Posts Tagged 'Šiuolaikinis futbolas'

Tas interviu

Aha, čia jau buvo užsiminta apie pokalbį su jūsų nuolankiu tarnu, kuris buvo ištransliuotas šios savaitės pradžioje “Miesto laikraštyje“. Kadangi tas leidinys jau ir man į rankas pateko, o į laikraščio svetainę šis tekstas dar nepapuolė, galvoju, paskelbsiu jį čia. Vis viena iki rytojaus rungtynių veikt nelabai yra ką, o tame pokalbyje yra keletas idėjinių punktų, kurie gal bus įdomūs ne tik tiems, kurie turi galimybę popierinę “Miesto laikraščio“ versiją paskaityt. Dedu čia kiek kitą pokalbio variantą. Laikraštyje, kaip ir dera, jis buvo mažumą patrumpintas ir kalbos redaktorių pavirškintas. Kadangi  jau dešimt metų kovoju su kalbos redaktoriaus už teisę gatvės šneką perkelti į spausdintus puslapius, tai ir čia skelbiu tai, ką pats užrašiau – su visais norminės kalbos įstatymų pažeidimais.

>>>>

Pats esi vilnietis, bet sergi uz Sūduva, kodėl?

Taip, esu visiškas vilnietis, tačiau iš Marijampolės yra kilusi mano žmona. Sovietiniais laikais myniau į Žalgirio stadioną, į kurį tais laikais lošti su Žalgiriu atvažiuodavo geriausios Sovietų Sąjungos komandos. Paskui mano santykiuose su futbolu buvo ilga pertrauka. O prieš 10 metų, kartu su žmona lankydamas jos tėvus Marijampolėje, nusprendžiau „ant durniaus“ nueiti į Sūduvos rungtynes. Tą kartą Sūduva lošė su FBK, senasis Marijampolės stadionas buvo pilnutėlis. Seni gaudžiančio stadiono prisiminimai atgijo ir užsikabinau.

Kiek metų savanoriškai vedi blogą, kuris dažnai būna įdomesnis, nei oficiali FK Sūduvos svetainė?

Blogą rašyt pradėjau 2008 balandį – vadinasi, eina penktieji metai. Tais laikais oficialioje Sūduvos svetainėje vyko aktyvios diskusijos apie komandos žaidimą. Tačiau pati svetainė buvo prasta, o ir diskutuoti būdavo galima tik po straipsniais, kurie dažnai vėluodavo. Kadangi buvau vienas iš daugiausiai komentuojančių, vieną dieną tiesiog pagalvojau, jog paprasčiau būtų savo mintis sudėti kur nors kitur. Pradžioje tikėjausi, kad blogą skaitys tik tie keli aktyviausi minėtų diskusijų dalyviai, tačiau greitai blogo vartotojų ratas išsiplėtė.

Gal vaikystėje žaidei futbolą, o gal tautinę religiją krepšinį?

Šiandien krepšinis – religija. Mano sovietinėje vaikystėje krepšinis ir futbolas buvo lygiavertės sporto šakos. Tiesiog krepšinį žaisdavai ir žiūrėdavai žiemą, o futbolą – vasarą. Žaisti žaisdavau, tačiau žaisdavau taip, kaip žaisdavo dauguma bendraamžių – kieme. O kad tais laikais kieme dažniau žaistas futbolas, o ne krepšinis – nėra ko stebėtis. Futbolui reikalinga „įranga“ buvo paprastenė. Pakako poros plytų vartams ir kamuolio.

Aukoji savo laiką, o kokia blogo misija?

Sudėtingas klausimas. Aukoju ne tik laiką. Aukoju pinigus (galit patys paskaičiuot, kokia yra rungtynių kaina, kai iki jų važiuoji iš Vilniaus į Marijampolę ir atgal), miegą ir dar šį bei tą. Tačiau ar tai yra aukos? Taip gali atrodyti tik Lietuvoje, kurioje daugumai futbolo žinios baigiasi ties Europos čempionatu ar Čempionų lyga. Mes neturime futbolo palaikymo tradicijų, todėl ir tenka kalbėti apie „aukas“. Manau, kokioje Anglijoje niekam net minties nekiltų apie tai, kad mylimai komandai skirto blogo rašymas yra „auka“. Ten tokių žmonių yra šimtai, jei ne tūkstančiai ir tai jie daro savo malonumui ir komandos labui.

