Sausio sąskaitos

 .

Bangos žmonės gelbėja klubą.

LFF nupiešė A lygos kontūrus

Pirmojo šių metų mėnesio sąskaitas suvedinėti gal ir kiek vėloka, tačiau gyvenimas retokai paklūsta kalendoriaus diktatūrai. Dar vakar galėjom tik galvas kraipyti galvodami, kokias komandas šiais metais A lygoje matysim. O štai šiandien jų sąrašas, LFF bosams susimylėjus, tapo pakankamai aiškus. Sakyčiau, pastarųjų metų rekordas – iki čempionato pradžios liko beveik trys savaitės, o mes jau žinome A lygos sudėtį! Tokių stebuklų senokai nebuvo.

Pirmame licenzijų dalinimo raunde leidimus kovoti dėl Lietuvos čempiono vardo gavo tik 5 klubai. Tarp jų – tik 3 A lygos senbuviai: Atlantas, Kruoja ir mūsiškė Sūduva. Kiti du – Utenis ir Kauno Spyris. O štai šiandien buvo praneštas likusių komanų sąrašas: Žalgiris, Klaipėdos Granitas, Trakai, Šiauliai ir Kauno Stumbras. Štai ir viskas.

Galutinai paaiškėjo, kad Lietuvos futbole bent laikinai nelieka visus Nepriklausomybės laikų A lygos čempionatus sužaidusio Panevėžio Ekrano, Gargždų Bangos ir kažkur Pietų Europoje pasiklydusios Dainavos. Štai taip kapitalistinis maras surijo tris klubus, kurie per savo istoriją Lietuvos futbolui padovanojo daug gražių akimirkų. Belieka viltis, kad šie atvejai bus paskutinės nemokšiškos vadybos ir grubių valdymo klaidų Lietuvos futbole aukos. Gal vis tik baigsis šiltinė, kuri per paskutinius 5-7-erius metus į purvą niurkė ir padorius klubus, ir visokius neaiškios kilmės benkartus.

Žiūrint į LFF pranešimą įdomu ir tai, kad Panevėžyje, atrodo, futbolo apskritai nebeliko, nes pernai I lygoje lošusi Baltija jokių popierių federacijai taip pat nepateikė. Užtat I lygoje matosi dar viena Kauno komanda – pamažu aukštyn lipantis FBK Kaunas. I lyga apskritai tapo panašesnė į Vakarų Lietuvos čempionatą – kone pusė tai lygai pritaikytų klubų žaidžia Lietuvos vakaruose (Šilutė, Palanga, Kretinga, Kelmė, Telšiai, Tauragė).

  Visi 2014 m. Sūduvos įvarčiai – neblogas sezono priminimas. 

Sūduvos žaidimai

O štai mūsų komanda, seniai visus popierinius reikalus sutvarkiusi, kol kas su būriu kitų Lietuvos klubų treniruojasi Kipre – ten, kur į lauką šiuo metu be palto galima išeit. Ką puikiai rodo kaip niekad gausiai komandos transliuojami video filmai ir nuotraukų galerijos.

Kad ir kaip bevartytum, Sūduvos pasirengimas kol kas skamba itin optimistiškai. Komandos sudėties lapą oficialiame tinklapyje net apžiūrinėti smagu. Pirmiausia džiugina keturi veidai trenerių eilutėje. Nerijus Stepanauskas, net ir jis gavo pagalbininką.

Komanda po praeito sezono prarado labai mažai žaidėjų. Neliko Činiko, Russo, Kdouh ir į Stumbrą iškeliavusio Snapkausko. Tačiau rimtesnės įtakos žaidimui turėjo tik pirmieji du. Naujokai kol kas taip pat „pliusiniai“.

Kornelijus Timofejevas iš Ekrano yra pliusas – jei Džiugas Bartkus sugebėjo sužaisti visas iki vienos pernykštes rungtynes, tai nebūtinai reiškia, kad ir šiemet jam pavyks padaryti tą patį. Edvardas Tamulevičius iš to paties Ekrano garantuotai bus padoresnė parama Radzinevičiui nei pernai buvo Kdouh.

Saugų būrys kaip visada Sūduvoje pats didžiausias. Iš saugų Sūduva pilną komandą galėtų sudaryt. Matysim, kaip čia mūsų treneriai su tokiu būriu saugų suksis, nors sakyti, kad žaidėjų per daug ko gero tik Lietuvoje mėgstama. Ir jei Sūduvos vyriokai geltonas ir raudonas korteles rinks tuo pačiu tempu kaip pernai – laiko aikštėje gaus visi. Nepaisant saugų kiekio, nedrįsčiau teigti, kad Vaidotas Šilėnas buvo komplektuotojų klaida. Kad ir kaip bevartytum, krūvą sezonų Žalgiryje praleidęs žmogus negali būti nenaudingas.

Vienintelis skurdokas yra gynėjų būrelis, kuris neteko Činiko ir Snapkausko, o pastiprintas kol kas nebuvo. Šnekos apie tai, kad Šilėnas krašto gynėju galėtų palošti niekam tikusios, nes ir pats Šilėnas neslepia, kad saugu žaisti jam yra smagiau. Tiesa, neseniai buvo pranešimų ir apie tai, kad Kipre Sūduva mėgina solidesnio amžiaus serbų gynėją Nikolą Prebiračevičių, kuris išbandęs ne vieną Balkanų čempionatų vidutinioką.

Puikus futbolo.tv pokalbis su naujuoju Sūduvos treneriu. 

Štai tokios pagrindinės sausio ir pusės vasario naujienos. O pabaigai – jei dar nematėte – siūlau pažiūrėti futbolo.tv parengtą pokalbį su Aleksandaru Veselinovičiumi. Man patiko ne tik pokalbis. Man patiko ir Sūduvos treneris. Tačiau tuo nieko nenustebinsiu – treneris, kuris sugeba parodyti, jog mato toliau nei provincijos tvoros, visada sulauks mano pagarbos.

4 liūdnos statistikos, aiškinančios prastą Sūduvos sezoną ir 1 optimistinė

Kaip ir dera sezono pabaigai, eteryje pasirodė visokių skaičių, statistinių suvestinių ir matematikų. Smagu tuos skaičius apžiūrėti. Gaila tik, kad niekas jokių išvadų nemėgina daryt. Tiesa, galima dar tikėtis ko nors iš šio blogo uolaus skaitytojo Remio, kuris savo pasakojimus apie futbolą ir knygas (!) guldo bloge gargzdas.lt. Statistika su išvadomis – jo mėgstamas rašinių apie futbolą žanras. Pamėginsiu Remį aplenkti.

Be abejo, mane domina tik Sūduva. O šiemet visokiausi skaičiukai kaip niekad veda prie apverktinos mūsų komandos vietos lentelėje paaiškinimų. Ir tai jau bus paskutinis šio sezono taškas. Nebent mūsų Prezidentas susimylės sezoną tradiciškai įvertinti.

Pirmoji pseudostatistinė priežastis – treneriai. Įdomiai šiemet A lygoje stojo ir nugriuvo trenerių klausimas. Štai pažiūrėkite – medalius laimėjo tik užsieniečių treniruojamos komandos. Beje, paskutiniame rate prasidėjusias lenktynes dėl bronzos medalių į vienus vartus laimėjo užsieniečiai treneriai. Kita įdomybė – aukščiausias vietas užėmę lietuvių treniruojami klubai sezono įkarštyje savo lietuvius trenerius atleido. Visą sezoną atgrojo tik du lietuviai – Šiaulių Jarmalavičius ir Granito Poškus. Tiesa, užsieniečiai labiausiai ir pasišiko – čia, aišku, omeny turiu Bangos ir Dainavos vadus. Išvada? Paprasta. Nori laimėti medalius – ieškok trenerio užsienyje. Nors skandalo? Irgi – ieškot trenerio užsienyje. Rizikinga? Be abejo. Tačiau geriau rizikuoti, nei vartytis lentelės viduryje. Atsiprašau, Bangos ir Dainavos žmonių, kurie galbūt su šiuo drąsiu teiginiu ir nesutiktų.

Antroji statistinė priežastis – lygiosios. Sūduvos statistikoje šiemet – mažiau pralaimėjimų, nei jų patyrė aukščiau užlipę Trakai ir Atlantas. Sūduva pralaimėjo lygiai tiek pat kartų, kaip ir antrąją vietą laimėjusi Kruoja. Užtat Sūduvos lygiųjų skaičius (11) neturi sau lygoje lygių! Visa tai reiškia, kad Sūduva už minėtas komandas pasiekė mažiau pergalių. Kaip kažkas čia pastebėjo, medalius mūsuose paprastai laimi tos komandos, kurios laimi daugiau nei pusę sezono rungtynių. Tai nėra šimtaprocentinė tiesa – yra buvę ir kitaip. Tačiau iš esmės ši taisyklė yra teisinga. O dabar pagalvokime, kas būtų nutikę, jei Sūduva būtų pasiekusi pergales prieš akivaizdžiai silpnesnius varžovus – prieš Granitą, Dainavą ir dukart Ekraną. Būtų turėjusi 8 taškais daugiau. 8 taškai būtų antrą vietą garantavę su kaupu.

