Posts Tagged 'Pinigai'

Putinas – Čempionų lygos nugalėtojas

2014-56Kadras iš filmo “Maskva ašaromis netiki“

Propaganda būna dviejų rūšių. Tiesmuka ir aukšto lygio. Tiesmukos propagandos “Made in Naša Raša” galėjome į valias prisižiūrėt pastaraisiais mėnesiais. Primityvi propaganda gaunasi tuomet, kai paimi vieną ir tą patį žmogų ir nufilmuoji su juo du reportažus. Viename jis – sužeistas Ukrainos miesto gyventojas, kitame – Ukrainoje sužeistas Vokietijos pilietis. Tuomet abu paleidi per teliką. O štai aukšto lygio propaganda nėra taip lengvai pastebima.

Pradėkime nuo senos istorijos. Buvo toks kultinis sovietinis filmas – “Maskva ašaromis netiki”. Filmas, kurį, anot legendos, Ronaldas Reaganas žiūrėjo 8 kartus prieš susitikimą su Gorbačiovu – “kad geriau pažintų rusišką sielą”. Šūdą jis pažino. Tiesiog gavo trigubą dozę aukščiausio lygio propagandos.

Beje, filmas visai neblogas – sukaltas pagal holivudinės melodramos vadovėlį. Ne šiaip sau jis tapo vienu iš trijų sovietinių filmų, gavusių Oskarą. Ne šiaip sau – tam jis ir buvo skirtas. Filme pasakojama paprastos tarybinės moterelės istorija – nuo studentės iki fabriko direktorės. Jokių marksų, leninų ar stalinų. Nors veiksmas vyksta Sovietų Sąjungoje 1950-1970. Toks buvo šio puikaus filmo tikslas – parodyti pasauliui humaniškąjį sovietinio režimo veidą. Šalį, kurioje gyvena normalūs žmonės, jie myli, susilaukia vaikų ir… lyg niekur nieko tampa fabrikų direktoriais. Graži istorija, skirta apgauti tuos, kurie Sovietų Sąjungą pažino tik iš vakarietiškų žurnalų ir laikraščių. Šis filmas – viena geriausių sovietinės propagandos operacijų. Jos sėkmė įrodo ta pati legenda apie kvailutį Reaganą.

Amerika šiam propagandos šedevrui Oskarą išrašė 1980. Ir štai tuomet viskas tampa aišku. Sovietų propagandistai suveikė puikiai, o amerikonų – pramiegojo klastingą kolegų dūrį. Vyresni piliečiai ko gero ir patys prisimins kontekstą. O jaunesniems priminsiu. 1979 metais prasidėjo Afganistano karas – šių metų pabaigoje sovietų kariai jau buvo Afganistane ir per kitus metus jį okupavo. 1980 metais įvyko ir Maskvos Olimpiada. JAV pareikalavo sovietų išvesti kariuomenę iš Afganistano ir kai tie atsisakė, nutarė Olimpiadoje nedalyvauti. JAV pavyzdžiu pasekė 65 šalys. Sovietai po ketverių metų nevažiavo į Olimpiadą Los Andžele. Jų rėmėjų buvo mažiau – šioje Olimpiadoje nedalyavo 17 šalių. Beje, du gudručiai – Iranas bei Albanija sugebėjo boikotuoti ir Maskvos, ir Los Andželo Olimpines žaidynes.

Štai tokiam kontekste pasirodė minėtas propagandinis filmas. Ačiū dievui, laikai tada buvo geri ir niekam net nekilo minčių taukšti apie tai, kad sportas ir politika – nėra susiję dalykai (tema, kurią šiais laikais taip mėgsta ir politikai, ir tarptautinių sporto federacijų biurokratai). Tais gerais laikais niekas neapsimetinėjo ir pusė pasaulio asmeniniu pavyzdžiu demonstravo, jog sportas yra vienas galingiausių propagandinės kovos ginklų. Net jei tai yra Olimpinės žaidynės – tautų ir valstybių draugystės simbolis.

Istorija sena, tačiau istorija visada padeda suprasti šiandieną. Rusija ir vėl kariauja. Ir kaip visada – keliais frontais. Ir šautuvais, ir propagandistų rankomis. Šiandien jau yra šnekama, jog Rusijos karinių pajėgų atnaujinimas nutiko ne per paskutinį pusmetį ar metus. Sakoma, kad Rusijos kariuomenė buvo rekonstruota po 2008 metų konflikto su Gruzija. Vieną iš galingiausių savo propagandos ginklų Rusija taip pat sukūrė ne šiemet. Dabar Rusija skina vaisiuos nuo medžio, kuris buvo pasodintas prieš dešimtmetį.

Tie, kas žiūri Čempionų lygą, manau, ne kartą matė Gazpromo logotipą ir stadionų reklaminiuose skyduose, ir ant kai kurių komandų marškinėlių. Galim būt tikri – Gazpromo logotipas skaisčiai švies ir Čempionų lygos finale. O kas yra Gazpromas? Dujų ir naftos įmonė priklausanti Rusijos vyriausybei. Šiandien Rusijos vyriausybė Gazpromo rankomis spaudžia Ukrainą grąsindamas užsukti dujų kranelius (balandžio pradžioje dujų kaina Ukrainai išaugo kone dvigubai, dėl to ukrainiečiai ir nenori mokėti), o Grazpromas lygina kostiumus planuodamas šventinę išvyką į Čempionų lygos finalą Lisabonoje. Tačiau Europos futbole ši valstybinė Rusijos įmonė pasirodė ne vakar ir ne pernai.

2014-59

Į futbolą Gazpromas koją rimčiau įkėlė dar 1999 metais, tapęs Sankt Peterburgo Zenito rėmėju. Kitais metais Rusijos prezidentu buvo išrinktas Putinas ir Gazpromas greitai sužydėjo. Putinas pakeitė įmonės vadovus naujas (vienas iš jų buvo šiandieninis Rusijos ministras pirmininkas Dimitrijus Medvedevas), o valstybinių įmonių verslo aplinką sutvarkė taip, kad Gazpromas greitai tapo viena galingiausių korporacijų pasaulyje. 2005 metais ji ir futbolo rimčiau ėmėsi – iš Zenito rėmėjo tapo klubo savininku, o pačiam klubui buvo iškeltas tikslas ne tik valdyti Rusijos čempionatą, bet ir pasirodyti tarptautinėje arenoje. Tai buvo įgyvendinta taip pat greitai – 2008 metaus Zenitas laimėjo UEFA taurę. Zenitas tapo turtingiausiu Rusijos klubu ir nuo to laiko šios šalies čempionatą laimėjo jau tris kartus. Tačiau Gazpromui tai buvo tik kelio į Europos futbolą pradžia. Maždaug tuo metu, kai Gazpromas įsigijo Zenitą Rusijos vyriausybė šią įmonę pavertė dujų eksporto monopolistu Rusijoje.

2007 metais Gazpromas tapo vokiečių FC Schalke 04 pagrindiniu rėmėju. Šnekama, kad šiam klubui rusų korporacija kasmet atriekia po 20 milijonų eurų. Ne paslaptis ir tai, kad FC Schalke 04 rėmėju Gazpromas tapo iškart po to, kai pasirašė 6 milijardų eurų vertės sutartį su keliomis Vokietijos kompanijomis apie dujų vamzdžio tiesimą tarp šių šalių Baltijos jūros dugnu. Ką reiškia rusiški pinigai vokiškame klube buvo parodyta 2011 metais, kai FC Schalke 04 nusprendė palikti vartininkas Manuel Neuer (kraustėsi į Miuncheno Bayerną). Tą bjaurų reikaliuką mėgino išspręsti ne kas kitas, o pats Putinas – vokiečių spauda rašė apie tai, kad Rusijos prezidentas ne tik davė nurodymus Gazpromui suteikti klubui papildomų lėšų žaidėjui išlaikyti, bet netgi pats asmeniškai šiuo klausimu skambino komandos vadovams.

2012 Vokietijoje pasklido šnekos ir apie tai, kad Gazpromas mėgina įsigyti patį Bayerną. Kalbėta, kad Gazpromo pasiūlymas stipriai viršijo sumas, kurias anksčiau klubui sumokėjo kiti du rėmėjai – 2002 metais Adidas (77 milijonai eurų už 9.1 procentus akcijų) ir 2009 metais Audi (90 milijonų eurų už tokį pat akcijų kiekį). Tačiau šį kartą šnekos ir liko šnekomis.

Tačiau Rusija ir Vokietija nėra vienintelės Gazpromo ir Rusijos Vyriausybės investicijos Europos futbole. 2010 metais Gazpromas nuo bankroto išgelbėjo legendinį Serbijos klubą – Belgrado Crvena Zvezda. Tačiau šis sandėris (klubas iš rusų gauna po 3 milijonus eurų per metus) yra gryna smulkmė, nors sandėrio trukmė – penkeri metai. Tokia maža, nostalgiška investicija, kurią greičiau paskatino klubo vardas, o ne dar didesnio matomumo Europos futbole argumentas.

Žaidžia du Gazpromo klubai. Reklama.

Žymiai rimtesnį paramos sandėrį Gazpromas pasirašė 2012 metų pabaigoje su Londono Chelsea. Nieko nuostabaus – juk šio klubo savininkas yra senas Rusijos valdovų draugas. Sumos, kuria Gazpromas pamalonino Londono klubą aptikti nepavyko, tačiau buvo kalbėta, kad ji gerokai palengvins klubo galimybes kultūringai apeiti UEFA diegiamo “Finansinio Fair Play” taisykles. Vienas iš šios “priemonės” tikslų yra apriboti begalines pinigų čiurkšles, kurias į jiems priklausančias komandas kasmet švirkščia kai kurie pasaulio turtingiausieji vyrai. Šis dokumentas riboja paties savininko investicijas, tačiau užsimerkia dėl tų pinigų, kuriuos klubams duoda rėmėjai. Kai kurie turtuoliai tuo ir naudojasi.  Taip pat kaip ir Vokietijoje ar Serbijoje, ir Anglijoje futbolo rėmimo projektai žengė koja kojon su Gazpromo verslo interesų plėtimų tose šalyse. Tačiau šio giganto ir jo atstovaujamos šalies poreikių augimą dar labiau simbolizuoja 2012 metais nutikusi Gazpromo finansinė draugystė su FIFA ir UEFA.

2012 metų liepą Gazpromas tapo oficialiu UEFA Čempionų lygos partneriu. Tų pačių metų rugsėjį jis tapo ir FIFA partneriu. Ši sutartis “dengia” visus FIFA renginius 2015-2018 metais, įskaitant ir 2018 metais Rusijoje turintį įvykti Pasaulio futbolo čempionatą (galvojant apie Rusijos valdžios investiciją į futbolą, šio projekto taip pat nederėtų – juk Gazpromo ir Rusijos vyriausybės pinigai eina iš tos pačios kišenės). Kalbama, kad šioms futbolo organizacijoms Gazpromas “paaukos” daugiau 150 milijonų eurų.

Ir dar viena skambi “smulkmena”. Šiais metais Gazpromas nusisamdė vokiečių futbolo lengedą Franzą Beckenbauerį, kuris tapo Gazpromo socialinio projekto “Futbolas už draugystę” prezidentu (kad ir kaip tai ironiškai šiandien beskambėtų). Na bet čia juk iš tikro smulkmė – Beckenbauerio honororas ko gero viršys išlaidas, kurių Gazpromas turės organizuodamas futbolo turnyrus vaikams iš Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Rusijos, Serbijos, Bulgarijos, Vengrijos, Slovėnijos ir Graikijos. Tingiu tikrinti, tačiau esu beveik tikras, kad toks keistas ir iš pirmo žvilgsnio nepagrįstas šalių parinkimas yra tiesiogiai susijęs su Gazpromo verslo interesais.

Gazpromas – Čempionų lygos rėmėjas. Reklama. 

Gerai, o dabar pažiūrėkime į kalendorių. Gegužės 25 dieną yra numatyti Ukrainos prezidento rinkimai. Čempionų lygos finalas – gegužės 24 dieną. Gazpromo remiamas vaikų futbolo turnyras finišuos Londone gegužės 24-26 dienomis. Štai taip Ukraina ir Rusija dar kartą susigrums karo ir propagandos lauke. Nežinau, gal ukrainiečiai apsižioplino sukergę Gazpromo remiamą Čempionų lygos finalą su savais rinkimais. O gal… Ligšiol Rusijai “sutapimų menas” sekėsi tiesiog idealiai. Referendumas Rytų Ukrainoje iškart po gegužės 9, pažadinusios tam tikrų žmonių reikalingus jausms. Būtinybė spręsti Krymo klausimą – iškart pasibaigus Sočio Olimpinėms žaidynėms. Nesvarbu, kas čia už ką atsakingas. Aišku tik viena – “europietiškas” Rusijos veidas juo labiau bus akentuojamas, kuo arčiau bus Čempionų lygos finalo diena. Kremlius gali tik graužti nagus dėl to, kad ispanai atėmė galimybę finale turėti rusišką klubą, kuris šių dienų įvykių kontekste galėtų pasirodyti dar rusiškesnis, nei yra iš tikro.

Beliko dar vienas niuansas. Prieš kokį mėnesį apie jį raštą buvau sukurpęs. Kaip ir buvo galima tikėtis Ukrainos futbolo čempionato ir jame lošiančių Krymo klubų klausimas ir toliau kybo ore. Čempionate toliau tvyro chaosas. Tačiau tuo stebėtis nereikėtų – ar gali būti kitaip, kai šalyje vyksta karas?

