Archive for the 'Teorija' Category

Kaip sugrąžinti žmones į stadioną?

2013-185Pirmas ir vienintelis kartas, kai Sūduvos stadionas lūžo nuo žmonių: stadiono atidarymo rungtynės. 

Ši tema pastaraisiais metais vis grįžta ir grįžta. Grįžta dėl to, kad žmonių Marijampolės stadione vis mažėja ir mažėja. Šiemet ji grįžta dar skaudžiau, nes tokio menko lankomumo Marijampolė dar nebuvo mačiusi nuo pat Sūduvos grįžimo į A lygą. Diskutuoti sudėtinga, nes jei klubas nė piršto nepajudina, nuo mūsų mažai kas priklauso. Tiesa, reikia sąžiningai pripažinti, kad šie metai – išskirtiniai. Klubas potencialių gerbėjų kryptimi nuveikė tiek, kiek nebuvo padaręs per dešimt metų. Paminėkime, kad ir geros kainos pasiūlymus atskiroms gyventojų grupėms (studentai ir mokytojai rugsėjo pirmosios proga), mokinių kvietimas į treniruotes, o ir Facebook’e Sūduva po truputį kruta. Ne taip smagiai ir intensyviai kaip kai kurie kiti lygos klubai, tačiau neseniai apskritai jokių judesių nebūta.

Po to, kai šis klausimas vėl ir vėl ėmė kaišioti galvą komentaruose prie rungtynių aprašymų, prisiminiau vieną seną savo raštą. Prieš pora metų į mane kreipėsi keli Sūduvos Sakalų žmonės. Tie žmonės mėgino rodyti iniciatyvos ir nuveikti šį tą naudingo stadiono lankomumo reikale. Štai jie ir sumąstė, kad būtų neblogai sujungti mano patirtį reklamos ir viešųjų ryšių srityje su realiais klubo veiksmais. Tiesą pasakius, dabar jau nebepamenu, kas buvo kitame laido gale – klubas ar stadiono administracija. Svarbiausia yra tai, kad poros puslapių veiksmų planą surašiau, tačiau daugiau nieko nenutiko. Šiokios tokios nuoskaudos ir piktumo buvo, nes klubo aplinkos žmonės nepasinaudojo iš gerbėjų kylančia iniciatyva. Tokia energinga ir – svarbiausia – nemokama iniciatyva.

Aišku, graužtis nėra prasmės. Kol kas nelabai ir galėtum kitokios reakcijos tikėtis. Tokia jau ta Sūduvos klubo tradicija. Spėju, tas mano raštas ir šiandien dulka kokiam stalčiui ar senam kompiuteryje. Todėl ir pagalvojau, kad reikia pačiam jį susirast ir paviešint. Tuomet diskusija apie lankomumo problemos sprendimą taps solidesnė. Savo raštą mažumą trumpinau, šiek tiek redagavau. Tačiau turėkite omeny, kad jis rašytas prieš pora metų, todėl kai kurie dalykai šiandien gali nuskambėti kaip elementari ir visiems suprantama tiesa (pvz., socialinės medijos išnaudojimas komunikacijoje).

Įžanga: klubo santykių su gerbėjais mados.

Pasižvalgius po pasaulį yra akivaizdu, jog „darbas su fanais“šiandien yra vienas svarbiausių klausimų. Taip pat akivaizdu, kad Europoje praėjo laikai, kai žmonės į stadionus buvo paprasčiausiai viliojami nuolaidomis ir dovanomis. Dabar padorių lygų klubai visų pirma mėgina „kurti fanus“, suteikdami jiems galimybes įvairiomis formomis dalyvauti klubo gyvenime, o ne tik ateiti kartą per savaitę į stadioną.

Šiuo metu matomos trys pagrindinės fanų įtraukimo (fan engagement) projektų kryptys:

–       itin aktyvus socialinės medijos išnaudojimas (Facebook, Twitter, Youtube ir t.t.).

–       komandos atstovų (trenerių, žaidėjų ir pan.) tiesioginis bendravimas su fanais (tam tinkamiausios yra socialinės medijos).

–       fanų, kuriančių turinį apie savo klubą skatinimas (ir vėl – dažniausia tai vyksta socialiniuose tinkluose).

Aišku, mums apie tai svajoti nėra prasmės. Bent jau tol, kol klubas nesukurs padorios interneto svetainės. Todėl Sūduvai svarbiausi du klasikiniai klausimai:

–       kaip užmegzti kontaktą (bet kokį) su esamais ir potencialiais fanais (emocinio ryšio kūrimas)

–       kaip potencialius fanus atvesti į stadioną (tiesioginis bilietų pardavimo skatinimas).

Pagal tai suskirsčiau ir galimus veiksmus.

Veiksmai, skirti kontaktui su fanais užmegzti.

Vaikai / Mokyklos / Šeimos. Kaip taisyklė – vaikai yra vienas lengviausiai užkabinamų grupių. Jiems įdomu, jiems nėra ką veikti ir jie gali įkalbėti kartu į stadioną ateiti tėvus.

Mažausiai ką reikia padaryti – pradėti viešinti rungtynes mokyklose. Tam reikia sutart su mokyklos vadovais ir gaut leidimą bent plakatams pakabint. Pagalvot apie specialią kainodarą būtent mokiniams – pvz., jei užsakai didesnį kiekį bilietų (kad ir visai klasei) – gauni geresnę kainą. Į stadioną atėjusiems vaikams galima dalinti kad ir menkas dovanelės su klubo simbolika – paprastai vaikai tokius niekučius vertina žymiai labiau nei suaugusieji. Galbūt net galima pagalvot apie specialią vaikų tribūną.

Žaidėjai – į mokyklas. Mokinių susitikimai su žaidėjais, treneriais. Šį veiksmą galima įprasmint šūkiu „Sužinok daugiau apie futbolininko profesiją“.

Parodomosios futbolo treniruotės mokyklose – pvz., per fizinio pamokas, kuriose dalyvauja žaidėjai ar treneriai.

Vaikai išveda komandą į aikštę. Yra tokia futbole tradicija. Kodėl jos nepanaudojus? Tam reikia, kad bet kurio norinčio vaiko tėvai užregistruotų savo atžalą konkrečioms rungtynėms. Sudaroma grupė, kuri ir išveda abi komandas į aikštę. Nuotrauka atminimui su žaidėjais tik paskatintų registruotis. Šiokios tokios vadybos tokiam projektui reikia, bet jeigu jį komunikuotume per vaikus (per mokyklas) – jeigu vaikai patys prašytų tėvų tokio dalyko – viskas eitų sklandžiau. O kartu su vaikais į stadioną neišvengiamai turės ateiti bent vienas žmogus.

Labdara. Tai galbūt neskatins stadiono lankomumo tiesiogiai, tačiau kurs gerą komandos ir stadiono įvaizdį. Juk nėra sunku rungtynių dieną pasiųsti autobusą į vaikų namus, atgabenti juos į stadioną, o po rungtynių – parvežti namo. Tik reikia nepamiršt apie tai padaryt reportažą oficiliame tinklapyje, kad žmonės apie tai sužinotų.

Veiksmai stadione. Stadione fanams galima suteikti mažų, nebrangių privilegijų ar pramogų, kurios stiprintų komandos ir fanų santykį.

Pasveikinimas rungtynių metu: elementari galimybė – pasveikinti rungtynių metu draugą / vyrą / tėvą su gimtadieniu, vardadieniu ar jubiliejumi. Gal net pasipiršti. Registruojies iš anksto, o pasveikinimas parodomas pertraukos metu per stadiono tablo sugrojant dar kokį progai tinkamą muzikos kūrinį. Tiesą pasakius, už tai vėliau netgi simbolinį mokestį galima imt.

Išnaudoti stadiono kavinę: čia galima nuveikti nemažai smagių dalykų, kuriais džiaugsis ir kavinė (nes bus žmonių, bus ir pelno), ir nelabai turintys ką veikti žmonės. Ten galima rengti tradicinius susitikimus su komandos atstovais (žaidėjais, treneriais) – pvz., tą pačią mėnesio dieną (pirmas mėnesio ketvirtadienis ir t.t.). Ten galima rengti trumpus pasisėdėjimus, kurių metu būtų rodomi filmai apie futbolą arba senos, garsios Sūduvos rungtynės. Suradus tinkamą moderatorių, ten galima netgi įkurti ką nors panašaus į diskusijų klubą.

Įvairiausios loterijos rungtynių metu: tik jose reikia pralošinėti ne šiaip daiktus, o „patirtis su komanda“. Keletas galimybių to, ką galėtų išlošti fanas: bilietą į kitas rungtynes, abonementą, komandos atributikos, galimybę stebėti treniruotę, galimybę nusifotografuoti kartu su vienu žaidėju ar visa komanda, galimybę sėdėti ant žaidėjų suolo rungtynių metu ir stebėti veiksmą persirengimo kambaryje. Tokiam dalykui taip pat būtina išnaudoti VIP ložę. Galimybė laimėti teisę stebėti rungtynes VIP ložėje būtų tinkamas prizas, apie kurį žmogus visiems draugams papasakos.

Geriausio rungtynių žaidėjo rinkimai: kodėl gi nepasiūlius rungtynių žiūrovams išrinkti tos dienos geriausią Sūduvos žaidėją? Tą galima atlikti SMS‘ais arba balsuojant bilietais – užrašai žaidėjo pavardę, savo vardą ir kontaktinį numerį ar emailą ir meti į urną prie išėjimo. Prieš kitas rungtynes apdovanojamas ir praeitų rungtynių geriausias žaidėjas ir keletas už jį balsavusių žiūrovų.

Veiksmai, skirti tiesioginiam žmonių atvedimui į stadioną.

Stadione. Rungtynių metu galima pralošti įvairiausius daiktus. Tačiau žymiai prasmingiau taip dalinti bilietus ir abonentus. Viena, tai mažiau kainuoja, antra – tai yra apčiuopiama nauda žmogui, kurią jis gauna čia pat (o tai visada geriau nei galimybė po pusės metų laimėti automobilį). Trečia – tai tiesiogiai veda žmogų į stadioną.

Šiandien perki bilietą – gauni nemokamai bilietą į kitas rungtynes. Tai yra kita, efektyvesnė priemonė karts nuo karto surengti „nemokamas“ rungtynes.

Mini-abonementai: yra sezoniniai abonementai, tačiau kodėl nepamėginus pardavinėt mažesnių paketų – pvz., jei perki bilietus į tris / keturias artimiausias rungtynes – moki mažiau.

Nuolaidos bilietui gimtadienio ar vardadienio proga.

Bilietų pralošimas konkursuose rungtynių pertraukos metu: pvz., penki norintys muša 11 m baudinius dublerių vartininkui arba turi pataikyti į tuščius vartus iš vidurio aikštės.

Mini-futbolo turnyras pertraukos metu – iš anksto užsiregistravusios komandos lošia mini-rungtynes (gali būti po žaidimą kiekvienoje aikštės pusėje). Laimėjusios komandos gauna bilietus į kitas rungtynes.

Mieste ir bendruomenėse. Kai gyveni tokio dydžio mieste, koks yra Marijampolė – tiesiogiai su potencialiais stadiono lankytojais gali dirbti kone tiesiogiai. Kone asmeniškai gali pakalbint kokį tūkstantį kitą žmonių, kuriems tokio dėmesio gali pakakt, kad į stadioną pirmą kartą užsuktų.

