2008 – 2014 blogo istorija
Kadangi pats į rungtynes nepatekau, palieku galimybę tiems, kas buvo pareikšti savo nuomonę.
Beje, gal yra kokių nors žinių apie čempionatą? Suprantu, kad oficialiai dar niekas nepaskelbta, tačiau visuomet būna ir neoficialių informacijų. Kada prasidės? Kiek komandų bus? Kada bus galima pamatyt tvarkaraštį?
Marijampolėje, prie Degučių turgaus yra toks mažas kioskelis, kur bobutė bobulytė marijampoliečiams nereikalingas knygas už pora litų parduoda. Dažnokai į tą kioską užsuku. Ir štai prieš pora savaičių jame užmačiau „Marijampolės futbolo istoriją“. Nors vieną egzempliorių jau turiu, tačiau nė nesudvejojau ir už kokius tris litus įsigijau antrą. Ir tik prieš pora dienų atsiverčiau. O atsivertęs pamačiau, kad tai ne šiaip sau egzempliorius. Tai yra egzempliorius su paties autoriaus dedikacija.
Palikime ramybėje tuos, kuriems ta knyga buvo Jono Rudžiansko dedikuota. Ir pasilikime palinkėjimą. Jis šiemet, manau, mums visiems pravers. Taigi, mylėkit ir gerbkit futbolo sportą. Štai toks netikėtas knygos autoriaus atsakymas buvo į mano visai neseniai suraitytą jo knygos kritiką. Keistas gyvenimas, vienžo. Keistas ir mistiškas.
<<<
O mūsų reikaliukai vyniojasi toliau. Sūduva pagaliau pasirašė sutartis su dviem naujais žaidėjais – Giedriumi Klevinsku ir Eivinu Zagursku. Smagu tokias žinias girdėt, ypač, kaip galima suprast, dėl ponulio Eivino. Belieka laukti panašių žinių ir apie broliukus Biskius. Ale man vis tiek neduoda ramybės vienas klausimas. Kas geriau – ilgesnis atsarginių suolas ar tie patys pernykščiai Sūduvos dubleriai plius, pavyzdžiui, Macola? Juk vis viena naujos sutartys pasirašinėjamos ir vis tiek šiokie tokie pinigai žmonėms mokami. O gal tuos pinigus prasmingiau būtų sumesti į vieną krūvą ir kokį Macolą pamėgint susigrąžint? Tuo aš nė kiek neabejoju naujųjų Sūduvos žmonių sugebėjimais ar verte būti komandoje. Tiesiog teoriškai svarstau. Ir galvoju, kad vienas patyręs žaidėjas su gerom smegenim ir įgimtu talentu gali aikštėje naudos daugiau atnešt nei krūva pusėtinų žmonių be aiškaus vado.
Galų gale, Macola, jei teisingai pamenu ir kokius tai trenerių kursus žiemą lankė – gal ir tai gali padėt kokių nors įdomių formatų sugalvot? Pvz., papildomai jam kokius vaikus duot treniruot, ar tuos pačius Sūduvos dublerius ar žaidžiančiu treneriu padaryt…. Ech… Ir vėl aš čia visokias erezijas pradedu skleist. Reikia spaust stabdžius.
<<<
Rytoj Sūduvos laukia antras kartas su trečios lenkų lygos Stomil iš Olštyno. Ten dabar pertraukia, sekančias oficialias rungtynes Stomil loš berods kovo viduryje. Šiuo metu Stomil užima dešimtą vietą tarp 18 komandų – viena vieta žemiau, nei kitas dažnas Marijampolės svečias iš Lenkijos – Suvalkų Wigry.
Štai keletas vaizdelių iš tos komandos namų rungtynių. Kadangi nuotraukos pasiskolintos iš jų suporterių tinklapio, tai ir jų tematika atitinkama. Jei yra noro – šimtus jų galima rasti štai čia. Ir dar keletas nuorodų – oficialus komandos tinklapis (atrodo, nykokas) ir trumpos žinios Wikipedijoje.
Rytojaus Sūduvos varžovų komanda įkurta 1945 metais ir praktiškai visą laiką balansavo tarp 2-4 Lenkijos futbolo lygų. O geriausi laikai jai buvo 1994-2002, kai Stomil lošė pirmoje lygoje. Toliau iš pirmos lygos krito iki ketvirtos, o pernai, kaip suprantu, vėl grįžo į trečią. Didžiausia pasiekimai – šešta vieta 1995-96 metų sezone ir du kartai Lenkijos taurės ketvirtfinaliuose.
