Posts Tagged 'Murauskas'

2013 sezonas: paskutinės išvados ir ūkanota ateitis

2013-303

Ką kalba kolegų radijo stotys. Šis sezonas buvo išskirtinis ne tik dėl intrigos, išlikusios iki paskutinio turo. Jis įdomus ir dėl to, kad vos jam pasibaigus pasigirdo kaip niekad daug kalbų apie ateities planus ir vizijas. Ir štai tas vizijas dėliojo net trijų klubų vadai! Deja, nors Sūduvos prezidentas Vidmantas Murauskas buvo vienas pirmųjų prakalbęs apie kitų metų reikalus, Sūduvos tarp tų vizionieriškų klubų nebuvo. Nebuvo ko gero pirmą kartą per pastaruosius penkerius metus. Tai kas nutiko, kad mūsų klubas prarado tikėjimą ateitimi? Pamėginsiu šį kartą suprast, dėl ko pašvinko Sūduvos ateitis vizija ir visos misijos, skatinančios tos vizijos siekti. Tačiau prieš tai verta paklausyti, ką šneka tie, į kuriuos Sūduvai šiandien derėtų lygiuotis.

2013-305

Žalgiris: mums jūra iki kelių! Žalgirio vadų kalbose buvo daugiausiai ryžto ir optimizmo. Tačiau jie turi teisę taip kalbėti. Vis tik ten per kelis metus buvo sukurta komanda, lošianti visa galva solidesnį futbolą už likusius Lietuvos klubus. Sezono pabaigos duobę ir faktą, jog iki rimtesnių Europos klubų Žalgiriui dar labai toli, šio klubo vadai įvardijo kaip pamokas, iš kurių mokysis rengdamiesi kitų metų sezonui. Viskas aišku, teisinga, tvarkinga. Žurnalistai labai norėjo, kad Žalgirio bosai imtų kalbėti apie Čempionų lygos grupes, tačiau Mindaugas Nikoličius patikslino – Žalgirio tikslas yra grupės etapai. Nesvarbu, ar Čempionų lygos, ar Europos. Nikoličius labai aiškiai komandos tikslus kitame sezone susiaurino iki dviejų rungtynių Čempionų lygos atrankoje: “Vis pabrėžiu žaidėjams ir treneriams, kad dabar 6 mėnesius ruošimės dvejoms rungtynėms liepos mėnesį. Tai mūsų prioritetas, todėl važiuosime į stovyklas ir žaisime rungtynes su stipriomis komandomis. Pasistengsime suburti tokią komandą, kuri liepos mėnesį tas dvejas rungtynes laimėtų”.

Tuo tarpu kalbėdami apie galimą komandos stiprinimą, Žalgirio žmonės vis baksnojo pirštais į lenką Jakubą Wilką, kuris taip smagiai malėsi aikštėje sezono pradžioje. Suprask, ieškosime tokio lygio žmonių. Taip pat buvo šnekama apie komandos plėtimą, kad sezono naštą vilktų daugiau žmonių ir neslepiama, kad pastiprinimo greičiausiai bus dairomasi ne Lietuvoje. Iš A lygos “medžiagos” Žalgirio vadai svarstytų tik mūsiškio Valskio kandidatūrą. Biudžeto vizijos ši komanda taip pat neslėpė. Minėjo, kad šiemet gyveno su 6 milijonais ir planavo tokį ar net didesnį kapšą kitiems metams. Iki šiandienos Žalgiris jau spėjo pranešti, kad pratęsta sutartis su pagrindiniu treneriu ir geriausiu sezono žaidėju Kukliu.

Apibendrinant galima teigti, kad Žalgiris ir toliau racionaliai juda prieš kelis metus nubrėžtu taku. Gal ir galėtum priekaištaut, kad iš esmės einama senojo FBK keliu, kai komandą sudaro solidūs, patyrę žaidėjai, o dubleriai aikštėje praktiškai nesirodo. Tačiau visiems aišku, kad toks kelias yra efektyviausias – jei tik leidžia klubo turimi pinigai. Iš kitos pusės, dėl dėmesio jaunimui Žalgiriui taip pat negali priekaištaut. Jų dubleriai yra vieni iš čempionato lyderių, trečioji komanda lošia I lygoje, o visos Vilniaus mokyklos nuklotos plakatais, kviečiančiais vaikus į futbolo treniruotes.

Svarbiausi tikslai koncentruojami ties Europos turnyrais, nutylint ir taip visiems suprantamą faktą, kad dėl Lietuvos čempionų vardo ir taurės šis klubas bet kokiu atveju kovos. Ir šioje kovoje greičiausiai teturės vieną konkurentą. Žalgiris šiemet buvo stipriausias lygoje, tas pats bus ir kitame sezone. Todėl taškų lošiant su juo kitos komandos galės tikėtis tik tuo atveju, jei kurioje nors sezono dalyje ši komanda ir vėl smigs į tokią gilią duobę kaip šiemet.

2013-304

Atlantas – Klaipėda vis dar švenčia. Atlantas vis dar yra komanda, kelianti daugiausiai susidomėjimo lygoje. Jos pasiekimai labiausiai šiemet nustebino. Galingiausias Atlanto įnagis vis dar išlieka Konstantinas Sarsanija. Spėju, ir Žalgirio Zubas antram sezonui pasiliko bent iš dalies dėl to, kad jaučiasi turįs sąskaitų su rusu, kuris iš jo paveržė geriausio lygos trenerio titulą. Aišku, šimtaprocentinio tikrumo, kad rusas ir jo atnešti pinigai išliks ir kitais metais nėra, tačiau visi klubo žmonės kalba apie tai, kad kitame sezone viskas bus tęsiama toliau. Kalbų apie ypatingą biudžeto pagausėjimą ar ekstremalų komandos stiprinimą nebuvo, tačiau Rimantas Žvingilas neatmetė galimybės pasidairyti legionerių, griežtai pabrėždamas, kad toleruos tik tokius užsieniečius, kurie bus geresni už vietines pajėgas. Ir šiame klube daugiau kalbama apie sugrįžimą į Europos turnyrus, nei apie ir taip visiems aiškius tikslus tėvynėje. Faktas ir tai, kad būtent Atlantas ko gero ir kitais metais bus vienintelė komanda, galinti mesti rimtesnį iššūkį Žalgiriui.

Kalbant apie Atlanto gyvenimą šio sezono metu, į akis krito du dalykai. Viena, komandinė dvasia, kurią minėjo abu treneriai. Kitaip nei kai kuriuose kituose klubuose, Atlante kiekvienas aikštėn einantis žaidėjas rodyte rodė, kad yra vertas trenerio pasitikėjimo. Kitas dalykas – Atlantas jau sezono metu prisišaudė perspektyvaus jaunimo iš kitų klubų, todėl kaip niekas kitas turėjo neblogas galimybes varijuoti sudėtimi. Ir jei Ekrane ar Sūduvoje jaunimas aikštėn ėjo “iš reikalo”, dėl to, kad vienu ar kitu metu tiesiog nebūdavo galinčių lošti patyrusių žaidėjų, Atlanto treneris atlikdavo sąmoningas ir iš anksto suplanuotas drąsias improvizacijas, kurios dažniausiai pasiteisindavo. Bent jau rungtynės su Sūduva šį teiginį puikiai įrodo. Tai, kad Atlanto treneris tuo pat metu yra ir žinomas futbolo agentas, garantuoja, kad komandos komplektacija čia bus vykdoma žymiai racionaliau nei kai kuriuose kituose Lietuvos klubuose.

Šiuos elementuose ir telkiasi Atlanto jėga. Platus trokštančių lošti žaidėjų būrys, Lietuvos futbolui labai geras treneris ir bendras tiek komandos, tiek futbolo atgimimo apimto meisto optimizmas. Atlantui tai yra puiki galimybė rasti papildomų rėmėjų, gauti daugiau iš miesto savivaldybės ir dar labiau sustiprėti pačiumpant vieną kitą aukštesnio lygio žaidėją.

2013-302

Ekranas – šalin veteranus, tegyvuoja jaunimas! Tarp trijų šio sezono prizininkų, Ekranas atrodo prasčiausiai ir ypatingo sustiprėjimo iš šios komandos kitame sezone tikėtis kažin ar verta. Tačiau sezono viduryje Ekraną ištikusius vidinius konfliktus komanda jau išsprendė. Komandą palikus būriui vyresnių žaidėjų ir jų vietą užėmus jaunimui, žaidimas nenukentėjo, o rezultatas (bronzos medaliai) buvo pasiektas. Aišku, žaidimu Ekranas labai neblizgėjo, tačiau kažin ar tapo prastesnis nei sezono pradžioje po to, kai aikštėn buvo suleisti dubleriai. Ekranas vis dar stebina paskutinėmis rungtynių minutėmis išplėštų taškų kiekiu. Tai, kad būtent šiuo būdu komanda laimėjo ir bronzos medalius paskutiniame ture yra dailiai simbolinis viso sezono akcentas.

Po sezono buvo žengtas dar vienas teisingas žingsnis – po priverstinio komandos atjauninimo, kurį paskatino nepakankamas biudžetas (juk jis ir tapo konflikto su vyresniais žaidėjais priežastimi), komandos vadai šį reikalą pavertė ir idėjine ateities vizija. Aušrys Labinas ryžtingai pareiškė, kad nuo šiol Ekrano nebeteks vadinti veteranų komanda ir patikino, kad tai nėra vien pinigų taupymo kelias (nepaisant to, kad Ekranas yra vienintelis tarp šio sezono prizininkų, neslepiantis biudžeto formavimo sunkumų). Panašiai kaip ir Žalgiris, Ekranas planuoja turėti trečiąją jaunimo komandą. Turint omeny, kad ir šiemet Ekrano dubleriai buvo vieni stipresnių lygoje, sąmoningas sugrįžimas prie savų žaidėjų rengimo yra pagrįstas. Juolab, kad Ekranas, kitaip nei Atlantas, nejautė konceptualaus diskomforto samdytis legionerius ir šiemet atsivežė keletą žmonių, kurie, jei tik liks komandoje, ir kitais metais bus svarbūs veikėjai.

Tad nors Ekrano kelias teoriškai panašus į Sūduvos, Panevėžio komandos pradinė pozicija yra dėkingesnė. Ji jau dabar turi daugiau A lygoje laisvai lošti galinčio jaunimo, o ir būsimais šaltiniais, panašu, rūpinasi labiau. Matysim, kaip iš tikro Ekranui seksis įkurti efektyvią jaunų žaidėjų peryklą, tačiau tai yra vizija. O kai turi viziją ir kasdieniai sprendimai priimami lengviau. Vienintelis dalykas, kurį Ekranui teks tarpsezoniu išspręsti – vyriausiojo treneri klausimas.

2013-307

Sūduva – visko turim mažiau, bet kitais metais norėsim daugiau. Sūduva taip pat spėjo pakalbėti – ir apie šį sezoną, ir apie būsimą. Savo mintis mums atskleidė ir Prezidentas Vidmantas Murauskas, ir treneris Darius Gvildys.

Darius Gvildys pakankamai tiksliai apibūdino sezoną, tačiau sau pažymį parašė per mažą. Juk sezono pradžioje jis turėjo labai ribotų galimybių komandą, kuri lošė buką ir beviltišką futbolą, o pabaigoje Sūduva parodė vieną dailesnių futbolų lygoje. Priminsiu, prieš sezoną Sūduvą paliko būrys pernykščio pagrindo žaidėjų. Ledesma, Chvedukas, Šoblinskas ir Urba buvo traumuoti. Tad žaidimą kurti turėjo pernykščiai atsarginiai, dubleriai ir toli gražu ne stebuklingi naujokai. Brokas, Kiselevskis, Bagdanavičius, Isoda, Lasevičius, Breivė dar pernai kabinosi dublerių čempionato medalius, Baranovskis buvo atsarginiu, o Valskis prisijungė tik sezono pabaigoje. Tad iš sezoninio pagrindo beliko Davidovs, Radžius ir Leimonas. O Bašičiaus, Ugge ar Kdouh žaidžiamo futbolo lygis nesuteikė jokio pagrindo tikėtis, kad šie žaidėjai taps komandos lyderiais. Traumuotų žaidėjų sugrįžimas sezono viduryje ir tokio žmogaus kaip Tomas Radzinevičius atsiradimas turėjo išskirtinės įtakos Sūduvos išvaizdai antroje sezono pusėje. Tačiau trenerio darbo įtakos aš taip pat neatmesčiau. Juk tuo metu praktiškai visa komanda jau buvo pasirengusi lošti žymiai kokybiškesnį futbolą nei pirmoje sezono pusėje.

