Archyvas pagal 2012 balandžio

2012: Po I rato: skaičiuojam vištas

Prieš pirmąsias lygos rungtynes.

Pastaba: Maždaug 90 proc. šio teksto buvo rašyta prieš liūdnas rungtynes su REO, kurios nužudė paskutinius optimizmo daigus, prasikalusius po įspūdingos sezono pradžios. Tačiau gal taip ir geriau. Mes nesąmoningai esame linkę vertinti komandos situaciją pagal paskutinių rungtynių vaizdą bei rezultatą. Tačiau ši apžvalga yra skirta ne tiek dabartinei komandos būklei įvertinti, kiek apžvelgti visą sezono pradžią. Tad siūlau būtent taip jį ir skaityti – mažumą pastumiant į šalį sekmadienio tragedijos prisiminimus. Iš kitos pusės – manau, kad šiame tekste yra nemažai minčių, kurios gali bent kiek paaiškinti ir tai, kas nutiko žaidime su Vilniaus komanda.  

Tuoj Ledesma pirmą kartą žais už Sūduva ir muš pirmą įvartį.

Belaukiant pavasario – pasirengimo sezonui reikalai. Šis etapas mūsų komandos gyvenime buvo kaip niekad įdomus. Iš esmės jis prasidėjo klubo prezidento pareiškimu apie klubo poziciją finansinių reikalų klausimu (dabar nepamenu, ar tie žodžiai buvo pasakyti ano sezono pabaigoje ar šiems metams prasidėjus). Esmė čia paprasta – komanda bus organizuojama remiantis realiomis galimybėmis taip, kad sezonas būtų baigtas neturint skolų. Niekas neabejoja – teisingas požiūris. Gal ir išprovokuotas dar neseniai Lietuvą siaubusios ekonominės krizės, tačiau liudijantis brandos stadiją, į kurią pagaliau persikėlė mūsų komanda. Tad visi galėjom suprast, jog šiais metais pinigais nebus švaistomasi. O įdomiausia yra tai, kad taip ir nutiko. Įsigyta buvo nedaug žaidėjų ir praktiškai visi buvo tokie, dėl kurių mums nekilo ne mažiausio klaustuko. Vartininkų klausimą reikia palikti kiek nuošaliau, nes čia iš tikro buvo patekta į didelę bėdą. Prieš pat pasirengimą sezonui netekti abiejų pagrindinių vartininkų – iššūkis nemenkas. Kitas klausimas – ar toji problema buvo tinkamai išspręsta.

Kaip bebūtų, naujų žaidėjų būrelis komandoje buvo kaip niekad mažas, bet kokybiškas. Šoblinskas, Ledesma, Thomson ir dar vienam sezonui susigrąžintas Loginovas. Puikūs, racionalūs, pagrįsti sprendimai – kaip sykis tokie, apie kokius ir buvo kalbama dar anam sezonui besibaigiant. Štai komandos prezidentas ir treneris pašnekėjo apie tai, kad dar trūksta vieno gero krašto saugo ir po poros savaičių komandoje atsirado Thomson‘as.

Sezonui Sūduva rengėsi kaip įprasta. Niekur nevažiavo, naudojo dengtą maniežą ir tik namuose priimdavo pasivaržyti atvykstančias komandas. Pakeliauti gal ir vertėjo – bent jau po Lietuvos dirbtinės dangos aikštes. Tačiau Sūduva taupė, o svarbiausieji mūsų komandos varžovai keliavo po šiltus kraštus. Kuris iš variantų buvo naudingesnis – vis dar sunku pasakyt, nes visų trijų komandų žaidimas pakankamai banguojantis.

Tačiau viena yra visiškai aišku. Nors mums ir norėtųsi galvoti apie aukso medalius, tačiau faktas yra tas, kad Ekranas ir Žalgiris turi ženkliai daugiau racionalių argumentų ir pranašumų tam, kad Sūduvą šiose lenktynėse ir vėl paliktų už nugaros. Nors mes kasmet atnaujinam kalbas apie aukso medalius, reikia sąžiningai pasakyti, kad šiemet Sūduva buvo parengta ir sukomplektuota bronzai. Ir tik jei nusišypsos ypatinga sėkmė, galbūt pavyks pasiekti daugiau. Ką darysi – belieka tikėtis stebuklo. O kol jo laukiam – galim nedaryt pasaulio pabaigos iš kiekvieno pralaimėjimo.

Išsamesnį pasirengimo sezonui aprašymą galite pasikartoti paspaudę štai čia.

Kiekvienos rungtynės pradedamos tradiciniu komandos ratu.

I ratas – viltys ir nuoskaudos. Sūduvos žaidimas viso I rato metu buvo radikalus bangavimas nuo kraštutinės euforijos iki ekstremalaus nusivylimo. Vien ko vertas galingas pernykščio čempiono pamindymas Marijampolėje ir beviltiškas nuosmūkis Vilniuje lošiant su Žalgiriu ar Marijampolėje su REO. Ir nors bangavo tie patys Žalgiris su Ekranu, šiose komandose padėtis buvo stabilesnė. Po pergalės prieš Ekraną mes visi choru prakalbome apie vos ne kišenėje gulinčius aukso medalius, po pralaimėjimo Žalgiriui ėmėme murmėti apie dar vieną trečią vietą, o po nesėkmės su Kruoja – ėmėme reikalauti trenerio atsistatydinimo. Lygiosios su REO mus apskritai be amo paliko.

Komanda nesuteikė mums šanso turėti ramią sezono pradžią ir už tai nuoširdžiai dėkoju tiek žaidėjams, tiek treneriui. Mes galėjome pamatyti komandos galimybes „nuo – iki“. Nuo komandos, lošiančios čempioniškai iki komandos, kuriai net ir dėl bronzos dar gali tekti pasimušti. O tai ne taip jau ir blogai. Po to, kai Sūduva įspūdingu stiliumi sumindė Ekraną, mes žinome, ko iš jos galime reikalauti. Mes žinome, kad ši komanda iš tikro gali laimėti aukso medalius. O tada jau tenka užduoti kitą, ne tokį malonų klausimą – ar ši komanda nori tuos aukso medalius laimėti? Tarp „galėti“ ir „norėti“ yra bedugnė. Juk realistinis situacijos vertinimas byloja, kad Sūduva turėtų aukso medalius matyti kaip savo ausis. Pagrindiniai priešininkai pernelyg galingi ir geriau pasirengę, o ir su kitomis lygos komandomis šiemet nėra lengva kovoti. Vadinasi reikia ypatingo užsidegimo, ypatingo noro – tik taip ši komanda gali iššokti aukščiau tos realistinės bambos.

Liubšys - yra apie ką pagalvoti.

Didžioji šio sezono dilema – sudėtis. Motyvacijos klausimą palikime kitai pastraipai. O dabar pakalbėkime apie esminį Sūduvos trūkumą, kuris, esu tuo tikras, ir buvo svarbiausia banguoto žaidimo problema. Komentaruose šis dalykas jau buvo minėtas – ir nors jis yra akivaizdus, tačiau, apimti pergalių euforijos, mes buvome linkę jį pamiršti. Ir kai keikiame komandą už beviltišką išvaizdą rungtynėse su REO, tai irgi verta prisimint.

Kol kas Sūduva turi 13 aikštės žaidėjų, kurie ir veža visą sezono krūvį. Šiuolaikiniam futbolo klubui tai yra žvėriškai mažas žmonių skaičius. Net sunku įsivaizduot, kad tokia komanda apskritai galėtų ko nors įspūdingesnio pasiekti – netgi tokio lygio čempionate, kokį turime Marijos Žemėje.

Nėra net ką ilgai diskutuot apie tai, kad Sūduvos treneris praktiškai neturi pasirinkimo varijuoti sudėtimi. Sezono metu neišvengiamai būna traumų, būna kortelių – tai yra įprastiniai dalykai, kurie gali stipriai koreguoti pagrindinę komandos sudėtį. Mūsų komandą tokie nutikimai iškart metą į aklavietės situaciją, nes trenerį verčia aikštėn leisti neišbandytus ir A lygos patirties neturinčius futbolininkus, kurie kol kas jokių stebuklų nerodo. Žaidžia nedrąsiai, sunkiai prisitaiko prie A lygos tempo ir minties.

Tačiau būtų neteisinga manyti, jog ir be traumų ar kortelių lošianti tokia komanda negali turėti sudėties problemų. Juk nutinka taip, kad vienas ar kitas žaidėjas praranda formą. Arba tenka žaisti su varžovu, kuriam reikia ypatingos taktikos, o ją galima pasiekti tik koreguojant komandos sudėtį. Deja, mūsų treneris neturi jokios galimybės eksperimentuoti ir improvizuoti. Mat bet kuris iš tų 13 žaidėjų, net ir būdamas prasčiausios formos, bus geresnis už bet kurį dublerį. Žinau, sakysit, kad dubleriai lošia visai neblogai. Tačiau, pagrindinėje komandoje jų nematome. Vadinasi, tenka daryti išvadą, kad nors dubleriai ir laimi savo čempionate, jie nelošia taip, kad pagrindinės komandos treneris rimtai svarstytų jų panaudojimą savoms taktinėms vizijoms įgyvendinti. Jau ir po I rato aišku, kad prieš sezoną deklaruotas planas integruoti kuo daugiau dublerių į pagrindinę komandą ir vėl eis šuniui ant uodegos. Juos mes komandoje pamatome tik išimtiniais ar neišvengiamais atvejais. Ir nėra ko nei stebėtis, nei piktintis – treneris yra atsakingas už komandos rezultatą, todėl jis tikrai nerizikuos nepatyrusiais žaidėjais vien tam, kad įgyvendintų kokius nors toli siekiančius komplektacijos tikslus.

Štai tokioj baloj ir sėdim. Treneris dirba su siauru žaidėjų ratu, suformuoja patikimą komandą ir ji pasiekia keletą šaunių pergalių. O tada iškrenta keletas žaidėjų – kas traumą gauna, kas raudoną kortelę. Pakeisti jų nelabai yra kuo ir komanda išsibalansuoja. Didžioji žaidėjų dalis aikštėje lyg ir ta pati, tačiau pakanka kelių naujokų ar kelių žaidėjų, perstumtų į naujas padėtis ir žaidimas nebeeina. Ir vėl reikia laiko suveržti komandos grandines.

Žaidėjų universalumas šiuolaikiniame futbole yra sudėtinga problema. Visi tokius žaidėjus mėgsta ir vertina. Tačiau geriausiai jie groja aukščiausio lygio komandose, prigrūstose aukščiausio lygio futbolininkų, galinčių greitai adaptuotis prie įvairiausių situacijų. O kai komanda yra silpnesnė, žaidybinė drausmė ir pozicijų stabilumas ko gero duoda geresnį rezultatą, nes čia pernelyg didelės sudėties improvizacijos dažnokai baigiasi chaosu aikštėje.

Tad Liubšio misija šiais metais kaip niekad sudėtinga. Ir klubo prezidentas pakalbėjo apie tai, kad tokios stiprios Sūduvos niekada nebuvo, ir mes tikimės iš trenerio daugiau vien dėl to, kad jis jau antrą sezoną su komanda dirba. Gali būti, kad šiandieninė Sūduva vienose rungtynėse ir aploštų bet kurią ankstesnių sezonų Sūduvą, tačiau ar aplenktų jas ilgame čempionate – čia jau kitas klausimas.

Stebint kaip subtiliai Liubšys kaitalioja žaidėjų išsidėstymą kone kiekvienose rungtynėse yra akivaizdu, kad jis ieško ne optimalios sudėties, o mėgina sukurti improvizacijos galimybes ilgam sezonui. Optimali sudėtis buvo rasta ir ji sulošė keletą puikių rungtynių pačioje sezono pradžioje. Todėl ir nesiparinu pernelyg dėl vienų kitų prastai suloštų rungtynių – net ir pralaimėjimai yra naudingi, jei jie padeda geriau parengti viso sezono planą.

Esminis yra punktas, kuriuo, kaip suprantu, komandos pasirodymą čempionate grįsdavo Algimantas Gabrys. Svarbiausia rasti geriausius sudėties sprendimus lemiamoms sezono dvikovoms. O šiais metais mums tam reikės ir likimo piršto, nes traumos, kortelės ir kitos nelaimės gali sugriauti bet kokius planus, kai atsarginių suolas yra praktiškai nulinis. Kitas niuansas – komanda privalo suvokti, kad be gražaus žaidimo, dar reikia ir rezultato. Todėl tam tikrais atvejais, kai žaidimas akivaizdžiai neina, ji vis viena turi rasti savyje jėgų bent jau rezultatą padaryt. Rungtynės su Kruoja ir REO yra puikūs pavyzdžiai to parametro, kuriuo mus lenkia ir Žalgiris, ir Ekranas.

Vienišas Loginovas po beviltiško pralaimėjimo Žalgiriui.

