Posts Tagged 'REO'

Iš lempos apie čempionato pradžią

2014-3Ar dar pamenate paskutines pernykščio sezono rungtynes Marijampolėje?

Įžanga: jau saulelė atkopdama budina svietą. Iki oficialios sezono pradžios liko kelios dienos, tačiau patrankos tyli. Futbolo žinovai neskelbia prognozių, neskaičiuoja čempionų ir pralaimėtojų, nesudarinėja naujokų sąrašų. O ko čia triukšmauti? Juk tik praeitą savaitę godotini LFF bajorai “patvirtino” čempionato tvarkaraštį, galutinai iš jo išbraukdami Tauragės Taurą. Šiokia tokia pažanga akivaizdi – pavyzdžiui pernai net ir prasidėjus čempionatui, nebuvo aišku, kiek turų ištemps Kruoja. Taigi, sezonas prasideda klasikiniu būdu – pasakojant anekdotus apie LFF praktikuojamus tvarkaraščio rašymo metodus ir svarstant apie tai, ar išplėstas komandų sąrašas taip pat reiškia didesnį bankrotų kiekį čempionato metu.

Rašau iš lempos, nes pasirengimo mėnesių atidžiai nesekiau. Tiksliau tariant – apskritai nesidomėjau kuo ir kaip gyvena Lietuvos futbolo klubai. Todėl mano žinios – skystos. Tačiau kad oficialios žiniakslaidos patrankos tyli, jaučiu pareigą tylą nutraukti. Net jei šaudysiu dievui į langus.

I dalis: zombiai atrieda atidunda. Kuo toliau, tuo daugiau rusiško pinigo valdo lietuvišką futbolą. Neturėdamas teismui tinkamų įrodymų (o kas jų gali turėti?) ir neminėdamas vardų, spėčiau, kad šįmetinėje A lygoje tik kokie 2-3 klubai nekalba su savo finansuotojais rusų kalba. O finansuotojai tiesiai šviesiai sako: rusišką futbolą remti brangu, o va Lietuvoje už kapeikas gali klubą turėt ir netgi galvot apie to klubo žaidimą Europos turnyruose. Kol kas dauguma klubų savo rusiškiems rėmėjams suteikia “asmeninių draugų” statusą – kaip sykis dėl to mes nelabai žinome nei tų “draugų” vardų, nei kokias verslo šakas jie atstovauja. “Draugai” kuklūs – jie nelinkę fotografuotis kartu su komanda, o ir savo įmonių logotipų ant lietuviškų maikių klijuoti nereikalauja.

Štai toks yra generalinis Lietuvos futbolo federacijos pasiekimas per visą Nepriklausomybės laiką – kone visa aukščiausioji mūsų šalies lyga sėdi rusiškoje kišenėje. Sakysite – prie ko čia LFF, ji juk nenurodo klubams, kur rėmėjų ieškoti. Tačiau, kaip sakė vienos senos rusiškos komedijos herojus, žvelgti reikia “plačiau”. LFF per 25-erius metus taip ir nesugebėjo sukurti lietuviškam futbolui padoraus statuso mūsų visuomenėje. Futbolas išlieka keista, marginaline sritimi, kuria plačioji visuomenė susidomi tik tuomet, kai pas LFF prezidentą pasibeldžia prokurorai arba kai į Lietuvą atvažiuoja pora vagonų lenkiškų futbolo chuliganų.

Žmonės kalba, kad dauguma A lygos klubų gyvena iš 1-3 milijonų litų per metus. Tokios sumos didiesiems Lietuvos verslams yra vieni juokai. Atriekt po vieną kitą milijoną jie tikrai galėtų – jei tik prasmės tame reikale matytų. Tuo tarpu LFF ne tik futbolui nesukūrė įvaizdžio, bet ir nepadarė nieko, kad įstatymiškai verslui remti futbolą būtų naudinga. Sunku buvo patikėti, kai prieš pora metų užsilenkė futbolo klubas Mažeikiuose – dėl to, kad ten pat veikia ir galingiausia Lietuvoje įmonė. Sunku buvo patikėti, kad nei LFF, nei vietos valdžia taip ir nerado būdo iš tos įmonės gauti paramos bent jau lygos vidutiniokui išlaikyti.

Ir štai dabar Lietuvoje pinigus futbolui leidžia rusai. Tačiau rusai – keblūs partneriai. Stebint Rusijos užsienio politiką pastaruoju metu, galima visko prisigalvoti. O juk ponas P. gali laisvai išleistį potvarkį “kas remia lietuvišką futbolą – tas sėda į kalėjimą”. Ir kas tada būtų? Jei tai nutiktų rytoj, lietuviškos A lygos paprasčiausiai nebeliktų. Daugumai lygos klubų beliktų persikvalifikuoti į mėgėjų statusą. Va tik įdomu, ar tų klubų nariams šiandien yra leidžiama smerkti Ukrainos okupaciją? Gerai jau gerai. Būsiu toks pats, kaip ir tie susmirdę, korumpuoti Olimpinio komiteto veikėjai, kurie jokiais būdais neleidžia sportininkams painioti sporto ir politikos. Nors patys tai daro kaskart, kai ateina laikas naują Olimpiados organizatorių rinkt.

II dalis: mes – čempionai! Akivaizdu, kad šį čempionatą ir vėl laimės Žalgiris. Jis sezonui pasirengė normaliausiai. Daug svarbių žaidėjų prarado, tačiau dar daugiau įsigijo. Įsigijo Šemberą, susigrąžino Wilką, pasiėmė dar vieną rinktinės veteraną, brazilą, armėną ir taip toliau. Išsaugojo trenerį ir tą pačią filosofiją – tai yra vienintelė komanda, kuri toliau kartoją tą pačią dainelę: “žinom, ką darom, turim planą, kuris jau seniai buvo sukurtas ir kurio toliau yra laikomasi”.  Svarbu ir tai, ką šnekėjo Vilniun sugrįžęs Wilkas. O jis sakė maždaug taip: “Rumunijos futbole tvyro chaosas, o Vilniuje – tvarka. Gali niekuo nesirūpinti, lieka tik žaisti futbolą”. Šie lenko žodžiai gali būti traktuojami, kaip “nepriklausoma nuomonė iš šalies”. Kažkada, neatmenamais laikais, ko gero vienintelė Sūduva tokių įvertinimų sulaukdavo. Jo, tie laikai buvo seniai.

O Žalgirio lenkas, pasirinkdamas ne Rumuniją (tikėtina, galinčią į jo piniginę įberti daugiau eurų), o Vilnių, ko gero atskleidė ir priežastį, dėl kurios Rumunija pastaruoju metu tapo aukso kasykla geresniems A lygos žaidėjams. Mat futbolistai iš labiau išsivysčiusių šalių nelabai yra linkę su lenko minimu bardaku taikstytis. O va lietuviai – kantresni. Jie moka ir atlyginimų palaukt, ir į sutartis, matyt, ypatingų reikalavimų nerašo, ir gyvenimo sąlygos jiems nė motais.

Taigi, Žalgiris bus antrą kartą čempionas. Manyčiau, komanda bus išmokusi pernykštę pamoką, kai aukso medaliai buvo gauti tik per plauką ir pasistengs jėgas bei įkvėpimą stabiliau visam sezonui paskirstyt.

Atlantas ko gero bus vienintelė komanda, galinti bent kiek su Žalgiriu pasivaržyti. Atlantas pernai buvo stabiliausiai sezoną atlaikęs klubas. Duobių buvo, tačiau jos buvo menkesnės, nei kitų klubų gyvenime. Tačiau Atlanto sudėtyje nieko nenutiko. Jis nei susilpnėjo, nei sustiprėjo.

Sarsanija apsijuokė per visą pilvą – po pernykščio sezono suokė apie tai, kad tuoj ims pardavinėti Atlanto žaidėjus anglų ir prancūzų superklubams, tačiau tesugebėjo Andrių Urbšį “parduoti” Kazlų Rūdos Šilui. Tad bus galima kiek atlaidžiau šiais metais žvelgti į Klaipėdos klubo trenerio-agento ugningus pareiškimus. Kartais ir jis šauno pro šalį.

Kadangi klube ypatingų naujovių nesimato, Sarsanija bei jo darbo metodai ir vėl bus pagrindiniu komandos koziriu. Jau greitai pamatysim ar treneris ir trys (!) stovyklos šiltuose kraštuose bus Atlantą pakėlę į kokybiškai naują futbolo lygį, kuriame galima rimčiau kibti į atlapus pagrindiniam konkurentui iš Vilniaus.

Tuo tarpu Sūduva, panašu, ir vėl sukūrė trečios vietos vertą komandą. Tikėtis daugiau kažin ar verta, nes daugiau laimėti Sūduva neturi įpročio. Tačiau žemiau pulti taip pat neturėtų – mat kitų pretendentų į bronzos medalius kaip niekad gausioje lygoje kol kas nesimato. Sūduva pildė sudėtį gan išmintingai. Ir jei kai kam pasirodė, kad saugų į komandą buvo pririnkta per daug, tai nereikia pamiršti, kad rimta komanda neturėtų būti panaši į pernykštę Sūduvą, kai visos pozicijos turėjo geriausiu atveju vieną padorų žaidėją.