Treneris taip pat nubrėžė kito sezono prioritetus – nors ir labai eskiziškai. Jei pavyks komandoje išsaugoti Bašičių, bus galima teigti, jog iš tikro komandos pagrindas keliauja į kitus metus. Vadinasi, nebus tokios rimtos susižaidimo problemos ir bus galima susitelkti ties komandinio žaidimo gerinimo darbais. Treneris įvardijo konkrečius žmones, kuriems mato speficiškesnes misijas. Ugge – gynybos vadas. Šoblinskas – žaidimo organizatorius. Baranovskij – vienas iš pagrindinių Nerijaus Valskio kompensatorių. Misija neįmanoma? Nesakyčiau. Paskutinės rungtynės su Žalgiriu parodė, kad ir be Valskio komanda gali mušti įvarčius. Akivaizdu buvo ir tai, kad neesant aikštėje Nerijaus, kiti žaidėjai gauna progą imtis iniciatyvos bei atsakomybės. Tad jei galvosime ne tik apie Baranovskij, bet ir apie aštresnį, pavojingesnį Broko, Kiselevskio ar Chveduko žaidimą, Valskio šemet įmuštas įvarčių kiekis bent iš dalies gali būti kompensuotas. O Baranovskį treneris minėjo ne be reikalo – šis žaidėjas iš tikro buvo vienas didžiausių komandoje progų švaistytojų. Jei į vartus jis būtų mušęs efektyviau, laisvai galėjo tapti antru pagal rezultatyvumą komandoje.

Darius Gvildys paminėjo dar du svarbius dalykus. Viena – komandai reikia Valskio stiliaus žaidėjo. To, kuris pavojingai loštų “po puolėjais”. Šis dalykas kiekvienam akivaizdus. Tačiau, neabejotinai, esminis šiuo klausimu bus komandos prezidento požiūris. Ar bus pinigų naujokams? Klausimas labai sudėtingas. Tai įrodo ir pats faktas, kad Darius Gvildys kalba tik apie trūkumą vienoje pozicijoje. Tiesa, jei Bašičius grįš namo, tuomet bus ir kairiojo gynėjo klausimas.  Bet kokiu atveju, kuklūs Dariaus Gvildžio pageidavimai tik įrodo, koks ribotas bus kitų metų Sūduvos biudžetas. Ir jei koks Ekranas galėtų tokioje situacijoje bakstelėti pirštu į kokį nors dublerį, Sūduva tokios prabangos neturi. Nes, panašu, ir dublerių nebeliko.

Dėl to dar labiau dramatiškai skamba kita trenerio užuomina – apie tai, kad kitais metais bus siekiama “susigrąžinti prarastas pozicijas”. Ką tai reiškia? Maksimaliu atveju – medalius ir teisę lošti Europoje, minimaliu atveju – sėkmingą pasirodymą LFF taurės turnyre ir galimybės lošti Europoje dar kitą sezoną išsaugojimą. Tai yra labai kuklus, labai rezervuotas kito sezono tikslų įvardijimas. Tačiau čia treneris seka Prezidento pėdomis.

O Prezidentas dėjo kiek atviriau:  „Taigi nors sezonas baigėsi su teigiamomis emocijomis, prarasta buvo iš tiesų daug, ypač finansiškai, nes praradome kelialapį į kito sezono UEFA Europos lygos varžybas, kurios reiškia ne tik prestižą, komandos ir miesto vardo garsinimą, bet ir tiesiogines pajamas. Dėl šių priežasčių kitame sezone turėsime kiek „susispausti“ ir stengtis sugrįžti, kur jau buvome.“

Susispausti reiškia viena – ir taip neįspūdingas šių metų biudžetas dar mažės. Štai ką reiškia tie keli šimtai tūkstančių, kuriuos kiekvienas metais komanda pasisemdavo iš UEFA. Nepaisant to, komandos vadai vis tik norės, kad Sūduva grįžtų ten, kur ir buvo. Kitaip tariant – į trečią vietą. O tai neišvengiamai reiškia tik vieną – kovą su Žalgiriu, Atlantu ir Ekranu, kovą, kurią šiais metais Sūduva pralaimėjo. Galima iki pamišimo kartoti frazę “buvome verti bronzos medalių”, tačiau tiesa yra kitokia. Sūduva nebuvo verta, todėl jų ir negavo. Ekranas – buvo vertas, todėl juos ir turi. Ekranas sėkmingai sužaidė esminius sezono žaidimus, o Sūduva – praktiškai visas tokias rungtynes baigė netinkamai. Čia yra puiki vieta prisiminti Algimanto Gabrio kažkada pasakytus žodžius apie jo požiūrį į komandos laikyseną viso sezono metu. Legendinis Sūduvos treneris tą kartą akcentavo efektyvų žaidimą kertiniais sezono momentais – būtent tokiam žaidimui jis rengdavo komandą. Šiais metais Sūduva sulošė kaip sykis priešingai – žaidė ir labai blogai, ir puikiai, tačiau svarbiausiomis akimirkomis vis paslysdavo.

Kol kas visa mano šneka sukasi tik apie tris prizininkus. Tris komandas, kurios Sūduvą šiais metais aplenkė. Tačiau lygoje lošia ne tik jie. Tiesiog šiandien ką nors konkretesnio pasakyti apie likusių lygos klubų jėgas kitais metais nėra įmanoma. Kaip elgsis Kruoja – vienas dievas žino. Gal liks tokia pati, gal stiprės, o gal – kaip ir prieš šį sezoną – mėgins bankrutuoti. Dainava greičiausiai stebuklų nerodys, o va Tauras jau leidžia gandus apie naują rusiškų pinigų injekciją. Atlanto fenomeno ten greičiausiai nebus pakartota – jei kolegų iš Rytų užmojai būtų Atlanto lygio, kažin ar jie važiuotų į Tauragę. Šiauliai – ant bankroto ribos ir šneka apie dar vieną grįžimą I lygon. Tik viena Banga kol kas alsuoja stabilumu. Šis klubas greičiausiai ir kitais metais bus kietas riešutas stipriesiems – įdomu tik ar pavyks Bangai išvengti amžinos šeštos vietos. Kas lips į A lygą iš pirmos – šiandien pasakyti neįmanoma. Kol kas realiausiai skamba Klaipėdos Granito kandidatūra, nors licenzijos prašė ir Trakai su Nevėžiu. Rimčiausias tarp šių klubų greičiausiai yra I lygos nugalėtojas iš Klaipėdos – visų pirma dėl to paties rusiškų pinigų vamzdžio ir dėl žmonių, kurie klube tvarkosi. Ką nors solidesnio už anų laikų REO Granitui kažin ar pavyks sukurti, tačiau ir REO buvo sunkiai palaužiamas priešininkas (kol nepateko į bankrotinę komą).

2013-306

2013 metų pralaimėjimai – kas atsakingas? Sūduvos prezidentas įvardija visą krūvą labai įdomių priežasčių, kurios ir turėtų paaiškinti nesėkmingą Sūduvos pasirodymą. Svarbių žaidėjų traumos tarp šių priežasčių yra vienintelė prie kurios nelabai gali prikibti. Nors… Traumos yra futbolo dalis, todėl rimčiau savo gyvenimą planuojančios komandos galvoja ir apie tai, kad kiekvieno sezono metu tam tikra dalis komandos futbolininkų žaisti negalės. Padorios komandos nesielgia kaip Lietuvos kelininkai, kuriuos žiema visada užklumpa netikėtai. Taigi, jei traumų įtaka rezultatams yra tokia didelė, kokia ji buvo šiais metais Sūduvai, kalbėti reikia ne apie futbolo tiesas (“traumų būna visada”), o apie klubo nesugebėjimą iš anksto numatyti tokių problemų sprendimus. Arba, mažų mažiausiai, apie tokį ribotą biudžetą, kuris tiesiog verčia gyventi ir žaisti “va bank”.

Kitos priežastys štai kokios. Abitūros egzaminai, kuriuos teko šiais metais laikyti kai kuriems jauniausiems komandos nariams. Tuomet eina serija “psichologinių personalo problemų”: futbolininkų savęs pervertinimas, arogancija, drausmės bei požiūrio į sportą bėdos. Šių nesąmonių finaliniu akordu dera laikyti Nerijaus Valskio ir Gvildžio ar Chveduko (buvo dvi versijos) konfliktą prieš paskutinį turą. Čia galima “įrašyti” ir Nerijaus Radžiaus atvejį – Prezidentas teigia, kad šis dalykas buvo seniai suplanuotas. Jei jis buvo seniai planuotas – kodėl tam iš anksto nebuvo pasirengta?

Štai tokias problemas įvardija Prezidentas. Tai yra dalykai, jo manymu nulėmę prastus komandos rezultatus. Ir jeigu iš tikro yra taip, tai futbolininkai čia apskritai yra ne prie ko. Vadinasi, mes negalime jiems priekaištauti nei dėl kvailai prarastų taškų, nei dėl pralaimėtų rungtynių Europos ar LFF taurėse. Čia ne jiems dvejetą reikia rašyt, o pačiam Prezidentui ir visai klubo administracijai, įskaitant ir trenerių kolektyvą.

Juk visa tai yra klasikinės personalo valdymo problemos – su jomis yra susiduriama bet kokiame kolektyve, kur rezultato siekiama bendru visos darbuotojų darbu (turiu omeny, kad gamykloje, kur kiekvienas yra atsakingas tik už savo stakles, tokių problemų būna mažiau). Žmonės yra patys įvairiausi – atviri, uždari, ramūs, karštakošiai. Ypač sudėtinga, kai didžiąją kolektyvo dalį sudaro gyvenimiškos patirties stokojantis jaunimas. Santykius tokiuose kolektyvuose reikia nuolat modeliuoti – reikia stebėti ne tik žmonės, bet ir jų tarpusavio santykius, reikia “gesinti” konfliktus, kol jie dar neįsiplieskė atvira liepsna, reikia nuolat koreguoti kone kiekvieno veikėjo elgseną. Juk vieną reikia raminti, o kitą – skatinti būti aktyviu. Ir taip toliau. Ir panašiai. Žodžiu, klasika.

Ir jei Sūduvoje visą sezoną dėjosi tokios nesąmonės, vadinasi, niekas ten nieko nestebėjo ir nemodeliavo. Galėtum rėžt, jog tai yra trenerio darbas, tačiau vienas treneris visko nesužiūrės. Juolab, kad jam tenka visų pirma galvot apie rungtynes, kurios sezono metu “artėja” nuolat. Trumpai tariant, belieka konstatuoti, kad už prastus šių metu rezultatus atsakingi vis tik yra ne “darbininkai”, o “cecho viršininkai” ir “gamyklos direktorius”.

2013-309

Sūduva – kai vien norėti yra per mažai. O dabar – suveskime Sūduvos vadų šnekas su kitais dalykais. Praktiškais, apčiuopiamais ir konkrečiais.

Sūduvos sudėtis iš principo nėra silpnesnė už Atlanto ar Ekrano. Bent jau su šiomis komandomis tokia Sūduva sėkmingai sužaisti tikrai gali – tiesiog tam reikia ypatingo nusiteikimo ir pasirengimo. Tai nėra tas pats, kas lošti su Tauru ar Dainava.

Be abejo, tiek Atlantas, tiek Ekranas turi didesnį žaidėjų rezervą – traumos ar diskvalifikacijos kaina lošiant su pagrindiniais konkurentais Sūduvoje buvo žymiai didesnė šiemet, tokia ji išliks ir kitą sezoną. Ar minėti klubai įsigys kokių nors ypatingesnių žaidėjų – pamatysime vėliau. Greičiausiai tokių pokyčių bus Atlanto sudėtyje, o Ekranas tikėtina labiau bus linkęs pataupyti, nes, teoriškai galvojant, bronzai turėtų pakakti ir to, ką Pavenvėžio komanda ir taip turi. Šiame sezone tiek Atlantas, tiek Ekranas sėkmingai žaidė su mūsų komanda ir tuomet, kai aikštėn visiems netikėtai vietoje įprastinio pagrindo suleisdavo būrį jaunimo. Taip buvo dėl to, kad svarbiausia yra ne tik žaidėjų patirtis ar lygis, o ir jų pasirengimas rungtynėms – tiek taktinis, tiek ir psichologinis. O tai veda prie kito svarbaus dalyko.

Šis svarbus niuansas – trenerių štabo sugebėjimai ir galimybės parengti komandą ne tik sezonui, bet ir svarbiausiems sezono momentams. Parengti ir fiziškai, ir taktiškai, ir psichologiškai. Ištirti kiekviena svarbesnį varžovą taip, kad žaidėjai aikšten eitų tiksliai žinodami ko tikėtis iš priešininko ir kaip elgtis patiems. Ir jeigu jums pasirodė, kad čia ir vėl ketinu suabejoti Dariaus Gvildžio kvalifikacija – klystate. Deja, ne viskas nuo mūsų vyriausiojo trenerio priklauso.

Kažkur teko skaityti, kad Atlanto trenerių kolektyvą sudaro 6 žmonės, Žalgirio – berods 4, Ekrano Labinas štai pasakoja, kad planuoja susigrąžinti fizinio parengimo trenerį brazilą. O ką turi Sūduva? Ką gali vienas ir pakankamai jaunas treneris prieš tokias priešininkų pajėgas? Kas Sūduvoje yra atsakingas už fizinį žaidėjų parengimą? Ar yra bent vienas, kurio pasirengimas analizuoti futbolą bent iš tolo prilygsta Valdo Dambrausko iš Ekrano išsilavinimui? Trenerių štabas – šiuolaikiniame futbole žvėriškai svarbus reikalas. Ir, panašu, solidesnieji mūsų klubai tą jau suprato. O gal juos privertė suprasti šią tiesą pasaulines futbolo tendencijas geriau išmanantys treneriai iš svetur?