Motyvacijos klausimas – ar svarbu Lietuvos futbolininkui laimėti? Be abejo, atsakysite jūs – tai yra universalus bet kokio futbolininko veiklos stimulas. Tačiau mes kalbame apie futbolininkus profesionalus, kuriems futbolas – ne tik malonumas, bet ir darbas bei karjera. Tad motyvacijos klausimas silpnose ir neturtingose lygose yra labai žiaurus. Mes jį svarstome kasmet, nes kasmet būna krūvos rungtynių, kai mums, žiūrovams bei gerbėjams atrodo, kad visa komanda ar atskiri žaidėjai aikštėn eina tik formaliai savo darbo atlikti ir už jį priklausančio atlyginimo pasiimt. Juk mes norime, kad jie kovotų, o ne dirbtų, kad jie būtų ne profesionalai, o tokie patys komandos fanatikai, kokiais esame mes.

Nemanau, kad tai yra kokia nors unikali Sūduvos problema (net jei kai kam iš mūsų ir gali taip pasirodyti). Šia liga serga dauguma Lietuvos komandų – kartais švelnesne, kartais sudėtingesne forma. Dažniausiai ant sparnų lakioja komandos, kurioms dar viskas priešaky – tos, kurios atgimsta ir tos, kurios pirmą kartą patenka ar po pertraukos sugrįžta į aukščiausią lygą. Tačiau euforija negali būti amžina – praeina metai, praeina kiti ir komanda stoja į ramią profesionalių klubų gretą.

Tam, kad situacija taptų aiškesnė, tenka griebti jautį už ragų ir klausti, kas yra pats geriausias futbolininko motyvatorius? Globaliai kalbant, profesionaliame futbole esminis stimulas yra toks pats, kaip ir bet kurioje kitoje profesijoje – pinigai. Žmogus gali varyti iš idėjos kol yra jaunas, tačiau kuo tau metų daugiau, tuo dažniau racionalūs skaičiavimai nusveria tyrą idealizmą. Juolab, kad futbolininko karjera – labai nestabilus ir trumpas reikalas. Tai yra paprasta ir labai žmogiška. Sunku pykti, kai žmogus renkasi žvirblį rankoje, o ne jautį danguje. Dauguma mūsų elgiasi būtent taip. O jei dar prisiminsime, kad kasmet mūsuose būna klubų, kurie sugeba varyti nemokėdami savo žaidėjams atlyginimų – nestabili Lietuvos futbolininko padėtis taps dar aštresnė.

Tada užduokime kitą klausimą. Kas stumia priekin futbolininką, lošiantį tokioje šalyje kaip mūsų? Ok, galima sakyt tą patį – pinigai. Bet kadangi futbolininkai Lietuvoje beprotiškų pinigų uždirbti neturi jokių galimybių, vadinasi juos priekin stumia svajonė vieną dieną sužaisti Čempionų lygos finale būnant Barselonos ar Liverpulio sudėtyje. Čia toks maksimalistinis svajonės variantas, o kasdienybė yra tokia, kad lietuvis futbolininkas svajoja bent jau persikelti į turtingesnę, galingesnę lygą, kad ir kurioje nors kaimyninėje šalyje ir ten garantuoti sau bent jau padorų išgyvenimą.

Keliaujam toliau ir pasiekiam dar vieną paradoksą. O jis byloja apie tai, kad labiausiai Lietuvoje motyvuoti yra jauni futbolininkai. Tie, kuriems dar viskas priekyje. Juos ir užkurti lengviau, o ir patys jie neretai rimčiau nei kolegos yra nusiteikę siekti futbolo aukštumų. Šis teiginys gal kiek ir užlenktas – vis tik mūsų futbolo sistema leidžia tokias viltis puoselėti tik patiems ambicingiausiems, drąsiausiai fantazuojantiems jaunuoliams. Didelė dalis kitų, deja, futbolinę pilnametystę pasiekia susitaikę su tuo, kad aukščiau A lygos pakilti jiems vis viena nepavyks. Tai kurių galų plėšytis ir stengtis?

Štai dabar ir galima užduoti paskutinį klausimą – kur yra tokios komandos kaip Sūduva motyvavimo taškas? Kur tas mygtukas, kurį paspaudus komanda pradeda lėkti lyg ant sparnų? Komanda jau nemažai metų dėl vidinių bei išorinių priežasčių (finansinis stabilumas ir, priešingai, lygos nestabilumas) yra tarp šalies futbolo lyderių, kurie neišvengiamai kiekvieną sezoną ima kokius nors medalius. Futbolo fanatikui tikrai nėra tas pats, kokius medalius laimėti, o kaip yra futbolo profesionalui? Juk greičiausiai jo karjeroje nuo medalių spalvos niekas nepasikeis. Auksas, bronza ar sidabras? Ir vienu, ir kitu atveju – darbas garantuotas. Jei ne čia, tai kitoje komandoje. Pagalvokit apie bet kurį iš Sūduvos pagrindinių futbolininkų – argi jie nerastų darbo kone bet kuriame A lygos klube? Aišku, kad rastų. Todėl ir vėl – tai kurių galų plėšytis ir stengtis?

Žiauriausia yra tai, kad jauni žmonės žaidžia šalia tų, kuriems iš tikro jokie pasiekimai Lietuvoje nerūpi. Jie čia pateko neaiškiais keliais kaip legionieriai, arba grįžo baigti karjeros, arba atvažiavo „pasitreniruoti“, kol ras padoresnį klubą, arba yra pasiekę tokį lygį, kad darbo Lietuvos čempionate visada gaus ir puse jėgos žaisdami.

Štai tokia ta padėtis. Užtat Sūduvoje ir plėšosi labiausiai tie, kurie dar gali savo karjerą permesti į aukštesnį lygį. Galim tik pasidžiaugt, kad komandoje nebeliko jaunų tinginių ir pesimistų, kurie ir patys, matyt, nelabai supranta, ką tam futbole veikia. Taip jau susiklostė jų gyvenimas, kad tapo futbolistais, tačiau jokių ypatingų tikslų ar ambicijų jie neturi. Ne vieną tokį žmogų matėme ankstesniųjų metų Sūduvoje. Džiugu, kad dabar jie nuobodžiauja kituose klubuose. O va kaip motyvuot vyresnius žaidėjus, kurie ypatingų posūkių savo karjeroje jau neplanuoja ir tiesiog dirba laukdami „pensijos“? (reikia pripažint, kad dažnas būsimas pensininkas turi tiek patirties, kad A lygos komandoje yra naudingas ir lošdamas ne pilna jėga). Nežinau, ką daryt. Jei turite šios paslapties raktą – neslėpkite.

Ekrano delegacija apsitaria su teisėju.

A lyga: 2012 metų laida. Ikisezoninės batalijos Lietuvos futbolo federacijos frontuose lyg ir žadėjo mums, kad šis sezonas bus toks pats chaotiškas, kaip ir ankstesniais metais. Iki paskutinės akimirkos nebuvo šimtu procentu aišku, kiek lygoje bus komandų, o kai kurių klubų pasirengimo sezonui kokybė kėlė labai daug abejonių.

Tačiau LFF savo konfliktus išsprendė – į gerąją, ar į blogąją pusė čia nesiimsiu diskutuoti. Ne apie tai šis tekstas. Čempionatas prasidėjo normaliai ir po kelių turų ypatingų dvejonių nebeliko. O tada, turas po turo, paaiškėjo, kad šis A lygos sezonas bus netikėtai įdomus ir įtemptas. Kad ir kaip tai stebina (nes kokių nors akivaizdžių priežasčių tam lyg ir nebuvo), čempionato lygis pakilo. Mes žinome, kad stabiliausieji lygos lyderiai kasmet pamažu tobulėja, tačiau dar niekada likusieji klubai nebuvo tokio panašaus pajėgumo. Šiemet nėra lygoje kiauro autsaiderio, kurį visi be gailesčio mindytų ir yra vis daugiau rungtynių, kurių baigtį sunku nuspėti.

Ir jei trys lygos lyderiai išliko aiškūs nuo pat pirmųjų turų, tai pačiame lentelės dugne spėjo pabuvoti net keli klubai ir ši vieta gali keisti kone kiekviename ture. Toks vaizdelis buvo po I rato. O ar panašią įtampą pavyks išsaugoti toliau – matysim. Viliuosi, kad į sezono pabaigą neatsiras ir vėl komandų, kurioms labiau rūpės ne rezultatai, o kaip nors baigti čempionatą išvengus visiško bankroto.

Labas, aš Povilas. O kas tas su raudona maike už nugaros?

Sūduva 2012: futbolo stilius. Kelis pastaruosius sezonus labiausiai liūdindavo tai, kad Sūduva dažniausiai lošdavo tokį rudimentinį futbolą – eidavo aikštėn ir daugeliu atvejų tiesiog jėga paimdavo silpnesnius varžovus. Apie kokią nors ypatingą taktiką ar strategiją net kalbėti neišeidavo. Todėl dažnai, susidūrusi su kietesniu pasipriešinimu, komanda pakliūdavo į aklavietę net lošdama ir su lentelės dugne besikapstančia komanda. Komandos žaidimas tapdavo nuobodus, vienkryptis – ji tiesiog vėl ir vėl kartodavo veiksmus, kurie naudos atnešti negalėdavo, nes priešininkas juos būdavo puikiai perpratęs ir tokiam Sūduvos žaidimui gerai pasirengęs. Kad ir kaip būtų liūdna, bet paskutinės rungtynės su REO būtent tokį Sūduvos futbolą mums visiems ir vėl priminė. Tačiau prieš tai buvo ir gerų ženklų.

Šiais metais pagaliau mes galime įžvelgti rimtą komandos progresą. Sūduva bent jau sezono pradžioje lošė įdomesnį, įvairesnį futbolą, pagrįstą mintimi ar iš anksto sudėliota rungtynių taktika. Nors dažniausias Sūduvos žaidėjų išsidėstymas aikštėje būdavo 4-5-1, tačiau komanda žaidė atakuojantį futbolą, pagrįstą greitomis kombinacijomis ir kontratakomis. Kai rungtynės eidavo gerai, Sūduva nevengdavo improvizuoti ir atlikti veiksmų, kuriais tikslas pasiekiamas su stiliumi ir gražiai. Ir nors po pralaimėjimų pasigirsta klasikinių šūkavimų apie tai, kad reikia kuo skubiau atleisti trenerį, tačiau aš sakyčiau, kad aiški mintis Sūduvos žaidime ėmė ryškiau rodytis pirmą kartą nuo Algimanto Gabrio laikų.

Šiandien komanda yra kryžkelėje. Ji mums parodė ir kaip reikia žaisti, ir kaip negalima. Tikiuosi, kad pirmoji kryptis paims viršų, tikiuosi, kad Sūduvos žaidimo stilius progresuos toliau ir po antro rato galėsim jį apibūdinti lengviau, remdamiesi ne tik gražiais atskirų rungtynių fragmentais.

Keletas sėkmingų vaizdų iš I rato batalijų. Siūlau trumpą atokvėpio pertraukėlę prieš paskutinę teksto dalį. Parinkau keletą smagių nuotraukų iš sezono pradžios kovų. Fotografuota Sūduvos paveiksluotojų ir LFF fotografo Knyzelio.

Žaidėjai: vardai ir pažymiai. Sakau, atnaujinsiu kažkada pamėgintą pažymių rašymą. Kaip kokioj mokykloj. Tačiau vertinsiu ne tik statistiką ar bazinę žaidėjo išvaizdą aikštėje, bet ir galimybes – išnaudotas ar iššvaistytas. Kad būtų aiškiau, siūlau seną gerą penkiabalę sistemą.

Iš viso aikštėje per I ratą pasirodė 18 žaidėjų – abu vartininkai ir 16 aikštės žaidėjų. Tačiau reikia pripažint, kad trys iš jų (Urba, Brokas, Breivė) žaidė pakankamai fragmentiškai. Beje, reikia suvokti, kad aš vertinti stengiausi žiūrėdamas visą sezono pradžią, o ne tik paskutines rungtynes. Tad jei kurio nors žaidėjo pažymys neatitinka jo pasirodymo lygio keliose paskutinėse dvikovose – siūlau prieš siūlant kitą pažymį, prisiminti visą I ratą.

PENKETUKININKAI: Geriausią pažymį rašau trims žmonėms: Borovskiui, Leimonui ir Chvedukui.

Borovskis buvo vienas matomiausių žmonių komandoje. Ne šiaip sau į jį atkreipė dėmesį ir vengras rinktinės treneris. Tas dėmesys, spėju, Sūduvos gynėjui suteikė papildomos motyvacijos, nes viso rato metu Borovskis buvo vienas stabiliausių žaidėjų. Kaip ir visai gynybai, jo adresu gali keliauti priekaištais dėl pernelyg daug praleistų įvarčių, tad penketas Borovskiui rašomas su šiokiu tokiu rezervu. Kaip bebūtų, jis vis dar išlieka geriausiu Sūduvos krašto futbolininku.