Trečioji statistinė priežastis – gerai pradėjome, bet gerai užbaigti nesugebėjome. Į šią grafą patenka dvi matematikos. Kadangi jau buvau apšauktas sovietinių prisiminimų žadintoju, tai priminsiu dar vieną atlieką iš praeities. Sovietiniais laikais futbolo čempionate buvo toks garbingas prizas pavadinimu „Už ryžtą nugalėti“. Šiuo prizu būdavo apdovanojamos komandos, kurios pasiekdavo pergales, nors pirmosios praleisdavo įvartį. Sūduva šiemet tokio žanro rungtynių turėjo kaip niekad daug – ne jei kai kurios iš jų ir neatitinka tų sovietinių reikalavimų. Dauguma jų buvo prieš silpnus varžovus. Sūduva taip laimėjo prieš Šiaulius (4:2, du kartus atsilikdama) ir Granitą (4:1). Sužaidė lygiom su Ekranu (2:2, Ekranas pirmavo 2:0). Nugalėjo Trakus (4:3, Trakai pirmavo du kartus). Ir dar buvo dvejos rungtynės, kuriose silpni varžovai sugebėdavo prieš pralaimėdami išlyginti rezultatą: Granitas (pergalė 5:1) ir Ekranas (pergalė 2:1).

Tačiau šis skyrelis iš tikro yra apie kitus skaičius. Sūduva net 7 kartus neišsaugojo pergalės, nors pirmoji įmušė įvartį. Taip ji dukart pralaimėjo Žalgiriui (legendinis 1:8 ir taurės rungtynes 2:3, pirmavo 2:0) ir kartą Kruojai (1:2 paskutiniame rate). Taip pat 4 kartus sužaidė lygiom – su Kruoja (1:1), Granitu (1:1) ir dukart su Atlantu (2:2 ir 1:1). Taigi, istorija ta pati. Užtenka suskaičiuoti taškus, kurie buvo prarasti tuomet, kai tereikėjo vienintelio dalyko – efektyviai išsaugoti rungtynių metu pasiektą rezultatą.

Išvada apie trečią priežastį (nors ji galioja ir antram punktui bei išplaukia iš pirmojo). Atsainus požiūris į trenerių klausimą reiškia atsainų požiūrį į sezono strategiją, kiekvienų rungtynių taktiką ir komandos psichologinį pasirengimą. Aišku, ir šie dalykai yra tarpusavyje tampriai susikabinę. Kai komanda nežino, kaip spręsti konkrečių rungtynių klausimą – ji subyra psichologiškai. O kai komanda nėra tvirta psichologiškai – ji nesugeba įgyvendinti uždavinių, kuriems reikia ypatingų pastangų. Žodžiu, Sūduvos bėda yra ta, kad ji labai lengvai sulūžta, kai yra grubokai paspaudžiama. Taip pat Sūduva daugybę rungtynių pradėdavo tinkamai nenusiteikusi ir dėl to turėdavo rimtų problemų. Arba, atlikusi pusę darbo, pernelyg atsipalaiduodavo ir viskas eidavo šuniui ant uodegos. Čia net nėra prasmės kalbėti apie banguotą sezoną ir apie visokias ten duobes. Duobių turėjo net ir medalius laimėję klubai. Tačiau jų duobės ir buvo duobės – prastai suloštos sezonos atkarpos. Tuo tarpu mūsiškiai banguodavo kone kiekvienose rungtynėse.

Ketvirtoji statistika – Sūduvos puolimas nesugebėjo nugalėti Sūduvos gynybos. Sūduva prastokai ginasi jau ne pirmus metus. Tačiau anksčiau mūsiškiai šiek tiek daugiau mušdavo. Ir šiek tiek mažiau praleisdavo. To dažniausiai pakakdavo medaliams. Šiemet gi įmušta šiek tiek mažiau, o praleista – šiek tiek daugiau. Kitas dalykas – smarkiai nusilpęs Sūduvos puolimo potencialas. Ankstesniais sezonas mūsų komandoje arba būdavo vienas ryškus įvarčių gamintojas (tokiu atveju, jis pasiekdavo pačią lygos snaiperių viršūnę), arba būdavo 2-3 žaidėjai, mušę daugiau nei po 10 įvarčių. 2013 m. Valskis – 30 įvarčių (rezultatyviausias lygoje), 2012 m. Ledesma – 24 įvarčiai (berods, antras rezultatas lygoje) ir Lukšys – 11, 2011 m. Lukšys ir Eliošius po 15 įvarčių, Beniušis – 12 įvarčių, 2010 m. Lukšys – 19 įvarčių, Urbšys – 12 įvarčių. O štai šiemet stabilų ir kokybišką pavojų priešininkų vartams tekėlė Tomas Radzinevičius. Ir jei Sūduvos visais laikais turėdavome daug įvarčių mušančių saugų (minėti Valskis, Ledesma, Eliošius, Urbšys ir dar nepaminėti Maciulevičius, Willer, Radavičius), tai šiemet tokių veikėjų Sūduvoje nelabai atsirado. Pradžioje gerai varė Brokas, bet trauma neleido sužinoti, ko šis saugas galėjo šiemet pasiekti. Fragmentais žybtelėdavo Grigaravičius, Vaskela ar Chvedukas. Tačiau fragmentų – mažoka. Sūduvos puolimo „mašina“ šiemet atrodė štai taip. Tomas Radzinevičius sužaidė kiekvienose A lygos rungtynėse. Aikštėje Tomas praleido 3056 minutes, įmušė 13 įvarčių ir atliko 12 rezultatyvių perdavimų. Tuo tarpu kitų dviejų puolėjų statistokos atskirai net minėti neverta. Bendromis pastangomis Kardokas ir Kdough praleido aikštėje 539 minutes, įmušė 4 įvarčius (Kdouh) ir atliko vieną rezultatyvų perdavimą (Kardokas). Tik 13 rungtynių sužaisti spėjęs Brokas ir tas kone dvigubai už abu puolėjus kartu sudėjus laiko aikštėje praleido. Broko įvarčių ir rezultatyvių perdavimų statistika taip pat prilygsta abiejų puolėjų pasiekimams.

Paskutinė statistika – ačiū jums, ponai už optimizmą ir tikėjimą Sūduvą. Pabaigsiu linksma gaida – kad jau visai liūdna netaptų. Bent jau vienas Sūduvos pasiekimas šiais metais buvo su riebiu pliusu. Marijampolėje šiemet į stadioną susirinko ženkliai daugiau žmonių, nei Sūduvos rungtynes matė svečiuose. Aišku, tam įtakos neabejotinai turėjo nesąmonės Alytuje ir Gargžduose. Iš kitos pusės, netgi paskutinio turo lemiamas rungtynes Klaipėdoje (Atlantas – Kruoja) žiūrėjo 500 žmonių, o Vilniuje tarp Trakų ir Dainavos – tik 100. Neskaičiavau, ką lankokumo srityje pasiekė kiti klubai. Taip pat patingėjau ieškoti informacijos apie ankstesnių metų Sūduvos stadiono pasiekimus. Pastarąjį penkmetį Marijampolės stadiono lankomumas tik mažėjo. O šiemet, spėju, žmonių judesyje į stadioną galima įžvelgti šiokią tokią pagerėjimo tendenciją. Marijampolės stadione Sūduvos rungtynes šiemet pamatė 14 860 žiūrovų. Tuo tarpu svečiuose – 10 123. Net 4 kartus Sūduvos stadione žiūrovų skaičius pasiekė tūkstantį – po 1500 pirmose rungtynėse prieš Bangą ir antro rato žaidime su Žalgiriu, 1300 lošiant su Kruoja ir 1000 su Atlantu. Mažiausiai žmonių atėjo pasižiūrėti nieko nelemenčių paskutinių rungtynių su Granitu. Išvykose didžiausias žmonių kiekis buvo I rato rungtynėse Klaipėdoje su Atlantu – 1100. 1050 žiūrėjo vienas Sūduvos rungtynes prieš Ekraną ir po 1000 atėjo į rungtynes su Žalgiriu bei Banga II rate.

Antirekordą visi galima lengvai atspėti – paskutinio rato rungtynės prieš Dainavą Kaune vidury darbo dienos. Tą kartą į mokyklos stadioną atėjo 40 žmonių. Turint omeny, kad LFF visada žmonių skaičių padidina, tai šios rungtynės laisvai gali tapti tobula iliustracija to, kaip Lietuvos futbolo federacija supranta futbolo populiarinimą. Beje, suskaičiavus visus Sūduvos rungtynių lankytojus, prajuokino vienas protokolininkų prakolas. Visi žiūrovų skaičiai baigiasi nuliais – o tai rodo, kad protokolininkai skaičiuoja „iš akies“, žmonių kiekį laisvai apvalindami. Tačiau vieną kartą rungtynių stebėtojai dirbo sąžiningai ir suskaičiavo 453 žiūrovus (rungtynės Klaipėdoje prieš Atlantą). Deja, kadangi tai tik vienas atvejis iš 70-ies, jis rodo tik tai, kad futbolo biurokratų pateikiamais žiūrovų skaičiais pasitikėti negalima.