Trumpai tariant, kai išgirsti „trečia lyga“, galvoji, „et, su mėgėjais lošia“. O kai pažvelgi iš arčiau – supranti, kad ne toks jau prastas tas varžovas. Nepaisant to, kad pernykštė Sūduva, kiek pamenu, Suvalkų Wigrus tvarkė kaip turi būti, tačiau situacija akivaizdžiai pasikeitusi.
Štai taip, mieli broliai ir sesės – praeitą savaitę turėjau progą pamatyti gyvai futbolą Londone. Kaip tyčia to futbolo šeštadienį Londone nebuvo taip jau daug – po vienas rungtynes iš trijų Anglijos lygų. Arsenalas lošė su Sunderlandu, Limonado čempionate lošė QPR su Ipswich Townu, na ir trečiąją lygą, berods Limonado pirma lyga vadinamą, atstovavo mano grafike Millwall su Brighton bla bla bla (tikrasis pavadinimas yra Brighton & Hove Albion).
Arsenalą išbraukiau iš karto. Koks įdomumas į tokio klubo varžybas eit? Kaip ir į ekskursiją po Čelsio stadioną (nors, ši „pramoga“ gali ir vertesnė dėmesio). Limonado čempionatas jau yra geriau, ir jų stadionas buvo arčiau viešbučio, bet kad QPR klubas, žmogui į britų futbolą pernelyg neįsigilinusiam, yra tokia balta dėmė, kad ir į tą stadioną nelabai traukė. Kas belieka? Trečia lyga ir Millwall.
Apsimetinėju aš čia. Kai pamačiau, kad tą dieną Londone vyksta tik tos trys rungtynės, sprendimui priimt pakako penkių sekundžių. Kas nenorės patekti į Millwall stadioną?
Kaip vienas internetinis rašytojas labai tiksliai stuktelėjo – Millwall yra garsiausias pasaulyje žemųjų lygų klubas. Ir tai yra tiesa. Aišku, visokeriopi šio klubo pasiekimai jau praeityje – iš esmės jis skaisčiausiai žydėjo dar prieš Antrą pasaulinį karą, o po jo labiau garsėjo ne žaidimu, o savo gerbėjų (čia taip švelniai tariant) žygiais. Šio klubo ateitis greičiausiai bus standartinė. Kiek supratau (žinios padrikos, bet rimtai gilintis tingėjau – galų gale ir prasmės nėra) pastaraisiais metais čia reikalus tvarko akcininkas amerikietis, kuris neišvengiamai klubą mato aukščiausioje britų lygoje žibantį ne prasčiau nei West Hamai ir Fulhemai (pataisykit jei žinot kitaip). Ir šiemet Millwall yra savo tos trečiosios lygos viršuje – bent jau iki šių rungtynių jų šansai lipti aukštyn buvo realūs. Tuo tarpu šeštadienio priešininkas – kandidatas kristi žemyn. Rungtynių dieną buvo paskelbta, kad Brightono treneris jau yra bedarbis. Žodžiu, buvo galima tikėtis linksmos popietės nuošaliame Londono kampelyje.
Liūtas - Millwall simbolis. 1885 metais klubą įkūrė uogienės fabriko rytiniame Londone darbininkai, kurių dauguma buvo atvykusių iš Škotijos. Kaip suprantu, liūtas yra ir vienas iš tos šalies simbolių. Vienžo, klubas darbininkų tėvynę turėjo simbolizuot. Be abejo, šiandien to nelabai kas ir beprisimena.
Galų gale, argi neįdomu savo akimis pamatyti žemesniąsias britų lygas? Juk tas dvi viršutines ir per teliką pažiūrėt gali. O apačia – žymiai paslaptingesnė. Suprantu, kad rimtesnės egzotikos galėtum rasti leisdamasis dar žemiau, gal net iki mėgėjų lygų, tačiau pirmai pažinčiai ir trečios lygos, maniau, bus per akis.
>>>
Deja, žiūrėti futbolą užsienyje man nelabai sekasi. Pirmiausia, kažkodėl namų rungtynes žaidžianti komanda gauna nuo akivaizdžiai silpnesnio varžovo. Pamenu, buvau kartą Lisabonoje Benfikos pažiūrėt. Žaidė su kone paskutinėje vietoje tuomet buvusia komanda ir gavo – visiškai neplanuotai – 0:3. Tokia rungtynių eiga neišvengiamai atsiliepia atmosferai stadione. Sušikta ta atmosfera tampa. Visi tokiose rungtynėse esame buvę ir žinome, kaip jose jaučiasi pralaiminčios pusės gerbėjai.
