2013 sezonas: paskutinės išvados ir ūkanota ateitis

Ką kalba kolegų radijo stotys. Šis sezonas buvo išskirtinis ne tik dėl intrigos, išlikusios iki paskutinio turo. Jis įdomus ir dėl to, kad vos jam pasibaigus pasigirdo kaip niekad daug kalbų apie ateities planus ir vizijas. Ir štai tas vizijas dėliojo net trijų klubų vadai! Deja, nors Sūduvos prezidentas Vidmantas Murauskas buvo vienas pirmųjų prakalbęs apie kitų metų reikalus, Sūduvos tarp tų vizionieriškų klubų nebuvo. Nebuvo ko gero pirmą kartą per pastaruosius penkerius metus. Tai kas nutiko, kad mūsų klubas prarado tikėjimą ateitimi? Pamėginsiu šį kartą suprast, dėl ko pašvinko Sūduvos ateitis vizija ir visos misijos, skatinančios tos vizijos siekti. Tačiau prieš tai verta paklausyti, ką šneka tie, į kuriuos Sūduvai šiandien derėtų lygiuotis.

Žalgiris: mums jūra iki kelių! Žalgirio vadų kalbose buvo daugiausiai ryžto ir optimizmo. Tačiau jie turi teisę taip kalbėti. Vis tik ten per kelis metus buvo sukurta komanda, lošianti visa galva solidesnį futbolą už likusius Lietuvos klubus. Sezono pabaigos duobę ir faktą, jog iki rimtesnių Europos klubų Žalgiriui dar labai toli, šio klubo vadai įvardijo kaip pamokas, iš kurių mokysis rengdamiesi kitų metų sezonui. Viskas aišku, teisinga, tvarkinga. Žurnalistai labai norėjo, kad Žalgirio bosai imtų kalbėti apie Čempionų lygos grupes, tačiau Mindaugas Nikoličius patikslino – Žalgirio tikslas yra grupės etapai. Nesvarbu, ar Čempionų lygos, ar Europos. Nikoličius labai aiškiai komandos tikslus kitame sezone susiaurino iki dviejų rungtynių Čempionų lygos atrankoje: “Vis pabrėžiu žaidėjams ir treneriams, kad dabar 6 mėnesius ruošimės dvejoms rungtynėms liepos mėnesį. Tai mūsų prioritetas, todėl važiuosime į stovyklas ir žaisime rungtynes su stipriomis komandomis. Pasistengsime suburti tokią komandą, kuri liepos mėnesį tas dvejas rungtynes laimėtų”.

Tuo tarpu kalbėdami apie galimą komandos stiprinimą, Žalgirio žmonės vis baksnojo pirštais į lenką Jakubą Wilką, kuris taip smagiai malėsi aikštėje sezono pradžioje. Suprask, ieškosime tokio lygio žmonių. Taip pat buvo šnekama apie komandos plėtimą, kad sezono naštą vilktų daugiau žmonių ir neslepiama, kad pastiprinimo greičiausiai bus dairomasi ne Lietuvoje. Iš A lygos “medžiagos” Žalgirio vadai svarstytų tik mūsiškio Valskio kandidatūrą. Biudžeto vizijos ši komanda taip pat neslėpė. Minėjo, kad šiemet gyveno su 6 milijonais ir planavo tokį ar net didesnį kapšą kitiems metams. Iki šiandienos Žalgiris jau spėjo pranešti, kad pratęsta sutartis su pagrindiniu treneriu ir geriausiu sezono žaidėju Kukliu.

Apibendrinant galima teigti, kad Žalgiris ir toliau racionaliai juda prieš kelis metus nubrėžtu taku. Gal ir galėtum priekaištaut, kad iš esmės einama senojo FBK keliu, kai komandą sudaro solidūs, patyrę žaidėjai, o dubleriai aikštėje praktiškai nesirodo. Tačiau visiems aišku, kad toks kelias yra efektyviausias – jei tik leidžia klubo turimi pinigai. Iš kitos pusės, dėl dėmesio jaunimui Žalgiriui taip pat negali priekaištaut. Jų dubleriai yra vieni iš čempionato lyderių, trečioji komanda lošia I lygoje, o visos Vilniaus mokyklos nuklotos plakatais, kviečiančiais vaikus į futbolo treniruotes.

Svarbiausi tikslai koncentruojami ties Europos turnyrais, nutylint ir taip visiems suprantamą faktą, kad dėl Lietuvos čempionų vardo ir taurės šis klubas bet kokiu atveju kovos. Ir šioje kovoje greičiausiai teturės vieną konkurentą. Žalgiris šiemet buvo stipriausias lygoje, tas pats bus ir kitame sezone. Todėl taškų lošiant su juo kitos komandos galės tikėtis tik tuo atveju, jei kurioje nors sezono dalyje ši komanda ir vėl smigs į tokią gilią duobę kaip šiemet.

Atlantas – Klaipėda vis dar švenčia. Atlantas vis dar yra komanda, kelianti daugiausiai susidomėjimo lygoje. Jos pasiekimai labiausiai šiemet nustebino. Galingiausias Atlanto įnagis vis dar išlieka Konstantinas Sarsanija. Spėju, ir Žalgirio Zubas antram sezonui pasiliko bent iš dalies dėl to, kad jaučiasi turįs sąskaitų su rusu, kuris iš jo paveržė geriausio lygos trenerio titulą. Aišku, šimtaprocentinio tikrumo, kad rusas ir jo atnešti pinigai išliks ir kitais metais nėra, tačiau visi klubo žmonės kalba apie tai, kad kitame sezone viskas bus tęsiama toliau. Kalbų apie ypatingą biudžeto pagausėjimą ar ekstremalų komandos stiprinimą nebuvo, tačiau Rimantas Žvingilas neatmetė galimybės pasidairyti legionerių, griežtai pabrėždamas, kad toleruos tik tokius užsieniečius, kurie bus geresni už vietines pajėgas. Ir šiame klube daugiau kalbama apie sugrįžimą į Europos turnyrus, nei apie ir taip visiems aiškius tikslus tėvynėje. Faktas ir tai, kad būtent Atlantas ko gero ir kitais metais bus vienintelė komanda, galinti mesti rimtesnį iššūkį Žalgiriui.

Kalbant apie Atlanto gyvenimą šio sezono metu, į akis krito du dalykai. Viena, komandinė dvasia, kurią minėjo abu treneriai. Kitaip nei kai kuriuose kituose klubuose, Atlante kiekvienas aikštėn einantis žaidėjas rodyte rodė, kad yra vertas trenerio pasitikėjimo. Kitas dalykas – Atlantas jau sezono metu prisišaudė perspektyvaus jaunimo iš kitų klubų, todėl kaip niekas kitas turėjo neblogas galimybes varijuoti sudėtimi. Ir jei Ekrane ar Sūduvoje jaunimas aikštėn ėjo “iš reikalo”, dėl to, kad vienu ar kitu metu tiesiog nebūdavo galinčių lošti patyrusių žaidėjų, Atlanto treneris atlikdavo sąmoningas ir iš anksto suplanuotas drąsias improvizacijas, kurios dažniausiai pasiteisindavo. Bent jau rungtynės su Sūduva šį teiginį puikiai įrodo. Tai, kad Atlanto treneris tuo pat metu yra ir žinomas futbolo agentas, garantuoja, kad komandos komplektacija čia bus vykdoma žymiai racionaliau nei kai kuriuose kituose Lietuvos klubuose.

Šiuos elementuose ir telkiasi Atlanto jėga. Platus trokštančių lošti žaidėjų būrys, Lietuvos futbolui labai geras treneris ir bendras tiek komandos, tiek futbolo atgimimo apimto meisto optimizmas. Atlantui tai yra puiki galimybė rasti papildomų rėmėjų, gauti daugiau iš miesto savivaldybės ir dar labiau sustiprėti pačiumpant vieną kitą aukštesnio lygio žaidėją.

Ekranas – šalin veteranus, tegyvuoja jaunimas! Tarp trijų šio sezono prizininkų, Ekranas atrodo prasčiausiai ir ypatingo sustiprėjimo iš šios komandos kitame sezone tikėtis kažin ar verta. Tačiau sezono viduryje Ekraną ištikusius vidinius konfliktus komanda jau išsprendė. Komandą palikus būriui vyresnių žaidėjų ir jų vietą užėmus jaunimui, žaidimas nenukentėjo, o rezultatas (bronzos medaliai) buvo pasiektas. Aišku, žaidimu Ekranas labai neblizgėjo, tačiau kažin ar tapo prastesnis nei sezono pradžioje po to, kai aikštėn buvo suleisti dubleriai. Ekranas vis dar stebina paskutinėmis rungtynių minutėmis išplėštų taškų kiekiu. Tai, kad būtent šiuo būdu komanda laimėjo ir bronzos medalius paskutiniame ture yra dailiai simbolinis viso sezono akcentas.

Po sezono buvo žengtas dar vienas teisingas žingsnis – po priverstinio komandos atjauninimo, kurį paskatino nepakankamas biudžetas (juk jis ir tapo konflikto su vyresniais žaidėjais priežastimi), komandos vadai šį reikalą pavertė ir idėjine ateities vizija. Aušrys Labinas ryžtingai pareiškė, kad nuo šiol Ekrano nebeteks vadinti veteranų komanda ir patikino, kad tai nėra vien pinigų taupymo kelias (nepaisant to, kad Ekranas yra vienintelis tarp šio sezono prizininkų, neslepiantis biudžeto formavimo sunkumų). Panašiai kaip ir Žalgiris, Ekranas planuoja turėti trečiąją jaunimo komandą. Turint omeny, kad ir šiemet Ekrano dubleriai buvo vieni stipresnių lygoje, sąmoningas sugrįžimas prie savų žaidėjų rengimo yra pagrįstas. Juolab, kad Ekranas, kitaip nei Atlantas, nejautė konceptualaus diskomforto samdytis legionerius ir šiemet atsivežė keletą žmonių, kurie, jei tik liks komandoje, ir kitais metais bus svarbūs veikėjai.

Tad nors Ekrano kelias teoriškai panašus į Sūduvos, Panevėžio komandos pradinė pozicija yra dėkingesnė. Ji jau dabar turi daugiau A lygoje laisvai lošti galinčio jaunimo, o ir būsimais šaltiniais, panašu, rūpinasi labiau. Matysim, kaip iš tikro Ekranui seksis įkurti efektyvią jaunų žaidėjų peryklą, tačiau tai yra vizija. O kai turi viziją ir kasdieniai sprendimai priimami lengviau. Vienintelis dalykas, kurį Ekranui teks tarpsezoniu išspręsti – vyriausiojo treneri klausimas.

Sūduva – visko turim mažiau, bet kitais metais norėsim daugiau. Sūduva taip pat spėjo pakalbėti – ir apie šį sezoną, ir apie būsimą. Savo mintis mums atskleidė ir Prezidentas Vidmantas Murauskas, ir treneris Darius Gvildys.

Darius Gvildys pakankamai tiksliai apibūdino sezoną, tačiau sau pažymį parašė per mažą. Juk sezono pradžioje jis turėjo labai ribotų galimybių komandą, kuri lošė buką ir beviltišką futbolą, o pabaigoje Sūduva parodė vieną dailesnių futbolų lygoje. Priminsiu, prieš sezoną Sūduvą paliko būrys pernykščio pagrindo žaidėjų. Ledesma, Chvedukas, Šoblinskas ir Urba buvo traumuoti. Tad žaidimą kurti turėjo pernykščiai atsarginiai, dubleriai ir toli gražu ne stebuklingi naujokai. Brokas, Kiselevskis, Bagdanavičius, Isoda, Lasevičius, Breivė dar pernai kabinosi dublerių čempionato medalius, Baranovskis buvo atsarginiu, o Valskis prisijungė tik sezono pabaigoje. Tad iš sezoninio pagrindo beliko Davidovs, Radžius ir Leimonas. O Bašičiaus, Ugge ar Kdouh žaidžiamo futbolo lygis nesuteikė jokio pagrindo tikėtis, kad šie žaidėjai taps komandos lyderiais. Traumuotų žaidėjų sugrįžimas sezono viduryje ir tokio žmogaus kaip Tomas Radzinevičius atsiradimas turėjo išskirtinės įtakos Sūduvos išvaizdai antroje sezono pusėje. Tačiau trenerio darbo įtakos aš taip pat neatmesčiau. Juk tuo metu praktiškai visa komanda jau buvo pasirengusi lošti žymiai kokybiškesnį futbolą nei pirmoje sezono pusėje.

Treneris taip pat nubrėžė kito sezono prioritetus – nors ir labai eskiziškai. Jei pavyks komandoje išsaugoti Bašičių, bus galima teigti, jog iš tikro komandos pagrindas keliauja į kitus metus. Vadinasi, nebus tokios rimtos susižaidimo problemos ir bus galima susitelkti ties komandinio žaidimo gerinimo darbais. Treneris įvardijo konkrečius žmones, kuriems mato speficiškesnes misijas. Ugge – gynybos vadas. Šoblinskas – žaidimo organizatorius. Baranovskij – vienas iš pagrindinių Nerijaus Valskio kompensatorių. Misija neįmanoma? Nesakyčiau. Paskutinės rungtynės su Žalgiriu parodė, kad ir be Valskio komanda gali mušti įvarčius. Akivaizdu buvo ir tai, kad neesant aikštėje Nerijaus, kiti žaidėjai gauna progą imtis iniciatyvos bei atsakomybės. Tad jei galvosime ne tik apie Baranovskij, bet ir apie aštresnį, pavojingesnį Broko, Kiselevskio ar Chveduko žaidimą, Valskio šemet įmuštas įvarčių kiekis bent iš dalies gali būti kompensuotas. O Baranovskį treneris minėjo ne be reikalo – šis žaidėjas iš tikro buvo vienas didžiausių komandoje progų švaistytojų. Jei į vartus jis būtų mušęs efektyviau, laisvai galėjo tapti antru pagal rezultatyvumą komandoje.

Darius Gvildys paminėjo dar du svarbius dalykus. Viena – komandai reikia Valskio stiliaus žaidėjo. To, kuris pavojingai loštų “po puolėjais”. Šis dalykas kiekvienam akivaizdus. Tačiau, neabejotinai, esminis šiuo klausimu bus komandos prezidento požiūris. Ar bus pinigų naujokams? Klausimas labai sudėtingas. Tai įrodo ir pats faktas, kad Darius Gvildys kalba tik apie trūkumą vienoje pozicijoje. Tiesa, jei Bašičius grįš namo, tuomet bus ir kairiojo gynėjo klausimas.  Bet kokiu atveju, kuklūs Dariaus Gvildžio pageidavimai tik įrodo, koks ribotas bus kitų metų Sūduvos biudžetas. Ir jei koks Ekranas galėtų tokioje situacijoje bakstelėti pirštu į kokį nors dublerį, Sūduva tokios prabangos neturi. Nes, panašu, ir dublerių nebeliko.

Dėl to dar labiau dramatiškai skamba kita trenerio užuomina – apie tai, kad kitais metais bus siekiama “susigrąžinti prarastas pozicijas”. Ką tai reiškia? Maksimaliu atveju – medalius ir teisę lošti Europoje, minimaliu atveju – sėkmingą pasirodymą LFF taurės turnyre ir galimybės lošti Europoje dar kitą sezoną išsaugojimą. Tai yra labai kuklus, labai rezervuotas kito sezono tikslų įvardijimas. Tačiau čia treneris seka Prezidento pėdomis.

O Prezidentas dėjo kiek atviriau:  „Taigi nors sezonas baigėsi su teigiamomis emocijomis, prarasta buvo iš tiesų daug, ypač finansiškai, nes praradome kelialapį į kito sezono UEFA Europos lygos varžybas, kurios reiškia ne tik prestižą, komandos ir miesto vardo garsinimą, bet ir tiesiogines pajamas. Dėl šių priežasčių kitame sezone turėsime kiek „susispausti“ ir stengtis sugrįžti, kur jau buvome.“

Susispausti reiškia viena – ir taip neįspūdingas šių metų biudžetas dar mažės. Štai ką reiškia tie keli šimtai tūkstančių, kuriuos kiekvienas metais komanda pasisemdavo iš UEFA. Nepaisant to, komandos vadai vis tik norės, kad Sūduva grįžtų ten, kur ir buvo. Kitaip tariant – į trečią vietą. O tai neišvengiamai reiškia tik vieną – kovą su Žalgiriu, Atlantu ir Ekranu, kovą, kurią šiais metais Sūduva pralaimėjo. Galima iki pamišimo kartoti frazę “buvome verti bronzos medalių”, tačiau tiesa yra kitokia. Sūduva nebuvo verta, todėl jų ir negavo. Ekranas – buvo vertas, todėl juos ir turi. Ekranas sėkmingai sužaidė esminius sezono žaidimus, o Sūduva – praktiškai visas tokias rungtynes baigė netinkamai. Čia yra puiki vieta prisiminti Algimanto Gabrio kažkada pasakytus žodžius apie jo požiūrį į komandos laikyseną viso sezono metu. Legendinis Sūduvos treneris tą kartą akcentavo efektyvų žaidimą kertiniais sezono momentais – būtent tokiam žaidimui jis rengdavo komandą. Šiais metais Sūduva sulošė kaip sykis priešingai – žaidė ir labai blogai, ir puikiai, tačiau svarbiausiomis akimirkomis vis paslysdavo.