Dabar jau tikrai viskas. Sezonas baigėsi. Laukiam naujo.

2014 m. sezono pažymių knygelė

Parašyti pažymius visiems sezono veikėjams jau tapo tradicine mano pareiga. Tad neišsisukinėsiu nuo šio darbo ir šiemet. O kadangi pažymių rašymas – visiškai neobjektyvus užsiėmimas, lauksiu jūsų karštos kritikos. Kaip ir dera – pradėsiu nuo penketukininkų ir baigsiu tais, kuriuos derėtų palikti antriems metams. Kurso kartoti, taip sakant. Rašydamas pažymius, aš visada vertinu ne tik žaidėjo pasirodymą. Man visuomet labai svarbus būna ir konkretaus žmogaus potencialas. Ar jis iš tikro davė komandai maksimumą? Tiesa, šiemet su maksimumais bus sunkoka. Juk jau komandos vieta turnyrinėje lentelėje rodo, kad pasiektas buvo ne maksimumas, o visiškas minimumas. Bet į kiekvieną atskirą žaidėją gali pasižiūrėt individualiai – net jei komandiniai veiksmai nebuvo itin efektyvūs.

Beje, prieš nagrinėdami pažymių knygelę, galite pažiūrėti oficialios komandos sukompiliuotą Sūduvos šio sezono įvarčių filmą. Bus linksmiau.

.

Penketukininkai.

Džiugas Bartkus. O vis tik penketukininkų ir šiemet vienas kitas yra. Visų pirma – vienintelis šio sezono vartininkas. Žmogus, kurio pasirodymas sezono metu leistų jam tikėtis vietos simbolinėje visos lygos komandoje. Apie Džiugą Bartkų daug kalbėti nėra reikalo – juk nemažai jau prikalbėjome. Užteks pasakyti, kad jis ko gero yra vienintelis visoje komandoje, kuriam aukščiausią balą rašau be mažiausių išlygų. Jei Džiugas ir toliau taip varys – Sūduvoje neužsibus. Taps dar vienu nariu sąrašo, kuriame puikuojasi nemažas būrys Audriaus Ramono treniruotų vartininkų, lošiančių geresniuose klubuose nei mūsų Sūduva.

Tomas Radzinevičius. Pernai Tomas buvo viena iš pagrindinių priežasčių žaidimo, kurį Sūduva rodė antroje sezono pusėje. Šiemet buvo visko. Buvo mūsų kraštui stebuklingų Tomo „numerių“. Ypač tokioje apverktinoje Marijos Žemėje perdavimų srityje. Buvo svarbių įvarčių. Tačiau buvo ir atkarpų, kai Tomas nemušdavo įvarčių, kuriuos tiesiog turėjo mušti. Tačiau netgi tomis atkarpomis Tomas buvo tikras komandos kapitonas. Kapitoniškiausias visų laikų Sūduvos kapitonas. Tikras lyderis ir futbolo maniakas, iš kurio pavyzdį galėtų imti bet kuris jaunesnis komandos kolega. Visi daugybę kartų matėm, kaip Tomas kapojasi iki paskutinio atodūsio. Netgi tuomet, kai sunkiai kyla po kažkelinto karto, kai priešininkų gynėjų būdavo negailestingai nušienautas. Radzinevičiaus užsidegimo ir įkarščio kiekvienose rungtynėse pakanka, kad parašytum maksimalų pažymį. Nes tik tokių žaidėjų buvimas komandoje garantuoja ir teisingo požiūrio ugdymą jaunesnių žaidėjų galvose. Tačiau negali pamiršti ir kito aspekto. Elementarios statistikos, kuri šiam pažymiui suteikia objektyvumo. Per visus turnyrus Tomas įmušė 14 įvarčių ir atliko 12 perdavimų. Taigi, tiesiogiai prisidėjo maždaug prie trečdalio visų Sūduvos įvarčių. Ar gali norėti daugiau iš puolėjo? Belieka tikėtis, kad Tomas šiais metais neprarado noro toliau lošti futbolą. Belieka viltis, kad ir kitais metais jis padės Sūduvai. Beje, Tomas Radzinevičius yra daugiausia įvarčių įmušės Sūduvos žaidėjas naujaisiais laikais. Jis tų įvarčių įmušė tiek, kad dar ilgai niekas jo nepasivys. Tomo sąskaitoje – virš 150 įvarčių, o antroje vietoje esantis Povilas Lukšys teturi 70. Beje, Tomas, nepaisant to, kad yra vyriausias komandos narys, sugebėjo pasirodyti kiekvienose šio sezono rungtynėse. Daugiau minučių aikštėje šiemet praleido tik Džiugas Bartkus.

.

Ketvertukininkai.

Maximiliano Ugge yra vertas minėti pirmu numeriu. Viena, jis yra vienintelis padorus legionierius Sūduvoje. Toks, kurį prarasti būtų labai gaila. Ir jei pernai jis mus kartais labai nemaloniai nustebindavo raudonomis kortelėmis, tai šiemet lošia stabiliai ir pakankamai patikimai. Išskirtinių pažymių gynėjams nesigauna rašyti tik dėl to, kad bendrai imant toji Sūduvos gynyba nėra tokia jau nuostabi. Ir šiemet buvo kvailų įvarčių. Ir šiemet įvarčių buvo praleista gerokai per daug. Tačiau šis italas – buvo vienu iš komandos stuburų. Komandai vis neatrandant žaidimo organizatorių centre, būtent Ugge dažnai tapdavo tašku, nuo kurio prasidėdavo pozicinės Sūduvos atakos. Ugge taip pat yra žaidėjas, kuris pernelyg nesiveržia į priekį. O tarp Sūduvos gynėjų, žinia, tai yra privalumas. Ugge lošia kietai, nesikarščiuodamas ir patikimai. Manau, be jo mūsų komandos žaidime chaoso būtų buvę žymiai daugiau.

Marius Činikas. Svarčiau, kurį žaidėją ketvertukininkų sąraše įrašyti pirmu numeriu – Ugge ar Činiką. Marius nebuvo itin ryškus komandos narys. Turiu omeny, kad jo žaidime nėra jokių triukų, kurie keltų tribūnų susižavėjimą ar pasipiktinimą. Ir vis tik Činikas šiais metais buvo vienas iš nedaugelio Sūduvoje, kurie visą sezoną sulošė vienodai kokybišku lygiu. Ir jei Ugge jau antrą sezoną turi konkrečią poziciją, tai Mariui Činikui teko paklajoti po aikštę. Jis lošė ir krašto gynėju, ir krašto ar atraminiu saugu. Ir visur vaizdo negadino. Trumpai tariant, tai yra žaidėjas, su kuriuo galima siekti žymiai rimtesnių tikslų, nei buvo pasiekta šiais metais.

Audrius Brokas. Visų pagirtas sezono pradžioje, tačiau pamirštas antroje sezono pusėje. Nieko nuostabaus – Audrių iš komandos išmetė trauma ir nesėkmingas jos gydymas. Labai gaila, nes, panašu, Audrius lošė geriausią sezoną per savo karjerą. Pirmoje čempionato pusėje, kai komandai judėti į priekį sekėsi labai sunkiai, būtent Brokas buvo vienas iš tų, kurie savo užsidegimu, pykčiu bei kokybišku žaidimu tempė visus priekin. Viliuosi, kad pamenate pirmuosius ir vienintelius šiame sezone Audriaus įvarčius – į Kruojos, Dainavos, Granito ir ypač į Šiaulių vartus. Brokas užtikrintai ir efektyviai užbaigdavo situacijas, kokiose dėl pasitikėjimo stokos viso sezono metu dažnai klysdavo komandos kolegos. Pusę sezonos Audrius buvo kiečiausias Sūduvos karšto saugas, Belieka viltis, kad kitais metais Audriaus požiūris į žaidimą bus toks pats.

Marius Šoblinskas. Apie Marių jau tiek prikalbėta, kad sunką ką ir bepasakyti naujo. Tiesą pasakius, šiandieninę Sūduva be Šoblinsko sunku ir įsivaizduoti. Jis iš tikro yra vienas tų kertinių žmonių, aplink kuriuos dėliojasi komandos veiksmų voratinklis. Jau nekalbant apie karts nuo karto pasirodančius jo viešus pareiškimus, iš kurių yra aišku, jog Marius yra didesnis Sūduvos fanas už nemažą dalį tribūnų lankytojų. O kalbant apie futbolą, man pasirodė, kad Marius šiemet lošė priekyje labiau, nei jam įprasta. Bet galbūt tai tebuvo rezultatas to, kad aiškesni žaidimo planai šiais metais dėliojosi labai sunkiai. Kodėl Mariui rašau ne penketą? Gal tiesiog dėl to, kad jis yra toks pats geras, kaip ir ankstesniais metais. Jei kiekvieną sezoną taptų bent 30 proc. geresnis – gautų maksimalų pažymį. Vienžo, ketvertas su riebiu pliusu.

