Cha. Atrodo šiemet Sūduva pralaimės viską, kas tik yra įmanoma. Ir jau sunku pasakyti, kuris iš tų pralaimėjimų yra skaudžiausias. Ar viską A lygoje nušlavę minusai su Kruoja, Tauru ir Šiauliais, ar šitas prieš estus. Rungtynių nemačiau, tad nieko doro pasakyti negaliu. Tačiau pirmauti visą žaidimą trijų įvarčių skirtumu, o per paskutines aštuonias minutes praleisti du – jau yra pakankamai stipru. Juolab, kad nežaidė antra sudėtis, kaip dažnai šiame turnyre nutinka. Baltijos lygos negaila. Net jei šio sezono finalas su Ventspilsu buvo vienos gražiausių visų laikų Sūduvos rungtynių. Gaila pralaimėjimo prieš estus. Yra kaip yra. Belieka su nerimu laukti kitos savaitės Šiauliuose.
Archyvas pagal 2010 spalio
Šią savaitę viskas vyksta Marijampolėje. O mums aktualiausia tai, kas nutiks ketvirtadienį, 15 val. Sūduvos stadione. Na, gal ir ne pačiame stadione, o kokiame nors jaukiame, šiltame kampelyje. Ten bus nustatyta, kaip bus žaidžiamas LFF taurės ketvirtfinalis. Primenu, pasirinkimas yra štai toks: “Klaipėda“, “Vidzgiris“, FBK, “Banga“, “Tauras“, “Šiauliai“, “Sūduva“ ir “Ekranas“. Ir šiame etape dar žaidžiamos vienerios rungtynės, tad melstis verta ne tiek dėl varžovo, kiek dėl galimybės žaisti namuose ar bent jau nevažiuoti, pavyzdžiui, į kokią Klaipėdą. Iš varžovų, be abejo, įdomiausias yra FBK – tiesiog įdomu būtų tą komandą pamatyti gyvai. Kad ketvirtfinalis bus žaidžiamas dar šiemet – aišku, tačiau kada – klaustukas. LFF trumpame pranešime šio fakto nemini, nors datas pranešti lyg ir padoru būtų. Prieš sezoną sudarytame tvarkaraštyje yra įrašyta lapkričio 3 dieną. Galbūt ją šios rungtynės ir vyks, nors anas tvarkaraštis jau ne kartą koreguotas. Na o kai burtai jau bus ištraukti, visi oficialūs asmenys bus pavaišinti tauriaisiais gėrimasi ir galės stebėti ten pat vykstančias Lietuvos jaunimo rinktinės rungtynes su Izraeliu. Eiliniams futbolo piliečiams primenu, kad šios rungtynės numatytos 16 val.
Gal visi jau matėt ir girdėjot, bet gal bus ir tokių, kurie šią informaciją pro ausis praleidot. Šią savaitę Suvalkijos sostinėje dėl galimybės žaisti Europos čempionate lošia U-19 Lietuvos rinktinė. Ir dar kelios. Taigi, tvarkaraštis trumpai. Antradienį, 13.30 Senajame stadione žaidžia Armėnija-Izraelis. O 16 val. Naujajame stadione žaidžia Lietuva ir Ispanija. Ketvirtadienį, 13.30 Senajame stadione loš Ispanai su Armėnais, o 16 Naujajame – Lietuva su Izraeliu. Paskutinės rungtynės vyks sekmadienį, abejos tuo pačiu metu – 15 val. Sename stadione žais Ispanija ir Izraelis, o Naujajame – Lietuva ir Armėnija.