Sunku pasakyti, kodėl taip nutiko, tačiau Sūduvos pasirengimas sezonui lyg ir rodo, kad komanda iš kažkur sukrapštė daugiau pinigų nei pernai. Juolab, kad šiemet nebus Europos lygos ir jo atnešamų lėšų. Komanda šiais metais kaip niekad žais mažai rungtynių – tačiau tiek naujokai, tiek stovykla šiltuose kraštuose rodo, kad klubas nebadauja. Gaila tik, kad skautai nesurado jokio veikėjo į trenerių štabą, kuris, atleidus Dvarecką, tapo tiesiog gėdingai menkas.

Akivaizdu ir tai, kad pernykštis planas “auginam vietinio futbolo derlių ir leidžiam į aikštėn” atidedamas neribotam laikui. Šiemet, kaip ir senais gerais laikais, jaunimas ir vėl greičiausiai galės futbolo mokytis treniruotėse ir stebėdamas vyresnių kolegų žaidimą nuo atsarginių suolelio. Juolab, kad dublerių komandos klausimas Sūduvoje ir toliau išlieka pakibęs ore virš Šešupės bangų.

III dalis: Money. Money. Money, kaip dainavo ABBA. Biudžetų klausimas Marijos Žemėje ir toliau yra valstybinio lygio paslaptis. Niekas nežino, kas kiek turi. Tiesą pasakius, niekas nežino, net kam klubai priklauso. Juk tik dėl to ir apie Sūduvos biudžetą tegalime spręsti iš to, kiek komanda leidžia pirkiniams ir treniruotėms užsienyje. Beje, po pernykščio sezono buvo šnekos apie vieno žymaus verslininko planus žengtį į Sūduvą ir “įvesti čia tvarką”. Tačiau, panašu, viskas tomis šnekomis ir pasibaigė. O gal ne? Biesas žino.

Kitų klubų reikalai panašūs. Lengviausia, aišku, suskaičiuoti Žalgirio pinigus. Atlanto biudžetas greičiausiai neaugo, nes naujų žaidėjų ta komanda neprisipirko. Ilgą laiką atrodė, kad Kruoja ir Šiauliai apskritai lygoje nedalyvaus, tačiau… kažkaip ėmė ir susiėmė paskutinę akimirką. Buvo šnekų apie investicijas į Bangą ir Taurą, tačiau nepanašu, kad Banga būtų pavirtusi ypatingai galingu klubu, o Taurui investicijų jau nebeprireiks. Ir taip toliau.

O mes, kaip ir prieš kiekvieną sezoną, galima skelbti totalizatorių, kiek klubų subankrutuos de facto ar de jure antroje sezono pusėje. Aleliuja.

IV dalis: aukso vidurys, kuriame aukso nedalina. Ketvirtas šiais metais bus Ekranas. Šita komanda per paskutinius metus nukraujavo labiausiai visoje lygoje. Šiemet nebeliko net ir tų patirties turinčių žaidėjų, kurie laikė komandą po gėdingo “nesumokėtų premijų” skandalo. Tačiau Ekrano koziris – šimtu procentų perspektyviausias lietuvių treneris, kuriam su jaunais žaidėjais gali būti žymiai parankiau siekti savo žaidimo, nei su veteranais. Medalius pernai Ekranas laimėjo tik per plauką, kurios šiemet greičiausiai neužteks.

Ilgai delsusi Kruoja pagaliau gavo iš kažkur pinigų (gal pernykščiai šveicarai-italai sugrįžo?) ir pradėjo treniruotis. Kruoja turi didesnę dalį praeito sezono žaidėjų, kiek suprantu, keletą perėmė iš Šiaulių ir paskutiniu metu draugiškose rungtynėse bandydavo naujokus, kurių net vardų nežino (juk tik dėl to šių žaidėjų vardai nebuvo įrašomi į komandos sudėtį draugiškų rungtynių aprašuose šio klubo svetainėje). Likus keletui savaičių iki sezono pradžios, Kruoja nusisamdė ir naują trenerį iš Kazachstano. Savaime suprantama, toks “intensyvus” pasirengimas sezonui negali neduoti “rezultatų”.

Geriausiai iš antrosio grupės komandų teoriškai atrodo Banga. Viena, ši komanda, nepaisant ribotų išteklių, ko gero vienintelė ir anksčiau išvengdavo panašiems klubams būdingo svyravimo nuo pusėtinos būklės iki balansavimo ant bankroto ribos. Antra – ir Gargžduose pasirodė rusų desantas. Iš malūnsparnio lipo du investuotojai, du treneriai ir būrys žaidėjų. Ar Banga taps antru Atlantu – pamatysim. Tačiau, žvalgantis į kolegų lygoje būklę, Banga mažų mažiausiai gali pagrįstai tikėtis kilti aukščiau, nei tradicinė šiam klubui šeštoji vieta.

Trakai kol kas mus linksmina. Nespėjo pasirašyti sutarčių su keliais A lygoje lošusiais žaidėjais ir jau pradėjo giedoti giesmes apie medalius ir apie tai, kad LFF taurės rungtynėse su Žalgiriu abiejų klubų šansai yra lygūs! Ech, kaip tai primena tokį kitą klubą iš R. raidės, kuris jau seniai ilsisi po Žalgirio stadiono velėna Vilniuje! Arba dar vieną klubą iš V. raidės, kuris paliko savo gimtąjį miestelį, tačiau sostinėje vietos taip ir nesurado. Aišku, Trakai bus kietas riešutas – toks, kokiu buvo ir REO, kol to klubo neištiko finansinis stabas (beje, Trakuose yra žaidėjų, kurie tą istoriją savo kailiu išgyveno). Naujokas galėtų būt kuklesnis. Juolab, kad jo laukia ypatingai sudėtingas sezonas – viena žaisti namų rungtynes mažytėje Trakų aikštėje, kita – tuščiame LFF stadione. Todėl aukščiau šeštos vietos šis klubas nekils. Tačiau, jei netyčia nesubankrutuos, kitam sezonui A lygoje liks.

V dalis: giliai dugne arba kaip turėti pilną stadioną gerbėjų užimant priešpaskutinę vietą. Nuobodu Marijos Žemėje. Velniškai nuobodu. Kai klubas išlipa į A lygą, būtinai ima kalbėti apie planus iškart laimėti medalius. O jeigu lygos senbuvio iždas beviltiškai ištuštėja – iškart prasideda kalbos apie susirūpinimą vietos futbolu – “auginsim pamainą, leisim vietinius vaikinus aikštėn”. Paprastai tai baigiasi nemokamai galinčių lošti šešiolikmečių iš vietos futbolo mokyklos niokojimu vyriško futbolo rungtynėse. O gal čia toks lietuviškos futbolo pedagogikos principas – geras bus tik tas žaidėjas, kuris karjeros pradžioje išmoks kaskart pralaimėti mažiausiai keturių įvarčių skirtumu.

Taigi, Šiauliai išliko A lygoje, nors buvo šnekų apie komandos paleidimą. Komandoje pasikeitė valdžia, o pati komanda, jau ir pernai dažnokai atrodžiusi beviltiškai, tikrai nesustiprėjo. Naujieji komandos vadai pašnekėjo nei šiaip nei taip. Prisipažino, kad komandos biudžetas dar nesuformuotas (čia jau LFF įstatymo sargai turėtų sunerimt). Taip pat iškėlė komandai “tikslą” – neiškristi iš A lygos. Maža smulkmena – prieš tai pakalbėjo apie tai, kad labai nori į stadioną sugrąžinti komandos gerbėjus. Va čia ir nesueina galai – komanda gali susigrąžinti į stadioną žiūrovus kovodama dėl išlikimo lygoje? Čia juk ne Anglija, ir ne Italija. Lietuviai – žmonės paprastai, valstietiški. Jei nėra pergalių – nebus jų ir stadione. Aišku, negražiai aš elgiuosi prie žodžių besikabinėdamas. Juk apskritai tai reikia pasidžiaugt, kad klubas Šiauliuose apskritai išliko, nes kai pernai pasklido šnekos apie galima komandos bankrotą – buvo labai nejauku.

Dainava prieš sezoną daugiau ilsėjosi, nei sportavo taip, kaip čempionatui besirengiančiam klubui derėtų. Nežaidė draugiškų rungtynių, o futbolą pradėjo lošti tik vasario antroje pusėje. Bent jau taip galima suprasti iš labai skystos klubo informacijos. Komandos sudėtis niekuo nestebina. Stebina tik tai, kad prieš pat sezono pradžia yra “informuojama”, jog komandą treniruos treneris iš užsienio, kuris “turės nemažą legionierių pasirinkimą”. Ar tik paties klubo sau suteiktas “paslaptingiausios A lygos komandos” titulas, neslepia to fakto, kad atvirauti tiesiog nėra apie ką? Visa tai rodo, kad Dainava ir šiemet bus tokia pat patrankų mėsa, kokia buvo pernykščiame sezone. Gaila. Alytus vertas padoresnio klubo.

Granitas taip pat mažai pakito nuo praeito sezono – kaip suprantu,  į A lygą žengia labai panaši komanda, kuri pernai laimėjo I lygą. Pamenu, po pernykščio sezono klubo vadai taip ir kalbėjo – “šie vaikinai nusipelnė išbandyti save A lygoje, todėl jie ir žais”. Gražu, tačiau kažin ar praktiška ir perspektyvu. Klaipėda ir vėl turi dvi komandas aukščiausioje Lietuvos lygoje, tačiau situacija čia panaši kaip ir Vilniuje – jei ne rusiški pinigai, Granito projektas kažin ar išgyventų. Mat Klaipėdoje futbolą vis dar atstovauja vienas klubas. Nepaisant to, kokios būklės jis bebūtų.

