Archyvas pagal 2012 rugsėjo

31: SŪDUVA 1:2 ŽALGIRIS

Pendelis Nr. 1. Po jo Žalgiriui prireikė “pagalbos iš salės”.

Nors apie tai niekas nekalbėjo, tačiau šeštosios ir pačios svarbiausios Sūduvos – Žalgirio rungtynės teikė puikias galimybes visiems lietuviško futbolo sąmokslo teorijų ieškotojams. Juk buvo kalbų, kad Žalgiris yra mokėjęs klubui, kuris atėmė taškų iš Ekrano. Ir nors tą kartą buvo šnekama apie tai, kad Vakaruose tai yra normali praktika, aš tame nematau nieko normalaus. Nes nuo mokėjimo už gerą žaidimą iki mokėjimo už blogą žaidimą – vienas žingsnis. Ir kuo čempionatas ekonomiškai silpnesnis, kuo labiau žaidėjai jaučiasi neužtikrinti dėl savo finansinės padėties, juo lengviau tą žingsnį padaryt. Yra visuotinai sutariama, kad ekonominės problemos yra tiesus kelias į sutartų rungtynių fenomeną. Tik nereikia kirsti, kad tai yra tik tokių šalių kaip Lietuva bėda. Šio stiliaus istorijų pilna ir ekomomiškai stabilių šalių čempionatuose.

Kitas sąmokslo teorijų šaltinis – vis išlendančios kalbos apie tai, kad Ekranui pirma vieta buvo suplanuota ir numatyta dar prieš sezono pradžią. Kur ir kas tai darė – paslaptis, tačiau įtarimų, kad visų pirma teisėjų korpusas yra svarbiausias šio plano įgyvendinime pasitaikydavo ir šiemet. Juk net ir apie paskutines Ekrano rungtynes su Sūduva panašaus stiliaus įtarimų šen bei ten kilo – dėl to, ar legalūs buvo Ekrano pelnyti įvarčiai ir uždirbtas 11 m baudinys.

Tačiau kad ir kokios kalbos sklandytų aplink rungtynes, jos tik įrodo vieną paprastą dalyką – išskirtinę šių rungtynių svarbą, jų baigties reikšmę ir iš to plaukiančią įtampą. Tiek aikštėje, tiek tribūnose. Tad sąmokslus kol kas galim atidėt į šalį – net jei ir bus šnekų apie pendelį, pirmame kėlinyje paskirtą į Sūduvos vartus.

Rungtynės atitiko įprastinį Sūduvs – Žalgirio dvikovų emocinį lygmenį ir turėjo visus elementus, kurių reikia, kad jas ilgam prisimintum.

O kalbant apie Sūduvos pasirodymą, reikia atskirti du esminius dalykus. Viena – futbolas, kurį šiandien rodė Sūduva. Antra, nesėkmės ir/ar klaidos, kurios leido pergale džiaugtis Žalgirio, o ne Sūduvos gerbėjams.

Startas. Sūduvos startinė sudėtis pastarajam metui buvo pakankamai įprasta. Esminė jos savybė – žaidėjai, praradę vietą pagrindinėje komandoje. Loginovas, Urbšys, Freidgeimas, Baranovskij. Loginovas pastaruoju metu atrodo nekaip, gal ir Gvildžiui jis nelabai patinka. Tačiau jo vietą aikštėje jau užtikrintai perėmė Urba. Greičiausiai ši padėtis nepasikeis iki pat šio čempionato pabaigos. Žvelgiant į ateitį – taip gal ir geriau. Loginovas yra geras žaidėjas – bent jau lietuviško čempionato lygiui. Tiesiog šiuo metu jis yra įgriuvęs į formos duobę. Tačiau yra tiesos ir tame, kad neverta komandai turėti legioneriaus pozicijoje, kurioje gali puikiai lošti ir marijampolietis. Urba iš tikro atrodo neblogai. Broko jo žaidime dar yra, tačiau pakaktų kokio pusmečio pagrindinėje sudėtyje ir turėtume visai padorų centro gynėją.

Šiandien dėl diskvalifikacijos negalėjo lošti Borovskij. Aš spėjau, kad jo vieton stos Freidgeimas, tačiau Gvildys ir vėl pasielgė nestandartiškai. Šiemet Chvedukas gynyboje jau yra lošęs, tačiau bent jau man jo pasirodymas krašto gynėjo taške buvo netikėtas. Beje, sulošė Chvedukas puikiai. Jei atvirai – dar būtų galima pasiginčyti, kas patikimiau tame taške atrodo – rinktinės narys Borovskij ar rinktinės kadidatas Chvedukas. Ypač tai jautėsi pirmam kėliny. Taigi, gynyba atrodė štai taip: Slavickas – Urba – Radžius – Chvedukas.

Centre lošė Leimonas (labiau atsitraukęs), Šoblinskas ir Ledesma (labiau priekyje). Eliošius ir Valskis (pakeitę Urbšį ir Baranovskij) lakstė kraštuose. Na ir Lukšys sau įprastoje pozicijoje.