Ukrainos čempionatas jau beveik pasibaigė – beliko keli turai ir čempionas jau yra aiškus. Juo tapo Donecko Šachtioras. Šią savaitę bus žaidžiamas Ukrainos taurės finalas. Dar gegužės 7 dieną Ukrainos Vidaus reikalų ministerija kreipėsi į Futbolo federaciją, rekomenduodama likusias čempionato rungtynes rengti be žiūrovų. Futbolo federacija tokioms rekomendacijoms pritarė, todėl gyvai futbolo Ukrainoje šiame sezone greičiausiai jau niekas nebepamatys. Draudimas leisti į rungtynes žiūrovus galioja ne tik Premjer lygai, bet ir Pirmos bei Antros lygos rungtynėms. Premjer lygos jaunimo komandų čempionatas nutrauktas (ten, kaip suprantu, šalia pagrindinės komandos dar lošia U-19 ir U-20 komandos). Rungtynes rekomenduojama rengti darbo dienomis ir normalių žmonių darbo valandomis. Be žiūrovų vyks ir Taurės finalas, kuris buvo planuotas Charkove, tačiau vėliau perkeltas į Poltavą. Rungtynės apskritai nėra rengiamos Donecko, Lugansko, Odesos ir Charkovo srityse. Trumpai tariant, siekiama tiesiog formaliai užbaigti pirmenybes.

Tačiau net ir tai padaryti gali būti sudėtinga. Štai šią savaitę rungtynės tarp Kramatorsko Avangard ir Poltavos Vorsklos (Pirma lyga) neįvyko, nes pirmoji komanda nesugebėjo išvažiuoti iš savo miesto pro karinius postus. Tuo tarpu gegužės 7 dieną Sevastopolyje turėjusios vykti rungtynės tarp vietos komandos ir Charkovo Metalisto įvyko Kijeve, nes Rusijos paskirtas Sevastopolio meras oficialiai uždraudė savo mieste rengti Ukrainos pirmenybių rungtynes.

2014-58Futbolas Zaporožėje.

Gegužės pradžioje Ukrainos futbolas apskritai niekam nerūpėjo. Visą dėmesį nuo futbolo žvaigždžių “pagrobė” Ukrainos futbolo ultros, jau senokai rengę prieš rungtynes jungtinius “taikos maršus”. Greičiausiai būtų rengę ir toliau, jei ne Odesos įvykiai, kai toks maršas buvo atakuotas prorusiškų kariūnų ir virto didžiulėmis skerdynėmis. Deja, Maskva ir čia pasiekė savo, nes Ukrainos ultrų judėjimas tuo metu ėmė kelti rimtų nepatogumų. Juk būtent tos bendros kadaise priešiškų grupuočių demonstracijos buvo ko gero vienintelis ligšiol atvejis, kai abi Ukrainos pusės draugiškai žygiavo vienoje gretoje ir su vienu tikslu. Ultros taip ryškiai ir gausiai demonstravo Rytų ir Vakarų Ukrainos susijungimą, kad rusiškoji pusė netgi mėgino paversti futbolo fanus panašiu baubu, kuris buvo nulipdytas iš neypatingai gausaus Pravyj Sektor. Pavyzdžiui, buvo kviečiame nepirkti bilietų į Ukrainos čempionato rungtynes, nes pinigai keliauja ultrų ir Pravyj Sektor “smogikams”.

Štai taip Ukrainos futbolas atrodo gegužį. Tačiau ir čia istorija dar nesibaigia. Ponai ir ponios, klaupkitės ant kelių – scenon žengia ponai iš FIFA ir UEFA. Krymo futbolo klubų likimas vis dar neaiškus. Simferopolio Tavrijos ir FC Sevastopol  jau senokai pareiškė norą lošti Rusijoje, tačiau kol kas situacija yra tame pačiame mirties taške (dar vienas Krymo klubas lošia Ukrainos Pirmoje lygoje). Minėtų klubų legioneriai kraipo galvas, laukdami kokiame čempionate jie žais kitais metais (Al Jazeera pokalbis su trimis Tavrijos legioneriais), o ukrainiečiai greičiausiai svarsto, ką daryti su pasais. Juk jei jie liks Ukrainos piliečiais, o jų klubai kitais metais kelsis į Rusijos lygas, šie žaidėjai taip pat pavirs legioneriais (legionerių limitas egzistuoja ir Rusijoje).

Komentatoriai nekantriai laukė UEFA kasmetinio kongreso, kuris nutiko kovo 27 dieną Kazachstane. Mat tikėta, jog būtent jame ir bus sprendžiamas Krymo klubų likimas. Tačiau UEFA nusprendė šventę švęsti ir šiuo klausimu, panašu, nieko taip ir nenusprendė. Bent jau pranešimų apie tai nepasirodė jokių. Man pavyko rasti tik Rusijos sporto ministro Vitalijaus Mutko paslaptingą citatą, kurioje jis lyg ir sakė turįs žinių, jog UEFA biurokratai išsprendė reikalą Rusijos naudai. “Rusijoje jau yra du nauji klubai” – sakė ponulis Mutko (to trečio, iš Pirmos lygos, matyt, niekam nereikia). Aišku, žinant rusų valdžios atstovų sugebėjimą drūčiai nusišnekėti pastaruoju metu, šių ministro kalbų gal ir nevertėtų priimti už gryną pinigą. Juolab, kad, dieną prieš kongresą UEFA Generalinis sekretorius Gianni Infantino teigė, kad šio klausimo jo organizacija dar nesvarstė, nes kol kas negavo jokio oficialaus prašymo svarstyti Krymo klubų klausimą. Tai, kas čia meluoja, o kas tiesą sako? Juk abu kalbantieji – ne kokie vaikėzai, o rimti vyrai, rimtų organizacijų vadovai.

2014-57Seppas Blatteris ir jo partneris iš Rusijos. Daily Mail nuotrauka. 

Grįžkime prie tų 150 milijonų eurų, kuriuos Gazpormas, Rusijos vyriausybinė įmonė, atriekė UEFA ir FIFA. Ir pagalvokime dar kartą apie tai, kurią pusę futbolo organizacijos palaikys šiame painiame reikale. Beje, dar iki to kongreso, kovo 21 dieną, vienam britų parlamento nariui pasiūlius dar kartą apsvarstyti 2018 metų Pasaulio čempionato klausimą, FIFA bosas Seppas Blatteris griežtai atkirto: “Rusija buvo išrinkta Pasaulio čempionato šeimininke ir mes toliau tęsiame pradėtus organizacinius darbus”. Štai taip. Šis pareiškimas yra žymiai konkretesnis, nei Blatterio pasiglebeščiavimas su Putinu Sočio Olimpiadoje.

Tad ir Krymo klubų atveju bus taip, kaip panorės Rusija. Tik šį kartą Seppui Blatteriui bus kiek sunkiau išnešt švarų mundurą. Mat situacija labai dviprasmiška. Teisinę šio klausimo pusę labai išsamiai pakomentavo du sporto juristai iš Ukrainos ir Rusijos, paprašyti ukrainiečių leidinio tribuna.com. Šį reikalą analizavo ir keli anglakalbiai.

Aiškių nurodymų, ką daryti tokiu atveju FIFA popieriuose nėra. Yra aprašyta situacija, kai klubas nori palikti vienos šalies federaciją ir persikelti į kitą. Tuomet reikia abiejų federacijų sutikimo. Štai Ukrainos futbolo federacija jau pareiškė, kad sutikimo paleisti Tavriją ir FC Sevastopol neduos. Tačiau FIFA ir UEFA turi teisę “išimties” atveju apeiti šį reikalavimą ir išspręsti klausimą taip, kaip reikia joms.

Ši nuostata buvo parašyta tam, kad būtų užkirstas kelias įvairių tarpvalstybinių čempionatų atsiradimams. Ką reikia daryti, kad gabalas vienos šalies atitenka kitai, neparašyta. Rusijos požiūriu šį kartą būtent taip ir nutiko – Krymas tapo Rusijos dalimi, tad ir Krymo klubai automatiškai tapo Rusijos klubais. Yra tik viena bėda. Jei FIFA sutiks su tokia reikalo interpretacija (Krymas – Rusijos dalis, todėl Krymo klubai – rusų klubai), ji ko gero taps pirma iš tikro tarptautine organizacija, pripažinusia Krymo okupaciją. Štai ir teks Seppui Blatteriui spręsti, kas svarbiau – reputacija (kuri ir taip nėra labai švari), ar Gazpromo milijonai. Juk Jei FIFA neleis Krymo klubų perkelti į Rusiją, tai Gazpromas garantuotai užsuks eurų kranelį taip, kaip dabar grąsina Ukrainai užsukti dujų kraną. Galų gale, nė neketindamas kelti 2018 metų Pasaulio čempionato klausimo (nors anksčiau užuominų apie šio klausimo persvarstymą lyg ir buvo), Seppas Blatteris iš esmės ir parodė, kad mūsų dienų pasaulyje milijonai yra vienintelis reikšmingas dalykas.

Klausimų daug, o atsakymų vis dar nėra. Galėtum sakyt – “ką tu čia dėl futbolo pergyveni – juk karas vyksta”. Deja, panašu į tai, kad futbolas yra integrali šio karo dalis. Vien dėl to, kad futbolas – vienas svarbiausių socialinių reiškinių Europoje. Nenoriu pusantros valandos spoksoti į Gazpromo logotipą, todėl Čempionų lygos finalo nežiūrėsiu. O jus elkitės taip, kaip jums atrodo teisinga.

+

Papildomi skaitiniai – išsamios analizės, kuriomis daugiausiai naudojausi rašydamas savo santrauką ir kurias verta studijuoti: Tribuna (Ukrainos ir Rusijos sporto teisininkų komentaras apie Krymo klubus), Roadsangindoms (panaši analizė anglų kalba), Futbolgrad (Kaip Krymo klubai braižo naują Europos futbolo žemėlapį), Inside World Football (Krymo klubai), The Guardian (Krymo klubų fanai), Futbolgrad (Gazpromas ir futbolas – išsamiai), Business of Soccer (kiek ankstesnė, taip pat išsami Gazpromo ir futbolo istorija), Soccer Issue (trumpai ir drūtai apie Gazpromo futbolą), Futbolgrad (Ukrainos Premjer lygos ateitis), Futbolgrad (Ukrainos ultros ir revoliucija – Kijevo Maidano laikų tekstas), Futbolgrad (Simferopolio Tavrijos ultros), The Guardian (Ukrainos ultrų vienybė).

2013 sezonas: paskutinės išvados ir ūkanota ateitis

2013-303

Ką kalba kolegų radijo stotys. Šis sezonas buvo išskirtinis ne tik dėl intrigos, išlikusios iki paskutinio turo. Jis įdomus ir dėl to, kad vos jam pasibaigus pasigirdo kaip niekad daug kalbų apie ateities planus ir vizijas. Ir štai tas vizijas dėliojo net trijų klubų vadai! Deja, nors Sūduvos prezidentas Vidmantas Murauskas buvo vienas pirmųjų prakalbęs apie kitų metų reikalus, Sūduvos tarp tų vizionieriškų klubų nebuvo. Nebuvo ko gero pirmą kartą per pastaruosius penkerius metus. Tai kas nutiko, kad mūsų klubas prarado tikėjimą ateitimi? Pamėginsiu šį kartą suprast, dėl ko pašvinko Sūduvos ateitis vizija ir visos misijos, skatinančios tos vizijos siekti. Tačiau prieš tai verta paklausyti, ką šneka tie, į kuriuos Sūduvai šiandien derėtų lygiuotis.

2013-305

Žalgiris: mums jūra iki kelių! Žalgirio vadų kalbose buvo daugiausiai ryžto ir optimizmo. Tačiau jie turi teisę taip kalbėti. Vis tik ten per kelis metus buvo sukurta komanda, lošianti visa galva solidesnį futbolą už likusius Lietuvos klubus. Sezono pabaigos duobę ir faktą, jog iki rimtesnių Europos klubų Žalgiriui dar labai toli, šio klubo vadai įvardijo kaip pamokas, iš kurių mokysis rengdamiesi kitų metų sezonui. Viskas aišku, teisinga, tvarkinga. Žurnalistai labai norėjo, kad Žalgirio bosai imtų kalbėti apie Čempionų lygos grupes, tačiau Mindaugas Nikoličius patikslino – Žalgirio tikslas yra grupės etapai. Nesvarbu, ar Čempionų lygos, ar Europos. Nikoličius labai aiškiai komandos tikslus kitame sezone susiaurino iki dviejų rungtynių Čempionų lygos atrankoje: “Vis pabrėžiu žaidėjams ir treneriams, kad dabar 6 mėnesius ruošimės dvejoms rungtynėms liepos mėnesį. Tai mūsų prioritetas, todėl važiuosime į stovyklas ir žaisime rungtynes su stipriomis komandomis. Pasistengsime suburti tokią komandą, kuri liepos mėnesį tas dvejas rungtynes laimėtų”.

Tuo tarpu kalbėdami apie galimą komandos stiprinimą, Žalgirio žmonės vis baksnojo pirštais į lenką Jakubą Wilką, kuris taip smagiai malėsi aikštėje sezono pradžioje. Suprask, ieškosime tokio lygio žmonių. Taip pat buvo šnekama apie komandos plėtimą, kad sezono naštą vilktų daugiau žmonių ir neslepiama, kad pastiprinimo greičiausiai bus dairomasi ne Lietuvoje. Iš A lygos “medžiagos” Žalgirio vadai svarstytų tik mūsiškio Valskio kandidatūrą. Biudžeto vizijos ši komanda taip pat neslėpė. Minėjo, kad šiemet gyveno su 6 milijonais ir planavo tokį ar net didesnį kapšą kitiems metams. Iki šiandienos Žalgiris jau spėjo pranešti, kad pratęsta sutartis su pagrindiniu treneriu ir geriausiu sezono žaidėju Kukliu.

