1: Sūduva 3:0 Mažeikiai

Sakalų balionų šou iš pradžių atrodė keistokai, bet viskas paaiškėjo per akimirką - sprogstantys balionai uždaroje patalpoje garantavo efektingą rungtynių pradžią. Sakalų balionų šou užgožė net pranešėję, mėginusį vardinti komandų sudėtis. Plojimai už paprastą, bet genialią idėją!

Pradžia.

Štai. Demonas paleistas. Sezonas prasidėjo. Gaila, kad šis džiaugsmas aplankė tiek nedaug Marijampolės gyventojų – nors maniežas tokio žmonių skaičiaus ko gero dar neregėjo, pirmosiose A lygos rungtynėse jų tikėjausi žymiai daugiau. Bilietus klubas kaip visada pardavinėjo tingiai – kasos atidarytos likus pusantros valandos iki rungtynių pradžios. Iš kitos pusės, galima džiaugtis, kad klubas rado kitų būdų bilietams pardavinėti – jų dabar galima įsigyti internetu ir Kudirkos gatvės Maximoje. Šiemet jau galima pirkti ir abonementą – tik jis nuo ankstesnio šimto litų pabrango iki pusantro (nieko tokio – juk rungtynių taip pat šiek tiek padaugėjo). Abonementas įleis į visas klubo stadione vyksiančias komandos rungtynes (įskaitant tarptautines), todėl vis viena gaunasi gerokai pigiau, nei perkant paprastus bilietus.

Gerai. Važiuojam prie rungtynių. O rungtynės, bendrai paėmus, man patiko. Varžovas nebuvo pats stipriausias, čempionatas tik prasideda ir komanda dar tik įsibėgėja. O kad aš ir pasirengimo sezonui praktiškai nemačiau, rimtesnius apibendrinimus daryti sunku. Tačiau man komanda pasirodė ramesnė, patikimesnė, labiau žinanti, ką veikti aikštėje, nei praeito sezono pradžioje. Jautėsi, kad Sūduva nė akimirkos neabejoja savo pranašumu ir nuo pat pirmojo švilpuko žino, kad laimės. Ši ramybė džiugina – net jeigu pačiame žaidime tobulybės dar trūksta, dar yra ką veikti. Gal dėt šio pasitikėjimo ir pasirodė, kad šiemet galima siekti ir didingesnių tikslų, nei pernykščiai.

Rungtynės.

Sūduva per pora minučių visimiems parodė, kad žaidžia skirtingo kalibro komandos. Antrą minutę Lukšys mušė pirmąjį įvartį, septintą – antrą. Pirmasis įvartis nutiko taip greitai, kad nes nespėjome susivokt, kas vyksta aikštėje. Tiesiog buvo surengta greita ataka, Mažeikių baudos aikštelėje nutiko chaoso, kuriame Lukšys įmušė savo standartinį, „lukšišką“ įvartį – kai baudos aikštėje žmonės malasi taip, kad net nematai kas buvo tas, kuriam pavyko bakstelėti kamuolį ir šiaip ne taip įridenti jį į vartus. Ir tik iš sveikinimų supranti, kad ir vėl Lukšys tame drumstame vandenyje kamuolį rado pirmasis. Ir kiek jis tokių įvarčių yra įmušęs!

Naujokai: įvartį mušęs Evaldas Grigaitis

Antru įvarčiu Lukšys parodė, kad kartais gali mušti įvarčius ir stipriais, taikliais smūgiais. Gražus tas antras įvartis buvo. Labai panašų, iš to paties kampo ir panašiu stiliumi, po 20 minučių įmušė ir Grigaitis. Grigaičio įvartis mums bylojo, kad turėtume sulaukti dar bent trijų. Tačiau rungtynių baigtis buvo aiški jau dešimtą minutę. Po dviejų greitų Sūduvos įvarčių tapo akivaizdu, kad didelių intrigų čia nebus. Yra kaip yra – iš vienos pusės norėtųsi pirmoms sezono rungtynėms gauti maksimaliai stiprų varžovą, kad ir rungtynės būtų įtemptos ir vertos sezono pradžios. Iš kitos pusės… Nėra blogai pradėti sezoną ir priešingai – kai įtampa aikštėje lygi nuliui, o vienintelė dilema yra kamuolių skaičius priešininko vartuose.

