18: REO 0:2 SŪDUVA

Dviguba pergalė. Štai taip. Puiki sezono pabaiga. Neipaisant kelių niuansų, Sūduvos pasirodymas (būtent pasirodymas, o ne žaidimas) nušiurusiame Vilniaus Žalgirio stadione buvo idealus. Suprantu, kad gyvai šias rungtynes matė labai mažai žmonių, o tos vienos mėgėjiškos kameros transliacijos internetu atima kokia 40 proc. to įspūdžio, kurį gauni stadione. Todėl toks geras Sūduvos įvertinimas jums gali pasirodyti perdėtas. Ką gi – jums teks įtempti vaizduotę, o aš pamėginsiu bent šiek tiek kompensuoti tai, ką sunaikina mažas, nekokybiškas vaizdelis kompiuterio ekrane.

Sakydamas, jog Sūduvos pasirodymas buvo idealus labiausiai omeny turėjau tai, jog Sūduva šiandien lošė taip, kaip ir turi lošti aiškiai galingesnė komanda prieš silpnesnį varžovą. Šiandienos Sūduvoje gerai jautėsi toji jėga, kurios esame matę tik pačioje sezono pradžioje – namų rungtynėse su Šiauliais ar Dainava. Šiandien Sūduva neleido nė akimirkai sudvejoti savo pranašumu – kalbu ne apie rezultatą, o apie jėgų pusiausvyrą aikštėje. Išgaravo lyg rūkas visos šnekos apie tai, kokia „visai nebloga“ yra REO komanda. REO nėra gera komanda. Ji nelošia gero futbolo, o ir fizinio pasirengimo jai pakanka tik vienam kėliniui. REO neturi stiprių futbolininkų – Ražanausko saulė jau seniai nusileido (šiandien jis buvo visiškas nulis), o koks Grigalevičius yra gerokai prastesnis net už mūsų puolimo veteranus.

Tačiau, kad tai suprastume, reikėjo Sūduvos, kuri žaistų ne puse kojos, kaip buvo Marijampolėje, o rimtai, iš peties ir neatleisdama vadelių iki pat finalinio švilpuko. Aš netgi drįsčiau teigti, jog šiandienos žaidimo pamokos gali tapti tuo auksiniu raktu į šio sezono sėkmę. Aišku, jei tik Sūduvos komanda bendrai ir jos žaidėjai asmeniškai tą pamoką tinkamai įsisavins ir jos išvadas taikys lošdami su kiekvienu varžovu, o ne tik su Žalgiriu ar Ekranu. Pats laikas sugrįžti į pergalių kelią ir šiandien Sūduva parodė, jog tai yra visiškai įmanoma. Štai čia ir yra toji dviguba pergalė – trys labai svarbūs taškai ir suvokimas, kad Sūduva yra ne lygos vidutiniokė, o vienas iš čempionato lyderių.

Tuoj bus pirmas įvartis.

Sūduvos futbolas Vilniuje: pliusai. Tai kur gi glūdi toji pamoka? Kur čia tie stebuklai, privertę mane šią pergalę vertinti pagyrų pilnais sakiniais? Jokio stebuklo nėra. Tiesiog Sūduva sužaidė taip, kaip žaisti derėtų kiekvienas rungtynes.

Sūduva puolė spausti priešininką nuo pat pirmų rungtynių minučių. Kitaip tariant, žaisti pradėjo ne antram kėliny ar per paskutinias dešimt minučių, o kaip ir dera – nuo pradžios. Atakuodama Sūduva stengėsi žaisti greitai ir plačiai. Stengėsi derinti puolimą centru su žaidimu kraštais. Pavyzdžiui, Eliošius šiandien turėjo žymiai daugiau darbo – jam neteko tuščiai kilnoti rankas savo kampe.

Puolime nebuvo vienodumo – matėsi, kad žaidėjai nemėgina to paties triuko bukai kartoti po tris-keturis kartus iš eilės. Buvo žymiai mažiau tų beviltiškų atmetimų atgal – šį kartą saugai iš tikro ieškojo kolegų priekyje, o ne sau už nugaros. Puldama Sūduva atrodė žymiai agresyviau nei įprasta – gal dėl to ir pakankamai pavojingų baudos smūgių uždirbo žymiai daugiau nei įprasta. O pirmasis Sūduvos įvartis buvo lyg iš vadovėlio – gražu pažiūrėt, o į tokią puikią kombinaciją bežiūrint, visada smagu pasvajot, kad tokių vaizdų Sūduva duotų bent po kokius penkis-šešis per kiekvienas rungtynes.

Tuo tarpu gindamiesi Sūduvos žaidėjai šiandien iš tikro priešininką spaudė ir presingavo visų rungtynių metu. Ir to spaudimo rezultatas yra ne tik krūvos perimtų kamuolių. Jo rezultatas – tai ir beviltiški REO perdavimai į priekį, kai kamuolys metamas tiesiog dėl to, kad dėti jo nėra, o prarasti – baugu. Keli atakuojantys REO žaidėjai labai retai kamuolius gaudavo tai, kad turėtų bent šiokių tokių šansų jį susistabdyti. Sūduva priešininką pasitikdavo dar jų aikštės pusėje, o Chvedukas su Leimonu (pagelbstint Urbšiui ir Lukšiui) visiškai surakino REO veiksmus aikštės viduryje. Gal dėl to taip niūriai atrodė Ražanauskas – toks jausmas buvo, kad net ir tas patyręs žaidėjęs gavęs kamuolį, tik ir galvoja kaip čia juo kuo greičiau atsikratyti.

Labai svarbu, kad Sūduva nesustojo įmušusi įvartį ir spaudimą bei aukštą tempą stengėsi laikyti iki pat rungtynių galo. Lošiant su REO tai yra visiškai garantuotas ginklas – jei pirmame kėlinyje REO dar pusėtinai priešinosi, tai antrame ši komanda visiškai prarado kvapą. Ne tik kad vangiai atakavo, bet net ir gynyboje jos dantukai buvo visiškai atšipę. Kovoti mėgino tik vienas kitas žaidėjas.

Infrastruktūra Žalgirio stadione šiandien: rungtynių tablo….

…rungtynių inspektoriaus ložė ir…

…namų komandos palaikymo grupė.

Minusai. Štai čia yra tie keli niuansai. Šias rungtynes galima drąsiai vadinti „milijardo pusprogių neišnaudijimo fiesta“. Galybėje smagių atakų Sūduvai vis pritrūkdavo paskutinio paso ar smūgio, kad iš atakos gautųsi bent šioks toks pavojus REO vartams. Kartais kontratakos metu būdavo pramiegami puikiai atsidengę žaidėjai. Kartais pasai būdavo neapgalvoti – per stiprūs, per silpni arba tiesiog neteisingi. Pvz., Eliošius lekia priekin, šalia jo lekia gynėjas, prieš juos tik vartai. Kamuolys duodamas Eliošiui į kojas ir tampa lengvu prie jo prilipusio gynėjo grobiu. O juk jei kamuolys būtų paleistas į plotą, toks greitakojis kaip Eliošius būtų garantuotai palikęs REO gynėją toli sau už nugaros. Tiesa, buvo galybė ir tokių atveju, kai jau paskutinis puolantysis pragaišindavo puikius perdavimus – arba beviltiškai perlaikydamas kamuolį, arba mušdamas labai jau netaikliai.

Geras pozicijas smūgiui švaistė Lukšys, Beniušis, Urbšys, Borovskis, Leimonas. Ypač įsiminė pirmasis atvejis su Beniušiu, kuris vietoje to, kad tiesiog muštų iš kokių 10 metrų mėgino pasivartyti kamuolį dar arčiau ir, be abejo, progą smūgiui praleido. Po keletos minučių tas pats Beniušis atsidūrė identiškoje padėtyje ir tą kartą jau mušė nelaukdamas. Ir iš karto prie REO vartų tapo karšta. Lygiai taip pat ir Lukšys bent pora kartų malė kamuolį vietoje to, kad muštų iš eigos.

Jei ne kalnai techninio broko, Sūduvai laimėti galėjo ir kokių dešimties įvarčių skirtumu. Aišku, visko gali būti, kad prie tokio didžiulio klaidų skaičiaus svariai prisidėjo ir beviltiškai prasta Žalgirio stadiono veja.

