Posts Tagged 'Tauras'

Iš lempos apie čempionato pradžią

2014-3Ar dar pamenate paskutines pernykščio sezono rungtynes Marijampolėje?

Įžanga: jau saulelė atkopdama budina svietą. Iki oficialios sezono pradžios liko kelios dienos, tačiau patrankos tyli. Futbolo žinovai neskelbia prognozių, neskaičiuoja čempionų ir pralaimėtojų, nesudarinėja naujokų sąrašų. O ko čia triukšmauti? Juk tik praeitą savaitę godotini LFF bajorai “patvirtino” čempionato tvarkaraštį, galutinai iš jo išbraukdami Tauragės Taurą. Šiokia tokia pažanga akivaizdi – pavyzdžiui pernai net ir prasidėjus čempionatui, nebuvo aišku, kiek turų ištemps Kruoja. Taigi, sezonas prasideda klasikiniu būdu – pasakojant anekdotus apie LFF praktikuojamus tvarkaraščio rašymo metodus ir svarstant apie tai, ar išplėstas komandų sąrašas taip pat reiškia didesnį bankrotų kiekį čempionato metu.

Rašau iš lempos, nes pasirengimo mėnesių atidžiai nesekiau. Tiksliau tariant – apskritai nesidomėjau kuo ir kaip gyvena Lietuvos futbolo klubai. Todėl mano žinios – skystos. Tačiau kad oficialios žiniakslaidos patrankos tyli, jaučiu pareigą tylą nutraukti. Net jei šaudysiu dievui į langus.

I dalis: zombiai atrieda atidunda. Kuo toliau, tuo daugiau rusiško pinigo valdo lietuvišką futbolą. Neturėdamas teismui tinkamų įrodymų (o kas jų gali turėti?) ir neminėdamas vardų, spėčiau, kad šįmetinėje A lygoje tik kokie 2-3 klubai nekalba su savo finansuotojais rusų kalba. O finansuotojai tiesiai šviesiai sako: rusišką futbolą remti brangu, o va Lietuvoje už kapeikas gali klubą turėt ir netgi galvot apie to klubo žaidimą Europos turnyruose. Kol kas dauguma klubų savo rusiškiems rėmėjams suteikia “asmeninių draugų” statusą – kaip sykis dėl to mes nelabai žinome nei tų “draugų” vardų, nei kokias verslo šakas jie atstovauja. “Draugai” kuklūs – jie nelinkę fotografuotis kartu su komanda, o ir savo įmonių logotipų ant lietuviškų maikių klijuoti nereikalauja.

Štai toks yra generalinis Lietuvos futbolo federacijos pasiekimas per visą Nepriklausomybės laiką – kone visa aukščiausioji mūsų šalies lyga sėdi rusiškoje kišenėje. Sakysite – prie ko čia LFF, ji juk nenurodo klubams, kur rėmėjų ieškoti. Tačiau, kaip sakė vienos senos rusiškos komedijos herojus, žvelgti reikia “plačiau”. LFF per 25-erius metus taip ir nesugebėjo sukurti lietuviškam futbolui padoraus statuso mūsų visuomenėje. Futbolas išlieka keista, marginaline sritimi, kuria plačioji visuomenė susidomi tik tuomet, kai pas LFF prezidentą pasibeldžia prokurorai arba kai į Lietuvą atvažiuoja pora vagonų lenkiškų futbolo chuliganų.

Žmonės kalba, kad dauguma A lygos klubų gyvena iš 1-3 milijonų litų per metus. Tokios sumos didiesiems Lietuvos verslams yra vieni juokai. Atriekt po vieną kitą milijoną jie tikrai galėtų – jei tik prasmės tame reikale matytų. Tuo tarpu LFF ne tik futbolui nesukūrė įvaizdžio, bet ir nepadarė nieko, kad įstatymiškai verslui remti futbolą būtų naudinga. Sunku buvo patikėti, kai prieš pora metų užsilenkė futbolo klubas Mažeikiuose – dėl to, kad ten pat veikia ir galingiausia Lietuvoje įmonė. Sunku buvo patikėti, kad nei LFF, nei vietos valdžia taip ir nerado būdo iš tos įmonės gauti paramos bent jau lygos vidutiniokui išlaikyti.

Ir štai dabar Lietuvoje pinigus futbolui leidžia rusai. Tačiau rusai – keblūs partneriai. Stebint Rusijos užsienio politiką pastaruoju metu, galima visko prisigalvoti. O juk ponas P. gali laisvai išleistį potvarkį “kas remia lietuvišką futbolą – tas sėda į kalėjimą”. Ir kas tada būtų? Jei tai nutiktų rytoj, lietuviškos A lygos paprasčiausiai nebeliktų. Daugumai lygos klubų beliktų persikvalifikuoti į mėgėjų statusą. Va tik įdomu, ar tų klubų nariams šiandien yra leidžiama smerkti Ukrainos okupaciją? Gerai jau gerai. Būsiu toks pats, kaip ir tie susmirdę, korumpuoti Olimpinio komiteto veikėjai, kurie jokiais būdais neleidžia sportininkams painioti sporto ir politikos. Nors patys tai daro kaskart, kai ateina laikas naują Olimpiados organizatorių rinkt.

II dalis: mes – čempionai! Akivaizdu, kad šį čempionatą ir vėl laimės Žalgiris. Jis sezonui pasirengė normaliausiai. Daug svarbių žaidėjų prarado, tačiau dar daugiau įsigijo. Įsigijo Šemberą, susigrąžino Wilką, pasiėmė dar vieną rinktinės veteraną, brazilą, armėną ir taip toliau. Išsaugojo trenerį ir tą pačią filosofiją – tai yra vienintelė komanda, kuri toliau kartoją tą pačią dainelę: “žinom, ką darom, turim planą, kuris jau seniai buvo sukurtas ir kurio toliau yra laikomasi”.  Svarbu ir tai, ką šnekėjo Vilniun sugrįžęs Wilkas. O jis sakė maždaug taip: “Rumunijos futbole tvyro chaosas, o Vilniuje – tvarka. Gali niekuo nesirūpinti, lieka tik žaisti futbolą”. Šie lenko žodžiai gali būti traktuojami, kaip “nepriklausoma nuomonė iš šalies”. Kažkada, neatmenamais laikais, ko gero vienintelė Sūduva tokių įvertinimų sulaukdavo. Jo, tie laikai buvo seniai.