Valentin Baranovskij. Valentinui būtų galima parašyt ir penketą. Jis garantuotai padarė pažangą ir lošė tikrai geriau nei pernai. Jo indėlis į komandos pasiekimus buvo didesnis. Tačiau trūkumas dėl kurio priekaištavome Valentinui pernai, nors ir sumažėjo, bet išliko. Baranovskij viską daro beveik tobulai iki paskutinės stadijos. O štai smūgiuodamas ar atiduodamas paskutinį pasą dažnokai sugrybauja. Ir tik pats Valentinas yra kaltas, kad mes tai pastebim. Juk jis kiekvienose rungtynėse atiduoda viską, iš kiekvienos situacijos laužia maksimumą. Todėl ir skaudu tampa, kai žmogus, nubėgęs per pusę aikštės ir apsivaręs pora priešininkų nesugeba iš 10 metrų į vartus pataikyt. Kad ir kaip bebūtų, Baranovskij energija ir atsidavimas yra išskirtiniai. O už tą sprintą paskutinėse rungtynėse su Kruoja gelbstint vartus nuo nieko nelemčio trečio įvarčio ir prie šio ketverto dedu riebų pliusą.

Mindaugas Grigaravičius visiškai įgyvendino dalykus, kurių iš jo buvo tikėtasi. Jis komandoje atsirado kaip jaunas, greitas ir piktas krašto puolėjas. Tik va – mūsų treneriai ilgokai jį laikė ant suolo. O kai pagaliau išleido – jis per 10 min. įkalė dvi bankes ir tapo tvirtu pagrindinės sudėties žaidėju. Tačiau išsilaikyti toje sudėtyje buvo nelengva ir į  sezono pabaigą Mindaugas praktiškai dingo iš komandos. Treneris mieliau jo vieton leisdavo dar jaunesnį jaunimą. Gal ir jam yra planuojama karjera kur nors kitur? Bet kokiu atveju, tiek Mindaugui, tiek ką tik minėtam Valentinui labiausiai ir trūko to, ką turėjo sezono pradžioje Audrius Brokas – pasitikėjimo ir ryžto finalinėse atakos stadijose. Dėl to ir Grigaravičius išvaistė tikrai ne mažiau tobulų progų nei išnaudojo. Tiesa, reikia pripažinti ir tai, kad jis šiemet buvo „auksiniu“ atsarginiu – nemažai reikšmingų įvarčių mušė būtent pakilęs nuo atsarginių suolo.

Ilya Tsyvilko. Baltarusis tapo vieninteliu iš šio sezono naujųjų legionierių, kuris tuoj pat ir labai lengvai įsiliejo į žaidimą ir davė akivaizdžios naudos. Be Ugge tai yra vienintelis legionerius, kurį būtų naudinga turėti ir kitais metais. Bėdą galima įžvelgti nebent tame, kad jis griežtuoju būdu užėmė Dariaus Isodos vietą. Be abejo, Ilya yra geresnis – universalesnis, mobilesnis, tvirtesnis, įsisavinęs geresnį futbolo pradžiamokslį. Kita svarbi Tsyvilko savybė – kovotojo būdas. Tai galbūt jam ir leido taip sklandžiai sezono viduryje įsiterpti į komandą. Štai taip. Kai žaidėjas geras ir gauna pakankamai laiko – ypatingų problemų įšokti į žaidimo traukinį nekyla.

.

Trejetukininkai.

Karolis Chvedukas. Trejetas Chvedukui – akivaizdi provokacija, ar ne? Taip, Karolis iš tikro yra vienas pastebimiausių aištėje. Taip pat Karolis yra ryškiausias Marijampolės futbolininkas, šioje mūsų planetos dalyje pasirodęs per pastaruosius penkerius metus. Šiemet jis taip pat įsipaišė į Lietuvos rinktinės pagrindą, o žmonės vis dažniau ima kalbėt ir apie, kad Karolio koja vis intensyviau dairosi darbdavio iš užsienio. Tiek nuopelnų – garantuotas penketas, pasakysite jūs. Galų gale, 7 įvarčiai ir 6 rezultatyvūs perdavimai. Deja, tame pačiame komplekte – 7 geltonos ir 1 raudona kortelė. Štai čia ir gaunasi dilema. Jei kiekvieną ankstesnį sezoną Karolis darydavo akivaizdžią pažangą ir vis daugiau naudos komandai nešdavo, tai šiemet susidarė įspūdis, kad ši pažanga mažumą sustojo. O pats Karolis pasiklydo visai nereikalingų emocijų liūne. Juk su amžiumi turėtų augti stabilumas ir patikimumas, tuo tarpu Chvedukas šiemet buvo mažiausiai prognozuojamas Sūduvos žaidėjas. Kartais jis varydavo kaip tankas. Kartais padusdavo antro kėlinio viduryje neapskaičiavęs jėgų. Nuolat veldavosi į bereikalingas diskusijas su teisėjais. Kartais gadindavo komandinį reikalą dėl to, kad iš sportinio pykčio nuspręsdavo visus reikalus spręsti vienas pats. O va aš manau, kad įmanoma būti ir maksimaliu žvėrimi aikštėje, ir emociškai stabilia asmenybe, sugebančia adekvačiai vertinti nuolat kintančia situaciją futbolo rungtynių metu. Aišku, yra ir kita medalio pusė. Tokio temperamento žaidėjus kaip Karolis Chvedukas tinkamai išnaudoja tik treneriai, kurie patys yra stiprios asmenybės. O kai treneriai neturi aiškaus rungtynių plano, patys žaidėjai žaidimą ne visuomet sugeba suvaldyti.

Arminas Vaskela yra dar vienas sudėtingas atvejis. Nežinau kaip jūs, bet aš šį žaidėją esu pastebėjęs prieš šimtą metų, dar tais laikais, kai senasis Vilniaus Žalgiris lošdavo Žalgirio stadione. Ir jis man visada patiko. Todėl labai džiaugiausi, kai jis į mūsų komandą pateko. Juolab, kad pernai sulošė puikų sezoną Šiauliuose. O va Sūduvoje Arminas iki galo neatsiskleidė. Tuo galime būti tikri. Pusė kaltės dėl to laisvai galėtum nurašyti Sūduvos trenerių kolektyvui, kuris labai keistai sezono pradžioje elgėsi tiek su Vaskela, tiek ir su Andelkovičiumi. Teoriškai, šie žaidėjai nuo pat pirmų rungtynių turėjo būti adaptuoti žaidimo organizavimui. Juk niekas kitas to geriau daryti Sūduvoje negali. Tačiau treneriai buvo sugalvoję kažką kita. Ir jei Andelkovičius greitai reikalą perprato ir išsikraustė į Rumuniją, tai Vaskela prasikankino visą sezoną. Šios Sūduvai labai būdingos situacijos mane iš proto varo – toks požiūris kenkia ir pačiam žaidėjui, ir komandos rezultatams. Vaskela buvo stumdomas per visą saugų liniją, nors kaskart būdavo akivaizdu, jog daugiausiai naudos komandai jis duoda priekyje. Nustumtas į atraminio saugo poziciją, Arminas pridarydavo klaidų, kurios niekam pasitikėjimo nepridėtų. Mane taip pat stebino, kad standartines padėtis Sūduvoje atlieka visi kas tik nori, bet ne Vaskela, kuris, kaip ne kartą matėme, turi vieną geresnių smūgių komandoje. Trumpai tariant, Armino Vaskelos sezoną Sūduvoje lydėjo visokiausios nesąmonės. Tad gero pažymio rašyti negaliu, nors ir suprantu bent dalį priežasčių, lėmusių tai, kad geras žaidėjas išnaudojo kokį 40 proc. savo potencialo.

Vilmantas Bagdanavičius, Darius Isoda ir Povilas Kiselevskis. Dar vienas drąstiškas mano poelgis (kirskite man galvą už tai, bet pirma išklausykite). Visą „perspektyvųjį“ Sūduvos jaunimą sumesti į vieną krūvą ir parašyti prastą pažymį – labai nekultūringas poelgis. Tačiau ar galiu elgtis kitaip? Šie trys jaunuoliai pernai buvo tvirti pagrindinės sudėties žaidėjai. O štai šiemet tik Vilmantas gavo daugiau laiko. Tiesa, reikia nepamiršti ir to, kad Povilas kurį laiką buvo traumuotas. Kaip bebūtų, išvadas galima padaryti tik dvi. Viena, visi trys žaidėjai dar pernai įrodė, kad yra visiškai tinkami A lygos kovoms. Antra, šiemet jie, matyt, degradavo, nes iš esmės buvo pakeisti kartais labai abejotinos kokybės legionieriais. Ir kas dėl to kaltas – niekas nežino. Treneriai, nepasitikintys perspektyviu jaunimu ar patys jaunuoliai, kažkokiu būdu užsitraukę trenerių nemalonę? Nors gal ir nereikėtų nieko geresnio tikėtis iš komandos, kuri neturi jokios ateities strategijos ar profesionalios klubo valdymo struktūros. Juk marinti ant suolo gerą jaunimą – kvailiausias sprendimas. Tokio lygio klubui kaip Sūduva kvailiau ir nepraktiškiau elgtis tiesiog neįmanoma. Laikai komandoje savo paties užaugintus ir parengtus gerus futbolininkus, tačiau neleidi jų aikštėn. Vietoje to švaistai pinigus legioneriams. O dar po poros metų tą „perspektyvų“ jaunimą perleidi Kazlų Rūdos Šilui ar Utenos Uteniui. Juk iš esmės tiek laiko, kiek šiemet aikštėje gavo Darius ir Povilas turėtų būti suteikta U-18 komandos nariams.

