Apie Nerijų Radžių ir Sūduvos ateitį

Nerijus Radžius – vienas geriausių Sūduvoje per pastaruosius trejus metus.

Įdomiai ir netikėtai susivartė Sūduvos reikalai per paskutines savaites. Kai komandoj pasirodė visuotines viltis sukėlęs Tomas Radzinevičius, kai po traumų aikštėn grįžo Šoblinskas su Chveduku, ėmė rodytis, kad dar ne viskas šiais metais prarasta. Optimistai Sūduvos gerbėjų tarpe garantuotai ėmė ruoštis rungtynėms su Hajduku ir intriguojančiai kovai dėl trečios vietos antroje A lygos pusėje.

Deja, viskas apsivertė aukštyn kojomis per vieną dieną. Dabar net ir didžiausias Sūduvos optimistas negalėtų įžvelgti šiame sezone savo komandai jokios perspektyvos. Iš Europos lygos buvo išlėkta kvailokai ir beprasmiškai, sulošus dar vienas bestubures rungtynes. Galim verst kaltę ant vieno žaidėjo, kuris po įmušto įvarčio nusivilko marškinėlius ar ant kito, kuris uždirbo pendelį paskutinę rungtynių minutę, tačiau futbole pralaimi ne atskiri žaidėjai, o komanda. Kai klysta vienas, kiti taiso jo klaidą. Deja, šio sezono Sūduvos žaidimo stilius šio parametro neturi – bet kokia rimtesnė vieno žaidėjo klaida dažniausiai baigiasi visos komandos (įskaitant ir trenerį su prezidentu) fiasko.

Iškart po pralaimėjimo makedonams, ėmė sklisti kalbos apie kai kurių Sūduvos žaidėjų ketinimus palikti komandą. Nerijaus Radžiaus pasitraukimas buvo oficialiai patvirtintas kone kitą dieną. Oficiali versija – Nerijus Radžius baigia profesionalo karjerą. Ta proga Nerijus davė interviu, kurį aš pavadinčiau išmintingiausia vieša šneka per visą Sūduvos istoriją. Nerijus pasakė keletą dalykų, kurie tik patvirtino visokiausius internete sklandančius gandus ir kai kuriuos kai kurių žmonių išsakytus Sūduvos įvertinimus. Esu tikras, kad visi šį pokalbį skaitėte, tačiau siūlau tai padaryti dar kartą – juolab, kad ir aš norėčiau jį išssaugoti šiame bloge istorijos labui (deja, Sūduvos svetaine pasitikėti negalima, nes kiekvienas dizaino atnaujinimas į nebūtį nuneša visus tekstus, kurie svetainėje kybodavo anksčiau). Pokalbį pateikiu mažumą sutrumpintą, palikdamą tik pačias įdomiausias vietas:

Nerijau, rungtynės su „Turnovo“ buvo paskutinės tavo profesionalo karjeroje. Turbūt taip susiklostęs mačas yra ne pati maloniausia karjeros pabaiga?

Na, iš tiesų niekam nelinkėčiau tokiomis rungtynėmis pabaigti karjerą. Profesionalo karjerą baigiau, bet gyvenimas nestovi vietoje, viskas eina sava vaga – išgyvensime.

Kas nutiko, kad rungtynės baigėsi tokiu skaudžiu pralaimėjimu?

Mūsų žaidimą pakoregavo T.Radzinevičiaus pašalinimas iš aikštės, o esminė mūsų klaida buvo paskutiniame momente, kai teisėjas „pastatė“ 11 metrų baudinį. Žaidėjas tame epizode sužaidė labai vaikiškai ir kaip viskas susiklostė, žinome visi.  „Turnovo“ komanda nebuvo už mus pajėgesnė, nes tiek žaidžiant namuose, tiek išvykoje mes nenusipelnėme su jais sužaisti lygiosiomis. Nežinau, kodėl bet šiais metais „Sūduvai“ dažnai „sekasi“ taip sužaisti rungtynių pabaigas.

Kaip įvertintum tuos trejus su puse metų, kuriuos praleidai Marijampolės „Sūduvoje“?

Norėčiau padėkoti „Sūduvos“ vadovybei, kad man suteikė galimybę atstovauti šiai komandai, pasitikėjo manimi. Stengiausi kiek galėjau ir žaidžiau pagal galimybes, nors galėjo būti ir geriau. Klubui norėčiau palinkėti būti ambicingesniems, siekti aukštesnių tikslų, nebijoti rizikos. Manau, kad „Sūduvos“ klubo svajonė yra tapti Lietuvos čempionais, nes to dar nėra pavykę nuveikti. Taip pat linkėčiau, kad Marijampolės klubas vystytųsi ir taptų profesionalesnis negu yra dabar. Žinoma, klubo infrastruktūra yra puiki ir už tai jam galima uždėti didelį pliusą. Kiek teko matyti, ne visi Lenkijos klubai gali pasigirti tokiomis sąlygomis. Vis dėlto yra sričių, kur klubas gali tobulėti.