Akivaizdu, kad šie trys klubai ir kovos dėl “išlikimo”  A lygoje. Nebent LFF po sezono apsigalvos ir vėl nuspręs tą sportinį principą paslėpti stalčiuje. Vis tik vien gražių norų net ir lietuviškame futbole nebepakanka. Galų gale, net ir strategija “remiamės vietos futbolininkais” yra labai miglota. Mat geriausius jaunus futbolininkus vis viena galingesni klubai susisemia – ne tiek daug jų Lietuvos žemėje išdygsta. O tokie klubai kaip šiandieniniai Šiauliai ar Dainava nieko kito pasiūlyti negali tik “garbę” lošti A lygoje.

VI dalis: o gal pabandom dar ką nors? Kaip amerikonai kažkada siūlė – davaj, padidinam vartus pora metrų. Iškart rungtynės bus įdomesnės, nes įvarčių bus daugiau. Arba – atšaukiam nuošalės taisyklę. Rezultatas bus tas pats. O kodėl gi ne? Juk Lietuvos futbolas – eksperimentų laukas. O kadangi juos užsako labai keista ir sunkiai prognozuojama organizacija – visko gali nutikti.

Kai nori – leidžia lošti A lygoje bet kam. Kai nenori – staiga prisimena “sportinį principą”, kurį mes jau seniai esame užmiršę.

Kažkaip tylomis prasprūdo paskutinis LFF pranešimas. Tiksliau – visi pamatė, kad Tauro į A lygą LFF vis tik neįleido. Tačiau retas kuris užfiksavo kitą sprendimą – legionierių skaičius aikštėje nuo 5 kyla iki 6. LFF pranešime buvo parašyta – “2014 sezonui kaip bandomajam laikotarpiui”. Tai štai aš ir galvoju – ką jie čia bandyti rengiasi? Kai legionierių skaičius yra mažinamas – viskas aišku. “Remiam vietos futbolą”. “Skatinam vietinių pajėgų panaudojimą aikštėje”. Ir taip toliau. O ką planuojama “išbandyti” didinant legionierių skaičių?

Viliuosi, kad koks oficialus žurnalistas prie progos užduos šį klausimą Kvedarui. Nors… jau dabar žinau, koks bus atsakymas. Juk viską LFF daro “klubų prašymu”. Bent jau taip savo raštuose skelbia. Tauro į A lygą nepriėmė nesulaukus “klubų pritarimo”. Legionerių skaičių padidino irgi “klubų prašymu”. O kad mes čia tokioje baisiai demokratinėje šalyje gyvename, tai, be abejo, nėra ko tokio “balsavimo” duomenų skelbti. Bet, pavyzdžiui, man yra įdomu, kurie klubai nenorėjo Tauro priimti į A lygą. Dar įdomiau, kurie klubai taip labai prašė legionerių limitą padidinti. Ar tik nebus čia rusiško kapitalo “įmonės”, kurioms aktualu kuo daugiau savų veikėjų A lygos poligonuose išbandyti? Bet ne mums, žemės dulkėms, klausimus visokius uždavinėt ir dar atsakymo tikėtis.

Laukiam čempionato. Įdomu, kuo jis mus šiemet nustebins.

Lietuviškas futbolas internete

Nutariau pasinaudoti pertrauka Sūduvos tvarkaraštyje ir vėl pasidairyti po lietuviško futbolo internetinius laukus. Kas netingi – gali pažiūrėti pernykščias apybraižas šia tema. Vienoje kalbėta apie mūsų A lygos klubų svetaines, kitoje – apie jų gerbėjus Facebook’e. Šį kartą taip išsamiai visų apžiūrinėti neketinu. Iškart keliausiu prie apibendrinimų. Jei kažką būsiu praleidęs – nesvaidykit žaibų, o ramiai klaidą ištaisykite komentaruose.

I DALIS: KAS NAUJO? NIEKO!

2013-43Naujas futbolo.tv veidas

Stagnacija – žodis, kuris geriausiai apibūdina lietuviško futbolo interneto pokyčius nuo praeito sezono. Iš esmės nepakito niekas. Mažų pokyčių buvo, tačiau bendrame vaizde nenutiko nieko išskirtinio. Atsinaujino futbolo.tv, tačiau tas atsinaujinimas yra toks menkas, kad kalbėti apie jį neverta. Informacijos ten nepadaugėjo, o navigacija – kaip buvo mažumą komplikuota, taip ir liko. Šiek tiek atsigavo penalty.lt – kadangi šioje srityje apskritai beveik nieko nevyksta, tai tas penalty.lt atsigavimas garantavo šiam veteranui pirmą vietą tarp informacinių lietuviško futbolo portalų. Atsirado naujas A lygos naujienų sąvadas – anaujienos.lt, tačiau jame randame tik tai, kas yra ir kitur, tad jo ateitis man labai neaiški. Tiesa, užvertė kanopas futbolas.lt – nors Aurimą Budraitį vis pakeiksnodavom, tačiau kai jo sąmokslo teorijų pilnų tekstų nebeliko, tapo akivaizdu, kad šios diskusijų dalies labai trūksta.

Klubų santykiai internete taip pat nepakito. Yra du klubai, kurie smarkiai lenkia visą likusią Lietuvą (Ekranas ir Žalgiris), yra keletas, kurie į šį reikalą yra spjovę (pvz., Atlantas), o visi likusieji atlieka higieninį darbą – praneša apie rezultatus, kartais informuoja apie sudėties pokyčius ir pan. Vaizdelis lygiai toks pats, kaip ir pernai. Turint omeny puikius Atlanto rezultatus šiais metais, keistokai atrodo tik šio klubo visiškai mirusi svetainė su paskutinėmis kelių mėnesių senumo naujienomis.

II DALIS: PERSONALINIS PASIRINKIMAS.

2013-42Atgijusi penalty.lt

Aš pats dažniausiai vartoju tik tris šaltinius: penalty.lt, futbolo.tv ir sportas.info. Pirmoje svetainėje šiemet suregistruojamos daugmaž visos naujienos, antroje pažiūri judančių vaizdelių ar statistikos bei pasitkrini tvarkaraštį. O trečiasis man patinka dėl to, kad ten karts nuo karto pasitaiko ramių, tačiau išmintingų ir šiokį tokį žurnalistinį kampą turinčių Ingvaro Butauto tekstų. Dėl visiems mums žinomų priežasčių čia mažumą vyrauja padidintas dėmesys Žalgiriui bei ultrų reikalams, tačiau tokią menką nuodėmę galima atleisti.

III DALIS: DIDIEJI SEZONO NUSIVYLIMAI.

2013-41Oficiali A lygos svetainė

PAPILDYMAS: A LYGOS SVETAINĖ JAU VEIKIA!!!  Jų yra du. Pirmas ir pats svarbiausias – vis dar taip ir neišėjęs į eterį futbolo veikėjų anonsuotas, girtas ir žadėtas A lygos tinklapis. Tiesą pasakius, man šis reikalas totaliai nesuvokiamas. Taip, svetainės paleidimas nėra lengvas procesas, tačiau įvykiui ar renginiui skirta svetainė tiesiog privalo atsirasti iki to įvykio ar renginio. Kitu atveju – ji tampa gan beprasmiška. Tiesą pasakius, manau, visi jau pamiršo tuos pažadus ir net nebesitiki šiemet A lygos tinklapio išvyst. O mums tenka raudonuot (bent jau man bent keliskart šį sezoną teko), kai mėgini su ugnele papasakot potencialiam stadiono lankytojui apie gėrį, kurį jis tame stadione gali rasti ir nuleidi akis, kai tas žmogus paklausia A lygos svetainės adreso, kad galėtų tą savo ugnelę labiau pakurstyti. Žmonės tiesiog nesuvokia ir patikėti negali, kad toks dalykas, kaip nacionalinis futbolo čempionatas gali jau krūvą metų egzistuoti be oficialios svetainės. Facebook’e dar šioks toks judesys vyksta, tačiau Facebook’as – specifinė erdvė, į kurią ne kiekvienas nori lįsti, o ir informacija jame pateikiama kiek kitokiu principu, nei klasikinėje svetainėje.

Antras nusivylimas – specifiškesnis ir labiau mums širdį skaudinantis, nei aktualus kitų klubų gerbėjams. Taip, vienintelis A lygos klubas, kuris atnaujino savo svetainė buvo… Sūduva. Tačiau geriau jau to nebūtų nutikę. Kadangi apie tai jau kalbėta, tai daugiau nebesiplėsiu.

IV DALIS: SEZONO NESĄMONĖS.