Kol kas visa mano šneka sukasi tik apie tris prizininkus. Tris komandas, kurios Sūduvą šiais metais aplenkė. Tačiau lygoje lošia ne tik jie. Tiesiog šiandien ką nors konkretesnio pasakyti apie likusių lygos klubų jėgas kitais metais nėra įmanoma. Kaip elgsis Kruoja – vienas dievas žino. Gal liks tokia pati, gal stiprės, o gal – kaip ir prieš šį sezoną – mėgins bankrutuoti. Dainava greičiausiai stebuklų nerodys, o va Tauras jau leidžia gandus apie naują rusiškų pinigų injekciją. Atlanto fenomeno ten greičiausiai nebus pakartota – jei kolegų iš Rytų užmojai būtų Atlanto lygio, kažin ar jie važiuotų į Tauragę. Šiauliai – ant bankroto ribos ir šneka apie dar vieną grįžimą I lygon. Tik viena Banga kol kas alsuoja stabilumu. Šis klubas greičiausiai ir kitais metais bus kietas riešutas stipriesiems – įdomu tik ar pavyks Bangai išvengti amžinos šeštos vietos. Kas lips į A lygą iš pirmos – šiandien pasakyti neįmanoma. Kol kas realiausiai skamba Klaipėdos Granito kandidatūra, nors licenzijos prašė ir Trakai su Nevėžiu. Rimčiausias tarp šių klubų greičiausiai yra I lygos nugalėtojas iš Klaipėdos – visų pirma dėl to paties rusiškų pinigų vamzdžio ir dėl žmonių, kurie klube tvarkosi. Ką nors solidesnio už anų laikų REO Granitui kažin ar pavyks sukurti, tačiau ir REO buvo sunkiai palaužiamas priešininkas (kol nepateko į bankrotinę komą).

2013 metų pralaimėjimai – kas atsakingas? Sūduvos prezidentas įvardija visą krūvą labai įdomių priežasčių, kurios ir turėtų paaiškinti nesėkmingą Sūduvos pasirodymą. Svarbių žaidėjų traumos tarp šių priežasčių yra vienintelė prie kurios nelabai gali prikibti. Nors… Traumos yra futbolo dalis, todėl rimčiau savo gyvenimą planuojančios komandos galvoja ir apie tai, kad kiekvieno sezono metu tam tikra dalis komandos futbolininkų žaisti negalės. Padorios komandos nesielgia kaip Lietuvos kelininkai, kuriuos žiema visada užklumpa netikėtai. Taigi, jei traumų įtaka rezultatams yra tokia didelė, kokia ji buvo šiais metais Sūduvai, kalbėti reikia ne apie futbolo tiesas (“traumų būna visada”), o apie klubo nesugebėjimą iš anksto numatyti tokių problemų sprendimus. Arba, mažų mažiausiai, apie tokį ribotą biudžetą, kuris tiesiog verčia gyventi ir žaisti “va bank”.

Kitos priežastys štai kokios. Abitūros egzaminai, kuriuos teko šiais metais laikyti kai kuriems jauniausiems komandos nariams. Tuomet eina serija “psichologinių personalo problemų”: futbolininkų savęs pervertinimas, arogancija, drausmės bei požiūrio į sportą bėdos. Šių nesąmonių finaliniu akordu dera laikyti Nerijaus Valskio ir Gvildžio ar Chveduko (buvo dvi versijos) konfliktą prieš paskutinį turą. Čia galima “įrašyti” ir Nerijaus Radžiaus atvejį – Prezidentas teigia, kad šis dalykas buvo seniai suplanuotas. Jei jis buvo seniai planuotas – kodėl tam iš anksto nebuvo pasirengta?

Štai tokias problemas įvardija Prezidentas. Tai yra dalykai, jo manymu nulėmę prastus komandos rezultatus. Ir jeigu iš tikro yra taip, tai futbolininkai čia apskritai yra ne prie ko. Vadinasi, mes negalime jiems priekaištauti nei dėl kvailai prarastų taškų, nei dėl pralaimėtų rungtynių Europos ar LFF taurėse. Čia ne jiems dvejetą reikia rašyt, o pačiam Prezidentui ir visai klubo administracijai, įskaitant ir trenerių kolektyvą.

Juk visa tai yra klasikinės personalo valdymo problemos – su jomis yra susiduriama bet kokiame kolektyve, kur rezultato siekiama bendru visos darbuotojų darbu (turiu omeny, kad gamykloje, kur kiekvienas yra atsakingas tik už savo stakles, tokių problemų būna mažiau). Žmonės yra patys įvairiausi – atviri, uždari, ramūs, karštakošiai. Ypač sudėtinga, kai didžiąją kolektyvo dalį sudaro gyvenimiškos patirties stokojantis jaunimas. Santykius tokiuose kolektyvuose reikia nuolat modeliuoti – reikia stebėti ne tik žmonės, bet ir jų tarpusavio santykius, reikia “gesinti” konfliktus, kol jie dar neįsiplieskė atvira liepsna, reikia nuolat koreguoti kone kiekvieno veikėjo elgseną. Juk vieną reikia raminti, o kitą – skatinti būti aktyviu. Ir taip toliau. Ir panašiai. Žodžiu, klasika.

Ir jei Sūduvoje visą sezoną dėjosi tokios nesąmonės, vadinasi, niekas ten nieko nestebėjo ir nemodeliavo. Galėtum rėžt, jog tai yra trenerio darbas, tačiau vienas treneris visko nesužiūrės. Juolab, kad jam tenka visų pirma galvot apie rungtynes, kurios sezono metu “artėja” nuolat. Trumpai tariant, belieka konstatuoti, kad už prastus šių metu rezultatus atsakingi vis tik yra ne “darbininkai”, o “cecho viršininkai” ir “gamyklos direktorius”.

Sūduva – kai vien norėti yra per mažai. O dabar – suveskime Sūduvos vadų šnekas su kitais dalykais. Praktiškais, apčiuopiamais ir konkrečiais.

Sūduvos sudėtis iš principo nėra silpnesnė už Atlanto ar Ekrano. Bent jau su šiomis komandomis tokia Sūduva sėkmingai sužaisti tikrai gali – tiesiog tam reikia ypatingo nusiteikimo ir pasirengimo. Tai nėra tas pats, kas lošti su Tauru ar Dainava.

Be abejo, tiek Atlantas, tiek Ekranas turi didesnį žaidėjų rezervą – traumos ar diskvalifikacijos kaina lošiant su pagrindiniais konkurentais Sūduvoje buvo žymiai didesnė šiemet, tokia ji išliks ir kitą sezoną. Ar minėti klubai įsigys kokių nors ypatingesnių žaidėjų – pamatysime vėliau. Greičiausiai tokių pokyčių bus Atlanto sudėtyje, o Ekranas tikėtina labiau bus linkęs pataupyti, nes, teoriškai galvojant, bronzai turėtų pakakti ir to, ką Pavenvėžio komanda ir taip turi. Šiame sezone tiek Atlantas, tiek Ekranas sėkmingai žaidė su mūsų komanda ir tuomet, kai aikštėn visiems netikėtai vietoje įprastinio pagrindo suleisdavo būrį jaunimo. Taip buvo dėl to, kad svarbiausia yra ne tik žaidėjų patirtis ar lygis, o ir jų pasirengimas rungtynėms – tiek taktinis, tiek ir psichologinis. O tai veda prie kito svarbaus dalyko.

Šis svarbus niuansas – trenerių štabo sugebėjimai ir galimybės parengti komandą ne tik sezonui, bet ir svarbiausiems sezono momentams. Parengti ir fiziškai, ir taktiškai, ir psichologiškai. Ištirti kiekviena svarbesnį varžovą taip, kad žaidėjai aikšten eitų tiksliai žinodami ko tikėtis iš priešininko ir kaip elgtis patiems. Ir jeigu jums pasirodė, kad čia ir vėl ketinu suabejoti Dariaus Gvildžio kvalifikacija – klystate. Deja, ne viskas nuo mūsų vyriausiojo trenerio priklauso.

Kažkur teko skaityti, kad Atlanto trenerių kolektyvą sudaro 6 žmonės, Žalgirio – berods 4, Ekrano Labinas štai pasakoja, kad planuoja susigrąžinti fizinio parengimo trenerį brazilą. O ką turi Sūduva? Ką gali vienas ir pakankamai jaunas treneris prieš tokias priešininkų pajėgas? Kas Sūduvoje yra atsakingas už fizinį žaidėjų parengimą? Ar yra bent vienas, kurio pasirengimas analizuoti futbolą bent iš tolo prilygsta Valdo Dambrausko iš Ekrano išsilavinimui? Trenerių štabas – šiuolaikiniame futbole žvėriškai svarbus reikalas. Ir, panašu, solidesnieji mūsų klubai tą jau suprato. O gal juos privertė suprasti šią tiesą pasaulines futbolo tendencijas geriau išmanantys treneriai iš svetur?

Štai jums – du galingi spyriai į mūsų Prezidento ir trenerio norus kitais metais “grįžti ten, kur būta anksčiau”. Pagrindiniai konkurentai Sūduva lenkia net ne biudžetu ir ne super galingomis sudėtimis. Visų pirma jie lenkia požiūriu į tai, kas šiuolaikiniame futbole yra svarbu. Sūduva gi toliau gyvena praeityje ir kol kas minėtu požiūriu greičiau primena lygos apačios klubus. Tačiau tai dar ne viskas. Važiuojam toliau.

Sūduva šiandien pagrindinėje komandoje turi 19 futbolininkų. Iš jų trys yra vartininkai, o dar trys – tokie, kuriuos šiemet aikštėje matydavome labai retai. Ir vienas, sutartis su kuriuo kol kas nėra garantuota. Mažoka. Gal ir užtektų komandai, kurią tenkintų vieta lentelės viduryje (juolab, kad gali tikėtis dar vieną kitą žmogų sezono eigoje permesti iš dublerių), tačiau labai mažai klubui, siekiančiam kovoti dėl medalių. Prisiminkime, ko šiame sezone Sūduva neteko. Neminėsiu menkaverčio jaunimo ir legionierių. Suskaičiuosi tik padorius žaidėjus: Rafaelis Ledesma, Nerijus Radžius, Povilas Leimonas ir Nerijus Valskis. Labai rimtos netektys.

Prezidentas apie komandos pildymą nekalba. Treneris užsimena. Faktas, bent vienu kitu žmogumi komanda turės būti papildyta. Kitu atveju, tektų konstatuoti du faktus. Viena, išskirtinai kuklų biudžetą. Antra, tai, kad Prezidentas ir treneris klejoja su tokia sudėtimi tikėdamiesi laimėti medalius. O juk kalbu net ne apie turimų žaidėjų kokybę, o apie kiekį, kurio normaliam sezonui tiesiog nepakanka. Ar galima tinkamų žmonių rasti Lietuvoje? Gal ir taip. Iš Atlanto paleistas Veliulis, Kochanauskas iš Kruojos, gal dar Vaskela, kuris garantuotai neliks Šiauliuose, o ar bus reikalingas Žalgiriui – nežinia. Dar kokį vieną kitą padoresnį jaunuolį gal ir galima atkapstyti Dainavoje, Taure ar tuose pačiuose Šiauliuose. Gal I lygoje. Aišku, šie svarstymai – visiškai iš lempos. Belieka tikėtis, kad jei vis tik komanda bus stiprinama, bus atsižvelgiama į Gvildžio pageidavimus, o ne tiesiog imami tie, kurie nebeturi kur eiti.

Čia yra dar viena bėda. Sūduva nebėra finansiškai stabili komanda, galinti žaidėjui garantuoti sotų gyvenimą, ramią kasdienybę, aukštesnio lygio futbolą, medalius ir pasivažinėjimą po Europos lygą. Šiandien Sūduva tegali pasiūlyti dalykus, panašius į tai, ką žada Kruoja, Banga ar netgi koks Tauras (jei tik sutars su tais kol kas mistiniais rusais). Esmė čia tame, kad anksčiau žaidėjai gal ir sutikdavo lošti Sūduvoje už mažesnį atlyginimą, nes gaudavo krūvą garantijų bei privalumų, kurių neturėjo kiti lygos klubai. Jei yra tiesa, kad pernai Valskis “pats pasiprašė į komandą”, visiems yra aišku, kodėl jis “prašėsi” į Sūduvą, o ne pavyzdžiui, į Šiaulius, Kruoją, Dainavą ar Taurą.

Šioje vietoje nori nenori tenka grįžti prie fundamentalaus pastarųjų sezono klausimo – Sūduvos galimybių suformuoti tokį biudžetą, kuris komandą padarytų konkurencingą net ir nelabai galingoje Lietuvos lygoje. Apie tai, kokie pinigai skiriami komandai išlaikyti vis dar nekalbama, todėl operuoti kokiais nors skaičiais nėra nei prasmės, nei reikalo. Svarbu yra tai, kad kadaise nepajudinamu ir sočiu stabilumu pasižymėjusi, Sūduva nuo paskutinės krizės laikų kasmet kelia nemažai nerimo. Yra akivaizdu, kad komandos galimybes kasmet menkėja. Šie metai mostelėjo dar vieną nelaimę – Europoje nepraeitas pirmasis etapas ir prarasta galimybė žaisti Europos lygoje kitą sezoną. Sakytum, kas čia tokio – visko būna. Vienas nesėkmingas sezonas. Tačiau mums buvo leista suvokti, kad prarasti pinigai jokiais kitais būdais kompensuojami nebus.

Kažkaip aną dieną šovė mintis, kad Sūduvos finansinio pajėgumo mažėjimui ekonominė krizė neturėjo išskirtinės reikšmės. Ėmiau ir pagalvojau, kad šiuolaikinės Sūduvos istorija neišvengiamai sukosi aplink naujojo stadiono statybą ir tuos milijonus, kurie pamaitino Marijampolės verslus. Kitaip tariant – kalba eina apie 2007-2009 metus. Tuomet Sūduva turėjo galingiausią ir gausiausią sudėtį, leisdavo rungtynėms spalvotus bukletus, o į rungtynes Europoje vežiojosi didoką būrį garbaus amžiaus ponų, kurie nuotraukose kartais vadinami “gerbėjais”, o kartais – “rėmėjais”. Baigėsi tie pinigai, baigėsi ir Sūduvos pretenzijos laimėti, pavyzdžiui, aukso medalius. Krizė procesą greičiausiai tik pagreitino, tačiau visa tai turėjo nutikti ir be jos.

Jei tokia interpretacija teisinga – nematau tame nieko blogo ar keisto. Kas kaip moka, taip ir sukasi. Bet kokiu atveju, šis laikotarpis mums atnešė kibirą medalių ir tarptautinio futbolo galimybę.

Nelaimė yra kitur. Tais laikais, kai komanda iš tikro gyveno sočiai ir turimomis lėšomis nusileisdavo tik galingiausiems lygos klubams (tokiems kaip FBK), nebuvo net pabandyta sukurti kokį modelį klubo, kuris galėtų pats save išlaikyti. Nebuvo net užuomazgos sistemos, kuri galėtų bent pamėgint kompensuot kasmet mažėjantį biudžetą alternatyviomis priemonėmis. Kone visi lygos klubai kalba apie investuotojų ar rėmėjų paieškas, tačiau tokių šnekų Marijampolėje niekada apskritai nebuvo girdėti. Spėju, kad klubo struktūra ir jame dirbančių žmonių kiekis mažai pakito nuo tų laikų, kai komanda iškopė į A lygą. Tad gal ir nieko nuostabaus, kad rėmėjų sąrašas apatinėje Sūduvos svetainės dalyje kasmet tik mažėja, nieko nuostabaus, kad susidaro įspūdis, jog naujas aprangos rėmėjas Sūduvą susirado pats, nestebina ir šnekos apie tai, kad net ir su labai geranoriškai klubo atžvilgiu nusiteikusia vietine žiniasklaida bendravimas vyksta sunkiai, nes klubas nerodo jokios iniciatyvos ar noro.

Pamenate tas įsimintinas rungtynes 2012 metais su Tauru Marijampolėje, kai Sūduvos Sakalai uždegė juodų dūmų užtaisą, o šis, palankiam vėjui papūtus, taip uždengė aikštę, kad teisėjui teko stabdyti rungtynes? Pamenate, kas bėgo per visą stadioną aiškintis su Sakalais? Ogi pats Prezidentas! Mano manymu, taip būti neturėtų. Tokį “darbą” turi atlikti kiti žmonės. Kaip ir neturėtų kas antrą dieną keistis Sūduvos svetainėje komandos sudėtis, kas vyksta šiuo metu. Visa tai yra juokinga, neprofesionalu ir rodo, kad klube paprasčiausiai trūksta žmonių ir elementaraus suvokimo apie tai, kaip reikalai turi būti tvarkomi.

Tiesa yra elementari. Rėmėjų surast yra lengviau tuomet, kai ir taip pinigų turi nemažai. Nes tuomet komandai sekasi, ji laimi rungtynės ir medalius. Tuomet komandos įvaizdis gali būti efektyviausiai išnaudojamas. Kai pinigai ima sekti, metiniai biudžetai pavojingai mažėti, o komandos rezultatai prastėti, papildomų rėmėjų ir lėšų ieškoti yra per vėlu. Aišku, tai yra lietuviško futbolo stilius – “investuotojų” ieškoti tik tuomet, kai klubas užlipa ant bankroto slenksčio. Tačiau pinigai yra vienas dalykas.

