Štai kaip kartais gali nutikt… Ne tiek daug trūko, kad būčiau šeštadienį varęs Sūduvos rungtynių žiūrėt. Gerai, kad laiku susigriebiau ir kažkokia trečia akimi sugebėjau pamatyt, kad rungtynės tai vyksta sekmadienį… Štai ką daro įpročiai. Trumpai tariant – atkreipkite dėmesį į štai tokį faktą. Sūduva su Atletu žais ne šeštadienį, o sekmadienį, 15 val., ir ne kažkur ten Kaune, o mūsų gimtajame Marijampolės manieže. Beje, tą pačią dieną po trijų valandų telikas rodys žaidimą tarp Ekrano ir Žalgirio.
Bus įdomu ir ten, ir ten. Marijampolėje žiūrėsim, ar yra dar Lietuvoje klubų, prieš kuriuos Sūduva šiuo metu gali laimėti, o Panevėžy Žalgiris baigs seriją su stipriausias A lygos klubais. Palikim Žalgirį Žalgiriui. Nors situacija tikrai dar nėra tragiška, akivaizdu, kad mūsų komanda yra tokioje duobėje, kokios seniai dar nebuvo.
Įdomiausia yra tai, kad duobę žymi ne komandos užimama vieta. Netgi ne prastas žaidimas. Sunkiausias šios duobės ženklas yra Sūduvos gerbėjų visuotinis nusivylimas savo klubu, kuris iškart išnyra visur, kur tik pasirodo informacijos apie Sūduvą. Čia visaip galima kalbėt. Galima rėkaut apie tai, kad „jūs ne treneriai ir ne žaidėjai, todėl tylėkit“. Galima piktintis, kad užtenka kelių prastesnių rungtynių ir triukšmas kyla didesnis, nei rungtynių metu stadione. Esmės tai nekeičia.
O esmė yra tame, kad dabartinė klubo-gerbėjų santykių situacija yra kelerių metų intensyvaus „darbo“ rezultatas. Tarp komandos ir gerbėjų – akivaizdus ledynmetis. Susvetimėjimas. Komanda yra nutolusi nuo žmonių, kurie vaikšto į stadioną už pinigus (nekalbu apie tuos, kurie sėdi VIP sektoriuje). Todėl ir žmonės komandos nebelaiko sava. Jie nebesupranta savo komandos. Nežino, kokia jos misija šiame pasaulyje. Nesuvokia, kaip ir kuo komanda gyvena. Komanda ir gerbėjai kalba skirtingomis kalbomis.
Todėl komanda ir negauna iš gerbėjų nuoširdaus palaikymo sunkią minutę. Nes gerbėjai komandos nepažįsta. Juk mes irgi nestojame, kai matome šalikelėje nepažįstamą žmogų automobilio padangą keičiantį. O pamatytumėme tokioje pozoje savo draugą – sustotume net jei visiškai neturėtume laiko.
Jau seniai kalbame apie atkakliai nekuriamą komandos identitetą ir iš to išplaukiantį abejingumą bendruomenei ir jos reikalams. Štai jums pirmieji apčiuopiami rezultatai. Užtenka poros prasčiau sužaistų rungtynių ir jau reikalaujama trenerio galvos. Pakanka žaidėjui suklysti ir jis iškarto kyla toks triukšmas, jog atrodo, kad jis aktyvavo branduolinio sprogimo mygtuką. Apie požiūrį į komandos vadovybę net nekalbu. Kodėl taip yra? Todėl, kad tarp komandos ir gerbėjų nėra meilės. Nėra suvokimo, kad komanda – mano miesto, mano bendruomenės reikalas. Mano reikalas. Komanda yra tapusi kažkokiu uabu, kuris su savo klientais (tai yra Sūduvos gerbėjais) elgiasi maksimaliai šaltai ir biurokratiškai. Todėl kai šis uabas nebesugeba savo klientų gerai aptarnaut (tai yra gerai ir sėkmingai žaist), klientai piktinasi lygiai taip pat, kaip kokioj maximoj prarūgusio pieno nusipirkę. Spjaut jiems ir ant maximos, ir ant pieno gamintojo – jiems rūpi tik pienas. Ir jei pienas bus prarūgęs, jie be jokių skrupulų pereis į kitą tinklą ir pirks kito gamintojo pieną.
Daugiau nelabai yra ką ir bepridurt. Šimtą kartų apie tai svarstyta. Bet laivas ir toliau plaukia tuo pačiu kursu ir namo sugrįžti net neketina.
SDV Archyvas 