Štai jums – du galingi spyriai į mūsų Prezidento ir trenerio norus kitais metais “grįžti ten, kur būta anksčiau”. Pagrindiniai konkurentai Sūduva lenkia net ne biudžetu ir ne super galingomis sudėtimis. Visų pirma jie lenkia požiūriu į tai, kas šiuolaikiniame futbole yra svarbu. Sūduva gi toliau gyvena praeityje ir kol kas minėtu požiūriu greičiau primena lygos apačios klubus. Tačiau tai dar ne viskas. Važiuojam toliau.

Sūduva šiandien pagrindinėje komandoje turi 19 futbolininkų. Iš jų trys yra vartininkai, o dar trys – tokie, kuriuos šiemet aikštėje matydavome labai retai. Ir vienas, sutartis su kuriuo kol kas nėra garantuota. Mažoka. Gal ir užtektų komandai, kurią tenkintų vieta lentelės viduryje (juolab, kad gali tikėtis dar vieną kitą žmogų sezono eigoje permesti iš dublerių), tačiau labai mažai klubui, siekiančiam kovoti dėl medalių. Prisiminkime, ko šiame sezone Sūduva neteko. Neminėsiu menkaverčio jaunimo ir legionierių. Suskaičiuosi tik padorius žaidėjus: Rafaelis Ledesma, Nerijus Radžius, Povilas Leimonas ir Nerijus Valskis. Labai rimtos netektys.

Prezidentas apie komandos pildymą nekalba. Treneris užsimena. Faktas, bent vienu kitu žmogumi komanda turės būti papildyta. Kitu atveju, tektų konstatuoti du faktus. Viena, išskirtinai kuklų biudžetą. Antra, tai, kad Prezidentas ir treneris klejoja su tokia sudėtimi tikėdamiesi laimėti medalius. O juk kalbu net ne apie turimų žaidėjų kokybę, o apie kiekį, kurio normaliam sezonui tiesiog nepakanka. Ar galima tinkamų žmonių rasti Lietuvoje? Gal ir taip. Iš Atlanto paleistas Veliulis, Kochanauskas iš Kruojos, gal dar Vaskela, kuris garantuotai neliks Šiauliuose, o ar bus reikalingas Žalgiriui – nežinia. Dar kokį vieną kitą padoresnį jaunuolį gal ir galima atkapstyti Dainavoje, Taure ar tuose pačiuose Šiauliuose. Gal I lygoje. Aišku, šie svarstymai – visiškai iš lempos. Belieka tikėtis, kad jei vis tik komanda bus stiprinama, bus atsižvelgiama į Gvildžio pageidavimus, o ne tiesiog imami tie, kurie nebeturi kur eiti.

Čia yra dar viena bėda. Sūduva nebėra finansiškai stabili komanda, galinti žaidėjui garantuoti sotų gyvenimą, ramią kasdienybę, aukštesnio lygio futbolą, medalius ir pasivažinėjimą po Europos lygą. Šiandien Sūduva tegali pasiūlyti dalykus, panašius į tai, ką žada Kruoja, Banga ar netgi koks Tauras (jei tik sutars su tais kol kas mistiniais rusais). Esmė čia tame, kad anksčiau žaidėjai gal ir sutikdavo lošti Sūduvoje už mažesnį atlyginimą, nes gaudavo krūvą garantijų bei privalumų, kurių neturėjo kiti lygos klubai. Jei yra tiesa, kad pernai Valskis “pats pasiprašė į komandą”, visiems yra aišku, kodėl jis “prašėsi” į Sūduvą, o ne pavyzdžiui, į Šiaulius, Kruoją, Dainavą ar Taurą.

Šioje vietoje nori nenori tenka grįžti prie fundamentalaus pastarųjų sezono klausimo – Sūduvos galimybių suformuoti tokį biudžetą, kuris komandą padarytų konkurencingą net ir nelabai galingoje Lietuvos lygoje. Apie tai, kokie pinigai skiriami komandai išlaikyti vis dar nekalbama, todėl operuoti kokiais nors skaičiais nėra nei prasmės, nei reikalo. Svarbu yra tai, kad kadaise nepajudinamu ir sočiu stabilumu pasižymėjusi, Sūduva nuo paskutinės krizės laikų kasmet kelia nemažai nerimo. Yra akivaizdu, kad komandos galimybes kasmet menkėja. Šie metai mostelėjo dar vieną nelaimę – Europoje nepraeitas pirmasis etapas ir prarasta galimybė žaisti Europos lygoje kitą sezoną. Sakytum, kas čia tokio – visko būna. Vienas nesėkmingas sezonas. Tačiau mums buvo leista suvokti, kad prarasti pinigai jokiais kitais būdais kompensuojami nebus.

Kažkaip aną dieną šovė mintis, kad Sūduvos finansinio pajėgumo mažėjimui ekonominė krizė neturėjo išskirtinės reikšmės. Ėmiau ir pagalvojau, kad šiuolaikinės Sūduvos istorija neišvengiamai sukosi aplink naujojo stadiono statybą ir tuos milijonus, kurie pamaitino Marijampolės verslus. Kitaip tariant – kalba eina apie 2007-2009 metus. Tuomet Sūduva turėjo galingiausią ir gausiausią sudėtį, leisdavo rungtynėms spalvotus bukletus, o į rungtynes Europoje vežiojosi didoką būrį garbaus amžiaus ponų, kurie nuotraukose kartais vadinami “gerbėjais”, o kartais – “rėmėjais”. Baigėsi tie pinigai, baigėsi ir Sūduvos pretenzijos laimėti, pavyzdžiui, aukso medalius. Krizė procesą greičiausiai tik pagreitino, tačiau visa tai turėjo nutikti ir be jos.

Jei tokia interpretacija teisinga – nematau tame nieko blogo ar keisto. Kas kaip moka, taip ir sukasi. Bet kokiu atveju, šis laikotarpis mums atnešė kibirą medalių ir tarptautinio futbolo galimybę.

Nelaimė yra kitur. Tais laikais, kai komanda iš tikro gyveno sočiai ir turimomis lėšomis nusileisdavo tik galingiausiems lygos klubams (tokiems kaip FBK), nebuvo net pabandyta sukurti kokį modelį klubo, kuris galėtų pats save išlaikyti. Nebuvo net užuomazgos sistemos, kuri galėtų bent pamėgint kompensuot kasmet mažėjantį biudžetą alternatyviomis priemonėmis. Kone visi lygos klubai kalba apie investuotojų ar rėmėjų paieškas, tačiau tokių šnekų Marijampolėje niekada apskritai nebuvo girdėti. Spėju, kad klubo struktūra ir jame dirbančių žmonių kiekis mažai pakito nuo tų laikų, kai komanda iškopė į A lygą. Tad gal ir nieko nuostabaus, kad rėmėjų sąrašas apatinėje Sūduvos svetainės dalyje kasmet tik mažėja, nieko nuostabaus, kad susidaro įspūdis, jog naujas aprangos rėmėjas Sūduvą susirado pats, nestebina ir šnekos apie tai, kad net ir su labai geranoriškai klubo atžvilgiu nusiteikusia vietine žiniasklaida bendravimas vyksta sunkiai, nes klubas nerodo jokios iniciatyvos ar noro.

Pamenate tas įsimintinas rungtynes 2012 metais su Tauru Marijampolėje, kai Sūduvos Sakalai uždegė juodų dūmų užtaisą, o šis, palankiam vėjui papūtus, taip uždengė aikštę, kad teisėjui teko stabdyti rungtynes? Pamenate, kas bėgo per visą stadioną aiškintis su Sakalais? Ogi pats Prezidentas! Mano manymu, taip būti neturėtų. Tokį “darbą” turi atlikti kiti žmonės. Kaip ir neturėtų kas antrą dieną keistis Sūduvos svetainėje komandos sudėtis, kas vyksta šiuo metu. Visa tai yra juokinga, neprofesionalu ir rodo, kad klube paprasčiausiai trūksta žmonių ir elementaraus suvokimo apie tai, kaip reikalai turi būti tvarkomi.

Tiesa yra elementari. Rėmėjų surast yra lengviau tuomet, kai ir taip pinigų turi nemažai. Nes tuomet komandai sekasi, ji laimi rungtynės ir medalius. Tuomet komandos įvaizdis gali būti efektyviausiai išnaudojamas. Kai pinigai ima sekti, metiniai biudžetai pavojingai mažėti, o komandos rezultatai prastėti, papildomų rėmėjų ir lėšų ieškoti yra per vėlu. Aišku, tai yra lietuviško futbolo stilius – “investuotojų” ieškoti tik tuomet, kai klubas užlipa ant bankroto slenksčio. Tačiau pinigai yra vienas dalykas.

Kitas reikalas – komandos jaunimo klausimas. Lyg ir akivaizdus dalykas – jei nesivartai milijonuose, verta investuoti į vietinio jaunimo auginimą. Visiška klasika, ant kurios šiandien stovi ne taip seniai reformuotas vokiečių futbolas. Globalaus futbolo specai sutinka, kad vien iš savo pajėgų nėra įmanoma šiais laikais sukurti komandas, kurios galėtų kapotis aukščiausiame lygyje su realais, barselonomis ir čelsiais. Tačiau to mums ir nereikia, ar ne? Mums tiesiog reikėtų sukurti sistemą, kuri tvirtai įleistų šaknis į bendruomenę (ir padėtų spręsti vaikų užimtumo klausimą) bei kasmet išleistų bent po 3-5 realius kandidatus į profesionalaus futbolo pasaulį.

Ir štai šiais metais čempionato prizininkai vienas į kitą baksnoja pirštais, girdamiesi, kad vienas kitam parodė, kiek daug gero galima nuveikti su vietiniu jaunimu. Tiesą pasakius, tai, ką šiais metais matėme A lygoje buvo pakankamai įspūdinga. Labai jaunų ir padoriai lošiančių vyriokų buvo visuose klubuose, išskyrus gal tik Žalgirį ir Kruoją. Aišku, nė vienas iš jų ko gero jau niekada netaps futbolo žvaigžde, tačiau prisimenant, kad dar neseniai jaunimo rengimo sistema buvo totaliai sugriauta, stebėtinas yra pats faktas, kad kažkas lygoje apskritai atsirado. Nekalbant apie tą nemažą paauglių būrį, kuris šiais metais iškeliavo į Vokietiją, Angliją ar Italiją.

Ir štai tokiame kontekste paaiškėja, kad Sūduva nusprendė eiti radikaliai priešingu keliu. Ji apskritai atsisakė normalios dublerių komandos. Jau nekalbant apie trečią komandą, kurią turi Žalgiris (I lyga), Atlantas (II lyga), o Ekranas planuoja įsteigti. Nebelikus dublerių, nebeliko ir “tilto”, kuris jungtų mokinių komandas ir profesionalų klubą. Atvirai pasakius, nelabai suvokiu, ką galvoja Sūduvos vadovai, eidami štai tokiu keliu. Klubas energingai pjauną šaką, ant kurios pats sėdi.

2013-308

Sūduvos ateitis – tamsūs debesys ir stebuklo laukimas. Nepaisant šio sezono euforijos, Sūduvos ateitis yra miglota. Stebuklas gali nutikti. Juk ir šiais metais Sūduvos žaidimas kartais primindavo stebuklą, kurio niekas nesitikėjo. Tačiau tik tiek mums ir belieka – tikėtis stebuklo. Nes tik stebuklas gali nuvesti mūsų komandą “ten, kur ji iki šiol buvo” ir atsikovoti “tai, kas buvo prarasta”.

Stebuklo reikia laukti tuomet, kai nebelieka jokių teorinių galimybių pasiekti užsibrėžtus tikslus. Kitaip tariant, kai nėra jokių racionalių argumentų tikėtis sėkmės. Pasikartokime dar kartą.

Sūduvos sudėtis yra nebloga, tačiau niekaip netraukia iki trijų šio sezono prizininkų. Didesnę Sūduvos žaidėjų dalį sudaro vietos mokyklos auklėtiniai, tačiau ką iš jų priglaustų kuri nors iš trijų viršuje esančių komandų? Geriausiu atveju Chveduką ir Radzinevičių. Tačiau Tomui ateityje labiau rūpės pasirengti karjeros pabaigai ir (greičiausiai) trenerio darbui, nei siekti naujų aukštumų aikštėje, o Karolis neišvengiamai turės galvoti apie tai, kaip susirasti kokybiškesnę lygą, kol dar nėra per vėlu. Galbūt Atlantas ar Ekranas pasvarstytų Kiselevskio ar Isodos kandidatūras, tačiau jie tikrai nebūtų geresni žaidėjai už jau šiandien tose komandose lošiantį jaunimą.

