Archive for the 'A Lyga 08' Category

Istorija kartojasi: Žalgiris – Sūduva

2005 m. Dariaus Maciulevičiaus įvartis Žalgiriui. Žiūrėti geriau be garso. 

Kažkada visa tai jau buvo, ar ne? Laikas bėga, atmintis dyla, tačiau toks jausmas, kad visa tai kai kurie iš mūsų jau esame matę.

Gerai, priminsiu detaliau. 2005 metai, lapkričio 9 diena, paskutinis A lygos turas. Sūduva Vilniuje lošia su Žalgiriu. Žalgiris tais metais jau nieko doro laimėti šansų neturėjo, o va Sūduvai reikėjo sužaisti bent lygiomis, kad po 30 metų vėl iškovotų bronos medalius. Oras buvo panašus kaip dabar – drėgna, žvarbu ir purvina. Tą kartą Sūduva laimėjo, o Dariaus Maciulevičiaus įvartis, įmuštas po Tomo Radzinevičiaus perdavimo ko gero visiems laikams buvo įrašytas į komandos istoriją. Ne tik dėl to, kad jis atnešė bronzos medalius, bet ir todėl, kad buvo reto grožio. Tais laikais Lietuvoje tokių įvarčių nedažnai pamatydavome.

Prisimindamas tuos gražius laikus, buvau tikras, kad iš anų komandų šį šeštadienį pamatysime tik vieną žmogų – Tomą Radzinevičių. Tačiau patikrinęs protokolą, supratau, kad jų bus iš viso trys – ir visi jie šeštadienį galvos apie Sūduvos pergalę. Tą kartą Sūduvoje žaidė ne tik Tomas Radzinevičius, bet ir Darius Gvildys. O štai Žalgirio sudėtyje antrą kėlinį bėgiojo ne kas kitas, o Nerijus Valskis! Dariui Gvildžiui tais laikas buvo 35-eri, Tomui Radzinevičiui – 24-eri, o Nerijui Valskiui – tik aštuoniolika (jei dirbčiau Sūduvos klube, būtinai šiuos tris veikėjus pakalbinčiau ir vieną kitą prisiminimą iš jų ištraukčiau).

Sūduvos treneriai tą kartą be minėtų Gvildžio, Maciulevičiaus ir Radzinevičiaus, aikštėn dar išleido Žutautą, Grigą, Veikutį, Aleksą, abu brolius gruzinus Chigladzes, Afanasenko, Giedrių Slavicką, Butkų, Otavio Bragą ir Adomaitį.

2013-249Audrius Brokas 2008 m. sezono finale.

Važiuojam toliau. Po trejų metų Sūduvai sezonas baigiasi labai panašiai. Paskutinės 2008 metų sezono rungtynės ir vėl vyksta Vilniuje. Ir vėl – su Žalgiriu. Sūduvai ir vėl reikia laimėti, o Žalgiriui – ir vėl rezultatas nėra labai svarbus. Žalgiris tais metais užėmė 5 vietą, surinkęs tiek pat taškų, kaip ir 6 likęs Atlantas. O va Sūduva – gavo ketvirtą vietą, surinkusi tiek pat taškų kaip ir bronzos medalius laimėjusi Vėtra. Šios keturios komandos ir lošė paskutiniame ture. Sūduvai reikėjo ne tik pergalės, bet ir Vėtros lygiųjų ar pralaimėjimo. Sūduva Žalgirį nugalėjo 3:2, paskutinį įvartį mušdama jau per pridėtą laiką ir turėdama aikštėje mažiau žaidėjų (87 min buvo išvarytas Božinovskis). Deja, laimėjo ir Vėtra – todėl Sūduva liko ketvirta, o Žalgiris aplenkė Atlantą. Tas rungtynes labai gerai pamenu – jos buvo išskirtinai purvinos, rudeninio oro ir nepriežiūros nualintoje Žalgirio stadiono aikštėje. Ir jei iš 2005 metų rungtynių internete plauko tik įvarčio vaizdo įrašas, tai 2008 metais šis blogas jau buvo gimęs, todėl aiškiau viską prisiminti norintys skaitytojas gali apžiūrėti ir reportažą apie rungtynes.

Tai buvo paskutiniosios senojo Žalgirio rungtynės A lygoje. Kitame sezone šios komandos aukščiausioje Lietuvos lygoje nebeliko. Sugrįžo Žalgiris 2010 ir iškart laimėjo bronzos medalius. O kad ši komanda vėl grįžo į lygą, tai nieko kito nebeliko, kaip toliau pratęsti santykių su Marijampolės Sūduva istoriją. Sūduva su Žalgiriu ir vėl baigė sezoną, o rungtynės ir vėl buvo lemiamos. Tą kartą buvo sprendžiamas lengvesnis klausimas – kas gaus sidabrą, o kas – bronzą. 2010 abi komandos lygoje susitiko 3 kartus ir visos rungtynės baigėsi lygiosiomis. Nulinės lygiosios buvo užfiksuotos ir paskutinėje dvikovoje, vykusioje Vilniaus Sportima arenoje. Lygiosios buvo tinkamas rezultatas Sūduvai, tačiau netinkamas Žalgiriui. Po jų abi komandos surinko vienodai taškų, tačiau Sūduva užlipo aukščiau dėl geresnio įvarčių santykių. Tačiau, spėju, pernelyg nenusiminė ir Žalgirio pusė – juk ką tik atgimęs klubas ne tik sugrįžo į A lygą, bet iškart ir medalius gavo. Pačios rungtynės buvo nuobodokos – Sūduva spaudė “ant lygiųjų”, žaidimas nebuvo labai išvaizdus, tačiau antrieji Sūduvos istorijoje sidabro medaliai vis tik įmetė žaidėjus į lengvą euforiją po finalinio švilpuko. Buvo šampano ir visokių kitokių tokiai progai derančių ritualų. Reportažą apie šias rungtynes taip pat galima prisiminti.

2013-251Džiaugsmai po 2010 m. žaidimo su Žalgiriu.

2010 metai buvo savotiška kryžkelė Sūduvos ir Žalgirio gyvenimuose. Nuo 2005 iki pat Žalgirio dingimo į I lygą Sūduva buvo solidesnė komanda. Ir nors Žalgirį nugalėti pavykdavo toli gražu ne visuomet, tačiau pergalės buvo laukiama kiekviename žaidime. Tai buvo liūdni laikai Žalgiriui. O va grįžus atgimusiam Žalgiriui į A lygą, jėgos išsilygino. Sūduva stagnavo, o Žalgiris pamažu stiprėjo ir lipo aukščiu. 2010 Sūduva šiaip ne taip Žalgirį aplenkti dar sugebėjo, nors įveikti nepavyko nė karto. O va 2011 metais Žalgiris jau užtikrintai paliko Sūduvą už nugaros. Sūduva pasiėmė bronzos medalius. Žalgiris mėgino įsitverti Ekranui į skvernus ir pasimušti dėl aukso. Sūduva ir Žalgiris tais metais ir vėl lošė tris kartus – vieną kartą sužaidė lygiosiomis ir pasidalino po pergalę. Tiesa, Sūduvos pergalė prieš pat sezono pabaigą iš esmės ir nubraukė Žalgirio viltis pasivyti Ekraną. Žemiau rasite visai įdomų video – Marijampolės TV pokalbį su Sūduvos prezidentu po 2011 metų sezono. Fone bus matyti paskutinių Sūduvos rungtynių su Žalgiriu fragmentai. O čia rasite blogo ataskaitą.

Marijampolės TV kalbina Vidmantą Murauską.

Pernykščiame sezone lygių skirtumas tapo dar ryškesnis. Čia Sūduva ne tik gavo stipriai į skūrą liūdno atminimo rungtynėse Vilniuje, bet ir turnyrinėje lentelėje nuo Žalgirio atsiliko jau ne 7 taškais, kaip 2011, o visais 17. Ir vėl – Žalgiris vijosi Ekraną dėl aukso, o Sūduvai teko ir dėl bronzos su Kruoja gerokai pasistumdyti.

O štai šiemet komandos jau iš esmės skiriasi – tiek biudžetu, tiek sudėtimi ar netgi ambicijomis. Sūduva pagaliau metė šalin vizijas laimėti aukso medalius. Šiemet komandos vadai apskritai jokių konkrečių tikslų nekėlė. Žalgiris aukso medalių gi siekė atkakliai ir racionaliai – augindamas biudžetą, dėliodamas sudėtį ir energingai rinkdamas taškus. Sūduvai šiemet Žalgiris “padovanojo” vieną žiauriausių pralaimėjimų per visą Sūduvos istoriją A lygoje. Skaičiuoti tingiu, tačiau esu tikras, kad pirmo rato pralaimėjimas Marijampolėje patektų į didžiausių Sūduvos pralaimėjimų dešimtuką.

Šioje vietoje istorija baigiasi. Ir jei pastarųjų metų chronologija Sūduvai nebuvo tokia pozityvi kaip Žalgiriui, šiandien šios komandos nesiskiria taip smarkiai, kaip galėjo pasirodyti minėtose pirmo rato rungtynėse. Sūduva sustiprėjo – ir sudėtimi, ir žaidimu, ir suvokimu, kad laimėti galima ne tik prieš Taurą ar Dainavą. O va Žalgiris po tipiškai Lietuvos futbolui nutrūkusio žygio per Europą kažkodėl sėdo į labai jau gilią duobę. Visą sezoną puikiai variusios komandos stabtelėjimą po aukščiausio laipsnio metų rungtynių suprasti galima. Tačiau keistoka, kad tas stabtelėjimas taip ilgai užtruko ir buvo iššvaistyta tiek taškų, kad aukso medalių klausimą tenka spręsti paskutiniame ture.

Žalgiriui sveikatos nepridės ir vakarykštės taurės rungtynės su Kruoja, kuriose Žaligirui teko ieškoti išsigelbėjimo nuo pralaimėjimo iki paskutinių minučių. O tą Vilniaus komandai šiais metais tekdavo daryti labai retai. Trumpai tariant, nepaisant geresnės Žalgirio sudėties ir solidesnės turnyrinės pozicijos, Sūduva laimėti turi visus šansus. Tiesą pasakius, ir psichologija Žalgirį spaus labiau. Šiai komandai jau seniai buvo užkabinti aukso medaliai. Kad ir ką bekalbėtų treneris, žaidėjams tokia atmosfera turi įtakos. Todėl pralaimėti Žalgiriui šeštadienį būtų žymiai blogiau nei Sūduvai, kuri apie medalius realiau ėmė galvoti tik pačioje sezono pabaigoje. Sūduvai atsipalaidavimo turėtų suteikti ir tas faktas, kad net ir nugalėjus Žalgirį galima likti su tuščiu krepšiu. Juk reikia, kad nelaimėtų ir Ekranas, o tikėtis, kad Ekranas paluš lošdamas su Tauru gali tik naivuolis. Sezono pabaigoje Tauras pradėjo žaisti futbolą, tačiau labai abejoju ar Tauragės komandos futbolo pakaks tam, kad nepralaimėtų Ekranui. Juk Ekranas – racionalaus ir efektyvaus futbolo fanatiškai Marijos Žemėje.

