Blogas išsikėlė kitur.
Naują vietą pasieksite paspaudę štai čia.
Archive for the 'Pro šalį' Category
Prieš šešerius metus, maždaug tokiu metu, o gal ir kiek anksčiau, gimė šis blogas. Ypatingo jubiliejaus lyg ir nėra, tačiau miglotą blogo gimtadienį paminėti norėjau dėl kitų priežasčių. Bet apie jas – kiek vėliau. Nes kol to gimtadienio laukiau, nutiko kitas minėtinas faktas. Tik va – Sūduvai sezono pradžia buvo tokia tragiška, kad džiaugtis jos gyvenimą sekančio blogo pasiekimais nebuvo didelio noro. Dabar reikalai pasitaisė, tai galima viską išklot bei išdėliot visas auksčiau minėtas priežastis ir mintis.
Šių metų balandžio pradžioje šio blogo peržiūrų kiekis perlipo vieno milijono skaičių. Suprantu, kad ypatingos reikšmės tai neturi, tačiau skaičius, kaip bežiūrėsi, yra simbolinis. Per tą laiką tamstos čia palikote daugiau nei 17 000 komentarų. Turint omeny, kad kokie 95 proc. čia paliekamų komentarų yra protingi, susidaro nebloga krūvą padorių minčių. Mano raštų per tą laiką irgi susikaupė beveik 700.
O dabar einu prie minčių, derančių gimtadienio progai. Laukdamas šio sezono pradžios svarsčiau štai tokius reikalus. Galvojau, kad gal jau laikas mest žingsniavimą koja kojon su komanda. Maniau, kad šis sezonas bus paskutinis, kai sau įprastu būdu kartu su tamstomis rungtynės po rungtynių lipsime į sezono kalną.
Priežasčių tokioms mintims buvo kelių rūšių. Viena, per tuos šešerius metus jaunesnis netapau. Gyventi su komanda per sezoną rašant blogą (o tai daugmaž reiškia bent po du tekstus per savaitę) reikalauja net ne fizinių, o emocinių jėgų. Gali būti, kad per tuos metus nuolat būnant kartu su komanda tapau tuo beviltišku futbolo gerbėju, kuriam komandos pralaimėjimas savaitgalį sugadina visą ateinančią savaitę. Ir taip toliau, ir panašiai. Apie štai tokias mintis ir dvejones puikią knygą yra suraitęs anglas Nickas Hornby. Vadinasi ji “Pitch Fever” ir šiame bloge jau buvo kažkada aprašyta.
Kitas dalykas yra paprastesnis. Aš visuomet norėjau ir planavau skirti bent dalį savo Sūduvai rezervuoto laiko komandos istorijai tyrinėti. Jei atvirai – tas man ko gero net įdomiau, nei šiandiena. Juk ir pagal diplomą esu istorikas (nors tai buvo labai seniai). Sūduvos istoriją knaisioti galima tik dviem būdais. Visų pirma, kalbėti su žmonėmis, kurie buvo istorijos dalyviai. Antra, kapstyti visokio plauko archyvus, ieškant įdomybių.
Man kaip istorikui visą laiką buvo skaudu dėl dviejų Sūduvos istorijai dedikuotų knygų. Tam, kad atsirastų tos knygos jų autoriau paaukojo daugybę savo laiko ir jėgų. Tačiau ir vienas, ir kitas buvo kiauri mėgėjai. Todėl ir knygos, nepaisant jose sukauptos medžiagos, tėra mėgėjiškai sudėlioti žinių kratiniai. Gaila ir skaudu, kad tokios pastangos baigiasi apverktinu rezultatu. Jose yra galybė skaičių, daugybė vardų ir gimimo datų, tačiau nėra gyvybės. Istorija iš didžiosios raidės jose tesudaro kokius 5 procentus turinio.