Pradžia. Pradžia buvo nuspėjama, tačiau pakankamai rami. Žalgiris iškart pamėgino perimt iniciatyvą ir tą padaryti jiems pavyko. Iš esmės pusė pirmo kėlinio Žalgiris valdė centrą, o Sūduva sėkmingai gynėsi ir pamažu taikėsi kontratakuoti. Žalgirio žaidimas buvo labai vidutiniškas ne tik pradžioje, bet ir visų rungtynių metu. Kad ir kaip būtų keista tokio lygio bei ambicijų komandai, tačiau praktiškai visos pirmo kėlinio Žalgirio atakos judėjo kairiu kraštu, kur kamuolys nuolat buvo metamas, berods, Kukliui. O šis nuolatos ir nesėkmingai vis bandydavo apeiti Chveduką. Po kelių bandymų tapo visiškai ramu – matėsi, kad Chvedukas lošia tikėdamas savo jėgomis, o žalgiriečiui trūksta energijos ir pasitikėjimo, kad vienas prieš vieną galėtų nuveikti ką nors ypatingai naudingo.

Laikui bėgant žaidimas pamažu išsilygino, o antroje kėlinio pusėje Sūduva visiškai perėmė iniciatyvą. Ypatingo pavojaus paskutinėse atakų stadijose trūko, tačiau buvo akivaizdu, kad, kaip sako banalybes mėgstantys Lietuvos futbolo komentatoriai, „įvartis brendo“.

Sėkmingo Sūduvos žaidimo priežastys mano akimis buvo dvi.

Viena, Sūduva aktyviai ir sėkmingai spaudė puolantį Žalgirį. Dėl to pavykdavo perimti nemažai kamuolių vidurinėse atakos stadijose. O tai reiškia du dalykus. Viena, priešininko veiksmai tokiais atvejais pradeda įgauti „užburto rato“ efektą, kai nesėkmingai vis bandomi ir bandomi tie patys triukai. Antra, taip perimti kamuoliai visada sudaro dėkingas aplinkybes kontratakoms – nemažai priešininko komandos žaidėjų tampa atkirsti nuo savo gynybos. Žalgiriečiui vaikėsi visa komanda, tačiau buvo jausmas, kad kamuolius labiausiai renka Urba ir ypač Chvedukas.

Antroji priežastis buvo netikėtai sėkmingais Sūduvos krašto saugų žaidimas. Ypač pirmam kėliny išsiskyrė namo sugrįžęs Eliošius. Atvirai pasakius, Eliošius labai maloniai nustebino – jei taip kaip šiandien jis būtų lošęs visą sezoną, būtų vienas geresnių mūsų komandos žaidėjų. Eliošius-Tinginys kažkur išgaravo ir matėme žaidėją, kuris ir gynyboje pasistengia, ir dėl sudėtingesnių kamuolių pakovoja, o svarbiausia – atakuodamas sugeba prasprūsti pro 2-3 priešininkus ir taip sukurti prielaidas pavojingai atakai.

Tiesa, ypatingų pavojų sukurti dažnai nepavykdavo. Bet čia jau sezoninė bėda – Sūduva kiekvienose rungtynėse lošia šiek tiek kitaip, todėl matosi, kad ne visi žaidėjai spėja persiorientuoti. Štai ir šiandien – Eliošius lošė taip, kaip seniai jau nėra lošęs, todėl neretai jam išsivadavus iš kelių priešininkų priežiūros, kamuolio atiduoti nelabai būdavo kam, nes, matyt, tokio akibrokšto iš Eliošiaus nesitikėdavo ne tik žiūrovai, bet ir komandos draugai.

O tada, kai Sūduva Žalgirį jau visai buvo užspaudusi, kai kėlė kampinį po kampinio ir mušinėjo baudos smūgius, nutiko pirmasis šių rungtynių minusas. Aišku, galim iki numirimo diskutuot, kad pendelio toje situacijoje nebuvo – Radžius jau buvo nuvirtęs ant žemės, kamuolys tiesiog prariedėjo jo ranka ir pati situacija, berods, jau buvo nebe tokia aštri (dėl šito aspekto reikėtų žiūrėti rungtynių santrauką ir epizodo kartojimą). Tačiau esminis tos akimirkos momentas nutiko kelios sekundės prieš tai, kai kamuolys labai kvailai buvo prarastas visai netolies savos baudos aikštelės mėginant pademonstruoi personalinės technikos aukštumas.

Apie kokius teisėjo sunkumus vertinant šią situaciją nėra ko ir kalbėti – teisėjas buvo šalia ir veiksmo epicentro jam niekas neužstojo. Vadinasi, jis viską puikiai matė ir priėmė sąmoningą sprendimą.

Žymiai keistesnis buvo teisėjo sprendimas neįskaityti baudinio. Totaliai beviltiškas principingumas, kuris galėjo tuo ir užbaigti rungtynes. Galvoju, teisėjai turėtų suvokti tokių sprendimų pasekmes štai tokios svarbos rungtynėse. Jo sprendimo mušti baudinį iš naujo niekam nereikėjo. Kažin ar mes labai džiaugtumėmės, jei mūsų latviui būtų pavykę antrąjį smūgį atremt – niekada nėra smagu, kai komandos naudos peša iš tokių nesąmonių. O iš to, kaip elgėsi Žalgirio ultros buvo akivaizdu – po tokios šio pendelio baigties rungtynės galėjo ir nesibaigt. Ir vėl – jeigu jos būtų nutrauktas dėl Pietų IV kaltės , džiaugtis galėtų tik Sūduva. Tačiau ir tokia pergalė kažin ar labai džiugintų. Trumpai tariant – totali nesąmonė nuo pat pat pendelio paskyrimo iki jo realizavimo.

