Šeštadienį laukiam streiko

Šiandien girdėjau tokį anekdotą, kurį žmogus netyčia suskėlė nė neketindamas to daryti. Sako, žmogus – penktadienį atšals. Iki 29 laipsnių. Štai tokios istorijos dėliojasi XXI amžiaus Lietuvoje.

Bet juk pažiūrėkite patys. Sūduva su Šiauliai žais šeštadienį 12 valandą. Prognozės savaitgaliui įvairiose vietose mažumą plaukioja, tačiau panašu į tai, kad temperatūra vis viena svyruos apie 30 laipsnių karščio.

Šia savaitę 15 min.lt kalbintas LFF pareigūnas štai ką byloja:

Už A lygos rungtynių organizaciją atsakingas Lietuvos futbolo federacijos Varžybų ir renginių skyriaus vadovas Nerijus Dunauskas teigė, kad nieko pakeisti negalima: „Jokių pakeitimų tvarkaraštyje tikrai neplanuojame. Juk ar 12 ar 18 val. prasidės rungtynės, vis tiek bus karšta. Tvarkaraštis buvo sudarytas dar prieš sezoną. Žiūrima ne tik į oro sąlygas, bet ir kitus veiksnius – pavyzdžiui, transliacijų laiką. Be to, karšta yra visiems.“ 

Nekreipkime dėmesio į tai, kad dar nė savaitė nepraėjo nuo to laiko, kai iš vienos dienos į kitą buvo perkeltos Sūduvos rungtynės su Žalgiriu. Ir tam jokie filosofiniai argumentai apie prieš sezoną sudarytą tvarkaraštį bei TV transliacijas neprieštaravo (beje, LFF šią nebūtą transliaciją taip pat anonsavo. Tas taip pat greičiausiai buvo suplanuota prieš sezoną, bet dabar niekam ranka nekilo atsiversti LRT programos ir pažiūrėti, kad niekas nieko transliuoti neketina).

O dabar paskaitykime, ką šneka delfi.lt kalbinta sinoptikė Judita Liukaitytė iš Vilniaus universiteto:

Apie savaitgalio orus reikėtų ypač pagalvoti tiems žmonėms, kurie organizuoja renginius, kurie kažką organizuoja dienos metu. Jiems reikia labai gerai pagalvoti, kokią žalą jie gali padaryti tų žmonių, būsiančių jų renginiuose, sveikatai. Savaitgalį, jei tik įmanoma, tikrai reikėtų perkelti renginius į vakarą, nes karščio stresas žmonėms bus labai didelis.

Prieš tai Judita paaiškina tokią matematiką, kuri galbūt ne visiems yra žinoma. Yra du dalykai – temperatūra, kurią rodo termometras ir karščio indeksas – temperatūra, kurią jaučia lauke esantis žmogus. Antrasis faktorius gaunasi iš oro temperatūros ir santykinės drėgmės. Taigi, kai termometras rodo 33, lietuvis savo gimtojoje žemėje gali jaustis taip, lyg temperatūros būtų 40 laipsnių. Pasiskaitykit tą interviu patys, jei norit iki galo viską suprast.

Sporto medicinos gydytojas Andrius Ramonas sako, kad sportuoti galima ir karštą dieną, ypač jei sportininkas prie to yra pripratęs. Tačiau ir jis greitai pradeda savo stiliaus matematiką – apie tai, kiek vandens ir kas kiek minučių žmogus turėtų išgerti, kaip turėtų pats stebėti savijautą, o galiausiai užbaigia, kad vis viena sportuoti geriausiai būtų ryte arba vakare. Mat optimaliausia temperatūra – apie 20 laipsnių. O ir jo patarimai apie vandenį ir jo gėrimo tempus kažin ar atitinka LFF numatytų pertraukėlių per rungtynes grafiką. Čia, kaip pasakytų koks LFF biurokratas – darom taip, kaip bosai iš UEFA liepia (jis, greičiausiai, nebus girdėjęs kiek kritikos FIFA gavo per Pasaulio čempionatą už tai, kad įstatymu nesprendžia per rungtynes kontūzytų, tačiau toliau jas tęsiančių futbolininkų klausimo. Gydytojai šneka, kad labai jau pavojinga po rimto smūgio į galvą toliau po pievas lakstyti).