Tačiau kai tokius projektus judini laisvu laiku (po darbo, šeimos ir kitų pareigų), tenka rinktis – arba vienas, arba kitas. Kadangi kol kas žingsniuoju su komanda per šiandieną, istorijos rašymą tenka atidėti ateičiai. Tačiau pati istorija tokių atidėjimų labai nemėgsta – kuo daugiau laiko nuteka, tuo labiau faktus ir įvykius užkloja užmaršties migla. Štai dėl šių dviejų priežasčių ir galvojau mesti šiandieną ir susitelkti ties praeitimi.
Bėda ta, kad tas žingsniavimas su komanda taip įaugo į metų ritmą, kad būtų kvaila imti ir viską numesti. Padėti tašką ir palikti likimo valiai. Idealus sprendimas būtų paskatinti naujų rašytojų gimimą, kurie galėtų perimti šio darbo vairą iš mano pagyvenusių rankų. Savaime suprantama, rašymo ir analizavimo menas ne kiekvienam įkandamas. Tai nėra talentas, greičiau – praktikos ir studijavimo rezultatas. Tačiau tai dar ne viskas.
Visai neseniai šovė dar viena mintis. Ji kartais ateidavo ir anksčiau, tačiau aš ją iš principo vydavau šalin. Nes būtent tokie principai buvo. Tik nieko nėra amžino ir netgi griežčiausi principai kartais ima ir pasikeičia. Kadangi blogas yra gyvas ir pakankamai lankomas (turint omeny labai jau siaurą jo temą), visada galima perlipti ant aukštesnio laiptelio ir paversti jį pinigus uždirbančiu. Tam yra įvairiausių būdų, o kad tikslas nėra uždirbti milijoną, tai jį pasiekti ko gero nebūtų labai sunku. Tuomet uždirbtus pinigus būtų galima leisti benzinui (kurio, deja, neišvengiamai reikia jei nori žiūrėti futbolą gyvai) ir papildomam blogo turiniui “pirkti”. Iš tų pačių entuziaztų, kurie galbūt galėtų perimti futbolo analizavimo vairalazdę.
Tiek. Dabar išvados. Nesu tikras, kaip čia viskas pakryps. Tačiau kad ir kaip pakryptų, tai neprieštaraus tam, ką tuoj pasakysiu. Norėčiau pakviesti ir paskatinti žmones, norinčius rašyti apie Sūduvą (visų pirma) ir apie futbolą (kas irgi neišvengiama) griebtis klavišų ir mėginti. Aš pasižadu suteikti eterio – jei tik tų pastangų rezultatas bus mano manymu pakankamas, kad galėtų tapti viešas būtent mano bloge (aišku, nieks netrukdo mano nuomonės nepaisyti ir savo raštus skelbti savarankiškai). O jei bus noro, tačiau iš pradžių nebus tinkamo rezultato, pasižadu paskirti šiek tiek savo laiko ir duoti elementarių šio darbo atlikimo pamokų. Sūduvos gyvenimo komenavimą gali perimti ne vienas, o keli žmonės. Tuomet būtų žymiai lengviau suderinti asmeninio gyvenimo poreikius ir sezono tempą.
Toks mano pasiūlymas. Yra norinčių?
Ką gi – vis tik atostogos atėjo. Panašu, kad pranešimas apie Kdouh kvietimą į savo šalies rinktinę bus iš tikro paskutinė naujiena iš Sūduvos stovyklos. Tad galima sąžiningai pailsėti, todėl ir skelbiu oficialias blogo atostogas. Jei neklystu – atgal grįšime sausio 7 dieną, kai atostogauti baigs ir komanda.
Ką gi, bičiuliai, atėjo laikas pelnytoms atostogoms. Susitiksime po Naujų – kai pamažu lietuviškas futbolas pabus iš žiemos miego ir pradės rengtis naujam sezonui. Sočių jums Kalėdų. Ir teisingų kitų metų.
