Paskutinis sezono žingsnis

Ką gi, bičiuliai, mums beliko paskutinis kartas šiais metais. Nieko ypatingo tas kartas jau nebereiškia. Tikėtis, kad Trakai praloš Dainavai, kai ant stalo stovi medaliai, būtų naivu. Tad belieka dar vienas žaidimas savo malonumui ir įvarčių statistikos pasigerinimui.

O kad pramogų būtų šiek tiek daugiau – dar kartą primenu, kad prieš rungtynes galima aplanktyti taip vadinamą Sūduvos muziejų. Muziejus – geras daiktas. Šį Sūduvos klubo veiksmą reikia sveikinti, tačiau tik kaip faktą. Nes muziejus labiau primena aktų salės papuošimą. “Lankantis“ muziejuje sunkoka suprasti, ką turėjo omeny komandos atstovai, kalbėdami apie ilgą bei sunkų darbą ir apie investicijas kurių reikėjo. Suprantu, spintos taurėms sudėt kainuoja ir nuotraukų niekas nemokamai nerėmina. Tačiau buvo galima bent jau susimąstyti apie tai, kad pro spintos stiklus nelabai tuos trofėjus įžiūrėti įmanoma. Bet, kaip sako lietuvių liaudis, kas nedirba – tas ir neklysta.

Tad kas turi valios ir noro – užsukite. Ir į muziejų, ir į rungtynes. Šios, beje, vyks po stogu. Tačiau apie tai labai kukliai užsimena oficialioji FK Sūduvos svetainė, o A lyga vis dar rašo, kad rungtynės vyks stadione. Kai kurie dalykai yra amžini, todėl matyt niekada nepasikeis.

Ar gali į Sūduvos stadioną susirinkti 5000?

Vieną kartą taip jau yra nutikę. Dar geriau – tą kartą jų buvo gal ir visi 6 000. Vyresnieji pamena tą keistą dieną, kai prieš šešerius metus naujajame Marijampolės stadione įvyko pirmosios rungtynės. Tą kartą miestelėnai į rungtynes susirinko būriais ir toli gražu ne kiekvienas sugebėjo pasakyti, kurios spalvos apranga rungtynes lošia “savi”. Šią nuotrauką jau ne kartą rodžiau. Tačiau galimybės Sūduvos rungtynių metu nupaveiksluoti tokią pačią per tuos šešerius metus taip ir nepasitaikė.

Bet apie viską iš eilės. Čia neseniai komentaruose buvo paminėti Sūduvos “viešieji ryšiai”. Žmogus sakė, kad jie ir vėl nieko gero nenuveikė, aš mėginau prieštarauti sakydamas, kad nuveikė kaip niekad daug. Tai va, galvojau, parodysiu gi prieš šias reikšmingas namų rungtynes vieną iš tokių smagių Sūduvos klubo “nuveikimų” – žaidėjų korteles, kurios buvo išleistos dar vasarą. Jose – daugiau mažiau visa šio sezono komanda. Ir jas, įtariu, vis dar galima įsigyti prieš kiekvienas namų rungtynes. O kad rungtynių namuose beliko dvejos, tai ir pagalvojau, kad verta šį faktą paminėti. Gal dar yra tokių, kurie pamiršo, jog už kelis litus galima nusipirkti dalykėlių, kuriuos po 20 metų galės savo vaikams ar anūkams parodyti.

Korteles fotografuodamas ir skaitinėdamas (o paskaitinėti tikrai yra ką), radau vieną unikalų dalyką. Į stadioną eilinių rungtynių žiūrėti kartais kiek intensyviau pakviečia klubo “viešieji ryšiai”. Sūduvos sakalai nepatingi paminėti. Tačiau, kad žodį tartų pats Sūduvos žaidėjas – to dar nėra buvę!

Tiesa, reikia pripažinti, kad Marius Šoblinskas nekvietė būtent į šias rungtynes. Jis tiesiog atsakė lyg ir į banalų klausimą, kurį jam uždavė minėtų kortelių rengėjai. „Ko paprašytum visus norus išpildančio džino?“. Ir Marius Šoblinskas atsakė. Jis neprašė naujo automobilio ar kontrakto su Manchester United. Jis paprašė „5 000 žiūrovų kiekvienose Sūduvos rungtynėse“. Ir pridurti daugiau nėra ką. O kadangi džinai pas mus tik Seime sėdi, tai šis šeštadienis yra puiki proga atlikti darbą už jį ir pagaliau išpildyti Mariaus Šoblinsko svajonę. Juk neįmanomų dalykų nėra, ar ne?

Istorija kartojasi: Žalgiris – Sūduva

2005 m. Dariaus Maciulevičiaus įvartis Žalgiriui. Žiūrėti geriau be garso. 

Kažkada visa tai jau buvo, ar ne? Laikas bėga, atmintis dyla, tačiau toks jausmas, kad visa tai kai kurie iš mūsų jau esame matę.

Gerai, priminsiu detaliau. 2005 metai, lapkričio 9 diena, paskutinis A lygos turas. Sūduva Vilniuje lošia su Žalgiriu. Žalgiris tais metais jau nieko doro laimėti šansų neturėjo, o va Sūduvai reikėjo sužaisti bent lygiomis, kad po 30 metų vėl iškovotų bronos medalius. Oras buvo panašus kaip dabar – drėgna, žvarbu ir purvina. Tą kartą Sūduva laimėjo, o Dariaus Maciulevičiaus įvartis, įmuštas po Tomo Radzinevičiaus perdavimo ko gero visiems laikams buvo įrašytas į komandos istoriją. Ne tik dėl to, kad jis atnešė bronzos medalius, bet ir todėl, kad buvo reto grožio. Tais laikais Lietuvoje tokių įvarčių nedažnai pamatydavome.

Prisimindamas tuos gražius laikus, buvau tikras, kad iš anų komandų šį šeštadienį pamatysime tik vieną žmogų – Tomą Radzinevičių. Tačiau patikrinęs protokolą, supratau, kad jų bus iš viso trys – ir visi jie šeštadienį galvos apie Sūduvos pergalę. Tą kartą Sūduvoje žaidė ne tik Tomas Radzinevičius, bet ir Darius Gvildys. O štai Žalgirio sudėtyje antrą kėlinį bėgiojo ne kas kitas, o Nerijus Valskis! Dariui Gvildžiui tais laikas buvo 35-eri, Tomui Radzinevičiui – 24-eri, o Nerijui Valskiui – tik aštuoniolika (jei dirbčiau Sūduvos klube, būtinai šiuos tris veikėjus pakalbinčiau ir vieną kitą prisiminimą iš jų ištraukčiau).

Sūduvos treneriai tą kartą be minėtų Gvildžio, Maciulevičiaus ir Radzinevičiaus, aikštėn dar išleido Žutautą, Grigą, Veikutį, Aleksą, abu brolius gruzinus Chigladzes, Afanasenko, Giedrių Slavicką, Butkų, Otavio Bragą ir Adomaitį.