Kitas reikalas – komandos jaunimo klausimas. Lyg ir akivaizdus dalykas – jei nesivartai milijonuose, verta investuoti į vietinio jaunimo auginimą. Visiška klasika, ant kurios šiandien stovi ne taip seniai reformuotas vokiečių futbolas. Globalaus futbolo specai sutinka, kad vien iš savo pajėgų nėra įmanoma šiais laikais sukurti komandas, kurios galėtų kapotis aukščiausiame lygyje su realais, barselonomis ir čelsiais. Tačiau to mums ir nereikia, ar ne? Mums tiesiog reikėtų sukurti sistemą, kuri tvirtai įleistų šaknis į bendruomenę (ir padėtų spręsti vaikų užimtumo klausimą) bei kasmet išleistų bent po 3-5 realius kandidatus į profesionalaus futbolo pasaulį.

Ir štai šiais metais čempionato prizininkai vienas į kitą baksnoja pirštais, girdamiesi, kad vienas kitam parodė, kiek daug gero galima nuveikti su vietiniu jaunimu. Tiesą pasakius, tai, ką šiais metais matėme A lygoje buvo pakankamai įspūdinga. Labai jaunų ir padoriai lošiančių vyriokų buvo visuose klubuose, išskyrus gal tik Žalgirį ir Kruoją. Aišku, nė vienas iš jų ko gero jau niekada netaps futbolo žvaigžde, tačiau prisimenant, kad dar neseniai jaunimo rengimo sistema buvo totaliai sugriauta, stebėtinas yra pats faktas, kad kažkas lygoje apskritai atsirado. Nekalbant apie tą nemažą paauglių būrį, kuris šiais metais iškeliavo į Vokietiją, Angliją ar Italiją.

Ir štai tokiame kontekste paaiškėja, kad Sūduva nusprendė eiti radikaliai priešingu keliu. Ji apskritai atsisakė normalios dublerių komandos. Jau nekalbant apie trečią komandą, kurią turi Žalgiris (I lyga), Atlantas (II lyga), o Ekranas planuoja įsteigti. Nebelikus dublerių, nebeliko ir “tilto”, kuris jungtų mokinių komandas ir profesionalų klubą. Atvirai pasakius, nelabai suvokiu, ką galvoja Sūduvos vadovai, eidami štai tokiu keliu. Klubas energingai pjauną šaką, ant kurios pats sėdi.

Sūduvos ateitis – tamsūs debesys ir stebuklo laukimas. Nepaisant šio sezono euforijos, Sūduvos ateitis yra miglota. Stebuklas gali nutikti. Juk ir šiais metais Sūduvos žaidimas kartais primindavo stebuklą, kurio niekas nesitikėjo. Tačiau tik tiek mums ir belieka – tikėtis stebuklo. Nes tik stebuklas gali nuvesti mūsų komandą “ten, kur ji iki šiol buvo” ir atsikovoti “tai, kas buvo prarasta”.

Stebuklo reikia laukti tuomet, kai nebelieka jokių teorinių galimybių pasiekti užsibrėžtus tikslus. Kitaip tariant, kai nėra jokių racionalių argumentų tikėtis sėkmės. Pasikartokime dar kartą.

Sūduvos sudėtis yra nebloga, tačiau niekaip netraukia iki trijų šio sezono prizininkų. Didesnę Sūduvos žaidėjų dalį sudaro vietos mokyklos auklėtiniai, tačiau ką iš jų priglaustų kuri nors iš trijų viršuje esančių komandų? Geriausiu atveju Chveduką ir Radzinevičių. Tačiau Tomui ateityje labiau rūpės pasirengti karjeros pabaigai ir (greičiausiai) trenerio darbui, nei siekti naujų aukštumų aikštėje, o Karolis neišvengiamai turės galvoti apie tai, kaip susirasti kokybiškesnę lygą, kol dar nėra per vėlu. Galbūt Atlantas ar Ekranas pasvarstytų Kiselevskio ar Isodos kandidatūras, tačiau jie tikrai nebūtų geresni žaidėjai už jau šiandien tose komandose lošiantį jaunimą.

Tikėtis rimtesnio šios sudėties pastiprinimo – jokių šansų. Viena, vietinio jaunimo gretos – visiškai skystos ir jokios vilties ten atrasti kokią būsimą žvaigždę artimiausiu laiku. Per pora metų apskritai nebeliko grandies, kuri jungtų mokinius iš Akademijos ir Futbolo centro su pagrindine komanda. Sunku net įsivaizduoti, kokią vietą užims kitų metų Sūduvos dubleriai. Tikėtina, kad jie bus kiauri savo turnyro autsaideriai. Dėl dar labiau sumažėjusio biudžeto nėra priežasties tikėtis, kad per tarpsesozinį klubas įsigys vieną kitą solidesnį vietos ar užsienio legionierių. O tie, kurie nereikalingi kitiems padoresniems klubams, nebus lyderiai ir Sūduvoje. Tikėtis, kad pavyks “iš niekur” ištraukti antrą Valskį taip pat būtų naivu. Kasmet mažėjantis klubo biudžetas dar daugiau dramos įlieja ir į Sūduvos taip mėgstamą atsitiktinį komandos komplektavimą, kai kiekviename sezone į komandą papuola didokas būrelis atsitiktinių žmonių, keliančių pagrįstą visos aplinkos nuostabą.

Tuo tarpu klubas neturi jokios sistemos ar struktūros, kuri galėtų efektyviai ieškoti naujų būdų mažėjančiam biudžetui kompensuoti. Sėkmingos rėmėjų paieškos ir Sūduva nėra geri draugai. Kažkas minėjo, jog iš dviejų jaunuolių, kurie dirbo prie Sūduvos informacinių reikalų, beliko vienas. Vadinasi, ir taip kuklus viešųjų ryšių baras bus dar kuklesnis. Beje, tie jaunuoliai per jiems duotą sezoną su gabalu taip ir nepažengė profesionalumo link. Prieš savaitę čia pabaksnojau į keletą akivaizdžių klaidų Sūduvos svetainėje, tačiau per tą laiką nė viena iš jų nebuvo ištaisyta. Markas Kardokas persikėlė iš dublerių į pagrindinę komandą vis dar būdamas 80 cm ūgio ir sverdamas 189 kilogramus. Galų gale, klubas netgi neturi personalo, kuris galėtų garantuoti šiuolaikišką komandos funkcionavimą – pradedant fizinio rengimo treneriu ir baigiant padoresniu analitiku.

Sūduva netgi negali tikėtis bent kiek padoriau papildyti biudžeto ir pinigais, kuriuos galėtų uždirbti iš bilietų. Kitame sezone Sūduva žais kaip niekad mažai rungtynių – nebus LFF taurės sezono pradžioje, nebus ir Europos lygos rungtynių. Tad stebint kasmet mažėjantį Sūduvos stadiono lankomumą, tegalime daryti išvadą, kad kitais metais bilietų bus parduoda dar mažiau nei iki šiol. Prezidentas kalbėjo apie tai, kad ne tik jis, bet ir Sūduvos gerbėjai pastebėjo ženkliai pagerėjusį Sūduvos žaidimą šio sezono antroje pusėje. Iš tikro – atmosfera Sūduvos stadione smarkiai pasikeitė. Buvo net keista pajusti, kaip lengvai ir noriai tribūnos prisijungė prie gerai žaidžiančios komandos ir kaip akimirksniu nebeliko tos ironijos ir nepasitenkinimo, sklandžiusio stadione sezono pradžioje ir kelis ankstesnius metus. Deja, klubo beviltiškas darbas su gerbėjais ko gero jau padarė tiek žalos, kad net ir radikaliai pagerėjęs komandos žaidimas žmonių į stadioną nesugrąžino. Nesugrąžino jų ir kelios atsitiktinės klubo “priemonės” – bandymas nemokamai į rungtynes leisti atskiras gyvenojų grupes, jei žaidimas vykdavo jų profesinės šventės dieną.

Šiais metais A lygoje Sūduvos rungtynes pamatė 26 520 žiūrovų. Deja, daugiau jų buvo ne mūsų komandos gerbėjai. Sūduvos namų rungtynes aplankė 11 750 žmonių (vidutiniškai 734 per rungtynes), o svečiuose mūsų komandą žaidžiančią matė 14 770 žmonių (vidutiniškai 923 per rungtynes).

Marijampolėje daugiausiai žiūrovų susirinko pažiūrėti pirmųjų sezono rungtynių su Atlantu – 1 350. Dar tris kartus žmonių buvo po 1 200 (su Dainava pirmame rate, su Žalgiriu trečiame ir su Ekranu ketvirtame). Tuščiausias stadionas buvo ketvirto rato rungtynėse su Tauru (350) ir antrojo rato su Ekranu (400). Tiek mažai žmonių rungtynėse Marijampolės stadione ko gero dar nėra buvę per pastaruosius dešimt metų. Svečiuose daugiausiai žmonių buvo per paskutines sezono rungtynes su Žalgiriu – 3 500. Po 1 700 Sūduvos žaidimą stebėjo antrame rate Alytoje ir Vilniuje. Mažiausiai – ketvirtojo rato rungtynėse su Kruoja, kai į stadioną teatėjo 150 Pakruojo gyventojų.

O dabar pažiūrėkime, kaip stabiliai Marijampolės stadiono lankytojų mažėjo pastaruosius penkerius metus.

	2013	2012	2011	2010	2009	2008	2007
Bendrai	11 750	15 200	16 620	12 350	20 415	20 621	31 831
Vidurkis	734	894	977	882	1 458	1 586	1 770

Išvada paprasta – nuo 2007 metų Sūduvos stadione žmonių sumažėjo daugiau nei du kartus. Ir jei 2007 metais tik du kartus rungtynės nesurinko 1 000 (2 000 ir daugiau buvo gan įprastas žiūrovų kiekis), tai šiemet tik 4 rungtynėse žiūrovų buvo virš 1 000. Tą sezoną A lygos rekordas buvo 2 700 žmonių – šiais laikais tiesiog neįsivaizduojamas skaičius.

Štai tokios tokelės. Jei jūs turite kokių nors solidžių argumentų, patvirtinančių išskirtines Sūduvos galimybes kitame sezone – klokite. Aš jų nematau nė vienos – kur dursi, visur Sūduva nusileidžia pagrindiniams pretendentams medalius laimėti ir kitais metais. Todėl ir sakau, kad belieka tikėtis stebuklo arba kokių nors aplinkybių, kurios kaip ir kažkada mūsų komandai tiesiog nepaliktų galimybės nelaimėti prizinės vietos. O jei vadovautis kelių metų Sūduvos evoliucija ir dabartine situacija (nuo realios padėties iki realių klubo veiksmų), apskritai drįsčiau spėti, kad po 2-3 mūsų komanda bus ten, kur šiandien yra, pavyzdžiui, Banga. Ir tai – geriausiu atveju. Nes ji laisvai gali atsidurti ir ten, kur šiandien yra apie savanorišką nusileidimą į A lygą svarstantys Šiauliai.

Sūduva + Joma = ?

Juventus parduotuvės vaizdelis.

DVI NAUJIENOS – DU SKIRTINGI PASAULIAI. Pastarąjį mėnesį buvo dvi pasaulinės futbolo rinkodaros naujienos. Viena – apie tai, kad Adidas tapo Juventus rėmėju. Sporto įrangos gigantas šią pareigą kitame sezone perims iš kito monstro – Nike. Už tai Adidas legendiniam italų klubui sumokės nei daug nei mažai – 139.5 milijonų eurų per šešerius metus. Į šią sumą neįeina apranga, kuria Adidas rengs Juventus žaidėjus. Prie anos sumos Adidas pridės dar po 6 milijonus už teisę prekiauti Juventus atributika.

Antra naujiena – ispanų sporto aprangos gamintojas Joma sudarė tokią pat sutartį su mūsų Sūduva. Joma marškinėliais, kelnėmis ir bucais Sūduvą rems taip pat nuo kito sezono. Tik čia sutartis sudaryta buvo dviems metams ir apie jokius pinigus šnekos nebuvo.

Už pinigus, kuriuos Adidas perves į Juventus sąskaitą per tuos šešerius metus būtų galima iš esmės atgaivinti Lietuvos futbolą, netgi darant prielaidą, kad kokie 50 milijonų eurų išgaruotų giliose biurokratų ir apsukrių verslininkų kišenėse. Su tokiais pinigais laisvai būtų galima galvoti apie lietuvių klubus Europos ir Čempionų lygos grupių etapuose, o rinktinę pasiųsti į Europos ar Pasaulio čempionatą.

Šie skaičiai puikiai iliustruoja šiuolaikinio futbolo realybę ir tai, kaip toli nuo tos realybės gyvena Lietuva. Adidas ir Juventus atveju apie klubui suteiktą aprangą net nekalbama. Tuo tarpu Joma ir Sūduvos sutartyje tik tai ir yra bendradarbiavimo esmė. Joma Sūduvai nieko mokėti neprivalės. Beje, iš įmonės pranešimo galima suprasti, kad būtent Joma nusprendė Sūduvą pasirinkti. Tad tai nėra puikios Sūduvos vadybos darbo rezultatas.

O štai aš ėmiau ir užsirašiau pora skaičių. Suprantu, kad toks skaičiavimas smarkiai prasilenks su realybe, tačiau bent šiokį vaizdą susidaryti vis viena įmanoma. Taigi, kokia galėtų būti Sūduvos ir Joma rėmimo sutarties vieno sezono finansinė išraiška? Aš atsidariau Joma lietuvišką svetainę ir užmečiau akis į kainas. Iš akies nubraukiau po kokius 40 procentų “lentynos” kainos. Ir tuomet gavau, kad vieno žaidėjo vienas aprangos komplektas gali kainuoti apie 850 litų. Į komplektą įtraukiau vienerius marškinėlius, šortus, getrų porą, treningą, bliuzoną, striukę ir dvi poras bucų (žolei ir dirbtinei dangai). Tuomet tariau, kad vienam žaidėjui mažiausiai reikės dviejų komplektų – namų ir išvykos rungtynėms. Išbraukiau striukę, bucus ir gavau dar 350 litų. Tad viso išėjo 1200 litų. Tiesa, į šį skaičių neįtraukiau apsaugų, vartininkų pirštinių, krepšių, rankšluoščių ir kitų panašių niekų.

Patikrinau šio sezono Sūduvos žaidėjų sąrašą (ne tą, kuris yra dabar, o tą, kur buvo prieš mėnesį) ir primečiau, kad komandoje galėtų būti kokie 40 žaidėjų (po 20 pagrindinėje ir dublerių komandoje). Ir tuomet gavau 48 000 litų per sezoną arba apie 100 000 litų per metus. Štai tokia visai įspūdinga suma gaunasi turint omeny lietuviškų klubų biudžetus.

Naujas vardas A lygoje – Valencia rėmėjas Joma.

LIETUVIŠKO FUTBOLO MADOS. Kadangi jūs mane puikiausiai pažįstate, manau, nenustebsite, jei po tokių skaičiavimų man pasidarė įdomu pažiūrėt, kaip rengiasi kiti Lietuvos lygos klubai. O tada – pažiūrėti, kaip į štai tokią rinkodaros priemonę žvelgia sportinės įrangos firmos. Mat po tokio pasižvalgymo bus lengviau įvertinti, ką reiškia Joma vardo atsiradimas ant Sūduvos marškinėlių.

Vaizdelis iš esmės atitinka bendrus klubų pajėgumus rinkodaros reikaluose. Juventus turi “stiliaus brolį” Lietuvoje – Adidas rengia Panevėžio Ekraną. Daugiau klubų A lygoje su šiuo vardu reikalų neturi.

Adidas yra neabejotinas sporto marketingo lyderis pasaulyje. Ne tik šiandien, bet ir daugybę metų. Tiesą pasakius, Adidas įkūrėjo sūnus Horst Dassler iš esmės yra vienas iš šiuolaikinio sporto marketingo pradininkų, kartu su UEFA ir Olimpinio komiteto biurokratais kadaise nutiesęs vamdzdynus, kuriais iš pasaulinio verslo gigantų į sporto renginius pradėta pumpuoti milijonai dolerių. Tačiau tai – visiški kita tema, tad jos čia ir netęsiu.

Begalinį Adidas šiandien remiamų sporto organizacijų ir sportininkų sąrašą galite patys pasiskaityti Wikipedijoje. Aš čia paminėsiu tik pačius didingiausius projektus. Bet kokiu atveju, nėra kito sporto inventoriaus gamintojo, kuris taip masyviai naudotų sportą savo reklamos tikslams.

Pradėkime nuo to, kad Adidas remia FIFA, UEFA ir Afrikos futbolo federaciją. Tuomet eina rinktinės: Danija, Vokietija,  ispanija, Rusija, Škotija, Švedija, Ukraina, Kazachstanas, Suomija ir… Latvija. Čia – Europoje ir tai tik kai kurias paminėjau. Dar yra Argentina, Kolumbija, Meksika, Paragvajus, Nigerija, Marokas, Egiptas ir Kinija. Klubus taip pat minėsiu tik europietiškus ir tik pačius žymiausius: Chelsea, Fulham, Sunderland, West Ham United, Hull City Anglijoje; Lens, Lyon, Marseille, Saint-Etienne Prancūzijoje; Bayer, Bayern, Hamburg, Schalke, Wolfsburg Vokietijoje; Milan ir Brescia Italijoje, Real, Celta de Vigo, Osasuna Ispanijoje; Rapid ir Red Bull Austrijoje, Panathinaikos Graikijoje, Ajax Olandijoje; Benfika Portugalijoje, CSKA ir Maskvos Dinamo Rusijoje, Legia, Wisla, Lechia, Korona, Ruch, Arka Lenkijoje. Ir gvardija futbolo žvaigždžių – pradedant Messi ir baigiant trimis latviais.

