Posts Tagged 'Rino Lavezzini'

Laukiam: Sūduva – Šiauliai

2013-15

Taip, su čempionato startu, panašu, buvo paskubėta – sniegas ir minusinė temperatūra su futbolu sunkiai draugauja. Nelabai aiškus ir kitas dalykas – kodėl jau nuo antro turo reik pradėt lošt vidury savaitės? Ar skubama, kad vasarą ir vėl būtų galima mėnesio pertraukas daryt?

Sūduvai vėlesnė sezono pradžia taip pat būtų buvęs išganymas – pirmame ture pamatėme, jog be traumuotų Ledesmos, Chveduko, Urbos ir Šoblinsko Sūduvos mašinos ratai sukasi labai sunkiai. Tai yra geras šansas visoms komandoms, kurios laukia žaidimo su Sūduva artimiausiomis savaitėmis, o pagrindinis mūsų komandos tikslas bus per tą laiką prarasti kaip įmanoma mažiau taškų.

Deja, teisinti prastą komandos išvaizdą rungtynėse su pakankamai vidutiniškai atrodančiu Atlantu vien pagrindinių žaidėjų trūkumu nederėtų. Dauguma traumuotųjų buvo traumuoti jau kurį laiką. Todėl ir buvo keista startinėje šeštadienio sudėtyje matyti kitus žmones, nei buvo bandyti paskutinėse draugiškose rungtynėse. Logiškai galvojant, jos ir turėjo būti skirtos tam, kad treneris galėtų surasti optimalų žaidimą čempionato pradžiai.

Labiausiai rungtynėse su Atlantu man pritrūko racionalumo ir aiškaus žaidimo plano, kuris efektyviausiai išnaudotų turimus resursus ir trumpiausiu keliu leistų pasiekti teigiamo rezultato. Racionalumas, funkciškumas – niekada nebuvo Sūduvos žaidimo savybė, tačiau treneris, šiais metais gavęs gerokai silpnesnę sudėtį, turėtų labiau galvoti apie rezultatą, o ne apie gražų žaidimą. Atlantas nieko stebuklingo neparodė, tačiau keletą elementarių dalykų atliko pakankamai švariai. Jie gan sėkmingai žaidė “sieneles” ir labai efektyviai smulkiomis pražangomis stabdydavo Sūduvos atakas dar mūsų aikštės pusėje. To visiškai pakako. Tiesa, rungtynių pabaigoje ir Atlantas gynyboje keletą kartų sodriai suklydo, tačiau Sūduva nesugebėjo tomis dovanėlėmis pasinaudoti.

2013-16

Tuo tarpu Sūduvos didžioji bėda buvo ta, kad nė viena iš grandžių (išskyrus vartininką) nesužaidė gerai. Gal dėl to ir nebuvo aišku, kokį planą šioms rungtynėms komandai išrašė treneris. Sūduva nežaidė aiškiai išreikšto gynybinio futbolo – kas būtų visai natūralu, turint omeny sudėties problemas. Sūduva daugiau gynėsi, tačiau tik dėl to, kad Atlantas buvo galingesnis. Tačiau sąmoningai aikštės Sūduva Atlantui taip pat neatiduodavo – kas vėlgi būtų natūralu, turint labai silpną vidurio liniją. Sąmoningai atsitraukus prie savo vartų, būtų link jų patraukti ir Atlanto saugai bei gynėjai – o tai būtų atvėrę didesnius plotus Sūduvos priekiniams žaidėjams. Visi pastarieji (išskyrus gal tik Valskį) yra maži, greiti, tačiau stokoja technikos, leidžiančios apeiti po keletą priešininkų. Kamuoliai į tuščią plotą būtų žymiai naudingesnis, nei tie, kurie būdavo metami į kovą. Nei Baranovskis, nei Xin, nei Kdouh nėra pajėgus susitvarkyti su keliais priešininkais (tiesą pasakius, legionieriams elementariausiai trūksta kilogramų), o bėgti greičiau už aukštus ir sunkius gynėjus galėtų.