Audrius Brokas 2008 m. sezono finale.

Važiuojam toliau. Po trejų metų Sūduvai sezonas baigiasi labai panašiai. Paskutinės 2008 metų sezono rungtynės ir vėl vyksta Vilniuje. Ir vėl – su Žalgiriu. Sūduvai ir vėl reikia laimėti, o Žalgiriui – ir vėl rezultatas nėra labai svarbus. Žalgiris tais metais užėmė 5 vietą, surinkęs tiek pat taškų, kaip ir 6 likęs Atlantas. O va Sūduva – gavo ketvirtą vietą, surinkusi tiek pat taškų kaip ir bronzos medalius laimėjusi Vėtra. Šios keturios komandos ir lošė paskutiniame ture. Sūduvai reikėjo ne tik pergalės, bet ir Vėtros lygiųjų ar pralaimėjimo. Sūduva Žalgirį nugalėjo 3:2, paskutinį įvartį mušdama jau per pridėtą laiką ir turėdama aikštėje mažiau žaidėjų (87 min buvo išvarytas Božinovskis). Deja, laimėjo ir Vėtra – todėl Sūduva liko ketvirta, o Žalgiris aplenkė Atlantą. Tas rungtynes labai gerai pamenu – jos buvo išskirtinai purvinos, rudeninio oro ir nepriežiūros nualintoje Žalgirio stadiono aikštėje. Ir jei iš 2005 metų rungtynių internete plauko tik įvarčio vaizdo įrašas, tai 2008 metais šis blogas jau buvo gimęs, todėl aiškiau viską prisiminti norintys skaitytojas gali apžiūrėti ir reportažą apie rungtynes.

Tai buvo paskutiniosios senojo Žalgirio rungtynės A lygoje. Kitame sezone šios komandos aukščiausioje Lietuvos lygoje nebeliko. Sugrįžo Žalgiris 2010 ir iškart laimėjo bronzos medalius. O kad ši komanda vėl grįžo į lygą, tai nieko kito nebeliko, kaip toliau pratęsti santykių su Marijampolės Sūduva istoriją. Sūduva su Žalgiriu ir vėl baigė sezoną, o rungtynės ir vėl buvo lemiamos. Tą kartą buvo sprendžiamas lengvesnis klausimas – kas gaus sidabrą, o kas – bronzą. 2010 abi komandos lygoje susitiko 3 kartus ir visos rungtynės baigėsi lygiosiomis. Nulinės lygiosios buvo užfiksuotos ir paskutinėje dvikovoje, vykusioje Vilniaus Sportima arenoje. Lygiosios buvo tinkamas rezultatas Sūduvai, tačiau netinkamas Žalgiriui. Po jų abi komandos surinko vienodai taškų, tačiau Sūduva užlipo aukščiau dėl geresnio įvarčių santykių. Tačiau, spėju, pernelyg nenusiminė ir Žalgirio pusė – juk ką tik atgimęs klubas ne tik sugrįžo į A lygą, bet iškart ir medalius gavo. Pačios rungtynės buvo nuobodokos – Sūduva spaudė “ant lygiųjų”, žaidimas nebuvo labai išvaizdus, tačiau antrieji Sūduvos istorijoje sidabro medaliai vis tik įmetė žaidėjus į lengvą euforiją po finalinio švilpuko. Buvo šampano ir visokių kitokių tokiai progai derančių ritualų. Reportažą apie šias rungtynes taip pat galima prisiminti.

Džiaugsmai po 2010 m. žaidimo su Žalgiriu.

2010 metai buvo savotiška kryžkelė Sūduvos ir Žalgirio gyvenimuose. Nuo 2005 iki pat Žalgirio dingimo į I lygą Sūduva buvo solidesnė komanda. Ir nors Žalgirį nugalėti pavykdavo toli gražu ne visuomet, tačiau pergalės buvo laukiama kiekviename žaidime. Tai buvo liūdni laikai Žalgiriui. O va grįžus atgimusiam Žalgiriui į A lygą, jėgos išsilygino. Sūduva stagnavo, o Žalgiris pamažu stiprėjo ir lipo aukščiu. 2010 Sūduva šiaip ne taip Žalgirį aplenkti dar sugebėjo, nors įveikti nepavyko nė karto. O va 2011 metais Žalgiris jau užtikrintai paliko Sūduvą už nugaros. Sūduva pasiėmė bronzos medalius. Žalgiris mėgino įsitverti Ekranui į skvernus ir pasimušti dėl aukso. Sūduva ir Žalgiris tais metais ir vėl lošė tris kartus – vieną kartą sužaidė lygiosiomis ir pasidalino po pergalę. Tiesa, Sūduvos pergalė prieš pat sezono pabaigą iš esmės ir nubraukė Žalgirio viltis pasivyti Ekraną. Žemiau rasite visai įdomų video – Marijampolės TV pokalbį su Sūduvos prezidentu po 2011 metų sezono. Fone bus matyti paskutinių Sūduvos rungtynių su Žalgiriu fragmentai. O čia rasite blogo ataskaitą.

Marijampolės TV kalbina Vidmantą Murauską.

Pernykščiame sezone lygių skirtumas tapo dar ryškesnis. Čia Sūduva ne tik gavo stipriai į skūrą liūdno atminimo rungtynėse Vilniuje, bet ir turnyrinėje lentelėje nuo Žalgirio atsiliko jau ne 7 taškais, kaip 2011, o visais 17. Ir vėl – Žalgiris vijosi Ekraną dėl aukso, o Sūduvai teko ir dėl bronzos su Kruoja gerokai pasistumdyti.

O štai šiemet komandos jau iš esmės skiriasi – tiek biudžetu, tiek sudėtimi ar netgi ambicijomis. Sūduva pagaliau metė šalin vizijas laimėti aukso medalius. Šiemet komandos vadai apskritai jokių konkrečių tikslų nekėlė. Žalgiris aukso medalių gi siekė atkakliai ir racionaliai – augindamas biudžetą, dėliodamas sudėtį ir energingai rinkdamas taškus. Sūduvai šiemet Žalgiris “padovanojo” vieną žiauriausių pralaimėjimų per visą Sūduvos istoriją A lygoje. Skaičiuoti tingiu, tačiau esu tikras, kad pirmo rato pralaimėjimas Marijampolėje patektų į didžiausių Sūduvos pralaimėjimų dešimtuką.

