Posts Tagged 'Nerijus Valskis'

Trečio rato pabaigtuvės

2014-140

Skaičiai ir vardai. Trečias ratas pasibaigė skubiai, tyliai ir ramiai. LFF tvarkaraščio guru mums neleidžia net atsikvėpti – jie puikiai moka suderinti poros savaičių pauzes su rungtynėmis kas tris dienas. Mums trečias ratas buvo šūdinas kaip reikiant – ypač paskutiniai trys turai, kai buvo pralaimėta vienam iš svarbiausių konkurentų kovoje dėl medalių (dabar jau galima sakyti “buvusių konkurentų”) ir sužaista lygiosiomis su lygos autsaideriais. Pasidžiaugti galima nebent tuo, kad paskutines rungtynes smarkiai pralošė ir Atlantas. Tai Sūduvai leido išsaugoti garbingą ketvirtą vietą.

Ketvirta vieta mūsų komandai būtų iš tikro garbinga jei ne tas antrasis čempionato ratas. Štai kokie skaičiukai. Per ko gero blogiausią per pastaruosius penkerius metus pirmą ratą Sūduva tesugebėjo sugraibyti 11 taškelių. Tuo tarpu antras ratas kaip reikiant atgaivino mūsų viltis – komanda pasiėmė 19 taškų. Tai buvo geriausias rezultatas lygoje – skaičiuojant tik antro rato rezultatus, Sūduva aplenkė net Žalgirį.

O va trečias buvo vos vos rezultatyvesnis nei pirmas. Per trečią ratą Sūduva dukart nugalėjo, šešiskart sužaidė lygiosiomis ir vieną kartą pralošė. Įmušė 8 ir praleido 5 įvarčius. Viso – 12 taškų. Daugiausia įvarčių Sūduvai per trečią ratą įmušė žaidėjas, kurį Darius Gvildys ir vėl buvo pavertęs atsarginiu – Arminas Vaskela pelnė 3 įvarčius. Po vieną įmušė Grigaravičius, Russo, Ugge ir Chvedukas. Vieną Atlantas įsimušė sau. O Tomas Radzinevičius pasižymėjo tik neįmuštu pendeliu į Bangos vartus. Kokią vietą Sūduva užimtų tarp trečio rato komandų tingiu skaičiuoti – optimizmu ta vieta nekvepėtų ir prasmės tą daryti nematau.

Kažkur tarp antro ir trečio rato Sūduva atsisveikino su keliais atsarginiais – dingo Urba, Daukša ir Tumosa. Atėjo pora naujokų – ispanas Martinezas ir baltarusis Tsyvilko. Didžiausias siurprizas – trenerio iš Portugalijos pasirodymas. Kitas solidus siurprizas – jo išnykimas po kelių savaičių. Martinezas, iki šiol lošęs ant pagrindinės sudėties slenksčio, paskutinėse rungynėse net registruotas nebuvo. Ar reikės linkėti “sėkmės asmeniame ir profesionaliame gyvenime” ir legionieriui iš Ispanijos sužinosime artimiausiu metu.

O va išrinkti bent kiek ryškesnį trečio rato Sūduvos žaidėją – būtų labai sunku. Panaši padėtis buvo ir po pirmojo rato. Trečio rato pradžioje labai gerai atrodė Valentinas Baranovskis. Kaip ir viso čempionato metu gerai lošė Džiugas Bartkus. Antroje dalyje plėšėsi Chvedukas. Bėda ta, kad vieno ar kito žaidėjo blykstelėjimas vienose ar kitose rungtynėse nesuteikdavo ryškesnio postūmio komandos rezultatams. Nieko nuostabaus – futbolas ne krepšinis. Čia vienas žaidėjas aikštėje – ne karys. Futbolas – komandinis žaidimas. Todėl reikia, kad žibėtų bent pusė komandos, kad būtų įveikti net tokie varžovai kaip Granitas ar Dainava.

2014-139Mistiškasis Sūduvos treneris iš Portugalijos, kuris nė kojų apšilt nespėjo. 

Sūduvos futbolas. Visą trečią ratą mes mėginome suprasti, kas darosi su mūsų komanda. Kur dingo tas įspūdingas žaidimas, kurį komanda rodė antrame rate? Pamenate – mes vis pakritikuodavome, o kitų komandų mylėtojai stebėdavosi, sakydami, kad “vis viena Sūduva lošia maloniausią akiai futbolą visoje lygoje”.

Eilinę Sūduvos duobę paaiškinančių argumentų yra ir jie iš esmės yra visiškai klasikiniai. Gali būti, kad Sūduvos treneriai neturi idėjų. Gali būti, kad žaidėjai nesugeba išlaikyti geros formos visą sezoną. Gali būti, kad santykiai tarp trenerių ir žaidėjų yra tokie blogi, kad žaidėjai sąmoningai nevykdo trenerių nurodymų. Kas iš šių teiginių tinka Sūduvai – mes nesužinosime. Kaip visada – mūsų komanda nėra linkusi atvirauti. Galbūt kažkokių užuominų rasime tradicinėje Prezidento kalboje, tačiau jos teks dar pora mėnesių palaukti.

Yra dar vienas požiūris. Fundamentalesnis. Labiau “draugaujantis” ne su taktiniais veiksmais konkrečioms rungtynėms, o su didingesniu dalyku – ilgalaike klubo strategija.

Ilgalaikė klubo strategija yra dalykas, kurio Sūduvoje niekada nebuvo. Įtariu, kad Sūduvos vadai net nelabai supranta, kas tas dalykas yra ir su kuo jis valgomas. Komanda galvoja tik apie vieną sezoną – pagal turimas lėšas susiplanuoja žaidėjus ir žaidžia. Bėda ta, kad Sūduva yra ko gero vienintelė komanda lygoje, kuri gali lengvai tokio požiūrio atsisakyti. Nes – pasikartosiu kokį šimtąjį kartą – Sūduva yra garantuotai finansiškai stabiliausias klubas Lietuvoje jau daugiau nei dešimt metų. Galima tik pasvajoti, ko mūsų komanda galėjo per šiuos metus pasiekti, jei tolimesni tikslai būtų nubrėžti prieš kokį dešimtmetį ir tų tikslų racionaliai būtų kas sezoną siekiama.

Pakartosiu dar vieną visiems girdėtą dalyką. Dalykas nėra strateginis. Greičiau sezoninės taktikos pamatas. Algimantas Gabrys kažkada sakė, jog ruošia komandą tai, kad sėkmingai sužaistų esmines sezono rungtynes. Elementari ilgų distancijų sporto sporto išmintis, kurios, atrodo, neperprato nė vienas Sūduvos treneris, dirbęs komandoje po Gabrio. Sūduvos didžioji bėda pastaruosius penkerius metus buvo netgi ypatingai banguojantis žaidimas kiekvieno sezono metu. Sūduvos nesėkmių priežastis metai iš metų yra tai, kad komanda kasmet pralošia 2-3 esmines rungtynes. Tas, kurios suteiktų komandai rimtą postūmį judėti priekin arba tas, nuo kurių priklauso labai konkretūs, apčiuopiami rezultatai. Sezono eigoje Sūduva dažnai juda taip, kaip sau tipiškose prastose varžybose –komanda staiga pabunda ir puola padoriai lošti tuomet, kai iki rungtynių pabaigos būna likę penkios ar dešimt minučių.

Šis nesugebėjimas tinkamai atlikti darbą tuomet, kai to labiausiai reikia yra ryškiausias ženklas to, kad komandai trūksta solidaus stuburo. Komandą sudaro mūsų kraštui visai neblogi žaidėjai, kurie per sezoną sugeba pasiekti keletą įspūdingų pergalių. Komanda, kuri bent dalį sezono varo taip, lyg galvotų tik apie aukso medalius. Tačiau visa tai – tik fragmentai, kurių niekas Sūduvoje iki šiol taip ir nesugebėjo paversti stabilesniu žaidimo stiliumi.

Kad ir kaip besuktum, už tai atsakingos yra dvi grandys. Viena – komandos administracija, kuri turėtų suvokti stabilumo reikšmę komandiniame sporte ir privalėtų numatyti aiškias priemones žaidybiniam stabilumui pasiekti. Antra – trenerių štabas. Treneriai yra tie žmonės, kurie yra tiesiogiai atsakingi už kietą komandos stuburą. Už tai jie yra atsakingi net ir tuomet, kai komandoje lošia vien mėgėjai.

2014-143

Gabrys, Lavezzini, Pankratjevas, Jarmalavičius, Vencevičius, Liubšys, Gvildys… kas sekantis? Štai ir pasiekėme karščiausią šio pasakojimo tašką. Kai tekstą pradėjau rašyti, kalbų apie Dariaus Gvildžio pasitraukimą dar nebuvo. Todėl jis ir nepateko į pirmąją dalį, kurioje buvo vardijami išėję ir atėję žmonės. Vėliau klaidos taisyti nenorėjau – juk vyriausias komandos treneris yra pernelyg svarbus, kad jį minėtume šalia komandą palikusių suolo trynikų ir kelių atsitiktinių legionerių.

Pataisykit, jei klystu, tačiau iš ką tik išvardintų Sūduvos trenerių tik Gabrys ir Liubšys komandą pradėjo treniruoti nuo sezono pradžios. Ir tik Vencevičius yra treneris, kuris komandą paliko sezonui pasibaigus. Tiesa, tarp Gabrio ir Lavezzini dar buvo Žilinsko fragmentas, tačiau jo greičiausiai nelabai norime prisiminti nei mes, nei pats Žilinskas.

Dauguma A lygoje Sūduvą treniravusių žmonių gaudavo tik pusantro sezono. Algimantas Gabrys – praktiškai vienintelė išimtis. Tad nosies nukabinti Dariui Gvildžiui nėra prasmės – toks jau tas Sūduvos klubo vadų stilius. Jis ir taip komandą treniravo “šiek tiek” daugiau nei pusantro sezono. Taigi, Sūduvos laukia klasikinis darbas – trenerio paieškos.

Ar bus sunku rasti naują trenerį? Aišku, kad ne. Rasti trenerį Lietuvoje yra juokų darbas. Štai mes svarstome, kad gal neblogai būtų nučiupti kokį Valdą Dambrauską iš Ekrano. Bet, sakome, argi protingas žmogus eitų į Sūduvą, matydamas, kas čia vyksta. Aišku, kad eitų. Nes Lietuvoje treneriams nelabai yra iš ko rinktis. Kad ir kokios būtų pašalinės aplinkybės, yra geriau dirbti finansiškai stabilioje komandoje, nei tokioje, kur “kiekvieną rytą atsikeli ir žiūri, kas bus”. Trenerį rasti nesunku. Sunku yra kas kita – suprasti, kokio trenerio iš tikro komandai reikia. Ir jei neturi aiškesnio strateginio plano, atsakyti į šį klausimą yra neįmanoma. Tad ne nuo ginčų apie Dambrauską, Urboną ar Valdą Garastą darbas turėtų prasidėti, o nuo suvokimą, ką klubas planuoja nuveikti per artimiausius kelis metus.

Apie tai dar galėsime pasvarstyti, o dabar dar grįškime prie Dariaus Gvildžio. Ir akimirkai pamirškime visas nuoskaudas, kurių trečiame rate mums sočiai atseikėjo Sūduvos komanda. Geležinė tiesa – už komandos rezultatus visų pirma yra atsakingas treneris. Tačiau yra ne tik šiandienos rezultatai. O aš esu pagarsėjęs savo istoriniu požiūriu – net ir liūdną akimirką mėgstu priminti gerus praeities momentus. Pamenate – ir Ledesmą gyriau tuomet, kai komandoje jis buvo visiškas nulis. O gyriau dėl to, kad prieš tapdamas nuliu Ledesma spėjo tapti Sūduvos medalių kalviu.

Dariaus Gvildžio karjera Sūduvoje panaši. Šiandien ant jo galvos liejame kibirus kaltinimų ir kritikos. Tačiau tik Algimantas Gabrys yra Sūduvos gerbėjams atnešęs daugiau džiaugsmo nei Darius Gvildys. Pernykščio sezono antra pusė buvo visiškai beprotiška – nepaisant to, kad medalių iškovoti nepavyko. Tokio kiekio pozityvių emocijų ir entuziazmo Sūduva savo gerbėjams ko gero niekada nebuvo suteikusi. Pusė sezono Sūduva žaidė ko gero geriausią futbolą per visą komandos istoriją. Vien to pakanka, kad Darius Gvildys į komandos metraščius būtų įrašytas auksinėmis raidėmis.

Tačiau būtent šis auksinis pussezonis tapo didžiausių mūsų galvos skausmu šiame sezone. Mes jokiais būdais negalėjome suvokti, kas nutiko komandai, kuri pernai lėkė ant sparnų. Iš pradžių negalėjome suprasti – juk atrodė, kad tereikia toliau eiti pernai pradėtu keliu. Paskui ėmėme džiūgauti, kad komanda vis tik sugebėjo grįžti į pergalių ir dailaus futbolo kelią. O tada – trūkt už vadžių ir iš pradžių. Po vidurio sezono pertraukas komanda ir vėl įkrito į komą. Ir vėl – laužome galvas ir nieko nesuprantam. Kadangi reikalai nesitaisė, buvo pasiektas visiškas dugnas – nesugebėta įmušti totaliam lygos autsaideriui. Trenerio pašalinimas buvo natūralus ir tikėtinas, nors ir beprasmiškas. Beprasmiškas, nes emocijomis pagrįstas – veiksmas atliktas neturint jokio plano “B”. Vartininkų trenerio pasodinimas į pagrindinio komandos stratego vietą kažin ar gali būti pavadintas planu “B”.

Tai kokios vis tik yra tokio banguojančio Sūduvos žaidimo priežastys? Pamėginkime ramiai atlikti sąžiningą skrodimą.

Kai Darius Gvildys tapo komandos treneriu, visi puikiai supratome, kad jo galimybės ribotos. Gvildys praktiškai neturėjo patirties – dar neseniai buvo baigęs futbolininko karjerą ir teatlikęs antraplanius trenerio vaidmenis. Tačiau būkime sąžiningi. Kai Darius Gvildys atėjo į Sūduvą, mūsų komandai labiausiai reikėjo ne trenerio su didžiule patirtimi ir rimtomis taktinėmis idėjomis, o vado su bizūnu. Šią misiją Darius Gvildys puikiai atliko. Jau pamiršome, kad Gvildys gavo komandą, kurią mes buvome įpratę vadinti “sanatorija”. Tai buvo finansiškai sotus ir ramus klubas, kuriame žaidėjai, lošdami puse kojos kasmet pasiimdavo kokius nors medalius. Problemos ėmė kilti tuomet, kai lygoje ėmė rasti daugiau nei du konkurentai į medalius. O ir klasikinė bronza pradėjo nebedžiuginti.

Su “sanatorijos sindromu” Darius Gvildys susitvarkė labai greitai. Jo pirmojo interviu esminė tema buvo “agresyvumas aikštėje” – komponentas, kurio mūsų komandai žvėriškai trūko. Per gan trumpą laiką Gvildus suformavo agresyvios prigimties komandą. Ko gero pirmą kartą Sūduvos komplektavime buvo galima įžvelgti tam tikrą sąmoningą motyvą – bent dalis naujokų buvo aiškūs tam tikro stiliaus žaidėjai. Tokio stiliaus, kuris leistų žaisti greitą, agresyvų, lengvą futbolą. Darius Gvildys užtikrintai atsisakydavo žmonių, kurie, nepaisant jų futbolo lygio ir reputacijos, agresyviam žaidimui nelabai tiko. Geriausi to pavyzdžiai yra Ledesma ir Andelkovičius. Darių Gvildį galima pagirti ir už tai, kad atrado ir vidinių resursų – Bagdanavičius, Brokas, Kiselevskis ir Isoda būtent vadovaujant Dariui Gvildžiui sužaidė kol kas geriausius savo karjeros fragmentus.

Peršasi paprasta išvada. Darius Gvildys, neturėdamas daug patirties ir teorinio bagažo, sugebėjo dirbti pakankamai kryptingai ir – kas svarbiausia – pasiekti radikalaus kokybės augimo. Jau minėjau ne kartą – Sūduvos žaidimo kreivė pernai kilo kaip ant mielių. Jei toks augimas būtų verslo įmonėje, šiandien jau visi įmonės savininkai būtų milijonieriai. Taigi, šis treneris puikiai užmaskavo savo trūkumus ir išnaudojo privalumus.