Tokia štai matematika. Tačiau ir jos nereikia. Kiekvienas šiomis dienomis lauke vaikščiojęs žmogus galėjo savo kailiu pajusti, ką reikštų pusantros valandos ant grynos saulės intensyviai pabėgioti. Net jei esi jaunas ir sportiškas Lietuvos pilietis. Saulė ir temperatūra tvoja taip, kad judėti norisi kuo lėčiau ir šešėlyje.

Mes visi puikiai žinome taisyklę apie tai, kad “futbolas žaidžiamas bet kokiu oru“. Graži, simboliška taisyklė, atkeliavusi iš gatvės futbolo laikų. Bėda su šia taisykle yra ta, kad gatvėje futbolas lošiamas kiek kitaip. Kiek nori – tiek ir žaidi. O kai pavargsti – eini ant akmenuko pasėdėti ir alaus pagerti. Iki tam tikro laipsnio ji tinka ir komerciniam futbolui. Tačiau, kai tai pradeda prasilenkti su sveiku protu, kai bukas ir debiliškas valdininkų užsispyrimas ima kelti grėsmę futbolininkų sveikatai – kažin ar šia tradicija reikėtų džiaugtis.

Kitas dalykas – elementarus komercinis aspektas (jei jau pinigai viską lemia, o Lietuvos futbolo tvarkaraštį galimai lemia pinigai, atkeliaujantys iš kažkokių mistinių lažybų kontorų, kurioms reikia jas matyti tam tikru konkrečiu metu). Su ta kabutėse minėta komercine logika futbolas prie 40 laipsnių karščio lyg ir nesipyksta – koks skirtumas Singapūrui ar Šanchajui, kad kažkur Marijampolėje vyriokai kankinasi. Tačiau jis kertasi su LFF taip šlovinama futbolo populiarinimo Lietuvoje komercine logika.

Juk negali tikėtis, kad tokiomis sąlygomis komandos sugebės normalų futbolą lošt. Kankinsis tie futbolistai, stumdys kamuolį po aikštės vidurį ir lauks finalinio švilpuko. Nei čia vaizdo iš tribūnų, nei rezultato. Apie kokias taktikas ir rezultatus gali kalbėti? Spėju, kad net ir treniruotam organizmui po pusvalandžio palakstymo karščiausiu paros metu ant grynos saulės praeina noras galvoti ne tik apie rezultatą, bet ir apie medalius.

Tai ir nėra ką daugiau apie artėjančias Sūduvos rungtynes kalbėti. Šūdinos jos bus. Tai yra neišvengiama ir už tai dėkoju Nerijui Dunauskui (nieko nepadarysi, nereikėjo žurnalistams painiotis ir šnekėti niekų). Nėra ką svarstyti apie būsimų rungtynių taktikas ir tikslus. Nebus ten jokių taktikų. O jei Sūduva per pirmas dešimt minučių nesugebės įkalti bankės – tai po penkiolikos minučių nebeliks ir jokių tikslų. Kovingos nulinės lygiosios (turint omeny, kad kovojama bus ne su priešininku, o su karščiu ir saule) bus pats realiausias tokio futbolo rezultatas. Mums beliks rūpintis ne žaidėjų kortelėmis ar traumomis, o kad Sūduvios vyriokai saulės ir karščio smūgių negautų.

Nebent Lietuvoje iš tikro atšals. Bent iki kokių 25 laipsnių.

>>>

P.S. Nuotrauką pasiskolinau iš tokios svetainės, kurioje visa Lietuvos futbolo federacija galėtų įsigyti bilietus kelionei į Namibiją. Jei Lietuvoje LFF klerkams dar karščio per mažai. Galėtų ir negrįžti.

P.S. II: jei kažkas dar neskaitėt Benjamino Mašalaičio straipsniuko apie futbolą Sūduvos krašte prieš I pasaulinį karą – tai paskaitykit.