Šioje vietoje istorija baigiasi. Ir jei pastarųjų metų chronologija Sūduvai nebuvo tokia pozityvi kaip Žalgiriui, šiandien šios komandos nesiskiria taip smarkiai, kaip galėjo pasirodyti minėtose pirmo rato rungtynėse. Sūduva sustiprėjo – ir sudėtimi, ir žaidimu, ir suvokimu, kad laimėti galima ne tik prieš Taurą ar Dainavą. O va Žalgiris po tipiškai Lietuvos futbolui nutrūkusio žygio per Europą kažkodėl sėdo į labai jau gilią duobę. Visą sezoną puikiai variusios komandos stabtelėjimą po aukščiausio laipsnio metų rungtynių suprasti galima. Tačiau keistoka, kad tas stabtelėjimas taip ilgai užtruko ir buvo iššvaistyta tiek taškų, kad aukso medalių klausimą tenka spręsti paskutiniame ture.

Žalgiriui sveikatos nepridės ir vakarykštės taurės rungtynės su Kruoja, kuriose Žaligirui teko ieškoti išsigelbėjimo nuo pralaimėjimo iki paskutinių minučių. O tą Vilniaus komandai šiais metais tekdavo daryti labai retai. Trumpai tariant, nepaisant geresnės Žalgirio sudėties ir solidesnės turnyrinės pozicijos, Sūduva laimėti turi visus šansus. Tiesą pasakius, ir psichologija Žalgirį spaus labiau. Šiai komandai jau seniai buvo užkabinti aukso medaliai. Kad ir ką bekalbėtų treneris, žaidėjams tokia atmosfera turi įtakos. Todėl pralaimėti Žalgiriui šeštadienį būtų žymiai blogiau nei Sūduvai, kuri apie medalius realiau ėmė galvoti tik pačioje sezono pabaigoje. Sūduvai atsipalaidavimo turėtų suteikti ir tas faktas, kad net ir nugalėjus Žalgirį galima likti su tuščiu krepšiu. Juk reikia, kad nelaimėtų ir Ekranas, o tikėtis, kad Ekranas paluš lošdamas su Tauru gali tik naivuolis. Sezono pabaigoje Tauras pradėjo žaisti futbolą, tačiau labai abejoju ar Tauragės komandos futbolo pakaks tam, kad nepralaimėtų Ekranui. Juk Ekranas – racionalaus ir efektyvaus futbolo fanatiškai Marijos Žemėje.

Tokios tokelės. Rungtynės bus geros, tačiau į jas galim ramiai eiti ir mes, ir komanda. Nors šių rungtynių kaina didelė, tačiau šį kartą kaip niekad sezone reikia galvoti ne apie rezultatą, o tiesiog lošti maksimalaus užsidegimo futbolą, kurį Sūduva šiais metais ne kartą mums rodė. Taip pat reikia nepamiršti, kad pralaimėjimo kaina žymiai didesnė Žalgirio pusėje. Taip, Žalgiriui pakanka lygiųjų, todėl greičiausiai Vilniaus komanda loš nuo gynybos. Kiek supratau iš LFF pranešimų, Žalgiris neturės Lukos Peričiaus, kuris už raudoną kortelę gavo dviejų rungtynių diskvalifikaciją. Apie Vaitkūną šnekos dvejopos – kai kas sako, kad ir jam sezonas jau pasibaigė, nors man atrodo, kad už jo raudoną kortelę paskirta 4 rungtynių diskvalifikacija jau išnaudota. Bet kokiu atveju, net ir be Peričiaus Žalgirio gynyba bus silpnesnė, nei įprasta. Sūduva nėra didelė pozicinio puolimo žinovė, tad svarbiausia bus nelošti tokio bukai ramaus futbolo, kokį mūsų komanda rodė paskutinėse namų rungtynėse su Ekranu.

Pabaigai belieka pasikartoti – kad ir kaip baigsis šeštadienio žaidimas, kad ir kokią vietą po jų užims Sūduva, sezoną bus galima įvertinti teigiamai. Juk jau pora metų kalbėjome apie tai, kad gal geriau likti be medalių, tačiau rodyti liepsnojantį futbolą. Tad beliktų tikėtis, kad šiemet pradėta linija bus tęsiama kitame sezone. Tuomet ir vėl bus medaliai. Tik tuomet jau žinosime, kad medalius Sūduva laimėjo dėl to, kad jų nusipelnė, o ne todėl, kad daugiau niekam kitam jų nereikėjo.

Geriausieji: 2013

Nerijus Valskis dovanoja tribūnoms savo marškinėlius po paskutinių rungtynių Marijampolėje. 

Padam Padam! Štai ir prasideda sezono pabaigos ritualai. Lygos geriausiuosius LFF rinks po sezono, o aš tai darau nieko nelaukdamas – tradiciškai prieš paskutines rungtynes.

Rinkimų rezultatai kažin ar daugelį nustebino. Pusę sezono apskritai į geriausio šio sezono žaidėjo titulą garantuotai pretendavo tik vienas žmogus. Šiek tiek intrigos įnešė Tomas Radzinevičius. Šio žaidėjo įtaka antros sezono pusės rezultatams buvo tokia didelė, kad buvo galima tikėtis rimtos konkurencijos Nerijui Valskiui jūsų “balsavimo biuleteniuose”. Juolab, kad ir simbolinė Tomo vieta tarp vių laikų Sūduvos žaidėjų yra išskirtinė. Tačiau Nerijus Valskis vis tik laimėjo šių metų rinkimus, taip sakant, “į vienus vartus”. Ko gero taip yra teisingiausia.

2013 sezono geriausiojo žaidėjo rinktimų rezultatai:

		Minėtas	Pirmas	Taškai
1	Valskis	31	25	140
2	Radzinevičius	29	4	90
3	Šoblinskas	15	2	27
4	Bašič	7		13
4	Ugge	9		13
5	Davidovs	6		12
5	Brokas	6		12
5	Baranovskij	8		12
6	Kiselevskis	5		8
7	Bagdanavičius	2		5
7	Chvedukas	3		5
8	Leimonas	1		2
9	Radžius	1		1

Pora žodžių apie balsavimo statistiką. Balsavo šiais metais 31 siela. Nei daug, nei mažai – maždaug tiek, kiek jūsų balsuoja ir kiekvienais metais. Kai kurie balsuotojai keičiasi, o kai kurie kiti – kasmet atlieka savo pareigą šiam blogui ir komandai. Kaip matote, nebuvo jūsų laiško, kuriame būtų nepaminėtas Nerijus Valskis – 31 laiškas, 31 vieną kartą jame buvo įrašytas Valskio vardas ir 25 kartus jis buvo paminėtas pirmu numeriu. Tomas Radzinevičius pagal pirmąjį parametrą mažai kuo Nerijui Valskiui nusileido – jis buvo paminėtas 29 kartus, tačiau tik 4 kartus buvo pirmas. Nerijaus Valskio ir Tomo Radzinevičiaus duetas pirmose dvejose vietose buvo apskritai dažniausiai pasitaikantis derinys. Trečias liko Marius Šoblinskas. Beje, Marius dukartu buvo sąrašo viršuje. Toliau – penki žaidėjai, gavę beveik po vienodą skaičių balsų.