Taigi, pirmą kėlinį galima būtų apibendrinti labai paprastai. Sūduva atrodė geriau už Žalgirį kone pagal visus parametrus, tačiau dėl kvailos klaidos pertraukon išėjo atsilikdama. O Žalgiris galėjo džiaugtis įmušęs įvartį praktiškai nesukūręs nė vienos iš tikro pavojingos atakos. Tokia padėtis pernelyg neliūdino – buvo aišku, kad Sūduva, jei tik išlaikys tą patį žaidimo stilių, įvartį muš. Galų gale – juk ne per paskutines rungtynių minutes buvo praleistas.

Pabaiga. Antras kėlinys tokias mintis tik patvirtino. Sūduva ir toliau lošė ne tik geriau, bet ir gražiau. Už tokį žaidimą mes savo komandą ir mylime. Energingas priešininko spaudimas, greiti ir protingi pasai, aštrus žaidimas puolimo kraštuose. Sūduvos problemą pirmo kėlinio pabaigoje ir antro kėlinio pirmoje pusėje galima būtų įvardinti paprastai – padoraus puolėjo trūkumas. Lukšys lošė visai neblogai, tačiau Lukšys yra Lukšys. Kai jis varo pilna jėga, džiugina mus dviejose vietose – gerai pasivaikydamas priešininko gynėjus ir kartais perimdamas kamuolį bei atsidurdamas keisčiausiomis pozomis smūgiui patogiuose taškuose ir kartais įmušdamas įvartį. Tačiau padoriai asistuoti saugams jis nėra tinkamas. Judesio šiandien Lukšys atliko daug, tačiau efektyvumo jo buvimui aikštėje trūko. Ledesma taip pat nėra puolėjas – šios pozicijos jis taip pat nekompensuoja.

Antram kėliny Eliošius buvo kiek mažiau pastebimas, tačiau smuiką iš jo perėmė Valskis. Jis buvo matomas ir pirmoje rungtynių pusėje, tačiau antrame kėlinyje jo buvo pilna visur. Ryškus buvo ir Leimonas. Be abejo, perlaikytų kamuolių jis negali išvengt, tačiau griovimo darbe šis žaidėjas antram kėliny buvo labai pastebimas – rinko vieną kamuolį po kito aplink centrinį rutulį.

O tada krito visiškai natūralus ir nuspėjamas įvartis – labai geras ir gražus įvartis. Kaip sakė žmonės tribūnose – „jei Žalgiris savo įvartį gavo už dyką, tai Sūduvos buvo žaidimu sukurtas“. O prie jo iš esmės prisidėjo tas pats Leimonas, kuris visus nustebino ne tik apeidamas du Žalgirio gynėjus aikštės kampe, bet ir atlikdamas taktiškai ir techniškai tobulą perdavimą laisvam kolegai.

Kaip klostysis rungtynės po Sūduvos įvarčio buvo visiškai aišku. Jei pirmaudamas Žalgiris atsitraukė gynybon ir į puolimą siųsdavo žymiai menkesnes pajegas, praleidę įvartį iškart metėsi galvas pametę į puolimą. Ir Sūduva Žalgirį už tokį požiūrį labai greitai galėjo nubaust – iškart kilo keletas nuostabių progų kontratakoms. Deja, tuos kelis kartus Sūduva sulošė labai neįdomiai ir neprotingai. Ten iš esmės neįvykdavo jungtis tarp kamuolį perėmusio žaidėjo ir puolančiųjų. Arba perdavimas būdavo pavėluotas, todėl kolegos atsidurdavo nuošalėje, arba jis eidavo ne tam žaidėjui.

Tuo metu buvo visiškai ramu. Juk buvo akivaizdu, jog Žalgiris apsukų nemažins, tad progų kontratakoms dar bus. Tada nutiko antroji žiauri klaida. Ir po jos laiko reikalams savo naudai išspręsti tapo pernelyg mažai. Žalgiris ir vėl atsitraukė atgal, o Sūduvai jau nebeliko minučių, kad galėtų apsiraminti ir vėl susigrąžinti turėtą žaidybinę persvarą.

Futbolas tapo chaotiškas ir įmušti galėjo abi komandos. Ką moka parodė abiejų komandų vartininkai, o ir žaidėjai kartais ne viską atlikdavo taip, kaip reikia. Tam, kad įmuštum tokios svarbos rungtynėse per paskutines minutes iš esmės reikia ne tik sugebėjimų, bet ir sėkmės. Šį kartą labiau sekėsi Žalgiriui, nes jo nepraleistas įvartis buvo žymiai reikšmingesnis, nei sėkminga Sūduvos gynyba.