2013 metų sezonas tau asmeniškai buvo sėkmingas. Ar nemanai, kad praėjus, pavyzdžiui, mėnesiui laiko, nenustygsi vietoje kaip norėsis sugrįžti į aikštę?

Aš manau, kad taip ir bus, bet į aikštę grįšiu kaip mėgėjas. Šiam žingsniui aš ruošiausi nuo pat naujų metų, nes žinojau, kad mano sutartis galioja iki birželio pabaigos. Po to dar sutarėme su prezidentu, kad padėsiu komandai UEFA Europos lygoje. Žodžiu, neabejoju, kad po mėnesio vėl norėsis paspardyti kamuolį.

Turbūt būtų galima drąsiai sakyti, kad buvai tikro profesionalo pavyzdys jauniesiems „Sūduvos“ futbolininkas. Ko norėtum palinkėti jiems?

Nežinau, koks aš pavyzdys – didelis ar ne, bet visuomet stengiausi juo būti, elgesiu aikštėje ir už jos ribų rodžiau pavyzdį atsidavimu treniruotėse. Jaunimas turi patys stengtis tobulėti, žiūrėti į vyresnius žaidėjus, kalbėti, klausinėti kaip kas. Jaunimui, ypač „Sūduvos“, norėčiau palinkėti, visų pirma, kad jie patys užduotų sau klausimą, kuo jie nori tapti gyvenime – ar futbolininkais ar futbolas jų gyvenime yra tik, kaip sakoma, „for fun“. Profesionalus futbolas nėra lengvas. Jis susideda iš daug smulkmenų – režimas, mityba, miegas, poilsis, sunkus darbas treniruotėse. Kiekvienoje treniruotėje turi siekti gero rezultato.

Apie karjeros pabaigą Nerijus Radžius jau senokai kalbėjo. Mes to laukėm kone po kiekvieno Sūduvoje jo praleisto sezono. Nerijus taip pat kalbėjo, kad norėtų karjerą baigti Sūduvoje. Tačiau futbolininkai retokai baigia karjeras vidury sezono. Nebent tai lemia gauta sunkesnė trauma. Todėl aš apie šį nutikimą pasakyčiau kitaip. Baigėsi Sūduvos ir Nerijaus Radžiaus sutartis. Ir Sūduva nusprendė, kad toliau jos pratęsti neverta. Tai buvo padaryta dėl to, kad Sūduva neturi ką Nerijui Radžiui pasiūlyti. Nerijus kalboje nėra įprastinių tokiais atvejais pareiškimų apie psichologinį nuovargį lošti futbolą, ligas ar norą veikti ką nors kitą. Priešingai, Nerijus kalba apie tai, kad mažumą pailsėjęs jis toliau tęs sezoną mėgėjų komandoje (viliuosi, kad tie “mėgėjų” klubai netikėtai nepavirs kita A lygos komanda).

Spėju, kad iš padorumo Nerijus sutiko su Murausko prašymu pažaist su makedonais, tuo tarpu Murauskas parodyti panašaus padorumo nemato reikalo. Kaip ir visais kitais panašiais atvejais. Kodėl taip sakau? Ogi todėl, kad paskutinius trejus metus Nerijus Radžius buvo vienas svarbiausių Sūduvos žaidėjų. Mes visi puikiai suprantame, kad fizinės galimybės ne visada Radžiui leido lošti maksimaliom apsukom, tačiau ko gero nebuvo nė vieno atvejo, kai šį žaidėją galėjome apkaltinti tinginyste, abejingumu ar atsidavimo komandos reikalams stoka. Sūduvos gyvenimas per šiuos metus buvo nelengvas ir banguotas, tačiau Nerijus Radžius nė karto neleido suabejoti jo, kaip profesionalo, požiūriu į žaidimą (nepaisant to, kad dėjosi už aikštės ribų).

Todėl ir sakau, kad Murauskui padorumo pritrūko. Nes su tokiais žaidėjais nėra išsiskiriama po rungtynių kažkokioj Makedonijoj. Su tokiu žaidėju dera išsiskirti namų stadione, prieš rungtynes padėkojant jam per mikrofoną ir suteikiant galimybę komandos gerbėjams padėkoti žaidėjui bent jau plojimais atsistojus. Deja, tokios elementarų padorumą demonstruojančios tradicijos Sūduvoje nėra.

Gerai. Palikim Nerijų ramybėje. Tikiuosi, jis žino, jog mes esame dėkingi už praleistus Sūduvoje metus, nors klubas ir nesuteikė mums galimybės tos padėkos pareikšti. Tiesą pasakius, mane nustebino tai, kad apie Radžiaus sprendimą palikti komandą (arba, tiksliau, komandos sprendimą atsisveikinti su Radžiumi) nebuvo ištarta nė žodžio iki rungtynių Makedonijoje pabaigos. Turiu įtarimo, kad būtent tas pralaimėjimas ir buvo galutinį sprendimą nulėmusi sąlyga. Galbūt dėl tos sumos, kurią Sūduva prarado iškritusi iš Europos lygos po pirmosios dvikovos.

Nerijaus Radžiaus paleidimas labai reikšmingas. Jokio kito žaidėjo paslaugų atsisakymas taip akivaizdžiai nebūtų parodęs apverktinos klubo būklės. Visų bėdų šaltinis – neabejotinai finansinis. Galim būti tikri, kad Sūduvos padėtis šiuo klausimu yra prasta ir neturi jokios galimybės pasitaisyti artimiausioje ateityje. Žinodami komandos prezidento pagirtiną norą gyventi “pagal realias galimybes” ir neprisidaryti skolų, mes ir galime pagrįstai įtarti, kad išsiskyrimas su Radžiumi signalizuoja fundamentalų “realių galimybių” sumažėjimą.

Kodėl? Todėl, kad Nerijus Radžius yra vienas svarbiausių žaidėjų šių metų Sūduvoje. Atsiprašau – buvo. Nepaisant to, kad komandoje trūksta kūrybiškų vidurio saugų ir iki Radzinevičiaus pasirodymo nebuvo nė vieno rimtesnio puolėjo, komanda įvarčius muša ir muša jų pakankamai daug. Deja, visi esminiai Sūduvos pralaimėjimai (įskaitant ir kai kurias lygiąsias) nutiko dėl apmaudžių klaidų gynyboje. Kaip taisyklė, tas klaidas atlikdavo Sūduvos gynybos jaunimas, todėl Nerijus Radžius šįmetinėje Sūduvoje buvo vienintelis faktorius, suteikęs komandos gynybos veiksmams bent šiokio tokio stabilumo ir patikimumo. Pernykštis sezonas Nerijui nebuvo pats geriausias, tačiau šiemet jis sulošė puikiai.

Tad nebelikus Nerijaus Radžiaus, mes galime būti tikri, kad ir taip sunkios gynybos bėdos taps dar rimtesnės. Gynybos veiksmams ir iki šiol trūko darnumo, o jaunų žaidėjų pozicinės klaidos leido priešininkams mušti įvarčius net ir tuomet, kai per rungtynes jie sugebėdavo tik pora progų sukurti. Už chaosą gynyboje, be abejo, atsakingas yra treneris. Tačiau dabar net sunku įsivaizduoti, kaip apverktinai atrodys Sūduvos jaunieji gynėjai, netekę vienintelio patyrusio kolegos.

Atleisdama vidury sezono Nerijų Radžių komanda maksimaliai rizikuoja. Ji ne tik praranda galimybę pakovoti dėl trečios vietos, bet netgi rizikuoja netekti ir šiokius tokius šansus žaisti kitais metais Europoje suteikiančios ketvirtos vietos. Štai todėl ir sakau, kad Sūduvai – šakės. Todėl dabar ir galvoju, kad Tomas Radzinevičius komandoje žais nemokamai arba už simbolinį atlyginimą ir liks čia geriausiu atveju iki kitų metų vidurvasario. Nors greičiausiai yra dar blogiau. Greičiausiai Tomas apskritai jokios sutarties su klubu neturi ir loš Marijampolėje tik tam, kad neprarastų formos ir galėtų su šeima namie paatostogauti. O jei tik pasitaikys proga nerti į padoresnį klubą – jo komandoje iškart neliks. Ir pykti dėl to nėra nei reikalo, nei prasmės – jei komanda neturi ateities perspektyvos, tai ir negali tikėtis, kad čia liktų žaidėjai, kurie savo futbolininkų karjerose kokią nors perspektyvą dar mato.

Ir kas toliau? Ogi, velnias žino. Vienas mano labai gerbiamas Sūduvos mylėtojas ir šio blogo komentatorius, neseniai štai tokius žodžius parašė: “Nusileiskim ant žemės, Sūduva nesiruošia būti globaliu klubu ir po 20 metų stoti į vieną gretą su Barsa ar Bayernu. Sūduva yra Suvalkijos (provincijos) futbolo klubukas ir Murauskas stengiasi užtikrinti klubo tęstinumą, o esminis veiksnys tęstinumui yra skolų neprisidarymas ir gyvenimas pagal išgales. Nebus pinigų, bus komandos pagrindas kartais išsipagiriojantys, po darbo statybose pažaidžiantys vietiniai breivės, urbos ar bagdanavičiai. Bus pinigų – bus parankiota geresnių žaidėjų Lietuvos mąstu”.

Žiaurūs, labai žiaurūs žodžiai. Žiaurūs, bet ko gero teisingi. Ypač dėl to, kad iš esmės jiems pritaria ir Radžius, savo interviu tiesiai šviesiai rėždamas: Jaunimui, ypač „Sūduvos“, norėčiau palinkėti, visų pirma, kad jie patys užduotų sau klausimą, kuo jie nori tapti gyvenime – ar futbolininkais ar futbolas jų gyvenime yra tik, kaip sakoma, „for fun“. O juk šie žodžiai patvirtina visas tas fantastines istorijas, kurias raportavo šiame bloge jo skaitytojai marijampoliečiai, ne vieną kartą regėję Sūduvos jaunimą nelabai profesionaliems sportininkams derančiose situacijose.

Ir jei tai yra tiesa – tuomet man nieko kito nelieka, kaip dėti tašką ir uždaryti šitą blogą. Nes rašyti apie pagiriotų statybininkų savaitgalio futbolą yra pernelyg ekstravagantiška (juokai juokais, tačiau prie tokio sprendimo neišvengiamai artėju. Bet apie tai – kitą kartą).

Bėda ta, kad ir tokiu atveju visi galai man nesusiveda. Jeigu tai yra tiesa – nafig reikėjo statyti stadioną su maniežu ir treniruočių aikštynu? Įkaušę statybininkai ir sename stadione puikiai galėjo lošti. Nebent Marijampolės stadiono statybą traktuotume kaip kokį tipinį Zuoko stiliaus projektą, kai kas nors yra pastatoma vien dėl to, kad kai kas ta proga į kišenę įsimeta vieną kitą milijoną kokių nors pinigų. Nerijus Radžius savame interviu ir apie tai užsimena – giria klubą už tobulą infrastruktūrą ir linki profesionalesnio požiūrio į komandos valdymą. Profesionalesnio požiūrio “nei yra dabar”.

Beje, Nerijus Radžius taip pat linki didesnių ambicijų ir nebijoti rizikos. Ir vėl – labai protingi žodžiai. Juk kai žengi vieną žingsnį, reikia žengti ir antrą bei trečią. Kelio atgal nebėra. Čia aš apie tą patį – jei jau pirmas Lietuvoje nuo pamatų statai naują stadioną, tuomet išdrįsk su tuo pačiu užmoju ir komandą statyti.

Galimybių yra įvairiausių ir visai nebūtina baksnoti pirštais į didžiuosius ispanų, vokiečių ar anglų klubus, nes jų taikomi modeliai toli gražu nėra vieninteliai pasaulyje. Juk niekas ir nesitiki, kad Marijampolėje bus sukurta nauja Barselona, tačiau turėti pusėtino lygio komandą yra įmanoma. Deja, mūsuose visi futbolo klubo formavimo modeliai vis dar susiveda į vienintelį, kuris vadinasi “Lietuvos mastu turtingas dėdė su Lietuvos mastu neblogu maišu pinigų”. Visus kitus variantus nubraukia ne tik klubų valdytojai bei šeimininkai, bet ir mes patys. Visi mes kalbam apie tai, kad vietinio jaunimo ugdymas yra pernelyg brangus ir daug laiko reikalaujantis reikalas, todėl jo net pradėti neapsimoka (nors jei prieš dešimt metų kas nors šia kryptimi būtų padaryta, tai dabar gal ir kokių vaisių būtų. Bet kadangi pas mus viskas tik šnekom pasibaigia, tai ir po dešimt metų padėtis bus tokia pati). Visi šnekam, kad Lietuvos verslas pernelyg skurdus, todėl net neapsimoka ieškoti būdų, kaip išlaikyti klubą rėmėjų pinigais. Štai ir belieka vienintelis Murauskas, kuriam turim žemai lenktis ir dėkoti už tai, kad Sūduva apskritai egzistuoja.

Taip, Sūduvos finansuotojai per paskutinius 10-12 metų iš tikro užtikrino klubo vardo tęstinumą (ir, beje, čia ne tik Murauskui medalį kabint reikia). Ne tik užtikrino – komanda pasiekė tokių aukštumų, kokiose Sūduvos futbolas niekada dar nėra buvęs. Dar niekada į klubo sandelį nebuvo sukrauta tiek medalių ir taurių. Dar niekada Marijampolės miestuke nežaidė tokio lygio klubai, kokius Sūduva priėmė Europos taurėje.

Tačiau kyla jausmas, kad užtikrindami vardo tęstinumą, Sūduvos vadai sugriovė ką kita – suvokimą, kad vietos vaikinukams yra didžiulė garbė bei privilegija kovoti už savo miesto komandą. Dėl to ir šnekam apie profesionalumo trūkumą jaunų žaidėjų požiūryje į savo pasirinktą profesiją. Dėl to ir skauda širdį, kai matai, jog vietiniai ir užsienio legionieriai aikštėje labiau drąskosi nei Suvalkijos sūnus. Aišku, tiesa yra ta, kad tai nėra viena Marijampolės bėda. Tai – visos Lietuvos bėda, kurioje bėgant metams regioninio patriotizmo yra vis mažiau ir mažiau. Ir jei dar rinktinių nariai sugeba išstenėti šnekų apie tai, kad jiems yra “garbė lošti už Lietuvą”, tai jau seniai neteko girdėti, kad kokio nors klubo gimtojo miesto žaidėjai kalbėtų apie privilegiją prakaituoti savo miesto stadione ir nešti pergales savo miesto gerbėjams.

Nuo išvadų susilaikysiu. Mat labai jau beviltiškos jos gaunasi. Belieka laukti ir žiūrėti kas čia bus. Ir pasiruošti pačiam blogiausiam. Nes gali būti ir dar blogiau.

EL: FK TURNOVO 2:2 (5:4) SŪDUVA

Išvada paprasta – tai yra pats nesėkmingiausias Sūduvos pasirodymas Europoje ir pats niekingiausias pralaimėjimas. Ženklų, kad judama šia kryptimi buvo jau pernai, o šiemet kaip reikiant buvo gauta per veidą. Iš kitos pusės – Sūduva ir vėl ko gero sulošė tipiškas šio sezono rungtynes. Kai viskas vyniojasi lyg ir neblogai, tačiau staiga pasipila visokio plauko nesąmonės ir lyg ir neblogai išrodę rungtynių planai eina šuniui ant uodegos. Kažkaip kvailai viskas gaunasi. Matai, kad komanda plėšosi, stengiasi, tačiau vieno ar kelių žmonių klaidos anuliuoja visas pastangas. Jei šios rungtynės būtų pirmas toks kartas – galėtum sakyti: nepasisekė. Tačiau kadangi toks jis yra jau koks ketvirtas ar penktas – tenka konstatuoti rimtą komandos ligą. Jei viskas klostysis ir toliau šiais metais tokia nata, tai kitais metais nuo Europos galėsim ir pailsėti. Ir greičiausiai jau nieko nenustebintų, jei tas poilsis užtruktų ne vienerius metus. Nieko, užtat dabar galėsim sulošt su Tauru ir aplenkt A lygoje Kruoją.

Štai – truputį paburbėjau ir gana. Jei galėtum komandos gyvenime ir veiksmuose atrasti kokių nors naujų, ypatingų veiksnių, lemiančių būtent tokį žaidimą ir rezultatus, gal ir galėtum paburbėt daugiau. Tačiau dabar nervintis tiesiog nėra prasmės. Visas Sūduvos silpnybes mes seniai žinome – tiesiog jų efektas gal kiek netikėtai didokas. Tad ir nesinori badyti pirštais į žaidėjus, kurių veiksmai šiandien lėmė neigiamą rezultatą. Galų gale, dauguma mūsų rungtynes matė tik teksto eilutėse UEFA svetainėje (ot laikai atėjo, reikia angliškai komentarus apie Sūduvos rungtynes skaityt!). Tačiau ko gero yra simboliška, kad esminiai statistiniai minusai, esminės vietos, kuriose trūkinėjo komandos veiksmų grandinė ir atsiverdavo pažeidžiamos vietos buvo atliktos Marijampolės futbolo mokyklos atstovų.

O dabar štai turėsime lauki pailsėti, atsipūsti ir pamiršti šiandienos batalijas. Šiaip jau gan įspūdinga buvo matyti, kokias audras gali kelti sausa ir neutrali internetinė transliacija. Kaip virpa telefonas rankoje, belaukiant naujo pranešimo apie tai, kas prasižengė ar kam paskirtas kampinis. Tiesą pasakius, pusę rungtynių galvojau, kad viskas čia kabo ant plonyčio plauko. Ir nuo to plauko priklauso tai, kaip jausimės ir ką kalbėsime. Dabar galim keikt Tomą už nusivilktus marškinėlius, kitu atveju – būtume galėję sakyti, kad tokie veiksmai visada užkuria komandos draugus. Vienu atveju, būtume gyrę Gvildį už racionalų gynybos stiprinimą, dabar gi – belieka kraipyti galvas dėl to, kad pratęsimo sulaukė komanda su vienu vieninteliu atakuojančio stiliaus žaidėju. Būtų Isoda įmušęs po kampinio pratęsimo pabaigoje – ir visam sezonui būtų tapęs didvyriu. Juo taip pat galėjo tapti Davidovsas. Tiesą pasakius, jis buvo labai arti to. Ir taip toliau. Ir panašiai. Kaip visada tokiais atvejais – euforiją nuo tragedijos skiria pora milimetrų.

Tad nepykim ir nesipykim. Ir palaukim geresnių laikų. Jie ateis. Jei ne šiemet, tai po kokių 20 metų. Pagalvokime apie tuos, kuriems teko dešimtmečius laukti pirmosios Sūduvos kelionės į Europą. Kuo mes prastesni?

 

Laukiam: FK Turnovo – Sūduva

Pažiūrėsim kaip čia viskas baigsis. Lietuviška žiniasklaida kaip visada tokiais atvejais tryško ir tebetrykšta pesimizmu. Kadangi nė vienai iš trijų Europos lygoj lošusių komandų laimėt nepavyko, tai buvo puiki proga dar kartą tas pačias komandas nurašyt. Ačiū dievui, šį kartą daugiausiai teko Žalgiriui – žurnaliūgos tiesiog su pasimėgavimu tyčiojosi iš komandos, kuriai Lietuvoje lygių nėra. Visi pezėjo apie tai, kad “niekas dar neprarasta”, tačiau tie žodžiai skambėjo taip lyg juos sakytų žmogus, stovintis ant Baltijos jūros kranto Lietuvoje ir bandantis aplinkinius įtikinti, kad gerai pasistengus, galima rankomis iki Švedijos nuplaukt. Tegul loja. Toks jausmas, jog Marijos Žemės žurnaliūgos gyvena kažkokioj kitoj planetoj ir dėl to nesupranta, kad “Lietuvos futbolo čempionato lyderio” titulas Europoje nieko nereiškia. Visada taip buvo ir kol kas reikalai nesikeičia.

Stebėtis tokiu žiniasklaidos požiūriu neverta. Mes neesame lūzerių tauta, tačiau kai kam labai maga tokį požiūrį puoselėti. Todėl kiekviena nesėkmė ir naudojama kaip dar vienas argumentas. Galų gale, žurnaliūgoms tai apsimoka, nes nesėkmės visuomet išsamiau aptarinėjamos, nei laimėjimas. O kuo daugiau triukšmo – tuo daugiau laikraščių parduota, tuo daugiau apsilankymų portaluose, tuo daugiau pinigo. Linksma buvo stebėti, kaip staiga pridygo būriai specų, nusprendusių, kad dabar pats laikas pamokyti Lietuvos futbolą išminties. Žalgirio lygiosios su airiais iš gilaus žiemos miego pažadino net godotiną Aurimą Budraitį.

O juk tie, kurie su lietuvišku futbolu praleido bent dešimt metų, žino, jog nieko ypatingo praeitą savaitę nenutiko. Triuškinančių pergalių Lietuvos klubai jau seniai nebuvo pasiekę. Pirmo etapo varžovus dažniausiai lietuviai įveikia minimaliais skirtumais. Tad Vilniaus ir Marijampolės rezultatai yra standartiniai, o apie Kruojos sėkmę galėjo svajoti tik visiškai apie Lietuvos futbolą nenutuokiantis žmogus. Juk, pavyzdžiui, pernai Sūduva namie pralošė latvių klubui, kurio vardas buvo netgi ne Skonto ir ne Ventspils. Tad parintis, kelti baltas vėliavas ir keikti “nevykėlius” Lietuvos klubus nebuvo jokio ypatingo pagrindo. Kitaip nei dauguma žurnaliūgų mes puikiai žinome, kodėl yra tokie rezultatai ir mokame laukti. Nes nieko kito nebelieka.

Lietuvių futbolistai į svečias šalis išvyko spinduliuodami optimizmu, tačiau žurnalistams tai nerūpi. Jie sėdi, tyli ir laukia pralaimėjimų. Juk tik jie sudarys sąlygas dar vienai serijai sarkastiškų ir pagiežingų pranešimų.

Sūduva Makedonijon nusitrenkė ko gero būdama geriausios sudėties šiais metais. Pasveiko ligonys, o priekyje pagaliau atsirado žmogus, kokio Sūduvos puolime jau seniai nebuvo. Ir nors šįmetinė Sūduva idealiai moka mus netikėtai bei nemaloniai nustebinti, tikėtina, kad Hajduką Marijampolėje mes vis tik šiemet išvysime.

Esu tikras, kad Sūduva Makedonijos sostinėje įmuš. Esminis ir visa ką lemiantis klausimas yra apie tai, ar sugebės nepraleisti, o jei praleis – kokį įvarčių skaičių. Gynyba – didžiausias galvos skausmas. Tai puikiai iliustravo ir žaidimas Marijampolėje, kai makedonams pakako kelių Sūduvos klaidų ginantis, kad galėtų džiaugtis ne tik rezultatu, bet ir dviem svečiuose įmuštais įvarčiais.

Tad mano manymu, svarbiausi Sūduva yra keli dalykai.

Ar sugebės komandos gynėjai ir saugai susitelkti taip, kad nepražiospsotų greitaeigių FK Turnovo puolėjų, kaip kad nutiko pirmose rungtynėse? Esu tikras, kad makedonai loš identiškai. Jiems nereikia mušti – kad keliautų į kitą etapą, jiems pakanka nepraleisti. Todėl FK Turnovo garantuotai nerizikuos ir nešoks į puolimą gausiomis pajėgomis. Pirmos rungtynės parodė, kad mūsų bronzos medalininkas vis tik yra mažumą stipresnis už Makedonijos bronzininką. Tad Sūduva laukia tanki gynyba ir kotratakos pavojai.

Kitas klausimas – ar pavyks Sūduvai kiek įdomiau ir plačiau sužaisti puolime bei išnaudoti žymiai efektyviau nei pirmose rungtynės naują puikų ginklą – Tomą Radzinevičių. Marijampolėje matėme, kad Radzinevičius yra visa galva profesionalesnis ne tik už kolegas iš savo komandos, bet ir už priešininkų gynėjus. Matėm, kaip Sūduvos legenda moka kabintis net ir už beviltiškų kamuolių, nes poziciškai lošia išmintingiau. Matėm, kad gali staiga pavojingai mušti iš padėčių, kurios, atrodo, makedonų vartams niekuo negrąsina. Rašiau po pirmųjų rungtynių ir tegaliu pakartoti čia – Sūduvai verkiant reikia bent kas trečią ataką smeigti link Radzinevičiaus per aikštės centrą, o ne per kraštus. Keista, kad Sūduva visiškai atsisakė perdavimų nuo vartininko link vidurio puolėjo – juk kai aikštėje yra Radzinevičius net ir šis elementarus fintas gali duoti naudos. Juolab, kad jis yra vienas iš tobuliausių būdų po priešininko atakos palikti daugumą jų žmonių saviems puolėjams už nugaros.

Štai tiek minčių. Jeigu kas kur atkapstėt internetinę šio vakaro rungtynių transliaciją – pasidalinkit. O jei ne – lauksim Sakalų įspūdžių, nes keletas jų bus Skopjės stadione.

EL: SŪDUVA 2:2 FK TURNOVO

Rezultatas. Sūduva sulošė tipiškas šio sezono rungtynes – nesugebėjo nugalėti komandos, kurią nugalėti tikrai gali. Nesakau, kad makedonų klubas yra stipriai už Sūduvą silpnesnis. Komandų lygis panašus. FK Turnovo turi vieną privalumą – labai jau mitrius puolėjus. Beje, apie tai dar prieš rungtynes kalbėjo Sūduvos treneris. Visa kita makedonų medalininkų komandoje – labai skysta. Skystoka ir ne mažiau nei Sūduvos nepatikima gynyba. Lėtokos reakcijos ir rankose kamuolio nenulaikantis vartininkas. Ir tuščias aikštės centras. Kadangi į rungtynes riebiai vėlavau ir nemačiau pirmų dviejų įvarčių, tegaliu pasakyti, kad antrame kėlinyje makedonai į ataką susirengė tik kokius 4-5 kartus. Tiesa, viena iš tų retų atakų galėjo baigtis labai liūdnai, jei ne Leimono geltona kortelė. Visą antrą kėlinį Sūduvą spaudė draugus iš Balkanų. Netgi progų nemažai turėjo. Aišku, progų galėjo būti ir daugiau. O tos, kurios buvo – galėjo būti efektyviau ir protingiau išnaudojamos. Taigi, sakyčiau, makedonai gali džiaugtis išnešę labai sveiką kailį.

Atmosfera. Žiūrovų šiandien būta nemažai. Galėjo būti gerokai daugiau, tačiau turint omeny šiandieninę padėtį Marijampolės stadione, tai buvo visai neblogas pasiekimas. Netgi šioks toks automobilių kamštis susidarė Marijampolės miestukyje po rungtynių. O va tie, kas nebuvote – galit graužti nagus. Jausmas, ypač antrame kėlinyje buvo labai geras. Taip, chebra burbėjo kaip visada po vaikiškų futbolininkų klaidų. Tačiau taip pozityviai palaikomos Sūduvos seniai nebuvau regėjęs. O juk visą antrą kėlinį Sūduva vijosi varžovus ir lipte lipo ant makedonų vartų, labai dideliu optimizmu žaidimas nedvelkė. Todėl ir buvo gražu klausyt, kaip stadionas pasitiko aikštėn einantį Chveduką ar išlydėjo Šoblinską. Gaila, nebuvau rungtynių pradžioje ir negirdėjau, kas dėjosi tribūnose aikštėje pasirodžius Radzinevičiui. Kai Valskis įmušė antrą įvartį, tribūnas apėmė tokia euforija lyg tas įvartis būtų lėmęs kokios Čempionų lygos nugalėjimą. Tokios galingos paramos komandai per likusias 10 ar 15 minučių taip pat seniai nebuvau girdėjęs. Sunku pasakyt, iš kur ta energetika iš tribūnų – gal čia Radzinevičiaus sugrįžimas daugeliui sukėlė nostališkų jausmų? Bet kokiu atveju, tikiuosi, kad likusiose sezono rungtynėse galėsime išgyventi ir daugiau panašių akimirkų.