Tokios tokelės. Rungtynės bus geros, tačiau į jas galim ramiai eiti ir mes, ir komanda. Nors šių rungtynių kaina didelė, tačiau šį kartą kaip niekad sezone reikia galvoti ne apie rezultatą, o tiesiog lošti maksimalaus užsidegimo futbolą, kurį Sūduva šiais metais ne kartą mums rodė. Taip pat reikia nepamiršti, kad pralaimėjimo kaina žymiai didesnė Žalgirio pusėje. Taip, Žalgiriui pakanka lygiųjų, todėl greičiausiai Vilniaus komanda loš nuo gynybos. Kiek supratau iš LFF pranešimų, Žalgiris neturės Lukos Peričiaus, kuris už raudoną kortelę gavo dviejų rungtynių diskvalifikaciją. Apie Vaitkūną šnekos dvejopos – kai kas sako, kad ir jam sezonas jau pasibaigė, nors man atrodo, kad už jo raudoną kortelę paskirta 4 rungtynių diskvalifikacija jau išnaudota. Bet kokiu atveju, net ir be Peričiaus Žalgirio gynyba bus silpnesnė, nei įprasta. Sūduva nėra didelė pozicinio puolimo žinovė, tad svarbiausia bus nelošti tokio bukai ramaus futbolo, kokį mūsų komanda rodė paskutinėse namų rungtynėse su Ekranu.

Pabaigai belieka pasikartoti – kad ir kaip baigsis šeštadienio žaidimas, kad ir kokią vietą po jų užims Sūduva, sezoną bus galima įvertinti teigiamai. Juk jau pora metų kalbėjome apie tai, kad gal geriau likti be medalių, tačiau rodyti liepsnojantį futbolą. Tad beliktų tikėtis, kad šiemet pradėta linija bus tęsiama kitame sezone. Tuomet ir vėl bus medaliai. Tik tuomet jau žinosime, kad medalius Sūduva laimėjo dėl to, kad jų nusipelnė, o ne todėl, kad daugiau niekam kitam jų nereikėjo.

Reklama

Leimonas + Widzew

Leimonas-3

Leimonas-2

Leimonas-1Povilas Leimonas Widzew klube – antrojo įvarčio rungtynės. Foto – iš oficialios Widzew svetainės. 

Apie Povilo Leimono sėkmes šlovingoje Lenkijoje šnekos jau buvo. Džiugu, kad pradžia tokia puiki – du įvarčiai per šešias rungtynes – ko daugiau reikia, kad legionieriaus darbas būtų gerai įvertintas? Aišku, Povilo gyvenimas padoresnėje lygoje dar tik prasideda, tačiau pradžia yra tokia, kad jo vardą sužinojo ne tik Widzewo gerbėjai, bet ir kiti lenkų klubai. Netgi Lietuvos rinktinės trenerių štabas – ir tas išgirdo naujienų iš kaimyninės šalies.

Antrasis Leimono įvartis Widzew klube. 

.

Videokvietimas į Widzew rungtynes, kuriose Povilas Leimonas įmušė savo pirmąjį įvartį. 

.

Atmosfera stadione, apie kurią futbolo.tv duotame interviu ir kalba Povilas. 

Čia yra viena reikalo pusė. Pamėginau suteikti jums dar vieną galimybę pažiūrėti antrąjį Povilo įvartį, taip pat – keletą vaizdų, kuriuos pasiskolinau iš Widzewo oficialios svetainės. Prikabinau ir reklaminį filmuką, kuriame Povilas kartu su kitais komandos futbolininkais lenkiškai kviečia į Widzew stadioną. Jei netyčia nematėte – netgi galite pažiūrėti futbolo.tv interviu su buvusiu Sūduvos žaidėju. Rinktinės rungtynių taip pat reikėtų nepraleisti – gal paskutinio mėnesio banga Povilą ir į rinktinės sudėtį nuneš.

Kita reikalo pusė yra apie praeitį. Taip jau gavosi, kad Povilas Leimonas ko gero yra paskutinis iš tų, kurie pradėjo Sūduvoje lošti su senąją karta. Taip, dabar komandoje turime Tomą Radzinevičių, tačiau šis jau apsuko ratą. Pasivažinėjo mažumą po pasaulį ir grįžo atgal. Tuo tarpu daugiau žmonių, kurie žaidė komandoje tais laikais, kai šį blogą rašyti pradėjau, atrodo, nebeliko.

Kad ir kaip besukčiau, man vis viena yra mažumą nejauku, kad Sūduvos valdžia net ir tokius žmones, kurie komandoje praleidžia po penkerius ir daugiau metų, paleidžia tyliai ir netgi ačiū nepasako. Tas formalus “klubo vadovai linki žaidėjui sėkmės tolesnėje karjeroje“, kuris standartiškai išmetamas tinklapyje nesiskaito. Štai todėl ir pagalvojau, kad verta jei ne dėkot, tai bent paminėt patį faktą – buvo toks žaidėjas, daug komandai davė, dažnai čia buvo minimas, aptarinėjams. Todėl verta prisimint jo metus, atiduotus Sūduvos komandai – štai ir kviečiu tai padaryt pažerdamas saują nuotraukų nuo 2008 iki 2013 metų. Fotografijos mano darytos (išskyrus vieną) – tad daugelis jų tas pačias rungtynes mačiusių bus atpažįstamos ir greičiausiai sukels šiokios tokios nostalgijos. Ir teisingai – taip ir turi būti, kai komandą palieka reikšmingas futbolininkas.

.

2008 metai:

leimonas-2008-1

leimonas-2008-2

leimonas-2008-3

leimonas-2008-4

.

2009 metai:

leimonas-2009-1

leimonas-2009-2

leimonas-2009-3

leimonas-2009-5

leimonas-2009-4

leimonas-2009-7

leimonas-2009-6

.

2010 metai:

leimonas-2010-1

.

2011 metai:

leimonas-2011-2

leimonas-2011-1

.

2012 metai:

leimonas-2012-7

leimonas-2012-6

leimonas-2012-1

leimonas-2012-2

leimonas-2012-3

leimonas-2012-4

leimonas-2012-5

.

2013 metai:

leimonas-2013-1

leimonas-2013-2

leimonas-2013-3

leimonas-2013-4

leimonas-2013-5

leimonas-2013-6

leimonas-2013-7

leimonas-2013-8

Apie sezoną – Optimistas ir Pesimistas

Na dabar tai jau tikrai viskas. Ilgokai galvojau, kaip čia tą sezoną galutinai supakuot, ant lentynos padėt ir kitų metų laukt. Nes teisūs atrodė ir tie, kurie daug kritikavo, ir tie, kurie mėgino įžvelgt ir teigiamų pusių. Pesimizmo, be abejo, buvo daugiau, tačiau lazda visada turi du galus. Kad ir kaip žiūrėtume, sezonas buvo dviprasmiškas. Jeigu ne triprasmiškas ar keturiaprasmiškas. Todėl net ir man, paprastai nepergyvenančiam dėl subjektyvios nuomonės dėstymo, apie visą Sūduvos sezoną rašyti yra sunku. Tai štai ir nutariau pasisodinti veikėjus, turinčius radikaliai priešingas nuomones. Klausom, ką jie vapėjo.

>>>

Pesimistas: Pradėsiu aš, nes sezono vertinimas aiškus. Lievas sezonas, švelniai tariant. Šūdinas. Pernai užimta antra vieta, todėl bet kuri žemesnė vieta yra pralaimėjimas. Ypač kai prieš sezoną komandai kelti aukšti tikslai. Kitas klausimas ar tie tikslai buvo realūs, ar iš piršto laužti. O nuotaiką gadina tai, kad vienu tarpu komanda visai realiai kabinosi į aukso medalius.

Optimistas:. Nėra viskas taip juoda, kaip tamsta čia piešiate. Antra, trečia ar ketvirta vieta skiriasi tik galimybe žaisti Eurotaurėje. Bet šansas lieka – tereikia laimėti taurę.

Pesimistas: Nesąmonė. Progresuojanti komanda privalo turėti kaskart vis aukštesnius tikslus ir kryptingai jų siekti. Šiemet – tikslai lyg ir buvo iškelti. Bet sprendžiant iš to, kaip klostėsi sezonas atrodė, kad kai kas tikėjosi, kad medaliai savaime „išsikovos“.

Optimistas: Yra tiesos tavo žodžiuose, tačiau reikia žvelgti plačiau – ne tik iš šio ir praeito sezonų perspektyvos. Sūduva gyvuoja daugiau nei 30 metų ir šis sezonas tikrai nėra pats blogiausias. Jis vis tiek patenka į visų laikų Sūduvos sezonų TOP 5. Jei ne pagal žaidimą, taip bent pagal užimtą vietą. Siūlau nepamiršt, jog dar prieš kokius ketverius metus meldėmės, kad tik Sūduva į I lygą neišlėktų. Dabar gi esam stipriausių LT klubų ketvirtuke. O kad buvo ir sunkesnių laikų galima laisvai sužinoti iš Jono Rudžiansko knygutės „Marijampolės futbolo istorija 1930-2000″. Cituoju: „…Sūduva įgijo teisę žaisti 1997-98 metų pirmenybių pirmojoje lygoje (turima omeny, dabartinė A lyga – aut. pastaba). Iš pradžių Sūduva buvo sutikusi dalyvauti varžybose, bet vėliau, apsvarsčiusi savo finansines galimybes, atsisakė“. Arba dar viena citata – „Grėsė pavojus iširti geras, tradicijas turinčiai, 30 metų nekeičiančiai pavadinimo Sūduvos komanda, tačiau trenerių ir žaidėjų susiklausymo dėka Sūduvos prestižas buvo išlaikytas“. O jei ir to nepakanka, prisiminkime, kad ir štai tokį faktą. 2000 metais pirmoje lygoje žaidė Kalvarijos Pieno Cechas, o Sūduva tą sezoną pradėjo antrosios lygos Pietų zonoje kartu su tokiom komandom kaip Vilkaviškio Šešupė ar Kazlų Rūdos Šilas.

Pesimistas: Gal ir taip. Tik istorija mažai guodžia. Istorija greitai pasimiršta. Vertinam žiūrėdami į šį ir praeitą sezoną.

Optimistas: Gerai. Pažiūrim iš dar vienos pusės. Šiemetinėje A lygoje Sūduva buvo vienintelis klubas, atstovavęs ne „didmiesčiui“. Šilutė nesiskaito, nes jos žaidėjai vis viena iš Kauno į rungtynes važinėja. Sūduva vienintelė komanda iš mažesnio miesto ir labai džiaugtis reikia tuo, kad tai buvo viena iš nedaugelio komandų, neturėjusi finansinių ir kitų panašaus pobūdžio objektyvių problemų. Dar įspūdingesnis dalykas yra tas, kad Sūduva kol kas yra vienintelė komanda Lietuvoje nuo pamatų pasistačiusi sau naują stadioną. Stadionas ir yra didžiausias šio sezono laimėjimas.

Pesimistas: Prajuokinai mane su tuo savo stadionu. Vieną tribūną pasistatė, o ne stadioną. Ech… koks skirtumas. Esmė tame, kad nemažai komandos gerbėjų būtų mieliau rinkęsi geresnį žaidimą ir aukso medalius sename stadione, nei visą tą liūdesį naujajame. Aš net nenoriu dar kartą pradėti šneką apie akivaizdžiai profesionalumo stokojančią komandos vadybą. Va čia tai „objektyvi“ prasto sezono priežastis…

Optimistas: Nužudysi tu mane su tokiom nesąmonėm. Bus tų medalių ir naujame stadione jie žibės dar labiau. Esmė juk yra ta, kad kai pastatai naują stadioną, tai atgal trauktis kaip ir nėra kur. Kas gi būtų, jei naują stadioną turinti komanda nugarmėtų į I lygą? Naujas stadionas įpareigoja. Todėl ir nesutinku su tais, kurie sako, kad geriau būtų pinigai mesti į komandą, o ne į stadioną. Stadionas yra investicija ateičiai. Aš tau pasiūlysiu apsvarstyti dar vieną šio sezono pasiekimą – tokį, kuris yra pirmasis Sūduvos istorijoje. Jau gal pamiršai? Sūduva pirmą kartą laimėjo rungtynes antrame UEFA taurės etape. Iki šiol to niekada nepavykdavo padaryti.

