Aleksandaras Veselinovičius – truputį iš arčiau

Sūduvos trenerių “strategija”
Apie naują Sūduvos trenerį bus dar daug kalbos. Puikiai žinom Sūduvos kreivoką požiūrį į trenerius, kurie renkami dar labiau “iš lempos”, nei žaidėjai. Tačiau trenerio įtaka bendram komandos rezultatui yra žymiai didesnė nei vieno kito atstitiktinai patekusio žaidėjo. Iš pirmo žvilgsnio naujasis Sūduvos vadas buvo parinktas tuo pačiu principu. Esminė jo šiandieninės biografijos savybė yra tokia pati, kokią turėjo Gvildys, Vencevičius ar Jarmalavičius – darbo rimtame klube patirties trūkumas. Tiesa, Virginijui Liubšiui tokia patirtis menkai padėjo išlikti Sūduvoje, tačiau ano trenerio nusamdymas kėlė mažiau klausimų. O kai komanda atiduodama treneriui, kuris profesionaliame vyrų futbole nelabai gali kuo pasigirt – abejonių kyla daugybė.

Juokingiausia yra tai, kad patys treneriai čia niekuo dėti. Kas iš mūsų atsisakytų darbo pasiūlymo, kuris leidžia tau peršokti net kelis karjeros laiptelius? Neatsisakė šio pasiūlymo ir serbas. Kad ir kaip besusiklostytų jo karjera Lietuvoje – šis įrašas papuoš jo biografiją. O ar jis taps Marijampolės futbolo gelbėtoju – kitas klausimas. Juk Sūduvos reikalas šiandien išrodo būtent taip: komanda kelis sezonus pamažu grimzta į A lygos lentelės vidurį ir reikia fundamentalių pokyčių, kad ir vėl pradėtų kilti.

Opiausias šioje neigiamoje Sūduvos kreivėje yra būtent trenerių klausimas. Juk komandos sudėtis nėra nei ypatingai silpnesnė, nei stipresnė už tas Sūduvos laidas, kurios gan lengvai imdavo medalius. Komandai trūksta stuburo, mąstymo, funkciškumo. Šis trūkumas ir trukdo imti pergales lemiamuose sezono taškuose. Štai ir Audriui Ramonui galime padėkoti už tai, kad atgaivino Sūduvą juodžiausioje praėjusio sezono duobėje. Deja, šiandien jau niekam tai nerūpi, nes komandai pritrūko jėgos, kad tą pakilimą paverstų rezultatais. Penktoji vieta yra blogiausias rezultatas, kokį galėjome prieš sezoną įsivaizduoti.

Kokio trenerio reikia Sūduvai?
Štai tokion komandon ir ateina serbas Aleksandaras Veselinovičius. Neabejotinai jo laukia iššūkiai, kurie palaužė ir Donatą Vencevičių, ir Darių Gvildį. Štai dėl ko mano pirmoji reakcija buvo tokia aštri. Panašu į tai, kad Sūduvos vadai net neketina mokytis iš savo klaidų.

Buvo klausta – koks treneris mano manymų būtų tinkamiausias Sūduvai šiandien? Vertindamas pastarųjų penkerių metų Sūduvos patirtį drįsčiau teigti, kad jaunas, patirties ir pasitikėjimo stokojantis treneris yra pats blogiausias sprendimas. Juk tokie buvo ir Vencevičius, ir Gvildys. Ir juos sutrynė negailestinga Sūduvos požiūrio į šiuolaikinį futbolo klubą mašina.

Štai pažiūrėkite į Valdo Dambrausko situaciją Žalgiryje. Šis Žalgirio sprendimas – kol kas daugiausiai prieštaringų vertinimų sulaukė. Mat ir pats Dambrauskas yra prieštaringai vertinimas. Kodėl? Nes jis yra balta varna Lietuvos trenerių būrelyje. O lietuviai “kitokių” nemėgsta. Tačiau aš Žalgirio sprendimui ploju. Pastarųjų metų Žalgirio gyvenimas rodo, kad šiam klubui neverta švaistyti pinigų brangiems specams iš užsienio. O investuoti į jauną ir perspektyvų lietuvį – apsimoka. Dambrauskas jau perėjo A lygos mėsmalę Ekrane. Jo požiūrį į savo profesiją rodo ir tai, kad mokslo siekia universitete, o ne LFF organizuojamuose kursuose, kurie sudaro kokius 99,9 procentus mūsų trenerių išsilavinimo.

Žalgiris turi struktūrą, leidžiančią treneriui užsiimti savo tiesioginiu darbu ir negalvoti apie milijoną kitų reikalų, kaip yra, pavyzdžiui, Sūduvoje. Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad Dambrauskas šalia turės tokius pagalbininkus kaip Skerla ar Šemberas. Ir tuomet schema atrodo labiau apgalvota, nei atsitiktinė.

Sūduvoje gyvenimas yra kitoks. Viena, pas mus apskritai sunku kalbėti apie kokią nors struktūrą. Pamenu šnekas komentaruose apie tai, kad kai kuriems mūsų treneriams tekdavo ir aprangas į skalbyklą vežiot. Tačiau tai – niekai. Žymiai rimtesnis dalykas – padoraus trenerių štabo nebuvimas ir akivaizdus ryšio su jaunimo komandomis trūkumas.

Tad Sūduvos treneris – barbė devyndarbė, kuri privalo pasirūpinti milijonų šiuolaikinei futbolo komandai būtinų dalykų. Fizinis parengimas, varžovų analizė, sezono ir konkrečių rungtynių taktika, psichologinio fono kūrimas ir taip toliau. Iš esmės vyriausias Sūduvos treneris už visa tai yra atsakingas vienas. Papildomas niuansas – komandos vadų spaudimas (nors tai ir nėra unikalu nei Lietuvos, nei viso pasaulio futbole).

Jaunam treneriui, dar tik ieškančiam savo darbo stiliaus, tai yra didžiulis iššūkis. Kad tai suprastum net nereikia futbolo specialistu būti. Taip yra bet kurioje kitoje srityje. Kuo esi jaunesnis, tuo ilgiau tau trunka elementarių dalykų atlikimas. Tuo daugiau klaidų darai. Iš jų mokaisi, tačiau esminis klausimas – ar tokiam mokslui yra laiko ir erdvės. Kuo esi jaunesnis, tuo sunkiau būti autoritetu tiek žaidėjams, tiek komandos vadams.

O juk treneris iš esmės ir sukasi tarp šių dviejų negailestingų dantračių – iš vienos pusės spaudžia žaidėjai, iš kitos – darbdaviai. Ir jei klysti (o tai yra natūralu, kol esi jaunas), palaikyti savo autoritetą gali būti tiesiog neįmanoma. Štai tada ir prasideda karuselė, kuri baigiasi liūdnai ir treneriui, ir komandai. Juk pamenate, kaip buvo atleistas vienas iš ankstesnių Sūduvos trenerių – prezidentas pasikvietė pora komandos senbuvių, pasikalbėjo ir priėmė sprendimą.