Prieš peršokdamas prie kitų mūsų klubų, trumpai paminėsiu du pagrindinius ilgamečius Adidas konkurentus. Jei šio fakto nežinote, jums bus įdomu išgirsti, kad Adidas ir Puma yra dviejų vokiečių brolių sukurti prekės ženklai. Adolfas arba Adi Dassler batus siųti pradėjo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Vėliau prie jo bizniuko prisijungė ir brolis Rudolfas Dassler. Susipyko broliukai per karą. Abu broliai buvo nacių partijos nariai, tačiau sakoma, kad Rudolfas buvo karštesnis Hitlerio gerbėjas. Kol jis kovėsi fronte ir pateko britams į nelaisvę, Adolfas sėdėjo namie ir siuvo kariuomenei batus. Po karo broliai galutinai susikirto. Rudolfas persikėlė į kitą upės pusę ir įkurė savo fabrikėlį. Adidas sekėsi žymiai geriau, o Puma globaliu prekės ženklu tapo tik tuomet, kai įmonės valdymą perėmė Rudolfo sūnus.

Galima sakyti, kad ir šiandien Puma lieka Adidas šešėlyje. Puma rengia Austrijos, Čekijos, Italijos, Šveicarijos, Slovakijos, Urugvajaus, Čilės ir krūvos Afrikos šalių rinktines. O dauguma remiamų klubų gyvena Europoje: Zagrebo Dinamo (Kroatija), APOEL (Kipras), Arsenalas (nuo kito sezono), Leicester City, Newcastle United, Reading, Sheffield Wednesday, Watford Anglijoje; Bordeaux ir Rennes Prancūzijoje; Dortmundo Borussia ir Stuttgart Vokietijoje; AEK ir Olympiacos Graikijoje; Lech Lenkijoje; Amkar, Lokomotiv, Rostov, Rubin Rusijoje; Crevena Zvezda Serbijoje bei krūvos škotų, švedų, rumunų ir turkų klubų. Puma taip pat remia Čilės aukščiausią lygą, lenkų Ekstraklasą, Kenijos aukščiausią lygą ir italų Serie B.

Rimtesnius iššūkius Adidas meta amerikonai iš Nike. Tačiau Nike domisi ne tik europiniu futbolu. Pavyzdžiui, Nike rengia visas amerikietiško futbolo pagrindinės lygos komandas ar visą Kinijos futbolo Super lygą. Domisi Nike ir krepšiniu – kaip žinia su Nike kabliu laksto mūsų krepšinio rinktinė. Futbole Nike rengia Australijos, Brazilijos, Kroatijos, Anglijos, Estijos, Graikijos, Olandijos, Prancūzijos, Lenkijos, Portugalijos, Serbijos, Slovėnijos, Turkijos, JAV rinktines. Tarp klubų galima paminėti Everton ir abi Mančesterio komandas Anglijoje, Le Havre, Lille, Montpellier, PSG Prancūzijoje; Hertha ir Werder Vokietijoje; Hellas Verona, Inter ir Roma Italijoje; Porto Portugalijoje; škotų Celtic bei Barcelona, Malaga ir Real Sociedad Ispanijoje.

O dabar jau galima būtų grįžti ir į A lygą. Vilniaus Žalgirį rengia Kappa – šitą visi pastebėjot, nes šios komandos rungtynėse plakatas su Kappa logotipu visada yra garbingoje vietoje. Be Žalgirio, ši 20 amžiaus pradžioje Turine įkurta italų firma dar rengia Bulgarijos, Ganos, Jamaikos, Kuveito rinktines bei prancūzų Bastia, Toulouse, Dijon klubus; Monchengladbacho Borussia Vokietijoje; Sampdoria, Siena, Torino Italijoje; Tel Avivo Hapoel ir rusų FC Krasnodar.

Trumpas filmas, pristatantis naują FC Koln aprangą. 

O va visų kitų A lygos klubų aprangos tiekėjai – šio verslo smulkmė. Įdomiausiai atrodo Alytaus Dainavą rengianti Erima. Labai sena vokiečių firma, kažkada rėmusi ne tik krūvą Bundeslygos klubų, bet ir pačią Vokietijos rinktinę. Didžiausia šios dienos naujiena – sutartis su Kelno klubu iš Bundeslygos. Kaip sakoma įmonės svetainėje: “ši sutartis mena legendinius laikus”. Na bet Dainava kažin ar į tą legendą bus įrašyta. Bent jau ne šiemet ir ne kitąmet.

Daugiau į futbolą kojas įkėlusi gal tik nauja italų kontora Errea (įkurta 1988), kurios gamintą aprangą dėvi Gargždų Banga ir Pakruojo Kruoja. Errea drabužius vilki Kongo, Islandijos, Jungtinių Arabų Emyratų rinktinės ir gan didelis būrys klubų. Bėda tik, kad bent kiek žymesnių ten yra labai mažai. Man buvo girdėti Brighton & Hove Albion, Bristol Rovers, Burnley, Norwich City vardai Anglijoje; Nantes ir Nimes Prancūzijoje; Atalanta, Bari, Modena ir Parma Italijoje bei penkios latvių komandos.

Klaipėdos Atlanto aprangos tiekėja – vokiška firma Jako, įkurta 1989 metais. Ji rengia Gruzijos, Jordano, Liuksemburgo ir Moldovos rinktines ir Ararat (Armenija), Sturm, Wacker Innsbruck (Austrija), Gent (Belgija), Gomel (Baltarusija), Kutaisio Torpedo (Gruzija), Hannover 96, Augsburg, Eintracht (Vokietija), Skonto (Latvija), St Gallen, Young Boys (Šveicarija) ir mums taip gerai pažįstamą FK Horizont iš Turnovo.

Tauragės Taurą rengia Givova – visai šviežia italų firma, įkurta 2008. Aprangą ji tieka Maltos rinktinei ir nedideliam būreliui klubų, tarp kurių žymiausias yra Chievo Verona iš Serie A. Visų kitų vardai girdėti tik futbolo specams. Yra latvių FC Jurmala, tačiau Tauras Wikipedijoje nepaminėtas.

Mažiausiai futbolu domisi Patrick, rengianti Šiaulius. Sena, dar 19 a. pabaigoje įkurta prancūzų firma, šiandien gyvenanti Belgijoje. Rėmimais Patrick nelabai užsiima – Wikipedia pateikia tik 9 jų remiamus klubus, iš jų dauguma yra Belgijoje arba Olandijoje. Šiauliai taip pat paminėti.

Fiorentina – vienas iš Joma remiamų klubų. 

SŪDUVA + JOMA = KARŠTA MEILĖ. Ir kur gi šiame sąraše reikėtų padėti Joma, kurios logotipą kitais metais matysime ant Sūduvos marškinėlių? Faktas – Joma nėra Adidas, Nike ar Puma. Nei globaliais užmojais, nei reklamos kampanijomis nei ambicijomis tapti pasauliniais sporto aprangos stiliaus ar technologijų lyderiais. Ir nors pati Joma teigia patenkanti į sėkmingiausių pasaulyje sporto aprangos kompanijų dešimtuką, tačiau niekur kitur patvirtinto šio fakto rasti nepavyko. Tame dešimtuke yra Nike, Adidas, Reebock, Puma, Fila, Converse, New Balance ir keletas kitų garsių pavadinimų, tačiau Joma – nė kvapo.

Pradžiai siūlyčiau pažiūrėti Joma filmuką, kuriame per kelias minutes yra nupasakota neypatingai spalvinga jos istorija. Kompanija įkurta 1965 metais už Pakruojį mažesniame Portillo de Toledo miestelyje. Čia Joma savo centrinį štabą turi iki šiol. Joma įkūrėjas Fructuoso Lopez yra kompanijos prezidentas ir šiandien, o pradėjo jis savo veiklą turėdamas 8 batsiuvius. Ir tik po trejų metų, 1968-aisiais, buvo nuspręsta siųti tik sportinius batus. Vėliau imta gaminti ir aprangą – šiandien Joma gamina viską, ko reikia žaisti futbolą, tenisą ir bėgioti.

Mintėtas filmukas idealiai nusako Joma esmę. Tai yra sėkmingas “local” verslas, kuris netgi perėjęs į globalios prekybos stadiją, nepamiršo savo šaknų – ją vis dar priekin veda įkūrėjas, savo gimtojo kaimelio Joma taip pat nepaliko. Faktas – Joma yra didžiausias sportinės aprangos gamintojas Ispanijoje. Tačiau net gimtojoje šalyje Joma toli gražu nėra dažniausiai sportininkų dėvimas prekės ženklas. Joma remiamų futbolo organizacijų ir personalijų sąrašas nėra mažas, tačiau tiek dydžiu, tiek “prestižu” jis yra labai toli to, kuo pasipuikuoti gali Adidas ar Nike. Joma remia Honduro, Nikaragvos, Trinidado ir Tobago bei Uzbekistano rinktines. Tarp futbolo klubų žymiausi yra meksikiečių Monarcas Morelia ir europietiški Lježo Standard (Belgija), Fiorentina (Italija) ir ispanų Valencia bei Getafe. Tiesa, tame sąraše dar yra italų Padova iš Serie B, serbų FC Vojvodina, rumunų CFR Cluj, škotų Dufermline Athletics, rusų Rostov, baltarusių Bate arba tas legendinis uzbekų Istiklol, kuriame šiuo metu lošia Willer Oliveira. Dar vertėtų paminėti visą ispanų olimpinę rinktinę, kurią Joma rengė Londono olimpiadai.

Keletas Joma remiamų klubų ir žaidėjų. 

Akivaizdu, kad Joma nesiekia savo “komandų” sąraše turėti geriausius lygų klubus. Tam greičiausiai Joma neturi nei pinigų, nei agresyvesnių ambicijų. Panašiai šneka ir lietuviškojo Joma atstovas – mini, kad Sūduva atitinka Joma vertybes, nes nuolat kovoja dėl aukščiausių vietų lygoje, nuolat žaidžia europiniuose turnyruose, turi geriausią futbolo infrastruktūrą Lietuvoje. Taigi, panašu į tai, kad Joma neremia visiškų lūzerių, o čempionai – nelabai įkandami. Todėl į savo kompaniją kviečia tuos, kurie turi galimybių vieną dieną įprastinius čempionus aplenkti. “Amžinojo Serbijos čempionato Nr. 3”, FC Vojvodina ženklas Joma remiamų klubų sąraše ko gero yra idealiausias simbolis to, kokios komandos labiausiai rūpi Joma. Beje, su Joma apranga keletas komandų bėgioja ir Lietuvos žemesnėse lygose – bet jau šiemet ja vilkėjo Kauno Spyrio, Panevėžio Baltijos ir Kretingos Minijos žaidėjai.

Tiesą pasakius, nors iš pradžių į Joma ir Sūduvos sutartį žiūrėjau gan abejingai, kai mažumą pasigilinau, man ji visai patiko. Patiko dėl to, kad Joma ir Sūduva vienija ne tiek įmonės atstovo išvardinti dalykai, kiek abiejų organizacijų prigimtis. Provicialumas, “mąstymas iš lokalios perspektyvos” labai prasimuša ir tame Joma filme, ir tame, kaip dėliojamas įmonės gyvenimas (apie kurį galime spręsti tik iš jos svetainės). Šį kartą žodį “provincialumas” turiu omeny gerąją prasme, norėdamas pabrėžti “lokalumą” ir supriešinti jį totaliniam tokių ženklų kaip Adidas ar Nike globalumui ir beasmeniškumui. Jei norėčiau aplankyti Joma centriuką ir galbūt net pakalbėti su jos prezidentu, esu tikras, kad nebūtų baisiai sunku. Kur važiuoti yra aišku, o patį prezidentą greičiausiai lengvai aptikčiau pietaujantį kokiame vietiniame restoranėlyje.

Ir ko gi mes galime tikėtis kitą sezoną? Esu tikras, kad Sūduvos apranga bus geresnė už tą, kurią komanda gaudavo iš Team Uniform. Tačiau stiliaus stebuklų tikėtis neverta. Kaip minėjau, Joma nelabai daug šneka apie madą ir dizainą, o ir jų geriausių klubų apranga greičiau atspindi šimtametę futbolo aprangų tradiciją, nei ieško kelių į kokius nors naujus stiliaus atradimus. Tokių pretenzijų mažumą turėjo Team Uniform rūbai, tačiau jau geriau garantuota klasika, nei bevardžių dizainerių beviltiškos pastangos sukurti ką nors “akį traukiančio”. Beje, jei norite išsamiau pastudijuoti naujausias futbolo aprangos “madas“, yra tam dedikuotos kelios svetainės, pavyzdžiui Futbool Fashion. O štai paspaudę čia, rasite šios svetainės pranešimus apie mus dominančią Joma.

Meksikos klubo “Monarcas Morelia“ šio sezono aprangos pristatymas. 

Filmas apie Joma kurtą Ispanijos aprangą Londono Olimpiadai. 

Kad Joma moka padaryti klasikinio dizaino futbolo aprangą – faktas. Tik va – ar Sūduva pagelbės savo partneriams – kitas klausimas. Bus įdomu pamatyt, kokį spalvinį derinį pasirinks klubo vadai. Pernai Sūduva turėjo trijų rūšių aprangas – raudoną, baltą ir juodą. Šiemet juodos nebeliko, nors aikštėje ji atrodė pakankamai įspūdingai. Aš turiu kažkokį eksliuzyvinį Sūduvos šaliką, kurį sudaro raudonos ir juodos juostos, o štai Sūduvos Sakalai paskutinėse rungtynėse giedojo apie baltą ir raudonas spalvas.

Nieko nepadarysi – Sūduva vis dar neturi “oficialaus” ir visų priimto bei visiems žinomo spalvų derinio. Mes žinome, kad yra balta ir raudona. Iki šiol dažniausiai balta būdavo naudojama namuose ir turėdavo vieną kitą raudoną detalę, o raudona – svečiuose. O gal gali būti balta su raudona juosta, o raudona – su balta? Juosta, kuri eina per horizontaliai per krūtinę arba įkypai, kaip yra Monarcas Morelia ar Valencia aprangoje? Ir taip toliau – variacijų gali būti įvairiausių. Matysim, kas gausis.

Būtų labai smagu, jei ta proga Sūduva atnaujintų savo herbo išvaizdą. Aišku, herbu to daikto vadinti gal ir nederėtų – net iki logotipo jis netempia. Tiesiog atsitiktiniu būdu iš atsitiktinių elementų sumestas ženklas ir tiek. Ir net jei naujam herbui rimtai sukurti trūksta ideologinio pagrindo, būtų džiugu jei bent ir egzistuojančių elementų būtų sudėliota kas nors bent šiek tiek profesionalesnio. Tam, kad Joma remiamų klubų sąraše mūsiškė Sūduva bent jau juokingai neišrodytų.

Taip pat labai viliuosi, kad naujoji komandos apranga kitą pavasarį bus pristatyti padoriau, nei dabartinė praeito sezono pradžioje. Sunku tikėtis, kad Sūduva susuks kokį paprastą filmuką ar atliks naują aprangą pristatančią padoresnę fotosesiją, bet nesinorėtų ir vėl pamatyti pernykščio vaizdelio, kai apranga tiesiog buvo “pakarta” ant dviejų kėdžių. Čia gal ir Joma galėtų mūsiškiams pagelbėti – jei Sūduvai apranga yra tiesiog būdina klubo funkcionavimo detalė, tai ispanų firmai – tai yra reklamos priemonė, kurių bent jau Lietuvoje Joma nenaudoja daug.

>>>

Štai tiek lengvo skaitalo belaukiant paskutinio, finalinio ir generalinio šio sezono apmąstymo. Tokio, kuris labiau į rytojų, nei į vakardieną žiūrėtų. O tada jau ir atostogų paskui futbolistus bus galima išeit. 

2013 sezonas: Feisbuko turnyras ir pusžalės vištos

Kažkada tiesiog šiaip sau suskaičiavau A lygos klubų gerbėjus Facebook’e. Tada suskaičiavau dar pora kartų. Todėl ėmiau ir dar kartą suskaičiavau vakar. Kadangi skaičiai išsidėlioja kone per pora metų, tai jau ir šiokia tokia tendencija matyt:

	2012 02 22	2013 04 19	2013 11 18	Augimas
Žalgiris	4 815	6 976	11 764	+ 4 788
Ekranas	5 756	7 550	8 057	+ 507
Sūduva	2 199	2 853	3 303	+ 450
Šiauliai	1 715	2 443	2 745	+ 302
Banga	1 760	2 286	2 648	+ 362
Atlantas	profilio nėra	1 158	2 275	+ 1 117
Dainava	1 325	1 804	2 139	+ 335
Tauras	1 327	1 853	2 130	+ 227
Kruoja	460	1 012	1 455	+ 443

Tiesa, kažkokių ypatingų išvadų čia daryti nėra prasmės. Galima tik konstatuoti faktą, jog šiais metais praktiškai visi klubai savo internetinius santykius su gerbėjais grindė veiksmais Facebook’e. Klubų svetainės tapo kukliais oficialių pranešimų ruporais. Išimtys – klasikinės. Žalgiris ir Ekranas, ypač pirmasis, kuris šiais metais tapo garantuotu informaciniu lyderių lygoje. O vienintelė naujovė – atrestauruotas ir pagaliau veikti pradėjęs Atlanto tinklapis. Daugiau kokių nors ypatingų dizaino ar viešųjų ryšių atradimų bent jau aš nepastebėjau. Žalgiris vienintelis Facebook’e atliko kosminį gerbėjų augimo šuolį. Prieš metus Žalgirį dar lenkė Ekranas, o šiandien Vilniaus klubas jau nebepavejamai nutolo nuo kitų kolegų iš lygos. Atlanto gerbėjų skaičius padvigubėjo, nors aš tikėjausi dar didesnio šuolio. Tiesiog pernai šis klubas mylėtojų turėjo mažokai. Iš kitų klubų vertas paminėjimo nebent II lygoje lošiantis FBK-Kaunas, kurio profilį Facebook’e “myli“ 2 367 žmonės.   