Martinez Aibar. Antrajam per Sūduvos istoriją ispanui galima būtų laisvai rašyti tris su pliusu ar netgi keturis. Pačioje sezono pabaigoje jis varė visai padoriai. Tik va – labai jau ilgai reikėjo laukti, kol Aibaras Sūduvoje apsiprato. O kai pagaliau apsiprato – jo techninius sugebėjimus tapo taikyti gana sudėtinga. Juk šlapioje ir klampioje aikštėje ypatingų fokusų nepademonstruosi. Čia reikia toli spirti, greitai bėgti ir nenugriūti susidūrus su kokiu Beniušiu ar Jokšu. Šiaip jau man ispano žaidimas visai patiko. Turis jis Lietuvai nebūdingų elementų – staigų šuolį į priekį, sugebėjimą kažkokiu stebuklingu būdu persimesti kamuolį tarp kelių varžovų ir sugebėjimą kalbėtis futbolo kalba su tokiais mūsiškiais kaip Tomas Radzinevičius. Tik jei paklaustumėte ar verta jį ir kitam sezonui pasilikti – kraipyčiau galvą ir vartyčiau akis. Bėda ta, kad Aibaras geriausiai lošia toje aikštės zonoje, kurioje ir taip Sūduva turiu daugiausiai žmonių. Todėl sprendimą dėl šio ispano likimo Sūduvoje derėtų priimti priklausomai nuo to, kas yra numatyta kitiems atakuojantiems Sūduvos žmonėms.

Giorgio Russo ir Miloš Kovačevič. Be abejo, šiedu žaidėjai yra labai skirtingi. Nevienodas buvo ir jų indėlis į komandos pasiekimus. Giorgio – didesnis, Milošo – kiek mažesnis. Abu nusipelno padėkos. Russo už Baranovskij prilygstančią energiją, Kovačevičiui už lietuviams taip nebūdinga norą nuolat „kalbėtis“ su tribūnomis parodant joms, kada komandai reikia gerbėjų palaikymo ir paramos. Russo fragmentiškai netgi buvo gan ryškus komandos žmogus. Jis gerai matėsi sezono pradžioje. Tik tuo metu Giorgio matėsi greičiausiai dėl to, kad visi kiti komandos žmonės atrodė labai nykiai. Į sezono pabaigą italas pradėjo mušti įvarčius ir natūraliai vėl tapo matomu ir gaunančiu nemažai laiko. Tad jei žvelgtume iš viso sezono perspektyvos bei priekabiai lygintume su kitais komandos nariais, Giorgio gal ir vertėtų suraityti ketvertą. Deja, abu šie žaidėjai nebuvo tokie, kokius norėtume matyti legionerius – visa galva geresnius už vietos futbolininkus. Todėl nejučiom ir pradedi galvot – va jei ne Russo, Puzara ar Kiselevskis daugiau laiko būtų gavęs. Jei ne Kovačevičius – vėl kokį jaunuolį būtų buvę galima prie A lygos futbolo pripratinti. Štai tokios negailestingos profesionalaus futbolo taisyklės.

Tomas Snapkauskas. Chm, šis žaidėjas – dar keblesnis reikalas. Tomas žaidė labai mažai. Nelabai daug žaisti jis gaudavo ir pernai. Ir pernai Tomas lošė neblogai, ir šiemet – visai gerai. Gal net mažumą geriau. Tiesa, buvo toji apmaudi raudona kortelė II rato rungtynėse su Žalgiriu, palaidojusi Sūduvos viltis, ką nors padoraus tą kartą nuveikti. Tiesą pasakius, ši kortelė ir tapo įsimintiniausiu Tomu žygiu šiais metais. Visi prisimenam, kokiom aplinkybėm Tomas į Sūduvą pateko. Tačiau ir pernai, ir šiemet manęs neapleidžia jausmas, kad Snapkauskas – nėra itin Sūduvos žaidimo schemoms tinkamas žmogus. Vidurio gynėjų vietos užimtos, o lošti viduryje jis yra mažumą per lėtas. Štai ir nežinau, ar apsimoka jam toliau Sūduvoje ant suolo kirmyti. Juolab, kad sugebėjimų žaisti futbolą Tomas tikrai turi.

.

Dvejetukininkai.

Mohamad Kdouh. Jei pernai libanietis dar gaudavo padoriai laiko, ypač pirmoje sezono pusėje, tai šiemet aikštėje jis prabuvo tik šiek tiek ilgiau nei Puzara ir Kardokas. Štai tokia ta realybė – jaunas puolėjas sėdi ant suolo, o vyriausias komandos žaidėjas Tomas Radzinevičius turėjo varyti visas be išimties Sūduvos žaistas rungtynes. Mohamadas įmušė 4 įvarčius. Tačiau 3 iš jų – Dainavai, o 1 – gangrenuojančiai Bangai. Iš tikro galima būtų laisvai pasakyt, kad šio žaidėjo Sūduvoje šiemet nebuvo.

Edvinas Puzara ir Markas Kardokas. Gal ir žiauroka dvejetus rašyt kol kas dar futbolo moksleiviams. Tačiau kitos išeities neturiu. Visa bėda yra tame, kad tais retais atvejais, kai treneriai nuspręsdavo Sūduvos U-18 narius aikštėn leisti – jie nė karto nepadarė nieko, ką būtų verta prisiminti. Jie nemirė aikštėje taip, kaip kadaise progą gavęs mirdavo Karolis Chvedukas. Štai Karoliui nuo pirmų pasirodymų niekas niekada tokio žanro priekaištų neturėdavo – jis klysdavo, griuvinėdavo ir vartydavosi stambesnių priešininkų stumdomas. Tačiau lošdavo kaip žvėris. Lošdavo taip, lyg tai būtų mirties ir gyvybės klausimas. Tokios beprotybės ir pritrūko Edvino bei Marko žaidime. Ypač pikta dėl Kardoko. Juk jis turėjo idealią galimybę – puolėjų komandoje be Radzinevičiaus praktiškai nebuvo. Todėl Markas Kardokas galėjo pasiekti bent jau tiek, kad treneriai leistų jam aikštėje palakstyti bent po 10 minučių kiekvienose rungtynėse. Deja, Markas žaidė taip, kad treneriai jį leisdavo tik prieš visokias Dainavas. Tad rašau dvejetą pedagoginiais tikslais. Už gražias akis niekas jūsų aikštėn neleis, bičiuliai. Patys matot, kokia yra konkurencija – viens du ir tavo vietą aikštėje užims legionerius arba kolega iš kito klubo. Paprastai tariant – jei nesistengsi pats, niekas kitas už tave nepasistengs.

Žmogus su dideliu klaustuku: Marko Andelkovič. Apie šį serbą jau kitur nemažai pakalbėjau, tai iš naujo tos pačios litanijos nekartosiu. Tiesiog gaila, kad geras žaidėjas Sūduvoje sau vietos nerado ir naudos mūsų komandai neatnešė.

Nulininkai: Gytis Urba, Paulius Daukša, Dovydas Tumosa. Trys žaidėjai, kurie šiais metais Sūduvai tapo nereikalingi. Gytis Urba šlovingai pratęsė sezoną Kazlų Rūdos Šile įmušęs pora europinio lygio įvarčių, Paulius Daukša tapo Ekrano pagrindinės sudėties žaidėju, o va apie Dovydą Tumosą nieko girdėti neteko. Tad ir pažymių šiems žaidėjams už laiką Sūduvoje parašyti neišeina. O ką jie gero davė savo naujiesiems klubams – lai vertina tų klubų mylėtojai.

Tie, kas nežaidė, tačiau turi būti paminėti, nes komandos sąraše buvo ir ant atsarginių suolo garbės pasėdėti gavo: vartininkai Justinas Popiera ir Dovydas Lastauskas, gynėjas Tadas Klimavičius ir šešiolikmetis puolėjas Edgaras Dubickas.

>

Tiek naujienų. Tikiuosi, nieko nepraleidau. O štai apie komandos trenerių reikalus šiais metais patylėsiu. Galvoju, gal Vidmantas Murauskas ką papasakos savo tradiciniame posezoniniame interviu.

Hau.

10 Sūduvos sezono vaizdų

O štai dabar jūsų dėmesiui – 10 jūsų tarno atlikto nuotraukų, kurios geriausiai atspindi sezono batalijas. Deja, šiemet kaip niekad mažai Sūduvos rungtynių mačiau gyvai, tai ir nuotraukų archyvas skurdokas. Tačiau ir jų pakanka, kad glaustai būtų papasakota metų istoriją su visomis juos lydėjusiomis emocijomis.Jau antrą sezoną pabaigiame minorine gaida – toks mažumą liūdnas ir šis vaizdų komplektas. Nieko nepadarysi – tai yra futbolas. Jeigu kam nepatinka – vaikščiokit į kiną. Ten pabaiga visada laiminga.