Tikėtis rimtesnio šios sudėties pastiprinimo – jokių šansų. Viena, vietinio jaunimo gretos – visiškai skystos ir jokios vilties ten atrasti kokią būsimą žvaigždę artimiausiu laiku. Per pora metų apskritai nebeliko grandies, kuri jungtų mokinius iš Akademijos ir Futbolo centro su pagrindine komanda. Sunku net įsivaizduoti, kokią vietą užims kitų metų Sūduvos dubleriai. Tikėtina, kad jie bus kiauri savo turnyro autsaideriai. Dėl dar labiau sumažėjusio biudžeto nėra priežasties tikėtis, kad per tarpsesozinį klubas įsigys vieną kitą solidesnį vietos ar užsienio legionierių. O tie, kurie nereikalingi kitiems padoresniems klubams, nebus lyderiai ir Sūduvoje. Tikėtis, kad pavyks “iš niekur” ištraukti antrą Valskį taip pat būtų naivu. Kasmet mažėjantis klubo biudžetas dar daugiau dramos įlieja ir į Sūduvos taip mėgstamą atsitiktinį komandos komplektavimą, kai kiekviename sezone į komandą papuola didokas būrelis atsitiktinių žmonių, keliančių pagrįstą visos aplinkos nuostabą.

Tuo tarpu klubas neturi jokios sistemos ar struktūros, kuri galėtų efektyviai ieškoti naujų būdų mažėjančiam biudžetui kompensuoti. Sėkmingos rėmėjų paieškos ir Sūduva nėra geri draugai. Kažkas minėjo, jog iš dviejų jaunuolių, kurie dirbo prie Sūduvos informacinių reikalų, beliko vienas. Vadinasi, ir taip kuklus viešųjų ryšių baras bus dar kuklesnis. Beje, tie jaunuoliai per jiems duotą sezoną su gabalu taip ir nepažengė profesionalumo link. Prieš savaitę čia pabaksnojau į keletą akivaizdžių klaidų Sūduvos svetainėje, tačiau per tą laiką nė viena iš jų nebuvo ištaisyta. Markas Kardokas persikėlė iš dublerių į pagrindinę komandą vis dar būdamas 80 cm ūgio ir sverdamas 189 kilogramus. Galų gale, klubas netgi neturi personalo, kuris galėtų garantuoti šiuolaikišką komandos funkcionavimą – pradedant fizinio rengimo treneriu ir baigiant padoresniu analitiku.

Sūduva netgi negali tikėtis bent kiek padoriau papildyti biudžeto ir pinigais, kuriuos galėtų uždirbti iš bilietų. Kitame sezone Sūduva žais kaip niekad mažai rungtynių – nebus LFF taurės sezono pradžioje, nebus ir Europos lygos rungtynių. Tad stebint kasmet mažėjantį Sūduvos stadiono lankomumą, tegalime daryti išvadą, kad kitais metais bilietų bus parduoda dar mažiau nei iki šiol. Prezidentas kalbėjo apie tai, kad ne tik jis, bet ir Sūduvos gerbėjai pastebėjo ženkliai pagerėjusį Sūduvos žaidimą šio sezono antroje pusėje. Iš tikro – atmosfera Sūduvos stadione smarkiai pasikeitė. Buvo net keista pajusti, kaip lengvai ir noriai tribūnos prisijungė prie gerai žaidžiančios komandos ir kaip akimirksniu nebeliko tos ironijos ir nepasitenkinimo, sklandžiusio stadione sezono pradžioje ir kelis ankstesnius metus. Deja, klubo beviltiškas darbas su gerbėjais ko gero jau padarė tiek žalos, kad net ir radikaliai pagerėjęs komandos žaidimas žmonių į stadioną nesugrąžino. Nesugrąžino jų ir kelios atsitiktinės klubo “priemonės” – bandymas nemokamai į rungtynes leisti atskiras gyvenojų grupes, jei žaidimas vykdavo jų profesinės šventės dieną.

Šiais metais A lygoje Sūduvos rungtynes pamatė 26 520 žiūrovų. Deja, daugiau jų buvo ne mūsų komandos gerbėjai. Sūduvos namų rungtynes aplankė 11 750 žmonių (vidutiniškai 734 per rungtynes), o svečiuose mūsų komandą žaidžiančią matė 14 770 žmonių (vidutiniškai 923 per rungtynes).

Marijampolėje daugiausiai žiūrovų susirinko pažiūrėti pirmųjų sezono rungtynių su Atlantu – 1 350. Dar tris kartus žmonių buvo po 1 200 (su Dainava pirmame rate, su Žalgiriu trečiame ir su Ekranu ketvirtame). Tuščiausias stadionas buvo ketvirto rato rungtynėse su Tauru (350) ir antrojo rato su Ekranu (400). Tiek mažai žmonių rungtynėse Marijampolės stadione ko gero dar nėra buvę per pastaruosius dešimt metų. Svečiuose daugiausiai žmonių buvo per paskutines sezono rungtynes su Žalgiriu – 3 500. Po 1 700 Sūduvos žaidimą stebėjo antrame rate Alytoje ir Vilniuje. Mažiausiai – ketvirtojo rato rungtynėse su Kruoja, kai į stadioną teatėjo 150 Pakruojo gyventojų.

O dabar pažiūrėkime, kaip stabiliai Marijampolės stadiono lankytojų mažėjo pastaruosius penkerius metus.

   2013  2012  2011  2010  2009  2008  2007
 Bendrai  11 750  15 200  16 620  12 350  20 415  20 621  31 831
 Vidurkis  734  894  977  882  1 458  1 586  1 770

Išvada paprasta – nuo 2007 metų Sūduvos stadione žmonių sumažėjo daugiau nei du kartus. Ir jei 2007 metais tik du kartus rungtynės nesurinko 1 000 (2 000 ir daugiau buvo gan įprastas žiūrovų kiekis), tai šiemet tik 4 rungtynėse žiūrovų buvo virš 1 000. Tą sezoną A lygos rekordas buvo 2 700 žmonių – šiais laikais tiesiog neįsivaizduojamas skaičius.

Štai tokios tokelės. Jei jūs turite kokių nors solidžių argumentų, patvirtinančių išskirtines Sūduvos galimybes kitame sezone – klokite. Aš jų nematau nė vienos – kur dursi, visur Sūduva nusileidžia pagrindiniams pretendentams medalius laimėti ir kitais metais. Todėl ir sakau, kad belieka tikėtis stebuklo arba kokių nors aplinkybių, kurios kaip ir kažkada mūsų komandai tiesiog nepaliktų galimybės nelaimėti prizinės vietos. O jei vadovautis kelių metų Sūduvos evoliucija ir dabartine situacija (nuo realios padėties iki realių klubo veiksmų), apskritai drįsčiau spėti, kad po 2-3 mūsų komanda bus ten, kur šiandien yra, pavyzdžiui, Banga. Ir tai – geriausiu atveju. Nes ji laisvai gali atsidurti ir ten, kur šiandien yra apie savanorišką nusileidimą į A lygą svarstantys Šiauliai.

Apie Nerijų Radžių ir Sūduvos ateitį

2013-145Nerijus Radžius – vienas geriausių Sūduvoje per pastaruosius trejus metus.

Įdomiai ir netikėtai susivartė Sūduvos reikalai per paskutines savaites. Kai komandoj pasirodė visuotines viltis sukėlęs Tomas Radzinevičius, kai po traumų aikštėn grįžo Šoblinskas su Chveduku, ėmė rodytis, kad dar ne viskas šiais metais prarasta. Optimistai Sūduvos gerbėjų tarpe garantuotai ėmė ruoštis rungtynėms su Hajduku ir intriguojančiai kovai dėl trečios vietos antroje A lygos pusėje.

Deja, viskas apsivertė aukštyn kojomis per vieną dieną. Dabar net ir didžiausias Sūduvos optimistas negalėtų įžvelgti šiame sezone savo komandai jokios perspektyvos. Iš Europos lygos buvo išlėkta kvailokai ir beprasmiškai, sulošus dar vienas bestubures rungtynes. Galim verst kaltę ant vieno žaidėjo, kuris po įmušto įvarčio nusivilko marškinėlius ar ant kito, kuris uždirbo pendelį paskutinę rungtynių minutę, tačiau futbole pralaimi ne atskiri žaidėjai, o komanda. Kai klysta vienas, kiti taiso jo klaidą. Deja, šio sezono Sūduvos žaidimo stilius šio parametro neturi – bet kokia rimtesnė vieno žaidėjo klaida dažniausiai baigiasi visos komandos (įskaitant ir trenerį su prezidentu) fiasko.

Iškart po pralaimėjimo makedonams, ėmė sklisti kalbos apie kai kurių Sūduvos žaidėjų ketinimus palikti komandą. Nerijaus Radžiaus pasitraukimas buvo oficialiai patvirtintas kone kitą dieną. Oficiali versija – Nerijus Radžius baigia profesionalo karjerą. Ta proga Nerijus davė interviu, kurį aš pavadinčiau išmintingiausia vieša šneka per visą Sūduvos istoriją. Nerijus pasakė keletą dalykų, kurie tik patvirtino visokiausius internete sklandančius gandus ir kai kuriuos kai kurių žmonių išsakytus Sūduvos įvertinimus. Esu tikras, kad visi šį pokalbį skaitėte, tačiau siūlau tai padaryti dar kartą – juolab, kad ir aš norėčiau jį išssaugoti šiame bloge istorijos labui (deja, Sūduvos svetaine pasitikėti negalima, nes kiekvienas dizaino atnaujinimas į nebūtį nuneša visus tekstus, kurie svetainėje kybodavo anksčiau). Pokalbį pateikiu mažumą sutrumpintą, palikdamą tik pačias įdomiausias vietas:

Nerijau, rungtynės su „Turnovo“ buvo paskutinės tavo profesionalo karjeroje. Turbūt taip susiklostęs mačas yra ne pati maloniausia karjeros pabaiga?

Na, iš tiesų niekam nelinkėčiau tokiomis rungtynėmis pabaigti karjerą. Profesionalo karjerą baigiau, bet gyvenimas nestovi vietoje, viskas eina sava vaga – išgyvensime.

Kas nutiko, kad rungtynės baigėsi tokiu skaudžiu pralaimėjimu?

Mūsų žaidimą pakoregavo T.Radzinevičiaus pašalinimas iš aikštės, o esminė mūsų klaida buvo paskutiniame momente, kai teisėjas „pastatė“ 11 metrų baudinį. Žaidėjas tame epizode sužaidė labai vaikiškai ir kaip viskas susiklostė, žinome visi.  „Turnovo“ komanda nebuvo už mus pajėgesnė, nes tiek žaidžiant namuose, tiek išvykoje mes nenusipelnėme su jais sužaisti lygiosiomis. Nežinau, kodėl bet šiais metais „Sūduvai“ dažnai „sekasi“ taip sužaisti rungtynių pabaigas.

Kaip įvertintum tuos trejus su puse metų, kuriuos praleidai Marijampolės „Sūduvoje“?

Norėčiau padėkoti „Sūduvos“ vadovybei, kad man suteikė galimybę atstovauti šiai komandai, pasitikėjo manimi. Stengiausi kiek galėjau ir žaidžiau pagal galimybes, nors galėjo būti ir geriau. Klubui norėčiau palinkėti būti ambicingesniems, siekti aukštesnių tikslų, nebijoti rizikos. Manau, kad „Sūduvos“ klubo svajonė yra tapti Lietuvos čempionais, nes to dar nėra pavykę nuveikti. Taip pat linkėčiau, kad Marijampolės klubas vystytųsi ir taptų profesionalesnis negu yra dabar. Žinoma, klubo infrastruktūra yra puiki ir už tai jam galima uždėti didelį pliusą. Kiek teko matyti, ne visi Lenkijos klubai gali pasigirti tokiomis sąlygomis. Vis dėlto yra sričių, kur klubas gali tobulėti.

2013 metų sezonas tau asmeniškai buvo sėkmingas. Ar nemanai, kad praėjus, pavyzdžiui, mėnesiui laiko, nenustygsi vietoje kaip norėsis sugrįžti į aikštę?

Aš manau, kad taip ir bus, bet į aikštę grįšiu kaip mėgėjas. Šiam žingsniui aš ruošiausi nuo pat naujų metų, nes žinojau, kad mano sutartis galioja iki birželio pabaigos. Po to dar sutarėme su prezidentu, kad padėsiu komandai UEFA Europos lygoje. Žodžiu, neabejoju, kad po mėnesio vėl norėsis paspardyti kamuolį.

Turbūt būtų galima drąsiai sakyti, kad buvai tikro profesionalo pavyzdys jauniesiems „Sūduvos“ futbolininkas. Ko norėtum palinkėti jiems?

Nežinau, koks aš pavyzdys – didelis ar ne, bet visuomet stengiausi juo būti, elgesiu aikštėje ir už jos ribų rodžiau pavyzdį atsidavimu treniruotėse. Jaunimas turi patys stengtis tobulėti, žiūrėti į vyresnius žaidėjus, kalbėti, klausinėti kaip kas. Jaunimui, ypač „Sūduvos“, norėčiau palinkėti, visų pirma, kad jie patys užduotų sau klausimą, kuo jie nori tapti gyvenime – ar futbolininkais ar futbolas jų gyvenime yra tik, kaip sakoma, „for fun“. Profesionalus futbolas nėra lengvas. Jis susideda iš daug smulkmenų – režimas, mityba, miegas, poilsis, sunkus darbas treniruotėse. Kiekvienoje treniruotėje turi siekti gero rezultato.