Apie Lietuvos rinktinę ką nors papasakoti sudėtinga. Nelabai kas to daryti ir bando. Sudėtyje yra įspūdingų klubų, kas lyg ir turėtų džiuginti – tai reiškia, kad yra Lietuvoje jaunų futbolistų, kurie žaisti mokosi normalioje aplinkoje. O va treneris… Nieko blogo ir nieko pikta, tačiau keista, kai rinktinę (nesvarbu kokio amžiaus ji yra) treniruoja specas, kurio sugebėjimų A lygai buvo per mažai. Taip ir norisi įvardinti LFF požiūrį – “ai, čia vaikai, tiks bet kas“. O tuomet jau ir pats treneris pareiškia, kad prieš ispanus kovos “drausme, kovingumu ir namų sienomis“. Gan keista taktika šiuolaikiniame futbole, nors ji šimtu procentų atitinka lietuvio mentalitetą – Pilėnuose susideginęs Margiris, manau, vadovavosi panašiais principais. Žodžiu, ginsimės nagais ir ragais. Gal priešas ir nepraeis. Tiek mums ir reikia, nes patys pulti nelabai galvojame. Ironija tegul gula ant mano sąžinės, bet nepanašu, kad kas nors iš šios rinktinės tikisi bent kokio rezultato. O va, anot to paties trenerio, “ispanų komandos turi mentalitetą nugalėti visur ir visada“. Ispanai turi, o va mes – niekaip. Gal, sakau, tie ispanai todėl ir yra pirmoje šio amžiaus rinktinių vietoje?
Pirma. Jo, jūsų metraštininką ir vėl buvo ištikęs kelių savaičių blackoutas. Tai jau ir nebepradėsiu aiškintis, kokios buvo priežastys.
Du. Šitas liūdnas rungtynes mačiau gyvai. Gerai, jau gerai – pavėlavau. Kokių dvidešimties pirmo kėlinio minučių nemačiau. Tačiau, kaip supratau, praleidau tik du dalykus. Kokią tai Urbšio progą ir kokį tai Sakalų bei policijos konfliktą.
Trečia. Sūduvai visi norėtų padėti. Net Ekranas. Ir Banga. Tik niekas mūsų neišgelbės, jei patys to nenorime. Šitas sezonas jau sumautas. Greičiau jį pamiršt ir kraustytis į žiemą, kurios metu ir vėl galėsime dėlioti svajones apie kitus – galbūt žymiai smagesnius – metus. Tiesa, dar liko estai, Ekranas ir Žalgiris. Aleliuja.
Ketvirta. Po ilgokos pertraukos matyta Sūduva atrodė graudžiai. Beviltiškai. Nusipelnė pralaimėjimo. Neketinu zyst, dejuot ir reikalaut kokių nors galvų. Tiesiog komandos išvaizda buvo apgailėtina. Viskas, apie ką buvo kalbėta visą sezoną, šiandien matėsi lyg pro padidinamą stiklą. Ir pabaigoje praleistas įvartis čia niekuo dėtas. Lygiosios ar pralaimėjimas – skirtumas mažas. Net ir lygiosios būtų pralaimėjimas. Nenuvertinu Šiaulių. Šalia šiandieninės Sūduvos Šiauliai atrodė puikiai. Ir padovanojo keliems atsibeldusiems gerbėjams nuostabų futbolo stebuklą – tavo komanda, žaisdama išvykoje prieš stipresnį varžovą, įmuša paskutinėmis rungtynių minutėmis ir laimi. Jiems galime tik pavydėti šios dienos.
Štai jums portretas dar vieno žmogaus, kuris šiandien Lietuvoje taip pat galėsi užmigti ramus ir laimingas.
Penkta. Savaime suprantama, negali laimėti komanda, kuri per visas rungtynes su teoriškai silpnesniu varžovu (nors realiai atrodė, kad žaidžia lygios komandos) tesugeba pora kartų pataikyt į vartus. Pataikyt ne į vartus taip pat nelabai sugeba. Sakykim tiesiai šviesiai – negali laimėti komanda, kuri apskritai į vartus nemuša.