O Žalgirio lenkas, pasirinkdamas ne Rumuniją (tikėtina, galinčią į jo piniginę įberti daugiau eurų), o Vilnių, ko gero atskleidė ir priežastį, dėl kurios Rumunija pastaruoju metu tapo aukso kasykla geresniems A lygos žaidėjams. Mat futbolistai iš labiau išsivysčiusių šalių nelabai yra linkę su lenko minimu bardaku taikstytis. O va lietuviai – kantresni. Jie moka ir atlyginimų palaukt, ir į sutartis, matyt, ypatingų reikalavimų nerašo, ir gyvenimo sąlygos jiems nė motais.

Taigi, Žalgiris bus antrą kartą čempionas. Manyčiau, komanda bus išmokusi pernykštę pamoką, kai aukso medaliai buvo gauti tik per plauką ir pasistengs jėgas bei įkvėpimą stabiliau visam sezonui paskirstyt.

Atlantas ko gero bus vienintelė komanda, galinti bent kiek su Žalgiriu pasivaržyti. Atlantas pernai buvo stabiliausiai sezoną atlaikęs klubas. Duobių buvo, tačiau jos buvo menkesnės, nei kitų klubų gyvenime. Tačiau Atlanto sudėtyje nieko nenutiko. Jis nei susilpnėjo, nei sustiprėjo.

Sarsanija apsijuokė per visą pilvą – po pernykščio sezono suokė apie tai, kad tuoj ims pardavinėti Atlanto žaidėjus anglų ir prancūzų superklubams, tačiau tesugebėjo Andrių Urbšį “parduoti” Kazlų Rūdos Šilui. Tad bus galima kiek atlaidžiau šiais metais žvelgti į Klaipėdos klubo trenerio-agento ugningus pareiškimus. Kartais ir jis šauno pro šalį.

Kadangi klube ypatingų naujovių nesimato, Sarsanija bei jo darbo metodai ir vėl bus pagrindiniu komandos koziriu. Jau greitai pamatysim ar treneris ir trys (!) stovyklos šiltuose kraštuose bus Atlantą pakėlę į kokybiškai naują futbolo lygį, kuriame galima rimčiau kibti į atlapus pagrindiniam konkurentui iš Vilniaus.

Tuo tarpu Sūduva, panašu, ir vėl sukūrė trečios vietos vertą komandą. Tikėtis daugiau kažin ar verta, nes daugiau laimėti Sūduva neturi įpročio. Tačiau žemiau pulti taip pat neturėtų – mat kitų pretendentų į bronzos medalius kaip niekad gausioje lygoje kol kas nesimato. Sūduva pildė sudėtį gan išmintingai. Ir jei kai kam pasirodė, kad saugų į komandą buvo pririnkta per daug, tai nereikia pamiršti, kad rimta komanda neturėtų būti panaši į pernykštę Sūduvą, kai visos pozicijos turėjo geriausiu atveju vieną padorų žaidėją.

Sunku pasakyti, kodėl taip nutiko, tačiau Sūduvos pasirengimas sezonui lyg ir rodo, kad komanda iš kažkur sukrapštė daugiau pinigų nei pernai. Juolab, kad šiemet nebus Europos lygos ir jo atnešamų lėšų. Komanda šiais metais kaip niekad žais mažai rungtynių – tačiau tiek naujokai, tiek stovykla šiltuose kraštuose rodo, kad klubas nebadauja. Gaila tik, kad skautai nesurado jokio veikėjo į trenerių štabą, kuris, atleidus Dvarecką, tapo tiesiog gėdingai menkas.

Akivaizdu ir tai, kad pernykštis planas “auginam vietinio futbolo derlių ir leidžiam į aikštėn” atidedamas neribotam laikui. Šiemet, kaip ir senais gerais laikais, jaunimas ir vėl greičiausiai galės futbolo mokytis treniruotėse ir stebėdamas vyresnių kolegų žaidimą nuo atsarginių suolelio. Juolab, kad dublerių komandos klausimas Sūduvoje ir toliau išlieka pakibęs ore virš Šešupės bangų.

III dalis: Money. Money. Money, kaip dainavo ABBA. Biudžetų klausimas Marijos Žemėje ir toliau yra valstybinio lygio paslaptis. Niekas nežino, kas kiek turi. Tiesą pasakius, niekas nežino, net kam klubai priklauso. Juk tik dėl to ir apie Sūduvos biudžetą tegalime spręsti iš to, kiek komanda leidžia pirkiniams ir treniruotėms užsienyje. Beje, po pernykščio sezono buvo šnekos apie vieno žymaus verslininko planus žengtį į Sūduvą ir “įvesti čia tvarką”. Tačiau, panašu, viskas tomis šnekomis ir pasibaigė. O gal ne? Biesas žino.

Kitų klubų reikalai panašūs. Lengviausia, aišku, suskaičiuoti Žalgirio pinigus. Atlanto biudžetas greičiausiai neaugo, nes naujų žaidėjų ta komanda neprisipirko. Ilgą laiką atrodė, kad Kruoja ir Šiauliai apskritai lygoje nedalyvaus, tačiau… kažkaip ėmė ir susiėmė paskutinę akimirką. Buvo šnekų apie investicijas į Bangą ir Taurą, tačiau nepanašu, kad Banga būtų pavirtusi ypatingai galingu klubu, o Taurui investicijų jau nebeprireiks. Ir taip toliau.

O mes, kaip ir prieš kiekvieną sezoną, galima skelbti totalizatorių, kiek klubų subankrutuos de facto ar de jure antroje sezono pusėje. Aleliuja.

IV dalis: aukso vidurys, kuriame aukso nedalina. Ketvirtas šiais metais bus Ekranas. Šita komanda per paskutinius metus nukraujavo labiausiai visoje lygoje. Šiemet nebeliko net ir tų patirties turinčių žaidėjų, kurie laikė komandą po gėdingo “nesumokėtų premijų” skandalo. Tačiau Ekrano koziris – šimtu procentų perspektyviausias lietuvių treneris, kuriam su jaunais žaidėjais gali būti žymiai parankiau siekti savo žaidimo, nei su veteranais. Medalius pernai Ekranas laimėjo tik per plauką, kurios šiemet greičiausiai neužteks.