Tomas Radzinevičius pirmose sezono rungtynėse prieš Gargždų Bangą.

Pirmas Sūduvos įvartis liūdnai pasibaigusiose rungtynėse prie Žalgirį.

Mindaugo Grigaravičiaus tikrasis debiutas – 2 įvarčiai į Ekrano vartus.

Sūduvos Sakalų baseinas vidurvasario rungtynėse prieš Šiaulius.

Džiaugsmas Vilniuje – pergalingas įvartis į Trakų vartus

Sezono palydovai – skausmas, nuovargis ir neviltis. Maximilano Ugge.

Valentin Baranovskij – energijos, maksimalizmo ir kovingumo simbolis.

Du naujokai – mistinis treneris iš Portugalijos ir geras gynėjas Ilya Tsyvilko.

Lemiamos rungtynės su Kruoja: įvartis, džiaugsmas ir viltys laimėti medalius.

Lemiamos rungtynės su Kruoja: sezono pabaiga.

6 Sūduvos sezono topai ir kitos smulkmenos

Tragiška sezono pradžia – kosminis pralaimėjimas Žalgiriui. 

Po kiekvieno sezono komanda eina atostogų, o man prasideda galvos skausmas. Kaip įvertinti metus? Ką naujo dar galima apie komanda ir jos žygius pasakyti? Juk kaip taisyklė esminiai sezono punktai pamažu išryškėja paskutinio rato metu. Galima būtų tiesiog sumesti visas idėjas į krūvą. Tik kažin ar tokia teksto idėja dera „geriausiam“ Lietuvoje futbolo blogeriui. Tą nuostabų būdvardį rašau kabutės, nes lengva būti „geriausiu“, kai konkurentų yra vos keletas, o ir tie per metus parašo tiek, kiek aš išvynioju per mėnesį. Taip, mieli kolegos, esu piktas ir nusiminęs, kad jūs savo pareigą šiais metais atlikote taip nepareigingai.

Gerai, velniai nematė. Kadangi viską apie Sūduvos reikalus mokame mintinai, šį kartą sezono nutariau apibendrinti trumpai drūtai.

Sezonas dviem žodžiais: nieko naujo. Būtent. Šis sezonas buvo velniškai panašus į pernykštį. Beviltiška sezono pradžia. Vėliau – kone idealus žaidimas. Tuomet – vėl duobė. Radikalus bangavimas komandą nusviedė į dar žemesnę vietą. Jei pernai paskutiniame ture Sūduva iš paskutiniųjų mušėse dėl bronzos, tai šiemet penktoji vieta tapo aiški likus dar sniegui neiškritus. Komandos vadai iš banguoto pernykščio sezono nepasimokė. Antrą kartą iš eilės buvo užlipta ant to paties grėblio ir grėblys įstatė riebų guzą.

Visa tiesa apie Sūduvos futbolo komandą. Galbūt nepastebėjote vienos smulkios diskusijos po vienu pastarojo metu tekstu. Ponas Varvalas nubrėžė Sūduvos pasirodymų kreivę per pastaruosius penkerius metus ir prognozavo, kad kitais metais mūsų laukia 6 vieta. Tuomet aš suvedžiau papildomą matematiką (Ankstesnių sezono lenteles galite patogiai rasti tam skirtame šio blogo puslapyje). Štai ji:

2010 metai: 2 vieta. Lygoje – 2 pajėgūs varžovai (Ekranas, Žalgiris) ir 1 bankrutavusi – Vėtra.

2011 metai: 3 vieta. Lygoje – 2 pajėgūs varžovai (Ekranas, Žalgiris) ir 2 – beviltiškos (Atlantas, Klaipėda)

2012 metai: 3 vieta. Lygoje – 2 pajėgūs varžovai (Ekranas ir Žalgiris) ir 1 subankrutavusi (REO).

2013 metai: 4 vieta. Lygoje – 3 pajėgūs varžovai (Žalgiris, Atlantas, Ekranas) ir 1 beviltiška (Tauras).

2014 metai: 5 vieta. Lygoje – 4 pajėgūs varžovai (Žalgiris, Kruoja, Atlantas, Trakai) ir 2 beviltiškos (Dainava, Banga).

Šios matematikos išvada paprasta. Sūduva visada žaidžia žemiau savo galimybių. Ji lieka žemiau savo rango varžovų ir aplenkia tik akivaizdžiai silpnesnius klubus. Juk ir šiemet – Ekranas, Šiauliai ar Granitas yra visiškai kitokio kalibro komandos. Tokios, kurioms 5 vieta nelabai ir švietėsi ir kurios tokių tikslų sau net nekėlė.

Kodėl Sūduva – amžinų pralaimėtojų komanda? Fundamentalus klausimas. Kaip čia gaunasi – finansiškai stabiliausias maujųjų laikų Lietuvos futbolo klubas, karts nuo karto parodantis įspūdingą Marijos Žemei žaidimą, nuolat yra aplenkiamas projektų, kurie kažkokiu būdu sugeba susitelkti vienam ar porai sezonų? Kodėl kitų komandų veiksmai duoda geresnį rezultatą? Pasakysiu jums kodėl. Todėl, kad Sūduva vis dar yra mėgėjiškas, neprofesionaliai tvarkomas klubas. Per 10 metų A  lygoje Sūduva taip ir nežengė nė vieno žingsnio link struktūros, kuri būtina šiuolaikinei futbolo įmonei. Sūduvą vis dar tvarko nuoširdūs ir pasipūtę „berniokai iš Suvalkijos lygumų“, kurie yra tokios geros nuomonės apie save, kad vis dar bukai tiki, jog futbole galima pasiekti aukštumų kaimietiškais metodais, labiau derančiais mėgėjų futbolo klubui. Ką kitą gali pasakyt apie komandą, kuri sezonui „parengia“ vieną trenerį, o ir tą sugeba sezono metu atleisti? Atleisti be jokio „plano B“. O juokingiausia yra tai, kad be trenerio likusi komanda pradeda lošti visai neblogą futbolą. Kiemo draugų klubas, ne kitaip.

Kokios kito sezono perspektyvos? Tokios pat, kokios buvo pastaruosius dešimt metų. Sūduvos vieta priklausys nuo to, kiek pajėgių klubų kitais metais bus lygoje. Varvalas prognozavo 6 vietą, tačiau aš nesu toks pesimistas. Nemanau, kad Lietuva gali futbolo čempionatui „parengti“ bent 6 stiprius klubus (įskaitant ir Sūduvą). Taip kad medalius ir vėl galėsime „planuoti“. Taip, kaip jie būdavo planuojami paskutinius 6-7 sezonus.

Ką reikėtų daryti, kad situacija imtų keistis? Paprasta. Pasižiūri į kolegas iš lygos ir darai tą patį. Suformuoji normalią klubo administraciją, kurioje yra visi būtini pareigūnai. Ir ne šiaip seni draugai, o savo srities profesionalai. Bent jau buvę žaidėjai, išėję pensijon – kaip elgiasi dauguma A lygos klubų. Kitas dalykas – suformuoji normalų trenerių kolektyvą. Ne vieną trenerį pagrindinei ir dublerių komandai, bet kolektyvą, kuris normaliai galėtų ir varžovus analizuoti, ir fiziniu parengimu rūpintis, ir taktiką su strategiją nubraižytų. Tokius dalykus padarius, šių metų Sūduvos sudėtis laisvai imtų sidabro medalius. O palankiai susiklosčius aplinkybėms gal net su Žalgiriu pasikapotų. Ar tikiu, kad taip ir nutiks? Nė velnio. Viskas bus taip, kaip iki šiol.

O dabar – šio sezono topai. Kadangi sezonas – prastas, tai nuo prastų dalykų ir pradėsiu.

Darius Gvildys šiemet mėgino įrodyti, kad ir vienas lauke – karys. 

Metų nusivylimas.

1: Komandos vadovų požiūris į trenerius.

2: Sūduvos dubleriai.

3: Marko Andelkovič.

1: Mūsų komandos požiūris į trenerius – tiesiog sveiku protu nesuvokiamas. Nesuprantu, kaip galima iš kolektyvo tikėtis rezultato, jei nėra direktoriaus? Kai nėra padorių vadovų, rezultato niekada nebus. Jei kas galvoja kitaip – yra naivus lyg pingvinas. Kad ir kokie šaunūs būtų komandos žaidėjai ir masažuotojas, jie nepasieks pergalių prieš komandas, kurios savo gyvenimą tikslingai planuoja (net jei tas planas galioja pusę sezono). Sūduvos valdžia niekada nepasižymėjo profesionaliu požiūriu į trenerio profesiją ir jos reikšmę šiuolaikinėje futbolo komandoje. Tačiau šiais metais šis požiūris pasiekė tokį dugną, kad žemiau leistis nebeįmanoma.

