Pendelis Nr. 1. Po jo Žalgiriui prireikė “pagalbos iš salės“.
Nors apie tai niekas nekalbėjo, tačiau šeštosios ir pačios svarbiausios Sūduvos – Žalgirio rungtynės teikė puikias galimybes visiems lietuviško futbolo sąmokslo teorijų ieškotojams. Juk buvo kalbų, kad Žalgiris yra mokėjęs klubui, kuris atėmė taškų iš Ekrano. Ir nors tą kartą buvo šnekama apie tai, kad Vakaruose tai yra normali praktika, aš tame nematau nieko normalaus. Nes nuo mokėjimo už gerą žaidimą iki mokėjimo už blogą žaidimą – vienas žingsnis. Ir kuo čempionatas ekonomiškai silpnesnis, kuo labiau žaidėjai jaučiasi neužtikrinti dėl savo finansinės padėties, juo lengviau tą žingsnį padaryt. Yra visuotinai sutariama, kad ekonominės problemos yra tiesus kelias į sutartų rungtynių fenomeną. Tik nereikia kirsti, kad tai yra tik tokių šalių kaip Lietuva bėda. Šio stiliaus istorijų pilna ir ekomomiškai stabilių šalių čempionatuose.
Kitas sąmokslo teorijų šaltinis – vis išlendančios kalbos apie tai, kad Ekranui pirma vieta buvo suplanuota ir numatyta dar prieš sezono pradžią. Kur ir kas tai darė – paslaptis, tačiau įtarimų, kad visų pirma teisėjų korpusas yra svarbiausias šio plano įgyvendinime pasitaikydavo ir šiemet. Juk net ir apie paskutines Ekrano rungtynes su Sūduva panašaus stiliaus įtarimų šen bei ten kilo – dėl to, ar legalūs buvo Ekrano pelnyti įvarčiai ir uždirbtas 11 m baudinys.
Tačiau kad ir kokios kalbos sklandytų aplink rungtynes, jos tik įrodo vieną paprastą dalyką – išskirtinę šių rungtynių svarbą, jų baigties reikšmę ir iš to plaukiančią įtampą. Tiek aikštėje, tiek tribūnose. Tad sąmokslus kol kas galim atidėt į šalį – net jei ir bus šnekų apie pendelį, pirmame kėlinyje paskirtą į Sūduvos vartus.
Rungtynės atitiko įprastinį Sūduvs – Žalgirio dvikovų emocinį lygmenį ir turėjo visus elementus, kurių reikia, kad jas ilgam prisimintum.
O kalbant apie Sūduvos pasirodymą, reikia atskirti du esminius dalykus. Viena – futbolas, kurį šiandien rodė Sūduva. Antra, nesėkmės ir/ar klaidos, kurios leido pergale džiaugtis Žalgirio, o ne Sūduvos gerbėjams.
Startas. Sūduvos startinė sudėtis pastarajam metui buvo pakankamai įprasta. Esminė jos savybė – žaidėjai, praradę vietą pagrindinėje komandoje. Loginovas, Urbšys, Freidgeimas, Baranovskij. Loginovas pastaruoju metu atrodo nekaip, gal ir Gvildžiui jis nelabai patinka. Tačiau jo vietą aikštėje jau užtikrintai perėmė Urba. Greičiausiai ši padėtis nepasikeis iki pat šio čempionato pabaigos. Žvelgiant į ateitį – taip gal ir geriau. Loginovas yra geras žaidėjas – bent jau lietuviško čempionato lygiui. Tiesiog šiuo metu jis yra įgriuvęs į formos duobę. Tačiau yra tiesos ir tame, kad neverta komandai turėti legioneriaus pozicijoje, kurioje gali puikiai lošti ir marijampolietis. Urba iš tikro atrodo neblogai. Broko jo žaidime dar yra, tačiau pakaktų kokio pusmečio pagrindinėje sudėtyje ir turėtume visai padorų centro gynėją.