Ilgai delsusi Kruoja pagaliau gavo iš kažkur pinigų (gal pernykščiai šveicarai-italai sugrįžo?) ir pradėjo treniruotis. Kruoja turi didesnę dalį praeito sezono žaidėjų, kiek suprantu, keletą perėmė iš Šiaulių ir paskutiniu metu draugiškose rungtynėse bandydavo naujokus, kurių net vardų nežino (juk tik dėl to šių žaidėjų vardai nebuvo įrašomi į komandos sudėtį draugiškų rungtynių aprašuose šio klubo svetainėje). Likus keletui savaičių iki sezono pradžios, Kruoja nusisamdė ir naują trenerį iš Kazachstano. Savaime suprantama, toks “intensyvus” pasirengimas sezonui negali neduoti “rezultatų”.

Geriausiai iš antrosio grupės komandų teoriškai atrodo Banga. Viena, ši komanda, nepaisant ribotų išteklių, ko gero vienintelė ir anksčiau išvengdavo panašiems klubams būdingo svyravimo nuo pusėtinos būklės iki balansavimo ant bankroto ribos. Antra – ir Gargžduose pasirodė rusų desantas. Iš malūnsparnio lipo du investuotojai, du treneriai ir būrys žaidėjų. Ar Banga taps antru Atlantu – pamatysim. Tačiau, žvalgantis į kolegų lygoje būklę, Banga mažų mažiausiai gali pagrįstai tikėtis kilti aukščiau, nei tradicinė šiam klubui šeštoji vieta.

Trakai kol kas mus linksmina. Nespėjo pasirašyti sutarčių su keliais A lygoje lošusiais žaidėjais ir jau pradėjo giedoti giesmes apie medalius ir apie tai, kad LFF taurės rungtynėse su Žalgiriu abiejų klubų šansai yra lygūs! Ech, kaip tai primena tokį kitą klubą iš R. raidės, kuris jau seniai ilsisi po Žalgirio stadiono velėna Vilniuje! Arba dar vieną klubą iš V. raidės, kuris paliko savo gimtąjį miestelį, tačiau sostinėje vietos taip ir nesurado. Aišku, Trakai bus kietas riešutas – toks, kokiu buvo ir REO, kol to klubo neištiko finansinis stabas (beje, Trakuose yra žaidėjų, kurie tą istoriją savo kailiu išgyveno). Naujokas galėtų būt kuklesnis. Juolab, kad jo laukia ypatingai sudėtingas sezonas – viena žaisti namų rungtynes mažytėje Trakų aikštėje, kita – tuščiame LFF stadione. Todėl aukščiau šeštos vietos šis klubas nekils. Tačiau, jei netyčia nesubankrutuos, kitam sezonui A lygoje liks.

V dalis: giliai dugne arba kaip turėti pilną stadioną gerbėjų užimant priešpaskutinę vietą. Nuobodu Marijos Žemėje. Velniškai nuobodu. Kai klubas išlipa į A lygą, būtinai ima kalbėti apie planus iškart laimėti medalius. O jeigu lygos senbuvio iždas beviltiškai ištuštėja – iškart prasideda kalbos apie susirūpinimą vietos futbolu – “auginsim pamainą, leisim vietinius vaikinus aikštėn”. Paprastai tai baigiasi nemokamai galinčių lošti šešiolikmečių iš vietos futbolo mokyklos niokojimu vyriško futbolo rungtynėse. O gal čia toks lietuviškos futbolo pedagogikos principas – geras bus tik tas žaidėjas, kuris karjeros pradžioje išmoks kaskart pralaimėti mažiausiai keturių įvarčių skirtumu.

Taigi, Šiauliai išliko A lygoje, nors buvo šnekų apie komandos paleidimą. Komandoje pasikeitė valdžia, o pati komanda, jau ir pernai dažnokai atrodžiusi beviltiškai, tikrai nesustiprėjo. Naujieji komandos vadai pašnekėjo nei šiaip nei taip. Prisipažino, kad komandos biudžetas dar nesuformuotas (čia jau LFF įstatymo sargai turėtų sunerimt). Taip pat iškėlė komandai “tikslą” – neiškristi iš A lygos. Maža smulkmena – prieš tai pakalbėjo apie tai, kad labai nori į stadioną sugrąžinti komandos gerbėjus. Va čia ir nesueina galai – komanda gali susigrąžinti į stadioną žiūrovus kovodama dėl išlikimo lygoje? Čia juk ne Anglija, ir ne Italija. Lietuviai – žmonės paprastai, valstietiški. Jei nėra pergalių – nebus jų ir stadione. Aišku, negražiai aš elgiuosi prie žodžių besikabinėdamas. Juk apskritai tai reikia pasidžiaugt, kad klubas Šiauliuose apskritai išliko, nes kai pernai pasklido šnekos apie galima komandos bankrotą – buvo labai nejauku.

Dainava prieš sezoną daugiau ilsėjosi, nei sportavo taip, kaip čempionatui besirengiančiam klubui derėtų. Nežaidė draugiškų rungtynių, o futbolą pradėjo lošti tik vasario antroje pusėje. Bent jau taip galima suprasti iš labai skystos klubo informacijos. Komandos sudėtis niekuo nestebina. Stebina tik tai, kad prieš pat sezono pradžia yra “informuojama”, jog komandą treniruos treneris iš užsienio, kuris “turės nemažą legionierių pasirinkimą”. Ar tik paties klubo sau suteiktas “paslaptingiausios A lygos komandos” titulas, neslepia to fakto, kad atvirauti tiesiog nėra apie ką? Visa tai rodo, kad Dainava ir šiemet bus tokia pat patrankų mėsa, kokia buvo pernykščiame sezone. Gaila. Alytus vertas padoresnio klubo.