Štai kodėl mano manymu Sūduvai šiandien reikėjo trenerio su gera patirtimi ir ryškia asmenybe. Tai turėjo būti treneris, gebantis atsikirsti prezidentui ir sugebantis kaip reikiant suimti į nagą žaidėjus. Kitas svarbus niuansas – šiuolaikinio futbolo elementoriaus išmanymas dirbant trenerio darbą, o ne tik lošiant futbolą vidutinio lygio klubuose. Lietuvoje tokį trenerį kažin ar atrastum. Štai kodėl tiek daug vilčių kėlė tas vasaros vidurio viražas su mistiniu treneriu iš Portugalijos. Autoritetas svarbus ir dėl to, kad naujasis Sūduvos treneris neišvengiamai privalės laužyti pastaraisiais metais Sūduvoje susiformavusią tradiciją, kurią būtų galima pavadinti “jaunas ir nepatyręs treneris, kurio negerbia nei komandos vadai, nei žaidėjai, nei fanai”.

Juk 3-4 pastarųjų Sūduvos trenerių atleidimus lydėjo gandai, kurie akivaizdžiai rodė, jog treneris “griuvo” neatlaikęs jungtinio žaidėjų ir komandos vadų spaudimo. Štai ir po Dariaus Gvildžio atleidimo sklido kalbos apie tai, kad “žaidėjai per pirmą Ramono treniruotę išmoko daugiau, nei Gvildys išmokė per pusę metų”. Nesvarbu – tiesa tai ar ne. Tokios šnekos rodo, jog žaidėjai trenerio negerbė ir nemylėjo.

Sveikas atvykęs į karą!
Šie apmąstymai nebūtinai reiškia, kad Aleksandarui Veselinovičiui Sūduvoje nepasiseks. Tai reiškia tik tiek, kad aplinkybės jam yra labai nepalankios. O tam, kad pasisektų reikės labai daug. Ir kai naujasis Sūduvos treneris klubo svetainei sako, kad (cituoju) “Kiekvieną rytą pabudęs aš būsiu susikoncentravęs į savo darbą ir kasdien atiduosiu visas jėgas, kad komandos rezultatai būtų kuo geresni”, supranti, kad kalba jaunas, nepatyręs ir mažumą savo jėgomis nepasitikintis žmogus.

Juk niekam nesvarbu, kiek valandų per parą tu dirbsi. Rūsti realybė yra tokia, kad futbole svarbu yra ne pastangos, o rezultatas sezono pabaigoje. Pastangos džiugina kasdienėse rungtynėse, tačiau jas visi pamiršta, jei po sezono komanda atsiduria tokioje padėtyje, kokioje šį sezoną baigė Sūduva. Patyręs ir savimi pasitikintis treneris net ir šioje situacijoje būtų pasakęs vieną kitą konkretų, apčiuopiamą tikslą. Pavyzdžiui, grąžinti komandą į medalininkų trejetuką ir į Europą.

Sūduvos treneris su savo mokiniais stovyklauja Graikijoje. Foto – iš rusų akademijos svetainės. 

Aleksandaro Veselinovičiaus portretas
Gerai, nesikabinėsiu prie žodžių. Angliškai apie Aleksandarą Veselinovičių informacijos rasti sudėtinga, tačiau rusiškai – šiek tiek yra. Nieko nuostabaus – Rusijoje šis serbas gyveno ir dirbo jau beveik dešimt metų. Čia jau buvo minėta, kad jo darbas su vaikais Rostove prie Dono buvo įvertintas gerai, kad dukart jis buvo renkamas geriausiu Rostovo apskrities treneriu (lyg ir vaikų kategorijoje). Skamba gražiai, tačiau mums tai visiškai neįdomu. Jei jau esminis argumentas renkant trenerį Sūduvai buvo pasiekimai treniruojant vaikus, esu tikras buvo galima surasti žmonių ir su didesniais “titulais”. Tad pamirškime vaikus ir daugiau jų neminėkime nei šiemet, nei kitais metais.

Žymiai įdomesni yra keli pokalbiai su treneriu (juos galite paskaityti čia ir čia). Iš jų galime padaryti kelias įdomias ir optimizmą skatinančias išvadas:

• Pirma, šis treneris pabrėžia priklausąs serbiško futbolo mokyklai ir tuo didžiuojasi. Tačiau serbų mokyklą jis pristato kiek netikėtai – kaip mokslinio požiūrio į futbolą propaguotojus. Treneris pasakoja apie futbolo taktikos, technikos ir fizinio parengimo profesorius bei mini Belgrado Partizano jaunimo mokyklą, kurią prieš penkerius metus UEFA pripažino antrąją geriausia vaikų futbolo mokykla Europoje (va čia tai pasiekimas, kuris galėtų tapti ir mūsų LFF biurokratų “strateginiu tikslu”).
• Antra, treneris nuolat cituoja įvairius pasaulinio futbolo galiūnus tuo parodydamas, jog mato gerokai toliau savo nosies.
• Trečia, akivaizdu, jog treneris savo darbe mėgina taikyti naujausius šiuolaikinio futbolo metodus ir seka tai, kas pasauliniame futbole vyksta. Man smagu, kai žmogus savo požiūrį iliustruoja geriausiais pasauliniais pavyzdžiais (šiuo atveju – Barselonos žaidimo stiliumi, nes interviu imtas prieš ketverius metus).

Taigi, panašu, jog Sūduva rado mąstantį, iš tikro besimokantį (o ne tik apie tai pašnekėti mokantį) ir būtinybę neatsilikti nuo pasaulinių tendencijų suvkoiantį trenerį. Optimistiškai nuteikia ir Aleksandaro Veselinovičiaus propaguojamo futbolo stilius. Jį taip pat galime suvesti į kelis esminius principus (nepamiršdami to, kad visa tai paimti iš kelerių metų senumo pokalbių). Jam patinka:

• Mąstantis, kūrybiškas futbolas – kai žaidėjai sugeba patys priimti teisingus, situaciją atitinkančius sprenimus, net jei tie sprendimai nebūna numatyti treniruotėse.
• Futbolas, pagrįstas žaidėjų individualiais sugebėjimais – kas yra vienas iš kertinių šiuolaikinio futbolo elementų.
• Greitas, atakuojantis futbolas – tai buvo paimėtas ir FK Sūduvos straipsniuke.

Kai sudedi šias trenerio savybes ir Sūduvos pastarųjų kelių sezonų išvaizdą, gaunasi visai neblogas komplektas. Lyg ir logiškas tęsinys to komandos vaizdo, kurį pusantro sezono mėgino sukurti Darius Gvildys. Tik štai Darius, panašu, turėjo gerų idėjų, tačiau pritrūko technikos toms idėjos idiegti į žaidėjų galvas ir žengti toliau, nei geras fizinis parengimas ir abstraktus “maksimalistinės kovos” principas kiekvienose rungtynėse. Tad didžiausias klausimas ir bus apie tai, ar serbas turės pakankamai parako, kad Dariaus Gvildžio kūdikiui suteiktų aiškesnę ir efektyvesnę formą.