Šešta. Negali laimėti komanda, kuriai prie varžovo vartų metant kamuolį iš auto, jis išmetamas į puolimą atbėgusiam centro gynėjui. Negali laimėti komanda, kuri, priešininkui keliant kampinį, puolime nepalieka nė vieno žmogaus. Suprantu, gal Beniušis ir naudingas prie savo vartų tokioje situacijoje, tačiau kodėl priekyje nepalikus, pavyzdžiui, Gogberašvilio ar Urbšio – sunku pasakyt. Juolab, kad iki rungtynių pabaigos tuomet buvo likę tik 10 minučių. Negali laimėti komanda, kurios vartininkas, likus žaisti 3 minutes, pusę minutės galvoja ar kamuolį spirti iš rankų, ar nuo žemės. Negali laimėti komanda, kurios kontratakos nuolat prasideda perdavimu atgal. Negali laimėti komanda, kurios žaidėjai nesugeba vieną kartą prisiliesti prie kamuolio. Atrodo, kiekvienam, kamuolį gavusiam, yra liepta jį pabaksnoti tris-keturis kartus. Ir taip toliau, ir panašiai. Šį pasakojimą galima tęsti ir tęsti.
Žmogus, kuris šiandien stadioną labiau gaivino nei visa Sūduvos komanda. Jo... Nepaistant visų feminizmo pasiekimų, futbolas - vis dar diedų reikalas.
Septinta. Aha. Esminė šiandienos apmaudaus pralaimėjimo priežastis – Sūduva per šį sezoną taip ir neišmoko žaisti normalaus komandinio futbolo. Iki čempionato pabaigos likus porai rungtynių, komanda ir toliau lošia primityvų, totaliai nuspėjamą žaidimą. Jei perdavimas seka po to, kai visas stadionas šaukia, kad perduoti reikia, faktas, kad ir priešininkai turi pakankamai laiko jam pasirengti. Bet koks bent kiek mąstantis priešininkų treneris Sūduvą nukenksminti gali lengvai ir sklandžiai.
Aštunta. Žaidėjai nežino, ką aikštėje reikia daryti. Dėl to ir vyksta amžinas kamuolio baksnojimas, o perdavimas atgal yra žymiai dažnesnis žaidimo elementas, nei perdavimas į priekį. Toks jausmas, kad Sūduvos žaidėjai neturi nė vieno derinio, nė vienos atkaltos schemos – aikštės viduryje perimamas kamuolys ir kontrataka tuo baigiasi. Kamuolį turintis žaidėjas jį pastumdo kokią minutę, tada meta atgal, o pats skuodžia kuo toliau, kad daugiau niekam minties jam kamuolį atiduot nekiltų.
Devinta. Akivaizdu, kad Sūduvos žaidimas jau pradeda priminti kiemo futbolą. Juda vienas – tas, kuris turi kamuolį. Kiti – geriausiu atveju, stovi. Kai kurie – mėgina slėptis priešininkams už nugarų. Sutinku – spalvas aš čia gerokai sutirštinu. Bet, sutikite, kai kone visas rungtynes atrodo, jog būtent tavo komanda tempia laiko gumą, nors būtent jai pergalė labiau reikalinga – yra daugiau nei keista.
Dešimta. Galų gale. Yra kažkoks totalus dalykų nesuderinamumas. Lukšys vis dar yra komandos kapitonas. Tačiau populiariausias šūksnis tarp žiūrovų akivaizdžiai yra štai šis: „Neee!!! Tik nepasuok kamuolio Lukšiui!!!!“. Akivaizdu ir tai, kad kapitonas iš aikštės išlydimas ne padėkos už žaidimą plojimais, o plojimais už tai, kad jis pagaliau yra pakeistas. Kai kas gal sakys, kad žmonės ant Lukšio yra užsisėdę. Yra tiesos šioje nuomonėje. Yra tiesos ir tame, kad Sūduva nėra patogiausio Lukšiui stiliaus komanda. Yra galybė aplinkybių ir ne žaidėjas dėl jų kaltas. Tačiau vis viena kažkas neturi normalaus ryšio su realybe, jeigu Lukšys, visų pajuokai, vis dar yra komandos kapitonas.
Post Scriptum. Žmonės kalba, kad finansiškai labiau apsimoka užimti trečią vietą nei antrą. Už tai, draugai, ir pakelkim taures!!!!
SDV Archyvas 