Sūduva – žaidėjas paskui žaidėją. Liubšys šiandien buvo priverstas aikštėn leist du puolėjus, kas šiame sezone nutinka labai retai. Šoblinsko ir Slavicko trūkumas vertė daryti šiokius tokius perstumdymus. Ir net jei mes galima (kaip jau įprasta) priekaištauti Lukšiui ir Beniušiui dėl klaidų skaičiaus ir nepakankamai aštraus žaidimo, tačiau du puolėjai iš karto keitė jėgų pasiskirstymą aikštėje. Kad ir kokie nepavojingi būtų mūsų puolėjai toliau nuo vartų, būdami aikštėje jie vis viena traukė prie savęs REO gynėjus. Centro gynėjai nelabai galėjo pagelbėti kraštams, todėl ir Eliošius-Thomsonas bei Urbšys-Borovskis savo kraštuose turėjo žymiai daugiau laisvės bei erdvės. Manyčiau, kad dviejų puolėjų formatą Liubšys galėtų naudoti žymiai dažniau – ypač žaidžiant su silpnesniais varžovais.

Vienam kitam žaidėjui galėtum turėti priekaištų dėl jo veiksmų vienoje ar kitoje situacijoje. Pavyzdžiui, Leimonas gavo visiškai beprasmišką kortelę. Chvedukas kartais aikštės viduryje priimdavo labai neteisingų sprendimų. Tačiau smagiausia buvo, kad Sūduva šį kartą gerai atrodė būtent kaip komanda – nes vieno žmogaus klaidą taisyti draugiškai puldavo kolegos. Štai kodėl tos klaidos taip smarkiai galvoje ir neliko – mat dažniausiai po kokios nesąmonės kamuolys ir vėl greitai grįždavo į Sūduvos kojas.

O paminėti labiausiai man norėtųsi škotą Thomson‘ą. Sakyčiau, jis šiandien buvo geriausias (jeigu pamirštume keletą akivaizdžiai per stiprių perdavimų į priekį). Gynėsi visiškai kietai ir be jokių nuolaidų – buvo smagu stebėti, kaip REO žaidėjai be jokio rezultato mėgina visokiais būdais škotą nustumti ar parversti (aišku, stumdymo prasme juokingiausias atvejis buvo su Beniušiu, kai priešininkas jį akivaizdžiai mėgino abiem rankom į šoną stumti, tačiau pats iš kaliošų išvirto, o Beniušis atrodė, kad to stūmimo net nepajuto). Į puolimą Thomsonas taip pat jungėsi protingai – aktyviai dalyvavo (ir rezultatyvų perdavimą uždirbo), tačiau niekada nepamiršdavo, jog svarbiausia jo misija šios dienos rungtynėse – gynyba.

Pasakysiu netgi štai tokią ereziją – atvirai pasakius, Thomson‘as man pasirodė ženkliai kietesnis ir patikimesnis gynėjas nei Vaidas Slavickas. Nežinau, ką šiuo klausimu galvoja komandos treneris, tačiau šiandienos gynybos grupę aš surizikuočiau įleisti dažniau, ne tik tuomet, kai Slavickas prisirenka kortelių ar gauna traumą.

Ir Ledesma… Kažkaip vis neišeina savo aprašymo užbaigti šio brazilo nepaminint. Gali keikt jį kiek nori, gali spjaudytis dėl to, kad jis net ir penkiolikai minučių išleistas nepersistengia po aikštę lakstyti, gali sakyt, kad prarado visus kamuolius, kuriuos gavo rungtynių pabaigoje kraštuose, nes vis bandė savo braziliškus fintus rodyti.

Visa tai yra tiesa. Tačiau tiesa yra ir tai, kad būtent Ledesma padėjo šiose rungtynėse paskutinį tašką. Ir padėjo jis jį maždaug po pusės minutės, kai pasirodė aikštėje pačiu pirmu prisilietimu prie kamuolio. Mes kone visas rungtynes neramiai laukėm antro įvarčio. Nepaisant galingos žaidybinės Sūduvos persvaros antrojo įvarčio žiauriai reikėjo – žinant, kaip dažnai Sūduva praleidžia šiemet įvarčius „iš niekur“, tas vienas tikslus Lukšio smūgis visiškai netenkino. Ir štai – visos komandos pastangos buvo perniek, kol aikštėn neišėjo brazilas.

Ir nieko stebuklingo jis nenuveikė. Sulaukė gero Thomson‘o pakėlimo baudos aikštelėn ir – svarbiausia – pasirinko puikią poziciją tam perdavimui priimt. O tada įmušt buvo juokų darbas. Tai štai ir kyla klausimas – kodėl niekas daugiau iki tos minutės nepadarė to paties? Juk buvo ir kampinių, ir baudos smūgių, ir pakėlimų į baudos aikštelę. Visai neblogų pakėlimų ir visai neblogų kampinių. Ir, rodos, aikštėje buvo puikią įvarčio uoslę turintys (o gal – turėję???) Lukšys su Beniušiu. Deja, iki Ledesmos išėjimo iš tų pakėlimų taip ir nepavyko sukurti nė vienos pavojingos progos.

Štai taip ir gaunasi. Gali Ledesmos žaidimą vertinti kaip nori, tačiau jis ir vėl patvirtino prieš sezoną Liubšio pasakytus žodžius – „tai yra žaidėjas, kuris vienas gali nulemti rungtynių baigtį“. 

Tipiška Sūduvos ataka šiandien

Pabaiga. Štai tokia optimistinė antrojo rato pabaiga. O kai pabaiga optimistinė – tai ir gyventi smagiau, nes sunkią pradžią ir kartais labai liūdną eigą esi linkęs pamiršti. Juk po kiekvienų panašių rungtynių atgimsta viltis, kad Sūduva pagaliau atrado savo žaidimą, pagaliau suprato, ką reikia daryti, kad priešininkas pirmiausia būtų sugniuždytas, o tada jau ir sumaitotas mušant vieną įvartį po kito. Šiandien REO buvo visiškai sugniuždyta, o maitojimas buvo pakankamai kuklus ir kultūringas. Tačiau ir tiek būtų per akis – kad tik tai kartosi dažniau, nei pora kartų per ratą. O dabar – einam pamiegot, nes rytoj jau sužinosim, kas mūsų komandos laukia Europos lygoje.

Laukiam: REO – Sūduva

Labai įdomios rungtynės laukia šį sekmadienį. Įdomios, nes į krūvą sukrenta daugybė aspektų, kurie verčia mums kelti daugybę klausimų apie šio žaidimo baigtį. Tai štai ir pamėginkim tuos klausimus apžiūrėt.

Komandų tikslai. Faktas – abi komandas šiose rungtynėse sieks maksimalių tikslų.

Sūduvos situacija visiškai aiški. Sūduva yra tokioje būklėje, kad laimėti neišvengiamai reikia visas rungtynes, o ypač – prieš komandas, kurios gyvena lentelėje po mūsų komanda. Manau, ir pati komanda suvokia, kad jokios aplinkybės, jokie niuansai, jokios sąmokslo teorijos, jokie „stengėmės, bet nesigavo“ nepadės išvengti juodo gerbėjų pasmerkimo, jeigu po šių rungtynių į komandos sąskaitą neįkris trys taškai. Kelio atgal tiesiog nėra – jei Sūduva nori bet kokios spalvos medalių, laimėti tiesiog būtina. Šiokia tokia galimybė atsiplėšti nuo Kruojos vėl atsirado, nes šie vyriokai loš su Ekranu (beje, net sunku įsivaizduot, kokia šių rungtynių baigtis Sūduvai būtų naudingiausia).

REO gi, nuo sezono pradžios svajojusi apie medalius ir tuo kėlusi visų juoką, antrame rate prie tos svajonės gerokai priartėjo. Stebint paskutiniųjų REO rungtynių rezultatus, akivaizdu, kad ši komanda garantuotai paliko autsaiderių būrelį ir persikraustė į lygos vidutiniokų klasę. Tačiau ir čia ji labiau žiūri viršun, nei dairosi apačion. Manau, galime būti tikri, kad tiek REO, tiek Šiauliai per antrąją čempionato dalį pamažu artės prie pirmaujančių klubų ketverto.

Kalbant apie REO yra labai svarbus komandos nusiteikimas ir pasitikėjimas savo jėgomis. Nusiteikimo siekti maksimalaus rezultato tai komandai niekada nestigo (čia jau įprastinis lygos naujokams maksimalizmas), tačiau dažnokai pritrūkdavo funkcinių, racionalių elementų, kad būtų pasiektas teigiamas rezultatas. Tačiau kaip rodo REO pergalė prieš Žalgirį, ši komanda dabar gali ne taip jau ir mažai. Galim kiek norim svarstyt apie tai, kad ir Žalgiris šiuo metu yra šiokioje tokioje duobėje, tačiau jų padėtis panaši į Sūduvos – jokie argumentai nepadės pasiteisinti dėl pralaimėjimo REO. Su ta pergalė REO garantuotai įgavo dar daugiau tikėjimo – tokio, kurio ir reikia teigiamam rezultatui su teoriškai galingesne komanda.

