4: SŪDUVA 4:0 DAINAVA

Po ketvirto turo reikaliukai stojo į savo vietas. Net turnyrinė lentlė ėmė atrodyti padoriau. Panašu, kad pirmųjų turų stebuklus teks įrašyti į tradicinę grafą “išimtis patvirtina taisyklę”. Taip, klausimų lieka labai daug. Ar paskutiniuose dviejuose turuose sužydėjusi Sūduva žydės ir toliau? Kada pagaliau savo žaidimą atras Žalgiris? Ar Ekranas kaip ir pernai loš neįpatingai gražiai, tačiau išskirtinai efektyviai? Ar Atlantas su Kruoja iš tikro taps rimtais konkurentais pirmo trejeto klubams? Ar ex-Kruojos gruzinas taps Šiauliuose antruoju Rimkevičiumi, garantavusiu šiais komandai pernai padorią vietą finalinėje lentelėje? Matysim, kaip čia bus. Kitą turą Sūduva keliaus į Panevėžį ir tai bus pirmasis šį sezoną rimtas išbandymas. Tačiau kol kas mūsų stovykloje – šventė. Tad negalvokim apie rytojų, o pasidžiaukime tuo, ką turime.

Darius Gvildys kritikavo pirmą kėlinį ir džiaugėsi antruoju. Ir arkliui aišku, kad Sūduva antram kėliny sulošė ženkliai geriau. Panašiai nutiko ir praeito turo rungtynėse su Tauru. Šiokią tokią išvadą daryt galima – Sūduvai vis dar reikia įsibėgėt. Bet ir vėl galim džiaugtis, kad įsibėgėjama iškart po pertraukos, o ne per paskutines dešimt minučių, kaip dažnai nutikdavo pernai. Tiesą pasakius, ir pirmas kėlinys nebuvo toks jau prastas. Nepavyko įmušt įvarčio, nepavyko sukurt tiek daug progų, tačiau kuri komanda yra stipresnė didelių klausimų žiūrovui nekilo. Sūduva lošė patikimai – Dainavai mažai ką leido, kamuolį visai padoriai palaikydavo, šiokią tokią mintį rodė atakoje. Turint omeny, kaip ankstesniais metais Sūduvai sunkiai sekdavosi megzti pozicinį žaidimą su rimčiau besiginančiomis komandomis, šio sezono pažanga akivaizdi. Tiesa, pirmą kėlinį nurašyti galima ir ant prastokos esminių šiandieninės Sūduvos žaidėjų išvaizdos. Rungtynių pradžioje nei Valskis, nei Basičius nebuvo labai matomi. Iš Kiselevskio tikėtis komandos vedimo priekin dar ankstoka, o Chvedukas vis tik lošė pirmas rungtynės po ilgokos pertaukos.

Antras kėlinys iš tikro buvo kitoks. Tačiau jis nebuvo kaip nors radikaliai kitoks – tiesiog viskas, ko ženklus matėme pirmam kėliny, buvo užsukta maksimaliai. Pradėjo lošti Valskis, konkretesnės tapo atakos, griežtesnė tapo gynyba. Čia jau galime visiškai treneriui pritart – taip lošiančią Sūduvą norėtųsi matyti kiekvieną kartą.

 Darius Gvildys ir vėl reikalus sutvarkė per pertrauką.

Būsiu sąžiningas – Darių Gvildį smarkiai iki šiol kritikavaui, tačiau šį vakarą ramia širdim rašau jam dešimt balų visų pirma už komandos požiūrį į elgesį aikštėje. Energijos, noro laimėti, atsidavimo ir ryžto kovoti dėl kiekvieno aikštės metro komandai nestigo. Atrodo sanatorinio stiliaus futbolą Marijampolėje galima pamiršti. Šiandien netgi sutikčiau su tuo, kad Sūduva iš tikro lošė agresyviai. Tas ypač jautėsi antrame kėlinyje – Sūduvos žaidėjai kaip reikiant Dainavą gainiojo po visą aikštę ir dauguma pavojų prie Dainavos vartų buvo būtent to agresyvaus spaudimo rezultatas. Gali sakyt, kad kone visi Sūduvos įvarčiai šiandien krito po priešininko klaidų, tačiau aš drįsčiau teigti, kad pati Sūduva priversdavo Alytaus komandos žaidėjus tas klaidas daryti. Matysim ar šiandieninis Sūduvos agresyvumas ir energija išliks ir toliau. Tačiau yra nepaprastai smagu matyti, kaip žaidėjai pergyvena po nesėkmingo veiksmo, kaip džiaugiasi įvartį įmušę – tokių epizodų, kai Davidovs atlekia kone į Dainavos baudos aikštelę pasveikt ką tik įvartį įmušusį Radžių norėtųsi dar daugiau.

 Po ketvirto įvarčio Dainavos aikštės pusėje.

Kitas dalykas, kurį Sūduvai, panašu, pavyko išguiti iš savo žaidimo yra beprasmiškas mynimas ant stabdžio įmušus pirmą įvartį. Toks požiūris pernai dažnai būdavo pragaištingas. Paleisti rezultatą pirmaujant pernai buvo gan įprastas dalykas. Šiemet labai aiškiai matosi – įmušę įvartį, Sūduvos žaidėjai iškart galvoja apie tai, kaip įmušti dar vieną. Tiesa, po trečio, o ypač po ketvirto šiandien Sūduva pernelyg atsipalaidavo, tačiau psichologiškai tai yra suprantama. Vis tik tuo metu Dainava nebeturėjo jokių šansų pakeisti žaidimo baigtį.

Labai įdomu bus pamatyti, kas Sūduvos žaidime keisis į aikštę sugrįžus Rafaeliui Ledesmai. Tikiuosi, kad Sūduvos žaidimas nesulėtės – vis tik pernai Ledesma buvo svarbus lėtesnių apsukų faktorius. Įdomu, kurion vieton Gvildys brazilą statys. Labiausiai tikėtina vieta – iškart po libaniečiu. Jei taip, tai galima tikėtis ne sulėtėjimo, o kaip sykis didesnės kokybės atakose, nes vis dar trūksta centre žmogaus, kuris galėtų ne tik prilaikyti kamuolį, bet ir efektyviai pasklaidyti jį energingiems krašto saugams.

O kol kas Sūduvos žaidime, panašu, vyksta teisingi procesai. Komandos stuburą laiko patyrę žaidėjai – Davidovs, Radžius, Leimonas, Basičius ir Valskis. Tikėkimės prie jų greitai prisijungs ir Chvedukas. O vėliau ir Ledesma su Šoblinsku. Daugumai jaunesnių žaidėjų dar trūksta pastovumo ir solidumo. Tačiau “adaptacijos” procesas akivaizdžiai vyksta. Galų gale, dauguma jauniklių patirties ir pasitikėjimo trūkumą mėgina kompensuoti papildoma energija ir pastangomis. Toks požiūris taip pat džiugina.

 Vilmantas Bagdanavičius

Tarp jaunųjų man geriausią įspūdį palieka Bagdanavičius. Šis žaidėjas, panašu, neblogai įsisavinęs kelis jaunam žaidėjui būtinus principus, kurie jam ir leidžia palikti visai neblogą įspūdį. Viena, jis nerizikuoja imtis savarankiškų veiksmų, kai jų sėkmė kelia daug abejonių – verčiau perleidžia kamuolį labiau patyrusiam kolegai. Antra, padaręs klaidą jis nenukabina nosies, o su dviguba energija puola jos taisyti. Ir nereitai toji klaida iš tikro yra ištaisoma.