Pesimistas: Jo, laimėjo. Laimėjo iš esmės nieko nelemiančias rungtynes. Džiaugtis reikėtų jei į trečią etapą būtų patekus, o ne dėl vienos pergalės…

Optimistas: Na ir kas, kad Sūduva jau buvo palaidota po pirmųjų rungtynių. Tačiau ir sau, ir kitiems įrodė, kad laimėti galima ir nereikia vėliavų nuleisti iš anksto. Žingsnis po žingsnio – šiemet pirmoji pergalė, o paskui bus ir trečias etapas. Netgi tos rungtynės namuose galėjo būti sužaistos geriau, jei komandos vadovai būtų tikėję, kad laimėti galima. Jeigu būtų buvęs komandai duotas nors koks nors planas tuo atveju, kai Sūduva įmuša pirmoji. Bet kokiu atveju, tikiuosi buvo suprasta, kad nugalėti galime netgi tuos, kuriuos įveikti teorinių galimybių nėra. Gera pamoka kitam sezonui.

Pesimistas: Jeigu tik kas nors kitais metais apskritai bus nesubankrutavęs ir futbolą žais. Iš to, kas dabar kalbama, manau, reikės džiaugtis jei LT komandos ir į antrus Eurotaurių etapus pateks…

Optimistas: Čia jau kitas klausimas ir tai nuo mūsų nepriklauso. Galų gale, krizė neamžina, ji kada nors baigsis. Galų gale, mažės ne tik Sūduvos biudžetas. O jei dar turi abejonių, siūlau prisiminti mano pateiktas citatas iš netolimos komandos istorijos. Įdomu netgi tai, kad komanda gali būti priversta atsisakyti aukštesnio lygio žaidėjų ir vėl grįžti prie formato, kuriame vyraus jauna vietinė chebra. Kažkaip dabar, aptarus įvairias biudžetų mažėjimo ir komandos silpnėjimo istorijas, grįžimas prie „be legionierių ir vietinių žvaigždžių“ stiliaus komandos bent jau mane visai traukia. Iššūkis ne tik komandai, bet ir žiūrovams.

Pesimistas: Tai kad tų jaunų šiemet nelabai matėsi, o kai kurie iš tų, kurie matėsi ankstesniais sezonais, šiemet tapo visiškai nematomi. Sūduvos dubleriai net ir dublerių čempionate žaidė labai banguotai, kodėl gi jie turėtų imti daryti stebuklus, žaisdami už pagrindinę komandą? Juolab, kad šiemet nelabai kam rūpėjo juos „patreniruoti“ tose retose Sūduvos rungtynėse, kai ir be žaidimo „viskas būdavo aišku“. Sūduvoje tradiciškai jau keletą metų už dublerius žaidžia tiek pagrindinės komandos „atsarginių“, kad ir tos dublerių komandos „pasiekimų“ nelabai įvertinsi…

Optimistas: Apie tai aš čia ir kalbu. Sūduva per pastaruosius metus žengė didelį žingsnį link komandos, reprezentuojančios esminius modernaus futbolo principus. Svarbiausias jų – tikslų siekiama paprasčiausiai perkant stiprius žaidėjus. Liverpulis perka vieno lygio žmones, Sūduva su savo biudžetu – perka kito lygio žaidėjus, tačiau esmė lieka ta pati. Todėl ir buvo užmirštas tas faktas, kad žaidėjus reikia augintis namuose užsiauginti. Regioninei komandai kito kelio nėra. Todėl ir smagu, kad krizė greičiausiai privers tai prisiminti.

Pesimistas: Tai jau taip. Vos sezonas pasibaigė, Sūduvoje tuoj pat ėmė sklisti kalbos apie mažinamą biudžetą ir šio sezono „žvaigždes“, su kuriais sutartys nebepratęsiamos. Sūduva buvo vienintelė komanda, kuri taip greitai reagavo į pasikeitusias sąlygas, net jei ta reakcija kol kas tėra gandų lygio. Tokia tikrai nelabai optimistinė sezono pabaigos gaida. Ar nebus taip, kad kitais metais turėsime šiemetinių Šiaulių lygio komandą?

Optimistas: Visko gali būti. O tai reiškia, kad komanda turės tinkamas sąlygas išmėginti kitokį požiūrį į futbolą, nei komandos vadovai mums demonstravo pastaraisiais metais. Ir net jei šią akimirką Marijampolės jaunimas nėra pats stipriausias Marijos Žemėje, būtų smagu, jei komanda rastų sistemą, kaip jaunus žmones efektyviau integruoti į komandą, kad tai pasiteisintų tuomet, kai Marijampolėje užaugs nauja futbolininkų karta.

Pesimistas: Man viltis nelabai šviečiasi. Mat jei po sezono komandos atstovai mato reikalą patikinti mus, kad „komanda kitais metais tikrai bus“, tai yra akivaizdu, kad ir priešinga galimybė buvo svarstyta. Tas, aišku, įmanoma – kai komanda išlaikoma ir savivaldybės, ir privačiais pinigais, gyvenimas gali priversti „komandą uždaryti“. Norisi tik iš paskutiniųjų tikėtis, kad Sūduvos neištiks kokio nors Visagino Intero likimas. Kai į sezono pabaigą finansai baigiasi taip, kad net autobusui iki rungtynių vietos nuvažiuot nėra už ką. Ką vis tik reikėtų daryti, kad krizės metais Sūduvos laivas išplauktų?

Optimistas: Čia tu teisingai pasakei. Svarbiausia yra realistiškai matyti kito sezono galimybes ir gyvent taip, kad biudžeto normaliai pakaktų iki sezono pabaigos. Labiausiai nesinori eiti kokio Atlanto keliu, kuris kasmet prisiperka žaidėjų, o sezono antroje pusėje yra priverstas jų atsisakyti ir suktis klasikinių lietuvišku būdu – su „jaunais ir vietiniais“.

Ką daryti? Reikia atsisakyt dalyvavimo vis dar nelabai reikalingoje Baltijos lygoje. Kam švaistyti pinigus beprasmiškai žaidžiant su beprasmiais varžovais, nekeliančiais sau šiame turnyre jokių ypatingų tikslų? To turnyro lygį gali pakelti tik du dalykai. Laimėtojas gauna arba kelialapį į Euroturnyrą arba solidų piniginį prizą. Tik jei tas prizas bus koks 100 000 litų, kažin ar kas pasikeis, nes padoriai komandai tiek net mėnesio atlyginimams, jaučiu, nepakanka. Esu tikras, kad nė vienas iš tų kelių nėra realus. Todėl – velniop Baltijos lygą.

Reikia labai smarkiai susitelkti į taurės turnyrą. LFF taurės laimėjimas atvertų kelią į Euroturnyrą, o kartu ir papildytų komandos biudžetą. Aišku, ten yra ir kitų matematikų, tačiau, kaip jau šiemet pamatėm, pasitikėti gali tik savimi. Todėl šiame turnyre tikslas gali būti tik vienas – nepriklausomai nuo to, kokios sudėties bus kitais metais komandą – tą taurę reikia laimėti.

Jau dabar aišku, kad krūvos brangesnių žaidėjų kitais metais nebus. Aišku, kad bus daugiau jaunimo. Tad ir čia reikia elgtis racionaliai. Vienas kitas patyręs žaidėjas jaunoje komandoje gali nuveikti labai daug. Tik reikia ieškoti žaidėjų, o ne vardų.

Iš viso to išplaukia ir dar vienas visiems puikiai žinoma priemonė – naujas treneris. Kai komanda yra silpnesnė, trenerio reikšmė padidėja dvigubai. Klausimas tik kokiu keliu bus nueita. Galima ieškoti patyrusio vilko iš svetur (turiu omeny, ne Marijampolėje), galima imti jauną vietinį žmogų ir jį augintis. Abu keliai neblogi, tačiau turint omeny situaciją, antrasis kelias ko gero yra perspektyvesnis. O rizikos abiejuose – tiek pat. Tiek ir patyręs vilkas gali su komanda nesusikalbėt, tiek ir jaunas treneris gali „sudegti“.

Na ir nereikia kelti tikslo medalius laimėti. Jeigu komanda bus jauna, pernelyg dideli tikslai tiesiog kels bereikalingą įtampą ir atsakomybę. Futbolas yra ne tik matematika, futbolas yra mažumėlę menas. O menas visada geriau gaunasi, kai įtampos mažiau.

Pesimistas: Tai, kaip suprantu, pergalės prieš FBK dar keletą sezonų reikės palaukt?

Optimistas: Aš palauksiu, o tu – kaip nori.

Žaidėjai: egzamino rezultatai

Kažkaip ankstokai pradėjom šnekas apie būsimą sezoną. Dar nė šiemetinis nespėjo pasibaigt, o jau pasklido įvairiausios kalbos apie kitus metus. Ir nors matosi, kad praeities aptarinėti nelabai norisi, aš vis tik metu dar vieną litaniją būtent apie ką tik pasibaigusio sezono reikalus. Tekstas rašytas iki gandų apie būsimą Sūduvos finansinį silpnėjimą, tai šiame tekste esantys svarstymai apie tai, ar vienas arba kitas žaidėjas bus komandoje ir kitais metais šiek tiek pakimba ore. Nebetaisiau to teksto – ir nelabai norisi to daryt, remiantis vien gandais. Sakykim, kad visur čia turima omeny ideali situacija – kai komanda iš tikro gali rinktis, o ne tik “mažinti etatus“ dėl finansinių sumetimų.

>>>

Be abejo, tai yra egzaminas, kurio šį kartą vieninteliu vertintoju buvo jūsų nuolankus tarnas. Todėl vertinimų nereikėtų priimti kaip vienintelės tiesos. Vertintojas nematė visų rungtynių, todėl vertindamas rėmėsi tiek savo asmeniniais įspūdžiais, tiek ir kitų žmonių atsiliepimais. Ar turi teisę šis vertintojas taip vertinti? Ne, tokios teisės jis neturi. Nei jis futbolistas, nei futbolo specialistas, nei žmogus, artimas imperatoriui. Netgi demokratinės minties galiūnu jis nėra. Bet kadangi dienoraščio formatas įpareigoja nuolat reikšti subjektyvią asmeninę nuomonę, tas žemiau ir buvo padaryta. Raštas pavyko kaip niekad ilgas – bet jame paminėti net 36 personažai. Dedu jį visą, neskaldydamas į gabalus ir tikiuosi jūsų kantrybės ir supratimo. Nuotraukas naudojai ne tik savo, bet ir iš oficialaus Sūduvos tinklapio, ir iš futbolas.lt. Tikiuosi niekas pretenzijų nepareikš.

Penketus parašiau Vitkauskui, Maciulevičiui, Mikuckiui, Božinovskiui, Lukjanovsui ir Skinderiui.