Leimonas ir Chvedukas, sakyčiau, Sūduvoje yra didžiausią pažangą per kelis pastaruosius sezonus padarę žaidėjai. O smagu yra tai, kad, panašu, tas pažangėjimas vis dar vyksta. Deja, reikia pripažinti ir tai, kad šie du žaidėjai jau pasiekė tokį meistriškumo laipsnį, jog tiesiog privalo mauti iš Lietuvos į kokią stipresnę lygą. Toks jau mūsų futbolo likimas – prarasti geriausius. Čia nieko nepadarysi. Tačiau šiems žaidėjams yra labai svarbu nepražiopsoti momento ir išvažiuoti savo formos „kilimo“ metu. Nes dar pora metų – ir jie taps klasikiniais aukšto lygio A lygos žaidėjais – tokiais, kurių meistriškumo mūsų čempionatui per akis, tačiau toliau tobulėti čia nėra nei sąlygų, nei motyvacijos.

Chveduko kilimas buvo pakankamai greitas. Per kelis sezonus iš aikštėje besiblaškančio jauniklio jis tapo ne tik bėgiojančiu, bet ir galvojančiu futbolininku. Ne vienas dubleris gali iš Chveduko pasimokyti – taip plėšytis aikštėje, kaip jis plėšydavosi gavęs šansą pasirodyti pagrindinėje sudėtyje privalo kiekvienas jaunas žaidėjas. Nes tik taip jis gali įrodyti treneriams savo norą žaisti ir naudą pagrindinei komandai.

Šiame sezone Chvedukas yra vienas iš svarbiausių „kuriančių“ žaidėjų komandoje. Kai yra aikštėje – jis yra vienas iš aikštės centro variklių. Pliusą jam dedu ir už tai, kad jis nėra centre „stovintis“ ir kamuolio laukiantis futbolininkas – jo pilna visur ir dažniausia situacija, kurioje pas jį atsiduria kamuolys – kai staiga jis į centrą išneria į kurio nors kampo ar užnugario, gauna kamuolį ir tuoj pat jį siunčia priekin.

Savaime suprantama, patirties Chvedukui dar trūksta. Tačiau potencialas tobulėti – akivaizdus. O viena kita geltona ar raudona kortelė, kurią jis gauna iš pernelyg didelio noro laimėti kiekvieną dvikovą – lietuviško futbolo kontekste taip pat yra pliusas. Nes degančių ir maksimaliai per rungtynes išsitaškančių žaidėjų pas mus labai trūksta. Faktas – toks „karštakošiškas“ Chveduko futbolas yra papildomas stimulas ir kitiems kolegoms aikštėje nemiegoti.

Tuo tarpu Leimono meistriškumo trajektorija tokia tiesi nebuvo. Leimonas užtruko ilgiau ir dar prieš pora metų susilaukdavo daugiau kritikos, nei pagyrimų. Jau tada jis buvo puikus „griovikas“, tačiau stipriai stokojo „kuriančiojo“ savybių – lėtai mastydavo, nuolat perlaikydavo kamuolį ir atlikdavo ko gero didžiausią netikslių perdavimų kiekį per rungtynes. Šiemet ano Leimono lyg nebūta. Nors jis ir toliau labiau rūpinasi griovimu, nei kūryba, tačiau jo reikšmė Sūduvos puolime šiais metais yra žymiai didesnė. Leimonas puolime pradėjo lošti agresyviau, energingiau, drąsiau. Pagaliau susitvarkė kojos tikslumą ir dabar jo perdavimai yra ženkliai kokybiškesni.

Deja, turiu pripažint, kad Leimonui geriausią pažymį rašau avansu. Tai, kas čia apie šį žaidėją parašytą – yra įspūdžiai iki LFF taurės antrųjų rungtynių su Žalgiriu ir A lygos žaidimo su REO. Jei vertinčiau tik pagal šias dvejas rungtynes – rašyčiau jam ne daugiau trejeto. Labai viliuosi, kad taip neteks padaryti po II rato.

KETVERTUKININKAI: Čia žmonių daugiau: Ledesma, Šoblinskas, Eliošius, Urbšys, Loginov, Slavickas, Matuzas ir ši grupė yra sudėtingiausia. Tai yra žaidėjai „su pliusu“, tačiau jų veiksmuose, kad ir kiek jie pozityvūs bebūtų, pritrūko šio bei to, kad būtų juos galima perkelti į pirmūnų gretas.

Spėju, daugiausiai diskusijų sukels Ledesmos vertinimas. Šiam žaidėjui tinkamą pažymį parašyti sunkiausia. Viena, jis buvo akivaizdus komandos lyderis. Jo indėlis į rezultatus ir žaidimo kokybę – akivaizdus. Tą rodo ir statistiniai Ledesmos pasiekimai, ir įmuštų įvarčių bei rezultatyvių perdavimų kiekis. Tačiau visi matėme ir kitą niuansą – Ledesma tikrai lošė ne pilna jėga. Faktas – Ledesmos įtaka gali būti dar didesnė. Čia tik klausimas – ar pats žaidėjas tenkinasi tuo, ką turi dabar (galimybė būti komandos lyderiu lošiant puse kojos), ar jo pasirengimas ir forma dar nepasiekė reikalingos normos. Vis tik Ledesma į komandą įšoko paskutinę akimirką ir sezonui tobulai nebuvo pasirengęs. Antra – reikia laiko ir efektyvesniam jo integravimui į komandinius veiksmus.

Tarp ketvertukininkų man labiausiai norėtųsi išskirti Loginovą ir Matuzą.

Loginovo žaidimas man labai patiko. Su kiekvienom rungtynėm šis ukrainietis buvo vis pastebimesnis aikštėje. Tai sakau, nes anksčiau Loginovas, nors ir būdamas tvirtu pagrindo žaidėju, buvo greičiau nematomas gynybos juodadarbis. Šiais metais jis lošia agresyviau, ryškiau, drąsiau eina į dvikovas ir dažnai sėkmingai jose suveikia. Atvirai pasakius, būčiau mielai šiam žaidėjui parašęs penketuką. Jei ne toji krūva Sūduvos praleistų įvarčių… Beje, Loginovas šiais metais susilaukė ir ypatingos ultrų pagarbos už tai, kad komandoje ko gero labiausiai jaučia būtynybę tarti padėkos žodį ištikimiausiems komandos gerbėjams.

Matuzo istorija kitokia. Šiam vartininkui buvo suplanuota atsarginio vieta. Tačiau gan greitai ir netikėtai jam teko stot į pagrindinės komandos vartus ir ten jis užsiliko. Kaip seksis Matuzui toliau – matysim, kol kas galutines išvadas daryti dar anksti. Sūduvos situacija vartuose šiais metais yra labai sudėtinga – komanda neteko abiejų pagrindinių vartininkų, todėl tenka ieškoti sprendimų. Kol kas Matuzas atnešė į mūsų galvas šiokį tokį palengvėjimą – po to, kai Bartkaus debiutas nenusisekė, patikimesnio vartų sargo verkiant reikėjo. Matuzas sužaidė kelias geras rungtynes, iškabino keletą sudėtingų smūgių ir dabar turi visus šansus šoktelėti ant aukštesnio laiptelio. Taip, antrose pusfinalio rungtynėse Matuzas atliko galingą klaidą, tačiau aš, ateities vardan, linkęs šios klaidos pernelyg nesureikšminti.

Slavickas yra Sūduvos „veteranas“, kapitonas ir vienas kiečiausių pagrindinės sudėties šulų. Konkurentų į jo poziciją Sūduvoje seniai nebuvo. Tačiau Slavicką, sakyčiau, ištiko ta bėda, dėl kurios baiminaus aukščiau kalbėdamas apie Leimono ir Chveduko progresą. Šiam žaidėjui iš Lietuvos išvažiuoti reikėjo jau prieš pora metų. Nes maždaug prieš pora metų sustojo ir jo evoliucija. Nėra ko ginčytis – Slavickas yra vienas geriausių A lygos krašto gynėjų. Tačiau mes jo žaidime jau kuris laikas nematome jokių poslinkių. O gaila. Juk jis iš tikro yra talentingas ir geras futbolininkas. Toks, kuris gali šokti žymiai aukščiau, nei A lygos prizininkų komanda. Rašau Vaidui ketvertą ir linkių neapsnūsti – esu tikras, kad jis dar turi galimybių ir potencijos savo futbolininko karjerą pasukti rimtesne vaga. Tačiau dabar jau reikia labai ryškaus kokybinio šuolio, kad ir vėl jį pamatytų rinktinės treneriai ir užsienio klubų skautai. O kaip tą šuolį atlikti – čia jau reikia klausti paties žaidėjo ir jo trenerių.

Urbšys, panašu, susitvarkė su ankstesnių sezonų bangavimais. Jis, kaip ir Slavickas, vienas iš komandos „veteranų“, tačiau dar neseniai lošdavo labai nestabiliai. Vienose rungtynėse žibėdavo, o kitose – varydavo dievui į langus. Šiemet Urbšio žaidimas solidesnis – galbūt ir dėl to, kad jo vieta aikštėje – stabilesnė. Ankstesniais sezonais, kai komandoje labai trūko tvirtų centro saugų, Urbšys nuolat buvo stumdomas po aikštę – tai jis krašte lošia, tai centre, tai vos ne puolėju statomas būdavo. O juk yra akivaizdu, kad Urbšys – atakuojantis saugas ir šioje pozicijoje jis atrodo geriausiai. Tačiau žaisti Urbšys, manau, gali dar geriau. Nieko nuostabaus, kad laiką jam tenka dalintis su škotu Thomsonu ir ko gero tik prastoka škoto forma leidžia Urbšiui gauti daugiau minučių.

Eliošius yra vienas iš mano asmeninių Sūduvos favoritų. Tik atsiskleisti pilnai šiam žaidėjui Sūduvoje niekaip nepavyksta. Laimė, jis, panašiai kaip ir Chvedukas, yra vienas energingiausių tuomet, kai gauna žaisti, todėl nepastebėti jo aikštėje tiesiog neįmanoma. Ko gero simboliškiausios buvo jo rungtynės su Atlantu. Ten Eliošius siuvo kaip įkirptas – darė daug klaidų, tačiau dėl savo aktyvumo gavo ir daug progų pasitaisyti. Galų gale jo įmuštas įvartis tapo visiškai logiška tokių pastangų baigtis. Esu tikras, kad Eliošius galėtų komandai duoti dar daugiau – tiesiog jam reikia įnešti į savo veiksmus šiokio tokio solidumo ir išminties. Reikia tikslesnio situacijų aikštėje skaitymo, vertinimo ir veikimo būtent pagal tokią smūginę analizę. Mat kartais jis paskuba, o kartais – pritrūksta ryžto kaip sykis tuomet, kai jo reikia. Jis yra vienas iš tų žaidėjų, kurie galėtų gerokai padidinti Sūduvos tolimų smūgių kiekį per rungtynes – nes smūgį Eliošius turi smagų.

Apie Šoblinsko žaidimą kol kas man sunkiausia kalbėt. Jis nuo pirmų rungtynių buvo praktiškai nekeičiamas pagrindinės sudėties žaidėjas – vadinasi, treneriai aiškiai mato jo naudą ir vertę rungtynėse. Tačiau stebint rungtynes iš žiūrovo kėdės, Šoblinskas nėra tas žaidėjas, kurį nuolat pastebi. Greičiau atvirkščiai. Reikia specialiai žiūrėti, kad pamatytum, ką aikštėje gero nuveikia šis naujokas. O nuveikia jis labai daug. Jis „gyvena“ aplink centrinį ratą, pabuvodamas ir priekyje, ir prieš gynėjus, ir kraštuose. Šoblinsko žaidimas – nuolatinės mikrodvikovos su visais iš eilės priešininkais, kurie gauna kamuolį aikštės viduryje. Sakyčiau, kad Šoblinskas Sūduvoje yra labiau griaunantis, nei kuriantis – gal todėl jis ir nėra taip lengvai pastebimas. Tačiau jis yra vienas tų, kuris užtikrina nuolatinį ir aktyvų priešininko spaudimą ir turi tiesioginės įtakos perimtų kamuolių procentui.

TREJETUKININKAI: trejetukininkai, kaip ir dera, yra trys: Beniušis, Lukšys, Thomson.

Pradėkim nuo škoto. Jis į komandą įkrito paskutinis. Thomson teoriniai privalumai buvo akivaizdūs – žaidėjas, įvertintas dar Škotijoje, ragavęs ir lietuviško futbolo. Tačiau įsilieti į komandą jam nebuvo labai lengva. Sakyčiau, geriausios buvo jo debiutinės rungtynės su Tauru. Ten jis labai aiškią vietą užėmė aikštėje, buvo itin aktyvus ir naudingas – jam pasirodžius dešinys atakos kraštas iškart užgrojo. Galų gale – įmušė vieną gražesnių sezono pradžios įvarčių. Pasisekė Thomsonui ir rungtynėse su Banga, kuris jis bent pora kartų stovėjo ant vartų linijos ten, kur kaip sykis lėkė kamuolys. Neblogai atrodė ir antrose LFF taurės rungtynėse. Daugumoje kitų žaidimų škotas sunkiai rasdavo sau vietą ir tinkamą misiją. Galbūt ir treneriams reikia gerai pagalvoti, kokiame aikštės taške Thomsonas gali būti naudingiausias. Sutartis su juo pasirašyta iki vasaros vidurio ir tai padaryta tikrai ne tam, kad komandoje būtų dar vienas atsarginis. Tad belieka tikėtis, jog po antrojo rato Thomson‘ui galėsiu lengva ranka rašyti aukštesnį pažymį.