Granitas taip pat mažai pakito nuo praeito sezono – kaip suprantu,  į A lygą žengia labai panaši komanda, kuri pernai laimėjo I lygą. Pamenu, po pernykščio sezono klubo vadai taip ir kalbėjo – “šie vaikinai nusipelnė išbandyti save A lygoje, todėl jie ir žais”. Gražu, tačiau kažin ar praktiška ir perspektyvu. Klaipėda ir vėl turi dvi komandas aukščiausioje Lietuvos lygoje, tačiau situacija čia panaši kaip ir Vilniuje – jei ne rusiški pinigai, Granito projektas kažin ar išgyventų. Mat Klaipėdoje futbolą vis dar atstovauja vienas klubas. Nepaisant to, kokios būklės jis bebūtų.

Akivaizdu, kad šie trys klubai ir kovos dėl “išlikimo”  A lygoje. Nebent LFF po sezono apsigalvos ir vėl nuspręs tą sportinį principą paslėpti stalčiuje. Vis tik vien gražių norų net ir lietuviškame futbole nebepakanka. Galų gale, net ir strategija “remiamės vietos futbolininkais” yra labai miglota. Mat geriausius jaunus futbolininkus vis viena galingesni klubai susisemia – ne tiek daug jų Lietuvos žemėje išdygsta. O tokie klubai kaip šiandieniniai Šiauliai ar Dainava nieko kito pasiūlyti negali tik “garbę” lošti A lygoje.

VI dalis: o gal pabandom dar ką nors? Kaip amerikonai kažkada siūlė – davaj, padidinam vartus pora metrų. Iškart rungtynės bus įdomesnės, nes įvarčių bus daugiau. Arba – atšaukiam nuošalės taisyklę. Rezultatas bus tas pats. O kodėl gi ne? Juk Lietuvos futbolas – eksperimentų laukas. O kadangi juos užsako labai keista ir sunkiai prognozuojama organizacija – visko gali nutikti.

Kai nori – leidžia lošti A lygoje bet kam. Kai nenori – staiga prisimena “sportinį principą”, kurį mes jau seniai esame užmiršę.

Kažkaip tylomis prasprūdo paskutinis LFF pranešimas. Tiksliau – visi pamatė, kad Tauro į A lygą LFF vis tik neįleido. Tačiau retas kuris užfiksavo kitą sprendimą – legionierių skaičius aikštėje nuo 5 kyla iki 6. LFF pranešime buvo parašyta – “2014 sezonui kaip bandomajam laikotarpiui”. Tai štai aš ir galvoju – ką jie čia bandyti rengiasi? Kai legionierių skaičius yra mažinamas – viskas aišku. “Remiam vietos futbolą”. “Skatinam vietinių pajėgų panaudojimą aikštėje”. Ir taip toliau. O ką planuojama “išbandyti” didinant legionierių skaičių?

Viliuosi, kad koks oficialus žurnalistas prie progos užduos šį klausimą Kvedarui. Nors… jau dabar žinau, koks bus atsakymas. Juk viską LFF daro “klubų prašymu”. Bent jau taip savo raštuose skelbia. Tauro į A lygą nepriėmė nesulaukus “klubų pritarimo”. Legionerių skaičių padidino irgi “klubų prašymu”. O kad mes čia tokioje baisiai demokratinėje šalyje gyvename, tai, be abejo, nėra ko tokio “balsavimo” duomenų skelbti. Bet, pavyzdžiui, man yra įdomu, kurie klubai nenorėjo Tauro priimti į A lygą. Dar įdomiau, kurie klubai taip labai prašė legionerių limitą padidinti. Ar tik nebus čia rusiško kapitalo “įmonės”, kurioms aktualu kuo daugiau savų veikėjų A lygos poligonuose išbandyti? Bet ne mums, žemės dulkėms, klausimus visokius uždavinėt ir dar atsakymo tikėtis.

Laukiam čempionato. Įdomu, kuo jis mus šiemet nustebins.

30: SŪDUVA 3:1 TAURAS

2013-184

Pirmas. Sūduva rungtynes pradėjo mažumą pasikeitusi. Jei nebūtų buvę praeitų rungtynių su Tauru, galėtum sakyt, kad startinės sudėties pokyčiai natūralūs. Silpnas priešininkas – galimybė palošti atsarginiams. Tačiau žvelgiant iš kitos pusės ir galvojant apie mažumą buksuojantį Sūduvos žaidimą pastaruoju metu, tokie eksperimentai galėjo būti panašūs ir į žaidimą su ugnimi.

Bartkus vietoje Davidovo, Isoda vietoje Snapkausko, Kdouh vietoje Radzinevičiaus. Viskas lyg ir pagrįsta. Tačiau Radzinevičiaus trūkumas priekyje smarkiai kirto per Sūduvos atakų kokybę. O Isodai įsilieti į komandą buvo taip nelengva, kad jau pirmomis minutėmis jo dėka Tauras galėjo mušti įvartį. Galbūt Darius Gvildys ir nori į komandą grąžinti su traumomis tarp atsarginių užsibuvusį Isodą, tačiau kažin ar tokie eksperimentai labai prasmingi. Juk žaisti liko ne taip jau ir daug, o Snapkauskas paskutinius kelis kartus blogai neatrodė.

Taigi, pirmas kėlinys praėjo Sūduvai greitai ir gausiom pajėgom atakuojant, o Taurui karts nuo karto rengiant visai geras kontratakas. Pernelyg geras. Tokio gerumo, kokio iš Tauro nesitikėtum. Nežinau, ką ten Taure padare Jermalavičius, tačiau Tauro žaidime atsirado ir minties, ir tikslumo. Taip, Tauro mintys labai paprastos ir pagrįstos keliomis elementariomis schemomis, tačiau jos puikiai veikė prieš atsipalaidavusią Sūduvos gynybą. Tauro puolimo esmė – turėti vieną kitą laisvą žaidėją kraštuose ir progai pasitaikius numesti jiems kamuolių.