05-zaidejai-vitka1

Pradėkime nuo vartininko Vitkausko, kuris tapo didžiausiu šio sezono Sūduvos atradimu. Iš esmės jis buvo vienintelis dubleris, užtikrintai persikėlęs į pagrindinę sudėtį. Jei teisingai pamenu, tai pernai jis net ir už dublerius retai žaisdavo. Žodžiu, jaunas žmogus, padaręs didžiulę pažangą. Iš kitos pusės, penketą rašau šiek tiek avansu, nes patirties žmogui trūksta. Norėti, kad ką tik iškeptas pagrindo vartininkas viską darytų tobulai būtų neteisinga. Faktas, kad jam stovint vartuose drebėti kas kart į baudos aikštelę skriejant kamuoliui nereikėjo. Kamuolio gaudymo funkciją jis atliko puikiai. Rimtesnis Vitkausko žaidimo minusas yra sekantis veiksmas – kamuolio įvedimas į žaidimą. Čia vartininkas buvo vienu didžiausių Sūduvos kontratakų stabdžiu, nes, kaip taisyklė, pasiblaškęs po baudos aikštelę, kamuolį numesdavo už poros metrų esančiam gynėjui. Bet jei iki kito sezono pagerins savo rankininko sugebėjimus, bus dar stipresnis. Beje, sklido mistinės kalbos, kad Vitkausku domėjosi austrai. Kalbos, reikia pripažinti buvo miglotos – tiesiai šviesiai šio žmogaus vardo niekas iš žinančių taip ir neištarė. Tačiau jei tai būtų tiesa – stebėtis nereikėtų.

 

05-zaidejai-macola Taip jau gavosi, kad Maciulevičius šiemet buvo dažniausiai giriamas žaidėjas – bent jau šiame bloge. Ypač iki traumos, kurią gavo antro rato nelemtose rungtynėse su Šilute. Ir net jei grįžęs į aikštę po traumos jis nelošė taip, kaip iki jos, vis tik drįsčiau teigti, jog tai buvo pats geriausias Macolos sezonas Sūduvoje. Retas atvejis Lietuvos lygose, kai galima sakyti, kad žaidėjas „turi talentą“ futbolui. Gal jis kartais ir nespėja paskui jauniklius, gal lietuviškų stadionų arimai ne visuomet leidžia pilnai atsiskleisti jo sugebėjimams, tačiau pakanka ir to, kad jo pasai kone kiekvienose rungtynėse sukuria bent po tris-keturias įvarčiui artimas situacijas. Nereikia pamiršti ir to, kad Macola, kaip ir kiekvieną sezoną, tampa vienu daugiausiai įvarčių mušančiu žaidėju. Trumpai tariant, šis žmogus nusipelnė tik plojimų. Ar jis liks Sūduvoje kitais metais? Va į šitą klausimą atsakyti sunkiau. Jeigu pats norės dar žaisti – esu tikras, jį matysime.

05-zaidejai-mikuc1 Mikuckis, būdamas garantuotu pagrindo žaidėju nuo pat tų laikų, kai į Sūduvą perėjo iš Žalgirio, šiemet jau stumdėsi su Macola dėl geriausio komandos metų žaidėjo vardo. Žaidė beveik nuolat ir iš esmės buvo esminiu Sūduvos gynybos žmogumi. Ir nors gynyba šiemet nežibėjo, tačiau be Mikuckio sunkiai išsiversdavo. Įdomu, jog šis klasikinis centro gynėjas šiemet buvo mažumėlę pastumdytas po aikštę. Tokiems Sūduvos trenerių eksperimentams mažai kas pritarė, tačiau tiek žaisdamas gynybos krašte, tiek saugų linijoje Mikuckis buvo ne mažiau pastebimas, kaip ir žaisdamas gynyboje. Ypač įdomu buvo stebėti puolantį Mikuckį. Visas liūdesys tokių eksperimentų yra tame, kad be Mikuckio žymiai daugiau bėdų kildavo prie Sūduvos vartų. Rezultatas? Pagaliau Mikuckis buvo pakviestas ir į Lietuvos rinktinę.

05-zaidejai-bobis Ilgokai reikėjo Božinovskiui apsiprasti Sūduvoje. Iš esmės jis atsiskleidė tik tuomet, kai komandoje nebeliko Willero, o Macola gavo traumą. Būtent tada Božinovskis tapo žaidėju, be kurio Sūduvos žaidime iškart atsirasdavo nemalonių skylių aikštės centre. Sezono pradžioje atrodė, kad Bobis yra per lėtas žaidėjas greitam Sūduvos žaidimui. Tačiau vėliau greičiai buvo suderinti ir Božinovskis komandos širdimi. Sūduvoje ši pozicija niekuomet nebuvo labai stabili, tačiau pastaraisiais metais ją dažniausiai užimdavo Maciulevičius. Šiemet gi, Macolą gerokai pastūmus į priekį, labai dailiai komandos vadovo pareigas ėmė atlikti Božinovskis. Kad ir kaip būtų keista, tačiau jis, kartu su latviu Lukjanovu, buvo ko gero ugningiausi Sūduvos lošikai – kovotojai iki galo arba iki geltonų kortelių. O keista yra todėl, kad abu jie yra legionieriai, kurie Lietuvoje dažniausiai nepersistengia. Ir jei Lukjanovo energija pateisinama tuo, kad jam dar labai reikia apie savo duoti žinią, tai už Božinovskio energiją galima tik paploti. Gaila, bet, spėju, kitais metais jo Sūduvoje nebus. Juk ir šiemet Božinovskis atėjo tik todėl, kad nerado komandos kitur. Ir dar greičiausiai dėl to, kad Sūduvoje dirbo Vencevičius.

05-zaidejai-lukj Lukjanovas Sūduvoje žaidė tik pusę sezono, tačiau ir tiek pakako, kad atsiskleistų šimtu procentų. Šiaip jau šio žaidėjo kelionė iš Rygos į Šiaulius ir iš Šiaulių į Marijampolę yra dar vienas prasto Sūduvos komplektuotojų darbo įrodymas. Jie taip ir nesugebėjo šiame žaidėjuje įžvelgti potencijos prieš sezoną – ir jei jis buvo paskolintas Šiauliams, tai reiškia tik vieną – prieš sezoną Lukjanovo kaina buvo maža. Ir vienas dievas žino, kaip Sūduvai būtų sekęsi, jei Lukjanovas Marijampolėje būtų gyvenęs nuo pavasario, nes ir per pusę sezono tapo trečiu pagal rezultatyvumą komandoje ir visišku priekinės linijos varikliu. Stebino ir šio žaidėjo fizinis pasirengimas, ir į sezono pabaigą atsiskleidęs pasuotojo talentas – nemažai 3-4 ratų įvarčių buvo mušta vienaip ar kitaip dalyvaujant Lukjanovui. Kartu su juo Sūduvoje pasirodė ne tik iki kraštutinumo įtemptas futbolas, bet ir smūgiai iš toli – būtent jis buvo vienas iš nedaugelio, netiesiogiai mėginusių pakeisti įprastinį Sūduvos žaidimo stilių – kai su kamuoliu mėginama įbėgti kone į vartus. Tik kažin ar jis liks Sūduvoje kitais metais. Nežinau jo sandėrio su Sūduva detalių, tačiau faktas, kad kitame sezono šio žaidėjo niekas taip lengvai nenuomos.

05-zaidejai-skind Na ir Skinderis. Skinderis nebuvo labai matomas – ir šnekų apie šį žaidėją šiemet buvo labai mažai. Išsamiau svarstyta tik įvairių trenerių meilė ir nemeilė jam. Tačiau centro gynėjui tai yra ko gero didžiausias komplimentas – turiu omeny, tylą apie jo personą. Nes jei apie centro gynėją mažai kalbama, vadinasi – jis gerai žaidžia. Paprastai gynėjų „populiarumas“ išauga tik po rimtesnių klaidų (Gnedojaus atvejis). Kaip bebūtų, man Skinderio žaidimas patiko. Jis nebedarė kvailų klaidų, kokių pasitaikydavo ankstesniais sezonais. Jis buvo žaidėjas, kuris paskutinis palikdavo savo aikštės pusę – štai dėl ko greičiausiai ir dėmesio mažiausiai susilaukė. Skinderis šiemet buvo kaip niekad patikimas. Ir nors jo likimas komandoje nėra aiškus (meilės ir nemeilės?), aš visom keturiom balsuočiau už jį Sūduvoje ir kitais metais.

Ketvertus mano vertinimų sistemoje gavo Leimonas, Lukšys, Vaidas Slavickas, Kozyuberda, Barevičius ir Radavičius.

04-zaidejai-leim Leimono padėtis šioje mano sistemoje panaši į Vitkausko – jam aukštas balas duotas šiek tiek avansu. Nors ir pernai Leimonas jau žaidė nemažai, tačiau šiemet tapo užtikrintu pagrindo žaidėju. Ir čia jau galime padėkoti kreivarankiams komandos komplektuotojams, nes būtent dėl jų prasto darbo galutinai galėjo atsiskleisti jaunas ir geras žaidėjas. Priminsiu – Leimonas pagrinde įsitvirtino tuomet, kai buvo galutinai nusivilta Rimo, Pedro ir Thiago gynybiniais sugebėjimais, o vietoje jų leisti tiesiog nebuvo ką. Beje, Leimonas komandoje yra vyresnis tik už Vitkauską. O apie Leimono žaidimą galima pasakyti štai ką. Su savo esminėmis pareigomis – krašto gynėjo – šis jaunas žaidėjas susidorojo gerai. Klaidų gal ir buvo, tačiau nepamirškime jo amžiaus ir patirties. O ką Poviliukui reikia dar gerokai pasitobulint – tai antrąjį gynėjo darbo barą. Kai apsiginta, kamuolys perimtas, gynėjas pradeda ataką. Va čia Leimonas dažnokai versdavo žiūrovus dantimis griežti. Labiausiai – dėl lėto mąstymo, nuolat perlaikomo kamuolio ir manymo, kad geriausias būdas perduoti kamuolį už 20 m stovinčiam kolegai yra su tuo kamuoliu iki jo nubėgti. Esu tikras, kad Leimoną kitais metais Sūduvoje matysime. Ir nuo to visiems mums bus tik geriau.

04-zaidejai-luksys Didysis ikisezoninis Sūduvos pirkinys – panevėžietis Lukšys – sužaidė pagal savo standartus labai vidutinišką sezoną. Ko gero nebuvo rungtynių, kad stadione neišgirstum svarstymų apie jo atlyginimo dydį ir apie įspūdingą iššvaistytų progų kiekį. Sakykime, tai buvo „adaptacinis“ sezonas. Ilgus metus sėdėjus vienoje komandoje, nėra taip lengva peršokti į kitą valtį. Kaip ir dera puolėjui, šiais metais Lukšys turėjo begales progų. Jeigu bent trečdalį jų būtų išnaudojęs – garantuotai būtų tapęs rezultatyviausiu lygos žaidėju. Deja, taip nenutiko. Nors ir tapo rezultatyviausiu Sūduvoje, tačiau per visus turnyrus įmušė mažiau, nei pernai vien tik A lygoje. Juolab, kad jo šiemetinėje statistikoje – daugiausiai sužaistų rungtynių tarp visų komandos žaidėjų. Kaip bebūtų – faktas – tai yra talentingas žmogus. Puolėjas, kurio „įvarčio uoslė“ yra fenomenali. Jei koks Lukjanovas įvarčiui situaciją pasidaro pasiremdamas savo energija, greičiu ir jėga, tai Lukšys žymiai geriau jaučia, kur kamuolys nusileis. Gaila tik, kad tose situacijose pataikyti į kamuolį ar vartus jam dažnokai šiemet nepavykdavo. Bet vis tiek tikiuosi, kad su Lukšiu sutartis buvo padaryta ne vienam sezonui. Jis dar parodys, ką moka.