Beniušis su Lukšiu gali būti įvertinti vienu smūgiu, nes jų padėtis aikštėje ir reikšmė komandoje labai panašūs. Statistiškai žvelgiant, didelių priekaištų šiems puolėjams negali turėt, nes jie visai neblogai darė tai, ką puolėjai visų pirma ir privalo daryt – mušė įvarčius. Tačiau šiuolaikiniame futbole tai nėra vienintelis kriterijus vertinant puolėjo naudą (na nebent jis muša keliskart daugiau nei visi kiti lygoje). Šiandien iš puolėjo tikimasi, kad jis visų rungtynių metu laikytų priešininko gynybą nuolatinėje įtampoje. O va to mūsų puolėjų žaidime labiausiai ir trūko. Aštrumus prie varžovų vartų kūrė kiti žmonės. Kartais blykstelėdavo Lukšys, kiek dažniau sužibėdavo Beniušis, tačiau tikros jėgos priekyje Sūduva beveik visada stokodavo. Ypač sudėtingesnėse rungtynėse, kai gintis tekdavo didesnėm pajėgom ir kai iš puolėjo norėtum daugiau, nei kamuolio atmetinėjimo atgalios.

Sūduvos puolimą šiais metais galima įvertinti keliais faktais. Viena, Sūduva yra viena iš daugiausiau įvarčių mušančių komandų lygoje. Antra, Sūduva ko gero turi daugiausiai įvarčių jau pelniusių žaidėjų skaičių. Deja, automatiškai gaunasi taip, kad mūsų puolėjai tikrai nėra tie, kurių Sūduvai atakuojant priešininkai turėtų labiausiai baimintis. Verta prisiminti ir tą niuansą, kad į I rato pabaigą ėmė rastis vis daugiau rungtynių, kai startinėje Sūduvos sudėtyje nebūdavo nė vieno nominalaus puolėjo, o į priekį būdavo stumiamas Ledesma. Šis eksperimentas davė puikų rezultatą rungtynėse su Dainava, tačiau vėliau ėmė lįsti ir jo trūkumai. Ledesma nėra puolėjas, todėl jam dažnai yra pernelyg sudėtinga atlikti puolėjo priedermes šalia būrio tipiškų lietuviškų gynėjų – stambių, aukštų ir grubiai žaisti nevengiančių. Antra, Ledesma yra akivaizdžiai naudingesnis tipiško playmaker‘io pozicijoje, kai žaidžia iškarto po puolėjais ir juos bei kraštus maitina gudriais perdavimais.

DVEJETUKININKAI: Radžius, Urba. Brokas ir Bartkus. Ši dalis pati sudėtingiausia. Tačiau ir pažymys čia rašytas ne tiek už realias bėdas, kiek konceptualiai. Už tai, kas galėjo būti, bet nenutiko.

Radžių tarp dvejetukininkų matyti yra keisčiausiai. Neabejotinai tai yra labiausiai patyręs komandos žaidėjas, matęs ir šilto, ir šalto. Ankstesniais sezonais Radžius buvo vienas iš komandos lyderių – tiek žaidimo, tiek autoriteto ir komandos valdymo prasme. Jis laisvai galėtų būti komandos kapitonas. Net ir šiemet negalėtum pasakyt, kad Radžius lošia blogai. Tačiau iš tokio žaidėjo tikiesi gerokai daugiau nei gero žaidimo. Turint omeny Radžiaus įtaką komandos veiksmams, bent dalis atsakomybės už prastą sezono pradžios gynybą tenka ir jam. Niekas nereikalauja, kad šis žaidėjas lakstytų po visą aikštę kaip Borovskis ar Slavickas. Tačiau organizuoti ir valdyti komandos veiksmus gynyboje jis tikrai gali. Daugiaus bėdų gynyboje Sūduvai nutinka kraštuose. Tačiau taip yra ne dėl to, kad abu krašto gynėjai mielai ir dažnai jungiasi į puolimą, o greičiau dėl to, kad jiems į priekį nukūrus, komandos gynyba nepersirikuoja taip, kad krašto gynėjų trūkumą kompensuotų kiti žaidėjai. Manau, visus nemaloniai nustebino ir Nerijaus gauta raudona kortelė rungtynėse su Banga. Už šnekas lygioje vietoje rungtynėms dar normaliai net neįsibėgėjus. Taip kone dviems rungtynėms komanda liko be vieno pagrindinių žaidėjų.

O va Bartkui, sakykim, nepasisekė. Prieš sezoną atrodė, kad jis bus Sūduvos vartų gelbėtojas – jį gyrė visi, ir treneris, ir kolegos. Tačiau sezono pradžia šiam vartininkui susiklostė labai nesėkmingai. Viena, jis netapo varikliu, stumdančiu komandos veiksmus gynyboje. Jis tiesiog stovėjo vartuose. Ir nors iš pirmo žvilgsnio lošė ne taip jau tragiškai, ko gero neatliko nė vienos vartų gelbėjimo žygdarbio. Negali vien Bartkaus kaltinint dėl krūvos praleistų įvarčių, tačiau ir gelbėtoju jis netapo. O kai sužaidė Matuzas, šiedu vartininkai netikėtai apsikeitė vietomis. Kiek tai truks – matysim.

Ir pagaliau – du sąlyginai jauni žaidėjai, jau kelintą sezoną tūpčiojantys ant pagrindinės komandos slenksčio.

Gytis Urba gavo puikią progą pasirodyti po to, kai Nerijus Radžius užsidirbo tą kvailą raudoną kortą. Urba gavo visas rungtynes – nuo pradžios iki pat pabaigos. Na ir kas, kad lošta su Atlantu, kai Sūduvos gynėjams ypatingai daug darbo nebuvo. Proga yra proga. Ir Gytis Urba ja nepasinaudojo. Jis tiesiog sužaidė. Ypatingų klaidų nepadarė, nieko neprisidirbo, tačiau buvo ramus ir nematomas. Manau, Liubšiui jis nesuteikė nė mažiausio impulso pasvarstyti apie tai, kad gal geriau į pagrindą statyti Urbą, o ne Radžių. Jaunas žaidėjas ir dar lošiantis tokioje sudėtingoje vidurio gynėjo pozicijoje (kaip taisyklė, tai yra viena mažiausiai rotuojamų funkcijų komandoje), gavęs šansą sulošti pilnas rungtynes privalo draskytis kaip beprotis. Jis turi daryti viską, kad atkreiptų į save dėmesį. Turi arti kaip jautis, lakstyti kaip sakalas ir vaikytis priešininkus lyg koks skalikas. Jis tiesiog privalo atlikti rungtynių metu kokį žygdarbį ar bent jau šou. Nes nežinia, kada jam bus suteikta antra tokia proga. Štai toks juokas – rašau dvejetą žaidėjui, kuris sulošė gerai, kai reikėjo sulošti nuostabiai ir įspūdingai.

Panašiai nutiko ir Brokui. Tiesa, šansų jam treneriai suteikė kiek daugiau, tačiau Brokas juos taip pat iššvaistė veltui. Rungtynėse su Atlantu Brokas atrodė visai neblogai, tačiau gavęs daugiau laiko taurės rungtynėse su Žalgiriu ir žaidime su REO, šis žaidėjas parodė, kad tokios įtampos ir lygio žaidimas jam kol kas yra per sunkus. Abu kartus jam trūko ir pasitikėjimo ir padoresnio komandos žaidimo skaitymo. Dažnai jis atsidurdavo ne ten, kur reikia, o gavęs kamuolį nieko naudingo komandai nenuveikdavo. Įsiminė tik puikus ir staigus smūgis į REO vartus. Ir jei tokių momentų jo žaidime būtų daugiau, jau būtų galima rašyti geresnį pažymį. Tačiau kol kas jis tik įrodo, jog tarp pagrindinės komandos ir dublerių tebėra didžiulis lygio skirtumas.

Dar kartą pabrėžiu – sąmoningai rašau prastus pažymius šiems jauniems žaidėjams. Sūduvos dubleriai turėtų pagaliau suvokti, kad puikaus žaidimo dublerių čempionate yra per mažai. Šiame sezone jie turi idealią situaciją tam, kad parodytų savo sugebėjimus ir pagrindinėje komandoje, kurios esminė bėda yra žaidėjų trūkumas ir ypatingai trumpas atsarginių suolas. Tačiau dubleriai privalo suprasti, kad kai išeina į aikštelę A lygos rungtynėse, jų pasiekimai dublerių komandoje nieko nedomina. Ir niekas neketina daryti nuolaidų dėl to, kad esi jaunas ir nepatyręs. Ir jei jauni žaidėjai nesugebės pasinaudoti likimo suteikiamais šansais – bus patys kalti.

BE PAŽYMIO liko Breivė žaidė pernelyg mažai, kad būtų galima rimtai vertinti jų indėlį ir galimybes.

Pralošta Žalgiriui LFF taurė.

I ratas baigės. Kas toliau? Atvirai pasakius, I rato apibendrinimas gavosi toks ilgas, kad padaryti kokias nors gilesnes išvadas jau nebėra jėgų. Akivaizdu, kad Sūduvai I ratas tapo lyg ir pasirengimo sezonui tęsiniu, kurio metu buvo realioje kovoje išmėginti visi komandinio žaidimo variantai, kuriuos šių metų sudėtis atlikti leidžia. Kiekvienas iš mūsų gali nuspręsti, kuri iš Sūduvos versijų turi daugiausiai šansų atnešti komandai ir mums maksimaliausius rezultatus. Tačiau sprendimus darysime ne mes, o treneriai ir žaidėjai. Tad linkiu nenukabinti nosies, nepradėti komandoje raganų medžioklės ir ramiai siekti bendrų ir asmeninių tikslų. Kad ir kokios skaudžios mums atrodytų paskutinės lygiosios su REO, esmė yra ne jos, o komandos padėtis ir vieta lentelėje sezono pabaigoje. Tad eikite iškėlę galvas ir laimėsite viską, ką iš tikro laimėti norite!

9: SŪDUVA 0:0 REO

Šį sekmadienį, vėlai vakare Marijampolėje nutiko tai, ko galėjome labiausiai bijot. Lošt su lentelės dugno gyventojais Sūduvos žaidėjai išėjo atsipalaidavę ir psichologiškai nepasirengę intensyvaus futbolo vakarui. Įmanoma ir kita priežastis – komanda buvo visiškai pervargusi, nes akivaizdžiai matėsi, jog dauguma žaidėjų lošė pėsčiomis, o į rungtynių pabaigą išgaravo net ir tas minimalus komandos judėjimas, kurio dar matėsi anksčiau.

Ar REO žaidė gerai? Nepasakyčiau. Greičiausiai REO lošė kaip visada – paprastą gynybinį futbolą, praskiestą dideliu kiekiu techninio broko ir mažumą pagrąžintą viena kita kontrataka. Bėda ta, kad Sūduva buvo nepasirengusi net ir tokiai komandai mesti rimtesnio iššūkio arba tiesiog tam neturėjo jėgų. Jei teisingai suskaičiavau, Sūduva per visas rungtynes triskart pataikė į vartų plotą (vis trys – Ledesmos sąskaitoje). Jei futbolo dievai būtų buvę mūsų komandos pusėje – būtų pakakę ir tiek. Deja, dievai mums nesišypsojo, o tokiais atvejais triskart į vartus pataikius laimėti neįmanoma. Tiesa, gali sakyt, kad šį kartą tie dievai už rankos laikė mūsų vartininką Matuzą, kuris išgelbėjo Sūduvą tose keliose rimtose situacijose, kurias prie Sūduvos vartų išvargo REO.

Kaip sakė vienas išmintingas kaimynas stadione – tuo Sūduva ir skiriasi nuo Ekrano. Tas ypatingo žaidimo taip ir neparodė per I ratą, tačiau bent vieną įvartį įstumdavo kiekvienose rungtynėse. Kaip taisyklė, jo per akis pakakdavo, kad kiekvieną kartą imtų po tris taškus. Sunku pasakyt, kodėl Sūduva nepajėgia išspręsti reikalų su silpnesnėm komandom – taip, kad mes galėtume atleisti liūdną žaidimą. Nes tokiais atvejais kaip šį sekmadienį – nelieka nieko – nei žaidimo, anei taškų.

Pasirodo, REO taip pat praktikuoja mistinį ratą prieš rungtynes.

Sūduvos futbolas. Mūsų komandos žaidimas šiandien buvo blogiausias per visą I ratą. Žalgiris, net Kruoja buvo rimtesni varžovai. Tose rungtynėse buvo akivaizdu, kad norint pozityvaus rezultato reikia įveikti priešininką. O šiandien buvo akivaizdu, kad Sūduva galėtų laisvai REO sudoroti, kad yra gerokai stipresnė, tačiau lošė taip beviltiškai ir nykiai, kad REO net nereikėjo ypatingų pastangų pasiekti nulines lygiąsias. Šiandien Sūduva turėjo įveikti ne REO, o save. Deja, šią keistą kovą mūsų komanda iš esmės pralaimėjo.