Ypatingų klausimų balsavimo rezultatai ko gero nekelia. Nerijus Valskis šį sezoną iš tikro buvo ryškiausias personažas ir dėl to niekuomet nekilo tokio pobūdžio diskusijų, kokios vis užsidegdavo pernai svarstant Rafaelio Ledesmos įtaką Sūduvos rezultatams. Tiesiog panašiai kaip kad pernai galėjome pasidžiaugti, jog komandoje turėjome bent vieną išskirtinį futbolininką, taip ir šiemet Nerijaus Valskio žaidimas džiugino visą sezoną.

O štai Nerijaus įvarčių statistika – iš tikro išskirtinė. Jis yra žmogus, per vieną sezoną įmušęs daugiausia įvarčių nuo to laiko, kai Sūduva grįžo į A lygą. Nerijaus sąskaitoje – jau 30 (27 – A lygoje, 2 – Europos lygoje, 1 – LFF taurėje). Arčiausiai Valskio pasiekimo 2005 metais buvo ne kas kitas, o Tomas Radzinevičius. Tais metais jis mušė 29 kartus. Beje, Tomui priklauso ir didžiausias sezoninių įvarčių rezultatas Sūduvoje per visą Nepriklausomybės laikotarpį. 2001 metais Radzinevičius įmušė 33 įvarčius. Tiesa, reikia turėti omeny, kad tais metais Sūduva žaidė ir nugalėjo I lygoje. Kažin ar Nerijui Valskiui pavyks šį rekordą sumušti per paskutines sezono rungtynes Vilniuje, tačiau 30 įvarčių per lietuvišką sezoną ir taip yra puikus rezultatas.

Vienas šio sezono komandos kapitonų – Tomas Radzinevičius. 

Antrąją ir trečiąją vietas gavo žaidėjai, kurie komandoje pasirodė tik antroje sezono pusėje. Sakyčiau, tai irgi simboliškas jūsų sprendimas. Juk būtent antroje sezono pusėje Sūduva įšoko į ko gero ilgiausios per savo gyvenimą A lygoje nepralaimėtų rungtynių serijos traukinį. Ir jei po pirmų dviejų ratų atrodė, kad Sūduvai ir dėl ketvirtos vietos teks pasikapot kaip reikiant, dabar komanda šioje vietoje sėdi daugiau nei užtikrintai ir dar turi adatos plyšį pralįstį į trečiąją.

Dėl Tomo Radzinevičiaus klausimų nėra. Tačiau ir Marius Šoblinskas sužaidė kaip niekad stabilius ir patikimus du ratus. Ko gero nebuvo rungtynių, kuriose šiam žaidėjui galėjome turėti kokių nors rimtesnių priekaištų. Jis puikiai tvarkėsi aikštės viduryje – žaidimo organizatoriumi netapo (nes ir nėra tokio stiliaus žaidėjas), tačiau garantavo, kad aikštės centre atsirado patikimos gyvybės. O ir pats 4 įvarčius suspėjo įmušti.

Dar vienas kapitonas – Marius Šoblinskas. 

Marius Šoblinskas gavo tik šiek tiek daugiau balsų nei dar 5-6 Sūduvos žaidėjai. Ir tai yra didžioji tiesa apie mūsų komandą šiame sezone. Jau paskelbus man rinkimų faktą, kai kurie jūsų dvejojote, sakydami, kad balsuoti reikia ne už atskirus žaidėjus, o būtent už visą komandą. Šiais metais komandoje buvo du išskirtiniai žaidėjai, tačiau visi kiti iš tikro aikštėje darė viską, ką tik galėjo. Viską, ką leido jų sugebėjimai ir kartais menka patirtis. Nesvarbu, kaip pasibaigs paskutinės šio sezono rungtynės – komandai vis viena bus galima duoti aukščiausią balą už ryžtą kovoti ir siekti pergalės kiekvienose rungtynese. Na gerai, beveik kiekvienose rungtynėse. Buvo keletas žaidimų, kuriuos norėtųsi pamiršti, tačiau gražių dalykų šiais metais mums teko regėti kaip niekad daug.

Dėkoju visiems, kurie nepatingėjo pasiųsti man savo balsų. Šie rinkimai neturi jokios praktinės reikšmės – juk neduodu nei piniginių prizų, nei taurių, o ir į futbolo istoriją šie skaičiai nepatenka. Tačiau man tai yra vienas iš padoresnių būtų padėkoti komandai už dar vieną sezoną. Ačiū jums, ačiū žaidėjams, ačiū visiems, kurie šiais metais darbavosi Sūduvos labui.

Ufonautai, emigrantai ir kiti įdomūs žmonės

Tadžikistano klube “Istiklol“ šiuo metu žaidžia du buvę Sūduvos žaidėjai.

O buvo taip. Dairiausi internete dalykų, kuriuos galėčiau parodyti šalia savų nuotraukų apie Povilo Leimono gyvenimą Lodzėje. Gan atkakliai ieškojau pirmojo Povilo įvarčio video – jis tikrai buvo, tačiau garuote išgaravo. Tuomet ėmiau nejučiom galvoti apie tuos, kurie komandą paliko šiemet. Vėliau – apie tuos, kurių Sūduvoje neliko po pernykščio sezono. Ir taip toliau. Gavosi tikras legionas – pora pilnų autobusų futbolininkų per dešimtį metų. Dauguma jų į Sūduva pateko iš kitų klubų, kai kurie buvo vietinės mokyklos gaminiai ar užsuko į Marijampolės komandą iš aplinkinių rajonų bei apygardų.

Kuo toliau ieškojau, tuo įdomiau buvo. Panašūs pratimai yra nostalgiški – kiekvienas prisimintas vardas kartu atsineša ir keletą maišų prisiminimų. Apie rungtynes, apie momentus, apie pergales ir pralaimėjimus.

Vienam taške priverčiau save sustoti ir sudėlioti ką nors apčiuopiamo – kad galėčiau pasidalinti ir su jumis. Žemiau esantis sąrašas toli gražu nėra pilnas. Tačiau jeigu mėginčiau jį užpildyti šimtu procentų, užtrukčiau iki kito sezono pradžios. Mat dauguma žaidėjų, kurie spardo kamuolį Lietuvoje nėra tie, kurie lošia futbolo sostinėse. Jie nėra tie, kuriuos sekioja būriai gerbėjų, kurių kiekvieną žingsnį fiksuoja žurnalistai, nėra tie, kurie dar nesulaukę 25-erių jau būna išleidę bent pora autobiografijų. Tai yra futbolo provincijų darbininkai. Prasimušti aukščiau pavyksta tik vienam kitam, nepaisant to, kad nemažai jų bent jau kokį kartą savo biografijoje būna per žingsnį nuo kokio žymaus stadiono vartų. Tačiau iš tikro užsikabina retas. Sūduvoje nebuvo nė vieno žaidėjo, kuris vėliau būtų šokęs labai aukštai. Kaip tas brazilas iš FC Vilnius.