P.S. III: O jei rugsėjo pradžioje norėtumėte nuvažiuoti į pirmą šiame sezone Lietuvos rinktinės išvyką į San Mariną, tą galima padaryti ir su agentūra “Magelano kelionės“. Čia yra jų siūlomos kelionės planas.

20: ŽALGIRIS 0:0 SŪDUVA

Kaip ir žadėjau – šių rungtynių nepavyko pamatyti nei gyvai, nei internetu. O pažiūrėjus žaidimo santrauką, nelabai norisi žiūrėti net ir įrašo. Viskas yra visiškai aišku. Žalgiris akivaizdžiai buvo geresnė komanda – santraukos režisierius tesugebėjo įsriegti du Sūduvos momentus, kuriuose mūsų žaidėjai pasirodė labai nevykusiai. Nepataikyti į kamuolį baudos aikštėlė yra stipru, o ką ten norėjo nuveikti rungtynių pabaigoje Russo – kažin ar ir jis pats žino. Kai reikėjo numesti vienu lietimu kamuolį dešinėn laisvam atbėgančiam kolegai, jis nusprendė apsivaryti pusę Žalgirio gynybos. Likusi santraukos dalis – skylės Sūduvos gynyboje. Ir tai, kad Žalgiris vis tik neįmušė, greičiau yra tos komandos žaidėjų psichologijos duobės, o ne kažkokia fenomenali sėkmė.

Tačiau. Iš tikro viskas yra kitaip. Ir lieti ašaras ar kritikuoti Sūduvą nematau nė mažiausios priežasties. Nesvarbu, su kokio stiprumo komanda Sūduva lošė, nesvarbu, kad gynyba toli gražu nebuvo tobula, nesvarbu, kad patys mažai ką Žalgirio pusėje nuveikė – įvarčio praleista nebuvo, lygiosios buvo pasiektos, taškas pasiimtas. O tai reiškia, kad Kruoja Sūduvos nepasivijo. Trakai mažumą atitolo, tačiau su Žalgiriu ir jiems teks lošti. Ir jei pirmoje sezono pusėje lygiosios su Žalgiriu mažai ką stebino, drįsčiau spėti, kad per likusę sezono dalį A lygos komandoms pralaimėjimo Žalgiriui bus žymiai sunkiau išvengti. Tad žvelgiant į ateitį, šios Sūduvos lygiosios gali būti itin vertingos.

Tiek čia tų naujienų. Lauksim kito savaitgalio, kad galėtume padoriau Sūduvos jėgas ir galimybes įvertinti.

Naujas Žalgirio laikas

Sakau, laikas kažką parašyti, nes komentarų skaičius po senuoju tekstu tuoj pasieks Delfio lygį. Tiesa, dar guli verdamas tekstas apie Pasaulio futbolo čempionatą, bet kažkaip vasaros karščiai neleidžia jo iki galo nupiešti. Tačiau Pasaulio futbolą jau visi spėjome pamiršti, o va A lyga ir vėl mus pradės tuoj kankinti.

Taigi, pirmiausia reikia pabrėžti dar kartą, kad pasikeitė Sūduvos rungtynių su Žalgiriu laikas. Tikiuosi, pokytį visi užfiksavote. Tačiau patirtis rodo, kad pakartotiniai paminėjimai visada yra naudingi. Rungtynės vyks ne penktadienio vakarą, kaip buvo planuota anksčiau, o šeštadienį, 18.30. Laikas buvo pakeistas prieš pora dienų, o tai reiškia, kad tam tikra dalis Lietuvos gyventojų po laiko pakeitimo į stadioną patekti nesugebės. Pavyzdžiui, jūsų godotinas metraštininkas, kuris buvo viską iš anksto puikiai susiplanavęs, tačiau dabar visi planai nuėjo šuniui ant uodegos. Yra pavojus, kad jūsų metraštinininkas net interneto transliacijos negalės pažiūrėti. Ir tai bus ko gero pirmas kartas per paskutinius dešimt metų, kai jis nepamatys gyvai Sūduvos žaidimo su Žalgiriu Vilniuje (Marijampolėje gyvai nematė kiek daugiau kartų – kokius du). Teks pasitenkinti dubleriais, jaučiu. Beje, mane pralinksmino gana pavėluotas oficialus Sūduvos pranešimas apie rungtynių laiko korekcijas. Pralinksmino žodžiai – “nenumaldomai artėjant rungtynėms… paaiškėjo tiksli data“. Atrodo, sėdėjo Murauskas su Nikoličiumi pas burtininkę Palmirą ir laukė kol ji alaus putose žaidimo datą pamatys. Gerai, užteks apie tai. Ne paskutinis gi sezonas. Ir su Žalgiriu Sūduva lošia toli gražu ne paskutinį kartą.