Šiandien dėl diskvalifikacijos negalėjo lošti Borovskij. Aš spėjau, kad jo vieton stos Freidgeimas, tačiau Gvildys ir vėl pasielgė nestandartiškai. Šiemet Chvedukas gynyboje jau yra lošęs, tačiau bent jau man jo pasirodymas krašto gynėjo taške buvo netikėtas. Beje, sulošė Chvedukas puikiai. Jei atvirai – dar būtų galima pasiginčyti, kas patikimiau tame taške atrodo – rinktinės narys Borovskij ar rinktinės kadidatas Chvedukas. Ypač tai jautėsi pirmam kėliny. Taigi, gynyba atrodė štai taip: Slavickas – Urba – Radžius – Chvedukas.
Centre lošė Leimonas (labiau atsitraukęs), Šoblinskas ir Ledesma (labiau priekyje). Eliošius ir Valskis (pakeitę Urbšį ir Baranovskij) lakstė kraštuose. Na ir Lukšys sau įprastoje pozicijoje.
Pradžia. Pradžia buvo nuspėjama, tačiau pakankamai rami. Žalgiris iškart pamėgino perimt iniciatyvą ir tą padaryti jiems pavyko. Iš esmės pusė pirmo kėlinio Žalgiris valdė centrą, o Sūduva sėkmingai gynėsi ir pamažu taikėsi kontratakuoti. Žalgirio žaidimas buvo labai vidutiniškas ne tik pradžioje, bet ir visų rungtynių metu. Kad ir kaip būtų keista tokio lygio bei ambicijų komandai, tačiau praktiškai visos pirmo kėlinio Žalgirio atakos judėjo kairiu kraštu, kur kamuolys nuolat buvo metamas, berods, Kukliui. O šis nuolatos ir nesėkmingai vis bandydavo apeiti Chveduką. Po kelių bandymų tapo visiškai ramu – matėsi, kad Chvedukas lošia tikėdamas savo jėgomis, o žalgiriečiui trūksta energijos ir pasitikėjimo, kad vienas prieš vieną galėtų nuveikti ką nors ypatingai naudingo.
Laikui bėgant žaidimas pamažu išsilygino, o antroje kėlinio pusėje Sūduva visiškai perėmė iniciatyvą. Ypatingo pavojaus paskutinėse atakų stadijose trūko, tačiau buvo akivaizdu, kad, kaip sako banalybes mėgstantys Lietuvos futbolo komentatoriai, „įvartis brendo“.
Sėkmingo Sūduvos žaidimo priežastys mano akimis buvo dvi.
Viena, Sūduva aktyviai ir sėkmingai spaudė puolantį Žalgirį. Dėl to pavykdavo perimti nemažai kamuolių vidurinėse atakos stadijose. O tai reiškia du dalykus. Viena, priešininko veiksmai tokiais atvejais pradeda įgauti „užburto rato“ efektą, kai nesėkmingai vis bandomi ir bandomi tie patys triukai. Antra, taip perimti kamuoliai visada sudaro dėkingas aplinkybes kontratakoms – nemažai priešininko komandos žaidėjų tampa atkirsti nuo savo gynybos. Žalgiriečiui vaikėsi visa komanda, tačiau buvo jausmas, kad kamuolius labiausiai renka Urba ir ypač Chvedukas.
Antroji priežastis buvo netikėtai sėkmingais Sūduvos krašto saugų žaidimas. Ypač pirmam kėliny išsiskyrė namo sugrįžęs Eliošius. Atvirai pasakius, Eliošius labai maloniai nustebino – jei taip kaip šiandien jis būtų lošęs visą sezoną, būtų vienas geresnių mūsų komandos žaidėjų. Eliošius-Tinginys kažkur išgaravo ir matėme žaidėją, kuris ir gynyboje pasistengia, ir dėl sudėtingesnių kamuolių pakovoja, o svarbiausia – atakuodamas sugeba prasprūsti pro 2-3 priešininkus ir taip sukurti prielaidas pavojingai atakai.
Tiesa, ypatingų pavojų sukurti dažnai nepavykdavo. Bet čia jau sezoninė bėda – Sūduva kiekvienose rungtynėse lošia šiek tiek kitaip, todėl matosi, kad ne visi žaidėjai spėja persiorientuoti. Štai ir šiandien – Eliošius lošė taip, kaip seniai jau nėra lošęs, todėl neretai jam išsivadavus iš kelių priešininkų priežiūros, kamuolio atiduoti nelabai būdavo kam, nes, matyt, tokio akibrokšto iš Eliošiaus nesitikėdavo ne tik žiūrovai, bet ir komandos draugai.
