Posts Tagged 'Šiauliai'

30: ŠIAULIAI 2:4 SŪDUVA

2014-154

Įdomiai šios varžybos prasidėjo ir labai įdomiai vyko.

Visų pirma, Sūduvai ir mums optimizmo pridėjo eilinė šios sezono dalies “sensacija” – Kruoja, kuri dar neseniai ėmė visus iš eilės, pralaimėjo tai komandai, kuriai pralaimėti kol kas sugebėjo tik Banga. Nemačiau Kruojos žaidimo prieš Dainavą, tačiau vertinant visas aplinkybes, tik gandai apie finansines problemas Kruojoje tokį rezultatą galėtų paaiškinti. Kad ir kokios bebūtų priežastys – Sūduvai šie trys taškai buvo puiki dovana.

O tada Sūduva sugebėjo praleisti ko gero ankstyviausią įvartį šiame sezone. Sūduvos įvartis – klasikinė klaidos aikštės viduryje pasekmė. Nevykęs perdavimas – ir atkirsta beveik visa į priekį jau judėjusi Sūduvos gynyba. Turint omeny, kad Šiaulių puolime lošia toks žaidėjas kaip Tokičius, panašios situacijos šiai komandai yra tiesiog idealios. Galbūt Sūduvos gynėjai ir nepasirodė iš gerosios pusės, tačiau jie iš esmės buvo besivejančių vaidmenyje. Sūduvai prireikė maždaug trijų minučių, kad rezultatas būtų išlygintas. O tada rungtynės prasidėjo iš naujo.

Deja, maždaug po 15 minučių reikalai ir vėl sugrįžo į tą patį tašką. Tik šį kartą žvėrišką minusą gauna Sūduvos gynėjai, ypač vidurio. Taip, gali priekaištaut ir saugams, kurie leido laisvam Šiaulių žaidėjui atiduoti perdavimą link vartų, tačiau Sūduvos gynėjų prie Tokičiaus tiesiog nebuvo. O toks žaidėjas kaip Tokičius tokias progas paprastai išnaudoja.

Tiesą pasakius, Sūduva iki tol tiesiog žaidė su likimu – taip smarkiai norėjo Šiauliams mušti įvarčius, kad gynybą praktikavo labai atsainiai. Sūduvos žaidėjai nepasimokė iš pirmo praleisto įvarčio situacijos ir aikštės viduryje lošė gan pavojingai – vis mėgindavo pademonstruoti individualios technikos sugebėjimus, kurie karts nuo karto pasibaigdavo panašiomis Šiaulių atakomis į tą, po kurios Tokičius mušė pirmą įvartį.

Sūduvos taktika buvo teisinga. Mūsiškiai stengėsi lošti labai greitai ir siųsdami gausias pajėgas priekin. Panašiu stiliumi Šiauliai buvo paguldyti ant menčių antro rato rungtynėse. Šiandien toks žaidimas buvo prasmingas ir dėl to, kad Šiauliai LFF taurės rungtynes lošė viena diena vėliau nei Sūduva ir tos rungtynės buvo žymiai sunkesnės, nei Sūduvos žaidimas su MRU. Vadinasi, buvo galima tikėtis, kad Šiauliams jėgų truks ir juos bus galima tiesiog apibėgt.

Deja, reikalai mūsų komandai klostėsi ne taip, kaip buvo galima tikėtis. Priežastys buvo trys. Viena, rungtynių pradžioje Šiauliai atrodė pakankamai energingi. Antra, toks futbolas Šiauliams visai tinka – matosi, kad staigus perėjimas į ataką čia yra vienas iš esminių žaidimo elementų. Trečias faktorius – pačios Sūduvos veiksmai puolime. Nors mūsiškiai ir stengėsi lošti labai greitai, tačiau kėlinio viduryje kažodėl atsisakė kombinacinio futbolo ir ėmė link Šiaulių vartų svaidyti balionus. Kaip ir galima buvo tikėtis, ypatingų pavojų prie Šiaulių vartų po balionų nekildavo. Tačiau tokios atakos labai lengvai virsdavo Šiaulių kontratakomis – keli balioną, kažkas kala kamuolį toliau nuo vartų ir jei jis lekia pakankamai toli, nukrenta ten, kur Šiaulių puolėjų ir Sūduvos gynėjų pajėgos būna apylygės. Viskas, ką Sūduva sukūrė įdomesnio buvo sukurta kombinacinių atakų metu. Ir būtų sukurta dar daugiau, nei mūsiškiai būtų visiškai atsisakę balionų stiliaus.

Manau, visi į pertrauką išėjome dviprasiškų jausmų lydimi. Viena, Sūduva akivaizdžiai valdė žaidimą, sukūrė kokias 10 galimybių įvarčiui mušti, tačiau vis viena įmušė mažiau nei praleido. Tai, kad antro įvarčio įmušti per pirmą kėlinį nepavyko, turėjo neišvengiamai atsiliepti Sūduvos veiksmams antrame kėlinyje. Taigi, akivaizdi Sūduvos persvara ypatingos ramybės jausmo nesukūrė. Ir tapo labai įdomu, ką abiejų komandų treneriai sugalvos antro kėlinio pradžiai. Šiaulių žaidėjai kėlinio pabaigoje akivaizdžiai pavargo – vis dažniau ir dažniau mūsiškiai būdavo tiesiog greitesni. Tačiau Sūduvos žaidėjų sugebėjimas nepataikyti į vartus iš puikių padėčių (ypač šiuo klausimu pasižymėjo mūsų ispanas), vertė galvoti apie tai, kad šiandien Sūduva gali ir užbaigti lentynes dėl medalių. Toks jausmas buvo, kad Sūduva primiršo, jog dar neseniai Šiauliai sugebėjo lygiosiomis sužaisti ne su kuo kitu, o su Vilniaus Žalgiriu.