Chm. Naujovės su jubiliejumi neturi nieko bendra. Tiesa, planavau jas į eterį paleist keturių šio blogo metų sukaktuvių proga, tačiau čempionato pradžia buvo tokia smagi, kad nutariau negaišt, net jei ir nespėjau visko padaryt pagal maksimalų planą. O ir informacinis šių metų A lygos bei Sūduvos gyvenimas intensyvus kaip niekad – nuo pernykščio sezono, kai tekdavo desperatiškai ieškot po rungtynių komandos sudėties, skiriasi kaip diena nuo nakties. Tad nusprendžiau ir aš prie šito informacinio cunamio prisidėti savo kukliomis pastangomis.
Šitas blogas nuo pat pradžių gyveno kukliai ir tyliai. Sąmoningai nepaisiau elementariausių jo viešinimo strategijų (nors jas pusėtinai išmanau), nes, mano manymu, populiarumo jam reikia labai sąlygiškai. Neišnaudojau net ir tų galimybių, kurias WordPress platforma siūlo kaip standartinį nemokamą paketą. Bet galbūt pernykštė pusmetį trukusi blogo koma pati išprovokavo šiokį tokį neplanuotą energijos pliūpsnį.
Taigi, pasakoju iš eilės apie viską, kas čia pasikeitė.
Pirmiausia, kaip matote pasikeitė blogo viršūnė. Ko gero galima būtų sakyti, kad pasikeitė ir blogo pavadinimas. Nors… Būtų teisingiausia sakyt, kad šitas blogas pavadinimo niekada ir neturėjo. Kai jis gimė prieš ketverius metus, startuoti su kokiu nors įmantriu vardu nebuvo jokios prasmės – kam apsunkinti pirmuosius skaitytojus. Blogas skirtas futbolo klubui Sūduva, tai tas vardas ir turi būti įrašytas viršelyje.
Šiandien toks atsainumas ėmė nebepatikti. Gal dėl to, kad nėra tikslu ir korektiška personalinį blogą vadinti oficialiu komandos vardu. Teoriškai galvojant, komanda net galėtų man uždrausti tą vardą naudot – jis man juk nepriklauso. Juokai juokais, tačiau pastaraisiais metais Vakarų futbole yra nutikę keletas panašių ir gan skambių atvejų. Kai pagaliau didieji klubai susigriebė, jog gyvenimas verda ne tik stadione, bet ir, pavyzdžiui, Facebook‘e, užsimanė ir jie ten ką nors nuveikti. Tačiau dažniausiai klubų vardai jau būdavo užimti – kadangi klubai iki tol snaudė, jų gyvenimą socialiniuose tinkluose palaikydavo gerbėjai-savanoriai. Ir ką gi tada padarė kai kurie klubai? Ogi pagrąsino tiems savo gerbėjams teismu dėl neteisėto klubo vardo naudojimo ir be skrupulų perėmė fanų užkurtus profilius. Netikiu, kad taip galėtų ir man nutikt, tačiau vis tik nusprendžiau naują vardą sukurti.
Va čia ir prasidėjo bėdos. Tokios pat, dėl kurių šitas blogas iki šiol jokio vardo neturėjo. Kam galvoti pavadinimus, kurie gal ir skambūs, tačiau tikrąją blogo paskirtį slepia? Tuomet vietoje to, kad ką nors sukurčiau, ėmiau ir šį bei tą sunaikinau – padariau Sūduvos santrumpą tiesiog išmesdamas iš vardo balses. Gautas trumpinys man patiko, o ir esmę jis pakankamai gerai pagauna. Vienžo, patinka jums tai ar ne, nuo šiol šitas blogas turės jei ne pavadinimą, tai bent savo ženklą. Interneto adresas ir paštas lieka tie patys – čia jokių staigių judesių daryti neplanuoju. Bazinio dizaino keisti taip pat neketinu – nemokamas WordPress jokių ypatingai geresnių alternatyvų nesiūlo, o šalia viso kito dar pačiam užsiimti programavimu nematau jokios prasmės.