2013-40Sporto naujienos lietuviško futbolo partnerio svetainėje

Arba – dar vienas nusivylimas. Futbolo klubų smarkiai reklamuoti santykiai su nacionaliniais žiniasklaidos kanalais – LRT ir laikraščiu 15 min. Kalbėta apie tai, kad nuo šiol lietuviško futbolo populiarinimas “perlips” į gerokai aukštesnį lygį. Deja, iš didelių kalbų gavosi šnipštas, nes nė vienas iš minėtų žiniasklaidos gigantų nė neketino nuveikti ką nors ypatingesnio lietuviško futbolo labui. Tiesą pasakius, tiek LRT svetainėje, tiek 15min.lt nerasi nė žodžio apie kokius nors šių žiniasklaidos priemonių įsipareigojimus lietuviškam futboliu. Turinio prasme ten taip pat niekas ypatingai nepasikeitė – pvz., ketvirtadienį vakarop 15min.lt futbolo skyrelio pirmame puslapyje buvo sudėta 30 naujienų ir tik 9 iš jų turėjo bent šiokį tokį ryšį su lietuvišku futbolu. Akivaizdu, kad abiem žiniasklaidos kanalams toji “bendradarbiavimo su lietuvišku futbolu” istorija buvo reikalinga tik tam, kad gautų medžiagos porai piarinių pranešimų. Nes juose nesimato nė menkiausio noro tą lietuvišką futbolą populiarinti. Bent jau aš vyliausi, kad taip skambiai patriūbytas bendradarbiavimas atrodys visiškai kitaip ir iš tikro atves į lietuviškus stadionas vieną kitą papildomą tūkstantį žiūrovų.

V DALIS: PAKRAŠČIAI

2013-44

Yra dar viena grupė judesių internete, kuriuos sunku pakišti po bet kuria iš gausesnių kategorijų. Tačiau ir čia nieko ypatingai naujo ar daug žadančio aptikti nepavyko. Toliau sau ramiai kruta puikus Almanto Laužadžio statistikos puslapis, o štai kažkada daug žadėjusi Futbolo enciklopedija nelabai kviečia užsukti. Vis tik informacijos pateikimas ir navigacija ten yra sudėtingi, o šiandien galimybė lengvai pasiimti žinias yra ne mažiau svarbus dalykas už pačias žinias. Toliau pamažu gyvuoja treneriams skirtas portalas ir 90 min forumas. Tiesa, yra dar viena specifinė, tačiau nuolat atnaujinama ultrų svetainė.

Naujų ir energingų blogų lietuviško futbolo tema atrasti nepavyko. Futbolo enciklopedijos autoriaus blogas užstrigęs 2012 metuose. Taip pat laikosi ir Žalgiriui skirtas blogas. 2012 pabaigoje startavo Šiaulių gerbėjo blogas “Futbolo tribūna”, tačiau ir jo autoriui kantrybės užteko tik keletui postų. Karts nuo karto apie futbolą savo bloge parašo Bangos Remis, tačiau parašo pernelyg retai, kad būtų galima džiūgauti.

Pabaigai dar galima pakraipyti galvą pažiūrėjus į Lietuvos futbolo forumą, kuris buvo greitosiomis sukurptas pernai per LFF prezidento krizę. Tas neaiškios kilmės forumas išsivyniojo iki didesnio projekto, kuriame, kaip suprantu, kaupiama “kaltinamoji” medžiaga apie LFF vadovus. O pats forumas tapo tik svetainės dalimi, kurioje adminas “diskutuoja” pats su savimi.

VI DALIS: FACEBOOK’O SKAIČIAI: A LYGA.

2013-38Ekranas – vis dar lyderis. Jei ne aikštėje – tai internete.

Grįžtam prie Facebook’o matematikos. Paskutinį kartą Lietuvos A lygos klubų gerbėjus Facebook’e skaičiavau 2012 metų kovo 28. Taigi – maždaug prieš metus. To skaičiavimo rezultatus galite pažiūrėti štai čia. O dabar sudėliojau dabartinę “lentelę”.

1: EKRANAS: 7550 gerbėjai (+1627)

2: ŽALGIRIS: 6976 gerbėjai (+1964)

3: SŪDUVA: 2853 gerbėjai (+501)

4: ŠIAULIAI: 2443 gerbėjai (+568)

5: BANGA: 2286 gerbėjai (+473)

6: TAURAS: 1853 gerbėjai (+405)

7: DAINAVA: 1804 gerbėjai (+399)

8: ATLANTAS: 1158 gerbėjai (+1054)

9: KRUOJA: 1012 gerbėjai (+505)

Taigi, vaizdelis iš esmės nepasikeitė, išskyrus vieną – Atlanto atvejį. Galėtum sakyt, kad jo gerbėjų skaičius kosmiškai išaugo, tačiau reikia turėti omeny, kad kai skaičiavau prieš metus Atlanto Facebook’o profilis gyvavo tik kokį mėnesį. Klubo išskirtinė sėkmė šiame sezone, be abejo, taip pat turėjo įtakos ir jo internetinio gyvenimo pagyvėjimui.

Kalbant apie klubų aktyvumą šiame socialiniame tinkle, situacija ir vėl tokia pati. Iš tikro aktyviai ir įdomiai ten gyvena tik du pirmieji klubai, visi kiti – gerokai atsilieka. Atvirai pasakius, prieš šių klubų reikia jungti ir dar vieną seną-naują komandą – FBK-Kauną. Šis dar visai neseniai nuo nulio atkurtas legendinis klubas interneto erdvėje dirba puikiai ir savo veiksmais gerokai lenkia visus A lygos klubus, išskyrus Žalgirį ir Ekraną. Tad nieko nuostabaus, kad neseniai II lygos licenciją gavęs FBK-Kaunas Facebook’e turi net 1901 gerbėją, šiuo skaičiumi smarkiai lenkdamas visus iki vieno I lygos klubus.

Per metus mažumą paaugo ir jau anapilin iškeliavusio REO profilio gerbėjų – nuo 343 iki 535. Kitas panašaus likimo, tačiau gyvas profilis – FK Mažeikių. Tiesa, jį valdo ir palaiko fanai, pasibalnoję visai neblogą šūkį “Kažkas 2011 pasidavė, bet tikrai ne mes”. Šis profilis turi 909 gerbėjus.

VII DALIS: FACEBOOK’O SKAIČIAI: I LYGA.

2013-39Baisiai keistas Klaipėdos Granito profilio vaizdelis.

I lygos pernai neskaičiavau, bet ir skaičiuoti mūsuose nelabai yra prasmės, kadangi kaip visada žemesniųjų lygų sudėtis kiekvieną sezoną gali smarkokai pasikeisti. Kaip ten bebūtų, šio sezono I lygos klubų vaizdelis žiauriai liūdnas ir dar kartą rodantis, kokio menko savimonės lygio yra lietuviškas futbolas. Dauguma klubų gyvena akmens amžiuje. Arba – mažų mažiausiai – praeito šimtmečio pabaigoje. Nėra nė vieno klubo, kuriam būtų galima bent kokį pagiriamą žodį tart.

Iš 11 klubų (Žalgirio trečiosios komandos čia skaičiuoti nevertėtų), tik 5 apskritai svetaines turi – Nevėžis, Šilutė, Lietava, Trakai ir Palanga. Menkus, prastus, bet turi. Kitų klubų svetainių rasti nepavyko.

Aišku, kam ta svetainė, kai yra toks paprastas dalykas kaip Facebook’as! Tačiau ir iki to nemokamo ir elementariausiai tvarkomo Facebook’o profilio visi I lygos klubai taip ir nesugebėjo užaugt. Tai štai kokia liūdnoka I lygos lentelė:

1: NEVĖŽIS: 687 gerbėjai.

2: ŠILAS: 486 gerbėjai.

3: LIETAVA: 289 gerbėjai.

4: PALANGA: 285 gerbėjai.

5: LOKOMOTYVAS: 226 gerbėjai.

6: BALTIJA: 155 gerbėjai.

7: GRANITAS: 34 gerbėjai.

8: ŠILUTĖ, TRAKAI, POLONIJA Facebook profilių neturi.

Tiesa, Spyrio futbolo klubą Facebook’e atstovauja grupė, kuriai priklauso 27 nariai, gan aktyviai kraunantys klubo rungtynių nuotraukas.  O geriausiai I lygoje atrodo… Lietavos fanų profilis. Matosi, kad ten ir veiksmo vyksta, o ir profilis gerbėjų turi daugiau, nei bet kuris kitas lygos klubas – 757.

VIII DALIS: IŠVADOS.

Internetas mūsų laikais keičiasi ir vystosi kone kasdien. Nuolat atsiranda naujų techninių sprendimų, nuolat kyla naujos mados ir teorijos, apibūdinančios kintančius žmogaus ir virtualios erdvės santykius. Lietuva, lyginant su kitomis sritimis, čia laikosi ne taip jau ir blogai. Turim vieną galingesnių interneto ryšių Europoje (jei ne pasaulyje). Turime ir neblogą būrį žmonių, kurie interneto technologijų versle yra nuveikę didžių dalykų. Įdomu yra tai, kad tie didūs dalykai yra nuveikti mažųjų interneto technologijų srityje – programėlių ir aplikacijų kūrime. Tačiau puse akies apžvelgus lietuviško futbolo internetą susidaro įspūdis, kad futbolo bendruomenė gyvena kažkokioje kitoje, žiauriai nuo pasaulio atsilikusio šalyje. Kažkokioje negyvenamoje saloje, kur žmonės nenaudoja smartfonų ir skaito tik popierinius laikraščius. Tokios tokelės.