Šį kartą buvo tas pats. Gavo Millwallas. Gavo visai neplanuotai. Tikėjausi geros nuotaikos ir daugybės įvarčių. Gavau visai priešingą rezultatą. Atmosferą, neišvengiamai primenančią praeito sezono jausmus Sūduvos stadione. Tai viena.
Antra, aš vis per mažai laiko pasilieku kelionei iki stadiono. Vis neįvertinu to, kad stadionai dideliuose miestuose statomi nuošalesnėse ir nelabai aiškiose vietose, kurias ne tik pasiekti nėra paprasta, bet ir nuo jų iki bilietų kasos kokį kilometrą pėdint reikia. Žodžiu, vėluoju aš. Taip buvo ir šį kartą. Nepamačiau minios prie vartų, nepamačiau besipildančio stadiono ir neišgirdau įžanginio švilpuko.
>>>
Pats kaltas. Pasirinkau ko gero patį sudėtingiausią kelią link Millwall stadiono. Važiavau kone valandą autobusu, paskui – dar truputį traukiniu. Na bet apylinkes apžiūrėjau – o jos tokios, kad labai lengvai patenki į „brrr…. važiuoju į Millwallo stadioną“ būseną, kurią visi mini, tokias keliones aprašinėję (žr. nuorodas straipsnio gale). Tas „brrr“ be abejo pareina iš reputacijos, kurią turėjo senosios Millwall chuliganų firmos. Vienžo, legenda sukurta kaip reikiant ir ji vis dar veikia pašalinių galvose, nors tikrovė jau seniai pasikeitusi.
Iš tikro nėra ten jokio „brrr“. Taip, rajoniukas ne pats geriausias, bet prie stadiono visi nemalonūs jausmai kyla tik iš tų architektūrinių priemonių, kurios kadaise buvo sukurtos minioms valdyti. Aukštos metalinės tvoros ir siauri praėjimai. Daug betono ir tamsių kampų. Ant šio torto dar užmeti minėtą legendą ir gaunasi pakankamai aštrus patiekalas. Tiesa, stadionas nėra senas. Statytas 1993 m. Stadionas iš esmės geras. Bent jau tuomet, kai patenki į tribūną, jausmas tikrai puikus. Tik tais laikais, kai stadionas buvo statomas, britų chuliganai dar visai neblogai laikėsi, todėl ir likę jame architektūrinių elementų, kurių šiandien ko gero nelabai ir bereikia.
Nors… Ką gali žinoti. Štai beieškodamas info apie Millwall internete, aptikau incidentą, šių metų pradžioje nutikusių Hull City stadione, kuriame komandos lošė FA taurės rungtynes. Buvo ten ir pasistumdymų, ir nurautų kėdžių, ir areštuotų žmonių. Tik, atrodo, reikaliukas buvo labiau žiniasklaidos išpūstas, nei realus. Tiesiog kiekvienas nutikimas žaidžiant Millwall dėl tos pačios legendos tampa penkis kart baisesnis, nei yra iš tikro.
Vaizdas į stadioną nuo perono. Kaip ir viską Londone, mus stebi budri kameros akis.
Taigi, pagaliau atvažiavau, išlipau iš traukinio su keliais vėluojančiais ir visais kitais šiaip piliečiais grįžusiais namo. Traukinyje, beje, taip pat nesijautė, kad važiuoji į futbolą – vis tik trečia lyga (aišku, dabar jau nieks nesužinos, kaip viskas būtų atrodę, jei būčiau važiavęs bent pusvalandžiu anksčiau). Stadionas jau matyt nuo bėgių. Dar geriau jis buvo matyt iš traukinio, tik fotoaparato nespėjau išsitraukt.
Nusileidžiu iš mažyčio perono. Ir iškart patenku į poros šimtų metrų ilgio ir kokių trijų metrų pločio kiek vingiuojančią plieninę juostą. Tvora – virš dviejų metrų, metalinė ir aštriom viršūnėlėm. Žodžiu – arba į priekį, arba atgal. Kito kelio nėra. Vingiuojanti dešra kas kokį šimtą metrų suskaidyta metalinėmis pertvaromis – tokiais vamzdiniais labirintais, skirtais minios greičiui numažinti.