O tada, kai Sūduva Žalgirį jau visai buvo užspaudusi, kai kėlė kampinį po kampinio ir mušinėjo baudos smūgius, nutiko pirmasis šių rungtynių minusas. Aišku, galim iki numirimo diskutuot, kad pendelio toje situacijoje nebuvo – Radžius jau buvo nuvirtęs ant žemės, kamuolys tiesiog prariedėjo jo ranka ir pati situacija, berods, jau buvo nebe tokia aštri (dėl šito aspekto reikėtų žiūrėti rungtynių santrauką ir epizodo kartojimą). Tačiau esminis tos akimirkos momentas nutiko kelios sekundės prieš tai, kai kamuolys labai kvailai buvo prarastas visai netolies savos baudos aikštelės mėginant pademonstruoi personalinės technikos aukštumas.
Apie kokius teisėjo sunkumus vertinant šią situaciją nėra ko ir kalbėti – teisėjas buvo šalia ir veiksmo epicentro jam niekas neužstojo. Vadinasi, jis viską puikiai matė ir priėmė sąmoningą sprendimą.
Žymiai keistesnis buvo teisėjo sprendimas neįskaityti baudinio. Totaliai beviltiškas principingumas, kuris galėjo tuo ir užbaigti rungtynes. Galvoju, teisėjai turėtų suvokti tokių sprendimų pasekmes štai tokios svarbos rungtynėse. Jo sprendimo mušti baudinį iš naujo niekam nereikėjo. Kažin ar mes labai džiaugtumėmės, jei mūsų latviui būtų pavykę antrąjį smūgį atremt – niekada nėra smagu, kai komandos naudos peša iš tokių nesąmonių. O iš to, kaip elgėsi Žalgirio ultros buvo akivaizdu – po tokios šio pendelio baigties rungtynės galėjo ir nesibaigt. Ir vėl – jeigu jos būtų nutrauktas dėl Pietų IV kaltės , džiaugtis galėtų tik Sūduva. Tačiau ir tokia pergalė kažin ar labai džiugintų. Trumpai tariant – totali nesąmonė nuo pat pat pendelio paskyrimo iki jo realizavimo.
Taigi, pirmą kėlinį galima būtų apibendrinti labai paprastai. Sūduva atrodė geriau už Žalgirį kone pagal visus parametrus, tačiau dėl kvailos klaidos pertraukon išėjo atsilikdama. O Žalgiris galėjo džiaugtis įmušęs įvartį praktiškai nesukūręs nė vienos iš tikro pavojingos atakos. Tokia padėtis pernelyg neliūdino – buvo aišku, kad Sūduva, jei tik išlaikys tą patį žaidimo stilių, įvartį muš. Galų gale – juk ne per paskutines rungtynių minutes buvo praleistas.
Pabaiga. Antras kėlinys tokias mintis tik patvirtino. Sūduva ir toliau lošė ne tik geriau, bet ir gražiau. Už tokį žaidimą mes savo komandą ir mylime. Energingas priešininko spaudimas, greiti ir protingi pasai, aštrus žaidimas puolimo kraštuose. Sūduvos problemą pirmo kėlinio pabaigoje ir antro kėlinio pirmoje pusėje galima būtų įvardinti paprastai – padoraus puolėjo trūkumas. Lukšys lošė visai neblogai, tačiau Lukšys yra Lukšys. Kai jis varo pilna jėga, džiugina mus dviejose vietose – gerai pasivaikydamas priešininko gynėjus ir kartais perimdamas kamuolį bei atsidurdamas keisčiausiomis pozomis smūgiui patogiuose taškuose ir kartais įmušdamas įvartį. Tačiau padoriai asistuoti saugams jis nėra tinkamas. Judesio šiandien Lukšys atliko daug, tačiau efektyvumo jo buvimui aikštėje trūko. Ledesma taip pat nėra puolėjas – šios pozicijos jis taip pat nekompensuoja.