2013-144

Apie karjeros pabaigą Nerijus Radžius jau senokai kalbėjo. Mes to laukėm kone po kiekvieno Sūduvoje jo praleisto sezono. Nerijus taip pat kalbėjo, kad norėtų karjerą baigti Sūduvoje. Tačiau futbolininkai retokai baigia karjeras vidury sezono. Nebent tai lemia gauta sunkesnė trauma. Todėl aš apie šį nutikimą pasakyčiau kitaip. Baigėsi Sūduvos ir Nerijaus Radžiaus sutartis. Ir Sūduva nusprendė, kad toliau jos pratęsti neverta. Tai buvo padaryta dėl to, kad Sūduva neturi ką Nerijui Radžiui pasiūlyti. Nerijus kalboje nėra įprastinių tokiais atvejais pareiškimų apie psichologinį nuovargį lošti futbolą, ligas ar norą veikti ką nors kitą. Priešingai, Nerijus kalba apie tai, kad mažumą pailsėjęs jis toliau tęs sezoną mėgėjų komandoje (viliuosi, kad tie “mėgėjų” klubai netikėtai nepavirs kita A lygos komanda).

Spėju, kad iš padorumo Nerijus sutiko su Murausko prašymu pažaist su makedonais, tuo tarpu Murauskas parodyti panašaus padorumo nemato reikalo. Kaip ir visais kitais panašiais atvejais. Kodėl taip sakau? Ogi todėl, kad paskutinius trejus metus Nerijus Radžius buvo vienas svarbiausių Sūduvos žaidėjų. Mes visi puikiai suprantame, kad fizinės galimybės ne visada Radžiui leido lošti maksimaliom apsukom, tačiau ko gero nebuvo nė vieno atvejo, kai šį žaidėją galėjome apkaltinti tinginyste, abejingumu ar atsidavimo komandos reikalams stoka. Sūduvos gyvenimas per šiuos metus buvo nelengvas ir banguotas, tačiau Nerijus Radžius nė karto neleido suabejoti jo, kaip profesionalo, požiūriu į žaidimą (nepaisant to, kad dėjosi už aikštės ribų).

Todėl ir sakau, kad Murauskui padorumo pritrūko. Nes su tokiais žaidėjais nėra išsiskiriama po rungtynių kažkokioj Makedonijoj. Su tokiu žaidėju dera išsiskirti namų stadione, prieš rungtynes padėkojant jam per mikrofoną ir suteikiant galimybę komandos gerbėjams padėkoti žaidėjui bent jau plojimais atsistojus. Deja, tokios elementarų padorumą demonstruojančios tradicijos Sūduvoje nėra.

Gerai. Palikim Nerijų ramybėje. Tikiuosi, jis žino, jog mes esame dėkingi už praleistus Sūduvoje metus, nors klubas ir nesuteikė mums galimybės tos padėkos pareikšti. Tiesą pasakius, mane nustebino tai, kad apie Radžiaus sprendimą palikti komandą (arba, tiksliau, komandos sprendimą atsisveikinti su Radžiumi) nebuvo ištarta nė žodžio iki rungtynių Makedonijoje pabaigos. Turiu įtarimo, kad būtent tas pralaimėjimas ir buvo galutinį sprendimą nulėmusi sąlyga. Galbūt dėl tos sumos, kurią Sūduva prarado iškritusi iš Europos lygos po pirmosios dvikovos.

Nerijaus Radžiaus paleidimas labai reikšmingas. Jokio kito žaidėjo paslaugų atsisakymas taip akivaizdžiai nebūtų parodęs apverktinos klubo būklės. Visų bėdų šaltinis – neabejotinai finansinis. Galim būti tikri, kad Sūduvos padėtis šiuo klausimu yra prasta ir neturi jokios galimybės pasitaisyti artimiausioje ateityje. Žinodami komandos prezidento pagirtiną norą gyventi “pagal realias galimybes” ir neprisidaryti skolų, mes ir galime pagrįstai įtarti, kad išsiskyrimas su Radžiumi signalizuoja fundamentalų “realių galimybių” sumažėjimą.

Kodėl? Todėl, kad Nerijus Radžius yra vienas svarbiausių žaidėjų šių metų Sūduvoje. Atsiprašau – buvo. Nepaisant to, kad komandoje trūksta kūrybiškų vidurio saugų ir iki Radzinevičiaus pasirodymo nebuvo nė vieno rimtesnio puolėjo, komanda įvarčius muša ir muša jų pakankamai daug. Deja, visi esminiai Sūduvos pralaimėjimai (įskaitant ir kai kurias lygiąsias) nutiko dėl apmaudžių klaidų gynyboje. Kaip taisyklė, tas klaidas atlikdavo Sūduvos gynybos jaunimas, todėl Nerijus Radžius šįmetinėje Sūduvoje buvo vienintelis faktorius, suteikęs komandos gynybos veiksmams bent šiokio tokio stabilumo ir patikimumo. Pernykštis sezonas Nerijui nebuvo pats geriausias, tačiau šiemet jis sulošė puikiai.

Tad nebelikus Nerijaus Radžiaus, mes galime būti tikri, kad ir taip sunkios gynybos bėdos taps dar rimtesnės. Gynybos veiksmams ir iki šiol trūko darnumo, o jaunų žaidėjų pozicinės klaidos leido priešininkams mušti įvarčius net ir tuomet, kai per rungtynes jie sugebėdavo tik pora progų sukurti. Už chaosą gynyboje, be abejo, atsakingas yra treneris. Tačiau dabar net sunku įsivaizduoti, kaip apverktinai atrodys Sūduvos jaunieji gynėjai, netekę vienintelio patyrusio kolegos.

2013-146

Atleisdama vidury sezono Nerijų Radžių komanda maksimaliai rizikuoja. Ji ne tik praranda galimybę pakovoti dėl trečios vietos, bet netgi rizikuoja netekti ir šiokius tokius šansus žaisti kitais metais Europoje suteikiančios ketvirtos vietos. Štai todėl ir sakau, kad Sūduvai – šakės. Todėl dabar ir galvoju, kad Tomas Radzinevičius komandoje žais nemokamai arba už simbolinį atlyginimą ir liks čia geriausiu atveju iki kitų metų vidurvasario. Nors greičiausiai yra dar blogiau. Greičiausiai Tomas apskritai jokios sutarties su klubu neturi ir loš Marijampolėje tik tam, kad neprarastų formos ir galėtų su šeima namie paatostogauti. O jei tik pasitaikys proga nerti į padoresnį klubą – jo komandoje iškart neliks. Ir pykti dėl to nėra nei reikalo, nei prasmės – jei komanda neturi ateities perspektyvos, tai ir negali tikėtis, kad čia liktų žaidėjai, kurie savo futbolininkų karjerose kokią nors perspektyvą dar mato.

Ir kas toliau? Ogi, velnias žino. Vienas mano labai gerbiamas Sūduvos mylėtojas ir šio blogo komentatorius, neseniai štai tokius žodžius parašė: “Nusileiskim ant žemės, Sūduva nesiruošia būti globaliu klubu ir po 20 metų stoti į vieną gretą su Barsa ar Bayernu. Sūduva yra Suvalkijos (provincijos) futbolo klubukas ir Murauskas stengiasi užtikrinti klubo tęstinumą, o esminis veiksnys tęstinumui yra skolų neprisidarymas ir gyvenimas pagal išgales. Nebus pinigų, bus komandos pagrindas kartais išsipagiriojantys, po darbo statybose pažaidžiantys vietiniai breivės, urbos ar bagdanavičiai. Bus pinigų – bus parankiota geresnių žaidėjų Lietuvos mąstu”.

Žiaurūs, labai žiaurūs žodžiai. Žiaurūs, bet ko gero teisingi. Ypač dėl to, kad iš esmės jiems pritaria ir Radžius, savo interviu tiesiai šviesiai rėždamas: Jaunimui, ypač „Sūduvos“, norėčiau palinkėti, visų pirma, kad jie patys užduotų sau klausimą, kuo jie nori tapti gyvenime – ar futbolininkais ar futbolas jų gyvenime yra tik, kaip sakoma, „for fun“. O juk šie žodžiai patvirtina visas tas fantastines istorijas, kurias raportavo šiame bloge jo skaitytojai marijampoliečiai, ne vieną kartą regėję Sūduvos jaunimą nelabai profesionaliems sportininkams derančiose situacijose.

Ir jei tai yra tiesa – tuomet man nieko kito nelieka, kaip dėti tašką ir uždaryti šitą blogą. Nes rašyti apie pagiriotų statybininkų savaitgalio futbolą yra pernelyg ekstravagantiška (juokai juokais, tačiau prie tokio sprendimo neišvengiamai artėju. Bet apie tai – kitą kartą).

Bėda ta, kad ir tokiu atveju visi galai man nesusiveda. Jeigu tai yra tiesa – nafig reikėjo statyti stadioną su maniežu ir treniruočių aikštynu? Įkaušę statybininkai ir sename stadione puikiai galėjo lošti. Nebent Marijampolės stadiono statybą traktuotume kaip kokį tipinį Zuoko stiliaus projektą, kai kas nors yra pastatoma vien dėl to, kad kai kas ta proga į kišenę įsimeta vieną kitą milijoną kokių nors pinigų. Nerijus Radžius savame interviu ir apie tai užsimena – giria klubą už tobulą infrastruktūrą ir linki profesionalesnio požiūrio į komandos valdymą. Profesionalesnio požiūrio “nei yra dabar”.

Beje, Nerijus Radžius taip pat linki didesnių ambicijų ir nebijoti rizikos. Ir vėl – labai protingi žodžiai. Juk kai žengi vieną žingsnį, reikia žengti ir antrą bei trečią. Kelio atgal nebėra. Čia aš apie tą patį – jei jau pirmas Lietuvoje nuo pamatų statai naują stadioną, tuomet išdrįsk su tuo pačiu užmoju ir komandą statyti.

Galimybių yra įvairiausių ir visai nebūtina baksnoti pirštais į didžiuosius ispanų, vokiečių ar anglų klubus, nes jų taikomi modeliai toli gražu nėra vieninteliai pasaulyje. Juk niekas ir nesitiki, kad Marijampolėje bus sukurta nauja Barselona, tačiau turėti pusėtino lygio komandą yra įmanoma. Deja, mūsuose visi futbolo klubo formavimo modeliai vis dar susiveda į vienintelį, kuris vadinasi “Lietuvos mastu turtingas dėdė su Lietuvos mastu neblogu maišu pinigų”. Visus kitus variantus nubraukia ne tik klubų valdytojai bei šeimininkai, bet ir mes patys. Visi mes kalbam apie tai, kad vietinio jaunimo ugdymas yra pernelyg brangus ir daug laiko reikalaujantis reikalas, todėl jo net pradėti neapsimoka (nors jei prieš dešimt metų kas nors šia kryptimi būtų padaryta, tai dabar gal ir kokių vaisių būtų. Bet kadangi pas mus viskas tik šnekom pasibaigia, tai ir po dešimt metų padėtis bus tokia pati). Visi šnekam, kad Lietuvos verslas pernelyg skurdus, todėl net neapsimoka ieškoti būdų, kaip išlaikyti klubą rėmėjų pinigais. Štai ir belieka vienintelis Murauskas, kuriam turim žemai lenktis ir dėkoti už tai, kad Sūduva apskritai egzistuoja.

Taip, Sūduvos finansuotojai per paskutinius 10-12 metų iš tikro užtikrino klubo vardo tęstinumą (ir, beje, čia ne tik Murauskui medalį kabint reikia). Ne tik užtikrino – komanda pasiekė tokių aukštumų, kokiose Sūduvos futbolas niekada dar nėra buvęs. Dar niekada į klubo sandelį nebuvo sukrauta tiek medalių ir taurių. Dar niekada Marijampolės miestuke nežaidė tokio lygio klubai, kokius Sūduva priėmė Europos taurėje.

Tačiau kyla jausmas, kad užtikrindami vardo tęstinumą, Sūduvos vadai sugriovė ką kita – suvokimą, kad vietos vaikinukams yra didžiulė garbė bei privilegija kovoti už savo miesto komandą. Dėl to ir šnekam apie profesionalumo trūkumą jaunų žaidėjų požiūryje į savo pasirinktą profesiją. Dėl to ir skauda širdį, kai matai, jog vietiniai ir užsienio legionieriai aikštėje labiau drąskosi nei Suvalkijos sūnus. Aišku, tiesa yra ta, kad tai nėra viena Marijampolės bėda. Tai – visos Lietuvos bėda, kurioje bėgant metams regioninio patriotizmo yra vis mažiau ir mažiau. Ir jei dar rinktinių nariai sugeba išstenėti šnekų apie tai, kad jiems yra “garbė lošti už Lietuvą”, tai jau seniai neteko girdėti, kad kokio nors klubo gimtojo miesto žaidėjai kalbėtų apie privilegiją prakaituoti savo miesto stadione ir nešti pergales savo miesto gerbėjams.