Plieninė rankovė. Tolimajame plane - traukinių viaduko fragmentas, kiek arčiau - posūkis link stadiono atvykėlių gerbėjams. Ir vėl mus stebi budri kameros akis.
Pagaliau – džiaugsmas. Visai čia pat – iš dešros veda papildoma rankovė, prie kurios pradžios būriuojasi kokie penki policininkai. Akivaizdu, kad rankovė veda link stadiono ir kad tai yra pats artimiausias kelias. Tačiau prie rankovės policininkai mane sustabdo ir klausia: „home or visiting?“ Biš pasimetu ir sakau, kad esu nei toks, nei kitoks. Šalia stovintis britas kalba lygiai tą patį. Tuomet mums paaiškinama, kad ši rankovė skirta tik „visiting“ suporteriams ir jeigu ja eisiu, pateksiu tik į jiems skirta stadiono dalį.
Ir aš, ir tas britas kažkaip vieningai nusprendžiame šį kartą pabūti „home“ pusėje. Britas nukuria, o aš dar stabteliu kelioms foto. Pagaliau baigiu tą plieninę dešrą. Deja, dešra baigiasi gyvatės liežuviu – išsišakoja į dvi dalis. Einu ta, kurios link lyg ir rodo rodyklė „Millwall FC“.
Deja, arba rodyklė prastai rodė, arba aš blogai nužiūrėjau. Po kokių 10 minučių ėjimo palei aukštą murinę ir belangę sieną, nusprendžiu, kad nuėjau ne ton pusėn. Pro šalį einantis vietinis tamsiaodis labai draugiškai ir su didžiausiu apgailestavimu patvirtina, kad man teks grįžti atgal prie dešros dvišakės pabaigos.
Štai čia aš pasiklydau.
Grįžtu. Praeinu pro greitąją su įjungtai švyturėliais. Apsidairau – visi lyg ir sveiki. Tiksliau, aplink – nė gyvos dvasios. Kas iš esmės lyg ir reiškia tą patį. Pasiekiu dvišakį liežuvį ir suku kita kryptimi. Tuoj pat pamatau, kad kryptis gal ir teisinga, tačiau eiti teks ne taip jau ir mažai. Šalia prie kaboko su alumi stovintys britai kažką juokauja apie lenkus.
Dabar jau tenka eiti ne pagal plytinę sieną, o palei tvorą, už kurios – lyg ir kažkokie garažai, lyg ir kažkokie šiukšlynai. Ir kai jau imu galvoti, kad vėl pasiklydau, priekyje pasirodo policijos uniformos. Jų nėra daug, tačiau jie tame kontekste aiškiai rodo, kad kažkur netoliese vyksta futbolo varžybos, o čia kaip sykis yra praėjimas link stadiono. Taip ir yra. Pasuku į kairę ir prieš mane atsiveria gal ir didinga, bet nelabai jauki stadiono panorama.
Paskutinis kelias link stadiono.
Paskui prasideda paieškos. Visi jau suėję vidun, aplink blaškosi tik pavieniai pavėlavėliai ir labai jau garbaus amžiaus stiuartai, o stadiono siena atrodo, kaip vienodas betoninis blokas su nedideliais ir mėlynai nudažytais plieno intarpais. Surandu kasas ir palieku jose 25 svarus (primenu, kalba eina apie trečią lygą). Paskui – desperatiškai ieškau įėjimo į ant bilieto nurodytą sektorių. Pasirodo… ir vėl ieškau ne toje pusėje!
Paaiškėja, kad įėjimas į patį stadioną – tai serija velniškai siaurų, tik vienam žmogui skirtų ertmių betoninėje stadiono sienoje su dar vienu papildomu tavo judėjimo lėtintoju. Durelės panašios į tas, pro kurias per lenktynes iš gardų išleidžia žirgus. Viduje patikrina mano kuprinę – tačiau nepersistengia. Iš esmės tai dar kartą rodo, kad situacija šiais laikais šiame stadione yra visiškai kontroliuojama.
Prie pat stadiono. Jei eisi kairėn - pateksi į svečių gerbėjų sektorių. Jei suksi dešinėn - prie bilietų kasų ir įėjimų į visus kitus stadiono sektorius. Vidun patenkama pro siauras dureles, kurios mėlynuoja dešiniau nuo "The Club Shop". Iš esmės tau skirta tik viena tų durelių pusė. Iškart už jų patikrinamas bilietas, o dar už poros žingsnių - ir tu pats.