Tad pakartosiu tą patį faktą – šį sekmadienį abi komandos loš tik dėl pergalės.

Ką gali Sūduvos priešininkas? Per paskutinius kelis turus REO labai gerai visiems parodė, ką ši komanda gali ir ko ji negali. Savo minimalias galimybes REO parodė jau pirmo rato rungtynės su Sūduva. Tą patį ji maksimaliu lygiu pakartojo užpraeito turo rungtynėse su Žalgiriu. REO gali laisvai susidoroti su ramiu, poziciniu priešininko spaudimu – net jei priešininkas yra gerokai už juos stipresnis. REO gerai organizuoja masinę gynybą ir gerai kontratakuoja. Lėtas pozicinis žaidimas + kontratakos karts nuo karto yra REO arkliukas.

Tuo tarpu lošdama svečiuose su Šiauliais praeitame ture REO parodė, kad pabrėžtinai greitas ir erdvus priešininko žaidimas jiems yra visiškas peilis po kaklu. REO nėra greita komanda, akivaizdu, kad nemažai tos komandos žaidėjų turi problemų su fiziniu pasirengimu ir dideliu tempu visas rungtynes pabėgioti nepajėgia.

Vadinasi – nori laimėt prieš REO, žaisk labai greitai ir plačiai. Staigiai pereik į kontrataką, kol priešininkas nespėjo grįžt ir išsirikiuot, mėtyk kamuolius į kraštus ant išbėgimų. Smūgiai iš toli – taip pat pavojingi, nes akivaizdu, jog REO vartininkas, neblogai besidarbuojantis baudos aikštelėje, tolimus smūgius tvarko žymiai sunkiau.

Objektyvios aplinkybės. Jei pasaulyje būtų viskas tobula, šioje vietoje rašinėlis galėtų ir baigtis. Deja, taip nėra. Pasaulis nėra tobulas. Ir kai atrodo, jog tau paskirta misija ir taip nėra lengva, pons dievs drėbteli dar daugiau.

Akivaizdu, jog REO atsilaikyti prieš greitą futbolą yra sunku. Tačiau akivaizdus ir kitas dalykas. Žaisti greitą, technišką, perdavimais grįstą futbolą Vilniaus Žalgirio stadione yra praktiškai neįmanoma. Gyvai aš jo šiemet nemačiau, tačiau pasižiūrėjus bet kurių rungtynių jame įrašą iškart matosi, kokia bloga yra stadiono veja.

Vieni kupstai ir grumstai. Kamuolys čia rieda labai lėtai ir pasišokinėdamas. Jis gali labai netikėtai atšokti. Jis gali sulėtėti ar net sustoti tuomet, kai, vadovaujantis futbolo logika, turėtų lėkti ir nulėkti. Štai taip ir gaunasi – žaisti greitą futbolą čia nepaprastai sunku.

Čia apskritai sunku žaisti technišką, kombinacinį futbolą. Nėra prasmės pasuoti kamuolius pažeme ir labai neapsimoka žaisti trumpų pasų kvadratus nedideliuose aikštės plotuose. Trumpai tariant, visiškai neapsimoka žaisti tą futbolo rūšį, kurią taip mėgsta žaisti Sūduva.

O kad šiuose žodžiuose yra tiesos, užtenka pažiūrėti į REO pasiekimus Žalgirio stadione. Čia REO sulošė keturias rungtynes. Tris iš jų laimėjo (beje, įmušdamas 5 įvarčius ir nepraleisdama nė vieno) ir vienas sužaidė lygiomis. Lygiosios buvo su Kruoja ir tose rungtynėse labai aiškiai matėsi, kokį šoką pirmam kėliny patyrė Pakruojo komanda ant vilnietiškos vejos. Ji ten beviltiškai bandė lošti futbolą, kurio žaisti ant tokios žolės nevertėjo. Gali sakyt, kad REO mušė kiek atstiktinius įvarčius, tačiau Kruoja atsigavo tik antrame kėlinyje.

Ką daryti Sūduvai? Dar vienas faktas – šioms rungtynėms reikia specialaus plano.  Į ją nevalia važiuoti kaip į eilinę A lygos kovą. Ypač dėl to, kad Sūduvos žaidimo stiliui tiek REO požiūris į futbolą, tiek stadionas yra visiškai nepalankūs.

Greičio čia vis viena reikės. Kitaip su REO nesusidorosi. Greičio reikės nuo pat pradžių ir patartina jo nemažinti visas rungtynes. Kad ir kaip bežiūrėtum, Sūduva yra geriau fiziškai pasirengusi komanda ir įgauti persvaros šiame parametre tikrai gali.

Tačiau lygiai taip pat reikia keisti perdavimų stilių – kuo aukščiau, tuo geriau. Kuo ilgesnis perdavimas – tuo daugiau šansų priešininko žaidėjus aplenkti. Kuo daugiau perdavimų ne į kojas, o į tuščius plotus – tuo daugiau galimybių Sūduvos žaidėjams tokius kamuolius susirinkti. Čia neverta rodyt personalinės technikos stebuklų ir mėgint apeit po du-tris priešininkus, nes tokiose dvikovose gynėjas visada turės pranašumą. Juk puolėjui reikės „apžaisti“ ne tik jį, bet ir vejos kupstus.

Kitas dalykėlis ginantis yra pagaliau įgyvendinti Liubšio amžiną pasiūlymą „arčiau, arčiau“. Negalima leist REO žaidėjams smūgiuot iš toli. Viena, kaip rodo pastarųjų turų patirtis, REO turi žmonių, kurie gali labai smagiai tokius smūgius atlikt. Antra – vartininkui juos gaudyt ar atmušt labai sunku, ypač, jei kamuolys, prieš pasiekdamas vartininką atsimuša į žemę. Mat kai žemė kupstuota, atšokti kamuolys gali labai netikėtai. REO rungtynių su Kruoja vaizdo įrašė sunkiai matėse, kas ten nutiko, tačiau tai, kas atrodo žiauri vartininko klaida, visai galėjo būti vartininko ir vejos dvikova, kurią pirmasis beviltiškai pralaimėjo.

Be abejo, spręsti sudėties klausimus teks treneriui, tačiau aš šiose rungtynėse nuo pat pradžios mesčiau į aikštę Beniušį ir kurį nors greitą atakuojantį žaidėją šalia jo. Galbūt Lukšį, prisimenant jo du įvarčius į Bangos vartos. O gal dar įdomiau būtų šalia Beniušio į puolimo centrą statyti Eliošių. Beniušis bus naudingas peradresuojant aukštus perdavimus, o Eliošius bus pavojingas dviem aspektais. Viena, jis gali smagiai kalti iš toli. Antra, jis turi technikos sugebėjimų uždirbt baudos smūgį ar pendelį. Beje, klaidos baudos aikštelėje, pasibaigiančios pendeliais – dar viena silpnoji REO vieta, kurią greičiausiai lemia ir gynėjų patirties stoka, ir fizinės kondicijos problemos. Greitų atakų metu REO gynėjai dažnokai nesugaudo po baudos aikštelę nardančių priešininkų, o juo praleidę – dažnokai nesėkmingai mėgina išspręst kilusias problemas.

Išvados. Štai tokia toji daug klausimų kelianti padėtis. Sugrįžti į Žalgirio stadioną bet kokiu atveju bus smagu – net jei to sugrįžimo partneriu bus ne Žalgiris. Beje, kaip matėsi paskutiniųjų namie loštų rungtynių įrašai, REO taip pat turiu kokius šešis jaunuolius, mojuojančius vėliavomis ir kažką ten skanduojančius. Vienžo, bus šį sekmadienį Vilniue karšta ir įdomu. Viliuosi, kad šios įdomybės mums baigsis sėkmingai ir pagaliau iš sostinės Sūduva išsiveš tris taškus.

9: SŪDUVA 0:0 REO

Šį sekmadienį, vėlai vakare Marijampolėje nutiko tai, ko galėjome labiausiai bijot. Lošt su lentelės dugno gyventojais Sūduvos žaidėjai išėjo atsipalaidavę ir psichologiškai nepasirengę intensyvaus futbolo vakarui. Įmanoma ir kita priežastis – komanda buvo visiškai pervargusi, nes akivaizdžiai matėsi, jog dauguma žaidėjų lošė pėsčiomis, o į rungtynių pabaigą išgaravo net ir tas minimalus komandos judėjimas, kurio dar matėsi anksčiau.