Apibendrinant galima teigti, kad Žalgiris ir toliau racionaliai juda prieš kelis metus nubrėžtu taku. Gal ir galėtum priekaištaut, kad iš esmės einama senojo FBK keliu, kai komandą sudaro solidūs, patyrę žaidėjai, o dubleriai aikštėje praktiškai nesirodo. Tačiau visiems aišku, kad toks kelias yra efektyviausias – jei tik leidžia klubo turimi pinigai. Iš kitos pusės, dėl dėmesio jaunimui Žalgiriui taip pat negali priekaištaut. Jų dubleriai yra vieni iš čempionato lyderių, trečioji komanda lošia I lygoje, o visos Vilniaus mokyklos nuklotos plakatais, kviečiančiais vaikus į futbolo treniruotes.

Svarbiausi tikslai koncentruojami ties Europos turnyrais, nutylint ir taip visiems suprantamą faktą, kad dėl Lietuvos čempionų vardo ir taurės šis klubas bet kokiu atveju kovos. Ir šioje kovoje greičiausiai teturės vieną konkurentą. Žalgiris šiemet buvo stipriausias lygoje, tas pats bus ir kitame sezone. Todėl taškų lošiant su juo kitos komandos galės tikėtis tik tuo atveju, jei kurioje nors sezono dalyje ši komanda ir vėl smigs į tokią gilią duobę kaip šiemet.

2013-304

Atlantas – Klaipėda vis dar švenčia. Atlantas vis dar yra komanda, kelianti daugiausiai susidomėjimo lygoje. Jos pasiekimai labiausiai šiemet nustebino. Galingiausias Atlanto įnagis vis dar išlieka Konstantinas Sarsanija. Spėju, ir Žalgirio Zubas antram sezonui pasiliko bent iš dalies dėl to, kad jaučiasi turįs sąskaitų su rusu, kuris iš jo paveržė geriausio lygos trenerio titulą. Aišku, šimtaprocentinio tikrumo, kad rusas ir jo atnešti pinigai išliks ir kitais metais nėra, tačiau visi klubo žmonės kalba apie tai, kad kitame sezone viskas bus tęsiama toliau. Kalbų apie ypatingą biudžeto pagausėjimą ar ekstremalų komandos stiprinimą nebuvo, tačiau Rimantas Žvingilas neatmetė galimybės pasidairyti legionerių, griežtai pabrėždamas, kad toleruos tik tokius užsieniečius, kurie bus geresni už vietines pajėgas. Ir šiame klube daugiau kalbama apie sugrįžimą į Europos turnyrus, nei apie ir taip visiems aiškius tikslus tėvynėje. Faktas ir tai, kad būtent Atlantas ko gero ir kitais metais bus vienintelė komanda, galinti mesti rimtesnį iššūkį Žalgiriui.

Kalbant apie Atlanto gyvenimą šio sezono metu, į akis krito du dalykai. Viena, komandinė dvasia, kurią minėjo abu treneriai. Kitaip nei kai kuriuose kituose klubuose, Atlante kiekvienas aikštėn einantis žaidėjas rodyte rodė, kad yra vertas trenerio pasitikėjimo. Kitas dalykas – Atlantas jau sezono metu prisišaudė perspektyvaus jaunimo iš kitų klubų, todėl kaip niekas kitas turėjo neblogas galimybes varijuoti sudėtimi. Ir jei Ekrane ar Sūduvoje jaunimas aikštėn ėjo “iš reikalo”, dėl to, kad vienu ar kitu metu tiesiog nebūdavo galinčių lošti patyrusių žaidėjų, Atlanto treneris atlikdavo sąmoningas ir iš anksto suplanuotas drąsias improvizacijas, kurios dažniausiai pasiteisindavo. Bent jau rungtynės su Sūduva šį teiginį puikiai įrodo. Tai, kad Atlanto treneris tuo pat metu yra ir žinomas futbolo agentas, garantuoja, kad komandos komplektacija čia bus vykdoma žymiai racionaliau nei kai kuriuose kituose Lietuvos klubuose.

Šiuos elementuose ir telkiasi Atlanto jėga. Platus trokštančių lošti žaidėjų būrys, Lietuvos futbolui labai geras treneris ir bendras tiek komandos, tiek futbolo atgimimo apimto meisto optimizmas. Atlantui tai yra puiki galimybė rasti papildomų rėmėjų, gauti daugiau iš miesto savivaldybės ir dar labiau sustiprėti pačiumpant vieną kitą aukštesnio lygio žaidėją.

2013-302

Ekranas – šalin veteranus, tegyvuoja jaunimas! Tarp trijų šio sezono prizininkų, Ekranas atrodo prasčiausiai ir ypatingo sustiprėjimo iš šios komandos kitame sezone tikėtis kažin ar verta. Tačiau sezono viduryje Ekraną ištikusius vidinius konfliktus komanda jau išsprendė. Komandą palikus būriui vyresnių žaidėjų ir jų vietą užėmus jaunimui, žaidimas nenukentėjo, o rezultatas (bronzos medaliai) buvo pasiektas. Aišku, žaidimu Ekranas labai neblizgėjo, tačiau kažin ar tapo prastesnis nei sezono pradžioje po to, kai aikštėn buvo suleisti dubleriai. Ekranas vis dar stebina paskutinėmis rungtynių minutėmis išplėštų taškų kiekiu. Tai, kad būtent šiuo būdu komanda laimėjo ir bronzos medalius paskutiniame ture yra dailiai simbolinis viso sezono akcentas.

Po sezono buvo žengtas dar vienas teisingas žingsnis – po priverstinio komandos atjauninimo, kurį paskatino nepakankamas biudžetas (juk jis ir tapo konflikto su vyresniais žaidėjais priežastimi), komandos vadai šį reikalą pavertė ir idėjine ateities vizija. Aušrys Labinas ryžtingai pareiškė, kad nuo šiol Ekrano nebeteks vadinti veteranų komanda ir patikino, kad tai nėra vien pinigų taupymo kelias (nepaisant to, kad Ekranas yra vienintelis tarp šio sezono prizininkų, neslepiantis biudžeto formavimo sunkumų). Panašiai kaip ir Žalgiris, Ekranas planuoja turėti trečiąją jaunimo komandą. Turint omeny, kad ir šiemet Ekrano dubleriai buvo vieni stipresnių lygoje, sąmoningas sugrįžimas prie savų žaidėjų rengimo yra pagrįstas. Juolab, kad Ekranas, kitaip nei Atlantas, nejautė konceptualaus diskomforto samdytis legionerius ir šiemet atsivežė keletą žmonių, kurie, jei tik liks komandoje, ir kitais metais bus svarbūs veikėjai.

Tad nors Ekrano kelias teoriškai panašus į Sūduvos, Panevėžio komandos pradinė pozicija yra dėkingesnė. Ji jau dabar turi daugiau A lygoje laisvai lošti galinčio jaunimo, o ir būsimais šaltiniais, panašu, rūpinasi labiau. Matysim, kaip iš tikro Ekranui seksis įkurti efektyvią jaunų žaidėjų peryklą, tačiau tai yra vizija. O kai turi viziją ir kasdieniai sprendimai priimami lengviau. Vienintelis dalykas, kurį Ekranui teks tarpsezoniu išspręsti – vyriausiojo treneri klausimas.

2013-307

Sūduva – visko turim mažiau, bet kitais metais norėsim daugiau. Sūduva taip pat spėjo pakalbėti – ir apie šį sezoną, ir apie būsimą. Savo mintis mums atskleidė ir Prezidentas Vidmantas Murauskas, ir treneris Darius Gvildys.

Darius Gvildys pakankamai tiksliai apibūdino sezoną, tačiau sau pažymį parašė per mažą. Juk sezono pradžioje jis turėjo labai ribotų galimybių komandą, kuri lošė buką ir beviltišką futbolą, o pabaigoje Sūduva parodė vieną dailesnių futbolų lygoje. Priminsiu, prieš sezoną Sūduvą paliko būrys pernykščio pagrindo žaidėjų. Ledesma, Chvedukas, Šoblinskas ir Urba buvo traumuoti. Tad žaidimą kurti turėjo pernykščiai atsarginiai, dubleriai ir toli gražu ne stebuklingi naujokai. Brokas, Kiselevskis, Bagdanavičius, Isoda, Lasevičius, Breivė dar pernai kabinosi dublerių čempionato medalius, Baranovskis buvo atsarginiu, o Valskis prisijungė tik sezono pabaigoje. Tad iš sezoninio pagrindo beliko Davidovs, Radžius ir Leimonas. O Bašičiaus, Ugge ar Kdouh žaidžiamo futbolo lygis nesuteikė jokio pagrindo tikėtis, kad šie žaidėjai taps komandos lyderiais. Traumuotų žaidėjų sugrįžimas sezono viduryje ir tokio žmogaus kaip Tomas Radzinevičius atsiradimas turėjo išskirtinės įtakos Sūduvos išvaizdai antroje sezono pusėje. Tačiau trenerio darbo įtakos aš taip pat neatmesčiau. Juk tuo metu praktiškai visa komanda jau buvo pasirengusi lošti žymiai kokybiškesnį futbolą nei pirmoje sezono pusėje.

Treneris taip pat nubrėžė kito sezono prioritetus – nors ir labai eskiziškai. Jei pavyks komandoje išsaugoti Bašičių, bus galima teigti, jog iš tikro komandos pagrindas keliauja į kitus metus. Vadinasi, nebus tokios rimtos susižaidimo problemos ir bus galima susitelkti ties komandinio žaidimo gerinimo darbais. Treneris įvardijo konkrečius žmones, kuriems mato speficiškesnes misijas. Ugge – gynybos vadas. Šoblinskas – žaidimo organizatorius. Baranovskij – vienas iš pagrindinių Nerijaus Valskio kompensatorių. Misija neįmanoma? Nesakyčiau. Paskutinės rungtynės su Žalgiriu parodė, kad ir be Valskio komanda gali mušti įvarčius. Akivaizdu buvo ir tai, kad neesant aikštėje Nerijaus, kiti žaidėjai gauna progą imtis iniciatyvos bei atsakomybės. Tad jei galvosime ne tik apie Baranovskij, bet ir apie aštresnį, pavojingesnį Broko, Kiselevskio ar Chveduko žaidimą, Valskio šemet įmuštas įvarčių kiekis bent iš dalies gali būti kompensuotas. O Baranovskį treneris minėjo ne be reikalo – šis žaidėjas iš tikro buvo vienas didžiausių komandoje progų švaistytojų. Jei į vartus jis būtų mušęs efektyviau, laisvai galėjo tapti antru pagal rezultatyvumą komandoje.

Darius Gvildys paminėjo dar du svarbius dalykus. Viena – komandai reikia Valskio stiliaus žaidėjo. To, kuris pavojingai loštų “po puolėjais”. Šis dalykas kiekvienam akivaizdus. Tačiau, neabejotinai, esminis šiuo klausimu bus komandos prezidento požiūris. Ar bus pinigų naujokams? Klausimas labai sudėtingas. Tai įrodo ir pats faktas, kad Darius Gvildys kalba tik apie trūkumą vienoje pozicijoje. Tiesa, jei Bašičius grįš namo, tuomet bus ir kairiojo gynėjo klausimas.  Bet kokiu atveju, kuklūs Dariaus Gvildžio pageidavimai tik įrodo, koks ribotas bus kitų metų Sūduvos biudžetas. Ir jei koks Ekranas galėtų tokioje situacijoje bakstelėti pirštu į kokį nors dublerį, Sūduva tokios prabangos neturi. Nes, panašu, ir dublerių nebeliko.

Dėl to dar labiau dramatiškai skamba kita trenerio užuomina – apie tai, kad kitais metais bus siekiama “susigrąžinti prarastas pozicijas”. Ką tai reiškia? Maksimaliu atveju – medalius ir teisę lošti Europoje, minimaliu atveju – sėkmingą pasirodymą LFF taurės turnyre ir galimybės lošti Europoje dar kitą sezoną išsaugojimą. Tai yra labai kuklus, labai rezervuotas kito sezono tikslų įvardijimas. Tačiau čia treneris seka Prezidento pėdomis.

O Prezidentas dėjo kiek atviriau:  „Taigi nors sezonas baigėsi su teigiamomis emocijomis, prarasta buvo iš tiesų daug, ypač finansiškai, nes praradome kelialapį į kito sezono UEFA Europos lygos varžybas, kurios reiškia ne tik prestižą, komandos ir miesto vardo garsinimą, bet ir tiesiogines pajamas. Dėl šių priežasčių kitame sezone turėsime kiek „susispausti“ ir stengtis sugrįžti, kur jau buvome.“

Susispausti reiškia viena – ir taip neįspūdingas šių metų biudžetas dar mažės. Štai ką reiškia tie keli šimtai tūkstančių, kuriuos kiekvienas metais komanda pasisemdavo iš UEFA. Nepaisant to, komandos vadai vis tik norės, kad Sūduva grįžtų ten, kur ir buvo. Kitaip tariant – į trečią vietą. O tai neišvengiamai reiškia tik vieną – kovą su Žalgiriu, Atlantu ir Ekranu, kovą, kurią šiais metais Sūduva pralaimėjo. Galima iki pamišimo kartoti frazę “buvome verti bronzos medalių”, tačiau tiesa yra kitokia. Sūduva nebuvo verta, todėl jų ir negavo. Ekranas – buvo vertas, todėl juos ir turi. Ekranas sėkmingai sužaidė esminius sezono žaidimus, o Sūduva – praktiškai visas tokias rungtynes baigė netinkamai. Čia yra puiki vieta prisiminti Algimanto Gabrio kažkada pasakytus žodžius apie jo požiūrį į komandos laikyseną viso sezono metu. Legendinis Sūduvos treneris tą kartą akcentavo efektyvų žaidimą kertiniais sezono momentais – būtent tokiam žaidimui jis rengdavo komandą. Šiais metais Sūduva sulošė kaip sykis priešingai – žaidė ir labai blogai, ir puikiai, tačiau svarbiausiomis akimirkomis vis paslysdavo.