Darbas su vaikais jau buvo minėtas.

Lygiai taip pat galima dirbti su įmonėmis – siūlant specialios kainos paketus, jei įmonėje susirenka tam tikras kieks į rungtynes norinčių ateiti žmonių.

O kodėl nepadarius akcijos „profesijoms“? Kadangi tai skambės netikėtai ir naujai – dėmesį atkreips be didelės reklamos. Pvz., „Į artimiausias rungtynes visi gydytojai įleidžiami nemokamai / su 50 proc. nuolaida ir t.t.“. Juolab, kad tokiu atveju, gali labai tiksliai sukoncentruoti reklaminius veiksmus – pakanka į pasiųsti emailus ir pakabinti ligoninėse ir poliklinikose pora plakatų. Kitą kartą taip galima „gaudyti“ kitą grupę.

O kodėl nepadarius akcijos rajono miesteliuose? Pvz., „šiandien į Kalvariją atvažiuos autobusas ir visus norinčius atveš į stadioną, o po rungtynių – parveš atgal“.

Bilietų pralošimas Marijampolėje – paprastas veiksmas. Atsiveži į Rotušės aikštę futbolo vartus penktadienį ar šeštadienį, pastatai į vartus dublerių vartininką ir duodi mušti kiekvienam norinčiam praeiviui. Įmuši – gauni bilietą į sekmadienio rungtynes.

Perki produktą – gauni bilietą į Sūduvos rungtynes: neturėtų būti sunku sutart su vietos verslo kontoromis apie bilietų dalinimą, kartu su jų produktų ar paslaugų pirkimu. Pvz., kavinėje ar restorane – perki maisto už 50 lt, gauni vieną bilietą į artimiausias rungtynes. Perki parduotuvėje prekių už tam tikrą sumą – ir vėl – gauni bilietą. Verslams toks pasiūlymas visada patiks, nes jie gauna nemokamą galimybę savo prekei suteikti papildomos pridėtinės vertės.

O gal tam tikrą nemokamų bilietų kiekį galima išdalinti tiesiai į pašto dėžutes? Skamba gal ir baisokai, tačiau kodėl gi nepritaikius tokios priemonės – juk jei žmogus bet kokiu atveju neina į stadioną, tai mes nieko neprarandam suteikdami jam nemokamą galimybę tai padaryti.

Pabaiga. Štai toks buvo mano raštas, kurį nusprendžiau ištraukti iš apdulkėjusio stalčiaus. Sąrašus galima tęsti, galima nesunkiai prigalvoti naujų krypčių su naujais veiksmų sąrašais. Juolab, kad čia stengiaus sugalvoti veiksmus, kuriems nereikia nei ypatingų technologijų, anei būrio brangiai apmokamų specialistų. Vardijau tokias bazines, elementarias priemones, kurias atlikti yra labai paprasta.

Iš stalčiaus šį sąrašą traukiau ne dėl to, kad turėčiau vilties, jog kas nors klube ims ir ką nors iš jo praktiškai pritaikys. Tiesiog norėjau įrodyti, jog futbolo klubo darbas su gerbėjais nėra kažkoks fantastiškai sudėtingas, jog galėtum paistyti apie lėšų ir žmonių stoką ar kitas “fundamentalias” priežastis, trukdančias pakrutinti užpakalius. Ir vėl grįžtame prie to paties: esmė yra ne pinigų, laiko ar darbo jėgos trūkumas, o savimonės spragos. Kol nebus aiškaus suvokimo, jog klubas su gerbėjais privalo dirbti, tol nebus ir realaus judesio. Ir visai nesvarbu, ką mes čia rašom ir šnekam.

Lietuviško futbolo mistika

2013-20

Viskas lietuviškame futbole yra aišku kaip trys kapeikos. Išskyrus vieną subtilų klausimą. Toks klausimiukas apie pinigus, už kuriuos lietuviškas futbolas duoną valgo ir ant jos kartais sviesto užsitepa. Taip buvo visada, tačiau šiemet tas klausimas mane kažko labai kankina. Štai ir nutariau nerimu su tamstomis pasidalinti, kad ant širdies lengviau būtų.

Šiandien apie pinigus atvirai ir be įprastinio prakaitavimo Lietuvoje kalba tik vienas klubas. Ir kas čia tokie drąsūs? Bingo! Be abejo, tai yra šiuolaikiškiausiai tarp Marijos Žemės komandų šiandien išrodantis Vilniaus Žalgiris. Paklauskit to klubo pareigūnų apie metinį klubo biudžetą ir gausit tiesų atsakymą su skaičiais. Kone visi kiti klubai savo pinigų klausimą palieka sąmokslų teorijų matematikams. Štai ir skaičiuoja žmonės, kiek klubas gauna iš savivaldybės ar iš UEFA. Tačiau čia visa matematika baigiasi, nes nuspėti, ką komandai duoda rėmėjai ar savininkai yra žymiai sudėtingiau.

Šių metų lygoje pasirodė kitas fenomenas. Nėra jis naujas, tačiau taip gausiai jis nešvytėjo nuo pat Romanovo karaliavimo Lietuvos futbole laikų, kai pašaliniam stebėtojui iki galo taip niekada ir nebuvo aišku, kiek tas žymus pilietis tiesiogiai ir netiesiogiai Lietuvos futbolo klubų kontroliavo.

Šiemet turime bent tris klubus (Atlantas, Dainava, Kruoja), kurių finansavimo planus žurnalistai įvardija vienodai “paslaptingi rėmėjai iš…”. Klubų svetainės apie tai neužsimena nė puse lūpų – jų rėmėjų sąrašuose jokios mistinės bendruomenės nefigūruoja. Aišku, į tokius klausimus padėtų atsakinėti žinios, apie tai, kam vienas ar kitas klubas priklauso. Bet šiuo klausimu ko gero vienintelė Banga yra viską išrašiusi viešai iki paskutinio kablelio. Reikalų į vatą nevynioja ir Žalgiris, nors kalba kiek aptakiau.

Atlantas, Dainava, Kruoja. Šnekos eina apie mistinius rėmėjus iš Rusijos, Vilniaus, Šveicarijos ir Italijos. Bent jau į Atlanto ir Kruojos sudėtis pažiūrėjus yra akivaizdu, kad tie paslaptingi geradariai atseikėjo neblogus pinigus. Už juos per pora mėnesių buvo sulipdytos komandos, Marijos Žemėje galinčios pasikapoti mažų mažiausiai dėl bronzos medalių.

Aš nesuprantu, kaip čia su tais rėmėjais yra. Nesuprantu, kaip galima mestelėti kažkokiam futbolo klubui iš pasaulio pakraščio pora milijonų litų ir išlikti “paslaptingam”. Paprastai tariant – nematomam. Nejaugi pasaulyje yra tokių žmonių, kurie be jokios naudos sau gali švaistytis milijonais į kairę ir į dešinę? Taip, aš suprantu, kad už pinigus, kuriuos Eltonas Džonas per metus išleidžia savo šuniukams, galėtum vidutinį lietuvišką futbolo klubą išlaikyt. Tačiau – nors jūs ką man padarykit – nesuprasčiau, jei tas pats Eltonas Džonas staiga sugalvotų paremti kad ir puse milijono, pavyzdžiui, Kruoją ir dar visa tai laikytų griežtoje paslaptyje. Įtakingasis Atlanto treneris iš motulės Rusijos puse lūpų lyg ir užsimena apie prekybos Lietuvos futbolininkais perspektyvą, tačiau ir jis žymiai garsiau šneka apie Atlanto iššūkius Europos klubams, nei apie tiesioginę finansinę naudą, kurią kažkas galėtų iš to klubo gauti.

Lyg ir galėtų būti įdomu, ką LFF mano apie tokias klubų finansines paslaptis, tačiau kur ten domėsies, jei pats federacijos prezidentas nuolat svaičioja apie visokius draugus vokiečius, kurie taip pat labai nori lietuvišką futbolą remti. Galima suprasti, kad tai būtų daroma “draugystės” vardan. Čia net visais kitais aspektais tobulai sudėliotas Ekrano namas ima braškėti. Šis klubas lyg ir neslepia, kad pagrindinis finansų šaltinis yra rusiškos kilmės energetikos kontora Inter Rao. Tačiau pačios kontoros svetainėje apie Ekraną nėra užsiminta nė žodžiu, o Ekranas savo puslapyje yra sugebėjęs net klaidą įvelti nuorodoje, kuri turėtų vesti į Inter Rao svetainę (spausti įmonės logotipą). Ta pati giesmė – remti tai remia, tačiau toks jausmas, kad pats rėmimo faktas niekam nerūpi.

Mūsų futbolas yra toks varganas, kad bet kokie ir bet kokios kilmės pinigai yra sveikinami lyg kokia Sovietų Sąjungos kariuomenė išvaduotoja. Kam rūpi, kokios kilmės Atlanto pinigai? Svarbu, kad komanda atsigavo ir nustojo būti patrankų mėsa, kurios vaidmenį atliko jau kelis sezonus. Atlanto fanai už tas pirmąsias dvi savo komandos pergales šiame sezone viską gali atleisti. Manau, mes elgtumėmės lygiai taip pat. Neuždavinėtume nepatogių klausimų, o tiesiog džiūgautume dėl pergalių ir staiga pražydusio atgimimo vilties.

Vienintelis klausimas yra kiek šie mistiniai projektai truks. Vieną, du sezonus, ar neištemps nė pusės? Ir dar vienas klausimas yra opus. Kaip šiais mistikos laikais gyventi tokiems klubams kaip Sūduva, Banga, Šiauliai ar Tauras? Tiems, kurie bando suktis savais resursais. Ir čia net nesvarbios priežastys, kodėl kai kurie klubai neranda mistinių rėmėjų už Lietuvos sienų – ar dėl to, kad nenori, ar dėl to, kad nesugeba. Jokio skirtumo. Esmė yra ta, kad šie klubai mėgina į futbolą traukti lietuviškus pinigus. Ir nieko nuostabaus, kad jų gyvenimas nėra rožėmis klotas. Nors lietuviškam futbolui didelių pinigų nereikia (pora milijonų litų pasaulinio futbolo kontekste yra visiškos kapeikos), tačiau Tauragėje ar Gargžduose, panašu, ir tokius surasti beviltiškai sunku. Tačiau tie klubai kažkaip gyvalioja, nemiršta ir vis svajoja užimti aukštesnę vietą nei įprastinė šešta (Bangos atvejis). O juos vis aplenkia tie mistinių rėmėjų palaikomi projektai iš kaimyninių miestelių. Bėda ta, kad kokia Kruoja šiais metais gali čiupti bronzos medalius. Tačiau nieks negali garantuoti, kad ši komanda loš ir kitame sezone. Tuo tarpu Banga išliks. Net jei ir toliau jos didysis tikslas bus užimti penktą vietą.