Išvada apie futbolą. Futbolas buvo geras. Abi komandos mane nustebino. Sūduva – ir vėl su stipriu varžovu sužaidė taip, kad visus kitus lygos klubus su tokiu žaidimu mindytų nė nedvejodama. Gaila tik, kad tokio žaidimo su kitom komandom Sūduva dažnai neparodo. Tuo tarpu Žalgiris nustebino prastu žaidimu. Neįdomiu, vienodu. Žalgiris, susidūręs su kietu Sūduvos pasipriešinimu, taip ir nesugebėjo per visas rungtynes pakeisti savo žaidimo stiliaus. Ir toliau buvo bandoma atakuoti tolimais perdavimais, kurių daugumą rinkdavo Sūduvos gynėjai. Iš esmės per visas rungtynes Žalgiris tesukūrė pora gerų progų (neskaitant to, kas vyko per paskutines 5-10 min, kai aikštėje tvyrojo chaosas). Tačiau niekam tai nerūpi – Žalgiriui reikėjo trijų taškų ir jis pasiėmė tris taškus. O jėgų santykio aikštėje neprisiminsim jau po po kelių mėnesių.

Išvada apie Sūduvą. Galima būtų sakyti, kad Sūduva sulošė sau įprastu šiais metais stiliumi – turėdami pranašumo, prapiso dėl kvailų klaidų gynyboje. Tačiau manęs tos klaidos jau nebedomina. Nes jos yra iš stiliaus „nepasisekė“. Slavicko klaida prieš antrą įvartį yra tokia, kad jokiais racionaliais argumentais negalėtum jos pagrįst. Tiesiog nepasisekė. Tad nėra ko dėl jų parintis ir keiktis. Toks yra futbolas, visko čia būna. Galbūt klysta tie, kas dvasia silpnesni – tačiau šią temą vystyt reikėtų persikelt į mistikos pasaulį, tad to nedarysiu.

O va futbolą Sūduva šiandien rodė visai neblogą. Sūduva lošė tokį optimizmą teikiantį futbolą. Galim konstatuot, kad mūsų komanda šiuo metu turi visai neblogą sudėtį – kai tinkami ne tik aikštėje esantys futbolininkai, bet ir ant suolo sėdi ne tik dubleriai. Taip, visi suprantame, kad šiandieninei Sūduvai verkiant reikia jauno ir agresyvaus puolėjo. Tačiau suradus bent vieną tokį – suėtis taptų dar labiau išbalansuota. Ir jei komandos vadovai atrastų žmogų, kuris sugebėtų šiuos žmonės tinkamai motyvuoti ir išspręsti visas psichologines problemas – galbūt kitais metais turėtume iš tikro galingą komandą.

Tai va tokia ta išvada – šiandien komandos išvaizda likau patenkintas, o optimizmo atrandu, nes jau galvoju apie kitą sezoną. Aišku, tai vis viena neatmeta būtinybės daryti komandoje psichologinę revoliuciją – perlaužti dabartinių įpročių stuburą ir atrasti naują pamatą komandos filosofijai.

Išvada apie Sūduvos “vadybą” ir jos aukštumas. O pabaigai – apie ne tokius smagius dalykus. Šitas dalykas, kurį nusprendžiau pagaliau paminėti, kitų stadiono lankytojų jau buvo pastebėtas anksčiau, tačiau šį kartą nutiko man pačiam. O kadangi žmogus yra savanaudiškas padaras, tai kantrybė trūko ir nusprendžiau garsiai pašūkauti.

Štai klubas parduoda abonementus. Su konkrečia vieta. Tokia eilė, tokia sėdynė. Abonemento pirkimas apima tris dalykus. Norą paremti klubą (nes dar sezono pabaigoje įmeti šimtą litų su kapeikom į komandos kasą). Taip pat patogumą išvengti eilių prieš rungtynes. O taip pat – galimybę turėti garantuotą ir stabilią vietą tribūnoje (rungtynių žiūrėjimo malonumas su tais pačiais tave supančiais žmonėmis taip pat įskaičiuotas).

Abonementų vietos yra geros – tai natūralu. Abonementų pirkėjas to nusipelno. Ko jis nenusipelno – atėjęs į savo vietą joje rasti kitą pilietį su bilietu rankoje. Su bilietu į tą pačią kėdę.

Pastaruoju metu žmonių į stadioną eina mažokai, todėl didelės praktinės problemos toks nutikimas šiandien nesukėlė. Kai sezono pirmoje pusėje žmonių būdavo daugiau – jau būtų sudėtinga.

Toks nutikimas kelia bjaurius psichologinius nepatogumus. Nėra smagu nei kitą žmogų savo vietoje rasti (kuris dėl to visiškai nekaltas), nei kažkur kitur pėdinti (nes tą kėdę aš nusipirkau dar prieš pusę metų), nei kelti triukšmą ir reikalauti, kad tavo kėdė tau būtų suteikta (atvirai pasakius, nelabai aišku net į ką reikėtų kreiptis, kad tokia problema būtų išspręsta).

Suprantu, tai yra žiauriai sudėtinga. Pasižymėti vietas, į kurias parduodami abonementai ir bilietų į jas nebeparduoti. Tam reikalingas mažų mažiausiai profesoriaus laipsnis. Be jo tokių kibernetinių mazgų neišpainiosi. Tad pasiūlysiu paprastesnį sprendimą. Tiesiog nežymėti ant prieš rungtynes parduodamo bilieto vietos. Arba pardavinėti ne bilietus, o dėti štampukus prie vartų ant rankų, kaip daroma naktiniuose klubuose.

