Eurotaurės: skaičiuojam vištas

Įvartis Velse. Phil Blagg fotkė.

Štai ir pasibaigė dar vienas europinis sezonas. O kad nepasimirštų šiemetinio pasirodymo pamokos, nutariau jas apibendrinti. Pasirodymą, manau, galime vertinti teigiamai – nors ir nebuvo perliptas antro raundo laiptelis, tačiau trys pergalės vietoj įprastinių vienerių ar dviejų, jau yra nemažas pasiekimas. Trys pergalės ir vienas pralaimėjimas, įvarčių santykis 4-4. Ir pagaliau atėjęs suvokimas, kad galima planuot bent jau trečią etapą. Po truputį lipam į pliusą. Bet apie viską iš eilės.

Tikslai ir pasirengimas jiems pasiekti. Čia nieko naujo nenutiko. Tikslai buvo klasikiniai – pasiekti daugiau, nei antras etapas. Tokie formalūs ir iš esmės nieko nereiškiantys tikslai, nes Lietuvos klubai jau pasiekė tokį lygį, kad kelti tikslą pateikti į antrą etapą yra ne lygis. Nedera su lietuviškų klubų savininkų gera nuomone apie save. Tačiau kelti tikslą išeiti į trečią etapą ir nieko ypatingo nedaryti, kad tas tikslas būtų pasiektas yra tas pats, kas nekelti jokių tikslų. Nes visiems ir taip aišku, kad išlėkimas pirmame etape bus laikomas gėda ir negarbe.

Ar Sūduva kaip nors rengėsi Eurotaurėms? Deja, reikia pripažinti, kad, kaip ir kiekvienais metais, nebuvo jokių pastebimų veiksmų šia kryptimi. Komandos vadovų ir trenerių štabo retorika taip pat nesikeitė. Esminis jos motyvas – „stengsimės garbingai sukovoti“, kas lietuviškam kontekste iš esmės reiškia „stengsimės nepralaimėti daugiau nei dviejų įvarčių skirtumu“. Lygiosios šioje schemoje prilygsta pergalei.

Kaip aš suprantu „pasirengimą“ jau rašiau. Kas neskaitėt – galit perskaityt dabar. Todėl apie jo svarbą, prasmę ir būdus nebesikartosiu. Įdomu, kad šiais metais vienas lietuviškas klubas visiems akivaizdžiai įrodė, kad tinkamai pasirengus ir nusiteikus, galima laimėti netgi prieš šviežiai iškeptą UEFA taurės finalininką. Gaila tik to, kad tas pasirengimas žymėjo ne pasikeitusį komandos požiūrį ar ilgalaikę tendenciją, o greičiau – komandos savininko asmenines ambicijas (pakišti koją savo konkurentui kitoje rinkoje) ar jo verslo interesus (konkurentas praranda didžiulius pinigus ir automatiškai tampa silpnesnis). Kai tik ta misija buvo pasiekta, viskas apsivertė aukštyn kojom – komanda buvo išdraskyta prieš pat lemiamas varžybas, apie bet kokį pasirengimą pamiršta ir patirtas pralaimėjimas klubui, kuris tikrai buvo įveikiamas. Kitaip tariant, paaiškėjo, kad komandos savininkui labiau rūpėjo nugalėti Rangerius, nei prastumti savo klubą į Čempionų lygą. Tokia keistoka, tačiau postkomunistinei teritorijai visiškai įprasta ir natūrali verslo strategija.

Tačiau faktas lieka faktus. FBK vis tiek visiems Lietuvoje parodė, kad tinkamai pasirengus ir numačius teisingą žaidimo taktiką, lietuvių klubai yra pajėgūs nugalėti bet kokį varžovą. Stebėtis tuo nereikėtų – juk pasirinkus tinkamą taktiką ir ją planingai įgyvendinant, silpnesnis laisvai gali tapti stipresniu už stipresnį. Berods Biblijoj ši situacija dar buvo aprašyta, kur mažasis Dovydas nugalėjo galingąjį Galiotą. Tiesa lyg ir akivaizdi, tačiau kol Marijos Žemėje niekas jos nebuvo praktiškai įrodęs, tai niekas ja ir netikėjo. Puiki pamoka ir aš labai tikiuosi, kad lietuvių klubų savininkai ją bus pakankamai gerai išmokę ir gautą išmintį pritaikys kitame sezone.

Eiga. Apie namines rungtynes rašiau pakankamai išsamiai. Kas nespėjot – štai nuorodos: TNS ir Zalcburgas. Varžovai, kaip ir ankstesniais metais buvo skirtingo rango. Pirmas etapas – lietuviškos lygos vidutinioko lygio klubas. Antras etapas – vidutiniškos europinės lygos lyderis – stiprus, tačiau įkandamas. Reikia pripažinti, kad burtai Sūduvai buvo ne tokie jau ir blogi. Kaip ir keletą pastarųjų metų. Deja, kaip ir keletą pastarųjų metų antrajame etape Sūduva sau daug šansų nepaliko. Reikia tikėtis, kad nieko turnyro prasme nereiškianti pergalė prieš Zalcburgą, kilstelės bent jau komandos psichologiją ir suvokimą, kad pasistengus galima eiti ir toliau.

Kad ir kaip vertintume bendrą Sūduvos pasirodymą, su abiem varžovais komanda atrodė visiškai padoriai. TNS Sūduvai priešpastatyti nelabai ką beturėjo. Ten viskas galėjo būti išspręsta per pirmas rungtynes namuose, tačiau nutiko tipiškas šių metų Sūduvai dalykas – iš kokių dešimties visai padorių progų, tepavyko iki galo nuvesti vieną vienintelę, pačioje rungtynių pabaigoje, kai jau visi buvo susitaikę su liūdnomis lygiosiomis.