Tačiau šiame pliuse glūdi ir didžiausias minusas, išprovokavęs šio sezono “trumpą sujungimą”. Drįsčiau teigti, kad pernykštės sėkmės pagrindas buvo dviejų išskirtinių žaidėjų išskirtinis žaidimas. Visų pirma – geriausio ir rezultatyviausio pernykštės lygos žaidėjo Nerijaus Valskio stebuklai. Žinau, kad Valskio gyvenimas Sūduvoje baigėsi rimtu konfliktu, tačiau mums tai nėra įdomu. Mums įdomu tik tai, kas dedasi aikštėje. O aikštėje Nerijus Valskis iš esmės tempė komandą pirmąją sezono pusę. Antroje sezono dalyje Valskis gavo idealų kompanioną – puikią sportinę formą rodžiusį Tomą Radzinevičių. Taip gan primityvią taktinę schemą (ginamės ir kuo greičiau pereiname į kontrataką) keli puikūs žaidėjai pavertė žudymo mašina, kuri buvo sunkiai įkandama visiems lygos klubams.

Kad ta paprastutė taktinė idėja užgrotų, pakako dviejų dalykų. Radzinevičius ir Valskis buvo žaidėjai, kurie galėjo atiduoti kokybišką perdavimą vienu lietimu. Jie taip pat buvo žaidėjai, kurių techniniai sugebėjimai gerokai viršijo A lygos vidurkį. Taip perėjimai iš gynybos į ataką iš tikro tapo ne tik greiti, bet ir kokybiški. Kitas dalykas – šie žaidėjai vienu judesiu galėjo užaštrinti situaciją bet kurioje aikštės vietoje. Tai vertė priešininkus skirti papildomus žmones dviems Sūduvos žaidėjams saugoti, kas jų kolegoms suteikdavo daugiau erdvės ir laisvės. Tiesą pasakius, likusiems Sūduvos žaidėjams beliko mažumą pasitempti ir negadinti vaizdo, kurį aikštėje kūrė Valskis su Radzinevičiumi.

Po sezono komandoje nelikus Valskio buvo aišku, kad treneriui teks gerokai palaužyti galvą, kuo šį žmogų pakeisti, kad sustatyta sistema ir toliau duotų rezultatus. Ir negali sakyti, kad Darius Gvildys to nemėgino daryti. Vaskelos ir Grigaravičiaus pakvietimas iš esmės ir buvo skirtas Valskio “skylei” užkimšti. Teoriškai, buvo galima pasiekti tą patį efektą. Tačiau taip nenutiko.

Viena, Sūduva vis tik neišlaikė ir pasielgė sau įprastu būdu – šalia žaidėjų, idealiai tinkamų komandos žaidimo stiliui, pačiupo ir tokių, kurie, nepaisant jų lygio, buvo iš kitos operos. Aišku, visų pirma kalba eina apie Andelkovičių. Pirmoji šio sezono pusė buvo paskirta desperatiškiems bandymams integruoti serbą į Sūduvos žaidimą, ko pasekoje treneris “pamiršo” savo išankstinį planą ir paliko ant suolo Vaskelą. Gal ir simboliška, kad žaidimas sugrįžo maždaug tuo metu, kai būtent Arminas Vaskela pagaliau gavo pakankamai laiko, kad apsiprastų aikštėje. Simboliška ir tai, kad iki to laiko Tomas Radzinevičius buvo praktiškai “išjungtas” iš žaidimo pačių Sūduvos kolegų – komandoje taip ir negimė suvokimas, kad geras vidurio puolėjas yra tam, kad nuolat būtų maitinamas perdavimas.

Taigi, Darius Gvildys pasiekė gerų rezultatų turėdamas puikius atlikėjus aikštėje ir pateko į gilią duobę tuomet, kai tokių atlikėjų komandoje nebeliko. Čia svarbu pabrėžti – tam reikia ne gerų, o išskirtinių žaidėjų. Kalbėti apie prastą Tomo Radzinevičiaus formą nėra prasmės – tiesiog šįmetinėje komandoje sunkiai atsirandašiam žaidėjui pastovus ir kokybiškas partneris.

Ir vėl – negali sakyti, kad Darius Gvildys nejautė artėjančios bėdos ir nemėgino ieškoti sprendimų. Viena, atėjus laikui pildyti komandą naujokais, jis pabrėžė, kad komandai reikia gero puolėjo. Deja, puolėjo Gvildys negavo. Gavo gynėją ir dar vieną ir taip gausaus saugų būrio papildymą. Tuomet, suprasdamas, kad puolimo suremontuoti nepavyks, treneris mėgino maksimaliai suremontuoti kitos grandies žaidimą – vis dažniau prieš rungtynes ir po jų Gvildys kaip svarbiausią tikslą ėmė minėti būtinybę nepraleisti įvarčio.

Deja, tai ir buvo tiesus kelias į pragarą. Sūduvos pastarųjų metų sėkmė buvo grįsta mušamais įvarčiais. Mūsų komanda praleisdavo nemažai, tačiau mušdavo dar daugiau. O kai komanda nustojo mušti – net ir padori gynyba nepadėjo. Na ir kas kad Sūduva trečiame rate praleido mažiau nei Trakai (6) ar Kruoja (9). Esmė ta, kad net šešerias trečio rato rungtynes baigė lygiosiomis.

Liūdniausia, kad nuo sėkmės iki nesėkmės yra žvėriškai mažai. Sūduvai būtų pakakę papildomų šešių taškų, kad šiandien ramiai lauktume ketvirto rato. Tai yra dvi niekingos pergalės. Galų gale, ramiai ketvirto rato lauktume netgi ir tuo atveju, jei Sūduva būtų įveikusi Dainavą su Granitu. Tad ir Dariui Gvildžiui iki visiškos sėkmės pritrūko visai nedaug.

Todėl ir noriu kuo nuoširdžiausiai šiam treneriui padėkoti už suteiktas išskirtines akimirkas. Jų Dariui Gvildžiui treniruojant Sūduvą buvo kaip niekad daug. Gaila, kad pritrūko to “kažko” – šis sezonas galėjo būti žymiai geresnis. Tad linkiu buvusiam Sūduvos treneriui sėkmės, o mums belieka apžiūrinėti ir įvertinti suskilusią geldą, kuri beliko iš didingų Sūduvos planų.

2014-142

Sezono finišas ir Sūduvos galimybės. Visi puikiai suprantame, kad nebėra jokių racionalių argumentų tikėtis sėkmingos sezono pabaigos. Vienintelis dalykas, kurį Sūduva dar gali pasiekti – likti LFF taurės kovose kitam sezonui. Tačiau ir čia nebus lengva. Kad ir kokį varžovą Sūduva gautų, psichologiškai jis bus nusiteikęs laimėti. Juk pati Sūduva ir pernai, ir šiemet visam pasauliui įrodinėja, kad mūsų komandai gali pasipriešinti bet kas.

Iš kitos pusės, mūsų komandos krizė yra labiau psichologinė, nei fizinė, kokia ištiko tokias komandas kaip Dainava ar Banga, kai elementariausiai nėra ką į aikštę leisti. Mes turime gerų žaidėjų – ir aikštei, ir keitimams. Tad bent jau teoriškai galime tikėtis stebuklo – panašūs sukrėtimai neretai žmones sutelkia ir tuomet jie gali pasiekti tai, ko niekas iš jų nesitiki.

Labiausiai įkvepia pernykštis sezono finišas. Sūduvos pergalė prieš Žalgirį Vilniuje buvo reikšminga dviem aspektais. Viena, ir Žalgiriui tos rungtynės buvo lemiamos. Žalgiris privalėjo nepralaimėti. O juk Žalgiris buvo visa galva galingesnis už mūsiškius. Antra, Sūduva tą pergalę pasiekė be pagrindinės savo pergalių mašinos – Nerijaus Valskio. Taigi, visas pasaulis buvo prieš Sūduvą – o pergalė vis viena buvo pasiekta. Simboliška ir tai, kad visus įvarčius sukalė jauni marijampoliečiai – Kiselevskis, Brokas ir Chvedukas.

Sūduvoje yra vidinės jėgos, reikalingos tam, kad būtų padaryta tai, kas atrodo neįmanoma. Pavyzdžiui, šiandien Sūduvai yra neįmanoma laimėti medalius. Na ir kas? Įmanoma yra viskas. O ar patys žaidėjai ir šiemet tos jėgos sugebės rasti dar devynerioms rungtynėms laimėti – jau greitai pamatysime.

2013 sezonas: pažymių knygelė

2013-292

Dar viena tradicinė sezono pabaigos serija – pažymiai kiekvienam komandos nariui. Nors tai buvo sakyta ne kartą, tačiau dėl viso pikto pasikartosiu. Į žemiau pateiktus žaidėjų vertinimus nereikėtų žvelgti kaip į objektyvią tiesą. Objektyviai įvertinti kažin ar galima, nes futbolas – ne vieno žmogaus šou, todėl konkretaus žmogaus vertę komandai nustatyti yra labai sudėtinga. Juolab, kad čia groja ne tik tai, ką žaidėjas atlieka aikštėje, bet ir jo įtaka kolegoms už stadiono ribų. Tad žvelkite į pažymius kaip į kvietimą diskusijai ir supraskite, kad tai yra vieno žmogaus (toli gražu ne futbolo profesionalo) požiūris.

2013-280

Sezono žmogus: Tomas Radzinevičius. Tikiuosi, Nerijus Valskis neįsižeis, kad pirmu numeriu pakalbėt nusprendžiau apie žaidėją, kuris komandoje šiemet praleido vos pusę sezono. Kodėl taip darau, suprasti nesunku. Tomas Radzinevičius kaip niekas kitas simbolizuoja Sūduvos pakilimą iš žemesniųjų lygų ir komandos istorijoje neregėtą skrydį į lietuviško futbolo aukštumas. Nesvarbu, kad Tomas kartu su Sūduva kol kas spėjo laimėti tik vieną medalį – jis buvo ir tebėra žaidėjas, kuris tobulai įkūnijo iš nebūties kylančios komandos energiją, užsispyrimą ir troškimą laimėti. Kaip taisyklė, šie dalykai liepsnoja tik pačioje pradžioje. Vėliau jie nyksta – kartu su augančiu komandos profesionalumu. Troškimas iššokti aukščiau bambos iš kraują varančių vizijų srities nusileidžia į kasdienybę, į racionalius planus, strategijas, taktikas ir biudžeto dilemas. Štai kodėl Tomo Radzinevičiaus sugrįžimas į komandą buvo tarsi atgimimo ženklas. Mes galime atrasti racionalių priežasčių tam, kad paaiškintume, kodėl Sūduva šio sezono viduryje staiga tapo visiškai kita komanda, tokia komanda, kokios mes seniai nebuvome regėję. Tačiau net ir tuomet mums norisi tikėti ne protu paaiškinamais argumentais, o tuo, kad tiesiog nutiko stebuklas.

Žinia, Tomo Radzinevičiaus karjera nesusiklostė taip, kaip galbūt buvo galima tikėtis. Jam taip ir nepavyko įšokti į aukščiausio lygio futbolo traukinį. Tačiau matyti jį ir vėl bėgiojantį Marijampolės stadione (nesvarbu, kad anais laikais jo net pamatų dar nebuvo) yra didingas dalykas. Didingas ir sunkiai žodžiais įvardijamas. Pamenate pirmą Tomo pasirodymą aikštėje po daugiau nei septynerių metų? Tą ypatingą atmosferą, kuri nusileido į stadioną paskelbus garsiai Tomo Radzinevičiaus pavardę? Visko gali būti, kad būtent dėl tokių akimirkų futbolas ir yra stebuklingas žaidimas. Iš kitos pusės, Radzinevičiaus indėlis į šio sezono Sūduvos pasiekimus yra neabejotinas. Tad tai nėra vien tuščią vietą aikštėje užimanti legenda. Tomas Sūduvon atnešė normalaus šiuolaikinio futbolo kvapą. Iš Sūduvos Radzinevičius išvažiavo būdamas agresyviu, talentingu, labai geru puolėju. O šiandien šio futbolininko žaidimas primena ne tiek senąjį Radzinevičių, o labiau, pavzydžiui, Dariaus Maciulevičius indėlį į komandos veiksmus. Senasis Radzinevičius žybtelėdavo tais keliais atvejais, kai visiškai iš niekur krisdavo įvarčiai – pakakdavo vieno kryptelėjimo, staigaus, galingo smūgio ir kamuolys jau plėšydavo priešininkų vartų tinklą. Tomo įvartį į Žalgirio vartus trečiame rate turbūt ilgai dar prisiminsim. Tačiau žymiai didesnis Radzinevičiaus kaip kamuolių skirstytojo vaidmuo. Šis žaidėjas tapo itin kokybiška jungtimi tarp saugų ir atakos smaigalyje žaidžiančių kolegų. Jo aikštės matymas ir sugebėjimas reikiamą veiksmą atlikti techniškai ir tiksliai galbūt nestebintų kokioje nors Ispanijoje ar net Austrijoje, tačiau Lietuvoje – šios savybės išskirtinės. Visa tai Tomui padėjo per pusę sezono pasiekti 8 įvarčius (antras rezultatas komandoje) ir atlikti 9 rezultatyvius perdavimus (geriausias pasiekimas).

2013-281

Penki balai: Nerijus Valskis. O štai Nerijus Valskis nukrito lyg iš dangaus ir tapo vienu įspūdingiausių vietinių “legionierių” per visą naujosios Sūduvos istoriją. Jis tarsi iš niekur pasirodė pernykščio sezono pabaigoje – kaip kažkas minėjo komentaruose “pats pasiprašė į komandą”. Jau pernai matėsi, kad Valskis turi parako, bet tik šiemet jis gavo pakankamai laiko tam parakui padegti. Klaipėdoje gimusio Nerijaus pirmasis profesionalus klubas buvo… Vilniaus Žalgiris! Tačiau tai nutiko dar 2005 metais, tad kažin ar kas jį galėjo pastebėti. Tuomet – Kauno Jėgėriai, keli sezonai Šilutėje ir vieni metai FKB. Kai FBK išlėkė į II lygą, Nerijus persikėlė į Baltarusiją, tada lošė Latvijoje, paskui – vėl Baltarusijoje. Ir štai tuomet nusileido Marijampolėje. Čia apie Nerijų Valskį Lietuvos futbolo bendruomenė pagaliau kaip reikiant išgirdo. Tokios geros klubo ir žaidėjo jungtys ne taip dažnai nutinka. Nerijus pačiu laiku Sūduvoje pasirodė – kai tokio žaidėjo labai reikėjo. Jis kompensavo pernykštį Ledesmos indėlį į žaidimą bei rezultatus, o iš komandos gavo “areną” idealiai savų sugebėjimų demonstracijai. Spėju ir pats Valskis tokio sezono nesitikėjo, tačiau palankiai susiklosčiusias aplinkybes puikiai išnaudojo.

Valskiui tiko kontratakuojanti komanda. Jis nėra Ledesmos stiliaus žaidėjas, kuris mėgsta žongliruoti keliuose kvadratiniuose metruose kamuoliu. Valskis pavojingiausias tuomet, kai gauna erdvės, kai gali įsibėgėti. Tuomet greičio ir technikos jam pakanka apeiti bet kurį A lygos žaidėją. Tiesa, Nerijus kartais pamiršdavo, jog žaidžia ne vienas ir savo techniką demonstruodavo net ir tuomet, kai geriau būdavo atlikti perdavimą. Sezono pradžioje dažniausiai jis ir žaidė atakuojančiu krašto saugu. O vėliau, kai paaiškėjo, kad įvarčių jis komandoje muša daugiausiai, Valskiui buvo suteiktos “klajūno” teisės – jis nebūdavo pririštas prie pozicijos ir klajodavo po atakos zoną taip, kaip jam atrodė geriausiai. Tai yra rizikinga pozicija, nes tiek gerbėjai, tiek kolegos ją pateisina tik tuomet, kai toks žaidėjas neša akivaizdžią naudą. Pernai panašiai lošė Ledesma ir buvo komandai naudingas. Šiemet tą patį galime pasakyti apie Valskį. Jam buvo leista mažiau eikvoti jėgų gynyboje, nes šis žmogus mušė įvartį po įvarčio. Todėl ir galvoju apie Valskio debiutą rinktinėje, kur jis buvo gerokai atitrauktas atgal iš sau įprastos pozicijos. Galvoju, kokiais argumentais tokią Valskio poziciją grindė Pankratjevas? Nes bent jau man atrodo yra kvaila paimti žmogų iš A lygos (tai yra, ribotų galimybių futbolininką) ir pastatyti jį kiton vieton, nei jam įprasta sėkmingai lygoje lošt. Kad ir koks geras būtų Valskis, jis nėra nei Šemberas, nei Stankevičius, kurių aukštas profesionalumas leisdavo sėkmingai rinktinėje lošti kitose pozicijose, nei jie žaisdavo savo klubuose. Na bet tai jau ne mūsų reikalai.