Dauguma kitų labiausiai ir trūksta pasitikėjimo. Na ir taktinio išmanymo – kaip pasirinkti tokią poziciją aikštėje, kuri keltų priešininkui rūpesčių, o ne – atvirkščiai – palegvintų jiems judesius tiek puolant, tiek ginantis. Antru numeriu aš rašyčiau Daukšą, tačiau jo jau antrose rungtynėse nematyt. Gal traumą gavo? Sunku pasakyt – mane vis dar stebina Sūduvos nenoras tiesiai šviesiai papasakot gerbėjams apie savo žaidėjų būkles. Dingo Daukša ir tiek žinių. Drąsos labai norėtųsi palinkėti Breivei – jis yra puolėjas, todėl jo klaidos kaina visada bus mažesnė, nei gynėjo. Štai ir šiandien jis buvo išvestas į puikią poziciją, tačiau sudelsė mušti. Minkė kamuolį, kol priešais išsirikiavo Dainavos gynėjų siena. O juk reikėjo mušti iš karto – tai būtų geriau netgi tuo atveju, jei smūgis būtų nepavykęs ir nuėjęs dievui į langus. Esu tikras, kad toji drąsa ir pasitikėjimas auga su kiekvienomis rungtynėmis, tačiau daugumai vakarykščių dublerių reikėtų suvokti, kad grįžus rikiuotėn Ledesmai, Šoblinskui, Urbai jiems vietos aikštėje taps ženkliai mažiau.

Taigi. Sūduvos puolimas juda visai neblogai. Netgi neturint aikštėje aiškiai išreikšto žaidimo organizatoriaus. Prireikė laiko, kad žaidėjai patikėtų savo jėgomis ir įgautų pasitikėjimo atlikti ryžtingesnius veiksmus – šiems reikalams labai pasitarnavo dešimt įvarčių, įmuštų per dvi paskutines rungtynes. Ir nors kartais kamuolys dar “pertrinamas” prie priešininko baudos aikštelės, tačiau, pavyzdžiui, šiandienos rungtynėse smūgių link vartų kiekis buvo įspūdingas (bent jau lyginant su tuo, kas Sūduvai pavykdavo pernai ar per pirmus du šių metų turus). Neblogai veikia ir jaunasis Sūduvos puolėjas – nors jam labai toli iki kadaise Sūduvoje lošusio latvio Lukjanovso, tačiau žaidžia libanietis naudingai, protingai ir muša gerus įvarčius, rodančius, kad jis jaučia aikštę ir žino, kur jam reikia būti atakos metu, kad galėtų aplenkti gynėjus.

Daugiausiai nerimo ir klaustukų kol kas kelia gynyba. Taip, Sūduva praleido mažai. Trys įvarčiai per ketverias rungtynes – nėra toks jau blogas rezultatas. Juolab, kad ir progų priešininkams leidžiama sukurti ne tiek daug. Tačiau gynybos grandyje tiesiog trūksta žaidėjų. Borovskis ar Slavickas šiandien baisiai praverstų. Gvildys eksperimentuoja ir kone kiekvienose rungtynėse rikiuoja vis kitokią gynybos liniją. Radžiui ir Ugge priekaištauti nėra reikalo – abu žaidžiai patikimai ir užikrintai. Nerimą kelia kraštai.

Šiandien Dainava nesukurė labai daug progų. Galų gale, šiandieninė Dainava ko gero ir nėra ta komanda, kuri gali rimtai bausti už nepakankamai gerą žaidimą gynyboje. Tačiau jų atakos kraštais nuolat kėlė nerimą. Nei Bagdanavičius, nei Xin nesužaidė pakankamai patikimai. Pernelyg dažnai jie pralaimėdavo dvikovas, pernelyg dažnai praleisdavo jų kraštais neriančius Dainavos saugus. Žaidžiant su tokiom komandom kaip Ekranas, panašūs dalykėliai gali kelti žymiai rimtesnį pavojų. Ir nors abu šie žaidėjai komandos paraiškoje įrašyti gynėjais, tačiau yra akivaizdu, jog saugų teritorijoje jie jaustųsi žymiai patogiau.

Nieko nepadarysi – kinui elementariausiai trūksta svorio būti gynėju Rytų Europoje, o Bagdanavičiui – labai trūksta taktinės patirties užsiimt tinkamą poziciją. Nežinau, kaip šį klausimą spręs Darius Gvildys sekančio turo rungtynėse su Ekranu. Gali būti, jog nuo šio sprendimo priklausys ir tų rungtynių rezultatas. O mums belieka nekantriai laukti Urbos sugrįžimo. Tuomet bent iš dalies gynybos grandis bus užbaigta – Urba su Radžiumi galės stovėti centre, Ugge – dešinėje, tad beliks išspręsti kairiojo sparno klausimą. Tiesą pasakius, Xin kol kas apksritai kelia daugiausiai klausimų tarp šiųmetinių legionierių. Nepaisant to, kad stengiasi ir turi duomenų, kol kas mano akimis žvelgiant jis daugiau aikštėje kelia nerimo, nei atneša akivaizdžios naudos. Sakyčiau, labai didelis klausimas ar šio žaidėjo negalėtų pakeisti bet kuris kandidatas į jo poziciją iš dublerių sąrašo.

 Ypatingo paminėjimo verti Dzūkų Tankai. Pirmas dešimt rungtynių minučių klausydamas jų skandavimo, galvojau, kad ant Marijos Žemės tokios vienybės ir skambumo dar nebuvau girdėjęs (na, reikia pridurti – Sūduvos rungtynėse, nes kitokių esu mažokai matęs). Ypač gerai skambėjo iš Toro Bravo pasiskolinta “Oi! Viskas tvarkoj!“ Gaila, kad Tankams tokio lygio energijos pakako tik toms dešimt minučių. Girdėjosi jie ir vėliau, tačiau startiniam numeriui neprilygo. Tuo tarpu Sakalai, kažkaip išskirtinai skaičiumi nusekę, pademonstravo kreipimąsi į pramoginius milicininkus, neseniai po vienų futbolo rungtynių supainiojusius televizorių su realybe.

Štai tiek optimizmo po ketvirto turo. Penktasis bus žymiai rimtesnis, tad jam reikia ir ruoštis, ir atitinkamai nusiteikti. Nepaisant komandų pajėgumo, Sūduvos ir Ekrano žaidimai visada būna įspūdingi, išskirtiniai, tokie, kurių pakylėtai laukia ir žaidėjai, ir gerbėjai. Tad ir palinkėčiau komandai tinkamo požiūrio – drebėti neverta, tačiau pastarųjų dviejų turų optimizmą galima mažumą prisukti.

O komandos administracijai labai linkėčiau pagaliau užbaigti klubo svetainės darbus. Vis tik gėda matyti neužbaigtus komandos narių pristatymus (tiesą pasakius, kai matau, jog komandos sąrašuose trūksta žaidėjų, kurie begioja po aikštę, norisi sakyti, kad tie, kas už tą svetainės dalį yra atsakingas paprasčiausiai šūdą mala). Kitas dalykas, kurį tiesiog privalu kuo greičiau taisyti – tai svetainės prisitaikymą įvairiems ekranų dydžiams. Šiais laikais jau beveik pusė visų žmogaus žingsnių į internetą yra padaroma per telefonus. Todėl turėti telefonams visiškai nepritaikytą svetainę šiandien yra ne tik gėdinga. Tai yra tiesiog savižudybė.

