Archyvas pagal 2009 liepos

Laukiam: Sūduva prieš Bangą ir Taurą

Štai ir grįžta po ilgokos pertraukos A lyga. Pirmasis III rato turas stipriuosius šių mtu klubus suves su silpnesniaisiais, o atkakliausios rungtynės greičiausiai vyks Šiauliuose, kur šį savaitgalį lankysis Tauras. Visų likusių komandų gyvenimas pastarosiomis savaitėmis buvo dvejopas – vieni žaidė europines rungtynes, kiti nieko neveikė ir atostogavo.

Kas geriau – sunku pasakyti. Aš vis tik balsuočiau už žaidimą. Vis tik mūsuose žaidimo nėra tiek daug, kad komandoms reikėtų ypatingo poilsio. Ir jei Sūduva ką tik žaidė su šiame sezone stipriausiu varžovu, tai Banga su Tauru vargo keisdami sudėtį.

Bangos nuotykiai lengvesni ir paprasčiau paaiškinami. Gavo Ivanauskas didesnį atlyginimą ir išvažiavo ten, kur visus metus šilta. Keistas tas Ivanauskas… Kai pamėgini prisimint jo kaip trenerio veiklą, tai tik ir teprisimeni tuos keistus atvejus, kai jis vidury sezono palikdavo savo komandas. Labiausiai juokina tas begalinis noras viską paneigti (“nieko apie pasiūymą nežinau, sužinojau iš žiniasklaidos”), o po dviejų dienų lyg niekur nieko pasirašyti sutartį. Yra kaip yra – ne mūsų tai reikalas. Ivanauskas išvažiavo, o į jo vietą Banga pasikvietė Vytautą Jančiauską, kurį ko gero geriausiai prisimenam treneriuojant Vėtra. O jei kam dar labai įdomu apie šį trenerį gauti daugiau žinių, žiūrėkite čia.

Na o Tauras – gerokai nugeibo. Komandą paliko krūva žaidėjų (broliai Čikladzės, mūsiškis Karolis Jasaitis, Eimantas Poderis ar Bursucas su Šetkumi. Galų gale, spruko ir treneris. Naują trenerį komanda surado ypatingai greitai – juo tapo latvis Popkovą. Juos mėgins pakeisti keli Tauro naujokai, tarp kurių yra šį sezoną berods Atlante pradėjęs ir iš Sūduvos dar prisimenamas Nerijus Mačiulis. Taurui akivaizdžiai baigiasi pinigai – pasitvirtina tai, apie ką gandai sklido sezono pradžioje – jei Tauras nelaimi vietos Europos taurėje, pusė jo žaidėjų išsivaikšto po dviejų ratų.

Tuo tarpu Banga praeitose rungtynėse gavo kalną koretlių. Dėl to komandoje nebus mažiausiai keturių žmonių: Urbaičio, Remėzos, Grudžio ir Vaitkūno. Kokios įtakos rungtynių eigai turi šie berniukai aš nežinau. Tačiau faktas – keturių pagrindo žaidėjų netektis plius naujas treneris – kažin ar komandai suteiks papildomos jėgos.

Sūduva rungtynėse su Banga irgi bus su trūkumais. Su Samusiovo išnykimu jau, manau, apsipratome. O aikštėje nebus dviejų pagrindo žaidėjų – taip pat dėl kortelių – Skinderio bei Urbšio.  Žiūrėsim, ką dabar mūsų treneriai sugalvos. Tik čia galime apgailestauti, kad tas kortees žaidėjau gavo žaisdami su ko gero silpniausia A lygos komanda.

Kad ir kaip bebūtų, galvoti galima tik apie dvi pergales.

Reklama

Atostogos. Ir vėl.

Štai ir vėl savaitę manęs su jumis nebus. Per tą laiką praleisiu net dvi A lygos rungtynes – namuose su Banga, svečiuose su Tauru. Kelionei į Hamburgą nuplaukus, teks atostogauti ramiai.

EURO: RANDERS FC 1:1 SŪDUVA

Nepasisekė. Nepasisekė, tai nepasisekė. O aš jau beveik kelto bilietus į Kylį užsakinėjau. Vilties ir tikėjimo buvo per akis. Trūko ne taip jau ir daug. Sakyčiau, trūko mažumėlę sėkmės. Ir pirmose rungtynėse, ir antrose. Skaitant antrųjų transliaciją, buvo akivaizdu, kad žaidimas buvo daugiau mažiau lygis, kaip ir rezultatas. Tačiau turint omeny šių metų sezoną, tos sėkmės gal net ir per daug būtų buvę. Juk metų pradžioje apskritai apie dublerinę sudėtį buvo galvota. O dabar jau apie Hamburgą užsisvajojom. Trūko nedaug, tačiau trumpu Sūduvos pasirodymu Europos lygoje, manau, galime būti patenkinti.