>>>

p.s. daugiau vaizdų bus kada nors vėliau.

Laukiam: Sūduva – Žalgiris

Ledesma tuoj muš įvartį LFF taurės rungtynėse. 

Šį sekmadienį – paskutinės padorios šio sezono rungtynės. Po to beliks tik išsiaiškinti ar Sūduva šiais metais yra pajėgi paimti bent taškelį iš Kruojos. Tiesa, lieka dar vienas toks nereikšmingas niuansas – kokia komanda kokius medalius šiais metais pasidės į spintą. Tad ramybė – apgaulinga. Kaip ir apgaulingos šnekos apie „tebesmunkantį“ čempionato lygį. Juk čempionatas juo įdomesnis, juo mažiau aiškių vietų jo pabaigoje. Ypač, kai kalbama apie pirmąsias vietas. Šiemet kaip sykis taip ir yra – dvi komandos galynėjasi dėl aukso, o dvi – dėl bronzos. Gaila, kad Šiauliai nevykusiai sezoną pradėjo – galėtų ir jie šioje šventėje sudalyvauti.

Ekrano ir Žalgirio padėtis labai įtempta. Komandas skiria trys taškai, tad jei jos laimės viską, kas lieka – čempioną nulems jų tarpusavio rungtynės. Deja, čia intriga gali išgaruoti labai greitai, nes Žalgiris su Ekranu loš jau kitame ture. Sūduva Kruoją lenkia kiek daugiau – penkiais taškais. Tačiau jei Sūduva sekmadienį praloštų Žalgiriui, padėtis taptų labai panaši – nuo paskutinio Sūduvos ir Kruojos susitikimo galėtų labai daug kas priklausyti. Tiesa, Kruojai dar teks lošti su Ekranu ir jei Ekranas savo reikalų iki to laiko išsprendęs nebus, tos paskutinio turo rungtynės gali būti labai įdomios.

Žodžiu, matematika paini. Tačiau įdomumas tame ir yra, kad viskas priklauso ne nuo kokių nors išorinių faktorių, o nuo pačių komandų. Nuo to, kaip jos atlaikys finišo įtampą ir kiek turės vidinės jėgos siekti pergalių.

O štai šiuo aspektu Sūduvos padėtis kelia labai daug abejonių. Tarp šių keturių komandų psichologiškai Sūduva atrodo prasčiausiai. Pasikeitus treneriams, komanda ėjo tik į minusą – jei neskaitytum kelių rungtynių iškart po trenerių pakeitimo. Darius Gvildys komandai nedavė nieko gero ir, panašu, kad Sūduva šiaip ne taip priekin stumiasi tik dėl to, kad optimalią formą įgavo Rafaelis Ledesma, kuris neretai ir lemia paskutinius judesius, komandą nuvedančius iki įvarčio. Gaila, kad Ledesma nėra supermenas ir to paties nepadaro gynyboje.

Komanda tiesiog nevažiuoja. Visi jau žinome ryškiausią šio sezono Sūduvos bruožą – praleistus įvarčius ir vėjais paleistus taškus pačiose rungtynių pabaigose. Sūduva tiesiog neištempia 90 minučių – žaisti baigia 10-15 minučių anksčiau. Iš pradžių buvo galvota, kad tai lemia žaidėjų trūkumas ir iš to plaukiantis fizinis nuovargis. Bent jau Sūduvos treneriai lyg ir bandė vesti link tokio paaiškinimo. Tačiau dabar žaidėjų komandoje pakanka, o rungtynių stilius išlieka toks pats.

Net 13 iš 33 A lygoje praleistų įvarčių Sūduva praleido per paskutines 10 rungtynių minučių! Tai juk yra beveik pusė visų praleistų įvarčių! O paskutinės rungtynės su Žalgiriu, Ekranu ir Šiauliais nesuteikia nė mažiausios vilties, kad Sūduvai šią bėdą pavyko bent kiek sumažinti. Taip, su Šiauliais komanda apskritai lošė nykiai, tačiau su abiem lyderiais beviltiškai nesugebėjo išsaugoti to gėrio, kurį sukūrė rungtynių metu.

Taigi, viena, ko naujasis Sūduvos treneris nesugebėjo padaryt – tai pažadinti komandos iš letargo miego ir suteikti jai psichologinio pasitikėjimo bei jėgos. Kol kas Darius Gvildys labiausiai pasižymėjo tik mažai kam suprantamais sudėties kaitaliojimo eksperimentais.  Juk net ir jo bandymas „duoti poilsio“ kai kuriems pagrindo žaidėjams rungtynėse su Tauru nedavo jokio rezultato – sekančiose rungtynėse su Šiauliais Sūduva neatrodė nei pailsėjusi, nei pilna energijos. Man yra labai sunku suprasti, ką Darius Gvildys bando iš šios komandos nulipdyti. Koks jo planas? Tikslas lyg ir turėtų būti išsaugot komandai bronzos medalius, tačiau jau dabar susidaro įspūdis, kad lengviau tai padaryti būtų buvę apskritai nieko nekeičiant.