Nieko nuostabaus, kad Valskis žiūri į priekį – dabar iš tikro yra idealiausias laikas pamėgint savo karjerą kilstelėt į rimtesnes aukštumas. Nerijus mums šiemet suteikė galybę gražių akimirkų – galų gale, tokio stiliaus žaidėjų Lietuvoje apskritai retai atsiranda – elegantišką futbolą propaguojantis, techniškas, greitas ir pasižymintis ne tiek galingu, kiek protingu smūgiu. Buvo gražu pažiūrėt. Akivaizdu, kad išėjus Nerijui Sūduvos veiksmai puolime turės būti stipriai koreguojami.

2013-271

Penki balai: Nerijus Radžius. Nors Nerijus sužaidė tik pusę sezono, jį paminėti noriu iškart po Valskio. Pernykštis sezonas Nerijui nebuvo pats geriausias, tačiau šiemet mes matėme kitą Radžių. Sėkmingai kovojantį ir atradusį optimalesnį balansą tarp didelės išminties ir nebe tokių greitų kojų. Sūduvos gynyba šiais metais buvo problematiška, tačiau Nerijus Radžius lošė taip, kaip ir dera tokio amžiaus bei statuso futbolininkui – gausindamas ramybę ir bei jaunesnių kolegų pasitikėjimą (aišku, anie gerokai privirė šiais metais košės – juk ko gero būtent gynybą tenka kaltinti dėl esminių šio sezono pralaimėjimų, kurie paprastai būdavo lygiosios). O kartais Radžius netgi žybtelėdavo pirktai bei agresyviai. Tuomet labiausiai jausdavosi šio žaidėjo klasė. Aišku, jam per daug plėšytis net nereikėdavo – šiuolaikinių Lietuvos futbolininkų taktinis ir pozicinis parengimas toks žemas, kad žaidėjai su Radžiaus patirtimi visai neblogai gali tvarkytis taupydami kojas, bet nugalėdami priešininką vien tinkamiau užsiimta pozicija aikštėje.

Sūduva Nerijų paleido nei šiaip nei taip – kaip visada mūsų komandoje ir nutinka. Velniai žino, kodėl paleido – net jei šiemet lygoje ir buvo dar keistesnių “paleidimų”. Po sezono klubo Prezidentas kalbėjo apie kažkokias šeimynines aplinkybes, kurios lyg ir privertė Nerijų baigti savo karjerą. Tačiau visi žinome, kad jis karjerą baigė tik Sūduvoje ir toliau lošė mėgėjų komandoje bei laimėjo vienos II lygos grupės turnyrą.

Nerijus Radžius laisvai galėjo užbaigti sezoną. Panašu, kad ir pats nelabai iš komandos išeiti veržėsi. Aš netgi drįsčiau teigti, kad Nerijau Radžiaus paleidimas komandos buhalterijai kainavo daugiau, nei būtų kainavusi šio žaidėjo pusmečio alga. Be Radžiaus Sūduva pralošė medalius ir taurę, o kartu – ir kitų metų Europos lygos pinigus. Beprasmiška šiandien ginčytis apie tai, kaip viskas galėjo būti (juk prieš makedonus Sūduva “pralošė” taip pat dėl gynėjų veiksmų ir su Radžiumi). Tačiau esu tikras, kad Radžius būtų buvęs neįkainojamas žaidėjas lemiamais šio sezono pabaigos momentais.

2013-282

Penki balai: Audrius Brokas. Audrių jau seniai visi buvome nurašę. Mat iš tikro pagrindinės sudėties žaidėjų jis tapo tik šiemet. Nors, kaip visi pamenate iš įžangos apie paskutines sezono rungtynes, aikštėn ėjo dar 2008-ais metais. Tiesą pasakius, jis niekada labai nežibėjo, o kai buvo išsiųstas į Suvalkų Wigry, apskritai dauguma mūsų labiau džiaugėsi nei liūdėjo. Kam reikia žaidėjo, kuris niekada nieko doro nesugeba aikštėje nuveikti? Žaidėjas, kurio veiksmus aikštėje stadiono žiūrovai nesibodėdavo apibūdindami pašiepdami pačią futbolininko pavardę? Žiaurus tas gyvenimas – ir jei pradėsiu čia vynioti žodžius į vatą, gražesnis jis netaps.

O štai Audrius Brokas šiemet ėmė tapo vienu iš komandos atradimų. Ir dėl to, ką rašiau apie jo ligšiolinius metus Sūduvoje, šįmetinis jo blykstelėjimas tapo tik dar ryškesnis.  Staiga jis tapo greitu, aštriu ir pakankamai tiksliu krašto saugu, ne vieneriose rungtynėse savo energija vedusiu ir visą komandą priekin. Jis buvo vienas iš tų, kurie sugebėdavo nemažindami tempo zvimbti nuo startinio iki pat finalinio švilpuko. Naudingas Brokas buvo ne tik atakose. Jis nepaprastai daug nuveikė ir ginantis – nežinau statistikos (kažin ar tokio tipo statistika pas mus apskritai skaičiuojama), tačiau spėju, kad jis kartu su Baranovskij šiemet buvo daugiausiai per rungtynes nubėgančiais žaidėjais. Labai įdomu bus pažiūrėt, kaip Broko žaidimo kreivė keisis kitais metais. Tikėkimės šis sezonas nebuvo aukščiausias šio žaidėjo karjeros taškas.

2013-274

Penki balai: Marius Šoblinskas. Dar vienas pusės sezono žaidėjas šių metų Sūduvoje. Marius gerai lošė ir pernai, o pradėjo dar geriau – įvarčiu debiutinėse rungtynėse su Ekranu. Pernai Marius buvo svarbus komandos narys, nors jo indėlis dažnokai nebuvo taip gerai matomas. Pernai Šoblinskas labiau užsiimdavo priešininkų atakų griovybos veiksmais, o ir komandoje buvo pilna “išvaizdesnių” žaidėjų, kurie rungtynių metu “susirinkdavo” visą žiūrovų dėmesį.

Tačiau šiemet jo sugrįžimas į komandą po ilgalaikės traumos buvo itin matomas ir reikšmingas. Šalia Radzinevičiaus ir Valskio ji ko gero buvo trečias faktorius, lėmęs įspūdingą Sūduvos žaidimą antroje sezono pusėje. Juk ne šiaip sau ir jūs šį žaidėją išrinkote į geriausiųjų trejetuką. Kartu su Mariumi pagaliau užsivėrė skylės aikštės viduryje ir atsirado padoresnės jungtys tarp gynėjų bei saugų ir puolėjų. Palikus komandą Leimonui, o Chvedukui vis negįžtant į pagrindą pilna jėga, geras Mariaus Šoblinsko žaidimas buvo mirtinai būtinas.

Beje, šiemet Marius žaidė kiek kitaip. Ir kaip sykis dėl to tapo matomesnis. Jis lošė ne taip atsitraukęs, todėl ir puolantiesiems dažniau asistavo, o ir pats dažniau atsidurdavo atakos priekyje. Marius žymiai daugiau laiko praleido su kamuoliu nei pernai – dėl to, savaime suprantama, ir jo indėlis į Sūduvos kūrybą buvo didesnis. Manau ne šiaip sau ant Mariaus rankos kartais atsidurdavo ir kapitono raištis, kuris šiemet pakeitė kaip niekad daug nešiotojų. Buvo Davidovs, buvo Leimonas, dabar dažniausiai jį nešioja Radzinevičius, o kai šis negali – Marius Šoblinskas.

2013-277

Penki balai: Karolis Chvedukas. Nagi su Chveduku viskas yra aišku kaip trys kapeikos. Todėl čia kalbėsiu labai trumpai. Parašiau jam penkis – gal kiek ir nesąžiningai pasielgiau, nes Chvedukas futbolo aikštėje šiais metais praleido labai mažai laiko. Ir jei pirmieji keli pasirodymai po didžiosios sezono pradžios traumos ir kėlė šiokių tokių dvejonių, jos būdavo išsklaidomos kaskart, kai tik šis žaidėjas gaudavo pažaist pilnas rungtynes vėliau. Ir kaskart galėdavome tik apverkti traumas, kurios Chveduką kankino visą sezoną, nes buvo aišku, kiek komanda neteko šiam futbolininkui aikštėje rodantis tiek mažai. Sezono metu duotame interviu Karolis atvirai kalbėjo apie norą palošti kur nors, kur futbolas yra rimtesnis dalykas, nei Lietuvoje. Greičiausiai taip ir nutiks. Tačiau, spėju, dar vieną sezoną Sūduvoje jį vis tik matysime. Būtų sudėtinga rasti padoresnį klubą, kai kone visą sezoną lovoje praleidi. O kitais metais, jei tik pavyks atsisveikinti su traumomis, Karolis bus garantuotas komandos lyderis. Vienintelio dalyko, kurio jam galima palinkėti – šiek tiek daugiau šaltų nervų diskutuojant su teisėjais įvairius dviprasmiškus klausimus. Kortelės už ginčus su policija nedera lyderiui prie veido.

2013-273

2013-272

Keturi balai: Pavels Davidovs ir Džiugas Bartkus. Abu mūsų vartininkus nusprendžiau paminėti vienu judesiu. Didesnę sezono dalį vartuose stovėjo latvis, kuris pernai vidury sezono pakeitė taip ir neišsipildžiusį Džiugo Bartkaus ir Martyno Matuzo duetą bei išgeblėjo komandą ir mus nuo futbolo, kuriame Sūduvos vartams grėsmę keldavo bet koks smūgis į juos. Tačiau į sezono pabaigą Sūduvos treneriai nusprendė minučių duot ir jo kolegai. Martynas Matuzas sezoną pradėjo nebe Sūduvoje, o Taure. Vėliau jis persikėlė į Kruoja ir ten užbaigė sezoną. Tad beliko Džiugas Bartkus.

Praeito sezono pradžios neužtikrintas Džiugo Bartkaus žaidimas jau seniai pasimiršo. Akivaizdu, kad komandoje jis apsiprato, su žaidėjais profesionalų kontaktą užmezgė. Ir pasirodė neprasčiau už Pavelą Davidovą. O jei dar prisimintume, kokius triukus Džiugas išdarinėjo paskutiniame sezono žaidime su Žalgiriu, tai dar smarkiau reikėtų galvą laužyt renkant pagrindinį komandos vartininką.

Štai taip ir gaunasi – mūsų vartininkai šiais metais ypatingų stebuklų nenuveikė. Jei išbrauktume tas paskutines rungtynes, būtų sunku prisiminti atvejį, kai galėtume sakyti, kad būtent vartininkai išgelbėjo rungtynes. Arba pasirodė kaip nors išskirtinai įspūdingai. Nesužibėjo mūsų vartų sargai ir mušant į Sūduvos vartus lemiamus pendelius.

Iš kitos pusės – kritikuoti nėra už ką nei vieno, nei kito. Nes tokio atvejo, kai galėtum sakyti, kad rungtynių baigtį lėmė kritinė vartininko klaida taip pat lyg ir nebuvo. Apibendrinant, aš vis tik sakyčiau, kad iš  vartininkų norėjosi solidesnio dalyvavimo komandos gyvenime rungtynių metu. Taip, latvis netgi buvo paskirtas komandos kapitonu, tačiau teigti, kad jis laikė komandos gynybos vadeles savo rankose būtų sunku. Galbūt Džiugas Bartkus aktyviau dalyvauja reguliuodamas gynybos žaidėjų judėjimą, tačiau iš tų kelių rungtynių rimtesnes išvadas daryti neišeina.

Tad tenka konstatuoti, kad Sūduvos vartininkų kolektyvą po 2011 metų sezono ištikusi krizė vis dar nėra galutinai pabaigta. Priminsiu – per keletą metų Sūduvą paliko ir solidesniuose klubuose nusėdo net keturi Sūduvos vartininkai: Saulius Klevinskas, Armantas Vitkauskas, Povilas Valinčius ir Tomas Švedkauskas. O juk trys iš jų – Marijampolės augintiniai. Įdomu, kaip sekasi Marijampolės vartininkų fabrikui? Pagrindinės komandos žaidėjų sąraše yra dar du jauni vardai – Dovydas Lastauskas ir Justinas Popiera. Tačiau garbės pasirodyti A lygos rungtynėse šie jauni vyrukai kol kas negavo.

Dabar jau žinome, kad Pavelo Davidovo komandoje kitais metais nebus. Apie tai (kaip niekad anksti šiemet) jau pranešė komandos Prezidentas. Tačiau kažin ar Prezidentas pasakė kokią nors naujieną. Juk ir taip buvo akivaizdžios priežastys to, kodėl į sezono pabaigą aikštėn buvo išleistas Džiugas Bartkus. Komandos vadai ir treneriai sprendė, kuris iš jų loš kitais metais. Iš principo, teisingas sprendimas, nes greičiausiai buvo suplanuota į pagrindinę komandą rimčiau stumtelėti vieną iš mano pamintų jaunųjų vartininkų. Džiugas Bartkus pasirodė gerai, o jo žaidimas prieš Žalgirį tą vaizdelį dar labiau pagerino. Todėl lieka jis. O Pavelui Davidovui belieka nuolankiai padėkoti už Sūduvoje praleistus metus. Kad ir kaip bevartytum, jis buvo vienas iš simpatiškiausių, labiausiai gerbiamų legionierių per Sūduvos istoriją.

2013-279

Keturi balai: Valentin Baranovskij. Tiesą pasakius, Valentinui Baranovskij būtų galima laisvai parašyti ir penketą. Mano manymu, šis žaidėjas 2013 metų sezone sužaidė ties savo galimybių riba. Vadinasi – maksimaliai atidavė viską, ką komanda gali duoti. Jis visą sezoną buvo vienas iš esminių komandos variklių, fundamentaliai prisidėjęs prie Sūduvai šiemet būdingo greitojo puolimo. Baranovskij buvo vienas iš nedaugelio, kuris, varydamas maksimaliu greičiu, nepadusdavo iki pat finalinio švilpuko. Ypač jis buvo matomas pirmoje sezono dalyje, kai Sūduvos žaidimas sunkokai klijavosi. Kartu su Valskiu šie žaidėjai sudarė mirtiną jungtį. O šioji atliko du dalykus. Viena, įstatė į sėkmingas vėžias Nerijų Valskį. Kažin ar kas prieš sezoną tikėjosi, kad jis taps vienu rezultatyviausių per visą naująją Sūduvos istoriją. O sezono pradžioje būtent atakos Baranovskio kraštu tapo platforma, nuo kurios atsispirdamas Valskis mušė ne vieną įvartį.

Todėl antrasis dalykas buvo tiesiogiai plaukiantis iš pirmojo – nuo Valskio mušamų įvarčių smarkiai priklausė pirmos sezono dalies Sūduvos pasiekimai. Tiksliau – kad apskritai kokių nors pasiekimų buvo. Vieną kitą kartą mušė ir pats Baranovskij. Antroje sezono dalyje šio žaidėjo misija kiek pasikeitė, nes esminė Sūduvos puolime tapo Radzinevičiaus ir Valskio sąjunga. Tačiau Valentinas iki pat galo buvo šimtaprocentinis pagrindo žaidėjas.

O dabar grįžtu prie to, nuo ko pradėjau – prie šio žaidėjo “galimybių ribos”. Esmė yra tame, kad toji riba ir trukdo Valentinui tapti iš tikro puikiu futbolininku. Jis greitai bėga ir visai neblogai gaudosi futbolo taktikoje. Žino, kur reikia atsidurti atakos metu taip, kad mušti į vartus būtų labai patogu. Tą liudija šimtaprocentinių progų kiekis, kurias gavo Baranovskij antroje sezono pusėje. Gavo ir beveik visas iššvaistė. Tad jeigu Baranovskij pagerintų savo smūgio techniką ir smūgiavimo psichologiją (neskubėti, pagalvoti, mušti protingai) bei keliais punktais pakeltų individualią kamuolio valdymo techniką (kad bent jau Lietuvos klubų gynėjus kas antrą kartą apeitų) – jis taptų ne tik galingu ginklu, bet, esu tikras, galėtų sėkmingai tęsti savo karjerą padoresnėje lygoje ir stipresnėje komandoje. Štai to jam ir palinkėsiu.