Kol kas visa mano šneka sukasi tik apie tris prizininkus. Tris komandas, kurios Sūduvą šiais metais aplenkė. Tačiau lygoje lošia ne tik jie. Tiesiog šiandien ką nors konkretesnio pasakyti apie likusių lygos klubų jėgas kitais metais nėra įmanoma. Kaip elgsis Kruoja – vienas dievas žino. Gal liks tokia pati, gal stiprės, o gal – kaip ir prieš šį sezoną – mėgins bankrutuoti. Dainava greičiausiai stebuklų nerodys, o va Tauras jau leidžia gandus apie naują rusiškų pinigų injekciją. Atlanto fenomeno ten greičiausiai nebus pakartota – jei kolegų iš Rytų užmojai būtų Atlanto lygio, kažin ar jie važiuotų į Tauragę. Šiauliai – ant bankroto ribos ir šneka apie dar vieną grįžimą I lygon. Tik viena Banga kol kas alsuoja stabilumu. Šis klubas greičiausiai ir kitais metais bus kietas riešutas stipriesiems – įdomu tik ar pavyks Bangai išvengti amžinos šeštos vietos. Kas lips į A lygą iš pirmos – šiandien pasakyti neįmanoma. Kol kas realiausiai skamba Klaipėdos Granito kandidatūra, nors licenzijos prašė ir Trakai su Nevėžiu. Rimčiausias tarp šių klubų greičiausiai yra I lygos nugalėtojas iš Klaipėdos – visų pirma dėl to paties rusiškų pinigų vamzdžio ir dėl žmonių, kurie klube tvarkosi. Ką nors solidesnio už anų laikų REO Granitui kažin ar pavyks sukurti, tačiau ir REO buvo sunkiai palaužiamas priešininkas (kol nepateko į bankrotinę komą).

2013-306

2013 metų pralaimėjimai – kas atsakingas? Sūduvos prezidentas įvardija visą krūvą labai įdomių priežasčių, kurios ir turėtų paaiškinti nesėkmingą Sūduvos pasirodymą. Svarbių žaidėjų traumos tarp šių priežasčių yra vienintelė prie kurios nelabai gali prikibti. Nors… Traumos yra futbolo dalis, todėl rimčiau savo gyvenimą planuojančios komandos galvoja ir apie tai, kad kiekvieno sezono metu tam tikra dalis komandos futbolininkų žaisti negalės. Padorios komandos nesielgia kaip Lietuvos kelininkai, kuriuos žiema visada užklumpa netikėtai. Taigi, jei traumų įtaka rezultatams yra tokia didelė, kokia ji buvo šiais metais Sūduvai, kalbėti reikia ne apie futbolo tiesas (“traumų būna visada”), o apie klubo nesugebėjimą iš anksto numatyti tokių problemų sprendimus. Arba, mažų mažiausiai, apie tokį ribotą biudžetą, kuris tiesiog verčia gyventi ir žaisti “va bank”.

Kitos priežastys štai kokios. Abitūros egzaminai, kuriuos teko šiais metais laikyti kai kuriems jauniausiems komandos nariams. Tuomet eina serija “psichologinių personalo problemų”: futbolininkų savęs pervertinimas, arogancija, drausmės bei požiūrio į sportą bėdos. Šių nesąmonių finaliniu akordu dera laikyti Nerijaus Valskio ir Gvildžio ar Chveduko (buvo dvi versijos) konfliktą prieš paskutinį turą. Čia galima “įrašyti” ir Nerijaus Radžiaus atvejį – Prezidentas teigia, kad šis dalykas buvo seniai suplanuotas. Jei jis buvo seniai planuotas – kodėl tam iš anksto nebuvo pasirengta?

Štai tokias problemas įvardija Prezidentas. Tai yra dalykai, jo manymu nulėmę prastus komandos rezultatus. Ir jeigu iš tikro yra taip, tai futbolininkai čia apskritai yra ne prie ko. Vadinasi, mes negalime jiems priekaištauti nei dėl kvailai prarastų taškų, nei dėl pralaimėtų rungtynių Europos ar LFF taurėse. Čia ne jiems dvejetą reikia rašyt, o pačiam Prezidentui ir visai klubo administracijai, įskaitant ir trenerių kolektyvą.

Juk visa tai yra klasikinės personalo valdymo problemos – su jomis yra susiduriama bet kokiame kolektyve, kur rezultato siekiama bendru visos darbuotojų darbu (turiu omeny, kad gamykloje, kur kiekvienas yra atsakingas tik už savo stakles, tokių problemų būna mažiau). Žmonės yra patys įvairiausi – atviri, uždari, ramūs, karštakošiai. Ypač sudėtinga, kai didžiąją kolektyvo dalį sudaro gyvenimiškos patirties stokojantis jaunimas. Santykius tokiuose kolektyvuose reikia nuolat modeliuoti – reikia stebėti ne tik žmonės, bet ir jų tarpusavio santykius, reikia “gesinti” konfliktus, kol jie dar neįsiplieskė atvira liepsna, reikia nuolat koreguoti kone kiekvieno veikėjo elgseną. Juk vieną reikia raminti, o kitą – skatinti būti aktyviu. Ir taip toliau. Ir panašiai. Žodžiu, klasika.

Ir jei Sūduvoje visą sezoną dėjosi tokios nesąmonės, vadinasi, niekas ten nieko nestebėjo ir nemodeliavo. Galėtum rėžt, jog tai yra trenerio darbas, tačiau vienas treneris visko nesužiūrės. Juolab, kad jam tenka visų pirma galvot apie rungtynes, kurios sezono metu “artėja” nuolat. Trumpai tariant, belieka konstatuoti, kad už prastus šių metu rezultatus atsakingi vis tik yra ne “darbininkai”, o “cecho viršininkai” ir “gamyklos direktorius”.

2013-309

Sūduva – kai vien norėti yra per mažai. O dabar – suveskime Sūduvos vadų šnekas su kitais dalykais. Praktiškais, apčiuopiamais ir konkrečiais.

Sūduvos sudėtis iš principo nėra silpnesnė už Atlanto ar Ekrano. Bent jau su šiomis komandomis tokia Sūduva sėkmingai sužaisti tikrai gali – tiesiog tam reikia ypatingo nusiteikimo ir pasirengimo. Tai nėra tas pats, kas lošti su Tauru ar Dainava.

Be abejo, tiek Atlantas, tiek Ekranas turi didesnį žaidėjų rezervą – traumos ar diskvalifikacijos kaina lošiant su pagrindiniais konkurentais Sūduvoje buvo žymiai didesnė šiemet, tokia ji išliks ir kitą sezoną. Ar minėti klubai įsigys kokių nors ypatingesnių žaidėjų – pamatysime vėliau. Greičiausiai tokių pokyčių bus Atlanto sudėtyje, o Ekranas tikėtina labiau bus linkęs pataupyti, nes, teoriškai galvojant, bronzai turėtų pakakti ir to, ką Pavenvėžio komanda ir taip turi. Šiame sezone tiek Atlantas, tiek Ekranas sėkmingai žaidė su mūsų komanda ir tuomet, kai aikštėn visiems netikėtai vietoje įprastinio pagrindo suleisdavo būrį jaunimo. Taip buvo dėl to, kad svarbiausia yra ne tik žaidėjų patirtis ar lygis, o ir jų pasirengimas rungtynėms – tiek taktinis, tiek ir psichologinis. O tai veda prie kito svarbaus dalyko.

Šis svarbus niuansas – trenerių štabo sugebėjimai ir galimybės parengti komandą ne tik sezonui, bet ir svarbiausiems sezono momentams. Parengti ir fiziškai, ir taktiškai, ir psichologiškai. Ištirti kiekviena svarbesnį varžovą taip, kad žaidėjai aikšten eitų tiksliai žinodami ko tikėtis iš priešininko ir kaip elgtis patiems. Ir jeigu jums pasirodė, kad čia ir vėl ketinu suabejoti Dariaus Gvildžio kvalifikacija – klystate. Deja, ne viskas nuo mūsų vyriausiojo trenerio priklauso.

Kažkur teko skaityti, kad Atlanto trenerių kolektyvą sudaro 6 žmonės, Žalgirio – berods 4, Ekrano Labinas štai pasakoja, kad planuoja susigrąžinti fizinio parengimo trenerį brazilą. O ką turi Sūduva? Ką gali vienas ir pakankamai jaunas treneris prieš tokias priešininkų pajėgas? Kas Sūduvoje yra atsakingas už fizinį žaidėjų parengimą? Ar yra bent vienas, kurio pasirengimas analizuoti futbolą bent iš tolo prilygsta Valdo Dambrausko iš Ekrano išsilavinimui? Trenerių štabas – šiuolaikiniame futbole žvėriškai svarbus reikalas. Ir, panašu, solidesnieji mūsų klubai tą jau suprato. O gal juos privertė suprasti šią tiesą pasaulines futbolo tendencijas geriau išmanantys treneriai iš svetur?

Štai jums – du galingi spyriai į mūsų Prezidento ir trenerio norus kitais metais “grįžti ten, kur būta anksčiau”. Pagrindiniai konkurentai Sūduva lenkia net ne biudžetu ir ne super galingomis sudėtimis. Visų pirma jie lenkia požiūriu į tai, kas šiuolaikiniame futbole yra svarbu. Sūduva gi toliau gyvena praeityje ir kol kas minėtu požiūriu greičiau primena lygos apačios klubus. Tačiau tai dar ne viskas. Važiuojam toliau.

Sūduva šiandien pagrindinėje komandoje turi 19 futbolininkų. Iš jų trys yra vartininkai, o dar trys – tokie, kuriuos šiemet aikštėje matydavome labai retai. Ir vienas, sutartis su kuriuo kol kas nėra garantuota. Mažoka. Gal ir užtektų komandai, kurią tenkintų vieta lentelės viduryje (juolab, kad gali tikėtis dar vieną kitą žmogų sezono eigoje permesti iš dublerių), tačiau labai mažai klubui, siekiančiam kovoti dėl medalių. Prisiminkime, ko šiame sezone Sūduva neteko. Neminėsiu menkaverčio jaunimo ir legionierių. Suskaičiuosi tik padorius žaidėjus: Rafaelis Ledesma, Nerijus Radžius, Povilas Leimonas ir Nerijus Valskis. Labai rimtos netektys.

Prezidentas apie komandos pildymą nekalba. Treneris užsimena. Faktas, bent vienu kitu žmogumi komanda turės būti papildyta. Kitu atveju, tektų konstatuoti du faktus. Viena, išskirtinai kuklų biudžetą. Antra, tai, kad Prezidentas ir treneris klejoja su tokia sudėtimi tikėdamiesi laimėti medalius. O juk kalbu net ne apie turimų žaidėjų kokybę, o apie kiekį, kurio normaliam sezonui tiesiog nepakanka. Ar galima tinkamų žmonių rasti Lietuvoje? Gal ir taip. Iš Atlanto paleistas Veliulis, Kochanauskas iš Kruojos, gal dar Vaskela, kuris garantuotai neliks Šiauliuose, o ar bus reikalingas Žalgiriui – nežinia. Dar kokį vieną kitą padoresnį jaunuolį gal ir galima atkapstyti Dainavoje, Taure ar tuose pačiuose Šiauliuose. Gal I lygoje. Aišku, šie svarstymai – visiškai iš lempos. Belieka tikėtis, kad jei vis tik komanda bus stiprinama, bus atsižvelgiama į Gvildžio pageidavimus, o ne tiesiog imami tie, kurie nebeturi kur eiti.

Čia yra dar viena bėda. Sūduva nebėra finansiškai stabili komanda, galinti žaidėjui garantuoti sotų gyvenimą, ramią kasdienybę, aukštesnio lygio futbolą, medalius ir pasivažinėjimą po Europos lygą. Šiandien Sūduva tegali pasiūlyti dalykus, panašius į tai, ką žada Kruoja, Banga ar netgi koks Tauras (jei tik sutars su tais kol kas mistiniais rusais). Esmė čia tame, kad anksčiau žaidėjai gal ir sutikdavo lošti Sūduvoje už mažesnį atlyginimą, nes gaudavo krūvą garantijų bei privalumų, kurių neturėjo kiti lygos klubai. Jei yra tiesa, kad pernai Valskis “pats pasiprašė į komandą”, visiems yra aišku, kodėl jis “prašėsi” į Sūduvą, o ne pavyzdžiui, į Šiaulius, Kruoją, Dainavą ar Taurą.

Šioje vietoje nori nenori tenka grįžti prie fundamentalaus pastarųjų sezono klausimo – Sūduvos galimybių suformuoti tokį biudžetą, kuris komandą padarytų konkurencingą net ir nelabai galingoje Lietuvos lygoje. Apie tai, kokie pinigai skiriami komandai išlaikyti vis dar nekalbama, todėl operuoti kokiais nors skaičiais nėra nei prasmės, nei reikalo. Svarbu yra tai, kad kadaise nepajudinamu ir sočiu stabilumu pasižymėjusi, Sūduva nuo paskutinės krizės laikų kasmet kelia nemažai nerimo. Yra akivaizdu, kad komandos galimybes kasmet menkėja. Šie metai mostelėjo dar vieną nelaimę – Europoje nepraeitas pirmasis etapas ir prarasta galimybė žaisti Europos lygoje kitą sezoną. Sakytum, kas čia tokio – visko būna. Vienas nesėkmingas sezonas. Tačiau mums buvo leista suvokti, kad prarasti pinigai jokiais kitais būdais kompensuojami nebus.

