. Sovietiniais laikais komandos mėgdavo nevažiuoti į tolimą stadioną tuomet, kai rungtynės neturėdavo jokios įtakos lentelei, todėl į čempionato pabaigą “techninių“ pralaimėjimų visada padaugėdavo). Mažeikių protestas neišvengiamai turės vienokių ar kitokių padarinių šių metų sezonui. Stebėsim kaip čia viskas klostysis toliau. Gaila, kad to miesto verslininkai ir savivaldybininkai nesugeba užtikrinti net bazinio funkcionavimo komandos, kurios rungtynes namuose visada surenka beveik didžiausią žiūrovų kiekį lygoje.

Tiek trumpai apie savaitgalio nutikimus. Didelių diskusijų apie juos greičiausiai nenutiks, tad skubu ruošti naujų pranešimų, nes temų kažkaip susikaupė.

25: SŪDUVA 4:0 MAŽEIKIAI

Emocijos. Taip, keisti jausmai maišėsi sliūkinant po rungtynių pro tamsius medžius ir automobilius iš stadiono namo (nafig ten tuos žibintus įkasė, jeigu jie nedega – bet gal ir nereikia stebėtis – argi kam čia rūpi, kad koks lengvai šiltas veteranas pakeliui namo koją išsisuks, svarbiausia, kad į šventę atvykę ponai sočiai ir šiltai pasėdėtų).

Taigi, jausmai. Visiška euforija dėl to, kad po pažastimi spaudžiu tris Knygos egzempliorius (rašau iš didžiosios raidės ir kaposiu pirštus visiems, kurie kabinėsis prie jos dėl tokių niekų kaip spaudos klaidos). Normaliai tos knygos kol kas dar net perversti nespėjau, bet jos gimimas šiai dienai suteikė ypatingai pakylėtos nuotaikos.

Toks racionalus pasitenkinimas dėl to, kad Sūduva iškovojo tris taškus. Faktas, taškų kuo toliau, tuo labiau reikės ir kiekvienas iš jų dabar yra aukso (arba, tiksliau, bronzos) vertas.

Na ir toks desperatiškas liūdesys dėl to, kad komanda, nors ir laimėjo užtikrintai, neparodė nieko, kas leistų gimti bent mažiausiai vilčiai, kad šiemet Sūduva dar „gros“ kitaip, nei per paskutinį mėnesį.

Šventinė Sūduvos sudėtis

Veiksmas. Žaidimas prasidėjo ausyse dar skambant optimistiniams dūdų garsams ir šmėžuojant raudonai vilkinčių merginų šešėliams. Jų meną šį kartą vertino apgailėtinai menkas žiūrovų kiekis. Ypač turint omeny, kad diena lyg ir buvo šventinė, tad buvo galima bent jau visą savivaldybę, visas vaikų sporto mokyklas, visus policininkus, gaisrininkus, muitininkus ir kariškius į stadioną privalomuoju būdų atvesdint, kad bent jau iliuzija būtų, jog tas Suvalkijos futbolo devyniasdešimtmetis rūpi ne tik nuolatiniams stadiono lankytojams.

Tačiau dauguma ne tokių karštų Sūduvos mylėtojų matyt nusprendė šiknų nešaldyti ir ramiai vakarieniejaunt sulaukti krepšinio rungtynių (ko gero taip pat nusprendė ir Žemaitijos Lokiai). Didesniais ir mažesniais būreliais žiūrovai ėmė plaukti iš stadiono likus kokiai 15 minučių iki rungtynių pabaigos ir nelabai jiems rūpėjo, kad gali nepamatyti vieno ar dviejų Sūduvos įvarčių. Tokios tokelės – kaip per kokias laidotuves – lyg nebūtų Knyga išleista, lyg nemindytų mylima komanda priešo kaip Zuokas su tankete seno Mersedeso Vilniaus Gedimino prospekte.

Rungtynės prasidėjo gan ramiai ir bent jau mano kraujas greičiau varinėjo tik dėl minties apie tai, kaip grįžęs namo vartysiu Knygą. Nors aikštėjo nieko labai įnirtingo nevyko, tačiau labai greitai tapo aišku, kad Sūduva laimės ir laimės greičiausiai dideliu skirtumu.