Lietuviai mėgsta viską daryti kartu ir vienodai. Visi kartu augina grūdus, o paskui – vieningai metasi melžti karves. Tad jei madingas Facebook’as, futbolo klubai visi kaip vienas nusprendžia, kad tik jis yra svarbus. Tačiau tame socialiniame tinkle toli gražu tūno ne visa Lietuva, nors jis ir suteikia palaimingą iliuziją apie “puikius” santykius su gerbėjais. Užašai kokį nieką, gauni penkis “laikus” ir štai jums “viešieji ryšiai”. Belieka tikėtis, kad kitame sezone nebus pamiršti ir piliečiai, kurie su Facebook’u nėra pažįstami.

Mūsų Sūduva ir toliau sėkmingai vartojo savo kreivoką ir mobiliems aparatams vis dar nepritaikytą svetainę. Taip pat – svetainę, pilną klaidų. Kad ir kiek geranoriškas būčiau, aš vis viena negaliu suprasti, kaip galima taip atmestinai dirbti savo darbą. Tiesą pasakius, nusibodo baksnoti į visokius “prakolus”, tai parodysiu tik vieną žostkiausią ir keletą linksmų.

Žemiau matote komandą iš Futbolo centro, kuri įvardijama kaip “Sūduvos pagrindinė”. Ten surašyta ir komandos sudėtis, todėl galime suprasti, kad komanda – mergaičių. Sunkiau suprasti ką kita – kaip toks vaizdas apskritai svetainėje gulėti gali? Arba jo niekas nėra matęs nuo pat nuotraukos patalpinimo akimirkos, arba tie, kas matė nieko niekam nesakė, arba pasakė, tačiau tie, kas atsakingi į tai nekreipė jokio dėmesio.

Kita linksmybė – Sūduvos dubleriai. Sūduva, pasirodo, turi išskirtinę dublerių komandą. Vienintelę tokią visame pasaulyje. Ją sudaro labai stambūs ir velniškai mažo ūgio žaidėjai. Štai pažiūrėkite, pavyzdžiui, į Marką Kardoką. Sūduvos svetainė mus informuoja, kad šio žaidėjo ūgis yra 70 centimetrų, o svoris – 189 kilogramai! Tai bent vyras!

O va Sūduvos treneriai – praktiškai nematomi žmonės! Pavyzdžiui, Darius Gvildys sveria 0 kilogramų ir yra 0 centimetrų ūgio. Kažkokios dvasios Sūduvos komandą treniruoja! Šis kontaktas su dvasių pasauliu ko gero ir lėmė tokią puikią Sūduvos sezono pabaigą! Tačiau tai dar ne viskas. Panašu, komandos valdžia buvo numačiusi treneriams ir papildomas pareigas. Chaltūrą tokią. Jeigu ką – ir treneriams buvo suteiktas šansas išbėgti į aikštelę.

Kam gi kitam Dariaus Gvildžio profilyje reikėtų lentelės su pasirodymų aikštėje, įmuštų įvarčių, kortelių ir t.t. statistika? Ačiū dievui, lentelė rodo, kad treneriui to daryti neteko. Nors… jei norėtumėte susipažinti su tikrų žaidėjų statistika, tai jų lentelėse taip pat jokios informacijos nerastumėte. Matyt, ir jie turi kažkokį ryšį su dvasių pasauliu – čia tik mums atrodė, kad jie lakstė po aikštę, o iš tikro visa komanda ramiai sėdėjo tribūnose ir krimto česnakinę duoną su alumi.

Štai toks vaizdelis. Galbūt kai kam tai atrodo nereikšmingos smulkmenos, tačiau man, pedantui, nuo tokių dalykų plaukai šiaušiasi. Nors ir nedaug jų ant savo senos galvos turiu.

Beje, buvau gerokai nustebintas, patikrinęs pagrindinės komandos sąrašą Sūduvos svetainėje. Esu tikras, kad informacija ten buvo atnaujinta prieš pora dienų. Ten mums pristatoma štai tokia Sūduvos komanda. Vartininkai Davidovas, Bartkus, Lastauskas ir Popiera. Gynėjai Isoda, Urba, Ugge, Strolys, Daukša, Snapkauskas. Saugai Baranovskij, Bašič, Šoblinskas, Chvedukas ir Tumosa. Puolėjai Radzinevičius, Brokas, Kdouh ir Kardokas. Vieną išvada – optimistinė. Panašu į tai, kad su Ugge, Bašičiumi ir Baranovskiu buvo susitarta. Tačiau akivaizdžiai trūksta keleto žmonių. Kad ten nėra Valskio – suprantama. Nestebina ir dingę iš pagrindo Lekeckas su Breive. Tačiau nėra, pavyzdžiui, Bagdanavičiaus su Kiselevskiu. Tai va ir galvoju – ar čia kaip visada Sūduvos viešieji ryšiai klaidų privėlė, ar yra dalykų, apie kuriuos mes kol kas nieko dar nežinome?

2013 sezonas: kur tie dubleriai?

Sūduvos dubleriai prieš metus: ČEMPIONAI!

Kaip matau iš mažėjančių komentarų po man pranešimais skaičiaus ir skystėjančio jų turinio, lietuviškas futbolas šiais metais jau visiems mažumą įsipyko. Tačiau kol visas Marijos Žemės futbolo batalionas nenuėjo žiemos miego, norėčiau užkabinti dar vieną temą. O ji, toji tema, tokia, kad be jūsų pagalbos nieko vienas padaryti negaliu.

Pastaraisiais metais Sūduvos valdžia nevengdavo pasidžiaugti savų dublerių pasiekimais. Pernai jie buvo jaunimo turnyro čempionai. O ir anksčiau ne vienus metus buvo arba pirmi, arba pačiame viršuje. Dublerių čempionatas yra keblus dalykas – informacijos apie jį yra žvėriškai mažai. Todėl ir prašau jūsų pagalbos. Šiemet Sūduvos oficialioji svetainė apie dublerių pasiekimus nieko neužsiminė. Greičiausiai dėl to, kad Sūduvos dubleriai savo čempionate užėmė priešpaskutinę vietą, aplenkę tik Šiaulius. Toks radikalus šuolis nuo čempionų pakylos į patį lentelės dugną kelia visokių klausimų. Tai ir pamėginsiu juos užduoti. O jūs galbūt padėsite į juos atsakyti.

Kadangi nei LFF, nei A lygos svetainė, nei Sūduva jokios padoresnės info apie dublerių turnyrą nepateikia, tai daugiausia žinių apie jį radau ne kur kitur, o Žalgirio puslapyje. Ten galima patogiai pažiūrėt dublerių rungtynių skaičius turas po turo. Tokia peržiūra puikiai rodo, kokios nesąmonės ten dedasi. Galbūt LFF reikalauja, kad dublerių turnyras vyktų (nes, matyt, to reikalauja UEFA), o klubai šį reikalavimą formaliai pildo, tačiau jaunimo rungtynių rezultatai labiau ledo ritulį, o ne futbolą primena. Įmušti dešimt įvarčių per rungtynes ten yra visiškai normalu. Sūduva paskutines rungtynės rezultatu 1:7 pralošė Žalgiriui. Nuo Žalgirio mūsų dubleriai yra gavę 3:8, tačiau yra ir laimėję rezultatu 4:1. Ir Žalgiris, ir Sūduva yra vienodai nugalėjusi Kruojos dublerius – 11:0. Tačiau Sūduva Kruojai yra pralaimėjusi 1:5, o Kruoja kitame ture jau 0:8 gavo nuo to paties Žalgirio. Žodžiu, galvokite ką norite.

Dar sudėtingesnis dalykas yra dublerių komandos sudėtis. “Juokų darbas”, – pasakysite jūs, – “Sūduvos svetainėje yra suraštyti visi tie dubleriai. Yra pranešimų ir apie dublerių žaidimus”. Svetainėje dublerių yra 3 vartininkai, 3 gynėjai, 7 saugai ir 3 puolėjai. Na gal kiek mažiau, nes tarp jų, berods, yra žmonių iš to vienuoliktuko, kuris, Prezidento žodžiais tariant, sezono eigoje paliko komandą. Tik va – šioji sudėtis nelabai sutampa tu tomis komandomis, kurios, remiantis Sūduvos informacija, lošia dublerių čempionato rungtynes.Tačiau realios sudėtys mažumą persikloja su Futbolo centro ir Akademijos komandomis – tiek su Valdemaro Žilinsko treniruojama 1997 metų gimimo berniukų komanda, tiek ir su 1996 metų gimimo komanda, treniruojama Algimanto Gabrio. Labai ilgai neieškojau, tačiau vieno vardo, kuris buvo Sūduvos dublerių komandoje vienose iš paskutinių rungtynių neradau nei Sūduvos dublerių sąrašuose, nei minėtose berniukų komandose. Stebuklai, vienžo. Arba beraštis protokolo pildytojas. Arba…

Tiesa, o kaip ten su tom akademijom ir futbolo centrais? Velnias koją gali nusilaužt. LFF vienoje vietoje skelbia, kad Marijampolės futbolo akademiją planuojama ateityje įkurti (kartu su akademijomis Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose ir Vilniuje). Tačiau čia pat yra nuorodos į keturias akademijas – Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio ir… Marijampolės! Bet jei spustelėjęs ant kitų miestų nuorodų gauni šiokios tokios informacijos, kontaktus ir netgi kontaktinio žmogaus vaizdą, tai Marijampolės skyrelyje nėra nieko. Tiksliau, yra du dalykai. Neveikianti į nuoroda ir Sūduvos svetainę ir štai šis biurokratinis poros eilučių marmalas:

“Siekiant gerinti jaunų žaidėjų paruošimą, prie Marijampolės futbolo klubo “Sūduva“ įkurta “FK “Sūduva“ futbolo akademija“. Akademijos tikslas – ruošti aukšto sportinio meistriškumo žaidėjus kurie ateityje galėtų papildyti FK “Sūduva“ ar kitos futbolo komandos  gretas”.

Tai kas gi toji akademija? Namas su bendrabučiais, sporto salėmis, kuriose knibžda sporto viršūnių siekiančių vaikų ir zuja energingi treneriai? Ar popieriaus lapas su parašais ir antspaudais, gulintis kažkur giliai stalčiuje? Koks skirtumas yra tarp Sūduvos svetainėje pristatomo Futbolo centro ir Akademijos? Kodėl 1996 ir 1998 metų gimimo komandos priklauso Akademijai, o 1997 – Futbolo centrui? Beje, trenerių sąraše matau ir Algimantą Dvarecką. Smarkiai užimtas treneris turėtų būti – ir pagrindinės komandos vadui padeda, ir dublerius treniruoja ir dar vaikų komandą turi.

Gerai, baigiu šnekėti apie tai, ko nežinau. Juk remtis vien internete pateikiama informacija mūsų krašte nėra teisinga. Interneto informaciją Lietuvoje tvarko labai neatsakingi piliečiai. Jie visuomet ką nors pripainioja, nuolat pamiršta informaciją atnaujinti, nesirūpina neveikiančiomis nuorodomis, prideda dalykų, kurie su realybe neturi nieko bendro, tačiau neišima to, kas jau seniai pasenę. O gal čia tik Marijampolėje taip yra? Basanavičius su Jablonskiu tikrai karstuose turėtų vartytis tokią netvarką matydami.

Bet ne apie futbolo mokyklas Marijampolėje norėjau paklausinėti. Apie tai, kodėl Sūduvos dubleriai per metus smuko nuo čempionų iki autsaiderių. Girdėjau žmones kalbant, kad Sūduva šiais metais apskritai dublerių komandos neturėjo. Tiksliau, buvo komanda, kuri žaisdavo rungtynes. Tačiau nebuvo komandos, kuri kartu treniruotųsi ir siektų patekti pro atviras duris į pagrindinę Sūduvos sudėtį. Rungtynėms susibėgdavo keletas dvejetukininkų iš Sūduvos ir būrelis mokinių iš akademijų ir futbolo centrų. Pažaisdavo, praleisdavo kokius 8 arba įmušdavo kokius 11  įvarčių ir išsiskirstydavo. Vieni į mokyklas, kiti – į Sūduvos treniruotes. Galvoju, meluoja tie žmonės. Juk negali taip būti. Tai yra baisi netiesa. Argi įmanoma, kad A lygos klubas, teigiantis, jog “nusipelnė bronzos medalių”, gali neturėti dublerių komandos? Ne, taip būti negali. Netikiu, nors tu ką.

2013 sezonas: pažymių knygelė

Dar viena tradicinė sezono pabaigos serija – pažymiai kiekvienam komandos nariui. Nors tai buvo sakyta ne kartą, tačiau dėl viso pikto pasikartosiu. Į žemiau pateiktus žaidėjų vertinimus nereikėtų žvelgti kaip į objektyvią tiesą. Objektyviai įvertinti kažin ar galima, nes futbolas – ne vieno žmogaus šou, todėl konkretaus žmogaus vertę komandai nustatyti yra labai sudėtinga. Juolab, kad čia groja ne tik tai, ką žaidėjas atlieka aikštėje, bet ir jo įtaka kolegoms už stadiono ribų. Tad žvelkite į pažymius kaip į kvietimą diskusijai ir supraskite, kad tai yra vieno žmogaus (toli gražu ne futbolo profesionalo) požiūris.

Sezono žmogus: Tomas Radzinevičius. Tikiuosi, Nerijus Valskis neįsižeis, kad pirmu numeriu pakalbėt nusprendžiau apie žaidėją, kuris komandoje šiemet praleido vos pusę sezono. Kodėl taip darau, suprasti nesunku. Tomas Radzinevičius kaip niekas kitas simbolizuoja Sūduvos pakilimą iš žemesniųjų lygų ir komandos istorijoje neregėtą skrydį į lietuviško futbolo aukštumas. Nesvarbu, kad Tomas kartu su Sūduva kol kas spėjo laimėti tik vieną medalį – jis buvo ir tebėra žaidėjas, kuris tobulai įkūnijo iš nebūties kylančios komandos energiją, užsispyrimą ir troškimą laimėti. Kaip taisyklė, šie dalykai liepsnoja tik pačioje pradžioje. Vėliau jie nyksta – kartu su augančiu komandos profesionalumu. Troškimas iššokti aukščiau bambos iš kraują varančių vizijų srities nusileidžia į kasdienybę, į racionalius planus, strategijas, taktikas ir biudžeto dilemas. Štai kodėl Tomo Radzinevičiaus sugrįžimas į komandą buvo tarsi atgimimo ženklas. Mes galime atrasti racionalių priežasčių tam, kad paaiškintume, kodėl Sūduva šio sezono viduryje staiga tapo visiškai kita komanda, tokia komanda, kokios mes seniai nebuvome regėję. Tačiau net ir tuomet mums norisi tikėti ne protu paaiškinamais argumentais, o tuo, kad tiesiog nutiko stebuklas.

Žinia, Tomo Radzinevičiaus karjera nesusiklostė taip, kaip galbūt buvo galima tikėtis. Jam taip ir nepavyko įšokti į aukščiausio lygio futbolo traukinį. Tačiau matyti jį ir vėl bėgiojantį Marijampolės stadione (nesvarbu, kad anais laikais jo net pamatų dar nebuvo) yra didingas dalykas. Didingas ir sunkiai žodžiais įvardijamas. Pamenate pirmą Tomo pasirodymą aikštėje po daugiau nei septynerių metų? Tą ypatingą atmosferą, kuri nusileido į stadioną paskelbus garsiai Tomo Radzinevičiaus pavardę? Visko gali būti, kad būtent dėl tokių akimirkų futbolas ir yra stebuklingas žaidimas. Iš kitos pusės, Radzinevičiaus indėlis į šio sezono Sūduvos pasiekimus yra neabejotinas. Tad tai nėra vien tuščią vietą aikštėje užimanti legenda. Tomas Sūduvon atnešė normalaus šiuolaikinio futbolo kvapą. Iš Sūduvos Radzinevičius išvažiavo būdamas agresyviu, talentingu, labai geru puolėju. O šiandien šio futbolininko žaidimas primena ne tiek senąjį Radzinevičių, o labiau, pavzydžiui, Dariaus Maciulevičius indėlį į komandos veiksmus. Senasis Radzinevičius žybtelėdavo tais keliais atvejais, kai visiškai iš niekur krisdavo įvarčiai – pakakdavo vieno kryptelėjimo, staigaus, galingo smūgio ir kamuolys jau plėšydavo priešininkų vartų tinklą. Tomo įvartį į Žalgirio vartus trečiame rate turbūt ilgai dar prisiminsim. Tačiau žymiai didesnis Radzinevičiaus kaip kamuolių skirstytojo vaidmuo. Šis žaidėjas tapo itin kokybiška jungtimi tarp saugų ir atakos smaigalyje žaidžiančių kolegų. Jo aikštės matymas ir sugebėjimas reikiamą veiksmą atlikti techniškai ir tiksliai galbūt nestebintų kokioje nors Ispanijoje ar net Austrijoje, tačiau Lietuvoje – šios savybės išskirtinės. Visa tai Tomui padėjo per pusę sezono pasiekti 8 įvarčius (antras rezultatas komandoje) ir atlikti 9 rezultatyvius perdavimus (geriausias pasiekimas).