Sūduva žaidė kaip senais gerais laikais. Nuo pat pirmųjų minučių buvo įsivelta į chaotišką blaškymasi po aikštę, kuris, be abejo, buvo naudingas tik REO. Daugybė kvailų klaidų perdavinėjant kamuolį, kamuolio ridinėjimas savo aikštės pusėje, beviltiški balionai į priekį, bedantis puolimas. Didžiausia bėda, kad komandoje nebuvo jokio koordinuoto judesio po aikštelę. Skirtingos grandys judėjo skirtingais greičiais, todėl puolimas beviltiškai strigdavo tose stadijose, kurios priešininkui nekelia jokio pavojaus. Įprastinis vaizdelis – kas nors veržiasi kraštu ir jau galėtų mesti kamuolį link vartų, tačiau REO baudos aikštelėje šmėžuoja tik vienas vienintelis Ledesma tarp trijų-keturių REO gynėjų. Arba kita standartinė situacija – prasideda kontrataka, pora žmonių smagiai juda į priekį, tačiau tas žaidėjas, kuris neša kamuolį, jį beviltiškai perlaiko ir a) užstringa REO gynėjų miške arba b) atiduoda kamuolį į priekį tuomet, kai kolega jau yra išlėkęs į nuošalę.

Padoriau komanda užgrojo tik kokią 60 minutę, kai aikštėn buvo įleistas Lukšys, o Ledesma atsitraukė iš puolimo kiek atgal ir pradėjo gaminti gerus pasus į priekį, iškart kėlusius REO gynyboje bent šiokią tokią sumaištį. Tačiau šis atgimimas labai greitai baigėsi, nes Sūduva paprasčiasiai tiek pavargo, kad nebesugebėjo užtikrinti bent minimalaus komandos funkcionavimo. Po balionų link baudos aikštelės kamuolys nuolat atšokdavo į tuščius plotus, kurie ir buvo tušti dėl to, kad Sūduvos žaidėjams jau nebeužteko jėgų visą teritoriją normaliai užpildyti.

O žiauriausia yra tai, kad suvokę Sūduvos neįgalumą, REO žaidėjai net nematė reikalo aklinai užsidaryti gynyboje. Jie puolė visai padoriomis pastangomis, tuo pačiu sukurdami Sūduvai galimybę greitoms kontratakoms. Tačiau Sūduvai rungtynių pabaigai kvapo visiškai neužteko ir kai atrodė, kad Sūduvos šturmas neišvengiamas, žaidimas tiek iškrypo, kad teko intensyviai gintis nuo REO atakų.

Thomson'as, kurio reikėjo nuo pat pradžių.

Sūduvos taktika ir trenerio klaidos. Kalbėti apie trenerio klaidas yra sudėtinga, todėl aš apie jas kalbu tikrai ne tuo stiliumi, kuriuo šūkauja rėksniai, reikalaujantys trenerio atleidimo. Trenerio klaidos yra toks „post factum“ dalykas. Jei komanda neduoda rezultato – tuomet ir sakai, kad treneris klydo pasirinkdamas taktiką ar sudėtį. Šiuo atveju kalbėti reikia būtent taip. Tas būdas, kuriuo Liubšys norėjo nugalėti REO pasirodė neefektyvus. Vadinasi – nepaisant beprotiškai vangaus komandos žaidimo, bent dalis atsakomybės gula ir ant Liubšio pečių.

Tai, kas čia buvo blogai?

Buvo blogai leisti Broką nuo rungtynių pradžios. Tas vaikis lošti gali, tačiau akivaizdžiai nepasitiki savo jėgomis ir nesugeba tinkamai skaityti komandos draugų veiksmų. Jo kampas pirmame kėlinyje buvo beviltiškas. Jis nuolat maldavosi aplink aikštės centrą, kur kamuolį trijuose kvadratiniuose metruose baksnodavo koks Borovskis su Šoblinsku, vietoje to, kad mautų į priekį ir taip sudarytų aniems galimybę kamuolį išmesti į priekį. Kartais Brokas apskritai grįždavo į gynybą, savo vietą užleisdamas Borovskiui. Smagu, kad kažkas saugojo Borovskio teritoriją, tačiau esu tikras, kad tai daryti turėtų ne atakuojantis krašto saugas. Kad ir kaip bežiūrėtum, Thomsonas išleistas antrame kėlinyje vietoj Broko buvo komandai žymiai naudingesnis. Kad ir kaip Sūduvos škotui truktų maksimalios formos, tačiau jis bent jau turi kitokį nei dauguma mūsiškių žaidimo modelį savo galvoje – tokį, kuriame žaidimas pėsčiomis yra uždraustas konstitucijos.

Buvo blogai puolėju statyti Ledesmą, o Beniušį su Lukšiu palikti ant suolo. Suprantu, kad ir pasirodę aikštėje šiedu puolėjai ypatingų žygdarbių nenuveikė, tačiau kartu su jais priekinė linija bent jau įgavo fizinės jėgos. O pirmame kėlinyje to žiauriai trūko. Šita schema puikiai tiko rungtynėse su Dainava, tačiau toji komanda yra tinkamesnė tokio tipo puolimui. Tą kartą Dainava masiškiau ėjo į puolimą, taip palikdama Ledesmai daugiau erdvės. REO į puolimą nesiveržė, todėl šalia Ledesmos visada buvo bent po tris priešininkus. O ir kiti Sūduvos žaidėjai Ledesmai į priekį kamuolių praktiškai neduodavo (išskyrus tą atvejį, kai brazilas iššoko vienas prieš vartininką). Tačiau ką nors doro jam nuveikti su balionais į priekį nėra jokių šansų. Tokiai kovai jis neturi nei ūgio, nei fizinės jėgos. Antra, buvo akivaizdu, kad žaidimas iškart ima suktis, kai Ledesma antrame kėlinyje kiek atsitraukė atgal ir labiau ėmė rūpintis perdavimais kolegoms į priekį, o ne pats tokių perdavimų lūkuriuoti. Kad ir su tuo pačiu Beniušiu, Sūduvos priekinė linija būtų atrodžius solidžiau net ir pirmame kėlinyje.

Bet… Treneris gali suklysti paskirdamas netinkamą žaidėjų komplektą. Tačiau faktas, kad šį kartą Sūduvos bėdas lėmė ne tiek taktiniai trenerio sprendimai, kiek pačių žaidėjų beviltiškas dalyvavimas rungtynėse.

Štai taip toli šiadien Sūduva buvo iki pergalės

Nusiteisėjavęs teisėjas. Aš nemėgstu kalbėti apie teisėjų darbus. Man nepatinka, kai kaltė už prastą rezultatą yra verčiama teisėjams. Tačiau šį kartą teisėjavimas net ir mane išvedė iš kantrybės. Galim garantuotai pasakyt, kad REO šnekos apie tai, jog teisėjai šią komandą skriaudžia yra visiška nesąmonė. Nes šiandien teisėjas buvo dvyliktas Vilniaus komandos žaidėjas.

Aš nepamenu, kad Sūduva būtų „pridariusi“ tiek pražangų priešininko aikštės pusėje puldama. Teisėjas stabdė rungtynes po menkiausios galimybės Sūduvos žaidėjų veiksmuose įžvelgti pražangą.

Įsimintiniausi buvo šie atvejai. Nuošalė Eliošiui, kai tas kamuolį gavo iš REO gynėjo, nelabai sėkmingai mėginusio jį išmušti. Teisėjas ten lyg ir mojavo, kad Eliošius parbėgo iš nuošalės, tačiau tas parbėgimas jau buvo senokai įvykęs ir nelabai turėjo ryšio su prieš tai buvusia situacija. REO gynėjas kamuolį kirto stovėdamas nugara į savo vartus, o Eliošius jį gavo, stodėvamas prieš jį. Galbūt aš nežinau kažkokios mistinės taisyklės, tačiau tą kartą sušvilpta nuošalė atrodė mažų mažiausiai keista.

Kitas atvejis. Vyksta kova aikštės viduryje. Sūduvos žaidėjas lyg ir prasižengia, tačiau kamuolys lieka pas REO. Teisėjas palaukia, kol REO ramiai ir galutinai perima tą kamuolį ir tik tada švilpia pražangą.

Ir trečias – pats geriausias. Leimonas kovoja su REO žaidėju tiesiai prieš centrinę tribūną. Leimonas griūva norėdams išmušti kamuolį, tačiau neliečia nei REO žaidėjo, nei kamuolio. Kamuolį REO žaidėjas išspiria į užribį. Teisėjas švilpia ir skiria Leimonui pražangą. Suprantu, teisėjas stovėjo tolokai ir viską matė tik iš nugaros. Teisėjas yra žmogus ir gali klysti. Mes gi sėdėdami tiesiai prieš situaciją, matome, kad jokios pražangos nebuvo. Tačiau tą puikiai mato ir šoninis teisėjas, kuris iškart rodo, jog kamuolį iš užribio turi mesti Sūduva. Tačiau aikštės teisėjas į šoninio pareiškimus nekreipia jokio dėmesio. REO rengiasi mušti baudos smūgį. O Thomsonas dar mėgina užginčyti tokį sprendimą baksnodamas pirštu link šoninio teisėjo, tačiau aikštės teisėjas savo nuomonės nekeičia. Akivaizdi ir sąmoninga klaida.

Nesakau, kad teisėjas šiandien nužudė Sūduvą. To tikrai nebuvo, nes Sūduva nesukūrė jokių situacijų, kuriose teisėjo klaida ar sąmoningas kenkimas galėjo nulemti rungtynių baigtį. Dauguma diskutuotinų situacijų vyko toli nuo REO vartų. Tačiau tokios situacijos, kaip antroji mano aprašyta darė vieną dalyką – degino rungtynių laiką ir taip tarnavo būtent REO tikslams. Drįsčiau teigti, kad tokiais miglotais ir diskutuotinais sprendimais, teisėjas REO padovanojo kokias 10 minučių rungtynių laiko. O tai jau yra šis tas.

Kas bus toliau? Sunku pasakyti. Panašu, kad Sūduva įgriuvo į kažkokią nesėkmių balą. Ėmė šlubuoti žaidimas, ėmė pavesti žaidėjų psichologija. Jei anksčiau Sūduva mušė krūvas įvarčių, išnaudodama didelę dalį sukurtų progų, dabar nesiseka net ir šis dalykas. Po kiekvienų rungtynių galime gūžčioti pečiais prisimindami tuos taškus, kuriuose tokia komanda kaip Sūduva tiesiog privalėdavo mušti įvarčius. Rungtynių su Ekranu laukti neramu, tačiau trauktis ir vėl nėra kur. Todėl, sakyčiau, komandai per tas kelias likusias dienas reikia ne laistyti prakaitą treniruočiu metu lošiant futbolą, o pasidaryti kokį tymbildingą, kad bent jau psichologiški žaidėjai atsigautų.

Laukiam: Sūduva – REO

I rato finišas. Štai ir prasukom vieną čempionato ratą. O finišuojam su viena paslaptingesnių lygos komandų. Tiesa, paslaptys nėra tiesiogiai susiję su futbolu, tai jomis mes šį kartą ir nesidomėsim. Tuo tarpu apie varžovų žaidimą šiais metais galima kaip niekad daug sužinoti, nes futbolo.tv kol kas be mažiausių trikdžių pateikia video medžiagą apie kiekvienas šio sezono rungtynes.

Į pirmo rato finišą abi komandos išeina skirtingose pozicijose ir kitokius klausimus spręsdamos. Štai REO, manau, galėtų džiaugtis visai padoriu debiutu A lygoje – nepaisant to, kad taškų surinkta nedaug ir komandos vieta lentelėje kol kas ne pati smagiausia. Tačiau – faktas – šis klubas netapo A lygos senbuvių patrankų mėsa. Žaidė pakankamai gerai, nė karto nepralaimėjo beviltiškai, praleisdavo mažai įvarčių, o ir patys mušė. Iš to, kaip pirmą ratą REO sužaidė galima daryti išvadą, kad šis klubas laisvai gali taikyti į lygos vidutiniokų grupę ir, esu tikras, sezono pabaigoje tikrai nebus toje vietoje, kurioje yra šiuo metu. Daugelį rungtynių jie žaidė „ant lygiųjų ribos“, o koją ko gero dažniausiai pakišdavo patirties trūkumas aukščiausio lygio (Lietuvos mastu, be abejo) rungtynėse ir jaudulys, kartais neleisdavęs priimti efektyviausių sprendimų (kad ir tas juokingas išėjimas prieš Rapalį rungtynėse su Žalgiriu, kai vietoje smūgio kamuolys buvo perduotas sudėtingesnėje padėtyje esančiam kolegai). Trumpai tariant, REO stovykloje nuotaikos turėtų būti visai neblogos.