Su austrais žaisti ėjosi sunkiau, tačiau Sūduva tikrai nebuvo beviltiška. Namų rungtynių rezultatas atspindi ne tiek tikrąsias komandų galimybes, kiek tą faktą, jog Sūduva greičiausiai šioms rungtynėms pernelyg nesirengė. O kai nesirengi – tai viskas stovi ant kortos. Galėjo pasisekt – ir Sūduva galėjo laimėt. Nes pirmo kėlinio pabaigoj buvo praleistas kvailas įvartis, o antro kėlinio pradžioje – nepavyko įmušt, kai įmušt buvo geras šansas. Jei šie du epizodai būtų kitaip pasibaigę, visko galėjo būt. Šį teiginį puikiausiai įrodė antrosios rungtynės.

Beje, įdomiai UEFA taurės pasirodymas susiklostė sudėties prasme. Viena, ko gero geriausias šių metų Sūduvos žaidėjas, pirmos čempionato dalies komandos variklis Maciulevičius per visas ketverius rungtynes tesužaidė 10 min. Prieš pat pirmąsias rungtynes su TNS iš komandos buvo atleisti du daugiau rungtyniavę ir didesnės reikšmės žaidimui turėję brazilai – Willeras ir Negreirosas. Prieš pat UEFA ciklą komandoje atsirado du naujokai – Radavičius ir Lukjanovas, o pakeliui – dar vienas – Gnedojus. Pirmieji du naujokai į komandą įsiliejo puikiai, Gnedojui sekėsi prasčiau. Įdomu tik kaip būtų viskas klostęsi Sūduvai jei prieš pat eurotaures, nelemtose rungtynėse su Šilute, traumos nebūtų gavęs Macola… Aišku, spėliot nėra prasmės. Kad ir kaip galėjo būti, tačiau Macolos trauma bent jau vienoj vietoj išėjo į naudą – Božinovskis pavirto į tikrą komandos vadovą ir ėmė atlikti tą misiją, kuriai greičiausiai jis ir buvo nusamdytas.

Įvartis Velsui namuose. Foto iš oficialaus Sūduvos tinklapio.

Pamokos. Kalbėt apie tai, kad, gerai pasirengus, lietuviai gali nugalėt kone bet ką – jau nusibodo. Tai apie tai ir galim nebekalbėt – nors tai ir yra didžioji šių metų pamoka. Šie metai leidžia tikėtis, kad kitais metais bus pasiekta dar daugiau – ir net nėra svarbu, kuri iš lietuviškų komandų nueis Europoje dar toliau.

Kitas įdomus dalykas, į kurį šį kartą buvo labai daug ir dažnai dėmesio atkreipta yra teisėjavimo skirtumai – pas mus ir pasaulyje. Nes nuo jų pareina ir pačių žaidėjų požiūris į tai, kas aikštėje leistina, o kas ne. Į lietuvių klubų vartus buvo paskirta krūva 11 m baudinių ir parodytos kelios raudonos kortelės. Iš esmės tai rodo, kad Lietuvoje teisėjai leidžia žymiai daugiau, nei priimta Europoje. Žiauriausias to įrodymas vis tik buvo dvi FBK raudonos kortos paskutinėse rungtynėse. Tos pražangos atrodė siaubingai. Žiauriausia, kad jos buvo totaliai beprasmės – tai nebuvo „paskutinės vilties“ pražangos. Toli nuo vartų buvo žaidžiama beviltiškai grubiai.

Sūduva gi pirmose rungtynėse su austrais gavo net du pendelius – šiaip jau futbole gan retas reiškinys. Vieną po kito – ir jie iš esmės užbaigė Sūduvos pasirodymą toje serijoje. Pirmą kartą Gnedojus pritaikė savo firminį triuką – pečiu stumtelėjo puolėją. Bėda ta, kad tas puolėjas jau buvo gynėję aplenkęs, o pastumtas – griuvo kaip pakirstas. Antru atveju V. Slavickas, taip pat lygioj vietoj pralaimėjęs dvikovą, nespėjo prie kamuolio. Šią situaciją gal ir labiau ginčyti galima, tačiau abi jos buvo identiškos ta prasme, kad, praradę kamuolį ar poziciją, žaidėjai nedvejodami baudos aikštelėje žaidė „ant pražangos ribos“ – nors nė vienu atveju situacijos dar nebuvo beviltiškos. Abiem atvejais tą „ribą“ peržengė, o teisėjas nė nedvejodamas juos nubaudė.

Sunku įsivaizduot, kaip tokią situaciją galima taisyt. Lietuviškas teisėjavimas ir bendras taisyklių traktavimas rungtynėse kažin ar pasikeis. Taip kad vienintelis sprendimas ko gero būtų speciali instrukcija žaidėjams prieš prasidedant Eurotaurių serialui.

Apibendrinant. Dar kartą – šiemet pasirodyta geriau, nei bet kada anksčiau. Tai, kad specialiai rengtasi nebuvo, rodo paprasčiausią dalyką – lietuviškas futbolas žengė dar vieną nedidelį žingsnelį į priekį. Aš esu linkęs tikėti, kad kiti metai bus dar geresni. Kol kas nėra jokių ženklų, kurie rodytų, jog Sūduvos evoliucija galėtų pasukti atgal ar net sustoti. Belieka tikėtis, kad šiemetinės pamokos bus užfiksuotos ir efektyviai prisimintos ateityje.