Juk ne rezultatai svarbu. Turiu omeny, tokiems kaip mes ne vien tik rezultatai yra svarbūs. Rezultatai yra svarbus tik tiems pacukams, kurie laikraštį apie lietuvius Europoje paskaitę eilinį kartą cypia apie žemą lietuviško futbolo lygį. O mes savo komandą stebime jau daug metų. Ir dar stebėsime daug metų. Diena iš dienos, savaitė po savaitės, mėnuo po mėnesio.

Todėl mes žinome, kad kiekvienais metais Sūduva Europoje sulošia šiek tiek geriau. Keletu centimetrų. Žengia nedidelį žingsnį į priekį. Pernai pirmą kartą svečiuose laimėjo prieš padorią komandą. Na ir kas kad tas laimėjimas nieko nereiškė. Esmė ta, kad jis neturėjo reikšmės pernykščiam rezultatui, tačiau turėjo reikšmės komandos psichologijai ir suvokimui, kad laimėti galima prieš bet ką. Šiemet žengtas dar vienas centimetrinis žingsnis į priekį. Nors danai „ant popieriaus“ yra silpnesni už Zalcburgą, tačiau tame pačiame teoriniame lygmenyje – daug stipresni už ir taip nusilpusią Sūduvą. Tačiau su jais buvo kapojamasi visas 180 minučių. Šiemet dar rezultatas nepasiektas. Tačiau lygiąsias su danais jų stadione ko gero verta labiau įvertinti nei pernykštę pergalę Zalcburge.

Kaip nebūtų keista, komanda kaip vienetas auga psichologiškai. Tai yra labai įdomu. Juk žaidėjai keičiasi, vieni išeina, kiti ateina, tačiau toks jausmas, kad yra kažkokia komandos dvasia, kuri tiesiog yra ir kurios stiprumas jau nelabai priklauso nuo vieno ar kito žmogaus. Greičiau toji dvasia keičia žmones.

Sūduva baigė pasivažinėjimus po Europą, tačiau per šias kelias rungtynes aš ko gero pirmą kartą patikėjau, kad komanda jau yra pasirengusi šiemet imti aukso medalius. Todėl ašarų nelieju, o dėkoju komandai už pasiaukojimą, tikėjimą ir suteiktą viltį. Nors planuoti kelionę į Hamburgą buvo gerokai per anksti, tačiau baisiai smagu. Ačiū!

Laukiam: Randers FC – Sūduva

Sūduvos laukia dar vienas rimtas išbandymas. Ketvirtadienį, liepos 23 dieną 19 valandą eurotaurėse žais visos likusios Lietuvos komandos. Pirmasis Europos lygos ratas didelių siurprizų nepateikė – rezultatai buvo tokie, kokius racionalus žmogus ir galėjo prognozuoti. Ypač, jei tas racionalus žmogus nematė nė vienų rungtynių, o tik puse ausies per žinias rezultatus išgirdo. Todėl kaip ir kiekvienais metais išgirdome daugybę beviltiškai banalių komentarų ir paaiškinimų apie tai, koks menkas to lietuviško futbolo lygis.

Juodai nusibodo blevyzgos žmonių, kurie apie lietuvišką futbolą prisimena tik tuomet, kai lošia rinktinė ir kai ateina eurotaurių metas. Užkniso negyvai „specialistai“, kurie, neturėdami ką pasakyti griebiasi net ir paskutinio šiaudo ir analizuoja trenerių pasisakymus. Dar labiau nusibodo vis paviršiun iškylančios eilinės sapalionės apie tai, kad Lietuvos futbolą sužlugdė biurokratai. Kiek galima apie tą patį? Juk biurokratai visur tokie patys. Ir lietuviško futbolo biurokratai ne ką blogesni už taip pat prisidirbusius lietuviško krepšiasvydžio biurokrataus. O šie yra lygiai tokie patys, kaip ir visų kitų sporto rūšių biurokratai kartu su visokių ten departamentų veikėjais. Juokingiausia, kad visi jie netgi niekuo nesiskiria nuo biurokratų, sėdinčių savivaldybėse, seniūnijose, ministerijose ir t.t. Kada išgaruos tas sovietinis noras visų pasaulio bėdų priežasties ieškoti valdžioje?