Ar šviesi ateitis Sūduvos laukia?
Į šį klausimą net ir kiečiausias burtininkas neatsakytų. Trumpas ir labai skysta informacija pagrįstas tyrimėlis lyg ir turėtų mus įtikinti, kad Aleksandaras Veselinovičius buvo sąmoningas ir kryptingas Sūduvos vadų pasirinkimas. Bent jau žodžiais dėstomi trenerio požiūriai į futbolą atitinka kelis metus šiaip ne taip lipdytos komandos savybes. Pasaulis nėra tobulas – o ypač jis netobulas Lietuvos futbole. Tad junginiai “požiūriai atitinka”, “lipdyta komanda” ir kiti panašūs yra neišvengiami mažumą baltais siūlais siūti. Tačiau bent šioks toks ryšys tarp abiejų pusių yra.

Tačiau tikėtis galime tik stebuklo. Kad ir kaip dailiai treneris bekalbėtų, iki šiol su profesionalia vyrų komanda jis buvo susidūręs tik futbolą žaisdamas prieš 20 metų. O ar jo nusiteikimo surizikuoti nežinomoje šalyje ir nepažįstamoje komandoje pakaks medaliams išlošti nežinau. Ir niekas nežino. Šis klausimas – labiau lažybų kontorų, o ne racionaliu protu mėginančių pasiremti futbolo mėgėjų klausimas.

Tad nespėliosiu. Liūdniausia šioje situacijas yra tai, kad ir šį kartą tegalime konstatuoti, kad Sūduva vėl mėgina sėkmę už ūsų patampyti, o ne padoriai kitą sezoną suplanuoti ir bent šiek tiek blaiviu protu paremtą strategiją surašyti. Greičiausiai mūsų ir vėl laukia sezonas, primenantis amerikoniškus kalnelius. Belieka viltis, kad sezoną pavyks užbaigti toje vietoje, kur kalneliai pasiekia aukščiausią tašką.

Naujas Sūduvos treneris – iš Serbijos

Naujasis Sūduvos treneris ir kažkoks nepažįstamasis. Foto skolinta iš oficialios svetainės. 

Še tau boba devintinės – laukėm prezidento metinės šnekos, o vietoj jos gavom naują trenerį. Panašu į tai, kad nė vienas iš mūsų šiemet gerai nesielgėme. Rūkėme, gėrėme, bledavojome ir pamokas praleidinėjome (tai yra, į stadioną per mažai vaikščiojome). Dėl to Kalėdų Senelis ant mūsų labai supyko ir nutarė Kalėdų proga mums ne dovanas dovanoti, o kaip reikalas nubausti. Kitaip šios žinios iš mūsų mylimos komandos stovyklos įvertinti nesigauna.

Serbijoje gimęs Aleksandar Veselinovič – naujasis Sūduvos treneris. Ką apie jį rašo pati komanda – galite pasiskaityti patys. Rašo labai mažai ir baisiai miglotai.

Esu tikras, kad kai kurie iš jūsų jau desperatiškai kankino Gūglą, mėgindami iš jo išpurtyti kokios nors informacijos apie šį pilietį, tai geriau parašysiu, ko pritrūkau komandos pranešime. Nes net ir visagalis Gūglas šį kartą mums – menkas patarėjas.

Komandos pranešime galėjo būti “šiek tiek” daugiau faktų. Kiek mūsų naujajam treneriui metų? Kada jis pradėjo trenerio karjerą? Kokie tie Graikijos ir Belgijos klubai, kuriuose jis žaidė? Kas tie jauni “auklėtiniai” šiandien lošiantys Milane ir Parmoje? Kokie vardai tų dešimties futbolininkų, šiandien lošiančių Rusijos aukščiausioje lygoje?

Galų gale – kas tas žmogus, kur stovi šalia jo pirmoje nuotraukoje?

Tačiau labiausiai pritrūkau informacijos apie tai, kaip šį trenerį FK Sūduva atrado ir kokios priežastys lėmė, kad būtent jis buvo pasirinktas. Pastaroji informacija būtų velniškai intriguojanti. Juk, kad ir kaip bevartytum, Sūduva ką tik nusamdė kitam sezonui vaikų trenerį.

Kaip taisyklė, tokie dalykai yra pasakomi. Kartu yra užsimenama apie komandos tikslus kitą sezoną, nes treneris yra vienas iš svarbiausių įrankių tiems tikslams siekti. Gal tas mūsų serbas iš tikro yra koks Rusijos platybėse besislėpęs futbolo genijus? Kuris ims ir nušluostys nosis dambrauskams-sarsanijojms-urbonams? Ko jau ko, bet savo sprendimų pasauliui “parduoti” mūsų komanda taip ir neišmoko. Akmens amžius. Nors galvą į sieną daužyk.

Štai tokios tokelės mūsų kieme. Sūduva toliau varo savo stiliumi. Toliau visam pasauliui demonstruoja, kad trenerių štabas šioje komandoje yra pati nereikšmingiausia sistemos dalis. Šį kartą net neverta pradėti įprastinio “palaukit, duokit žmogui parodyt, ką moka”. Aukščiausios lygos klubas net ir Lietuvoje – tai ne vaikų darželis. Ir ne trenerių kursai. Medalių siekiantis klubas net ir Lietuvoje nėra vieta, kur Gūglui nežinomas treneris iš svetimos šalies futbolo akademijos mėginti daryt karjerą. Visiškas feilas. Dar niekada sezonas kanalizacijon nebuvo nuleistas taip anksti.

Geriausio rinkimai: 2013 laida

Vieną kartą geriausias Radavičius ir dukart geriausis Slavickas. 

Gal kiek ir suvėlavau šiemet. O gal tiesiog sezonas buvo toks įtemptas, kad pasimiršo kasmetinis čempionato pabaigos ritualas. Nieko tokio – viską bus galima padaryt greičiau, o ir raginti tamstų po tris kartus nereikės.

Taigi, tiems, kas nežino, aiškinu. Kasmet šio blogo skaitytojų aš prašau balsuoti už jų manymu geriausius Marijampolės Sūduvos žaidėjus. Aš jūsų balsus surenku, suskaičiuoju ir rezultatus paskelbiu.

Tiems, kam viskas aišku, primenu žaidimo taisykles.

Reikia užrašyti keturis jūsų manymu geriausius šių metų Sūduvos žaidėjus. Žaidėjus būtina sureitinguoti – nuo pirmo (geriausio) iki ketvirto (mažiau gero). Tuomet savo balsavimo rezultatus reikia siųsti elektroniniu paštu man: ponaspop@yahoo.com.