Antro kėlinio pradžia nieko gero mums nežadėjo. Sūduva spaudė, tačiau balioninės taktikos neatsisakė. Tai leido Šiauliams ne tik ramiai gintis, bet netgi neužsidaryti savoje aikštės pusėje. Per pirmas penkias antro kėlinio minutes tai buvo vienintelis viltį keliantis dalykas – Šiaulių energingas noras nežaisti gynybinio futbolo žaidino tikėjimą, kad Šiauliams jėgų vis tik nepakaks ir anksčiau ar vėliau prasidės rimtesnės klaidos.

Dar po penkių minučių Sūduvai tiesiog pasisekė. Po dviejų klasikiniu būdu nesėkmingų balionų (iš abiejų aikštės kraštų), kamuolys buvo atmuštas per metrą už baudos aikštelės visiškai laisvam stovinčiam Mariui Šoblinskui, kuris pagaliau mušė sėkmingai. Marių už tai galima tik pagirt – tai buvo gal trečias Šoblinsko bandymas kalti iš toli ir vis tik jam pavyko kolegoms įrodyti, kad tai yra efektyvesnė taktika už balionines atakas. Taigi, pusė darbo buvo padaryta gana greitai. Greiti įvarčiai antro kėlinio pradžioje neišvengiamai turi įtakos tolesnei rungtynių eigai. Dėl to tos kėlinio pradžios ir yra tokios reikšmingos.

Tačiau po antrojo Sūduvos įvarčio žaidimas pasikeitė mūsiškiams nelabai dėkingu būdu. Galbūt mūsiškiams vertėjo mažumą stabtelėti, persigrupuoti ir racionaliau siekti rezultato. Šiauliai po antro praleisto įvarčio gausiau atsitraukė atgal, o mūsiškiai toliau mėgino Šiaulius laužti greičiu, jėga ir balionų uraganais. Be abejo, toks buvo dėkingesnis Šiauliams. Kuo daugiau aikštėje chaoso, tuo didesnė tikimybė netyčia gauti galimybę kontratakai, po kurios rezultatas galėtų tapti tiesiog nepadorus. Vieną kartą, Šiauliams vis dar pirmaujant, iki tokios situacijos trūko Marytės plaukai. Sunku suvokti, kaip Šiaulių žaidėjais nesugebėjo perspirti kamuolio per vienintelį Sūduvos žaidėją. Juk net tikslumo toje situacijoje nereikėjo – kitame šone bėgo trys Šiaulių žaidėjai ir nė vieno iš mūsų komandos.

Ir vis tik Šiauliams jėgų nepakako. Galų gale Sūduvos spaudimas ėmė duoti savo vaisius. Iš pradžių Russo įmušė praktiškai identišką įvartį tam, kurį pats mušė pirmame kėlinyje. Ar tai buvo balionas? Ne, tai buvo geras, aštrus Radzinevičiaus perdavimas, su mintimi apie tai, kad Russo bėgs greičiau ir kamuolį gaus taip, kad beliks tik kurią nors kūno dalį pakišt. O paskui Šoblinskas su Grigaravičiumi parodė būdą, kuriuo Sūduva turėjo lošti visas šias rungtynes. Elemantari sienelė, atlikta netgi be ypatingo greičio, tačiau išvedanti žaidėją į tokią padėtį, kurios paprastai vadinamos šimtaprocentinėmis progomis. Likusi rungtynių dalis – formalumas, kurį abi komandos tvarkingai atliko.

Taigi, sveikiname Sūduvą su dar viena pergale, net jei buvo ji ne tokia lengva, kaip buvo galima tikėtis. Belieka pasikartoti – šiuo metu nesvarbu niekas, išskyrus pergales. Nesvarbu, kokiu būdu jos pasiekiant, nelabai svarbu žaidimo grožis ir kokybė. Svarbu – trys taškai. Taigi, Sūduva žengė dar vieną teisingą žingsnį. Kitas turas – bus žymiai sudėtingesnis, tačiau jis įvyks beveik po dviejų savaičių. Per tą laiką galėsim pasižiūrėti Lietuvos rinktinės žaidimų.

O jūs nepamirškite atiduoti savo balso geriausio Sūduvos žaidėjų rinkimuose.

21: SŪDUVA 2:0 ŠIAULIAI

2014-127Marijampolė perduoda linkėjimus ponams iš LFF. 

Pakankino mus šiandien Sūduva. Jei nekreiptum dėmesio į trisdešimtinį karštį, galėtum drąsiai šias rungtynes vertinti labai vidutiniškai. Pergalė buvo pasiekta – ir tai yra svarbiausia. Bet Sūduvos futbolo kokybė buvo labai prasta. Didžiąją rungtynių dalį Sūduva lošė su ugnimi – visi žinome, ką reiškia silpnesniam varžovui įmušti rungtynių pradžioje ir gyventi su tuo vienu įvarčių pernelyg to silpnesnio varžovo vartams negrąsinant. Per tai laiką galėjo nutikti visokių nesąmonių, kurios trapią persvarą būtų paleidusios dūmais. O tada būtų buvę žymiai sunkiau.