Be reikalo aš čia nervinuosi. Niekas nuo to nepasikeis. Taip buvo ir bus. Visa tai ir vėl pasikartos, kai likusias rungtynes loš Lietuvos rinktinė. Ir vėl viskas pasikartos kitais metais, kai lietuvių klubai keliaus į Europą. Gal tiesiog nereikia kreipti dėmesio? Reikės pamėginti.

>>>

Gerai. Grįžkime prie mūsų reikalų. Sūduva važiuoja į Daniją ir, esu tikras, mėgins ten pasirodyti taip, kad rezultatas būtų pliusinis. Nes ir namuose komanda lošė teisingai – maksimaliai. Dabar jau apskritai nebėra ko prarasti. Galvoju, pamėginsiu šį kartą sužaisti nekorektišką žaidimą. Pamėginsiu apsimesti komandos treneriu ir pagalvoti, ką tokiu atveju daryčiau. Žinau, žinau – negražu taip elgtis. Nes nesu treneris ir neturiu jokios teisės net galvoti taip. Bet vieni žmonės iš tikro žaidžia aikštėje su kamuoliu, o kiti – sėdi ir galvoja. Todėl galvosiu taip, kaip man norisi. Ir, jaučiu, panašiu būdu ne vienas jūsų mėgina galvot. Nes jei myli savo komandą ir lauki jos pergalės, kitaip galvot neišeina. Trumpai tariant, keikti už tokias erezijas manęs nereikia – ir pats viską suprantu. Nereikia eilinį kartą pakartoti klasikinio „Treneris ir pats žino, ką daryti“. Lygiai taip pat suprantu, kad viskas, kas žemiau parašyta yra mėgėjo samprotavimai. Priimkit tai kaip žaidimą. Taigi, let‘s go!

I žingsnis – priešininkas: stiprybės ir silpnybės. Be abejo, pradėti reikia nuo varžovo analizės. Kadangi kitų galimybių neturiu, remsiuos tuo, ką mačiau stadione. Varžovas yra už mūsų komandą stipresnis. Tai – objektyvu. Nes jis sėkmingai lošia stipresnėje lygoje. Faktas – didelių ekonominių problemų ir šiandien nepatiria. Iš kitos pusės – šios rungtynės tikrai nėra Dovydo ir Galioto dvikova (kas nesusigaudot, aiškinu – čia toks senobinis palyginimas apie mažo mažulyčio (Dovydo) dvikovą su dideliu ir neįveikiamu (Galiotas). Randers FC nėra lietuviams neįkandamas riešutas. Ir ypač tokioje savo gyvenimo stadijoje, kai šių metų čempionatas Danijoje dar neprasidėjo.

Stipresnis Randers FC visų pirma yra taktiniu mąstymu. Žaidėjai geriau parengti ir žaidimas labiau grįstas tiksliu racionalių schemų įgyvendinimu, nei beprotiška improvizacija. Žaidėjai geriau orientuojasi aikštėje ir nedaro kvailų pozicinių klaidų. Didelių stebuklų Randers FC Marijampolėje nekrėtė, tiesiog parodė, kad geriau išmano futbolo ABC nei mes.  

Labiausiai tai jautėsi jiems atakuojant. Gynybines Sūduvos užtvaras Randers žaidėjai kartais praeidavo labai lengvai, tiesiog pritaikę kokį nors klasikinį futbolo triuką (sienelę ir pan.). Gynyboje šis pranašumas toks akivaizdus nebuvo, tačiau ir ten jie geriau talkino vienas kitam ir tiksliau užsiimdavo pozicijas, nei Sūduvos gynyba.

Tačiau. Individualaus pačių žaidėjų pranašumo nelabai jautėsi. Atskirų žaidėjų mikrodvikovos prognozuojamos nebuvo. Jas laimėdavo tai viena, tai kita pusės. Antra didžioji Randers problema yra fizinis pasirengimas. Atvirai pasakius, kiek keistokai atrodė, kai Lukšiui susidūrus su priešininku ir belaukiant neštuvų, pusė danų komandos vieningai nuskuodė link atsarginių suolo vandenuko atsigert. Juk labai karšta tą vakarą tikrai nebuvo, o rungtynių nė pirmas kėlinys dar nebuvo praėjęs. Gal dėl to, kad Danijos čempionatas dar neprasidėjęs, danai energijos kartais pristigdavo netgi nepaisant to, kad antram kėliny pakeitė tris žaidėjus. Greičiausiai tai ir buvo priežastis to, kad antram kėliny Sūduva netgi atrodė šviežiau ir pavojingiau nei žmonės iš Skandinavijos. Galbūt Sūduvai tų dviejų likusių keitimų ir pritrūko tam, kad pačioje rungtynių pabaigoje būtų surengtas galutinis Randers FC vartų šturmas.