Nuo išvadų susilaikysiu. Mat labai jau beviltiškos jos gaunasi. Belieka laukti ir žiūrėti kas čia bus. Ir pasiruošti pačiam blogiausiam. Nes gali būti ir dar blogiau.

Metų interviu: Vidmantas Murauskas

Murausko “ataskaitiniai“ interviu yra ko gero vienintelė svetima medžiaga, kurią “perskelbiu“ savo bloge. Istorijos labui, taip sakant. Šiemet tekstas internete pasirodė gerokai anksčiau, nei skaitmeninėje Miesto laikraščio versijoje, tad kol kas pagrindinis šaltinis – oficialioji Sūduvos svetainė. Sūduvos prezidentą šį kartą klausinėjo pats redaktorius Vytautas Žemaitis, o pokalbis – kaip niekad ilgas. Konkrečios informacijos prezidento kalboje taip pat yra – ypač anksti šiais metais sužinojome nemažai pavardžių, kurių kitais metais Sūduvoje nebeliks. Tarp jų – nebebus ir Andriaus Urbšio, tad iš senosios kartos Marijampolės komandoje lieka vienintelis Vaidas Slavickas. O mistiškiausiai, be abejo, skamba prezidento žodžiai apie kažkokią draugystę su Ekranu ir Žalgiriu dar 2011 sezono pabaigoje, kuri, anot prezidento, ir nulėmė nesėkmingą šių metų sezoną. Miesto laikraščio redaktoriui šis reikalas matyt buvo aiškus, nes jokių papildomų prašymų paaiškinti tokį keistą prezidento teiginį nebuvo. Yra kaip yra. Sūduva pirmoji iš A lygos pradėjo skaičiuoti viščiukus. Greitai suskaičiuosim juos ir mes.  

>>>

„Sūduva“, kaip ir pernai, liko trečia, nors lygiai prieš metus interviu „Miesto laikraščiui“ sakėte, kad dabar jau buvęs komandos vyriausiasis treneris Virginijus Liubšys „labiau akcentavo  antruosius savo darbo metus (2012 – red. pastaba), kai sieksime ambicingesnių tikslų“, „tikiuosi, kad pagaliau komanda susikaus dėl Lietuvos čempionės vardo“. Kodėl nepavyko įgyvendinti šių siekių? Kai kalbėjau, kad sieksime aukščiausių tikslų, tikėjau, kad jų su tuometine komanda, treneriu galime pasiekti. Vėliau supratau, kad tai neįmanoma – aš galvoju, kad šių metų čempionatą pralaimėjome 2011 metų sezono pabaigoje. Negalima paskutinį ratą susibičiuliauti su vedančiomis komandomis Vilniaus „Žalgiriu“, Panevėžio „Ekranu“, o po to prieš jas kovoti.

Labai džiaugiuosi, kad šiemet išsaugojome trečiąją vietą. Tai yra vieni sunkiausiai iškovotų bronzos medalių „Sūduvos“ istorijoje, nors šiemet komandos biudžetas buvo didesnis nei praėjusiais metais.

Viena priežasčių ta, kad komanda kartais atsipalaiduodavo, todėl prarado taškų „lygioje vietoje“. Pavyzdžiui, lygiosiomis pasibaigusiose rungtynėse su „Šiauliais“  varžovai įvarčių deficitą likvidavo paskutinėmis minutėmis, nelaimėjome rungtynių su Gargždų „Banga“, kai kurių kitų. Vienu metu komanda „palaidojo“ tinkamą nusiteikimą kovoti. Kitas dalykas – šiemet labai sustiprėjo „Žalgiris“, Pakruojo „Kruoja“. Suprantu, kodėl su pastarąja  komandai sunku žaisti („Sūduva“ pralaimėjo pakruojiečiams trejas rungtynes, o vienerias baigė lygiosiomis – red. pastaba).  Antai paskutinės rungtynės su šia ekipa buvo lyg „Sūduvos“ derbis, nes „Kruojos“ starto sudėtyje buvo šeši žaidėjai, anksčiau atstovavę mūsų komandai – juos savo laiku atleido ar vienas, ar kitas treneris. Aišku, pritariant man, nes sutartis pasirašau arba nepasirašau aš. Šie futbolininkai nori parodyti, ko jie buvo verti, todėl natūralu, kad prieš savo buvusią komandą žaidžia ypač efektyviai.

Apginti titulą visomis išgalėmis siekė „Ekranas“. Gerbiu šią komandą. Nors ji sudėtimi nėra pranašesnė už kai kurias ekipas, tačiau joje susiformavęs nugalėtojų mentalitetas, kuris perduodamas iš kartos į kartą. To nėra „Sūduvoje“. Mano nuomone, šių metų čempionato galutinė lentelė – galvoju, kad čempiono titulą iškovos „Ekranas“ –  „sustatyta“ pagal komandų galimybes.

Ar turi pagrindo kalbos, kad klubo politika yra per daug „neišsikišti“, todėl pirmenybėse tenkinamasi antra trečia vietomis? Apie tai net nesu galvojęs. Aš jau apie dešimt metų futbole, šeštą sezoną iškovojome medalius ir visada siekiau, kad komanda nugalėtų. Bet, kaip minėjau, yra tam tikros galimybės. „Išsikišti“ norisi, nes Lietuvos pirmenybių nugalėtojas uždirba tam tikrą sumą pinigų. Kodėl jos nenorėti? Aš tikrai noriu.

Įpusėjus sezonui atleidote V. Liubšį, komandai vadovauti pakvietėte Darių Gvildį… Rengiantis šių metų čempionatui su V. Liubšiu buvome sutarę suformuoti 12–13 žaidėjų ekipą, o prireikus papildymo remtis trimis keturiais Marijampolėje išugdytais „Sūduvos“ dubleriais. Apie tai vyriausiasis treneris net kalbėjo viename interviu, duotame pasibaigus 2011 metų sezonui. Tačiau tikrovė pasirodė kitokia:  vyriausiasis treneris nuolat skundėsi, kad neturi žaidėjų, visiškai ignoravo marijampoliečius. Tai viena pagrindinių priežasčių, paskatinusių nutraukti sutartį su V. Liubšiu.

O Darių Gvildį seniai pažįstu, kadangi jis žaidė „Sūduvoje“, yra suvalkietis iš Vilkaviškio – ten augo, lankė mokyklą. Man tai svarbu. Galima turėti labai gerų žaidėjų, bet šiek tiek turi būti ir patriotizmo. Suprantama, naujasis treneris turi mažai patirties. Bet neturi ir blogos, o geros mokydamasis gali įgyti.

Kodėl klubas pardavė (išleido) į kitas komandas perspektyvius, Marijampolėje ugdytus vartininkus Armantą Vitkauską ir Saulių Klevinską, jaunąjį Tomą Švedkauską? Žaidėjai tam tikrus įsipareigojimus klubui turi iki 23 metų. S. Klevinskas išėjo vėliau, kai baigėsi jo sutartis. Išėjo ieškoti, kur geriau, ir rado. Tuo esu patenkintas, nors kubui iš to naudos nebuvo. Suprantu, kad atstovauti vienam klubui 10 arba daugiau metų yra sunku, apima tam tikra melancholija. Tikiu, kad S. Klevinskas dar saugos „Sūduvos“ vartus, kai, tarkime, sulauks 32 – iejų ar daugiau metų.

A. Vitkauskas pareiškė norą išeiti dar galiojant sutarčiai. Jis buvo nepatenkintas antrojo vartininko statusu. Aš sutikau jį išleisti. Kadangi Armantas, dar nesulaukęs 23 metų, perėjo į „Žalgirį“, šiam klubui pateikėme pretenziją dėl kompensacijos už savo išugdytą žaidėją. Kol kas pinigų negavome, matyt, laukia juridinis ginčas.

T. Švedkausku, žaidusiu šalies septyniolikmečių rinktinėje, susidomėjo Italijos „Fiorentinos“ klubas. Jam jaunąjį vartininką išnuomojome metams nemokamai su teise išpirkti, iš karto aptarę kiek tai kainuos. Jis gerai pasirodė atstovaudamas „Fiorentinos“ dublerių ekipai, tačiau pinigų už išpirką nesulaukėme. Tada T. Švedkauską panoro įsigyti Italijos „Romos“ klubas. Sandėris įvyko, už vartininką gavome tam tikrą pinigų sumą. Dabar Tomas saugo „Romos“ dublerių vartus, yra antras trečias pagrindinės sudėties vartininkas, visą laiką registruojamas rungtynėms. Tai džiugina ir „Sūduvos“ žaidėjus, ir trenerius, ir mane – klubo prezidentą.

Ar jis kartais nurodo vyriausiajam treneriui, kokius žaidėjus leisti į aikštę starto sudėtyje, ką keisti? Ne. Pavyzdžiui, vadovaujant D. Gvildžiui nė karto nesilankiau žaidėjų persirengimo kambaryje,su jais nebendravau per rungtynių pertraukas, po susitikimų. Aišku, aš domiuosi komanda, bet tai vyksta kiek kitaip. Gink, Dieve, nieko nenurodinėju dėl startinės sudėties, keitimų. Treneris, likus dienai kitai iki rungtynių, man papasakoja, ko komanda siekia, kokie žaidėjai serga, kas gali žaisti. Tai normalu, juk aš atlieku darbdavio funkcijas. Po to, kiek suprantu, stebiu, ar trenerio sumanymas pavyksta.

Kaip vertinate besibaigiančias pirmenybes, kas nudžiugino, nuvylė? Nuvylė, kad neįvertinome galint iš pirmenybių pasitraukti Vilniaus REO komandą. Jeigu ji būtų bankrutavusi anksčiau, šalies čempionės titulas atitektų „Žalgirio“ komandai. Džiaugiuosi, kad įpusėjus čempionatui atsigavo Klaipėdos „Atlantas“ – puiku, kad uostamiestis turi savo ekipą aukščiausioje lygoje. Ir labai gaila, kad tokios komandos nėra Kaune. Kuo daugiau stipresnių klubų lygoje, tuo geriau ir mums. Kadangi kyla bendras futbolo lygis, kiekvienas žaidėjas turi atitinkamai pasitempti.

Tačiau Europos masteliu Lietuvos futbolas yra žemo lygio. Galvoju, dėl to, kad labai rimtų klaidų padaryta futbolininkų rengimo sistemoje. Mes galime vieną kartą „iššauti“, pavyzdžiui, „Sūduva“ šių metų Europos lygos turnyro rungtynes Serbijoje baigė lygiosiomis, žaidė garbingai, tačiau namie serbai mus suvyniojo kaip „šiltą vilną“. Vis tik šiokį tokį pagerėjimą įžvelgiu: atsiradus Marijampolės maniežui, dirbtinės dangos aikštėms daugelyje miestų, sezonas tęsiasi gerokai ilgiau, yra kur treniruotis žiemą. Tai jau duoda tam tikrų rezultatų. Antai į Italijos komandų peržiūrą išvyko du 1997 metais gimę „Sūduvos“ futbolininkai.

Kaip įsivaizduojate „Sūduvą“ kitą sezoną? Liks tas pats vyriausiasis treneris su sąlyga, kad mokysis –  jis po dviejų metų turi gauti  tarptautinę trenerio licenciją. Toliau atstovauti „Sūduvai“ atsisakė Andrius Urbšys, sutartys baigiasi su Valdemaru Borovskiu, visais trimis vartininkais, vienam jų  – Pavelui Davidovui pasiūlėme likti. Vasarą baigiasi Ričardo Beniušio, Povilo Lukšio ir Nerijaus Radžiaus sutartys. Tarsimės, ar nereikėtų jų nutraukti, nes sezonas jiems nebuvo sėkmingiausias. Komandoje lieka Marius Šoblinskas, Karolis Chvedukas, nors norėčiau, kad pastarasis išvyktų į aukštesnio lygio komandą, ten daugiau uždirbtų, ir mūsų klubui būtų naudos. Dar dvejus metus galioja Rafaelio Ledesmos sutartis, tačiau brazilu domisi ne viena ekipa, gali būti, kad jis išvyks, jei tai bus naudinga žaidėjui ir „Sūduvai“. Žais prie komandos šią vasarą prisijungęs Nerijus Valskis, Valentinas Baranovskis. Branduolys yra. Visa kita paaiškės vėliau. Siekiame, kad komandą papildytų kuo daugiau dublerių, žinoma, jei jie įrodys to esą verti.