Kažkaip aną dieną šovė mintis, kad Sūduvos finansinio pajėgumo mažėjimui ekonominė krizė neturėjo išskirtinės reikšmės. Ėmiau ir pagalvojau, kad šiuolaikinės Sūduvos istorija neišvengiamai sukosi aplink naujojo stadiono statybą ir tuos milijonus, kurie pamaitino Marijampolės verslus. Kitaip tariant – kalba eina apie 2007-2009 metus. Tuomet Sūduva turėjo galingiausią ir gausiausią sudėtį, leisdavo rungtynėms spalvotus bukletus, o į rungtynes Europoje vežiojosi didoką būrį garbaus amžiaus ponų, kurie nuotraukose kartais vadinami “gerbėjais”, o kartais – “rėmėjais”. Baigėsi tie pinigai, baigėsi ir Sūduvos pretenzijos laimėti, pavyzdžiui, aukso medalius. Krizė procesą greičiausiai tik pagreitino, tačiau visa tai turėjo nutikti ir be jos.

Jei tokia interpretacija teisinga – nematau tame nieko blogo ar keisto. Kas kaip moka, taip ir sukasi. Bet kokiu atveju, šis laikotarpis mums atnešė kibirą medalių ir tarptautinio futbolo galimybę.

Nelaimė yra kitur. Tais laikais, kai komanda iš tikro gyveno sočiai ir turimomis lėšomis nusileisdavo tik galingiausiems lygos klubams (tokiems kaip FBK), nebuvo net pabandyta sukurti kokį modelį klubo, kuris galėtų pats save išlaikyti. Nebuvo net užuomazgos sistemos, kuri galėtų bent pamėgint kompensuot kasmet mažėjantį biudžetą alternatyviomis priemonėmis. Kone visi lygos klubai kalba apie investuotojų ar rėmėjų paieškas, tačiau tokių šnekų Marijampolėje niekada apskritai nebuvo girdėti. Spėju, kad klubo struktūra ir jame dirbančių žmonių kiekis mažai pakito nuo tų laikų, kai komanda iškopė į A lygą. Tad gal ir nieko nuostabaus, kad rėmėjų sąrašas apatinėje Sūduvos svetainės dalyje kasmet tik mažėja, nieko nuostabaus, kad susidaro įspūdis, jog naujas aprangos rėmėjas Sūduvą susirado pats, nestebina ir šnekos apie tai, kad net ir su labai geranoriškai klubo atžvilgiu nusiteikusia vietine žiniasklaida bendravimas vyksta sunkiai, nes klubas nerodo jokios iniciatyvos ar noro.

Pamenate tas įsimintinas rungtynes 2012 metais su Tauru Marijampolėje, kai Sūduvos Sakalai uždegė juodų dūmų užtaisą, o šis, palankiam vėjui papūtus, taip uždengė aikštę, kad teisėjui teko stabdyti rungtynes? Pamenate, kas bėgo per visą stadioną aiškintis su Sakalais? Ogi pats Prezidentas! Mano manymu, taip būti neturėtų. Tokį “darbą” turi atlikti kiti žmonės. Kaip ir neturėtų kas antrą dieną keistis Sūduvos svetainėje komandos sudėtis, kas vyksta šiuo metu. Visa tai yra juokinga, neprofesionalu ir rodo, kad klube paprasčiausiai trūksta žmonių ir elementaraus suvokimo apie tai, kaip reikalai turi būti tvarkomi.

Tiesa yra elementari. Rėmėjų surast yra lengviau tuomet, kai ir taip pinigų turi nemažai. Nes tuomet komandai sekasi, ji laimi rungtynės ir medalius. Tuomet komandos įvaizdis gali būti efektyviausiai išnaudojamas. Kai pinigai ima sekti, metiniai biudžetai pavojingai mažėti, o komandos rezultatai prastėti, papildomų rėmėjų ir lėšų ieškoti yra per vėlu. Aišku, tai yra lietuviško futbolo stilius – “investuotojų” ieškoti tik tuomet, kai klubas užlipa ant bankroto slenksčio. Tačiau pinigai yra vienas dalykas.

Kitas reikalas – komandos jaunimo klausimas. Lyg ir akivaizdus dalykas – jei nesivartai milijonuose, verta investuoti į vietinio jaunimo auginimą. Visiška klasika, ant kurios šiandien stovi ne taip seniai reformuotas vokiečių futbolas. Globalaus futbolo specai sutinka, kad vien iš savo pajėgų nėra įmanoma šiais laikais sukurti komandas, kurios galėtų kapotis aukščiausiame lygyje su realais, barselonomis ir čelsiais. Tačiau to mums ir nereikia, ar ne? Mums tiesiog reikėtų sukurti sistemą, kuri tvirtai įleistų šaknis į bendruomenę (ir padėtų spręsti vaikų užimtumo klausimą) bei kasmet išleistų bent po 3-5 realius kandidatus į profesionalaus futbolo pasaulį.

Ir štai šiais metais čempionato prizininkai vienas į kitą baksnoja pirštais, girdamiesi, kad vienas kitam parodė, kiek daug gero galima nuveikti su vietiniu jaunimu. Tiesą pasakius, tai, ką šiais metais matėme A lygoje buvo pakankamai įspūdinga. Labai jaunų ir padoriai lošiančių vyriokų buvo visuose klubuose, išskyrus gal tik Žalgirį ir Kruoją. Aišku, nė vienas iš jų ko gero jau niekada netaps futbolo žvaigžde, tačiau prisimenant, kad dar neseniai jaunimo rengimo sistema buvo totaliai sugriauta, stebėtinas yra pats faktas, kad kažkas lygoje apskritai atsirado. Nekalbant apie tą nemažą paauglių būrį, kuris šiais metais iškeliavo į Vokietiją, Angliją ar Italiją.

Ir štai tokiame kontekste paaiškėja, kad Sūduva nusprendė eiti radikaliai priešingu keliu. Ji apskritai atsisakė normalios dublerių komandos. Jau nekalbant apie trečią komandą, kurią turi Žalgiris (I lyga), Atlantas (II lyga), o Ekranas planuoja įsteigti. Nebelikus dublerių, nebeliko ir “tilto”, kuris jungtų mokinių komandas ir profesionalų klubą. Atvirai pasakius, nelabai suvokiu, ką galvoja Sūduvos vadovai, eidami štai tokiu keliu. Klubas energingai pjauną šaką, ant kurios pats sėdi.

2013-308

Sūduvos ateitis – tamsūs debesys ir stebuklo laukimas. Nepaisant šio sezono euforijos, Sūduvos ateitis yra miglota. Stebuklas gali nutikti. Juk ir šiais metais Sūduvos žaidimas kartais primindavo stebuklą, kurio niekas nesitikėjo. Tačiau tik tiek mums ir belieka – tikėtis stebuklo. Nes tik stebuklas gali nuvesti mūsų komandą “ten, kur ji iki šiol buvo” ir atsikovoti “tai, kas buvo prarasta”.

Stebuklo reikia laukti tuomet, kai nebelieka jokių teorinių galimybių pasiekti užsibrėžtus tikslus. Kitaip tariant, kai nėra jokių racionalių argumentų tikėtis sėkmės. Pasikartokime dar kartą.

Sūduvos sudėtis yra nebloga, tačiau niekaip netraukia iki trijų šio sezono prizininkų. Didesnę Sūduvos žaidėjų dalį sudaro vietos mokyklos auklėtiniai, tačiau ką iš jų priglaustų kuri nors iš trijų viršuje esančių komandų? Geriausiu atveju Chveduką ir Radzinevičių. Tačiau Tomui ateityje labiau rūpės pasirengti karjeros pabaigai ir (greičiausiai) trenerio darbui, nei siekti naujų aukštumų aikštėje, o Karolis neišvengiamai turės galvoti apie tai, kaip susirasti kokybiškesnę lygą, kol dar nėra per vėlu. Galbūt Atlantas ar Ekranas pasvarstytų Kiselevskio ar Isodos kandidatūras, tačiau jie tikrai nebūtų geresni žaidėjai už jau šiandien tose komandose lošiantį jaunimą.

Tikėtis rimtesnio šios sudėties pastiprinimo – jokių šansų. Viena, vietinio jaunimo gretos – visiškai skystos ir jokios vilties ten atrasti kokią būsimą žvaigždę artimiausiu laiku. Per pora metų apskritai nebeliko grandies, kuri jungtų mokinius iš Akademijos ir Futbolo centro su pagrindine komanda. Sunku net įsivaizduoti, kokią vietą užims kitų metų Sūduvos dubleriai. Tikėtina, kad jie bus kiauri savo turnyro autsaideriai. Dėl dar labiau sumažėjusio biudžeto nėra priežasties tikėtis, kad per tarpsesozinį klubas įsigys vieną kitą solidesnį vietos ar užsienio legionierių. O tie, kurie nereikalingi kitiems padoresniems klubams, nebus lyderiai ir Sūduvoje. Tikėtis, kad pavyks “iš niekur” ištraukti antrą Valskį taip pat būtų naivu. Kasmet mažėjantis klubo biudžetas dar daugiau dramos įlieja ir į Sūduvos taip mėgstamą atsitiktinį komandos komplektavimą, kai kiekviename sezone į komandą papuola didokas būrelis atsitiktinių žmonių, keliančių pagrįstą visos aplinkos nuostabą.

Tuo tarpu klubas neturi jokios sistemos ar struktūros, kuri galėtų efektyviai ieškoti naujų būdų mažėjančiam biudžetui kompensuoti. Sėkmingos rėmėjų paieškos ir Sūduva nėra geri draugai. Kažkas minėjo, jog iš dviejų jaunuolių, kurie dirbo prie Sūduvos informacinių reikalų, beliko vienas. Vadinasi, ir taip kuklus viešųjų ryšių baras bus dar kuklesnis. Beje, tie jaunuoliai per jiems duotą sezoną su gabalu taip ir nepažengė profesionalumo link. Prieš savaitę čia pabaksnojau į keletą akivaizdžių klaidų Sūduvos svetainėje, tačiau per tą laiką nė viena iš jų nebuvo ištaisyta. Markas Kardokas persikėlė iš dublerių į pagrindinę komandą vis dar būdamas 80 cm ūgio ir sverdamas 189 kilogramus. Galų gale, klubas netgi neturi personalo, kuris galėtų garantuoti šiuolaikišką komandos funkcionavimą – pradedant fizinio rengimo treneriu ir baigiant padoresniu analitiku.

Sūduva netgi negali tikėtis bent kiek padoriau papildyti biudžeto ir pinigais, kuriuos galėtų uždirbti iš bilietų. Kitame sezone Sūduva žais kaip niekad mažai rungtynių – nebus LFF taurės sezono pradžioje, nebus ir Europos lygos rungtynių. Tad stebint kasmet mažėjantį Sūduvos stadiono lankomumą, tegalime daryti išvadą, kad kitais metais bilietų bus parduoda dar mažiau nei iki šiol. Prezidentas kalbėjo apie tai, kad ne tik jis, bet ir Sūduvos gerbėjai pastebėjo ženkliai pagerėjusį Sūduvos žaidimą šio sezono antroje pusėje. Iš tikro – atmosfera Sūduvos stadione smarkiai pasikeitė. Buvo net keista pajusti, kaip lengvai ir noriai tribūnos prisijungė prie gerai žaidžiančios komandos ir kaip akimirksniu nebeliko tos ironijos ir nepasitenkinimo, sklandžiusio stadione sezono pradžioje ir kelis ankstesnius metus. Deja, klubo beviltiškas darbas su gerbėjais ko gero jau padarė tiek žalos, kad net ir radikaliai pagerėjęs komandos žaidimas žmonių į stadioną nesugrąžino. Nesugrąžino jų ir kelios atsitiktinės klubo “priemonės” – bandymas nemokamai į rungtynes leisti atskiras gyvenojų grupes, jei žaidimas vykdavo jų profesinės šventės dieną.

Šiais metais A lygoje Sūduvos rungtynes pamatė 26 520 žiūrovų. Deja, daugiau jų buvo ne mūsų komandos gerbėjai. Sūduvos namų rungtynes aplankė 11 750 žmonių (vidutiniškai 734 per rungtynes), o svečiuose mūsų komandą žaidžiančią matė 14 770 žmonių (vidutiniškai 923 per rungtynes).

Marijampolėje daugiausiai žiūrovų susirinko pažiūrėti pirmųjų sezono rungtynių su Atlantu – 1 350. Dar tris kartus žmonių buvo po 1 200 (su Dainava pirmame rate, su Žalgiriu trečiame ir su Ekranu ketvirtame). Tuščiausias stadionas buvo ketvirto rato rungtynėse su Tauru (350) ir antrojo rato su Ekranu (400). Tiek mažai žmonių rungtynėse Marijampolės stadione ko gero dar nėra buvę per pastaruosius dešimt metų. Svečiuose daugiausiai žmonių buvo per paskutines sezono rungtynes su Žalgiriu – 3 500. Po 1 700 Sūduvos žaidimą stebėjo antrame rate Alytoje ir Vilniuje. Mažiausiai – ketvirtojo rato rungtynėse su Kruoja, kai į stadioną teatėjo 150 Pakruojo gyventojų.