04-zaidejai-v-slav Dar vienas „vietinis“ – Vaidas Slavickas. Kadaise perspektyvus atakuojantis krašto saugas – šiandien – labai jau atakuoti norintis krašto gynėjas. Už tai Vaidas susilaukė priekaištų iš šio blogo skaitytojų – buvo siūlymų jį „grandinėmis rišti“ prie vartų. Viena šios problemos priežasčių – Pankratjevo mėginimas paversti Sūduvą totalaus futbolo komanda. Kaip bebūtų, Slavickas buvo kertinis šio sezono žaidėjas. Tik jo likimas keistokas – komandoje tvyrojęs chaosas, gausiam treneriui būriui sutrukdė jame įžvelgti tik šiemet užgimusią potenciją. Kalbu apie atakos organizavimo sugebėjimus, kurie ypač išryškėjo, kai traumą gavo Macola. Tuomet klasikinė ataka atrodė taip: kamuolys eina Božinovskiui, šis atiduoda jį į kraštą Vaidui, o šis jau sprendžia ką toliau daryti. Vienu metu Slavicko reikšmė komandos žaidimui buvo didžiulė. Tačiau vėliau į aikštę grįžo Macola, pasikeitė treneriai, įvyko naujų traumų ir tylomis Slavickas vėl tapo tuo, kuo buvo sezono pradžioje – atakuoti mėgstančiu gynėju. O gaila. Būsiu gal ir drąsus, tačiau Slavickas mano manymu turėjo (o gal dar vis tebeturi?) šansų ateityje tapti padoriu centro saugu, komandos žaidimo organizatoriumi. Macola iš tos pozicijos šiemet pasitraukė, o ar kitais metais turėsime Božinovskį – nėra aišku. Todėl labai norėtųsi, kad komandos strategai apie šią poziciją galvotų intensyviau. Nesinori, kad ši funkcija būtų palikta tarpsezonio komplektacijos laikotarpiui. Vaidas Slavickas kol kas grįžo į šešėlį, o Jarmalavičius šiai misijai sezono pabaigoje mėgino Mikuckį. Tai va ir kyla klausimas ar nebūtų buvę geriau į priekį stumti Slavicką, o į jo vietą statyti Mikuckį? Gynyba būtų buvusi geresnė (nes Mikuckis yra Mikuckis), o Slavicką būtų buvę galima rimtai išmėginti pozicijoje, kuriai jis turi jei ne talento, tai bent sugebėjimų.

04-zaidejai-kozyub Kozyuberdai taip pat parašiau ketvertą, nors šis žaidėjas komandai atnešė garantuotai mažiau naudos nei ankstesniais sezonais. Aišku, Kozyuberda iš prigimties yra „nematomas“ žaidėjas – jis retai kada atlieka efektingų triukų, kurie atkreiptų į jį dėmesį, neturi ypatingos šukuosenos ir paprastai „dirba“ juodą darbą, kuris tiesiogiai įtakos rezultatui neturi. Kaip taisyklė, jo nepastebi „žiūrovai“, tačiau jį gerai mato „specialistai“. Kita šiemetinė ukrainiečio bėda buvo aikštės kraštas, į kurį jį nustūmė Pankratjevas, gavęs komandą su centro saugų pertekliumi. Akivaizdu, kad tai nėra pozicija, kurioje geriausiai gali atsiskleisti šio žaidėjo sugebėjimai. Nors greitas ir techniškas, Kozyuberda tiesiog neturi atakuojančiam krašto saugui reikalingo įžūlumo praktikuoti „vienas prie vieną“ individualius veiksmus. Šiemet Kozyuberda buvo nuolat aukojamas kitų labui – kaip kad paskutinėse rungtynėse su FBK. Įėjo Barevičius ir Kozyuberda iš karto keliauja iš vieno krašto į kitą. Belieka tikėtis, kad kitas sezonas bus palankesnis tam, kad šis talentingas ir naudingas žaidėjas būtų išnaudojamas maksimaliai.

04-zaidejai-rada Dar vienas šio sezono atradimas – Radavičius, į Sūduvą atkeliavęs iš bankrutuojančio Žalgirio. Komandoje jis pasirodė po antro rato ir iš karto tapo pagrindo žaidėju, nepaisant didžiulės konkurencijos saugų grandyje. Iš esmės Radavičius valgė Barevičiaus, Gardzijausko ir Giedriaus Slavicko laiką. O jo esminis privalumas prieš anuos žaidėjus – geresnis smūgis ir gynėjo patirtis. Rašau jam ketvertą, nors jis galėjo komandai duoti dar daugiau. Įspūdingiausios Radavičiaus rungtynės buvo pačios pirmos – namuose su TNS. Tą kartą apskritai buvo vienas geriausių žaidėjų – TNS gynėjai buvo bejėgiai prieš jo prasiveržimus kraštais. Įsiminė ir jo smūgis į Šilutės vartus trečiajame rate – „pagavus“ aukštą kamuolį ir iš eigos mušant nuo baudos aikštelės krašto. Tą kartą jis pataikė į skersinį, tačiau jau pats smūgis bylojo apie šio žaidėjo galimybes. Antroje sezono pusėje Radavičius buvo geriausiu ir pavojingiausiu atakuojančiu krašto saugu – nors, kaip jau minėjau – nežaidė taip, kaip sulošė prieš Velso spirdžius. Kita bėda, labai jau išryškėjusi sezono pabaigoje, buvo fizinio pasirengimo trūkumas. Radavičius nėra Maciulevičius, todėl ir nesinori atleisti to, kad į antro kėlinio vidurį jis jau pradeda vaikščioti pėsčiomis.

04-zaidejai-barevi Barevičius netapo sezono atradimu ir buvo kankinamas traumų, todėl jo žaidimą vertinti nėra lengva. Bėda ir čia ta pati – Sūduvoje šiemet tiesiog buvo per daug saugų, kad visi galėtų padoriai pasirodyti. Kai Barevičius žaisdavo, būdavo greitas, kietas ir pavojingas – akivaizdžiai lenkė, pavyzdžiui, tipišką šio plano Sūduvos žaidėją Giedrių Slavicką. Tačiau Barevičius buvo keitimo žaidėjas – greičiausiai jo ir amžius jau nebeleidžia penkta pavara visas rungtynes atlakstyt. O tuomet, deja, tenka kelti klausimą apie šio žaidėjo kvietimo į komandą prasmę. Kažin ar yra logiška imti tokio lygio ir patirties žaidėją tam, kad jis kas antrose rungtynės po keitimo pasirodytų. Tokiais atvejais būtina leisti jaunimą – kad žingsnis po žingsnio aikštėje apsiprastų ir patirties pasisemtų. Todėl ir gaunasi didelė painiava – žiūrint siaurai į šios dienos tikslus, Barevičiaus laikas aikštėje praleistas buvo komandai naudingas. Tačiau jis iš esmės užėmė tokių žmonių kaip Kėrys ar Urbšys vietą. Tai va ir kabo toks keistas klaustukas virš Barevičiaus… Problema, kuri yra ne žaidėjo, o komandos vadovų ir komplektuotojų problema. Ar liks Barevičius Sūduvoje kitais metais? Nesiimčiau to spėti.

Trejetukininkų būrelis:  Thiago, Negreirosas, Willeras, Jasaitis, Gardzijauskas, Giedrius Slavickas, Saulius Klevinskas.

03-zaidejai-wiler Čia aš sumečiau praktiškai visus brazilus, nors jų istorijos toli gražu nebuvo vienodos. Pirmiausia pradėsime nuo pastarųjų sezono Sūduvos frontmeno visom prasmėm – Willero. Kad ir kaip žmonės rėktų apie jo vojažus po Marijampolės kabokus, šis žaidėjas buvo pastarųjų metų komandos puošmena tiesiogine ir perkeltine prasme. Perkeltinė prasmė aiški – šukuosenos ir salto po įvarčio. Juokai, tačiau tokie šou elementai visuomet turi didžiulės įtakos tiek stadionų lankomumui, tiek ir apsilankiusių stadione žmonių savijautai. Gal ir pikta kitiems dėl to, kad Willerui plojo vien tik už šukuoseną, tačiau ploti buvo verta ne tik už plaukus ir akrobatiką. Gal ir susilauksiu kritikos, tačiau pasakysiu, kad tokio lygio žaidėjo kaip Willeras Sūduvoje dar nėra buvę. Kalbu ne tik apie futbolininko įgūdžius ar mintį, bet apie pačią žaidimo filosofiją. Tai buvo žmogus, gimęs žaisti dideliuose stadionuose. Čia ir buvo didžioji jo bėda. Sūduva jam buvo žiaurus nusileidimas į realybę po nepasisekusio mėginimo įsitvirtinti Rusijos aukščiausioje lygoje. Todėl jam dažnokai pritrūkdavo ir maksimalaus požiūrio, ir maksimalaus atsidavimo. Tačiau ir taip žaisdamas pernai jis buvo Sūduvoje geriausias. O šiemet… Kiek teko jį matyti iki traumos, mano manymu, žaidė labai gerai. Gal net geriau nei pernai. O po traumos Willero neliko. Taip ir nepaaiškėjo tikrosios jo suprastėjusio lošimo ir atleidimo priežastys. Galbūt prie to prisidėjo ir trenerių pasikeitimas. Arba taupymo rėžimas. Tačiau sakiau ir sakysiu – tai, kad su Willeru nepavyko rasti kompromiso tapo viena didžiausių šio sezono klaidų.

03-zaidejai-negreir Negreirosas. Pernai vienas rezultatyviausių, šiemet – daug žaidęs ir nieko doro neparodęs. Gabrys juo tikėjo, o prie Pankratjevo jis tapo suolo tryniku. Kodėl taip nutiko – ir vėl sunku atspėti. Tiesa, Negreirosas nebuvo pats idealiausias greitam Sūduvos lošimui žaidėjas. Tiesa, kad jis ir pernai nepersistendavo (nors įvarčius mušė). Tiesa ir ta, kad jį nunešė tvanas, užbaigę šiemet Sūduvoje brazilų erą.

03-zaidejai-thiago Thiago. Deja, jį galime laikyti dar viena ikisezoninės komplektacijos klaida. Na, nereikėjo tokio žaidėjo Sūduvai. Tikrai nereikėjo. Nereikėjo saugu norinčio žaisti žmogaus komandoje, kurioje geresnių saugų nors vežimu vežk. Nieko kito neliko, kaip stumti jį į gynybą. O čia jis tapo dar viena auka, šalia Pedro, Rimo ir Gnedojaus. Aišku, beprasmiška kaltinti žaidėją, kai jis yra priverstas žaisti ne ten, kur geriausiai sekasi. Toje pozicijoje jį galėjo pakeisti bet kuris gynėjas iš dublerių. Būtų pagrybavęs pora rungtynių ir apsipratęs – ir žaidęs tikrai ne prasčiau. O ir ateičiai naudos daugiau būtų buvę, nes tikrai netikiu, kad Thiago matysime komandoje kitą sezoną. Kaip ten bebūtų, kai vėliau jį Pankratjevas pastūmė į priekį ir leido keletą rungtynių sulošt už saugus – pamatėme visiškai kitokį Thiago. Komandos gelbėtoju jis netapo, tačiau sužaidė padoriai vidutiniškai. Tačiau tuomet gavo traumą žaisdamas stadiono atidarymo rungtynėse ir daugiau aikštėje nepasirodė.