TITANIKAS VARDU SŪDUVA

Chm. Dabar derėtų rašyti arba apie trenerio atleidimą, arba apie laukiančią lemiamą kovą Daugpilyje. Bet, taip sakant, plunksna neklauso nors tu ką. Gerai, gerai – kokia ten plunksna, klaviatūros mygtukai rašyti apie Sūduvą apskritai nebenori. Gal reikia skelbt atostogas iki kito sezono pradžios? Juolab, kad ir taip jau žmonės man pokštauja apie tai, jog tuoj manęs į stadioną nebeįlesi. Ech, niekur nedingsi. Kad ir kaip nesinori, savo metraštininko pareigą reikia atlikt. Renkuosi trenerio klausimą, nes po trenerio išspyrimo iš komandos, pasirodymo Europos lygoje baigtis nelabai aktuali tapo. Juolab, kad pati komanda vietoje to, kad pasakotų ko ir kokiom priemonėm sieks šią savaitę Daugpilyje, užsiėmė savo klasikiniu ir jau seniai nusibodusiu piaru – pasigauti Marijampolėje stovyklaujančio užsienio klubo trenerį ir priversti jį papasakoti, kokios nuostabios Marijampolėje yra sąlygos puoselėti futbolo žaidimą. O iš Jagellonia trenerio pareiškimo apie tai, kad Lietuvoje treniruotis geriau, nes ne taip karšta, net išraitė tokį straipsnio pavadinimą (Valio! Marijampolėje geriau nei Ispanijoje!!!), kad jį net žiniasklaida pasigavo. Aišku, būtų dar nuostabiau, jei Sūduvos piaro specai bent jau Jagellonia pavadinimą toje antraštėje be klaidų parašytų. Gerai, paliekam gramatines klaidas lietuvių kalbos mokytojams ir apžiūrėkime, ką turime trenerio klausimu šiai dienai.

Taigi, štai kokius faktus šiandien turim (čia, aišku, omeny turiu faktus, kurie yra išlindę į viešąją erdvę).

Pirma, Sūduva atleido trenerį Virginijų Liubšį, iki kurio kontrakto su komanda pabaigos buvo likę dar pusę sezono. Taigi, šis treneris Sūduvą treniravo kaip niekad ilgai – net pusantrų metų. Aišku, „Sūduva atleido“ yra tik toks mandagus posakis, kurį kultūringai pakartojo visas negausus futbolo žurnalistų būrelis. O mes puikiai žinom, kad Sūduva neturi nei kokios nors ten valdybos, nei kokių nors direktorių tarybos. Apie komandos valdymo struktūrą mes neesame nieko girdėję. Tad jokie „Sūduva atleido“ mūsų neapgaus. Mes visi puikiai žinom, kas Sūduvoje samdo ir atleidžia.

Antra, buvo pateikta klasikinė atleidimo priežastis. Čia kaip skyrybas įregistruojant dažniausiai rašoma „nesutapo charakteriai“, taip ir futbolo komandų trenerius atleidžiant paprastai sakoma „netenkino rezultatai“.

Trečia, nieko doro nebuvo pasakyta apie galima pamainą, tik burbtelėta, kad Sūduvoje ir taip yra du treneriai, kurie skyles ir pakamšys. Pats treneris taip pat liko korektiškas ir nieko nekomentavo. Tik pasidžiaugė, kad šiais metais netikėtai galės vasarą paatostogaut.

Ketvirta, šen bei ten internetiniai komentatoriai pažėrė keletą miglotų gandų-paskalų. Tai jau išėjo eterin ir į mūsų mąstymo aparatus pateko, tačiau mes puikiai suprantame, kad nepatvirtintais dalykais šimtu procentų tikėti nevertėtų. Į šį skyrelį patenka teiginys, kad nuosprendis Liubšiui buvo pasirašytas po pralaimėjimo Ekranui. Gal ir taip – tai, kad Liubšys nepasirodė spaudos konferencijoje po pralaimėjimo Daugpiliui lyg ir patvirtina tokį teiginį. Žymiai įdomesnė, be abejo, buvo mestelėta žinia apie tai, kad „jūs nežinote, kas dėjose komandos rūbinėje prieš rungtynes su Daugpiliu ir jų pertraukos metu“.

Papildomas faktas galėtų būti, berods, po pirmo rato eterin išėjęs Prezidento interviu, iš kurio galėjai įtarti, kad trenerio dienos – suskaičiuotos. Tiksliau – tame interviu buvo aiškiai pasakyta, kaip Prezidento manymu treneris turėtų dirbti ir kokiu principu formuoti iš turimų resursų komandą. Prezidento vizija gan aštriai prieštaravo šio sezono Sūduvos konstravimo būdams. O kadangi nieko ypatingo nenutiko ir po interviu – galima spėti, kad treneris Prezidento norų nelabai paisė.

Štai tokie faktai. O dabar – jų vertinimas.

Be abejo, Sūduvos gerbėjus šis Prezidento sprendimas iškart susikirstys į dvi grupes. Vieni plos katučių, nes jie, kaip ir Prezidentas, rezultato nori iškart ir jei to rezultato nėra be trenerio jie nemato kito kaltojo. Kiti – eilinį kartą stebėsis ne tiek pačiu atleidimu, o tuo kaip ir kada tokie sprendimai yra priimami. Taigi, du požiūriai, dvi stovyklos.

Manau, nieka iš jūsų nesistebės, kad aš priklausau antrųjų būriui. Tokia yra mano pozicija. Ir siūlyčiau dėl to nepykt, o argumentuotai padiskutuot komentaruose. Kiekvienas turi teisę į savo personalinę nuomonę (aišku, aš vienintelis turiu „eterį“ savo nuomonei paviešinti).

Gerai, bandau analizuot.

Liubšio atėjimas į Sūduvą buvo įvertintas tik teigiamai. Nes prieš tai Sūduvoje trenerių klausimas buvo sprendžiamas labai drąstiškai ir chaotiškai. Per šio blogo egzistavimo laiką Sūduvą treniravo penki treneriai, trys iš jų buvo atleisti vidury sezono, o du iš jų iš trenerio asistento vyriausiuoju treneriu tapo atleidus vyr. trenerį. Per tą laiką Sūduva nė karto neliko be medalių. Tačiau kaskart būdavo tikimasi aukso ir dėl to, kad aukso nebūdavo, vieninteliu kaltuoju būdavo paskelbiamas treneris. Komandos administracija ar žaidėjai per galvas negaudavo niekada. Negavo jie jokių viešų pastabų ir šį kartą. Vieninteliu demonu, dėl kurio „kaltės“ skęsta Sūduvos laivas buvo paskelbtas Virginijus Liubšys.

Jūsų vertinimai šio blogo komentaruose taip pat pasiskirstė į dvi grupes. Vieni kalbėjo amžiną tiesą – už komandos išvaizdą ir pasiekimus visų pirma yra atsakingas treneris. Čia viskas aišku. Tokia yra futbolo taisyklė. Kiti kalbėjo apie realybę – apie tai, kad su žaidėjais, kurie kone kiekvienas rungtynes žaidžia pėsčiomis ir daro galybę elemenatriausių klaidų joks treneris rezultato nepasiektų. Geriausia šio požiūrio išraiška – tas klasikinis Liubšio „arčiau“, kurį jis kiekvienose rungtynėse be apčiuopiamo rezultato pusantrų metų šaukė besiginantiems Sūduvos žaidėjams.

Taigi, Liubšio pasirodymą Sūduvoje galima įvertinti trimis būdais.

Pirmas. Liubšys yra blogas treneris. O jo pasiekimai su Ekranu ir Vėtra yra atsitiktinumas, lemtas ne trenerio sugebėjimų, o kokių nors kitų aplinkybių. Nežinau kaip jums, bet man šis kelia atrodo sunkiai tikėtinas.

Antras. Liubšys yra geras treneris. Tačiau kažkas nesuveikė tarp jo ir Sūduvos žaidėjų. Arba Sūduvos futbolo tradicijos. Kartais taip nutinka ne tik futbole, bet ir bet kurioje kitoje srityje – atrodytų puikus specialistas neranda sau vietos naujam kolektyve, nors ankstesniame veikė puikiai. Puikiai veikia ir perėjęs į kitą kolektyvą. Tokie mistiniai dalykai kartais nutinka ir jie visiems parankūs, nes čia kaltųjų kaip ir nėra.

Trečia. Liubšys yra geras treneris, tačiau Sūduvos valdymo tradicijos sutrukdė šiam treneriui įgyvendinti komandoje savo įprastinius planus ir pasiekti to, ką jis pasiekdavo su ankstesnėmis savo komandomis. Labiausiai link tikėjimo šiuo teiginiu veda rudimentinė Sūduvos vadyba, keistoki komandos komplektavimo pricipais (jais stebimės kasmet) ir tos šnekos apie paslaptingus dalykus, kurie dėjosi komandos rūbinėje per rungtynes su FC Daugava.

Rinkitės tą kelią, kuris jums yra parankiausias. O aš esu linkęs balsuoti už trečią variantą. Be abejo, jokių įrodymų aš neturiu, nes ir komandos viduje neturiu nei ausų, nei akių. Sąmoningai neieškau tokių kontaktų ir šnipinėjimu užsiimti neketinu. Tačiau ir to, kas prasprūsta į viešumą yra per akis, kad galėtum nuogastauti.

Aš net nekeliu klausimo apie trenerio tinkamumą ar sugebėjimus. Mat jei esi linkęs pritarti trečiajam Liubšio atleidimo aiškinimui, treneris čia apskritai ne prie ko. Kad ir ką jis darytų, pasisekti jam tiesiog negali. Geriausiu atveju, išorinės aplinkybės gali susiklostyti taip, kad komanda nei iš šio, nei iš to pasiektų geresnių nei racionaliai galėtum tikėtis rezultatų. Sakyčiau, panašiai buvo Jarmalavičiaus laikais – komanda lošė beviltišką futbolą, tačiau aplinkui buvo tokia suirutė, kad pavyko laimėti ir taurę, ir sidabro medalius.

Trenerio keitimas vidury sezono – nieko naujo ar labai ypatingo šiuolaikiniame futbole. Net A lygoje šiais metais Virginijus Liubšys yra trečiasis sezono nebaigęs treneris. Turint omeny, kad lygoje lošia 10 komandų, iš kurių dvi apskritai nelabai turi už ką trenerių samdytis – ne toks jau ir prastas „rezultatas“. Tačiau pirmaisiais dviem atvejais trenerio keitimai ypatingų diskusijų nesukėlė, nes ten buvo akivaizdūs „upgrade“ atvejai. Komandos sezonus pradėjo su silpnesniais treneriais ir kai rezultatai nebuvo pozityvūs, minėti treneriai buvo pakeisti didesnės kompetencijos turinčiais žmonėmis.

Kitas niuansas – tik trenerį atleidus Sūduvai imta prisiminti godotinus Romanovo ir Abramovičiaus trenerių keitimo įpročius. Manau ir pats kvailiausias žmogus supranta tokio lyginimo prasmę – visais atvejais kalba eina apie autoritarinį valdymą. Tačiau šie lyginimai turi ir gilesnių prasmių, iki kurių nelabai stengiamasi prisikapstyt. Juk ne šiaip sau ryškiausi šio valdymo modelio atstovai – personažai iš post-sovietinės eros ir post-sovietinių šalių. Jie tarsi atstovauja tam tikra metalitetą, iš kurio plaukia ir tam tikra verslo valdymo filosofija, ir požiūris tiek į darbuotoją konkrečiai, tiek į žmogų apskritai.

Tingiu išvedžiot ir dar pora puslapių argumentų rašyt. Todėl pasakysiu tiesiai šviesiai – šis valdymos modelis man primena vergovės laikus. Kur vienam galingam valdovui dirbo tūkstančiai beteisių ir bevardžių baudžiauninkų. Tai yra valdymo modelis, kuris neturi jokių skrupulų savo požiūryje į beveidę „darbo jėgą“ – vienas vergas gali laisvai būti pakeičiamas kitu vergu. Jų juk yra tūkstančiai. Galų gale, vienas vergas gali būti išmestas už borto be jokios priežastie – tiesiog dėl to, kad taip panoro jo šeimininkas.

Juokai juokais, tačiau didžiausia bėda, kuri iš tokios verslo sistemos išplaukia – tai gyvenimas be racionalių argumentų ar taisyklių. Sistema veikia valdoma nenuspėjamo imperatoriaus – kai jam šauna į galvą mintis, visa sistema privalo ją įgyvendinti nekeldama klausimų. Manau, visi sutiks ir su tuo, kad šiuolaikiniame pasaulyje toks valdymo modelis nelabai turi ateities. Tiksliau, to modelio ateitis priklauso nuo šeimininko užgaidos.

Kai Romanovas nusprendė neberemti FBK, iškart paaiškėjo, kad klubas neturėjo apkritai jokios vizijos, jokio alternatyvaus veikimo modelio ar net žmonių, kurie turėtų bent šiokių tokių minčių. Jis žlugo tą pačią akimirką, kai jo „šeimininkui“ tapo nebeįdomus. Ir kaip čia neprisiminsi vieno įspūdingo to paties Romanovo paatviravimo. Pamenu, atleidęs iš Kauno Žalgirio vieną trenerį, šis verslininkas žurnalistams pareiškė, kad žmona rekomendavo jam to trenerio net nesamdyti, nes jis – žmonos požiūriu – buvo „nehorošy čelovk“. Ir tuomet verslininkas pasigailėjo, kad tą kartą žmonos nepaklausė. Tiesiog įspūdinga verslo valdymo logika.