Ar REO žaidė gerai? Nepasakyčiau. Greičiausiai REO lošė kaip visada – paprastą gynybinį futbolą, praskiestą dideliu kiekiu techninio broko ir mažumą pagrąžintą viena kita kontrataka. Bėda ta, kad Sūduva buvo nepasirengusi net ir tokiai komandai mesti rimtesnio iššūkio arba tiesiog tam neturėjo jėgų. Jei teisingai suskaičiavau, Sūduva per visas rungtynes triskart pataikė į vartų plotą (vis trys – Ledesmos sąskaitoje). Jei futbolo dievai būtų buvę mūsų komandos pusėje – būtų pakakę ir tiek. Deja, dievai mums nesišypsojo, o tokiais atvejais triskart į vartus pataikius laimėti neįmanoma. Tiesa, gali sakyt, kad šį kartą tie dievai už rankos laikė mūsų vartininką Matuzą, kuris išgelbėjo Sūduvą tose keliose rimtose situacijose, kurias prie Sūduvos vartų išvargo REO.

Kaip sakė vienas išmintingas kaimynas stadione – tuo Sūduva ir skiriasi nuo Ekrano. Tas ypatingo žaidimo taip ir neparodė per I ratą, tačiau bent vieną įvartį įstumdavo kiekvienose rungtynėse. Kaip taisyklė, jo per akis pakakdavo, kad kiekvieną kartą imtų po tris taškus. Sunku pasakyt, kodėl Sūduva nepajėgia išspręsti reikalų su silpnesnėm komandom – taip, kad mes galėtume atleisti liūdną žaidimą. Nes tokiais atvejais kaip šį sekmadienį – nelieka nieko – nei žaidimo, anei taškų.

Pasirodo, REO taip pat praktikuoja mistinį ratą prieš rungtynes.

Sūduvos futbolas. Mūsų komandos žaidimas šiandien buvo blogiausias per visą I ratą. Žalgiris, net Kruoja buvo rimtesni varžovai. Tose rungtynėse buvo akivaizdu, kad norint pozityvaus rezultato reikia įveikti priešininką. O šiandien buvo akivaizdu, kad Sūduva galėtų laisvai REO sudoroti, kad yra gerokai stipresnė, tačiau lošė taip beviltiškai ir nykiai, kad REO net nereikėjo ypatingų pastangų pasiekti nulines lygiąsias. Šiandien Sūduva turėjo įveikti ne REO, o save. Deja, šią keistą kovą mūsų komanda iš esmės pralaimėjo.

Sūduva žaidė kaip senais gerais laikais. Nuo pat pirmųjų minučių buvo įsivelta į chaotišką blaškymasi po aikštę, kuris, be abejo, buvo naudingas tik REO. Daugybė kvailų klaidų perdavinėjant kamuolį, kamuolio ridinėjimas savo aikštės pusėje, beviltiški balionai į priekį, bedantis puolimas. Didžiausia bėda, kad komandoje nebuvo jokio koordinuoto judesio po aikštelę. Skirtingos grandys judėjo skirtingais greičiais, todėl puolimas beviltiškai strigdavo tose stadijose, kurios priešininkui nekelia jokio pavojaus. Įprastinis vaizdelis – kas nors veržiasi kraštu ir jau galėtų mesti kamuolį link vartų, tačiau REO baudos aikštelėje šmėžuoja tik vienas vienintelis Ledesma tarp trijų-keturių REO gynėjų. Arba kita standartinė situacija – prasideda kontrataka, pora žmonių smagiai juda į priekį, tačiau tas žaidėjas, kuris neša kamuolį, jį beviltiškai perlaiko ir a) užstringa REO gynėjų miške arba b) atiduoda kamuolį į priekį tuomet, kai kolega jau yra išlėkęs į nuošalę.

Padoriau komanda užgrojo tik kokią 60 minutę, kai aikštėn buvo įleistas Lukšys, o Ledesma atsitraukė iš puolimo kiek atgal ir pradėjo gaminti gerus pasus į priekį, iškart kėlusius REO gynyboje bent šiokią tokią sumaištį. Tačiau šis atgimimas labai greitai baigėsi, nes Sūduva paprasčiasiai tiek pavargo, kad nebesugebėjo užtikrinti bent minimalaus komandos funkcionavimo. Po balionų link baudos aikštelės kamuolys nuolat atšokdavo į tuščius plotus, kurie ir buvo tušti dėl to, kad Sūduvos žaidėjams jau nebeužteko jėgų visą teritoriją normaliai užpildyti.

O žiauriausia yra tai, kad suvokę Sūduvos neįgalumą, REO žaidėjai net nematė reikalo aklinai užsidaryti gynyboje. Jie puolė visai padoriomis pastangomis, tuo pačiu sukurdami Sūduvai galimybę greitoms kontratakoms. Tačiau Sūduvai rungtynių pabaigai kvapo visiškai neužteko ir kai atrodė, kad Sūduvos šturmas neišvengiamas, žaidimas tiek iškrypo, kad teko intensyviai gintis nuo REO atakų.

Thomson'as, kurio reikėjo nuo pat pradžių.

Sūduvos taktika ir trenerio klaidos. Kalbėti apie trenerio klaidas yra sudėtinga, todėl aš apie jas kalbu tikrai ne tuo stiliumi, kuriuo šūkauja rėksniai, reikalaujantys trenerio atleidimo. Trenerio klaidos yra toks „post factum“ dalykas. Jei komanda neduoda rezultato – tuomet ir sakai, kad treneris klydo pasirinkdamas taktiką ar sudėtį. Šiuo atveju kalbėti reikia būtent taip. Tas būdas, kuriuo Liubšys norėjo nugalėti REO pasirodė neefektyvus. Vadinasi – nepaisant beprotiškai vangaus komandos žaidimo, bent dalis atsakomybės gula ir ant Liubšio pečių.

Tai, kas čia buvo blogai?

Buvo blogai leisti Broką nuo rungtynių pradžios. Tas vaikis lošti gali, tačiau akivaizdžiai nepasitiki savo jėgomis ir nesugeba tinkamai skaityti komandos draugų veiksmų. Jo kampas pirmame kėlinyje buvo beviltiškas. Jis nuolat maldavosi aplink aikštės centrą, kur kamuolį trijuose kvadratiniuose metruose baksnodavo koks Borovskis su Šoblinsku, vietoje to, kad mautų į priekį ir taip sudarytų aniems galimybę kamuolį išmesti į priekį. Kartais Brokas apskritai grįždavo į gynybą, savo vietą užleisdamas Borovskiui. Smagu, kad kažkas saugojo Borovskio teritoriją, tačiau esu tikras, kad tai daryti turėtų ne atakuojantis krašto saugas. Kad ir kaip bežiūrėtum, Thomsonas išleistas antrame kėlinyje vietoj Broko buvo komandai žymiai naudingesnis. Kad ir kaip Sūduvos škotui truktų maksimalios formos, tačiau jis bent jau turi kitokį nei dauguma mūsiškių žaidimo modelį savo galvoje – tokį, kuriame žaidimas pėsčiomis yra uždraustas konstitucijos.

Buvo blogai puolėju statyti Ledesmą, o Beniušį su Lukšiu palikti ant suolo. Suprantu, kad ir pasirodę aikštėje šiedu puolėjai ypatingų žygdarbių nenuveikė, tačiau kartu su jais priekinė linija bent jau įgavo fizinės jėgos. O pirmame kėlinyje to žiauriai trūko. Šita schema puikiai tiko rungtynėse su Dainava, tačiau toji komanda yra tinkamesnė tokio tipo puolimui. Tą kartą Dainava masiškiau ėjo į puolimą, taip palikdama Ledesmai daugiau erdvės. REO į puolimą nesiveržė, todėl šalia Ledesmos visada buvo bent po tris priešininkus. O ir kiti Sūduvos žaidėjai Ledesmai į priekį kamuolių praktiškai neduodavo (išskyrus tą atvejį, kai brazilas iššoko vienas prieš vartininką). Tačiau ką nors doro jam nuveikti su balionais į priekį nėra jokių šansų. Tokiai kovai jis neturi nei ūgio, nei fizinės jėgos. Antra, buvo akivaizdu, kad žaidimas iškart ima suktis, kai Ledesma antrame kėlinyje kiek atsitraukė atgal ir labiau ėmė rūpintis perdavimais kolegoms į priekį, o ne pats tokių perdavimų lūkuriuoti. Kad ir su tuo pačiu Beniušiu, Sūduvos priekinė linija būtų atrodžius solidžiau net ir pirmame kėlinyje.