II žingsnis – priešininkas: žaidimo stilius. Randers FC – puolanti komanda. Visas jos žaidimo grožis puolime ir atsiskleisdavo. Ginasi Randers FC – so so. Kad ir kaip bežiūrėtum, Sūduva per rungtynes susikūrė kokias 4-5 visiškai realias situacijas įvarčiui. Ypač sklandžiai Sūduvai sekėsi atakos kraštais ir standartinės situacijos, pvz., kampiniai. O va puola Randers FC kitaip. Smagiai, nei greitai, nei lėtai, ir visą žaidimą grindžia tokiais pusilgiais gerai apgalvotais perdavimais. Galbūt tokio žaidimo reikalavo aikštės kokybė, tačiau jau vien iš to, kaip sklandžiai Randers FC pavykdavo tokį žaidimo stilių propaguoti, galima spręsti, kad jiems tai – jokia naujiena.

Beje, Randers FC greičiau yra kontratakuojanti, nei opoziciškai puolanti komanda. Tuo ji panaši į Sūduvą. Ramios pozicinės Randers FC atakos greičiau keldavo pavojų dėl to, kad už baudos aikštelės ribų Sūduvos gynėjai danų žaidėjams leisdavo gyventi gan laisvai ir ramiai. Leisdavo prisitaikyti smūgiams ir perdavimams. Leisdavo netgi smūgiuoti.

III žingsnis – Sūduvos pasirodymas. Kaip jau kalbėta, Sūduva pasirodė visai pakenčiamai. Tiesa, tas pakenčiamas pasirodymas komandai kainavo žvėriškai daug jėgų. Tačiau taip ir turi būti. Silpnesnė komanda savo silpnybes privalo kompensuoti žaidimui paskirdama daugiau energijos, jėgos ir atsidavimo. Sūduva iš esmės žaidė panašų žaidimą – nuo gynybos link kontratakų. Toks žaidimo stilius buvo visiškai logiškas – manau, niekam to papildomai aiškinti nereikia. Sūduva neatrodė ženkliai silpnesnė komanda (kaip buvo, pavyzdžiui, kadaise lošiant su Brugge). O rezultatas galėjo būti ir visiškai kitoks (į abi puses, nors mums, aišku, aktualu žaidimas nevyktų į vienus vartus. Į kuriuos – ir taip visiems aišku).

Daugiausia nerimo, be abejo, kelia gynyba. Išėjus Samusiovui, gynybos grandyje jaučiamas šioks toks chaosas. Toks jausmas, kad nebeliko griežto „tėvo“, kuris gynybą anksčiau racionaliau paorganizuodavo. Gynyba – Sūduvos silpnoji vieta (deja, dabar jau galime sakyti ir taip). Žaidėjams dar reikia iki galo pajusti vienas kitą ir atrasti viduje vadą, kuris kai kuriuos gynėjus prilaikytų už pakarpos, kad tie, pamiršę savo tiesiogines pareigas, nelėktų kaip akis išdegę į puolimą (kurie tai mėgsta – taip pat puikiai žinome). Toje grandyje tikrai dar reikia papildomo susiklausymo – vien dėl to, kad nebekristų tokie įvarčiai, kuris buvo gautas Marijampolėje.

IV žingsnis – Ką daryt? Pradėkim nuo tikslų. Tikslas miminum – įmušti vieną įvartį ir nepraleisti nė vieno. To pakaktų neprognozuojamai 11 m baudinių loterijai. Optimistinių variantų čia neminėsiu – apie juos ir taip kiekvienas jau yra pagalvojęs. Taigi, reikia įmušti. Neišvengiamai reikia įmušti. Tačiau dar svarbesnė užduotis yra nepraleisti patiems įvarčio. Nes praleistas įvartis būtų galas. O jeigu yra taip, tai komandos taktika yra aiški kaip penkios kapeikos.

V žingsnis – Sūduvos taktika. Pirmiausia gynyba, o visa kita – kaip dievas duos. Gynyba turi būti cementinė. Aš žaisčiau griežtą gynybinį futbolą ir tikėčiau kontratakos galimybe puolime. Galų gale, minimaliam tikslui pakanka įmušti vieną įvartį. O tam pakanka vienos vienintelės sėkmingos atakos per visas rungtynes.