Laukiam: Sūduva – Kruoja

Sezono pradžios išvados: klasika. Štai praėjo penki turai ir jau galima padaryti šiokias tokias išvadas apie šių metų lygą. Deja, išvados yra tokios pat, kaip ir kelis paskutinius sezonus. Kasmet atsiranda kokia viena ar dvi komandos, kurios atrodo galinčios mesti iššūkį stipriausiųjų klubų trejetui (o šis labai mažai keičiasi jau daugelį metų). Pernai toks klubas buvo Kruoja. Šiemet – Atlantas. Ir iškart mums kyla iliuzija – “va šiemet čempionatas bus žymiai įdomesnis, nes pagaliau ne trys komandos dalinsis medalius”. Tačiau iliuzija ir lieka iliuzija. O realybė – tokia pati. Yra kelios komandos, kurios tik išskirtinės nesėkmės atveju gali likti be medalių. Pačioje čempionato pradžioje atrodė, kad Sūduva iš minėto trejeto išlėkė su trenksmu. Tačiau dabar jau galime būti tikri, kad taip nebus.

Taip pat yra keletas komandų, kurios atliks standartinės patrankų (tai yra, įvarčių) mėsos vaidmenis. Tauras, Dainava ir – gan netikėtai – Banga kol kas nieko kito neveikia, kaip traukia kamuolius iš savo vartų, o jų trenerių komentarai vyniojasi tema “nieko negalėjom padaryti”. Tiesa, galima būtų tikėtis, kad Banga su laiku pasitvarkys. Ši komanda turi fenomenalų sugebėjimą užimti savo klasikinę 6 vietą ir apkandžioti net ir lyderius nepaisant to, kokia yra jos sudėtis.

Galim guostis nebent tuo, kad situacija mūsų čempionate yra tokia pat apverktina, kaip ir ispanų. Ten irgi būna aišku, kad dėl aukso kaposis tik du klubai. O kai dar sezonui neprasidėjus, jau yra aiški aukso-sidabro pora, čempionatas negali būti super įdomus.

Sūduvos šių metų taktika labai aiški. Reikia maksimaliai pasiplėšyt pasipildant savo taškų kibirą rungtynėse su Žalgiriu ir Ekranu. Taškai, iškovoti su šiais klubais visada bus privalumas, nes dauguma A lygos klubų taškus šioje vietoje praras. Taip pat reikia racionaliai ir ryžtingai lošti su lentelės dugnu – ten barstyti taškų tiesiog draudžiama. Na o taškai su tokiomis komandomis kaip Kruoja, Atlantas ir Šiauliai turės tiesioginės įtakos galutinei vietai lentelėje. Mat anie trys klubai gyvens labai panašiai – ims po keletą taškų iš dviejų lyderių, ims daugumą jų lošdama su trimis autsaideriais ir reikalus spręs lošdami su artimiausiais konkurentais.

Kruoja – prakiuręs Titanikas. Šis klubas ko gero kėlė daugiausiai gandų ir diskusijų nuo pernykščio sezono pabaigos. Daugiau netgi už Atlantą. Laikraščiai rašo, kad Kruoja pernai buvo parduota. Parduota už simbolinį litą kažkokiam verslininkui iš Šveicarijos, Italijos ar Prancūzijos. Gavo pora bosų užsieninėmis pavardėmis, kurie lietuviško futbolo padangėje, panašu, nepasirodė ir nepasirodys. Tokia Kruojos padėtis buvo prieš sezoną – pakankamai optimistinė, ką rodė ir panašus į pernykščio Atlanto legionierių autobusas. Deja, tas autobusas tespėjo nuveikti vieną niekingą dalykėlį – pasiskųsti lietuviška žiema.

Kaip ten su ta Kruoja šiandien yra – ir vėl niekas nežino. Kam ji priklauso ir kas ją mėgina užtaisyti pinigais šių metų A lygos sezonui. Eina kalbos apie tai, kad pinigų yra intensyviai ieškoma. Ir Lietuvoje, ir užsienyje. Kol kas jų davė tik Savivaldybė. Tad užsieniečių autobusas išvyko namo, o komandoje likę lietuviai toliau kovoja. Tik neaišku už ką.

Situacija iki kraujo lietuviška. Net ašarą spaudžia. Kiek kartų panašias nesąmones mes regėjome? Komanda, užpildyta A lygai neblogais žaidėjais, tačiau neturinti jokio finansinio stuburo ir netgi neturinti jokios aiškesnės ateities perspektyvos. Ką reiškia “ieškome rėmėjų”, kai sezonas jau įsibėgėjo? Dar pora savaičių ir baigsis I ratas.

Komandos treneriai ir atstovai vapa apie “pasiaukojančius” futbolininkus, kurie lošia nepaisant to, kad pinigų nėra. Kada baigsis šis futbolininkų patiklumas? Tiesą pasakius, jei po pusmečio jie visi liks ant ledo su atlyginimo skolom – net gailėtis jų neišeis. Juk niekas su pagaliu nevaro lošti komandoje, kuri neturi iš ko algos mokėti. Nelabai suvokiu ir miesto Savivaldybės. Taip, iš vienos pusės gali sakyti “gelbsti klubą”. Tačiau iš tikro – tiesiog apsimeta, kad iš valstybinių pinigų injekcijos gali būti kokios nors naudos. Kaip galima duoti mūsų surinktus mokesčių pinigus privačiai organizacijai, kuri vykdo veiklą, neturėdama tam savų lėšų? Kalbama, kad savivaldybė taps klubo dalininke. Kurių galų? Juk savivaldybė vis viena nebus pajėgi išlaikyti A lygai tinkančio klubo.

Vienžo, norisi užjausti komandą atsidūrusią šioje vadybos duobėje, tačiau jau nelabai yra iš kur tos užuojautos semtis. Prieš pora metų mums dar atrodė, kad sezono metu ar iškart po sezono subankrutuojanti komanda yra baisi tragedija, griaunanti lietuviško futbolo autoritetą. Šiandien tai tapo kasdienybe. Tarsi privalomu lietuviško futbolo atributu.

2013-31

2013-32

2013-33

2013-34

2013-35

2013-36 Sūduva ir per paskutinius penkerius metus bankrutavę klubai: REO, LKKA, Vėtra, Klaipėda, FBK ir Mažeikiai.

Kruojos futbolas – pernykštės galybės išrūgos. Pernai Kruoja buvo tobula lietuviško futbolo atstovė. Smarkiai gynėsi, praleisdavo mažai įvarčių, o įmušdavo šiek tiek daugiau. Kruoja nežaidė ypatingai gražaus ar išskirtinio futbolo, tačiau jos efektyvumas kėlė susižavėjimą. Kruojos treneriams ir vadams pavyko surinkti neblogą komandą, sudarytą iš žaidėjų, kurių nebereikėjo lygos galiūnams, tačiau kurie dar buvo pilni ambicijų įrodyti, kad turi parako. Tokia psichologinė taktika visiškai pasiteisino ir Kruoja tik per plauką neišstūmė Sūduvos iš mūsų komandai jau įprastos trečios vietos.

Tačiau keisti buvusio komandos finansuotojo pareiškimai po sezono leido suprasti, kad kitais metais šios komandos gyvenimas bus kitoks. Buvęs Kruojos rėmėjas savo kalbose demonstravo klasikinį rusiško oligarchinio stiliaus požiūrį į sportą. Šio požiūrio išskirtinė savybė yra bukas tikėjimas, kad sporto komanda privalo veikti kaip standartinis verslo modelis perestrojkos laikais – jei jau aš įkišau savo pinigų, tai pelnas yra tiesiog privalomas. O jei to nėra – spjaunu ir einu kitur. Tą kartą buvo aiškiai pasakyta, jog komanda “privalėjo” laimėti medalius. O kadangi nelaimėjo – tai ir buvo už litą kažkokiam perėjūnui parduota. Ir niekam, panašu, dėl to širdies nesuskaudo.

Tad šių metų Kruoja – kitokia. Taip, nemažai pernykščių žaidėjų komandą paliko. Tokių, kurių įtaka Kruojos išvaizdai buvo didžiulė. Pavyzdžiui, Žulpa. Pavyzdžiui, Zelmikas. Ir, berods, Veliulis. Atvirai pasakius, šiandieninę Kruojos sudėtį gan sunku sugraibyti, nes klubo svetainėje vis dar pateikiama pernykštė komanda. Vienintelis kitas šaltinis, kurį man pavyko aptikti – Kruojos profilis futbolo.tv svetainėje. Tačiau ten taip pat duomenys neatnaujinti, nes kai kurių žaidėjų duomenys nepilni, o ir sudėtyje vis dar yra žmonių keistomis prancūziškomis pavardėmis.

Be abejo, sportinio pykčio Kruojos žaidėjams pakanka. Jau vien dėl tokių straipsnių kaip šis, manau, jie eina į aikštę tam, kad paneigtų panašius į mano sapaliojimus. Aišku, aš ir vėl nesusilaikysiu nepalingavęs galvos dėl to, kad Lietuvoje futbolistams jau tapo įprasta lošti juo geriau, juo blogiau laikosi jų atstovaujamas klubas.