Bet… Treneris gali suklysti paskirdamas netinkamą žaidėjų komplektą. Tačiau faktas, kad šį kartą Sūduvos bėdas lėmė ne tiek taktiniai trenerio sprendimai, kiek pačių žaidėjų beviltiškas dalyvavimas rungtynėse.

Štai taip toli šiadien Sūduva buvo iki pergalės

Nusiteisėjavęs teisėjas. Aš nemėgstu kalbėti apie teisėjų darbus. Man nepatinka, kai kaltė už prastą rezultatą yra verčiama teisėjams. Tačiau šį kartą teisėjavimas net ir mane išvedė iš kantrybės. Galim garantuotai pasakyt, kad REO šnekos apie tai, jog teisėjai šią komandą skriaudžia yra visiška nesąmonė. Nes šiandien teisėjas buvo dvyliktas Vilniaus komandos žaidėjas.

Aš nepamenu, kad Sūduva būtų „pridariusi“ tiek pražangų priešininko aikštės pusėje puldama. Teisėjas stabdė rungtynes po menkiausios galimybės Sūduvos žaidėjų veiksmuose įžvelgti pražangą.

Įsimintiniausi buvo šie atvejai. Nuošalė Eliošiui, kai tas kamuolį gavo iš REO gynėjo, nelabai sėkmingai mėginusio jį išmušti. Teisėjas ten lyg ir mojavo, kad Eliošius parbėgo iš nuošalės, tačiau tas parbėgimas jau buvo senokai įvykęs ir nelabai turėjo ryšio su prieš tai buvusia situacija. REO gynėjas kamuolį kirto stovėdamas nugara į savo vartus, o Eliošius jį gavo, stodėvamas prieš jį. Galbūt aš nežinau kažkokios mistinės taisyklės, tačiau tą kartą sušvilpta nuošalė atrodė mažų mažiausiai keista.

Kitas atvejis. Vyksta kova aikštės viduryje. Sūduvos žaidėjas lyg ir prasižengia, tačiau kamuolys lieka pas REO. Teisėjas palaukia, kol REO ramiai ir galutinai perima tą kamuolį ir tik tada švilpia pražangą.

Ir trečias – pats geriausias. Leimonas kovoja su REO žaidėju tiesiai prieš centrinę tribūną. Leimonas griūva norėdams išmušti kamuolį, tačiau neliečia nei REO žaidėjo, nei kamuolio. Kamuolį REO žaidėjas išspiria į užribį. Teisėjas švilpia ir skiria Leimonui pražangą. Suprantu, teisėjas stovėjo tolokai ir viską matė tik iš nugaros. Teisėjas yra žmogus ir gali klysti. Mes gi sėdėdami tiesiai prieš situaciją, matome, kad jokios pražangos nebuvo. Tačiau tą puikiai mato ir šoninis teisėjas, kuris iškart rodo, jog kamuolį iš užribio turi mesti Sūduva. Tačiau aikštės teisėjas į šoninio pareiškimus nekreipia jokio dėmesio. REO rengiasi mušti baudos smūgį. O Thomsonas dar mėgina užginčyti tokį sprendimą baksnodamas pirštu link šoninio teisėjo, tačiau aikštės teisėjas savo nuomonės nekeičia. Akivaizdi ir sąmoninga klaida.

Nesakau, kad teisėjas šiandien nužudė Sūduvą. To tikrai nebuvo, nes Sūduva nesukūrė jokių situacijų, kuriose teisėjo klaida ar sąmoningas kenkimas galėjo nulemti rungtynių baigtį. Dauguma diskutuotinų situacijų vyko toli nuo REO vartų. Tačiau tokios situacijos, kaip antroji mano aprašyta darė vieną dalyką – degino rungtynių laiką ir taip tarnavo būtent REO tikslams. Drįsčiau teigti, kad tokiais miglotais ir diskutuotinais sprendimais, teisėjas REO padovanojo kokias 10 minučių rungtynių laiko. O tai jau yra šis tas.

Kas bus toliau? Sunku pasakyti. Panašu, kad Sūduva įgriuvo į kažkokią nesėkmių balą. Ėmė šlubuoti žaidimas, ėmė pavesti žaidėjų psichologija. Jei anksčiau Sūduva mušė krūvas įvarčių, išnaudodama didelę dalį sukurtų progų, dabar nesiseka net ir šis dalykas. Po kiekvienų rungtynių galime gūžčioti pečiais prisimindami tuos taškus, kuriuose tokia komanda kaip Sūduva tiesiog privalėdavo mušti įvarčius. Rungtynių su Ekranu laukti neramu, tačiau trauktis ir vėl nėra kur. Todėl, sakyčiau, komandai per tas kelias likusias dienas reikia ne laistyti prakaitą treniruočiu metu lošiant futbolą, o pasidaryti kokį tymbildingą, kad bent jau psichologiški žaidėjai atsigautų.

Laukiam: Sūduva – REO

I rato finišas. Štai ir prasukom vieną čempionato ratą. O finišuojam su viena paslaptingesnių lygos komandų. Tiesa, paslaptys nėra tiesiogiai susiję su futbolu, tai jomis mes šį kartą ir nesidomėsim. Tuo tarpu apie varžovų žaidimą šiais metais galima kaip niekad daug sužinoti, nes futbolo.tv kol kas be mažiausių trikdžių pateikia video medžiagą apie kiekvienas šio sezono rungtynes.

Į pirmo rato finišą abi komandos išeina skirtingose pozicijose ir kitokius klausimus spręsdamos. Štai REO, manau, galėtų džiaugtis visai padoriu debiutu A lygoje – nepaisant to, kad taškų surinkta nedaug ir komandos vieta lentelėje kol kas ne pati smagiausia. Tačiau – faktas – šis klubas netapo A lygos senbuvių patrankų mėsa. Žaidė pakankamai gerai, nė karto nepralaimėjo beviltiškai, praleisdavo mažai įvarčių, o ir patys mušė. Iš to, kaip pirmą ratą REO sužaidė galima daryti išvadą, kad šis klubas laisvai gali taikyti į lygos vidutiniokų grupę ir, esu tikras, sezono pabaigoje tikrai nebus toje vietoje, kurioje yra šiuo metu. Daugelį rungtynių jie žaidė „ant lygiųjų ribos“, o koją ko gero dažniausiai pakišdavo patirties trūkumas aukščiausio lygio (Lietuvos mastu, be abejo) rungtynėse ir jaudulys, kartais neleisdavęs priimti efektyviausių sprendimų (kad ir tas juokingas išėjimas prieš Rapalį rungtynėse su Žalgiriu, kai vietoje smūgio kamuolys buvo perduotas sudėtingesnėje padėtyje esančiam kolegai). Trumpai tariant, REO stovykloje nuotaikos turėtų būti visai neblogos.

Tuo tarpu Sūduva, nors ir yra lentelės viršūnėje, pastarosiomis savaitėmis sprendžia rimtesnes prolemas. Po gražaus čempionato starto, komanda stabtelėjo ir pastaruoju metu dažniau pralaimi (ne tik tiesiogine, bet ir simboline prasme), nei laimi. Todėl Sūduva kol kas turi kitokią misiją – taip suderinti savo pabūklus, kad tolesnės sezono kovos tiesiau vestų link rimtesnių tikslų. Tik štai treniruotėms laiko niekas nesuteiks. Rungtynės seka rungtynes ir kiekvienose jų atsipalaiduoti nėra jokios galimybės. Laimėti reikia viską iš eilės, kiekvieno taško reikšmė didžiulė – tiek neatsiliekant nuo Ekrano su Žalgiriu, tiek mėginant atsiplėšti nuo vidutiniokų, kurie labiau lipa ant kulnų, negu buvo galima tikėtis.

REO Marijampolės manieže

REO – gerai pakaustytas debiutantas. REO komanda – junginys iš būrio žmonių, kurių pavardes A lygoje girdime pirmą kartą ir iš kelių gerai pažįstamų veteranų. Sprendimas visai neblogas – turėti žmones, kurie yra nusiteikę pasidraskyti ir pranešti apie save pasauliui kartu su senais vilkais, kurie suteiktų bendram komandos vaizdui solidumo.

Galim tik pasidžiaugt, kad šių metų čempionatas – kaip niekad nenuspėjamas. Štai praėjo pirmas ratas ir mes jau suvokiame, kad bet kuri komanda lygos lyderiams gali įkasti. Ne išimtis ir REO. Sūduvai laimėti ir vėl būtina, tačiau lengvos šios rungtynės tikrai nebus.