Per čempionato pertrauką šis tas nutiko. Štai Dainava nusprendė pakartoti kelių metų senumo Atlanto istoriją ir kažkaip papildyti mokinių gretas normaliais futbolininkais. Kaip ten viskas galų gale atrodys greičiausiai nežino nė patys Dainavos savininkai. Paskutines draugiškas rungtynes šio klubo svetainė taip aprašo: „Dainavos“ sudėtyje pasikeisdami rungtyniavo alytiškiai vartininkai Donatas Mikučionis, Martynas Matijoška, žaidėjai Kęstutis Balčiūnas, Ervinas Chvesko, Nerijus Kavaliauskas, Deividas Kumeta, Rytis Padegimas, Vaidotas Rutkauskas, Skirmantas Šeštavickas, kiti lietuviai ir užsieniečiai. Kiti lietuviai ir užsieniečiai? Chm, tokie, kad net vardų minėti neverta? Kaip bus taip bus. Stebuklą Dainava kažin ar sukurs, bet gal bent nustos būti įvarčių santykio gerintoja kitiems lygos klubams. Tuo tarpu Ekranas dar labiau nusilpo – Ekraną paliko šeši žaidėjai. O papildė vartininkas iš Utenio, brazilas iš Maltos čempionato ir mūsiškis Paulius Daukša. Kitose komandose ypatingų naujienų nebuvo – kai kur pasikeitė vienas kitas žaidėjas, tačiau fundamentalių perversmų nepastebėta.

Vienintelė išimtis – Vilniaus Žalgiris. Ši komanda prisigraibė naujokų, nors kai kurie jų buvo greičiau atgal grįžę senbuviai. Kai kurie jų jau paliko komandą – Pavelas Komolovas palakstė Čempionų lygoje ir keliasi į Lenkijos Ekstraklasą. Tačiau nuspėti, kaip Žalgiris atrodys šeštadienį – labai sunku. Komanda buvo stiprinama konkrečiam tikslui, kurio, deja, nepasiekė. Galima kelti klausimą ar racionalu buvo tikėtis, kad per pora savaičių įmanoma taip integruoti būrį naujokų, kad komanda imtų žaisti kokybiškai naują futbolą, tačiau palikime tai nutarti patiems Žalgirio vadams. Aišku yra viena – buvo mėginama maksimaliai gerai pasirodyti Čempionų lygoje. O visiems, kurie ir vėl šaiposi iš prasto lietuviško futbolo pasirodymo Europoje, derėtų nepamiršti fakto, kad šiuolaikiniame futbole viską lemia pinigai. Pernai Žalgiriui stipriai nuskilo – Lech’as vis tik buvo toli gražu ne silpniausia lenkų lygos komanda. Šįmetinis rezultatas atitiko realybę. Jei Žalgirio biudžetas buvo apie 10 milijonų litų, tai Dinamo – 30-40 milijonų litų šiemet ir 70-80 milijonų litų pernai. Tos komandos statusas mažumą miglotas ir iki galo suprasti dviejų sezono biudžetų skirtumus sudėtinga (biudžetas buvo mažinamas sąmoningai lyg ir siekiant kažkokių mistinių tikslų). Kaip ir būti tikram, kad šįmetiniai milijonai yra iš tikro tai, kas komandai paskirta. Bet kokiu atveju Žalgirio ir Dinamo biudžetų skirtumas yra ženkliai solidesnis, nei šių klubų dvikovos aikštėje rezultatas.