Penki balai: Nerijus Valskis. O štai Nerijus Valskis nukrito lyg iš dangaus ir tapo vienu įspūdingiausių vietinių “legionierių” per visą naujosios Sūduvos istoriją. Jis tarsi iš niekur pasirodė pernykščio sezono pabaigoje – kaip kažkas minėjo komentaruose “pats pasiprašė į komandą”. Jau pernai matėsi, kad Valskis turi parako, bet tik šiemet jis gavo pakankamai laiko tam parakui padegti. Klaipėdoje gimusio Nerijaus pirmasis profesionalus klubas buvo… Vilniaus Žalgiris! Tačiau tai nutiko dar 2005 metais, tad kažin ar kas jį galėjo pastebėti. Tuomet – Kauno Jėgėriai, keli sezonai Šilutėje ir vieni metai FKB. Kai FBK išlėkė į II lygą, Nerijus persikėlė į Baltarusiją, tada lošė Latvijoje, paskui – vėl Baltarusijoje. Ir štai tuomet nusileido Marijampolėje. Čia apie Nerijų Valskį Lietuvos futbolo bendruomenė pagaliau kaip reikiant išgirdo. Tokios geros klubo ir žaidėjo jungtys ne taip dažnai nutinka. Nerijus pačiu laiku Sūduvoje pasirodė – kai tokio žaidėjo labai reikėjo. Jis kompensavo pernykštį Ledesmos indėlį į žaidimą bei rezultatus, o iš komandos gavo “areną” idealiai savų sugebėjimų demonstracijai. Spėju ir pats Valskis tokio sezono nesitikėjo, tačiau palankiai susiklosčiusias aplinkybes puikiai išnaudojo.

Valskiui tiko kontratakuojanti komanda. Jis nėra Ledesmos stiliaus žaidėjas, kuris mėgsta žongliruoti keliuose kvadratiniuose metruose kamuoliu. Valskis pavojingiausias tuomet, kai gauna erdvės, kai gali įsibėgėti. Tuomet greičio ir technikos jam pakanka apeiti bet kurį A lygos žaidėją. Tiesa, Nerijus kartais pamiršdavo, jog žaidžia ne vienas ir savo techniką demonstruodavo net ir tuomet, kai geriau būdavo atlikti perdavimą. Sezono pradžioje dažniausiai jis ir žaidė atakuojančiu krašto saugu. O vėliau, kai paaiškėjo, kad įvarčių jis komandoje muša daugiausiai, Valskiui buvo suteiktos “klajūno” teisės – jis nebūdavo pririštas prie pozicijos ir klajodavo po atakos zoną taip, kaip jam atrodė geriausiai. Tai yra rizikinga pozicija, nes tiek gerbėjai, tiek kolegos ją pateisina tik tuomet, kai toks žaidėjas neša akivaizdžią naudą. Pernai panašiai lošė Ledesma ir buvo komandai naudingas. Šiemet tą patį galime pasakyti apie Valskį. Jam buvo leista mažiau eikvoti jėgų gynyboje, nes šis žmogus mušė įvartį po įvarčio. Todėl ir galvoju apie Valskio debiutą rinktinėje, kur jis buvo gerokai atitrauktas atgal iš sau įprastos pozicijos. Galvoju, kokiais argumentais tokią Valskio poziciją grindė Pankratjevas? Nes bent jau man atrodo yra kvaila paimti žmogų iš A lygos (tai yra, ribotų galimybių futbolininką) ir pastatyti jį kiton vieton, nei jam įprasta sėkmingai lygoje lošt. Kad ir koks geras būtų Valskis, jis nėra nei Šemberas, nei Stankevičius, kurių aukštas profesionalumas leisdavo sėkmingai rinktinėje lošti kitose pozicijose, nei jie žaisdavo savo klubuose. Na bet tai jau ne mūsų reikalai.

Nieko nuostabaus, kad Valskis žiūri į priekį – dabar iš tikro yra idealiausias laikas pamėgint savo karjerą kilstelėt į rimtesnes aukštumas. Nerijus mums šiemet suteikė galybę gražių akimirkų – galų gale, tokio stiliaus žaidėjų Lietuvoje apskritai retai atsiranda – elegantišką futbolą propaguojantis, techniškas, greitas ir pasižymintis ne tiek galingu, kiek protingu smūgiu. Buvo gražu pažiūrėt. Akivaizdu, kad išėjus Nerijui Sūduvos veiksmai puolime turės būti stipriai koreguojami.

Penki balai: Nerijus Radžius. Nors Nerijus sužaidė tik pusę sezono, jį paminėti noriu iškart po Valskio. Pernykštis sezonas Nerijui nebuvo pats geriausias, tačiau šiemet mes matėme kitą Radžių. Sėkmingai kovojantį ir atradusį optimalesnį balansą tarp didelės išminties ir nebe tokių greitų kojų. Sūduvos gynyba šiais metais buvo problematiška, tačiau Nerijus Radžius lošė taip, kaip ir dera tokio amžiaus bei statuso futbolininkui – gausindamas ramybę ir bei jaunesnių kolegų pasitikėjimą (aišku, anie gerokai privirė šiais metais košės – juk ko gero būtent gynybą tenka kaltinti dėl esminių šio sezono pralaimėjimų, kurie paprastai būdavo lygiosios). O kartais Radžius netgi žybtelėdavo pirktai bei agresyviai. Tuomet labiausiai jausdavosi šio žaidėjo klasė. Aišku, jam per daug plėšytis net nereikėdavo – šiuolaikinių Lietuvos futbolininkų taktinis ir pozicinis parengimas toks žemas, kad žaidėjai su Radžiaus patirtimi visai neblogai gali tvarkytis taupydami kojas, bet nugalėdami priešininką vien tinkamiau užsiimta pozicija aikštėje.

Sūduva Nerijų paleido nei šiaip nei taip – kaip visada mūsų komandoje ir nutinka. Velniai žino, kodėl paleido – net jei šiemet lygoje ir buvo dar keistesnių “paleidimų”. Po sezono klubo Prezidentas kalbėjo apie kažkokias šeimynines aplinkybes, kurios lyg ir privertė Nerijų baigti savo karjerą. Tačiau visi žinome, kad jis karjerą baigė tik Sūduvoje ir toliau lošė mėgėjų komandoje bei laimėjo vienos II lygos grupės turnyrą.

Nerijus Radžius laisvai galėjo užbaigti sezoną. Panašu, kad ir pats nelabai iš komandos išeiti veržėsi. Aš netgi drįsčiau teigti, kad Nerijau Radžiaus paleidimas komandos buhalterijai kainavo daugiau, nei būtų kainavusi šio žaidėjo pusmečio alga. Be Radžiaus Sūduva pralošė medalius ir taurę, o kartu – ir kitų metų Europos lygos pinigus. Beprasmiška šiandien ginčytis apie tai, kaip viskas galėjo būti (juk prieš makedonus Sūduva “pralošė” taip pat dėl gynėjų veiksmų ir su Radžiumi). Tačiau esu tikras, kad Radžius būtų buvęs neįkainojamas žaidėjas lemiamais šio sezono pabaigos momentais.

Penki balai: Audrius Brokas. Audrių jau seniai visi buvome nurašę. Mat iš tikro pagrindinės sudėties žaidėjų jis tapo tik šiemet. Nors, kaip visi pamenate iš įžangos apie paskutines sezono rungtynes, aikštėn ėjo dar 2008-ais metais. Tiesą pasakius, jis niekada labai nežibėjo, o kai buvo išsiųstas į Suvalkų Wigry, apskritai dauguma mūsų labiau džiaugėsi nei liūdėjo. Kam reikia žaidėjo, kuris niekada nieko doro nesugeba aikštėje nuveikti? Žaidėjas, kurio veiksmus aikštėje stadiono žiūrovai nesibodėdavo apibūdindami pašiepdami pačią futbolininko pavardę? Žiaurus tas gyvenimas – ir jei pradėsiu čia vynioti žodžius į vatą, gražesnis jis netaps.

O štai Audrius Brokas šiemet ėmė tapo vienu iš komandos atradimų. Ir dėl to, ką rašiau apie jo ligšiolinius metus Sūduvoje, šįmetinis jo blykstelėjimas tapo tik dar ryškesnis.  Staiga jis tapo greitu, aštriu ir pakankamai tiksliu krašto saugu, ne vieneriose rungtynėse savo energija vedusiu ir visą komandą priekin. Jis buvo vienas iš tų, kurie sugebėdavo nemažindami tempo zvimbti nuo startinio iki pat finalinio švilpuko. Naudingas Brokas buvo ne tik atakose. Jis nepaprastai daug nuveikė ir ginantis – nežinau statistikos (kažin ar tokio tipo statistika pas mus apskritai skaičiuojama), tačiau spėju, kad jis kartu su Baranovskij šiemet buvo daugiausiai per rungtynes nubėgančiais žaidėjais. Labai įdomu bus pažiūrėt, kaip Broko žaidimo kreivė keisis kitais metais. Tikėkimės šis sezonas nebuvo aukščiausias šio žaidėjo karjeros taškas.

Penki balai: Marius Šoblinskas. Dar vienas pusės sezono žaidėjas šių metų Sūduvoje. Marius gerai lošė ir pernai, o pradėjo dar geriau – įvarčiu debiutinėse rungtynėse su Ekranu. Pernai Marius buvo svarbus komandos narys, nors jo indėlis dažnokai nebuvo taip gerai matomas. Pernai Šoblinskas labiau užsiimdavo priešininkų atakų griovybos veiksmais, o ir komandoje buvo pilna “išvaizdesnių” žaidėjų, kurie rungtynių metu “susirinkdavo” visą žiūrovų dėmesį.

Tačiau šiemet jo sugrįžimas į komandą po ilgalaikės traumos buvo itin matomas ir reikšmingas. Šalia Radzinevičiaus ir Valskio ji ko gero buvo trečias faktorius, lėmęs įspūdingą Sūduvos žaidimą antroje sezono pusėje. Juk ne šiaip sau ir jūs šį žaidėją išrinkote į geriausiųjų trejetuką. Kartu su Mariumi pagaliau užsivėrė skylės aikštės viduryje ir atsirado padoresnės jungtys tarp gynėjų bei saugų ir puolėjų. Palikus komandą Leimonui, o Chvedukui vis negįžtant į pagrindą pilna jėga, geras Mariaus Šoblinsko žaidimas buvo mirtinai būtinas.

Beje, šiemet Marius žaidė kiek kitaip. Ir kaip sykis dėl to tapo matomesnis. Jis lošė ne taip atsitraukęs, todėl ir puolantiesiems dažniau asistavo, o ir pats dažniau atsidurdavo atakos priekyje. Marius žymiai daugiau laiko praleido su kamuoliu nei pernai – dėl to, savaime suprantama, ir jo indėlis į Sūduvos kūrybą buvo didesnis. Manau ne šiaip sau ant Mariaus rankos kartais atsidurdavo ir kapitono raištis, kuris šiemet pakeitė kaip niekad daug nešiotojų. Buvo Davidovs, buvo Leimonas, dabar dažniausiai jį nešioja Radzinevičius, o kai šis negali – Marius Šoblinskas.

Penki balai: Karolis Chvedukas. Nagi su Chveduku viskas yra aišku kaip trys kapeikos. Todėl čia kalbėsiu labai trumpai. Parašiau jam penkis – gal kiek ir nesąžiningai pasielgiau, nes Chvedukas futbolo aikštėje šiais metais praleido labai mažai laiko. Ir jei pirmieji keli pasirodymai po didžiosios sezono pradžios traumos ir kėlė šiokių tokių dvejonių, jos būdavo išsklaidomos kaskart, kai tik šis žaidėjas gaudavo pažaist pilnas rungtynes vėliau. Ir kaskart galėdavome tik apverkti traumas, kurios Chveduką kankino visą sezoną, nes buvo aišku, kiek komanda neteko šiam futbolininkui aikštėje rodantis tiek mažai. Sezono metu duotame interviu Karolis atvirai kalbėjo apie norą palošti kur nors, kur futbolas yra rimtesnis dalykas, nei Lietuvoje. Greičiausiai taip ir nutiks. Tačiau, spėju, dar vieną sezoną Sūduvoje jį vis tik matysime. Būtų sudėtinga rasti padoresnį klubą, kai kone visą sezoną lovoje praleidi. O kitais metais, jei tik pavyks atsisveikinti su traumomis, Karolis bus garantuotas komandos lyderis. Vienintelio dalyko, kurio jam galima palinkėti – šiek tiek daugiau šaltų nervų diskutuojant su teisėjais įvairius dviprasmiškus klausimus. Kortelės už ginčus su policija nedera lyderiui prie veido.

Keturi balai: Pavels Davidovs ir Džiugas Bartkus. Abu mūsų vartininkus nusprendžiau paminėti vienu judesiu. Didesnę sezono dalį vartuose stovėjo latvis, kuris pernai vidury sezono pakeitė taip ir neišsipildžiusį Džiugo Bartkaus ir Martyno Matuzo duetą bei išgeblėjo komandą ir mus nuo futbolo, kuriame Sūduvos vartams grėsmę keldavo bet koks smūgis į juos. Tačiau į sezono pabaigą Sūduvos treneriai nusprendė minučių duot ir jo kolegai. Martynas Matuzas sezoną pradėjo nebe Sūduvoje, o Taure. Vėliau jis persikėlė į Kruoja ir ten užbaigė sezoną. Tad beliko Džiugas Bartkus.

Praeito sezono pradžios neužtikrintas Džiugo Bartkaus žaidimas jau seniai pasimiršo. Akivaizdu, kad komandoje jis apsiprato, su žaidėjais profesionalų kontaktą užmezgė. Ir pasirodė neprasčiau už Pavelą Davidovą. O jei dar prisimintume, kokius triukus Džiugas išdarinėjo paskutiniame sezono žaidime su Žalgiriu, tai dar smarkiau reikėtų galvą laužyt renkant pagrindinį komandos vartininką.

Štai taip ir gaunasi – mūsų vartininkai šiais metais ypatingų stebuklų nenuveikė. Jei išbrauktume tas paskutines rungtynes, būtų sunku prisiminti atvejį, kai galėtume sakyti, kad būtent vartininkai išgelbėjo rungtynes. Arba pasirodė kaip nors išskirtinai įspūdingai. Nesužibėjo mūsų vartų sargai ir mušant į Sūduvos vartus lemiamus pendelius.

Iš kitos pusės – kritikuoti nėra už ką nei vieno, nei kito. Nes tokio atvejo, kai galėtum sakyti, kad rungtynių baigtį lėmė kritinė vartininko klaida taip pat lyg ir nebuvo. Apibendrinant, aš vis tik sakyčiau, kad iš  vartininkų norėjosi solidesnio dalyvavimo komandos gyvenime rungtynių metu. Taip, latvis netgi buvo paskirtas komandos kapitonu, tačiau teigti, kad jis laikė komandos gynybos vadeles savo rankose būtų sunku. Galbūt Džiugas Bartkus aktyviau dalyvauja reguliuodamas gynybos žaidėjų judėjimą, tačiau iš tų kelių rungtynių rimtesnes išvadas daryti neišeina.

Tad tenka konstatuoti, kad Sūduvos vartininkų kolektyvą po 2011 metų sezono ištikusi krizė vis dar nėra galutinai pabaigta. Priminsiu – per keletą metų Sūduvą paliko ir solidesniuose klubuose nusėdo net keturi Sūduvos vartininkai: Saulius Klevinskas, Armantas Vitkauskas, Povilas Valinčius ir Tomas Švedkauskas. O juk trys iš jų – Marijampolės augintiniai. Įdomu, kaip sekasi Marijampolės vartininkų fabrikui? Pagrindinės komandos žaidėjų sąraše yra dar du jauni vardai – Dovydas Lastauskas ir Justinas Popiera. Tačiau garbės pasirodyti A lygos rungtynėse šie jauni vyrukai kol kas negavo.

Dabar jau žinome, kad Pavelo Davidovo komandoje kitais metais nebus. Apie tai (kaip niekad anksti šiemet) jau pranešė komandos Prezidentas. Tačiau kažin ar Prezidentas pasakė kokią nors naujieną. Juk ir taip buvo akivaizdžios priežastys to, kodėl į sezono pabaigą aikštėn buvo išleistas Džiugas Bartkus. Komandos vadai ir treneriai sprendė, kuris iš jų loš kitais metais. Iš principo, teisingas sprendimas, nes greičiausiai buvo suplanuota į pagrindinę komandą rimčiau stumtelėti vieną iš mano pamintų jaunųjų vartininkų. Džiugas Bartkus pasirodė gerai, o jo žaidimas prieš Žalgirį tą vaizdelį dar labiau pagerino. Todėl lieka jis. O Pavelui Davidovui belieka nuolankiai padėkoti už Sūduvoje praleistus metus. Kad ir kaip bevartytum, jis buvo vienas iš simpatiškiausių, labiausiai gerbiamų legionierių per Sūduvos istoriją.