Mūsų Sūduva irgi panašiai tabaluoja. Tik šiek tiek sėkmingiau. Bent jau iki šiol taip buvo. O kaip bus šiais metais – vienas dievas težino. Apie kitus metus – net galvoti nesinori. Sūduva vis dar rieda po to įsibėgėjimo, kuris nutiko statybų verslo klestėjimo laikais, kai Sūduvos biudžetas ko gero tik FBK ir nusileisdavo. Deja, klestėjimo laikai baigėsi ir mūsų komanda kiekvienais metais gyvena vis kukliau ir kukliau. Kol kas dar galim užmerkt akis ir kalbėt apie tai, kad “vietos dubleriai vietoje užsienio legionierių” yra visai gražus planas. Tačiau ar nelaukia Sūduvos toks pats Tauro, Bangos ar Dainavos likimas – aš nežinau. Į šią gretą galima sustatyti ir visus tuos I lygos klubus, kurie metai iš metų atsisako galimybės peršokt į A lygą. Atsisako, nes atsakingai mato, kad su turimomis lėšomis A lygoje jiems nėra ką veikti.

Sūduva akivaizdžiai verda savo sūduvietiškose sultyse. Sūduvos rėmėjų sąrašas – jau daug metų nesikeičia ir jame tik regiono įmonės. Tiesa, prieš pora metų į šį sąrašą įkrito viena didesnių Lietuvos korporacijų – Arvi, tačiau tai ko gero ir bus vienintelis didesnis klubo finansų politikos laimėjimas.

Didysis klausimas yra apie tai, ar Sūduvai iš tikro reikia šiuolaikiškų vadybininkų departamento, ar pakanka tų kuklių pajėgų, kurios išrašytos klubo svetainėje? Vadybininkų kuopa būtų reikalinga, jei klubas puoselėtų planus išsiveržti iš regioninio verslo rato ir šokti į aukštesnį lygį bei platesnius vandenis. Tačiau gal niekas tokių vizijų net nepiešia? Gal pakanka kuklaus provincijos klubo, kuris, aplinkybėms gerai susiklosčius, net medalius pasikabina, tačiau vis viena išlieka vos ne šeimyninio ar artimų draugų ratelio lygmens projektu? Tiesą pasakius, jeigu kas nors dabar prieitų ir rimtu veidu pasakytų “žinok, po penkerių metų tavo Sūduva loš I lygoje ir bus maždaug lentelės viduryje” pernelyg ir nenustebčiau. Kažkokia nelabai gera nuojauta kužda, kad ką tik mes baigėme žiūrėti patį geriausią penkmetį visoje Sūduvos istorijoje ir pamažu grįžtame ten, kur tokio miestelio klubams ir vieta – į tarpinę stotelę tarp mėgėjiško ir profesionalaus klubo.

O ką galvoji tu?

Gandų anatomija: Šilgalis ar Skaisgirys?

Batalijos dėl LFF prezidento sosto pasiekė mitologinį lygmenį – abiejų ganduose minimų kandidatų vardai skamba lyg būtų iš Žiedų Valdovo trilogijos. Bet kad rinkti ketinama ne hobitų karalystės valdovą, o LFF prezidentą, tai pašnekėti apie juos galima ir žmonių kalba.

Tikrosios kovų priežastys. Svarstymų apie tai, kas galėtų užimti Lietuvos futbolo vado postą visada buvo daug. Visai neblogą kovų dėl valdžios Lietuvos futbolo pasaulyje vaizdelį neseniai nupiešė Nerijus Kesminas – kaip ir įprasta, labiau pagrįsta nuogirdomis nei faktais (o ar gali būti kitaip?), tačiau turinčią bent šiokį tokį racionalų grūdą. Tiesa, ten nėra atsakyta į esminį klausimą, kuris galbūt visą tiesą ir atskleistų.

Kokio velnio dėl to LFF prezidento posto tokie mūšiai vyksta apskritai? Aš atsakymo nežinau. Tačiau dėl vieno galime būti tikri – dėl valdžios LFF iki kraujo pliekiamasi tikrai ne dėl to, jog kovotojams bent truputį rūpėtų Lietuvos futbolo ateitis ar futbolas apskritai. Nepriklausomos Lietuvos politinė ir ekonominė istorija mus jau seniai išmokė – rimtai kovojama tik dėl tų reikalų, kurie slepia milijonus. Litų, dolerių ar eurų.

Vadinasi, kad ir koks nustekentas būtų Lietuvos futbolas, jame vis viena yra rimtas šansas įsimesti į savo kišenę ar sąskaitą solidžias sumas. Galim pamiršt Kvedaro šnekas apie tai, kad „UEFA viską taip tikrina, kad jokia vagystė neįmanoma“. Ir geriau pagalvokime apie tai, kiek pastaraisiais metais buvo rimtų statybų, kuriose dalyvavo LFF. Ir kiek jų dar galima Lietuvoje atlikti artimiausią dešimtmetį. Pagalvokim apie tai, kokius reikalus LFF gali sukti su vietinėmis valdžiomis, kurių žemėse tos statybos vyksta. Pagalvokime apie nekilnojamą turtą (žemes, stadionus, bazes ir t.t.), aplink kurias sukasi federacija, net jei, perfrazuojant Kvedaro žodžius, „parašų LFF valdininkai ir nededa“.

Taip, futbolas nėra energetikos ar žemės ūkio sritys, kuriose vartosi visai kitokių dydžio pinigai. Tačiau, matyt, net ir tokioje šalyje kaip Lietuva, futbolas vis tik suteikia pakankamai daug legalaus ir nelegalaus uždarbio galimybių, kad dėl Lietuvos futbolo federacijos valdymo jau daugybę metų vyksta žymiai atkaklesnės kovos, nei, pavyzdžiui, dėl įtakos krepšinyje. Neabejoju, kad UEFA ir FIFA ekonominė galybė bei griežta pozicija net ir nacionalinius futbolo reikalus tvarkyti be valstybių kišimosi yra ne paskutinės svarbos faktorius.

Šilgalis prieš Skaisgirį – bendras kovos lauko vaizdelis. Taip, šiedu personažai buvo paminėti, tačiau kol kas istorija vystosi taip, kad jie dažniau sako „nieko nežinau, nieko negirdėjau“, nei pasakoja apie savas lietuviško futbolo vizijas. Bet mums nėra svarbūs nei konkrečiai jie, nei jų realūs planai. Šiedu berniukai atstovauja tam tikrą visuomenės veikėjo tipą, todėl mes galima apsvarstyti ar būtent „tokie pareigūnai“ yra tinkami LFF federacijos prezidento pareigoms eiti.

Taigi, Šilgalis ir Skaisgirys atstovauja dvi galingas visuomenės sritis – politiką ir pramogų industriją. Ir kai pagalvoji be išankstinių nusistatymų, tampa labai keista, kodėl politikai ir pramogų prodiuseriai staiga sugalvoja, kad jie – laisvai galėtų išoperuoti Lietuvos futbolo kūno auglius. Šilgalis su Skaisgiriu yra tolygūs kandidatai – abu su futbolu neturi praktiškai nieko.

Šilgalis: ar politikai gali sutvarkyt Lietuvos futbolą? Labai įdomu – net krepšinyje politikai mėgsta tik pasišildyti sportininkų šlovės spinduliuose, tačiau į krepšinio reikalų valdymą nelabai kišasi ir į krepšinio organizacijas taip pat nesiveržia. Tuo tarpu futbole politikų – nors vežimu vežk.

Tik va – jei jau kalbėtume apie politikus futbole, tai Šilgalis ko gero yra pats blogiausias variantas.

Lietuvos politikus grubiai galima suskirstyti į tris dideles grupes.

Pirmojoje – idėjiniai vedliai, formuojantys bendrą politinį foną (Landsbergis, Brazauskas, Uspaskichas, Valinksas, Šustauskas ir t.t.). Šie daug šneka, posėdžiauja, kalba per teliką, turi autoritetą, tačiau patys savo rankelėmis nieko nedaro.

Antroji – valstybės funkcionieriai (gerąją prasme). Šie dažniausiai yra nematomi konkrečių sričių specialistai, darantys realų darbą. Be jų neįmanomas jokios šiuolaikinės valstybės funkcionavimas. Tačiau kaip taisyklė – šie žmonės yra „kraštiniai“. Jie pritampa prie bet kurios partijos ir apie juos išgirstame tik tada, kai pirmosios grupės politikams prisireikia atpirkimo ožių.

Na ir trečioji, pati linksmiausia grupė – šūdmaliai. Tai yra amžini Seimo ir valstybės institucijų „darbuotojai“, kurie yra tik dėl skaičiaus. Nes tam tikras skaičius tiesiog turi būti – visos kėdės turi būti užpildytos, kad būtų įgyvendintas demokratinio „balsavimo“ principas. Dažniausiai apie šiuos veikėjus išgirstame tuomet, kai laikraščiuose pasirodo nuotraukos tema „Seimo narys miega posėdžio metu“.

Bijau, kad Šilgalis būtent ir yra solidus trečiosios grupės narys. „Amžinas“ politikas, niekada neturėjęs rimtų pareigų. Ir jei tūlo lietuvio paklaustum, ką žino apie Šilgalį, tai 99 procentai atsakytų: „a, čia tas, kuris šokių projekte dalyvavo“. Vadinasi, jei Šilgalis vis tik taptų LFF prezidentu, jis būtų paprasčiausias statytinis. Ir jo deklaruotas „stabilizatoriaus“ vaidmuo priklausytų ne juo jo veiksmų, o nuo to, kaip pasiskirstytų povandeninių jėgų santykiai.   

Iš esmės tas pats nutiktų į tokį postą paskyrus ir antrosios grupės politiką – jie taip pat patys nieko nesprendžia, o tiesiog puikiai atlieka kitų jiems pavestas užduotis. Tuo tarpu joks rimtas pirmosios grupės politikas neis į tokią „menką“ vietą – nebent būtų fundamentaliai susikompromitavęs ir neturintys jokių šansų ką nors ypatingo nuveikti didžiojoje politkoje. Kitaip tariant – nebent, būtų išėjęs „į pensiją“.

Mano išvada štai kokia. Politikoje Lietuvos futbolo gelbėtojų nederėtų ieškoti. Kuo daugiau politikai ir politinės jėgos rodo dėmesio futbolui, tuo rimčiau galime kalbėti apie tai, kad futbole yra kažkas negerai – to, kas susiję su dideliais pinigais, bet ne su pačiu futbolu.

Skaisgirys: ar Lietuvos futbolui reikia prodiuserio? Galėtume sakyti, kad Skaisgirys – žymiai geresnis sprendimas nei Šilgalis. Gerai, aš manau, kad Skaisgirys yra vienas svarbiausių žmonių, atsakingų už lietuviškos televizinės produkcijos nudrenavimą į totalaus primityvizmo lygį. Tačiau ne apie tai čia kalba. Jo pasiekimai rodo, kad tai yra žmogus, kuris moka „sukti reikalus“. Žino, ko „reikia liaudžiai“ ir moka organizuoti pelną nešančius projektus. Tad jei mūsų tikslas būtų lietuvišką futbolą paversti vakarietiško stiliaus pramogų industrijos šaka, Skaisgirys būtų pats geriausias sprendimas. Esu tikras, jis sugebėtų padaryti taip, kad stadionai vėl būtų pilni – juk užtenka pažadėti, kad prieš rungtynes koncertuos Radžis su Kučinsku, o per pertrauką jie fotografuosis su gerbėjais ir kokios Marijampolės stadionas būtų pilnutėlis. Na ir kas kad dauguma atėjusių būtų garbaus amžiaus ponios – pilnas stadionas yra pilnas stadionas.