>>>

Rungtynių santrauka:

Laukiam: Sūduva – Dainava

Pagaliau baigėsi ta nelemta pertrauka. Ir vėl žmonės galės grįžti į stadionus ir dengtus maniežus. Jei tik, aišku, per tą laiką nepamiršo, jog lietuviškas čempionatas jau prasidėjo. Pertrauka labai įkvepianti nebuvo. Rinktinė ypatingai nenudžiugino, o Marijos Žemės naujienos optimistinės taip pat nebuvo. Vis dar netyla kalbos apie tai, kad lygoje gali likti 8 komandos – Kruojos mistiniai rėmėjai vis dar laikosi šešėlyje.

Šiokio tokio piarinio mėšliuko pažėrė futbolo biurokratai. Pagaliau buvo oficialiai įkurta klubų organizacija. Kažkada turėjome, berods, Nacionalinę futbolo klubų asociaciją, o šįmetinis darinys vadinasi kiek kitaip – Lietuvos futbolo klubų asociacija. Tiesą pasakius, informacijos apie šitą darinį kol kas yra žiauriai mažai. Kas yra asociacijos nariai – neaišku. Tikėtina – A lygos klubai, nes nebuvo sukonkretinta ar ši organizacija rengs tik A lygos čempionatą, ar imsis ir žemesnių lygų.

Asociacijos prezidentu buvo išrinktas puikus pramoginio fastfūdo masėms gamintojas ponas Skaisgirys, apie kurio norą įsisprausti į futbolo grietinėlę jau seniai kalbėta. Sakyčiau, simboliška yra tai, kad šis ponulis buvo pristatytas kaip “ilgametis” vieno vokiečių klubo ir tos šalies rinktinės gerbėjas. Kaip visada pas mus galai nesueina. Be abejo, dabar užvirs diskusijos ar Skaisgirys yra tas žmogus, kuris turėtų tvarkyti lietuviško čempionato reikalus. Šis veikėjas yra sėkmingas masinių pramogų gamintojas, o jo gaminiai pasižymi labai prasta kokybe ir žiauriai patinka masėms. Labai įdomu bus pažiūrėt, ar jam pavyks lietuvišką futbolą paversti aukštus žiūrimumo reitingus turinčia industrija. Teoriškai – visi koziriai Skaisgirio rankose. Lietuviškas futbolas – žemo lygio. Kaip ir jo kuruojami serialai. Tačiau lietuviai myli žemą lygį ir blogą skonį – reikia tik teisingai jį supozicionuoti. Pirmu numeriu siūlyčiau suformuoti Marijono Mikutavičiaus vedamą futbolistų chorą. Būtų puikus piarinis smūgis.

Kitas fintas, apie kurį mums buvo pranešta patetišku tonu – pagaliau ims veikti A lygos svetainė. Tiesą pasakius, girtis šiuo dalyku lyg ir nelabai gražu. Kokius penkerius metus svetainė alyga.lt gyvavo su prierašu “rekonstruojama”. Šiuolaikiniame pasaulyje tai skamba taip pat, jei penkis metus pradirbęs autobusų parkas imtu džiaugtis, kad pagaliau įsigijo pirmą autobusą. Juolab, kad iš skurdaus svetainės pristatymo oficialiuose pranešimuose būtų galima padaryt išvadą, kad į A lygos svetainę bus perkonstruotas futbolo.tv portalas. Juk tai, kas buvo anonsuota apie A lygos svetainę, šiandien yra minėtame tinklapyje.

Kol klubai pasakojo apie tai, kas “bus”, lyg pilypas iš kanapių galvą iškišo dar vienas futbolo tinklapis. Apie tai buvo painformuotas tos svetainės autorių. Jos adresas anaujienos.lt. Kai šitą tinklapį atvėriau, pirma mintis ir buvo apie tai, kad čia ir matau tą oficialųjų A lygos puslapį. Deja, paaiškėjo, kad ši svetainė – fanų kūrinys, neturintis nieko bendro su oficialia futbolo biurokratija.

Pakraipiau galvą pakankamai kritiškai. Svetainės specializacija – visų naujienų apie A lygą surankiojimas ir sumetimas į vieną vietą. Tiesą pasakius, unikalumo trūksta. Lietuvoje ir taip futbolo interneto yra tiek mažai, kad viską pačiam susirankioti nėra taip jau sudėtinga. O kai iššauš oficiali A lygos svetainė, tokiai svetimų naujienų kompiliacijai iškart iškils sudėtingas identiteto klausimas.

Jei atvirai – man ši situacija atrodo graudi. Ji ko gero puikiaisiai ir rodo, kokioje savimonės duobėje yra lietuviškas futbolas. Iš vienos pusės – futbolo biurokratai ir verslininkai, kurių daugumai yra nusispjaut į eilinio futbolo gerbėjo nuomonę. Dauguma jų net ir 21 amžiui gerokai įsibėgėjus nesuvokia, kad esminis futbolo tikslas – žiūrovas ir gerbėjas. Jie mano, kad jų organizacijos, klubai ir įmonės egzistuoja pačios sau. Jie dirba taip, kad pašaliniam stebėtojui ir atrodo, jog futbolas Lietuvoje niekam neįdomus. Nes niekas negirdi fanų ir gerbėjų balso.

Kitoje pusėje stovi būriai entuziastų, kurie labai nori pasauliui parodyti, jog futbolą jie myli. Ir ne bet kokį futbolą – jie myli tą varganą lietuvišką futbolą. Jie lietuvišką futbolą myli taip, kad negaili savo asmeninio laisvalaikio ir pastangų tam, kad nemokamai darytų darbus, kuriuos visame normaliame pasaulyje dirba futbolo organizacijos ir klubai.

Graudu, kad jungtis tarp šių dviejų pusių niekaip neįvyksta. O juk galėtų būti daug nuostabaus bendradarbiavimo! Organizacijoms tereikia įsiklaustyti į futbolo mylėtojų norus. Tereikia pamatyti energiją, kurią jie galėtų dėl lietuviško futbolo paaukoti. Ir nuveikti būtų galima žymiai daugiau. Su tomis pačiomis lėšomis, nes savanorių darbas paprastai kainuoja labai mažai, o jo kokybė – pakankamai aukšta. Žmogus, kuris dirba iš meilės ir entuziazmo dažnai gali nuveikti daugiau nei tingus profesionalas, savo darbui skiriamą energiją matuojantis gaunamo atlyginimo dydžiu.

Tiesą pasakius, apie didesnio mąsto gerbėjų įtraukimą į futbolo klubo gyvenimą kalbama ir turtinguose Vakaruose. Skirtumas tik tame, kad pas mus kalba eina apie darbų, kurių organizacijos nepajėgia padaryti padarymą, o ten – apie labai konkrečių ir didelių pinigų sutaupymą.

Tokios tokelės ir tokios štai mintys. Ketvirtas turas prasideda jau šiandien. O rytoj aikštėn eis ir mūsų Sūduva. Iš klubo jokių naujienų per šias dvi savaites nebuvo. Nei apie galbūt pasveikusius žaidėjus, nei apei tai, kuo komanda užsiėmė pertraukos metu. Ypatingų naujienų neturėjo ir Dainava. Tiesa, ten pasirodė keletas naujokių iš egzotiškų šalių (pvz., Kirkizijos pilietybę turintis kamerūnietis). Už vienintelę įdomesnę žinią apie mūsų klubą galim padėkot Pauliui Jakeliui iš futbolo.tv – kas dar neskaitėt jo daryto interviu su Petaru Basičiumi, dabar pats laikas tai padaryti.