Mažeikiai bent jau šiuo metu yra silpna komanda. Tikras A lygos autsaideris (nepaisant to, kad iš tikro yra dar autsaideriškesnių komandų). Kaip ir dera tokio stiliaus A lygos komandoms, Mažeikiai lošia be jokios minties ar plano. Teoriškai galvojant, jie galėtų susigrūsti kaip koks Lichtenšteinas prie savo vartų ir tykoti kontratakos. Tačiau tokios stiliaus A lygos komandos visada net ir su čempionais eina žaisti taip, kaip žaistų su kokia II lygos komanda – tiesiog žaidžia ir tiek. Ir kai žiūri į tokią komandą, nelabai supranti, ko ji čia atvažiavo, nes iš nulinio taktikos lygmens aiškėja, kad taškų iškovoti šiai komandai tikrai nerūpi. Bent jau tokios vizijos Mažeikiai tikrai neturėjo – tai sprendžiu iš to, kad ir jokio plano tokiam tikslui pasiekti nebuvo. O juk galėjo ką nors gudresnio paplanuot – Sūduva šiuo metu jokių stebuklų nerodo ir bet kas, pasižiūrėjęs keletą jos rungtynių įrašų, galėtų suprasti, kad pakanka gerai suręsti gynybą ir bus taip, kaip buvo praeito turo rungtynėse Kaune.

Taigi, Mažeikiai žaidė labai blogai, tačiau ir Sūduva neblizgėjo. Sūduva buvo stipresnė – akivaizdžiai stipresnė. Bet kokios nors aiškesnio plano apie tai, kaip sumindyti Mažeikius taip pat neturėjo. Sūduva taip pat tiesiog žaidė ir kadangi ji yra stipresnė, šį bei tą Mažeikių pusėje sukurdavo. Taip, abu pirmo kėlinio įvarčiai buvo geri. Tokie teisingi taisyklingi. Pirmas – netgi kombinacinis. Galima būtų ploti, tik kad Mažeikių gynėjai abiem atvejais atliko pasimetusių statistų vaidmenis – stovėjo, spoksojo ir nejudėjo. Taip priešininkui lošiant ir Seimo komanda įvarčius būtų mušusi.

Radžius sveikina bendradarbius su pirmu įvarčiu

Be šių smagių akimirkų, leidusių mums pašokti nuo kėdžių ir kelti kumščius į dangų, daugiau nieko įdomesnio kaip ir neįvyko. Aišku, aš esu labai laimingas, kad man atėjus į rungtynes ir vėl įmušė Povilas Lukšys. Ir kad jis tapo rezultatyviausiu visų laikų Lietuvos žaidėjų (bent jau taip aš supratau). O ir šiaip žaidė puikiai – ir šį kartą jis buvo vienas aktyvesnių ir vien dėl to – geresnių Sūduvos žaidėjų.

Bet kai žiūrėjau į Mažeikių žaidimą, galvojau, kad tokio lygio komanda kaip Sūduva, Mažeikius tiesiog turėtų sumindyti. Sutrinti į miltus. Užsspausti taip, kad nė dustelėti jie negalėtų. Kad stovėtų surėmę pečius prie savo baudos aikštelės ir spardytų kamuolį Dievui į langus. Ir kad vis viena gautų kokias aštuonias bankes. Deja, to nebuvo. Nes Sūduva labai ir nesistengė. Sūduva suprato, kad yra stipresnė ir kad bet kokiu atveju laimės. Galvoju, poilsiauti lyg ir nėra reikalo. Dvi savaitės nebuvo jokių rungtynių. O ir sekančios ko gero bus dar vienas lengvas pasivaikščiojimas. Tuomet, galvoju, šios rungtynės galėjo tapti gera treniruote prieš rimtesnius mūšius. Galima tobulinti derinius, galima pažiūrėti, kas būna, kai varžovą gerai paspaudi, galima buvo lošti maksimaliai greitą žaidimą. Trumpai tariant, buvo galima daug dalykų nuveikti, tačiau Sūduva pasitenkino tiesiog laimėdama paprastuoju būdu.