Pagaliau, įpusėjus pirmam kėliniui, aš patenku į tribūną. Sėdu ten, kur tuščia vieta – tribūna iš esmės pilnutėlė. Pradedu dairytis ir mėginu susigaudyti, kur esu ir ką matau.
Pirmiausia tenka konstatuoti faktą, kad futbolas matosi žiauriai gerai. Nuotraukose to nejusti, tačiau gyvai – puikus vaizdelis. Sėdžiu maždaug per Vakarų tribūnos vidurį, aukštesniame sektoriuje. Aplink mane – padorūs ir padoraus amžiaus veidai. Aišku, Stone Island ir koks nors Lacoste logotipas vis viena šmėkšteli, bet iš esmės aplinka – smagi ir draugiška. Niekas į mane jokio dėmesio nekreipia.
Kairėje - Šiaurinė, griežtai svečių tribūna. Jų tą dieną atvyko daugiau nei 1000.
Kairėj pusėj, tai yra Šiaurinėj tribūnoj, surinkti visi Brightono bla bla bla gerbėjai. O jų, kaip skelbia statistika, buvo šiek tiek virš tūkstančio. Bendras žmonių skaičius stadione viršija 10 000. Rezultatas, sakyčiau, taip pat neblogas. Vis tik – trečia lyga. Nors ir tie tūkstančiai trečiai lygai ne riba. Lošiant su Leedsu, žiūrovų buvo apie 14 000 (namuose) ir apie 19 500 (Leedse). Priešingoje tribūnoje lyg ir turėtų stovėti Millwollo linksmuoliai (nes Brightono bla bla bla pusėje beveik visi stovi), tačiau jų ne tik kad nematyt (tai reiškia, visi sėdi), bet ir nelabai girdėt. Kaip nebūtų keista, kad rungtynių metu atmosferą kūrė būtent atvykėlių tribūna. Visos kitos triūbos ūžtelėdavo tik retkarčiais. Beje, Millwall lankomumo rekordas buvo pasiektas 1937 (!!!) metais, kuomet stadione rungtynes su Derby County stebėjo daugiau nei 48 000 žmonių.
Rytinė tribūna. VIPai ir šeimyniniai sektoriai.
Šiaip jau bendra atmosfera buvo puiki – net jeigu labiausiai ją kūrė atvykėlių gerbėjai. Vis tik daugiau mažiau uždaroje erdvėje 10 000 žmonių net ir tylėdami triukšmą kelia. Nuotraukose žmonių kiekis gal ir nelabai matosi – supratau, kad nusipirkau bilietą į tą tribūną, kurioje daugiausiai žmonių ir susirenka. Nors, kaip matyti, pietinė užvartinė tribūna, lyg ir skirta aktyvesniems Millwall gerbėjams yra beveik pilna. Priešais mane, kaip supratau, yra ne tik VIPams skirtos ložės, bet ir sektoriai, specialiai paskirti „šeimoms“.
Pietinė arba Cold Blow Lane tribūna. Jeigu išimtume žmones, per visą ją matytume geltoną užrašą The Den. Įsižiūrėję, kiek kairiau matytumėte pakabintą vienintelę vėliavą su užrašu Millwall.
O aplink mane sėdi iš esmės visokiausio amžiaus diedai. Viena kita moteris, vienas kitas vaikas, vienas kitas paauglys. Akivaizdžiai kitoks vaizdas, nei mačiau aną kartą Lisabonoje, kur žmonės didelėmis šeimomis į futbolą buvo susirinkę – anūkai, vaikai, tėvai ir dar seneliai.
Apie žmonių jausmus jau buvau užsiminęs. Kadangi žaidimas Millwallui nelabai ėjo, tai praktiškai girdėjos vien tik keiksmai. Rafinuotos, daugiaaukštės, kelių sakinių tirados. Ir žodeliai gerokai stipresni, nei mūsuose girdime. Ir šaukė tuos žodelius dažniausiai garbaus amžiaus ponai – solidžiai apsivilkę, ūsuoti ir šerioko holmso kepurėmis pasipuošę. Jaunesni žiūrovai akivaizdžiai vaizdą aikštėje stebėjo ramiau.
Maždaug pusė žurnalistų ir komentatorių sudėties. Fotografavau per pertrauką, tai likusieji, matyt, nulėkė į tuliką arba alaus. Nors rungtynės trečios lygos, tačiau per teliką buvo transliuojamos. O intensyviai į mikrofonus komentuojančių šiame sektoriuke buvo kokie šeši žmonės.