FIFA rinkimai: kai balsas kainuoja milijonus

Trumpa įžanga. Šį tekstą surezgiau dar praeitų metų pabaigoje ir jis turėjo tapti serijos pradžia. O serija turėjo pasikapstyti visokiuose juoduose ir nelabai maloniuose šiuolaikinio futbolo reikaliukuose. Visi šie raštai, paleidžiami vienas po kito, turėjo jus linksminti kol naujasis sezonas dar neprasidėjęs. Deja, įtemptas gyvenimas planus pasukiojo kitaip. Ir štai tik dabar sugebėjau suvesti paskutinius galus. Tad ir metu jums šią detektyvinę istoriją vykstančių atrankinių žaidynių proga. Visko gali būti, kad per tuos tris mėnesius kai kurie čia pasakojami dalykai pasikoregavo, atsirado naujų faktų ir interpretacijų. Tačiau jei dabar mėginčiau atnaujinti pernykščią rašliavą, tai ji ir iki Joninių nepasirodytų.

>>>

 Sepp Blatter – žmogus, kuris valdo šiandienos futbolą. Ši litanija – apie jį.

Nuotraukos šaltinis – Wikipedia. Autorius – Roosewelt Pinheiro iš naujienų agenūros Agencia Brasil.

Pradėkim nuo paprasto dalyko. Tiksliau – dalykai yra didingi, tiesiog jų aplinkybės – paprastos. Čia nebus kalbos apie kroatų mafijozus, sprendžiančius kaip turi baigtis vokiečių čempionato rungtynės, nebus šnekos apie sutartas rungtynes Italijoje arba keistų medikamentų naudojimą didžiulį krūvį per sezoną patiriantiems futbolininkams atgaivinti.

Pamėginsiu jums papasakoti apie korupcijos klasiką – kyšius ir nupirktus balsus rinkimuose. Prie šios temos dar grįšiu, nes, panašu, ji – amžina FIFA palydovė. Na o ši rašliava skirta prieš pora metų nutikusiems rinkimams. Pirma, 2010 metų pabaigoje vykę rinkimai šalių, kurios rengs 2018 ir 2022 metų Pasaulio futbolo čempionatus. Antra, 2011 metais įvykę FIFA prezidento rinkimai.

Pirmieji rinkimai sukėlė tiek skandalų, kad į antruosius nelabai kas ir kreipė dėmesio. Tačiau ten irgi vyko dalykų, panašių į mūsiškius LFF prezidento rinkimus. Daug paslapčių, paskutinę minutę iš žaidimo pasitraukiantys kandidatai. Tik sumos kitos. Tiesa pasakius, pas mus apie pinigus apskritai nekalbėta. Tačiau būtų keista – jei aukščiausi FIFA bosai nevengia kyšių padalint, kažin ar ko nors kito galėtum tikėtis iš varguolių.

>>>

Taip, esame futbolo provincija. Todėl niekas pernelyg ir nesidomi tokiais dalykais, kaip Pasaulio čempionato šalies šeimininkės rinkimais. Niekas kruopščiai neseka keletą metų trunkančios rinkiminės kampanijos, niekas neima interviu iš rinkimų dalyvių ir niekam neįdomu, kokią keistą “demokratijos” formą propaguoja populiariausios sporto šakos pasaulyje “bažnyčia”.

Bandysiu kaip galima trumpiau. 2009 kovą FIFA sulaukė 11 kandidatų pasiūlymų. Nesigilinsiu į taisykles, kurios lėmė būtent tokį pasiskirstymą, tačiau finalinis dalyvių sąrašas atrodė taip: dėl teisės surengti 2018 metų čempionatą kovojo Belgija/Olandija, Anglija, Rusija ir Portugalija/Ispanija, o dėl 2022 čempionato – Australija, Japonija, Kataras, Pietų Korėja ir JAV. Vienas kadidatas savo prašymą atsiėmė (Meksika), o kitą – atmetė pati FIFA (Indonezija). Neverta šnekėti ir apie tai, ką valstybei ar netgi kelių valstybių junginiui reiškia surengti futbolo Pasaulio čempionatą – tiek ekonomine, tiek įvaizdžio prasme.

Beveik po dvejų metų, 2010 gruodžio pradžioje įvyko rinkimai ir paaiškėjo, kad 2018 metų čempionatas nutiks Rusijoje, o 2022 – Katare. Štai tada ir prasidėjo! Dėl rusų niekas pernelyg nesiparino. Viena, toje grupėje daug rėkė nuskriaustais pasijutę anglai (apie tai dar bus šnekos), o antra – visus pribloškė Kataro pasirinkimas.

 Kataro peizažas. Šioje šalyje vyks Pasaulio futbolo čempionatas. Nuotrauka iš Wikipedia.

Patikslinsiu – Kataras yra mažytė arabų šalis, kurioje gyvena apie 2 milijonus sielų ir didžiuma jų yra samdomi darbininkai iš neturtingų šalių. Tačiau Kataras turi naftos ir dujų, todėl yra viena turtingiausių šalių papasaulyje. Futbole Kataras niekuo ypatingu nepasižymėjo, sėdi 104 FIFA lentelės vietoje (lenkia Lietuvą, bet be mūsų ir latvių, aplink – vien labai egzotiškos šalys). Ir dar – tuo metu, kai paprastai rengiami Pasaulio čempionatai, Katare tvyro 35-40 laipsnių karštis.

Trumpai tariant, apart storos piniginės, ši šalis nelabai ką pašaliniam stebėtojui galėtų pasiūlyti. Tačiau, kai kalba eina apie FIFA, stora piniginė, panašu yra svarbiausias argumentas. Jai nė motais netgi kai kurių organizacijų pareiškimai, kad Katare rengti tokią šventę negerai vien dėl to, kaip nežmoniškai ten yra elgiamasi su importuota pigia darbo jėga. Juk ir prieš paskutinį Europos čempionatą kai kurių Vakarų valstybių vadovai mėgino grąsinti nedalyvausiantys turnyre, nes Ukrainoje grubiai pažeidžiamos žmogaus teisės. Ir kas iš to buvo? Šnipštas.

Beje, tęsiant šneką apie savotiškas sąlygas ir pinigus, Kataras, be viso kito, pažadėjo nuo nulio pastatyti miestą, kuris būtų čempionato centriukas, įrengti kondicionuojamus stadionus bei sukurti dirbtinius debesis, kurie bent kiek užstotų saulę. Kataro atstovai taip pat pažadėjo sudaryti sąlygas alkoholiui vartoti (šioje šalyje tą galima daryti ne visur), nebausti homoseksualų (homoseksualizmas Katare yra draudžiamas įstatymo) ir netgi, jei prireiks, įsileisti Izraelio komandą (nors Izraelio nepripažįsta kaip valstybės).

Šių rinkimų istoriją pradėkime nuo šiokios tokios priešistorės – nutikimo, kuris, anot stebėtojų, kainavo anglams galimybę surengti čempionatą futbolo gimtinėje. Britų laikraščio “The Sunday Times” žurnalistai prisikapstė prie dviejų FIFA Vykdomojo komiteto narių (Reynald Temarii iš Taičio ir Amos Adamu iš Nigerijos, kuris taip pat yra Vakarų Afrikos futbolo sąjungos prezidentas), apsimetė JAV atstovais ir pasiūlė pinigų už jų balsus. Pavyzdžiui, prezidentas Amos Adamu sutiko savo balsą parduoti už 800 000 dolerių, o vėliau teisinosi, kad už tuos pinigus planavo pastatyti keturis stadionus Nigerijoje.

Kadangi šį kartą įrodymų pakako (buvo pateikti vaizdo įrašai), FIFA greitai sureagavo ir abu kvailučius iš Vykdomojo komiteto pašalino. Vietoje 24 narių liko 22. Tačiau anglų reikalas buvo pasmerktas – ir apie tai kalbėjo ne kas kitas, o tuometinis Vykdomojo komiteto narys Francas Bekenbaueris. “Jūs supraskit”, sakė jis – “juk komiteto nariai irgi yra žmonės. Todėl jie gal nenorės balsuoti už šalį, kurios žurnalistai juos kaltina korupcija”. Rusai taip pat neslėpė pasipiktinimo tuo, kaip britai “suteršė” gerą Vykdomojo komiteto vardą (komiteto, kuris yra lyg “šeima”) apgaulės būdų įvilioję du tos “šeimos” narius į klastingai paspęstus spąstus.