Randersai greičiausiai nepradės lošti atsargaus futbolo, skirto išsaugoti tam, kas buvo pasiekta Marijampolėje. Tai būtų visiškai neracionalu. Vis tik jų komanda stipresnė ir privalo siekti bent vieno įvarčio, kad gyvenimas būtų ramus. Nes ir jie puikiai supranta tai, ką čia ką tik dėsčiau – vieno įvarčio skirtumas yra velniškai rizikingas. Nes pakanka vienos sėkmingos atakos per visas rungtynes, kad to skirtumo neliktų.

Taigi, Randersai puls. Galbūt ne visom pajėgom, tačiau gynyboje jie tikrai neužsisėdės. Jie tikrai prisimins, kad Marijampolėje atakos kartais gaudavosi labai lengvai. Du-trys pasai ir prieš puolėją lieka tik vartininkas. Jie prisimins, kad Sūduvos gynyba kartais nespėja paskui danų saugų mintis, o ir žaidėjams palieka pakankamai erdvės netgi šalia savo baudos aikštelės. Tokių dalykų Sūduvos žaidime tiesiog negali būti.

Jūs sakysite, kad gynybinio pobūdžio futbolas yra klasikinės Lietuvos klubų ir rinktinės kelias, kuriuo einama jau daugelį metų. Bet juk taip nėra! Mūsiškas gynybinis futbolas dažniausiai būna ne sąmoninga, iš anksto parengta taktika. Dažniausiai lietuviškas futbolas būna gynybinis tik dėl to, kad taip priverčia žaisti priešininkai. Tai reiškia, kad norima žaisti bet kaip, tačiau priešininkas priverčia didesnę laiko dalį rūpintis savo vartų saugumu.

Tačiau tokio gynybinio futbolo, kokį lošia, pavyzdžiui, Farerų salų rinktinė arba kokį kadaise Europos čempionate žaidė Graikų rinktinė lietuviai naudoja labai retai. Kai didžioji komandos dalis sąmoningai yra sutelkta prie savo vartų, o priekiui belieka keli greiti žaidėjai kraštuose ir vienas centre. O juk šiemetinė Sūduvos sudėtis tiesiog idealiai tam tinka! Tereikia saugams suteikti dar daugiau gynybos funkcijų, o tikruosius gynėjus dar tvirčiau pririšti savo aikštės pusėje. Pamenu, kažkokiame interviu Lietuvos rinktinės treneris portugalas tiesiai šviesiai pasakė, kad žaisti prieš tokią komandą kaip Farerai yra žvėriškai sunku. Yra sunku pramušti kelią link vartų, kai ginasi visi 11 žaidėjų. Graikai tais laikais žaidė panašiai – pirmiausia apsigindavo, o tada surengdavo keletą atakų per rungtynes ir įmušdavo bent vieną „netyčiuką“. Taip, graikus tame čempionate visi keikė. Kaip ir keikia Farerus už tai, kad jie „nuobodų“ futbolą propaguoja. Tačiau jei svarbus rezultatas – koks skirtumas ką apie tave kalba kiti? Nes finale lieka tik rezultatas, džiaugsmas dėl pergalės ir įrašas statistiniuose duomenyse.

Praktiškai tai reiškia, kad visa komanda pasislenka arčiau savo vartų ir išsidėsto taip, kad kiekvieną kartą nutikus nelaimei dar būtų atsarginis planas – žaidėjas, kuris pagelbėtų ką tik poziciją pralošusiam kolegai.

O tada belieka greitas puolimas. Tas, kuris Sūduvai pirmose rungtynės visai neblogai sekėsi. Tiek Radavičius, tiek Giedrius Slavckas, netgi Brokas atskirais epizodais, kraštuose atrodė visiškai padoriai. Danų gynėjams juos stabdyti sekėsi labai sunkiai – tiesiog jautėsi tam tikras nepasitikėjimas. Efektyvus žaidimas kraštuose tą kartą Sūduvai leido sukurti ko gero visas aiškesnės progas įvarčiui įmušti.

VI žingsnis – mintys apie Hamburgą. Taip, pergalės naivu tikėtis. Naivu tikėtis, kad į Marijampolę ir šiemet dar atvažiuos bent vienas padorus klubas. Tačiau apie tai reikia galvoti. Ir jei aš būčiau komandos treneris, savo žaidėjams tai kartočiau kiekvieną dieną, ryte ir vakare. Norint laimėti prie danus, reikia jau dabar aiškiai suvokti, kas lauktų prie tuos danus laimėjus. O rungtynės su tokia komanda kaip Hamburgas papuoštų bet kurio Sūduvos žaidėjo biografiją. Vien tai gali būti pakankamas motyvas su danais žaisti taip, kad toji svajonė būtų pasiekta.

Štai toks mano eksperimentas. Ką jūs manot? Būtų įdomu sužinoti.