Tačiau šįmetinės Kruojos galimybės akivaizdžiai menkesnės. Visų pirma kas krenta į akis – solidus daugumos pagrindinių žaidėjų amžius. Skroblas, Paulauskas, Miklinevičius, Slavickas, Mačiulis, Beniušis, Astrauskas – tikrai ne pirmos jaunystės futbolininkai. Šio sezono įvarčių mašiną iš Gruzijos Kruoja taip pat spėjo prarast. Antra – pasirengimas sezonui ir sezono pradžia šiame klube buvo chaotiški, todėl kol Kruoja padoriai įsibėgės, gali praeiti tiek laiko, kad pirmosios lentelės pusės traukinys jau buvo toli nuvažiavęs. Ligšioliniai Kruojos rezultatai tai tik įrodo.

Šiuo metu Kruoja turi 9 taškus ir sėdi lentelės viršuje, tačiau tuos taškus ji surinko lošdama prieš aukščiau minėtus sezono autsaiderius. Nemačiau nė vienų Kruojos rungtynių, tačiau paskutinio žaidimo su Banga santrauka buvo įspūdinga. Apie tas rungtynes galima pasakyti tik du dalykus. Banga turėjo nemažiau progų už Kruoją (įskaitant ir pramazintą pendelį). Taip pat Banga padovanojo visus keturis įvarčius. Du paskutinius – tiesiogine šio žodžio prasme. Tiesą pasakius, prieš tokias klaidas gynyboje darančią komandą ir Sekmadienio lygos klubai laimėtų. Tuo tarpu vieninteliam rimtam šio sezono išbandyme Kruoja patyrė fiasko, gavusi nuo Ekrano net 6 įvarčius. Nieko net panašaus į tai pernai Kruojos gyvenime nesisapnavo. O dabar šiai komandai teks kaip sykis stipresnieji varžovai – Sūduva, Žalgiris, Atlantas, Šiauliai. Tad po I rato ko gero ir pamatysim, kurioje lygos klubų grupėje bus Pakruojo komanda.

Sūduva ir jos neįveikiamas priešas iš Pakruojo. Kaip Sūduvai sekėsi su Kruoja lošti pernai net prisiminti nesinori. Atvirai pasakius, būtent Sūduvos Kruojai prarasti taškai daugiausiai ir prisidėjo prie to, kad į sezono pabaiga daugumas mūsų ėmė abejoti, ar Sūduvai pavyks išplėšti tuos nelaimingus bronzos medalius. Sunku kovoti dėl medalių, kai savo pagrindiniam varžovui prarandi praktiškai visus taškus.

Nepaisant to, kad abejose komandose pasikeitė nemažai žaidėjų, tačiau praeito sezono psichologinis fonas vis viena išliko. Kruoja žino, kad Sūduva – įveikiamas varžovas. Ne teoriškai, o realiai įveikiamas ir ne vieną kartą per sezoną. Sūduva gi žino, kad Kruoja yra komanda, su kuria lošti labai nesiseka. Kokie psichologiniai debesys plaukios Pakruojo komandos rūbinėje manęs nedomina. Tačiau labai tikiuosi, kad Sūduva trečiadienį aikštėn eis ne tik rimtai nusiteikus, tačiau ir atsikračiusi “Kruojos komplekso”.

Daugiausiai vilčių teikia šio sezono Sūduvos stilius. Greitas, žaibiškas, pagrįstas priešininko spaudimu po visą aikštę ir energingomis kontratakomis. Turint omeny Kruojos žaidėjų amžiaus vidurkį, greitas futbolas jiems neturėtų būti prie širdies. Jie gali dažnai nespėti, jie gali greičiau pavargti. Tad nėra šį kartą prasmės iš paskutiniųjų plėšytis dėl greito įvarčio, kol abiejų komandų fizinės jėgos lygios.

Taigi, šį kartą nieko kito kaip pergalės iš Sūduvos ir nesitikim. Pergalės ir pernykštės taškų skolos susigrąžinimo.

REO: būti ar nebūti?

A lygoje – vėl laidotuvės. Dar vienas klubas buvo pakirstas finansinio vėžio. Stebėtis lyg ir nėra kuo – mirčių Lietuvos klubiniame futbole visais laikais buvo (net ir Sūduva kartą buvo sezono nebaigusi), o kartu su krize prieš pora metų tai tapo privalomu kiekvieno sezono ritualu. Juolab, kad gandų apie REO finansinį nestabilumą sklandė jau seniai (kai kurie žaidėjai klubą į mokesnius iškeitė gerokai iki rimtoms žinioms patenkant į žiniasklaidą).

Nepaisant makabriškos klasikos, REO mirtis vis tik kelia šiokių tokių naujų klausimų apie šiandieninį lietuviško futbolo statusą. Tačiau prieš juos užduodamas, nusakysiu savo personalinį požiūrį į šį keistą klubą.

Atkaklesniems šio blogo skaitytojams tą požiūrį nuspėti nesunku. Nepatiko man šis klubas, kuris niekada nekalbėjo apie tai, iš kur ir kodėl jis atsirado ir kas yra jo savininkai. Nekalbėjo jis netgi apie tai, ką reiškia tas mistinis vardas REO. O visas šnekas apie „sportinį“ klubo stuburą („atėjom nuo žemiausios lygos iki pat viršaus“) visiškai suniokojo labai keistas mėginimas sukurti klubo identitetą pasivagiant kito klubo vardą ir istoriją. Neketinu leistis šion istorijon giliau – dabar tai neturi jokios prasmės. Tiesiog žinau, kad nei Kastujevo, nei Romanovo vardai nekelia šiltų jausmų nė vienam rimtesniam lietuviško futbolo gerbėjui. Todėl komandos, turinčios nelabai aiškių ryšių su šiais ar panašiais personažais, iškart yra pasmerktos visuotinei paniekai.

Nelabai suprantu, kaip turėjo suktis šio klubo paslaptingų savininkų šarabanai, kad jie tikėjosi Vilniuje sudaryti konkurenciją Žalgiriui. Tai jau bandė gerokai rimtesni pretendentai – bent jau finansiškai solidesni. Tad iš šio taško žvelgiant raudoti dėl REO išnykimo nėra reikalo, nes ir Vilniuje jau yra klubų, turinčių šimtą kartų gilesnes šaknis bendruomenėse. O tai ir yra vienintelė galimybė Vilniuje sukurti padorią atsvarą legendinei komandai (aišku, galima tą padaryti ir paprasčiau – tereikia kokius penkerius metus į komandą investuoti bent po 20 milijonų litų).

Granitas, Polonija, galų gale – Trakai (nes ir šį klubą derėtų priskirti Vilniaus zonai) – visai kitokio pobūdžio projektai, nei REO. Kiekvienas jų reprezentuoja konkrečias bendruomenes, kurios ir tampa klubo egzistavimo priežastimi.

Tačiau man įdomesnis kitas klausimas. Ar REO būtų užlenktas, jei LFF vadovautų Liutauras Varanavičius, o ne Julius Kvedaras? Suprantu, kad į tokį klausimą užtikrintai atsakyti neįmanoma, tačiau REO istorijoje aš įžvelgiu gan solidų LFF ideologijos posūkį, todėl ir norisi į jį bakstelėti pirštu.

LFF ir REO konflikto galus sugaudyti nėra lengva. Juolab, kad daugiau dėmesio REO susilaukė tik iš portalo futbolas.lt, kuris nėra patikimas šaltinis. Esmė lyg ir tokia. REO įsiskolino už teisėjų paslaugas (tiesa, dabar išlindo dar kažkokios neapmokėtos IT paslaugos), skolos grąžinti nelabai norėjo, o LFF į jokius kompromisus nėjo. Iš LFF pusės – lyg ir viskas teisinga. Kodėl turėtų būti nuolaidžiaujama klubui, kuris nemoka to, ką moka visi kiti lygos klubai? Istorija apie UEFA Regionų taurę – tik priedanga realioms priežastims pridengti. Tos priežastys greičiausiai buvo elementarios kaip trys kapeikos – REO nebeturėjo lėšų tęsti šį čempionatą. REO įvairiausio plauko skandalais šiais metais garsėjo labiau, nei futbolu. Tad nieko nuostabaus, kad ir šį kartą buvo bandyta paleisti dūmų uždangą. Tiesa, dabar jau dvejonių nebeliko – REO ne tik neatvyko lošti rungtynių, bet netgi atsiuntė LFF raštą apie klubo uždarymą, o paskui visiems išsiuntė pasiaiškinimą.

Tad formaliai LFF priekaištų neturime. Tačiau anksčiau LFF tokių „principų“ beveik niekada nedemonstravo. Visi klubai, kurie iš tikro to norėjo, su LFF sugebėdavo susitart. Vienintelis ryškesnis konfliktas įvyko su Romanovo įtakos klubais – kai du Romanovo zonoje esantys klubai paskutinę minutę atsisakė lošti A lygoje, jie buvo nubausti ir pasiųsti lošti į dar žemesnę. Tačiau ir tas konfliktas baigėsi pakankamai humaniškai – klubai, bent jau tam kartui neišnyko. Visos kitos bausmės – taškų atiminėjimas, kol klubai neįvykdydavo jiems keliamų reikalavimui.