Tokios tokelės. O esmė ta, kad visos šnekos apie „nerimą“ yra mažumą iš piršto laužtos. Nėra to nerimo. Sūduva šiame sezone mus įpratino prie visko. Kažin ar dar galėtų kuo mus nustebinti – nebent pralaimėdama kokiai Dainavai ar Atlantui. Spėju, mažai kas tikisi, kad Sūduva sekmadienį laimės. Įtariu, kad žiūrovų bus klasikinis pastarajam metui skaičius – kokie 500. Atsiprašau, 600, nes koks šimtas vis viena iš Vilniaus atvažiuos. O gal komanda vis tik supyks ir įrodys, kad visos šios šnekos yra netiesa? Supyks ir išspręs savo medalių klausimus jau sekmadienį.

Labai keistas futbolo forumas

Nežinau kaip jūs, bet aš vis tik patikrinau, ar tiesą Ivanauskas kalbėjo apie tai, kad jo atstovaujama iniciatyva nuo šio pirmadienio išmes į lietuviško futbolo vandenis naują kovinę svetainę. Iš to, ką sakė Ivanauskas, buvo galima suprasti, kad šioji svetainė atstovaus „futbolo opozicijos“ požiūrį bei idėjas.

Laukiau aš tos svetainės – juk tiek nedaug padoraus interneto yra apie lietuvišką futbolą. Laukiau ir iš paskutiniųjų stengiausi ginti šalin nepasitikėjimą, abejonę ir ironiją. Ir ką gi – svetainė yra! Kaip žadėta – pirmadienį. Tik… na, tai nėra svetainė. Tai yra forumas – vieta, kur žmonės gali diskutuoti pasiūlytomis temomis. Aišku, techniškai forumas ko gero taip pat yra svetainė, tačiau aš turėjau omeny, kad tikėjausi išvysti aiškią poziciją turinčios organizacijos tinklapį, kuriame toji pozicija bus nuosekliai išdėsta, o išvydau gan nevykusį mėginimą pasislėpti už anoniminio interneto komentuotojo nugaros.

Nusivyliau, nes norėjau naujos organizacijos idėjos išvystymo, o ne dar vienos vietos virtualiai diskusijai. Lietuvos futbolo internetas skurdus, tačiau ir žmonių, kurie turi ūpo virtualiai vynioti rimtas diskusijas apie futbolą nėra daug. Tad jiems per akis yra gan seno ir pakankamai išplėtoto 90min.lt forumo (kuriame, beje, jau pradėta diskusija ir apie šią svetainę), specifinės grupės (pavyzdžiui, ultros) turi savus forumus, padiskutuoti galima ir informaciniuose futbolo portaluose arba Facebook‘e. Logiškiausia būtų buvę naująjį forumą tiesiog paguldyti į 90min.lt (jei tik to forumo savininkai būtų sutikę) – naujo darinio, kurio tikslo nesuprasi, jei nepaskaitei kitur, kažin ar labai reikia.

Aišku, forumą paleisti yra žymiai lengviau, nei normalią svetainę. Forumui nereikia nei dizaino, nei kokios nors ypatingos formos – visi yra įpratę prie standartinio, funkcinio forumų tinklelio. Forumui nereikia net ypatingų redaktoriškų pastangų – pakanka moderatoriaus. Juk turinį čia kuria patys vartotojai. Viens-du-trys ir jau guli forumas interneto platybėse. Tik ar žmonės jame norės leisti laiką ir diskutuodami jį užpildyti – tai yra žymiai keblesnis klausimas. Kol kas, panašu, aktyvistai į šį formumą nesiveržia.

Būsiu pesimistas ir teigsiu, kad ir iš realaus Lietuvos futbolo forumo, ir iš virtualaus ano forumo atspindžio išeis šnipštas. Aš asmeniškai jau pavargau nuo visokio plauko vienadienių „visuomeninių“ organizacijų mandrais pavadinimais ir labai didingais šūkiais bei ateities planais. Tų organizacijų net pavadinimus nėra lengvai prisimint – tokie jie panašūs ir toks trumpalaikis jų gyvenimas. Kur toji Lietuvos rinktinės bendruomenė, kurion prieš Euro 2012 kvietė Martynas Starkus? Karste – kur kitur ji gali būti. Nors išrodė gražiai, tačiau ko gero buvo tik vieno alaus, rėmusio Europos čempionatą, reklamos kampaniją to čempionato proga. Vadinasi, nepaisant to, ką mums kalbėjo tūlas Martynas Starkus, tos organizacijos tikslas buvo parduoti daugiau alaus, o ne rūpintis Lietuvos futbolo rinktine. Puse akies skaičiau, kad neseniai atsirado dar kažkoks junginys, skirtas Lietuvos rinktinės palaikymui. Tačiau, atvirai pasakius, net nepasistengiau įsiminti to darinio pavadinimo – kam varginti atmintį niekam nereikalinga informacija?

Nesupraskit manęs neteisingai. Aš nenoriu menkinti opozicijos šiandieninei LFF valdžiai. Ir nepalaikau pačios valdžios. Tiesiog labai sunku patikėti, kad viskas čia sąžiningais siūlais siūta.