O įkalę du įvarčius, Sūduvos žaidėjai apskritai sustojo. Jie leido atsikvėpti jau pradėjusiems krikti Mažeikiams. Leido jiems pajusti, kad niekas jų šiandien labai neskriaus. Ir maždaug 30-ą minutę Mažeikiai pradėjo žaist. O Sūduva toliau stoviniavo. Tad paskutinės 15 pirmojo kėlinio minučių pasižymėjo tuo, kad Mažeikiai sugebėjo prie Sūduvos vartų sukurti dvi šimtaprocentines progas. Ir tai buvo tikros Progos – ne kokie nors netyčiukai, bet iš žaidimo sukurtos situacijos. Ypač įsiminė pirmoji, kai Mažeikių žaidėjas atsidūrė maždaug ties 11 m tašku su kamuoliu. Vienas Sūduvos gynėjas stovėjo per pora metrų priekyje atsukęs mažeikiškiui nugarą (jis ir praleido perdavimą iš krašto), o kitas Sūduvos gynėjas stovėjo už nugaros ir nieko padaryti negalėjo. Tik imk ir mušk įvartį. Bet kadangi, kaip visi žinome, progų realizavimas yra nacionalinio lygio Lietuvos futbolo problema, įmušti ir šį kartą nepavyko. Kaip bebūtų, jei Mažeikių žaidėjai būtų ne Mažeikių žaidėjai, po pirmo kėlinio rezultatas galėjo būti ir lygus.

Turint omeny lygių skirtumą, tų dviejų progų pakanka, kad Sūduvos žaidimą šiandien įvertintume neigiamai. Taip tiesiog neturi ir negali būti.

Antras kėlinys buvo panašus. Dar du smagūs įvarčiai, geras Radžiaus baudos smūgis (kuris priminė FBK pergalę prieš Glasgow Rangers ir leido savęs paklausti, kodėl Radžius baudos smūgius Sūduvoje muša taip retai), dar viena kita proga. Ir viskas. Po ketvirto įvarčio atrodė, kad net ir Sūduvą pagavo azartas ir jie tuoj tuoj padidins apsukas iki maksimumo, tačiau keletas klasikinių perdavimų atgal ir vėl viskas stojo į senas vėžes. Mažeikiai pavargo ir įmušti bent jau paguodos įvarčio labai nesistengė. Teisėjas taip pat skubėjo pažiūrėti krepšinį, todėl prie tikrojo rungtynių nepridėjo nė sekundės.

Capitano

Štai tiek to pasakojimo apie rungtynes. Įdomus buvo tik dar vienas aspektas. Tiksliau du. Pirma – už ką į tribūnas buvo pašalintas Liubšys (kaip suprantu, kokios nors aiškinamosios oficialios informacijos pateikta nebuvo – o juk galėjo rungtynes stebėjęs Liutauras Varanavičius čiupti mikrofoną ir išklot visas Liubšio nuodėmes, nes labai daug kam stadione tai rūpėjo). Antras įdomus dalykas buvo Leimono žaidimas krašto gynėju. Kaip minėjo vienas šalia sėdėjęs Sūduvos veteranas, krašto gynėju Leimonas lošė pirmą kartą per savo karjerą (pataisykit, jei tai yra netiesa) ir tai šiandien darė dėl to, kad Slavickas rungtynes praleido dėl per  geltonų kortelių pertekliaus. Kadangi Leimonas lošė visai neblogai (jei Mažeikius galėtume laikyti pakankamai rimtais egzaminuotojais), pagalvoju apie tokią maklę. O ką jei Leimoną toje vietoje ir palikus, o Vaidą Slavicką stumti į priekį? Kadangi padorių saugų žiauriai trūksta, Slavickas šį trūkumą galėtų visai neblogai kompensuoti, o Leimonas, manau, visai neblogai kompensuotų Slavicko trūkumą gynyboje. Na bet aš ne treneris, tai šio siūlymo primygtinai ir nesiūlysiu.

Analizė. Kadangi rungtynės nebuvo baisiai įtemptos, buvo galima ramiai apžiūrėti, kaip Sūduva manevruoja priešininko aikštės pusėje. Kadangi puolimas Sūduvai sekasi sunkiai, žiūrėti į Sūduvos veiksmus puolant yra prasmingiau, nei nagrinėti gynybos principus. O kadangi buvo laiko ne tik stebėti, bet ir pamojuoti fotoaparatu, pateiksiu jums tokią mėgėjišką iliustruotą analizę.