Sūduva priekyje varė smarkiai. Atakavo masyviai, labai greitai pereidavo iš vienos aikštės pusės į kitą. Už tai, kad labai trūko tikslumo paskutinėse atakos stadijose komandai galėtum atleisti – tokio intensyvumo atakos vis viena anksčiau ar vėliau baigiasi įvarčiais. Stebuklų būna, tačiau Lietuva – toli gražu ne futbolo stebuklų šalis. Užtat Sūduvos gynyba buvo žvėriškai skylėta. Galbūt stadione Sūduvos problemos ne taip aiškiai matėsi, tačiau aukšta interneto transliacijos kamera rodė, kad Sūduvos gynyboje – betvarkė. Gynėjai prastai judėjo, menkai derino bendrus veiksmus, todėl ir plytėjo Sūduvos pusėje laisvi plotai. Net ir sustiprėjęs Tauras nebuvo komanda, kuri galėtų efektyviau tokią situaciją išnaudoti, tačiau vis viena pirmą kėlinį Sūduva vaikščiojo peilio ašmenimis.

Antroje kėlinio pusėje futbolas tapo visiškai atviras. Kam tai buvo naudinga? Abiem komandoms arba nė vienai iš jų. Arčiau įvarčio buvo Sūduva – mat mėgindamas atakuoti Tauras tiesiog nespėdavo parbėgti namo ir nuolat Sūduva kontratakose turėdavo tiek pat ar net daugiau žmonių nei Tauras gynyboje. Ko verta vien ta ataka, kurios metu Sūduva turėjo bent tris šimtaprocentines progas, įskaitant kamuolį, numuštą nuo pačios vartų linijos. Bėda ta, kad Tauras taip pat atakavo neblogai. Ir dar didesnė bėda – Taurui sekėsi dėl tos pačios priežasties: Sūduvos saugai mažiau nei įprasta dalyvavo gynybos veiksmuose, lėčiau grįždavo ir dažnai palikdavo gynėjams patiems spręsti savus reikalus.

Antras. Po pertraukos viskas vyko panašiu stiliumi – Sūduva atakavo, Tauras gynėsi. Tačiau gan vangus, nors ir atviras futbolas greitai baigėsi dar vienos tragedijos pradžia. Nepraėjo nė šešios minutės ir Tauras įmušė pirmąjį rungtynių įvartį. Aišku, gali sakyti, kad Taurui pasisekė. Tačiau tai nebuvo sėkmė be jokios įžangos. Taip pat tai nebuvo įvartis, ties kuriuo negalėtum kelti klausimo apie tai, kodėl prie atšokusio nuo skersinio kamuolio vienui vienas atsidūrė Tauro legionierius – nepaglobotas nė vieno Sūduvos gynėjo. Sūduvos gynyba buvo taip toli, kad neturėjo jokių šansų kaip nors pasitarnauti savo vartininkui. Na o kad ir Džiugas Bartkus šiandien nerodė tokių fantastinių stebuklų, kokius demonstravo Tauro jauniklis vartų sargas, tai jam ir teko pirmajam traukti kamuolį iš savo vartų.

Ech, gerai, kad Tauras įmušė! Tuo ši komanda pasirašė sau nuosprendį. Sūduva pabudo tik tuomet, kai pagaliau į žaidėjų smegenis atėjo informacija, kad ir šios rungtynės gali pakartoti praeito žaidimo su Tauru scenarijų. Jei Tauras būtų susilaikęs nuo pagundos šiose rungtynėse pirmauti, gal ir galėjo išnešti sveiką kailį. Gal ir galėjo baigti rungtynes nulinėmis lygiosiomis. Deja. Po įvarčio Sūduva pradėjo žaisti taip, kaip turėjo lošti nuo pirmų minučių. Kita komanda atsirado tą pačią akimirką, kai žaidimas ir vėl buvo pradėtas nuo aikštės vidurio. Tad nieko nuostabaus, kad Taurui savo pranašumu teko pasidžiaugti tik pora minučių.

O paskui viskas tapo labai aišku. Sūduva spausti ėmė taip, kad gynyba apskritai nebeliko prasmės domėtis, nes Taurui sunkiai sekėsi pereiti ir aikštės centrą. Šiokių tokių atakų Tauras surengė tik pačioje pabaigoje, kai visi šių rungtynių klausimai jau buvo išspręsti. Didesnę antrojo kėlinio dalį Tauro komandoje lošė vienas žaidėjas – vartininkas, kuris iš tikro rodė stebuklus. Kodėl jis žaidžia Taure, o ne, pavyzdžiui, Sūduvoje ar Ekrane – čia jau kitas klausimas. Panašu į tai, kad Taurą dar šiek tiek nešė įmušto įvarčio psichologija. O kai Sūduva įkalė antrą, baigėsi ir psichologinės batareikos. Tomo Radzinevičiaus pasirodymas taip pat turėjo reikšmės – Sūduvos puolime kamuolys iškart ėmė vaikščioti protingiau, o sukuriamos progos buvo labiau pagrįstos mintimi, o ne priešininko klaidomis.

Sūduva ir vėl mušė smagius, gražius įvarčius. Sūkurė begalę progų ir galėjo įmušti dar krūvą. Trys taškai yra, Valskis – užtikrintas lygos puolėjų lyderis. Važiuojam toliau.

Trečias. Derėtų atlikti pora išvadų. Smagu matyti atsigavusį Taurą. Gaila, kad Tauragės komandos reanimacija įvyko tik ketvirtame rate. Kaip bebūtų, reikia nukelt kepurę prieš Jermalavičių, kuris pažadino Tauro žmonėse norą lošti futbolą. Tą rodo net ginčai su teisėjais. Aišku, yra ir kita medalio pusė. Tauro žaidėjų fizinė būklė yra tokia, kad jiems derėtų kuo greičiau pereiti į salės futbolo čempionatą, nes normaliame futbole nepakanka sužaisti kokias 50 minučių. Ir dėl šio komandos trūkumo nelabai gali kaltinti menką biudžetą ar trenerių kaitą. Jei žmogus pasirinko futbolą savo profesija, jis turėtų suvokti, kad darbas bus prastai atliktas, jei normaliai pabėgioti gali tik vieną kėlinį.

Sūduvos fizinė būklė ypatingų klausimų kol kas nekelia. Kai matai kaip rungtynių pabaigoje Chvedukas nusiveja Tauro gynėją jų pusėje, nusiveja, pasiveja ir kamuolį atima – gali būti ramus, kad čempionatą komanda sugebės pabaigt.