Tačiau mes visi suvokiame, kad Lietuvos futbolui reikia ne to. Mums reikia suremontuoti lietuviško futbolo pamatus (vaikų rengimas, infrastruktūra, klubinio futbolo sistema ir t.t.) bei radikaliai atšviežinti visas futbolo gyvybę užtikrinančias organizacijas nuo apačios iki pat viršaus. Taip pat reikia racionalios ir šiuolaikiškos vizijos, kartu su efektyvių veiksmų tai vizijai įgyvendinti planu. Bijau, kad tokie darbeliai Skaisgiriui turėtų būti labai nuobodūs. Juolab, kad jokio greito pelno iš to tikėtis nebūtų jokių šansų. 

Kas dar galėtų gelbėti Lietuvos futbolą? Visose ligšiolinėse diskusijose buvo minimi tik vienos grupės atstovai – futbolininkai, vis dar žaidžiantys ar jau senokai kremtantys trenerių duoną. Atvirai pasakius, aš nelabai suprantu, kodėl piliečiai taip daug tikisi iš sportininkų, kurių dauguma nėra ragavę nei valstybinių tarnybų, nei politikos, nei rimtos vadybos? Juolab, kad nemažai minimų kandidatų apskritai Lietuvoje lankosi tik per atostogas ar rinktinės stovyklų metu.

Ivanauskas, Narbekovas, Turskis, Jankauskas, Šemberas – nejaugi tikitės, kad šie žmonės bus pajėgūs nuveikti ką nors realaus perpuvusioje federacijoje? Ar tai yra žmonės, kurie pajėgtų išvaryti pensijon du trečdalius futbolo sistemos veikėjų ir į jų vietas nusamdyti jaunas pajėgas? Ar jie sugebėtų išgyventi pastate, kurio rūsiuose sklando kriminalinio pasaulio ir visokiausių interesų grupių vaiduokliai?

Ko reikia, kad Lietuvos futbolo valdyme įvyktų pokyčių? Nepretenduoju į tiesą, tiesiog mėginu diskutuoti. Manau, kiekvienas racionaliai mąstantis žmogus per pastaruosius metus galėjo suprasti, kad LFF problema nėra vien jos prezidentas. Mes jau suvokėme, kad prezidento skeptro mėtymas iš rankų į rankas negali duoti jokių realių pokyčių. Tačiau kiekvienas blaiviai mąstantis taip pat suvokia, kad tokios didelės, valstybinio mąsto sistemos negali pakeisti per vieną dieną. Negali vienu mostu atleisti visų futbolo valdininkų, visų futbolo mokyklų direktorių, visų vaikų trenerių. Galų gale, ir tokio kiekio naujų žmonių per vieną dieną nesurasi.

Vadinasi, Lietuvos futbolo reforma – ilgalaikis procesas. Ir kaip visuomet būna tokios surambėjusiose sistemose – jų reformos yra velniškai sudėtingas dalykas. Sistema iš paskutiniųjų priešinasi bet kokiems pokyčiams, nes suvokia, kad jiems įvykus, didžioji dalis veteranų tiesiog privalės pasišalinti, nes naujom sąlygom jie nemokės funkcionuoti. Ką tai reiškia praktikoje? Ogi tai, kad kiekvienas naujas žmogus, kiekvienas progresyvus sprendimas susidurs su didžiuliu pasipriešinimu. Nauji žmonės bus niekinami, jiems bus sąmoningai kaišiojami pagaliai į ratus, juos bus mėginama diskredituoti. Nauji, progresyvūs sprendimai bei projektai bus vilkinami, o jų įgyvendinimui bus sąmoningai kenkiama.

Štai toks vaizdelis laukia kiekvieno, kuris užsimotų pakeisti Lietuvos futbolo veidą ir vidaus organus. Prezidentu būti paprasta – kaip teisingai šneka visi visų galų prezidentai – nuo prezidentų mažai kas priklauso. Tragedija yra tame, kad joks blaiviai mąstantis jaunas ir šiuolaikiškas specialistas, turintis padorų išsilavinimą ir geras galimybes susikurti savo gyvenimą, nenorės eiti į žemesniąsias futbolo sistemos pozicijas. Bėda ta, kad jauni profesionalai šiais laikais yra įpratę gauti visas įmanomas sąlygas ir įrankius, kad galėtų siekti jiems keliamų tikslų. O jei prieš tų tikslų siekiant sąlygas reikia pačiam susikurt? Galim pamiršt tuos mistinius jaunus futbolo gaivintojus. Jų tiesiog nerasime. Netgi už dvigubai didesnį nei rinkoje jiems mokamą atlyginimą.

Taigi, tam, kad futbolas būtų atgaivintas, reikia ne prezidento, o komandos. Į prezidento kėdę turi sėsti žmogus, kuris būtų pasiryžęs dėl didžiojo tikslo paaukoti savo visuomeninę reputaciją ir asmeninį gyvenimą. Čia beveik panašiai, kaip tie legendiniai prokurorai, kurie Neapolyje eina į kovą su mafija – jie puikiai žino, kad rizikuoja ir savo, ir savo artimųjų ramybe ir gyvybe. Toks žmogus, sėdęs į prezidento kėdę turėtų pakankamai intensyviai užsiimti „valymu“ – keisti senus pirdylas savo žmonėmis. Tam ir reikalinga komanda – net jei iš pradžių jos ir nesimato.

Tas žmogus turėtų susitaikyti su liūdnu faktu, jog „Lietuvos futbolo gelbėtojo“ titulo jis negaus. Jeigu sugebės taip veikdamas išsilaikyti bent kadenciją, jis neturėtų tikėtis, kad tos kadencijos pakaks visos sistemos reformai. Jo tikslas ir darbas būtų tą reformą pradėt, kad sistemos transformacijos imtų suktis. Tačiau visus laurus susirinks tie, kas ateis vėliau ir reformą užbaigs – nes tik tuomet pasirodys realesni pokyčių vaisiai.

Jūs pažįstat tokių bepročių? Ir dar tokių, kurie turėtų panašių bepročių komandą? Aš – ne. Todėl nieko įdomaus LFF gyvenime nesitikiu nei šiandien, nei po metų, nei tolimoje ateityje.

UEFA pozicija ir požiūris į šiandienos LFF skandalus taip pat yra labai svarbus, jei ne lemiamas. Iš to, ką šiuo metu girdime, panašu, kad UEFA Lietuvos futbolo reikaluose nemato nieko smerktino. Greičiau atvirkščiai – bando parodyt raumenį ir pasišaipyt iš Lietuvos teisėsaugos, nes puikia žino, kad posovietinėse valstybėse korupciniai skandalai sprendžiami metų metais. Todėl jokio konkretaus atsakymo iš teisinių institucijų nebus gauta nei šiandien, nei rytoj. O jei ne – tuomet viskas gali likti po senovei.

Atvirai pasakius, iš UEFA apskritai nėra prasmės ko nors tikėtis. Tokio menko reikšmingumo pasauliniame futbole šalis kaip Lietuva UEFA yra svarbi tik vienu atveju – kai reikia balsuoti. Todėl jei Lietuvos futbolo biurokratai tarptautinėse futbolo organizacijose elgiasi „protingai“, jie bus saugomi ir gerbiami. Kam išvyti šunį, kuris rankos nekanda? O UEFA prezidentui labiau rūpi, ką jis šį vakarą valgys vakarienei, nei lietuviško futbolo bėdos.

Ir vis tik – nejaugi iš tikro nėra jokio žmogaus, galinčio atlikti gelbėtojo misiją? Aš šiandien matau tik vieną žmogų, iš kurio būtų galima ko nors tikėtis LFF prezidento poste. Tokį, kuris tiek lietuviško, tiek globalaus futbolo vidų išmanytų, tačiau nebūtų kilęs iš tradicinės Lietuvos futbolo bendruomenės. Kuris jau įrodė, kad moka tvarkytis pačiomis sunkiausiomis sąlygomis. Bet neminėsiu to vardo. Nemanau, kad tas žmogus būtų toks naivus, kad liptų į šitą balą.

Štai taip. Tuo LFF skandalo svarstymą šiame bloge uždarau. Pažiūrėsim, kaip seksis Lietuvos rinktinej Graikijoje ir grįšim į A lygą. Nespėsim apsidairyt – jau ir žiema kieme bus. O tada tradicinis sezono ratas prasidės iš naujo.

Alchašai ultros ir pižonai iš centrinės

Šio sezono klasika – žali Pietų IV dūmai.

Įžanga. Dažnokai taip nutinka – po rungtynių su Žalgiriu kažkaip lyg netyčia visada išsivynioja paralelinė diskusija apie palaikymo subtilybes. Senais gerais laikais šnekų šia tema dar išprovokuodavo FBK ultrų viešnagė, tačiau mūsų dienomis tik Pietų IV šiame bloge sukelia gan aštrių ginčų apie palaikymo centrinėje ir ultrų tribūnoje panašumus ir skirtumus. Čia, taip sakant, mėginau nevykusiai pajuokauti. Šiose diskusijose niekada nėra kalbama apie „panašumus“. Tik apie „skirtumus“.

Nuo pat tų dienų, kai grįžau į futbolą, mane ši priešprieša stebino. Aš nesupratau ir dabar nesuprantu, kodėl toje pačioje futbolo šventėje dalyvaujantys, tačiau skirtingose stadiono pusėse įsikūrę žmonės negali sutarti? Arba, tiksliau tariant, dabar jau suprantu, kodėl taip yra, tačiau nė nesiruošiu šių nesutarimų pateisinti.

Kadangi po rungtynių su Žalgiriu apie komandų palaikymą buvo daugiau kalbėta nei apie žaidimą, galvoju, duosiu dar vieną progą visiems mums užkabinti šią ypatingai sudėtingą klausimą.

Suprantu, kad šis mano bandymas greičiausiai užtrauks ant mano galvos prakeiksmus ir iš vienos, ir iš kito pusės, tačiau jei norėsite dalyvauti diskusijoje, paprašysiu tai daryti „į temą“ (pareiškimas„jie lochai ir nieko nesupranta“ toks nėra). 

Tikslas. Šiuo rašiniu norėčiau įrodyti, kad konfliktas (dažniausiai kovojama žodžiais internete) tarp ultrų ir centrinės tribūnos lankytojų yra mitas. Konflikto negali būti, nes futbolas Lietuvoje nėra vakrietiškas verslo spektaklis ir žmonių į stadionus ateina mažai. Trumpai tariant, žmogus, kuris Marijos Žemėje eina į stadioną žiūrėti lietuviško futbolo, nepriklausomai nuo to, kurioje tribūnoje jis sėdi, eina vardan palaikomos komandos, o ne dėl „gražaus futbolo“, kurį rodo telikai, o ne lietuviški stadionai. Vadinasi, jis – teisingas, tadicinis futbolo gerbėjas, žiūrintis futbolą ne dėl mados ar kitų pašalinių priežasčių.

Konflikto turinys I: ultrų įvaizdis pižono akimis. Ultros – prasigėrę ir agresyvūs chuliganai, geriausiai tinkami vaikams gasdinti. Bedarbiai ir padugnės. Geriausiu atveju – neonaciai ir rasistai. Visuomenės atliekos, taip sakant.