Blogą rašyti pradėjau be jokių tikslų ar misijų. Pradėjau, nes reikėjo „eterio“. Tikslai ir misijos atsirado vėliau. Visų pirma, susiformavo tam tikras, kad ir nelabai didelis, aktyvesnių Sūduvos gerbėjų ratas. Šiokia tokia bendruomenė, kuriai nepakanka vien karts nuo karto užsukti į stadioną. Šie žmonės nori komanda domėtis labiau, o ir savo nuomonę turi. Jaučiuosi šiai bendruomenei atsakingas – juk dabar blogas yra ne tik mano, bet ir visos bendruomenės „eteris“.

Antra, labai noriu diskusijas apie futbolą Lietuvoje bent truputį kilstelėti į aukštesnį lygį – noriu, kad rastųsi alternatyva mūsuose įprastam futbolo aprašinėjimui, kuris paprastai baigiasi ties vaizdingu pagrindinės rungtynių statistikos atpasakojimu.

Trečia, noriu prisidėti prie kokybiškesnės, rimtesnės futbolo komandos palaikymo tradicijos kūrimo. Noriu gausint būrį gerbėjų, kurie nebūtų ultros, tačiau savo komandą palaikytų ne mažiau aktyviai. Tikiuosi, kad mano blogas bent šiek tiek prisideda prie atsitiktinių stadiono lankytojų vertimo aktyviais komandos gyvenimo sekėjais.

Esi senas Sūduvos fanas, tai ko trūksta mūsų komanda, kad svajonė būti čempionais vis nutolsta?

Galvoju, kad pradėti reikia ne nuo šios svajonės. Medaliai yra svarbu, tačiau dar svarbiau – komandos idėja. Nes kai turi idėją, tuomet žymiai lengviau atlikt konkrečius veiksmus, kurie padėtų iš tos idėjos išplaukiantiems tikslams ir svajonėms pasiekti. Manau, kad šiandien Sūduva yra pametusi komandos idėją – niekas negali tvirtai pasakyti, kodėl ši komanda egzistuoja, kam ji yra skirta ir kokia jos didžioji misija. Iš to išplaukia ir tai, kad komanda neturi nei kokių nors apčiuopiamų tradicijų, nei propaguojamo futbolo stiliaus, prie kurio galėtų jungtis kiekvienas naujas komandos narys – tiek žaidėjas, tiek treneris, tiek vadybininkas. Tiesa, čempionu gali tapti ir be viso to – tereikia įmerkti į komandą triskart daugiau pinigų, nei merkia artimiausi konkurentai. Tačiau toks „čempioniškumas“ yra laikinas, ką puikiai įrodė tokio klubo kaip FBK istorija.

Kuris Sūduvos žaidėjas tau labiausiai patinka, kodėl?

Kaip ir kiekvienam normaliam futbolo mylėtojui, man labiausiai patinka kovotojai. Taip pat visuomet žavi talentai, kurie futbolą kilsteli į aukštesnį lygį savo nestandartiniu požiūriu ir nenuspėjamais veiksmais. Tačiau mes visi suprantame, kad Lietuvoje žaidėjų su tokiu savybių komplektu pasirodo labai retai. Šiandieninėje Sūduvoje ko gero negalėčiau išskirti nė vieno, kuris šoktų gerokai aukščiau lietuviško futbolo vidurkio.

Vyksta EURO 2012 – kurią komandą palaikai?

Aš palaikau Marijampolės Sūduvą ir Lietuvos rinktinę. Kartais sakau, kad aš apskritai esu net ne futbolo, o Sūduvos gerbėjas. Šiuo klausimu esu griežtas konservatorius ir visada bei visur propaguoju idėją, jog iš tikro palaikyti galima tik komandą, su kuria tave sieja rimtesni santykiai. Europos čempionatą stebiu iš funkcinio intereso – tiesiog įdomu pažiūrėti, kokioje būklėje yra Europos futbolas. Tačiau futbolo rungtynėse, kuriose nežaidžia Sūduva arba Lietuvos rinktinė man nekelia ypatingų emocijų. Net jei tai yra Pasaulio čempionato finalas.

Ko trūksta Lietuvos futbolui, kad kada nors galėtume dalyvauti EURO finaliniame turnyre?

Trūksta Lietuvos futbolo. Mūsų viltys ką nors pasiekti pasauliniame futbole yra nepagrįstos, nes padorios futbolo sistemos Lietuvoje niekada nebuvo ir vis dar nėra. Mes gyvename iliuzijose ir savo teiginius grindžiame mitais, nieko bendro su realybe neturinčiais.