Reikia turėt omeny, kad šios šeimos nariai “dirba” ne tik dėl garbės ar šlovės. Jiems mokami sodrūs “honorarai”, jie ir jų ponios gauna prašmatnius dienpinigius ir visur, kur jie keliauja, yra sutinkami lyg kokie pusdieviai, kurie gyvena geriausiuose viešbučiuose, vežiojami prabangiausiais limuzinais ir gauna vertingų dovanų. Tad iš tikro suprantama nuoskauda, kai tokią mielą draugiją tenka palikti. Ir dėl ko? Dėl mėginimo gaut niekingą milijoną dolerių. Beje, būtent šie žmonės sprendžia artimiausių metų futbolo evoliuciją.

>>>

Kataro ir Rusijos reklaminis prisistatymo filmai.

Tačiau grįškime prie Kataro klausimo. Linksma yra tai, kad tiek rusai, tiek Kataro atstovai apie pergalę sužinojo dar iki slapto balsavimo ir iškilmingo nugalėtojų paskelbimo. Tiesa, niekas pernelyg nekreipė dėmesio į tai, kad televizija Al Jazeera apie Kataro pergalę pranešė likus pusvalandžiui iki minėto renginio. Visi galvojo – “blefuoja”. Tačiau greitai paaiškėjo, kad jokio blefo nebuvo. Beje, vėliau pasirodė ir žmonių, kurie teigė, jog rusai savo ruožtu “slaptų” rinkimų rezultatą žinojo savaitę prieš tiems “slaptiems” rinkimams įvykstant.

Taigi, Kataras laimėjo. Oficialiai kiekvienos iš šiose beprotiškose lenktynėse dalyvavusių šalių kaštai buvo kosminiai. Pavyzdžiui, sakoma, kad britams ši kampanija kainavo apie 19 milijonų svarų. Australams – 46 milijonus australietiškų dolerių. Tačiau atidūs stebėtojai nesunkiai numezgė tinklą, kuriais turtingasis Kataras klojo kelią link Pasaulio čempionato. Priežastis –paprasta. Ši šalis jau senokai išnaudoja tiek futbolą, tiek sportą apskritai tam, kad apie ją sužinotų ne tik Kataro naftos bei dujų pirkėjai, bet ir eiliniai pasaulio piliečiai. Kitaip tariant – futbolas šiai šaliai – didžiulis ir svarbus viešųjų ryšių projektas, suteiksiantis galimybę garbingai atsistoti šalia pasaulio galingųjų.

Taigi, toks štai voratinkliukas.

Pirmiausia amerikonų “The Wall Street Journal” gavo dokumentų, pasakojančių apie 78 milijonų dolerių Kataro “pagalbą” Argentinos futbolo federacijai (jos atstovas Julio Grondona yra Vykdomajame komitete).

Tuomet buvo Kataro avialinijų (priklausančių valstybei) subsidijuoti skrydžiai į tą pačią Argentiną bei Braziliją.

2010 rugpjūtį Kataro Emiras keliavo į Paragvajų (Vykdomojo komiteto narys Nicolas Leoz), dėti parašų ant vieno iš didžiausių prekybos sandėrių tos šalies istorijoje.

Kataro sostinėje įsikūręs mokslo institutas atidarė savo skyrius Gvatemaloje (VK narys Rafaeil Salguero) ir Tailande (VK narys Worawi Makudi). Be to, Kataras žadėjo Pasaulio čempionatui statyti modulinius stadionus, kurie po čempionato galėtų būti perkelti į trečiojo pasaulio šalis. Kas nori naujo stadiono – tas balsuoja už Katarą! O trečiojo pasaulio šalys FIFA Vykdomajame komitete atstovaujamos visai neblogai – Kamerūnas, Papua Naujoji Gvinėja, Dramblio kaulo krantas, Egiptas, Alžyas, Kaimanų salos, ta pati Gvatemala ir Paragvajus. Pridėkime dar ir Taitį su Nigerija, kurios atstovai savo vietas prarado aukščiau minėtame kyšininkavimo skandale ar Trinidadą su Tobagu, kurio atstovas iš Vykdomojo komiteto buvo išspirtas vėliau.

Smagiausia, kad į šitą tinklą pateko netgi legendinis Mišelis Platini, kurio balsuoti už Katarą primygtinai prašė ne kas kitas, o tuometinis Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, kurio senas draugas yra Šeichas Hamad bin Khalifa Al Thani, Kataro valdovas. Šis veikėjas buvo pirmasis užsienio šalies vadas, kuris aplankė poną Sarkozy 2007 metais, kai tas tapo prezidentu. Kataras labai greitai ir solidžiai papildė Prancūzijos biudžetą už 208 milijonų svarų įsigydamas karinės technikos bei nupirkdamas 60 Airbus 350s lėktuvų. Maždaug tuo pat metu, kai vyko kova dėl Pasaulio futbolo čempionato, Kataro valdovas ir vėl lankėsi Paryžiuje – tik šį kartą ketino pirkti įmonę, kuri valdo Prancūzijos atominę pramonę (nuo urano kasyklų iki elektrinių). Šis sandėris nenutiko tik dėl prancūzų spaudos sukelto triukšmo. Ką čia beminėti dar vieną faktelį – kad Platini sūnus dirba ne kur kitur, o vienos turtingos korporacijos europinėje atstovybėje ir tos korporacijos pavadinimas yra “Qatar Sports Investments”.

Taupumo sumetimais čia paminėjau tik keletą punktu, nes, pavyzdžiui, puikus anglų futbolo žurnalas “The Blizzard” šiai temai paskyrė cielus 45 vieno numerio puslapius. O ir internete pasakojimo galima daugybę prisigaudyt. Taupau jūsų laiką, nes dar liko šį bei tą papasakot.

Beje, britai ir po rinkimų bandė teršti FIFA vardą, teigdami turi žinių, kad bent du Vykdomojo komiteto nariai – Jacques Anouma (Dramblio Kaulo Kranto futbolo federacijos prezidentas)  ir Issa Hayatou (kamerūnietis, Afrikos futbolo konfederacijos vadas ir FIFA viceprezidentas) – už savo balsą iš Kataro gavo po 1.5 milijono dolerių. Deja, šį kartą padorių įrodymų trūko, todėl FIFA tik formaliai šį reikalą apsvarstė ir nustatė kad “nieko panašaus nebuvo”. Dėl netinkamo elgesio buvo kaltinimų dar 4 Vykdomojo komiteto nariams, tačiau ir ten FIFA nieko blogo nerado.

 Du veikėjai svečiuose pas Prezidentą. Viduryje Sepp’as, o šalia jo – kitas šiuolaikinio futbolo galiūnas, Karibų futbolo federacijų karalius, Jack Warner iš Trinidado ir Tobago.

Nuotraukos šaltinis – Wikipedia. Autorius – Pete Souza iš Baltųjų rūmų.

O štai tada prasidėjo antra įdomių įvykių serija, kuri buvo ne mažiau kvapą gniaužianti. Pasaulio čempionato šeimininkės buvo išrinktos 2010 gruodžio pradžioje, o 2011 turėjo įvykti FIFA prezidento rinkimai. Kas ketino kandidatuoti? Atspėjot? Bingo! Kandidatas pagal planą turėjo būti vienas – tas pats Sepp Blatter. Tačiau po svaiginančios Kataro pergalės, nosį ėmė riesti šios šalies atstovas Vykdomajame komitete – tūlas Mohamed Bim Hammam.