O dabar pažiūrėkime, kaip stabiliai Marijampolės stadiono lankytojų mažėjo pastaruosius penkerius metus.

   2013  2012  2011  2010  2009  2008  2007
 Bendrai  11 750  15 200  16 620  12 350  20 415  20 621  31 831
 Vidurkis  734  894  977  882  1 458  1 586  1 770

Išvada paprasta – nuo 2007 metų Sūduvos stadione žmonių sumažėjo daugiau nei du kartus. Ir jei 2007 metais tik du kartus rungtynės nesurinko 1 000 (2 000 ir daugiau buvo gan įprastas žiūrovų kiekis), tai šiemet tik 4 rungtynėse žiūrovų buvo virš 1 000. Tą sezoną A lygos rekordas buvo 2 700 žmonių – šiais laikais tiesiog neįsivaizduojamas skaičius.

Štai tokios tokelės. Jei jūs turite kokių nors solidžių argumentų, patvirtinančių išskirtines Sūduvos galimybes kitame sezone – klokite. Aš jų nematau nė vienos – kur dursi, visur Sūduva nusileidžia pagrindiniams pretendentams medalius laimėti ir kitais metais. Todėl ir sakau, kad belieka tikėtis stebuklo arba kokių nors aplinkybių, kurios kaip ir kažkada mūsų komandai tiesiog nepaliktų galimybės nelaimėti prizinės vietos. O jei vadovautis kelių metų Sūduvos evoliucija ir dabartine situacija (nuo realios padėties iki realių klubo veiksmų), apskritai drįsčiau spėti, kad po 2-3 mūsų komanda bus ten, kur šiandien yra, pavyzdžiui, Banga. Ir tai – geriausiu atveju. Nes ji laisvai gali atsidurti ir ten, kur šiandien yra apie savanorišką nusileidimą į A lygą svarstantys Šiauliai.

Sūduva + Joma = ?

2013-229Juventus parduotuvės vaizdelis.

DVI NAUJIENOS – DU SKIRTINGI PASAULIAI. Pastarąjį mėnesį buvo dvi pasaulinės futbolo rinkodaros naujienos. Viena – apie tai, kad Adidas tapo Juventus rėmėju. Sporto įrangos gigantas šią pareigą kitame sezone perims iš kito monstro – Nike. Už tai Adidas legendiniam italų klubui sumokės nei daug nei mažai – 139.5 milijonų eurų per šešerius metus. Į šią sumą neįeina apranga, kuria Adidas rengs Juventus žaidėjus. Prie anos sumos Adidas pridės dar po 6 milijonus už teisę prekiauti Juventus atributika.

Antra naujiena – ispanų sporto aprangos gamintojas Joma sudarė tokią pat sutartį su mūsų Sūduva. Joma marškinėliais, kelnėmis ir bucais Sūduvą rems taip pat nuo kito sezono. Tik čia sutartis sudaryta buvo dviems metams ir apie jokius pinigus šnekos nebuvo.

Už pinigus, kuriuos Adidas perves į Juventus sąskaitą per tuos šešerius metus būtų galima iš esmės atgaivinti Lietuvos futbolą, netgi darant prielaidą, kad kokie 50 milijonų eurų išgaruotų giliose biurokratų ir apsukrių verslininkų kišenėse. Su tokiais pinigais laisvai būtų galima galvoti apie lietuvių klubus Europos ir Čempionų lygos grupių etapuose, o rinktinę pasiųsti į Europos ar Pasaulio čempionatą.

Šie skaičiai puikiai iliustruoja šiuolaikinio futbolo realybę ir tai, kaip toli nuo tos realybės gyvena Lietuva. Adidas ir Juventus atveju apie klubui suteiktą aprangą net nekalbama. Tuo tarpu Joma ir Sūduvos sutartyje tik tai ir yra bendradarbiavimo esmė. Joma Sūduvai nieko mokėti neprivalės. Beje, iš įmonės pranešimo galima suprasti, kad būtent Joma nusprendė Sūduvą pasirinkti. Tad tai nėra puikios Sūduvos vadybos darbo rezultatas.

O štai aš ėmiau ir užsirašiau pora skaičių. Suprantu, kad toks skaičiavimas smarkiai prasilenks su realybe, tačiau bent šiokį vaizdą susidaryti vis viena įmanoma. Taigi, kokia galėtų būti Sūduvos ir Joma rėmimo sutarties vieno sezono finansinė išraiška? Aš atsidariau Joma lietuvišką svetainę ir užmečiau akis į kainas. Iš akies nubraukiau po kokius 40 procentų “lentynos” kainos. Ir tuomet gavau, kad vieno žaidėjo vienas aprangos komplektas gali kainuoti apie 850 litų. Į komplektą įtraukiau vienerius marškinėlius, šortus, getrų porą, treningą, bliuzoną, striukę ir dvi poras bucų (žolei ir dirbtinei dangai). Tuomet tariau, kad vienam žaidėjui mažiausiai reikės dviejų komplektų – namų ir išvykos rungtynėms. Išbraukiau striukę, bucus ir gavau dar 350 litų. Tad viso išėjo 1200 litų. Tiesa, į šį skaičių neįtraukiau apsaugų, vartininkų pirštinių, krepšių, rankšluoščių ir kitų panašių niekų.

Patikrinau šio sezono Sūduvos žaidėjų sąrašą (ne tą, kuris yra dabar, o tą, kur buvo prieš mėnesį) ir primečiau, kad komandoje galėtų būti kokie 40 žaidėjų (po 20 pagrindinėje ir dublerių komandoje). Ir tuomet gavau 48 000 litų per sezoną arba apie 100 000 litų per metus. Štai tokia visai įspūdinga suma gaunasi turint omeny lietuviškų klubų biudžetus.

2013-238Naujas vardas A lygoje – Valencia rėmėjas Joma.

LIETUVIŠKO FUTBOLO MADOS. Kadangi jūs mane puikiausiai pažįstate, manau, nenustebsite, jei po tokių skaičiavimų man pasidarė įdomu pažiūrėt, kaip rengiasi kiti Lietuvos lygos klubai. O tada – pažiūrėti, kaip į štai tokią rinkodaros priemonę žvelgia sportinės įrangos firmos. Mat po tokio pasižvalgymo bus lengviau įvertinti, ką reiškia Joma vardo atsiradimas ant Sūduvos marškinėlių.

Vaizdelis iš esmės atitinka bendrus klubų pajėgumus rinkodaros reikaluose. Juventus turi “stiliaus brolį” Lietuvoje – Adidas rengia Panevėžio Ekraną. Daugiau klubų A lygoje su šiuo vardu reikalų neturi.

Adidas yra neabejotinas sporto marketingo lyderis pasaulyje. Ne tik šiandien, bet ir daugybę metų. Tiesą pasakius, Adidas įkūrėjo sūnus Horst Dassler iš esmės yra vienas iš šiuolaikinio sporto marketingo pradininkų, kartu su UEFA ir Olimpinio komiteto biurokratais kadaise nutiesęs vamdzdynus, kuriais iš pasaulinio verslo gigantų į sporto renginius pradėta pumpuoti milijonai dolerių. Tačiau tai – visiški kita tema, tad jos čia ir netęsiu.

2013-237

Begalinį Adidas šiandien remiamų sporto organizacijų ir sportininkų sąrašą galite patys pasiskaityti Wikipedijoje. Aš čia paminėsiu tik pačius didingiausius projektus. Bet kokiu atveju, nėra kito sporto inventoriaus gamintojo, kuris taip masyviai naudotų sportą savo reklamos tikslams.

Pradėkime nuo to, kad Adidas remia FIFA, UEFA ir Afrikos futbolo federaciją. Tuomet eina rinktinės: Danija, Vokietija,  ispanija, Rusija, Škotija, Švedija, Ukraina, Kazachstanas, Suomija ir… Latvija. Čia – Europoje ir tai tik kai kurias paminėjau. Dar yra Argentina, Kolumbija, Meksika, Paragvajus, Nigerija, Marokas, Egiptas ir Kinija. Klubus taip pat minėsiu tik europietiškus ir tik pačius žymiausius: Chelsea, Fulham, Sunderland, West Ham United, Hull City Anglijoje; Lens, Lyon, Marseille, Saint-Etienne Prancūzijoje; Bayer, Bayern, Hamburg, Schalke, Wolfsburg Vokietijoje; Milan ir Brescia Italijoje, Real, Celta de Vigo, Osasuna Ispanijoje; Rapid ir Red Bull Austrijoje, Panathinaikos Graikijoje, Ajax Olandijoje; Benfika Portugalijoje, CSKA ir Maskvos Dinamo Rusijoje, Legia, Wisla, Lechia, Korona, Ruch, Arka Lenkijoje. Ir gvardija futbolo žvaigždžių – pradedant Messi ir baigiant trimis latviais.

2013-235

Prieš peršokdamas prie kitų mūsų klubų, trumpai paminėsiu du pagrindinius ilgamečius Adidas konkurentus. Jei šio fakto nežinote, jums bus įdomu išgirsti, kad Adidas ir Puma yra dviejų vokiečių brolių sukurti prekės ženklai. Adolfas arba Adi Dassler batus siųti pradėjo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Vėliau prie jo bizniuko prisijungė ir brolis Rudolfas Dassler. Susipyko broliukai per karą. Abu broliai buvo nacių partijos nariai, tačiau sakoma, kad Rudolfas buvo karštesnis Hitlerio gerbėjas. Kol jis kovėsi fronte ir pateko britams į nelaisvę, Adolfas sėdėjo namie ir siuvo kariuomenei batus. Po karo broliai galutinai susikirto. Rudolfas persikėlė į kitą upės pusę ir įkurė savo fabrikėlį. Adidas sekėsi žymiai geriau, o Puma globaliu prekės ženklu tapo tik tuomet, kai įmonės valdymą perėmė Rudolfo sūnus.

Galima sakyti, kad ir šiandien Puma lieka Adidas šešėlyje. Puma rengia Austrijos, Čekijos, Italijos, Šveicarijos, Slovakijos, Urugvajaus, Čilės ir krūvos Afrikos šalių rinktines. O dauguma remiamų klubų gyvena Europoje: Zagrebo Dinamo (Kroatija), APOEL (Kipras), Arsenalas (nuo kito sezono), Leicester City, Newcastle United, Reading, Sheffield Wednesday, Watford Anglijoje; Bordeaux ir Rennes Prancūzijoje; Dortmundo Borussia ir Stuttgart Vokietijoje; AEK ir Olympiacos Graikijoje; Lech Lenkijoje; Amkar, Lokomotiv, Rostov, Rubin Rusijoje; Crevena Zvezda Serbijoje bei krūvos škotų, švedų, rumunų ir turkų klubų. Puma taip pat remia Čilės aukščiausią lygą, lenkų Ekstraklasą, Kenijos aukščiausią lygą ir italų Serie B. 2013-240

Rimtesnius iššūkius Adidas meta amerikonai iš Nike. Tačiau Nike domisi ne tik europiniu futbolu. Pavyzdžiui, Nike rengia visas amerikietiško futbolo pagrindinės lygos komandas ar visą Kinijos futbolo Super lygą. Domisi Nike ir krepšiniu – kaip žinia su Nike kabliu laksto mūsų krepšinio rinktinė. Futbole Nike rengia Australijos, Brazilijos, Kroatijos, Anglijos, Estijos, Graikijos, Olandijos, Prancūzijos, Lenkijos, Portugalijos, Serbijos, Slovėnijos, Turkijos, JAV rinktines. Tarp klubų galima paminėti Everton ir abi Mančesterio komandas Anglijoje, Le Havre, Lille, Montpellier, PSG Prancūzijoje; Hertha ir Werder Vokietijoje; Hellas Verona, Inter ir Roma Italijoje; Porto Portugalijoje; škotų Celtic bei Barcelona, Malaga ir Real Sociedad Ispanijoje.

O dabar jau galima būtų grįžti ir į A lygą. Vilniaus Žalgirį rengia Kappa – šitą visi pastebėjot, nes šios komandos rungtynėse plakatas su Kappa logotipu visada yra garbingoje vietoje. Be Žalgirio, ši 20 amžiaus pradžioje Turine įkurta italų firma dar rengia Bulgarijos, Ganos, Jamaikos, Kuveito rinktines bei prancūzų Bastia, Toulouse, Dijon klubus; Monchengladbacho Borussia Vokietijoje; Sampdoria, Siena, Torino Italijoje; Tel Avivo Hapoel ir rusų FC Krasnodar.

Trumpas filmas, pristatantis naują FC Koln aprangą. 

O va visų kitų A lygos klubų aprangos tiekėjai – šio verslo smulkmė. Įdomiausiai atrodo Alytaus Dainavą rengianti Erima. Labai sena vokiečių firma, kažkada rėmusi ne tik krūvą Bundeslygos klubų, bet ir pačią Vokietijos rinktinę. Didžiausia šios dienos naujiena – sutartis su Kelno klubu iš Bundeslygos. Kaip sakoma įmonės svetainėje: “ši sutartis mena legendinius laikus”. Na bet Dainava kažin ar į tą legendą bus įrašyta. Bent jau ne šiemet ir ne kitąmet.

Daugiau į futbolą kojas įkėlusi gal tik nauja italų kontora Errea (įkurta 1988), kurios gamintą aprangą dėvi Gargždų Banga ir Pakruojo Kruoja. Errea drabužius vilki Kongo, Islandijos, Jungtinių Arabų Emyratų rinktinės ir gan didelis būrys klubų. Bėda tik, kad bent kiek žymesnių ten yra labai mažai. Man buvo girdėti Brighton & Hove Albion, Bristol Rovers, Burnley, Norwich City vardai Anglijoje; Nantes ir Nimes Prancūzijoje; Atalanta, Bari, Modena ir Parma Italijoje bei penkios latvių komandos.