LT stadionai 3: Kalvarija

Kol Sūduvos komanda kraunasi krepšius ir skrenda į Daniją, lemiamų rungtynių laukimui palengvinti siūlau pažiūrėti dar vieną seriją apie mažuosius Lietuvos stadionus. Jau buvo Kybartai, buvo Kretinga, o dabar jūsų dėmesiui – dar vieno miestelio iš „K“ stadionas.

Suvalkijos žemėse Kalvarija nuo senų senovės garsėjo futbolu ne mažiau nei Marijampolė, Kybartai ar Vilkaviškis. Be abejo, Kybartai įspūdį daro tuo, kad kai 1930 metais Kybartų komanda pirmą kartą dalyvavo Lietuvos pirmenybėse, ji vadinosi „Sveikata“ – taip, kaip ji vadinasi ir šiandien. Marijampolės gi komandų istorija painesnė, tačiau pasiekimai įspūdingiausi. O Kalvarijos futbolas nė vienu, anei kitu pasigirti negali, tačiau buvo laikas, kai Kalvarijos klubas Suvalkijoje buvo stipriausias.

Bet kokiu atveju, Jono Rudžiansko knyga byloja, kad Kalvarijos komanda (LFLS) Suvalkijos apygardos varžybose pirmą kartą sudalyvavo 1931 metais, o 1935 metais Kalvarijos „Orija“ tas varžybas laimėjo, tačiau Lietuvos pirmenybėse ketvirtfinalyje gavo nuo Ukmergės „Šaulio“. Nuo to laiko Kalvarijos komanda įvairiais pavadinimais praktiškai nuolat dalyvavo įvairaus lygmens Lietuvos futbolo čempionatuose.

O tas mano paminėtas sąlyginis „aukso amžius“, kaip šiandien beatrodytų keistai, buvo visai neseniai. 2000 metais Kalvarijos komanda vardu „Pieno Cechas“ lošė I lygoje ir užėmė joje net 7 vietą. Keista, ar ne? Juk tai buvo tik prieš devynerius metus – o jau šiandien to Pieno Cecho sėkmė skamba kaip ištraukia iš fantastinio romano. Tais metais Kalvarijos komanda lošė su tokiais žymiai varžovais, kaip Rūdiškių Vėtra (kuri ir laimėjo lygą), Tauragės Tauru, Šilutės Laisve ar Kauno Jėgeriais. Pavyzdžiui, trečiajame ture Pieno Cechas svečiuose 3:2 nugalėjo antrąją Vilniaus Žalgirio komandą. Beje, Pieno Cecho žaidėjas Š. Litvinas tapo rezultatyviausiu lygos puolėju – įmušė 32 įvarčius. Tuo tarpu Marijampolės Sūduva, Kybartų Sveikata ir Vilkaviškio Šešupė tais metais žaidė II lygos Pietų Zonoje. Šios komandos užėmė atitinkamai pirmą, antrą ir trečią vietas.

Tiesa, tuo Kalvarijos futbolo džiaugsmai ir pasibaigė.  Kitais metais Sūduva ir Kalvarijos komanda, dabar jau pavadinta Kratono vardu, žaidė toje pačioje I lygoje. Sūduva tą lygą laimėjo ir kilo viršun (tiksliau užėmė antrą vietą po Vilniaus Polonijos), o Kratonas, nors ir nebeviltiškai, tačiau liko paskutiniai. Litvinas vis viena buvo vienas rezultatyviausių lygoje, įmušęs 15 įvarčių. O daugiausia įvarčių tų metų lygoje mušė Tomas Radzinevičius – 33. Mums visiems puikiai pažįstamas Giedrius Slavickas baigė čempionatą su 15 įvarčių.

Toliau Kalvarijos komandos pėdsakai dingsta. 2002 metų II lygos čempionate Kalvarijos komandos jau nebebuvo. Galima spėti, kad Kalvarijos futbole įjungta neriboto ilgumo pauzė. Neabejoju, kad tarp jūsų bus žmonių, kurie tą pabaigą galės papasakoti žymiai tiksliau. Ir apie šiandieninę padėtį daugiau informacijos turės.

Šie statistiniai duomenys lyg ir verčia manyti, kad Kalvarijos stadionas, tiksliau – viena to stadiono tribūna, talpinanti kokius 300-500 žmonių, tais geraisiais laikais ir buvo pradėta statyti (ar rekonstruoti???). O komandai užsilenkus, greičiausiai ir stadiono statyba / rekonstrukcija nebuvo baigta. Nes tas „nebaigtumas“ tiesiog akis bado – toks jausmas, kad jau buvo likę visai nedaug, tačiau staiga visi darbai buvo pamesti. Liūdnai atrodo pievoje stybsantys krepšinio stovai ir žibintai, matyt, turėję apšviesti kažkokius smagius takelius. Dabar tai – tiesiog žibintai mistiškai stovintys vidury pievos. Panašiai atrodytų gyvenamasis daugiabutis, su visa išorės ir vidaus apdaila, bet be langų.