Tačiau kai matai žaidėjų veidus rungtynių pertraukėlių metu, labai priekaištauti sąžinė neleidžia. Panašios mintys kilo ir po rungtynių, kai iš tribūnos šešėlio visi patekom į tiesioginių saulės spindulių ataką. Oras ir LFF užsispyrimas nekoreguoti dėl to rungtynių laiko ir taip nelabai išvaizdų lietuvišką futbolą pavertė galutinai nuobodžiu. Ir tokio futbolo greičiausiai dar matysime nemažai. Pavyzdžiui, kitos Sūduvos rungtynės vyks tuo pačiu metu – šeštadienio vidudienį. Tad belieka džiaugtis trimis taškais.

2014-131Štai, pažiūrėkit, ir mūsų vartininkas krašto gynėju lošt galėtų. 

Aišku, yra dalykų, apie kuriuos galima kalbėti ir nepriklausomai nuo oro sąlygų. Karštis trukdė futbolininkams normaliai sugroti visas rungtynes. Tačiau kažin ar karštis lėmė tai, jog prieš ilgąją čempionato pertrauką kaip vienas organizmas veikusi komanda ir vėl aikštėje atrodė mažumą pasimetusi ir praradusi kontaktus bei kombinacijas, kurios mus anksčiau taip maloniai džiugindavo.

Per visas rungtynes Sūduva surengė kokias 2-3 padoresnes atakas. Po vienos iš jų buvo įmuštas antrasis įvartis. Tą kartą viskas buvo taip, kaip ir turi būti: keturi staigūs perdavimai vienu lietimu į plotą, tinkamai bei laiku skuodžiantys žaidėjai – ir štai jums, ponai, tobula kontrataka.

Deja, žymiai dažniau Sūduvos atakos baigdavosi labai jau netiksliais perdavimai arba antakius kilnoti skatinančiais žaidėjų nesusikalbėjimais. Kiek kartų mintis būdavo puiki, tačiau perdavimas būdavo atliekamas baudos smūgio jėga ir tas, kuriam toks galingas perdavimas būdavo skiriamas, tegalėdavo kamuolį akimis palydėti. Kiek kartų kamuolys būdavo metamas logiška kryptimi, tačiau tas, kuriam tas perdavimas būdavo skirtas, jo negaudavo, nes kažkodėl sustodavo ir minėta kryptimi nejudėdavo? Kiek kartų Sūduvos atakuotojai nuspręsdavo patys apsivedinėti pusę Šiaulių komandos vietoje to, kad paprasčiausiai numestų kamuolį šalia esančiam kolegai? Ir kiek kartų būdavo keliomis sekundėmis vėluojama perduoti kamuolį kertančiam į laisvą plotą futbolininkui taip užbaigiant ataką nuošale? Klausinėti galima dar daugiau. Kiek kartų buvo savo pusėje prarastas kamuolys mėginant jį perduoti už metro stovinčiam žmogui? Kiek kartų atgal atmetami kamuoliai kažkodėl atitekdavo Šiaulių futbolininkams? Pavojingo techninio broko šiandien buvo visose grandyse.

2014-128Mariaus Šoblinsko atsakymas tvarkaraščio autoriams.

Šiauliai tuo broku nepasinaudojo. Mat Šiauliai – nėra labai gera komanda. Broko Šiauliai pridirbo keliskart daugiau nei Sūduva. Nežibėjo nei puolime, nei gynyboje. Tačiau jei vietoje Šiaulių būtų buvęs Žalgiris arba kitą savaitę į Marijampolę atvažiuojantys Trakai, kažin ar Sūduvai būtų ir vėl pavykę savo vartus išsaugoti sausus.

Tiesą pasakius, kito turo rungtynėse ir parodys, iš kokio molio drėbta Sūduva pradeda kelionę link čempionato finišo. Trakai nebus akivaizdžiai stipresnis varžovas, su kuriuo būtų galima galvoti apie gynybinę taktiką. Tačiau tai nebus ir toks varžovas kaip Šiauliai – kai 4-5 žaidėjai gali laisvai negrįžti į gynybą, nes priešininkas vis viena užbaigia savo ataką netiksliu perdavimu.

Veikti Sūduvai dar yra ką. Tačiau kelių pastarųjų sezonų patirtis rodo, kad Sūduvos išsiderinimas po lygos pertraukų yra labiau lemtas ne pabirusio žaidimo ar užmirštų treniruočių schemų, o psichologijos. Komanda nustoja lošti be jokios aiškesnės priežasties. Sulošia keletą vidutiniškų rungtynių, o tada – nei iš šio, nei iš to – ir vėl pradeda žaisti gražų, intensyvų ir rezultatyvų futbolą. Tad mums belieka apsišarvuoti kantrybe ir laukti to stebuklingo momento, kai Sūduva tiesiog išeis į aikštę ir sukals bet kokio rango priešininką.