Antram kėliny Eliošius buvo kiek mažiau pastebimas, tačiau smuiką iš jo perėmė Valskis. Jis buvo matomas ir pirmoje rungtynių pusėje, tačiau antrame kėlinyje jo buvo pilna visur. Ryškus buvo ir Leimonas. Be abejo, perlaikytų kamuolių jis negali išvengt, tačiau griovimo darbe šis žaidėjas antram kėliny buvo labai pastebimas – rinko vieną kamuolį po kito aplink centrinį rutulį.
O tada krito visiškai natūralus ir nuspėjamas įvartis – labai geras ir gražus įvartis. Kaip sakė žmonės tribūnose – „jei Žalgiris savo įvartį gavo už dyką, tai Sūduvos buvo žaidimu sukurtas“. O prie jo iš esmės prisidėjo tas pats Leimonas, kuris visus nustebino ne tik apeidamas du Žalgirio gynėjus aikštės kampe, bet ir atlikdamas taktiškai ir techniškai tobulą perdavimą laisvam kolegai.
Kaip klostysis rungtynės po Sūduvos įvarčio buvo visiškai aišku. Jei pirmaudamas Žalgiris atsitraukė gynybon ir į puolimą siųsdavo žymiai menkesnes pajegas, praleidę įvartį iškart metėsi galvas pametę į puolimą. Ir Sūduva Žalgirį už tokį požiūrį labai greitai galėjo nubaust – iškart kilo keletas nuostabių progų kontratakoms. Deja, tuos kelis kartus Sūduva sulošė labai neįdomiai ir neprotingai. Ten iš esmės neįvykdavo jungtis tarp kamuolį perėmusio žaidėjo ir puolančiųjų. Arba perdavimas būdavo pavėluotas, todėl kolegos atsidurdavo nuošalėje, arba jis eidavo ne tam žaidėjui.
Tuo metu buvo visiškai ramu. Juk buvo akivaizdu, jog Žalgiris apsukų nemažins, tad progų kontratakoms dar bus. Tada nutiko antroji žiauri klaida. Ir po jos laiko reikalams savo naudai išspręsti tapo pernelyg mažai. Žalgiris ir vėl atsitraukė atgal, o Sūduvai jau nebeliko minučių, kad galėtų apsiraminti ir vėl susigrąžinti turėtą žaidybinę persvarą.
Futbolas tapo chaotiškas ir įmušti galėjo abi komandos. Ką moka parodė abiejų komandų vartininkai, o ir žaidėjai kartais ne viską atlikdavo taip, kaip reikia. Tam, kad įmuštum tokios svarbos rungtynėse per paskutines minutes iš esmės reikia ne tik sugebėjimų, bet ir sėkmės. Šį kartą labiau sekėsi Žalgiriui, nes jo nepraleistas įvartis buvo žymiai reikšmingesnis, nei sėkminga Sūduvos gynyba.
Išvada apie futbolą. Futbolas buvo geras. Abi komandos mane nustebino. Sūduva – ir vėl su stipriu varžovu sužaidė taip, kad visus kitus lygos klubus su tokiu žaidimu mindytų nė nedvejodama. Gaila tik, kad tokio žaidimo su kitom komandom Sūduva dažnai neparodo. Tuo tarpu Žalgiris nustebino prastu žaidimu. Neįdomiu, vienodu. Žalgiris, susidūręs su kietu Sūduvos pasipriešinimu, taip ir nesugebėjo per visas rungtynes pakeisti savo žaidimo stiliaus. Ir toliau buvo bandoma atakuoti tolimais perdavimais, kurių daugumą rinkdavo Sūduvos gynėjai. Iš esmės per visas rungtynes Žalgiris tesukūrė pora gerų progų (neskaitant to, kas vyko per paskutines 5-10 min, kai aikštėje tvyrojo chaosas). Tačiau niekam tai nerūpi – Žalgiriui reikėjo trijų taškų ir jis pasiėmė tris taškus. O jėgų santykio aikštėje neprisiminsim jau po po kelių mėnesių.