Kuo minėtas pastiprinimas komandą pavers A lygoje – greitai pamatysim. Žalgiris šiemet nerodė ypatingai gero futbolo. Net ir A lygoje visko buvo. Todėl ir lentelėje Žalgiris nuo likusių komandų atsiplėšė mažiau, nei turėjo remiantis žiniomis apie lygos klubų biudžetus. Sakykim, Čempionų lygoje nė vienas iš Žalgirio naujokų stebuklingai nesužibėjo. Tačiau Čempionų lyga yra kas kita, nei mūsiškė. Esminis dalykas, kuris Žalgirio žaidėjams koją gali pakišti artimiausiose keliose rungtynėse – nusiteikimo stoka, kuri neišveingiamai turėjo ateiti į komandą, labai jau greitai užbaigusią pasivažinėjimus po Europą.

O štai Sūduva posmelį pasistiprino. Ne tiek, kad galėtume riesti nosį laukdami šeštadienio rungtynių. Taip pat neaišku, kokiais tikslais komanda apskritai buvo stiprinama. Greičiausiai vis tik yra keliami patys artimiausi tikslai – laimėti medalius ir užsitikrinti kitam sezonui sugrįžimą į Europos lygą. Kol kas tokio tikslo pasiekimą galima svarstyti visiškai racionaliai. Tiesą pasakius, tą patį buvo galima daryti ir be tų menkų pasikeitimų sudėtyje. Vienintelė fundamentali naujiena – tiek šiam sezonui, tiek ir galvojant apie ateitį – trenero iš Portugalijos atsiradimas Marijampolėje.

Tuo tarpu iš žaidėjų būrio išnyko keletas antraeilių personažų, o pasirodė keletas veikėjų, iš kurių išskirtinės įtakos komandos žaidimui kol kas sunku tikėtis. Kiek įspūdingesnę biografiją turėjo tik serbas Mitar Pekovič, tačiau jo CV rodė, kad gerieji šio žaidėjo laikai – jau seniai praeityje. Tuo tarpu du naujokai kol kas į futbolo istoriją savo vardų dar neįrašė. Šnekėti apie juos jau pradėjome ir tos šnekos labai panašios į tas, kurias varinėjame ties daugeliu Sūduvos naujokų jau ne pirmus metus. Paprastai tariant, kol kas daugiau galvų kraipymo ir klaustukų akyse, nei plojimų ir tikrumo, kad Sūduva įsigijo iš tikro perspektyvių žaidėjų. Ispanas, bent jau teoriškai, krenta į konkurencinę mėsmalę su dideliu būriu kitų panašaus stiliaus žaidėjų, o baltarusis, kaip teisingai buvo pastebėta, svajoja labiau apie rezultatyvius perdavimus, o ne apie vartų gynybą. Bet kokiu atveju, iš anksto nieko smerkti neverta. Spėju, kad pamatyti šiuos žaidėjus galėsime jau artimiausiose rungtynėse.

Štai ir visos naujienos. Iki futbolo beliko pora dienų.

Lenkiškos naujienos

Povilas Leimonas Jagiellonia komandos pristatyme. Foto iš komandos svetainės. 

Laikas pabusti, ar ne? Naujienų kol kas nėra daug, tad išvardinti nebus sunku. Spėju, jau girdėjote, kad Povilas Leimonas pakeitė klubą, tačiau Lenkijos aukščiausioji lygoje išliko. Nuo šiol jis – Bialystoko arba Balstogės Jagiellonia narys, jau pasirodęs ir tos komandos draugiškose rungtynėse.