Keturi balai: Valentin Baranovskij. Tiesą pasakius, Valentinui Baranovskij būtų galima laisvai parašyti ir penketą. Mano manymu, šis žaidėjas 2013 metų sezone sužaidė ties savo galimybių riba. Vadinasi – maksimaliai atidavė viską, ką komanda gali duoti. Jis visą sezoną buvo vienas iš esminių komandos variklių, fundamentaliai prisidėjęs prie Sūduvai šiemet būdingo greitojo puolimo. Baranovskij buvo vienas iš nedaugelio, kuris, varydamas maksimaliu greičiu, nepadusdavo iki pat finalinio švilpuko. Ypač jis buvo matomas pirmoje sezono dalyje, kai Sūduvos žaidimas sunkokai klijavosi. Kartu su Valskiu šie žaidėjai sudarė mirtiną jungtį. O šioji atliko du dalykus. Viena, įstatė į sėkmingas vėžias Nerijų Valskį. Kažin ar kas prieš sezoną tikėjosi, kad jis taps vienu rezultatyviausių per visą naująją Sūduvos istoriją. O sezono pradžioje būtent atakos Baranovskio kraštu tapo platforma, nuo kurios atsispirdamas Valskis mušė ne vieną įvartį.

Todėl antrasis dalykas buvo tiesiogiai plaukiantis iš pirmojo – nuo Valskio mušamų įvarčių smarkiai priklausė pirmos sezono dalies Sūduvos pasiekimai. Tiksliau – kad apskritai kokių nors pasiekimų buvo. Vieną kitą kartą mušė ir pats Baranovskij. Antroje sezono dalyje šio žaidėjo misija kiek pasikeitė, nes esminė Sūduvos puolime tapo Radzinevičiaus ir Valskio sąjunga. Tačiau Valentinas iki pat galo buvo šimtaprocentinis pagrindo žaidėjas.

O dabar grįžtu prie to, nuo ko pradėjau – prie šio žaidėjo “galimybių ribos”. Esmė yra tame, kad toji riba ir trukdo Valentinui tapti iš tikro puikiu futbolininku. Jis greitai bėga ir visai neblogai gaudosi futbolo taktikoje. Žino, kur reikia atsidurti atakos metu taip, kad mušti į vartus būtų labai patogu. Tą liudija šimtaprocentinių progų kiekis, kurias gavo Baranovskij antroje sezono pusėje. Gavo ir beveik visas iššvaistė. Tad jeigu Baranovskij pagerintų savo smūgio techniką ir smūgiavimo psichologiją (neskubėti, pagalvoti, mušti protingai) bei keliais punktais pakeltų individualią kamuolio valdymo techniką (kad bent jau Lietuvos klubų gynėjus kas antrą kartą apeitų) – jis taptų ne tik galingu ginklu, bet, esu tikras, galėtų sėkmingai tęsti savo karjerą padoresnėje lygoje ir stipresnėje komandoje. Štai to jam ir palinkėsiu.

Keturi balai: Petar Bašič. Komandai naudinga turėti tokį terminatorių, koks yra šis kroatas. Arba – kokiu kažkada buvo Kazlų Rūdos Šile lošiantis Mantas Samusiovas. Naudinga, net jei jis ir yra tarp lygos pirmųjų pagal gautų kortelių skaičių. Tiesa, Bašičius nėra iš prigimties piktas – tiesiog toks yra jo žaidimo stilius. Kietas, kampuotas ir – svarbiausia – niekada nevengiantis kontakto su priešininku. Bašičius nėra iš tų žaidėjų, kurie kortelių prisirenka dėl to, kad “nervai nelaiko” ar kad priešininkus kaip nors sąmoningai kapoja – tiesiog jis lošia kontaktinį futbolą, kuris kartais kenkia prastokai fiziškai parengtų lietuvių futbolistų sveikatai.

Bašičiaus gyvenimas Sūduvoje šiek tiek priminė Povilo Leimono panaudojimą – ir kroatas šiemet buvo skylių kamšytoju. Žaidė ir gynyboje, ir atraminiu saugu, ir aikštės centre ir atakuojančiu krašto saugu. Sunkiau jam sekėsi pirmoje sezono pusėje, kai dažnokai tekdavo būti aikštės viduryje. Mat ten jis ir technikos per mažai turi, ir greičio stokoja – tiek judesio, tiek ir mąstymo. O va kai trečiame rate aikštėn sugrįžo traumuoti žaidėjai, kai komandoje atsirado Tomas Radzinevičius ir Bašičius buvo įtaisytas aikštės šone – jo indėlis į komandos pasiekimus iškart išaugo.

Gerai jis atrodė saugo pozicijoje, o ypač – gynybos krašte. Sakyčiau, gynėju krotas lošė beveik be priekaištų. Tuomet efektyvesni būdavo ir jo pasijungimai į puolimą, nes jis nelįsdavo labai giliai į priešininko pusę kaip sezono pradžioje, kai dažnokai susiveldavo mėgindamas apeiti pora priešininkų netoliese kampinio gairelės. Bašičius yra žymiai naudingesnis tuomet, kai žaidžia arčiau aikštės centro ir vietoje to, kad pats rodytų individualius sugebėjimus, užsiima perdavimais link atakos centro. Manau, visi dar prisimename jo perdavimą Radzinevičiui priešpaskutinėse rungtynėse su Žalgiriu, po kurio Tomas įmušė netikėtą įvartį. Ir nors Radzinevičius tą kartą sulošė tobulai, Bašičiaus perdavimo taip pat nereikėtų pamiršti, nes jis buvo ir originalus, ir netikėtas. Manau, viena iš Radzinevičiaus sėkmingo smūgio priežasčių buvo ir tai, kad niekas toje situacijoje nesitikėjo, kad Radzinevičius kamuolį apskritai gaus.

Bet kokiu atveju – turint omeny jo įkarštį futbolui, šis žaidėjas puikiai tiko energingam ir atjaunėjusiam šio sezono Sūduvos futbolui. Jaunieji kolegos krašto gynėjai iš kroato galėtų pasimokyti šiek tiek racionalesnio žaidimo – nors Bašičius ir žaisdamas gynėju jungdavosi į puolimą, tačiau niekada to nedarė taip, kad kiltų grėsmė jo pozicijai gynyboje. Būtent to dažnokai pritrūkdavo ir Daukšai, ir Bagdanavičiui. Gaila tik, kad baudos smūgių Baščiui kolegos retokai mušti leisdavo – mat tie keli kartai, kai tokia teisė Bašičiui buvo suteikta, pavykdavo įspūdingai. Treneris taip pat galėjo šį žaidėją išnaudoti ir smūgiams iš toli – kroatas tikrai turi smagią koją, tačiau mes jos jėgą turėjome pernelyg mažai galimybių pamatyti.

Keturi balai: Maximiliano Ugge. Italas stojo ukrainiečio Loginovo vieton ir, žmonės kalba, sužaidė geriau nei pernykštis Sūduvos vidurio gynėjas. Sunku pasakyt, kiek tas gerumas buvo didesnis, tačiau bent jau man pasirodė, kad Ugge žaidė tvirčiau, savanarkiškiau ir patikimiau. Galbūt taip atrodė ir dėl to, kad Loginovo forma gerokai pakrito pernykščio sezono pabaigoje, tai būtent tokia gaida neišvengiamai ir vertini ukrainiečio pasirodymą Sūduvos gretose.

Aišku, Sūduvos šio sezono gynybos žaidėjų aptarimas yra mažumą komplikuotas – būtent gynyba buvo silpniausia grandis, būtent žiaurios gynybos klaidos dažnai nulemdavo esminių rungtynių baigtį. Ir Ugge ko gero prisidėjo tiesiogiai net prie dviejų tokių žaidimų – abu kartai buvo su Atlantu, abu kartus Ugge gavo po raudoną kortelę. Gal čia kažkoks klaipėdietiškas prakeiksmas – nežinau. Tačiau jei ne šios dvi nesėkmės, italo žaidimą būtų galima vertinti dar geriau.

O kartu su jomis – net ir ketvertą rašau su šiokia tokia išlyga. Tačiau, kaip sakė vienos rusų komendijos herojus, “reikia žvelgti plačiau”. Ir kai žvelgi būtent taip, supranti, kad vis tik italas šių metų Sūduvoje buvo svarbus veikėjas. Sūduvos gynyba buvo žalia – ypač, kai komandą paliko Radžius ir Leimonas. Todėl, nepaisant tų raudonų kortelių, Ugge vis tik buvo vienas iš Sūduvos gynybos stabilumo kūrėjų. Bent jau aš tikrai neprieštaraučiau, jeigu italą Sūduvos vadai pasiliktų ir kitam sezonui. Net jei ir norisi, kad legioneriai būtų ne pora centimentrų, o visa galva geresni už vietinę chebrą, tarp Sūduvos jaunimo kol kas jam pamainos nematyt.

Keturi balai: Darius Isoda. Šis jaunuolis – garantuotas šio sezono Sūduvos atradimas. Ir nors sezono pradžioje atrodė, kad tų atradimų bus žymiai daugiau, būtent Darius Isoda yra vienintelis tikras dubleris, kuris turi garantuotą vietą kito sezono pagrindinėje sudėtyje. Jis yra vienintelis, kuris iš peties sugebėjo pasinaudoti skylėta šio sezono Sūduvos sudėtimi ir savo šansą puikiausiai išnaudojo.

Be abejo, Isodą galima kritikuoti – klaidų jis privėlė, kartais sulošdavo neprotingai ir nebrandžiai. Pralošdavo poziciją priešininko puolėjams labai arti savo vartų. Prarasdavo vieną kitą kamuolį tose aikštės vietose, kur tai daryti griežčiausiai draudžiama. Kartais vengdavo atsakomybės aklai stumdydamas kamuolius labiau patyrusiems kolegoms arba liuobdavo jį tiesmukai į užribį, nė nebandydamas paieškoti racionalesnio sprendimo.

Tačiau turėkime omeny, jog padoriai A lygoje jis debiutavo tik šiemet. Taip pat nepamirškime jo amžiaus. O juk jis sugebėjo tapti pagrindo žaidėju sudėtingoje vidurio gynėjo pozicijoje! Visi puikiai žinome, kad šioje vietoje kaip taisyklė lošia labiausiai patyrę žmonės. Tai lemia pozicijos specifika – patirtis ir sumanumas čia yra žymiai svarbiau už jaunatvišką įkarštį ir greitas kojas. Netgi galima būtų teigti, kad Isoda išstūmė iš šios vietos Gytį Urbą – ir vyresnį, ir labiau patyrusį kolegą, kuris, atrodė, dar pernai vietą pagrinde užsitikrino.

Ką gi – Dariui Isodai viskas prieš akis. Reikia mažumą kilogramų užmesti, kad priešininkai taip lengvai jo nestumdytų ir pasikaustyti taktiškai – jo pozicijos žaidėjui tai ypač svarbu. O ir rimčiausi priekaištai šiam žaidėjui plaukia būtent už veiksmus prie pat vartų. Toliau nuo jų jis lošė pakankamai gerai, ypač, kai reikėdavo suvaldyti baudos aikštelės pakraščiais judančius priešininkus. Tokias dvikovas jis laimėdavo labai dažnai. Tad palinkėsiu Dariui kitą sezoną dar tvirčiau A lygoje šaknis įleisti. Ir dar vieno dalyko palinkėsiu – kitąmet šalia gauti kokį patyrusį vilką, kad būtų iš ko mokytis.

Keturi balai: Povilas Kiselevskis. Geras tas Kiselevskis, tačiau ketvertą jam parašiau avansu. Šis jaunas žaidėjas savo futbolo stiliumi panašus į Karolį Chveduką, tačiau smarkiai pastarajam nusileidžia aikštėje liejama energija ir agresyvumu. Agresyvumu, kuris Chveduko atveju kartais perauga net į įžūlumą, besibaigiantį kortelėmis. Tačiau būtent tokia laikysena Karoliui padėjo labai greitai persikelti iš dublerių į pagrindinę komandą. Tas beprotiškas aktyvumas, kurį Chvedukas rodė aikštėje nuo pirmųjų pasirodymų, leido jam kadaise kompensuoti patirties ir kokybės trūkumus. Matėsi, kad aikštėje jis draskosi lyg žaistų paskutinį kartą. Todėl nė vienas Sūduvos treneris neabejojo Chveduko tinkamumu pagrindinei komandai, net jei jo žaidimui ir trūko lygio. Tiesiog tokios energetikos žmonės yra labai naudingi – jie ne tik gali nuveikti daugiau, bet ir savo atsidavimu įkvėpti kitus.

Sakyčiau, Kiselevskis šiandien gal net lošia kokybiškiau nei Chvedukas savo debiutų pagrindinėje sudėtyje metais. Tais laikais Chvedukas mažiau kurdavo, tačiau maksimaliai atidirbdavo gynyboje ir besivaikydamas priešininkus. Tuo tarpu Kiselevskis yra techniškesnis, geriau mato aikštę, turi geresnį smūgį. Tačiau jam labai trūksta drąsos ir ryžto, kad šias savybes pilnai atskleistų. Kartais tik apie rungtynių vidurį susipranti, kad Kiselevskis yra aikštėje – jis lošia tarsi pasislėpęs, pernelyg neišsišoka. Tarsi laukia, kol situacija ateis iki jo, tačiau pats per mažai kuria, per mažai siūlo save kaip sprendimą komandos draugams. Greičiausiai dėl to Kiselevskis šiemet vis dar buvo labiau atsarginis, nei startinės sudėties žaidėjas. Tačiau niekas neabejoja, kad jis gali lošti ir būti naudingas. Tad ir palinkėčiau šiam žaidėjui kitame sezone ne tik pagerinti savo įgūdžius, bet ir atsinešti į kiekvienas rungtynes daugiau užsidegimo ir sportinio pykčio.

Keturi balai: Povilas Leimonas. Apie Povilą jau ko gero viskas pasakyta. Vienas iš Sūduvos “veteranų” šiais metais paliko komandą ir – ačiū dievui – išvažiavo ne į kokį Azerbaidžianą, o į Lenkiją. Taip, mes visi suprantame, kad šiandien Lenkija nėra mūsiškiams laiptelis į dar kokybiškesnes lygas. Lenkija šiandien atlieka tą vaidmenį, kurį kažkada, prieš finansinį suklestėjimą, atliko mūsų futbole Rusija. Tai yra šalis, kuri sugeria daugybę vidutinio lygio lietuvių futbolininkų. Greičiausiai sugeria juos kaip pakankamai kokybišką ir pigią darbo jėgą. Tačiau retam kuriam pavyksta Lenkiją panaudoti kaip trampliną – panašiai, kaip buvo ir anais laikais su būriais žaidėjų, išvykusių į Rusiją. Dauguma lietuvių keliasi į vidutinio lygio lenkų klubus, kurie net nėra linkę mūsiškių pirkti. Jie tiesiog palaukia, kol baigiasi šių žaidėjų sutartys su lietuviškais klubais.

Kad ir kaip bebūtų, Povilo Kelionė į Widzew yra labai gera žinia. Šiam žaidėjui reikėjo pakeisti aplinką ir Widzew yra šimtą kartų geriau nei Ekranas, kurį pasirinko kitas panašios kartos Sūduvos futbolininkas. Štai toks nenuspėjamas tas futbolas. Juk Vaidas Slavickas visą laiką buvo “perspektyvesnis” žaidėjas nei Leimonas. Vienu metu Vaidas ko gero buvo apskritai tarp geriausių krašto gynėjų mūsų lygoje. Deja, tuo metu klubo užsienyje jis nesusirado. O dabar tą padaryti ko gero per vėlu. Gerai, palikime šiuos liūdnai linksmus dalykus ramybėje.

Povilas Leimonas Sūduvoje sužaidė sau įprastą sezoną. Jis ypač ūgtelėjo pernai, kai tapo vienu iš komandos lyderių nepaisant to, kad šalia žaidė žmonių, lyg ir turinčių didesnį “svorį” lietuviško futbolo pasaulyje. Šiemet jis ir vėl grįžo prie sau įprasto bangavimo – kartais sužaisdavo puikiai, o kartais ir vėl priveldavo krūvas klaidų. Leimono bėda – jo universalumas. Puolėju šiam žaidėjui lyg ir neteko būti, tačiau jis puikiai gali stoti į bet kurią poziciją savoje aikštės pusėje. Tad Darius Gvildys šį Leimono universalumą nesigėdydamas šiais metais išnaudojo. Kaip ir treneriai, valdę Sūduvą iki jo. Be abejo, komandai tai būdavo naudinga – Leimonas stodavo traumuotų, diskvalifikuotų žaidėjų vieton arba tiesiog kompensuodavo komandos komplektuotojų klaidas. Pačiam žaidėjui – kažin, nes ko gero tas amžinas stumdymas po aikštę ir neleisdavo Leimonui įgauti stabilumo. Tačiau visko gali būti, kad šis priverstinai išmoktas universalumas Leimonui kaip sykis pravers persikėlus į aukštesnio lygio klubą – vis šis toks pliusas bus. Matysim, kaip jam seksis – kol kas Povilas lošia, tačiau jo klubui sekasi labai vidutiniškai. Widzew ir toliau kabalioja palei lentelės dugną, daugiau pralošdamas nei laimėdamas.

Trys balai: Vilmantas Bagdanavičius. Dar vienas stabiliai į pagrindinę komandą persikėlęs jaunuolis. Tik jį jau matėme pernai, tad buvo akivaizdu, jog šiemet jam teks rimtesnis vaidmuo. Bagdanavičius žaidimo stiliumi labai primena Vaidą Slavicką – ypač jaunesnį Vaidą Slavicką. Yra kibus, lipnus, miklus, priešininkui kvėpuoti neleidžiantis gynėjas.