Praėjus maždaug mėnesiui ponas Bim Hammam buvo perrinktas Azijos futbolo konfederacijos prezidentu (beje, ten jis irgi buvo vienintelis kandidatas). O tada ėmė sklisti kalbos, kad šis Kataro pilietis ketina mesti pirštinę pačiam Seppui Blatteriui ir pabandyti jį nurungti FIFA prezidento rinkimuose. Savo šį norą jis patvirtino dar po kelių mėnesių, 2011 kovą.

Seppui šis reikaliukas nelabai patiko ir jis smogė atgal. Aišku, niekas to nepatvirtins, tačiau faktas lieka faktu – su katariečiu, užsisvajojusiu apie futbolo karaliaus sostą buvo labai greitai susidorota ir, be abejo, tai naudinga buvo tik Seppui Blatteriui.

Koks kaltinimas? Dar vienas bingo! Bim Hammamas ir dar vienas Vykdomojo komiteto narys Jack Warner iš Trinidado ir Tobago buvo apkaltinti kyšio siūlymų Karibų futbolo sąjungos nariams mainais už Bim Hammamą palaikančius balsus prezidento rinkimuose. Teigta, kad berods dviems tos sąjungos veikėjams buvo sumokėta po 40 000 dolerių. Kas apie šį reikaliuką painformavo FIFA vadus? Ogi dar vienas Vykdomojo komiteto narys – JAV atstovas, CONCACAF generalinis sekretorius Chuck Blazer.

Tuoj pat buvo sušauktas Etikos komiteto posėdis. Ir nors Bim Hammamas dar bandė atsišaudyt teigdamas, jog apie tuos kyšius puikiai žinojo ir pats Seppas Blatters, tačiau greitai suprato savo pastangų beprasmiškumą ir, likus 12 valandų iki posėdžio pradžios atšaukė savo kandidatūrą. Tad Seppas Blatteris ir vėl liko vienintelis kandidatas bei rinkimų vargus, kaip visi žinome, sėkmingai įveikė.

Čia jau būtų galima dėti tašką. Tačiau – ne! Pasirodo istorija čia dar nesibaigė. Ir kas dar nutiko? Ogi įkliuvo tas pats Chuck Blazer, kuris įskundė dėl kyšininkavimo Bim Hammamą. Ir kas jam, vargšeliui, nutiko? Tiesa, prieš jį dar įkliuvo ir jo tiesioginis bosas, jau minėtas CONCACAF prezidentas Jack Warner (kartu tai federacijai jie vadovavo virš 20 metų). Paaiškėjo, kad 22 milijonus dolerių kainavęs “Joao Havelange treniruočių centras” Trinidade, statytas naudojant ir FIFA pinigus ir iš pirmo žvilgsnio priklausantis CONCACAF, iš tikro yra valdomas to paties Jack Warner per dvi jam priklausančias įmones.

Tuo tarpu Chuck Blazer apkaltintas finansiniu aplaidumu. Tačiau jis pats nutarė paduoti savo federaciją (CONCACAF) į teismą dėl milijonų, kuriuos federacija esą yra jam skolinga. Paaiškėjo, jog pagal kontraktą jam priklauso 10 procentų visų federacijos iš rėmėjų bei TV sandėrių gaunamų pinigų. Sudėjus viską į krūvą, šio barzdočiaus metinis atlyginimas svyravo tarp 4-5 milijonų dolerių, kuriuos, anot jo, jis sąžiningai uždirbo kurdamas federaciją ir garantuodamas jai nuolatines pajamas. Beje, tyrimas taip pat atskleidė, kad visi tie milijonai pagal sutartį turėdavo būti pervedami į jam pačiam priklausančią įmonę, registruotą Kaimanų salose.

Štai čia jau ir baigsiu. Paskutinėmis žiniomis naujų bėdų nutiko tam pačiam Amos Adamu, kuris buvo minėtas teksto pradžioje. Kalbu apie nigerietį, kurio FIFA karjerą sumaitojo britų žurnalistai apsimetėliai, pasiūlę pinigų už balsą. Panašu, kad pinigų jis vis tik gavo. Tik ne iš britų žurnalistų, o iš Kataro delegacijos. Visą milijoną dolerių. Tik juos priėmė ne jis pats, o sūnus. Vienžo, kaip sakoma toje TV laidoje: “Toliau vyksta tyrimas”.

O jei yra noro sužinoti daugiau ir palandžioti giliau, rekomenduoju pora BBC laidų, kurias kurė vienas energingiausių FIFA korupcijos demaskuotojų, britas Andrew Jennings.

>>>

BBC Panorama: FIFA’s Dirty Secrets, pirma ir antra dalis.

>>>

BBC Panorama: FIFA – Football’s Shame

3: TAURAS 1:6 SŪDUVA

Pirmojo šio sezono įvarčio autorius – Mohamad Kdouh.

Įžanga. Jei iki šiol A lygos klubai įvarčius mušė labai taupiai, tai šis turas įvarčių sausrą kompensavo kaip reikiant. O mes galim džiaugtis, kad prie to įvarčių uragano Sūduva iš peties prisidėjo. Tad galim pasidžiaugt ne tik pirmu įvarčiu, ne tik pirma pergale ir trimis taškais, bet ir tuo, kad komanda pagaliau užgrojo taip, kaip ir laukėme. Ir nors priešininkas ko gero buvo silpniausias šių metų A lygoje (juolab, kad ir Tauras dar ne visas pajėgas aikšėn leisti gali), tačiau neabejoju, kad tolesniems Sūduvos žygiams ši galinga pergalė turės didžiulės įtakos. Komanda pajuto, kaip ji gali atrodyti maksimalistiniame variante ir tuo pačiu atsikratyti nepilnavertiškumo komplekso, kuris jau buvo pradėjęs formuotis po blankių pirmųjų turų.

Pradžia. Rungtynės prasidėjo dar vienu Sūduvos sudėties variantu. Radžius, matyt, traumuotas. O kur dingo pirmas dvi rungtynes gynyboje lošęs Daukša – nieks nežino. Šio žaidėjo nebuvo net tarp atsarginių. Jo vietoje stovėjo Tumosa. Taip pat nuo pradžios lošė Lasevičius ir Brokas, o Kiselevskis su Bagdanavičiumi liko ant suolo. Likę atsarginiai – Bartkus, Breivė, Matulevičius, Kulikauskas ir Isoda. Štai toks iškalbingas šįmetinės Sūduvos vaizdelis. Galim pykt ant Gvildžio, kad eksperimentuoja sudėtimi, tačiau tos sudėties jis turi labai mažai. Kol kas Darius Gvildys tegali manipuliuoti žaidėjais, kurie pernai stabiliai lošė už dublerius ir pakankamai retai pasirodydavo A lygos rungtynėse. Sudėtis – bus karštas klausimas visą šių metų sezoną. Dabar sakom, kad traumuoti komandos lyderiai, tačiau juk tai yra normali padėtis. Visada komandoje yra traumuotų žmonių, visada yra žaidėjų, kurie sėdi ant suolo dėl kortelių. Tad išvada – paprasta. Sūduvos suolas – kaip niekad trumpas. Sezoną veš kokie 7-8 žaidėjai, kurių sugebėjimus atitinkančios pamainos komanda neturi.