Atvirai pasakius, nelabai įsivaizduoju iš kur toks vaizdelis yra trauktas. Greičiausiai tai yra klasikinis „nepažįstamo ir nežinomo“ demonizavimo atvejis – kai tūlas pilietis kažko nesupranta, jis yra linkęs tam nesuprantamam suteikti negatyvių savybių. Taip yra tiesiog lengviau – neigti ir niekinti tai, ko nesupranti. Spėčiau, toks stereotipas yra suformuotas pranešimų apie kokių nors lenkų ar rusų futbolo chuliganų žygius. Jeigu jie taip elgiasi – tai ir visi kiti (įskaitant Lietuvos ultras) turėtų būti tokie pat.

Tačiau incidentų Lietuvos ultrų gyvenime labai mažai. Pora kartų per sezoną – tai tikrai nėra tas kiekis, kuris leistų daryti aukščiau pateiktas išvadas. Palangoje per vieną savaitgalį eiliniai Lietuvos piliečiai pridirba daugiau, nei ultros per pora sezonų. Būtų tas pats surašyti visų Palangoje areštinėn patekusių piliečių gimtuosius miestus ir tą, iš kurio sanatorijos chuliganų yra daugiausiai, paskelbti girtuoklių ir mušeikų sostine. Tokios nesąmonės daryti niekam į galvą nešauna, tai kodėl lygiai taip pat be jokios racionalios priežasties yra demonizuojami ultros?

Konflikto turinys II: pižonas ultrų akimis. Dauguma centrinės tribūnos lankytojų – nieko futbole neišmanantys kaimiečiai, kuriems rūpi tik viena – nusipirkti kvykiančią dūdelę ir visas rungtynes gliaudyti semkes. Tai – lyg žemesnės evoliucijos stadijos padarai, kurie visiškai neišmano, kaip reikia elgtis futbolo rungtynių metu (šį meną, be abejo, yra įvaldę tik ultros). Pižonai – pašaliniai ir atsitiktiniai dundukai, kurių vienintelė misija – trukdyti ultroms „teisingai“ palaikyti mylimą komandą. Atvirai pasakius, geriau jų apskritai nebūtų. Tegul eina jie velniop.

Panašu, kad ultros elgiasi lygiai taip pat kaip ir užriestanosiai iš centrinės – šneka ir demonizuoja tai, ko nežino. Juk lygiai taip pat kaip retas „pižonas“ yra buvęs ultrų tribūnoje, taip ir dauguma ultrų centrinėse tribūnose niekada nesilanko. Todėl abi pusės ir nesupranta, kad dauguma stadiono lankytojų čia ateina vedini vieno tikslo – būti kartu su komanda. Išimtys visada egzistuoja, tačiau apie jas neketinu kalbėti, nes išimtys, kaip byloja liaudies išmintis, tik patvirtina taisyklę, o ne ją paneigia.

Žalgiris – Sūduva: centrinės tribūnos pasiūlymas jos manymu traumą simuliuojančiam futbolininkui.

Ką ultros turėtų suprasti apie centrinę tribūną? Jie turėtų suprasti elementarų dalyką – didžiulis procentas lietuviškų stadionų lankytojų kartu su komanda čia būna taip pat dažnai, kaip ir ištikimiausieji – ultros. Taip, šie žmonės dėl įvairiausių priežasčių komandą palaiko kukliau ir ne taip triukšmingai, tačiau jie – tokie pat ištikimi komandos palydovai jau daugybę metų.

Vienintelis parametras, kuriuo skiriasi ultros nuo šių žmonių yra nuolatinis ultrų keliavimas paskui komandą jai žaidžiant svečiuose. Tačiau reikia suvokti, kad taip yra tik dėl vienos priežasties – Lietuvoje nėra tokios tradicijos – nulėkti į kitą miestą pažiūrėt futbolo. Tačiau sakyti, kad važinėja tik ultros negali. Prieš kokius 6-7 metus Sūduvai lošiant su Žalgiriu centrinėje tribūnoje žmonių iš Marijampolės tikrai būdavo ne mažiau nei vilniečių. Lygiai taip pat ir Marijampolės stadiono centrinėje tribūnoje visada gali matyti „svetimų“, kai Sūduva lošia su Ekranu ar Tauru.

Man tik liūdna, kad tokių spontaninių judėjimų nemato ir nepalaiko patys klubai. Nes žmogus, kuris važiuoja iš Tauragės į Marijampolę pažiūrėti savo komandos žaidimo jau yra perlipęs į aukštesnę komandos palaikymo stadiją, kai komanda reiškia tiek, jog dėl jos gali paaukot pusdienį ir šiek tiek pinigo. Iš tokių žmonių labai lengva suformuoti ištikimų gerbėjų (ir tavo parduodamo futbolo produkto vartotojų) bazę.

Reikėtų suprasti dar vieną dalyką. Organizuotas komandos palaikymas visų rungtynių metu, kurį paprastai užtikrina ultrų grupės todėl ir vadinamas organizuotu, kad jį atlieka žmonės, kartu rungtynėse praleidžiantys daug laiko, vieni kitus žinantys ir „treniruoti“ būtent taip elgtis rungtynių metu. Kitose tribūnose, deja, kaskart susirenka vis kitas žmonių komplektas. Todėl jos ir tylėsnės, todėl spontaniškai susivienija kokiam trumpam ir chaotiškam veiksmui tik pačiuose karščiausiuose rungtynių taškuose.

Ir paskutinis dalykas. Ultroms reikia baigt aiškint visam pasauliui, kad vienintelis būdas tinkamai palaikyti komandą – būti ultrų tribūnoje. Pasaulis turi daugiau spalvų, o žmonėms tiesiog nepatinka, kai juos vadina pižonais. Tokia jau ta žmogiška prigimtis.

Ką centrinė tribūna turėtų suprasti apie ultras? Ji turėtų suprasti, kad pasaulis todėl ir gražus, kad jame pasitaiko pačių įvariausių dalykų. Ultros yra kraštutinis futbolo gerbėjų sparnas – radikaliausias, ryškiausiai demonstruojantis tai, kas būdinga kiekvienam į futbolo stadioną ateinančiam komandos gerbėjui. Ir vieni, ir kiti jaučia tą patį – tik centrinė tribūna tai išreiškia kukliai, o ultros – atvirai ir garsiai.

Todėl ir stadione jie tiesiog eina tiek, kiek norėtų eiti kone kiekvienas žiūrovas. Jūs manot, bet kuris komandos gerbėjas nenorėtų po įvarčio išbėgti į aikštę ir apsikabinti su žaidėjais? Po antrojo Žalgirio įvarčio centrinėje tribūnoje buvo nemažiau žmonių ant emocinio sprogimo slenksčio nei Pietų IV tribūnoje. Aš mačiau solidų vidutinio amžiaus vyrą, rungtynes žiūrėjusį su sūnumi, kuris po įvarčio lyg koks beprotis lakstė po savo eilę pamiršęs, kas jis toks ir kur jis yra. Ir aš nemačiau tą akimirko skirtumo tarp jo ir tarp tų Pietų IV vyriokų, kurie metėsi link aikštės. Tiesiog antrieji savo emocijas ir būsenas išreiškė atviriau, maksimaliai, be mažiausio kompromiso.

Centrinės tribūnos gyventojai taip pat turėtų suprasti, kad ultros yra paskutinis klubo batalionas, kuris niekada nepasiduoda. Labai dažnai tai yra žmonės, kurie tiesiogine šio žodžio prasme užtikrina klubo istorijos tęstinumą ir gyvybės palaikymą. Per pastaruosius metus mes iki soties galėjome tokio elgesio pavyzdžių prisižiūrėti. Apie Žalgirio ir FBK ultras čia net kalbėti neverta – jų pastangas gelbstint savo klubus mes puikiai žinome. Aš verčiau bakstelėčiau į Dainavos fanatikus, kurie išlaikė identitetą daugelį metų, nors jų klubas buvo iškeliavęs į dausas. Arba netgi į Atlanto ultras – eilinio žiūrovo akimis ko gero prasčiausios reputacijos, tačiau vis dar gyviems, nepaisant to, kad pastaraisiais metais, klubas šlitinėja į visas puses ir nudžiuginti jau nieko nebegali (pernai ir šiemet A lygoje Atlantas sulošė 55 rungtynes, iš kurių laimėjo 5, lygiom baigė 6, o visas kitas – prapylė. Tų visų kitų yra 44. Įmušė 36 įvarčius, o praleido – 175. Dabar turėtų būti aiškiau, kokio užsispyrimo reikia vaikščioti į tokios komandos rungtynes). Trumpai tariant, mes galime būti ultroms bent jau dėkingi už tai, kad jie šalia komandos bus netgi tuomet, kai nieko kito šalia jos nebeliks. Ultros – didžiulis kiekvienos komandos turtas.

Ir paskutinis dalykas. Žmonės iš centrinės turėtų nustot skaityti pamokslus apie tai, kokia turi būti „tikra“ ultrų tribūna. Reikia suprast, kad jokia subkultūra niekada nepriėmė ir nepriims „pašalinių“ patarimų. Tokia subkultūros prigimtis.

Tai ką dabar daryt? Aš ir neplanavau atrast būtų kaip sutaikyt ultrų ir centrinę tribūnas. Taikos ir nereikia. Vienintelis dalykas, kurio siekiau šiuo raštu buvo noras paskatint žmones dažniau naudotis vienu nuostabiu organu – smegenimis. Šio organo intensyvus naudojimas padės mums nepriimti susiformavusių stereotipų už gryną pinigą. Na ir kas, kad visiems žinoma „tiesa“ byloja, jog ultros – girtuokliai ir chuliganai, o centrinės tribūnos žvirbliai – saulėgražų gliaudytojai. Nereikia tikėti stereotipais. Reikia vadovautis savo galva. Tada gal bus lengviau pamatyti, kad visi mes sėdime toje pačioje valtyje. Ir visiems mums stadione rūpi vienas vienintelis elementarus dalykas – mūsų mylimų komandų pergalės.

Šioks toks sezono apibendrinimas

ĮŽANGA. Štai taip, mieli draugai. Staiga supratau, kad per pastarąjį mėnesį tiek visko Sūduvoje nutiko, kad daugiau šiais metais nieko nebereikia. Nėra taip svarbu, kaip Sūduvai baigsis šių metų lyga – standartinė trečioji vieta būtų logiška, tačiau ir ketvirtoji nieko pernelyg nenustebintų. Nes ji – tiek pat logiška. O leistis dar žemiau Sūduva ir vėl neturi jokių šansų. Kaip ir kilti aukščiau.

Iš tikro susirengiau apibendrinti šių metų Sūduvos pasirodymą Europoje, tačiau iškart suvokiau, kad to neįmanoma padaryti nepaliečiant fundamentalių mūsų komandos skaudulių. O jei jau kabini juos – gaunasi ne ketverių rungtynių ir net ne sezono apibendrinimas. Šis tekstas – mėginimas apibendrinti ištisą Sūduvos dešimtmetį.

ESMINĖ TEZĖ. Teigiu, jog nepaisant laimėjimų ir pasiekimų, tas Sūduvos formatas, kurį stebėjome pastaruosius dešimt metų priėjo liepto galą. Klubas atsidūrė kryžkelėje, kurioje vienas kelias baigiasi ir būtina pasukti arba kairėn, arba dešinėn. Tuo vežimu, kuriame Sūduva gyveno iki šiol, į priekį judėti neįmanoma. Šiandieninė Sūduva neturi jokios galimybės pozityviai evoliucijai.