Išvada apie Sūduvą. Galima būtų sakyti, kad Sūduva sulošė sau įprastu šiais metais stiliumi – turėdami pranašumo, prapiso dėl kvailų klaidų gynyboje. Tačiau manęs tos klaidos jau nebedomina. Nes jos yra iš stiliaus „nepasisekė“. Slavicko klaida prieš antrą įvartį yra tokia, kad jokiais racionaliais argumentais negalėtum jos pagrįst. Tiesiog nepasisekė. Tad nėra ko dėl jų parintis ir keiktis. Toks yra futbolas, visko čia būna. Galbūt klysta tie, kas dvasia silpnesni – tačiau šią temą vystyt reikėtų persikelt į mistikos pasaulį, tad to nedarysiu.
O va futbolą Sūduva šiandien rodė visai neblogą. Sūduva lošė tokį optimizmą teikiantį futbolą. Galim konstatuot, kad mūsų komanda šiuo metu turi visai neblogą sudėtį – kai tinkami ne tik aikštėje esantys futbolininkai, bet ir ant suolo sėdi ne tik dubleriai. Taip, visi suprantame, kad šiandieninei Sūduvai verkiant reikia jauno ir agresyvaus puolėjo. Tačiau suradus bent vieną tokį – suėtis taptų dar labiau išbalansuota. Ir jei komandos vadovai atrastų žmogų, kuris sugebėtų šiuos žmonės tinkamai motyvuoti ir išspręsti visas psichologines problemas – galbūt kitais metais turėtume iš tikro galingą komandą.
Tai va tokia ta išvada – šiandien komandos išvaizda likau patenkintas, o optimizmo atrandu, nes jau galvoju apie kitą sezoną. Aišku, tai vis viena neatmeta būtinybės daryti komandoje psichologinę revoliuciją – perlaužti dabartinių įpročių stuburą ir atrasti naują pamatą komandos filosofijai.
Išvada apie Sūduvos “vadybą“ ir jos aukštumas. O pabaigai – apie ne tokius smagius dalykus. Šitas dalykas, kurį nusprendžiau pagaliau paminėti, kitų stadiono lankytojų jau buvo pastebėtas anksčiau, tačiau šį kartą nutiko man pačiam. O kadangi žmogus yra savanaudiškas padaras, tai kantrybė trūko ir nusprendžiau garsiai pašūkauti.
Štai klubas parduoda abonementus. Su konkrečia vieta. Tokia eilė, tokia sėdynė. Abonemento pirkimas apima tris dalykus. Norą paremti klubą (nes dar sezono pabaigoje įmeti šimtą litų su kapeikom į komandos kasą). Taip pat patogumą išvengti eilių prieš rungtynes. O taip pat – galimybę turėti garantuotą ir stabilią vietą tribūnoje (rungtynių žiūrėjimo malonumas su tais pačiais tave supančiais žmonėmis taip pat įskaičiuotas).
Abonementų vietos yra geros – tai natūralu. Abonementų pirkėjas to nusipelno. Ko jis nenusipelno – atėjęs į savo vietą joje rasti kitą pilietį su bilietu rankoje. Su bilietu į tą pačią kėdę.
Pastaruoju metu žmonių į stadioną eina mažokai, todėl didelės praktinės problemos toks nutikimas šiandien nesukėlė. Kai sezono pirmoje pusėje žmonių būdavo daugiau – jau būtų sudėtinga.
Toks nutikimas kelia bjaurius psichologinius nepatogumus. Nėra smagu nei kitą žmogų savo vietoje rasti (kuris dėl to visiškai nekaltas), nei kažkur kitur pėdinti (nes tą kėdę aš nusipirkau dar prieš pusę metų), nei kelti triukšmą ir reikalauti, kad tavo kėdė tau būtų suteikta (atvirai pasakius, nelabai aišku net į ką reikėtų kreiptis, kad tokia problema būtų išspręsta).
Suprantu, tai yra žiauriai sudėtinga. Pasižymėti vietas, į kurias parduodami abonementai ir bilietų į jas nebeparduoti. Tam reikalingas mažų mažiausiai profesoriaus laipsnis. Be jo tokių kibernetinių mazgų neišpainiosi. Tad pasiūlysiu paprastesnį sprendimą. Tiesiog nežymėti ant prieš rungtynes parduodamo bilieto vietos. Arba pardavinėti ne bilietus, o dėti štampukus prie vartų ant rankų, kaip daroma naktiniuose klubuose.
>>>
p.s. daugiau vaizdų bus kada nors vėliau.