Šiemetinė UEFA taurės pasirodymo statistika:

Žaidėjas	Rungtynės	Minutės	G/R kortos	Įvarčiai
Vitkauskas	4	360		-4
Mikuckis	4	360
V. Slavickas	4	360	1
Skinderis	4	295
Leimonas	3	270
Gnedojus	1	90
Thiago	1	65	1
Kozyuberda	4	360	1	1
Božinovski	4	351
Radavičius	4	295
Barevičius	4	249
Jasaitis	3	121		1
G. Slavickas	3	76	1
Gardzijauskas	2	60
Urbšys	1	13
Maciulevičius	1	10
Lukjanovs	4	360		1
Lukšys	4	265	1	1

UEFA: SALZBURG 0:1 SŪDUVA

Wow!!!! Nu čia tai bent. Chebra pavarė. Visi suprantam, kad šis rezultatas nieko be garbės ir pasididžiavimo neduoda, tačiau bent jau mano manymu, tai yra žymiai svarbiau, nei kokie nors čempionų vardai.

Ką gi, tenka atsiimti visą pašaipą, kurią iki šiol reiškiau apie Vencevičiaus koncepciją „sužaisti garbingai“. Tokio rezultato priežastys galėjo būti įvairios. FC Salzburgas pernelyg atsipalaidavo, žinodamas, kad šios rungtynės iš esmės nieko nelemia. Sūduva taip pat atsipalaidavo dėl tos pačios priežasties ir žaidė ne tiek rezultatui, kiek malonumui. Toks nusiteikimas silpnesnei komandai dažnai padeda – kai nespaudžia atsakomybė, žaidimas eina visai kitaip. Tačiau, kokios bebūtų tos pergalės priežastys – niekas nėra svarbu. Svarbi yra pergalė, kurią žmonės ilgai prisimins. Svečiuose nugalėtas klubas, kuris visom prasmėm stovi gerokai aukščiau Sūduvos.

Iš to, ką pavyko paskaityti oficialiame austrų tinklapyje, yra aišku, kad jie ir šį kartą tikėjosi armėniško varianto. Juk Sūduvai Marijampolėje įmušė dar daugiau nei armėnams jų Armėnijoje. Visi ten kalbėjo apie įvarčių lietų, kurį ketina padovanoti žiūrovams. Skaičiavo kiek kartų buliai nepralaimėjo namuose UEFA taurėse ir kiek apskritai. Žiūrėjo, kokie skaičiai bus po pergalės prieš Sūduvą. Smagu, kad taip nenutiko.

Tokiose situacijose lietuviai paprastai jokių stebuklų neberodo. Kai žaidžiama toliau nei pirmas eurotaurių etapas, kol kas vieninteliam FBK pavyko parodyt šį tą geresnio. Nors tai, kas nutiko vėliau, anuliuoja visas pagyras, kurios šiai komandai buvo paskirtos po žaidimo su Rangeriais. Dabar jau atrodo, kad intensyvus pasirengimas toms rungtynėms greičiau buvo lemtas Hearts savininko verslo interesų ir asmeninių ambicijų. Na bet ne apie tai dabar čia verta kalbėti. Žodžiu, jei lietuvių klubas pralaimi pirmas rungtynes, ir dar smarkiai, tai ir antrosios dažniausiai jokios vilties nesuteikia.  

O dabar… Pavydas ima pagalvojus apie tuos žmones, kurie šias rungtynes matė. Tie kas važiavo į Austriją. Pavyzdžiui, Varvalas. Arba tie, kas matė jas per TV. Pavyzdžiui, Rimvill. Tikiuosi, kad jie nepasikuklins ir nušvies tai, kas nutiko Zalcburge. Bet kokiu atveju tų žmonių nuomonė paprastai būna įdomesnė ir svaresnė, nei skysti futbolas.lt live transliacijos vaizdingi atpasakojimai ar dar skystesni komentarai oficialiame Sūduvos tinklapyje.

Su Pergale, Gerbiami Sporto Mėgėjai, kaip sakydavo komentatoriai prieš 25 metus. Su Pergale!!!

Laukiam: FC Salzburg – Sūduva

Štai šitas stadionas laukia Sūduvos. Priminsiu – jo esminė ypatybė yra ta, kad žaidžiama čia ant dirbtinės dangos. Dar vienas taškas austrų naudai.

Tai žais Sūduva šią savaitę antrąsias rungtynes su raudono buliaus gerbėjais. Tik kad pasakyti apie tą žaidimą nėra ko. Komandos prioritetai aiškūs ir išdėstyti tiesiai šviesiai – lietuviškas čempionatas. Juk ne šiaip sau nukėlė rungtynes su Vėtra, kurios turėjo būti žaidžiamos iškart po kelionės į Austriją, o ne su Ekranu, kurios galėjo sutrukdyti Eurotaurei rengtis. Netgi oficialiam Sūduvos tinklapyje yra prašoma prognozuoti kitos savaitės rungtynių su Vėtra rezultatą, o ne prieš tai vyksiančias varžybas su austrais.

Aišku, kiekvienas dabar pasakys, kad taip elgtis yra racionalu ir logiška. Namie Sūduva gavo kaip švedai prie Poltavos, tai kam čia plėšytis… O savigarba ir komandos psichologinis nuteikimas laimėti visur ir prieš bet ką – tėra filosofiniai pasvarstymai, verti tik šio apverktino blogo puslapių.

Dar stadiono vaizdų.

Ir nors austrai į atsakomąsias rungtynes garantuotai žiūri pro pirštus, tačiau ir Sūduvai, kuri šioms rungtynėms akivaizdžiai nesirengia, tikėtis teigiamo rezultato nėra jokios priežasties. Komanda yra šiokioje tokioje pereinamoje būsenoje – kaip matėm per paskutiniąsias kelias rungtynes pamažu keičiasi žaidimo strategija ir taktika, į komandą toliau pamažu integruojami nauji žaidėjai. Todėl Sūduvai šios rungtynės greičiau bus aukšto lygio treniruotė, nei mėginimas bent truputį kabintis į toli tunelio gale šviečiančią iljičiaus lemputę.