Klaipėdos Atlanto aprangos tiekėja – vokiška firma Jako, įkurta 1989 metais. Ji rengia Gruzijos, Jordano, Liuksemburgo ir Moldovos rinktines ir Ararat (Armenija), Sturm, Wacker Innsbruck (Austrija), Gent (Belgija), Gomel (Baltarusija), Kutaisio Torpedo (Gruzija), Hannover 96, Augsburg, Eintracht (Vokietija), Skonto (Latvija), St Gallen, Young Boys (Šveicarija) ir mums taip gerai pažįstamą FK Horizont iš Turnovo.

Tauragės Taurą rengia Givova – visai šviežia italų firma, įkurta 2008. Aprangą ji tieka Maltos rinktinei ir nedideliam būreliui klubų, tarp kurių žymiausias yra Chievo Verona iš Serie A. Visų kitų vardai girdėti tik futbolo specams. Yra latvių FC Jurmala, tačiau Tauras Wikipedijoje nepaminėtas.

Mažiausiai futbolu domisi Patrick, rengianti Šiaulius. Sena, dar 19 a. pabaigoje įkurta prancūzų firma, šiandien gyvenanti Belgijoje. Rėmimais Patrick nelabai užsiima – Wikipedia pateikia tik 9 jų remiamus klubus, iš jų dauguma yra Belgijoje arba Olandijoje. Šiauliai taip pat paminėti.

2013-230Fiorentina – vienas iš Joma remiamų klubų. 

SŪDUVA + JOMA = KARŠTA MEILĖ. Ir kur gi šiame sąraše reikėtų padėti Joma, kurios logotipą kitais metais matysime ant Sūduvos marškinėlių? Faktas – Joma nėra Adidas, Nike ar Puma. Nei globaliais užmojais, nei reklamos kampanijomis nei ambicijomis tapti pasauliniais sporto aprangos stiliaus ar technologijų lyderiais. Ir nors pati Joma teigia patenkanti į sėkmingiausių pasaulyje sporto aprangos kompanijų dešimtuką, tačiau niekur kitur patvirtinto šio fakto rasti nepavyko. Tame dešimtuke yra Nike, Adidas, Reebock, Puma, Fila, Converse, New Balance ir keletas kitų garsių pavadinimų, tačiau Joma – nė kvapo.

Pradžiai siūlyčiau pažiūrėti Joma filmuką, kuriame per kelias minutes yra nupasakota neypatingai spalvinga jos istorija. Kompanija įkurta 1965 metais už Pakruojį mažesniame Portillo de Toledo miestelyje. Čia Joma savo centrinį štabą turi iki šiol. Joma įkūrėjas Fructuoso Lopez yra kompanijos prezidentas ir šiandien, o pradėjo jis savo veiklą turėdamas 8 batsiuvius. Ir tik po trejų metų, 1968-aisiais, buvo nuspręsta siųti tik sportinius batus. Vėliau imta gaminti ir aprangą – šiandien Joma gamina viską, ko reikia žaisti futbolą, tenisą ir bėgioti.

Mintėtas filmukas idealiai nusako Joma esmę. Tai yra sėkmingas “local” verslas, kuris netgi perėjęs į globalios prekybos stadiją, nepamiršo savo šaknų – ją vis dar priekin veda įkūrėjas, savo gimtojo kaimelio Joma taip pat nepaliko. Faktas – Joma yra didžiausias sportinės aprangos gamintojas Ispanijoje. Tačiau net gimtojoje šalyje Joma toli gražu nėra dažniausiai sportininkų dėvimas prekės ženklas. Joma remiamų futbolo organizacijų ir personalijų sąrašas nėra mažas, tačiau tiek dydžiu, tiek “prestižu” jis yra labai toli to, kuo pasipuikuoti gali Adidas ar Nike. Joma remia Honduro, Nikaragvos, Trinidado ir Tobago bei Uzbekistano rinktines. Tarp futbolo klubų žymiausi yra meksikiečių Monarcas Morelia ir europietiški Lježo Standard (Belgija), Fiorentina (Italija) ir ispanų Valencia bei Getafe. Tiesa, tame sąraše dar yra italų Padova iš Serie B, serbų FC Vojvodina, rumunų CFR Cluj, škotų Dufermline Athletics, rusų Rostov, baltarusių Bate arba tas legendinis uzbekų Istiklol, kuriame šiuo metu lošia Willer Oliveira. Dar vertėtų paminėti visą ispanų olimpinę rinktinę, kurią Joma rengė Londono olimpiadai.

2013-231

2013-232

2013-233Keletas Joma remiamų klubų ir žaidėjų. 

Akivaizdu, kad Joma nesiekia savo “komandų” sąraše turėti geriausius lygų klubus. Tam greičiausiai Joma neturi nei pinigų, nei agresyvesnių ambicijų. Panašiai šneka ir lietuviškojo Joma atstovas – mini, kad Sūduva atitinka Joma vertybes, nes nuolat kovoja dėl aukščiausių vietų lygoje, nuolat žaidžia europiniuose turnyruose, turi geriausią futbolo infrastruktūrą Lietuvoje. Taigi, panašu į tai, kad Joma neremia visiškų lūzerių, o čempionai – nelabai įkandami. Todėl į savo kompaniją kviečia tuos, kurie turi galimybių vieną dieną įprastinius čempionus aplenkti. “Amžinojo Serbijos čempionato Nr. 3”, FC Vojvodina ženklas Joma remiamų klubų sąraše ko gero yra idealiausias simbolis to, kokios komandos labiausiai rūpi Joma. Beje, su Joma apranga keletas komandų bėgioja ir Lietuvos žemesnėse lygose – bet jau šiemet ja vilkėjo Kauno Spyrio, Panevėžio Baltijos ir Kretingos Minijos žaidėjai.

Tiesą pasakius, nors iš pradžių į Joma ir Sūduvos sutartį žiūrėjau gan abejingai, kai mažumą pasigilinau, man ji visai patiko. Patiko dėl to, kad Joma ir Sūduva vienija ne tiek įmonės atstovo išvardinti dalykai, kiek abiejų organizacijų prigimtis. Provicialumas, “mąstymas iš lokalios perspektyvos” labai prasimuša ir tame Joma filme, ir tame, kaip dėliojamas įmonės gyvenimas (apie kurį galime spręsti tik iš jos svetainės). Šį kartą žodį “provincialumas” turiu omeny gerąją prasme, norėdamas pabrėžti “lokalumą” ir supriešinti jį totaliniam tokių ženklų kaip Adidas ar Nike globalumui ir beasmeniškumui. Jei norėčiau aplankyti Joma centriuką ir galbūt net pakalbėti su jos prezidentu, esu tikras, kad nebūtų baisiai sunku. Kur važiuoti yra aišku, o patį prezidentą greičiausiai lengvai aptikčiau pietaujantį kokiame vietiniame restoranėlyje.

Ir ko gi mes galime tikėtis kitą sezoną? Esu tikras, kad Sūduvos apranga bus geresnė už tą, kurią komanda gaudavo iš Team Uniform. Tačiau stiliaus stebuklų tikėtis neverta. Kaip minėjau, Joma nelabai daug šneka apie madą ir dizainą, o ir jų geriausių klubų apranga greičiau atspindi šimtametę futbolo aprangų tradiciją, nei ieško kelių į kokius nors naujus stiliaus atradimus. Tokių pretenzijų mažumą turėjo Team Uniform rūbai, tačiau jau geriau garantuota klasika, nei bevardžių dizainerių beviltiškos pastangos sukurti ką nors “akį traukiančio”. Beje, jei norite išsamiau pastudijuoti naujausias futbolo aprangos “madas“, yra tam dedikuotos kelios svetainės, pavyzdžiui Futbool Fashion. O štai paspaudę čia, rasite šios svetainės pranešimus apie mus dominančią Joma.

Meksikos klubo “Monarcas Morelia“ šio sezono aprangos pristatymas. 
Filmas apie Joma kurtą Ispanijos aprangą Londono Olimpiadai. 

Kad Joma moka padaryti klasikinio dizaino futbolo aprangą – faktas. Tik va – ar Sūduva pagelbės savo partneriams – kitas klausimas. Bus įdomu pamatyt, kokį spalvinį derinį pasirinks klubo vadai. Pernai Sūduva turėjo trijų rūšių aprangas – raudoną, baltą ir juodą. Šiemet juodos nebeliko, nors aikštėje ji atrodė pakankamai įspūdingai. Aš turiu kažkokį eksliuzyvinį Sūduvos šaliką, kurį sudaro raudonos ir juodos juostos, o štai Sūduvos Sakalai paskutinėse rungtynėse giedojo apie baltą ir raudonas spalvas.

Nieko nepadarysi – Sūduva vis dar neturi “oficialaus” ir visų priimto bei visiems žinomo spalvų derinio. Mes žinome, kad yra balta ir raudona. Iki šiol dažniausiai balta būdavo naudojama namuose ir turėdavo vieną kitą raudoną detalę, o raudona – svečiuose. O gal gali būti balta su raudona juosta, o raudona – su balta? Juosta, kuri eina per horizontaliai per krūtinę arba įkypai, kaip yra Monarcas Morelia ar Valencia aprangoje? Ir taip toliau – variacijų gali būti įvairiausių. Matysim, kas gausis.

Būtų labai smagu, jei ta proga Sūduva atnaujintų savo herbo išvaizdą. Aišku, herbu to daikto vadinti gal ir nederėtų – net iki logotipo jis netempia. Tiesiog atsitiktiniu būdu iš atsitiktinių elementų sumestas ženklas ir tiek. Ir net jei naujam herbui rimtai sukurti trūksta ideologinio pagrindo, būtų džiugu jei bent ir egzistuojančių elementų būtų sudėliota kas nors bent šiek tiek profesionalesnio. Tam, kad Joma remiamų klubų sąraše mūsiškė Sūduva bent jau juokingai neišrodytų.

Taip pat labai viliuosi, kad naujoji komandos apranga kitą pavasarį bus pristatyti padoriau, nei dabartinė praeito sezono pradžioje. Sunku tikėtis, kad Sūduva susuks kokį paprastą filmuką ar atliks naują aprangą pristatančią padoresnę fotosesiją, bet nesinorėtų ir vėl pamatyti pernykščio vaizdelio, kai apranga tiesiog buvo “pakarta” ant dviejų kėdžių. Čia gal ir Joma galėtų mūsiškiams pagelbėti – jei Sūduvai apranga yra tiesiog būdina klubo funkcionavimo detalė, tai ispanų firmai – tai yra reklamos priemonė, kurių bent jau Lietuvoje Joma nenaudoja daug.

>>>

Štai tiek lengvo skaitalo belaukiant paskutinio, finalinio ir generalinio šio sezono apmąstymo. Tokio, kuris labiau į rytojų, nei į vakardieną žiūrėtų. O tada jau ir atostogų paskui futbolistus bus galima išeit. 

Laukiam: Kruoja – Sūduva

Dar viena pertrauka baigės. Ironiška, bet pastarosios dvi savaitės ko gero bus gražiausiomis šį rudenį. Nieko nepadarysi – tokia ta mūsų Lietuva. Tenka čia lemiamas futbolo čempionato kovas rengti arba balose arba ant plastmasės, kuri tik LFF klerkams labai patinka.

Pertraukos metu savo sezoną baigė Lietuvos rinktinė. Dar vieni metai, kai tiek futbolininkai, tiek futbolo biurokratai daugiau dirbo liežuviais nei stadionuose. Ir vienur, ir kitur gavosi šnipštas – per laikraščius vyrukai galutinai susiriejo, o aikštėje – kaip visada – daugiau praleisdavo nei įmušdavo. Tačiau tai jau užverstas lapas. Gal prie jo ir negrįškime. Pakaks užfiksuoti, kad Sūduva per šias savaites turėjo du debiutus. Nerijus Valskis pagaliau buvo įsileistas į rinktinę. Nieko ypatingo jis ten neparodė, tačiau ir stebėtis tuo nederėtų. Bet kuriam A lygos žaidėjui reikia laiko, kad rinktinėje apsiprastų. Dar svarbesnis debiutas nutiko jaunimo rinktinėje, kuri prieš anglus visas rungtynes sužaidė Povilas Kiselevskis. Taip sakau ne dėl to, kad Kiselevskis būtų geresnis už Valskį, o tik dėl to, kad Nerijaus kitais metais komandoje greičiausiai nebus ir jis taps tik Sūduvos istorijos dalimi, o va Kiselevskio laukia dar daug gražaus laiko. Net jei ir jis po metų kitų persikels į kokį užsienio klubą, jo vis viena taip lengvai nepamiršime.

Pertraukos metu kai kas žaidė draugiškas rungtynes, kai kas lošė atidėtus A lygos turus, o kai kas tenkino LFF įgeidžius – peržaidinėjo taurės  dvikovą. Iš Sūduvos naujienų nebuvo girdėt – matyt Gudelių užeigoje cepelinus valgė.