Pavyzdžiui, štai toks mitas: „Sovietiniais laikais lietuviško futbolo lygis buvo aukštas, tačiau jo palikimas buvo iššvaistytas“. Deja, tereikia paskaityti Sūduvos istorijai skirtą knygą, jog suprastum, kad sovietiniais laikais respublikinis futbolas buvo pusiau mėgėjiško lygio. O didieji Lietuvos klubai (tai yra, faktinės Lietuvos rinktinės) praktiškai visuomet lošė žemesnėse lygose. Panašu, kad tie keli gražūs sezonai Vilniaus Žalgirio istorijoje buvo labiau susiję su viena žaidėjų karta, nei su kokiais nors sisteminiais pasiekimais.

Atėjo toji karta, laimėjo vienus Sovietų sąjungos medalius ir iškeliavo į nebūtį. Nė vienas tos kartos Žalgirio žaidėjas netapo iš tikro aukšto lygio tarptautine žvaigžde, nors praktiškai visi po Sovietų Sąjungos griūties išsilakstė po užsienius. Mes vadiname Liubinską ir Zelkevičių „legendiniais treneriais“, tačiau ką jie yra pasiekę be tų kelių laimingų sezonų Vilniaus Žalgiryje? Nieko. Jie netreniravo gerų komandų, neturėjo mokinių ar pasekėjų.

Nepriklausomos Lietuvos futbolas buvo kuriamas tuščioje vietoje. Bet kad visi guodėsi minėtu mitu apie aukštą lietuviško futbolo lygį sovietiniais laikais, tai radikalių pokyčių taip ir nebuvo atlikta. Mes ir toliau likome tame pačiame pusiau mėgėjiškame lygyje.

Šiokia tokia futbolo sistema kuriasi tik šiandien ir mano giliu įsitikinimu ji visiškai priklauso nuo mūsų klubinio futbolo lygio, o ne nuo to, ką veikia Lietuvos futbolo federacija ar valstybės institucijos. Lietuvos futbolo ateitis visiškai priklauso nuo klubinio futbolo evoliucijos. Jei klubinis futbolas kils – kils ir Lietuvos futbolo galimybės. Jei klubinis futbolas stovės vietoje ar degraduos – tas pats bus ir su Lietuvos futbolu apskritai.

Ar tavo nuomone mūsų A lyga švari nuo korupcijos?

Atsakymas kompleksinis. Šiuolaikinis futbolas – didžiulė, sudėtinga verslo sistema. Sportinis principas čia nėra tarp svarbiausių prioritetų. Todėl ir futbole nesąžiningų sandėrių bei įstatymo pažeidimų yra tiek pat, kiek jų yra bet kokioje verslo srityje. O jei jau kalbant griežtai ir nesvaičiojant lietuviškos žiniasklaidos stiliumi, tai tiesiog dera pasakyti – apie korupciją galėsim kalbėti tada, kai kas nors bus pagautas už rankos ir nubaustas. O kol kaltė neįrodyta, belieka laikytis nekaltumo prezumpcijos principo.

Ko linkėtum Sūduvos sirgaliams?

Nepraleisti nė vienų Sūduvos rungtynių, vykstančių Marijampolėje. Jei šitos taisyklės laikysis kiekvienas, kuriam bent kiek Sūduva rūpi, mūsų stadionas kaskart bus pilnas.

Laukiam: Sūduva – Banga

Mažumą pasipykom, keiksmais pasisvaidėm ir pakaks. Žemė toliau sukasi aplink saulę bei savo ašį, o Lietuvos futbolo čempionatas toliau juda gerai išmintais takais, kurie daugumos klubų mylėtojams atneša daugiau liūdesio ir nusivylimo nei džiaugsmo. Kai pažiūri į šiandieninę padėtį A lygoje, pasirodo, kad džiaugtis šiuo metu gali tik Kruojos, REO ir Šiaulių gerbėjai. Bet ir čia nieko gero nesigauna – pirmieji du klubai gerbėjų praktiškai neturi, o į trečiojo rungtynes, nusivylę netikėtai nesėkminga sezono pradžia, šiauliečiai vis dar atkakliai neina. Gandai apie finansines Ekrano bėdas kol kas patvirtinti nebuvo – tad lauksim ir šiame fronte naujienų.