Tačiau Sūduvos požiūris į žaidimą ir į varžovą kelia labai daug klaustukų. Mes visi suprantame, kad lošti su autsaideriais yra sunku. Tačiau juk ką tik su ta pačia komanda buvo paterioti du žvėriškai svarbūs taškai. O kitas lentelės kolega kaip sykis suteikė šiokios tokios vilties pats netikėtai pralaimėdamas. Deja, Sūduvai tai nė motais. Pabiręs yra Sūduvos žaidimas ir labai sušlubavusi komandinė drausmė. Sūduva šiandien lošė taip, kaip jau seniai jos neteko lošiant matyti (turėkite omeny, kad aš nemačiau anų liūdnų rungtynių su Tauru). Gerai – mažų mažiausiai, trečiam rate Sūduva taip prastai ir nedrausmingai nesužaidė nė karto.

Kaip minėjau – varžovo tariamas silpnumas nėra pasiteisinimas. Rungtynių liko per mažai, kad Sūduva galėtų sau leisti tokio lygio atsipalaidavimą. Todėl lošiant su silpnesnėm komandom negali būti nė mažiausių abejonių dėl rungtynių baigties. O jų šiandien buvo per akis.

Iš esmės Sūduvos žaidimui trūko dviejų fundamentalių elementų. Viena – drausmingos ir draugiškos gynybos. Tokios, kokią matėm trečiam rate. Kai gynėjai maksimaliai drąskosi, o saugai – jiems nuolat gausiai talkina. Prieš tokią gynybą net Žalgiriui žaisti buvo nelengva. Kitas niuansas – Sūduva nustojo varžovą spausti aikštės viduryje. O tai yra dalykas, smarkiai palengvinantis gynybos darbus – intensyviai spaudžiant priešininką toliau nuo savo vartų, kamuolys žymiai sunkiau ir rečiau prie tų vartų priartėja. Gynėjams paprasčiausiai lieka mažiau darbo. O ir varžovas jaučia, kad nieko ramiai padaryti negalės, todėl dažnai skuba, o beskubėdamas – daugiau klysta.

Vienžo, Dariui Gvildžiui ir vėl reikia čiupti į rankas bizūną ir įvesti komandoje tvarką. Jei to nebus padaryta, ne tik su Ekranu ar Kruoja lošti bus sunku. Bus sunku tikėtis pozityvaus rezultato net ir su Dainava ar Banga. Didelės įtampos aš nejaučiu – juk tai Sūduvos treneriui šiemet jau buvo pavykę padaryt. Tačiau šį kartą ir patys žaidėjai turėtų suvokti, kad vien maksimalaus žaidimo puolime nepakaks. Nebent komanda muštų po 10 įvarčių kiekvienose rungtynėse. O kad to nėra (toks įspūdis, kad ir silpnesnės komandos palaužiamos tik tuomet, kai anoms baigiasi fizinės jėgos), reikia grįžti prie trečio rato pamokų ir vėl pradėti žaisti žaidimą ilgu pavadinimu “pirmiausia – ginamės, o tik tada – atakuojam”.

Tad ir linkiu šiandienos pergale pasidžiaugti, tačiau neužmiršti, kad iki čempionato pabaigos dar liko vienas kitas reikšmingas turas.

Laukiam Tauro ir kitų dalykų

Futbolą lošia Šilas ir Trakai. 

Ir tuomet, kai atrodė, kad galėsim ramiai užbaigti šį sezoną, vandenį sudrumstė Ekranas. Aplinkybės keičiasi nedaug. Vis dar reikia tikėtis, kad Ekranas ir toliau barstys taškus. Taip pat vis dar reikia tikėtis, kad pati Sūduva sugebės to nedaryti. Ekranui liko dvejos rungtynės su Žalgiriu, po vienas su Atlantu ir mūsiškiais. Žalgiris ir Atlantas neabejotinai kaposis iš paskutiniųjų, nes aniems savus reikalus spręst teks. Sūduvos misija ne mažiau sudėtinga – įskaitant ir sunkiai šiais metais nuspėjamą Kruoją. Tačiau pirmiausia šiandien reikia įveikti Taurą, kuris prieš pora savaičių visus smarkiai nustebino, palikdamas Sūduvą su vienu tašku vietoje trijų, kuriuos visi jau buvome į lentelę įrašę.

Taigi – viskas yra aišku. Ir toliau Sūduvai reikia muštis dėl pergalės kiekvienose rungtynėse. Tiesiog po Ekrano pralaimėjimo kažkur toli ir vėl įsižiebė menkutė trečios vietos spingsulė.

Beje, finalinis lietuviško sezono futbolas bus rūstus ir purvinas. Aš ne šiaip sau pakartojau penalty.lt paviešintą filmuką apie I lygos rungtynes Kazlų Rūdoje – juk ir praeitose Sūduvos rungtynėse ketvirtadalis aikštės iš esmės buvo viena didelė bala. Purvas ir vanduo koreguoja žaidimą. Gerokai aplygina komandų pajėgumą. Todėl net ir prastesnis klubas gali tikėtis sėkmės – tokioje aikštėje, kokioje lošė Šilas su Trakais ir Tauras ar Dainava galėtų tikėtis bent lygiųjų su Žalgiriu ar net Poznanės Lechu. Žiūrėdamas tokį pasityčiojimą iš futbolo, nori nenori prisimeni tas poros savaičių ar net mėnesio pertraukas čempionate tuomet, kai mūsų geografinėse platumose ir derėtų futbolą lošt. Žmonės kalba, kad tvarkaraščius nuo neatmenamų laikų Lietuvoje sudarinėja kažkoks mistinis personažas (kuris, matyt, sėdi vienam kabinete su kitu mistiniu personažu, kuris, anot žmonių, sprendžia, ką kviesti į Lietuvos rinktinę, o ko – ne). Žmonės šneka, kad mistinis tvarkaraščių meistras yra visagalis ir niekas jam įtakos turėti nėra pajėgus. O sudarinėja jis tą tvarkaraštį, matyt, į kavos tirščius žiūrėdamas. O gal tiesiog tas žmogus tvarkaraščius rašo pagal kažkokias sausas teorijas, o kad visą laiką kabinete sėdi (be televizoriaus ir interneto), tai net neįsivaizduoja, jog Sovietų sąjunga žlugo prieš 23 metus, o Lietuvos rinktinių žaidimai vietos čempionatų ypatingos įtakos neturi, nes žaidėjai iš vietos čempionatų jau seniai į rinktines nėra kviečiami.