2: Kalba ne apie keistą Sūduvos vadų požiūrį į jaunimo komandas, o pačių jaunuolių požiūrį į savo galimybes. Aišku, šiedu dalykai yra susiję. Jei klubas į jaunimą žiūri pro pirštus, jei jaunimas gyvena be trenerio (bent jau aiškaus trenerio, kuris funkcionuotų komandos viduje ir žinotų komandos poreikius, prioritetus ir tikslus), tai nėra ko tikėtis, kad jie patys susigaudys sudėtinguose savo profesinio gyvenimo vingiuose. Iš vienos pusės, galėtum Sūduvos jaunimui rekomenduot kuo greičiau varyt iš šios komandos ir ieškotis alternatyvų – jei tik jie rimtai galvoja apie futbolininko karjerą. Tačiau man toks jausmas, kad visi jie – jau yra prarastoji karta, kuri savo progą seniai praleido. Juk tie jaunuoliai, kurie pernai buvo tvirti pagrindinės sudėties žaidėjai, šiemet ir vėl sėdo ant suolo ir virto atsarginiais. Jei jau taip nutiko, vadinasi, per metus jie nepadarė jokio progreso. O tas visiškai žalias jaunimas, kuriam šiais metais karts nuo karto būdavo suteikiamas šansas aikšėje pasirodyti, išleisti nerodė nei išskirtinio noro, nei ypatingo žaidimo.

3: Marko Andelkovičius tapo dar vienu gero lygio žaidėju, kurio Sūduvos treneriai nesugebėjo integruoti į komandą ir normaliai išnaudoti. Galime diskutuoti apie tai, kad Marko nebuvo Sūduvos stiliaus žaidėjas. Tačiau visa tai – tuščios kalbos. Kad ir koks būtų komandos stilius (jei iš viso tokios šalies kaip Lietuvos lygoje apie kokį nors stilių galima kalbėti), padoriam futbolininkui vietą visada galima surast (beje, Marko likusią sezono dalį praleido Rumunijos aukščiausios lygos vidutinioke). O jei nusamdai gerą žaidėją (tikėtina ne už patį mažiausią atlyginimą), pusę metų jį laikai komandoje, o tada – atleidi, tai… Taip, paskaitykite dar kartą šio teksto pradžią ir suprasite, ką turiu omeny. Taip, Marko Andelkovičiaus istorija iš tikro yra šio sezono nusivylimas. Tik nesu tikras, ar priekaištauti čia reikia žaidėjui, ar Sūduvos vadams bei treneriams.

Sakalai dėkoja komandai už pergalę prieš Trakus ir atvirkščiai. 

Metų personažai.

1: Sūduvos Sakalai.

2: Sūduvos viešųjų ryšių kolektyvas.

3: Mistinis treneris iš Portugalijos.

1: Kelis paskutinius metus Sūduvos Sakalai išgyveno rimtą žanro krizę – žmonių tribūnoje mažėjo, buvo visokių konfliktų su komandos valdžia. O va šiemet – viskas apsivertė aukštyn kojom. Sakyčiau, kad Sakalų atgimimo priežastis – sprendimas dirbti komandai už stadiono teritorijos. Krūva įvairiausio plauko užklasinių projektų suartino Sakalus su komanda ir greičiausiai turėjo įtakos galvų pagausėjimui pačioje tribūnoje. Bet kokiu atveju, Sūduvos gyvenime šiais metais Sakalai šmėžavo nuolat. Pasakysiu taip: jei norite maksimaliai operatyviai gauti visas naujienas apie Sūduvą, tuomet patarčiau sekti Sūduvos Sakalų profilius Facebooke ir Twitteryje.

2: Nemažiau dailių žodžių galima pasakyti ir apie Sūduvos viešuosius ryšius. Visokių smulkmenų pasitaikydavo – karts nuo karto iš įpročio komandą pakeiksnodavome už kokį pavėluotą pranešimą ar tylą apie įvykį, kurį visi jau seniai aptarinėjo. Tačiau užklasinių veiksmų šiais metais Sūduva atliko ko gero daugiau, nei per visą klubo istoriją. Juos minėsiu vėliau, o čia verta pagirti komandą už tai, kad įvaldė daugmaž visus Lietuvoje populiarius socialinius tinklus (Facebook, Twitter, Instagram). Ir net jei veiklą tuose tinkluose dar galima tobulinti, smagus yra pats komandos noras su savo gerbėjais susitikti ne tik stadione. Vienintelis dalykas, kurį derėtų iš esmės pagerinti – klubo svetainėje skelbiamų nuotraukų kokybę. Nuotraukos sporte – vienas esminių komunikacijos priemonių. Todėl nėra gerai, kai nuotraukos yra ryškumo stokojantys atsitiktinių rungtynių fragmentų dokumentai. Netikiu, kad komanda negali surast kelių šimtų litų kiekvienoms rungtynėms, kad nusamdytų profesionalų fotografą, kurių ir Marijampolėje netrūksta. Juk kadaise taip buvo daroma.

3: Treneris iš Portugalijos, kurio jau ir vardą pamiršau, buvo vienas iš įdomesnių šio sezono įvykių. Iš pradžių – visuotinė euforija. Pagaliau Sūduva turės ne vieną trenerį! Dar daugiau – tai bus treneris iš tikros futbolo šalies. Paskui – ilgoka tyla. Ir jokių „futbolo šalies“ ženklų  aikštėje. Tada dar šiek tiek tylos. O tuomet – mistinis portugalas tiesiog dingo iš Marijampolės. Apie tai buvo pranešta šiame bloge. Kaip dabar pamenu, tokiais žodžiais: „portugalo jau seniai nebėra“. Kas ten Sūduvoje nutiko – taip ir liko neaišku. Šnekų buvo visokių, tačiau iš komandos negavome paaiškinimo, nei kodėl buvo portugalas atsivežtas, nei kokie jam keliami tikslai, nei kodėl taip greitai jis buvo išsiųstas namo. Bet kokiu atveju, tai buvo vienas iš „karščiausių“ sezono taškų. Kodėl? Todėl, kad visi jautė didžiulį nepatogumą dėl to, kad Sūduvoje tėra vienas treneris. O portugalo atvykimas iškart sukėlė tikėjimą, kad Sūduvoje kažkas kažką galvoja ne tik apie šios dienos reikalus, bet ir planuoja komandos ateitį.

Marius Šoblinskas demonstruoja naują Sūduvos aprangą. 

Metų rinkodaros veiksmas.

1: Sūduvos palapinė Miesto dienose.

2: Nauja Sūduvos apranga.

3: Sūduvos žaidėjų kortelės.

1: Galima minėti daug visokių Sūduvos viešųjų ryšių judesių šiais metais, tačiau man didžiausią įspūdį paliko komandos palapinė Marijampolės miesto dienose (čia – mano reportažas iš šventės). Kodėl? Todėl, kad šiame veiksme susijungė visi elementai, reikalingi padoriems komandos santykiams su savo gerbėjais. Tai buvo diena, kai į lauką garantuotai išėjo visas miestas. Sūduvos palapinės projektas buvo įgyvendintas kuo glaudžiausiai bendradarbiaujant komandai ir Sūduvos sakalams. Kiekvienas norintis galėjo iš arti apžiūrėti žaidėjus ir tiesiogiai užduoti visus rūpimus klausimus. Žodžiu, 10 balų.

2: Kadagi apie aprangą nelabai ką yra pasakyti, vadinasi pernykštis sprendimas vietoj lietuvių siuvėjų pasiūtos rengtis ispaniška Joma apranga buvo teisingas. Aš net nekalbu apie tai, kad klasikinio stiliaus ispaniška apranga yra keliskart dailesnė už tai, ką Sūduva vilkėjo pastarąjį dešimtmetį. Žinau, kad marijampoliečiams grožis nėra gyvenimo prioritetų sąrašo viršūnėje. Svarbiausia yra tai, kad šiemet nebepatyrėme tos gėdos, kurią Sūduvai kasmet nešdavo lietuvių siuvėjai. Nebuvo suplėšytų marškinėlių, nebuvo nusilupusių numerių ar nubyrėjusių pavardės raidžių.

3: Sūduva per sezoną paprastai pagamina labai mažai daiktų. Šiemet pamatėme šiokios tokios atributikos, tačiau, kiek suprantu, jos gamyba rūpinosi Sūduvos Sakalai. Todėl komandos išleistos žaidėjų kortelės ir yra išskirtinis gaminys. Šis kortelių komplektas yra iš tų retų objektų, kurie mūsų futbole turi akivaizdžią istorinę reikšmę. Čia jums ne Anglija ir ne Italija – klubai apie save išleidžia labai mažai leidinių, kuriuos būtų galima pasidėti į archyvą ir išsitraukti po dešimties metų tam, kad prisimintum senus gerus laikus. Ir jei tamstos taip ir neprisiruošėte šių kortelių įsigyti – nemažai praradote.

Sūduvos Sakalai laukia rungtynių ir bendrauja su Lietuvos futbolo federacija. 

Metų įvykis.

1: Sūduvos Sakalų baseinas.