Mažeikiai atrodė panašiai, kaip pernai sezono pradžioje atrodė Banga ar Kruoja. Lygių skirtumas akivaizdus. Lygių skirtumas išliks viso sezono metu – kai kurie klubai nuo žemiausių iki aukščiausių lygų lipa taip greitai, kad nebespėja pakeliui pakeisti savo futbolo suvokimo. Sekmadienio lygos mentalitetą nėra taip paprasta per vieną dieną paversti profesionaliu požiūriu.

Naujokai: Tado Kijansko pamokos Chvedukui

Supraskite mane teisingai – nieko aš čia nekritikuoju ir nesišaipau. Taip pat esu tarp tų, kuriems patinka išaugęs A lygos klubų skaičius. Atvirai pasakius, nebesigilinu į to kiekio padidėjimo priešistorę (kaip tai įvyko? Ar viskas teisinga? Kodėl leista tam ar kitam klubui?) – tiesiog džiaugiuosi tuo, kad A lygos dalyvių skaičius artėja prie normalaus čempionato formato. Pernykštis nuolatinis žaidimas su tom pačiom komandoms (nes LFF taurėje jas irgi sutinkame) man atrodo didesnis blogis, nei šių metų 11 klubų ir 3 ratų sistema.

Mažumėlę nukrypau. Pasakyti tenorėjau tiek, kad vakar skyrėsi ne tik susitikusių klubų žaidimo lygis, bet ir savimonė. Žaidė komanda, jau pramokusi formuluoti tiek artimuosius, tiek tolimuosius tikslus ir kryptingai jų siekianti. Ir komanda, kuri vis dar lošia kiemo futbolą.

Štai kodėl Sūduva įmušė du greitus įvarčius. Mat Mažeikiai, vietoje to, kad pasistengtų bent jau pirmas 15 min visom pajėgom atsilaikyti prieš vieną stipriausių LT klubų, pradėjo žaisti tokį pat atvirą ir atakuojantį futbolą. Ir iškart gavo dvi bankes. Be abejo. Kitaip ir būti negalėjo. Sūduva tokiose rungtynėse gali atakuoti visa komanda, tačiau Mažeikiams apie tai svajoti dar anksti. Iš šalies žvelgiant, sensacija būtų, jei šios rungtynės būtų pasibaigusios lygiosiomis. Tačiau atrodė, jog Mažeikiai primiršo, jog žaidžia nes su Šilute, Alyčiu ar Lietava.

Naujokai: Marius Rapalis nuobodžiavo

Taip viskas ir vyko. Vieni buvo stipresni ir atsipalaidavę. Nuolat atakavo, lengvai gynėsi, buvo stipresni fiziškai, laimėdavo kone visas dvikovas. Kartais stabtelėdavo – tuomet ir žaidimas sustodavo. Kai vėl spustelėdavo ant gazo – užsikurdavo ir veiksmas aikštėje. Vieni mušė į vartus (nors ir nelabai pavojingai – bet apie tai vėliau), kiti per visas rungtynes taip ir neatliko nė vieno pavojingesnio smūgio. Kaip ir pernai, A ir pirmos lygos skirtumas žiauriai akivaizdus lyginant žaidėjų techninius sugebėjimus. Nors A lygos žaidėjai taip pat kartais neblizga, tačiau pirmokai dėl tos priežasties iššvaisto daugumą galimybių.

Sūduvos žaidimas.

Šį kartą laimėta nesunkiai. Tačiau dauguma maniežo lankytojų, manau, matė, kad Sūduvos žaidime dar ne viskas tobula. Spėju, dauguma matė ir kol kas didžiausią žaidimo problema. Beje, ji – jokia naujiena. Panašių dilemų Sūduva turėjo kone kiekvieną sezoną.