Gal jūs iš manęs ir juoksitės, tačiau pats žaidimas man pasirodė gerokai artimesnis lietuviškai A lygai, nei galėjau tikėtis. Be abejo, didingas ir kokybiškas stadiono vaizdas daro savo – tokioje aplinkoje ir prastas žaidimas atrodo geriau. Be abejo, rungtynės vyksta geroka intensyviau, tačiau pati žaidimo kokybė yra tokia, kad, mano manymu, stipriausios praeitų sezono Lietuvos komandos toje lygoje galėtų laisvai užimti kokią dešimtą ar dvyliktą vietą. Nebuvo tose rungtynėse nei ypatingai aukštos technikos, nei ypatingai gudrios taktikos. Buvo daug kovos, buvo netikslių perdavimų, netgi buvo kamuolių, atšokstančių nuo žemės visai ne ten, kur jie turėtų atšokti (kas byloja apie aikštės kokybę). Žodžiu, žiūrėjau padorų, bazinį futbolą ir tas man visai patiko.
Įdomu, kodėl lietuvių futbolistų agentai nesidairo po Anglijos trečią lygą? Lietuviai jai turėtų visai neblogai tikti, o karjeros perspektyvos čia, be abejo, yra šimtą kartų geresnės, nei Rusijoje ar Ukrainoje. Aišku, čia yra klausimas be atsakymo.
Šiame ekrane visų rungtynių metu eina tiesioginė tų pačių rungtynių TV transliacija. O kai žaidime nutinka pertraukėlė, tame ekrane siunčiame linkėjimai visokiems gimtadienius švenčiantiems žiūrovams. Puiki proga komandai dar šiek tiek užsidirbt. Iš šio žanro paslaugų man dar patiko bilietų loterija. Kiekvienas bilietas dalyvauja loterijoje, kurioje galima laimėti pinigų, bilietų arba savo nuotrauką aikštėje kartu su pasirinktu žaidėju. Paskutinis prizas, skaitau, superinis - klubui iš esmės nieko nekainuojantis, o gerbėjams daug reiškiantis. Gal ir mūsiškiai galėtų pamėgint?
Per pertrauką mėginau išsmukti iš sektoriaus ir patekti į kurį nors kitą. Kad įdomesnių vaizdelių galėčiau nufotografuoti. Deja. Nepavyko. Man buvo aiškiai ir griežtai pasakyta, kad išeiti iš sektoriaus aš negaliu. Galiu judėti tik teritorijoje, kuri skirta patekti į maždaug pusę viršutinės tribūnos dalies. O ten yra visko, ko labiausiai per tą pusantros valandos gali prireikti – yra kavinės, yra tulikai, yra netgi telikai, kurie rodo tuo pat metu vykstančių visų lygų rungtynių rezultatus. Taip kad likau nieko nepešęs.
Išėjau likus kelioms minutėms iki rungtynių pabaigos. Kažkaip nesinorėjo grūstis traukinyje su keliais tūkstančiais britų. Rungtynių pabaigos nelaukė ir nemažai vietinių. Į stotį atėjau kaip sykis likus porai minučių iki traukinio ir dar po kokių penkių minučių jau buvau Londono centre.
Beje, juokingiausią statistinį faktą radau internete jau gerokai po rungtynių. Kaip jau rašiau, į šį stadioną, The New Den, Millwallas persikėlė 1993 m. O nuo 1910 metų lošė netoliese buvusiame senajame, vadintame tiesiog The Den. Ir įžangines to stadiono rungtynes tais senais laikais Millwall taip pat žaidė su Brighton & Hove Albion. Ir taip pat pralošė 0:1.
>>>
Pabaigai – šiek tiek info internete. Kam įdomu – pasiskaitysit. Nelabai mačiau prasmės giliau aprašinėt šio klubo istorijos ir dabartinio gyvenimo.
Millwall stadionas iš viršaus.
Stadiono aprašymas (su visokiom detalėm) mėgėjiškame gide po stadionus.
Ta pati tema, tik kita svetainė. Juokinga tai, kad žiūrėdamas į šio žmogaus nuotraukas esu apimtas nuojautos, kad jis sėdėjo praktiškai toje pat vietoje, kaip ir aš.
Ir dar vienas panašus projektas – A Guide To Football In London. Ko gero geriausios stadiono nuotraukos. Bent jau gerokai geresnės, nei tos, kurias man pavyko pagamint. Šitą tikrai verta pažiūrėt.
Senasis, legendinis Millwall stadionas, The Den.
Klubo istorija iš Wikipedijos.