Štai kodėl tarp Sūduvos ir Žalgirio pasirodymo Europoje yra esminis skirtumas, nors abiejų komandų statistiniai rezultatai vienodi. Žalgiris pasirinko aiškų komandos vystymo kelią ir atliko šiam keliui logiškus žingsnius. Todėl Žalgirio vadovai gali analizuoti, kokios klaidos buvo padarytos, ką reikėtų keisti ir kaip reikėtų elgtis kitais metais. Žalgirio ateitis prognozuojama, nes šiandieniniai žingsniai – logiški. Tai sakau atidėdamas į šalį liūdnus lietuviško futbolo viražus – visa tai galioja tik tuo atveju, jei klubas po metų ar kitų neužsilenks patekęs į finansinę duobę.

Sūduva tokį pat rezultatą pasiekė apskritai jokių judesių neatlikus. Iš pirmo žvilgsnio galėtum sakyti – „gudrūs tie suvalkiečiai – investavo apskritą nulį, o rezultatas toks pats, kaip ir Žalgirio, kuris ir žaidėjus pirko, ir į stovyklas užsienyje važiavo“. Bėda ta, kad jei Žalgiris gali analizuoti savo veiksmus ir juos ateityje koreguoti, Sūduva jokių racionalių veiksmų imtis atsižvelgdama į šiandieninius pasiekimus neturi šansų. Nes „nieko nedarymo“ analizuoti neišeina. „Nieko nedarymo“ negali pagerinti – gali tik dar kartą „nieko nedaryti“ ir aklai tikėtis, kad kolegoms, kurie „daro“ ir vėl nepasiseks. O tada ir vėl bus galima save apgaudinėti, kad „nieko nedarymas“ yra tiek pat geras kaip ir „darymas“.

SEZONO PRADŽIA. Metai prasidėjo dviprasmiškai. Girdėjome tas pačias kalbas apie aukso medalius ir perėjimą į trečią etapą eurotaurėse. Tačiau komanda nebuvo tradiciškai apversta aukštyn kojomis – sudėties pasikeitimų buvo kaip niekad mažai, o ir tie atrodė netikėtai racionalūs. Sūduva pasitenkino žaidėjais, kurie buvo vienaip ar kitaip susiję su buvusia Romanovo imperija. Iš jos į Sūduvą pateko net keturi žmonės – Bartkus, Šoblinskas, Ledesma ir Thomsonas. Nepaisant to, kad rimtesnieji lygos klubai stiprinosi labiau, sezono pradžioje atrodė, kad prezidento žodžiai apie geriausią visų laikų Sūduvos sudėtį turi pagrindo. Ir nors buvo galima įtarti, kad kone visose grandyse yra trūkumų (pavargę puolėjai, kūrėjų stoka sauguose, per mažas gynėjų kiekis, abejotino lygio vartininkai), tačiau pirmieji lygos turai paneigė bet kokias abejones.

Rafaeilis Ledesma rodo fokusus latviams

SEZONO EIGA. Atrodė, kad Sūduva – išskirtinės formos. Tačiau tokia ji buvo tik kokias trejas rungtynes. Net ir tose iš pirmo žvilgsnio lengvai laimėtose rungtynėse ėmė brautis šioks toks nerimas, kuris galutinai suvešėjo po totaliai netikėto sutriuškinimo Vilniuje.

Sūduvos mašina sustojo, o mes grįžome prie klasikinių diskusijų apie komandos ir klubo bazinę idėją, apie profesionalumo stoką visose klubo valdymo grandyse ir apie žaidimo braižą, kurio Sūduva taip ir nesugebėjo suformuluot nuo pat Gabrio laikų. Keitėsi treneriai ir žaidėjai, o mes ir toliau Sūduvą titulavome paradoksaliu „Suvalkijos sanatorijos“ vardu.

Kaip ir reikėjo tikėtis, pakeitus trenerius komanda sulošė pora neblogų rungtynių. Kalbant apie jas dera pažymėti ne pagerėjusį komandos žaidimą, o tiesiog atsitiesusią žaidėjų psichologiją. Visiška klasika – kaip taisyklė tokios reformos duoda greitą rezultatą. Tačiau rimti klubai sugeba tą pakilimą išnaudot ir pratęst, o bestuburiai – po tų kelių rungtynių sminga į dar gilesnę duobę. Kad ir kaip akcentuotum visas išorines aplinkybes, tokios prastos Sūduvos kaip antrose rungtynėse su FK Vojvodina mes seniai nesame matę.

Štai čia ir pasirodo priežastis, lėmusi tokį ankstyvą sezono apibendrinimą. Žinodami Sūduvos sezoninius bangavimus, galime būti tikri, kad šiais metais nieko naujo iš komandos tikėtis neverta. Ji damuš sezoną rinkdama taškus pilku ir neišvaizdžiu žaidimu, mes nepyksim ant trenerio, kuriam trūksta patirties, nepyksim ant žaidėjų, kuriems ir vėl reikia mokytis naujų žaidimo sistemų bei strategijų. Nepyksim ir dėl to, kad žaidėjų tiesiog „trūksta“ – kas šį kartą yra ne tik mūsų išsigalvojimai, bet ir tiesa, patvirtinta oficialiu lygmeniu per porungtynines žiniasklaidos konferencijas.

SEZONO VIDURIO NESĄMONĖS. Pirma, nors rezultatai nieko pernelyg netenkino, Sūduvos komplektuotojai be Thomsono paleidimo ir trenerio pakeitimo jokių veiksmų nesiėmė. Tik priglaudė du žaidėjus, kurie nelabai sėkmingai mėgino pasikelti savo atlyginimus. Nesakau, kad žaidėjai blogi. Sakau, kad į Sūduvą jie pateko ne planuojant, o atsitiktinai. Antra, nutiko tos keistos rungtynės su FK Vojvodina, kur net aš, kuris niekada nekreipia dėmesio į šnekas apie lažybas ir parduotus žaidimus, širdyje apie tai pagalvojau. Trečia, klubas paskelbė apie verslo planus su Kinijos futbolu, kas šiaip nėra blogai, tačiau bendram nesąmonių konstekste nuskambėjo kaip dar vienas kosmonautiškas sprendimas. Juk taip ir nebuvo paaiškinta, ką toks verslo planas duoda komandos ateičiai be elementarios finansinės naudos. O jei rūpi pinigai, tai gal geriau ne kinų dublerius į Marijampolę lėktuvais gabent, o kokių Rammstein koncertą stadione surengt?

Šie trys dalykai vainikavo visus sezono judesius ir dar kartą parodė, jog klubas neturi stuburo. Koks yra klubo tikslas? Kokia strategija? Kokia idėja? Anksčiau buvo galima teigti, kad atsakymus klubo vadai žino, tik niekam nesako. Tačiau šio sezono veiksmai bent jau mane galutinai įtikino, kad jokių žinių nėra ir apskritai viskas klube daroma iš lempos.

Yra atsitiktiniai veiksmai veiksmiukai, kurie nesusijungia į jokią suvokiamą ir paaiškinamą visumą. Užtat yra jausmas, kad sezonas po sezono kartojasi tos pačios bėdos ir niekas nežino, kaip tas bėdas išspręsti. Kartais, rašant kokį apibendrinimą net nejauku darosi – atrodo, kad kartoji tuos pačius žodžius, kuriuos jau esi parašęs prieš metus ar dvejus.

IR KAIP MES ŠITOJ ŠIKNASKYLĖJ ATSIDŪRĖM? Sūduva nėra komanda, kuri egzistuoja dešimt metų. Dar mažiau metų ją valdo dabartiniai savininkai. Ir net jei šių žmonių era atnešė Sūduvai didžiausius laimėjimus, šiandienos bėdų ištakos aiškėja tik pažvelgus žymiai toliau. Tai ir pradėsiu nuo Adomos ir Ievos.

Komanda, pirmą kartą laimėjusi Marijampolei bronzą. Paskutinis dešinėje tupi Algimantas Gabrys

KAS YRA FUTBOLAS MARIJAMPOLĖJE? Aš nesu marijampolietis nuo gimimo. Bet štai ką aš supratau apie futbolą šiame mieste per dešimt metų čia dažnai apsilankydamas.

Futbolas čia žaistas ir mylėtas nuo seno. Solidaus amžiaus vyrai niekada nekalba apie marijampolietišką krepšinį ar tinklinį. Toks jausmas, kad nuo senų senovės vaikai čia lošdavo futbolą. Ir esmė yra net ne reprezentacinėje miesto komandoje – ji prisiminimuose figūruoja ne taip dažnai. Ir ko jai figūruot – juk ypatingų laimėjimų ši komanda anksčiau niekada nepasiekdavo. Keliaudavo tarp lygų, tai smukdavo, tai šiek tiek pakildavo. Tačiau kiekvienas vyresnis marijampolietis galėtų papasakoti apie bent vieną klasioką ar kiemo draugą, kuris toje komandoje yra žaidęs. Arba Kalvarijoje. Arba Vilkaviškyje. O kai kurie net iki kokio Kauno pasikeldavo. Net dabar stadione gali išgirst: „o, kad čia būtų toks ir anoks – kad tu žinotum, kokį jis smūgį turėjo!!!” Gali būti, kad tas “toks ir anoks” tik už mokyklos rinktinę lošė, tačiau šių bevardžių futbolo herojų legendos gyvos iki šiol.

Šios legendos byloja viena. Futbolas čia visais laikais buvo svarbi vyriško gyvenimo dalis. Gali sakyt, kad šis bevardžių futbolo herojų ir kiemo futbolo kovų reikalas yra problema, su kuria susiduria šiandieninė reprezentacinė miesto komanda – kartais atrodo, kad marijampoliečiai labiau myli futbolą, nei Sūduvą. Tačiau tai problema tampa tik dėl to, kad Sūduvos vadai šio dalyko nesuvokia ir nesugeba jo panaudoti komandos idėjai formuoti. Užsidarę savo VIP ložėse, jie kuria dar didesnę atskirtį tarp klubo ir įvairaus amžiaus vietos futbolo fanatikų, kuriems verslininkų ir savivaldybės biurokratų pasisavintas klubas yra svetimas. Svetimas – nes uždaras ir nedemokratiškas, paniekinęs tą paprastą „vaikiną iš Suvalkijos lygumų“, kuris myli ne gražias kalbas ir orkestrus sezono pradžioje, o nuoširdžią, vyrišką kovą aikštėje.

Aš supratau dar vieną įdomų dalyką. Tai yra didysis suvalkietiško futbolo paradoksas.

Gal dėl to, kad Marijampolės komandos niekada nieko ypatingo nelaimėdavo, pergalės būtinybė čia nėra labai didelė. Pergalė – nėra privaloma futbolo malonumo dalis. Aišku, laimėti norisi visada ir tų medalių visada norisi, tačiau šiame krašte esminis akcentas dedamas kitur. Marijampolėje yra šiokio tokio panašumo su tradiciniu brazilišku požiūriu į futbolą – kai svarbu ne laimėti, o šauniai pasirodyti.

Jei komanda kovoja atiduodama paskutines jėgas ir dar tai daro su stiliumi, improvizuodama, labiau siekdama žaidimo grožio nei tikslaus taktinių schemų įgyvendinimo – tuomet jai bus atleistas netgi pralaimėjimas. Marijampolė myli futbolo šaunuolius – tuos, kurie dirba ne tik tikslui, bet ir tribūnoms. Marijampolė dievina aikštės kamikadzes – tuos, kurie vaikosi net ir beviltiškus kamuolius, negalvodami apie tai, ar užteks jėgų iki rungtynių pabaigos.