Kažko Baltijos taure pasmirdo. Nieko. Smilkalais pasmilkysim, dvoką išsklaidysim ir ramiai lauksim kito sezono. Jei Sūduvos išėjimui į kitą UEFA taurės etapą šiemet reikia stebuklo (pavyzdžiui, visa pagrindinė austrų komanda apsinuodija šniceliais ir į žaisti tenka dubleriams), tai panašaus stebuklo reikėtų ir tam, kad Sūduva šiemet neužimtų prizinės vietos Lietuvos čempionate ir taip netektų teisės lošti kurioje nors Eurotaurėje kitais metais.

Man tik įdomu, kiek žmonių susirinko į lėktuvą „būti kartu su komanda Austrijoje“. Deja, apie tai paskelbta nebuvo ir greičiausiai nebus. Kaip ir apie tai, kaip baigėsi prieš kokį mėnesį skelbtas Maciulevičiaus marškinėlių aukcionas. C‘est la vie, kaip sako prancūzai.

18: SŪDUVA 0:0 EKRANAS

Rungtynės buvo geros, kaip turi būt. Daug greičio, daug veiksmo, daug įtampos ir nervų, visas kibiras prakeiksmų teisėjui, kuris, ypač pirmam kėlinyje, sunkiai tvarkėsi, nemažai bjaurių pražangų. Iki tikro futbolo trūko tik įvarčių. Taip čempionato lyderiai ir turi žaist. Man asmeniškai savo įtampa šios rungtynės prilygsta stadiono atidarymui su FBK. Skirtumas tik tas, kad Sūduvai buvo šiek tiek lengviau. Na bet apie viską paeiliui. Nors rungtynės ką tik pasibaigė ir rankos dar dreba, bet pamėginsiu trumpai nužvelgt reikalus. 

Sudėtis. Komandoje ir vėl nutiko gan esminių permainų. Gnedojus vis tik žaidė nuo pradžios ir visas rungtynes. Tik šį kartą jis pasirodė ne vietoj Leimono, o vietoj Skinderio. Šis, nors mynė visą antrą kėlinį palei šoninę liniją, bet galimybės pasirodyt aikštėj taip ir negavo. Šita rokiruotė be abejo buvo geresnė nei toji, kuri aikštėj pasirodė žaidžiant su austrais (ir pavertė Mikuckį krašto gynėju), tačiau pareikšti, kad Gnedojus yra žymiai geriau nei Skinderis nebūčiau toks drąsus.

Kitas lyg ir natūralus pokytis – Macola vietoj Barevičiaus. Ką gi, Macola grįžo ir vietą jam rasti reikia, tačiau įtariu, ateity greičiau matysim tą schemą, kuri lošė antram kėliny (Barevičius vietoj Lukšio), nei pirmojo sudėtį. Kodėl – paaiškinsiu vėliau, o dabar pakaks pasakyti, kad Macolos vieta aikštėj vis tik buvo kitokia, nei iki traumos. Anksčiau jis iš esmės dalinosi aikštės centru – ar su Božinovskiu, ar su Kozyuberda, ar su Gardzijausku. Dabar gi esminiu komandos „dispečeriu“ (kaip sakydavo sovietiniais laikais) liko Božinovskis, o Macola buvo gerokai pastumtas į priekį ir iš esmės žaidė (bent jau pirmą kėlinį) vienoje linijoje su Lukšiu ir Lukjanovu.

Rungtynės – pirmas kėlinys. Komandoms reikėjo kokių penkiolikos minučių apyramio žaidimo, kad padoriai įsibėgėtų ir pradėtų žaist taip, kaip lyderiams dera. Kėlinys buvo lygus – šiaip jau nė viena komanda iniciatyvos ilgesnį laiką neturėdavo. Tačiau pirmam kėlinyje man žymiai labiau patiko Ekranas. Esminis skirtumas nuo Sūduvos – įvairovė ir erdvė. Dėl to, kad Ekranas žaidė įvairiau ir plačiau, jie atrodė pavojingesnis. Kalbu ne apie progas, o apie bendrą vaizdą.

Sūduvos problema buvo startinė sudėtis ir įžanginis žaidimo planas. Taigi, tenka ir vėl konstatuoti, kad Sūduvos problemų esminė priežastis buvo treneris ir jo šioms rungtynėms numatyta schema. Macola, Lukšys ir Lukjanovas visą laiką stovėjo ant vienos linijos gerokai nutolę nuo likusios komandos. Todėl tarp jų ir saugų kamuolys judėdavo sunkiai ir dažnai netiksliai. O kai pasiekdavo – aniems nelabai būdavo ką daryti, nes problematiška buvo tiek atiduoti kamuolį į priekį, tiek atgal. Minėti trys žaidėjai praktiškai nesigynė, kas taip pat apsunkino žaidimą aikštės centre. O į puolimą ir vėl lupo gynėjai – Mikuckis, V. Slavickas, Leimonas. Ir vėl vėluodavo grįžt…

Suprantu, kad smagu, kai koks Lukjanovas skuta atgal ir kamšo skyles, kurios atsiranda nespėjus grįžt Leimonui ar Mikuckiui atidavus kreivą pasą – gali sakyt, kad matome puikią komandinę dvasią – tačiau esmė yra tame, kad turimi resursai naudojami ne pagal paskirtį. Nes puolime geriau lošia Lukjanovas, o Leimonas su Mikuckiu daro pernelyg daug klaidų, kad galėtum tikėtis didelės naudos iš jų puolamųjų veiksmų.

Stebėtis nėra ko – pavyzdžiui, Leimonas tiesiog nemoka žaisti puolime. Dėl to jo kaltinti nereikia – jis yra jaunas žaidėjas ir iki šiol mokytas gintis. Todėl svyra rankos, kai jis neša kamuolį iki pat žaidėjo, kuriam jį galima buvo atiduot jau prieš dešimt sekundžių. Taip pat svyra rankos, kai puolime jis atiduoda pasą į kovą, o pats pasilieka stovėti. Ginantis, taip elgtis natūralu. Tačiau puolime yra kitaip – jei atidavęs pasą tu nejudi toliau ir nemėgini atsidengti atgaliniam pasui, tu paprasčiausiai iškrenti iš žaidimo.