Nors ir abejoju, ar kam bus įdomu, bet dėl viso pikto įmetu keletą rungtynių aprašymų – oficialiame tinklapyje ir mėgėjo mėgėjiškoje svetainėje. Antras bet kokiu atveju geresnis, o oficialioji klubo svetainė velniškai paini ir perkrauta reklamos. Galima pažiūrėt kaip ne tik Lietuvoje futbolo klubai pasigamina beviltiškas svetaines.
O gal dar norėtumėte pažiūrėti kaip keitėsi šio klubo apranga nuo 1885 (!) metų iki pat mūsų dienų? Tas taip pat įmanoma. Čia taip pat rasite trumpą klubo istoriją.
Na ir apie senuosius Millwall chuliganus. Labai trumpai. Real Football Factories filmas apie Londoną. Nuo ko tas filmas pradedamas? Be abejo, nuo Millwall.
Štai taip. Jau kelios dienos sėdžiu ant Lietuvos, tačiau galva namo sugrįžta ne taip jau ir lengvai. Man pačiam atrodo, kad praėjo velniškai daug laiko, tačiau kai pašmirinėjau po internetą, supratau, kad nieko didžiai naujo Marijos Žemėje nenutiko. Štai kaip apibendrinčiau praeitos savaitės situaciją ir reikalus.
Pirma. Sūduva nesugebėjo laimėti prieš trečios Lenkijos lygos klubą. Lygiosios su Olštyno Stomil 2:2. Lyg ir nieko baisaus – kaip visada galim sakyt, kad tai tik pasirengimas sezonui. Tačiau, kaip supratau iš komentarų, komanda vis dar neblizga, o treneris vis dar atlieka keistus žaidėjų perstumdymo eksperimentus. Gal komanda vis dar be kamuolio treniruojasi??? Aišku, galim tik pasidžiaugt, kad Sūduva lošia ne tik su artėjančio sezono partneriais, bet ir su komandomis iš kitos sienos pusės.
Antra. Mūsų treneris ir toliau džiugina įdomiais pareiškimais. Kiekvieną kartą atrodo, kad jau pasiekta viršūnė, bet… praeina savaitė – ir dar vienas perliukas mums padovanojamas. Tuoj jau bus galima jo posakius į žurnalą „Įvartis“ dėti, šalia Sport 1 komentatorių patarlių. Nors sunku įsivaizduoti, ką dar geresnio treneris gali pasakyti po to, kai pareiškė, jog nežino, kodėl į komandą nepaėmė lyg ir neblogai žaidusio žaidėjo…
Trečia. Taigi, Černiausko ir Naviko komandoje nebus, o Zagurskas, atrodo, lošia visai neblogai. Broliukai Biškiai taip pat kol kas žaidžia, nors visokių kalbų apie juos buvo. Įtraukiant į tą sąrašą ir Breikšto pareiškimus. Giedrius Klevinskas, kaip galima suprast, taip pat liks. Tuo tarpu kažkuris iš pernykščių gali būti išvykęs į peržiūras, o apie kažkada minėtą kažkokio tai Lietuvos trenerio apsilankymą Marijampolėje taip pat kol kas daugiau žinių nepasirodė.
Ketvirta. Radzinevičius vėl tęsia čempionatą Čekijoje, o Mikuckio sutartis su Nalčiko Spartaku, atrodo, kol kas dar kybo ant plauko. Apie Macolą ir Koziuberdą, kuriems kažkas buvo davęs mažą šansą sugrįžti į Sūduvą, kol kas jokių žinių nėra. Jasaitis pasivažinėjo į Kazachstaną ir grįžo į Taurą. Be reikalo čia jį ūdijate. Bent jau aš esu įsitikinęs, kad Jasaičio sudėties žaidėjui tiesiog buvo ne vieta judrioje ir techniškoje ligšiolinėje Sūduvoje. Klausimas yr didelis apie tai, kaip jis būtų atrodę šiemetinėje komandoje, kuri kol kas apskritai jokio žaidimo stiliaus užuomazgų nedemonstruoja. O Taurui Jasaitis bus naudingas, kaip ir buvo pernai naudingi broliukai Čikladzės. O mums belieka pasimelsti, kad tie jo keli įvarčiai per sezoną nekristų į Sūduvos vartus.
Penkta. Pradžiugino keletas tekstų lietuviškame futbolo internete. Pradžiugino dėl to, kad visuose juose yra plečiama futbolo savimonė (tai yra futbolo, kaip reiškinio apmąstymai), o ne tik konstatuojami statistiniai faktai.