Štai tokių savižudiškų pomėgių turi Marijampolės futbolo fanatikai. Jų mylimas futbolas šiandien yra pasmerktas. Kadangi didžiajame futbole kiekviena pergalė komandai ir jos savininkams neša labai apčiuopiamą piniginį pelną, todėl ir karaliauja funkcinis, tikslingas futbolas. Dauguma komandų grožį ir bravūrą aukoja tikslingos taktikos vardan. „Lošti protingai“ – šiandien yra didžiulė vertybė.

2002: pergalės prieš Brann akimirka

KURI SŪDUVA GERIAUSIAI ĮKŪNIJO MARIJAMPOLIETIŠKĄ FUTBOLO SAMPRATĄ? Va čia tai klausimas. Atsakymas į jį paaiškina, kodėl Marijampolės stadione žiūrovų kasmet mažėja, o abejingumas gimtojo miesto komandai – auga.

Deja, aš nesu daug matęs tos komandos, kuri išniro iš žemesniųjų lygų ir sulošė pirmuosius sezonus aukščiausioje. Šios komandos simbolis neabejotinai yra jos treneris Algimantas Gabrys. Jis buvo žmogus, kuris buvo komandoje, kai ji blaškėsi ant bankroto ribos I ir II lygose, jis buvo tas, kuris vedė komandą pirmuose jos pasirodymuose Europoje ir buvo tas, kuris nuvedė ją iki pirmų naujųjų laikų medalių 2005 metais.

Galvoju, Gabrys nebuvo geresnis treneris už tuos, kurie vadovavo komandai po jo. Jis tiesiog negalėjo būti geresnis – neturėjo tiek aukščiausio futbolo patirties, visą gyvenimą dirbo provincijoje, o ir priklausė anų laikų futbolo mokyklai. Tačiau jis turėjo tai, ko stokojo vėlesnieji Sūduvos vadai. Jis žinojo (o gal intuityviai jautė) aukščiau aprašytą Marijampolės futbolo esmę, todėl ir tapęs Sūduvos treneriu toliau kovojo už savo gimtąją komandą, o ne tik buvo samdomas klubo darbuotojas.  Todėl jis ir sugebėjo maksimaliai išnaudoti marijampolietiško požiūrio į futbolą tradiciją. O tai – didžiulis dalykas, ne tik pažadindamas maksimalias futbolininkų galias, bet ir sujungiantis komandą su jos gerbėjais tribūnose.

Todėl aš ir manau, kad pats įspūdingiausias visų laikų Sūduvos laimėjimas yra toji dviguba pergalė prieš Brann‘ą 2002 metais. Nes tuomet komanda iš gūdžios Lietuvos provincijos, sudaryta iš neprofesionalų (nes lošimą I ir II lygoje kažin ar galėtum pavadinti profesionaliu plačiąją prasme) su vėjeliu įveikė seną, tradicinį Europos klubą.

Mes daug kartų bandėm apibrėžt Gabrio Sūduvos žaidimo stilių. Tą padaryt nėra lengva, jei naudojiesi tradicinių sistemų požiūriu. Aš sakyčiau, Gabrio Sūduva lošė „šaunuolių futbolą“, kurio esmė – „einu aikštėn ir kapojuosi lyg paskutinį kartą futbolą žaisčiau“. Tos komandos žaidėjai profesionalumo stoką kompensuodavo papildoma energija, atsidavimu ir žinojimu, kad pliekiasi už savo gimtojo miesto klubą.

Esu tikras, kad senieji Sūduvos fanai galėtų išvardyti daugiau žaidėjų, tačiau visi, manau, prisimena kaip lošė Giedrius Slavickas, Tomas Radzinevičius, visai dar žali Vaidas Slavickas ar Andrius Urbšys. Jei neprisimintų, tai nebūtų ploję Giedriui Slavickui per paskutines rungtynes su Kruoja. Tą kartą plojo jam ne už praeities nuopelnus, o už tai, kad ir už Kruoją Giedrius ardėsi taip, kaip kažkada ardėsi už Sūduvą.

Giedrius Slavickas dėkoja Marijampolės stadionui už plojimus

KUR VISKAS DINGO? Kitas svarbus klausimas. Profesionalumo stoka ko gero ir lėmė, kad iš anų laikų kartos nė vienas žmogus nepadarė svaiginančios karjeros užsienyje. Tomas Radzinevičius lyg ir buvo arčiausiai to, tačiau visi žinome, kur jis šiandien lošia. Tad daugiausiai pasiekusiu ko gero tektų laikyti Saulių Klevinską, lošiantį Maskvos Torpedo.

Liūdniausia, kad šio komandos dvasia pamažu išgaravo ir iš Sūduvos. Nežinau, bet įtariu, kad keliskart nutikusių Algimanto Gabrio atleidimų priežastis buvo ta, kad naujieji komandos savininkai Sūduvą matė kitokią. O Gabrys, kitaip nei vėliasnieji Sūduvos treneriai, turėjo per kietą stuburą, kad pasirašytų ant konceptualių sprendimų, nesutampančių su vizija, kurią jis atsinešė iš gilios suvalkietiško futbolo tradicijos.

Senosios gvardijos žaidėjai iš komandos nyko tyliai, be palydų ir padėkų. Bent jau mane šis Sūduvos savininkų požiūris visuomet žeisdavo. Nesuprantu, kodėl negalima išsiskirt kultūringai, įvertinant žaidėjo klubui atiduotus metus? Net jei ir nesutampa futbolininko ir klubo keliai – tačiau tokį žmogų kaip Giedrius Slavickas tikrai buvo galima išlydėt garbingai, o ne tiesiog įrašant į sąrašą žaidėjų, kurių kitame sezone komandoje nebebus. Gal dėl to, prieštaraudamas bet kokiai fano logikai, aš visuomet trokštu, kad Giedrius prieš Sūduvą suloštų kuo puikiau – ypač Marijampolėje. Nes šiam žaidėjui plojantis Marijampolės stadionas bent šiek tiek kompensuoja tai, ko nepadarė klubo savininkai.

Vienas kitas jų vis dar Sūduvoje lošia – Vaidas Slavickas, Andrius Urbšys, galbūt Leimoną galima taip pat šiai mokyklai priskirt. Tačiau jie nėra tie patys, kokie buvo prieš penkerius ar septynerius metus. Jie – komandos mažuma, todėl, nori nenori, turėjo taikytis prie kitokio požiūrio į futbolą.

DINGO, TAI DINGO. O KAS GI LIKO? Panašu, kad naujieji komandos savininkai senąją Sūduvą suvokė kaip komandą, neatitinkančią jų pačių ambicijų. Jiems ko gero nelabai patiko, kad komandą veda ne puošnios žvaigždės, o eiliniai Suvalkijos vyriokai. Be abejo, tos komandos galimybės buvo ribotos. Nebent nuo pat pradžių būtų kreiptas rimtas dėmesys į kokybišką pamainos parengimą – einant profesionalumo kryptimi, tačiau išsaugant griežtą „nacionalinį“ Suvalkijos aspektą.

Kol komandai vadovavo Gabrys, tol komplektuojant dar buvo išsaugotas balansas. Nežinau, kiek prie žaidėjų parinkimo tais laikais treneris prisidėdavo (nes mūsų laikais, panašu, treneriai nelabai ką sprendžia), tačiau į komandą vis papuldavo žaidėjų, propaguojančių greitą, aštrų, kombinacinį futbolą.

Tais laikais Sūduva labia išsiskyrė tarp kitų A lygos klubų, dažniau žaidusių gruboką, kietą, gynybinio plano futbolą, pagrįstą fizine jėga ir – kaip ne kartą mes patys minėdavome – žymiai geriau pritaikytą tuometiniams Lietuvos aikščių dirvonams. Sūduva vargdavo, jos žaidėjus kapodavo augaloti priešininkų gynėjai ir turėjo varžovų, kurių niekaip neiveikdavo (FBK). Tačiau tą komandą fanai besąlygiškai mylėjo, nes jis labai dažnai laimėdavo pirma praleidus įvartį arba pasiekdavo pozityvų rezultatą paskutinėmis rungtynių sekundėmis. Arba lemiamas rungtynes sulošdavo taip, kaip „šaunuolių komandai“ ir dera – visi, kas matė Radzinevičiaus – Maciulevičiaus kombinaciją paskutinėse 2005 rungtynėse (kuriose Sūduvai pakako lygiųjų), jos nepamirš visą gyvenimą.

Pastaraisiais metais komanda profesionalėjo. Komanda gavo vieną geriausių Lietuvoje futbolo bazių (tik mums jau derėtų baigt tuo girtis, nes ir kiti klubai šiandien turi neprastesnių sprendimų). Tačiau tas profesionalėjimas ėjo marijampolietiškos futbolo dvasios sąskaita – didesnė komandos dalis ėmė keistis kone kas sezoną, Sūduvą užplūdo vieno ar net pusės sezono vietiniai ir užsienio legionieriai. O tie, kas dar prisiminė senųjų laikų dvasią persikėlė į tribūnas.

Profesionalėjime nėra nieko blogo. Bėda tame, kad į profesionalų futbolą buvo žengta mėgėjiškai, nepakausčius provincinio mąstymo padoria patirtimi. Komandoje niekada nebuvo aukšto lygio profesionalių vadybininkų – viskas daroma „savomis rankomis“. Greičiausiai ir to posūkio į tradicininį „superku žaidėjus ir siekiu rezultato“ profesionalizmą niekas dorai neapmąstė. Tiesiog, kiek leido savas futbolo suvokimas, buvo bandoma išspausti maksimalų rezultatą iš turimų pinigų. O kadangi sprendimai neretai būdavo daromi, kaip šiame bloge ne kartą juokauta, remiantis „youtube filmukų medžiaga“, tai ir tas posūkis iki šiol neįgavo apčiuopiamų rėmų. Jis iki pat šių dienų liko pakankamai mėgėjiškas, chaotiškas, neprognozuojamas. Sūduvos vadai vis dar sugeba mus nustebinti pasamdydami žaidėjų, kurių mes net giliausiuose sapnuose komandoje nematome. Iki pat šių dienų nėra aišku, kas už ką Sūduvoje atsakingas ir kas priima esminius sprendimus.

Todėl daugiausiai velnių nuo mūsų visada gauna Sūduvos treneriai – nes jų tiesioginį darbo atspindį mes bent matome aikštėje. Bet jei įtemptume smegenis ir pamėgintume prisiminti, tai, manau, sutiktume, kad kone visų Sūduvos trenerių „misija neįmanoma“  būdavo ne sukurti žaidimo strategiją bei taktiką ir surinkti šiam tikslui tinkamiausius žaidėjus, o „spausti maksimumą iš to, kas yra komandoje“. Tad Dariaus Gvildžio dejonė po antrųjų rungtynių su FK Vojvodina apie tai, kad nėra ką į aikštę leisti nė vieno iš mūsų nesugraudino. Juk niekada kitaip Sūduvoje ir nebūdavo.