Tiesa, nė iliustruoti nereikia fundamentalaus skaudulio – netikslių perdavimų, lygioj vietoj palei aikštės kraštą prarastų kamuolių ir kitokio panašaus pirmokiško broko. Jūs man paaiškinkit – ar toks kiekis elementarių klaidų yra normalu? Nejaugi nėra įmanoma, kažkaip išmokyti žaidėjus spirti kamuolį bent truputį tiksliau – kad bent kas trečias ką nors kuriantis perdavimas pasiektų savo tikslą? O juk žaidėm su Mažeikiais – komanda, kuri ir spirti kamuolį laisviems leido ir pernelyg nespaudė tą kamuolį priimančių. Ar nėra kažkokių pratimų, kuriuos būtų galima bukai praktikuoti palikus žaidėjus “po pamokų“? Juk nejauku žiūrėti į tuos kreivus pasus. Net gėda šiek tiek už tuos futbolistus. Gerai, einam toliau.

Čia – Sūduvos klasika. Perdavimai atgal ir perdavimai skersai aikštę jos viduryje ir savoje pusėje. Būtų gerai paskaičiuoti, kiek tokiems nieko nekuriantiems kamuolio stumdymams Sūduva per rungtynes sugaišta laiko. Bum bum. Bum bum. Ir galiausiai kamuolys atrieda iki vartininko. Lošiant su Mažeikiais tokios kombinacijos problemų negeneruoja, tik laiką degina. Bet kai varžovas pajėgesnis – Sūduva per rungtynes bent pora kartų sustumdo kamuolį taip, kad arba priešininkas progą pasidaro arba vartininkui tenka spirti jį bet kaip į užribį. Visi žinome to priežastį – centro saugų stoka, todėl baksnojamas tas kamuolys lyg tai būtų kažkokia slapta skaičiuotė renkant savižudį, kuris mėgins pradėt ataką.

Šios toks kamuolio baksnojimo savo pusėje paaiškinimas yra štai šioje nuotraukoje. Kol gynėjai varto kamuolį savo teritorijoje lyg karštą bulvę, kitoje aikštės pusėje žmonės tiesiog ramiai sau vaikštinėja ir stebi. Ten nieko nevyksta. Visiškai nieko. Jokio judesio, jokių apsikeitimų, jokių bandymų atsidengt ar kur nors įkirst. Kažkoks žiemos miegas. Dar vienas klasikinis Sūduvos žaidimo elementas – tik jo nelabai pastebim, nes, natūralu, futbole akis tiesiog limpa prie tos vietos, kur kamuolys ridenasi.

Štai čia nupaveiksluotas dar vienas Sūduvos žaidimo beviltiškai liūdnas elementas – kamuolio įmetimas iš užribio. Jau kelinti metai atrodo, kad tai palikta likimo valiai – jau kaip gausis, taip gausis. Labai dažnai atrodo, kad žaidėjai tiesiog bijo kamuolio. Labai dažnai štai po tokių išmetimų netoli priešininko baudos aikštelės kamuolys per kelis pasus sugrįžta pas savus gynėjus. Nelabai suprantu, ką čia veikia Eliošius, Borovskiui atsukęs nugarą. Juk šalia jo stovinčiam gynėjui yra akivaizdu, kad Eliošius jokiu būdu negali turėti šiai situacijai jokios įtakos, todėl gali ramiai padėti kitam kolegai prižiūrėti vienišą Žigalovą. Ir jau jūs man pasakykit, ar yra taktiškai teisinga dviems žaidėjams grūstis tame pačiame kvadratiniame metre, kai kamuolys iš užribio metamas? Beje, pirmame kėlinyje netgi buvo tokia situacija. Žaidėjas rengėsi mesti kamuolį į aikštę. Tačiau paliko jį kitam. O pats pėstute, net neatsisukdamas nupėdino link vartų. Metantysis pasidairė pasidairė ir… numetė kamuolį atgal, link savo, o ne priešininko vartų.

Dar keli panašūs epizodai. Pirmame Borovskis meta kamuolį į aikštę, link jo skuba Kozyuberda. O kas galėtų būti po to? Ir kas gi galėtų būti, jei likę trys žaidėjai ramiai susibūrę į glaudų ratelį palei baudos aikštelės liniją. Gal kokį naują anekdotą pasakoja? Na bent jau iš jų pozų ir glaudaus išsidėstymo yra aišku, kad futbolo jie tikrai nežaidžia. O Mažeikiams gintis labai paprasta – apstojai tokią grupelę iš visų pusių ir esi daugmaž garantuotas, kad kamuolio jie negaus.