O juk esmė čia yra tame, kad negali žaidėjams priekaištauti dėl tinginystės, sanatorinio futbolo ar ugnies stokos. Net ir tokią karštą dieną visi stengiasi maksimaliai, plėšosi kaip už tėvynę. Tačiau kaip sykis dėl to ir skaudus tas gausus techninis brokas, kuris niekais verčia nuoširdžias žaidėjų pastangas. Ir šį kartą Šiaulius buvo galima nugalėti taip pat lengvai, kaip praeitą kartą Šiauliuose. Tačiau pasikankinti teko kaip reikiant.

2014-126Ilja Tsyvilko.

Šiandien, beje, gyvai galėjome pamatyti abu Sūduvos naujokus. Baltarusis gavo pirmas starto rungtynes, kurias galėjo sulošti iki galo, o ispanui šis šeštadienis tapo lietuviško debiuto diena.

Ir vienas, ir kitas man pasirodė visai neblogi. Akivaizdu, kad sugebėjimų lietuviškai lygai abu turi per akis. Ilja Tsyvilko savo baudos aikštelėje tvarkėsi visai gerai, o bent vieną kartą gelbėjo situacijoje, kuri laisvai galėjo baigtis įvarčiu. Sūduvos gynyba ir šį kartą nebuvo tobula, tačiau daugiau bėdų kildavo ne dėl naujoko, o dėl Snapkausko ar Bagdanavičiaus klaidelių.

Carlosas Martinezas laiko gavo mažiau, tačiau atsiskleisti taip pat spėjo. Akivaizdu, kad jis turi futbolo išsilavinimą, aukštesnį nei tas, kurį Lietuvoje gauna mūsų futbolininkai. Ispanas puikiai mato aikštę, gerai ir greitai skirsto kamuolius. Matosi, kad gali sužaisti nestandartiškai – tiek pats, tiek permesdamas kamuolius kolegoms. Ar iš tikro jis taps svarbiu komandos nariu parodys kelios artimiausios rungtynės. Vienintelis dalykas, kuris kėlė šiokį tokį nerimą, tai ledesmiškas ispano grįžimas namo priešininkui perėmus kamuolį. Turint omeny, kad jis žaidė tik pusę kėlinio, išskirtinai pasyvi gynyba kėlė klausimų. Galbūt ir dėl to teks apkaltinti saulę, temperatūrą ir Dunauską.

2014-129Carlos Martinez – antras ispanas Sūduvos istorijoje. 

Beje, man patiko ir šių dviejų naujų žaidėjo tvirtas stotas. Ir vienas, ir kitas yra tokios stiliaus žaidėjų, kurių ir Beniušis lengvai nenustumtų. Sūduvai tokių futbolininkų pastaraisiais metais trūkdavo. Gal dėl to, kad pačioje Marijampolėje augina tik labai laibus ir smulkius žaidėjus – būtent tokių per pastaruosius metus į Sūduvą iš dublerių peršoko didokas būrys.

Na o jei reikėtų išrinkti geriausią šiandienos Sūduvos žaidėją, prizą atiduočiau Valentinui Baranovskiui. Prisiminus, kokiais aplodismentais Valentiną iš aikštės palydėjo tribūnos, su manimi greičiausiai sutiktų dauguma žaidimą gyvai mačiusių. Antro laipsnio apdovanojimą suteikčiau mūsų vartininkui. Labai džiugu, kad pagaliau Sūduva ir vėl turi vartininką, kuris ir savimi pasitiki, ir kiekvienose rungtynėse bent nuo poros įvarčių komandą išgelbsti. Dar džiugiau, kad tuo vartininku tapo Džiugas, kuris savo karjeros Sūduvoje pradžioje didelio džiaugsmo mums tikrai nekėlė. Kaip visada gerai atlakstė Grigaravičius, uždirbęs vieną rezultatyvų perdavimą. Pliuso taip pat vertas Tomas Radzinevičius. Iš vienos pusės, Tomas lyg ir nenuveikė nieko išskirtinio – labiausiai lyg ir išsiskyrė tuo, kad vis pritrūkdavo kelių centimentrų iki kamuolo. Tačiau tie, kas žiūrėjo žaidimą atidžiau, greičiausiai pastebėjo, kad Radzinevičius aktyviai sudalyvavo ne tik mušant abu įvarčius, bet ir praktiškai visose situacijoje, kai Šiaulių vartams kildavo rimtesnis pavojus. Įdomu bus pažiūrėti, ar užsimegs koks kontaktas aikštėje tarp Tomo ir Martinezo. Ir paskutinis taškas – labai smagu, kad pagaliau savo įvartį įmušė ir Giorgio Russo. Jo jis buvo nusipelnęs.

Štai tiek naujienų šią karštą vasaros dieną. Lauksim kito šeštadienio.

2014-130

12: ŠIAULIAI 1:4 SŪDUVA

2014-52Brokas – bammmt!!! – ir – viens nulis!

Jūs ką nors supratote? Ar ne. Ir dėl to nė trupučio širdies man neskauda.

Pirmas. Chm, labai keistą kėlinį gavom pamatyt. Tokio lengvo ir smagaus kėlinio nebuvo net lošiant prieš Dainavą. Greitas, lengvas, dinamiškas Sūduvos žaidimas, trys puikūs įvarčiai ir jokių baisių klaidų gynyboje. Šimtaprocentinė Sūduva – jūsų dėmesiui pirmą kartą šį sezoną.