2013-278

Keturi balai: Petar Bašič. Komandai naudinga turėti tokį terminatorių, koks yra šis kroatas. Arba – kokiu kažkada buvo Kazlų Rūdos Šile lošiantis Mantas Samusiovas. Naudinga, net jei jis ir yra tarp lygos pirmųjų pagal gautų kortelių skaičių. Tiesa, Bašičius nėra iš prigimties piktas – tiesiog toks yra jo žaidimo stilius. Kietas, kampuotas ir – svarbiausia – niekada nevengiantis kontakto su priešininku. Bašičius nėra iš tų žaidėjų, kurie kortelių prisirenka dėl to, kad “nervai nelaiko” ar kad priešininkus kaip nors sąmoningai kapoja – tiesiog jis lošia kontaktinį futbolą, kuris kartais kenkia prastokai fiziškai parengtų lietuvių futbolistų sveikatai.

Bašičiaus gyvenimas Sūduvoje šiek tiek priminė Povilo Leimono panaudojimą – ir kroatas šiemet buvo skylių kamšytoju. Žaidė ir gynyboje, ir atraminiu saugu, ir aikštės centre ir atakuojančiu krašto saugu. Sunkiau jam sekėsi pirmoje sezono pusėje, kai dažnokai tekdavo būti aikštės viduryje. Mat ten jis ir technikos per mažai turi, ir greičio stokoja – tiek judesio, tiek ir mąstymo. O va kai trečiame rate aikštėn sugrįžo traumuoti žaidėjai, kai komandoje atsirado Tomas Radzinevičius ir Bašičius buvo įtaisytas aikštės šone – jo indėlis į komandos pasiekimus iškart išaugo.

Gerai jis atrodė saugo pozicijoje, o ypač – gynybos krašte. Sakyčiau, gynėju krotas lošė beveik be priekaištų. Tuomet efektyvesni būdavo ir jo pasijungimai į puolimą, nes jis nelįsdavo labai giliai į priešininko pusę kaip sezono pradžioje, kai dažnokai susiveldavo mėgindamas apeiti pora priešininkų netoliese kampinio gairelės. Bašičius yra žymiai naudingesnis tuomet, kai žaidžia arčiau aikštės centro ir vietoje to, kad pats rodytų individualius sugebėjimus, užsiima perdavimais link atakos centro. Manau, visi dar prisimename jo perdavimą Radzinevičiui priešpaskutinėse rungtynėse su Žalgiriu, po kurio Tomas įmušė netikėtą įvartį. Ir nors Radzinevičius tą kartą sulošė tobulai, Bašičiaus perdavimo taip pat nereikėtų pamiršti, nes jis buvo ir originalus, ir netikėtas. Manau, viena iš Radzinevičiaus sėkmingo smūgio priežasčių buvo ir tai, kad niekas toje situacijoje nesitikėjo, kad Radzinevičius kamuolį apskritai gaus.

Bet kokiu atveju – turint omeny jo įkarštį futbolui, šis žaidėjas puikiai tiko energingam ir atjaunėjusiam šio sezono Sūduvos futbolui. Jaunieji kolegos krašto gynėjai iš kroato galėtų pasimokyti šiek tiek racionalesnio žaidimo – nors Bašičius ir žaisdamas gynėju jungdavosi į puolimą, tačiau niekada to nedarė taip, kad kiltų grėsmė jo pozicijai gynyboje. Būtent to dažnokai pritrūkdavo ir Daukšai, ir Bagdanavičiui. Gaila tik, kad baudos smūgių Baščiui kolegos retokai mušti leisdavo – mat tie keli kartai, kai tokia teisė Bašičiui buvo suteikta, pavykdavo įspūdingai. Treneris taip pat galėjo šį žaidėją išnaudoti ir smūgiams iš toli – kroatas tikrai turi smagią koją, tačiau mes jos jėgą turėjome pernelyg mažai galimybių pamatyti.

2013-287

Keturi balai: Maximiliano Ugge. Italas stojo ukrainiečio Loginovo vieton ir, žmonės kalba, sužaidė geriau nei pernykštis Sūduvos vidurio gynėjas. Sunku pasakyt, kiek tas gerumas buvo didesnis, tačiau bent jau man pasirodė, kad Ugge žaidė tvirčiau, savanarkiškiau ir patikimiau. Galbūt taip atrodė ir dėl to, kad Loginovo forma gerokai pakrito pernykščio sezono pabaigoje, tai būtent tokia gaida neišvengiamai ir vertini ukrainiečio pasirodymą Sūduvos gretose.

Aišku, Sūduvos šio sezono gynybos žaidėjų aptarimas yra mažumą komplikuotas – būtent gynyba buvo silpniausia grandis, būtent žiaurios gynybos klaidos dažnai nulemdavo esminių rungtynių baigtį. Ir Ugge ko gero prisidėjo tiesiogiai net prie dviejų tokių žaidimų – abu kartai buvo su Atlantu, abu kartus Ugge gavo po raudoną kortelę. Gal čia kažkoks klaipėdietiškas prakeiksmas – nežinau. Tačiau jei ne šios dvi nesėkmės, italo žaidimą būtų galima vertinti dar geriau.

O kartu su jomis – net ir ketvertą rašau su šiokia tokia išlyga. Tačiau, kaip sakė vienos rusų komendijos herojus, “reikia žvelgti plačiau”. Ir kai žvelgi būtent taip, supranti, kad vis tik italas šių metų Sūduvoje buvo svarbus veikėjas. Sūduvos gynyba buvo žalia – ypač, kai komandą paliko Radžius ir Leimonas. Todėl, nepaisant tų raudonų kortelių, Ugge vis tik buvo vienas iš Sūduvos gynybos stabilumo kūrėjų. Bent jau aš tikrai neprieštaraučiau, jeigu italą Sūduvos vadai pasiliktų ir kitam sezonui. Net jei ir norisi, kad legioneriai būtų ne pora centimentrų, o visa galva geresni už vietinę chebrą, tarp Sūduvos jaunimo kol kas jam pamainos nematyt.

2013-291

Keturi balai: Darius Isoda. Šis jaunuolis – garantuotas šio sezono Sūduvos atradimas. Ir nors sezono pradžioje atrodė, kad tų atradimų bus žymiai daugiau, būtent Darius Isoda yra vienintelis tikras dubleris, kuris turi garantuotą vietą kito sezono pagrindinėje sudėtyje. Jis yra vienintelis, kuris iš peties sugebėjo pasinaudoti skylėta šio sezono Sūduvos sudėtimi ir savo šansą puikiausiai išnaudojo.

Be abejo, Isodą galima kritikuoti – klaidų jis privėlė, kartais sulošdavo neprotingai ir nebrandžiai. Pralošdavo poziciją priešininko puolėjams labai arti savo vartų. Prarasdavo vieną kitą kamuolį tose aikštės vietose, kur tai daryti griežčiausiai draudžiama. Kartais vengdavo atsakomybės aklai stumdydamas kamuolius labiau patyrusiems kolegoms arba liuobdavo jį tiesmukai į užribį, nė nebandydamas paieškoti racionalesnio sprendimo.

Tačiau turėkime omeny, jog padoriai A lygoje jis debiutavo tik šiemet. Taip pat nepamirškime jo amžiaus. O juk jis sugebėjo tapti pagrindo žaidėju sudėtingoje vidurio gynėjo pozicijoje! Visi puikiai žinome, kad šioje vietoje kaip taisyklė lošia labiausiai patyrę žmonės. Tai lemia pozicijos specifika – patirtis ir sumanumas čia yra žymiai svarbiau už jaunatvišką įkarštį ir greitas kojas. Netgi galima būtų teigti, kad Isoda išstūmė iš šios vietos Gytį Urbą – ir vyresnį, ir labiau patyrusį kolegą, kuris, atrodė, dar pernai vietą pagrinde užsitikrino.

Ką gi – Dariui Isodai viskas prieš akis. Reikia mažumą kilogramų užmesti, kad priešininkai taip lengvai jo nestumdytų ir pasikaustyti taktiškai – jo pozicijos žaidėjui tai ypač svarbu. O ir rimčiausi priekaištai šiam žaidėjui plaukia būtent už veiksmus prie pat vartų. Toliau nuo jų jis lošė pakankamai gerai, ypač, kai reikėdavo suvaldyti baudos aikštelės pakraščiais judančius priešininkus. Tokias dvikovas jis laimėdavo labai dažnai. Tad palinkėsiu Dariui kitą sezoną dar tvirčiau A lygoje šaknis įleisti. Ir dar vieno dalyko palinkėsiu – kitąmet šalia gauti kokį patyrusį vilką, kad būtų iš ko mokytis.

2013-284

Keturi balai: Povilas Kiselevskis. Geras tas Kiselevskis, tačiau ketvertą jam parašiau avansu. Šis jaunas žaidėjas savo futbolo stiliumi panašus į Karolį Chveduką, tačiau smarkiai pastarajam nusileidžia aikštėje liejama energija ir agresyvumu. Agresyvumu, kuris Chveduko atveju kartais perauga net į įžūlumą, besibaigiantį kortelėmis. Tačiau būtent tokia laikysena Karoliui padėjo labai greitai persikelti iš dublerių į pagrindinę komandą. Tas beprotiškas aktyvumas, kurį Chvedukas rodė aikštėje nuo pirmųjų pasirodymų, leido jam kadaise kompensuoti patirties ir kokybės trūkumus. Matėsi, kad aikštėje jis draskosi lyg žaistų paskutinį kartą. Todėl nė vienas Sūduvos treneris neabejojo Chveduko tinkamumu pagrindinei komandai, net jei jo žaidimui ir trūko lygio. Tiesiog tokios energetikos žmonės yra labai naudingi – jie ne tik gali nuveikti daugiau, bet ir savo atsidavimu įkvėpti kitus.

Sakyčiau, Kiselevskis šiandien gal net lošia kokybiškiau nei Chvedukas savo debiutų pagrindinėje sudėtyje metais. Tais laikais Chvedukas mažiau kurdavo, tačiau maksimaliai atidirbdavo gynyboje ir besivaikydamas priešininkus. Tuo tarpu Kiselevskis yra techniškesnis, geriau mato aikštę, turi geresnį smūgį. Tačiau jam labai trūksta drąsos ir ryžto, kad šias savybes pilnai atskleistų. Kartais tik apie rungtynių vidurį susipranti, kad Kiselevskis yra aikštėje – jis lošia tarsi pasislėpęs, pernelyg neišsišoka. Tarsi laukia, kol situacija ateis iki jo, tačiau pats per mažai kuria, per mažai siūlo save kaip sprendimą komandos draugams. Greičiausiai dėl to Kiselevskis šiemet vis dar buvo labiau atsarginis, nei startinės sudėties žaidėjas. Tačiau niekas neabejoja, kad jis gali lošti ir būti naudingas. Tad ir palinkėčiau šiam žaidėjui kitame sezone ne tik pagerinti savo įgūdžius, bet ir atsinešti į kiekvienas rungtynes daugiau užsidegimo ir sportinio pykčio.

2013-290

Keturi balai: Povilas Leimonas. Apie Povilą jau ko gero viskas pasakyta. Vienas iš Sūduvos “veteranų” šiais metais paliko komandą ir – ačiū dievui – išvažiavo ne į kokį Azerbaidžianą, o į Lenkiją. Taip, mes visi suprantame, kad šiandien Lenkija nėra mūsiškiams laiptelis į dar kokybiškesnes lygas. Lenkija šiandien atlieka tą vaidmenį, kurį kažkada, prieš finansinį suklestėjimą, atliko mūsų futbole Rusija. Tai yra šalis, kuri sugeria daugybę vidutinio lygio lietuvių futbolininkų. Greičiausiai sugeria juos kaip pakankamai kokybišką ir pigią darbo jėgą. Tačiau retam kuriam pavyksta Lenkiją panaudoti kaip trampliną – panašiai, kaip buvo ir anais laikais su būriais žaidėjų, išvykusių į Rusiją. Dauguma lietuvių keliasi į vidutinio lygio lenkų klubus, kurie net nėra linkę mūsiškių pirkti. Jie tiesiog palaukia, kol baigiasi šių žaidėjų sutartys su lietuviškais klubais.

Kad ir kaip bebūtų, Povilo Kelionė į Widzew yra labai gera žinia. Šiam žaidėjui reikėjo pakeisti aplinką ir Widzew yra šimtą kartų geriau nei Ekranas, kurį pasirinko kitas panašios kartos Sūduvos futbolininkas. Štai toks nenuspėjamas tas futbolas. Juk Vaidas Slavickas visą laiką buvo “perspektyvesnis” žaidėjas nei Leimonas. Vienu metu Vaidas ko gero buvo apskritai tarp geriausių krašto gynėjų mūsų lygoje. Deja, tuo metu klubo užsienyje jis nesusirado. O dabar tą padaryti ko gero per vėlu. Gerai, palikime šiuos liūdnai linksmus dalykus ramybėje.

Povilas Leimonas Sūduvoje sužaidė sau įprastą sezoną. Jis ypač ūgtelėjo pernai, kai tapo vienu iš komandos lyderių nepaisant to, kad šalia žaidė žmonių, lyg ir turinčių didesnį “svorį” lietuviško futbolo pasaulyje. Šiemet jis ir vėl grįžo prie sau įprasto bangavimo – kartais sužaisdavo puikiai, o kartais ir vėl priveldavo krūvas klaidų. Leimono bėda – jo universalumas. Puolėju šiam žaidėjui lyg ir neteko būti, tačiau jis puikiai gali stoti į bet kurią poziciją savoje aikštės pusėje. Tad Darius Gvildys šį Leimono universalumą nesigėdydamas šiais metais išnaudojo. Kaip ir treneriai, valdę Sūduvą iki jo. Be abejo, komandai tai būdavo naudinga – Leimonas stodavo traumuotų, diskvalifikuotų žaidėjų vieton arba tiesiog kompensuodavo komandos komplektuotojų klaidas. Pačiam žaidėjui – kažin, nes ko gero tas amžinas stumdymas po aikštę ir neleisdavo Leimonui įgauti stabilumo. Tačiau visko gali būti, kad šis priverstinai išmoktas universalumas Leimonui kaip sykis pravers persikėlus į aukštesnio lygio klubą – vis šis toks pliusas bus. Matysim, kaip jam seksis – kol kas Povilas lošia, tačiau jo klubui sekasi labai vidutiniškai. Widzew ir toliau kabalioja palei lentelės dugną, daugiau pralošdamas nei laimėdamas.

2013-286

Trys balai: Vilmantas Bagdanavičius. Dar vienas stabiliai į pagrindinę komandą persikėlęs jaunuolis. Tik jį jau matėme pernai, tad buvo akivaizdu, jog šiemet jam teks rimtesnis vaidmuo. Bagdanavičius žaidimo stiliumi labai primena Vaidą Slavicką – ypač jaunesnį Vaidą Slavicką. Yra kibus, lipnus, miklus, priešininkui kvėpuoti neleidžiantis gynėjas.

Bagdanavičius ypač gerai žaidė pirmoje sezono pusėje. Tuomet gyriau šio jauno žaidėjo požiūrį į savo misiją aikštėje – padaręs klaidą (o kas jų nedaro?), jis su dviguba energija puldavo tos klaidos taisyti. Ir nereitai pasiekdavo savo. Buvo tarsi Baranovskio atspindys gynyboje – energija lenkė visus kitus jaunus debiutantus.

Viskas atrodė puikiai, tačiau antroje sezono pusėje Vilmantas gerokai sėdo. Visų pirma, pradėjo pernelyg dažnai ir pernelyg toli lakstyt į puolimą, tuo primindamas pernykštės Sūduvos gynybos stilių. Dėl šios priežasties neretai nespėdavo atlikti jam priklausančio darbo prie savo vartų. Klaidų kiekis ūgtelėjo. O keletą rungtynių apskritai atrodė, kad pagrindinis jo gynybos įrankis yra pražangos. Galbūt klystu, tačiau toks įspūdis susidarė, kad Bagdanavičiaus žaidimas sėdo po pasivažinėjimo į peržiūras šiltame užsienyje. Viliuosi, kad jaunas žaidėjas nepradėjo manyti, jog yra pasiekęs tiek, jog atsipalaiduoti gali. Buvo tokių. Matėm, kur jie baigė. Geriau jau tokie jauni žaidėjai nepamirštų, kad šiuolaikinio futbolo pasaulyje Marijampolės Sūduva beveik prilygsta mėgėjiško klubo lygiui. Kritikos Bagdanavičiaus žaidimui ir jo požiūriui į futbolininko profesiją girdėjosi ir iš kitų šio blogo komentatorių – tokių, kurie, matyt, geriau žino komandos vidų, nei aš. Todėl tikiuosi ir viliuosi, kad jie klysta, nes būtų liūdna, jei dar vienas talentingas jaunas žaidėjas išnyktų iš profesionalaus futbolo orbitos taip ir nerealizavęs savo potencialo.