Kaip suprantu, ankstesnės LFF valdžios prioritetas buvo klubų ir čempionato išsaugojimas. Todėl ir būdavo daromos nuolaidos, kurios piktindavo kitus klubus ir kitų klubų gerbėjus. Šie nesuprasdavo, kodėl buvo leidžiama egzistuoti padoraus finansinio pamato neturintiems dariniams. Visokios išimtys ir išlygos Varanavičiaus laikais buvo darytos krūvai klubų – kad tik tie išgyventų ir loštų A lygoje. Galų gale, jei teisingai pamenu, tas pats REO į šių metų A lygą buvo įsileistas „avansu“. Atvirai pasakius, daugumai klubų tai būdavo tik laikina reanimacija. Ko gero Žalgiris apskritai yra vienintelis, kuris duotą simbolinę „skolą“ su kaupu grąžino – ne tik neišnyko, bet kol kas netgi klesti.

Išeitų, kad Varanavičiaus laikų LFF iš paskutiniųjų stengėsi remti klubus ir klubinį futbolą (net jei mums dažnai atrodydavo kaip sykis priešingai). Kadangi manau, jog šviesi Lietuvos futbolo ateitis slepiasi tik stipriuose klubuose, tenka pripažinti, kad ankstesnioji LFF valdžia elgėsi tiesingai ir pagrįstai. Jei esminis tikslas – klubinio futbolo rėmimas, tuomet klubų skatinimas mėgint lošt aukščiausiu lygiu yra tinkamas planas.

Šiandieninė LFF funkcionierių grietinėlė dirba pagal „įstatymo raidę“. Nors kažkaip nejučiom prisimeni visus filmus apie mafijozų santykius su skolininkais – arba skolą grąžini, arba būsi paprasčiausiai sunaikintas. Iš to peršasi logiška išvada – šiandieninė LFF ne tik žengė kelis gerus konceptualius žingsnius atgal (link totalitariškai valdomo kolchozų futbolo), bet ir yra nusprendusi klubinio futbolo evoliuciją palikti likimo valiai (arba, paprasčiau tariant – savieigai).

Tad nors ir nemyliu aš REO, tačiau manau, kad Liutauro Varanavičiaus laikais šis klubas būtų išsaugotas. Tiesiog būtų padarytos eilinės nuolaidos. Ir tai būtų buvę teisingiau – net jei turėsime omeny visas tas teismines nesąmones, į kurias REO buvo įsivėlęs.

Ir dar vienas klausimas man yra įdomus. Kadaise skambiai ir su fanfaromis buvo paskelbta apie naujo „organo“ įkūrimą – apie Klubų valdybos atsiradimą. Jei neklystu, tos Valdybos vadove buvo išrinkta Žalgirio direktorė. O Klubų valdybą pristatant vienu iš įdomiausių dalykų buvo savitarpio pagalbos fondo sukūrimas. Kalbėta apie tai, kad į jį pinigus mes visi lygos klubai, o kai kuriam nors iš jų iškils finansinių sunkumų, surinkti pinigai bu naudojami būtent šiam tikslui.

Tai kur ta velnio Valdyba? Juk dabar būtų geriausias laikas priminti apie jos egzistavimą ir praktikoje pritaikyti kai kuriuos šios organizacijos darbo principus. Net jei Klubų valdyba nuspręstų, kad gelbėti REO ji nenori, tai irgi būtų pozicija.

O ką gauname vietoje to? Gandus apie Žalgirio atstovų vizitus pas LFF prezidentą su prašymu išmesti REO iš čempionato. Mat pagal egzistuojančias taisykles, jei klubas pasiprašo išleidžiamas pats, visų su juo sužaistų rungtynių rezultatai išlieka, o jei klubas išmetamas – anuliuojami. Tobula sąmokslo teorija – anuliavus REO rezultatus, Žalgiris yra bene labiausiai iš to išlošiantis klubas (rezultatų anuliavimas būtų priartinęs Žalgirį prie Ekrano trimis taškais). Ir jau nebesvarbu, kad tokia tvarka buvo sukurta dar Varanavičiaus laikais.

Tokios tokelės. Palinkėkim REO ramaus poilsio ir laukim, kol iki A lygos prisikapstys kuris nors kitas Vilniaus klubas.

Laukiam: Tauras – Sūduva

Paskutiniu metu mes mažumą užsižaidėm savais ir kolegų europiniais reikalais (kadangi dūmus lietuviškuose stadionuose labai mėgstu, tai ir šį rašinėlį pradedu keletu vaizdų iš Žalgirio rungtynių su austrais). O į tai, kas dėjosi gimtoje lygoje nelabai ir dėmesio kreipėme. Bet jau dabar visi matome, kad vyko daug visokiausių nesąmonių. Gaila. Čempionato pradžioje atrodė, kad pagaliau bus pajudėta į priekį – kad atsirado daugiau stipresnių klubų, mažiau nuspėjamų rungtynių ir daugiau intrigos. Taip, Atlantas į lygą buvo priimtas labiau už „už nuopelnus Lietuvos futbolui“ ir nepaisant apverktinos to klubo būklės, tačiau visa kita lyg ir rodė, kad šį čempionatą galėsime išgyventi ramiai, be katastrofų, bankrotų ir teismų.

Apie tai, kad finansinių bėdų turi Ekranas – jau visi žino. Oficialus tų bėdų paaiškinimas – pagrindinio klubo rėmėjo atsisakymas toliau klubą remti. Buvo panikos stebint, kaip vienas po kito iš komandos išeina „žvaigždės“, tačiau bent kuriam laikui paniką į šoną atidėjo nauji Ekrano nariai. O kai Ekranas perėmė iš Dainavos Buinickį ir apskritai galima teigti, kad kol kas šis klubas pernelyg nesusilpnėjo. Ypač kalbant apie jo ambicijas imti lygos auksą.

Žalgiris tik stiprinosi. Tai ko gero buvo vienintelis klubas lygoje, kuris per vasarinį transferų langą gyveno optimistinėmis nuotaikomis – stovyklavo Lenkijoje, žaidė su stipriais klubais draugiškas rungtynes ir rinko į komandą naujus žmones. Ir nors Europos lygoje Žalgirio pasirodymas buvo gan vidutiniškas (nepaisant visai neblogo rezultato – bent jau kol kas), Lietuvoje jis drąsiai gali galvoti apie aukso medalius.

Mūsų gi komandos reikalai – dviprasmiški. Sudėtis susilpnėjo, nes iškrito Thomsonas, o ateit niekas neatėjo (čia oficialiu komandos požiūriu), tačiau trenerių pakeitimas bent jau kol kas sustiprino komandą psichologiškai. Galima spėti, kad šiuo metu Sūduva priartėjo prie savo galimybių maksimalaus išnaudojimo ribos ir vienintelis klausimas lieka apie tai, ar pavyks tokį lygį išlaikyti iki sezono pabaigos.

Yra keletas klubų, kurie nieko ypatingo per šią pertrauką nenuveikė. Šiauliai, Kruoja, Banga gyveno ramiai, pasipildė keletu naujų žaidėjų ir nestebino mūsų jokiomis nesąmonėmis. Prie jų būtų galima priskirti ir Dainavą, tačiau, panašu, šis klubas prisijungė prie finansinių bėdų turinčių komandų grupės. Dainava paleido keletą svarbių žaidėjų ir jau spėjo netikėtai skaudžiai namie pralaimėti Bangai.

Kas liko? Liko trys klubai, kurie šiais metais kelia daugiausiai dvejonių. Panašu, kad būsimojo Sūduvos varžovo, Tauragės Tauro finansinė padėtis tapo kraštutinė. Ten triukšmą dėl nemokamų atlyginimų kelti pradėjo gerbėjai. Turint omeny, kad tos komandos sudėtis šiais metais ir taip labai įtartina, blogesnę padėtį nelengva įsivaizduoti. Nors man liūdniausiai nuskambėjo vieno komandos vadovų prisipažinimas apie tai, kad jis nelabai įsivaizduojąs, kaip į stadioną patenką tiek daug žmonių be bilietų. Jei jau komandos vadai kelia tokius keistus klausimus – tai situacija iš tikro turi būti rimta.

Atlantas mus toliau linksmina – tačiau Atlantu kažin ar verta stebėtis. Akivaizdu, kad ten griebiamasi kiekvieno šiaudo – net ir paties keisčiausio. Tačiau ir stebėtis nelabai gali, nes juk įdomiausias klausimas apie Atlantą visada buvo – ar sugebės ši komanda užbaigt čempionatą? Atlante atsirado būrys užsieniečių su keista sąlyga. Kol kas jie žais nemokamai, o jei pasiseks ir jei komanda ras pinigų – tada bus kalbama ir apie algas. Ir ką tokiom šnekom norima apgaut? Nes nemokamai žaisti gali tik mėgėjai, kurie turi kitų lėšų užsitikrinti pragyvenimą. O jei komanda vis tik ras rėmėjų – tai kokiam galui jai mėgėjus samdyti? Matysim, kas čia bus – kaip sakiau, Atlanto komandos komplektavimo ypatybės labai nestebina, nes rinktis ši komanda kol kas, panašu, nelabai turi iš ko.

Linksmiausias dalykas nutiko prieš pora dienų – vėl lietuviškoje žiniasklaidoje suskambo REO vardas. Istorija gan komplikuota. Tokia, kur istorijos veikėjų tariami žodžiai nelabai sutampa su realybe.