Įdomu, kuo šie eksperimentai baigsis, tačiau aš matau tam tikrą naujovę Sūduvos taktikoje apskritai. Tam tikrus ženklus, rodančius, kad pamažu Pakratjevas keičia Gabrio žaidimo tradiciją. Galbūt dėl to komanda pastaruoju metu kartais atrodo keistokai – žaidėjai tiesiog dar neapsipratę su naujomis asmeninėmis ir komandinėmis misijomis. Todėl visko gali būti, kad vėliau visus šiandien komandai reiškiamus priekaištus teks atsiimti atgal, nes jie skirti pereinamojo laikotarpio komandai, kai senoji taktika dar veikia, o naujoji dar nėra pakankamai gerai įvaldyta.

Jeigu esu teisus, tuomet Pankratjevas iš esmės elgiasi logiškai ir teisingai. Mat tai, ką aš įžvelgiu – tai pastangas iš „silpnos“ komandos psichologiją turinčio kolektyvo paversti „lyderio“ komanda. Visi žinome, kad daugelį metų Sūduva žaidė pagal filosofiją „ginuosi ir kontraatakuoju“. Dabar gi jau kelintas rungtynes matome, kaip komanda mėgina tapti totalinio puolimo mašina. Žaidimas keliasi vis toliau nuo vartų, o tai reiškia, kad gynėjai stumiasi į ankstesnę saugų vietą, o saugai – į krašto puolėjų. Gal tai ir yra priežastis, lemianti vis aktyvesnį gynėjų dalyvavimą puolime.

Jei iš tikro taip yra – daug skųstis ir dejuoti nėra reikalo. Sūduvai jau seniai reikėjo keisti žaidimo filosofiją, nes jau senokai ji nėra „lyderiams ant kulnų belipančios“ komandos pozicijoje. Jau ketvirtą sezoną Sūduva yra tarp Lietuvos čempionato lyderių ir iš esmės išsėmė ankstesnės taktikos galimybes. Matome, kad tokių komandų kaip FBK taip žaisdamas neperlipsi – reikia naujos filosofijos, naujos strategijos, ir naujos taktikos.

Galima nebent kelti klausimą ar verta tokį eksperimentą pradėti viduryje sezono. Juk visada yra rizikos, kad komanda išsiderins ir apskritai jokių uždavinių neįgyvendins. Kol kas ryškesnių pavojaus ženklų nematyt – gali būti, kad Pankratjevas jau seniai komandą ruošė tam, ką dabar ketina įgyvendinti. Tokiu atveju teisinasi netgi Gnedojaus leidimas į aikštę vietoje Skinderio. Gnedojus yra jaunesnis ir greitesnis, todėl tokiai schemai – parankesnis. Sakyčiau, gailėtis galime nebent to, kad ji visa jėga buvo pirmą kartą išbandyta žaidžiant su Zalcburgu, nes tokia taktika žaidžiant su keliskart stipresne komanda kažin ar galėjo pasiteisinti. Kitas šiokį tokį nerimą keliantis dalykas yra tas, kad tokiam žaidimui reikia žymiai geriau fiziškai parengtų žaidėjų, nei Sūduva dabar turi. Vienintelis žmogus, kuriam Sūduvoje kol kas aikštėje praleistas laikas neturi įtakos greičiui ir energijai yra Lukjanovas. Visi kiti antro kėlinio antroje pusėje akivaizdžiai demonstravo nuovargį.

Gerai, važiuojam toliau. Esminiai pirmo kėlinio įvykiai sukosi apie 11 m baudinio taisyklę. Pirmiausia, griuvo Lukjanovas ir gavo geltoną kortelę už vaidybą. Stadionas šurmuliavo, nes tai atrodė kaip visiškai aiški pražanga. Mano žiūrėjimo kampas taip pat geras buvo ir iš jo viskas atrodė būtent taip – atvira ir klausimų neturinti kelti pražanga. Tačiau šoninis teisėjas tylėjo, o pagrindinis pasielgė taip, kaip ir turėjo pasielgti – jei nėra 11 m baudinio, geltoną kortelę būtina rodyti puolėjui. Geriau apie šį momentą galės papasakot tie, kas matė vaizdo įrašą, tačiau aš vis tik palaikyčiau Lukjanovo pusę. Viena, Lukjanovas tikrai nėra tas žaidėjas, iš kurio galėtum tikėtis vaidybos. Jis jau ne kartą įrodė (šiose rungtynėse taip pat), kad geriau eis keturiom, nei grius laukdamas teisėjo švilpuko. Gali būti, kad būtent ši savybė ir pakišo jam šį kartą koją – kadangi iš paskutiniųjų mėgino veržtis ir negriūti, tai viskas ir atrodė, kaip „nepražvanga“. Kitas, labiau patyręs žmogus, greičiausiai tą situaciją būtų išnaudojęs efektyviau. Kaip buvo taip buvo – dabar jau nieko nepakeisi.