Neramu buvo žiūrėti ir į Dariaus Gvildžio sudėties perstumdymus rungtynių metu. Matėm, kaip Basič keitėsi vietomis su Valskiu ar Baranovskis su Xin. Jau nekalbant apie tai, kad Radžius yra pastumtas į saugų liniją (maždaug ten, kur anksčiau lošė Leimonas, dabar pastatytas vidurio gynėju). Kad Sūduvos treneris mėgsta tokius eskperimentus visi žinome. Mirsim nepamiršim Povilo Lukšio, pastatyto į krašto gynėjo poziciją. Tačiau mano giliu įsitikinimu tokios rokiruotės naudos gali duoti tik ypatingais, išskirtiniais atvejais – kai kitaip neįmanoma (raudona kortelė) arba kai žaidėjai yra tokio aukšto lygio, kad gali improvizuoti įvairiuose aikštės taškuose. Tačiau būkime sąžiningi – Lietuvoje žaidžiantys futbolininkai nėra aukščiausio lygio profai. Todėl aiškios ir gerai treniruotėse išmoktos sistemos bei stabilios žaidėjų pozicijos mūsuose visada duoda geresnį rezultatą nei laukinės improvizacijos. O kai sudėties eksperimentai prasideda jokios žaidimo sistemos apskritai nesukūrus – komanda pavirsta chaosu. Ir stebėtis tuo nereikėtų. Juk tokios yra sėkmingos improvizacijos sąlygos ne tik futbole, bet ir bet kurioje kitoje gyvenimo srityje. Improvizuoti sekasi tik tuomet, kai idealiai moki taisykles. Jei to nėra – improvizacija tampa mėgėjiškumo sinonimu.

Taip, apie trenerį šiais metais ir vėl teks kalbėti labai daug. Treneris futbole visuomet yra labai svarbus, tačiau kai komanda tampa silpnesnė, trenerio įtaka galutiniam rezultatui tampa dar didesnė. Sūduvos santykiai su treneriais visais laikais buvo sudėtingi. Atvirai pasakius, pamenu tik pora žmonių, kurie šią komandą buvo įstatę į aiškesnį kelią. Keliskart Sūduvą treniravęs Algimantas Gabrys ir italas Rino Lavezzini, 2004 metais iškrapštęs mūsų komandą iš paskutinės lentelės vietos. Visi kiti treneriai labai greitai ir lengvai tapdavo “aplinkybių įkaitais” ir komandą palikdavo ne savo noru. Apie tokių santykių priežastis dabar diskutuoti neverta. Juolab, kad ir šnekėta apie tai ne vieną kartą. Nepaisant visų įmanomų priežasčių – mes juk norime tik vieno. Kad komanda pagaliau įgautų aiškesnį veidą ir sugebėtų maksimaliai išnaudoti savo potencialą. Tikuosi, kad šiais metais bus galima tikėtis ryškesnių žingsnių šia likme. Tuo tarpu aš pats sau pažadėjau šį sezoną mažiau kritikuoti ir daugiau ieškoti pozityvių dalykų. Matysim, ar pažadą pavyks ištesėti.

Prognozuoti rungtynių su Šiauliais rezultatą sudėtinga. Akivaizdu, kad ir Šiauliai tapo silpnesnė komanda, nei buvo pernai. Tačiau net ir tokiu atveju Šiauliai vis viena išlieka tų komandų grupėje, kurios kaposis dėl trečios vietos. Tad nors sezono pradžioje visuomet laisviau žvelgi į prarandamus taškus (“nes viskas dar priešakyje”), taškai išbarstyti su artimiausiais konkurentais gali gerokai atsirūgti. Tad lauksiu, kad Sūduvos treneris prieš rungtynes pašnekėtų ne tik apie darbą, kuris dar laukia su sava komanda, ne tik apie tai, koks pavojingas ir stiprus yra varžovas, bet ir apie būtinybę bei nusiteikimą pasiimti tris taškus.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1 186 581 hits