Aišku, aš galiu ir klysti. Nes pati tribūna atrodo labai nauja. Viskas ten dar blizga ir švyti – lyg vakar būtų padaryta. Šalia stadiono – visai neblogai sutvarkytas parkas. Tad gali būti, kad stadiono rekonstrukcija buvo tos miestelio zonos atstatymo darbų dalis. Dalis, kuriai ėmė ir pritrūko. Žiauriai nedaug. Bet pritrūko. Ir kažin ar greitu laiku atsiras. Ir jei neatsiras, greičiausiai po poros metų ši tribūna jau nebeatrodys taip dailiai, kaip ji atrodo šiandien. 

>>>

P.S. Jau po viskam internete radau keletą įdomybių. Vis tik atkapsčiau, kad ir po mano minėtų metų Kalvarijos FK žaidė III lygoje (techniškai – II lygos Pietų Zonoje). Tiksliau – po kelių metų pertraukos ten pasirodė naujas klubas Kalvarijos FK. Žaidė ten iki 2007 metų. Tais metais komanda sužaidė tik pusę sezono – 14 rungtynių – iš kurių visas pralaimėjo, išmušė 11 įvarčių, o 60 praleido. Ir vėl išnyko.

Taip pat radau 2008 metų kovą Kalvarijos mero Jono Ščeponio interviu. Priminsiu, tai tas pats bendrovės Kratonas savininkas, kuris greičiausiai kurį laiką išlaikė ir miestelio futbolo klubą (juk ne šiaip sau jis vieną sezoną Kratonu vadinosi). Tai štai tas žmogus, ką tik meru išrinktas, į savo darbų planą sakosi įtraukęs ir Kalvarijos futbolo bei stadiono atgaivinimą. Tai gal čia tas stadionas atpirdolintas visai neseniai? Ir beliko tik laukti klubo atgimimo?

Kaip ten bebūtų, internete radau dar vieną labai įdomų dokumentą – Kalvarijos sporto centro direktoriaus veiklos ataskaitą už 2008 metus. Tai štai – toje ataskaitoje sakoma, kad Kalvarijos sporto centre pernai futbolo treniruotes lankė 49 vaikai (iš jų – 16 mergaičių). Kad ir kaip bežiūrėtum, tačiau toks futbolą žaidžiančių vaikų kiekis tokiame miestelyje vis viena atrodo įspūdingai.

Gerai. Baigiu detekyvą narplioti ir duodu Jums nuotraukas.

Stadiono perspektyva iš miestelio gatvės. Nors iš nuotraukos ir neatrodo, tačiau aš stoviu kažkokios ligoninės ar mokyklos kieme, už manęs - judri gatvė, kurioje zuja mašinos.

Stadiono perspektyva iš miestelio gatvės. Nors ir neatrodo, tačiau aš stoviu kažkokios ligoninės ar mokyklos kieme, už manęs - judri gatvė, kurioje zuja mašinos.

O čia jau mėginau patekt į stadiono teritoriją, bet pataikiau į klaidingą kaimo keliuką ir atsidūriau už tvoros. Teko suktis, tačiau ir iš šito taško atsiveria visai daili pagrindinės ir vienintelės tribūnos perspektyva. Net ir iš tokio atstumo matosi, kad tribūna nauja ir blizganti.

O čia jau mėginau patekt į stadiono teritoriją, bet pataikiau į klaidingą kaimo keliuką ir atsidūriau už tvoros. Teko suktis, tačiau ir iš šito taško atsiveria visai daili pagrindinės ir vienintelės tribūnos perspektyva. Net ir iš tokio atstumo matosi, kad tribūna nauja ir blizganti.

Mano mėgstamas vaizdelis - žvilgsnis po teritoriją iš vartininko perspektyvos.

Mano mėgstamas vaizdelis - žvilgsnis po teritoriją iš vartininko perspektyvos.

Kaip matome, stadioną turėjo juosti bėgimo takai. Kadangi pinigų neužteko, liko štai tokie automobilių takai - puikus būdas vietos jaunimui privažiuoti prie pat tribūnos ir pavakaroti ne su futbolo kamuoliu, o su alaus buteliu.