03-zaidejai-jasait O štai dar vienas žaidėjas, kuris Sūduvoje taip ir nerado sau vietos per kelis sezonus. Jasaitis. O juk visai geras žaidėjas! Atėjęs į Sūduvą iš Žalgirio tais laikais, kai kartu su Mikuckiu į jaunimo rinktinę būdavo kviečiamas. Tik saugu Jasaitį versti tikrai nebuvo nei reikalo, nei prasmės. Jeigu neklystu – tais Žalgirio laikais jis ir žaisdavo gynėju. Žaisti centre jam paprasčiausiai sunku – jis ir per aukštas tam, ir per lėtas. Ypač turint omeny tipišką Sūduvai žaidimą, pagrįstą greitom kontratakom. Jeigu net Božinovskiui buvo nelengva suspėti paskui Sūduvą – tai ko norėti iš Jasaičio! Deja, dar blogiau buvo tai, kad jis nuolat buvo leidžiamas vietoje Maciulevičiaus – kai pakeisti tikrąja to žodžio prasme tokį žaidėją kaip Macola jis tiesiog nesutvertas. Štai ir krisdavo įvarčiai po tų keitimų ketvirtajame rate. Ir visai be reikalo Jasaitį dėl to žiūrovai ausdavo – juk ne savo noru jis į aikštę eidavo, o trenerio parėdymu. Simpatiškas man šis žaidėjas, tačiau sunku patikėti, kad jį pamatysime Sūduvoje kitą sezoną. Nors ką gali žinot… Juk ir trenerio greičiausiai bus ieškoma. Ir gal jis sumanys Jasaičiui rasti aikštėje tinkamesnę vietą nei iki šiol.

03-zaidejai-gardzi Ekrano kartu su Lukšiu šiemet atkeliavo Gardzijauskas. Sprendimas jį imti į komandą geras, net ir turint omeny Sūduvos saugų kiekį. Žaidėjas gudrus ir talentingas, turintis sugebėjimo gal net Macolą Sūduvoje pakeisti. Tačiau ir vėl – Gardzijauskui vietos aikštėje taip ir nebuvo rasta, todėl jis tapo dar vienu pernelyg geru atsarginiu. Sezono pradžioje Gardzijauskas žaidė daugiau ir pakankamai efektyviai – kaip dabar pamenu kelis jo veiksmus kartu su Lukšiu įvarčiais pasibaigusius. Tie momentai lyg ir rodė, kad iš šio žaidėjo galima labai daug tikėtis ir laukti. Deja. Atkeliavus į komandą Radavičiui, Gardzijauskas apskritai aikštėje ėmė rodytis tik epizodiškai. Tačiau tikiu – jei komanda bus komplektuojama išmintingiau nei šiemet, šį žaidėją mes dar pamatysime duodantį komandai daugiau, nei šiemet iš jo buvo paimta.

03-zaidejai-g-slav Šiandieninės Sūduvos veteranas Giedrius Slavickas (nors pagal amžių veteranu jo vadinti ir nederėtų) ko gero buvo tik šešėlis to Slavicko, kurį mes žinojome. Ir vėl – sunku pasakyti, kodėl taip nutiko. Jam šiemet nesisekė nei priešininko gynybą kraštuose draskyti, nei individualius sugebėjimus demonstruoti, nei kamuolius tiksliai į baudos aikštelę svaidyti, nei pačiam įvarčius mušti. Gal bendras žaidimo lygis Lietuvoje kilo, o Slavicko sustojo? Sunku pasakyti. Tačiau aš vis dar tikiu, kad šis žmogus sugrįš į savo ankstesniojo žaidimo ruožą ir tas žaidimas, kurį jis rodė pirmo rato rungtynėse namuose su Atlantu bus matomas ne tik epizodiškai. Nežinau, ką mano komandos savininkai, tačiau man būtų labai gaila, jei Slavicko Sūduvoje nebeliktų. O tokių šansų, manau, turime. Šiandieniniai Sūduvos vadovai labai lengvai ir tyliai atsisveikina su žaidėjais, komandai atidavusiais labai daug. Taip, verslas yra verslas ir emocijoms čia ne vieta, ar ne? Tačiau aš vis dar pykstu dėl to, kad tokie žmonės kaip Grigas ar Adomaitis iš komandos buvo paleisti net be jokios padoresnės viešos padėkos.

03-zaidejai-klevas Saulius Klevinskas. Apie Saulių nelabai ką turiu ir bepasakyti. Žaidė jis šiemet palyginus mažai ir didžiosios dalies jo žaistų rungtynių aš nemačiau. Praleido daug – net jei ir prasta gynybą greičiausiai buvo esminė daugybės praleistų įvarčių sezono pradžioje priežastis. Praleido ir užleido vietą Sūduvos vartuose savo jauniausiam kolegai.

Dvejetukininkų visai nedaug – aš pamačiau tokių tik tris. Pedro, Gnedojų ir Urbšį.

02-zaidejai-pedro Sezono paslaptimi, sakyčiau, tapo brazilas Pedro. Esmė ta, kad šio žaidėjo įsigijimas eiliniam Sūduvos mylėtojui turėjo atrodyti visiškai pozityvus. Vencevičius jį žinojo, nes pernai matė Vėtroje. Vien į statistiką pažiūrėjus, Pedro rodėsi esąs pagrindinės sudėties žaidėjas. Juolab, kad prieš sezoną mėgino įsiterpti į Rusijos aukščiausios lygos klubą. Na ir kas, kad nepavyko. Na ir kas kad tą klubą – bent juo tuomet – treniravo ką tik iš Vėtros atleistas treneris. Pats kvietimas į padoraus lygio lygą Marijos Žemėje jau daug ką reiškia. Deja, Pedro iš esmės tapo beviltiškos sezono pradžios atpirkimo ožiu. Kad ir kas, kad ir kaip analizavo to meto Sūduvos žaidimą, Pedro visuomet buvo kritikos centre. Daugumo rungtynių su šiuo žaidėju aš asmeniškai nemačiau, tačiau bendram vaizdui susidaryti pilnai pakako pirmo rato žaidimo prieš tą pačią Vėtrą, kurį Sūduva beviltiškai pralošė. Ir čia iš tikro Pedro buvo vienas to pralaimėjimo kalvių – jo gynybos kraštas atrodė taip, lyg gynėjo apskritai ten nebūtų. Nuo to laiko Pedro iš komandos iškrito ir tepasirodė keliskart epizodiškai sezono pabaigoje. Kiekvieną kartą jo atsiradimas aikštelėje būdavo lemtas būtinybės – kas nors būdavo traumuotas ar praleisdavo rungtynes dėl kortelių. Reikia pripažinti, kad šie pasirodymai buvo žymiai smagesni – tiek trečio rato rungtynėse su namie su Atlantu, tiek paskutinėse rungtynėse su FBK Pedro žaidė padoriai. Tik žaidė jis kitose vietose. Su Atlantu buvo gynėju, tačiau tose rungtynės Sūduva praktiškai visą laiką puolė. O su FBK jis jau aiškiai stovėjo saugų zonoje. Štai koks buvo šio žaidėjo sezonas. Galime neabejoti, kad pirmas ir paskutinis Sūduvoje.

02-zaidejai-gnedoj Kitas keisto likimo žaidėjas buvo Kazimieras Gnedojus. Atėjęs į komandą sezono viduryje iš Atlanto, jis sukėlė daugiau pykčio ir ašarų, nei džiaugsmo ir plojimų. Kai kurie iš mūsų kritikavo jau patį šio žaidėjo įsigijimo faktą, teigdami, kad jo evoliucija sustojo dar prieš pora metų. Sunku pasakyti. Teoriškai vis tik atrodė, kad tai yra geras sprendimas. Deja. Gnedojui ir nesisekė (sunku komandoje debiutuoti žaidžiant su Salzburgu), tačiau ir klaidų gynėjui neleistinų jis darė ko gero daugiau, nei visi kiti gynėjai kartu paėmus. Kad ir kaip bežiūrėtum, tačiau trys uždirbti 11 m baudiniai per pusę sezono gynėjui yra labai daug. Štai tokį naujoką gavome. Tačiau kad ir koks keistas jo pasirodymas šiemet buvo, esu tikras, kad turėsime jį ir kitąmet – sunku patikėti, kad sutartis buvo sudaryta pusei sezono. Iš kitos pusės, nepaisant visos kritikos, aš tikiu, kad Gnedojus Sūduvai dar bus naudingas. Jeigu tik darys išvadas – Sūduva šiuo metu yra ne Atlantas ir reikalavimai čia aukštesni.

02-zaid-urbs Su dideliu liūdesiu ir skausmu skelbiu paskutinį šio sezono dvejetukininką, kuris tuo pat metu yra ir vienas perspektyviausių vietos žaidėjų per kokius trejus paskutinius metus. Urbšys iki šio sezono kėlė didžiules viltis – buvo kviečiamas į jaunimo rinktinę, daug ir gerai žaisdavo Sūduvoje. Banguojančio žaidimo pasitaikydavo ir anksčiau. Tačiau šiemet Urbšys buvo visiškas nulis, todėl dvejetą rašau su didele išlyga. „Neforma“ tęsėsi visą sezoną, o taip paprastai nebūna. Kodėl šiemet Urbšio komandoje nebeliko – sunku pasakyti. Niekas jokių konkrečių priežasčių neįvardijo. Mačiau jį tik keletą kartų ir vienas jų buvo toks beviltiškas, kad dar dabar su nuoskauda pamenu. Tai nutiko žaidžiant trečiąsias rungtynes su Vėtra Vilniuje, kurias Sūduva taip pat beviltiškai pralošė. Tą kartą Urbšys išėjo antroje rungtynių pusėje, tačiau buvo tiesiog stebėtinai vangus. O kai pamačiau, kad ranka numojęs nesivijo kamuolio, kurį pasivyti tikrai galėjo… Jaunam ir dėl vietos pagrinde lyg ir turinčiam kovoti žaidėjui, toks požiūris į žaidimą rodėsi totaliai košmariškas. Tai tiek žinių apie Urbšį. Labai viliuosi, kad šis sezonas buvo radikali išimtis šio talentingo žaidėjo karjeroje.

 Žaidė, bet dėl įvairių priežasčių čia nebuvo paminėti

Kėrys – nors žaidė mažai, jį minėti vertėtų. Aikštėje pasirodė devynis kartus. Deja, aš pats jį mačiau geriausiu atveju kokį kartą ir tą kartą jis niekuo ypatingu nepasižymėjo. Faktas – Kėrys tapo dar viena saugų pertekliaus auka – kai saugų yra daugiau nei reikia, sunku tikėtis, kad vakarykštis dubleris įsitaisytų pagrindinėje sudėtyje. Rimas – žaidė sezono pradžioje, žaidė prastai, sėdo ant suolo ir galų gale iškeliavo į I lygą. Vartininkas Urba – tesužaidė vienas rungtynes Baltijos lygoje prieš Venspils. Gataveckas, Chvedukas, Kižys, Brokas – šie žmonės pasirodė labai epizodiškai. Vienintelis Gataveckas sužaidė pilnas rungtynes, vienintelis Brokas pasirodė tris kartus. Brazilas Alcantara – dar vienas komplektavimo stebuklas – didesnę sezono dalį buvo traumuotas, aikštėje tepraleido 11 min.