Aš balsus suskaičiuosiu. Tai darysiu taip pat, kaip ir kasmet. Už jūsų žaidėjui paskirtą pirmą vietą duosiu 5 taškus (geriausią reikia labiau išskirti nei kitus), už antrą – 3, už trečią – 2, už ketvirtą – 1. O kai paskelbsiu balsavimo pabaigą ir viską suskaičiuosiu, informuosiu jus apie šio sezono rezultatus. Paprastai tai padarydavau prieš paskutines sezono rungtynės. Greičiausiai šios tradicijos laikysiuos ir šiemet.

O kol galvosit ir rinksit savo geriausiųjų ketvertuką, galit pažiūrėt, ką jūs išrinkot  ankstesniais sezonais (tokius rinkimus rengiu nuo pat šio blogo pirmųjų egzistavimo metų).

2008 metais geriausiu Sūduvos žaidėju buvo išrinktas Darius Maciulevičius. Toliau ėjo Tomas Mikuckis ir latvis Ivans Lukjanovs.

2009 metų trejetukas atrodė taip: Ramūnas Radavičius, Saulius Klevinskas ir Vaidas Slavickas.

2010 metais Vaidas Slavickas tapo geriausiu, antrasis buvo kinas Liu Chao, o trečiasis – Audrius Urbšys.

2011-ųjų topo viršuje ir vėl buvo Vaidas Slavickas. Už jo sustojo Karolis Chvedukas ir Povilas Valinčius.

Na ir 2012 metais užtikrintai rinkimus laimėjo brazilas Rafaelis Ledesma, Karolis Chvedukas buvo antras, o Vaidas Slavickas – trečias.

Kaip matot, visiškas šių rinkimų čempionas yra Vaidas Slavickas, kuris į trejetuką pateko ketverius pastaruosius sezonus. Du iš jų buvo jūsų pripažintas geriausiu Sūduvoje. Tačiau šiemet viskas bus kitaip. O kaip – jau greitai pamatysim. Tad negaiškit, ilgai negalvokit, rašykit savo ketvertukus ir kuo greičiaus siųskite aukčiau nurodytu adresu. Valio.

Ufonautai, emigrantai ir kiti įdomūs žmonės

Tadžikistano klube “Istiklol“ šiuo metu žaidžia du buvę Sūduvos žaidėjai.

O buvo taip. Dairiausi internete dalykų, kuriuos galėčiau parodyti šalia savų nuotraukų apie Povilo Leimono gyvenimą Lodzėje. Gan atkakliai ieškojau pirmojo Povilo įvarčio video – jis tikrai buvo, tačiau garuote išgaravo. Tuomet ėmiau nejučiom galvoti apie tuos, kurie komandą paliko šiemet. Vėliau – apie tuos, kurių Sūduvoje neliko po pernykščio sezono. Ir taip toliau. Gavosi tikras legionas – pora pilnų autobusų futbolininkų per dešimtį metų. Dauguma jų į Sūduva pateko iš kitų klubų, kai kurie buvo vietinės mokyklos gaminiai ar užsuko į Marijampolės komandą iš aplinkinių rajonų bei apygardų.

Kuo toliau ieškojau, tuo įdomiau buvo. Panašūs pratimai yra nostalgiški – kiekvienas prisimintas vardas kartu atsineša ir keletą maišų prisiminimų. Apie rungtynes, apie momentus, apie pergales ir pralaimėjimus.

Vienam taške priverčiau save sustoti ir sudėlioti ką nors apčiuopiamo – kad galėčiau pasidalinti ir su jumis. Žemiau esantis sąrašas toli gražu nėra pilnas. Tačiau jeigu mėginčiau jį užpildyti šimtu procentų, užtrukčiau iki kito sezono pradžios. Mat dauguma žaidėjų, kurie spardo kamuolį Lietuvoje nėra tie, kurie lošia futbolo sostinėse. Jie nėra tie, kuriuos sekioja būriai gerbėjų, kurių kiekvieną žingsnį fiksuoja žurnalistai, nėra tie, kurie dar nesulaukę 25-erių jau būna išleidę bent pora autobiografijų. Tai yra futbolo provincijų darbininkai. Prasimušti aukščiau pavyksta tik vienam kitam, nepaisant to, kad nemažai jų bent jau kokį kartą savo biografijoje būna per žingsnį nuo kokio žymaus stadiono vartų. Tačiau iš tikro užsikabina retas. Sūduvoje nebuvo nė vieno žaidėjo, kuris vėliau būtų šokęs labai aukštai. Kaip tas brazilas iš FC Vilnius.

Štai kodėl sekant kai kurių futbolininkų vingiuotas karjeras, kuomet sustojama pačiose keisčiausiose komandose, kai blaškomasi  po visą pasaulį, neapleidžia liūdnos mintys apie šiuolaikinio futbolo atskirtį. Yra galingieji ir yra vargšai. Elitas ir priemiesčių lūšnos. Milijonai ir skolos. Ir reikalai tik blogėja. Turtuolių futbolo planeta tolsta nemažindama greičio nuo vargšų prieglaudos, kurios gyventojai atkeršyti gali tik organizuodami makles lažybų kontorose. Ką mes galim pasakyti apie savo futbolo ateitį, jei net ispanai jau kelerius metus zyzia apie tai, jog šalį valdo du superklubai, o visiems kitiems telieka žaisti dėl trečios vietos.

Neseniai pranešta apie tai, kad UEFA siūlo rengti turnyrą, kuriame rinktinės būtų suskirstytos pagal reitingus į atskirus pogrupius. Aukščiausiam žaistų geriausios rinktinės, apačioje – tokios atliekos kaip mes. Tiesą pasakius, tai yra vienintelė galima ateitis. Ir taip bus – patinka mums tai ar ne. Tik mums ir panašiems į mus tai gali nepatikti. Iš kitos pusės – juk tai yra realybė. Kada paskutinį kartą Lietuvos rinktinė lošė draugiškas rungtynes su padoriu varžovu? Niekas su mumis žaisti nenori, nes žaisti anglams ar ispanams su Lietuvos rinktine  beprasmiška. O kadangi mūsų federacija gaili pinigų nupirkti rinktinei žaidimą su kokiais nors brazilais, tai ir lošia lietuviai su tokiais pat bėdžiais, kuriems taip pat nėra šansų gauti varžovus iš kitos planetos. Esu tikras, kad dar po metų kitų būtent tokiu principu bus rengiami ir Pasaulio ar Europos čempionatai. Tačiau tai – jau visiškai kita tema, todėl grįžtu atgal prie Sūduvos istorijos.

Andrius Urbšys, Giedrius Slavickas, Ramūnas Radavičius.

Gal ir neverta stebėtis, kad apie daugybę Sūduvoje žaidusių žmonių internete informacijos rasti yra nelengva. Nemažai jų baigė lošti profesionaliai iki tol, kol internetas tapo bet kokios informacijos šiukšlynu arba nebelošė tokiose komandose, kurios apskritai kokias nors naujienas generuotų.