Naujokai: Nerijus Radžius

Taigi, trumpai. Nuo savų vartų iki vidurio linijos Sūduva vakar veikė tobulai. Jokių priekaištų gynėjams. Gynyba atrodė tiek pat užtikrinta, kaip ir pernykščio sezono pradžioje. Jokių problemų permetant kamuolį nuo gynėjų link vidurio linijos – link centrinių ir atakuojančių saugų. Tikslūs ir apgalvoti pasai, viskas atliekama tiksliai ir be didelės skubos. Savaime suprantama, šią mašiną dar reikės pasitikrinti su stipresniu varžovu, tačiau jau ir vakar buvo akivaizdu, kad savo aikštės pusėje Sūduvos žaidėjai labai gerai žino ką daro.

Bėdos ir sunkumai prasidėdavo tuomet, kai kamuolys imdavo artėti prie Mažeikių vartų. Čia viskas strigo ir buvo gan nuobodžiai vienoda. Gal dėl to ir bendras rungtynių jausmas buvo toks keistas. Lyg ir aiški Sūduvos persvara, ir greičio pakanka, ir spaudimas neblogas – tačiau visas rungtynes žiūrovus lydėjo kažkoks neišsipildymo jausmas.

Taip. Atakuojant trūksta minties ir labai trūksta žmonių, kurie atakas užkūrinėt galėtų. Žinia, nežaidė Urbšys ir Kozyuberda. Tačiau norėtųsi, kad ukrainietis nebūtų vienintelis žaidėjas komandoje, nuo kurio priklausytų racionalesnis žaidimas atakoje.

Jei savo aikštės pusėje žaidėjai žaidė pakankamai plačiai, išmoningai ir mąstydami, perėjus į ataką viskas išvirsdavo į kelis veiksmus, kurie tiesiog buvo kartojami be galo. Aukšti perdavimai link vartų arba aštrus perdavimas Grigaičiui į dešinį kraštą.

Negali sakyti, kad vaizdelis buvo beviltiškas, tačiau įvairovės atakuojant baisiai trūko. Tą rodo kad ir toks elementarus dalykas – Sūduva per visas rungtynes taip ir nemušė nė vieno baudos smūgio, kuris būtų nutikęs Mažeikiams gelbstint savo vartus nuo pavojingų priešininko veiksmų. Gan keista statistika, lošiant su žymiai silpnesniu varžovu.

Sūduvos žaidėjai.

Kadangi nemačiau draugiškų rungtynių serijos, vadovaujuos tik tuo, ką mačiau vakar. O po vakar dienos rungtynių, aš Geriausio rungtynių žaidėjo prizą drąsiai atiduočiau Skroblui. Antrą duočiau kinui, o trečią – visiems gynėjams.

Skroblo energija stebina lygiai taip pat, kaip ir pernai. Būtent dėl to Sūduvos žaidimas vakar vyko iš esmės dešiniuoju kraštu. Aišku, tol, kol Skroblą pakeitė Valaitis. Būtent dėl tos pačios priežasties, vakar Grigaitį matėme žymiai dažniau su kamuoliu, nei panašią poziciją kitame krašte užėmusį Liu Chao.

Labiausiai į žaidimą neįsipaišė Esau. Toks jausmas, kad geriausi šio žaidėjo laikais Sūduvoje buvo patys pirmieji mėnesiai pernykščiame sezone. Nuo to laiko, nieko naujo ir įstabaus jo žaidime taip ir nenutiko.

Naujokai: Liu Chao

Visi kiti iš esmės žaidė su pliusu. Grigaitis ko gero atrodė geriau nei Giedrius Slavickas, tačiau asmeninės technikos bei perdavimo tikslumo trūksta abiems. Lukšys buvo matomas – tiek įmušti įvarčiai, tiek susikurtos progos leidžia jo žaidimą vertinti teigiamai. Lyginant su pernykščiu sezonu, man labai patiko ir Broko pasirodymas – per tą laiką, kiek jis gavo, buvo ir tikslesnis, ir išmintingesnis. Liu Chao taip pat žavi, nors, vyraujant Skroblo-Grigaičio duetui, kinas buvo išnaudotas per mažai. Kaip bebūtų, akivaizdu, kad jo aikštės matymas ir sugebėjimas greitai priimti teisingą sprendimą bei tiksliai yra atlikti yra tikrai aukštesni už lietuvišką vidurkį. Chvedukas su Leimonu atrodė lyg ir gerai. Iš kitos pusės, būtent jie (kartu su Esau) turėjo kompensuoti Kozyuberdos ir Urbšio trūkumą. Tą padaryti nelabai pavyko. O va dėl gynėjų yra visiškai ramu. Gali būti, kad Samusiovo lygio dabartiniai Sūduvos gynėjai ir nesiekia, tačiau bendras gynybos komplektas funkcionuoja tikrai patikimiau nei pernykštis. O tai yra žymiai svarbiau, nei individualūs kiekvieno žaidėjo sugebėjimai.