Gilioj pelkėj lietuviškas futblas lindi, tik va – nesu tikras, ar apskritai ši būklė priklauso nuo mūsų, klubų ar net federacijos. Mus traiško globalaus futbolo reikalavimai, o mes esame per tris galaktikas nuo to laiptelio, kuris priverstų pasaulinio futbolo pirmūnus į Lietuvą žvelgti bent jau su pagarba. Bent jau su tokia pagarba, kokios nusipelnė Airija po pralaimėjimo ispanams, nes jei komanda nieko doro aikštėje neparodė, jiems į pagalbą atėjo tūkstantinė fanų minia, kurios laidotuvių giesmes kitą dieną ko gero pažiūrėjo daugiau žmonių, nei ispanų įvarčius.

Juk kodėl mes taip pykome po pralaimėjimo Kruojai? Ne dėl paties pralaimėjimo labiausiai pykome ir ne dėl prarastų taškų. Ne dėl to, kad Kruoja ir vėl aplenkė. Ne dėl to, kad komandą būtų lydėjusi kokia juoda nesėkmė, kuri visas pastangas būtų vertusi niekais. Mes labiausiai pykome dėl to, kad tų pastangų žaidėjų veiksmuose apskritai nesimatė. Be abejo, jei paklaustum apie savo požiūrį į tas rungtynes žaidėjų, jie visi kaip vienas tvirtintų – „bandėm, stengėmės, bet kažkodėl niekas nesigavo“. Deja, šią vasarą net ir lietuvis futbolo mėgėjas yra tiek prisižiūrėjęs to, kaip atrodo iš tikro pergalės siekianti komanda, kad jokiais argumentais jo neįtikinsi, jog Sūduva praeitą šeštadienė norėjo pergalės.

O didžioji dilema yra tame, kad globalusis futbolo verslas šiandien ryžtingai perstumdo klasikines futbolo vertybes. Globaliojo futbolo verslo požiūriu pergalė nėra esminis futbolo elementas. Svarbiausia – spektaklis ir komercinė futbolo galia. Šiandienos futbole svarbu yra ne sportinis principas, o tai, kiek vienas ar kitas turnyras gali generuoti pelno. Kad ir kaip būtų liūdna, tačiau graikų ir čekų išėjimas iš Euro grupės tolyn džiugina tik graikus ir čekus. UEFA verslininkai graužia nagus, nes rusų su lenkais komercinis potencialas žymiai didesnis, o globalaus futbolo vartotojai, nuo Anglijos iki Lietuvos yra nepatenkinti dėl to, kad toliau praėjusios rinktinės nei švytinčių žvaigždžių turi, nei žaidžia, kaip šiais laikais mėgstama sakyti, „gražų“ futbolą. Ir niekam neįdomus tas sportinis principas, kurio tiesa paprasta kaip trys kapeikos – laimi stipresnis, laimi tas, kuris labiau nori laimėti. Tai turėtų būti vienintelė sportinio turnyro tiesa ir tikslas.

Tuo tarpu šiandieniniame futbole visi „serga“ už spektaklį. Esu tikras, kad sekančiame etape graikus palaikys ir vėl tik patys graikai, o visas pasaulis karštai trokš, kad pagaliau tie negražūs, kaimietiškais veidais ir kreivom kojom futbolo pajacai būtų pastatyti į jiems deramą vietą. Negražiai jie ant prašmatnios Euro Čempionato scenos atrodo. Lygiai taip pat esu tikras, kad visas UEFA elitas sekmadienį būriais traukė į bažnyčias ir meldėsi už tai, kad tik iš grupės neišsikapstytų danai – dar viena rinktinė be gražuolių žvaigždžių ir be gražaus žaidimo.

Taigi, pasąmonėje šiandieninis futbolininkas suvokia, kad futbolas yra verslas, kuriame pergalė – antraeilis dalykas. Todėl pasąmonėje profesionalus futbolininkas maksimaliai stengiasi tik tuomet, kai tai yra naudinga jo paties karjerai. Futbolas – sunki ir pavojinga profesija, karjera čia gali baigtis labai greitai ir netikėtai. Štai todėl ir gaunasi, kad kai kurie Sūduvos žaidėjai žiba rinktinėje, o snaudžia tuomet, kai reikia laimėti prieš kažkokią Kruoją. Tik kaltint jų nelabai išeina – jie elgiasi racionaliai ir teisingai. Čia mes – svaičiotojai ir idealistai – norime tikėti, kad su Marijampole niekada nieko bendro neturėjęs profesionalus futbolininkas stengtųsi už šito miestelio komandą galvą paguldyti.