Velniai nematė to paslaptingo futbolo burtininko. Mane labiau stebina klubų ir tos – kaip ten ji vadinasi – klubų tarybos ar valdybos požiūris. Aš galiu suprasti Skaisgirį – jis yra krepšininkas, todėl gali nesuvokti, jog oro sąlygos lauke turi įtakos tokiam žaidimui, kaip futbolas. Tačiau klubai, sutikdami atostogauti vasarą, o futbolą žaisti purve ir vandeny tyčiojasi ne tik iš mūsų, bet – visų pirma – iš savo žaidėjų. Jau nekalbant apie tai, kad kone po kiekvienų vandensvydį primenančių rungtynių kyla murmesiai apie visokius susitarimus ir lažybų kontoras. Ir kur ten tie murmesiai nekils – juk toks futbolas, kokį lošė Šilas su Trakais yra visiškai neprognozuojamas.

21: TAURAS 3:3 SŪDUVA

Štai kaip netikėtai viskas gali apsiversti! Viskas, apie ką taip ryžtingai rašiau prieš rungtynes, nuėjo šuniui ant uodegos. Man belieka atsiprašyti Tauro trenerio bei paskelbti jį geriausiu Lietuvoje.

Rungtynių gyvai nemačiau. Chm, antrą kartą šiemet Sūduvos žaidimo nemačiau gyvai ir tame įžvelgiu tam tikrą prakeiksmą. Mat pirmosios tokios rungtynės buvo liūdna trečiojo rato pradžia Klaipėdoje. Visą vakarą laukiau, kol futbolo.tv patalpins rungtynių įrašą, kad galėčiau pažiūrėti, kas ten šiandien Tauragėje nutiko. Deja, įrašo kol kas nėra, todėl pirmąsias mintis rašau iš lempos.

Tiesa, įvertinti tokį rezultatą nėra labai sudėtinga net ir rungtynių nemačius. Kai gerokai po rungtynių gavau progą patikrinti rezultatą, ištiko lengvas šokas. Negalėjau patikėti savo akimis. Rezultatas buvo tiesiog fantastinis. Ir labiausiai stebino net ne lygiosios, o trys praleisti įvarčiai. Juk Tauras šiemet muša maždaug po pusę įvarčio per rungtynes. Po kurio laiko aprimau. Tuomet ir supratau, kad nieko labai ypatingo ar tragiško neįvyko. Nutiko tai, kas ir turėjo vieną kartą nutikti. Komanda juk negali visą laiką viską laimėti vienu ritmu.

Pirma – lažybos ar ne? Nespėjo nuaidėti finalinis teisėjo švilpukas, o kaltinimai sutartomis rungtynėmis ėmė dygte dygti. Aš šiuo klausimu visada laikausi labai griežtos nuomonės. Kas nėra įrodyta teisme, to nėra. Aptarinėti įtarimus yra beprasmiška. Tokia diskusija veda aklavietėn. Beje, siūlyčiau atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvoje tokie įtarimai prapliumpa kiekvieną kartą, kai silpna komanda sugeba pasipriešinti stipriai. Tarsi silpna komanda neturėtų jokios teisės įkąsti stipresniam varžovui.

Sutartų rungtynių reikale yra du paradoksai. Teoriškai būtent tokių šalių kaip Lietuva klubai ir futbolininkai yra pažeidžiamiausi. Visi šio klausimo specialistai draugiškai sutaria, kad šalyse, kur futbolo gyvenimas finansiškai yra nestabilus, kur žaidėjau gauna mažus atlyginimus ir jie į jų sąskaitas krenta vėluodami, dirva užkadriniams fokusams yra ypatingai derlinga. Šie čempionatai niekam nerūpi be tų šalių gyventojų. Jie menkiau rodomi per teliką, mažiau aptarinėjami žiniasklaidoje. Tai tarsi tolima provincija, kurios nuotykiai sostinių niekada nepasiekia. O žmogų, kuris gauna menką ir neužtikrintą atlyginimą visuomet yra lengviau nupirkti.

Tačiau yra ir antroji paradokso pusė. Kaip taisyklė, į viešumą šie tamsūs reikaliukai patenka tik tose šalyse, kur futbolas yra solidi pramogų industrija ir kur futbolas – visiems “ant akių”. Vokiečiai, italai, turkai. Ukraina, kuri sėdi tarpinėje pozicijoje – futbolas ten svarbus, bet ir valstybinės korupcijos lygis aukštas. Pataisykit, jei klystu, tačiau dažniausiai skandalai kyla ne dėl lažybų, o dėl to, kad klubai tariasi draugiškai išspręsti visokius turnyrinių lentelių kazusus.

Šis paradoksas lengvai paaiškinamas. Tokiose neturtingose ir korumpuotose šalyse kaip Lietuva nuslėpti sporto korupciją lengva. Stebint viešąją nuomonę Lietuvoje, susidaro įspūdis, kad niekam tai nerūpi. Kad nerūpi klubams – nieko nuostabaus. Tačiau į tai nusispjaust ir teisėsaugai ar sporto federacijoms. Ir ko čia stebėtis, jei girtam bokso olimpiečiui pasišvaisčius kumščiais bare, jo gimtoji federacija nusprendžia jo nei bausti, nei barti, nes “nenori užgauti jautrios boksininko sielos prieš čempionatą”.

Neseniai šiame bloge buvo įmesta nuorodą į, berods, Žinių radijo kiek tuštoką laidą lažybų futbole tema. Joje žurnalistas kalbino LFF prezidentą, kuris kaip visada atvirai ir naiviai nusakė federacijos poziciją sutartų rungtynių klausimų. Šneka ten buvo apie tai, kad LFF prieš kurį laiką kreipėsi į teisėsaugą, prašydama įvertinti kai kurias rungtynes ir kai kurių klubų elgesį. Tačiau federacijos prezidentas tiesiai šviesiai pasakė, jog darė tai ne todėl, kad iš tikro norėtų ką nors šioje srityje nuveikti ar apskritai matytų tokių veiksmų prasmę, o dėl to, kad liepė UEFA. Jie ten kažkokius tyrimus daro, algoritmus braižo ir pagal juos federacijas informuoja apie galimai nesąžiningas rungtynes. Tai federacija ir persiuntė tą laišką prokurorams. O šie jį, matyt, pasiuntė į šiukšlių dėžę.