Tuo tarpu Sūduva pabaigė atostogas ir pradėjo tą pažadėtą trumpą draugiškų seriją. Smagu, kad treniruojamasi ne su lygos, o su valstybiniais kaimynais. Nors Sūduva lošia su pirmos lenkų lygos klubais, tačiau galime būti tikri, kad jie yra padorūs varžovai. Prieš pora dienų rezultatu 3:1 Sūduva įveikė Plocko Wislą.Įvarčius mūsiškiams mušė Russo, Kdouh ir Baranovskis. Paskutinį įvartį Sūduva įmušė žaisdama dešimtyje – Kdouh gavo traumą (apie jos rimtumą informuota nebuvo), o visi keitimai jau buvo išnaudoti (keistokas dalykas, turint omeny rungtynių pobūdį). Labai smarkiai neskaičiavau, tačiau atrodo, kad tą kartą aikštėje pasirodė visi iki vieno pagrindinės komandos žmonės plius Klimavičius, kuris ligi šiol figūruodavo dublerių sąrašuose. Kadangi Klimavičius pakeitė Činiką, tai, spėju, buvo mėginamas gynėjo pozicijai, kurioje, kaip žinia, atsarginių nelabai ir beliko.

Šios rungtynės vyko Lenkijoje, aikštėje, kuri labiau primena Sūduvos treniruočių lauką. O štai šį ketvirtadienį draugiškas futbolas bus lošiamas Marijampolės stadione. Vėl svečiuosis lenkai iš pirmosios lygos – Olštyno Stomil. Daugiau mažiau viską, ką reikia apie šią komandą žinoti papasakojo oficiali Sūduvos svetainė, tačiau jei yra noros ir entuziazmo, galima dar patikrinti komandos oficialų tinklapį (lenkų kalba) arba anglišką jos skyrelį Wikipedijoje. Aišku, labai gilintis į varžovo pajėgumą ir istoriją prasmės nelabai yra. Įdomiau yra tai, ką parodys Sūduva. Marijampoliečiai laisvai rungtynes galės pamatyti savo akimis. Jos vyks 18 val., o įėjimas bus nemokamas.

Apie pokyčius mūsų komandoje taip pat ko gero visi esate girdėję, tačiau vis viena juos priminsiu. Kaip ir žadėta, komandoje pasirodė antrasis treneris iš Portugalijos Orlando Costa. Jo darbo rezultatams įvertinti turėsime net du ratus. O ir vertinti ko gero nebus sunku. Juk visi lauksim, kad Sūduvos žaidimas šoktelėtų į kokybiškai aukštesnį lygį. Nieko nepadarysi – nors portugalas bus tik antruoju treneriu, tačiau vilčių su jo pasirodymu Marijampolėje turime nemažai.

Dar anksčiau Sūduvoje nebeliko Gyčio Urbos. O štai visai neseniai – ir Pauliaus Daukšos. Dėl Urbos – viskas aišku. Daukšos atvejį įvertinti yra kiek sunkiau. Pernai šis žaidėjas lošė nemažai ir ne taip jau blogai (turint omeny jo amžių ir patirtį). Daukšos žaidimo kokybė pabanguodavo, tačiau iš principo atrodė, kad įsilieti padoriau į komandą jis turi šansų. Deja, šiemet Paulius tapo visišku atsarginiu. Tad įvertinti jo atleidimą – sudėtinga. Kaip sakoma – “treneriams geriau matyti“. Iš kitos pusės, norisi tikėti, kad treneriai ir komandos vadai jau turi atsarginį planą. Nes gyventi be atsarginių gynėjų – gan pavojingas reikalas. Galbūt galvojama apie vieno kito dublerio persikėlimą į pagrindinę komandą – Klimavičiaus fragmentiškas pasirodymas rungtynėse Lenkijoje tą galėjo ir reikšti. O galbūt jau vyksta derybos su vienu kitu naujoku. Tik būtų neblogai, jei tos derybos artėtų prie pabaigos, nes lygos žaidima bus atnaujinti jau kitos savaitės pabaigoje, tad būtų pats laikas naujokus draugiškose rungtynėse išbandyti. Žodžiu, kas turės galimybę pažiūrėti ketvirtadienio žaidimą, stebėkite jį atidžiai ir ieškokite komandoje nepažįstamų veidų.

Štai ir visos naujienos šiai akimirkai.