Štai kodėl sekant kai kurių futbolininkų vingiuotas karjeras, kuomet sustojama pačiose keisčiausiose komandose, kai blaškomasi  po visą pasaulį, neapleidžia liūdnos mintys apie šiuolaikinio futbolo atskirtį. Yra galingieji ir yra vargšai. Elitas ir priemiesčių lūšnos. Milijonai ir skolos. Ir reikalai tik blogėja. Turtuolių futbolo planeta tolsta nemažindama greičio nuo vargšų prieglaudos, kurios gyventojai atkeršyti gali tik organizuodami makles lažybų kontorose. Ką mes galim pasakyti apie savo futbolo ateitį, jei net ispanai jau kelerius metus zyzia apie tai, jog šalį valdo du superklubai, o visiems kitiems telieka žaisti dėl trečios vietos.

Neseniai pranešta apie tai, kad UEFA siūlo rengti turnyrą, kuriame rinktinės būtų suskirstytos pagal reitingus į atskirus pogrupius. Aukščiausiam žaistų geriausios rinktinės, apačioje – tokios atliekos kaip mes. Tiesą pasakius, tai yra vienintelė galima ateitis. Ir taip bus – patinka mums tai ar ne. Tik mums ir panašiems į mus tai gali nepatikti. Iš kitos pusės – juk tai yra realybė. Kada paskutinį kartą Lietuvos rinktinė lošė draugiškas rungtynes su padoriu varžovu? Niekas su mumis žaisti nenori, nes žaisti anglams ar ispanams su Lietuvos rinktine  beprasmiška. O kadangi mūsų federacija gaili pinigų nupirkti rinktinei žaidimą su kokiais nors brazilais, tai ir lošia lietuviai su tokiais pat bėdžiais, kuriems taip pat nėra šansų gauti varžovus iš kitos planetos. Esu tikras, kad dar po metų kitų būtent tokiu principu bus rengiami ir Pasaulio ar Europos čempionatai. Tačiau tai – jau visiškai kita tema, todėl grįžtu atgal prie Sūduvos istorijos.

Andrius Urbšys, Giedrius Slavickas, Ramūnas Radavičius.

Gal ir neverta stebėtis, kad apie daugybę Sūduvoje žaidusių žmonių internete informacijos rasti yra nelengva. Nemažai jų baigė lošti profesionaliai iki tol, kol internetas tapo bet kokios informacijos šiukšlynu arba nebelošė tokiose komandose, kurios apskritai kokias nors naujienas generuotų.

Aišku, kai kurių futbolininkų kelius mes puikiai žinom, nes jie nuo Lietuvos pernelyg nenutolo. A lygoje lošia nemažai žmonių, kurie yra vilkėję Sūduvos marškinius. Žalgiryje šiuo metu sėdi Armantas Vitkauskas, Ramūnas Radavičius, Povilas Krasnovskis ir Eivinas Zagurskas. Iš jų po Sūduvos daugiausiai pakeliavo Zagurskas – aplankė kelis žemesnių lygų Lenkijos klubus ir, prieš persikeldamas į Žalgirį, užsuko į trečios lygos graikų komandą. Keistoka, kad Žalgiris priglaudė Krasnovskį ir Zagurską, tačiau čia jau jų reikalas.

Ekrane turime vieną iš Sūduvos veteranų – Vaidą Slavicką. Ten pabuvo ir Radavičius. Atlante lošia trys – Andrius Urbšys, Tadas Eliošius ir Kazimieras Gnedojus. Apie pirmus du – viską žinom. O va Gnedojus ko gero yra prasčiausiai Sūduvoje debiutavęs futbolininkas. Tuomet Sūduvą treniravęs Igoris Pankratjevas šį futbolininką vidury sezono pasiėmė iš Atlanto ir iškart išleido lošti prieš Zalcburgo Red Bull. Tą kartą Kazimieras Gnedojus uždirbo du pendelius, taip svariai prisidėdamas prie austrų pergalės Marijampolėje. Po tokio debiuto, futbolininkas taip ir neatsigavo ir kai Sūduvą paliko, niekam širdies neskaudėjo. Po to jis lošė Estijoje, Taure, netgi Žalgiryje. Tuomet vėl išvažiavo į Estiją ir tik prieš šį sezoną grįžo į Atlantą.

Daugiausiai buvusių Sūduvos žaidėjų A lygoje yra sukaupusi Kruoja. Martynas Matuzas, Alfredas Skroblas, Giedrius Slavickas, Nerijus Mačiulis ir Ričardas Beniušis. Pernai Kruojoje dar lošė Gvidas Juška, kuris po Sūduvos spėjo palošti Atlante, Šilutėje, Bangoje ir Azerbaidžane. Taip pat pernai Kruojoje žaidė Irmantas Zelmikas, kuris po trumpo pasisvečiavimo Sūduvoje žaidė Israelyje, Azerbaidžane ir Bangoje. Taip pat šis žaidėjas buvo bandytas žymaus škotų klubo Dundee United, tačiau sutarties nepasirašė. Ką šiedu futbolininkai veikia šiemet žinių rasti nepavyko.

Bangoje žaidžia Evaldas Grigaitis, o treneris Gedeminas Jarmalavičius baigia sezoną Taure. Beje, Donatas Vencevičius vis dar treniruoja Suvalkų Wigry klubą (berods, jau trečią sezoną), kuris vis dar kapstosi antroje Lenkijos lygoje.

Tadas Eliošius ir Mantas Samusiovas – vienas dar Sūduvoje, kitas – dar ne. 

Keletas žmonių vis dar kamuolį gainioja I lygoje. Kazlų Rūdos Šile žaidžia Giedrius Klevinskas, Audrius Veikutis, Mantas Samusiovas,  Jonavos Lietavoje – šiemet Kruoją palikęs Tomas Miklinevičius, Panevėžio Baltijoje – Mantas Ūselis, Radviliškio Lokomotyve – Giedrius Barevičius. Šiemet Sūduvai tapęs nebereikalingas Nerijus Radžius turi realius šansus laimėti II lygos Pietų zonos turnyrą su Vilniaus Gariūnais, o tos pačios lygos vidutinioke Prienų Rūdupyje lyg ir lošia Darius Maciulevičius.

Sūduvos žmonės Daugavos interneto svetainėje. 

Daugiausia pernykščių Sūduvos žmonių užsienyje sugėrė Rygos Daugava. Šią komandą treniruoja Virginijus Liubšys, o jo atsistentu dirba Tomas Ražanauskas. Komandoje lošia Valdemaras Borovskis, Povilas Lukšys ir 2007 Sūduvoje žaidęs Linas Klimavičius.