Štai taip. O pabaigai, pamėginsiu bent trumpai užsiminti ir apie trenerius. Jų buvo visi trys. Tiksliau keturi. O dar tiksliau – penki.

treneris-gabr Legendinis Gabrys išlaikė tik vieną ratą. Sunku pasakyti, kokios buvo tikrosios priežastys, paskatinusios Gabrio atsistatydinimą. Kad žaidimas nėjo – tai faktas. Nebuvo nei rezultato, nei  grožio bei energijos pačioje komandoje. Ar tai yra pakankama priežastis treneriui atleisti? Kažin. Spręsti vien iš kelių rungtynių sezono pradžioje nėra labai efektyvu. Sūduva dažnai sezoną pradėdavo labai vidutiniškai ir tik paskui įsibėgėdavo. Faktas kaip blynas – kai pirmo rato pabaigoje keičiamas treneris, tai rodo, kad komandoje yra fundamentalių problemų. Greičiausiai plentas Gabriui išeiti buvo klojamas gerokai anksčiau. Manau, visi pamenam ir keistoką oficialų Sūduvos praeito sezono įvertinimą. Gabrys išėjo, tačiau į daugelį klausimų taip ir liko neatsakyta. Kokią įtaką jis turėjo komandos komplektavimui? Kokie jo santykiai su „vadovybe“? Kodėl staiga komanda ėmė „neklausyti“ trenerio, atvedusio į bronzą, sidabrą ir LFF taurę? Ir taip toliau – galima tęsti ir tęsti. Aš užduosiu tik vieną. Greičiausiai Gabrys Sūduvą paliko visam laikui. Sunku būtų patikėti, kad dukart priverstas komandą palikti garbaus amžiaus žmogus į šitą balą liptų dar kartą. Nejaugi buvo sunku paskutinėse sezono rungtynėse jam įteikti kokį nors simbolinį diplomą padėkos už Sūduvai atiduotus metus vardan? Atrodo, dabartinei komandai tokios smulkmenos nerūpi.

treneris-pankrat Pradžia su Gabriu buvo pilna problemų. Ar Pankratjevas jas išsprendė? Iš pradžių atrodė, kad taip ir bus nutikę. Pankratjevas nieko nekeitė, tik susistemino Gabrio pradėtą darbą. Išmetė kelis nevykusius gynėjus, sugrąžino Skinderį ir įmetė Leimoną, įvedė šiokią tokią žaidimo sistemą ir drausmę. Komanda antrą ratą sužaidė taip gerai, kad net leido mums pasvajoti apie aukso medalius. Tačiau tuomet Pankratjevas nutarė eiti va bank ir keisti žaidimo stilių. Tai, ką jis mėgino padaryt gal ir galima pavadinti totaliu futbolu. Didysis klausimas – ar vertėjo tai daryti sezono metu? Iš vienos pusės galima drąsiai sakyti, kad vertėjo. Nes jei Sūduva ketino užimti aukštesnę nei trečią vietą, žaidimas turėjo keistis. Iš kitos pusės – gal ir galėjo Pankratjevas luktelėti ir iki sezono pabaigos. Būtų ramiai jį pabaigęs, paėmęs komandai bronzos medalius ir niekas jam ypatingų priekaištų nebūtų turėjęs. Kūryba būtų užsiėmęs prieš kitų metų sezoną. Tuo tarpu naujas žaidimo stilius komandą taip išbalansavo, kad ji nebeatsigavo. Pankratjevas smarkiai rizikavo – dėl to jis man ir patiko. Net jei rizika ir nepasiteisino.

treneris-jarmal Na o apie Jarmalavičių nelabai ką yra ir pasakyti. Jam teko keista ir sudėtinga užduotis. Iš vienos pusės paprasta – tiesiog ramiai užbaigti čempionatą. Iš kitos pusės – stipresnių sprendimų reikėjo, nes komanda buvo sėdusi. Stipresnių sprendimų nebuvo, komanda nepakilo, o treneris tiesiog tapo jos agonijos stebėtoju. Trumpai tariant, neturim teisės Jarmalavičių kritikuoti, tačiau ir pagirti nėra už ką.

treneris-vencev Antrasis treneris Vencevičius buvo vienintelis su komanda praleidęs visą sezoną. Koks jo indėlis – sunku pasakyti. Jo nelabai girdėjosi, nors į spaudos konferencijas kartais vietoj Pankratjevo ir nueidavo. Greičiausiai jis ir buvo tikru „antruoju“ treneriu. Atleidus Pankratjevą, Vencevičius ko gero turėjo šansą tapti neoficialiu komandos vadu – nes iš Jarmalavičiaus sunku buvo tikėtis gilesnio komandos pažinimo ir juo pagrįstų sprendimų. Kadangi nieko komandoje nenutiko, greičiausiai Vencevičius ir toliau liko „antruoju“. Ar liks komandoje kitais metais? Spėju, liks jeigu tik pats norės. Šie metai jam nebuvo patys ramiausi, todėl nenustebčiau, jei iškeliautų laimės kur nors kitur ieškoti.

treneris-ramonas Vienintelis trenerių štabo veikėjas, garantuotai nusipelnęs plojimų, pagyrų ir maksimalaus įvertinimo – vartininkų treneris Ramonas. Nors dažniausiai jis niekur nėra minimas, tačiau jam dirbant šį darbą Sūduvoje subrendo trys varininkai – ir Klevinskas, ir Urba, ir Vitkauskas. Kiekvienas iš jų šiemet galėjo stovėti pagrindinės komandos vartuose. Iš vartininkų trenerio kažin ar galėtum reikalauti daugiau. Savo darbą jis atliko puikiai. Sakyčiau, jis yra vienintelis trenerių štabo narys, kuris garantuotą vietą Sūduvoje turi ilgam. Beje, dažnokai pamirštama, bet Ramonas yra dar vienas Sūduvos žmogus LT rinktinėje.

Štai tokie rezultatai. Jokių bendro pobūdžio išvadų nebus. Džiaugiuosi vien tuo, kad nukeliavote tokiu ilgu raštu ir apskritai pasiekėte šį tašką. Amen.

Varvalas: Šio sezono klystkeliuose

komanda

Ponas Pop: Dabar prasideda sunkioji artilerija. Nepaprastai džiaugiuosi, kad vienas labiausiai rafinuotų šio blogo komentatorių, ponas Varvalas, nepasididžiavo ir gavęs iš manęs pasiūlymą sudėlioti savo sezono įvertinimą, tą ir padarė. Kaip visada – argumentuotai ir su polėkiu. O kad matau, jog visiems nagai niežti ne paskutines Sūduvos rungtynes aptarinėti, o visą sezoną, tai skubu šį Varvalo raštą paskelbti prieš visas savo litanijas. Ir leidžiu sau iliustruoti šį tekstą fotografija iš sekmadienio rungtynių. Gero skaitymo!

>>>

Sena futbolininkų tautos patarlė sako: įvarčius skaičiuojame rudenį. Aš nelaukiu paskutiniųjų rungtynių ir tuos įvarčius-kiaušinius suskaičiavau šiek tiek anksčiau. Dar pavasarį matėme, kiek turime vištų, todėl jau tuomet buvo galima apytiksliai buhalteriauti. Derlius visiškai apčiuopiamu tapo birželio mėnesio pabaigoje, keičiant perėjimo vietą. Kuo labiau artėjome Šešupės, tuo daugiau vilčių ir nuplaukė jos vandenėliu.

Manau, kad įvyko tai, kas ir turėjo įvykti: komanda nepaskendo, o klubo vadai pastatė stadioną. Matyt, buvo planuojama, kad kaip nors iš inercijos pavyks plaukioti priziniu paviršiumi ir tuo pačiu metu sėkmingai įsisavinti Pašešupio gabalą. Deja, deja.

Nesėkmių priežastis galima skirstyti į dvi grupes: objektyvias ir subjektyvias. Kartais jų krantai net susiliesdavo ir sunku buvo jas atpažinti. Galbūt, nuo komandos ir jos vadovų nepriklausė „mėnesinės“ pertraukos vasaros metu, kai iš žaidimo ritmo iškrito net ir FBK Kaunas. Niekas negalėjo pasakyti, kam bus naudingos į sezono pabaigą nukeltų rungtynių baigtys (pavyzdžiui, sukeiskime vietomis FBK Kauno rungtynių su Sūduva ir Vėtra laiką). Į kitą stadioną Sūduva irgi kėlėsi kaip į svetimą. Net ir Žalgirio griūtis paskatino jo žaidėjų migraciją.

Daugelis kalba apie klaidas, padarytas komplektuojant komandos sudėtį. Atrodo, kad buvo elgiamasi labai atsargiai ir į komandą kviečiami žinomi žaidėjai. Šįkart neišvydome komandoje nei krepšininkų, nei egzotika dvelkiančių geltonodžių. Kalbos apie paslaptingus Paragvajaus rinktinės žaidėjus taip ir liko kalbomis. Va, tik landus, vokiškai kalbantis futbolo agentas, puikiai iškišo Thiago. Treneris D.Vencevičius dar nuo pernai pažinojo buvusį vėtrietį Pedro ir jį paskutiniu metu pasikvietė į komandą. Nežinau, ar kam rūpėjo, kad gynyboje žais 169 cm aukščio (su n*iolikos cm aukščio šukuosena) vyrukas, kuris Brazilijos paplūdimio komandose buvo mokomas saugų žaidimo subtilybių. Ir tik Sūduvoje šis žaidėjas išsilaikė visą sezoną – kitur per metus pakeisdavo dvi ar tris komandas. Klubo vadovybė jam jau buvo paruošusi „vilko bilietą“, bet tuomet advokatauti ėmėsi I.Pankratjevas, kuris pasakė: „aš su šituo dar padirbėsiu“.

Sūduva noriai priglaudė ir P.Lukšį, likusį be komandos. Rezultatai parodė, kad nė vieni, nė kiti nieko nelaimėjo ir nieko nepralošė. Povilas mušė įvarčius, o komandos gerbėjai jo neišrinko net į geriausių žaidėjų dešimtuką. Ir tikrai žaidėjui geriausiai sekėsi būti … dvyliktu, t.y. pasirodyti aikštėje antrajame kėlinyje. Povilo „maitintojas“ M.Gardzijauskas pirmoje sezono pusėje puikiai atliko šias pareigas, bet paskui buvo pamrštas, nors jo žaidimo lygis ir nebangavo.

G.Barevičius lyg tai ir turėjo tapti kraštiniu „skrajojančiu olandu“. Deja, šio žaidėjo geriausi skraidymo laikai jau seniai seniai praeityje.

„Miegantysis brazilas“ Negreirosas privalėjo tapti slapčiausiu ginklu – komandoje atsirado paskutinę dieną (ne jis vienas). Niekas nenorėjo prisiminti, kaip jis pernai tuos įvarčius sumušė Šiauliams ir A.Breikšto vaikams iš dviejų vienos šeimos komandų. Atrodo, kad niekas nenorėjo suprasti, jog vidurio puolėjas aikštėje ir už jos ribų buvo labai priklausomas nuo Oliweiros. Kai klubo vadovai pamatė abiejų ragus – ožys jau ganėsi po pievą (atsiprašau, aikštę).  Tiesa, Sūduva paskutinėmis minutėmis pusvelčiui įsigijo ir dar vieną brazilą, visomis prasmėmis invalidą.