Štai ir visa tiesa. Todėl diskutuoti apie tai, ar šis rezultatas buvo sutartas – nėra jokios prasmės. O kadangi tokios prasmės nėra – bent jau aš tariu, kad jis sutartas nebuvo. Tariu, kad Sūduva tiesiog parodė mums, jog dar nėra komanda, kuri yra subrendusi rimtoms pergalėms ir solidiems pasiekimams.

Antra – tai kas čia nutiko? Turint omeny komandų pajėgumus, šios sezono dalies ambicijas ir nuspėjamas galimybes, galime drąsiai teigti, jog Sūduva tiesiog perdegė. Pernelyg anksti patikėjo, kad A lygoje gali viską. To buvo galima laukti – su komandomis, neturinčiomis stipraus psichologinio stuburo dažnai taip nutinka. O kad mūsų komandoje kas nors kokiomis nors priemonėmis tą stuburą sąmoningai formuotu – tikėtis naivu. Tad viskas priklauso nuo krūvos atsiktinumų. Kartais būna gerai, o kartais – blogai.

Taip, Sūduva beprasmiškai prarado du taškus. Sūduva prarado galimybę mažumą palengvinti savo darbą trečiame rate. Tačiau juk niekas nepasikeitė. Sūduva vis dar turi galimybių laimėti medalius – tiek bronzos, tiek sidabro. Kitas klausimas – ar mes ir pati komanda tikim, kad tai yra įmanoma.

Toks pralaimėjimas vis viena turėjo nutikti. Būtent dėl tos priežasties, kad niekas psichologų mūsuose nesamndo, kad tie padėtų žaidėjams susitvarkyti su sezono metu juos ištinkančiomis įtampomis. Galim tik pasidžiaugti, kad šis pralaimėjimas nutiko dabar, o ne, pavyzdžiui, trečio rato viduryje. Tuomet jis skambėtų žymiai skaudžiau.

Kitas dalykas – Sūduvos tikslai ir matematika taip pat nesikeičia. Maksimalios kovos imperatyvas vis viena išlieka. Atvirai pasakius, nėra didelio skirtumo, ar Sūduva nelaimės medalių dėl to, kad šiandien nesugebėjo nugalėti Tauro, ar dėl to, kad ketvirtam rate neįveiks Atlanto ar Ekrano. Šiandienės rungtynės parodė, kad antroji galimybė yra įmanoma.

Tad galbūt geriau yra prarasti taškus su Tauru, jeigu tik šis “pralaimėjimas” privers komandą rimčiau pažvelgti į savo darbą žaidimuose su Atlantu ar Ekranu. Šios dienos “pasiekime” įžvelgiu šiokią tokią pedagoginę naudą. Galbūt būtent lygiosios su Tauru padės Sūduvai laimėti medalius.

Laukiam: Tauras – Sūduva

2013-178

Nors šias rungtynes grąsina užgožti įvairaus plauko rinktinių žaidimai, jos mums vis viena praskaidrins dar vieną trumpą pertraukėlę A lygos batalijose. Šios rungtynės Sūduvai naudingos – jos tarsi treniruotė prieš viską šiais metais turintį nulemti ketvirtąjį ratą. Kitą savaitgalį Sūduva namuose priims žymiai rimtesnį varžovą, o ir anų rungtynių reikšmė bus gerokai didesnė. Tiesa, ir rytoj atsipalaiduoti bus galima tik tuomet, kai Tauro vartuose vartysis bent trys Sūduvos įsriegti kamuoliai.

Kad ir kaip būtų gaila, Tauras šiais metas nėra padorus varžovas nė vienai A lygos komandai. Tauras braška per visas įmanomas siūles – pradedant treneriais ir baigiant stadiono vėja. Padėkoti Taurui galim nebent už tai, kad palengvino Sūduvos gyvenimą atimdamas iš Kruojos tris taškus.

Kaip žinia, Tauras baigė trenerių eksperimentus su svečiais iš užsienio ir pasiūlė darbą vietiniam linksmuoliui. O kadangi šis pernelyg nesibrangina, tai ir stojo už Tauragės Titaniko vairo. Tiesą pasakius, sunku įsivaizduoti, ką galvoja treneris, imdamas štai tokioje padėtyje esančią komandą – juk vilties kaip nors pakeisti jos gyvenimą nėra jokios. Tauro šiemet jau niekas nebeišgelbės. Neverta tikėtis ir to efekto, kuris šiam treneriui nutiko, berods, pernai stojus prie Šiaulių vairų. Abejoju, ar Tauragės komanda turi kokių nors resursų, kurie galėtų kaip nors pakeisti komandos vietą lentelėję ar atnešti ištikimiausiems komandos gerbėjams bent lašą džiaugsmo šiame sezone. Spėju, Taurui vienintelis iššūkis yra atsilaikyti prieš žemesnių lygų komandas taurės varžybose.

Sūduvos reikalai – aiškūs. Pakrutėti, pajudėti, patobulinti kokį derinį, pagerinti įvarčių santykį ir trimis taškais šoktelėti link Ekrano. Taip pat būtų naudinga negauti traumų ir kortelių. Galbūt leist Valskiui aplenkt Bilinskį. Tad apie rungtynių planą nėra ką daug kalbėti – viskas čia aišku. Tauras menką šansą turėtų tik tuomet, jeigu užsidarytų į visiškai akliną gynybą. Tačiau mūsų silpnieji kažkaip niekada tokios strategijos netaiko. Matyt, “neunaras” lošti be puolėjų ir be puolimo. Ir nors įkąsti bet kam gali bet kas, tačiau netikiu, kad šiandieninė Sūduva galėtų turėti rimtesnių problemų Tauragėje.

Tiek čia tos istorijos. Įdomiau bus, kai suskaičiuosim trečio rato viščiuku, pradėsim rinkt geriausią šio sezono žaidėją, o komanda persikels į finalinį čempionato ratą.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1 186 375 hits