Tomas Mikuckis, palikęs Sūduva dar mažumą palošė už Vėtrą, o tada išvažiavo į Rusijos I lygą, kur dirba iki šiol. Dabar – Maskvos Torpedo klube, kuriame taip pat treniruojasi ir Saulius Klevinskas (bei dar vienas lietuvis – Tadas Labukas). Ir dar vienas vartininkas – Povilas Valinčius, kuris kažką veikia padoriame rumunų klube sudėtingu pavadinimu Petrolul Ploiesti. Visi trys – puikūs Sūduvos žaidėjai anais laikais, tačiau kažin ar galėtum pasakyt, kad jie žiba dabartiniuose klubuose. Aišku, eiliniam piliečiui nėra lengva gauti žinių apie tokius klubus, tačiau panašu, kad tik Tomas Mikuckis turi daugiau galimybių po futbolo aikštę pabėgiot. O štai, pavyzdžiui, Valinčius yra tik trečias rumunų klubo vartininkas.

Sūduvoje žaidusių lietuvių futbolininkų sąrašą dar būtų galima tęsti, nors ties dauguma likusių tektų dėti prierašą “baigė karjerą”. O va Sūduvos legionerių reikalai yra dvejopi. Nes ir tų legionerių yra dvi pagrindinės grupės. Yra tokių, apie kurios informacijos rasti beveik neįmanoma. Iš kažkur jie į Sūduvą pateko, o paskui – ir vėl kažkur dingo. Kita grupė, gal ir ne tokia gausi, yra žmonės, kurie vis dar futbolą lošia. Čia yra įdomesnių istorijų.

Sergiy Kozyuberda lošė taip ilgai, kad tapo beveik savas. 

Bet pradėkim nuo pradingėlių. Štai, pavyzdžiui, baltarusis Viktar Afanasenko. Jis yra pirmasis Sūduvos legionierius, komandoje pasirodęs 2003 metais. Jau vien dėl to jį verta įtraukti į komandos istoriją. Jo žaidimą puikiausiai pamenu – smagiai jis krašte lakstydavo, tačiau buvo atleistas iš komandos, kai po sezoną trukusios traumos gydymo komandon sugrįžo Giedrius Slavickas. Po Sūduvos jis dar lošė Šiauliuose ir Visagino Intere, o paskui dingo lyg į vandenį. Kažkur radau parašyta, jog vedė lietuvę ir netgi gyvena Marijampolėje. Arba, pavyzdžiui, ukrainietis Nikolaj Bestalanny. 2004 metais už Sūduvą jis sužaidė 17 rungtynių. Pas mus atvažiavo iš Baltarusijos, o paskui dar sezoną lyg ir lošė Ukrainos pirmoje lygoje. O ar pamenate įspūdingo ūgio (205 cm) puolėją iš tos pačios Baltarusijos – Vitali Šuganov? Sūduvon jis pateko labai jaunas, mažumėlę pažaidė, o tada išvažiavo į Estiją ir ten lošė, berods, iki šio sezono. Lyg ir paliko I estų lygos vidutinį klubą, o kur – niekas nežino.

Tuo tarpu tris sezonus Sūduvoje lošęs brazilas iš Italijos Otavio Braga liko gyventi Lietuvoje bei studijuoti medicinos. Jei neklystų – dar neseniai ir už Marijampolės Švyturį palošdavo. Braga Sūduvoje paliko gerą pėdsaką – kažkaip smagu šį futbolininką prisiminti. Kitaip nei dauguma mūsų matytų brazilų, jis nebuvo nei fokusų aikštėje mėgėjas, nei savanaudis, o paskutinį sezoną vos ne kaip jaunimo auklėtojas aikštėje dirbo (panašiai, kaip šiemet Nerijus Radžius). Deja, lošė Otavio Sūduvoje tais laikais, kai informacijos galėdavai daugiau laikraščiuose rasti nei internete. Štai ir liko jis toks nematomas. O juk lyg ir yra tėvynėje užsukęs į vieną iš legendinių Brazilijos klubų – Santos FC, o veliau lošęs Šveicarijos aukščiausios lygos komandoje FC Luzern.

Panašiai yra ir su kitu ilgamečiu Sūduvos legionieriumi – ukrainiečiu Sergėjumi Koziuberda. Visi pamenam, kad šio žaidėjo karjerą užbaigė traumos. Paskutiniai sezonai Sūduvoje buvo labai fragmentiški – Koziuberda daugiau laiko praleido besigydydamas nei žaisdamas. Panašu, kad čia jis ir užbaigė karjerą – žinių apie kokį kitą klubą surasti nepavyko.

Sandro Grande

Sūduva paskutiniu rimtesniu klubu tapo ir Kanados rinktinės nariui Sandro Grande. Šis italų kilmės žaidėjas karjerą pradėjo Italijoje ir 2001 metais tapo pirmuoju Kvebeko žaidėju, pasirašiusiu kontraktą su Italijos Serie A klubu. Tas klubas buvo Brescia, tačiau ilgai šiame mieste Grande neužsibuvo. Jis buvo skolinamas įvairiems žemesnių lygų Italijos klubams. Galų gale, metams grįžo į Kanadą ir lošė Monrealio Impact komandoje. O tai yra vienas žymesnių šios šalies klubų, kartu su Vankuverio ir Toronto komandomis žaidžiančių jungtinėje Kanados ir JAV lygoje (Major League Soccer). Po Kanadoje praleistų metų Sandro Grande persikėlė į Norvegijos aukščiausią lygą, kur pora sezonų lošė Viking ir Molde klubuose. Tuomet ir vėl grįžo į Kanadą, pasirašė trejų metų kontraktą su tuo pačiu Impact klubu, tačiau jau kitais metais buvo iš klubo atleistas, kaip teigiama – už konfliktus su komandos kolegomis. Va štai tada Sandro Grande ir pasirodė Lietuvoje. Sūduvoje jis atrodė visai neblogai – kovingumo šiam plikiui niekada netrūko, o kad jis galėjo užimti Lietuvoje sudėtingą žaidimo organizatoriaus poziciją, tai ir matomas komandoje buvo. O va po Sūduvos Sandro Grande karjeroje nieko įspūdingo nebenutiko. Sugrįžo jis tėvynėn ir vis dar žaidžia, nors jam jau stuktelėjo 36-eri. Tačiau žaidžia jis žemesnių Kanados lygų klubuose, kur greičiausiai svarbesnė jo patirtis, o ne amžius ir greitos kojos.

Gerai. Keliaujam prie pernykščių Sūduvos žaidėjų.

Ledesma stebi Sūduvos Sakalų dūmus per rungtynes su Tauru. 