Faktas yra toks. REO pareiškė, kad traukiasi iš A lygos. Žodis „pareiškė“ yra labai svarbus, nes kokių nors oficialių popierių, kaip suprantu, A lygos čempionato organizatoriai negavo. Kitas faktas – REO neatvyko lošti rungtynių su Ekranu. Beje, tos rungtynės iš pradžių buvo nukeltos į rezervines dienas, o paskui vėl sugrąžintos atgal. Čia jau galima ir paspėlioti – nukeltos jos buvo Ekrano prašymu dėl šio klubo dalyvavimo Čempionų lygoje, o sugrąžintos greičiausiai buvo REO iniciatyva. Kadangi klubas nusprendė pašantažuoti LFF, tai neatvykimas į rungtynes yra visai nebloga tam priemonė.

Gerai. Kol kas pažiūrėkime kitus faktus. Įdomu tai, kad REO savo pareiškimą pareiškė kitų rankomis – klubo tinklapyje apie tai nėra jokios informacijos. Savo pareiškime REO (be visokių nesąmonių) pateikė dvi pagrindines pasitraukimo iš lygos priežastis – tai, kad LFF neleido klubui dalyvauti UEFA Regionų taurėje ir tai, kad neleidžia registruoti naujų žaidėjų.

Reikia pripažint, kad REO formuluotės labai jau susuktos, jose trūksta jungčių ir logikos. Dar graudžiau skamba klubo prezidento Turskio paaiškinimai – jis irgi viską sumala į krūvą, nutyli pusę tiesos ir daro elementarias klaidas (pernai Regionų taurėje dalyvavo ne Dainava, o Alytis).

LFF atsakymas kaip reta buvo ramus ir aiškus. Regionų taurėje REO neleista dalyvauti dėl to, kad ten gali dalyvauti tik mėgėjų klubai (stebėtis galima nebent tuo, kad pačios LFF nuostatuose į šią taurę deleguojamas I lygos laimėtojas – jei tik jis atitinka UEFA mėgėjiškumo kriterijų). O registruoti naujų žaidėjų REO buvo neleista dėl to, kad ši komanda vis dar skolinga LFF už teisėjų paslaugas. Kitoje vietoje yra paminėta ir pati skola – 42 000 lt. Už dalyvavimą Regionų taurėje REO būtų gavusi šiek tiek daugiau – apie 70 000 lt.

Tokios štai sudėtingo tos REO tokelės. Blaiviai mąstančiam ir A lygos reikalus sekančiam žmogui šis REO pareiškimas turėtų kelti labai daug dvejonių. Klubas tiek daug ir didingai kalbėjo apie savo siekius Vilniuje atgaivinti futbolą, net tuo grindė teismus dėl to, kas gali naudoti Žalgirio vardą. O dabar išeina, kad visų tų grandiozinių tikslų atsisakė dėl draudimo dalyvauti kažkokiame mėgėjų turnyre? Ten REO lošti iš tikro negalėjo – juk patys kalbėjo dar neseniai apie tai, kad atsisveikina su paskutiniais klube žaidžiančiais mėgėjais ir ryžtingai suka profesionalizmo kryptimi. Tai ką tokiam klubui veikti tarp mėgėjų? Galų gale, prasprūdo ir žinios apie tai, kad dar iki žymiojo REO pareiškimo klubą paliko bent trys žaidėjai (tarp jų Grigalevičius ir Jasaitis) ir išvyko lošti į Norvegiją. Panašu, kad dirbtinis konfliktas su LFF buvo tik formali priežastis uždaryti bankrutuojantį klubą, kuriam jo savininkai nemato jokių perspektyvų. Tačiau tai dar ne viskas.

Užduosiu dar vieną nelabai patogų klausimą. Ar REO sprendimas dėl pakankamai mistinių priežasčių išeiti iš A lygos jums nieko neprimena? Juk dar ne taip seniai turėjome panašų reikalą, kai lošti lygoje atsisakė du klubai, susiję su godotinu ponu Romanovu. Štai šiame taške prasideda labai linksmos sąmokslo teorijos.

Apie tai, kad REO turi reikalų su Romanovu, manau, visiems aišku. Apie skirtingus tarifus naudotis Romanovui priklausančiu Žalgirio stadionu REO ir Žalgirio komandoms kalbėta prieš šimtą metų. Juokingą bandymą apkaltint Žalgirį stadiono niokojimu taip pat pamenam (šiuo atveju, aš nelabai matau skirtumo tarp komandos ir jo ultrų). O ar pastebėjot, kiek daug žinių apie poną Romanovą žiniasklaidoje pasirodė pastaruoju metu?

Jis ir vėl rado reikalą pakalbėti apie lietuviško futbolo korupcijas, apie lažybų kontorų naguose esančius žaidėjus ir netgi turėjo ūpo pasiūlyt profesionalų futbolą nacionalizuot, nes kol kas jis „gyvena pagal svetimus įstatus, registruotus kokios nors kitos valstybės, kaip Šveicarija ar kita „ofšorinė“ šalis“. Jis taip pat komentavo „geriausio Lietuvos trenerio“ Jankausko paskyrimą į Hearts klubą (Jankauskui, aišku, pernelyg džiūgauti nereikėtų – šis žmogus visada ima tik „geriausius“, bėda, kad jie tarnauja neilgai, nes greitai virsta „iškrypėliais“ ir yra išmetami lauk). Kažkaip į šitą krūvą man norisi įmest ir labai keistą Liutauro Varanavičiaus citatą apie tai, kad LFF per mažai prisideda vystant klubinį futbolą, kurį iš Varanavičiaus Facebook profilio išgaudė Romanovo parankinis iš svetainės futbolas.lt.

Gal visos šios mums jau įprasto stiliaus kalbos apie futbolą (kurių iš šio žmogaus jau senokai taip gausiai nebuvome girdėję) yra skirtos tam, kad pridengtų pranešimus apie žymiai rimtesnius reikalus – Romanovo ir Mockaus susikirtimą?

O gal…. O gal mūsų mylimas personažas ir vėl mėgino įkelt koją į LFF? O kai nepavyko rankom sukirst – pakilo į keršto vedamą kryžiaus žygį? Šio užmojis – įspūdingas. Nuo gausių pasirodymų žiniasklaidoje iki vieno klubo pasitraukimo iš lygos. Klubo atsisakymas tęsti čempionatą dėl „blogo LFF elgesio“ yra pats galingiausias įnagis šią organizaciją diskredituoti. Nes ko gero nėra nieko blogiau nacionalinei futbolo federacijai kaip sezono vidury iš žaidimo iškrentantys klubai.

Šitą sąmokslo teoriją pagimdžiau tik dėl vienos vienintelės priežasties – tiek Romanovo nuspręstas FBK ir Atlanto pasitraukimas iš A lygos anais laikais, tiek REO vadų sprendimas šiandien yra vieno ir to paties stiliaus. Labai abstrakčios priežastys ir totaliai neadekvatūs veiksmai. Šiems žmonėms rūpi tik savi reikalai reikaliukai – jiems nieko nereiškia dėl savo asmeninių tikslų pasiųsti būrį puikių futbolininkų į žemesnę lygą ar tiesiog uždaryti komandą vidury sezono, žaidėjus apskritai ant ledo paliekant. REO žaidėjams turėtų būti labai skaudu – ypač tiems, kurie klube lošia jau ne pirmus metus. Juk tiek jie, tiek visuomenė buvo maitinama kalbomis apie šlovingą klubo ateitį ir didingas ambicijas. Tad galime tik užjausti niekuo dėtus REO žaidėjus ir pasidžiaugti, kad Marijos Žemėje neliko dar vieno futbolo junginio, kurio tikslai su futbolu greičiausiai neturėjo nieko bendra.

Štai tokioje aplinkoje Sūduva ir keliauja į Tauragę. Keliauja laimėti, pasiimti trijų taškų ir negauti traumų. Oras Lietuvoje prastokas, todėl nutikti gali visko. O tokių nutikimų labai nesinorėtų – juk jau po keletos dienų laukia žymiai svarbesnis žaidimas.

Be abejo – Taurą Sūduva privalo nugalėti. Tauras gyvena sunkius laikus ir kapotis su Sūduva šiai komandai nematau jokios prasmės. Atsižvelgiant į pastarųjų dienų Atlanto pareiškimus, į REO išlėkimą iš čempionato ir į gan netikėtą Bangos pergalę prieš Dainavą, panašu, kad Taurui gali tekt iš tikro pakovot dėl paskutinės lentelės vietos. Tiksliau – pakovot, kad joje neatsidurtų. Todėl Taurui reikėtų labiau mąstyt ne apie tai, kaip atimt taškų iš Sūduvos ar Žalgirio, o apie tai, kaip jų neprarast lošiant su Atlantu, Banga ar Dainava.

Sūduvai gi šios rungtynės – treniruočių stiliaus. Dar viena galimybė naujajam Sūduvos treneriui įdiegt savo žaidimo elementus į komandos veiksmus, dar vienas šansas išbandyt žaidėjus, kurie iki šiol lošė mažiau ar pamėgint kokį netikėtą jų išsidėstymo aikštėje būdą. Taip, po Europos į A lygą sugrįžti labai sunku. Bet sugrįžti reikia ir reikia tą padaryti rimtai – nepamirštant, kad Sūduva kol kas sėdi ketvirtoje vietoje.

Tad linkiu komandai sėkmės Tauragėje, o pats keliauju atostogų link. Viliuosi, pavyks pasimatyti su tamstomis ateinantį ketvirtadienį Marijampolės stadione.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1 189 167 hits