O paskui nutiko 11 m baudinys į Sūduvos vartus. Ten jokių klausimų kilti neturėtų – kamuolys atsimušė į pakeltą Gendojaus ranką. Gnedojaus per daug kaltinti gal ir nereikėtų, tačiau nepamirškim, kad jis jau antrose rungtynėse iš eilės „uždirba“ Sūduvai 11 m baudinį. Mažų mažiausiai, ką jam turėtų griežtai pasakyti treneris „Kazimierai, žaisk atsargiau“. Nes kilnoti rankas baudos aikštelėje tikrai nedera – nutikt gali visko ir teisėjai greičiausiai visuomet skirs baudinį, jei kamuolys „suras“ pakeltą ranką. Tačiau Sūduvai šį kartą pasisekė – berods, Kavaliauskas nesugebėjo pataikyt į vartus. Trūko nedaug, tačiau už tai įvarčio neduoda. Ir vis tik aš nesakyčiau, kad šis smūgis galėjo nulemti rungtynių baigtį – manau, kad žaidimas būtų buvęs visiškai kitoks, jei įvartį Ekranui vis tik būtų pavykę išmušt. Kažkodėl aš galvoju, kad Ekranui netgi pasisekė, kad neįmušė, nes tokiu atveju, esu tikras, galėjo pasikartoti pirmųjų šių komandų rungtynių schema. Tačiau taip nenutiko ir komandos toliau žaidė taip, kaip ligi tol. Pasisekė Gendojui, pasisekė Vitkauskui, visai Sūduvai, pasisekė ir Sūduvos gerbėjams.

Pirmam kėlinyje dar įsiminė Macolos perdavimas į baudos aikštelę. Macolai laiko įsibėgėti taip pat reikėjo – šį kartą jis įrodė, kad ir su austrais buvo geriau jį leisti nuo pat pradžių, nes jis įsižaidė tik po kokių 10-15 minučių. Reikia pripažint, kad ir Ekrano gynėjai jam žaisti leido. Macola nėra toks jaunas ir greitas, todėl tam, kad jis padarytų ką geriausiai moka (atiduotų tobulą pasą), jam reikia apsisukti. Ir jei gynėjai leidžia tai, tuomet jie gali pradėti poteriauti, nes kas bus toliau nuspėti sunku. Tas gražusis pasas pagal lietuviško futbolo logiką ėjo į baudos aikštelę įbėgančiam Lukšiui, kuris paskui save nusitempė ir kelis gynėjus. O Macola kamuolį permetė dar toliau, taip labai dailiai išvesdamas vieną Sūduvos žaidėją praktiškai vienas prieš vieną su vartininku. Tik nespėjai įžvelgti ar tai buvo Radavičius, ar Kozyuberda. Kaip bebūtų, ataka buvo puiki. Gaila tik, kad tas, kuriame Macola numetė kamuolį, nesugebėjo į vartus mušt. Be reikalo kamuolį stabdė, leisdamas Ekrano gynėjams persigrupuoti.

 Rungtynės – antras kėlinys. Antram kėlinyje vaizdelis jau buvo kitoks. Dabar jau Sūduva diktavo žaidimo principus ir praktiškai visą kėlinį stipriai spaudė Ekraną. Tas kontratakavo ir, reikia pripažinti, tai darė visai neblogai. Pavargt teko ir gynėjams, ir Vitkauskui.

Manau, Sūduvos žaidimą pakeitė keitimas – nuo pat antro kėlinio pradžios vietoje Lukšio žaidė Barevičius. Greitai paaiškėjo, kad būtent tokio perstumdymo Sūduvai ir trūko pirmame kėlinyje. Pakako vieno papildomo žmogaus aikštės viduryje, kad tas vidurys užtikrintai atsidurtų Sūduvai tarp kojų. Macola taip pat šiek tiek atsitraukė, puolime iš esmės palikdamas tik Lukjanovą. Ir tuoj pat Sūduvos žaidimas pasitaisė. To pakako, kad Sūduvos atakos taptų įvairesnės, greitesnės, tikslesnės. Deja, ir antram kėlinyje iki įvarčio buvo gan toli. Arčiausiai jo ko gero buvo atsidūręs Božinovskis, kuris maždaug  nuo 11 m baudinio taško pataikė tiesiai į vartininką.

Nors rungtynės buvo labai įtemptos, tačiau Sūduva iš tikro padorių progų kaip ir neturėjo. Dažniausiai iki smūgio pritrukdavo vieno kito tikslaus paso. Galbūt nemažai Sūduvos žaidėjų dar vis serga ta liga, kuri vadinasi „geriausia būtų įsivaryti kamuolį į vartus“. Pasų per daug, ypač finalinėse atakos stadijose. Gan neblogoje padėtyje esantis žmogus vis metą kamuolį kitam, kuris „yra dar geresnėje padėtyje“. Visa bėda, kad per tą laiką spėja susiimti priešininko gynėjai, todėl paskutinis gavęs kamuolį arba muša netiksliai, arba yra apspintamas gynėjų.

Kas geriausias? Geriausio Sūduvos žaidėjo šiose rungtynėse prizą aš vis tik atiduočiau latviui Lukjanovui. Galbūt šis žmogus yra tiesiog geriau pasirengęs fiziškai nei dauguma komandos bičiulių ir priešininkų, tačiau būtent antram kėlinyje jis buvo pastebimiausias. Jis pasiimdavo, atrodytų, beviltiškus kamuolius, lakstė pirmyn ir atgal, efektyviai padėdavo gintis ir netgi pasą gerą sugebėdavo atiduot. Jei ne jis, Sūduvos žaidimas būtų atrodęs ženkliai blankesnis. Iš Macolos galima tikėtis daugiau, tačiau jau tikrai matosi, kad šis žmogus sugrįžta į komandą. Su juo žaidime iškart atsiranda daugiau minties ir tikslingumo, o ir dėl Macolos sugrįžimo kiek laisviau galėjęs lošt Božinovskis, sakyčiau, pasirodė puikiai. Vitkauskas sužaidė patikimai, jei neskaitytume kelių smulkių klaidelių. Gynyba taip pat pusė velnio buvo – tik čia reikia atsižvelgti į jau anksčiau minėtą suaktyvėjusį gynėjų dalyvavimą puolime ir dėl to kylančias šiokias tokias bėdas prie savų vartų.