Kaip matome, stadioną turėjo juosti bėgimo takai. Kadangi pinigų neužteko, liko štai tokie automobilių takai - puikus būdas vietos jaunimui privažiuoti prie pat tribūnos ir pavakaroti ne su futbolo kamuoliu, o su alaus buteliu.

Kaip matosi iš šio vaizdelio, futbolo čia šią vasarą niekas nežaidžia. Pievutė sodri, tokia, kad nors karvę ganyk.

Kaip matosi iš šio vaizdelio, futbolo čia šią vasarą niekas nežaidžia. Pievutė sodri, tokia, kad nors karvę ganyk.

Kaip ir daugumoje panašių miestelių, akivaizdžios pastangos stadionus paversti "multifunkciniais sporto maniežais", kas dažniausiai išreiškiama šalia futbolo aikštės įrengta krepšinio aikštele. Šiuo atveju, vieniši pievoje stūksantys krepšiai dar aikšiau byloja apie liūdną šio komplekso dalią nei apžėlęs futbolo laukas.

Kaip ir daugumoje panašių miestelių, akivaizdžios pastangos stadionus paversti "multifunkciniais sporto maniežais", kas dažniausiai išreiškiama šalia futbolo aikštės įrengta krepšinio aikštele. Šiuo atveju, vieniši pievoje stūksantys krepšiai dar aikšiau byloja apie liūdną šio komplekso dalią nei apžėlęs futbolo laukas.

Didingas tribūnos portretas.

Didingas tribūnos portretas.

O čia - visai nedidingas stadiono "tablo". Akivaizdu, kad ši stadiono elementas turėjo būti statomas paskiausiai. Beje, už jo boluojantis stogelis - natūralistinė "sanitarinė" patalpa, unisexinė ir veikiantis elementarios duobės principu.

O čia - visai nedidingas stadiono "tablo". Akivaizdu, kad ši stadiono elementas turėjo būti statomas paskiausiai. Beje, už jo boluojantis stogelis - natūralistinė "sanitarinė" patalpa, unisexinė ir veikiantis elementarios duobės principu.

Dar vienas didingas tribūnos portretas. Paprasta, bet visai gerai.

Dar vienas didingas tribūnos portretas. Paprasta, bet visai gerai.

Tribūnos užnugaris. Ir vėl akis bado lyg karui prasidėjus neužbaigti darbai. Tolimąjame kampe patalpos įrengtos, durys įstatytos. O ta kiaura ertmė arčiau mūsų veda į tuščią betoninį, prišiukšlintą kambarį.

Tribūnos užnugaris. Ir vėl akis bado lyg karui prasidėjus neužbaigti darbai. Tolimąjame kampe patalpos įrengtos, durys įstatytos. O ta kiaura ertmė arčiau mūsų veda į tuščią betoninį, prišiukšlintą kambarį.

O štai mes ir tribūnoje. Jūsų patogumui - platūs mediniai suolai. UEFA standartų gal ir neatitinka, tačiau būti čia smagu ir jauku. Valytojos etatas, be abejo, buvo panaikintas.

O štai mes ir tribūnoje. Jūsų patogumui - platūs mediniai suolai. UEFA standartų gal ir neatitinka, tačiau būti čia smagu ir jauku. Valytojos etatas, be abejo, buvo panaikintas.

Esu tikras, kad šį įrašą paliko koks nors amžinas Kalvarijos futbolo klubo gerbėjas, siekdamas išreikšti viltį, kad didysis futbolas į Kalvariją vieną dieną sugrįš.

Esu tikras, kad šį įrašą paliko koks nors amžinas Kalvarijos futbolo klubo gerbėjas, siekdamas išreikšti viltį, kad didysis futbolas į Kalvariją vieną dieną sugrįš.

Tribūna profiliu. Paprasta, bet bent jau man - gražu.

Tribūna profiliu. Paprasta, bet bent jau man - gražu.

Atsisveikinimui - dar vienas romantiškas vaizdelis. Vešli pieva, nuostabus dangus, didingas statinys. Trūksta tik link mūsų skriejančio kamuolio ir paskui jį lekiančių futbolistų. Mintimis įdėkime juos ir prisiminkime, kad kadaise šiame stadione virė visiems mums pažįstamos aistros. Amen.

Atsisveikinimui - dar vienas romantiškas vaizdelis. Vešli pieva, nuostabus dangus, didingas statinys. Trūksta tik link mūsų skriejančio kamuolio ir paskui jį lekiančių futbolistų. Mintimis įdėkime juos ir prisiminkime, kad kadaise šiame stadione virė visiems mums pažįstamos aistros. Amen.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1,184,164 hits