Kitame vaizde matome nuo centro į priešininko pusę su kamuoliu judantį Urbšį. O ką veikia kiti? Ramiai sau vaikštinėja. Vienas Chvedukas ten kažkur bando bėgt. Ir vėl gintis – paprasta. Pastatai po du gynėjus palei ramiai sau vaikštinėjantį priešininką – ir baigtas kriukis. Atiduosi kamuolį Chvedukui – prie jo iškart atsidurs trys priešininkai. Čia ir vėl turime visiškai standartinį Sūduvos žaidimo elementą – čia įprasta, kad bent kiek energingiau juda tik du žmonės. Vienas yra tas, kuris turi kamuolį. Antras yra tas, kuris yra arčiausiai jo (gal bėga, kad paso negautų?). Visi kiti ramiai sau stebi, kas bus. Ir dažniausiai nenutinka nieko. Nes tas vienas judantis be kamuolio iškart gauna po du-tris gynėjus pašonėje – tokią prabangą gali sau leisti net Mažeikiai, nes kiti Sūduvos žaidėjai yra visiškai pasyvūs ir jokios grėsmės nekelia. Čia yra ir priežastis to, kad atrodo, jog Sūduva žaidžia be jokios minties. Tačiau mintis ir atsiranda iš bendro visos komandos judesio po aikštę. Jei žaidžia tik du – didelių derinių neprikursi. Žinot, kaip baigėsi šita ataka? Urbšys apsisuko ir nukūrė su kamuoliu atgal link savo aikštės pusės.

Pabaigai – dar viena tipiška Sūduvos ataka. Vienas žaidėjas su kamuoliu palei šoninę liniją. Kitas juda tolyn link krašto – šitas skuodžia visai energingai. Lukšys pasivaikšto pėstute ir galvoja ką daryt. Beniušis ir Urbšys nieko negalvoja, todėl nieko ir nedaro – tiesiog stebi, kas čia bus. Jų kaip ir nėra – nes juk futbole jei nejudi, tai neesi žaidimo dalis. Tas su kamuoliu gali jį atiduot arba Lukšiui (šiam yra nemažai erdvės, o gynėjas už nugaros) arba tam, kuris skuodžia į kraštą. Tačiau jis neduoda nė vienam, o pats pradeda judėti link aikštės vidurio. Lukšys kažkodėl pasuka link žmogaus su kamuoliu, iš esmės užtverdamas jam kelią, vietoje to, kad suktų kad ir link vartų ir tą kelią atvertų. Tas, kur judėjo į kraštą sustoja (nes yra ant nuošalės ribos) ir laukia kamuolio – jis vis dar laisvas. Beniušis ir Urbšys toliau ramiai sau viską stebi. Ir… tuomet kamuolys lekia atgal, link aikštės centro. Šis epizodas numirė dar net negimęs. Transliacijos pabaiga.

Pasiaukojus ir pašaudžius va taip fotoaparatu, galėtum šitą pasakojimą tęsti ir tęsti. Bet aš sustosiu, nes trokštu prieš miegą dar storąją Knygą pavartyti.

O tie, kas knygos neturite, bėkite į Marijampolės knygyną “Ei pelėda“ ar biuro prekių parduotuvę “Nuo pieštuko iki“ (Gedimino g.14) ir nusipirkite. Knygos kaina – 70Lt, tiražas 600 egzempliorių. Nelabai didelis tas tiražas ir, spėju, kokį šimtą jau išsinešiojo per šventinius renginius. Taip kad labai nedelskit. O kol namie sėdit, dar gal gali paskaitinėt trumpą Sūduvos Sakalų recenziją ir ištrauką, kurią įmetė oficialus Sūduvos tinklapis. Et, dar jei norit, galit pasižiūrėt, kaip belarusai Minske perka bilietus į BATE rungtynes Čempionų lygoje. Vaizdeliai panašūs į musiškes eiles prieš krepšinio čempionatą. Tik ten tokiam pačiam vaizdeliui pakako investuot į vieną komandą.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1 186 375 hits