Sezono viduryje Sūduvą papildė trys žaidėjai (apie dublerius nekalbu): R.Radavičius, I. Lukjanovs ir K.Gnedojus. Buvęs žalgirietis puikiai užsirekomendavo per … visas ankstesnias rungtynes su Sūduva ir „europines“ su Velso profesionaliais mėgėjais. Lietuvos komandos šį žaidėją perprato ir neutralizavo. Vis tik R. Radavičiaus indėlį į komandos žaidimą reikia vertinti teigiamai, nes be jo Sūduva būtų atrodžiusi dar nykiau. Prisipažinsiu, kad pradžioje labai atsargiai vertinau I.Lukjanovo pasirinkimą. Ir iš tikrųjų, žaidėjas pernelyg skubėjo įmušti pirmąjį įvartį: smūgiavo pasitaikius menkiausiai progai. Netrukus šis žaidėjas tapo vieninteliu šviesiu spindulėliu komandoje. Visur jo buvo pilna: ir puolime, ir ginantis.

Maždaug 2006 – aisiais metais K.Gnedojus žaidė labai neblogai ir vos neatsidūrė FBK Kaunas komandoje. Po to jį užklupo trauma ir žaidėjas formos neatgavo. Kai Sūduva paslaptingai bandė šį gynėją, maniau, kad jis taps atsarginiu M. Skinderiui ar T. Mikuckiui pakeisti. Pasirodo, kažkas (prisiminkite, kas minėtais metais buvo Atlanto treneriu!) manė priešingai. Ir taip Sūduva įsigijo sagą, kuri netiko nė vienam turimam švarkui. Juk reikėjo „pirkinį“ jaukinti prie komandos, o ne iškart mesti žaisti į svarbią poziciją ir leisti „susidirbti“. Abejoju, ar žaidėjas, nekoordinuojantis savo kūno judesių ir neturėdamas pozicinės nuovokos, gali sėkmingai įsitvirtinti A lygos komandose. Net Atlanto gynyboje jis išsiskyrė tik ūgiu.

Komandos naujokų pasirinkimo ir jų pasirodymo niuansus apžvelgiau. A.Vitkauską lyg ir reikėtų laikyti savu – jis atėjo ne iš kitur. Turime perspektyvų vartininką, kurio žaidimas džiugino, kol komandai sekėsi. Vėliau ir jam turėta nemažai priekaištų, bet geresnio pasirinkimo neturėjome. Vartininkas įsidrąsino ir pagaliau retkarčiais įspėdavo komandos draugus, kad eina iš vartų perimti kamuolį. Jam šiose situacijose reikėjo būti griežtesniu ir pamiršti savo jaunatvišką amžių. Na, jei austrai jo nesuvilios, kitąmet turėsime gerą vartininką – jų pastaraisiais metais ir netrūko. Apie Sūduvos senbuvius atskirai nekalbėsiu – jų pasirodymą paminėsiu, kalbant apie komandos žaidimą.

Jau sezono pradžioje vyr. treneris A.Gabrys įsitikino, kad nėra dar darnos nei gynimo linijoje, nei puolime. Na, ne treneris kaltas, kad Negreirosas ir dar kelios „plaštakės“ pasirodė paskutinę dieną. Komandos vadovus reikia kaltinti tik tuo, kad per pernykštį pusmetį neįžiūrėjo brazilo „nuogumo“ir anas išvis neturėjo atsirasti komandoje. O vyriausiasis treneris aklai laukė stebuklo iš Pedro ir Thiago, nors kaip nebūtų keista – pats 2007 m. rudenį leido gynime atsiskleisti V.Slavickui ir P.Leimonui. Jeigu tuos brazilus į startinę sutartį negrūdo A.Gabrys (šito tai nežinau), tai jam jokių priekaištų ir neturėčiau.

I.Pankratjevas pakeitė labai nedaug ir daug – abu brazilus gynėjus jaunais marijampoliečiais. Ir nors iš pradžių buvo laimima tik minimaliais rezultatais, bet per mėnesį išaugo ir rezultatai ir žaidimas tapo labai maloniu akiai. Va, tuomet ir prasidėjo. Treneris pajuto, kad galima tapti čempionais ir ėmė tam ruošti komandą. Juk vien kontraatakuojant aukso medalių nelaimėsi! Buvo tiek susižavėta totalitariniu (kaip norite, taip vadinkite) futbolu. Treneris, net nepastebėjo, kad komandoje neliko tokiam futbolui kurti abiejų dirigentų – Oliweiros ir D. Maciulevičiaus. Beje, pastarąjį vieno klubo užsakymu traumavo šilutiškis iš Kauno. Neatsargiai teigiama, kad pagal tą patį pageidavimą iš rikiuotės išėjo ir Oliweira. Nežinau dėl kokių priežasčių pastarasis, ir išsigydęs traumą, ją toliau simuliavo. Ir ne tik simuliavo, bet dar ir mėgino visiems brazilams advokatauti. Ypač jis norėjo išsaugoti Negreirosą, kurio dienos buvo suskaičiuotos.

Vyr. treneris neįvertino ir tai, kad Sūduva kelis mėnesius žais tik svetimose aikštėse … Naujajame stadione Sūduva nesitreniravo. Na, gavo „paravėti“ žolę prieš stadiono atidarymo rungtynes. Žaidėjai, žinodami, kad žaidžia daug didesnių matmenų aikštėje, kamuolį spirdavo daug toliau, negu reikėtų. To reikalingo spyrio nuotolio buvo ieškoma gana ilgai. Komandoje neliko žaidėjų, kurie greitai pralėktų su kamuoliu pusę aikštės: vienintelė maloni išimtis gynėjas V.Slavickas. Tiesa, jo reidai sukeldavo daugybę problemų gynyboje. Na, ir kas, kad T.Mikuckis ar M.Skinderis pasitraukdavo į kraštą – spragų atsirasdavo kitur, nes saugai patys save eliminavo iš gynimosi proceso. Saugas G.Slavickas 2008 buvo tik saugo G.Slavicko 2001 šešėlis: jei iš ketvirto bandymo ir prasiverždavo kraštu, tai nesugebėdavo skersuoti kiek aukštesnio ir tolimesnio perdavimo – kamuoliai „smigdavo“ už dešimties metrų. Na, vienas ar pusantrų rungtynių kraštuose „paskraidė“ R. Radavičius. Viskas. Tokių greitakojų, kaip A.Larčenka, T.Kavolis, M.Choružij ar pagaliau Oliweira komandoje neliko. Sūduva tapo kamuolio „badytojų“ komanda. Tokį labai vienpusišką žaidimą greitai „perskaitė“ kitų komandų treneriai. Garsios užsienio komandos irgi „pabado“, bet tai daro dviem akimirksniais greičiau ir tiksliau. Komandoje neliko ir žaidėjų, galinčių realizuoti standartines pozicijas (dar pernai tai darydavo ne kartą čia minėtas Oliweira ar T.Miklinevičius). Teisėjas retai „pastatydavo“ kamuolį į tašką, iš kurio D.Maciulevičius spirti gali ir užrištomis akimis. Na, K.Jasaitis „įkalti“ gali tik kartą per metus. Kitų toliašaudžių šioje eilutėje neliko. Taškas. Va, tada ir tapo aišku, kad ji Sūduva risis atgal. Tik Žalgirio „byrėjimas“ leido apčiuopti to ritimosi pabaigą.

Treneriai ėmė elgtis nesuprantamai ir aikštėje, ir už jos ribų. Net keliolikos valstybių žurnalistai „apako“, kai komandos, pirmąkart Zalcburge įveikusios jos numylėtinius, treneriai neatvyko į spaudos konferenciją. Nesakau, kad jie „pasikėlė“, bet pasielgė labai netoliaregiškai. Ir tik atmestinai teisinosi, kad skuba į lėktuvą. Žurnalistai suspėjo į tą patį lėktuvą, o va, treneriai galėjo likti „po sparnu“. Nors visi komandos vadovai nedviprasmiškai įvardijo, kad prasto žaidimo „Europoje“ priežastimi yra ir K.Gnedojaus žaidimas, vyr. treneris  norėjo įrodyti kitaip. Po kamuolio „badymų“ prieš dešimtį Vėtros žaidėjų, I.Pankratjevas buvo pelnytai atleistas iš vyr. trenerio pareigų. Su Atlantu tik „atidirbo“ – tai pačios prasčiausios komandos rungtynės per visą sezoną. Tądien pirmąkart nuoširdžiai norėjau, kad komanda pralaimėtų… Turbūt, dėsninga buvo ir tai, kad abu komandos „dirigentai“ batutą padėjo po rungtynių su Vėtra.

G.Jarmalavičius treneriu tapo ir todėl, jog komandos vadovai suprato: vadovauti skęstančiam laivui niekas nuo kranto neateis. Gaila, kad naujasis vyr. treneris  nepatikėjo, kad jis reikalingas tik sezonui pabaigti. Laivo skendimą buvo galima tik atitolinti. Aš jau nemačiau jokių galimybių ką nors pakeisti į gerąja pusę. Keisti – buvo galima, o pakeisti – ne. Va, su keitimais (tiesiogine ta žodžio prasme) treneris labiausiai ir susidirbo. Niekaip negalėjau suprasti, ką turėjo atlikti apie 80 – ąją minutę aikštėje vis pasirodantis lėtaeigis K.Jasaitis. Įsitikinau, kad treneris žaidimo strategiją sumąstydavo autobuse ar pašešupyje ir rungtynių metu, nežiūrint į jų eigą, griežtai laikydavosi susikurto plano.

Nei I.Pankratjevas, nei G.Jarmalavičius treniruočių metu beveik neskyrė dėmesio gynybos spragoms ištaisyti. Sūduvos gynėjai, užmiršti saugų, visiškai prarasdavo erdvės suvokimą priešininko greitų kontraatakų metu. Kas antras skersuotas kamuolys „nutūpdavo“ ant priešininko galvų ar kojų. Jeigu to nesugebama padaryti galvomis ir kojomis, tai komandos vadovai tegul nuperka futbolo patranką (tai seniai taikoma net ir Europos „vidutiniokų“ treniruočių praktikoje)… Manau, kad treneriai nesuprato, kaip šią „ligą“ gydyti.

Nepaminėjau dar vieno trenerio D.Vencevičiaus. Jį galiu pagirti už B.Božinovskio atsivedimą. Tą pliusą „sunaikino“ minusas – Pedro atitempimas į komandą paskutinę minutę. Ne pirmosios jaunystės Sūduvos saugai beveik nedalyvaudavo gynyboje: nesakau, kad juos visus dar buvo galima „pripompuoti“ energijos, bet atsakomybė už saugų neveiksnumą krinta ir jam. Treneris A.Ramonas dirbo gerai ir buvo įvertintas rinktinės vadovybės.

Pagaliau fizinio pasiruošimo pritrūko komandos gerbėjams: ir tribūnose ir kitose erdvėse. Niekuo įspūdingiau sudėtimi neatrodęs Ekranas pasipuošė aukso medaliais. Kodėl? Jie nedarė to, ko nereikia. O tai jau labai daug – išmokti nedaryti. Supratus tai, jau nereikėtų komandos formuoti pagal pavardes ar tautybes, keliskart keisti trenerius, vengti žiniasklaidos dėmesio ir komandos gerbėjų. Pailsėkime.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1,184,164 hits