REO yra dar viena komanda, kur žaidžia „nuo gynybos“. Ir tai daro visai neblogai. Jie grūdasi aplink savo baudos aikštelę, kurioje visai padoriai rankiojasi aukštus kamuolius ir labai intensyviai spaudžia priešininką maždaug nuo savo aikštės pusės vidurio. Nori nenori, prieš tokią komandą tenka lošt sudėtingą, lėtą pozicinį žaidimą. O kai priešininko gynėjai pernelyg įsijaučia į aikštės persvarą ir pernelyg toli atsitraukia nuo savo vartų, REO staiga surengia kontrataką ir pelno įvartį. Sakyčiau, kontratakų meną ši komanda taip pat puikiai išmokusi. Kamuoliai pakankamai tiksliai siunčiami iš savo pusės į priešininkų pusę, puolantieji juda labai greitai ir dažnai tiesiog dėl to, kad lenkia greičiu, atsiduria smūgiams patogiose pozicijose. Taip REO mušė Žalgiriui, panašiai REO laimėjo prieš Šiaulius. Tiesa, Šiaulių atveju, praktiškai visi REO įvarčiai krito po totaliai beviltiško šiauliečių gynėjų žaidimo. Tik tai niekam nerūpi – Vilniaus komandos žaidėjai tose situacijose buvo už savo priešininkus visa galva pranašesni.

Trumpai tariant, REO yra gan rimta žudymo mašina. Prasibrauti link jų vartų sudėtinga, o kontratakos pavojus nuolat tvyro ore. Nereikia pamiršti ir to, kad patirties A lygoje stoką REO puikiai kompensuoja užsidegimu ir noru laimėti. Lygų debiutantai labai dažnai panašia emocija lošia pirmuosius sezonus, o futbole kartais vien tokios emocijos pakanka, kad palūžtų žymiai stipresni varžovai.

Siūlyčiau atkreipti dėmesį, kaip į REO vartus mušė įvarčius Šiauliai, Žalgiris ir Ekranas paskutinėse šios komandos rungtynėse. REO, žaisdama su tomis komandomis praleido 4 įvarčius ir nė vienas iš jų nebuvo įmuštas įprastinės pozicinės atakos metu, po normalios kombinacijos. Šiauliai mušė po baudos smūgio. Žalgirio pirmas įvartis buvo po tokios pusiau greitos atakos, kuri nutiko nutraukus REO puolimą ir jų gynybai nespėjus grįžt. Ten buvo žaidžiama labai greitai ir vienu lietimu – Eliottas gavo iš krašto kamuolį į baudos aikštelę ir pramušė jo net nestabdydamas. Antrąjį įvartį Žalgiris pelnė po tolimo smūgio. Ekranas gi pirmą įvartį įritino po prie vartų kilusio chaoso, o antrasis krito po panašiai kaip Eliottas suveikusio Veličkos – tas gavo kamuolį ir mušė labai staigiai, taip staigiai, kad niekas prie jo nespėjo prišokt. Taigi, nė viena iš šių komandų neįveikė REO gynybos įprastinėmis priemonėmis. Visiems teko elgtis nestandartiškai. Štai jums ir paprastas atsakymas, kaip reikia žaisti su šia komanda puolime.

Tikėkimės, tokių vaizdų kuo toliau, tuo bus mažiau

Sūduva – vis dar neatsigavęs feniksas. Sūduva vis dar blaškosi ir banguoja. Tai kyla, tai vėl krenta. Ir savo žaidimo niekaip nepačiumpa už uodegos. Kai atrodo, kad komanda jau grįžo į pergalių kelią, nutinka eilinis kluptelėjimas. O kad Sūduva šiemet gali lošti čempioniškai – mes jau matėme. Ir ne vieną kartą. Esmė – kaip tuos kartus paversti ištisomis rungtynėmis, o rungtynes po rungtynių – neblaškoma, galinga pergalės srove.

Taigi, sakyčiau, Sūduvai vis dar reikia tvarkyti ne kojas, o galvas. Kojos dirba visai neblogai, bet jos suveikia ir rezultatą duoda tik tada, kai galvos – švarios ir savimi pasitikinčios. Pasitikėjimo mūsų komandai dar trūksta. Sutinku, yra visokių aplinkybių. Yra neužtikrintai žaidžiantys vartininkai, kurie tarsi turi įtakos nestabiliam gynybos žaidimui. Yra ribotas atsarginių suolas. Yra nusteikimo klausimai – ypač lošiant su silpnesniu varžovu. Vienu tarpu net atrodė, kad Sūduva turi pirmo kėlinio kompleksą – nes po blankios pirmos rungtynių dalies, sekdavo puiki antroji.

Tad Sūduvai pirmiausia reikia susigrąžinti pasitikėjimą savo žmonėmis, savo jėgomis, savo žaidimu. Galų gale, Sūduvai reikia susigrąžinti futbolo malonumą, kurį komandą rodydavo pirmose sezono rungtynėse. Kai matėsi, kad žaidėjai mėgaujasi futbolu, stengiasi lošti ne tik efektyviai, bet ir gražiai. Juk pastaruoju metu netgi turime bėdų su tuo, su kuo jų tikrai nebuvo pirmose lygos rungtynėse – su progų realizacija. Net Ledesma ir tas palūžo ir pritapo prie lietuviškų abejonių, nes kitaip nei pašlijusiu pasitikėjimu nepavadinsi jo iššvaistytas progas kad ir paskutinėse rungtynėse su Žalgiriu.

REO svečių aikštės apranga.

Sūduvos iššūkis REO. Kaip lošia REO lyg ir aišku. O va ką daryti Sūduvai, kad pergalė šį kartą neišslystų iš rankų – klausimas rimtesnis.

Pirmiausia, sakyčiau, reikia atidžiai lošti gynyboje. Ypač kraštuose. O kadangi Sūduvos gynyba kraštuose šiais metais turi daug bėdų, spėju ir su REO ten bus karšta. Galų gale, reikia išlavinti žmonių mainymo schemas – juk jei gynėjas išlekia į puolimą, kažkas būtinai turi užimt jo vietą. Kol kas kartais atrodo, kad gynybos kraštuose žmonių apskritai nėra. Gan vaikiška problema, kuri tiesiog privalo būti išspręsta, jei komanda nori bent kiek sumažinti praleidžiamų įvarčių skaičių.

O va puolat būtina įvairovė, improvizacija ir greitis. Tik taip galima prakiurdyti REO vartus. Galbūt pavyktų ir tradiciniais būdais jėga įstumti kamuolį į vartus, kaip padarė Ekranas per paskutines LFF taurės rungtynes, tačiau šitaip žaidžian yra rizikos rungtynes baigti su nuliu. Kamuolį tarp žaidėjų reikia stumdyti greitai, jei tik yra proga – kontratakuoti, žaisti agresyviai aplink baudos aikštelę ir rinkti pražangas bei mušti iš toliau. Iš principo, jei Sūduva loš taip, kaip lošė LFF taurės rungtynes Marijampolėje – didelių bėdų lyg ir neturėtų būti.

Trumpai tariant – sėkmadienį ir vėl egzaminas. O paskui – dar galingesnis, nes pirmose antro turo rungtynėse Pavevėžy Sūduva loš su Ekranu.

Laukiam: LFF antrasis pusfinalis

Stadionas bus atidarytas! Ir galbūt šį kartą jis atrodys taip?

Mistika. Ką nors apčiuopiamesnio prognozuot šioms rungtynėms yra visiškai neįmanoma. Abi komandos kol kas lošia banguotai ir vis dar ieško savo futbolo formulės šiam sezonui. Žalgiris pralošė Ekranui, sužaidė lygiom su Šiauliai ir vos vos laimėjo prieš REO. Sūduva sunkiai laimėjo prieš Bangą, lengvai prieš Atlantą, užtat pralošė Kruojai. Sakyčiau, Žalgiris banguoja kiek sėkmingiau, tačiau kažin ar galima jam suteikti daugiau garantijų šio trečiadienio rungtynėms. Sūduva loš namie, kur šiemet visada laimi. Žalgiris gi, savo ruožtu, gan sunkiai lošia svečiuose. O kad tai, kad žaidžiama bus Marijampolės stadione tik dar labiau apsunkina prognozių galimybę. Taigi, vaizdelis labai vienodas ir kuri komanda eis į finalą pasigalynėti su Ekranu visiškai neaišku.