Gaila, bet šiandien buvo ne Kozyuberdos diena. Paprastai ukrainietis būna vienas pastebimiausių komandoje, tačiau šiandien jo buvo visai nematyt. Kaip ir Lukšio pirmam kėliny. Kažko man atrodo, kad Poviliukas taip ir neatsigaus šiemet. Laiko čempionate lieka ne tiek jau daug, o šis puolėjas niekaip neranda sau vietas. Juk ne šiaip sau po antro kėlinio vieninteliu puolėju aikštėje buvo paliktas Lukjanovas. Nustebino ir keletas skaudokų Barevičiaus klaidų. Jis praktiškai užgesino keletą greitų Sūduvos atakų antro kėlinio pabaigoje stipriai suvėluodamas atiduot kamuolį laisvam žmogui. Na ir kas, kad po tų atakų buvo parodytas dvi geltonos Ekrano žaidėjams – atakos bet kokiu atveju tuo ir pasibaigdavo. Kitą kartą Barevičius jau visai netoli Ekrano vartų pražiopsojo žymiai patogesnėje padėtyje netoliese buvusį Lukjanovą ir labai jau nevykusiai mėgino mušti pats.

Nepaisant to, kad Sūduvos žaidime matomos akivaizdžios korekcijos, kurios verčia daugumą žaidėjų daugiau lakstyt, vis tik to lemtas nuovargis antram kėliny atrodė graudžiai. Kartojosi panaši schema kaip ir žaidžiant su austrais – kokią 15-25 antro kėlinio minutę komandą ištinka lengva koma – kai kurie žaidėjai tiesiog nebeturi jėgų bėgt. Suprantu, ką reiškia visiškas nuovargis iš paskutinių jėgų pralaksčius kokią valandą, tačiau iš tribūnų atrodo velniškai keistai ir nevykusiai, kai kamuolys ramiai ritasi, o už poros metrų stovintis žaidėjas net nepajuda link jo.

Apibendrinimas. Vencevičius nebuvo patenkintas komandiniu žaidimu, sakė, kad žaidėjai tam tikrose situacijose priimdavo klaidingus sprendimus, kas komandai neleido pasiekti teigiamo rezultato. Jei tiesa yra tokia, kokią aš piešiau šio rašinio pradžioje – tuo stebėtis nederėtų. Klausti galima nebent apie tai, ar vertėjo komandos žaidimą sukti nauja kryptim, kai sezonas jau juda link pabaigos. Rungtynės buvo geros – žaidėjai plėšėsi ir negailėjo savęs, tačiau tiesa yra ir tai, kad taip ir nepavyko sukurti nė vienos šimtaprocentinės progos prie Ekrano vartų. O kai to nėra, laimėti galima tik atsitiktinumo dėka. Stebuklo šiandien neįvyko. Belieka tikėtis, kad Ekranas nesukoliečino Mikuckio ir Radavičiaus – jiems šiandien kaip niekad kliuvo.     

Šalia rungtynių. Buvo labai keistas turas, kuriame tik rezultatas Marijampolėje buvo dėsningas ir nuspėjamas. Kitos dvi rungtynės baigėsi keistomis pergalėmis – agoniją išgyvenantį Žalgirį su pergale galima pasveikint, o Šiauliai ko gero turės labai pasistengt, kad neseniai įvykusi pergalinga serija nebūtų pripažinta laimingu atsitiktinumu.

Nors skaičiau, kad kai kur kai kas piktinasi tuo, kad Marijampolėje buvo mažokai žiūrovų, tačiau aš jų tikėjausi dar mažiau. Smarkokai lijo lietus, tuo pat metu per teliką rodė olimpiados uždarymą, o ir susidomėjimas Sūduvos gyvenimu yra kiek atslūgęs. Tą jau rodė daug tuščių vietų per rungtynes su austrais – ko gero vis tik stadiono atidarymas ir pirmosios Eurotaurių rungtynės bus šio sezono kulminacijos.

Kad ir kiek žmonių buvo, tačiau aš gan netikėtai gavau garbės paspausti ranką vienam iš Sūduvos aktyvistų – gerbiamam Rimvil. Kuo ir norėčiau pasidžiaugti, baigdamas šią savo rašliavą.

Laukiam: Sūduva – Ekranas

Po minorinio Sūduvos pasirodymo UEFA turnyre, vėl grįžtam į A lygą. Jei po savaitės Austrijoj neįvyks stebuklas (o jokie dangaus kūnų judėjimai tokio stebuklo nepranašauja), A lyga ir vėl taps svarbiausia šių metų Sūduvos misija. Ir šios rungtynės bus vienas iš kertinių minėtos misijos įgyvendinimo etapų. Kaip ir atidėtos antro rato rungtynės su ta pačia komanda.

Situacija piešiasi tokia, kad būtent Ekranas ir Sūduva aiškinsis, kas bus čempionate antras, o kas trečias. O tam esminės bus tarpusavio rungtynės, kurių yra likę net trejos. Rungtynes su likusiomis komandomis ko gero jau galima įvardinti štai taip. Šioms dviems komandoms žaidžiant su Kaunu bus galima kalbėti apie sėkmę pasiimant vieną kitą papildomą tašką, o žaidžiant su likusiomis – apie nesėkmę vieną kitą tašką prarandant.

Kaunas paskutiniu metu atrodo padoriai, tačiau kaip jis atrodys po tarptautinių rungtynių serijos (o ji neišvengiamai laukia) yra kitas klausimas. Galima kalbėti apie psichologinį pakilimą, tačiau tiek pat įmanomas ir psichologinis atsipalaidavimas lošiant su „žemesnio lygio“ lietuviško čempionato varžovais. Kauno vartininko kelionė į Edinburgą taip pat greičiausiai bus svarbus faktorius – juk jei ne šis vartininkas, Sūduva tikrai būtų paėmusi daugiau nei vieną tašką antro ir trečio rato rungtynėse. Nors teoriškai Kaunas yra pralenkiamas tiek Sūduvai, tiek Ekranui, tačiau nemanau, kad taip nutiks praktiškai.