Toliau. Ilgai tempiau gumą, tačiau vis tik nusprendžiau nustoti ignoravęs realybę ir užkūriau šio blogo Facebook profilį. Tiesa, jokios ypatingos veiklos tame profilyje neplanuoju. Tiesiog manau, kad didesnė Lietuvos dalis ten tūno ir kasdien praleidžia nemažai laiko, todėl elementariausias blogo naujienų skelbimas Facebook profilyje tiesiog palengvins didesnės dalies skaitytojų gyvenimą. Tam, kad suprastum, jog bloge atsirado kas nors naujo, nebebus būtina patį blogą kasdien po keliskart atsidarinėti. Daugiau nieko kito ten veikti kol kas neplanuoju. Čia eiga standartinė – spaudžiant “like“ ir gaunat naujienas apie blogo atsinaujinimus į savo FB profilį.
O dabar – naujienos, kuriomis labiausiai didžiuojuosi. Tos, kurias galite apžiūrėti spausdami nuorodas, išrikiuotas pačiame bloge viršuje. Apie mano polinkį istorijon, manau, dauguma senesnių blogo skaitytojų jau seniai žino. Nuo pat blogo pradžios, audžiu visokias mintis apie Sūduvos istorinių žinių rinkimą, jų pateikimą tamstoms ar bent jau šiandienos informacijos minimalų klasifikavimą tam, kad ir po metų ar dviejų būtų galima lengvai rasti žinių apie šio sezono peripetijas.
Planų buvo ir tebėra daug, tačiau dabar kraunu į blogą minimaliausius dalykus. Tiesa, prieš kalbant apie istoriją, reikia paminėti, kad bloge atsirado keletas skyrelių, kurie čia jau seniai galėjo būti – pvz., skyrelis wtf?, kuris atitinka įprastinę „Apie“ grafą arba skyrelis „English“, kuriame lietuviškai nesuprantančiam žmogėnui yra trumpai paaiškinta, kas yra Lietuva, Marijampolė ir Sūduva. Prie šios bazinės informacijos priskirčiau ir grafą, skirtą Marijampolės stadionams.
Įdomesni dalykai dedasi skyreliuose „Įvarčiai“, „Lentelės“ ir „Europa“. Pirmieji du gerokai išplėsta forma kartoja tai, kas bloge jau senokai buvo. Tik dabar ten yra ne tik informacija apie šio ir kelių paskutinių Sūduvos sezono įvarčius bei komandos vietą lygos lentelėje, bet ir duomenys apie visus Nepriklausomybės laikų įvarčius bei vietas. Nuo 1990-iais vykusių pirmųjų posovietinių čempionatų iki pat mūsų dienų.
Tuo tarpu skyrelyje „Europa“ yra suregistruota visa bazinė informacija apie Sūduvos pasirodymus Europos taurėse – nuo plikos statistikos iki karštesnių duomenų (nuotraukos, video, nuorodos į kitus šaltinius).
Pakeliui – dar vienas fundamentalus projektas. Planuoju tai, ką padariau su europietiškais Sūduvs nuotykiais, padaryti ir su mūsų komandos pasirodymais Lietuvos čempionatuose. Taip pat brūkštelėt trumpą, neoficialią komandos istoriją. Tačiau šių dalykėlių dar teks kurį laiką luktelėti. Jie taip lengvai ir greitai nesigauna.
Kitas labai svarbus ir minėtinas dalykas yra šių pastangų tikslas. O tikslas yra beviltiškai neįmanomas, nors ir kilnus. Sukurti visiems lengvai prieinamą istorinių duomenų bazę apie mūsų komandą. Ir nors šis užmojis skamba labai didingai, tačiau aš į jį žvelgiu gan paprastai – svarbiausia čia yra ne skambios frazės, o ilgas, nuobodus, kantrybės reikalaujantis ir visai nepatetiškas informacijos rinkimas bei klasifikavimas.
Kai kurie iš jūsų būtinai patars man to nedaryti ant labai mažai galimybių suteikiančios standartinio blogo platformos. Tačiau man forma nėra svarbi. O kuo didesni technologiniai planai – tuo sunkiau viską sukordinuoti, prižiūrėti ir valdyti. Tokiais atvejais, neretai sistemos valdymas tampa toks sudėtingas, kad jėgų atlikti tiesioginį darbą, kuriam sistema ir sukurta – nebelieka.