Aišku, kai kurių futbolininkų kelius mes puikiai žinom, nes jie nuo Lietuvos pernelyg nenutolo. A lygoje lošia nemažai žmonių, kurie yra vilkėję Sūduvos marškinius. Žalgiryje šiuo metu sėdi Armantas Vitkauskas, Ramūnas Radavičius, Povilas Krasnovskis ir Eivinas Zagurskas. Iš jų po Sūduvos daugiausiai pakeliavo Zagurskas – aplankė kelis žemesnių lygų Lenkijos klubus ir, prieš persikeldamas į Žalgirį, užsuko į trečios lygos graikų komandą. Keistoka, kad Žalgiris priglaudė Krasnovskį ir Zagurską, tačiau čia jau jų reikalas.

Ekrane turime vieną iš Sūduvos veteranų – Vaidą Slavicką. Ten pabuvo ir Radavičius. Atlante lošia trys – Andrius Urbšys, Tadas Eliošius ir Kazimieras Gnedojus. Apie pirmus du – viską žinom. O va Gnedojus ko gero yra prasčiausiai Sūduvoje debiutavęs futbolininkas. Tuomet Sūduvą treniravęs Igoris Pankratjevas šį futbolininką vidury sezono pasiėmė iš Atlanto ir iškart išleido lošti prieš Zalcburgo Red Bull. Tą kartą Kazimieras Gnedojus uždirbo du pendelius, taip svariai prisidėdamas prie austrų pergalės Marijampolėje. Po tokio debiuto, futbolininkas taip ir neatsigavo ir kai Sūduvą paliko, niekam širdies neskaudėjo. Po to jis lošė Estijoje, Taure, netgi Žalgiryje. Tuomet vėl išvažiavo į Estiją ir tik prieš šį sezoną grįžo į Atlantą.

Daugiausiai buvusių Sūduvos žaidėjų A lygoje yra sukaupusi Kruoja. Martynas Matuzas, Alfredas Skroblas, Giedrius Slavickas, Nerijus Mačiulis ir Ričardas Beniušis. Pernai Kruojoje dar lošė Gvidas Juška, kuris po Sūduvos spėjo palošti Atlante, Šilutėje, Bangoje ir Azerbaidžane. Taip pat pernai Kruojoje žaidė Irmantas Zelmikas, kuris po trumpo pasisvečiavimo Sūduvoje žaidė Israelyje, Azerbaidžane ir Bangoje. Taip pat šis žaidėjas buvo bandytas žymaus škotų klubo Dundee United, tačiau sutarties nepasirašė. Ką šiedu futbolininkai veikia šiemet žinių rasti nepavyko.

Bangoje žaidžia Evaldas Grigaitis, o treneris Gedeminas Jarmalavičius baigia sezoną Taure. Beje, Donatas Vencevičius vis dar treniruoja Suvalkų Wigry klubą (berods, jau trečią sezoną), kuris vis dar kapstosi antroje Lenkijos lygoje.

Tadas Eliošius ir Mantas Samusiovas – vienas dar Sūduvoje, kitas – dar ne. 

Keletas žmonių vis dar kamuolį gainioja I lygoje. Kazlų Rūdos Šile žaidžia Giedrius Klevinskas, Audrius Veikutis, Mantas Samusiovas,  Jonavos Lietavoje – šiemet Kruoją palikęs Tomas Miklinevičius, Panevėžio Baltijoje – Mantas Ūselis, Radviliškio Lokomotyve – Giedrius Barevičius. Šiemet Sūduvai tapęs nebereikalingas Nerijus Radžius turi realius šansus laimėti II lygos Pietų zonos turnyrą su Vilniaus Gariūnais, o tos pačios lygos vidutinioke Prienų Rūdupyje lyg ir lošia Darius Maciulevičius.

Sūduvos žmonės Daugavos interneto svetainėje. 

Daugiausia pernykščių Sūduvos žmonių užsienyje sugėrė Rygos Daugava. Šią komandą treniruoja Virginijus Liubšys, o jo atsistentu dirba Tomas Ražanauskas. Komandoje lošia Valdemaras Borovskis, Povilas Lukšys ir 2007 Sūduvoje žaidęs Linas Klimavičius.

Tomas Mikuckis, palikęs Sūduva dar mažumą palošė už Vėtrą, o tada išvažiavo į Rusijos I lygą, kur dirba iki šiol. Dabar – Maskvos Torpedo klube, kuriame taip pat treniruojasi ir Saulius Klevinskas (bei dar vienas lietuvis – Tadas Labukas). Ir dar vienas vartininkas – Povilas Valinčius, kuris kažką veikia padoriame rumunų klube sudėtingu pavadinimu Petrolul Ploiesti. Visi trys – puikūs Sūduvos žaidėjai anais laikais, tačiau kažin ar galėtum pasakyt, kad jie žiba dabartiniuose klubuose. Aišku, eiliniam piliečiui nėra lengva gauti žinių apie tokius klubus, tačiau panašu, kad tik Tomas Mikuckis turi daugiau galimybių po futbolo aikštę pabėgiot. O štai, pavyzdžiui, Valinčius yra tik trečias rumunų klubo vartininkas.

Sūduvoje žaidusių lietuvių futbolininkų sąrašą dar būtų galima tęsti, nors ties dauguma likusių tektų dėti prierašą “baigė karjerą”. O va Sūduvos legionerių reikalai yra dvejopi. Nes ir tų legionerių yra dvi pagrindinės grupės. Yra tokių, apie kurios informacijos rasti beveik neįmanoma. Iš kažkur jie į Sūduvą pateko, o paskui – ir vėl kažkur dingo. Kita grupė, gal ir ne tokia gausi, yra žmonės, kurie vis dar futbolą lošia. Čia yra įdomesnių istorijų.

Sergiy Kozyuberda lošė taip ilgai, kad tapo beveik savas. 

Bet pradėkim nuo pradingėlių. Štai, pavyzdžiui, baltarusis Viktar Afanasenko. Jis yra pirmasis Sūduvos legionierius, komandoje pasirodęs 2003 metais. Jau vien dėl to jį verta įtraukti į komandos istoriją. Jo žaidimą puikiausiai pamenu – smagiai jis krašte lakstydavo, tačiau buvo atleistas iš komandos, kai po sezoną trukusios traumos gydymo komandon sugrįžo Giedrius Slavickas. Po Sūduvos jis dar lošė Šiauliuose ir Visagino Intere, o paskui dingo lyg į vandenį. Kažkur radau parašyta, jog vedė lietuvę ir netgi gyvena Marijampolėje. Arba, pavyzdžiui, ukrainietis Nikolaj Bestalanny. 2004 metais už Sūduvą jis sužaidė 17 rungtynių. Pas mus atvažiavo iš Baltarusijos, o paskui dar sezoną lyg ir lošė Ukrainos pirmoje lygoje. O ar pamenate įspūdingo ūgio (205 cm) puolėją iš tos pačios Baltarusijos – Vitali Šuganov? Sūduvon jis pateko labai jaunas, mažumėlę pažaidė, o tada išvažiavo į Estiją ir ten lošė, berods, iki šio sezono. Lyg ir paliko I estų lygos vidutinį klubą, o kur – niekas nežino.