Kitos komandos? Su Šilute – viskas aišku. Pagaliau ir Sūduva įrodė, kad su Šilute galima smagintis. Atlantas nusilpęs, Žalgiris ant bankroto slenksčio. Šiauliai gerokai pakilę, tačiau, kaip parodė jų paskutinės rungtynės su Ekranu, tas pakilimas greičiausiai nesiekia Ekrano ir Sūduvos lygio – net jei Šiauliai šiandien ir atrodo pavojingiausias varžovas tarp likusių septynių komandų. Galbūt Vėtra atsikvošės? Tačiau ir ji jau pradėjo parceliuoti geriausius žaidėjus, todėl kokio nors ypatingo pakilimo jų stovykloje nesimato. Kaip rodė paskutinių kelių savaičių rungtynės, padoriausias kandidatas į ketvirtą vietą apskritai ko gero yra Šiauliai, kas šiai komandai būtų ypatingai geras pasiekimas (kažin ar kas jų stovykloje kėlė tokius tikslus prieš sezoną).

Štai kodėl rungtynių su Ekranu kaina yra didžiulė. Pirmo rato rungtynės Sūduvai velniškai pasisekė. Žaisdama sezono pradžios chaotišką žaidimą ir praleidusi kvailą įvartį pačioje rungtynių pradžioje, komanda vis tik rado jėgų laimėti. Tuomet Ekranas atrodė prastai – psichologiškai ir taktiškai. Anksti įmušę įvartį, iškart atidavė iniciatyvą Sūduvai, kuriai šiemet leidus įsibėgėti ir įšokti į traukinį, tą traukinį sustabdyti tampa labai sunku.

O kaip Ekranas laikosi dabar – labai sunku pasakyti. Ekranas A lygoje žaidė mažokai. Prieš tai keliskart skaudžiai gavo nuo Kauno, o rungtynės su Rosenbergu priminė Sūduvos austrišką epopėją. Jei neklystu – paskutines trejas rungtynes Ekranas išlošė – dukart prieš Žalgirį ir kartą prieš Šiaulius. Tačiau ir vėl – kažin ar galima, remiantis tik šiais rezultatais, teigti, kad Ekranas šiandien laikosi geriau nei Sūduva, kuri pastaruoju metu dažniau žaidžia lygiom ar pralošia, nei laimi.

Viskas priklausys nuo to, kaip komandai pavyko atsigauti po austriško dušo ir kokią schemą aikštėje nubraižys Pankratjevas. Su Zalcburgu jis išmetė keletą radikalokų eksperimentų – centrinio gynėjo debiutas tokio rango varžybose nepasiteisino, kaip ir Mikuckio transformacija į krašto gynėją (net jei po jo perdavimo ir buvo įmuštas pirmasis šių rungtynių įvartis). Macola kol kas žaisti gauna labai mažai ir nežinia, ar tai yra dėl nepakankamai išgydytos traumos, ar dėl prastos potrauminės formos. Ir jei Šilutei lengvai buvo mušami įvarčiai ir be Macolos, tai su Ekranu kažin ar pavyks pakartoti tą patį fejerverką.

Tokie ko gero ir yra esminiai šių rungtynių klausimai. Ar Macola jau žais normaliai, ar ir vėl bus išleistas dešimčiai minučių? Ir antras. Kokius gynėjus Pankratjevas nuspręs mesti į aikštę. Pirmoji dilema visiškai priklauso nuo objektyvių aplinkybių, tačiau antroji yra žymiai didesnis galvos skausmas. Padorių centro gynėjų kol kas yra per daug – net jei ir kalbama apie prastoką Gnedojaus formą. Faktas, kad A lygoje šis žaidėjas gali lošti be didelių dvejonių. O ar verta iš Mikuckio krašto gynėją daryti ir sodinti ant suolo Leimoną – čia jau kitas klausimas. Idėja įdomi, tik kažin ar verta išderinti Mikuckio žaidimą ieškant jam aikštėje naujos misijos. Palikti ant suolo Gnedojų? Irgi kvaila. Gal ir pridarė jis klaidų žaisdamas su austrais, tačiau nereikia pamiršti, kad tai buvo jo pirmos rungtynės naujoj komandoj, o varžovas buvo toks, kokio Sūduva šiemet dar nebuvo mačiusi. Pasodindamas jį ant suolo po tokių rungtynių, gali taip žemai nusodinti psichologiškai, kad daugiau jis šiemet jau ir nebeatsistotų. Skinderis apskritai kažin ar judinamas – savo kūno sandara tai yra tipiškas centro gynėjas ir ką nors kitą iš jo lipdyti būtų visiškai neefektyvi. Tuomet jau daugiau gali tikėtis iš Mikuckio-krašto gynėjo.

Gal verta ir vėl leisti vieną puolėją, kaip sezono pradžioje? Aišku, visus šiuos svarstymus užbaigs tai, kokią taktiką rungtynėms pasirinks Sūduvos treneriai. Nors jau kelis metus Sūduva laimi apdovanojimus, tačiau vis dar galutinai neišlipa iš silpnesnėms komandoms būdingesnio „ginuosi ir kontratakuoju“ žaidimo stiliaus. Energingas puolimas visu frontu sekasi žymiai sunkiau – bent jau aš jį tokį per šį sezoną mačiau tik kelis kartus. O ir tokių rungtynių metu atakos gaunasi žymiai efektyvesnės, kai puolama greitai perėmus kamuolį (tai yra kontratakuojant), nei ramiai bei opoziciškai.

Tiek pasvarstymų. O tam, kad įsitikintume jų teisingumu ar klaidingumu, belieka sulaukti savaitgalio.