Spėju, jau skaitėte apie tai, kas šį pirmadienį nutiko LFF padangėje. O nutiko baisiai svarbus dalykas – visi konfliktai staiga buvo išspręsti ir jokios konfrontacijos nebeliko. Taip kad ne iš kelmo spirtas tas Kvedaras. Teismas jam ir vėl nebeturi pretenzijų, o jei kas naiviai tikėjosi, kad LFF aukštieji valdininkai ką nors puls keisti, liko it musę kandę. LFF ir vėl tvirta lyg kumštis – vadukai nusilenkė ir nuolankiai pagarbino vyriausiąjį, o už tai gavo prašmatnes pareigas ir nuo šiol galės turėti vizitines korteles, kur po jų pavardę parašyta „viceprezidentas“. Aha, ne kiekvienam tenka tokia garbė – bent kartą gyvenime pabūti viceprezidentu! Kur čia rizikuosi ką nors keisti! Tad Kvedaro kontrataka buvo tobula ir efektyvi – laikraščiams tiesiog nebeliko apie ką rašyti – teisėsauga jokių pretenzijų neturi, saviškiai palaiko ir nemaištauja, motininės organizacijos taip pat karštai remia.

Tokie staigūs šios istorijos viražai nori nenori perša mintį, kad jokio kriminalo čia apskritai nebuvo. Tiesiog buvo įprastiniai postkomunistinėms šalims suinteresuotų grupių susirėmimai ragais, kurie mums buvo pristatomi, kaip „kova už Lietuvos futbolo ateitį“. Paprastai tokiose kovose nebūna, nei Lietuvos, nei futbolo, nei ateities. Valdžia reikalinga šiandien ir visai nesvarbu kieno statytiniai sėdi valstybės premjero, prezidento ar Seimo nario kėdėse.

Užtat ir manau, kad „opozicija“ apsiskelbę žmonės skirstosi ir jokių veiksmų artimiausiu metu neplanuoja. Šią kovą jie sausai pralaimėjo – status quo sugrįžta su visais iš to plaukiančiais padariniais. O interneto forumas buvo išspjautas iš inercijos – visi supranta jo beprasmybę, tačiau „reikia pradėtą darbą užbaigt“.

Norėčiau tikėti, kad esu neteisius. Tačiau Lietuvos futbolo forumo netrauksiu net į savo „naudingų nuorodų“ stulpelį. Tą padarysiu po metų – jei tik šis forumas apskritai bus viešoje erdvėje pasiekamas.

30: ŠIAULIAI 1:0 SŪDUVA

Chm. Kaip tarėm – taip ir buvo. Atvirai pasakius, šias rungtynes žiūrėjau puse akies, nes darbai kartais spaudžia net ir sekmadienį. Labiau klausiau nei žiūrėjau. Bet pasakyti apie jas nelabai yra ką. Galbūt stadione matytųsi daugiau, o žiūrint internetu, galima tik tiek apibendrinti – Sūduva lošė be ugnies, įkvėpimo ir pelnytai pralaimėjo. “Pelnytai” ne dėl to, kad Šiaulių persvara būtų ypatingai didelė, o dėl to, kad pendelis buvo daugiau nei užtikrintas ir toli gražu nebūtinas. Ir dar dėl to, kad po nuobodoko pirmo kėlinio Šiauliai užmetė malkų, nes laimėti norėjo. Tuo tarpu Sūduva, panašu, tiesiog tempė “ant lygiųjų” ir gavo bankę pačiu blogiausiu metu – kai liko kelios minutės. Šį kartą nepadėjo nei Davidovsas, nei futbolo dievai. Taigi, Sūduva liko su riestainio skyle.

Tačiau blogiau yra tai, kad komandos rezultatai kažkaip nustojo mums kelti kokių nors radikalesnių emocijų, kaip nutikdavo pirmoje čempionato dalyje. Toks jausmas, kad komanda tiesiog damušinėja sezoną ir nelabai rūpinasi tuo, kelintoje vietoje ji bus po paskutinio turo. Galbūt komanda galvoja, jog savo klasikinę trečią vietą bet kokiu atveju paims. Kažkokia prasta nuojauta kamuoja, kad klasikinis scenarijus gali ir nepasikartoti – jei Sūduva ir toliau rodys tokį emociškai minusinį futbolą. Liūdna ir tai, kad komandos gerbėjai taip pat išsivaikšto nukabinę nosis – į stadioną Suvalkijos sostinėje nebeeina, po šio blogo tekstais karštai nebediskutuoja. Žiemos miegas Sūduvą ištiko gerokai anksčiau nei derėtų.

Ką gi. Kol kas galim nusiramint. Mūsų laukia pora normalių turų. Kitą savaitgalį Marijampolėje viešės Žalgiris, todėl Sūduva ir vėl sužais puikias rungtynes (nepriklausomai nuo to, kaip jos baigsis). O tada lengvai laimės prieš Dainavą, įmušdama mažiausiai tris įvarčius. O tada žiūrėsim. Banga, Atlantas, Kruoja. Žaisdama tokį futbolą kaip šiandien Sūduva turi šansų tose trejose rungtynėse likti su nuliu taškų. Štai taip. Belieka pasveikint Rimkevičių su jo asmeniniais rekordais.