Tuo tarpu tris sezonus Sūduvoje lošęs brazilas iš Italijos Otavio Braga liko gyventi Lietuvoje bei studijuoti medicinos. Jei neklystų – dar neseniai ir už Marijampolės Švyturį palošdavo. Braga Sūduvoje paliko gerą pėdsaką – kažkaip smagu šį futbolininką prisiminti. Kitaip nei dauguma mūsų matytų brazilų, jis nebuvo nei fokusų aikštėje mėgėjas, nei savanaudis, o paskutinį sezoną vos ne kaip jaunimo auklėtojas aikštėje dirbo (panašiai, kaip šiemet Nerijus Radžius). Deja, lošė Otavio Sūduvoje tais laikais, kai informacijos galėdavai daugiau laikraščiuose rasti nei internete. Štai ir liko jis toks nematomas. O juk lyg ir yra tėvynėje užsukęs į vieną iš legendinių Brazilijos klubų – Santos FC, o veliau lošęs Šveicarijos aukščiausios lygos komandoje FC Luzern.

Panašiai yra ir su kitu ilgamečiu Sūduvos legionieriumi – ukrainiečiu Sergėjumi Koziuberda. Visi pamenam, kad šio žaidėjo karjerą užbaigė traumos. Paskutiniai sezonai Sūduvoje buvo labai fragmentiški – Koziuberda daugiau laiko praleido besigydydamas nei žaisdamas. Panašu, kad čia jis ir užbaigė karjerą – žinių apie kokį kitą klubą surasti nepavyko.

Sandro Grande

Sūduva paskutiniu rimtesniu klubu tapo ir Kanados rinktinės nariui Sandro Grande. Šis italų kilmės žaidėjas karjerą pradėjo Italijoje ir 2001 metais tapo pirmuoju Kvebeko žaidėju, pasirašiusiu kontraktą su Italijos Serie A klubu. Tas klubas buvo Brescia, tačiau ilgai šiame mieste Grande neužsibuvo. Jis buvo skolinamas įvairiems žemesnių lygų Italijos klubams. Galų gale, metams grįžo į Kanadą ir lošė Monrealio Impact komandoje. O tai yra vienas žymesnių šios šalies klubų, kartu su Vankuverio ir Toronto komandomis žaidžiančių jungtinėje Kanados ir JAV lygoje (Major League Soccer). Po Kanadoje praleistų metų Sandro Grande persikėlė į Norvegijos aukščiausią lygą, kur pora sezonų lošė Viking ir Molde klubuose. Tuomet ir vėl grįžo į Kanadą, pasirašė trejų metų kontraktą su tuo pačiu Impact klubu, tačiau jau kitais metais buvo iš klubo atleistas, kaip teigiama – už konfliktus su komandos kolegomis. Va štai tada Sandro Grande ir pasirodė Lietuvoje. Sūduvoje jis atrodė visai neblogai – kovingumo šiam plikiui niekada netrūko, o kad jis galėjo užimti Lietuvoje sudėtingą žaidimo organizatoriaus poziciją, tai ir matomas komandoje buvo. O va po Sūduvos Sandro Grande karjeroje nieko įspūdingo nebenutiko. Sugrįžo jis tėvynėn ir vis dar žaidžia, nors jam jau stuktelėjo 36-eri. Tačiau žaidžia jis žemesnių Kanados lygų klubuose, kur greičiausiai svarbesnė jo patirtis, o ne amžius ir greitos kojos.

Gerai. Keliaujam prie pernykščių Sūduvos žaidėjų.

Ledesma stebi Sūduvos Sakalų dūmus per rungtynes su Tauru. 

Kaip žinia Rafaelis Ledesma lošia Kipre, vidutiniškoje tos šalies aukščiausios lygos komandoje vardu Ethnikos Achna. Apie ją geriau skaityti Wikipedijoje, nes komandos svetainė parašyta graikiškų rašmenimis, todėl mums, pagonims, atrodo lyg vaiko prikeverzotas lapas. Klubas iš 14 komandų kol kas užima 11 vietą, nors čempionatas dar tik prasidėjęs. Ledesma yra užrašytas puolėju, žaidžia, tačiau įvarčio mušęs dar nėra. Beje, be Ledesmos ten lošia dar du brazilai ir didelis būrys visokio plauko užsieniečių. Faktas – Ledesmai šis persikėlimas yra pats tas. Greičiausiai ir pinigai kiti, ir temperatūra braziliškiems įpročiams artimesnė.

Craig Thomson ir lietuviško futbolo konfliktai.

Jei patikrintume pusę sezono Sūduvoje lošusio škoto Craig Thomson profilį Wikipedijoje, atrodytų, kad jis pasuko tuo pačiu keliu kaip ir Ledesma – į Kiprą. Grįžęs iš Sūduvos atgal į Hearts, Thomson gan greitai tapo laisvuoju agentu – naujos sutarties nei šis, nei kuris kitas škotų klubas jam nepasiūlė.  Tuomet Thomson išskrido į Kiprą. Tik jo klubas dar prastesnis –  žemesnės lygos gyventojas AEP Paphos F.C.. Deja, pakapsčius giliau, paaiškėjo, kad ne viskas rožėmis klota – škoto karjerai vis dar atsiliepia teistumas už žaidimus su nepilnametėmis. Baigiantis jo kontraktui su Hearts škotų spauda tiesiai šviesiai rašė apie tai, kad joks kitas škotų klubas sutarties šiam žaidėjui garantuotai nepasiūlys. Dėl tos pačios priežasties. Taigi, jam nepavyko iki sutarties prieiti netgi su ta mažai kam žinoma Kipro komanda. Klubas jį tikrino, buvo atsivežęs peržiūrai, tačiau visas kalbas baigė tą akimirką, kai sužinojo apie užklasinę futbolininko veiklą. Tad su Kipru teko atsisveikint ir kas bus toliau kol kas neaišku. Štai tokios tokelės tam normaliam futbolo pasaulyje – futbolininko profesija turi tokios didelės visuomeninės reikšmės, kad joks klubas nemato galimybės turėti savo gretose žaidėją, kurio reputacija galėtų teršti klubo reputaciją. Taip yra normaliam pasaulyje. Ne Lietuvoje.

Loginov savo naujajam klube (nuotrauka iš klubo svetainės)

Tokių bėdų neturi Sergėjus Loginovas, todėl jis sau lošia Ukrainoje, MFC Kremin klube iš Kremenščiuko miesto. Miestas Kauno dydžio, bet ekonomiškai labai galingas (plieno industrija). Deja, komanda lošia trečioje (žemiausioje profesionalioje) Ukrainos lygoje. Tačiau net ir toje lygoje Loginovo klubas nežiba – po 14 rungtynių yra 13 vietoje tarp 19 komandų. Loginovas žaidžia daug ir palyginus dažnai patenka į rungtynes paveiksluojančių fotografų objektyvus. Pamatyti jį nesunku, nes vienintelis komandoje dėvi ryškiai oranžinius bucus. Tik kol kas nepanašu, kad šio žaidėjo karjera manytų grįžti link žalios jaunystės, kai Sergėjus buvo antrosios Kijevo Dinamo komandos narys.