Bagdanavičius ypač gerai žaidė pirmoje sezono pusėje. Tuomet gyriau šio jauno žaidėjo požiūrį į savo misiją aikštėje – padaręs klaidą (o kas jų nedaro?), jis su dviguba energija puldavo tos klaidos taisyti. Ir nereitai pasiekdavo savo. Buvo tarsi Baranovskio atspindys gynyboje – energija lenkė visus kitus jaunus debiutantus.

Viskas atrodė puikiai, tačiau antroje sezono pusėje Vilmantas gerokai sėdo. Visų pirma, pradėjo pernelyg dažnai ir pernelyg toli lakstyt į puolimą, tuo primindamas pernykštės Sūduvos gynybos stilių. Dėl šios priežasties neretai nespėdavo atlikti jam priklausančio darbo prie savo vartų. Klaidų kiekis ūgtelėjo. O keletą rungtynių apskritai atrodė, kad pagrindinis jo gynybos įrankis yra pražangos. Galbūt klystu, tačiau toks įspūdis susidarė, kad Bagdanavičiaus žaidimas sėdo po pasivažinėjimo į peržiūras šiltame užsienyje. Viliuosi, kad jaunas žaidėjas nepradėjo manyti, jog yra pasiekęs tiek, jog atsipalaiduoti gali. Buvo tokių. Matėm, kur jie baigė. Geriau jau tokie jauni žaidėjai nepamirštų, kad šiuolaikinio futbolo pasaulyje Marijampolės Sūduva beveik prilygsta mėgėjiško klubo lygiui. Kritikos Bagdanavičiaus žaidimui ir jo požiūriui į futbolininko profesiją girdėjosi ir iš kitų šio blogo komentatorių – tokių, kurie, matyt, geriau žino komandos vidų, nei aš. Todėl tikiuosi ir viliuosi, kad jie klysta, nes būtų liūdna, jei dar vienas talentingas jaunas žaidėjas išnyktų iš profesionalaus futbolo orbitos taip ir nerealizavęs savo potencialo.

Trys balai: Paulius Daukša atvyko, berods iš Nacionalinės futbolo akademijos. Buvo jo karjeroje ir FBK, ir Kauno Spyris ir keletas pasirodymų jaunimo rinktinėse. Vadinasi – nepėsčias bičas, todėl matyt ir pateko į Sūduvą. Sezono pradžia rodė, kad jis yra nutaikytas į krašto gynėjo poziciją, kuri, komandą palikus Slavickui ir Borovskiui, liko labai skylėta. Daugiausiai laiko Paulius ir gavo sezono pradžioje. Žaidė pusėtinai – buvo aktyvus, tačiau visokio plauko klaidų veldavo nemažai. Jautėsi šioks toks nepasitikėjimas. Vėliau Sūduvos treneriai vis tik nusprendė, jog geriau į gynybos kraštą statyti kokį Leimoną ar Bašičių, todėl Daukša iki pat sezono galo sėdo ant suolo ir pasirodydavo labai fragmentiškai. Tad ir įvertinti objektyviai šio apyjaunio žaidėjo galimybes kol kas sudėtinga. Ypatingos naudos šiais metais Sūduvai jis neatnešė, o kaip bus kitais metais – matysim.

Trys balai: Mohamad Kdouh. O štai libanietis – garantuota Sūduvos komplektuotojų klaida. Kodėl jis komandoje atsirado – aišku. Mat nelikus Sūduvoje nei Lukšio, nei Beniušio ir taip negausios puolėjų gretos visiškai praretėjo. O ypatingo potencialo dublerių kolektyve treneriai, matyt, nematė. Negali sakyt, kad Kdouh buvo bevilitiškas. Jis žaidė ir netgi nemažai – ypač sezono pradžioje. Ir įvarčių mušė – irgi nemažai (septynis – trečias rezultatas komandoje). Netgi pateko į lygos “Jaunų žaidėjų simbolinę komandą”. Tačiau ten jį balsuotojai greičiausiai įgrūdo tik todėl, kad jaunimo puolėjų gretose apskritai nebuvo, o Kdouh ne tik žaidė, bet ir įvarčių reliatyviai daug primušė.

Aišku, gali sakyt, kad tai yra dar jaunas žaidėjas, kuriam dar viskas prieš akis. Juolab, kad atvažiavo lošti į labai egzotišką valstybę (bent jau taip Lietuva turėtų atrodyti libaniečio akimis). Tačiau, nori nenori, iš legionieriaus visada reikalauji daugiau, nei iš savo. Viena, legionerius neišvengiamai užima vietinio žaidėjo vietą, todėl ir norisi, kad legioneriaus buvimas komandoje būtų labiau argumentuotas. Norisi jausti, kad būtent be šito žaidėjo komanda būtų kaip nors fundamentaliai silpnesnė. Akivaizdu, kad Kdough turi geresnę futbolo įgūdžių bazę, nei daugelis mūsų dublerių. Deja, net ir ten, panašu, futbolo mokykla yra aukštesnio lygio nei mūsiškė. Taip vadinama “puolėjo uoslė” pas šį žaidėją taip pat buvo pastebėta. Tačiau visiems yra aišku, kad ne tokio puolėjo šiemet reikėjo Sūduvai. Kdough nėra nei ypatingai greitas, nei ypatingai techniškas, nei ypatingas aukštas, nei ypatingai tvirtas. Todėl kietokame Rytų Europos futbole jam neišvengiamai reikia rimtos komandos draugų pagalbos. Tai yra toks žaidėjas, kuris gali atsidengti – svarbu jam kamuolį tuo metu mestelėti. Sūduvoje to nebuvo, o pats Kdough nėra progų kūrėjas.

Jam trūksta visko, ką turi, pavyzdžiui, Radzinevičius. Turiu omeny ne amžių ar patritį, o būtent puolėjo stilių. Tomas yra greitas, staigus, agresyvus puolėjas. Toks žaidėjas gali bet kada pats sau progą susikurti, todėl jis yra nuolatinis pavojus priešininko vartams. Automatiškai, jam rodoma daugiau dėmesio, jį prižiūri daugiau žaidėjų, o tai savo ruožtu suteikia daugiau erdvės ir galimybių komandos kolegos. Kdouh yra Lukšio stiliaus puolėjas, o tokių mes jau turėjom į valias ir kaskart bėdojom kalbėdami apie tai, kad įvarčiai nėra vienintelė puolėjo funkcija. Na, nebent muši po 30 per sezoną. Kalbėjom apie piktą ir greitą puolėją, kurio buvimą aikštėje nuolat jaustų ne tik priešininkai, bet ir žiūrovai tribūnose. Kdough dažnokai būdavo visiškai nepastebimas – ypač antroje sezono pusėje. O praktiškai visus savo įvarčius jis sukalė autsaideriams (Dainava, Tauras, Šiauliai) ir mušė juos dažniausiai tuomet, kai rungtynių baigtis būdavo aiški.

Trys balai: Tomas Snapkauskas. Tomas į Sūduvą atkeliavo vidury sezono iš Šiaulių po to, kai šis klubas staiga paleido visą būrį savo futbolininkų. Paleido nieko neaiškindamas ir tik vėliau ėmė kažką nerišliai murmėti apie galimus žaidėjų dalyvavimus lažybų reikaluose. Tačiau tikėti tuo nėra jokio pagrindo. Juolab, kad mūsų klubai, panašu, jau įgavo blogą įprotį miglotai aiškinti lažybomis bet kokius atleidimus, kurie neturi kokio nors racionalesnio motyvo. Snapkauskas žaidė nemažai – spėjo pasirodyti dvylikoje rungtynių ir daugumoje praleido po 90 minučių. Tačiau, sakyčiau, tik paskutiniame žaidime su Žalgiriu jis iš tikro galėjo parodyti ką gali. Tą kartą jis labai gerai tvarkėsi savo krašte su energingu Žalgirio prancūzu ir iš esmės savo zonoje neutralizavo bet kokį pavojų. Visose kitose rungtynėse jis dirbo savo darbą, bet pernelyg tarp kolegų neišsiskyrė. Parašiau jam trejetą kaip sykis dėl to – kad buvo tiesiog neblogas aikštės darbininkas, tačiau netapo žaidėju, apie kurį galėtum tvirtai pasakyti “jis būtinai turi likti Sūduvoje ir lošti kitame sezone”. Tačiau Tomas – dar vienas palyginus jaunas futbolininkas Sūduvoje, tad gal ir nėra ko stebėtis, kad pagrindinėje sudėtyje adaptavosi ne taip greitai. Matysim, kaip jis išrodys kitame sezone.

Du balai: Gytis Urba ir Armandas Breivė. Du žaidėjai, kurie iššvaistė veltui sezono jiems suteiktas galimybes. Apie juos ne kartą buvo kalbėta, todėl plėstis nėra prasmės. Man tik keista, kad sezonas taip nenusisekė Urbai, kuris jau senokai rodosi Sūduvos pagrindinėje sudėtyje, o ir pernai atrodė, kad Gytis garantuotai ten persikėlė. Ir jei prieš sezoną būtume uždavę klausimą “kas loš vidurio gynėju – Urba ar Isoda”, visi nedvejodami būtume pirštą bedę būtent į Urbą. Deja, taip nenutiko, o dauguma jo fragmentiškų pasirodymų aikštėje, baigdavosi komandai daugiau ar mažiau tragiškai.

Po sezono buvo pasakyta, kad Armando Breivės komandoje jau nebeliko. Priežastys nelabai aiškios – gal tai lėmė menkas jauno žaidėjo indėlis į komandos pastangas, o gal dar kas nors. Bet kokiu atveju, Armandas taip pat nepasinaudojo likimo siųsta galimybe peršokti į kitą lygmenį. Treneriai Breivę fragmentiškai aikštėn leisdavo ir sezono pradžioje, ir pabaigoje. Laiko jis gaudavo nedaug, tačiau pakankamai, kad galėtų treneriams įrodyti savo vertę. Tokios tokelės. Apie Breivę, panašu, kalbos net nėra prasmės toliau tęsti, o Urba, tikiuosi, dar gaus šansą reabilituotis kitame sezone. Sklina kalbos, kad Ugge yra vienas iš tų žaidėjų, su kuriais deramasi dėl naujo kontrakto. Ir jei italo Sūduvoje nepavyks pasilikti, esu tikras, kad savo šansą Urba gaus jau pirmose sezono rungtynėse.

Du balai: Ren Xin ir Rafael Ledesma. Ilgai svarsčiau žiūrėdamas į savo Ledesmai parašytą balą. Savaime suprantama, net ir tik kelias rungtynes sužaidęs, brazilas buvo naudingesnis už kiną. Tačiau Rafaelis tiesiog nebenorėjo toliau Sūduvoje lošti. Todėl ir lošė trečdaliu kojos. Kinas iš komandos buvo išmestas miglotomis aplinkybės – lyg ir buvo kalbėta apie kažkokį konfliktą tarp jo ir Pavelo Davidovo. Iš kitų Sūduvoje lošusių šios šalies piliečių jis skiriasi ne žaidimu, o tuo, kad turi profilį Wikipedijoje. Apie kinų desantus Sūduvoje esame kalbėję ir mes, ir pats klubas. Kol kas, be vienos išimties, tai nebuvo žaidėjai, kuriuos būtų verta prisiminti. Tad jo išnykimo iš komandos niekas ir nepastebėjo.

Tuo tarpu Ledesma iš pradžių buvo pasiųstas pas dublerius, o vėliau ir apskritai išnyko iš Lietuvos. Ir jei kinui toks balas daug klausimų nekelia, tai Ledesmai dvejetą parašiau “minusiniu avansu”. Rašau du, nes po paskutinio sezono iš brazilo buvo labai daug tikėtasi. O gavosi šnipštas – kelis įvarčius Ledesma įmušė, kelis rezultatyvius perdavimu atliko, tačiau labiau mums į akį ko gero krito jo nesėkmingi mėginimai žongliruoti kamuolių viduryje aikštės iš visų pusių apsuptam priešininko žaidėjų. Dažniausia tokių fokusų pabaiga – prarastas kamuolys. O pusė pasaulio galėjo pamatyti, kaip Ledesma neįmuša pendelio Kruojai. Tiesa, esmė ten buvo ne brazilo smūgis, o Kruojos vartininko cirkai. Kalbant apie Ledesmą reikėtų nepamiršti ir to faktoriaus, kad šįmetinėje komandoje, lošiančioje greitą futbolą, jam ir negalėjo atsirasti vietos – nebent pats brazilas būtų norėjęs “persikvalifikuoti’. Tačiau, panašu, jam buvo aktualiau susirasti karjeros pabaigai mokesnį klubą nei egzistuojantys Lietuvoje.

Be pažymio: Markas Kardokas, Vytautas Lasevičius, Tadas Lekeckas, Karolis Strolys, Dovydas Tumosa. Čia surašiau visus, kurie ne tik buvo komandos sąraše, ne tik sėdėjo ant atsarginių suolo, bet ir gavo realaus laiko aikštėje. Visi šie žaidėjai laiko gavo nedaug. Iš jų tik Lasevičiui sezono pirmoje pusėje teko sužaisti trejas pilnas rungtynes. Išmintingi žmonės kalbėjo, kad Lasevičiaus ir Lekecko komandoje neliko, kaip ir Breivės. Apie priežastis tie žmonės neužsiminė, tačiau ko gero juos tektų priskirti prie Prezidento minėtų “drausmės pažeidėjų”. Nebent patys nusprendė nebetęsti futbolininko karjeros. Kažkokios rimtesnės priežasties nematau ne dėl to, kad šie žaidėjai būtų kaip nors ypatingai perspektyvūs (bent jau įrodyti to dar negalėjo). Tiesiog panašu į tai, jog Sūduvos dublerių klausimas šiais metais buvo labai aštrus. Būreliui žmonių prisijungus prie pagrindinės sudėties, Sūduvos dubleriai pasirodė kaip niekad prastai. Anksčiau nuolat buvę tarp lygos lyderių, Sūduvos dubleriai šiais metais užėmė 7 vietą, surinkdami tiek pat taškų, kiek ir 8 vietoje esantis Kruojuos “jaunimas”. Net Tauras su Dainava mūsiškius aplenkė. Vadinasi, būtų neracionalu šiaip sau išmesti iš komandos žaidėjus, kurie jau vieną koją yra įkėlę į pagrindinę sudėtį.

Tiesa, ką nors konkretesnio apie šiuos žaidėjus aš nelabai galiu. Lasevičius nebėra dublerinio amžiaus, todėl jo užsisėdėjimas ant atsarginių suolo kelia daugiausiai klausimų. Pernai jis aikštėn buvo leidžiamas ne taip retai, todėl atrodė, kad šiemet taps vienu iš pagrindinių kandidatų persikelti į pagrindą. Juolab, kad lošia gynėju, o šios pozicijos klausimas kaip niekad buvo skaudus. Deja, taip nenutiko. Lekecką mačiau kokį kartą ir nieko ypatingo jis nenuveikė. Iš kitos pusės Lekeckas yra kviečiamas į savo amžiaus rinktines, ten nuolat žaidžia ir net įvarčius muša. Tad perspektyvos šis jaunuolis tikrai turi. Strolio ko gero apskritai žaidžiančio nemačiau. Tumosa šio sezono pabaigoje gan dažnai būdavo rungtynių pabaigose įleidžiamas, tačiau ir jis niekuo ypatingu aikštėje neišsiskyrė. Vienintelis žmogus, kuris bent kiek pakrutino susidomėjimo periskopus buvo Markas Kardokas, kuris debiutavo A lygoje tose šlapiose rungtynėse prieš Bangą ketvirtam rate. Sunku būtų tikėtis įspūdingo pasirodymo, kai lošiama vandenyje. Tačiau iš kitų fragmentinių jaunuolių Markas išsiskyrė energija. Matėsi, kad jis bando lakstyti iš paskutiniųjų ir, nors rungtynių baigtis tuo metu jau buvo aiški, neketina taupyti jėgų. Tačiau Markui Kardokui dar tik šešiolika, todėl jo rimtesnio indėlio į pagrindinės komandos darbą ko gero dar teks palaukti.

Pabaiga. Kokio nors ypatingo apibendrinimo rašyti kol kas nėra prasmės. Kaip ir svarstyti apie tai, ką reikėtų daryti, kad kitais metais komanda grotų dar geriau. Žmonės šneka, kad šiuo metu kaip sykis yra svarstomi kai kurių žaidėjų kontraktai. Apie tai, kad komandoje neliks Valskio buvo jau seniai aišku. Tačiau dabar mus pasiekė žinios ir apie tai, kad svarstomi Ugge, Bašičiaus ir Baranovskio likimai. Tad apie komandos perspektyvas bus galima padoriau kalbėti, kai šių žaidėjų klausimas bus išspręstas. Nė vienas iš jų nėra toks svarbus bendram komandos vaizdui, koks buvo Valskis. Tačiau jie turėjo labai didelės įtakos tam futbolo stiliui, kurį rodė šiais metais komandą. Tad jei minėtų trijų žmonių komandoje nebeliks, apie tai, kad “komandos pagrindas išsaugotas” kalbėti nebus prasmės. Nes keturių pagrindinės sudėties žmonių netekimas yra pakankamai rimtas nuostolis. Ypač turint omeny tą faktą, kad Sūduvos biudžetas kitam sezonui tikrai neaugs ir kompensuoti šių žaidėjų netektį bus sudėtinga.