2013-283

Trys balai: Paulius Daukša atvyko, berods iš Nacionalinės futbolo akademijos. Buvo jo karjeroje ir FBK, ir Kauno Spyris ir keletas pasirodymų jaunimo rinktinėse. Vadinasi – nepėsčias bičas, todėl matyt ir pateko į Sūduvą. Sezono pradžia rodė, kad jis yra nutaikytas į krašto gynėjo poziciją, kuri, komandą palikus Slavickui ir Borovskiui, liko labai skylėta. Daugiausiai laiko Paulius ir gavo sezono pradžioje. Žaidė pusėtinai – buvo aktyvus, tačiau visokio plauko klaidų veldavo nemažai. Jautėsi šioks toks nepasitikėjimas. Vėliau Sūduvos treneriai vis tik nusprendė, jog geriau į gynybos kraštą statyti kokį Leimoną ar Bašičių, todėl Daukša iki pat sezono galo sėdo ant suolo ir pasirodydavo labai fragmentiškai. Tad ir įvertinti objektyviai šio apyjaunio žaidėjo galimybes kol kas sudėtinga. Ypatingos naudos šiais metais Sūduvai jis neatnešė, o kaip bus kitais metais – matysim.

2013-288

Trys balai: Mohamad Kdouh. O štai libanietis – garantuota Sūduvos komplektuotojų klaida. Kodėl jis komandoje atsirado – aišku. Mat nelikus Sūduvoje nei Lukšio, nei Beniušio ir taip negausios puolėjų gretos visiškai praretėjo. O ypatingo potencialo dublerių kolektyve treneriai, matyt, nematė. Negali sakyt, kad Kdouh buvo bevilitiškas. Jis žaidė ir netgi nemažai – ypač sezono pradžioje. Ir įvarčių mušė – irgi nemažai (septynis – trečias rezultatas komandoje). Netgi pateko į lygos “Jaunų žaidėjų simbolinę komandą”. Tačiau ten jį balsuotojai greičiausiai įgrūdo tik todėl, kad jaunimo puolėjų gretose apskritai nebuvo, o Kdouh ne tik žaidė, bet ir įvarčių reliatyviai daug primušė.

Aišku, gali sakyt, kad tai yra dar jaunas žaidėjas, kuriam dar viskas prieš akis. Juolab, kad atvažiavo lošti į labai egzotišką valstybę (bent jau taip Lietuva turėtų atrodyti libaniečio akimis). Tačiau, nori nenori, iš legionieriaus visada reikalauji daugiau, nei iš savo. Viena, legionerius neišvengiamai užima vietinio žaidėjo vietą, todėl ir norisi, kad legioneriaus buvimas komandoje būtų labiau argumentuotas. Norisi jausti, kad būtent be šito žaidėjo komanda būtų kaip nors fundamentaliai silpnesnė. Akivaizdu, kad Kdough turi geresnę futbolo įgūdžių bazę, nei daugelis mūsų dublerių. Deja, net ir ten, panašu, futbolo mokykla yra aukštesnio lygio nei mūsiškė. Taip vadinama “puolėjo uoslė” pas šį žaidėją taip pat buvo pastebėta. Tačiau visiems yra aišku, kad ne tokio puolėjo šiemet reikėjo Sūduvai. Kdough nėra nei ypatingai greitas, nei ypatingai techniškas, nei ypatingas aukštas, nei ypatingai tvirtas. Todėl kietokame Rytų Europos futbole jam neišvengiamai reikia rimtos komandos draugų pagalbos. Tai yra toks žaidėjas, kuris gali atsidengti – svarbu jam kamuolį tuo metu mestelėti. Sūduvoje to nebuvo, o pats Kdough nėra progų kūrėjas.

Jam trūksta visko, ką turi, pavyzdžiui, Radzinevičius. Turiu omeny ne amžių ar patritį, o būtent puolėjo stilių. Tomas yra greitas, staigus, agresyvus puolėjas. Toks žaidėjas gali bet kada pats sau progą susikurti, todėl jis yra nuolatinis pavojus priešininko vartams. Automatiškai, jam rodoma daugiau dėmesio, jį prižiūri daugiau žaidėjų, o tai savo ruožtu suteikia daugiau erdvės ir galimybių komandos kolegos. Kdouh yra Lukšio stiliaus puolėjas, o tokių mes jau turėjom į valias ir kaskart bėdojom kalbėdami apie tai, kad įvarčiai nėra vienintelė puolėjo funkcija. Na, nebent muši po 30 per sezoną. Kalbėjom apie piktą ir greitą puolėją, kurio buvimą aikštėje nuolat jaustų ne tik priešininkai, bet ir žiūrovai tribūnose. Kdough dažnokai būdavo visiškai nepastebimas – ypač antroje sezono pusėje. O praktiškai visus savo įvarčius jis sukalė autsaideriams (Dainava, Tauras, Šiauliai) ir mušė juos dažniausiai tuomet, kai rungtynių baigtis būdavo aiški.

2013-276

Trys balai: Tomas Snapkauskas. Tomas į Sūduvą atkeliavo vidury sezono iš Šiaulių po to, kai šis klubas staiga paleido visą būrį savo futbolininkų. Paleido nieko neaiškindamas ir tik vėliau ėmė kažką nerišliai murmėti apie galimus žaidėjų dalyvavimus lažybų reikaluose. Tačiau tikėti tuo nėra jokio pagrindo. Juolab, kad mūsų klubai, panašu, jau įgavo blogą įprotį miglotai aiškinti lažybomis bet kokius atleidimus, kurie neturi kokio nors racionalesnio motyvo. Snapkauskas žaidė nemažai – spėjo pasirodyti dvylikoje rungtynių ir daugumoje praleido po 90 minučių. Tačiau, sakyčiau, tik paskutiniame žaidime su Žalgiriu jis iš tikro galėjo parodyti ką gali. Tą kartą jis labai gerai tvarkėsi savo krašte su energingu Žalgirio prancūzu ir iš esmės savo zonoje neutralizavo bet kokį pavojų. Visose kitose rungtynėse jis dirbo savo darbą, bet pernelyg tarp kolegų neišsiskyrė. Parašiau jam trejetą kaip sykis dėl to – kad buvo tiesiog neblogas aikštės darbininkas, tačiau netapo žaidėju, apie kurį galėtum tvirtai pasakyti “jis būtinai turi likti Sūduvoje ir lošti kitame sezone”. Tačiau Tomas – dar vienas palyginus jaunas futbolininkas Sūduvoje, tad gal ir nėra ko stebėtis, kad pagrindinėje sudėtyje adaptavosi ne taip greitai. Matysim, kaip jis išrodys kitame sezone.

2013-285

Du balai: Gytis Urba ir Armandas Breivė. Du žaidėjai, kurie iššvaistė veltui sezono jiems suteiktas galimybes. Apie juos ne kartą buvo kalbėta, todėl plėstis nėra prasmės. Man tik keista, kad sezonas taip nenusisekė Urbai, kuris jau senokai rodosi Sūduvos pagrindinėje sudėtyje, o ir pernai atrodė, kad Gytis garantuotai ten persikėlė. Ir jei prieš sezoną būtume uždavę klausimą “kas loš vidurio gynėju – Urba ar Isoda”, visi nedvejodami būtume pirštą bedę būtent į Urbą. Deja, taip nenutiko, o dauguma jo fragmentiškų pasirodymų aikštėje, baigdavosi komandai daugiau ar mažiau tragiškai.

Po sezono buvo pasakyta, kad Armando Breivės komandoje jau nebeliko. Priežastys nelabai aiškios – gal tai lėmė menkas jauno žaidėjo indėlis į komandos pastangas, o gal dar kas nors. Bet kokiu atveju, Armandas taip pat nepasinaudojo likimo siųsta galimybe peršokti į kitą lygmenį. Treneriai Breivę fragmentiškai aikštėn leisdavo ir sezono pradžioje, ir pabaigoje. Laiko jis gaudavo nedaug, tačiau pakankamai, kad galėtų treneriams įrodyti savo vertę. Tokios tokelės. Apie Breivę, panašu, kalbos net nėra prasmės toliau tęsti, o Urba, tikiuosi, dar gaus šansą reabilituotis kitame sezone. Sklina kalbos, kad Ugge yra vienas iš tų žaidėjų, su kuriais deramasi dėl naujo kontrakto. Ir jei italo Sūduvoje nepavyks pasilikti, esu tikras, kad savo šansą Urba gaus jau pirmose sezono rungtynėse.

2013-289

2013-270

Du balai: Ren Xin ir Rafael Ledesma. Ilgai svarsčiau žiūrėdamas į savo Ledesmai parašytą balą. Savaime suprantama, net ir tik kelias rungtynes sužaidęs, brazilas buvo naudingesnis už kiną. Tačiau Rafaelis tiesiog nebenorėjo toliau Sūduvoje lošti. Todėl ir lošė trečdaliu kojos. Kinas iš komandos buvo išmestas miglotomis aplinkybės – lyg ir buvo kalbėta apie kažkokį konfliktą tarp jo ir Pavelo Davidovo. Iš kitų Sūduvoje lošusių šios šalies piliečių jis skiriasi ne žaidimu, o tuo, kad turi profilį Wikipedijoje. Apie kinų desantus Sūduvoje esame kalbėję ir mes, ir pats klubas. Kol kas, be vienos išimties, tai nebuvo žaidėjai, kuriuos būtų verta prisiminti. Tad jo išnykimo iš komandos niekas ir nepastebėjo.

Tuo tarpu Ledesma iš pradžių buvo pasiųstas pas dublerius, o vėliau ir apskritai išnyko iš Lietuvos. Ir jei kinui toks balas daug klausimų nekelia, tai Ledesmai dvejetą parašiau “minusiniu avansu”. Rašau du, nes po paskutinio sezono iš brazilo buvo labai daug tikėtasi. O gavosi šnipštas – kelis įvarčius Ledesma įmušė, kelis rezultatyvius perdavimu atliko, tačiau labiau mums į akį ko gero krito jo nesėkmingi mėginimai žongliruoti kamuolių viduryje aikštės iš visų pusių apsuptam priešininko žaidėjų. Dažniausia tokių fokusų pabaiga – prarastas kamuolys. O pusė pasaulio galėjo pamatyti, kaip Ledesma neįmuša pendelio Kruojai. Tiesa, esmė ten buvo ne brazilo smūgis, o Kruojos vartininko cirkai. Kalbant apie Ledesmą reikėtų nepamiršti ir to faktoriaus, kad šįmetinėje komandoje, lošiančioje greitą futbolą, jam ir negalėjo atsirasti vietos – nebent pats brazilas būtų norėjęs “persikvalifikuoti’. Tačiau, panašu, jam buvo aktualiau susirasti karjeros pabaigai mokesnį klubą nei egzistuojantys Lietuvoje.

2013-275

2013-293

2013-294

2013-295

Be pažymio: Markas Kardokas, Vytautas Lasevičius, Tadas Lekeckas, Karolis Strolys, Dovydas Tumosa. Čia surašiau visus, kurie ne tik buvo komandos sąraše, ne tik sėdėjo ant atsarginių suolo, bet ir gavo realaus laiko aikštėje. Visi šie žaidėjai laiko gavo nedaug. Iš jų tik Lasevičiui sezono pirmoje pusėje teko sužaisti trejas pilnas rungtynes. Išmintingi žmonės kalbėjo, kad Lasevičiaus ir Lekecko komandoje neliko, kaip ir Breivės. Apie priežastis tie žmonės neužsiminė, tačiau ko gero juos tektų priskirti prie Prezidento minėtų “drausmės pažeidėjų”. Nebent patys nusprendė nebetęsti futbolininko karjeros. Kažkokios rimtesnės priežasties nematau ne dėl to, kad šie žaidėjai būtų kaip nors ypatingai perspektyvūs (bent jau įrodyti to dar negalėjo). Tiesiog panašu į tai, jog Sūduvos dublerių klausimas šiais metais buvo labai aštrus. Būreliui žmonių prisijungus prie pagrindinės sudėties, Sūduvos dubleriai pasirodė kaip niekad prastai. Anksčiau nuolat buvę tarp lygos lyderių, Sūduvos dubleriai šiais metais užėmė 7 vietą, surinkdami tiek pat taškų, kiek ir 8 vietoje esantis Kruojuos “jaunimas”. Net Tauras su Dainava mūsiškius aplenkė. Vadinasi, būtų neracionalu šiaip sau išmesti iš komandos žaidėjus, kurie jau vieną koją yra įkėlę į pagrindinę sudėtį.

Tiesa, ką nors konkretesnio apie šiuos žaidėjus aš nelabai galiu. Lasevičius nebėra dublerinio amžiaus, todėl jo užsisėdėjimas ant atsarginių suolo kelia daugiausiai klausimų. Pernai jis aikštėn buvo leidžiamas ne taip retai, todėl atrodė, kad šiemet taps vienu iš pagrindinių kandidatų persikelti į pagrindą. Juolab, kad lošia gynėju, o šios pozicijos klausimas kaip niekad buvo skaudus. Deja, taip nenutiko. Lekecką mačiau kokį kartą ir nieko ypatingo jis nenuveikė. Iš kitos pusės Lekeckas yra kviečiamas į savo amžiaus rinktines, ten nuolat žaidžia ir net įvarčius muša. Tad perspektyvos šis jaunuolis tikrai turi. Strolio ko gero apskritai žaidžiančio nemačiau. Tumosa šio sezono pabaigoje gan dažnai būdavo rungtynių pabaigose įleidžiamas, tačiau ir jis niekuo ypatingu aikštėje neišsiskyrė. Vienintelis žmogus, kuris bent kiek pakrutino susidomėjimo periskopus buvo Markas Kardokas, kuris debiutavo A lygoje tose šlapiose rungtynėse prieš Bangą ketvirtam rate. Sunku būtų tikėtis įspūdingo pasirodymo, kai lošiama vandenyje. Tačiau iš kitų fragmentinių jaunuolių Markas išsiskyrė energija. Matėsi, kad jis bando lakstyti iš paskutiniųjų ir, nors rungtynių baigtis tuo metu jau buvo aiški, neketina taupyti jėgų. Tačiau Markui Kardokui dar tik šešiolika, todėl jo rimtesnio indėlio į pagrindinės komandos darbą ko gero dar teks palaukti.

Pabaiga. Kokio nors ypatingo apibendrinimo rašyti kol kas nėra prasmės. Kaip ir svarstyti apie tai, ką reikėtų daryti, kad kitais metais komanda grotų dar geriau. Žmonės šneka, kad šiuo metu kaip sykis yra svarstomi kai kurių žaidėjų kontraktai. Apie tai, kad komandoje neliks Valskio buvo jau seniai aišku. Tačiau dabar mus pasiekė žinios ir apie tai, kad svarstomi Ugge, Bašičiaus ir Baranovskio likimai. Tad apie komandos perspektyvas bus galima padoriau kalbėti, kai šių žaidėjų klausimas bus išspręstas. Nė vienas iš jų nėra toks svarbus bendram komandos vaizdui, koks buvo Valskis. Tačiau jie turėjo labai didelės įtakos tam futbolo stiliui, kurį rodė šiais metais komandą. Tad jei minėtų trijų žmonių komandoje nebeliks, apie tai, kad “komandos pagrindas išsaugotas” kalbėti nebus prasmės. Nes keturių pagrindinės sudėties žmonių netekimas yra pakankamai rimtas nuostolis. Ypač turint omeny tą faktą, kad Sūduvos biudžetas kitam sezonui tikrai neaugs ir kompensuoti šių žaidėjų netektį bus sudėtinga.

2013 sezonas: cunamiai ir tornadai

2013-269

Manau, jau esame pasirengę suvest sezono galus. Paskutinio turo emocijos aprimo, todėl galima ramiau peržvelgt metus ir pagalvot, ko galima būtų laukti kitais. Pradedu nuo bendros apžvalgos, kurioje mėginsiu Sūduvą įterpt į platesnį lietuviško futbolo kontekstą.

Lietuvos futbolas: A lyga, Europa, rinktinė ir t.t. Lietuvos futbolas mėgsta aštrius įspūdžius – nėra sezono be skandalų, be nesąmonių, be krūvos atleidimų ir atsistatydinimų bei ugningų kalbų apie lietuviškos futbolo atgimimą ir tiek pat dramatiškų tų vilčių laidotuvių. Tarpsezonis buvo klasikinis – ir vėl iki paskutinės akimirkos buvo neaišku, kiek ir kokių komandų loš lygose.