Čia būtų galima minėti nutikimus, kurie čia jau buvo minėti. Pavyzdžiui, Sūduvos dalyvavimą Miesto dienose. Ar, pavyzdžiui, kuklaus komandos muziejaus atidarymą. Tačiau mano manymu viską nuneša Sūduvos Sakalų pokštas vidurvasaryje, kai Lietuvos futbolo federaciją vertė ir žaidėjus, ir žiūrovus kankintis pačiu karščiausiu dienos metu. Šis improvizuotas baseinas, kuriame maudėsi ne tik Sakalai, bet ir visa komanda, tapo ir sėkmingiausiu reklaminiu triuku – nė vienas vaizdas iš Sūduvos rungtynių šiais metais taip smarkiai nepasklido po socialinius tinklus. Bravo! Čia rasi išsamų fotoreportažą apie šį įsimintiną nutikimą.

Chebra džiaugiasi ketvirtu įvarčiu į Trakų vartus. 

Metų rungtynės.

1: Pralaimėjimas Žalgiriui.

2: Dvi pergalės prieš Trakus.

3: Trys pralaimėjimai Kruojai.

1: Keistas ir sunkiai paaiškinamas Sūduvos pralaimėjimas Žalgiriui antrame ture ko gero buvo pirmas rimtas ženklas, kad komanda šiais metais turės bėdų. Taip smarkiai Sūduva per savo naująją istoriją buvo gavusi tik nuo škotų Celtic‘o. Tačiau tais laikais ir Sūduva buvo paprastesnė komanda, o ir Celtic‘as – ženkliai stipresnis už šiandieninį Žalgirį. Pralaimėti galima. Tačiau gerai sukalta komanda neturėtų pralaimėti tokiu rezultatu ir taip beviltiškai.

2: Pergalės prieš Trakus antrame ir ketvirtame ratuose ko gero buvo aukščiausi mūsų komandos pakilimo taškai per visą sezoną. Aišku, čia būtų galima prisimint ir lygiąsias su Žalgiriu ketvirto rato pradžioje, kai komanda, ką tik praradusi vienintelį trenerį, sužaidė dailiau už čempiono. Tačiau lygiosios – nė pergalė. O va pergalės prieš Trakus parodė komandos potencialą, paslėptas galimybes, kurias į paviršių išvilkti sekėsi retokai. Pirmu atveju (pergalė 4:3) komanda parodė kietą charakterį ir užsispyrimą, antru atveju (pergalė 3:1) – tinkamą požiūrį į rungtynes, kai itin reikšmingose rungtynėse su varžovu susitvarkoma iš esmės per pirmą kėlinį. Deja, tokių akimirkų šių metų sezone buvo velniškai mažai. Dauguma jų, deja, baigdavosi taip, kaip čia minėtos rungtynės prieš Žalgirį – geriausiu atveju lygiosiomis.

3: O štai trys pralaimėjimai Kruojai rodo ne kažkokias giliai paslėptas galimybes ir potencialą, o tai, ką komanda realiai šiemet nuveikė. Žaisdama su trimis prizininkais Sūduva iškovojo tik 6 taškelius (1 lygiosios su Kruoja, 2 – su Žalgiriu ir 3 su Atlantu). Kažin ar gali tikėtis medalių, kai pagrindiniams varžovams taip dalini taškus? Be abejo, tai yra žymiai svarbiau nei tie nelemti taškai, kuriuos Sūduva prarado trečiame rate Dainavai ir Granitui. Tokių nesąmonių pasitaiko kiekvienos komandos sezone. Net Žalgiris tokių nesąmonių šiemet pridirbo. O va rungtynės su pagrindiniais konkurentais – esminės. Paskaičiuokit patys, kurioje vietoje būtų Sūduva, jei būtų sugebėjusi bent po kartą šių metų medalininkus nugalėti.

Maximiliano Ugge Sūduvos palapinėje miesto dienose. 

Sūduvos metų žmonės.

1: Lyderis: Tomas Radzinevičius.

2: Atradimas: Audrius Brokas.

3: Legionierius: Maximiliano Ugge.

4: Treneris: Audrius Ramonas.

1: Nepaisant banguoto sezono, svarbiausiu komandos žmogumi laikau Tomą Radzinevičių. Ir net ne dėl to, kad jo sugebėjimams aikštėje niekas iš komandos neprilygsta. Tomas šiandieninėje Sūduvoje yra „istorijos profesorius“. Tai – pakankamai unikalus nutikimas. Komandoje šiandien turime žaidėją, kuris čia buvo tuomet, kai Sūduva eilinį kartą pakilo iš pelenų. Paprastai tariant – pakilo iki A lygos ir čia ilgam užsibuvo. Žaidėją, kuris prisimena tuos laikus, kai komandą priekin varė pareiga savam miestui ir jo futbolo bendruomenei ir tikėjimas, kad nugalėti gali įkvėpimas ir atsidavimas. Mat to tikrojo profesionalumo, kuriuo galbūt pasižymi šiandieninės Sūduvos žaidėjai anais laikais labai daug nebuvo. Tomas yra bekompromisinio futbolo simbolis šių dienų Sūduvoje. Kai Tomas Radzinevičius pasirodo Marijampolės stadione, iš jo laikysenos iškart supranti, kad būtent jis yra šios aikštės vienintelis šeimininkas.

2: Sūduvoje buvo nemažai žaidėjų, kurių futbolą galima pliusu. Mindaugas Grigaravičius tapo maloniu atradimu. Valentin Baranovskij nemažą sezono dalį lošė ant maksimalių savo galimybių slenksčio. Už stabiliai teigiamą indėlį galima girti Šoblinską ir Činiką. Galų gale, visi sutarėme, kad Džiugas Bartkus per pora metų padarė didžiulę pažangą. Tačiau šioje vietoje aš norėčiau pažymėti marijampolietį, kurį jau kokį šimtą kartų buvome nurašę. Panašu į tai, kad sezonas Lenkijoje Audriui Brokui išėjo į naudą. Šiemet jis lošė taip, kaip niekas iš jo nesitikėjo – piktai, agresyviai, kokybiškai ir naudingai. Sunkioje ir klampioje sezono pradžioje Brokas buvo vienas iš nedaugelio, tempusių Sūduvą į priekį. Kažin ar  būtų prieš sezoną atsiradęs bent vienas žmogus, kuris būtų tikėjęs, jog Audrius taps vienu iš komandos lyderių. Dėl to taip gaila, kad net padoriai neįsibėgėjus, Audrių Broką sustabdė kvaila trauma treniruotės metu, o paskui – nesėkmingas jos gydymas.

3: Visi Sūduvos legioneriai yra „faini“. Tą galima suprasti iš žaidėjų santykių aikštėje, su gerbėjais ir jų nuotraukų socialiniuose tinkluose. Visi legioneriai tapo „savi“ Marijampolėje. Tas yra smagu. Tačiau, jei pamirštume visas užklasines grožybes ir meilumus, ir kalbėtume vien tik apie pasiekimus futbolo aikštėje, tuomet liktume tik su Maximiliano Ugge. Šis žmogus – vienintelis iš Sūduvos legionierių, be kurio šių metų komandą būtų sunku įsivaizduoti. Maximiliano valdė Sūduvos gynybą ir, trūkstant saugų aktyvumo, imdavosi atakų organizavimo darbo. Štai taip ir gavosi, kad Maximiliano yra vienintelis legionierius, kurį būtinai norėtųsi matyti Sūduvoje ir kitais metais.

4: Audrius Ramonas Sūduvos trenerių kolektyve – lyg koks Chvedukas ar Činikas aikštėje. Kaip šie žaidėjai per sezoną išbandė didžiumą pozicijų aikštėje, taip ir Ramonas šiais metais buvo „barbė devyndarbė“. Audrius Ramonas ir toliau didina savo parengtų vartininkų sąrašą. Tačiau šiemet jam teko ne tik vartininkais rūpintis, bet ir spaudos konferencijose pakalbėti. Juk kai iš komandos buvo atleistas Darius Gvildys, kalbėti tiesiog nebeliko kam. Nebent pats Prezidentas būtų į spaudos konferencijas pradėjęs vaikščioti. Juokai juokais, tačiau ko gero būtent Audriui Ramonui reikia padėkoti už tai, kad sugebėjo atgaivinti komandą po trečiojo rato duobės. Įtariu, kalbėti čia reikėtų ne apie išskirtinius jo, kaip vyriausiojo komandos trenerio sugebėjimus. Spėju, kad komanda vis viena judėjo ant Dariaus Gvildžio sukurto pagrindo. Tačiau akivaizdu, kad Audrius Ramonas yra keliskart geresnis psichologas nei buvęs Sūduvos vedlys. Tik tuo galėtum paaiškinti netikėtą komandos dvasios pakilimą ketvirto rato pradžioje. Deja, paaiškėjo, kad vien įkvėpimo medaliams laimėti nepakanka. Reikia ir solidesnio komandos pasirengimo. O štai to mūsiškiams ir pritrūko.

>

Štai tiek apie Sūduvos sezoną. Toliau jūsų lauks Sūduvos žaidėjų Pažymių knygelė ir daugiau visokiausių smulkmenų.