Taip, Šiauliai nėra šiandien itin stipri komanda. Klydo Šiauliai gynyboje ir nespėdavo su staigiais Sūduvos puolėjų judesiais. Tačiau Šiauliai jau ne kartą šiais metais parodė, kad bent gintis moka. Tad akcentuočiau vis tik ne prastą priešininko žaidimą, o išskirtinai sėkmingą Sūduvos futbolą.

O šio futbolo esmė – itin masyvus priešininko spaudimas jo aikštės pusėje ir centre. Būtent tai, kad Sūduvos gynyba iš esmės prasidėdavo giliai Šiaulių pusėje ir vertė šios komandos gynėjus bei saugus daryti kvailokas klaidas. Būtent didelis Sūduvos žaidėjų kiekis toli priekyje lemdavo, kad viduryje perėmus kamuolį, kontratakuojančių pajėgus dažnai būdavo panašaus kiekio kaip ir besiginančių.

Puikiai Sūduva judėjo ir savo aikštės pusėje – tokios mobilios mūsų komandos seniai nebuvau matęs. Tiesa, po trečio įvarčio mūsiškiai mažumą atsipalaidavo, apsileido ir leidosi įveliami į lengvą chaosėlį, kuris Šiauliams buvo labai naudingas. Tačiau tas chaosėlis vis tik neprivertė mūsiškių padaryt jokių mirtinų klaidų. Greičiausiai dėl to paties mobilumo – atsiradus skylei po vieno žaidėjo klaidelės, ją iškart užkimšdavo kitas. O kadangi Sūduva ir toliau nemažino žmonių kiekio priekyje, Šiauliai nelabai galėjo sau leisti į ataką siųst rimtesnes pajėgas. Tad aikštės persvara, kurią Šiauliai turėjo antroje kėlinio pusėje nevirto nė viena solidesne ataka. Į kėlinio pabaigą Šiauliai greičiausiai pavargo atakuoti, o Sūduva nusiramino ir chaosas baigėsi. Paskutines kėlinio minutes Sūduva jau leido Šiaulių pusėje.

Tiesa, reikia paminėti Sūduvos išdėstymą aikštėje, kuris, kaip jau mums šiais metais įprasta, šiokių tokių klausimų kėlė. Puikiai krašto gynėjo pozicijoje prieš Žalgirį lošęs Chvedukas kažkodėl buvo pastumtas toli į priekį, o gynybą nusiųstas Grigaravičius. Tiesa, labiau stebino gal net ne Grigaravičiaus vieta, o tai, kad Vaskela, o ne Chvedukas buvo nustumtas į atraminio saugo vietą. Priešingas išdėstymas lyg ir būtų buvęs logiškesnis. Tačiau nugalėtojų neteisia, taip sakant. Juolab, kad ir Chvedukas savo įvartį įmušė.

Antras. Kaip ir reikėjo tikėtis, antrą kėlinį Šiauliai pradėjo aktyviau. Sūduva pernelyg nesiplėšė, todėl pirmas 15 minučių Šiauliai pirmavo žaidimu ir aikštės valdymo procentu. Netgi vieną kitą ataką surengė – tokią, kuri buvo panašesnė į pavojų Sūduvos vartams. Tačiau tikro aštrumo Šiauliams vis tik trūko. Kaip bebūtų, Šiauliai ko gero nėra ta komanda, kuri šiandien būtų itin pavojinga poziciniame puolime. Sūduva gynėsi gynėsi, o paskui pamažu ėmė kontraatakuoti. Vieną kartą beveik pavyko (Radzinevičius į virsptą). Kitus kelis kartus buvo per trumpi perdavimai. O tada nutiko dar viena tobula jungtis ir krito ketvirtas įvartis. Tada jau viskas tapo galutinai aišku – nors iki galo dar buvo likęs geras pusvalandis.

Ir nors likęs rungtynių laikas tebuvo formalumas, mane nudžiugino tai, kad dauguma Sūduvos žaidėjų nemažino tempo, intensyvumo ir užsidegimo. Ir tas intensyvumas yra dar vertingesnis, nes jis buvo juntamas ne tik skutant į puolimą, bet tiek pat aktyviai toliau spaudžiant Šiaulių žaidėjus aikštės viduryje. Sūduvos žaidimas mažumą pabyrėjo tik tuomet, kai aikštę paliko Radzinevičius su Chveduku, o vietoj jų galimybę palakstyt gavo Kdouh ir Edvinas Puzara. Pastarajam jaunuoliui, kiek suprantu, tai buvo A lygos debiutas. Su jį ir pasveikinkim.

Išvada. Kol kas lengviausios Sūduvos rungtynės ir puiki pergalė. Šį kartą viskas buvo taip puiku, kad net nejauku darosi. Nepratę mes šiemet nei prie tokio savo komandos žaidimo, nei prie tokio stiliaus pergalių. Tad griausmingų išvadų siūlyčiau dar nedaryti. Faktas – Sūduvos žaidimas akivaizdžiai gerėja. Natūralu, kad kartu su gerėjančiu žaidimu pamažu ateina ir rezultatai. Taip pat natūralu yra ir tai, kad komanda, pasiekianti rezultatų, ima labiau savimi pasitikėti. O psichologiškai tvirta komanda rodo dar geresnį žaidimą ir pasiekia dar rimtesnių rezultatų. Žodžiu, uždaras ratas – tik šį kartą vedantis į pliusą. Tad dar kartą paplokim komandai. Kito turo lauksime labai nekantriai.