Ir jei pirmose dvejose rungtynėse Sūduvos gynyba buvo pusė velnio, šiandieninė gynybos sudėtis buvo labai problematiška. Be Radžiaus ir be priekin pastumto Leimono, Sūduvos super jauna gynybos linija kėlė problemų nuo pat rungtynių pradžios. Tiesą pasakius, pirmos 15 minučių buvo labai neramios – Sūduva atrodė gan medinė, o Tauras energingai ir pakankamai pavojingai lindo į Sūduvos baudos aikštelę.

Žaidimą Sūduva pamažu išlygino ir kėlinio viduryje ėmė Taurą spausti. Viena iš greitų atakų baigėsi dailiu įvarčiu. Galim paplot Brokui už tinkamą žaidimą krašte ir puikų perdavimą, o libaniečiui už tai, kad nepaleido vėjais šimtaprocentinės progos. Tad antrą sezoną iš eilės pirmąjį Sūduvos įvartį muša naujokas.

Žaidimas ir toliau vyko į Tauro vartų pusę. Beje, paminėti galima ir puikų eks-sūduviečio Matuzo žaidimą. Ir kai komentatorius ėmė kalbėti apie tai, kad tuoj bus antras ir trečias Sūduvos įvarčiai, nutiko priešingas dalykas. Rezultatas tapo lygus ir čia galima kalbėti tik apie Sūduvos gynėjų patirties stoką. Iš pradžių, berods, Xin praleido Tauro žaidėją palei galinę liniją, o tada jau Lasevičius pavėlavo užsiimti tinkamą poziciją prie savo vartų ir pramiegojo artimą smūgį. Taigi, dvi grubios klaidos ir reikalai vėl grįžo į pradinę padėtį. Tačiau kaltinti Sūduvos žaidėjų nelabai gali – puikiai visi suprantame, kad, pavyzdžiui, Slavickas krašte arba Radžius prie savo vartų tokią situaciją būtų išsprendę teigiamai. Juk ji vystėsi tik dėl Sūduvos gynėjų klaidų. Visų pirma, pozicinių klaidų.

Vidurys. Antrą kėlinį Sūduva pradėjo taip, kaip reikia. Taip, kaip turėjo pradėti ir pirmą.  Pirmas dešimt minučių lošė dvi skirtingo pajėgumo komandos – aiškiai galingesnė (Sūduva) ir sunkiai su priešininku susitvarkanti silpnesnė (Tauras). Antras Sūduvos įvartis buvo lauktas ir toks pats dailus, kaip ir pirmasis. Geras Valskio perdavimas, skylės Tauro gynyboje ir puikiai puolėjo funkcijas išmanantis libanietis – tinkamai pasirinkta padėtis ir efektyvus smūgis.

Deja, po įmušto įvarčio žaidimas ir vėl mažumą apsilygino. Tauras užmetė malkų ir nors Sūduva nenustojo atakuoti, o Tauras nieko ypatingai pavojingo nesukurdavo, žaidimas tapo labiau įtemptas nei pirmąsias dešimt minučių. Čia jau būtų galima mažumą pakalbėti apie komandos psichologinį stuburą – vis tik Tauras nėra ta komanda, kuri tik panorėjusi galėtų perimti žaidimo vadeles į savo rankas. Laimė priekyje mūsų komandai reikalai klostėsi puikiai. Iš pradžių Kdouh su Basičiumi išvyniojo tokį lėtą veiksmą Tauro baudos aikštelėje, pamažu guldydami vieną po kito Tauro žaidėjus, tačiau taip ir nesiryžę smūgiui. O paskui ir vėl puikiai žybtelėjo Kdouh, dailiu perdavimu išvesdamas Valskį vieną prieš Matuzą. Valskis atsiskaitė su Tauro vartininku už puikų jo žaidimą iki tol, paleisdamas kamuolį jam tarp kojų.

Štai po trečiojo įvarčio Sūduva sužaidė taip, kaip ir dera solidžiai komandai. O juk viskas labai paprasta, tiesiog elementaru – tereikėjo porai minučių sustabdyti žaidimą, pasispardyti kamuolį savo aikštės pusėje, leisti Tauro žaidėjams beviltiškai paskui jį palakstyti ir priešininko poįvartinis entuziazmas užgeso.

To, kas buvo vėliau labai analizuoti ir neverta. Tai, kas buvo po to – buvo Sūduva, kuri rinko kreditus į savo psichologinio pasitikėjimo balansą. Tuo tarpu Taurui nebeliko nei jėgų, nei ūpo. Sūduva lošė greitai, tačiau ramiai. Žaidimas pradėjo eiti, įvarčiai buvo mušami neatsitiktiniai, po padorių kombinacijų išvedant žaidėjus į šimtaprocentines padėtis. Po penkto įvarčio Gvildžiui suleidus atsarginius dublerius vietoje libaniečio ir Valskio, žaidimas mažumą išderino ir galbūt užkirto galimybę įmušti dar daugiau įvarčių, tačiau už tai Sūduvos trenerio kritikuoti nėra jokios priežasties. Dubleriams reikia žaidybinės patirties ir tokios rungtynės yra puikiausia praktika. Juk šiais metais bus ir rimtesnių situacijų, kai šie jauni žaidėjai aikštėn turės eiti ne dėl to, kad rungtynių baigtis aiški, o todėl, kad kitos išeities Sūduvos treneris neturės. Todėl Breivės įvartis paskutinėmis rungtynių sekundėmis (jaunam žaidėjui šaltakraujiškai susitvarkius su Tauro gynėjais ir vartininku) ir vėl yra pliusas ne tik į komandos balansą, bet ir grūdinant šį žaidėją A lygos kovoms.

Tauragės stadiono vaizdelis – pavasarinio lietuviško futbolo skurdo nepaslėps joks marketingas.

Išvados. Šiandien miegoti eisime puikios nuotaikos. Tokios pergalės visuomet nuteikia puikiai. Dabar komandai labiausiai norėtųsi palinkėti “pagauti” šios dienos žaidimo privalumus ir per dviejų savaičių pertrauką paversti juos kasdienybe. Šiandien pamatėme tą žaidimą, kurį Darius Gvildys greičiausiai nori įdiegti šio sezono Sūduvoje. Tai yra labai greitas futbolas – greitas visų rungtynių metu. Tai yra futbolas, pagrįstas uraganišku kamuolio pervedimu iš gynybos į puolimą – du-trys pasai ir paskutinis žaidėjas turi būti išvedamas į smūgiui patogią padėtį. Pirmuose turuose Sūduvos atakos strigdavo paskutinėse stadijoje, nes pasuotojai vėluodavo, o puolantieji neatsidengdavo. Šį kartą viskas veikė – paskutinis pasas būdavo ir tikslus, ir gudrus, o kamuolys vis aptikdavo paskutinį žaidėją dėkingoje padėtyje. Galbūt visa tai galima aiškinti prasta Tauro gynyba. Tačiau šį kartą tai nėra svarbu. Svarbiausia yra tai, kad komanda galėjo pajusti, ką ji iš tikro gali. Toks žaidimas, kokį šiais metais mėgina sukti Sūduva yra iš principo paremtas ne priešininko klaidomis, o tuo, kad patys Sūduvos žaidėjai turi būti už priešininką gudresnį ir – visų pirma – greitesni. Todėl tokio stiliaus futbolą gerai ištobulinus, gintis sunku bus ne tik Taurui, bet ir stipresnėms lygos komandoms. Svarbu ir tai, kad šį pergalės sustiprins Sūduvos žaidėjų pasitikėjimą savo jėgomis ir tuo, ką jie gali nuveikti konkrečiose rungtynėse ir visame čempionate apskritai. Beviltiškas Kruojos pralaimėjimas Ekranui, manau, ne tiek įrodė Ekrano galybę, kiek tą faktą, jog greitosiomis sukurti monstrai – Kruoja ir Atlantas – nevažiuos taip lengvai ir sklandžiai, kaip galėjo pasirodyti po pirmųjų turų. Taigi, viskas – Sūduvos rankose ir kojose. O mums belieka tikėtis, kad šiandienos sprogimas nebuvo atsitiktinis.