Pirmąsias pusfinalio rungtynes Sūduva pralaimėjo praleidusi kvailoką įvartį pirmam kėliny, o antrame žaidimą sėkmingai persverė savo naudai. Tačiau – tik žaidimą, nes rezultato persverti ar bent išlyginti nepavyko. Kaip bebūtų – vieno įvarčio skirtumas tokiose rungtynėse nieko nereiškia.

Vilnius: veidrodėli pasakyk, kas sostinėje gražiausias? Paskutines Žalgirio rungtynes kai kas vadino „derbiu“ ir iš paskutiniųjų bandė sukelti intrigą, tiesiogiai su futbolų nelabai susijusią. Žinia, šiedu klubau bendravo teismuose, tad buvo bandoma įteigti, kad profesionalūs futbolininkai kažkaip turėtų aikštėje į tuos faktus reaguoti. Abejoju, ar tai turėjo kokios nors įtakos pačiam žaidimui. Čia greičiau stebėtojams yra įdomu tikėti, kad šiomis rungtynėmis buvo nustatinėjama futbolo hierarchija Lietuvos sostinėje.

Didžiausią juoką iškrėtė REO treneris ir sovietinių laikų Žalgirio žaidėjas Statys Baranauskas, pasakodamas apie tai, kad „šitas naujas“ Žalgiris jam nieko nereiškia, nes su ankstesniuoju neturi nieko bendra. Panašių linksmuolių ėmė rastis ir futbolo portaluose – šie bandė pasakoti apie tai, kad kažkokie mistiniai Vilniaus futbolo veteranai jau pasirinko REO, kaip futbolo tradicijų sostinėje tesėją.

Šnekos šnekomis, tačiau Baranausko šališkumas yra apgailėtinas. Kad ir kaip besuktum, vis viena yra sunku rasti bent vieną tašką, kuriame REO turi kokį nors fundamentalų ryšį su legendiniu Žalgiriu. Nekalbant jau apie tai, kad tas ryšys gali būti kaip nors stipresnis, nei dabartinio Žalgirio. Neslepiu – man Žalgiris yra viena komanda – ir šiandieninė, ir anų laikų.

Žaidėjai, kažkada sovietiniame Žalgiryje lošę ar stadionas, kuriame viena ar kita komanda lošia šiandien šiai diskusijai neturi jokios reikšmės. Tas pats Baranauskas kaip vėjas mynė iš Žalgirio ir tapo legionieriumi, kai tik tas atsisakė lošti Sovietų čempionate. Paprastai tariant, jis Žalgirio istorijoje svarbus tiek pat, kiek ir bet kuris kitas šiame klube lošęs žaidėjas. Tai yra profesionalo ir darbovietės santykis.

Futbole taip jau yra. Ne žaidėjai, ne treneriai ir ne savininkai užtikrina komandų istorijas. Jie ateina ir išeina. Kai kurie sėda į kalėjimus. Tačiau daugumai jų komanda – tik tarpinė stotelė. Darbovietė. Verslo planas. Atėjau, padirbau ir einu toliau. Vieninteliai žmonės, kuriems klubas yra gyvenimo projektas yra gerbėjai. Kai kurie Pietų IV veikėjai su Žalgiriu yra praleidę daugiau metų nei bet koks šios komandos žaidėjas. Ir šioje srityje jokie pokyčiai nenusimato. Pietų IV ir toliau bus su Žalgiriu. Kad ir kas jame žaistų, kad ir kam ši komanda priklausytų, kad ir kokioje lygoje ji loštų. Ir patys matėme – jeigu komandai iškils grėsmė, tie patys Pietų IV vyriokai pasistengs tą grėsmę neutralizuoti.

Todėl bent jau man pasakyti, kur yra tikrasis Žalgiris nėra sunku. Žalgiris yra ta komanda, kurios rungtynėse savo giesmes gieda Pietų IV. Tai yra pats tikriausias, pats geriausias kriterijus. Šio kriterijaus nepanaikina jokie biurokratiniai niuansai, jokie teismai.

O štai REO dar teks pavargti, kol bus įrodytas šio projekto rimtumas ir ilgaamžiškumas. Matėme mes Vilniuje tų klubų. Kurie ateidavo garsiai grąsindami Čempionų lygą laimėti, o po keleto metų iškeliaudavo anapilin. Nenorėdamas sumenkinti visai smagiai šiandien lošiančios komandos žaidėjų, aš vis tik manau, kad daugiau šansų išlikti turi koks Granitas ar Polonija nei REO. Vien dėl to, kad aniedu klubai turi aiškias bendruomenes, kurių interesus futbole atstovauja. REO kol kas neatstovauja niekam.

O gal mūsų stadionas galėtų atrodyti štai taip?

Marijampolė – Suvalkijos futbolo sostinė. Ačiū dievui, mums tokios diskusijos ir tokios problemos negresia. Sūduvai nieks negrąsina atimti vardo. Ir konkurencinių komandų mieste taip pat kol kas nėra. Mes galim kalbėt apie futbolą, apie žaidėjus ir apie trenerius.

Po pralaimėjimo Kruojai ir vėl pasigirdo klasikinis choras tų, kurie norėtų „mesti lauk trenerį“. Deja, neteko matyti tokių, kurie kartu dar ir pasiūlytų kokį naują komandos vadą. Arba – bent jau šiandieninių Sūduvos problemų sprendimo būdą. O galėtų. Galėtų štai taip pasakyti: „bičiuliai, aš pažįstu tokį trenerį. Jis kaip sykis dabar treniruoja stiprią Vokietijos (ar Ispanijos, ar Anglijos, ar Prancūzijos ir t.t.) aukščiausios lygos komandą. Jis mielai mestų savo šiandieninį darbą ir persikeltų gyventi į Marijampolę“. Aišku, būtų apskritai tobula, jei tas siūlytojas dar pasisiūlytų tam garsiam treneriui ir atlyginimą sumokėti. Nes, bijau, kitaip teks išleisti visą Sūduvos biudžetą. Žodžiu, trenerio klausimą galim drąsiai palikt ramybėje. Neturi jis perspektyvos.

Pakalbėkim apie Sūduvos sezono pradžią. O tos pradžios esminė savybė ko gero ir yra ta, kad komanda lošia labai banguotai. Čia sulošia puikias rungtynes, čia atrodo kaip savo šešėlis. Kad Sūduva lošti moka ir moka žymiai geriau nei ankstesniais sezonais – akivaizdu. Visi tai matėme. Ir ne vieną kartą. Tik – va – kaip padaryti, kad puikusis žaidimas kartotųsi kiekvienose rungtynėse, o nebūtų tik Dievo įsikišimo lemtas trumpalaikis pagerėjimas?

Štai tokia yra šiandien Sūduvos trenerių ir žaidėjų misija. Sustyguoti sudėtį, suderinti žaidėjų veiksmus, atrasti daugiau lyderių, kad neturint įkvėpimo vienam, čia pat atsirastų ir kitas. Lygiai taip pat svarbu, kad komanda visada rastų savyje jėgų pakilti, jeigu rungtynių metu nutinka koks nors neplanuotas trikdis – raudona kortelė, trauma ar nelauktas įvartis.

Nors prieš šį sezoną Sūduvoje neatsirado būrio naujų žaidėjų, tačiau naujokų įtaka bendram žaidimo planui pernelyg didelė, kad būtų lengva sukurti šio sezono komandos modelį. Štai turime vartininkus, kuriems dar reikia įrodyti savo sugebėjimus lošti medalių siekiančioje komandoje. O kad vartininkas nėra šimtaprocentinis, kiečiau turi lošti gynyba. Ledesma komandoje atsirado labai vėlai ir nepakankamai sezonui pasirengęs, tačiau šis brazilas yra tokio lygio žaidėjas, kad – nori nenori – žaidimą teko perkonstruoti taip, kad jis suktųsi aplink jį.

Štai tokia padėtis mūsų komandoje. Panikuoti dar tikrai nėra reikalo, tačiau pamažu sezonas artėja link tos stadijos, kai bus vis daugiau lemiamų rungtynių. Šio trečiadienio žaidimas su Žalgiriu – pirmasis toks atvejis. Šį kartą trauktis jau nebėra kur – nesvarbu kaip, nesvarbu gražiai ar nuobodžiai žaidžiant, bet laimėti šį kartą privaloma.