Tuo tarpu Sūduva, nors ir yra lentelės viršūnėje, pastarosiomis savaitėmis sprendžia rimtesnes prolemas. Po gražaus čempionato starto, komanda stabtelėjo ir pastaruoju metu dažniau pralaimi (ne tik tiesiogine, bet ir simboline prasme), nei laimi. Todėl Sūduva kol kas turi kitokią misiją – taip suderinti savo pabūklus, kad tolesnės sezono kovos tiesiau vestų link rimtesnių tikslų. Tik štai treniruotėms laiko niekas nesuteiks. Rungtynės seka rungtynes ir kiekvienose jų atsipalaiduoti nėra jokios galimybės. Laimėti reikia viską iš eilės, kiekvieno taško reikšmė didžiulė – tiek neatsiliekant nuo Ekrano su Žalgiriu, tiek mėginant atsiplėšti nuo vidutiniokų, kurie labiau lipa ant kulnų, negu buvo galima tikėtis.

REO Marijampolės manieže

REO – gerai pakaustytas debiutantas. REO komanda – junginys iš būrio žmonių, kurių pavardes A lygoje girdime pirmą kartą ir iš kelių gerai pažįstamų veteranų. Sprendimas visai neblogas – turėti žmones, kurie yra nusiteikę pasidraskyti ir pranešti apie save pasauliui kartu su senais vilkais, kurie suteiktų bendram komandos vaizdui solidumo.

Galim tik pasidžiaugt, kad šių metų čempionatas – kaip niekad nenuspėjamas. Štai praėjo pirmas ratas ir mes jau suvokiame, kad bet kuri komanda lygos lyderiams gali įkasti. Ne išimtis ir REO. Sūduvai laimėti ir vėl būtina, tačiau lengvos šios rungtynės tikrai nebus.

REO yra dar viena komanda, kur žaidžia „nuo gynybos“. Ir tai daro visai neblogai. Jie grūdasi aplink savo baudos aikštelę, kurioje visai padoriai rankiojasi aukštus kamuolius ir labai intensyviai spaudžia priešininką maždaug nuo savo aikštės pusės vidurio. Nori nenori, prieš tokią komandą tenka lošt sudėtingą, lėtą pozicinį žaidimą. O kai priešininko gynėjai pernelyg įsijaučia į aikštės persvarą ir pernelyg toli atsitraukia nuo savo vartų, REO staiga surengia kontrataką ir pelno įvartį. Sakyčiau, kontratakų meną ši komanda taip pat puikiai išmokusi. Kamuoliai pakankamai tiksliai siunčiami iš savo pusės į priešininkų pusę, puolantieji juda labai greitai ir dažnai tiesiog dėl to, kad lenkia greičiu, atsiduria smūgiams patogiose pozicijose. Taip REO mušė Žalgiriui, panašiai REO laimėjo prieš Šiaulius. Tiesa, Šiaulių atveju, praktiškai visi REO įvarčiai krito po totaliai beviltiško šiauliečių gynėjų žaidimo. Tik tai niekam nerūpi – Vilniaus komandos žaidėjai tose situacijose buvo už savo priešininkus visa galva pranašesni.

Trumpai tariant, REO yra gan rimta žudymo mašina. Prasibrauti link jų vartų sudėtinga, o kontratakos pavojus nuolat tvyro ore. Nereikia pamiršti ir to, kad patirties A lygoje stoką REO puikiai kompensuoja užsidegimu ir noru laimėti. Lygų debiutantai labai dažnai panašia emocija lošia pirmuosius sezonus, o futbole kartais vien tokios emocijos pakanka, kad palūžtų žymiai stipresni varžovai.

Siūlyčiau atkreipti dėmesį, kaip į REO vartus mušė įvarčius Šiauliai, Žalgiris ir Ekranas paskutinėse šios komandos rungtynėse. REO, žaisdama su tomis komandomis praleido 4 įvarčius ir nė vienas iš jų nebuvo įmuštas įprastinės pozicinės atakos metu, po normalios kombinacijos. Šiauliai mušė po baudos smūgio. Žalgirio pirmas įvartis buvo po tokios pusiau greitos atakos, kuri nutiko nutraukus REO puolimą ir jų gynybai nespėjus grįžt. Ten buvo žaidžiama labai greitai ir vienu lietimu – Eliottas gavo iš krašto kamuolį į baudos aikštelę ir pramušė jo net nestabdydamas. Antrąjį įvartį Žalgiris pelnė po tolimo smūgio. Ekranas gi pirmą įvartį įritino po prie vartų kilusio chaoso, o antrasis krito po panašiai kaip Eliottas suveikusio Veličkos – tas gavo kamuolį ir mušė labai staigiai, taip staigiai, kad niekas prie jo nespėjo prišokt. Taigi, nė viena iš šių komandų neįveikė REO gynybos įprastinėmis priemonėmis. Visiems teko elgtis nestandartiškai. Štai jums ir paprastas atsakymas, kaip reikia žaisti su šia komanda puolime.

Tikėkimės, tokių vaizdų kuo toliau, tuo bus mažiau

Sūduva – vis dar neatsigavęs feniksas. Sūduva vis dar blaškosi ir banguoja. Tai kyla, tai vėl krenta. Ir savo žaidimo niekaip nepačiumpa už uodegos. Kai atrodo, kad komanda jau grįžo į pergalių kelią, nutinka eilinis kluptelėjimas. O kad Sūduva šiemet gali lošti čempioniškai – mes jau matėme. Ir ne vieną kartą. Esmė – kaip tuos kartus paversti ištisomis rungtynėmis, o rungtynes po rungtynių – neblaškoma, galinga pergalės srove.

Taigi, sakyčiau, Sūduvai vis dar reikia tvarkyti ne kojas, o galvas. Kojos dirba visai neblogai, bet jos suveikia ir rezultatą duoda tik tada, kai galvos – švarios ir savimi pasitikinčios. Pasitikėjimo mūsų komandai dar trūksta. Sutinku, yra visokių aplinkybių. Yra neužtikrintai žaidžiantys vartininkai, kurie tarsi turi įtakos nestabiliam gynybos žaidimui. Yra ribotas atsarginių suolas. Yra nusteikimo klausimai – ypač lošiant su silpnesniu varžovu. Vienu tarpu net atrodė, kad Sūduva turi pirmo kėlinio kompleksą – nes po blankios pirmos rungtynių dalies, sekdavo puiki antroji.

Tad Sūduvai pirmiausia reikia susigrąžinti pasitikėjimą savo žmonėmis, savo jėgomis, savo žaidimu. Galų gale, Sūduvai reikia susigrąžinti futbolo malonumą, kurį komandą rodydavo pirmose sezono rungtynėse. Kai matėsi, kad žaidėjai mėgaujasi futbolu, stengiasi lošti ne tik efektyviai, bet ir gražiai. Juk pastaruoju metu netgi turime bėdų su tuo, su kuo jų tikrai nebuvo pirmose lygos rungtynėse – su progų realizacija. Net Ledesma ir tas palūžo ir pritapo prie lietuviškų abejonių, nes kitaip nei pašlijusiu pasitikėjimu nepavadinsi jo iššvaistytas progas kad ir paskutinėse rungtynėse su Žalgiriu.

REO svečių aikštės apranga.

Sūduvos iššūkis REO. Kaip lošia REO lyg ir aišku. O va ką daryti Sūduvai, kad pergalė šį kartą neišslystų iš rankų – klausimas rimtesnis.

Pirmiausia, sakyčiau, reikia atidžiai lošti gynyboje. Ypač kraštuose. O kadangi Sūduvos gynyba kraštuose šiais metais turi daug bėdų, spėju ir su REO ten bus karšta. Galų gale, reikia išlavinti žmonių mainymo schemas – juk jei gynėjas išlekia į puolimą, kažkas būtinai turi užimt jo vietą. Kol kas kartais atrodo, kad gynybos kraštuose žmonių apskritai nėra. Gan vaikiška problema, kuri tiesiog privalo būti išspręsta, jei komanda nori bent kiek sumažinti praleidžiamų įvarčių skaičių.

O va puolat būtina įvairovė, improvizacija ir greitis. Tik taip galima prakiurdyti REO vartus. Galbūt pavyktų ir tradiciniais būdais jėga įstumti kamuolį į vartus, kaip padarė Ekranas per paskutines LFF taurės rungtynes, tačiau šitaip žaidžian yra rizikos rungtynes baigti su nuliu. Kamuolį tarp žaidėjų reikia stumdyti greitai, jei tik yra proga – kontratakuoti, žaisti agresyviai aplink baudos aikštelę ir rinkti pražangas bei mušti iš toliau. Iš principo, jei Sūduva loš taip, kaip lošė LFF taurės rungtynes Marijampolėje – didelių bėdų lyg ir neturėtų būti.

Trumpai tariant – sėkmadienį ir vėl egzaminas. O paskui – dar galingesnis, nes pirmose antro turo rungtynėse Pavevėžy Sūduva loš su Ekranu.

LFF taurė: SŪDUVA 2:1 ŽALGIRIS

Mušiu štai ten - sako Ledesma ir muša pirmą įvartį.

Pergalė verta pralaimėjimo. Visiems aišku, ką tai reiškia. Pagaliau trečias kartas nemelavo ir Sūduva Žalgirį vis tik įveikė. Tačiau pasitenkinimas labiau idėjinis, nes galutinis rezultatas – Žalgirio naudai. Dvejos rungtynės, kurių metu Žalgiris buvo per plauką geresnis. Gerokai mažiau geresnis, nei didesnis yra Žalgirio biudžetas, tačiau pakankamai, kad galėtų ruoštis taurės finalui. Dvi rungtynės, per kurias Sūduva puolė, o Žalgiris beveik visą laiką gynėsi. Ir du kvailoki Žalgirio įvarčiai, kurie lėmė minusinį rezultatą. Tačiau Sūduva per šias dvejas rungtynes įrodė, kad gali siekti šiame sezone aukščiausių tikslų. Tik jei tokių tikslų planuoja siekti, jai reikia bent trečdaliu padidinti apsukas tokiose rungtynėse, kokiomis buvo šis dublis. Ir tų apsukų didinimas – įkvėpimo, nusiteikimo ir ryžto klausimas. Nes visi racionalūs parametrai yra tokių klubų kaip Žalgiris ar Ekranas pusėje. Kad futbole tokie dalykai yra įmanoma – taip pat visi žinome. Tačiau pasiekiami jie tik tiems, kas turi stipriausią dvasią, geležinę valią ir geriausiai įsisąmonintą pergalės viziją. Sūduva turi tam pamatą. O ar iššoks aukčiau bambos – tai jau yra pačios komandos rankose. Ir jos gerbėjų, be abejo. Kurie mažų mažiausiai ko neturėtų daryti, tai išeiti iš stadiono likus penkioms minutėms, kai rungtynės yra pasiekusios emocinį epogėjų.

Kas buvo gerai. Aprašyti rungtynes, kai nuvažiuota pustrečio šimto kilometrų, o laikrodis jau suka naują parą nėra lengva, todėl pamėginsiu duoti trumpą ir konkretų įvertinimą, be įprastinių pačios rungtynių eigos komentarų.

Pirma. Geras buvo komandos nusiteikimas. Rungtynės pradėtos be užuolankų, be žvalgybų. Įmuštas greitas įvartis – o tai panašios svarbos ir specifikos rungtynėse labai svarbu. Ypač, kai Sūduva į aikštę išėjo praktiškai be tikrų puolėjų. Tiesa, gal ir galėtum sakyt, kad įvartį sukūrė Ledesma – uždirbo pražangą geroj vietoj ir pats ją puikiai realizavo – bet rungtynių pradžią sužaidė visa komanda. Be to, po kvailai praleisto įvarčio iš niekur, komanda atsigavo gan greitai. Jei pirmose rungynėse tam reikėjo viso kėlinio, šį kartą pakako kokių 15 minučių chaoso aikštėje ir Sūduva vėl susigrąžino aikštės bei žaidimo kontrolę. Galų gale, paskutinis punktas – iš esmės spaudimo Sūduvos nesumažino iki pat finalinio švilpuko.

Antra. Šiose rungtynėse buvo labai gražių akimirkų. Tiesiog tobulų situacijų, kai žaidėjai suveikdavo kaip gerai sutepta mašina. Todėl esminis tikslas dabar yra tokių situacijų gausinimas. Beje, šių situacijų esmė labai paprasta – greitas ir tikslus žaidimas vienu lietimu. Tokiam žaidimui priešintis sunku bet kokio lygio komandoms, o Lietuvoje, kur tas lygis nėra toks jau ir aukštas, rezultatai būna tiesiog nuostabūs. Ir šį kartą lošta ne prieš kokį Atlantą ar Taurą, kur galėtum sakyt, kad gražų Sūduvos žaidimą sąlygoja silpnas priešininkas. Kad ir ataka, kurios metu vienas prieš vartininką buvo išvestas Ledesma – buvo tiesiog gražu žiūrėt, kaip per vieną sekundę visa Žalgirio gynyba liko už nugaros.