>>>

Rungtynių santrauka:

Laukiam: Tauras – Sūduva

Lygos traukinys pūškuoja toliau, nepaisant kovo viduriui nebūdingo minuso lauke. Ryt laukia dar vieno turo pabaiga, o tada – dviejų savaičių pertrauka. Keistokas čia tas tvarkaraštis, ypač, kai pasižiūri Lietuvos rinktinės narių sąrašą, kuriame – vienintelis žaidėjas iš A lygos (Freidgeimas iš Žalgirio). Poros savaičių pertrauką gali pateisint nebent tuo per ilgai užsitęsusiu minusu lauke. Beje, iš tekstų apie rinktinę taip pat paaiškėjo, kad Valdemaras Borovskis vis dar be klubo. Dėl to ir į rinktinę pakviestas nebuvo. Chm.

O Sūduva keliaus jūros link tam, kad pagaliau šiame čempionate įmuštų įvartį ir pasiimtų pirmą pergalę. Ar bent jau įrodytų, kad Tauras net ir nusilpusiai Sūduvai yra įkandamas riešutas. Tauras ir šiemet yra viena silpnesnių lygos komandų – komandos vadai neslepia to, kad trūksta pinigų, o komandos sudėtis, nors ir papuošta keliais užsienietiškais vardais, yra jauna ir mažai girdėta. Tačiau lietuviško sezono pradžia mažumą aplygina komandų pajėgumus. Lošti lauke prie nulinės temperatūros yra šiek tiek kas kita, nei lošti dengtame manieže ar ant vasariškos žolytės. Gal dėl to keli šio čempionato turai nebuvo rezultatyvūs ir praktiškai nė vienose rungtynėse stipresnė komanda savo galybės neįrodė bent kiek didesnių įvarčių kiekiu.

Visa tai – šansas Taurui pamėgint įsimest į savo sandeliuką bent tašką. Kad ir kaip bevertintume Sūduvos šįmetinį pajėgumą, Tauragės komandai taškas su Sūduva jau būtų didelis laimėjimas. Lygiai taip pat, nepaisant Sūduvos pajėgumo, niekas iš mūsų tarpo nepateisins rytoj lygiųjų ar pralaimėjimo. Taškus imt reikia pradėt.

Kol kas komandos treneris komentuodamas žaidimą vis kalbėjo apie visokius keistus psichologinius dalykus (tai komanda perdegė, tai “neužvirė” iki įvarčio). Mes tokiom kalbom stebėjomės, nes mums atrodo, kad Sūduva yra vienas stipresnių Lietuvos klubų, o ne mokyklos rinktinė. Tačiau treneris buvo teisus. Sūduvai (ir mums) reikia kitokio požiūrio. Kitokio požiūrio į save ir į varžovus.

Kol kas komanda, panašu, vis dar į aikštę eina pasąmonėje galvodama, kad susidoros su kiekvienu tradiciškai silpnesniu klubu. Priešininkai, beje, taip pat neatsilieka – kadangi Sūduva jiems vis dar yra vienas iš lietuviško futbolo lyderių, jie taip pat aikštėn eina su papildoma motyvacija. Štai taip ir gaunasi, kad po dviejų turų namuose turime 1 tašką ir  0 įmuštų įvarčių.

Panašioje padėtyje paskutinį kartą Sūduva buvo 2008, kai po 2 turų taip pat turėjo 1 tašką (lygiosios su Žalgiriu ir pralaimėjimas FBK). Vėliau, iki pat šių metų, Sūduvos sezono pradžia visada buvo vienoda – 2 pergalės ir 6 taškai. Dviem pralaimėjimais sezoną Sūduva pradėjo 2005 metais (beje, 1 ture tokiu pat rezultatu pralošė tam pačiam Atlantui). Dukart pralaimėjo ir savo pirmojo sezono A lygoje pradžioje (2002). Skaudžių rungtynių taip pat netrūko: pralaimėjimas FBK 5:1 (2002), pralaimėjimas Ekranui 5:0 (2004) ar 3:0 tam pačiam FBK 2008 metais.

Iš esmės tais senais gerais laikais komanda buvo panaši į šiandieninę – aiškiai silpnesnė už pagrindinius varžovus, tačiau nenusiteikusi abejingai vaikščioti po aikštę. Anais laikais komandą į priekį varė sūduvietiškos kylančios komandos ambicijos (komandą sudarydavo keli legionieriai ir vietiniai žaidėjai). Šiandieninė komanda taip pat turi ką įrodyti. Ypač iki to laiko, kol į aikštę sugrįš tie 3-4 pagrindo žaidėjai. Įrodinėti komanda mėgina – tik sekasi kol kas ne viskas. Kaip ir anais senais gerais laikais.

Šiandieninė komanda turėtų suvokti, kad pernykštė ar užpernykštė bronzinė Sūduva – jau praeitis. Istorija. Šiandien viską reikia pradėti iš naujo. Net pernai daugybė rungtynių būdavo pasmerktos iš anksto. Sūduva buvo tiesiog pasmerkta laimėti. Tiesa, keletą kartų skaudžiai paslydo – kaip sykis dėl to, jog galvojo apie savaime priklausančią komandai pergalę. Tačiau iš esmės nežinodami baigties eidavome tik į rungtynes su Žalgiriu ar Ekranu (na ir, savaime supratama, su Kruoja į sezono pabaigą). Šiemet yra kitaip. Tai galėjome patys pamatyti. Šiemet teks kovoti iš peties net ir su Tauru. Esu tikras, kad rytojaus rungtynės neatneš tokios lengvos pergalės, kokia buvo praeito sezono antram ture Tauragėje.

Tad žaidėjams linkiu nei “sušalti”, nei “perdegti”. Linkiu pažiūrėti į Taurą, kaip į rimtą, atsakingos kovos vertą varžovą. Nes dabar niekas nedrįstų lažintis dėl rytojaus rungtynių nugalėtojo.

Tauras turi nulį taškų, tačiau tam tikrais parametrais Sūduvą lenkia. Štai Tauras turi radijo laidą apie futbolą Tauragės radijuje. Na gal ir drąsu sakyti “Tauras turi”, tačiau faktas, kad apie šį klubą ten kalbama ir klubo santykiams su gerbėjais ši laidą įtakos turi. Tauras nesislėpdamas kviečia klubo fanus atiduoti mylimai komandai 2 procentus savo pajamų mokesčio. Tauras taip pat yra paruošęs nuolat atnaujinama internetinę “skrajutę”, kurią tūlas tauragiškis gali pats atsispausdinti ir savo nuožiūra paplatinti draugams bei kaimynams. Šita idėja man pasirodė ypač įdomi, nors pati skrajutė galėtų būti ir dailesnė. Taip pat Tauras turi ir vieną kitą atributikos pavyzdėlį. Nekokia ta jų atributika, tačiau ji yra ir apie ją sužinai tik užsukęs į klubo svetainę. Sūduvos svetainėje nieko panašaus nerasite. Užtat Sūduvos svetainėje turėtumėte rasti labai išsamius sąvadus taisyklių, nurodančių kaip reikia žmogui elgtis stadione ir manieže (o taip pat ir “Patekimo į stadioną instrukciją”). Lietuvių ir anglų kalbomis. Rastume – jeigu tik pateiktos nuorodos veiktų ir neduodų mums atsakymo “Not Found”.

Tiek naujienų kol kas.