Tai va. Jei norit – jūs man paaiškinkit, kodėl šalia mūsų mylimo Prezidento vardo vis dažniau minimi anuodu rusiškosios sporto vadybos gigantai? Gal dėl to, kad niekada nebūdavo jokių komentarų iš komandos pusės apie tai, kodėl taip staiga ir netikėtai būdavo atleidžiamas vienas ar kitas treneris? Gal dėl to, kad ir šį kartą, paklaustas apie galimus kandidatus pakeisti Liubšį, Prezidentas tiesiog atšauna: „komandoje yra dar du treneriai“. Tik tiek – jokių vardų, jokių pavardžių. Vieną vergą išmečiau, bet yra dar kitų vergų, kurių vardai ar pareigos niekam nerūpi. Štai ir laužo galvas gerbėjai forumuose, ką čia Prezidentas Sūduvos Vyr. Treneriu ketina šį kartą „pastatyt“ – Ramoną ar Dvarecką.

Beje, stebint pastarųjų 4-5-erių metų trenerių atleitimo-samdymo viražus, nori nenori susidaro įspūdis, kad lengviausiai ir ilgiausiai Sūduvoje išgyvena treneriai, kurie negarsėja kova už savo nuomonę ir poziciją. Tokie, kurie bevelyja tyliai sau tūnoti ir tikėtis, kad gal ims ir pasiseks kokį rezultatą pasiekt. O tie, kurie Lietuvos futbole turi šiokį tokį autoritetą ir savo nuomonės formulavimo bei pareiškimų istoriją, išlekia iš komandos vidury sezono lyg kokie kamščiai iš šampano butelio.

Tokios tokelės. Prisipažinsiu, mane Liubšio atleidimas totaliai išmušė iš vėžių ir visiškai sugadino ilgąjį savaitgalį. Liūdino ne atleidimo faktas, o būdas. Šeimininkas supyko ir ėmė bartis bei lėkštes daužyti. Kad ir ką man kalbėtų apie nesėkmingą Liubšio darbą Sūduvoje, aš vis tiek nesuvokiu, kaip galima tikėtis pagerint komandos išvaizdą vidury sezono išmetant tokio lygio trenerį? Net nepabandžius, pavyzdžiui, radikaliau pakoreguoti sudėties? Juk ne šiaip sau chebra forumuose svarsto ne apie tai, kokio trenerio dabar Sūduvai reikėtų, o apie tai, kokie treneriai šiuo metu neturi darbo. Tad jei ir bus imamas naujas treneris iš šalies, akivaizdu, jog tai bus tas, kuris sutiks kišti galvą į šitą kilpą. Vadinasi, sprendimas atleisti Liubšį yra padarytas „ant karštųjų“, nė negalvojant apie padarinius. Tai yra „atpirkimo ožio“ atleidimas – kai negali pats savęs atleisti, belieka susirasti tą, ant kurio galėtų būti išlietas visas nepasitenkinimas ir rūstybė.

Ir dar. Jūs man pasakykit, aš čia susapnavau ar iš tikro kažkur skaičiau, kad Sūduva planuoja ir vėl kinų į komandą užsivežt?

Laukiam: Sūduva – Tauras

Toks tas Tauro gyvenimas. Vaizdelis iš paskutiniųjų Tauro rungtynių su Kruoja. Nuotrauka – Tauro klubo.

Važiuojam toliau. Atvirai pasakius, Tauro reikalais šį kartą rimčiau pasidomėt laiko neturėjau, bet nelabai ten ką kol kas ir yra domėtis. Tauro laukia sunkus ir pakankamai liūdnas sezonas. Šią realybę atspindi ir situacija Tauragės stadione – kadaise pretendavęs į vieną lankomiausių stadionų lygoje, šiandien jis varžosi su tais, kurie futbolo mylėtojų renka mažiausiai. Taurą palikim Taurui ir jo italams – mums savų reikalų per akis.

Futbolo.tv pagaliau patalpino Sūduvos rungtynių Panevėžyje įrašą, tai aš jį ir prasukau vietoje įprastinio susipažinimo su artimiausio varžovo paskutinėmis rungtynėmis. Varžybos su Ekranu, Žalgiriu yra tarsi kertiniai sezono taškai, kurių metu yra fundamentaliai patikrinama komandos būklė. Kiti liūdnesni išvadų darymo punktai nutinka po nesėkmingų rungtynių su silpnesniais varžovais. Šio sezono pradžioje turėjome daugybę galimybių ir vieniems, ir kitiems.

Šiaip jau, galvoju, ką nuveikia Sūduvai šis blogas ir ko neturi nė vienas kitas futbolo klubas Lietuvoje – jis maksimaliai sureikšmina kiekvieną komandos pasiekimą ar nesėkmę. Ko gero nė vieno klubo nutikimai nėra taip smarkiai, tiesiog po kaulelį išnarstomi. Dėl to, nori nenori, mažumą užsiaštrina kiekvienas ryškesnis sezono momentas. Štai tokiu būdu po kelių pastarųjų Sūduvos nesėkmių mes čia pasiekėme šiokį tokį dugną, kurį būtų galima apibendrinti štai tokiais žodžiais: „ech, visiškas šūdas, sezonas ir vėl prarastas“. Emocijos yra gerai, tačiau perspausti taip pat neverta. Sūduva pateko į šiokią tokią duobę, tačiau mūsų komandos reikalai tikrai nėra tokie beviltiški, kaip galėtų pasirodyti prašalaičiui, paskaičiusiam rungtynių su REO ar Ekranu komentarus. Niekas dar neprarasta – net ir tie nelemti aukso medaliai. Juolab, kad Sūduva tikrai nėra vienintelė lygos komanda, kuriai sezono pradžia ypatingai banguota gavosi.

Tai štai – rungtynės su Ekranu man nepasirodė beviltiškos. Greičiau atvirkščiai. Man jos parodė (žinau, ne vienas juoksis iš tokių žodžių), kad komanda yra teisingame kelyje – tiesiog tas kelias šiek tiek slidus pastaruoju metu tapo ir kreivokas. Bet jei vėl pavyktų ant greitkelio peršokt – šiame sezone dar daug ką gražaus galima nuveikt.

Kodėl taip sakau? Ogi todėl, kad bent jau pirmas kėlinys Panevėžyje buvo visai geras. Suprantu, kad žiūrėti rungtynes žinant rezultatą ir praėjus porai dienų po jų yra visai kitas jausmas nei stebėti jas gyvai, tačiau toks žiūrėjimas kaip sykis suteikia galimybę blaiviau įvertinti komandos išvaizdą.

Nebuvo Sūduva už Ekraną prastesnė. Ekranas lošė taip, kaip ir spėjome – lėtai ir masyviai. Tiesiog pamažu laukė savo momento. Sūduva irgi lošė teisingai – bandė Ekraną spausti aikštės viduryje, o patys atakuoti mėgino kuo skubiau, dažnai centrą aplenkdami. Klaidų ir techninio broko abi komandos darė tiek pat, o kurios iš jų atakos bent jau pirmame kėlinyje buvo pavojingesnės – čia dar galima būtų diskutuoti. Pradinėse atakos stadijose Sūduva kamuolį cirkuliavo neblogai ir visai sėkmingai. Greičio, o ypač tikslumo pritrūkdavo paskutinėse stadijose. Tačiau toji ataka pirmomis minutėmis, kai vienas prieš vieną buvo išvestas Lukšys buvo atlikta kaip iš vadovėlio.

Tiesiog lošiant su Ekranu tokias atakas privaloma baigti įvarčiu, nes nuo to gali priklausyti rungtynių baigtis. Negali sakyt, kad Sūduvos atakos buvo vienodos ir nuobodžios – buvo naudojami abu kraštai, buvo judesio per centrą, buvo tolimų smūgių. Didžiausia problema, sakyčiau, buvo netikslūs paskutiniai pasai, turintys išvesti žaidėją į smūgio poziciją (aišku, galima šitą reikalą interpretuoti ir kitaip – kad tiek smūginiai žaidėjai užsiimdavo ne visai teisingas pozicijas).

Ir aš čia matau vieną vienintelę priežastį, lėmusią tai, kad įvarčio Sūduva taip ir nepasiekė. Psichologija. Mano manymu, komanda yra praradusi pasitikėjimą savo jėgomis, o tai veda prie neryžtingumo, kuris ir lemia tą pusės sekundės pavėlavimą paskutinės atakos stadijose. Pirmąsias rungtynes su Ekranu dėl to Sūduva ir laimėjo – nes užsidegimas, tikėjimas ir adrenalino varoma energija leisdavo sekundės dalimi aplenkti priešininkus. Ko gero tik taip Ekraną ir gali aplošt. Juk ši komanda tikrai nerodė kokių nors stebuklų ar nepaprastai gražaus žaidimo. Ekranas iš tikro lošia gan nuobodų futbolą. Tačiau, kaip ir buvo jau ne kartą pasakyta, Ekranas turi būrį individualiai labai galingų žaidėjų (A lygos masteliu matuojant), kurie vien dėl to gali išnaudoti net ir mažiausias galimybes ir taip nulemti rungtynių baigtį. Sakyčiau, kad tokie buvo abu Ekrano įvarčiai. Ne tiek iš žaidimo tendencijos išplaukę, kiek nulemti individualaus kai kurių žaidėjų pranašumo konkrečiose žaidybinėse situacijose.

Štai pirmas įvartis buvo įmuštas po serijos nesėkmingų rikošetų – bet jis ir buvo įmuštas todėl, kad Velička tame chaose susigaudė greičiau už priešininkus. Smūgio kokybės iš šio žaidėjo taip pat neatimsi – net jei filmuotoje medžiagoje tas smūgis ir atrodė panašus į tokį, kurį vartininkas galėtų gesinti. Tokio žaidėjo kaip Slavickas trauma tokio lygio rungtynėse taip pat gali turėti lemiamos įtakos galutiniam rezultatui. Sūduva šias rungtynes pralaimėjo 56 minutę, kai vienas po kito buvo įmušti du įvarčiai. Lošiant su Ekranu tokioje situacijoje reikia išskirtinės stiprybės, kad rungtynių baigtį galėtum apverst aukštyn kojom.

Taigi, Sūduva pralaimėjo ne žaidimu, o psichologija. Vadinasi – susitvarkius psichologiją, galima būtų tikėtis ne tik žaidimo pagerėjimo, bet ir žymiai geresnių rezultatų. Mūsų komanda turi patikėti, kad ji gali laimėti bet kada ir prieš bet ką. Nes taip ir yra – tai yra tiesa. Tačiau, kai yra abejonių, kai yra baimės dėl galimo neigiamo rezultato, tuomet nėra ko stebėtis, kad žaidėjai neįmuša išėję vieni prieš vartininką. Ne sugebėjimų jiems trūksta, o ir tie vartininkai nėra tokie futbolo galiūnai, kurių pergudraut neįmanoma. Tiesiog tokiose situacijose tikėjimas savimi, ryžtas ir maksimalus noras pasiekti rezultatą neretai yra svarbesni už objektyvias situacijos aplinkybes.

Štai taip. Tauras yra tinkama komanda išlieti susikaupusį pyktį. Tačiau galvoti, kad Tauras yra ta komanda, su kuria Sūduva gali susigrąžinti pastikėjimą yra klaidinga. Pasitikėjimas sugrįš tuomet, kai Sūduva įveiks savęs vertą varžovą. O jo – greitai sulauksime. Ketvirtosios rungtynės su Žalgiriu – ne už kalnų.

Yra dar vienas klaustukas, kuris iškilo pastarosiomis dienomis kartu su Sūduvos prezidento kalba. Kiek komandoje žaidėjų – 13 (anot trenerio) ar 24 (anot prezidento)? Mintis čia paprasta – Sūduva visiškai neišnaudoja savo jaunųjų kareivių. Šioji diskusija netgi išprovokavo vieną rimčiausių blogo komentuotojų, ponulį Varvalą, apsilankyti Sūduvos dublerių rungtynėse ir įvertinti padėtį gyvai. Jo verdiktas buvo kaip visada tiesus ir negailestingas – iš visos komandos Varvalas paminėjo tik Breivę, kaip įmanomą kandidatą į pagrindinę sudėtį. Buvo nepaminėtas net Beniušis, kuris, dėl kažkokių priežasčių gavo palakstyti vieną kėlinį kartu su dubleriais. Apie Beniušį juokauju, tačiau Varvalo vertinimo verta paklausyti.

Kaip bebūtų, Vidmanto Murausko pareiškimas šiuo klausimu buvo labai aiškus. O ar komandoje po jo kalbos nutiks kokių nors pokyčių ko gero galėsime pamatyti jau šį šeštadienį. Tauras yra viena iš tų komandų, su kuriomis mažiau patyrusius žaidėjus galima drąsiai leist į aikštę.

Taigi, laukiam eilinių čempionato rungtynių, kurios ir vėl yra labai svarbios. Nes tris taškus imti būtina. Kruoja lipte lipa ant kulnų, Ekranas su Žalgiriu – tolsta. Būtų labai nesmagu šiuos du klubus paleisti toli į priekį sezonui dar neįpusėjus. O komandai belieka palinkėti ramaus padėties apmąstymo, bet sklandaus sugrįžimo į pergalių taką.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1 189 167 hits