Pirmiausia užkliuvau už futbolas.lt redaktoriaus teksto apie tai, kaip lietuviška žiniasklaida Lietuvos ir Andoros rungtynes nušvietė. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir įdomi analizė to, kaip futbolas Lietuvoje suvokiamas, tik pabaigoj balti siūlai lįst pradeda. Kas gi kitas geriau nušviest tas rungtynes galėjo, jei ne autoriaus atstovaujamas portalas? Ir kažin ar kuris nors iš mūsų, būdamas dienraščio redaktoriumi, kreiptų daug dėmesio į draugiškas rungtynes su trečiaeile Europos komanda, jei net patys rinktinės žaidėjai ir treneriai tas rungtynes nesusipratimu vadino? Nors net ir tokiam reikalui sprendimas yra. To paties redaktoriaus bloge buvo du skelbimai su nuotraukomis iš rinktinės stovyklos Portugalijoje. Ir tuose skelbimuose buvo toks keistas nutikimas. Pirmoje nuotraukų porcijoje buvo toks vaizdelis, kuriame buvo nupaveiksluoti šalia stadiono poilsiaujantys federacijos ir rinktinės funkcionieriai. Kitą dieną to vaizdelio bloge jau nebebuvo – kažkas, matyt, mąstė plačiau, nei ponas redaktorius. O sprendimas labai paprastas ir, manau, daugelyje pasaulio šalių taikomas. Vietoje tų funkcionierių į lėktuvą buvo galima pakviesti, pavyzdžiui, po Lietuvos ryto ir delfi.lt žurnalistą. Ir išsamūs reportažai būtų garantuoti.
Tuomet užkliuvo akis už nedidelio teksto apie godotino Romanovo pareiškimus. Mintis paprasta ir elementari – nejaugi apie Lietuvos futbolą galima nebaudžiamam kalbėti bet ką, kas tik ant liežuvio užplaukia? Ir vėl akmuo į federacijos daržą. O aš tik galvoju, kad jei mūsų teisėsauga sugeba internetinius komentatorius nubausti už rasistinius pareiškimus, tai nejaugi lietuviško futbolo šmeižimas dėmesio gali susilaukti tik tuomet, kai šmeižikas yra sistemos dalimi?
Po to man pasirodė įdomus UCCM’o pamąstymas apie du nykstančius lietuviškus klubus ir jų gerbėjų veiksmus. Ko tai jaučiu, kad UCCM’o tekstą išprovokavo keista vieta žurnalo „Įvartis“ straipsnyje apie klubų organizuotus gerbėjus, kur FCV veikėjai buvo gan netikėtai įvardinti kaip visokių naujienų nešėjai lietuviškoje scenoje. Pritariu UCCM’o mintims, nors jis iš esmės ir daro tą pačią klaidą, kurią ir aš mėgstu, pavyzdžiui, lygindamas Sūduvą su kokiu nors Liverpuliu. Tai yra, lygindamas nesulyginamus dalykus. Deja, visa bėda tame, kad istorija paprastai remiasi tuo, kas parašyta. Todėl, tikiuosi, kad UCCM’o trumpas etiudas prisidės prie teisingesnio šiandieninės situacijos suvokimo po kokių dešimt ar dvidešimt metų.
Ir pagaliau užkibau ant futbolas.lt tekstų serijos apie Lietuvos futbolo čempionatus. Kažkaip buvau praleidęs pirmąją dalį, kuri buvo dar gruodį paskelbta. O dabar jau ir antroji serija pasirodė. Ir nors pats tų tekstų dar nespėjau perskaityt, tačiau net ir neskaitęs mielai jums rekomenduoju ne tik paskaityti, bet ir atlikti operacija „save as“ bei pasilikti juos savo asmeniniuose kompiuteriuose ateičiai.
Na štai. Tik dabar supratau, kad gavosi totali futbolas.lt turinio propaganda. Ir gerai, nes turinio (ne informacijos, o būtent turinio) lietuviško futbolo raštams vis dar labai smarkiai trūksta.
Štai ir dar viena pertrauka atėjo. Manęs ir vėl laukia savaitė be Lietuvos, be lietuviško futbolo ir be interneto. Vienžo, čia pasirodysiu tik kitą sekmadienį (geriausiu atveju). Todėl palieku jums savo tradicinį trečiadienio tekstą ir linkiu gyventi taikoje bei ramybėje.
SDV Archyvas 