Laukiam: Šiauliai – Sūduva

2014-51Panašu, Karolis Chvedukas grįžta į formą.

Po audringo savaitgalio net nurimti padoriai nėra kada – šiandien jau prasideda 12 A lygos turas, kurį dar normalių žmonių darbo metu pradės Granitas su Ekranu, o tada jau prie staklių stos Šiauliai ir Sūduva. Pirmieji du II rato turai Sūduvai gavosi mažumą kraštutiniai – iš pradžių Sūduva smarkiai pakėlė galvą nugalėdama vieną iš I rato lyderių jų aikštėje, o tada buvo ir vėl nutupdyta ant žemės kito lyderio.

Apie tai, kas vyko šeštadienį Marijampolėje jau pasiginčijome iki kaklo, todėl tos temos tęsti nėra prasmės. Esmė čia tame, kad rungtynės susiklostė taip, kad trijų sausų įvarčių pralaimėjimas nelabai numušė ūpą nei mums, nei, tikiuosi, komandai. Tai būtų svarbu – juk rytoj prasideda žymiai rimtesnė rato dalis. Sėkmingas žaidimas prieš Žalgirį šiokių tokių pliusų duoda, tačiau esminės vis viena lieka kovos su artimiausiais lentelės kaimynais. Būtent tokia serija Sūduvos ir laukia. Ir būtent šios serijos rezultatai nulems Sūduvos vietą lentelėje, kurioje vis dar rimti pokyčiai vyksta kiekvieną turą. Aišku, su kiekvienu turu aštrumo mažėja, lentelės viršų ir apačią po truputį ima skirti vis daugiau taškų, tačiau lentelės viduryje ko gero karšta bus iki pat sezono pabaigos.

Chm, atmetus Žalgirį ir Dainavą lieka 8 klubai, rungtynės tarp kurių gali baigtis bet kaip. Ir nors klubai lošia apylygį futbolą, tačiau griežtesnis reitingavimo požiūris Šiaulius vis tik padėtų į tą vietą, kurioje šis klubas yra ir šiandien. Gal net gali stebinti palyginus neblogas Šiaulių žaidimas I rate – juk komanda buvo ant bankroto slenksčio. Ir vis tik Šiauliai kol kas keliauja dažnai pralaimėdami, tačiau be rimtos kovos nepasiduoda niekam. O kartais ir kokį nuostabą keliantį rezultatą mesteli. Sūduvos pergalė prieš Šiaulius I rate taip pat nebuvo paprasta – net jei tas rungtynes ir galėtume užskaityti kaip lengviausias iš tų, kurias mūsų komanda šiemet lošė (atmetus Dainavą, savaime suprantama). Tad lengva nebus ir šiandien – net jei gerėjantis Sūduvos žaidimas ir leidžia tikėtis teigiamo rezultato.

“Gerėjantis Sūduvos žaidimas” – šie žodžiai mums tapo lyg kokia maldelė, kurios formule labai norisi tikėti. Gerų ženklų mūsų komandos futbole iš tikro yra. Tai šen, tai ten švysteli optimistiniai spinduliai. Kartais komanda puikiai ginasi. Kartais labai smagiai užpuola. Jau atsiranda atskirų žaidėjų, kurie tampa akivaizdžiai rungtynių lyderiais (Vaskela prieš Bangą, Chvedukas prieš Šiaulius) – nemažas žingsnis priekin lyginant su sezono pradžia, kai net ir labai stengiantis nebuvo įmanoma išskirti nors vieną komandos žmogų. Tik va, bėda – kol kas visi tie gero žaidimo spinduliai yra mažumą pabiri. Kol kas jie dar nesusijungia į vieną, bendrą, didelį gerą komandinį žaidimą. Kol to nėra – kiekvienos rungtynės yra maksimalus išbandymas. Prieš Žalgirį tokia skylėta formulė neveikia, o su kitom komandom jos pakanka tik tuomet, kai dar ir sėkmė sodriai lydi (sėkmės faktorius svarbus pergalėse prieš Granitą ir Bangą).

Į Šiaulius Sūduva tikrai važiuos be Snapkausko ir Bagdanavičiaus. Dėl pirmo – visiems viskas aišku, o antrasis šeštadienį gavo ketvirtą kortelę. Apie Činiko sveikatos būklę komanda kol kas nepranešė, tad gali būti, kad nebus ir jo. Jei dar pridėsim vis dar komandon negrįžusį Šoblinską, tai gausime daugiau nei pusę gynybinio plano Sūduvos žmonių. Ar tik Chvedukui ir vėl neteks krašto gynėju lošt, ką jis tobulai darė rungtynėse prieš Žalgirį? O gal Darius Gvildys ir vėl rinksis šiemet jau mėgintą trijų žmonių gynybos liniją? Tiesa, yra dar Daukša, kuris kol kas šiame sezone į aikštę dar nėjo – būtų nebloga proga ir jam šansą suteikti.