Rungtynės su FBK ir prakirstas latvio antakis. 

O dabar pamėginkim dar kartą pasivažinėti kiek tolėliau. Pirmą paminėsiu vyruką, kurį penktadienį vakare galėjome pamatyti LFF stadione ir kurį garbusis rungtynių komentatorius kokius penkis kartus “užfiksavo” kaip buvusį Šiaulių žaidėją, nors tokį pat gabalą laiko jis praleido ir Sūduvoje, o ir įvarčių čia įmušė daugiau. Latvis Ivans Lukjanovs Sūduvoje pasirodė labai gražiai ir ko gero po Radzinevičiaus išėjimo buvo ko gero vienintelis tikras, dėmesio vertas puolėjas Sūduvoje. Iki pat Radzinevičiaus sugrįžimo.

Po Sūduvos Ivans Lukjanovs buvo trumpam grįžęs į Skonto, kuri per 15 rungtynių įmušė 14 įvarčių. Galima sakyti, kad Sūduva buvo šio žaidėjo šuolio viršun pradžia, nes po Skonto jis persikėlė į Gdansko Lechia. Ten žaidė tris metus, žaidė nemažai, nors įvarčių daug ir nemušė. Tuomet buvo metai Zaporožės Metalurge, tada trumpas fragmentas Astrachanės Volgar, o šiam iškritus iš I Rusijos lygos, Ivans perėjo į toje lygoje žaidžiantį Volgogrado Rotorių. Taigi, kol kas Lechia yra didžiausias šio žaidėjo pasiekimas, nes Rotor kol kas kapanojasi Rusijos I lygos lentelės apačioje.

Christian Sagna, Otavio Braga, Darius Gvildys ir Tomas Radzinevičius su treneriu iš Italijos Rino Lavezinni. Nepamenu, iš kur pešiau šias nuotraukas – berods, pats treneris turėjo svetainę. Dabar gi jas radau kompiuteryje, tačiau internete aptikti nebepavyko. Čia yra nupaveiksluotas vienas iš nedaugelio atvejų Sūduvos istorijoje, kai komanda naujam sezonui rengėsi šiltuose kraštuose.   

Christian Sagna – Buvo toks puolėjas iš Senegalo. Pažaidė pažaidė ir iškeliavo ne kuri kitur, o į šiandien vieną stipresnių rumunų klubų Petrolul Ploiesti. Čia Senegalo futbolininkas lošė pora metų, o vėliau persikėlė į žemesnės lygos klubą Gloria Buzau. Kai kur rašoma, kad jis dar lošė kitame rumunų III lygos klube (FCM Targoviste), o kitur – kad bežaisdamas už Gloria Buzau, 2008-2009 metų sezone baigė karjerą. Žinių apie šį futbolininką labai mažai – tepavyko užtikti užuominų, kad į Rumuniją jis iškeliavo kartu su buvusiu Sūduvos treneriu italu Rino Lavezzini, o iš Petrolul Ploiesti išlėkė su kažkokiais skandalais. Beje, nepamirškime – tai yra klubas, kuriame šiuo metu lošia kitas buvęs Sūduvos žaidėjas, marijampolietis Povilas Valinčius. Ir kuriame…. na bet apie viską iš eilės.

Willer Oliveira vaikštinėja po senąjį Sūduvos stadioną. 

Willer – vienas įspūdingiausių Sūduvos legionierių. Tiek žaidimu, tiek ir išvaizda, bei laikysena aikštėje. Na o pažvelgus į jo gyvenimo aprašymą, galima teigti, kad jis yra ir didžiausias keliauninkas iš visų, kurie Sūduvoje yra žaidę. Europoje savo viražus Willer pradėjo Rusijoje, kur buvo per žingsnį nuo Aukščiausios lygos, tačiau kažko jo žaidime pritrūko ir nuo to laiko jo karjeros kreivė iš esmės krypo žemyn. Šioje vietoje visada galima prisiminti vieno rusų trenerio citatą: “Jis žaidžia kaip dievas, tačiau žaidžia sau, o ne komandai”. Ech, tas braziliškas požiūris, kuris kartais ir sutrukdo kai kuriems šios šalies žaidėjams įsikibti į europietišką futbolą. Palikęs (tiksliau – išprašytas) iš Sūduvos, 2008 metais Willer iškeliavo pusei sezono į Baltarusiją, paskui trejiems metams grįžo į Braziliją. Tada pusei sezono iškeliavo į Salvadoro aukščiausios lygos komandą ir lošė taip puikiai, kad buvo svarstyta ar tik jis nebus geriausias lygos legionierius. Tuomet staiga vėl šoko į Europon skrendantį lėktuvą – buvo prašnekta apie tai, kad Willer keliasi į mums puikiai žinomą Suvalkų Wigry. Tačiau ir ten brazilas neužsibuvo ir vėl lėkė per Atlantą – sugrįžo į tą patį Salvadoro klubą. O tada… O tada Willer dar kartą metėsi per visą pasaulį ir atsidūrė Tadžikijoje, “Istiklol“ klube iš Dušambė. O čia jis jau spėjo tapti geriausiu vieno mėnesio žaidėju bei laimėti Tadžikijos taurę. Kai pradėjau tyrinėti minėto futbolo klubo svetainę, radau dar tu dalykus – vieną linksmą, kitą – netikėtą. Linksmasis pasirodė Tadžikijos aukščiausios lygos lentelėje – lyderiauja ten klubas vardu “Ravšanas”. Kas bent kartą yra matęs jumoro laidą “Naša Raša”, šitą juoką supras. O kitas dalykas buvo tas, kad antrąją vietą kol kas  užimančio klubo Istiklol sudėtyje radau dar vieną išvaizdų veikėją, vilkėjusį Sūduvos marškinėlius – puolėją iš Ugandos Eugene Sseppuya.

Ugandos pilietis Sūduvoje ir kartu su Willer Tadžikistane. 

Eugene Sseppuya.

Tiesa, Eugene Sseppuya Sūduvoje buvo labai trumpai – spėjo sulošti, berods, trejas rungtynes. Kitas reikalas – jis taip pat yra gan aktyvus keliautojas. Į Sūduvą jis pateko spėjęs pažaisti JAV ir Serbijoje (didžiausias jo pasiekimas buvo trumpa viešnagė FK Vojvodina). Po Sūduvos Sseppuya lošė Australijoje, Kolumbijoje, Rumunijoje (tame pačiame Petrolul Ploiesti klube, kuriame lankėsi ir Sagna su Valinčiumi), vėl grįžo į Serbiją ir tuomet jau išlėkė į tolimąjį bei linksmąjį Tadžikistaną. Panašu į tai, kad šis žaidėjas yra tarp tų kelių geresniųjų Sūduvos legionerių, kurie turėjo šansą peršokti į didįjį futbolą, juolab, kad ir savo šalies rinktinėje Sseppuya yra žaidęs. Tačiau to nenutiko. O šiandien, sulaukęs trisdešimtmečio, tegali linksminti Tadžikijos futbolo mėgėjus. Arba sugrįžti į kokią Sūduvą. Galėtų kartu ir Willer prigriebt. Būtų visai linksma.