Futbolo forumas: nauja daina, seni žodžiai

Intrigos Lietuvos futbolo federacijoje toliau kunkuliuoja. Daug nesigilinsiu į tai, kas paskutines dienas nutiko. Manau, visi spėjot paskaityt apie Valdo Ivanausko ir Co. įkurtą Lietuvos futbolo bendruomenės forumą, taip vadinamą „atvirą“ Juliaus Kvedaro laišką nežinia kam bei trumpą pranešimą apie FNTT pareigūnų futbolo federacijoje atliktą kratą.

Abi pusės daug šneka apie rūpestį nuvargusiu lietuvišku futbolu, tačiau iš šalies pažvelgus kyla jausmas, jog tarp eilučių kyšo ne Lietuvos futbolo, o tik Juliaus Kvedaro ausys.

LFF kaip visada viešųjų ryšių išmanymu nepasižymėjo. Juk ir arkliui aišku, kad pats Julius Kvedaras tokio laiško neparašytų. Vadinasi, jį rašė kažkas kitas. O man didžiausias klausimas ir yra apie tai, kodėl šis ilgas ir konkrečių pavardžių prikištas raštas buvo nuo Kvedaro, o ne nuo LFF? Gal dėl to, kad viskas čia ir sukasi tik apie Julių ir jo prezidentinius reikalus, o ne apie Federaciją ar patį futbolą? Tą patį gali just ir opozicijos šnekose, net jei jos uždangstytos sakiniais apie vaikų bei veteranų futbolą.

Deja, tokiu pat viešųjų ryšių debilizmu pasižymi ir minėto Forumo pasirodymai viešumoje. Nesuprantu, kodėl priekin reikėjo kišt žmones, kurių paskutinės darbovietės buvo REO klubas? Juk taip tik dar labiau skatinami gandai apie tai, kad visas šitas triukšmas tėra minėto klubo ir LFF konflikto tęsinys.

Galų gale, kažkas turėtų pasisemt drąsos ir pasakyt Ivanauskui tiesiai šviesiai, kad jis nėra joks „lietuviško futbolo autoritetas“. Iki tokios reputacijos jam dar labai daug trūksta. Kas yra Ivanauskas? Legendinis Vilniaus Žalgirio futbolininkas. Vienas garsesnių kadaise. Tuos laikus mažai jau kas ir beprisimena. Ir… treneris-nevykėlis šiandien. Negaliu vertinti Ivanausko kaip trenerio profesionalumo, tačiau yra akivaizdu, kad jis turi unikalų sugebėjimą pasirinkti beviltiškus ir žlugimui pasmekrtus futbolo projektus. Įdomu, ar šis treneris yra bent vieną klubą treniravęs pilną sezoną?

Ir dar vienas dalykas. Jei jau Ivanauskas duoda interviu ir pamini, kad jo atstovaujamas forumas už poros dienų atvers savo svetainę internete, tai ši žinia turi pasirodyti ne paskutinėje pokalbio pastraipoje, o straipsnio pavadinime. Juk tokia svetainė turėtų tapti judėjimo ruporu, todėl reikia, kad kuo daugiau žmonių ją atrastų nuo pirmų dienų. O jei jau kalbi apie tai, kad „nuo pirmadienio“ forumas startuoja viešai, tai pasistenk į minimos nuorodos viršelį įdėt kokį paveiksliuką su tekstu „Laukite. Tuoj bus!“ Nes jei to nepadarai, tai atidus skaitytojas suvedęs į savo naršyklę www.futboloforumas.lt gauna tai, kas yra pavaizduota šio teksto nuotraukoje.

Tokios tokelės. Kad ir kaip bebūtų, šitos svetainės lauksim. Ivanauskas minėjo pirmadienį – tikėkimės, kad taip ir bus.

>>>

O mūsų reikaliukai visai neblogi. Kruoja pralošė, todėl ir mes galėtume sau leist pralošt Šiauliams. Aišku, parsivežt iš Šiaulių bent taškelį būtų neblogai. Juolab, kad ir Šiauliai, nors išsikapstė iš sezono pradžios duobių, ypatingai brandžia komanda netapo – silpnuosius traiško dideliais rezultatais, tačiau su sau lygiais varžovais lošia žymiai prasčiau. Praeito turo pralaimėjimas Kruojai po galingos pergalės prieš Atlantą rodo bangavimą, kuriam A lygoje gali prilygti tik Sūduvos žaidimo algoritmai. Taip kad neblogas bus bet koks rezultatas. Trys taškai Sūduvai leistų persikelti į beveik tobulą komforto zoną, tačiau ir pralaimėjimas didelės tragedijos neatneštų. Trys taškai suteiktų komandai šiokio tokio atsipalaidavimo prieš kito savaitgalio rungtynes su Žalgiriu – tai ir galėtų būti svarbiausias rungtynių Šiauliuose tikslas. Kai kurie žaidėjai bus puikiai pailsėję, diskvalifikacijų ar traumų lyg ir nėra, lyderiai ir naujokai puikios formos, tad tikiuosi, jog komanda ne tik įmuš, bet ir įmuš daugiau, nei praleis.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

281

280

279

278

277

Daugiau nuotraukų

Statistika

  • 1,182,577 hits