Trečia. Ar atkreipėt dėmesį į tai, kad šiandien, nepaisant minučių, kai atrodydavo, kad Sūduvos žaidėjai tiesiog nebežino, kaip tęsti ataką, mūsų komandos puolimas buvo kaip niekad  agresyvūs? Nežiūrėjau statistikos, tačiau spėju, kad netoli baudos aikštelės išprovokuotų pražangų ir smūgių į vartus skaičius šiose rungtynėse bus didžiausias per visą sezono pradžią. Ir vėl primenu – žaista ne su bet kuo, o su Žalgiriu. Buvo netgi nemažai tolimų smūgių. Aišku, jų galėjo būti daugiau, tačiau, kaip matėm, įvarčiai šiandien buvo mušti būtent taip – vienas iš baudos smūgio, o antras – iš toli.

Ketvirta. Galim pasidžiaugt ir tuo, kad Marijampolėje šiandien susirinko dvigubai daugiau žiūrovų, nei kitame pusfinalyje Panevėžyje. Netgi buvo per rungtynes nemažai akimirkų, kai komandą triukšmu palaikyti bandė ir centrinė tribūna. Aišku, 1500 žiūrovų tokios reikšmės ir lygio rungtynėse bent jau manęs visiškai netenkina, tačiau akmenų galima pamėtyt ir į tvarkaraščio sudarinėtojų daržą, nes jie yra tiek užrietę nosis, jog bandė iškviesti į dvikovą Čempionų lygos pusfinalį. O kas šioje nelygioje kovoje nugalėjo puikiai ir parodo niekingas žiūrovų kiekis abiejuose stadionuose.

Kas buvo blogai. Tiek buvo gėrio. Tačiau ir minusų buvo ne taip jau mažai. Belieka viltis, kad stiprinant stipriuosius parametrus, automatiškai mažės to, ką vis dar Sūduvos žaidime gali vadinti trūkumais.

Pirma. Na taip, vartininkai mūsuose yra didelė problema šiais metais. Šios rungtynės kaip niekad parodė, kas gali būti, kai turi gerą vartininką ir kas – kai vartininkas lošia prastai. Be abejo, dėl to kvailo Žalgirio įvarčio kaltas tik Matuzas. Sienelė ten ko gero buvo pastatyta labai vidutiniškai, o ir vartininkas nesugebėjo paprasčiausiai numušti šalin smūgio, kuris nebuvo nei pernelyg stiprus, nei sudėtingas. Aišku, taip imti ir kaltinti Matuzo kažin ar gali. Tai yra jaunas vartininkas, kuriam yra per sunku lošti tokio lygio rungtynėse. Kai šaltų nervų ir išminties reikia labiau nei talento. Todėl šiandien turime baksnoti pirštais ne į Matuzą, kuris stengiasi tiek, kiek leidžia jo patirtis ir lygis, o į tuos piliečius, kurie sugebėjo prieš sezoną paleisti iš komandos visus stiprius vartininkus prieš tai nepasirūpinę padoria pamaina. Štai dabar ir turime situaciją, kai klaidos šioje grandyje griauna visos komandos pastangas.

Antra. Rašiau, kad Sūduvai reikia užmesti bent trečdaliu daugiau malkų, kad būtų pasiektas rezultatas su tokiomis komandos kaip Žalgiris ar Ekranas. Tačiau kalba čia yra ne tik apie atsidavimą, žaidimo intensyvumą ir norą laimėti. Kalba čia eina ir apie tai, kad Sūduva tiesiog privalo daugelį žaidimo komponentų atlikti greičiau, nei atlieka dabar. Greičiau įvesti kamuolį į žaidimą po to, kai jį perima vartininkas. Mažiau jį beprasmiškai ir pavojingai stumdyti tarp gynėjų ir vartininko. Taip stumdydami kamuolį aplink savo baudos aikštelę Sūduvos žaidėjai šiandien beveik sukūrė Žalgiriui bent keletą progų įmušti. Sūduvos žaidėjai vis dar dažnokai perlaiko kamuolį. Beprasmiškai veda kamuolį link žaidėjo, kuriam ketina jį perduoti. Juk galima tokį perdavimą atlikti iškart, be to įžanginio tursenimo link adrsato. Vis dar labai dažnai suvėluoja permesdami kamuolį į kraštus ar ant nuošalės ribos lošiančiam kolegai. Kiek buvo šiandien situacijų, kai krašte laisvas stovintis žaidėjas beviltiškai mojuoja rankomis prašydamas kamuolio ir jo negauna arba gauna tuomet, kai jį jau apspitę priešininko gynėjai. Pirmieji perdavimai į priekį juk labai svarbūs – kelios sekundės čia lemia ar pavyksta sukurti pavojingą kontrataką, ar kamuolys bus pavėluotai metamas priekin tik tam, kad žaidėjas, jau išėjęs iš patogios padėties, tegalėtų jį atmesti atgal. O apei tai, kad Sūduva gali lošti tokį greitą ir tikslų futbolą, čia jau rašiau (žr. Antrą „Kas buvo gerai“ punktą). Labai norėtųsi, kad tokios atakos būtų norma, o ne tik kelios išimtys per rungtynes.

Trečia. Ši priežastis – iš objektyviųjų sąrašą. Sūduva tiesiog turi per mažai žaidėjų, kad treneris galėtų rimčiau varijuoti sudėtimi. Juk yra visiškai natūralu, kad kartais vienas kitas žaidėjas būna ne formoje ir neretai tai paaiškėja tik rungtynėms prasidėjus. Deja, mūsų treneris nelabai turi iš ko rinktis. Tokiais atvejais tenka aikštėn leisti kitos pozicijos futbolininką ir tikėtis, kad komanda tinkamai prisitaikytų prie naujo žaidimo modelio. Pavyzdžiui, šiandien, sakyčiau vienas prastesnių rungtynių šiais metais sužaidė Leimonas. Deja, Liubšys antro Leimono neturi, todėl tenka vietoje jo leisti aikštėn, pavyzdžiui, Beniušį.

Ketvirta. Jei pirmoji priežastis – objektyvi, prikalausanti nuo tokių sausų dalykų, kaip komandos biudžetas, tai komandos aštrumas pačiame atakos smaigalyje priklauso nuo konkrečių puolėjų veiksmų. O mūsų puolėjai vis tik yra tokie, kurie patys savarankiškai atakoje mažai ką gali nuveikt. Reikia rimto visos komandos asistavimo, kad tokie puolėjai, kaip Beniušis ar Lukšys taptų iš tikro pavojingi. Šiandien, pavyzdžiui, Beniušis gavo bent pusę kėlinio, tačiau nieko rimtesnio sukurti pats jis taip ir nesugebėjo. O kai taip yra, priešininko gynėjai gali skirti daugiau dėmesio kitiems pavojų keliantiems faktoriams – pavyzdžiui, centro saugams ar krašto puolėjams. Antras dalykas, dažnai žudęs Sūduvos atakas buvo mums iki skausmo pažįstamas žioplinėjimas. Žaidėjas atiduoda kamuolį kolegai ir toliau stovi lyg įbestas, vietoje to, kad išlėktų į laisvą plotą ir iš to paties kolegos gautų kamuolį atgal. Beviltiškos situacijos, nes tam kolegai arba reikia beprasmiškai bandyt apeit 2-3 priešininkus arba atmest kamuolį atgal. Abiem atvejais ataka tuo ir užsibaigia.

Išvados: imti, kas yra geriausio ir atsikratyti to, kad trukdo komandos evoliucijai. Išvados paprastos. Čempionatas dar tik prasidėjo ir sutvarkyt žaidimą dar yra įmanoma. Sūduvos žaidime tikrai yra gražių akimirkų, įkvepiančių situacijos sprendimų ir nemažai talentingų futbolininkų. Mažų mažiausiai ko reikia – kad komanda ir su tokiom komandom kaip Kruoja loštų taip, kaip buvo lošiama šiandien. Energingai, agresyviai ir greitai. Tuomet tų gražių situacijų skaičius per rungtynes išaugs dvigubai ar trigubai. Tuomet tos situacijos taps norma, o ne atsitiktine sėkme.

Taurės batalijos mums jau baigėsi. Dabar vėl reikia skubiai grįžti į A lygą ir pergalių siekti ten. Artimiausios rungtynės – jau už poros dienų.

Laukiam: LFF antrasis pusfinalis

Stadionas bus atidarytas! Ir galbūt šį kartą jis atrodys taip?

Mistika. Ką nors apčiuopiamesnio prognozuot šioms rungtynėms yra visiškai neįmanoma. Abi komandos kol kas lošia banguotai ir vis dar ieško savo futbolo formulės šiam sezonui. Žalgiris pralošė Ekranui, sužaidė lygiom su Šiauliai ir vos vos laimėjo prieš REO. Sūduva sunkiai laimėjo prieš Bangą, lengvai prieš Atlantą, užtat pralošė Kruojai. Sakyčiau, Žalgiris banguoja kiek sėkmingiau, tačiau kažin ar galima jam suteikti daugiau garantijų šio trečiadienio rungtynėms. Sūduva loš namie, kur šiemet visada laimi. Žalgiris gi, savo ruožtu, gan sunkiai lošia svečiuose. O kad tai, kad žaidžiama bus Marijampolės stadione tik dar labiau apsunkina prognozių galimybę. Taigi, vaizdelis labai vienodas ir kuri komanda eis į finalą pasigalynėti su Ekranu visiškai neaišku.

Pirmąsias pusfinalio rungtynes Sūduva pralaimėjo praleidusi kvailoką įvartį pirmam kėliny, o antrame žaidimą sėkmingai persverė savo naudai. Tačiau – tik žaidimą, nes rezultato persverti ar bent išlyginti nepavyko. Kaip bebūtų – vieno įvarčio skirtumas tokiose rungtynėse nieko nereiškia.

Vilnius: veidrodėli pasakyk, kas sostinėje gražiausias? Paskutines Žalgirio rungtynes kai kas vadino „derbiu“ ir iš paskutiniųjų bandė sukelti intrigą, tiesiogiai su futbolų nelabai susijusią. Žinia, šiedu klubau bendravo teismuose, tad buvo bandoma įteigti, kad profesionalūs futbolininkai kažkaip turėtų aikštėje į tuos faktus reaguoti. Abejoju, ar tai turėjo kokios nors įtakos pačiam žaidimui. Čia greičiau stebėtojams yra įdomu tikėti, kad šiomis rungtynėmis buvo nustatinėjama futbolo hierarchija Lietuvos sostinėje.

Didžiausią juoką iškrėtė REO treneris ir sovietinių laikų Žalgirio žaidėjas Statys Baranauskas, pasakodamas apie tai, kad „šitas naujas“ Žalgiris jam nieko nereiškia, nes su ankstesniuoju neturi nieko bendra. Panašių linksmuolių ėmė rastis ir futbolo portaluose – šie bandė pasakoti apie tai, kad kažkokie mistiniai Vilniaus futbolo veteranai jau pasirinko REO, kaip futbolo tradicijų sostinėje tesėją.

Šnekos šnekomis, tačiau Baranausko šališkumas yra apgailėtinas. Kad ir kaip besuktum, vis viena yra sunku rasti bent vieną tašką, kuriame REO turi kokį nors fundamentalų ryšį su legendiniu Žalgiriu. Nekalbant jau apie tai, kad tas ryšys gali būti kaip nors stipresnis, nei dabartinio Žalgirio. Neslepiu – man Žalgiris yra viena komanda – ir šiandieninė, ir anų laikų.

Žaidėjai, kažkada sovietiniame Žalgiryje lošę ar stadionas, kuriame viena ar kita komanda lošia šiandien šiai diskusijai neturi jokios reikšmės. Tas pats Baranauskas kaip vėjas mynė iš Žalgirio ir tapo legionieriumi, kai tik tas atsisakė lošti Sovietų čempionate. Paprastai tariant, jis Žalgirio istorijoje svarbus tiek pat, kiek ir bet kuris kitas šiame klube lošęs žaidėjas. Tai yra profesionalo ir darbovietės santykis.

Futbole taip jau yra. Ne žaidėjai, ne treneriai ir ne savininkai užtikrina komandų istorijas. Jie ateina ir išeina. Kai kurie sėda į kalėjimus. Tačiau daugumai jų komanda – tik tarpinė stotelė. Darbovietė. Verslo planas. Atėjau, padirbau ir einu toliau. Vieninteliai žmonės, kuriems klubas yra gyvenimo projektas yra gerbėjai. Kai kurie Pietų IV veikėjai su Žalgiriu yra praleidę daugiau metų nei bet koks šios komandos žaidėjas. Ir šioje srityje jokie pokyčiai nenusimato. Pietų IV ir toliau bus su Žalgiriu. Kad ir kas jame žaistų, kad ir kam ši komanda priklausytų, kad ir kokioje lygoje ji loštų. Ir patys matėme – jeigu komandai iškils grėsmė, tie patys Pietų IV vyriokai pasistengs tą grėsmę neutralizuoti.

Todėl bent jau man pasakyti, kur yra tikrasis Žalgiris nėra sunku. Žalgiris yra ta komanda, kurios rungtynėse savo giesmes gieda Pietų IV. Tai yra pats tikriausias, pats geriausias kriterijus. Šio kriterijaus nepanaikina jokie biurokratiniai niuansai, jokie teismai.