Gynybos pabyrėjimas nerimo kelti turėtų ne tik mums, bet ir Dariui Gvildžiui. Nepaisant to, kad prieš Žalgirį visa Sūduva pagirtinai kojojo, tačiau iš esmės visi trys įvarčiai buvo praleisti po grubių klaidų ar akivaizdžios tinginystės. Stadione tokius dalykus sunkiau pamatyt, tačiau prasukus įvarčių video, klaidos akivaizdžios. Pirmo įvarčio atveju prie Pilibaičio (kuris, jei neklystu, panašių įvarčių šiais metais jau mušė) buvo berods Chvedukas – šiuo atveju, kuris dėl savo ūgio ir stoto yra tiesiog netinkamas baudos aikštelėje prižiūrėti tokio dydžio ir jėgos žaidėją, koks yra Pilibaitis. Antras įvartis krito po to, kai vienas Sūduvos žaidėjas kažkodėl nustojo spausti Leliūgą ir sustojęs viską stebėjo iš tolo, o kiti trys ar keturi taip ir nesugebėjo nei žengti link žalgiriečio poros žingsnių ar bent jau kūnais uždengti vartus nuo smūgio. Panašus dalykas nutiko ir trečią įvartį Žalgiriui mušant – kokie keturi Sūduvos gynėjai stovėjo ir stebėjo, kaip iš artimų distancijų buvo šaudomas Bartkus. Vieną smūgį Bartkus atrėmė, tačiau tikėtis daugiau būtų naivu. Taigi, ir vėl tenka kalbėti apie tai, kad Sūduvai ir šiandien svarbiausia bus “nepraleisti”.

Tokios tokelės. Tiesa, yra dar keletas naujienų. Kaip ir reikėjo tikėtis, LFF leido Ekranui ir Bangai lošti Europos lygoje. Tad Sūduva šiais metais po užsienius nevažinės. Povilas Leimonas (kuris, kiek suprantu, neseniai grįžo į komandą po traumos) įmušė trečią įvartį lošdamas už Lodzės Widzewą (tik tas Widzewas vis dar paskutinis Ekstraklasoje). Šeštadienio rungtynėse stadione mačiau Vaidą Slavicką – nežinia, ką jis čia veikia. Abejoju, ar rumunų čempionatas jau pasibaigė. Ir dar. Jei turite laiko, galite paskaityti, ką Justas Kontrimas galvoja apie A lygos klubų darbus ir veiklas socialiniuose tinkluose.

 

 

Šiauliai, Trakai ir kiti reikalai

2014-21Trakai šiemet yra visiškai kita komanda, nei Sūduva matė pernai.

Sunkiai ir kiek chaotiškai žaisdama, Sūduva vis tik pasiėmė pirmuosius tris taškus praeitame ture. Taip, varžovas buvo gan vidutiniškas – vienas silpnesnių šio sezono lygoje. Tačiau prasta Sūduvos sezono pradžia jėgas mažumą aplygino, todėl pirmoji pergalė nebuvo tokia lengva, kokia galėjo būti kitomis aplinkybėmis.

Ypač klampus buvo pirmasis kėlinys, kurį Sūduva sužaidė įsitempusi ir susikausčiusi. Kiek rimčiau iniciatyvą Sūduva perėmė tik į kėlinio pabaigą, tačiau tai buvo labiau masyvi teritorijos persvara. Žaidybine prasme Sūduva nieko ypatingo nepasiekė. Tiesa, jei būtų išnaudotos dvi šimtaprcentinės kėlinio progos (Andelkovičiaus pendelis ir Russo-Radzinevičiaus-Broko situacija), reikalai būtų buvusi visiškai kitokie.

Kas ir nutiko pačioje antro kėlinio pradžioje. Po pirmo įvarčio Sūduva ėmė žaisti gerokai laisviau. Pamažu pradėjo paišytis kažkas panašaus į protingą futbolą, į šiokias tokias kombinacijas ir į pernykštį sezoną primenančias kontratakas. Taigi, akivaizdus faktas – kai komanda išnaudoja progas ir muša įvarčius, tai ir žaidimas lengviau eina. O kai žaidimas lengviau eina, tai ir rezultatą pasiekti paprasčiau, ir mums žiūrėti yra smagiau. Taip sakant, futbolo elementorius.

Džiūgauti dar anksti. Nors antrą kėlinį matėme į save panašesnę komandą, tačiau žaidybinio broko dar tiek, kad ir trims komandos pakaktų. Ir prie savo vartų, ir aikštės vidurye, ir puolime.

Aš sakyčiau, kad Sūduvą kol kas kankina dvi esminės bėdos. Visų pirma, žaidėjai nejaučia vienas kito. Dauguma klaidų yra būtent tokio stiliaus. Iš pirmo žvigsnio atrodo, kad eina tiesiog netikslūs perdavimai, tačiau pažiūrėjus atidžiau, matosi, kad kamuolį perduodantis galvoja viena, o adresatas – ką kitą. Kad ir Andelkovičiaus aštrus perdavimas antram kėliny, berods, Baranovskiui, į dešinį kraštą. Serbas meta kamuolį teisingai – į laisvą plotą. Baranovskis – pradeda bėgti per vėlai ir bėga per lėtai. Matyt laukė tradicinio perdvimo į kojas, o ne į tuščia erdvę. Rezultatas – iš pirmo žvilgsnio – “per stiprus perdavimas”. O iš tikro – mažumą skirtingas dviejų žaidėjų futbolo elemento supratimas. Taip pat dažokai Sūduvos žaidėjai nepasidalina “ploto” – šoka keliese prie kamuolio vienas kitam trukdydami arba išsidėsto taip, kaip gudresnis priešininkas vienu elementariu perdavimu sugeba 3-4 mūsų žaidėjus atkirsti.