Kaip žinia Rafaelis Ledesma lošia Kipre, vidutiniškoje tos šalies aukščiausios lygos komandoje vardu Ethnikos Achna. Apie ją geriau skaityti Wikipedijoje, nes komandos svetainė parašyta graikiškų rašmenimis, todėl mums, pagonims, atrodo lyg vaiko prikeverzotas lapas. Klubas iš 14 komandų kol kas užima 11 vietą, nors čempionatas dar tik prasidėjęs. Ledesma yra užrašytas puolėju, žaidžia, tačiau įvarčio mušęs dar nėra. Beje, be Ledesmos ten lošia dar du brazilai ir didelis būrys visokio plauko užsieniečių. Faktas – Ledesmai šis persikėlimas yra pats tas. Greičiausiai ir pinigai kiti, ir temperatūra braziliškiems įpročiams artimesnė.

Craig Thomson ir lietuviško futbolo konfliktai.

Jei patikrintume pusę sezono Sūduvoje lošusio škoto Craig Thomson profilį Wikipedijoje, atrodytų, kad jis pasuko tuo pačiu keliu kaip ir Ledesma – į Kiprą. Grįžęs iš Sūduvos atgal į Hearts, Thomson gan greitai tapo laisvuoju agentu – naujos sutarties nei šis, nei kuris kitas škotų klubas jam nepasiūlė.  Tuomet Thomson išskrido į Kiprą. Tik jo klubas dar prastesnis –  žemesnės lygos gyventojas AEP Paphos F.C.. Deja, pakapsčius giliau, paaiškėjo, kad ne viskas rožėmis klota – škoto karjerai vis dar atsiliepia teistumas už žaidimus su nepilnametėmis. Baigiantis jo kontraktui su Hearts škotų spauda tiesiai šviesiai rašė apie tai, kad joks kitas škotų klubas sutarties šiam žaidėjui garantuotai nepasiūlys. Dėl tos pačios priežasties. Taigi, jam nepavyko iki sutarties prieiti netgi su ta mažai kam žinoma Kipro komanda. Klubas jį tikrino, buvo atsivežęs peržiūrai, tačiau visas kalbas baigė tą akimirką, kai sužinojo apie užklasinę futbolininko veiklą. Tad su Kipru teko atsisveikint ir kas bus toliau kol kas neaišku. Štai tokios tokelės tam normaliam futbolo pasaulyje – futbolininko profesija turi tokios didelės visuomeninės reikšmės, kad joks klubas nemato galimybės turėti savo gretose žaidėją, kurio reputacija galėtų teršti klubo reputaciją. Taip yra normaliam pasaulyje. Ne Lietuvoje.

Loginov savo naujajam klube (nuotrauka iš klubo svetainės)

Tokių bėdų neturi Sergėjus Loginovas, todėl jis sau lošia Ukrainoje, MFC Kremin klube iš Kremenščiuko miesto. Miestas Kauno dydžio, bet ekonomiškai labai galingas (plieno industrija). Deja, komanda lošia trečioje (žemiausioje profesionalioje) Ukrainos lygoje. Tačiau net ir toje lygoje Loginovo klubas nežiba – po 14 rungtynių yra 13 vietoje tarp 19 komandų. Loginovas žaidžia daug ir palyginus dažnai patenka į rungtynes paveiksluojančių fotografų objektyvus. Pamatyti jį nesunku, nes vienintelis komandoje dėvi ryškiai oranžinius bucus. Tik kol kas nepanašu, kad šio žaidėjo karjera manytų grįžti link žalios jaunystės, kai Sergėjus buvo antrosios Kijevo Dinamo komandos narys.

Rungtynės su FBK ir prakirstas latvio antakis. 

O dabar pamėginkim dar kartą pasivažinėti kiek tolėliau. Pirmą paminėsiu vyruką, kurį penktadienį vakare galėjome pamatyti LFF stadione ir kurį garbusis rungtynių komentatorius kokius penkis kartus “užfiksavo” kaip buvusį Šiaulių žaidėją, nors tokį pat gabalą laiko jis praleido ir Sūduvoje, o ir įvarčių čia įmušė daugiau. Latvis Ivans Lukjanovs Sūduvoje pasirodė labai gražiai ir ko gero po Radzinevičiaus išėjimo buvo ko gero vienintelis tikras, dėmesio vertas puolėjas Sūduvoje. Iki pat Radzinevičiaus sugrįžimo.

Po Sūduvos Ivans Lukjanovs buvo trumpam grįžęs į Skonto, kuri per 15 rungtynių įmušė 14 įvarčių. Galima sakyti, kad Sūduva buvo šio žaidėjo šuolio viršun pradžia, nes po Skonto jis persikėlė į Gdansko Lechia. Ten žaidė tris metus, žaidė nemažai, nors įvarčių daug ir nemušė. Tuomet buvo metai Zaporožės Metalurge, tada trumpas fragmentas Astrachanės Volgar, o šiam iškritus iš I Rusijos lygos, Ivans perėjo į toje lygoje žaidžiantį Volgogrado Rotorių. Taigi, kol kas Lechia yra didžiausias šio žaidėjo pasiekimas, nes Rotor kol kas kapanojasi Rusijos I lygos lentelės apačioje.

Christian Sagna, Otavio Braga, Darius Gvildys ir Tomas Radzinevičius su treneriu iš Italijos Rino Lavezinni. Nepamenu, iš kur pešiau šias nuotraukas – berods, pats treneris turėjo svetainę. Dabar gi jas radau kompiuteryje, tačiau internete aptikti nebepavyko. Čia yra nupaveiksluotas vienas iš nedaugelio atvejų Sūduvos istorijoje, kai komanda naujam sezonui rengėsi šiltuose kraštuose.   

Christian Sagna – Buvo toks puolėjas iš Senegalo. Pažaidė pažaidė ir iškeliavo ne kuri kitur, o į šiandien vieną stipresnių rumunų klubų Petrolul Ploiesti. Čia Senegalo futbolininkas lošė pora metų, o vėliau persikėlė į žemesnės lygos klubą Gloria Buzau. Kai kur rašoma, kad jis dar lošė kitame rumunų III lygos klube (FCM Targoviste), o kitur – kad bežaisdamas už Gloria Buzau, 2008-2009 metų sezone baigė karjerą. Žinių apie šį futbolininką labai mažai – tepavyko užtikti užuominų, kad į Rumuniją jis iškeliavo kartu su buvusiu Sūduvos treneriu italu Rino Lavezzini, o iš Petrolul Ploiesti išlėkė su kažkokiais skandalais. Beje, nepamirškime – tai yra klubas, kuriame šiuo metu lošia kitas buvęs Sūduvos žaidėjas, marijampolietis Povilas Valinčius. Ir kuriame…. na bet apie viską iš eilės.

Willer Oliveira vaikštinėja po senąjį Sūduvos stadioną. 