Jose Negreiros ir Willer žiūri futbolą iš tribūnos. 

Jose Negreiros – dar vienas įdomaus likimo futbolininkas, kurio biografijoje yra įklijuoti Lietuvos futbolo čempionato sidabro medaliai. Sūduvoje jis lošė netgi du kartus. Tai yra praktiškai vienintelis Negreiros klubas Europoje (Baltarusijoje po Sūduvos praleisto pusmečio galima ir neskaičiuoti). Beje, brazilų eros pabaiga yra vienas iš tų mistinių nutikimų mūsų klubo istorijoje, kurių esmė iki galo taip ir nepaaiškėjo. Anksčiau puikiai išrodę brazilai 2008 sezone staiga nustojo lošti, juos nustota leisti aikštėn. Per tų metų Sūduvos europines rungtynes Negreiros kartu su Willer žaidimą žiūrėjo jau iš tribūnos. Po to abu trumpam ir atsidūrė eiliniame baltarusių klube FK Smorgon. 2007 Negreiros kartu su Willer buvo rezultatyviausi Sūduvos žaidėjai – per visus turnyrus kiekvienas įmušė po 14 įvarčių. Gal dėl to, kad Negreiros Europoje žaidė trumpai, angliškoje Wikipedijoje apie jį nieko nėra. Užtat portugališkoje šios svetainės versijoje išsamus Negreiros profilis egzistuoja. Įdomių ten dalykų parašyta. Pavyzdžiui, tai, kad Jose Negreiros pirmą profesionalų kontraktą pasirašė būdamas 22 metų amžiaus. Iki tol futbolą žaidė mėgėjiškai ir vertėsi visokiais atsitiktiniais darbais. Negreiros darboviečių sąraše – 16 brazilų klubų ir viena Paragvajaus komanda. Braziliška futbolo sistema sudėtinga, todėl įvertinti klubų pajėgumą nėra lengva. Tačiau šis žaidėjas iš tikro 2004 metais buvo skolintas legendiniam Flamengo iš Rio, mušė ten įvarčių ir buvo giriamas. Deja, neužsikabino. Minėtame straipsnyje sakoma, kad Lietuvoje Negreiros karjera pasiekė aukščiausią savo tašką. Teigiama, kad buvo svarstymų jį natūralizuoti, kad galėtų lošti už mūsų rinktinę (bent jau aš tokių šnekų nepamenu), buvo pageidavimų iš belgų Club Bruggue jį iš Sūduvos perpirkti (šito irgi nepamenu, tačiau to galėjome ir nežinoti). Kaip bebūtų, Europą Negreiros paliko ir tolesnė jo karjėra nieko įdomaus mums neberodo. Šiuo  metu jis yra viename iš mažesniųjų brazilų klubų, kuris, panašu, garsiausias tuo, kad nuolat bankrutuoja ir vėl atsigauna.

*

Čia savo pasakojimą ir baigsiu, nors būtų galima tęsti ir tęsti. Tačiau reikia valdytis – sezonas dar nepasibaigė, reikalų dar yra per akis.

Leimonas + Widzew

Povilas Leimonas Widzew klube – antrojo įvarčio rungtynės. Foto – iš oficialios Widzew svetainės. 

Apie Povilo Leimono sėkmes šlovingoje Lenkijoje šnekos jau buvo. Džiugu, kad pradžia tokia puiki – du įvarčiai per šešias rungtynes – ko daugiau reikia, kad legionieriaus darbas būtų gerai įvertintas? Aišku, Povilo gyvenimas padoresnėje lygoje dar tik prasideda, tačiau pradžia yra tokia, kad jo vardą sužinojo ne tik Widzewo gerbėjai, bet ir kiti lenkų klubai. Netgi Lietuvos rinktinės trenerių štabas – ir tas išgirdo naujienų iš kaimyninės šalies.

Antrasis Leimono įvartis Widzew klube. 

.

Videokvietimas į Widzew rungtynes, kuriose Povilas Leimonas įmušė savo pirmąjį įvartį. 

.

Atmosfera stadione, apie kurią futbolo.tv duotame interviu ir kalba Povilas. 

Čia yra viena reikalo pusė. Pamėginau suteikti jums dar vieną galimybę pažiūrėti antrąjį Povilo įvartį, taip pat – keletą vaizdų, kuriuos pasiskolinau iš Widzewo oficialios svetainės. Prikabinau ir reklaminį filmuką, kuriame Povilas kartu su kitais komandos futbolininkais lenkiškai kviečia į Widzew stadioną. Jei netyčia nematėte – netgi galite pažiūrėti futbolo.tv interviu su buvusiu Sūduvos žaidėju. Rinktinės rungtynių taip pat reikėtų nepraleisti – gal paskutinio mėnesio banga Povilą ir į rinktinės sudėtį nuneš.

Kita reikalo pusė yra apie praeitį. Taip jau gavosi, kad Povilas Leimonas ko gero yra paskutinis iš tų, kurie pradėjo Sūduvoje lošti su senąją karta. Taip, dabar komandoje turime Tomą Radzinevičių, tačiau šis jau apsuko ratą. Pasivažinėjo mažumą po pasaulį ir grįžo atgal. Tuo tarpu daugiau žmonių, kurie žaidė komandoje tais laikais, kai šį blogą rašyti pradėjau, atrodo, nebeliko.

Kad ir kaip besukčiau, man vis viena yra mažumą nejauku, kad Sūduvos valdžia net ir tokius žmones, kurie komandoje praleidžia po penkerius ir daugiau metų, paleidžia tyliai ir netgi ačiū nepasako. Tas formalus “klubo vadovai linki žaidėjui sėkmės tolesnėje karjeroje“, kuris standartiškai išmetamas tinklapyje nesiskaito. Štai todėl ir pagalvojau, kad verta jei ne dėkot, tai bent paminėt patį faktą – buvo toks žaidėjas, daug komandai davė, dažnai čia buvo minimas, aptarinėjams. Todėl verta prisimint jo metus, atiduotus Sūduvos komandai – štai ir kviečiu tai padaryt pažerdamas saują nuotraukų nuo 2008 iki 2013 metų. Fotografijos mano darytos (išskyrus vieną) – tad daugelis jų tas pačias rungtynes mačiusių bus atpažįstamos ir greičiausiai sukels šiokios tokios nostalgijos. Ir teisingai – taip ir turi būti, kai komandą palieka reikšmingas futbolininkas.

.

2008 metai:

.

2009 metai:

.

2010 metai:

.

2011 metai:

.

2012 metai:

.

2013 metai: