Leimonas + Widzew

Povilas Leimonas Widzew klube – antrojo įvarčio rungtynės. Foto – iš oficialios Widzew svetainės. 

Apie Povilo Leimono sėkmes šlovingoje Lenkijoje šnekos jau buvo. Džiugu, kad pradžia tokia puiki – du įvarčiai per šešias rungtynes – ko daugiau reikia, kad legionieriaus darbas būtų gerai įvertintas? Aišku, Povilo gyvenimas padoresnėje lygoje dar tik prasideda, tačiau pradžia yra tokia, kad jo vardą sužinojo ne tik Widzewo gerbėjai, bet ir kiti lenkų klubai. Netgi Lietuvos rinktinės trenerių štabas – ir tas išgirdo naujienų iš kaimyninės šalies.

Antrasis Leimono įvartis Widzew klube. 

.

Videokvietimas į Widzew rungtynes, kuriose Povilas Leimonas įmušė savo pirmąjį įvartį. 

.

Atmosfera stadione, apie kurią futbolo.tv duotame interviu ir kalba Povilas. 

Čia yra viena reikalo pusė. Pamėginau suteikti jums dar vieną galimybę pažiūrėti antrąjį Povilo įvartį, taip pat – keletą vaizdų, kuriuos pasiskolinau iš Widzewo oficialios svetainės. Prikabinau ir reklaminį filmuką, kuriame Povilas kartu su kitais komandos futbolininkais lenkiškai kviečia į Widzew stadioną. Jei netyčia nematėte – netgi galite pažiūrėti futbolo.tv interviu su buvusiu Sūduvos žaidėju. Rinktinės rungtynių taip pat reikėtų nepraleisti – gal paskutinio mėnesio banga Povilą ir į rinktinės sudėtį nuneš.

Kita reikalo pusė yra apie praeitį. Taip jau gavosi, kad Povilas Leimonas ko gero yra paskutinis iš tų, kurie pradėjo Sūduvoje lošti su senąją karta. Taip, dabar komandoje turime Tomą Radzinevičių, tačiau šis jau apsuko ratą. Pasivažinėjo mažumą po pasaulį ir grįžo atgal. Tuo tarpu daugiau žmonių, kurie žaidė komandoje tais laikais, kai šį blogą rašyti pradėjau, atrodo, nebeliko.

Kad ir kaip besukčiau, man vis viena yra mažumą nejauku, kad Sūduvos valdžia net ir tokius žmones, kurie komandoje praleidžia po penkerius ir daugiau metų, paleidžia tyliai ir netgi ačiū nepasako. Tas formalus “klubo vadovai linki žaidėjui sėkmės tolesnėje karjeroje“, kuris standartiškai išmetamas tinklapyje nesiskaito. Štai todėl ir pagalvojau, kad verta jei ne dėkot, tai bent paminėt patį faktą – buvo toks žaidėjas, daug komandai davė, dažnai čia buvo minimas, aptarinėjams. Todėl verta prisimint jo metus, atiduotus Sūduvos komandai – štai ir kviečiu tai padaryt pažerdamas saują nuotraukų nuo 2008 iki 2013 metų. Fotografijos mano darytos (išskyrus vieną) – tad daugelis jų tas pačias rungtynes mačiusių bus atpažįstamos ir greičiausiai sukels šiokios tokios nostalgijos. Ir teisingai – taip ir turi būti, kai komandą palieka reikšmingas futbolininkas.

.

2008 metai:

.

2009 metai:

.

2010 metai:

.

2011 metai:

.

2012 metai:

.

2013 metai:

Du filmai

Kažkaip šiandieną netyčia radau Youtbe filmuką, kuriame dailiai suguldyti pernykščiai Ledesmos įvarčiai A lygoje. Radau ir su didžiausiu malonumu visą pažiūrėjau. Viskas krūvoj atrodo išties įspūdingai – vienas įvartis už kitą dailesnis. O tada iš kažkokių atminties užkaborių išsikrapščiau legendinę FBK pergalę Kaune prieš Glasgo Rangers. O juk tame žaidime ir vėl smarkiai matėsi du šiandieninės Sūduvos žaidėjai – Nerijus Radžius, įmušęs sukrečiantį pirmą įvartį ir tas pats Ledesma, po kurio kampinio krito antrasis. Pažiūrėjau ir filmuką. Šito kokybė labai prasta, tačiau jis garsus ne tik dėl FBK pergalės, bet ir dėl to, kaip įvykius aikštėje “apšnekėjo“ tų rungtynių komentatoriai. Tokių emocijų tiesioginiame eteryje Marijos Žemė dar nebuvo regėjusi. Taigi, puikios dešimt minučių popietinio Youtube’o, belaukiant vakarinių rungtynių. O jei dar kas neskaitėt – štai šviežias Ingvaro Butauto interviu su Ledesma.

>

Rafaelio Ledesmos 2012 metų įvarčiai.

>

FBK 2:1 Glasgo Rangers

Sezono matematika: Pažymiai

Galvoju, atnaujinsiu kažkada mėgintą žaidimą – visų komandos narių įvertinimą pažymiais. Juolab, kad ir LFF jau paskelbė visų žanrų Lietuvos futbolo geriausius, tarp kurių yra ir vienas kitas sūduvietis. Kaip trečios vietos laimėtojui, žmonių sąrašuose gal ir mažoka, tačiau galim tik pasidžiaugt, kad kai kurie mūsų komandos nariai buvo pastebėti ir nepriklausomų futbolo žinovų.

Nieko čia ypatingai objektyvaus nesiekiu. Tai yra mano nuomonė, su kuria galima diskutuoti. Tad diskusijai ir kviečiu.

Pažymius rašau senoviškai – nuo 1 iki 5. Penketas, be abejo, yra geriausias. Reikia pasakyti, kad pažymius rašau sąlygiškai – vertindamas vidinę komandos situaciją, o ne žvelgdamas iš Didžiojo Futbolo perspektyvos. Bet kokiu atveju, tai tėra žaidimas. Kaip ir pats futbolas.

>>>

PIRMOJI GRUPĖ: LYDERIAI. Pažymys – 5.

Lyderių Sūduvoje kaip visada trūko. Tokių tikrų lyderių – vadų, kurie turėtų tiek įtakos bendram komandos nusiteikimui, kad galėtų jos emocijas ir veiksmus koreguoti net ir rungtynių metu. Tačiau jei kalbėtume apie vieno ar kito futbolininko žaidimą, buvo žmonių, kurie, susumavus viso sezono komandos išvaizdą, lenkė kolegas mažų mažiausiai galva.

Rafaelis Ledesma. Brazilas – didžiausia šio sezono Sūduvos sensacija. Žinia apie sutartį su Ledesma trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus ir sukėlė tokį ažiotažą, kad net Lietrytis interviu su Rafaeliu iš Sūduvos tinklapio perspausdino. Faktas – šio brazilo sugrįžimas į A lygą sukėlė daug kalbų ir džiugesio. Prieš pat sezoną jis tarsi tapo dar vienu įrodymu to, kad Lietuvos čempionato lygis kyla. Ledesmos debiutas Sūduvoje buvo įspūdingas – retas kuris žaidėjas taip efektingai sužaidžia pirmą kartą pasirodydamas aikštėje. Tų rungtynių dar ilgai nepamiršime, nes tai buvo aukščiausias šio sezono taškas (aišku, ironiška, kai aukščiausias taškas yra pirmosios rungtynės). Ledesma pasirodė kokioms 5 paskutinėms minutėms ir įmušė nuostabų, elegantišką įvartį taip užbaigdamas Ekrano viltis tose rungtynėse išvengti pralaimėjimo. Vėliau Ledesmos žaidimas sulaukdavo daug kritikos. Ledesma buvo sunkus, lėtas, atsipalaidavęs. Atrodė, kad lošia puse, jei ne trečdaliu kojos. Tačiau net ir taip lošdamas buvo vienas pavojingiausių Sūduvos puolimo įnagių. Rimtai brazilas įsibėgėjo antroje čempionato pusėje. Akivaizdžiai numetė svorio ir pradėjo mušti įvarčius kone kiekvienose rungtynėse. Turint omeny, kad tuo metu komanda buvo kaip reikiant sėdusi, jo įvarčiai lemdavo pergales nepaisant labai vidutiniško visos komandos žaidimo. Galų gale, Ledesma tapo vienu rezultatyviausių naujųjų laikų Sūduvos žaidėjų. O jei kalbėt apie vieno sezono metu įmuštų įvarčių skaičių, daugiau nei Ledesma tai per vieną sezoną yra padaręs tik Tomas Radzinevičius ir tik vieną kartą. Nieko nuostabaus, kad brazilą geriausių Sūduvos žaidėju išrinkote ir jūs. Ledesma pateko ir į lygos rinktinę, kuri, kaip supratau, buvo suformuota pagal statistinius žaidėjų rodiklius. Stebėtis nereikėtų ir dėl to, kad saugu į Sūduvą dirbti atėjęs Ledesma toje rinktinėje buvo paskirtas puolėjo pareigoms. Antrą vietą brazilas gavo ir geriausio Lietuvoje lošiančio futbolininko rinkimuose – gerokai atsilikdamas nuo pirmūno Rimkevičiaus, tačiau lygiai tokiu pat taškų kiekiu aplenkdamas trečioje vietoje likusį Radavičių. Trumpai tariant – pernelyg daug argumentų, prieštaraujančių teiginiui “geriau jau Sūduvoje Ledesmos nebūtų buvę“ (tai sakoma turint omeny, kad brazilo atsipalaidavimas užkrėtė tokia pačia bacila ir kai kuriuos kitus žaidėjus). Taigi, nors ir kiek galėtume dėl to ginčytis, aš vis tik manau, kad Ledesma tikrai yra vertas ir kitais metais pažaisti Marijampolėje.

Karolis Chvedukas. Karolis užaugo. Jei anksčiau jis vis dar buvo “pagrindinėje komandoje lošti labai norintis dubleris”, tai šiemet Chvedukas užmetė malkų tiek, kad tapo vienu iš solidžiausių komandos žaidėjų. Jis buvo vienu iš nedaugelio, kurie nepavargdavo visų rungtynių metu (kaip nebūtų juokinga, Sūduvoje šiais metais tai buvo rimta bėda) ir buvo tas, kurio būdavo pilna visoje aikštėje. Girdėjau stadione šnekant, kad Chvedukas minta vienais čipsais – gal čia ir yra jo fizinio pranašumo priežastis? Ko gero jis buvo ir vienintelis, kurio indėlis į bendrą reikalą nenukentėdavo netgi per Dariaus Gvildžio žaidėjų stumdymo po aikštę eksperimentus. Ūgtelėjo ir Chveduko žaidimo kokybė, nepaisant to, kad dažnai jam tekdavo sunkiausios aikštės vietos (centras). Juk ne šiaip sau Chvedukas šiemet sulaukė kvietimo ne tik į jaunimo, bet ir į pagrindinę Lietuvos rinktinę ir netgi įsirašė į savo biografiją vienerias rungtynes (draugiškos su Armėnija0. Prezidentas taip pat Karolį gyrė, tačiau neslėpė ir to, kad jį norėtų parduoti. Puikus noras, tačiau žinant Sūduvos vadybininkų sugebėjimus, tai padaryti gali būti nelengva. Bet kokiu atveju – būtent to Chvedukui ir norėtųsi palinkėti. Jam tikrai reikia keltis svetur, kol lietuviško futbolo stiliaus vėžys dar netapo tokios stadijos, kai įpročių pakeisti jau nebeįmanoma. Na o jei toks planas neišdegs – viliuosi, kad kitame sezone Karolis loš dar įspūdingiau.

Pavels Davidovs. Vertindamas Sūduvos latvio žaidimą, stengiausi iš paskutiniųjų pamiršti tą apverktiną padėtį, į kurią dėl Sūduvos vadovų kaltės pateko vartininkų klausimas. Prieš sezoną paleisti abu vartininkai, perspektyvusis jaunylis išsikraustė į Italiją, o visiems jiems pamainos ieškota avantiūriškai. Tiesa, tam ir laiko nelabai buvo, nors kai kurie kiti A lygos klubai per tą patį laiką sugebėjo rasti labiau patyrusių žaidėjų. O į Sūduvą buvo paimti vartininkai, kurie iš esmės nėra tinkami stovėti dėl medalių kovojančios komandos vartuose. Todėl komandoje atsiradus Davidovui, gavosi toks žiaurokas kontrastas, kuris galėjo iškreipti ir latvio žaidimo vertinimą. Ir vis tik aš norėčiau Davidovso žaidimą įvertinti maksumaliu balu. Taip, Pavels nėra toks išraiškingas vartininkas, kokiais buvo kai kurie ankstesnieji Sūduvos vartų sargai. Aikštėje jis nekrečia stebuklų. Ir į aukščiau minėtą rinktinę nepateko (kaip ex-sūduvietis Vitkauskas). O juk pasklidus žiniai apie latvio atsiradimą komandoje nerimo taip pat buvo, nes jo biografija nėra papuošta labai galingais klubais ir netgi ilgiau trunkančiomis pagrindinio vartininko pareigomis. Tačiau labai greitai jis tapo tokiu patikimu, kad pirmosios sezono dalies vartininkų problema iškart pasimiršo. Davidovas ne tik savo darbą gerai atlieka, bet ir turi autoritetą vadovauti komandos gynybai. Šio aspekto labai trūko ir Bartkaus, ir Matuzo žaidimui. Tad latvis yra vienas iš nedaugelio, kurį kitais metais komandoje norėtų matyti ne tik Sūduvos vadai, bet ir gerbėjai.

Nerijus Valskis. Valskiui penketą rašau avansu. Taip, jis sulošė per mažai rungtynių, kad galėtų padoriai stoti šalia Ledesmos ar Chveduko. Tačiau visi sutiksime, kad Valskis į komandos išvaizdą įnešė labai daug šviežio vėjo. Jis iškart tapo ne tik garantuotu pagrindinės sudėties žaidėju, bet ir žmogumi, kuris turi šansų tapti adekvačiu Ledesmos partneriu. Beje, tarp šių žaidėjų kontaktas aikštėje iškart užsimezgė. Ir ne todėl, kad jie abu kažkada lošė vienoje komandoje. Todėl, kad Valskis savo ypatingai energingais veiksmais krašte tapo puikiu tašku gerus perdavimus į kraštus galinčiam mėtyti brazilui. Įtariu, kad kitame sezone Valskis bus vienas iš svarbiausių Sūduvos žaidėjų. Už šio žaidėjo atvedimą komandon galima paploti ir Sūduvos skautams.

>>>

ANTROJI GRUĖ: DARBININKAI. Pažymys – 4.

Čia pateko žaidėjai, kurie lošė gerai, daugmaž stabiliai, tačiau kokių nors ypatingų stebuklų sezono metu nenuveikė. Tačiau būtent jie dažniausiai sudaro komandų pagrindus, kurių fonuose žiba futbolo žvaigžės. Aišku, jei tik klubas turi lėšų bent vieną kitą žvaigždę savo komandai nusamdyti.

Povilas Leimonas. Šis Sūduvos “veteranas” mano akyse labiausiai stovi ant ribos tarp 4 ir 5. Taip, Leimonas kaip visada lošė pakankamai banguotai. Tačiau tai būdinga ir visai Sūduvos komandai. Antroji bėda yra tame, kad mūsų komandoje jau kelintą sezoną niekaip nenusistovi sudėtis, kurioje Povilas galėtų ramiai lošti sau patogiausioje atraminio saugo pozicijoje. Ir jis šiemet keliavo po aikštę – nuo gynėjo iki vos ne atakuojančio saugo. Leimonas puikiai atrodė sezono pradžioje, paskui gan rimtai sėdo, o į pabaigą ir vėl atsigavo. Tačiau šio žaidėjo evoliucija – akivaizdi. O žaidėjai, kurie lošdami Lietuvoje sugeba tobulėti – mane labai džiugina. Leimono futbole atsirado brandos, nepaisant to, kad klasikinių jo bėdų (perlaikyti kamuoliai ir netikslūs perdavimai) irgi vis dar pasitaikydavo. Tačiau ne šiaip sau juo domėjosi lenkai. Gaila, kad šis sandėris nenutiko – Leimonui būtų pats laikas palikti Marijos Žemę. Beje, Leimonas ko gero buvo vienintelis ryškesnis kandidatas į komandos lyderio postą. Jis buvo tas, kuris dažniausiai ir mėgindavo paveikt komandos veiksmus bei niekada nevengė personalinės atsakomybės.

Marius Šoblinskas. Šoblinskas šiais metais Sūduvoje buvo lyg ir koks stabilumo faktorius. Jo žaidimas ko gero mažiausiai bangavo iš visų. Nors paties Šoblinsko žaidimą įvertinti nėra lengva – jis yra iš tų žaidėjų, kurie nėra labai pastebimi aikštėje, nors ir nudirba daug purvino darbo. Juo neabejojo nei abu treneriai, nei komandos vadai, todėl Šoblinskas yra vienas iš nedaugelio, kurios Prezidentas minėjo kaip “komandos branduolio“ narius. Tiesa, į Šoblinskas savo žaidimo stiliumi šiek tiek lyg ir dubliuoja Leimoną ar Chveduką, tad surast tinkamiausias pozicijas kitų metų komandoje šiems trims žaidėjams lengva nebus.

Sergiyj Loginov. Pasakysiu tiesiai šviesiai – mano manymu, jei Sūduvą kitais metais treniruos Gvildys, Loginovas šioje komandoje nežais. Bėdos ukrainiečio žaidime prasidėjo tuomet, kai komandoje pasirodė Gvildys. Iki tol jis buvo vienas aršesnių Sūduvos kovotojų, visada susilaukdavęs ir fanų dėmesio už tai, kad buvo vienas nedaugelio mėginęs megzti kontaktą po rungtynių su Sakalų tribūna. Pirmoje sezono pusėje Loginovas buvo garantuotas pagrindo futbolininkas, o į sezono pabaigą pasipylė klaidos ir jis buvo paverstas atsarginiu. O juk jei treneris tiki žaidėju, viena kita klaida niekada jo neprivers tokio žaidėjo sodinti ant suolo. Tuo tarpu Loginovui nutiko būtent taip. Viena kita klaida ir jo aikštėje beveik nebeliko. Aišku, visus niuansus čia sunku sugaudyti – galbūt jis ir pats neplanuoja kitąmet Sūduvoje likti, o treneris ta proga nutarė išbandyti Gytį Urbą.

Valdemar Borovskij kaip ir visi gynėjai šiais metais kėlė baisiai daug klausimų. Nors aš nebūčiau linkęs bėdos ieškoti konkrečiuose žaidėjuose ar jų veiksmuose. Klaidų daro visi, o personališkai žiūrint tie gynėjai neatrodė labai blogai. Visas blogis kildavo dėl to, kad tarp gynėjų bei tarp jų ir saugų nebuvo normalaus kontakto. Nebuvo bendro jausmo, kuris leidžia vienam žaidėjui be prašymų ar nurodymų pridengti kito žaidėjo poziciją, nebuvo koordinuotų ir sąmoningai bendrų gynybinių veiksmų. Kiekvienas sukosi kaip išgalėjo. Būtent todėl kiekvienas iš gynėjų pridirbo krūvas klaidų savo tiesioginėse pozicijose. Ne išimtis tarp jų ir Borovskis. Tik nemažai tų klaidų ir plaukdavo iš to, kad dėl nekoordinuotų veiksmų gynėjai nuolat atsidurdavo beviltiškose situacijose. Tačiau, atmetus visus niuansus, Borovskis vis tik buvo tas žmogus, kurio indėlis į bendrą komandos vaizdą buvo pakankai rimtas. Galbūt ne tik ryškus, kaip ankstesniame sezone, tačiau iš esmės jis buvo nekeičiamas. Pažymį rašant ne paskutinėje vietoje yra ir jo nuolatinis pasižmonėjimas rinktinės stovykloje. O ir jo žaidimą rinktinėje net ir mes įvertinome žymiai geriau nei pasirodymus už Sūduvą. Tačiau čia aš labiau įžvelgiu ne žaidėjo, o trenerių problemą. Nes tokia situacija reiškia tik vieną – žaidėjas turi potencijos, tačiau treneris nesugeba jo galimybių savo komandoje išnaudoti. Nebepratęsti sutarties su Borovskiu – pats paprasčiausias tokio žaidėjo problemų sprendimas. Greičiausiai taip ir bus – galų gale, net ir skaičių nežinant galima būti tikram, kad jis – vienas brangesnių komandos darbuotojų.

Gytis Urba. Pirmuosius Urbos pasirodymus šiais metais vertinau gan kritiškai. Urba nieko blogo aikštėje nepridirbdavo, tačiau rizikuoti taip pat nebuvo linkęs. Galvojau, kad Urba jau seniai išaugo iš dublerio amžiaus ir statuso, todėl, gavus šansą sulošti kėlinį pagrindinėje sudėtyje, reikėjo treneriui aiškiau parodyti, kad jis neklydo patikėdamas jam vietą. Komandoje pasirodžius Dariui Gvildžiui, Urbai teko dar sunkesnė misija – jis buvo stumdomas tarp gynėjų ir saugų. Pamenu, vienose rungtynėse jam vos ne playmakerio pozicija buvo patikėta. Žaidėjui, kuris tik bando prasibrauti į pagrindą, tokia situacija – pati nedėkingiausia. Tačiau Urba išgyveno ir į pabaigą jau lošdavo savo vietoje – gynyboje arba tarp gynėjų bei saugų. Matėsi, kad pamažu Gytis pagrindinėje sudėtyje apsiprato ir tapo tokiu žaidėju, apie kurį nepasakysi, kad dar vakar jis tegaudavo lošti po keletą minučių kas penktose rungtynėse. Akivaizdu, kad kitas sezonas šiam žaidėjui bus lemiamas. Vietą pagrindinėje sudėtyje jis išsikovojo, tad dabar nieko kito nelieka, kaip atlikti gerą kokybinį šuolį ir tapti kokiu trečiu dubleriu, papildžiusiu pagrindinę Sūduvos komandą per paskutinius penkerius metus. Dabar svarbu tinkamai kitam sezonui pasiruošti bei pasimelsti, kad genialieji Sūduvos skautai, nenupirktų kokių 2-3 tos pačios pozicijos žaidėjų (nes – buvo parduodami su “nuolaida”). Juolab, kad panašią vietą aikštėje gali užimti ir Leimonas, ir Šoblinskas ir netgi Chvedukas.

Povilas Lukšys. Šis žaidėjas buvo toks kaip visada. Nepakeitė savo “nematomo žmogaus” žaidimo stiliaus, tačiau sau įprastą įvarčių dozę į priešininkų vartus sustūmė. Sakyčiau, žvelgiant į visą sezoną – Lukšys buvo pastebimesnis ir naudingesnis komandai nei akstesniais sezonais, nors įvarčių įmušė ir mažiau. Ypatinga jėga puolime netapo, tačiau nemažai gero nuveikdavo tarpe tap puolėjų ir saugų. Ypač, kai būdavo nusteikęs negailėti jėgų ir kaip reikiant palakstyti. Lukšys yra Lukšys – ir nieko čia nepadarysi. Vienas rezultatyviausių visų laikų Lietuvos žaidėjų. Ir vienas rezultatyviausių visų laikų Sūduvos žaidėjų. Toks tas Lukšys. Panašu, kad jis yra vienas iš tų, kurio paleidimą svarsto komandos vadai, o ir dauguma gerbėjų tokiam sprendimui pritartų. O aš manau, kad Sūduvai Lukšys dar gali būti naudingas. Nes savo dešimties įvarčių minimumą jis vis viena sumuš. Tiesiog reikia jam į porą duoti jauną, greitą, energingą ir piktą puolėją, kuris kompensuotų tas Sūduvos puolimo savybes, kurių iš Lukšio net ir tikėtis neverta. Nes Lukšys yra Lukšys.

Valentin Baranovskij. Simpatiškas žaidėjas. Savaime suprantama, kad jo karjeroje šuolis iš Dainavos į Sūduvą – svarbus nutikimas. Tik va – kaip čia padarius, kad toji karjera Sūduvoje netaptų atsarginių suolo trynimu. Tiesą pasakius, nelabai supratau šio žaidėjo gyvenimo Sūduvoje. Atsiradęs mūsų komandoje iškart tapo pagrindinės sudėties žaidėju ir stabiliai smagiai sužaidė keletą rungtynių. O paskui treneris kažkodėl jį padarė atsarginiu. Kadangi treneris, kaip ir dauguma mūsų respublikos renerių, nepersistengia savo veiksmų, sprendimų bei strategijų plačiau paaiškinti, šio žaidėjo laikymas ant suolo man atrodė mažų mažiausiai keistas. Baranovskij atrodė labai tinkamas Sūduvos papildymas. Labai greitas ir labai energingas atakuoti mėgstantis krašto saugas. Turintis neblogą kamuolio varymo techniką, neblogą aikštės matymą – trumpai tariant, žaidėjas, kuris Sūduvos žaidimą turėjo labai pagyvinti. Mažumą primenantis baltarusį Afanasenką, kuris Sūduvos kraštuose vėjus kėlė prieš daugelį metų. Tad jei toks žaidėjas paliekamas ant suolo – nafig iš viso jį reikėjo pirkti? Aišku, jei komandoje nelieka Eliošiaus ir Urbšio, tai vietos aikštėje jam tikrai atsiras.

Robertas Freidgeimas. Šio futbolininko likimas panašus į ką tik aprašytą Baranovskij gyvenimą. Iš pradžių – daug žaidybinio laiko, paskui – atsarginių suolas. Freidgeimas galbūt nėra toks energingas žaidėjas kaip Baranovskij, tačiau šiokios tokios gyvybės į Sūduvos veiksmus jis tikrai įnešė. Be abejo, Freidgeimo buvimą ant suolo pateisinti lengviau – jis yra gynybinio plano žaidėjas, o gynėjai rotuojami žymiai vėliau. Tad jei gandai pasitvirtins ir Sūduvoje kitais metais nebeliks didesnės dalies pagrindinių gynėjų – Freidgeimas tikrai turės ką veikti.

>>>

3: vidutiniokai.

Jie taip pat reikalingi – juk tobulais žaidėjais lietuviškos komandos neužpildysi. Galų gale – aikštėje privalo būti 11 žmonių, todėl skurdesnių lygų komandose tokių skylių kamšytojų visada būna nemažai. Tiesa, Sūduvoje šiais metais į trejetukininkų grupę pateko žaidėjai, kuriems čia – tikrai ne vieta.

Vaidas Slavickas. Gaila, tačiau jei Povilas Leimonas juda priekin, Vaido Slavicko evoliucija sustojo dar prieš keletą metų. Kaip ir visada jis lošė gerai, nors šiais metais pasitaikė ir keletas labai netikėtų ir įvarčiais pasibaigusių klaidų (pendelis lošiant su Ekranu ar Žalgirio įvartis paskutinio rato rungtynėse). Vaidas Slavickas buvo komandos kapitonas ir netgi susilaukė kvietimo į rinktinės stovyklą – būtent dėl to iš šio žaidėjo norėtųsi žymiai didesnio indėlio į komandos psichologinę išvaizdą. Nepaisant patirties ir kapitono raiščio, Slavickas taip ir netapo Sūduvos gynybos ligų gydytoju. O to iš jo būtų buvę galima reikalauti. Nesinori dalinti patarimų ir pamokslautai, tačiau mano manymu šio žaidėjo karjeroje žiauriai reikalingas rimtesnis lūžis, nes jis rizikuoja taip ir likti A lygos juodadarbiu. O toks talentingas futbolininkas kaip Slavickas tikrai nusipelno daugiau. Apie Slavicką prezidentas savo šnekoje neužsiminė, bet matyt visiems akivaizdu, kad ir kitais metais Vaidą komandoje matysime. Būtų gražu – juk išėjus Urbšiui jis lieka vienintelis “senosios gvardijos“ atstovas Sūduvoje. Įdomu, o kas būtų, jei treneris Vaidą Slavicką imtų ir pastatytų į atakuojančio saugo vietą – į poziciją, nuo kurios jis pradėjo savo karjerą Sūduvoje.

Craig Thomson. Škotą galima vadinti neišsipildžiusia viltimi. O tas neišsipildymas greičiausiai nutiko dėl to, kad į Sūduvoje praleistą laiką škotui buvo visiškai nusispjaut. Jis puikiai žinojo, kad čia atvyko tik trumpam (mažumą prigesinti tėvynėje kilusius skandalus ir, berods, atsigauti po traumos), todėl žaidė tiek, kad nepamirštų, kas yra futbolas. Sezono pradžioje jis buvo akivaizdžiai “neformoje”. Galbūt tam įtakos turėjo ir vėlyvas prisijungimas prie komandos, kalbos barjerai ir šiaip ironiškas požiūris į tokių šalių kaip Lietuva futbolą. Sutikit, škotui turėtų būti labai keista lošti aukščiausios lygos rungtynėse, į kurias atėjo pora šimtų žiūrovų. Tad škotas kartais blykstelėdavo, parodydamas, kad jo bazinis pasirengimas ir lygis yra gerokai aukščiau nei mūsų futbolininkų. Parodydavo, kad turi puikų smūgį. Tačiau blyksniai, nors ir naudingi, buvo pernelyg reti, kad komandai būtų atnešęs rimtesnės naudos.

Tadas Eliošius. Šis žaidėjas man – visiška mistika. Futbolui talento jis tikrai turi, tačiau per tuos pora metų, kuriuos jis praleido Sūduvoje, tas jo talentas maloniai snūduriavo. O mistika yra tame, kad man yra tiesiog nesuprantamas toks jauno žaidėjo požiūris į savo karjerą – nuolatinis jėgų taupymas eilinėse rungtynėse pamažu virsta įpročiu, kurį pakeisti tampa sudėtinga. Ką Eliošius puikiai įrodė taip ir neprasispraudęs į čekų komanda sezono antroje pusėje. O va kai grįžo – nei iš šio, nei iš to staiga tapo tuo Eliošiumi, kuriuo džiaugėmės tais laikais, kai jį Sūduvos vadai pasamdė į komandą. Greitu, aštriu, pavojingu, galinčiu spręsti situacijas individualiais veiksmais ir turinčiu staigų bei apgaulingą smūgį. Toks jausmas, kad Sūduvoje Eliošius išnaudojo kokius 30 procentų savo privalumų ir sugebėjimų. Tik šioje vietoje kyla tas pats klausimas – kas kaltas – žaidėjas, ar treneriai, kurie nesugebėjo išnaudoti turimų resursų. Kaip suprantu, Eliošiaus likimas Sūduvoje taip pat pakibęs ant plauko. Tačiau jei treneriai rastų būdų priversti Eliošių lošt taip, kaip žaidė sezono pabaigoje – tokį žaidėją paleisti nebūtų prasminga.

Nerijus Radžius. Šiemet Sūduvoje niekas nebuvo taip, kaip turėtų būti. Radžius yra geras senosios kartos gynėjas, turintis gerus futbolo mokslo pagrindus. Ankstesniais metais jo nauda komandai niekas neabejodavo. O va šiemet dažniausiai kalba vis nusukdavo link šio žaidėjo amžiaus. Taip, Radžius – ne jaunuolis. Tačiau ir ne pensininkas. Esu tikras, kad amžius jo prastokam pasirodymui šiais metais didesnės įtakos neturėjo. Juk centro gynėjas ir neturi būti sprinteris. Jam žymiai svarbiau gerai jausti aikštę bei žaidimo voratinklį – tuomet greičio stoką jis gali kompensuoti tiesiog užsiimdamas geresnę poziciją. Tačiau to nenutiko. Kaip ir visa Sūduvos gynyba, Radžius visą sezoną blaškėsi tarp kelių pozicijų bei funkcijų. O greičio stoka dar labiau jautėsi dėl to, kad nebuvo bendro kontaktų tarp pačių gynėjų – kiekvienas vargo savo personalinius vargus, tačiau gynyba kaip visuma nuolat patekdavo į patines situacijas, nes bendros veiksmų koordinacijos labai trūko. Ir kaip gali tuomet įvertinti atskirų žaidėjų pasirodymus? Radžiui trejetą rašau už tai, kad remiantis jo patirtimi, amžiumi bei statusu, iš jo buvo galima tikėtis bendrų gynybos veiksmų koordinavimo bei vadovavimo gynybos linijai apskritai. Tuo tarpu Radžius tiesiog buvo vienu iš gynėjų. Nežinau kaip jums, bet man viso būrio Sūduvos trenerių nesugebėjimas žaidėjams sukurti efektyvesnių gynybos modelių yra visiška paslaptis.

Ričardas Beniušis. Šio žaidėjo žvaigždė Sūduvoje akivaizdžiai sėdo. Nors… gal niekada ji ir nebuvo pakilusi. Akivaizdu, kad Beniušio karjeros kulminacija buvo anų laikų FBK, kai jis mušdavo kone kiekvienose rungtynėse. Paskui iškeliavo į Škotija, ten neprilipo ir daugiau nebepasiekė ankstesnio lygio. Šio sezono pradžioje Liubšys akcentavo, kad Beniušis – puikios formos. Ir iš pradžių jis tikrai gaudavo daugiau laiko, nei, pavyzdžiui, Lukšys. Tačiau vėliau visiškai sėdo ir aikštėje pasirodydavo ne taip jau dažnai. O ir pasirodęs žybtelėdavo tik kartais – gal todėl ir nesumušė sau įprasto įvarčių kiekio. Be abejo, šiandieninis Sūduvos formatas tokiam žaidėjui kaip Beniušis yra labai nedėkingas. Šiandien Sūduvoje išgyventi galėtų tik toks puolėjas, kuris sugeba pats sau kurti progas. Pasiimti kamuolį, apeiti ar aplenkti gynėją, mušti iš toliau. Tuo tarpu Beniušiui dėl jo ūgio ir greičio būtina kolegų pagalba. Beniušis turi gauti kamuolius baudos aikštėje, o jeigu jis juos gauna aikštės viduryje – iš to nieko gero nutikti negali. O kad Sūduvoje jau kelintą sezoną nėra saugų, galinčių atiduoti priekin aštrius perdavimus, tai Beniušis dažniau ir grįždavo atgal, nei mėgindavo ieškoti sprendimų ant nuošalės ribos. Tačiau… kai vienintelis aikštėje puolėjas (o Sūduva šiemet lošė arba vienu puolėju, arba išvis be jų) makaluojasi aplink aikštės vidurį, ten, kur turi būti puolėjas – nėra nieko. Todėl kamuolio atmetimai, kuriuos Beniušis neblogai atlieka, negalėdavo atnešti jokios naudos – nes tas, kam kamuolys būdavo atmetamas, neturėdavo jokio žmogaus, kuriam tą kamuolį galėtų iškišti tolyn į priekį.

Povilas Kiselevskis. Šiam jaunam žaidėjui pažymys – labai sąlyginis. Dažniau aikštėje jis rodytis pradėjo tik sezono pabaigoje, todėl rimčiau atsiskleisti laiko tiesiog nebuvo. Tačiau kelis dalykus galima pasakyti. Kiselevskis yra puikus įrodymas, koks nemažas atotrūkis vis tik yra tarp dublerių ir pagrindinės komandos (netgi turint omeny ne patį aukščiausią lietuviško futbolo lygį). Kiselevskiui aikštėje buvo sunku. Jam trūko ir žaidimo skaitymo įgūdžių, ir elementarios drąsos. Ypač sudėtinga būdavo rimtesnėse rungtynėse, kai vykdavo atkakli kova su panašaus pajėgumo varžovu. Pavyzdžiui, paskutinės rungtynės su Kruoja. Jose Kiselevskis buvo viena silpniausių, pažeidžiamiausių komandos grandžių. O kad gali būti kitaip – pakanka prisiminti Chveduko debiutus. Anam irgi trūko patirties ir sugebėjimų, tačiau jis viską kompensuodavo beprotiška energija ir įžūlumu. Matėsi, kad Karolis yra pasiryžęs žūti, tačiau įrodyti kolegoms ir treneriams, kad jį verta aikštėn leisti. Netgi trumpam. Štai tokio jaunatviško maksimalizmo man ir pritrūko Kiselevskio laikysenoje. Mano manymu, jaunas žaidėjas, gavęs šansą pasirodyti pagrindinėje komandoje, turėtų labiau stengtis. O visa kita – ateis su laiku. Ir jei Kiselevskis panašiu periodiškumu gaus lošti ir kitais metais – į sezono pabaigą turėsime jau visai kitaip aikštėje besijaučiantį futbolininką.

>>>

2: dvejetukininkai.

Paprasta. Čia krenta tie, kam sezonas totaliai nenusisekė.

Andrius Urbšys. Garantuotai pats blogiausias visų laikų Urbšio sezonas. Sūduvos veteranas lošė taip prastai, kad į sezono pabaigą netgi tapo atsarginiu, kuriam vieta pagrinde nušvisdavo tik lošiant su autsaideriais. Kur tokios apverktinos situacijos priežastys – aš nežinau. Tačiau Urbšio žaidimo kreivė jau ima priminti Giedrių Slavicką. Ir kai kartą stadione nugirdau gandą apie tai, kad Urbšys kitais metais loš Kruojoje – net nenustebau. Ir nors komandos atstovai Urbšio reikalų nekomentavo, tačiau į sezono pabaigą tapo akivaizdu, kad kažkokia trintis tarp jo ir komandos vadų atsirado. Urbšys kartais netikėtai dingdavo, paskui – lygiai taip pat netikėtai pasirodydavo. Ir nors jūs komentaruose rašėte, kad jam “ne tas dabar galvoje” (suprask – ne geras žaidimas jam dabar rūpi), tačiau Andrius Urbšys vis tik šiais metais mums padovanojo vieną gražesnių akimirkų – tą į orą išmestą maikę po to, kai įmušė įvartį Šiauliams.

Džiugas Bartkus ir Martynas Matuzas. Abu šiuos vartininkus galima dėti į vieną krūvą. Nes abiejų likimai ir žaidimo kreivės buvo tokios pat. Puikūs karjeros posūkiai – iš lietuviško futbolo pakraščių tiesiai į komandą, turinčią ambicijų pakovoti dėl čempionato aukso. Didingas karjeros šuolis – ypač turint omeny, kad Sūduva buvo numačiusi ir tarptautinių rungtynių galimybę. Tačiau jau pačioje čempionato pradžioje paaiškėjo, kad nė vienas iš jų nebuvo pasirengę A lygos kovoms, o Ramonui greičiausiai pritrūko laiko, ką nors fundamentaliau šių dviejų jaunų vartininkų žaidime pakeisti. Liubšys mėgino juos abu – tai vieną, tai kitą. Vartininkai keitėsi, tačiau padėtis aikštėje – nė trupučio negerėjo. Akivaizdu, kad sugrojo du esminiai faktoriai – žaidybinės patirties ir autoriteto tarp vyresnių komandos kolegų trūkumas. Toks kokteilis sukūrė situaciją, kai visa komanda lošdavo jausdama į nugarą nuolat alsuojantį pavojų savuose vartuose. Tokios tokelės. Kad ir kaip būtų gaila – nė vieno iš šių vartininkų aš komandoje kitais metais nematau. Tiesiog nėra prasmės puoselėti viltis, kad Ramonui pavyks iš jų nulipdyti ką nors padoresnio. O turint omeny Ramono sugebėjimus – jis greičiau užaugins dar vieną suvalkietišką talentą.

>>>

0: apskritai pažymio nenusipelnę.

Tai yra žaidėjai, kuriems kokio nors pažymio rašyti nelabai ir išeina. Nulis nereiškia nei gerai, nei blogai – tai yra tiesiog fakto konstatavimas – jūsų gerbiamas metraštininkas paprasčiausiai šių žaidėjų įvertinti negali.

Audrius Brokas, kuris šmėkštelėjo pirmoje sezono pusėje, o paskui visiškai dingo iš eterio. Rezultatyviausias dublerių čempionato žaidėjas Armandas Breivė. Ir Vytautas Lasevičius – berods vienintelis iš šios grupės, kuriam teko garbė sužaisti vienas rungtynes nuo pradžios iki galo. Teoriškai žvelgiant, keisčiausia yra, kad nė vienas iš trenerių nenorėjo rimčiau išbandyti Breivės, nes šių metų Sūduvos puolime jaunatviškos energijos labai trūko.

>>>

O kad žaidėjai nesijaustų susilaukę pernelyg daug dėmesio – parašykime pažymius ir visiems kitiems.

Treneriai.

Virginijus Liubšys – 3. Apie šį trenerį, Sūduvoje praleidusį pusantro sezono, daug nekalbėsiu, nes prikalbėta yra daugiau nei reikia. Ženklų, kad Sūduva pagaliau pavirs padoria komanda buvo. Buvo ženklų, kad komanda pagaliau įgaus naują veidą – pirmą kartą nuo Gabrio laikų. Man pakako pirmųjų šio sezono rungtynių su Ekranu – tą kartą Sūduva parodė tikrąsias savo galimybes. Tačiau šis patyręs treneris pralaimėjo kažkokius užkulisinius žaidimus. O kadangi pastarieji žaidimai – futbolo dalis, tai ir neišeina jam rašyti geresnio pažymio.

Darius Gvildys – 2. Kol kas – laukiam naujo sezono ir didelių išvadų nedarom. To, ką Darius Gvildys žadėjo ateidamas į Sūduvą jis nepasiekė. Komanda jam vadovaujant atrodė lyg sužeistas paukštis – mažumą pakildavo ir tuoj pat vėl voždavosi snapu į purvą. LFF taurę Gvildys pralošė, tačiau medalius komandai vis tik išsaugojo. Panašu, kad kitais metais šis treneris gaus rimtai atnaujintą Sūduvą. Tad viskas – jo paties rankose.

Algimantas Dvareckas – 3. Antrasis arba dublerių treneris gali būti vertinamas pagal tris parametrus. Pirmas ir pats svarbiausias – kiek jaunų žaidėjų jis parengė integravimui į pagrindinę komandą. Antra – kaip jis yra pasirengęs stoti už pagrindinės komandos vairo, jei to prireiktų. Ir trečia – kaip sekasi jo vadovaujamiems dubleriams. Ir koks vaizdelis? Vidutiniškas. Taip, dubleriai savo čempionatą laimėjo. Tačiau kas iš to, jei į pagrindą neprasimušė nė vienas. Sutinku, yra keli žmonės, kurie “gali” žaisti už pagrindinę komandą, tačiau jie nežaidžia taip, kad vieta jiems ten būtų rezervuota. Antrasis punktas taip pat atrodo prastokai. Juk kai komandoje neliko Liubšio, komandos vadams pasirodė, kad pagrindinei komandai vadovauti geriau tinka autsaiderio dublerių treneris, nei savas.

Audrius Ramonas – 3. Šio trenerio atvejis sudėtingiausas. Iš vienos pusės – jis lyg ir už nieką neatsakingas. Juk susidarė tokia force majeure situacija – visi komandos vartininkai kone per vieną dieną dingo, o naujų padorių rasti nebuvo laiko, o gal ir sugebėjimų trūko. Ir ką čia vartininkų treneris gali nuveikt? Ar gali jis per mėnesį labai vidutinišką jauną vartininką paversti patikimu vartų sargu? Tačiau vartininkų klausimas šių metų Sūduvoje man žymiai ryškiau byloja apie tai, kad treneriai šioje komandoje mažai ką sprendžia, nei visi gandai apie komandos vadų ir Liubšio nesutarimus. Juk, vertinant blaiviai, joks treneris nesutiktų paleisti abu pagrindinius vartininkus prieš pat čempionatą. Tiksliau, joks treneris nebūtų paleidęs Vitkausko tuomet, kai Valinčiaus klausimas nebuvo aiškus. Toks jausmas, kad visoje šioje makalynėje visi treneriai teatliko statistų vaidmenį.

Kiti veikėjai ir personažai.  

Komandos administracija – 3. Klubo vadyba ir šiemet mūsų niekuo nenustebino. Finansinis klubo stabilumas Lietuvoje yra didis dalykas. Kaip suprantu, šiemet Sūduvos net ir biudžetas buvo didesnis nei krizės metais. Tačiau mūsų komandoje finansinis stabilumas jau yra toks įprastas, kad juo girtis mažumą pabodo. Taip, mes visi esame dėkingi, kad kažkas komandą išlaiko ir tai daro stabiliai. Bent jau aš nežinau nei kas tie kažkas, nei kiek Sūduvos išlaikymas per metus kainuoja – apie tai mūsų klubas yra linkęs nieko niekam nepasakoti. Bet kokiu atveju kitų klubų fanai šiame bloge šiemet ne kartą priekaištavo dėl mūsų pretenzijų Sūduvos vadovams. “Džiaukitės” – rašydavo jie, – “kad kas nors apskritai Marijampolėje pinigų futbolui negaili”. Jo, džiaugtis tai džiaugiamės, tačiau kodėl žiūrovų Marijampolės stadione šiais metais nuolat mažėjo, kol pasiekė tiesiog sukrečiančius skaičius? Nejaugi ir vėl dėl to kaltinsim Liubšį, Gvildį ir Eliošių? Taip, šiais metais klubo vadyboje ir valdyme nenutiko jokių naujovių. Viskas po senovei. Ir toliau tas senovinis požiūris bus tęsiamas, tai kitais metais galim sulaukt situacijų, kai kokių Žalgirio ar Bangos fanų Marijampolės stadione bus daugiau nei vietinių.

Komandos viešųjų ryšių departamentas – 2. Tiesa, viena naujienėlė buvo. Pasikeitė žmonės, kurie tvarko klubo informacinius reikalus. Pasikeitė Sūduvai įprastu būdu – Arūnui Reinikiui atia niekas nepasakė, o naujų žmonių – niekas nepristatė. Štai tokios tokelės – mes galvojom, kad keičiasi komados požiūris į viešųjų reikalų valdymą, o pasikeitė tik žmones. Požiūris liko toks pats. Nenoriu kritikuot tų, kas Sūduvos žinias tvarko dabar. Suprantu, kad tai yra jauni žmonės, kurie už tą darbą gal ir kokį pinigą gauna. Tačiau, kai išgirdau, kad jauni žmonės Arūną Reinikį keičia – natūralu – tikėjausi jaunatviško entuziazmo, per kraštus besiliejančios energijos, o ne formaliai nuobodaus pagrindinių žinių išdėstymo. Kai naujiena atsiranda dėl to, kad ji privalo atsirasti pagal nustatytą tvarką, o ne dėl to, kad ją skelbiantys žmonės iš tikro nori ja su kitais pasidalinti. Jei norėtų – naujienos būtų kitaip padarytos, o ir jų kiekis būtų ženkliai didesnis. Žiauriausia, kad klubo svetainėje nebuvo justi jokios evoliucijos. O juk tam, kad pasimokytum, galų gale – kad imtum ir nukopijuotum kokią smagią idėją, net nereikia pavyzdžių užsienyje ieškot. Pakanka pažiūrėt, kaip tvarkosi Ekrano ar Žalgirio žmonės. Pakaktų padaryt bent pusę to, ką tie padaro ir vaizdelis jau kitas būtų. Žinau, jūs sakysit – “aha, tuose klubuose sėdi 10 žmonių ir visi krūtas algas gauna, o mes…” Gal gauna, o gal ir negauna. Gal sėdi – o gal ir nesėdi. Esmė – jei turi bent šiokių tokių ambicijų ir esi ne toks senas pirdyla koks esu aš, o jaunas ir žvalus – tu iš principo norėsi padaryt geriau. Nes kitaip bus kiauras šūdas. Jei lauksi ir nieko nedarysi, nes tau tūkstančių nemoka – bus kiauras šūdas. Vienžo, Sūduvos informaciniai reikalai visiškai atitiko Sūduvos šių metų charakterį – snaudžiantį, neryžtingą ir rodantį tik formalias pastangas.

Stadiono administracija – 1. O juk nieko blogo nenutiko, ar ne? O gal pradėkim nuo to, kaip dar prieš sezoną manieže pirkau abonementą, o jo pardavėja, neturėdama jokio sėdynių planiuko, pro maniežo langą bandė man pirštu parodyti, kur yra man siūlomos vietos? Taip, namas mūsų gražus, ir tūlikai mūsų gražūs. Ir jei stadiono kėdės ir nebūna visada nuvalytos, tai tūlikai – tikrai visada švarūs. Ir popieriaus juose visada rasi. Taip, sutinku, jei rungtynės baigiasi vėliau iškart už stadiono vartų patenki į totalią tamsą (lempos ir stulpai yra, bet nešviečia). Bet jei esi koks žabalas pensininkas – tai tau nėra ko nė į stadioną eit. Sėdėk namie, čiulp bonbonkes ir žiūrėk futbolą per internetą. Trumpai tariant – stadiono administracija kaip ir kiekvienais metais taip ir šiemet Sūduvos gerbėjų bei stadiono lankytojų labui galėjo labai daug gražių dalykų nuveikti. Kad būtų patogiau, smagiau, jaukiau. Kad skūpusis suvalkietis jaustųsi gaunąs už tuos 8 litus viską iki paskutinio cento. Tačiau nenuveikė. Gal laiko neturėjo?

Žiūrovai, gerbėjai, stadiono lankytojai – 2. Sodybų tuštėjimo metas – taip būtų galima apibūdinti situaciją Marijampolės stadiono tribūnose. Lankomumas šiais metais buvo totaliai beviltiškas. Jo nepateisina nei prastokas komandos žaidimas, nei nulinės klubo pastangos kaip nors žmones į stadioną atvilioti. Tokių skaičių Marijampolėje, jaučiu, seniai nėra buvę. Gėda, marijampoliečiai, gryna gėda! Ankstesniais metais dar galėdavome guostis tuo, kad liko tas beviltiškų kietakakčių tūkstantis, kuris visais laikais į Sūduvos rungtynes vaikščiodavo. Nepriklausomai nuo to, kaip ir kokioje lygoje komanda lošė. Tuo tarpu šiemet ir to tūkstančio nebeliko. Aš suprantu, kad komanda ir klubas mūsų šiais metais ir vėl nedžiugino, tačiau palikti likimo valiai savo komandos nederėtų.

Kadangi nei LFF taurės, nei europinių žaidimų stadiono lankymo statistikos rasti nepavyko, teko apsiriboti A lyga. O čia skaičiai štai kokie. Per 34 rungtynes (išmetus dvi nežaistas su REO) Sūduvos rungtynėse namie ir svečiuose pabuvojo 30 620 žmonės. Vidutiniškai – po 900 per rungtynes. Namų rungtynės šiame skaičiuje sudaro maždaug pusę – 15 200. Natūralu, vidurkis irgi labai panašus – maždaug 894 žmones per rungtynes. Kai gavau šį skaičių, nesusilaikiau ir pradėjau skaičiuoti toliau. Paaiškėjo, kad statistika mažumą prieštarauja mano suvokimui, kuris susidarė iš gyvo buvimo stadione. Pernai ir užpernai žmonių skaičius Marijampolės stadione buvo labai panašus, tačiau jis beveik perpus mažesnis nei ankstesniais metais. 2011 metais stadione apsilankė 16 620 žmonės (vidutiniškai per rungtynes – 977), 2010 – 12 350 (vidutiniškai – 882). O štai 2009 – 20 415 (1458), 2008 – 20 621 (1586) ir 2007 – 31 831 (1770). Taigi, išvada yra viena – žmonių stadione stabiliai mažėja, nors šiemet jų skaičius ir nebuvo ypatingai mažesnis nei per kelis paskutinius metus. Tiesiog kai kurių namų rungtynių lankomumas sukrečiantis – 500 (su Banga, Atlantu ir Tauru), 450 (su Dainava) ir net 400 (su Šiauliais). Daugiausiai žmonių – 2000 – žiūrėjo 13 turo rungtynes su Žalgiriu. Apibendrinant, Sūduvos gerbėjams galiu parašyt trejetą. Tačiau daugiau – tikrai būtų nesąžininga.

Sūduvos sakalai – 4. Sakalai tobuli nebuvo. Labiausiai tobuli nebuvo skaičiumi – kaip ir žiūrovų stadione, taip ir žmonių Sakalų tribūnoje mažėjo. Bent jau toks jausmas susidarė. Tačiau tas kiekis, kuris liko – matėsi, darė viską, ką toks kiekis padaryt gali. Pliusą Sakalams galima dėt ir už atkaklų bei masyvų dūmijimą. Įspūdingiausia dūmų uždanga, be abejo, nutiko namuose lošiant su Tauru, kai vėjas į aikštę dūmų prinešė tiek, kad teko stabdyti rungtynes. Ir jei Sakalams sunkiau sekėsi gausinti tribūnos gretas, juos galima pagirt už kitas iniciatyvas. Pavyzdžiui, už mėginimą suorganizuoti kelionę autobusu visiems norintiems iš Marijampolės į Vilnių pažiūrėti žaidimo su Žalgiriu. Už mėginimus kompensuoti informacijos trūkumą iš oficialios Sūduvos ir keletą puikiu interviu sezono pabaigoje su žaidėjais bei treneriais. Ir už puikų darbą Facebook’o platybėse. Būtent Sakalų profilis Facebook’e tapo ta vieta, kurioje efektyviausiai buvo surenkama visa informacija, susijusi su mūsų komanda.

Ponas Pop – 3. Rašau sau pliusą už teksto kiekį. Jei reikėtų vertinti tik raštų kokybę – rašyčiau dar mažiau. Po kelių labai jau sausringų sezonų (pernykščio nelabai ir prisiminti norisi), šiais metais vėl priskaldžiau kalnus raidžių. Tačiau, raštų kokybė, sakyčiau, pakrito. Turiu prisipažint, kad ir mano tikėjimas ne vieną kartą šiais metais buvo gerokai susvyravęs. Todėl buvo krūvos rungtynių, po kurių tiesiog neturėdavau ką pasvarstyti. Tuščia galvoje lyg kokiame kibire. Gal dėl to šiais metais buvo ir pernelyg daug nukrypimų į šalį. Net žagtelėjau, kad vienas jūsų kažkada parašėte komentarą apie tai, kad “toks jausmas, jog čia jau blogas nebe apie Sūduvą, o tiesiog apie lietuvišką futbolą”. Net nejauku pasidarė. Lygiai taip pat kartais nejauku būdavo kritikuoti visus iš eilės – nuo Prezidento iki žaidėjų. Per daug kritikos šiais metais buvo. Tikra tiesa – kritikuoti nėra labai malonu. Kritikuoti yra šūdas. Žymiai smagiau būtų ploti rankytėmis ir dėlioti kelių aukštų ditirambus. Dalinti pagyras ir atidavinėti pagarbą. Tas kritiko genas kartais taip užknisa, kad norisi viską mesti velniop ir tiesiog nueiti į stadioną pažiūrėt futbolo. Nesu piktas žmogus, kokiu daugelis mane ko gero laikote. Neturėjau ir neturiu ambicijų būti kokiu nors autoritetu ar nuomonės formuotoju. Didžiausias mano noras visada buvo analizuoti futbolą taip, kaip kažkada analizuodavau meno kūrinius (tais laikais raidžių kiekiu taip pat nesiskųsdavau).

>>>

Štai tiek naujienų šiam sezonui. Atostogos – jau ant nosies. Ačiū už dėmesį, komentarus ir palaikymą. Be tamstų šis projektas taip ilgai tikrai nebūtų ištempęs.

Įdomu, ką apie tai pasakytų Puaro?

Lietuviško futbolo sezono pabaigos proga šiomis dienomis driokstelėjo dar vienas skandaliukas. Toks menkutis ir beviltiškas, tačiau pakankamai pamokantis.

Taigi, ponulis Budraitis iš portalo futbolas.lt savo stiliumi sukurpė konspiracinį voratinklį. Į detales čia nesigilinsiu, manau, patys jo straipsniūkštį skaitėt. Jo konspiracijos esmė paprasta. Kadangi paskutiniuose turuose vyko kova dėl aukso medalių, tai praktiškai kiekvienos jų, kuriose dalyvavo Ekranas buvo sutartos. Kiek Budraičio teiginiuose yra tiesos – nesvarbu. Šis žurnalistas kaip taisyklė įrodymų neturi, o visus savo priešams metamus kaltinimus paprastai argumentuoja neformaliais pokalbiais kokio nors futbolo renginio metu.

Linksmesnė šiuo atveju buvo LFF reakcija. Kitaip nei ankstesniais kartais, LFF nutarė nesnausti ir atsako sulaukėme žaibiško. Lapkričio 15 dieną pasirodė Budraičio straipsnis, o lapkričio 16 LFF jau turėjo tekste minėtų klubų (Atlantas, Kruoja, Banga) oficialius raštus. Tad skandalo evoliucija pasuko į “kaltinimai buvo paneigti”. Ir ką? Viskas?

Panašu, Kvedarui tiesiog nusibodo Budraičio priekabiavimas. Tačiau kreiptis į teismą juk Kvedaras negali, ar ne? Tokie pareigūnai į teismus niekada nesikreipia. Todėl viskas buvo padaryta klubų rankomis. Jiems liepta sukurpti atitinkamus raštus, bei atsiųsti juos į… Taip, nieko nuostabaus – raštai buvo nusiųsti ne teisėjams ir policininkams, o tai pačiai LFF!!!! Va čia tai bent ėjimas!

Nors gal ir nereikia stebėtis. Tokią “teisingumo” sampratą LFF prezidentas propagavo ir savojo teisinio skandalo metu. Jos principas: “Jeigu aš sakau, kad nebuvo, vadinasi – nebuvo. Ir jokių papildomų tyrimų ar įrodymų nereikia”.

Tiesa pasakius, Budraitis šioje istorijoje – vienintelis teigiamas personažas. Kad ir kaip mes besuktume – žurnalistai turi teisę kelti panašius klausimus. Tačiau kol susirašinėjimas vyksta tarp organizacijos (LFF) ir žurnalisto – surasti tiesą nėra jokių šansų.

Trijų klubų pareiškimai – šūdo verti. Ko kito buvo galima tikėtis? Kad klubas pripažins mėginęs daryt neteisėtą įtaką rungtynių baigčiai? Ar kad vienas klubas pakišinės kitą klubą? Taip niekada nebūna. Vienos bendruomenės nariai niekada nekenkia vieni kitiems – žymiai paprasčiau yra tyliai susitarti už uždarų durų. Čia taip pat kaip kokioj savivaldybėj – visi žino, kad kyšiai nuolat duodami, tačiau joks savivaldybės klerkas niekada neįduos kito savivaldybės klerko.

Kyšininkavimo atvejus valstybės institucijose atskleisti gali tik teisėsaugos institucijos ir atitinkami pareigūnai. Tie, kurie stebi situaciją ir, kilus įtarimams, atlieka tyrimus. Kai kalba eina apie korupciją futbole – galioja tas pats principas.

Korupcija, sutartos rungtynės, neteisėtų medikamentų naudojimas – tokių skandalų futbole buvo pilna visais laikais. Tačiau kaip taisyklė jie nutinka tik didžiosiose futbolo šalyse, kurios taip pat yra ir senas tradicijas turinčios demokratinės valstybės. Ir tokius atvejus atskleidžia ne futbolininkai, ne klubai ir ne federacijos. Juos atskleidžia teisėsaugos institucijos, kurios veika savarankiškai – pačios ir neprašytos pradeda tyrimus ir į tai, ką oficialiai bando pareikšti federacijos bei klubai nekreipia dėmesio.

Tokios tokelės. Tad korupcijos ir neteisėtų sutartimų lietuviškam futbole nėra. Nes taip pasakė Lietuvos futbolo federacija. Ir netikėti šia įstaiga mes neturime jokių priežasčių, ar ne?

Sezono apibendrinimas: II serija

Nors šis sezonas buvo sunkus (Sūduvos prezidentas tą patvirtino savo baigiamajame interviu) ir atostogų visiems labai norisi, tačiau tam tikrus taškus sudėlioti reikia. Paskutinę pareigą atlikt būtina, taip sakant. Tiesa, pusę darbo jau padariau – tikiuosi, pamenate, kad pirmąjį sezono apibendrinimą jums pateikiau prieš pora mėnesių. Tiesa, tas apibendrinimas buvo labai didingas – pilnas apokaliptinių pranašysčių ir šnekų apie pabaigas bei pradžias. Jį galima laisvai pasikartoti ir šiandien, nes tai, ką Sūduva nuveikė po to rašto, pastarojo niekaip nepaneigė. Tiesa pasakius, Sūduva nieko ir nenuveikė – tik šiaip ne taip nukeliavo iki čempionato pabaigos ir šiaip ne taip pasiėmė klasikinius bronzos medalius.

SEZONO SKAIČIAI IR GROBIS. Vienintelis unikalus dalykas, kurio nebuvo galima aname tekste padaryti, tai sumesti į krūvą labai konkrečius Sūduvos pasiekimus.

A lygoje Sūduva nepasiekė jokių “rekordų” – neįmušė daugiausiai, nepraleido mažiausiai, niekuo labai smarkiai neišsiskyrė ir Sūduvos futbolininkai. Pažymėti galima nebent Rafaelio Ledesmos įmuštus įvarčius (antras pasiekimas lygoje) ir nemenką Sūduvos desantą Lietuvos rinktinėse.

LFF taurėje buvo patirtas ko gero gėdingiausias naujosios eros pralaimėjimas – iš taurės varžybų buvo išlėkta pirmoje stadijoje pralaimėjimus vienam iš lygos autsaiderių.

Tarptautinėje arenoje taip pat pasirodyti kaip visada – šiaip ne taip prašoktas pirmas etapas, o antrame – patirtas beviltiškas pralaimėjimas. Lygiosios su serbais jų aikštėje šiame kontekste pasirodo kaip klasikinė išimtis iš taisyklės.

Yra dar viena matematika, kuri man nedavė ramybės visą sezoną. Kaip Sūduva sulošė su artimiausiais lentelės kaimynais? Su pagrindiniais konkurentais, nuo santykių su kuriais ir priklauso tai, kokią vietą tarp lyderių ima Sūduva. Ir šie skaičiukai šį sezoną yra kaip niekad apverktini.

Taigi, su Ekranu Sūduva iškovojo 4 taškus, o prarado – 8. Su Žalgiriu – laimėjo 2, o prarado – 10 (neskaičiuojant taurės varžybų), o su Kruoja – iškovojo tik 1, o Kruojai atidavė net 11. Štai tokia paprasta matematika, kuri dar kartą įrodo, jog Sūduva tikrai gali džiaugtis šiemet iškovojusi bronzos medalius. Ko gero šie skaičiai taip pat byloja ir apie silpną komandos stuburą – šiemet tai buvo komanda, kuri neturėjo vidinės jėgos susidoroti su jokiu rimtesniu iššūkiu.

SEZONO RUNGTYNĖS. Tragiškų rungtynių prisiminti nebesinori. Todėl čia priminsiu tris žaidimus, kurie mums sukėlė daugiausiai pozityvių emocijų.

Pirmosios – be abejo, čempionato startas, kuriame buvo puikiu stiliumi nugalėtas Panevėžio Ekranas. Antrosios – dramatiška pergalė prieš Daugavą svečiuose. Ir trečiosios – tiek daug vilčių mums suteikusios lygiosios su Vojvodina Serbijoje.

Nedaug džiaugsmo Sūduva mums šiais metais atnešė – bet ačiū ir už tai.

SEZONO NUTIKIMAS. Numeris 1, neabejotinai yra trenerio Virginijaus Liubšio ateidimas, dar kartą parodęs mums, kaip sunkiai Sūduvoje sekasi treneriams, turintiems aštresnę poziciją.

Į antrąją vietą aš mesčiau vartininkų išsivaikščiojimą prieš pat sezoną – Vitkausko į Žalgirį, Valinčiaus – Rumunijon, o Švedkausko – į Italiją. Ir kosminė komandos vadovų ramybė, su kuria visi vartininkai buvo paleisti. Kadangi padorų vartininką pavyko surast tik sezono viduryje, šis nutikimas turėjo didžiulės įtakos Sūduvos išvaizdai pirmoje čempionato pusėje.

Numeris 3 – Rafaelio Ledesmos pasirodymas Sūduvoje. Tai buvo labai netikėta, tačiau lyg ir bylojo apie neblogus derybinius komandos vadų sugebėjimus. O ir visame Lietuvos futbole brazilo sugrįžimas į mūsų lygą buvo sutiktas labai audringai.

Numeris 4 – lygiosios su Vojvodina Serbijoje. Tai buvo rungtynės, kurios akimirkai mus privertė patikėti tuo, jog drąstiškas trenerių pakeitimas sezono viduryje gali duoti nuostabių vaisių. Deja, šios viltis buvo niekingiausiu būdu sunaikintos jau po savaitės.

Numeris 5 – pralaimėjimas LFF taurėje Klaipėdos Atlantui. Tiesiog gryna gėda. Nėra ką nė pridurt.

Numeris 6 – pokyčiai Sūduvos viešųjų ryšių politikoje. Taip, komandoje nebeliko Arūno Reinikio, kuris daugelį metų rūpinosi Sūduvos informaciniais reikalais. Tačiau bent jau pradžioje svarbesnis atrodė ne tiek noras pakeisti žmones, kiek būdas, kaip tai buvo daroma – buvo paskelbtos naujo darbuotojo paieškos, kurios lyg ir liudijo, kad keičiasi komandos vadovų požiūris. Deja, tai buvo iliuzija. Nieko ypatingai naujo šiame fronte nenutiko.

Numeris 7 – posezoninis komandos valymas. Komandos prezidentas iškart po sezono davė suprast, kad kitus metus komanda pasitiks iš esmės pasikeitusi. Valymas kaip valymas – toks natūralus dalykas. Gaila tik dėl to, jog tarp eilučių buvo galima suprast, jog šio valymo tikslas – įvardinti tuos, kuriuos komandos valdžia laiko kaltais dėl vidutiniško sezono. Klasika.

Numeris 8 – paradoksas. Dubleriai – savo čempionato nugalėtojai, o dublerių kiekis pagrindinėje sudėtyje per visą sezoną – koks 1,5 žmogaus.

Numeris 9 – Dariaus Gvildžio paskyrimas vyr. treneriu. Vis tik negali nesistebėti, kai čempionato lyderis treneriu paskiria čempionato autsaiderių dublerius treniruojantį žmogų. Turint omeny, kad kone visos komandos čempionato eigoje keitė trenerius (išskyrus gal tik Ekraną ir Bangą), Sūduvos sprendimas tarp jų buvo vienas prasčiausių.

Numeris 10 – Dariaus Gvildžio sudėties eksperimentas namų rungtynėse su Vojvodina. No comments. Visi viską puikiausiai prisimenam – ypač pasimetusius Sūduvos gerbėjus per rungtynių pertrauką Marijampolės stadione. Žmonės paprasčiausiai visiškai nieko nesuprato.

Specialaus paminėjimo man atrodo vertas dar vienas smulkus, tačiau simbolinis nutikimas. Pirmasis Andriaus Urbšio įvartis – trečiame ture į Šiaulių vartus ir į orą išlėkę žaidėjo marškinėliai kaip šio nutikimo paminėjimas. Kadangi toks veiksmas garantuoja geltoną kortelę, jei žaidėjas tam ryžtasi, vadinasi nori pabrėžti maksimalų savo džiaugsmą. Tą kartą Urbšio džiaugsmas bylojo ir apie žaidėjo nusiteikimą, ir atitarė bendrai komandos bei gerbėjų nuotaikai. Nuostabi puikaus sezono užuomazga! Deja, kuo viskas baigėsi – taip pat puikiai visi žinome. Į čempionato galą Urbšys tapo tokiu atsarginiu, kad net ne visada aikštėje pasirodydavo, o galų gale šio žaidėjo komandoje nebeliko. Tokia štai emocinė sezono kreivė.

KOMANDOS DIAGNOZĖ. Apie tai kalbėta ne kartą, todėl tik išvardinsiu esminius dalykus.

Didysis Sūduvos ligos simptomas yra komandinė psichologija, kuri šiais metais pasiekė netikėtas šlubavimo aukštumas. Jei anksčiau kalbėdavome apie “sanatoriją” – komandą, kurioje ramu gyventi, tačiau kuri nepriverčia kovoti – ir šioji sanatorijas retkarčiai sušlubuodavo pralaimėdama kokiam silpnam varžovui, tai šiemet komanda klupo ne tik lošdama su lygos autsaideriais, bet ir neįveikė praktiškai nė vieno rimtesnio iššūkio. Vienintelis ryškesnis atvejis – pergalė prieš Daugavą svečiuose po to, kai buvo netikėtai pralaimėta namuose.

Iš kitos pusės – turėjome bent trejas rungtynes, kurių Sūduva nesugebėjo laimėti didesnę rungtynių dalį pirmaudama dviejų įvarčių skirtumu. Visų šių rungtynių reikšmė buvo didžiulė. Tiek turnyrine, tiek psichologine prasme. Mat kai atrodydavo, kad komanda gali išlipti iš emocinės duobės, tuoj pat ir vėl nugarmėdavo atgal į tos duobės gelmes.

Komandai trūksta lyderių visose aikštės pozicijose.

Lyderių ir komandinės dvasios stoka privedė prie to, kad net ir legendinis Sūduvos stabilumas neveikia – paskutinius dvejus sezonus turėjome komandą, kurioje buvo palyginus nedaug sudėties pokyčių, tačiau teorinis “susižaidimas” nedavė jokių praktiškų rezultatų.

Kita bėda – treneriai. Kad ir kokie jie bebūtų (patyrę ir visai be patirties), tos mistinės marijampolietiškos dvasios jiems nepavyksta išsklaidyti ir priversti komandą siekti ne įsivaizduojamų, o realiai iškeltų tikslų.

Žodžiu, kol kas turime tikrą molotovo kokteilį – savimi nepasitikinčią komandą ir trenerį, kurį komandos Prezidentas sutinka pasilikti su sąlyga, kad anas “toliau mokysis”. Kai paklausai, tai atrodo, kad šneka eina ne apie pagrindinę, o apie dublerių komandą.

Na ir santykiai su gerbėjais bei žiūrovais stadione. Viskas, ką šiais metais šioje srityje nuveikė komandos administracija buvo su minuso ženklu. Nuo nenuvalomų stadiono kėdžių, neveikiančių abonementų, bilietų, parduodamų į tas pačias vietas iki normalių stadiono žiūrovų sarkazmą kėlusių “VIP tribūnų”, kuriose, cituojant vieną kolegą iš stadioną, “renkasi būtent tie, kurie neišgali už bilietą 8 litų susimokėti”. Litai lieka litais, tačiau nejauku, kad bilietų pirkėjai buriasi tribūnos pakraščiuose, o per centrą boluoja toji išskirtinė, bet tuščia tribūna. Gal tie VIP’ai net ir nemokamai Sūduvos žiūrėti nebenori?

ČEMPIONATAS: 2012 LAIDA. Sezonas buvo visai neblogas. Ypač jo pirmoji pusė. Čempionato pradžia žadėjo nemažai dalykų, kurių stokodavame ankstesniai metais – didesnį būrį pajegių komandų, įdomių žaidėjų, augantį žiūrovų skaičių ir didesnę įtampą turnyrinėje lentelėje. Deja, kvapo tokiems džiaugsmams užteko neilgai. Link čempionato vidurio krūva klubų susidūrė su finansiniais sunkumais ir nors tam tikrose lentelės vietose įtempta kova vyko iki pat paskutinio turo, komandų lygio skirtumai ir vėl ėmė priminti ankstesnius laikus, kai didesnė dalis rungtynių buvo nuspėjamos iš anksto. Nuseko ir žiūrovų stadionuose – į čempionato pabaigą tapo totaliai neįsivaizduojamos tos 3000 galvų minios, kurių neretai pasitaikydavo sezono pradžioje.

Galima įtarti, kad susidomėjimo lietuvišku futbolu augimą gerokai pakirto LFF skandalai ir bent trys poros savaičių pertraukos. Ypač toji klasikinė vasaros viduryje. Turint omeny mūsų klimatą, tos pertraukos atrodo pakankamai absurdiškai – netgi tos, kurios vyksta dėl rinktinės rungtynių. Mano manymu, rinktinės rungtynės neturėtų nutraukti lietuviško čempionato. Vis viena rinktinių reikalai rimčiau tepaliečia 2-3 klubus, o pagrindinėje rinktinėje žaidėjus iš A lygos galima ant vienos rankos suskaičiuoti. Tereikia LFF sprendimo ir būtų kaip padoriose futbolo šalyse, kuriose nacionaliniai čempionatai nesustoja dėl to, kad, pavyzdžiui, vyksta Afrikos čempionatas, į kurį išvažiuoja pakankamai didelis normaliuose čempionatuose lošiančių žaidėjų.

Deja, nepavyko išvengti ir įprastinių mums klubų viražų. Be abejo, čia labiausiai pasižymėjo naujokas REO – tiek grąsinimais palikti čempionatą, tiek PR Žalgirio stadiono niokojimo reikalais, tiek finaliniu akordu – bankrotu. Kiti klubai irgi mėgino neatsilikti – keitė trenerius, paleidinėjo žaidėjus, krisdavo į finansines duobes. Posmelį susimąsčius, man atrodo, kad į panašias nesąmones šiais metais nebuvo įsivėlęs tik vienas klubas – Gargždų Banga.

O va kas bus kitais metais – vienas dievas težino. Kaip iš finansinių bėdų kapstysis Ekranas? Ką darys Žalgiris, jei porinkiminėje košėje bus paskandintas Vilniaus meras Zuokas? Kaip biudžetus dėliosis Tauras, Dainava, Atlantas? Kaip A lygoje atrodys naujokai ir kiek jų bus? Atsakymus į šiuos ir panašius klausimus sužinosime tik kitais metais, pavasariop.

Tačiau kol kas nepanašu, kad bus žengtas koks nors rimtesnis žingsnis priekin. Tam nėra jokių priežasčių. LFF liko tokia pati, tik dar uždaresnė. Jos nepakeitė nei prezidentų rokiruotė, nei mafijoziniai skandalai. Lietuviško futbolo daržas vis dar lyg po didžiulės sausros – jame nieko naujo, todėl ir iš rinktinių tikėtis stebuklų nėra jokio argumento. O patys klubai vis dar nepasiekė tokios stadijos, kad bent jau galėtume būti tikri dėl finansinio klubų ir čempionato stabilumo.

SŪDUVA: 2013 PROGNOZĖS.  Čia ypatingų pokyčių tikėtis taip pat kažin ar verta. Niekuo mūsų nenustebino ir komandos Prezidentas savo ataskaitinėje kalboje. Tačiau šį kartą kaip niekad daug pakalbėjo apie konkrečių žaidėjų galimybes likti komandoje ir kitą sezoną.

Prezidentas sako, kad branduolys yra, tačiau suveskime kitus jo paminėtus galus.

Andriaus Urbšio komandoje tikrai nebebus. Sutartys baigiasi su Borovskiu, Beniušiu, Lukšiu, Radžiumi ir visais trimis vartininkais. Chveduką ir Ledesmą, panašu, Prezidentas regi parduotus aukštesnio lygio klubams. Eliošių su Leimonu parduoti buvo ketinama dar čempionatui nesibaigus. Greičiausiai ir vėl bus iš naujo svarstomas Loginovo klausimas (kaip nutiko ir šiemet). Tiesą pasakius, dar iki prezidento interviu sklido kalbos, kad Beniušio bei Lukšio komandoje jau nėra, o toks pats likimas laukia ir Borovskio su Eliošiumi.

Tai kur tas branduolys?

Trumpai tariant, jei komandos strategijoje jokių naujienų nenusimato, tai sudėtis turės būti atnaujinta iš pagrindų. O tai reiškia… Taip, tai reiškia, kad Sūduva suloš neblogai pirmą sezono dalį, o antroje pusės – kaip visada sės. Daug naujokų ir nepatyręs treneris tokį efektą turėtų duoti. Iš pradžių naujokai varys maksimaliai ir tvarkysis nesunkiai bent jau su silpnesnėmis komandomis. Tvarkysis, net jei ir nebus solidžios komandos, už kurią galėtų būti atsakingas treneris. Aišku, jei tik jam nereikėtų mokytis. O paskui naujokai pavargs, adaptuotis ir atsipalaiduos. Ir beliks melstis, kad kokį klubą ir vėl ištiktų finansinis stabas, leisiantis Sūduvai pašokinėt aplink trečią vietą bei bronzos medalius.

Tarp naujokų, spėju, bus daugiau lietuvių. Tendencija, kurią stebime jau keletą metų, keistis neturėtų. Lietuvos futbolas naujų talentų neišspjauna, o senoji karta (sąlygiškai tariant) keliauja link pensijos ir tuo pat metu – į A lygos komandas. Tad rinktis, manau, tikrai bus iš ko. Taip, neretai tai yra žaidėjai su ribotu galiojimu – vienam, dviem sezonams. Juk jie arba baigia karjerą apskritai, arba nuolat dairosi galimybės persikelti į bet kokią kitą bent šiek tiek finansiškai galingesnę lygą. Vaizdelis turėtų būti įdomus – juk Sūduvai žaidėjų reikės praktiškai visose pozicijose. Aišku, visada yra tikimybė, kad Sūduvos vadai prisimins kinietišką kortą. O mums belieka nekantriai laukti kitų metų pradžios, kai komanda grįš po atostogų ir turės pildytis naujais veidais.

Tokios tokelės. Belieka komandai palinkėti linksmų atostogų, o komandos vadams – išsaugoti bent vieną savybę, kuria Sūduva lenkia visus kitus A lygos klubus jau daugelį metų – stabiliais finansiniais reikalais.