Trečiadienio trileris: Misija įmanoma. Kitas pusfinalis yra aiškus. REO turi dviejų įvarčių minusą ir, turint omeny, įtemptą pastarųjų savaičių grafiką, kažin ar eikvos maksimaliai jėgas tam, kad pramuštų galva sieną. Nepaisant to, kad būtent REO yra tas vienintelis klubas, kuriam į finalą prasibrauti yra naudingiausia visom prasmėm. Tačiau turėtų įvykti stebuklas, kad Ekranas namuose sugebėtų sužaisti taip, kad praloštų naujam Vilniaus klubui 2-3 įvarčių skirtumu.

Tad visų akys kryps į Marijampolę, kurioje ir vyks ko gero įdomiausia sezono pradžios dvikova. Ir čia nebus minčių apie jėgų taupymą. Tiesiog stiprieji lygos klubai jau turi savo dvikovų istoriją, savas sąskaitas ir ambicijas. Esu tikras, kad abi komandos eis į aikštę galvodamos tik apie pergalę ir jos sieks negailėdami nei jėgų, nei priešininkų. Tai yra vienas iš tų ne tokių dažnų atvejų mūsų futbole, kai žaidėjai pamiršta esą profesionalai, dirbantys savo darbą. Dėl to tokiose rungtynėse visada būna aistrų, pasistumdymų ir tikro futbolo, kuris lošiamas ne dėl pinigų ar grožio, o dėl pergalės ir garbės.

Koks galėtų būti Sūduvos planas šioms rungtynėms? Turint omeny abiejų komandų pastarųjų savaičių bangas – gal ir nelengva būtų atsakyt. Ko gero abi komandos sprendžia daug vidinės sveikatos klausimų ir šios rungtynės taps egzaminu, kuris parodys ką gero joms pavyko nuveikt per kelias dienas. Tačiau, nepaisant dilemų, kurios Sūduvą užgriuvo po beviltiško pralaimėjimo prieš Kruoją, trečiadienio rungtynių planas, sakyčiau, yra gana aiškus.

Paklauskime. O kokį gi futbolą šiais metais lošia Žalgiris? Jų treneris prieš sezoną pasakojo apie tai (jei teisingai pamenu), kad planuoja komandai greitą, atakuojantį žaidimą. Sakyčiau – kaip tarė, taip ir padarė. Žalgiris šiemet mėgsta žaisti greitai ir labai mėgsta pulti. Kitas klausimas. O koks priešininko žaidimas patinka Žalgiriui? Šį kartą atsakymas paradoksalus, tačiau teisingas. Žalgiris labai mėgsta, kai ir priešininkas puola. Taigi, peršasi labai logiška išvada. Labiausiai šiais metais Žalgiris nemyli kietai ir gausiai besiginančių komandų.

Nieko nuostabaus. Žalgirio puolimas pagrįstas greitu ir tolimu kamuolio vaikščiojimu iš krašto į kraštą ir iš centro į puolimą. Komanda stengiasi kamuolio centre neužlaikyti, nebaksnoti, o kuo greičiau jį permesti krašte puolantiems saugams. Tie, lygiai taip pat greitai, maitina iš kraštų kamuoliais į baudos aikštelę lekiančius kolegas. Kitas dažnas Žalgirio fintas – gan erdvių sienelių sistema, kai po kelių perdavimų vienas iš žaidėjų įvedamas į baudos aikštelę ir jau tada arba muša, arba meta kamuolį link vartininko aikštelės.

Iš principo, Žalgirio puolimas nors ir galingas, tačiau paprastas, pagrįstas klasikiniais šiuolaikinio futbolo elementas. Ir esmė čia – greitis bei individualūs kai kurių personų pranašumai prieš tipiškus A lygos gynėjus (lėtokai judančius ir lėtokai galvojančius). Tačiau fundamentaliausia Žalgirio puolimo sąlyga – suveikti taip greitai, kad priešininkas nespėtų gynybon sugrįžti ir kad jo baudos aikštelėje būtų kuo daugiau erdvės.

Štai čia galim grįžti prie aukščiau minėto paradokso. Tokios sąlygos randasi tik tuomet, kai ir priešininkas bando žaist panašų futbolą – drąsiai ir gausiom pajėgom lenda į puolimą, manydamas, kad nuo Žalgirio apsigins taip, kaip ginasi nuo kitų A lygos komandų. Deja, sugaudyti Žalgirio puolėjus yra sudėtinga – juk toks Eliottas gali ir apeiti, ir aplenkti, ir pasistumdyti, mušti ir galva, ir efektyviai smūgiuoti iš toliau.

Sakyčiau, kad A lygos rungtynėse Sūduva ir pasimovė ant šio iešmo. Nieko nuostabaus – juk Sūduva iš esmės bando lošti panašų futbolą. Gal kiek labiau rafinuotą, kombinacinį, ne tokį greitą – tačiau tokį, kuriame puolimas yra „geriausia gynyba“. Atrosios rungynėse (LFF taurės) jau klostėsi pagal kitą scenarijų. Ten pirmam kėlinyje Sūduva dar leido Žalgiriui žaisti savo futbolą, o antrame kėlinyje – gerokai jį prispaudė.

Taigi, planas štai koks. Pirmiausia – gynyba, o tik tada – puolimas. Ir tuo reikia užsiimt nuo pirmų rungtynių minučių. Nes paskutinį kartą Sūduva iššvaistė pirmą kėlinį, o antrame tiesiog pritrūko laiko rezultatui pasiekti.

Gynybinio futbolo prieš Žalgirį nereikia bijoti. Nes tai yra priemonė, kuri gali išmušti tą komandą iš sau įprasto žaidimo ritmo. Kadangi jų žaidimas smarkiai priklauso nuo perdavimų iš aikštės centro – reikia maksimaliai spausti būtent čia. Neleisti centro žaidėjams kvėpuoti, laisviems priimti kamuolį ir perdavinėti jį gerai matant situaciją aikštėje. Čia netgi pateisinamos švelnios pražangos, kurios ataką stabdo, tačiau link geltonos kortelės netraukia (juk aikštės vidurys, galų gale). Tos kelios sekundės leidžia visiems parbėgti į gynybą. Tuo pačiu gynėjai privalo žaisti protingai ir daugiau stebėti, nei lakstyti. Mat kamuoliai priekin dažnai metama ne į kojas, o „į plotą“ – tad jei teisingai puolėjo judėjimą nuspėsi, kamuolį perimsi lengvai ir nepervargdamas. Tuo tarpu savo baudos aikštelėje, ypač po kampinių ir baudos smūgių, būtina lošti agresyviai ir energingai – tam, kad galva gerai lošiantys Žalgirio žaidėjai arba galimybės smūgiui negautų ar muštų iš nepatogių padėčių (kas yra praktiškai tas pats). Iš esmės Sūduva visa tai darė per pirmųjų taurės rungtynių antrą kėlinį ir Žalgiris buvo užrakintas savo aikštės pusėje.

Jiems sunkiai sekėsi tvarkytis aikštės centre, o savo baudos aikštelėje Sūduvos žaidėjų visada buvo daugiau ir jie buvo greitesni. Štai tuomet Žalgiris ima nervintis ir klysti. Jam nelabai sekasi „deginti“ laiką spardant kamuolį savo aikštės pusėje, o ir gynyboje ši komanda taip pat lošia toli gražu ne taip efektyviai kaip puolime. Užtenka pažiūrėt paskutinių Žalgirio rungtynių su REO santrauką, kad pamatytum, kiek Žalgirio gynėjai klydo ir nespėjo paskui lygos debiutantų puolimą. Aš nebijočiau net jei Žalgiris šiam trečiadieniui pats paruoštų gynybinio stiliaus futbolą ir bandytų saugoti turimą persvarą, o ne dar labiau ją padidinti. Toks žaidimas tiesiog prieštarauja šių metų Žalgirio įpročiams, todėl būtų sunku tikėtis, kad racionalų gynybinį futbolą jie turėtų kantrybės atlikti taip, kaip tai daro kad ir ta pati Kruoja.

Taip jis tikrai atrodys - rungtynės baigsis visiškoje tamsoje.

Gyvenimas kviečia teoriją į dvikovą ir ją laimi. Visa tai yra šnekos. Tokie teoriniai pasvarstymai, kurie dėstomi lyg kokiame astrologijos seanse. Įdomu būtų užsukti į kiekvienos komandos susibūrimus ir bent puse ausies paklausyti, ką žaidėjams porina treneriai. Tačiau mes tokios privilegijos neturime. O visi teoriniai pasvarstymai tokie ir yra – jie numato tam tikras galimybes, tačiau negarantuoja, kad realus gyvenimas būtent taip ir klostysis. Ir gerai. Jei būtų kitaip – būtų neįdomu eiti į stadionus.