Willer – vienas įspūdingiausių Sūduvos legionierių. Tiek žaidimu, tiek ir išvaizda, bei laikysena aikštėje. Na o pažvelgus į jo gyvenimo aprašymą, galima teigti, kad jis yra ir didžiausias keliauninkas iš visų, kurie Sūduvoje yra žaidę. Europoje savo viražus Willer pradėjo Rusijoje, kur buvo per žingsnį nuo Aukščiausios lygos, tačiau kažko jo žaidime pritrūko ir nuo to laiko jo karjeros kreivė iš esmės krypo žemyn. Šioje vietoje visada galima prisiminti vieno rusų trenerio citatą: “Jis žaidžia kaip dievas, tačiau žaidžia sau, o ne komandai”. Ech, tas braziliškas požiūris, kuris kartais ir sutrukdo kai kuriems šios šalies žaidėjams įsikibti į europietišką futbolą. Palikęs (tiksliau – išprašytas) iš Sūduvos, 2008 metais Willer iškeliavo pusei sezono į Baltarusiją, paskui trejiems metams grįžo į Braziliją. Tada pusei sezono iškeliavo į Salvadoro aukščiausios lygos komandą ir lošė taip puikiai, kad buvo svarstyta ar tik jis nebus geriausias lygos legionierius. Tuomet staiga vėl šoko į Europon skrendantį lėktuvą – buvo prašnekta apie tai, kad Willer keliasi į mums puikiai žinomą Suvalkų Wigry. Tačiau ir ten brazilas neužsibuvo ir vėl lėkė per Atlantą – sugrįžo į tą patį Salvadoro klubą. O tada… O tada Willer dar kartą metėsi per visą pasaulį ir atsidūrė Tadžikijoje, “Istiklol“ klube iš Dušambė. O čia jis jau spėjo tapti geriausiu vieno mėnesio žaidėju bei laimėti Tadžikijos taurę. Kai pradėjau tyrinėti minėto futbolo klubo svetainę, radau dar tu dalykus – vieną linksmą, kitą – netikėtą. Linksmasis pasirodė Tadžikijos aukščiausios lygos lentelėje – lyderiauja ten klubas vardu “Ravšanas”. Kas bent kartą yra matęs jumoro laidą “Naša Raša”, šitą juoką supras. O kitas dalykas buvo tas, kad antrąją vietą kol kas  užimančio klubo Istiklol sudėtyje radau dar vieną išvaizdų veikėją, vilkėjusį Sūduvos marškinėlius – puolėją iš Ugandos Eugene Sseppuya.

Ugandos pilietis Sūduvoje ir kartu su Willer Tadžikistane. 

Eugene Sseppuya.

Tiesa, Eugene Sseppuya Sūduvoje buvo labai trumpai – spėjo sulošti, berods, trejas rungtynes. Kitas reikalas – jis taip pat yra gan aktyvus keliautojas. Į Sūduvą jis pateko spėjęs pažaisti JAV ir Serbijoje (didžiausias jo pasiekimas buvo trumpa viešnagė FK Vojvodina). Po Sūduvos Sseppuya lošė Australijoje, Kolumbijoje, Rumunijoje (tame pačiame Petrolul Ploiesti klube, kuriame lankėsi ir Sagna su Valinčiumi), vėl grįžo į Serbiją ir tuomet jau išlėkė į tolimąjį bei linksmąjį Tadžikistaną. Panašu į tai, kad šis žaidėjas yra tarp tų kelių geresniųjų Sūduvos legionerių, kurie turėjo šansą peršokti į didįjį futbolą, juolab, kad ir savo šalies rinktinėje Sseppuya yra žaidęs. Tačiau to nenutiko. O šiandien, sulaukęs trisdešimtmečio, tegali linksminti Tadžikijos futbolo mėgėjus. Arba sugrįžti į kokią Sūduvą. Galėtų kartu ir Willer prigriebt. Būtų visai linksma.

Jose Negreiros ir Willer žiūri futbolą iš tribūnos. 

Jose Negreiros – dar vienas įdomaus likimo futbolininkas, kurio biografijoje yra įklijuoti Lietuvos futbolo čempionato sidabro medaliai. Sūduvoje jis lošė netgi du kartus. Tai yra praktiškai vienintelis Negreiros klubas Europoje (Baltarusijoje po Sūduvos praleisto pusmečio galima ir neskaičiuoti). Beje, brazilų eros pabaiga yra vienas iš tų mistinių nutikimų mūsų klubo istorijoje, kurių esmė iki galo taip ir nepaaiškėjo. Anksčiau puikiai išrodę brazilai 2008 sezone staiga nustojo lošti, juos nustota leisti aikštėn. Per tų metų Sūduvos europines rungtynes Negreiros kartu su Willer žaidimą žiūrėjo jau iš tribūnos. Po to abu trumpam ir atsidūrė eiliniame baltarusių klube FK Smorgon. 2007 Negreiros kartu su Willer buvo rezultatyviausi Sūduvos žaidėjai – per visus turnyrus kiekvienas įmušė po 14 įvarčių. Gal dėl to, kad Negreiros Europoje žaidė trumpai, angliškoje Wikipedijoje apie jį nieko nėra. Užtat portugališkoje šios svetainės versijoje išsamus Negreiros profilis egzistuoja. Įdomių ten dalykų parašyta. Pavyzdžiui, tai, kad Jose Negreiros pirmą profesionalų kontraktą pasirašė būdamas 22 metų amžiaus. Iki tol futbolą žaidė mėgėjiškai ir vertėsi visokiais atsitiktiniais darbais. Negreiros darboviečių sąraše – 16 brazilų klubų ir viena Paragvajaus komanda. Braziliška futbolo sistema sudėtinga, todėl įvertinti klubų pajėgumą nėra lengva. Tačiau šis žaidėjas iš tikro 2004 metais buvo skolintas legendiniam Flamengo iš Rio, mušė ten įvarčių ir buvo giriamas. Deja, neužsikabino. Minėtame straipsnyje sakoma, kad Lietuvoje Negreiros karjera pasiekė aukščiausią savo tašką. Teigiama, kad buvo svarstymų jį natūralizuoti, kad galėtų lošti už mūsų rinktinę (bent jau aš tokių šnekų nepamenu), buvo pageidavimų iš belgų Club Bruggue jį iš Sūduvos perpirkti (šito irgi nepamenu, tačiau to galėjome ir nežinoti). Kaip bebūtų, Europą Negreiros paliko ir tolesnė jo karjėra nieko įdomaus mums neberodo. Šiuo  metu jis yra viename iš mažesniųjų brazilų klubų, kuris, panašu, garsiausias tuo, kad nuolat bankrutuoja ir vėl atsigauna.

*

Čia savo pasakojimą ir baigsiu, nors būtų galima tęsti ir tęsti. Tačiau reikia valdytis – sezonas dar nepasibaigė, reikalų dar yra per akis.