Šiaip jau A lyga buvo visai nebloga. Kokį trečdalį sezono apskritai atrodė, kad reikalai smarkiai pagerėjo. Rodėsi, kad net 5-6 komandos mėgins pasikapoti dėl medalių. Šiame kontekste nykus Sūduvos  startas skambėjo itin dramatiškai. Juk pirmą ratą Sūduva baigė 6-oje vietoje, priekin praleidusi ne tik lyderių trejetą, bet ir Kruoją su Šiauliais. Tuo metu ne vienam, manau, kilo įtarimas, kad Sūduvai net ir ketvirtą vietą bus problematiška gauti, nekalbant apie medalius.

Vėliau viskas sugrįžo į klasikinį formatą – vienas aiškus lyderis, pora aiškių autsaiderių, o visi kiti – košė, kurioje nutikti gali bet kas. Pavyzdžiui, Kruoja gali laimėti prieš Ekraną, tačiau pralošti Taurui. Šiauliai gali pasikapoti su Žalgiriu, o paskui kaip reikiant gauti į skudurus nuo Bangos. Sezonui įsibėgėjus trys komandos vis tik paliko visus kitus gerokai už nugaros.

A lygos sezoną apibendrinant, galima pripažint, kad jis buvo įdomesnis, nei keli paskutiniai. Vien dėl to, kad mažumą persistumdė lygos lyderiai, tarp klasikinių trijų komandų ryžtingai įsiterpus Atlantui. Vien dėl to, kad medalinės intrigos išliko iki pat sezono pabaigos.

Visa kita buvo kaip visada su viena nedidele išimtim, kurios vardas – Vilniaus Žalgiris. Rinktinė ir vėl viską pralošė. Europoje Lietuvos klubai ir vėl pasirodė nykiai. Kaip niekad nykiai. Vienintelis Žalgiris sugebėjo gerokai pakurstyti jausmus. Deja, beviltiška dvikova su austrų Red Bull dar kartą parodė realią lietuviško futbolo situaciją. Juk paaiškėjo, kad net klubas, kuris lietuviškuose stadionuose atrodė itin dailiai, netgi avangardiškai, yra beviltiškai toli nuo šiandieninio futbolo stiliaus. Įtariu, kad situacija dar blogesnė nei FBK karaliavimo laikais – per tuos kelis metus Europos futbolas progresavo, o mūsų – kapanojosi toje pačioje vietoje.

Kitas įdomesnis niuansas – rusiško finansinio vamzdžio praplatėjimas Lietuvoje. Apie tai, kad Ekranui pinigai kapsi iš Rusijos buvo viešiau pakalbėta tik tuomet, kai tas vamzdis gerokai paplonėjo. Tačiau su trenksmu Panevėžio ir Kauno vietą užėmė Klaipėda. Tiek Atlantas, tiek pirmos lygos nugalėtojas Granitas, taip sakant, palaiko “glaudžius santykius” su rusiško futbolo industrija. Sunku pasakyt, kokių argumentuotų interesų rusiškas futbolo verslas turi Lietuvoje. Marijos Žemė pernelyg toli nuo didžiųjų futbolo centrų (tiek geografiškai, tiek konceptualiai), kad galėtum čia pasiekti kokių nors įvaizdžiui ar verslui reikšmingų pergalių. Stabilumo jausmo rusiški pinigai taip pat nekelia. Būtų keista, jei būtų kitaip. Spėju, nemažai klausimų bus atsakyta tarpsezoniu ir kito sezono pradžioje. Ar tikrai iš šiandieninio Atlanto bus pasiųstas lietuviškų legionierių desantas į rusiškus klubus? Ar tikrai šių metų investicija turi kokį nors rimtesnį ateities planą? Ir taip toliau.

2013-266LFF svetainė lapkričio 12. Tiek darbų, kad atnaujinti rinktinės lentelę nebuvo laiko. 

Lietuvos futbolo federacija: permanentinė viešųjų ryšių katastrofa. Nežinau, gal LFF gyvenimas panašia nesąmonių vaga tekėjo ir Varanavičiaus laikais. Tačiau Liutauras Varanavičius, panašu, puikiai išmanė viešosios nuomonės svarbą ir turėjo įgūdžių ją neblogai valdyti. Mat dingus iš futbolo orbitų šiam veikėjui, LFF stačia galva murktelėjo į skandalų liūną ir jame liko. Biurokratinio munduro nepavyko nuplaut net ir klasikinėmis pagyromis apie nuolat ir visoje Lietuvoje klojamas dirbtinės dangos aikštes, kuriomis LFF visada kontratakuoja, kai tik yra apkaltinama dykaduoniavimu.

Dabartinė LFF valdžia savo labui nesugebėjo panaudoti net ir Varanavičiaus palikimo – Europos jaunimo čempionato, kuris viešojoje erdvėje taip ir liko marginaliniu, niekam neįdomiu sporto festivaliu. Neabejoju, kad ant popieriaus viskas ten atrodys gerai – ir transliacijų per teliką buvo, ir žmonių stadionuose. Ko gero net atrastum Lietuvoje vieną kitą žmogų, kuris bus tą debilišką čempionato reklamą matęs. Tik va žadėtos naudos lietuviškam futbolui tas festivalis neatnešė. Medalį už futbolo populiarinimą galima dėti tik Žalgirio vadams, o dėl Lietuvos jaunimo rinktinės narių nepuolė muštis nei Italijos, nei Anglijos klubai.

Federacijos prezidentas šiais metais buvo užimtas. Kur ten rūpinsiesi Lietuvos futbolu, kai reikia nuolat rūpintis LFF reputacija? Gal dėl to nebuvo kam pabarti nei Lietuvos futbolo tvarkaraščių rašytojų, nei lygų ir turnyrų drausmės sergėtojų, kurie ypač pasižymėjo sezono pabaigoje. Tokio laisvo pačių rašytų nuostatų interpretavimo dar seniai neteko matyti. Nevėžio ir Dainavos atvejis LFF taurėje, FBK ir Bekento atvejis II lygoje, painiava perkėlinėjant nuobaudas iš vieno turnyro į kitą – toks jausmas, kad LFF klerkai sprendimus priimdavo remdamiesi asmeninėmis simpatijomis.

Čia dar galim padėt labai keistą LFF poziciją Ekrano konflikte su būriu žaidėjų, teigusių, jog klubas jiems yra skolingas pinigų (LFF atstovas kritikavo žaidėjų sprendimą kreiptis į teismą), beviltiškai patetišką bei apsimestinį žygį prieš nesąžiningus reikalus lietuviškam futbole (kai kovojama pranešimais spaudai) ir nesugebėjimą prisiimti atsakomybės už prastus rinktinės rezultatus (kai staiga ėmė rodytis, jog vengro išrinkimui federacijoje apskritai niekas nepritarė).

2013-267

Sūduvos sezonas I: kraštutinumų metai. Jei apskritai Lietuvos futbolas šiais metais gyveno gan ramiai, tai Sūduva mums kaip reikiant nervus ištampė. Iki šiol formatas būdavo vienodas – ambicingi prezidento žodžiai prieš sezoną, pusėtina pradžia, krizė sezono viduryje ir šiaip ne taip medalius pasiekianti, tačiau žaidimu nedžiuginanti komanda sezono pabaioje. Ne šiaip sau Sūduvą buvome praminę “futbolo sanatorija” – vieta, kur visai neblogi futbolistai gali ramiai gyventi lošdami puse kojos.

Šiemet viskas buvo kitaip – nors pirmų pokyčių kregždžių būta dar pernai. Pirmiausia turiu omeny Liubšio atleidimą ir Gvildžio nusamdymą. Tarpsezonyje komandoje neliko krūvos pagrindo žaidėjų – visa tai rodė mažėjantį komandos biudžetą, nes kokios nors kitos priežastys įvardytos nebuo. Priešsezoninė Prezidento kalba visus nustebino: “konkretūs tikslai komandai nėra keliami. Esminis reikalavimas – maksimaliai kovoti kiekvienose rungtynėse”. Kad ir kaip tai skambėtų linksmai, bent jau Prezidentas sezonu turėtų būti visiškai patenkintas – juk komanda iš tikro išpildė jai keltą tikslą.

Sezono pradžia buvo sunki, klampi ir depresiją varanti. Komanda atrodė liūdnai. Kvailai klystanti gynyboje, nieko doro nenuveikianti puolime bei stokojanti susižaidimo ir lyderių. Tiesa, nemažai potencialių lyderių buvo iškirtę traumos. Turint omeny ribotą sudėties pasirinkimą (ypač kai pasirodė, jog dublerių perkėlimas į pagrindinę komandą nėra toks paprastas dalykas), žaidėjų traumos buvo labai svarbus sezono pradžios faktorius.

Per pirmą ratą Sūduva sužaidė visas savo nykiausias sezono rungtynes ir blykstelėjo tik vieną kartą, kai nesugebėjo išsaugoti pergalės Panevėžyje. Daug nuo mūsų kliuvo visiems – ir žaidėjams, ir treneriams, ir komandos vadams. Gerbėjų susierzinimą nesunku suprasti. Gerbėjai buvo pasimetę – ne dėl prastos sezono pradžios ir menkų rezultatų, o dėl to, kad nesuprato, kur juda komanda.

Iš vienos pusės – nieko tame ypatingo nėra. Neįprasta Lietuvoje ką nors aiškinti klubo gerbėjams. Mažai yra klubų, kurie sugeba ne tik šiokį tokį ateities planą nubrėžt, bet ir kaip nors jį žmonėms papasakot. O kad mes jau senokai buvom įpratę tiek klubo veiksmus, tiek komandos žaidimą narstyti iki smulkmenų, tai šį anatominį darbą dirbome ir šiais metais. Tik va – diskusijos buvo sunkios, nes trūko faktinės medžiagos. Tad ir sukosi mintys nuo optimistinio komandos atnaujinimo iki pesimistinės bankroto galimybės.

Žingsnis po žingsnio Sūduva pasiekė dugną. Bent jau taip atrodė mums, įpratusiems matyti savo komandą solidesnėje pozicijoje. Emocinis dugnas buvo pasiektas Europos lygoje (pralaimėjimas eilinei Europos pakraščio komandėle paskutinėmis minutėmis užsidirbant beviltišką pendelį), pirmose trečio rato rungtynėse su Atlantu (pralaimėta, nors pirmauta dviem įvarčiais) ir paleidžiant iš komandos dar du patyrusius žaidėjus (Ledesmą ir Radžių). Netgi Tomo Radzinevičiaus sugrįžimas į Marijampolę sunkiai kompensavo liūdnos pabaigos nuojautą. Tiesos vardan reikia pripažinti, kad tuo metu komanda jau žaidė žymiai geriau nei sezono pradžioje – ir įvarčių nemažai mušė, ir taškus rinko.

O tada viskas apsivertė aukštyn kojomis. Pralaimėjimas Atlantui birželio 22 d. buvo paskutinis šių metų A lygoje. Nuo to laiko Sūduva sužaidė 15 rungtynių, iš jų 11 laimėjo, o 4 baigė lygiomis. Įmušė 44 įvarčius, o praleido tik 11. Oficialioji Sūduva suskaičiavo komandų pasiekimus atskirai kiekviename rate. Pagal šią matematiką, pirmame rate Sūduva liko šešta, antrame – ketvirta, trečiame – antra, o ketvirtame pasidalino pirmą-antrą vietas su Atlantu. Būtent šie rezultatai puikiai rodo Sūduvos žaidimo pokyčius.

Svarbiausios buvo rungtynės su Ekranu Panevėžyje. Ten pliaupiant lietui Sūduva pirmoji praleido įvartį, o tada suleido į Ekrano vartus tris. To niekas nelaukė, todėl komandai ši pergalė suteikė pasitikėjimo ir ryžto toliau gerinti žaidimą. Nežinia, kaip viskas būtų klostęsi toliau, jei tą kartą Ekrano būtų nepavykę nugalėti.

Komanda taip ir nepasiekė lygio, kuris leistų galvoti apie rimtesnes sezonines pergales, tačiau mes galėjome stebėti visiškai kitą futbolą. Apmaudūs pralaimėjimai Europos lygoje bei LFF taurėje ir iki pergalės neištemptos rungtynės su Tauru, Atlantu bei Ekranu sezono pabaigoje paliko Sūduvą be nieko, tačiau paskutinės sezono rungtynės parodė, kad toliau taip tęsiant rezultatai gali būti žymiai geresni.

Paskutinės sezono rungtynės su Žalgiriu tapo viso sezono emociniu simboliu. Per jas ir vėl galėjome išgyventi kraštutinius jausmus – nuo vaizdo aikštėje, kuris aiškiai rodė, jog Sūduva tą dieną neturi jokių šansų; per tris įvarčius, kuriais buvo sunku net patikėti ir iki pat Vaido Slavicko įvarčio per pridėtą laiką Tauragėje, kuris ir nusinešė jau beveik ranka pasiekiamus bronzos medalius.

2013-261

Sūduvos sezonas II: aplinkybės ir priežastys. Kai pernai komandoje pasirodė Darius Gvildys, jis kalbėjo apie vieną dalyką – komanda turi žaisti agresyviau, visų pirma – gynyboje. Deja, pernai tokių savybių Sūduvos žaidime neatsirado. Nieko nuostabaus – Darius Gvildys yra jaunas treneris, o Sūduvoje vyravo veteranai, kurie lošti jaunatviško futbolo nepageidavo.

Tačiau šiemet treneris gavo visiškai kitokią komandą. Žmonių, menančių ankstesnių metų Sūduvos futbolo stilių liko nedaug, o žalio jaunimo (tiek vietinio, tiek atvykusio) procentas komandoje smarkiai išaugo. Faktas – tokią komandą formuoti pagal naują principą yra paprasčiau.

Pamažu energijos, dinamikos ir to Dariaus Gvildžio minėto agresyvumo komandos veiksmuose iš tikro atsirado. Net ir pirmoje sezono pusėje Sūduva ėmė žaisti su ženkliai didesniu noru, nei tai darydavo pernai ar užpernai. Padidėjo greitis, atsirado varžovo spaudimo aikštės viduryje. Tačiau tuomet komanda susidūrė su kita problema.

Paaiškėjo, kad energijos į komandos veiksmus įlieti galima, tačiau kokybiškam ir efektyviam žaidimui to nepakanka. Kartais būdavo graudu žiūrėti, kaip didelis noras ir maksimalios komandos pastangos eidavo niekais dėl kvailų klaidų, kurios vesdavo prie netikėtų įvarčių ir pralaimėjimų. Komandą kankino traumos, o pernykštis lyderis Rafaelis Ledesma net ir traumas išsigydęs, ypatingo noro lošti nerodė. Taigi, Sūduva ir jos treneris atsidūrė akligatvyje – komandos sudėtis tiesiog neleido kurti padoresnio futbolo. Natūralu, kad ir vėl kilo abejonės Dariaus Gvildžio sugebėjimais. Toks yra Lietuvos trenerių likimas – jų darbe visuomet yra svarbi ne patirtis ar žinios, o visų pirma sugebėjimas išspausti maksimalų rezultatą iš visuomet ribotos sudėties. Pavyzdžiui, šiais metais pamatėme tiek įvairiausių Sūduvos gynybos variantų, kad to keliems metams pakaktų. O juk visais atvejais tai lemdavo traumos, kortelės ir menkas dublerių lygis, kuris trukdė žymiai daugiau jaunimo integruoti į pagrindinę komandą.

Iš esmės komanda laikėsi ant Valskio ir jo talkininkų, pirmiausia Baranovskio ir Broko. Valskio individualūs sugebėjimai, gerokai viršijantys lietuviško futbolininko vidurkį ir tai, kad būrys žaidėjų dirbo būtent Nerijui, leido Sūduvai rinkti taškus vien dėl to, kad komanda, praleisdama pakankamai daug, sugebėdavo įmušti dar daugiau.

O tada aplinkybės dar kartą radikaliai pasikeitė. Ir jos parodė, kad Darius Gvildys vis tik buvo nepėsčias ir šį tą naudingo per du pussezonius nuveikė. Pakitusios aplinkybės buvo štai kokios.

Visų pirma, buvo atleistas Rafaelis Ledesma. Galima ilgai diskutuoti apie tai, kodėl nepavyko panaudoti talentingo žaidėjo, tačiau yra akivaizdu, kad jo žaidimo stilius tiesiog netiko Dariaus Gvildžio žaidimo planui ir futbolo stiliui. Buvo sunku tikėtis, kad Ledesma pradės daug bėgioti, kad ims aktyviai gintis ir apskritai lošti komandos, o ne personalinei statistikai. Pernai Sūduvai jis buvo pats tas, o šiemet tapo stabdžiu. Kuomet aikštėje nebūdavo Ledesmos, jaunimas jausdavosi patogiau – nebeieškodavo kaip kuo greičiau kamuolį iškišti brazilui, o patys drąsiau imdavosi iniciatyvos. Beje, būtent čia ko gero pirmą kartą Darius Gvildys viešai parodė charakterį – pasiųsdamas entuziazmo nerodantį brazilą pasipraktikuoti pas dublerius.