Užtat visą riebų straipsnį naujienų Ekranas pažėrė. Paaiškėjo, kad paskutinėse rungtynėse prie Sūduvą krūvos pagrindo žaidėjų ne šiaip sau nebuvo. Jų nebuvo dėl to, kad futbolininkai (Tomkevičius, Varnas, Kučys, Kavaliauskas, Kauneckas ir Markevičius) padavė savo klubą į teismą dėl nesumokėtų pinigų (sakau būtent taip, nes toliau lyg ir prasidėjo diskusija apie tai, ko klubas nesumokėjo – atlyginimų ar premijų). Marko Andjelkovičius, neseniai iš Ekrano per teismą atgavęs 90 tūkstančių litų, prie kolegų protesto akcijos neprisidėjo. Laikraštis rašo, kad Ekraną į teismą yra padavę ir Jokšas, Gleveckas bei Zubas. Dedura jau baigia šiam reikalui rengti dokumentus. Velička to lyg ir neplanavo daryt, tačiau kas žino, kaip jis dabar nuspręs. Juk nei šis, nei tas būtų likti kvailio vietoje ir savanoriškai atsisakyti tau priklausančio uždarbio.

Šioje istorijoje įdomiausia yra tai, kad klubą į teismą šį kartą padavė ne legioneriai, net ne lietuviai, užsukę į Ekraną iš kitų klubų, o paties klubo žmonės. Todėl ši žinia ir nuskambėjo žymiai dramatiškiau, nei tą kartą, kai su Ekranu teisėsi Balkanų futbolo atstovai. Galiu tik pasidžiaugti tuo, jog, atrodo, mūsų futbolininkų sąmoningumas auga. Jie nebelaukia metų metus, kol kažkas susimylės jiems mestelėti tai, kas žaidėjams teisėtai priklauso. Viens du – ir reikalas keliauja teisman. Jei kažkada taip pat ryžtingai būtų elgęsi Vėtros žaidėjai, ko gero to klubo agonija nebūtų taip ilgai ir beprasmiškai užsitęsusi.

Tačiau įspūdingiausiai laikraštyje išstojo ne Ekrano prezidentas, o LFF atstovas Ričardas Zdančius, kuris prikalbėjo blaiviu protu sunkiai suvokiamų dalykų. Leiskite jums pacituoti visą pastraipą iš 15min.lt:

Lietuvos futbolo federacijos Drausmės komiteto sekretorius Ričardas Zdančius teigė, kad kol kas jokios oficialios informacijos apie situaciją „Ekrano“ klube neturi: „Žinome tik tiek, kiek rašo žiniasklaida“. R.Zdančiaus teigimu, žaidėjai, prieš kreipdamiesi į teismą, turėtų pirmą kreiptis į LFF. „Žaidėjai į mus nesikreipė, tad situacijos nežinome. Negavome kreipimosi nei iš teismo, nei iš futbolininkų advokatų. Galbūt žaidėjams toks kelias yra priimtinesnis“, – svarstė R.Zdančius.

Kažkokiomis mafijozų vertybėmis padvelkė iš pono Zdančiaus kalbos. Jis tiesiai šviesiai pasakė, kad žaidėjams nedera į teismą kreiptis prieš nepasitarus su LFF. Kitaip tariant – blogai padarė, nes skalbinius viešumoje išdžiaustė. Linksmiausiai man nuskambėjo Zdančiaus stumiamas dūras apie tai, kad LFF nieko apie tai nežino. Tiksliau – o tai yra dar geriau – žino tiek, kiek laikraščiai rašo. Pasakykime tiksliau – žino tiek, kiek žinome mes. Nes mes irgi iš laikraščių apie tokius dalykus sužinome. Jei taip yra – tai nafig tokia federacija reikalinga? Kaip gali federacija būti abejinga tokiai situacijai? Zdančius juk tiesiai pasakė – kadangi neskreipė, tai mūsų tas reikalas nedomina. O va kai gausim kokių oficialių raštų, tai gal šiknas ir pakrutinsim.

Aišku, aš čia juokus krečiu. Be abejo, viską tas Zdančius žino. Visi, kas seka lietuviško futbolo realijas bent kiek ilgiau, puikiai mato, kaip čia viskas vyksta. Čia visi viską žino. Lietuva maža, o lietuviško futbolo bendruomenė – dar mažesnė. Todėl visi visus pažįsta ir toks retas dalykas kaip žaidėjų ieškinys klubui garantuotai yra pagrindinė Lietuvos futbolo bendruomenės šneka šią savaitę.

Biurokratai žino, bet nieko nedaro. Niekada nedarydavo. Ir niekada nedarys. Nes jiems pofig. Jiems pofig, kad klubas žaidėjams atlyginimo nemoka. Jiems nerūpi, kad į medalius taikosi klubas, kurio finansuose akivaizdžiai galai nesueina. “Tik nepradėkit kalbėti apie licenzijavimo procedūras – čia jos niekuo dėtos”. Taip pasakytų biurokratas. “Ir pridurtų – štai, aš turiu popierius. Jie rodo, kad su visais A lygos klubais viskas yra visiškai tvarkoje. Čia matyt žurnalistai išsigalvojo, kad kažkas kažkur kažkam algų nemoka. Popieriai rodo, kad to neturi būti”.

O gal futbolistai į LFF nesikreipia dėl to, kad prasmės to daryti nėra? Juk LFF nieko ypatingo nenuveikė ir tuomet, kai užsilenkinėjo kiti klubai. Federacija ne tik piršto nejudindavo, bet ir užsimerkusi leisdavo tokiems klubams lošti toliau ir, savaime suprantama, toliau auginti skolas futbolo darbininkams.

Trumpai tariant, mūsų kieme nieko naujo. Kasdienė betvarkė, kai galva nežino, ką daro uodega, o uodega apskritai išgėrė bonkę samagono ir po suolu miega.

Gaila Ekrano ir jo žaidėjų, tačiau gaila ir to, kad Sūduva vis tik nesugebėjo prieš pora savaičių susidariusia situacija pasinaudoti. Tiesą pasakius, greičiausiai tas reikaliukas meškos paslaugą padarė. Esu tikras, kad Sūduvos klubas ir žaidėjai puikiai žinojo, kodėl aikštėje nėra pusės pagrindinių Ekrano žaidėjų. Ir, kaip visada, matyt galvojo, jog Panevėžio jaunimą iš Marijampolės paleis bent su penkiais įvarčiais. Ekrano laukia labai sunki sezono pabaiga. Todėl Sūduvos šansas laimėti medalius buvo dar didesnis, nei atrodė tą kartą prieš pora savaičių. Tiesą pasakius, ir dabar jis dar nėra miręs. Toks mažas, gauruotas, po krosnim palindęs. Tačiau dėl jo verta pakovoti iki galo. Ir sekmadienį tokia kova bus. Liūdniau yra tik tai, kad Sūduvos žaidėjai ko gero jau sudėjo ginklus. Bent taip buvo galima suprasti iš pokalbio su Povilu Kiselevskiu.

Laukiam: Sūduva – Wigry

2013-1 Vaidas Slavickas Ekrano treniruotėje

Tokios tokelės. Visiems tos tokelės neblogai žinomos. Sūduva mažumą patylėjo, o paskui patvirtino mūsų nuogastavimus. Komandos peržiūroje – du italai Giuzeppe Nazzani (22 metų amžiaus) ir Maximiliano Ugge (21 metai) bei devyniolikmetis libanietis Mohamad Kdouh. Smagu, kad Sūduva toliau plečia Lietuvos A lygos legionierių geografiją, tačiau nesmagu dėl to, kad iš tokių peržiūrų piešiasi labai mažai vilčių teikianti komandos perspektyva.

Pasižiūri į Žalgirį ar Ekraną – ten viskas aišku. Logiška ir pagrįsta. Žalgiris turi daugiau pinigų, tai ir apsipirkinėja rimčiau. Ekranas pinigų akivaizdžiai turi mažiau, tačiau ir tiems dar nėra taip blogai, kad italus mėgintų.

Tuo tarpu Sūduva, panašu, ir vėl jungia krizinį taupymo rėžimą. Nieko nepadarysi – mes komandą paremti galime tik pirkdami bilietus (nieko daugiau nusipirkti komanda kol kas nepasiūlo), todėl su finansine komandos būkle belieka susitaikyti. Apie tai, kad Sūduvoje mažėjo atlyginimai užsiminė ir į Suvalkus išvažiavęs Lukšys (beje, jis taip pat minėjo, kad nieko nepraras, nes A lygos ir lenkų trečios lygos atlyginimai panašūs). Kalba ėjo, kad ir Slavicko šuolis į Panevėžį buvo bent iš dalies grįstas algos argumentu. Tad nieko kito nelieka, kaip daryti išvadas apie skystėjantį klubo biudžetą. Atrodo, jis, tas biudžetas, ir pernai nebuvo kosminis – bent jau nebuvo toks, kad būtų buvę racionalu tikėtis rimtesnio pasipriešinimo Ekranui ar Žalgiriui.

Dauguma mūsų tik paplotų, jeigu dėl finansinių priežasčių būtų pereita prie gausaus dublerių būrio perkėlimo į pagrindinę komandą vietoje nelabai įkvepiančių legionierių paieškos. Puikiai žinom, ką tie dubleriai gali, todėl tektų susitaikyti su pastarųjų metų ambicijų užšaldymu, tačiau būtų bent jau galima tikėtis, kad per pora sezonų tie dubleriai pavirs normaliais A lygos žaidėjais. Deja.

Komanda jau pranešė kokie žmonės pradėjo rengtis sezonui. Taigi, metų pradžios Sūduvos sudėtis štai kokia: Davidovs, Bartkus, Lastauskas, Radžius, Urba, Isoda, Tumosa, Lasevičius, Chvedukas, Leimonas, Valskis, Šoblinskas, Ledesma, Baranovskis, Kiselevskis, Eliošius, Kliučinykas, Bagdanavičius, Kulikauskas, Brokas, Breivė, Bielkauskas.

Komandą palikę žaidėjai aiškūs. Tiesa, skaitant žaidėjų ir trenerio komentarus, kai kurie failai nelabai sueina. Pvz., Lukšys pusę sezono palakstyt dar galėjo. Tačiau treneris, anot futbolininko, jo “nemato pagrindinėje sudėtyje”. Nors komandoje puolėjų kaip ir nerasta. Lukšys kalba apie tai, kad į Lenkiją išvažiuoja pusmečiui, o paskui vis tiek grįš Lietuvon, nes turi tikslą – pasiekti 200 įmuštų įvarčių ribą. Bus juoko, kad jubiliejinis įvartis kris į Sūduvos vartus.

Kodėl mane stebina toks trenerio pareiškimas? Todėl, kad puolėjų komplektavimo klausimas jau kelintą sezoną atkakliai nesprendžiamas. Nuo Lukjanovo laikų (2008 metų sezonas) Sūduvoje taip ir neatsirado nė vieno jauno ir pikto puolėjo. O vienas iš nedaugelio futbolininkų, kurie stabiliai daug įvarčių Sūduvoje nuo to laiko mušdavo buvo… Povilas Lukšys! Per penkis Sūduvoje praleistus sezonus Lukšys įmušė 70 įvarčių. Mažiausiai – 11 – šiemet. Daugiausiai – 19 – 2010 metų sezone. Jis kasmet komandoje būdavo arba pirmas arba antras pagal rezultatyvumą.

2013-2  Povilas Lukšys: vienos paskutinių rungtynių Sūduvos sudėtyje.

Taip, Lukšys kone visą savo gyvenimo Sūduvoje laiką būdavo aršiai kritikuojamas. Dėl to, kad nematomas aikštėje. Dėl to, kad progų neišnaudoja. Tačiau juk Lukšys į Sūduvą taip pat buvo atvežtas “iš lempos”. Nepasigilinus, koks tai yra žaidėjas ir kokios reikia komandos, kad toks puolėjas būtų mirtinas ginklas. Juk akivaizdu, kad Lukšys nėra kuriantis puolėjas. Jo mistinė jėga – intuityviame sugebėjime atsidurti ten, kur netoliese vartų krenta kamuolys ir sekundės dalimi aplenkti gynėją. Todėl tipiškas Lukšio įvartis yra toks, kad būna net sunku pasakyti, kas ten nutiko (nes iš tolo matėsi tik žaidėjų makalynė) ir kokia kūno dalimi šis futbolininkas įvartį pelnė. Vadinasi, toks puolėjas naudos duoda tik tuomet, jeigu komandoje yra žmonių, galinčių nuolat priešininko baudos aikštelę “maitinti” pavojingais ir aštriais perdavimais. O jei tokių perdavimų link Lukšio per rungtynes nuskrieja 2-3, tai mums ir atrodo, kad šio žaidėjo aikštėje “nesimato”, o 1-2 jo per rungtynes iššvaistytos progos tampa didžiule tragedija.

Nepaisant to, Lukšys buvo rezultatyviausias penkerių paskutinių sezonų Sūduvos žaidėjas. O ir tarp Nepriklausomybės laikų Sūduvoje  įvarčius mušusių žmonių Povilas Lukšys yra antras. Po Tomo Radzinevičiaus ir prieš Andrių Urbšį.  Štai tokia paprasta istorija apie tai, kaip treneris staiga ima “nematyti” pagrindinėje sudėtyje vieno rezultatyviausių komandos žaidėjų. Jeigu ir čia komanda nori pinigus taupyti – tai galėtų tiesiai šviesiai taip ir pasakyti. Juk Ekranas pernai nebandė panašiais argumentais pagrįst Savėno, Veličkos ar Radavičiaus paleidimų.

Šeštadienį dar nieko ypatingo nepamatysim. Kaip taisyklė, pirmos metų draugiškos rungtynės yra labiau simbolinis pasilakstymas su kamuoliu, nei padoraus komandos vaizdo pavyzdys. Ir nors šių rungtynių reikšmė nulinė, man vis viena gaila, kad pamatyti jų man nepavyks. Tad belieka jūsų prašyti ne tik į maniežą šeštadienį pasivaikšioti, bet ir vieną kitą  mintį namo grįžus čia suregzti.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1 189 168 hits