Ir išeities aš nematau jokios. Reikia susitaikyt ir tiesiog toliau gyvent šitam idealistiniam pasauly, neprarandant vilties, kad bent jau kartais sportiniai principai gali iškišti savo ausis. Mūsų yra nedaug ir šis skaičius tikrai nedidės. Štai skaitau komentarus vieno dienraščio tinklapyje po straipsniu apie A lygos kovas, o pagrindinė komentarų mintis – „nejuokinkit pasaulio su lietuviško futbolo transliacijomis, kai per teliką Euro rodo“. Tam žmogui, kuris futbolą pažįsta tik iš Čempionų lygos ar pasaulinių čempionatų, net nesuprantama, kaip tokia Lietuvos lyga apskritai gali egzistuoti.

Tačiau neapsigaukime. Tas žmogus nėra didelis Anglijos, Ispanijos ar Vokietijos lygų žinovas ir mylėtojas. Tokią pat reakciją, kokią sukėlė Žalgirio – REO rungtynių transliacija, jam sukeltų ir rungtynės tarp kokio Wigano ir Sunderlando. Globalaus futbolo vartotojo poreikius atitinka tik kokie 20 klubų Europoje – po kelis iš didžiųjų lygų. Jo požiūriu – visa kita gali net neegzistuoti. Ir neegzistuotų – jei šimtų žemesnių ir silpnesnių lygų klubų karštai nepalaikytų jų miestelėnai. Jei ne jie – be Čempionų lygos nieko daugiau ir nebūtų.

O štai mes gyvename dar toliau. Visiškame užkampyje. Ten, kur savo futbolo nereikia net miestelių gyventojams, kur tie gyventojai mieliau „palaiko“ Barseloną ar Liverpulį, nei vietinį klubą. Esame tik didžiojo futbolo spektaklio statistai. Mūsų net į stadioną neįleidžia – pro skyles tvoroje galima žiūrėti, kaip prašmatniai laku plaukus papurškęs Ronaldo muša įvarčius olandams. Tokius kaip mes UEFA laiko tik „dėl viso pikto“. Kad vaizdelis būtų skrajutėse ir bukletuose gražesnis – „štai, futbolas visą Europą vieniją“. Ir kad galėtų panaudoti Lietuvos balsą, jei koks rimtesnis balsavimas UEFA viduje nutinka. Panašiai brazilas Joao Havelange FIFA prezidentu tapo pirmiausia suorganizavęs viso Trečiojo pasaulio priėmimą į FIFA, o paskui aplankydamas kiekvieną iš tų šalių ir pažadėdamas, kad „baltųjų valdymui futbole pagaliau ateis galas“.

Mums visą šitą planą įžvelgti sunkiau. Mes nematome, kas verda futbolo užkulisuose. Mes tiesiog ateiname į stadioną ir tikimės, kad žaidėjai atiduos visas jėgas tam, kad būtų pasiektas paprastas dalykas – pergalė. Ir, greičiausiai, mums nelengva suprasti, kad tiek žaidėjai, tiek treneriai, tiek komandų savininkai ir vadybininkai jaučiasi visiškai kitaip.

Štai ir susitinka stadione dvi sunkiai susitarti galinčios grupės – naivūs žiūrovai, atėję pasidžiaugti tuo, kad ir jų miestas turi populiariausios pasaulyje sporto šakos komandą ir žaidėjai, kurie, supranta tiek sistemą, tiek beviltišką jų pačių vietą sistemoje ir mato, kaip toli Lietuva yra nuo centro, kuriame sprendžiami didieji futbolo reikalai. Ir nesusitaria šios dvi grupės. Vieni šaukia: „tinginiai, apsileidėliai, kur jūsų kovinė dvasia?“ O kiti nustebę žiūri: „kokia dar kovinė dvasia? Mes čia darbą dirbam ir dar tokį, už kurį mums kapeikas moka ir kuriame karjeros galimybės praktiškai lygios nuliui. Nenorėkit, kad mes čia plėšytumėmės lyg kokie paaugliai kiemo rungtynėse“.

Taip kad galim nusiramint. Gyvenimas nesustoja. Viskas bus gerai. Futbolas – tik maža mūsų visų gyvenimo dalis. Ramybės jums ir jūsų namams. Tegul pasaulyje klęsti taika ir draugystė. O jeigu Sūduvai pavyks laimėti prieš Bangą ir REO – mes būsime ne tik ramūs, bet ir mažumą laimingesni, nei po praeito šeštadienio.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1 189 173 hits