Tuomet aikštėn pagaliau sugrįžo keli žaidėjai, kurie tapo itin svarbiais antroje sezono pusėje. Pirmiausia – Marius Šoblinskas. Karolis Chvedukas galutinai su traumom taip ir nesusidorojo, tačiau kiekvienas jo pasirodymas aikštėje būdavo itin reikšmingas tų rungtynių pasiekimams. Komandoje įsitvirtino Darius Isoda, kuris pamažu tapo vienu iš sezono atradimų.

O tada Sūduvon parvažiavo legenda – Tomas Radzinevičius. Apie šio žaidėjo įtaką šių metų Sūduvos žaidimui jau daug prikalbėta, todėl nesikartosiu. Esmė – Darius Gvildys pagaliau gavo įrankius, su kuriais jau buvo galima nuveikti šį tą prasmingesnio.

2013-268

Sūduvos sezonas III: sudėtis ir futbolo stilius. Kiekvienas treneris, siekiantis komandoje sukurti tam tikrą žaidimo stilių, yra priverstas atitinkamai koreguoti sudėtį. Be abejo, mūsų trenerių galimybės yra ribotos, nes dažniau jiems yra siūloma ne tai, ko jie nori, o tai, kas yra įmanoma. Būtent taip būdavo formuojama Sūduva daugelį metų – tiesiog “šienauti” visi iš eilės stipresni ir laisvi futbolininkai, pernelyg negalvojant nei apie jų propaguojamą futbolą, nei apie jų suderinamumą su kitais komandos nariais. Čia jums ne didžiosios lygos, kur net ir geri futbolininkai gali sėsti ant suolo pasikeitus treneriams.

Tad galima sakyti, jog Dariui Gvildžiui velniškai pasisekė. Kažin, ar būtų buvę įmanoma pasiekti to paties su pernykščia Sūduva. Tad lyg ir biudžeto priežasčių paskatintas komandos “valymas” išėjo tik į naudą. Sunku pasakyti, kiek įtakos treneris turėjo naujų žaidėjų samdymui, tačiau dabar jau galima teigti, kad dauguma tų, kurie Sūduvoje atsirado komandą valdant Gvildžiui, buvo treneriui reikalingo stiliaus futbolininkai. Dar pernai komandoje pasirodė Baranovskij ir Valskis. O štai šiemet atsirado terminatoriško stiliaus Bašič, fiziškai kietas Ugge. Net Daukša, ir tas yra kovingo stiliaus futbolininkas. Prie tokio plano puikiai derėjo Brokas, Kiselevskis, prie jo prilipo net Isoda ir Snapkauskas, kurie ypatinga fizine galia kol kas nepasižymi. Į tokios stiliaus traukinį vėliau buvo paprasta įšokti ir Šoblinskui, ir Chvedukui ir pačiam Maestro Radzinevičiui – ir jie yra kovingo, greito, kietesnio stiliaus žaidėjai. O štai Ledesma šioje kompanijoje atrodė nekaip. Greitai bėgti jis niekada nenorėjo, gynyboje taip pat prakaituoti nemėgo. O kai sugebėjo nepataikyti pendelio į Kruojos vartus, greičiausiai ir kolegų pagarbą prarado.

Taigi, nutiko to, ko net sapnuoti nesapnavome – treneris turėjo planą, o sudėties formulė kažkokiu būdu taip suėjo, kad vieną dieną radosi komanda, norinti ir pajėgi tą planą paversti realybe.

Sėkmingiausiose antrosios sezono pusės rungtynėse Sūduva lošė futbolą, pagrįstą agresyviu priešininko spaudimu nuo pat aikštės vidurio ir greitu perėjimu į kontratakas. Greiti ir fiziškai pajėgūs saugai yra būtinas tokio futbolo elementas, nes būtent šie žmonės tampa būtini tiek organizuojant gynybinius veiksmus, tiek ir perkeliant kamuolį link priešininko vartų. Kitaip tariant, tai yra žmonės, kuriems tenka lakstyti daugiausiai, todėl tokių žaidėjų kaip Brokas, Baranovskij, Bašič, Šoblinskas ar Chvedukas gebėjimas bėgioti nemažinant tempo visas rungtynes buvo itin reikšmingas. Kitas dalykas – priekyje būtina turėti žmonių, kurie galėtų individualiais veiksmais ar nestandartiniais perdavimais greitai užaštrinti atakas. Ir čia Sūduva turėjo ką pasiūlyti. Pirmuoju atveju – Nerijų Valskį, kuris įmušė daugiausiai įvarčių lygoje, antruoju – Tomą Radzinevičių, kuris ne tik mušė iš situacijų, kai priešininkui lyg ir nieko negrėsdavo, bet ir per pusę sezono sugebėjo atlikti Sūduvoje daugiausiai rezultatyvių perdavimų. Radzinevičiaus sugrįžimas neabejotinai Sūduvą pavertė dar pavojingesne komanda bet kokiam priešininkui.

Taigi, turėjome visai neblogą kokteilį. Galbūt jis nėra tipiškas šiuolaikinio futbolo pavyzdys, tačiau puikiai atitinka silpnesnių futbolo regionų žaidimo logiką ir kompensuoja tradicinį Lietuvos futbolo trūkumą. Labiausiai Marijos Žemėje trūksta kuriančių centro žaidėjų – tokių, kurie galėtų kūrybiškai organizuoti komandos veiksmus. Šiandieninis Sūduvos futbolo modelis šią problemą apeina tiesiogine šio žodžio prasme. Kamuolys neužsuka į aikštės centrą – nuo savo aikštės pusės jis iškart keliauja link priekin skuodžiančių saugų bei puolėjų.

Dabartinis futbolas yra apie du dalykus – apie kamuolio valdymą ir apie žaidėjų judėjimą aikštėje be kamuolio. Kuo mažiau kamuolys užsibūna pas priešininkus, tuo mažesnė grėsmė tavo vartams. Kuo efektyviau komanda juda be kamuolio, tuo greičiau sekasi nunešti kamuolį link priešininko vartų. Agresyvus priešininko spaudimas tarp centro ir savo baudos aikštelės yra šioks toks šiuolaikiškas ženklas šiandieniame Sūduvos žaidime. O kontratakuojantis futbolas ko gero yra vienintelis būdas, kuriuo tokių šalių kaip Lietuva klubai gali ką nors įdomesnio pasiekt už savo šalies sienų.

Nors Sūduvos išvaizda antroje sezono pusėje mums visiems labai patiko, tačiau iki tobulybės dar labai toli. Didžiausia bėda šiais metais vis tik buvo itin jauna gynėjų linija. Bendrai vertinant, net ir komandą palikus Radžiui bei Leimonui, Sūduvos gynyba veikė visai neblogai. Tačiau karts nuo karto pozicinės ir taktinės patirties trūkumas jauniems gynėjams pakišdavo koją zonoje aplink vartininko aikštelę. O pralošus poziciją tokioje vietoje, įvartis beveik garantuotas. Nebent turi vartininką, kuris kiekvienose rungtynėse lošia taip, kaip Bartkus sužaidė paskutines su Žalgiriu.

Kitas dalykas – nepakankamas žmonių judėjimas atakuojant ir per lėtai priimami sprendimai. Tiesa, tai yra visų šiuolaikinio futbolo pakraščių problema ir ši liga kankina visus Lietuvos klubus be išimties. Lyginant su praeitais sezonais, Sūduva pažengė didoką žingsnį priekin, tačiau vis dar pasitaiko visokių sunkiai suvokiamų dalykų. Pavyzdžiui, atakos metus žaidėjas atiduoda kamuolį kolegai, o pats ima ir sustoja.

O štai sprendimo greitis – apskritai komplikuotas reikalas. Tačiau juo mūsų futbolas ko gero labiausiai atsilieka nuo to, kuris žaidžiamas kad ir Čempionų lygoje. O juk svarbios yra net ne sekundės, o sekundės dalys. Ir jei pirmosios bėdos remontą įsivaizduoti nesunku, tai šitą reikaliuką pagydyti žymiai sunkiau. O gal net ir neįmanoma. Kol kas Sūduvoje vienintelis Tomas Radzinevičius lošia “vienu lietimu”. Ir jei šis žaidėjas liks Sūduvoje ir kitais metais, tikiu, kad jo nuolat praktiškai demonstruojamas pavyzdys padės ir kolegoms suvokti greito mąstymo reikšmę šiuolaikiniame futbole.

Na ir paskutinis punktas – gal kiek ir netikėtas. Sakyčiau, kad Sūduva vis tik turi progų realizacijos problemą. Nepaisant to, kad per sezoną įmušė beveik tiek, kiek ir lygos čempionas. Daugiau už Atlantą ir Ekraną. Tačiau visi prisimenam, kiek progų iššvaistė Brokas, Baranovskij ar tas pats Valskis. Puikių, tobulų progų. Buvo laikas, kai Sūduva maldavosi aplink baudos aikštelę per rungtynes pasidarydama tik vieną kitą realesnę galimybę įvarčiui. Šiemet reikalai šiuo klausimu buvo ženkliai geresni – progų būdavo per akis. Įvarčių irgi buvo daug, tačiau galėjo būti žymiai daugiau. Nežinau, ar įmanoma tokio amžiaus žaidėjams koreguoti smūgio techniką, tačiau, pavyzdžiui, Brokas ar Baranovskis laisvai galėjo būti bent dukart rezultatyvesni, nei buvo šiais metais.

Tad situacija yra visai nebloga. Ir jei šiais metais atrastas žaidimo stilius bus tobulinamas ir kitame sezone, Sūduvos žaidimą stebėti bus dar įdomiau. Belieka tikėtis, kad tarpesezonyje nenutiks tokių pokyčių, kurie vers trenerį ir vėl dėlioti naują žaidimo planą.

2013-262

Sūduvos sezonas IV: vertinimas. Reikalas sudėtingas ir vieningos nuomonės tikrai nebus. Mat vertinti gali dvejopai. Arba sakai, kad šiemet Sūduva pralaimėjo viską, ką tik buvo galima pralaimėti – Europą, lygą ir taurę. Arba kalbi apie pagaliau atrastą dailų žaidimą bei kovos dvasią ir džiaugtis tuo nepaisant to, kad Sūduva po gerokos pertraukos liko be medalių ir be teisės dalyvauti Europos taurėse.

O kad vertinimas yra toks komplikuotas, reikia panaudoti keletą racionalių argumentų, kurie suteiktų vertinimui tam tikrą stuburą. Juk visada svarbu ne tik tai, kas pasiekta šiais metais, bet ir koks pamatas suręstas kitų metų pasiekimams.

Pirmą argumentą mums pasakė sezono pradžioje komandos Prezidentas, o jo žodžiams antrino komandos sudėtis. Prezidentas kalbėjo apie atjaunintą komandą be įprastinio ankstesniems sezonams būrio potencialių lyderių. Todėl ir uždavinį kėlė abstraktų – kovoti kiekvienose rungtynėse. Aišku, tų abstrakčių uždavinių būna visokių. Juk ir Atlanto ar I lygos nugalėtojo Granito šeimininkai akcentavo, kad buvo keliami “įsitvirtinimo” lygoje, o ne jos nugalėjimo tikslai. Kaip bebūtų, Sūduva šiais metais “ant popieriaus” buvo gerokai nusilpusi. Klausimų kėlė ir Dariaus Gvildžio kompetencija – pradedančiam treneriui nėra lengva gauti komandą, kurios nemažai daliai dar reikia tik mokytis lošti A lygoje.

Antras argumentas galėtų ateiti iš ateities. Jei šie metai buvo parengiamieji, jei tai, kas buvo padaryta šiandien, bus racionaliai ir tikslingai tęsiama ir kitąmet, medalių praradimas iš tikro nebus toks skaudus.

Tad jei remsimės šiomis dvejomis sąlygomis, Sūduvos sezoną galėsime įvertinti kaip puikų. Buvo sulipdyta komanda ir jai pakako dviejų ratų, kad pradėtų duoti labai apčiuopiamus rezultatus. Ir jei tarpusezonyje įgūdžiai bus pagerinti ir naujasis sezonas pradėtas ta pačia nata, galutiniai Sūduvos rezultatai galės būti ženkliai geresni. Vienintelis fundamentalus klausimas lieka apie tai, ką klubo vadai planuoja kitiems metams. Tačiau apie tai kalbėti kol kas dar anksti.

.

Kol kas tiek minčių. Visos kitos – pakeliui.

Istorija kartojasi: Žalgiris – Sūduva

2005 m. Dariaus Maciulevičiaus įvartis Žalgiriui. Žiūrėti geriau be garso. 

Kažkada visa tai jau buvo, ar ne? Laikas bėga, atmintis dyla, tačiau toks jausmas, kad visa tai kai kurie iš mūsų jau esame matę.

Gerai, priminsiu detaliau. 2005 metai, lapkričio 9 diena, paskutinis A lygos turas. Sūduva Vilniuje lošia su Žalgiriu. Žalgiris tais metais jau nieko doro laimėti šansų neturėjo, o va Sūduvai reikėjo sužaisti bent lygiomis, kad po 30 metų vėl iškovotų bronos medalius. Oras buvo panašus kaip dabar – drėgna, žvarbu ir purvina. Tą kartą Sūduva laimėjo, o Dariaus Maciulevičiaus įvartis, įmuštas po Tomo Radzinevičiaus perdavimo ko gero visiems laikams buvo įrašytas į komandos istoriją. Ne tik dėl to, kad jis atnešė bronzos medalius, bet ir todėl, kad buvo reto grožio. Tais laikais Lietuvoje tokių įvarčių nedažnai pamatydavome.

Prisimindamas tuos gražius laikus, buvau tikras, kad iš anų komandų šį šeštadienį pamatysime tik vieną žmogų – Tomą Radzinevičių. Tačiau patikrinęs protokolą, supratau, kad jų bus iš viso trys – ir visi jie šeštadienį galvos apie Sūduvos pergalę. Tą kartą Sūduvoje žaidė ne tik Tomas Radzinevičius, bet ir Darius Gvildys. O štai Žalgirio sudėtyje antrą kėlinį bėgiojo ne kas kitas, o Nerijus Valskis! Dariui Gvildžiui tais laikas buvo 35-eri, Tomui Radzinevičiui – 24-eri, o Nerijui Valskiui – tik aštuoniolika (jei dirbčiau Sūduvos klube, būtinai šiuos tris veikėjus pakalbinčiau ir vieną kitą prisiminimą iš jų ištraukčiau).

Sūduvos treneriai tą kartą be minėtų Gvildžio, Maciulevičiaus ir Radzinevičiaus, aikštėn dar išleido Žutautą, Grigą, Veikutį, Aleksą, abu brolius gruzinus Chigladzes, Afanasenko, Giedrių Slavicką, Butkų, Otavio Bragą ir Adomaitį.

2013-249Audrius Brokas 2008 m. sezono finale.

Važiuojam toliau. Po trejų metų Sūduvai sezonas baigiasi labai panašiai. Paskutinės 2008 metų sezono rungtynės ir vėl vyksta Vilniuje. Ir vėl – su Žalgiriu. Sūduvai ir vėl reikia laimėti, o Žalgiriui – ir vėl rezultatas nėra labai svarbus. Žalgiris tais metais užėmė 5 vietą, surinkęs tiek pat taškų, kaip ir 6 likęs Atlantas. O va Sūduva – gavo ketvirtą vietą, surinkusi tiek pat taškų kaip ir bronzos medalius laimėjusi Vėtra. Šios keturios komandos ir lošė paskutiniame ture. Sūduvai reikėjo ne tik pergalės, bet ir Vėtros lygiųjų ar pralaimėjimo. Sūduva Žalgirį nugalėjo 3:2, paskutinį įvartį mušdama jau per pridėtą laiką ir turėdama aikštėje mažiau žaidėjų (87 min buvo išvarytas Božinovskis). Deja, laimėjo ir Vėtra – todėl Sūduva liko ketvirta, o Žalgiris aplenkė Atlantą. Tas rungtynes labai gerai pamenu – jos buvo išskirtinai purvinos, rudeninio oro ir nepriežiūros nualintoje Žalgirio stadiono aikštėje. Ir jei iš 2005 metų rungtynių internete plauko tik įvarčio vaizdo įrašas, tai 2008 metais šis blogas jau buvo gimęs, todėl aiškiau viską prisiminti norintys skaitytojas gali apžiūrėti ir reportažą apie rungtynes.