O štai REO dar teks pavargti, kol bus įrodytas šio projekto rimtumas ir ilgaamžiškumas. Matėme mes Vilniuje tų klubų. Kurie ateidavo garsiai grąsindami Čempionų lygą laimėti, o po keleto metų iškeliaudavo anapilin. Nenorėdamas sumenkinti visai smagiai šiandien lošiančios komandos žaidėjų, aš vis tik manau, kad daugiau šansų išlikti turi koks Granitas ar Polonija nei REO. Vien dėl to, kad aniedu klubai turi aiškias bendruomenes, kurių interesus futbole atstovauja. REO kol kas neatstovauja niekam.

O gal mūsų stadionas galėtų atrodyti štai taip?

Marijampolė – Suvalkijos futbolo sostinė. Ačiū dievui, mums tokios diskusijos ir tokios problemos negresia. Sūduvai nieks negrąsina atimti vardo. Ir konkurencinių komandų mieste taip pat kol kas nėra. Mes galim kalbėt apie futbolą, apie žaidėjus ir apie trenerius.

Po pralaimėjimo Kruojai ir vėl pasigirdo klasikinis choras tų, kurie norėtų „mesti lauk trenerį“. Deja, neteko matyti tokių, kurie kartu dar ir pasiūlytų kokį naują komandos vadą. Arba – bent jau šiandieninių Sūduvos problemų sprendimo būdą. O galėtų. Galėtų štai taip pasakyti: „bičiuliai, aš pažįstu tokį trenerį. Jis kaip sykis dabar treniruoja stiprią Vokietijos (ar Ispanijos, ar Anglijos, ar Prancūzijos ir t.t.) aukščiausios lygos komandą. Jis mielai mestų savo šiandieninį darbą ir persikeltų gyventi į Marijampolę“. Aišku, būtų apskritai tobula, jei tas siūlytojas dar pasisiūlytų tam garsiam treneriui ir atlyginimą sumokėti. Nes, bijau, kitaip teks išleisti visą Sūduvos biudžetą. Žodžiu, trenerio klausimą galim drąsiai palikt ramybėje. Neturi jis perspektyvos.

Pakalbėkim apie Sūduvos sezono pradžią. O tos pradžios esminė savybė ko gero ir yra ta, kad komanda lošia labai banguotai. Čia sulošia puikias rungtynes, čia atrodo kaip savo šešėlis. Kad Sūduva lošti moka ir moka žymiai geriau nei ankstesniais sezonais – akivaizdu. Visi tai matėme. Ir ne vieną kartą. Tik – va – kaip padaryti, kad puikusis žaidimas kartotųsi kiekvienose rungtynėse, o nebūtų tik Dievo įsikišimo lemtas trumpalaikis pagerėjimas?

Štai tokia yra šiandien Sūduvos trenerių ir žaidėjų misija. Sustyguoti sudėtį, suderinti žaidėjų veiksmus, atrasti daugiau lyderių, kad neturint įkvėpimo vienam, čia pat atsirastų ir kitas. Lygiai taip pat svarbu, kad komanda visada rastų savyje jėgų pakilti, jeigu rungtynių metu nutinka koks nors neplanuotas trikdis – raudona kortelė, trauma ar nelauktas įvartis.

Nors prieš šį sezoną Sūduvoje neatsirado būrio naujų žaidėjų, tačiau naujokų įtaka bendram žaidimo planui pernelyg didelė, kad būtų lengva sukurti šio sezono komandos modelį. Štai turime vartininkus, kuriems dar reikia įrodyti savo sugebėjimus lošti medalių siekiančioje komandoje. O kad vartininkas nėra šimtaprocentinis, kiečiau turi lošti gynyba. Ledesma komandoje atsirado labai vėlai ir nepakankamai sezonui pasirengęs, tačiau šis brazilas yra tokio lygio žaidėjas, kad – nori nenori – žaidimą teko perkonstruoti taip, kad jis suktųsi aplink jį.

Štai tokia padėtis mūsų komandoje. Panikuoti dar tikrai nėra reikalo, tačiau pamažu sezonas artėja link tos stadijos, kai bus vis daugiau lemiamų rungtynių. Šio trečiadienio žaidimas su Žalgiriu – pirmasis toks atvejis. Šį kartą trauktis jau nebėra kur – nesvarbu kaip, nesvarbu gražiai ar nuobodžiai žaidžiant, bet laimėti šį kartą privaloma.

Trečiadienio trileris: Misija įmanoma. Kitas pusfinalis yra aiškus. REO turi dviejų įvarčių minusą ir, turint omeny, įtemptą pastarųjų savaičių grafiką, kažin ar eikvos maksimaliai jėgas tam, kad pramuštų galva sieną. Nepaisant to, kad būtent REO yra tas vienintelis klubas, kuriam į finalą prasibrauti yra naudingiausia visom prasmėm. Tačiau turėtų įvykti stebuklas, kad Ekranas namuose sugebėtų sužaisti taip, kad praloštų naujam Vilniaus klubui 2-3 įvarčių skirtumu.

Tad visų akys kryps į Marijampolę, kurioje ir vyks ko gero įdomiausia sezono pradžios dvikova. Ir čia nebus minčių apie jėgų taupymą. Tiesiog stiprieji lygos klubai jau turi savo dvikovų istoriją, savas sąskaitas ir ambicijas. Esu tikras, kad abi komandos eis į aikštę galvodamos tik apie pergalę ir jos sieks negailėdami nei jėgų, nei priešininkų. Tai yra vienas iš tų ne tokių dažnų atvejų mūsų futbole, kai žaidėjai pamiršta esą profesionalai, dirbantys savo darbą. Dėl to tokiose rungtynėse visada būna aistrų, pasistumdymų ir tikro futbolo, kuris lošiamas ne dėl pinigų ar grožio, o dėl pergalės ir garbės.

Koks galėtų būti Sūduvos planas šioms rungtynėms? Turint omeny abiejų komandų pastarųjų savaičių bangas – gal ir nelengva būtų atsakyt. Ko gero abi komandos sprendžia daug vidinės sveikatos klausimų ir šios rungtynės taps egzaminu, kuris parodys ką gero joms pavyko nuveikt per kelias dienas. Tačiau, nepaisant dilemų, kurios Sūduvą užgriuvo po beviltiško pralaimėjimo prieš Kruoją, trečiadienio rungtynių planas, sakyčiau, yra gana aiškus.

Paklauskime. O kokį gi futbolą šiais metais lošia Žalgiris? Jų treneris prieš sezoną pasakojo apie tai (jei teisingai pamenu), kad planuoja komandai greitą, atakuojantį žaidimą. Sakyčiau – kaip tarė, taip ir padarė. Žalgiris šiemet mėgsta žaisti greitai ir labai mėgsta pulti. Kitas klausimas. O koks priešininko žaidimas patinka Žalgiriui? Šį kartą atsakymas paradoksalus, tačiau teisingas. Žalgiris labai mėgsta, kai ir priešininkas puola. Taigi, peršasi labai logiška išvada. Labiausiai šiais metais Žalgiris nemyli kietai ir gausiai besiginančių komandų.

Nieko nuostabaus. Žalgirio puolimas pagrįstas greitu ir tolimu kamuolio vaikščiojimu iš krašto į kraštą ir iš centro į puolimą. Komanda stengiasi kamuolio centre neužlaikyti, nebaksnoti, o kuo greičiau jį permesti krašte puolantiems saugams. Tie, lygiai taip pat greitai, maitina iš kraštų kamuoliais į baudos aikštelę lekiančius kolegas. Kitas dažnas Žalgirio fintas – gan erdvių sienelių sistema, kai po kelių perdavimų vienas iš žaidėjų įvedamas į baudos aikštelę ir jau tada arba muša, arba meta kamuolį link vartininko aikštelės.

Iš principo, Žalgirio puolimas nors ir galingas, tačiau paprastas, pagrįstas klasikiniais šiuolaikinio futbolo elementas. Ir esmė čia – greitis bei individualūs kai kurių personų pranašumai prieš tipiškus A lygos gynėjus (lėtokai judančius ir lėtokai galvojančius). Tačiau fundamentaliausia Žalgirio puolimo sąlyga – suveikti taip greitai, kad priešininkas nespėtų gynybon sugrįžti ir kad jo baudos aikštelėje būtų kuo daugiau erdvės.

Štai čia galim grįžti prie aukščiau minėto paradokso. Tokios sąlygos randasi tik tuomet, kai ir priešininkas bando žaist panašų futbolą – drąsiai ir gausiom pajėgom lenda į puolimą, manydamas, kad nuo Žalgirio apsigins taip, kaip ginasi nuo kitų A lygos komandų. Deja, sugaudyti Žalgirio puolėjus yra sudėtinga – juk toks Eliottas gali ir apeiti, ir aplenkti, ir pasistumdyti, mušti ir galva, ir efektyviai smūgiuoti iš toliau.

Sakyčiau, kad A lygos rungtynėse Sūduva ir pasimovė ant šio iešmo. Nieko nuostabaus – juk Sūduva iš esmės bando lošti panašų futbolą. Gal kiek labiau rafinuotą, kombinacinį, ne tokį greitą – tačiau tokį, kuriame puolimas yra „geriausia gynyba“. Atrosios rungynėse (LFF taurės) jau klostėsi pagal kitą scenarijų. Ten pirmam kėlinyje Sūduva dar leido Žalgiriui žaisti savo futbolą, o antrame kėlinyje – gerokai jį prispaudė.

Taigi, planas štai koks. Pirmiausia – gynyba, o tik tada – puolimas. Ir tuo reikia užsiimt nuo pirmų rungtynių minučių. Nes paskutinį kartą Sūduva iššvaistė pirmą kėlinį, o antrame tiesiog pritrūko laiko rezultatui pasiekti.

Gynybinio futbolo prieš Žalgirį nereikia bijoti. Nes tai yra priemonė, kuri gali išmušti tą komandą iš sau įprasto žaidimo ritmo. Kadangi jų žaidimas smarkiai priklauso nuo perdavimų iš aikštės centro – reikia maksimaliai spausti būtent čia. Neleisti centro žaidėjams kvėpuoti, laisviems priimti kamuolį ir perdavinėti jį gerai matant situaciją aikštėje. Čia netgi pateisinamos švelnios pražangos, kurios ataką stabdo, tačiau link geltonos kortelės netraukia (juk aikštės vidurys, galų gale). Tos kelios sekundės leidžia visiems parbėgti į gynybą. Tuo pačiu gynėjai privalo žaisti protingai ir daugiau stebėti, nei lakstyti. Mat kamuoliai priekin dažnai metama ne į kojas, o „į plotą“ – tad jei teisingai puolėjo judėjimą nuspėsi, kamuolį perimsi lengvai ir nepervargdamas. Tuo tarpu savo baudos aikštelėje, ypač po kampinių ir baudos smūgių, būtina lošti agresyviai ir energingai – tam, kad galva gerai lošiantys Žalgirio žaidėjai arba galimybės smūgiui negautų ar muštų iš nepatogių padėčių (kas yra praktiškai tas pats). Iš esmės Sūduva visa tai darė per pirmųjų taurės rungtynių antrą kėlinį ir Žalgiris buvo užrakintas savo aikštės pusėje.

Jiems sunkiai sekėsi tvarkytis aikštės centre, o savo baudos aikštelėje Sūduvos žaidėjų visada buvo daugiau ir jie buvo greitesni. Štai tuomet Žalgiris ima nervintis ir klysti. Jam nelabai sekasi „deginti“ laiką spardant kamuolį savo aikštės pusėje, o ir gynyboje ši komanda taip pat lošia toli gražu ne taip efektyviai kaip puolime. Užtenka pažiūrėt paskutinių Žalgirio rungtynių su REO santrauką, kad pamatytum, kiek Žalgirio gynėjai klydo ir nespėjo paskui lygos debiutantų puolimą. Aš nebijočiau net jei Žalgiris šiam trečiadieniui pats paruoštų gynybinio stiliaus futbolą ir bandytų saugoti turimą persvarą, o ne dar labiau ją padidinti. Toks žaidimas tiesiog prieštarauja šių metų Žalgirio įpročiams, todėl būtų sunku tikėtis, kad racionalų gynybinį futbolą jie turėtų kantrybės atlikti taip, kaip tai daro kad ir ta pati Kruoja.

Taip jis tikrai atrodys - rungtynės baigsis visiškoje tamsoje.

Gyvenimas kviečia teoriją į dvikovą ir ją laimi. Visa tai yra šnekos. Tokie teoriniai pasvarstymai, kurie dėstomi lyg kokiame astrologijos seanse. Įdomu būtų užsukti į kiekvienos komandos susibūrimus ir bent puse ausies paklausyti, ką žaidėjams porina treneriai. Tačiau mes tokios privilegijos neturime. O visi teoriniai pasvarstymai tokie ir yra – jie numato tam tikras galimybes, tačiau negarantuoja, kad realus gyvenimas būtent taip ir klostysis. Ir gerai. Jei būtų kitaip – būtų neįdomu eiti į stadionus.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

281

280

279

278

277

Daugiau nuotraukų

Statistika

  • 1,182,577 hits