2008: gera komanda ant krizės slenksčio

KODĖL ATĖJO MŪSŲ DIENŲ SŪDUVOS PABAIGA? O gal dar ne pabaiga? Gal dar galima atvaryt tuo pačiu stiliumi vieną kitą sezoną? Labai tuo abejoju. Ir, esu tikras, komandos vadai tą irgi jaučia. Sūduva jau kelintą sezoną juda vienodai – kalbos apie aukščiausius tikslus, kurios neatitinka realių komandos formavimo mostų. Todėl kasmet visus kankina neišsipildžiusių vilčių bei svajonių sindromas. Mes pykstam, o komanda keičia trenerius, žaidėjus, tačiau nekenčia bazinio veiksmų algoritmo. Ateina naujas sezonas ir eilinį kartą nutinka ta pati istorija. Jau dabar galima būti tikri – šis sezonas tikrai nebus išimtimi.

Iš esmės skiriasi tik vienas dalykas – ar iškyla paviršiun komandos prezidento ir trenerio konfliktas, ar ne. Jei turime tokį trenerį kaip Liubšys – nesutarimus komandos viduje pamatome ir mes. Manau, visi pamename tuos keistokus Murausko ir Liubšio interviu, kurių teiginiai prieštaravo vienas kitam. Jau tada kai kurie iš mūsų sakė, kad Liubšio dienos suskaičiuotos ir buvo teisūs. Tuo tarpu jei trenerio autoritetas Lietuvos futbole menkesnis, viskas vyksta tylomis. O gal jokio ypatingo konflikto net nebūna, nes treneris nekelia klausimų apie nesutampančius tikslus ir priemones.

Būkime šalti, racionalūs ir teisingi. Nebūkime apakinti meilės komandai, kurios Didžiąją Pergale mes norime tikėti, net jei tam nėra jokių sąlygų. Ir jei taip pažvelgsime, pamatysime, kad ilgametis Sūduvos finansinis stabilumas turi vieną ydą. Jis yra vidutinioko stabilumas – stabilumas, kuriame sunku įžvelgti kokią nors pozityvaus pokyčio tendenciją. Ir Sūduva amžinai laimi medalius (dažniausiai bronzos) dėl to, kad tokio pat stabilumo trūksta aplinkai – kone kiekvienam sezone užsilenkia bent po vieną padorią komandą ir rimtų varžovų tampa tiek mažai, kad vidutiniškai stabili Sūduva tiesiog negali nelaimėti apdovanojimų.

Tačiau ši aplinkos tendencija, panašu, keičiasi. Štai šiemet yra jau penki stipresni klubai. O iš jų rato iškritę (greičiausiai laikinai) Tauras, Banga ir Dainava turi galios pirmajam penketukui įkast vien dėl ambicijų, kurios varo į priekį tų klubų gyvenimą. Ir jei Ekranas su Žalgiriu yra akivaizdūs lyderiai, tai Sūduva, Kruoja bei Šiauliai visom prasmėm eina koja kojon. Sakyčiau, Kruoja požiūriu į šio sezono tikslus Sūduvą netgi lenkia ir vienintelis šansas mūsų komandai yra pergalių įprotis. Matosi, kad Kruojai trūksta žaidybinio stabilumo ir laimėtojo mentaliteto, tačiau niekas negali garantuoti, jog šios savybės truks ir kitais metais.

Tad Sūduva su savo niekur nejudančiu stabilumu tampa garantuotu lentelės vidutinioku. Ir tik nuo aplinkinių klubų pajėgumo, o ne nuo pačios Sūduvos galių ar ambicijų priklauso galutinė komandos vieta. Liūdniausia yra tai, kad šis „trečios vietos stabilumas“ įsimetė ir į komandos psichologinį portretą – jau kelintą sezoną komanda gyvena „trečią vietą vis viena paimsime“ nuotaikomis. Tokiomis nuotaikomis gyvendamas čempionu niekada netapsi.

Kažin ar ne šį stadioną dauguma vyresniųjų Sūduvos fanatikų pavadintų gimtuoju?

DU GALIMI KELIAI PROVINCIJOS KOMANDAI. Dviračio čia neišrasime. Yra dvi paprastos galimybės, galinčios stumtelėti mūsų komandą į priekį ir nubrėžti ateities planą.

Pirmas kelias yra klasikinis šiuolaikinio futbolo evoliucijos būdas. Kuo daugiau pinigų investuoji į komandą – tuo geresni komandos rezultatai. Esame matę pastaraisiais metais ne vieną klubą, kuris šauna viršun po rimtos finansinės injekcijos. Čia principas paprastas – meti krūvas pinigų ir perki būrius aukšto lygio profesionalų. Aišku, yra čia šiokių tokių niuansų, kurie normaliame pasaulyje yra savaime suprantame, o pas mus – ir juos reikia paminėt. Nepakanka vien žaidėjų bei trenerių – reikia ir klubo infrastruktūrą sudėliot profesionaliai. Tad be žaidėjų, turi atsirast būrys vadybininkų ir visokio plauko specialistų.

Kol kas šiuo keliu Lietuvoje sėkmingiausiai eina Ekranas ir Žalgiriu. Didysis klausimas yra paprastas. Ar šis kelias yra įmanomas mūsų Sūduvai? Ar gali Marijampolės komanda konkuruoti su didžiųjų Lietuvos miestu klubais? Neabejoju, kad panašių komandų į Ekraną ir Žalgirį neišvengiamai atsirasi ir Kaune, ir Klaipėdoje. Tai tik laiko klausimas.

Atsakymas sudėtingas. Klubų biudžetai mūsuose – vis dar didi paslaptis. Kaip ir žaidėjų kainos, jų atlyginimai, netgi kontraktų trukmės. Tačiau suvedus visus duomenis ir paskalas į krūvą, ko gero būtų galima teigti, kad reikia kokių 10-20 milijonų litų per metus, kad lietuviškas klubas iš tikro perkoptų į aukštesnį lygį.

Ar gali tiek surinkt Marijampolės Sūduva? Nors apie biudžetus mūsų klubas kalba ko gero mažiausiai lygoje, tačiau galima įtart, kad tokios sumos yra ne Sūduvos nosiai.

Pabandykime bent teoriškai pažiūrėt iš kas jau daugelį metų sudaro Sūduvos pinigus. Ko gero galima teigti, kad didžioji biudžeto dalis pareina iš prezidento ir jo įmonių. Savivaldybė, kaip suprantu, turi kažkokią komandos dalį ir pinigų kasmet taip pat duoda. Šiek tiek yra surenkama už bilietus. Kiek daugiau gaunama iš kasmetinio dalyvavimo Europos lygoje. Tačiau tai yra praktiškai viskas.

Žaidėjų Sūduva neparduoda, nes jų pati neužsiaugina, o geresnieji dažniausiai Sūduvą ramiai palieka pasibaigus kontraktui. Aš pamenu tik du pardavimo atvejus. Kadaise parduotas buvo Tomas Radzinevicius. O šiemet – Tomas Švedkauskas (panašu, kad reikia būti Tomu, kad iš Sūduvos galėtum išlėkt į užsienį). Tačiau jaunojo vartininko atvejis gan keistas, nes šalia jo vardo žymiai dažniau minimas ne Sūduvos, o FK Švyturio vardas.

Padorių rėmėjų komanda taip pat neturi ir, panašu, jų neieško. Netikiu, kad tas menkutis rėmėjų sąrašas, esantis oficialiame Sūduvos tinklapyje, sugeneruoja kokį nors rimtesnį pinigą (aišku, neskaitant paties Murausko įmonių). Išimtis gali būti nebent Arvi, kurių vardas puikuojasi ant Marijampolės stadiono. 

Tas mažytis Sūduvos rėmėjų sąrašas akivaizdžiai rodo, kad nė nebandoma išeiti iš siauro vietinių „draugų“ būrio. Klausti galima nebent apie tai, ar Sūduva apskritai turi pajėgų, kurios galėtų ir sugebėtų rėmėjų ieškoti ir jų pritraukti? Nes akivaizdu ir tai, kad pačioje Marijampolėje nėra tokio lygio verslo, kuris galėtų pasirašyti ant ilgalaikio rėmimo. Panašiai man skamba ir Savivaldybės buvimas rėmėjų sąrašuose. Deja, Marijampolės savivaldybėje nėra Zuoko, kuris galėtų mostelėti Žalgiriui sumą, kuri, anot paskalų, prilygsta visam Sūduvos biudžetui. Marijampolės savivaldybės klerkams, panašu, labiau rūpi pora kartų per metus su komanda pasivažinėti į užsienį, nei išnaudoti Sūduvą saviems piariniams tikslams.

Klubo savininkas stabiliai auginti klubo biudžeto atrodo nėra linkęs. Bent jau pastaruosius metus susidaro toks įspūdis, kad biudžetas tik mažėja, kad yra bandoma maksimaliai taupyti. Iš pradžių tai buvo argumentuojama krize, tačiau ir po jos niekas per daug nepasikeitė.

Antras kelias eina prieš šiuolaikinio globalaus futbolo logiką, tačiau tokio tipo komandai kaip Sūduva puikiai tinka. Čia kalba eina apie sugrįžimą prie pradžių pradžios ir bendruomeninio klubo kūrimą. Principas paprastas – didesnį dėmesį kreipi vietinio jaunimo parengimui ir būtent jo pagrindu formuoji komandą. Žaidėjai iš šalies nėra draudžiami, tačiau jų turi būti tiek, kad jie labiau derintųsi prie bendro konteksto, nei patys formuotų komandos stilių.

Nereikėtų manyti, jog einant šiuo keliu nėra reikalingi pinigai. Taip pat reikia suvokti, kad jis yra žymiai rizikingesnis ir iš esmės užkertantis kelią Sūduvai laimėti Čempionų lygą. Šiais laikais joks klubas negali stabiliai išsilaikyti Europos futbolo viršūnėse, remdamasis vien vietiniais žaidėjais. Tiesiog talentų auginimo apsukos yra per lėtos ir sunkiai prognozuojamos.

Tačiau Sūduva apie Čempionų lygos nugalėjimą, manau, nė nesvajoja. Tai ne mūsų nosiai. Todėl galvoti reikia apie kiek aukštesnio nei vidutinio lygio klubą Lietuvos mąstu. Drisčiau spėti, kad tokių rezultatų, kokius Sūduva pasiekia šiandien, per keletą metų galima pasiekti ir remiantis vietos žaidėjais. Tokio klubo esmių esmė – labai aiškūs ir tamprūs ryšiai su vietos bendruomene. Ir jei aš teisingai nustačiau marijampolietiško futbolo prigimtį, būtų galima tikėtis turėti kovotojų komandą, galinčią įkąsti bet kokiam varžovui, o karts nuo kart iššaunančią ir laiminčią vieną kitą prizą.

PABAIGA. Išvadų nebus. Jų ir būti negali. Ne mums jas, tas išvadas, daryti. Pasvarstyti galim, tačiau reikia suvokti, kad muziką užsako tie, kas pinigus moka. Galų gale ir sezonas dar nesibaigė. Gal ims Sūduva ir driokstelės, kai niekas to jau nebesitiki? To ir palinkėsiu. O Marijampolės futbolo fanatikams palinkėsiu nepamiršti, kokį futbolą žaidė jų tėvai ir seneliai tais laikais, kai futbolo taisykles vaikai išmokdavo spardydami kamuolį kieme, o ne žiūrėdami Čempionų lygą per teliką.

p.s.: tęsinys, be abejo, bus.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

281

280

279

278

277

Daugiau nuotraukų

Statistika

  • 1,182,860 hits