Naujokai: Eimantas Valaitis

Man taip pat buvo įdomu stebėti, kaip žaidėjai keičiasi pozicijomis, išleidus vieną ar kitą žaidėją. Suprantama, kad reikšmingose rungtynėse Skroblas greičiausiai nebūtų keičiamas, tačiau Valaičio pasirodymas žaidimo nesugadino. Tiesiog buvo įdomu matyti, kaip Valatis užima Radžiaus vietą, o Radžius – Skroblo. Panašiai nutiko ir Slavickui pakeitus Esau. Slavickas keliavo į kraštą, o Grigaitis – į Esau poziciją.

Paskutinis taškas. Trumpai tariant, nors rungtynių įtampa ir nesiekė emocijų, kurios visada lydi sezono pradžią, jos nuteikia pozityviai. Yra ką tvarkyti, tačiau, atrodo, kad treneriai mato labai panašiai. Ko gero taip netgi geriau – pradėti sezoną problematiškiau, o optimalią formą pasiekti link sezono vidurio. Kad ir vėl nenutiktų praeitų sezonų likimas – kai sezonas pradedamas pakilime, o antroje jo dalyje ateina išsikvėpimas.

Viskas. Belieka statistika ir trenerių komentarai, už kuriuos aš ir vėl dėkingas Juozui Raškauskui.

Visa komanda prieš rungtynes

Sudėtis: Marius Rapalis, Vaidas Slavickas, Nerijus Radžius, Tadas Kijanskas, Alfredas Skroblas (62: Eimantas Valaitis ), Povilas Leimonas, Liu Chao, Karolis Chvedukas, Esau Garsia Alvares (65: Giedrius Slavickas), Evaldas Grigaitis (68: Audrius Brokas ), Povilas Lukšys.

Įvarčiai: 3 ir 7: Lukšys, 26: Grigaitis. Geltonos: V. Slavickas, Grigaitis.

Trenerių komentarai

Donatas Vencevičius: “Pats žaidimas tikrai netenkina, bet rezultatas geras. Jeigu kalbėtume apie atsidavimą žaidimui, discipliną jokių pretenzijų neturiu žaidėjams, bet žaidimo kokybę tikrai reikia gerinti. Kol kas turim problemų, kai priešininkų komanda ginasi tarsi “siena”, reikėtų įvairesnių, greitesnių sprendimų. Gal kad pirmos rungtynės, gali būti kad vyrai “perdegė”. O iš komandos nieko nenoriu išskirti ar įvardinti ir niekada to nedarysiu. Man svarbu ne pavardės, o komanda. Taip pat visada žais tie vienuolika futbolininkų, kurie geriausiai bus pasiruošę rungtynėms, taip kad žaidėjams ramaus gyvenimo nežadu. Stebėjau sekančio varžovo Pakruojo “Kruojos” rungtynes su Šiaulių “Šiauliais” ir jie Paliko gana neblogą įspūdį, bet iš kitos pusės lengvų varžovų tikrai nebus.”

Nerijus Gudaitis: Priešininkas pakankamai rimtas. Mes atvažiavome be “kozirių” ir dar toks priešininkas. Pagaliau mes neesame visiškai profesionalus klubas, turime keletą futbolininkų, kurie dirba kitą darbą ir tik po darbo gali su mumis treniruotis. Aišku rezultatas gavosi garbingas. Tikėjausi, kad rungtynių pradžioje sugebėsime apsiginti, o tada gal “Sūduvos” žaidėjai pradės nervintis ir pavyks atsilaikyti bet gavosi kaip gavosi. “Sūduva” savo darbą padarė per pirmas penkiolika minučių, įvarčiai be vargo, o tada žaidimas išsilygino, bet tik todėl kad priešininkas padarė savo darbą.