Tai buvo paskutiniosios senojo Žalgirio rungtynės A lygoje. Kitame sezone šios komandos aukščiausioje Lietuvos lygoje nebeliko. Sugrįžo Žalgiris 2010 ir iškart laimėjo bronzos medalius. O kad ši komanda vėl grįžo į lygą, tai nieko kito nebeliko, kaip toliau pratęsti santykių su Marijampolės Sūduva istoriją. Sūduva su Žalgiriu ir vėl baigė sezoną, o rungtynės ir vėl buvo lemiamos. Tą kartą buvo sprendžiamas lengvesnis klausimas – kas gaus sidabrą, o kas – bronzą. 2010 abi komandos lygoje susitiko 3 kartus ir visos rungtynės baigėsi lygiosiomis. Nulinės lygiosios buvo užfiksuotos ir paskutinėje dvikovoje, vykusioje Vilniaus Sportima arenoje. Lygiosios buvo tinkamas rezultatas Sūduvai, tačiau netinkamas Žalgiriui. Po jų abi komandos surinko vienodai taškų, tačiau Sūduva užlipo aukščiau dėl geresnio įvarčių santykių. Tačiau, spėju, pernelyg nenusiminė ir Žalgirio pusė – juk ką tik atgimęs klubas ne tik sugrįžo į A lygą, bet iškart ir medalius gavo. Pačios rungtynės buvo nuobodokos – Sūduva spaudė “ant lygiųjų”, žaidimas nebuvo labai išvaizdus, tačiau antrieji Sūduvos istorijoje sidabro medaliai vis tik įmetė žaidėjus į lengvą euforiją po finalinio švilpuko. Buvo šampano ir visokių kitokių tokiai progai derančių ritualų. Reportažą apie šias rungtynes taip pat galima prisiminti.

2013-251Džiaugsmai po 2010 m. žaidimo su Žalgiriu.

2010 metai buvo savotiška kryžkelė Sūduvos ir Žalgirio gyvenimuose. Nuo 2005 iki pat Žalgirio dingimo į I lygą Sūduva buvo solidesnė komanda. Ir nors Žalgirį nugalėti pavykdavo toli gražu ne visuomet, tačiau pergalės buvo laukiama kiekviename žaidime. Tai buvo liūdni laikai Žalgiriui. O va grįžus atgimusiam Žalgiriui į A lygą, jėgos išsilygino. Sūduva stagnavo, o Žalgiris pamažu stiprėjo ir lipo aukščiu. 2010 Sūduva šiaip ne taip Žalgirį aplenkti dar sugebėjo, nors įveikti nepavyko nė karto. O va 2011 metais Žalgiris jau užtikrintai paliko Sūduvą už nugaros. Sūduva pasiėmė bronzos medalius. Žalgiris mėgino įsitverti Ekranui į skvernus ir pasimušti dėl aukso. Sūduva ir Žalgiris tais metais ir vėl lošė tris kartus – vieną kartą sužaidė lygiosiomis ir pasidalino po pergalę. Tiesa, Sūduvos pergalė prieš pat sezono pabaigą iš esmės ir nubraukė Žalgirio viltis pasivyti Ekraną. Žemiau rasite visai įdomų video – Marijampolės TV pokalbį su Sūduvos prezidentu po 2011 metų sezono. Fone bus matyti paskutinių Sūduvos rungtynių su Žalgiriu fragmentai. O čia rasite blogo ataskaitą.

Marijampolės TV kalbina Vidmantą Murauską.

Pernykščiame sezone lygių skirtumas tapo dar ryškesnis. Čia Sūduva ne tik gavo stipriai į skūrą liūdno atminimo rungtynėse Vilniuje, bet ir turnyrinėje lentelėje nuo Žalgirio atsiliko jau ne 7 taškais, kaip 2011, o visais 17. Ir vėl – Žalgiris vijosi Ekraną dėl aukso, o Sūduvai teko ir dėl bronzos su Kruoja gerokai pasistumdyti.

O štai šiemet komandos jau iš esmės skiriasi – tiek biudžetu, tiek sudėtimi ar netgi ambicijomis. Sūduva pagaliau metė šalin vizijas laimėti aukso medalius. Šiemet komandos vadai apskritai jokių konkrečių tikslų nekėlė. Žalgiris aukso medalių gi siekė atkakliai ir racionaliai – augindamas biudžetą, dėliodamas sudėtį ir energingai rinkdamas taškus. Sūduvai šiemet Žalgiris “padovanojo” vieną žiauriausių pralaimėjimų per visą Sūduvos istoriją A lygoje. Skaičiuoti tingiu, tačiau esu tikras, kad pirmo rato pralaimėjimas Marijampolėje patektų į didžiausių Sūduvos pralaimėjimų dešimtuką.

Šioje vietoje istorija baigiasi. Ir jei pastarųjų metų chronologija Sūduvai nebuvo tokia pozityvi kaip Žalgiriui, šiandien šios komandos nesiskiria taip smarkiai, kaip galėjo pasirodyti minėtose pirmo rato rungtynėse. Sūduva sustiprėjo – ir sudėtimi, ir žaidimu, ir suvokimu, kad laimėti galima ne tik prieš Taurą ar Dainavą. O va Žalgiris po tipiškai Lietuvos futbolui nutrūkusio žygio per Europą kažkodėl sėdo į labai jau gilią duobę. Visą sezoną puikiai variusios komandos stabtelėjimą po aukščiausio laipsnio metų rungtynių suprasti galima. Tačiau keistoka, kad tas stabtelėjimas taip ilgai užtruko ir buvo iššvaistyta tiek taškų, kad aukso medalių klausimą tenka spręsti paskutiniame ture.

Žalgiriui sveikatos nepridės ir vakarykštės taurės rungtynės su Kruoja, kuriose Žaligirui teko ieškoti išsigelbėjimo nuo pralaimėjimo iki paskutinių minučių. O tą Vilniaus komandai šiais metais tekdavo daryti labai retai. Trumpai tariant, nepaisant geresnės Žalgirio sudėties ir solidesnės turnyrinės pozicijos, Sūduva laimėti turi visus šansus. Tiesą pasakius, ir psichologija Žalgirį spaus labiau. Šiai komandai jau seniai buvo užkabinti aukso medaliai. Kad ir ką bekalbėtų treneris, žaidėjams tokia atmosfera turi įtakos. Todėl pralaimėti Žalgiriui šeštadienį būtų žymiai blogiau nei Sūduvai, kuri apie medalius realiau ėmė galvoti tik pačioje sezono pabaigoje. Sūduvai atsipalaidavimo turėtų suteikti ir tas faktas, kad net ir nugalėjus Žalgirį galima likti su tuščiu krepšiu. Juk reikia, kad nelaimėtų ir Ekranas, o tikėtis, kad Ekranas paluš lošdamas su Tauru gali tik naivuolis. Sezono pabaigoje Tauras pradėjo žaisti futbolą, tačiau labai abejoju ar Tauragės komandos futbolo pakaks tam, kad nepralaimėtų Ekranui. Juk Ekranas – racionalaus ir efektyvaus futbolo fanatiškai Marijos Žemėje.

Tokios tokelės. Rungtynės bus geros, tačiau į jas galim ramiai eiti ir mes, ir komanda. Nors šių rungtynių kaina didelė, tačiau šį kartą kaip niekad sezone reikia galvoti ne apie rezultatą, o tiesiog lošti maksimalaus užsidegimo futbolą, kurį Sūduva šiais metais ne kartą mums rodė. Taip pat reikia nepamiršti, kad pralaimėjimo kaina žymiai didesnė Žalgirio pusėje. Taip, Žalgiriui pakanka lygiųjų, todėl greičiausiai Vilniaus komanda loš nuo gynybos. Kiek supratau iš LFF pranešimų, Žalgiris neturės Lukos Peričiaus, kuris už raudoną kortelę gavo dviejų rungtynių diskvalifikaciją. Apie Vaitkūną šnekos dvejopos – kai kas sako, kad ir jam sezonas jau pasibaigė, nors man atrodo, kad už jo raudoną kortelę paskirta 4 rungtynių diskvalifikacija jau išnaudota. Bet kokiu atveju, net ir be Peričiaus Žalgirio gynyba bus silpnesnė, nei įprasta. Sūduva nėra didelė pozicinio puolimo žinovė, tad svarbiausia bus nelošti tokio bukai ramaus futbolo, kokį mūsų komanda rodė paskutinėse namų rungtynėse su Ekranu.

Pabaigai belieka pasikartoti – kad ir kaip baigsis šeštadienio žaidimas, kad ir kokią vietą po jų užims Sūduva, sezoną bus galima įvertinti teigiamai. Juk jau pora metų kalbėjome apie tai, kad gal geriau likti be medalių, tačiau rodyti liepsnojantį futbolą. Tad beliktų tikėtis, kad šiemet pradėta linija bus tęsiama kitame sezone. Tuomet ir vėl bus medaliai. Tik tuomet jau žinosime, kad medalius Sūduva laimėjo dėl to, kad jų nusipelnė, o ne todėl, kad daugiau niekam kitam jų nereikėjo.

Geriausieji: 2013

2013-245

2013-246

2013-244Nerijus Valskis dovanoja tribūnoms savo marškinėlius po paskutinių rungtynių Marijampolėje. 

Padam Padam! Štai ir prasideda sezono pabaigos ritualai. Lygos geriausiuosius LFF rinks po sezono, o aš tai darau nieko nelaukdamas – tradiciškai prieš paskutines rungtynes.

Rinkimų rezultatai kažin ar daugelį nustebino. Pusę sezono apskritai į geriausio šio sezono žaidėjo titulą garantuotai pretendavo tik vienas žmogus. Šiek tiek intrigos įnešė Tomas Radzinevičius. Šio žaidėjo įtaka antros sezono pusės rezultatams buvo tokia didelė, kad buvo galima tikėtis rimtos konkurencijos Nerijui Valskiui jūsų “balsavimo biuleteniuose”. Juolab, kad ir simbolinė Tomo vieta tarp vių laikų Sūduvos žaidėjų yra išskirtinė. Tačiau Nerijus Valskis vis tik laimėjo šių metų rinkimus, taip sakant, “į vienus vartus”. Ko gero taip yra teisingiausia.

2013 sezono geriausiojo žaidėjo rinktimų rezultatai:

 Minėtas  Pirmas  Taškai
 1  Valskis  31  25  140
 2  Radzinevičius  29  4  90
 3  Šoblinskas  15  2  27
 4  Bašič  7  13
 4  Ugge  9  13
 5  Davidovs  6  12
 5  Brokas  6  12
 5  Baranovskij  8  12
 6  Kiselevskis  5  8
 7  Bagdanavičius  2  5
 7  Chvedukas  3  5
 8  Leimonas  1  2
 9  Radžius  1  1

Pora žodžių apie balsavimo statistiką. Balsavo šiais metais 31 siela. Nei daug, nei mažai – maždaug tiek, kiek jūsų balsuoja ir kiekvienais metais. Kai kurie balsuotojai keičiasi, o kai kurie kiti – kasmet atlieka savo pareigą šiam blogui ir komandai. Kaip matote, nebuvo jūsų laiško, kuriame būtų nepaminėtas Nerijus Valskis – 31 laiškas, 31 vieną kartą jame buvo įrašytas Valskio vardas ir 25 kartus jis buvo paminėtas pirmu numeriu. Tomas Radzinevičius pagal pirmąjį parametrą mažai kuo Nerijui Valskiui nusileido – jis buvo paminėtas 29 kartus, tačiau tik 4 kartus buvo pirmas. Nerijaus Valskio ir Tomo Radzinevičiaus duetas pirmose dvejose vietose buvo apskritai dažniausiai pasitaikantis derinys. Trečias liko Marius Šoblinskas. Beje, Marius dukartu buvo sąrašo viršuje. Toliau – penki žaidėjai, gavę beveik po vienodą skaičių balsų.

Ypatingų klausimų balsavimo rezultatai ko gero nekelia. Nerijus Valskis šį sezoną iš tikro buvo ryškiausias personažas ir dėl to niekuomet nekilo tokio pobūdžio diskusijų, kokios vis užsidegdavo pernai svarstant Rafaelio Ledesmos įtaką Sūduvos rezultatams. Tiesiog panašiai kaip kad pernai galėjome pasidžiaugti, jog komandoje turėjome bent vieną išskirtinį futbolininką, taip ir šiemet Nerijaus Valskio žaidimas džiugino visą sezoną.

O štai Nerijaus įvarčių statistika – iš tikro išskirtinė. Jis yra žmogus, per vieną sezoną įmušęs daugiausia įvarčių nuo to laiko, kai Sūduva grįžo į A lygą. Nerijaus sąskaitoje – jau 30 (27 – A lygoje, 2 – Europos lygoje, 1 – LFF taurėje). Arčiausiai Valskio pasiekimo 2005 metais buvo ne kas kitas, o Tomas Radzinevičius. Tais metais jis mušė 29 kartus. Beje, Tomui priklauso ir didžiausias sezoninių įvarčių rezultatas Sūduvoje per visą Nepriklausomybės laikotarpį. 2001 metais Radzinevičius įmušė 33 įvarčius. Tiesa, reikia turėti omeny, kad tais metais Sūduva žaidė ir nugalėjo I lygoje. Kažin ar Nerijui Valskiui pavyks šį rekordą sumušti per paskutines sezono rungtynes Vilniuje, tačiau 30 įvarčių per lietuvišką sezoną ir taip yra puikus rezultatas.

2013-247Vienas šio sezono komandos kapitonų – Tomas Radzinevičius. 

Antrąją ir trečiąją vietas gavo žaidėjai, kurie komandoje pasirodė tik antroje sezono pusėje. Sakyčiau, tai irgi simboliškas jūsų sprendimas. Juk būtent antroje sezono pusėje Sūduva įšoko į ko gero ilgiausios per savo gyvenimą A lygoje nepralaimėtų rungtynių serijos traukinį. Ir jei po pirmų dviejų ratų atrodė, kad Sūduvai ir dėl ketvirtos vietos teks pasikapot kaip reikiant, dabar komanda šioje vietoje sėdi daugiau nei užtikrintai ir dar turi adatos plyšį pralįstį į trečiąją.

Dėl Tomo Radzinevičiaus klausimų nėra. Tačiau ir Marius Šoblinskas sužaidė kaip niekad stabilius ir patikimus du ratus. Ko gero nebuvo rungtynių, kuriose šiam žaidėjui galėjome turėti kokių nors rimtesnių priekaištų. Jis puikiai tvarkėsi aikštės viduryje – žaidimo organizatoriumi netapo (nes ir nėra tokio stiliaus žaidėjas), tačiau garantavo, kad aikštės centre atsirado patikimos gyvybės. O ir pats 4 įvarčius suspėjo įmušti.

2013-248Dar vienas kapitonas – Marius Šoblinskas. 

Marius Šoblinskas gavo tik šiek tiek daugiau balsų nei dar 5-6 Sūduvos žaidėjai. Ir tai yra didžioji tiesa apie mūsų komandą šiame sezone. Jau paskelbus man rinkimų faktą, kai kurie jūsų dvejojote, sakydami, kad balsuoti reikia ne už atskirus žaidėjus, o būtent už visą komandą. Šiais metais komandoje buvo du išskirtiniai žaidėjai, tačiau visi kiti iš tikro aikštėje darė viską, ką tik galėjo. Viską, ką leido jų sugebėjimai ir kartais menka patirtis. Nesvarbu, kaip pasibaigs paskutinės šio sezono rungtynės – komandai vis viena bus galima duoti aukščiausią balą už ryžtą kovoti ir siekti pergalės kiekvienose rungtynese. Na gerai, beveik kiekvienose rungtynėse. Buvo keletas žaidimų, kuriuos norėtųsi pamiršti, tačiau gražių dalykų šiais metais mums teko regėti kaip niekad daug.

Dėkoju visiems, kurie nepatingėjo pasiųsti man savo balsų. Šie rinkimai neturi jokios praktinės reikšmės – juk neduodu nei piniginių prizų, nei taurių, o ir į futbolo istoriją šie skaičiai nepatenka. Tačiau man tai yra vienas iš padoresnių būtų padėkoti komandai už dar vieną sezoną. Ačiū jums, ačiū žaidėjams, ačiū visiems, kurie šiais metais darbavosi Sūduvos labui.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1 189 159 hits