Trumpai tariant, man svarbus yra pradinis impulsas. Surinkti, minimaliai apčiupinėti ir mesti informaciją jūsų dėmesiui. O būti programuotoju ir sudėtingo tinklapio prievaizdu neketinu ir nenoriu.
Mat darbas aukščiau paminėtuose skyreliuose nesibaigė. Juos galima plėsti ir į plotį, ir į gylį. Verta keliauti gilyn į Sovietinius laikus. Verta gausinti ir informaciją ties tais punktais, kurie čia jau pateikti. Tai yra dar viena priežastis, dėl ko visa tai metu į viešumą. Tam, kad viskas pamažu judėtų pirmyn, reikia tamstų sudalyvavimo.
Įsivaizduoju, kad bus ir tokių, kurie sakys: „kam viso to reikia, juk yra net dvi knygos, skirtos Marijampolės futbolui“. Tačiau abi knygos, neneigiant jų fundamentalios vertės, turi keletą ne mažiau fundamentalių trūkumų.
Vienas iš jų – visiškai elementarus. Spėju, kad pernai išleista storoji Kalinausko knyga po šio sezono taps tokia pat bibliografine retenybe, kokia yra ir pirmoji Rudžiansko knyga.
Antras trūkumas – rimtesnis, turinio, trūkumas. Abi knygos guli kažkur tarp greitos (nes bandoma apimt labai ilgus laiko tarpus) istorijos ir statistikos sąvado, nė vieno iš tų žanrų padoriai neįgyvendindamos. Be to, mane domina tik Sūduvos klubas. O jei iš Kalinausko knygos išimtume žodžius apie jaunimo, veteranų, mėgėjų ir aplinkinių miestelių klubus ji taptų ne tokia ir stora. Nesakau, kad anie dalykai yra neverti istorijos – tiesiog vienam žmogui padoriai aprėpti tokį reiškinių kiekį yra neįmanoma. Todėl ir gaunasi iš pirmo žvilgsnio labai storas, tačiau pasigilinus – gan paviršutiniškas veikalas.
Iš dar vienos pusės žvelgiant, aš galvoju, kad jei tų knygų rengėjai panorės su mumis pasidalinti statistine bei vizualine medžiaga – jie tai bet kada galės padaryti. O jei ne – tikiuosi, kad prisidėsite jūs. Tam, kad žinios apie mūsų mylimą klubą būtų visiems lengvai ir nemokamai prieinamos.
Taigi, sudalyvauti šiame reikale galima dviem būdais.
Vienas – prisidėti tiesiogiai klasifikuojant informaciją. Darbas, kuris ypatingos kvalifikacijos nereikalauja, tačiau kuriam reikia daug kantrybės ir kruopštumo. Jei tokių žmonių atsiras – rašykite į ponaspop@yahoo.com ir darbais pasidalinsiu. Čia nėra jokių deadline‘ų ar pareigų – darai kiek nori ir kada nori. Mažiau yra geriau nei nieko.
Antra – jei norite pasidalinti su kolegomis turima vaizdine medžiaga, tą padaryti galima taip pat susisiekiant su manimi. Čia galimi du keliai. Geriausia būtų, jei turimą medžiagą nuskanuotume, nufotografuotumėte, trumpai aprašytumėte ir man atsiųstumėte elektroniniu paštu arba perduotumėte gyvai. O jei tokie dalykai kaip skanavimas ar fotografavimas jums kelia problemų – tai galiu padaryti ir pats. Tik tam kuriam laikui man reikės pasiskolinti tamstų kolekcijas.
Tiek kol kas. Tikiuosi, viskas ką čia sumečiau veiks be trukdžių ir kad gramatinių klaidų bus likę ne tiek jau daug.
SDV Archyvas 