Iš to plaukia antroji bėda. Dėl to, kad žaidėjai “nesikalba” (plačiąją prasme) ir žaidime yra labai daug techninio broko, sunku pasakyti, koks yra trenerio planas. Įvyko trys rungtynės, o vis dar neaišku, kokio stiliaus futbolą šiais metais Sūduva ketina žaisti. Mes visi, be abejo, norime pernykščio sezono pabaigos tęsinio, tačiau korekcijos neišvengiamos. Vis tik pagrindinėje sudėtyje pasikeitė nemažai žmonių, todėl ir žaidimas turi mažumą adaptuotis prie naujokų. Ypač, kai tie naujokai yra pakankamai reikšmingi veikėjai aikštėje. Daug laiko aikštėje praleidžiantys Russo, Andelkovičius, Kovačevičius ir Činikas neišvengiamai turi įtakos komandos žaidžiamam futbolui.

Berods iš ketvirtos Italijos lygos klubo į Sūduvą persikėlęs Russo kol kas tarp naujokų spindi ryškiausiai ir kiekvienose rungtynėse yra matomas ne vien dėl savo garbanotos galvos. Kovačevičius su Činiku kol kas dar neparodė, ką iš tikro moka. Gynėjus kol kas apskritai vertinti sudėtinga – turint omeny, kiek bankių Sūduva jau praleido. Vaskelos situacija panaši – laiko jis gauna, tačiau kaip nors ryškiau kol kas neišsiskiria. Kiek akys pro sniegą ir rūką įžiebė, antram kėliny su Žalgiriu lyg ir neblogai bėgiojo Grigaravičius, tačiau kol kas vietos pagrindinėje sudėtyje jis dar neišsikovojo.

O daugiausiai šnekų kol kas sukasi aplink serbą Andelkovičių, kuris galėtų pretenduoti į geriausių visų laikų Lietuvos legionerių dešimtuką. Šis žaidėjas visada buvo pastebimas, tačiau į Sūduvos schemas kol kas ir jis padoriau dar neįsipaišė. Tik, galvoju, kol kas reikėtų pamiršti tokį prikišamą palyginimą su kitu “vienu geriausių visų laikų legionierių” – kad ir kaip šiuos žaidėjus lyginti norėtųsi. Brazilas ir serbas – skirtingi dalykai. Andelkovičius kol kas komandai neduoda tiek, kiek galėtų, tačiau reikia turėti omeny ir tai, kad pati komanda kol kas lošia chaotišką futbolą. Akcentuoti, kad visi serbo perdavimai netikslūs taip pat nekorektiška, nes panašius netikslumų kiekius per rungtynes kol kas atlieka kone kiekvienas Sūduvos žaidėjas. Neįmušė serbas pendelio? Nieko tokio. Tiesą sakant, Gvildys apskritai jam šią misiją patikėjo. Kol žaidėjas komandoje kojų dar padoriai neapšilęs, nevertėtų štai taip rizikuoti. Šiauliams mušti turėjo Radzinevičius. Ne todėl, kad muša geriau nei Andelkovičius, o dėl to, kad jis ir šiemet yra ryškus komandos lyderis.

Nepaisant netikslumų ir prašauto pendelio su Šiauliais Andelkovičius buvo žymiai ryškesnis, nei pirmose dvejose rungtynėse. Galbūt tam įtakos turėjo dar vienas trenerio perstumdymas – aiškaus pagrindinio vienuoliktuko Darius Gvildys vis dar neišsirinko. Su Šiauliais pirmą kartą aikštėje pasirodė Bagdanavičius, pridarė krūvą klaidų ir įvartį įmušė. Činikas buvo pastumtas į atraminio saugo vietą ir tai buvo akivaizdžiai teisingas sprendimas. O va Andelkovčius nustumtas į priekį, tiesiai po Radzinevičiumi. Tas irgi buvo teisinga.

Štai tiek šnekos. Jokių išvadų daryti kol kas nėra prasmės. Kaip ir paišyti kokias nors labiau apčiuopiamas žaidimo su Trakais prognozes. Trakai bus stipresni už Šiaulius – čia faktas. Trakai prisirinko patyrusių vidutiniokų, kuriuos kažkas netgi mėgino “į A lygą sugrįžtančiomis žvaigždėmis” pavadinti. Deja, netgi Šemberas nėra žvaigždė, ypač pastaraisiais metais, ką čia kalbėt apie Miceiką ar Lukšą. Žaidėjai patyrę, todėl gintis ir vėl teks maksimaliai atidžiai. Tačiau greitas Sūduvos žaidimas ir patiems Trakams gali būti labai pavojingas. Vis tik netikėtos Trakų lygiosios su Žalgiriu buvo ne tiek Trakų nuopelnas, kiek serialas apie tai, kaip Žalgirio žaidėjai nemuša įvarčio iš patogiausių padėčių, kurių turėjo visą kalną abejuose kėliniuose. Prisiminti pernykštes liūdno likimo Sūduvos rungtynes su šia Trakais taip pat nėra prasmės – Trakai šiemet yra visiškai kita komanda. O reikalai turnyrinėje lentelėjo Sūduvai kol kas labai palankūs. Šiais metais kaip niekad daug lygiųjų, todėl du Sūduvos pralaimėjimai labai toli nuo lyderių mūsų komandos nenusviedė. Žiūrėsim, kaip čia bus toliau.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1 187 284 hits