Įdomybės. Patiko man ir rungtynių teisėjas iš Suomijos. Matėsi, kad visi klasikiniai balkanietiško sporto fintai jam nė motais. Kortelėmis jis apdalino didesnę FK Turnovo komandos dalį ir rungtynių eigą valdė stebėtinai tiksliai. Mūsų treneris po rungtynių pamurmėjo dėl 11 m baudinio, tačiau kažin ar dėl jo gali priekaištauti teisėjui. Viskas ten buvo gražu lyg iš vadovėlio. Makedonas išbėgo vienas prieš mažumą suvėlavusį Davidovsą. Mūsų vartininkas krito po kojomis, kai kamuolį makedonas jau buvo prasimetęs. Makedonas grakščiai ir teatrališkai nugriuvo. Net jei toje situacijoje buvo daugiau vaidybos, nei realios pražangos, viską makedonas atliko tiesiog tobulai. O va už tą begalinį makedonų vartymąsi ant suvalkietiškos žolės suomių teisėjas mūsų priešininkus be gailesčio nubaudė, prie antro kėlinio pridėdamas net septynias minutes. Makedonų gulinėjimas suprantamas – visi taip darytų. O gal FK Turnovo žaidėjams ir trūko pasirengimo aukštu sūduvietišku tempu varyti visas rungtynes prie kone 30 laipsnių karščio – juk jų čempionatas visai neseniai pasibaigė.

Žaidimas. Sūduva šias rungtynes sulošė pusė velnio. Apie įprastines šiais metais bėdas nekalbėsiu, tačiau mane labai džiugina, kad bent kai kurie žaidėjai mėgina greitinti žaidimą lošdami vienu lietimu. Faktas – vis tik skaudžiausia vieta Sūduvoje yra gynyba. Tos kelios klaidos verčia niekais visas pastangas puolime. Tačiau aš susilaikyčiau nuo, pavyzdžiui, Isodos kritikos. Taip, matėsi, kad šiam jaunam žaidėjui yra sunku, tačiau dar vieno dublerio persikėlimas į pagrindą gali tik džiuginti. Aš geriau užduosiu vieną vienintelį klausimą. Jei jau komandoje atsirado toks puolėjas, kaip Tomas Radzinevičius, kodėl niekas jam neduoda kamuolio? O juk buvo akivaizdu, kad šis Sūduvos žaidėjas visa galva geresnis už makedonų gynėjus. Tačiau kol kas Tomui belieka tik beviltiškai mojuoti rankomis prašant perdavimo.

Sudėtis. Darius Gvildys niekaip neapsisprendžia kur kokius žaidėjus naudoti, kad komanda iš to gautų daugiausiai naudos. Žaidėjai toliau plaukioja po aikštę. Šiuo metu, atrodo, didžiausia dilema yra ką daryti su būriu iš esmės atraminių saugų. Leimonas buvo pastatytas krašto gynėju, nors lieka didelis klausimas ar Bagdanavičius ten nebūtų atrodęs geriau. Galų gale, šis jaunas žaidėjas tikrai nusipelnė debiutuoti Europos lygoje. Šoblinskas, sakyčiau, varo labai gerai, o va Chvedukas – akivaizdžiai žaisti dar nepasirengęs. Nematomas buvo ir antram kėliny išleistas Kiselevskis. Tuo tarpu Bašičius su krašto saugo pareigomis susidoroja labai sunkiai – nuolat vėluoja atiduoti pasą, nuolat veliasi į bereikalingas dvikovas su priešininko gynėjais. Tiesą pasakius, Valskio – Bašičiaus jungtis buvo viena prasčiausių aikštėje. Akivaizdu, kad šie futbolininkai yra tiesiog “nesusižaidę”. Tą rodė ir šokimas vienu metu ant to paties kamuolio, ir labai jau keisti pasai į niekur keliuose kvadratiniuose aikštės metruose. Aš taip ir likau nesupratęs, kodėl buvo išardyta šiemet jau ne kartą suveikusi Valskio – Baranovskio jungtis ir kam mėginta sukurti naują – tarp Valskio ir Bašičiaus. Beje, įdomu yra tai, kad antrą kėlinį Sūduva iš esmės lošė dviem puolėjais. Štai tokie dalykai Sūduvos komandoje iš tikro labai reitai pasitaiko.

Tomas. Lai atleis man kiti komandos žaidėjai, tačiau nieko nuostabaus, kad daugumos žiūrovų akys šiandien krypo į Tomą Radzinevičių. Ir nėra čia ko stebėtis. Tomas – Sūduvos legenda. O ir žaidė jis taip, kad buvo vienas ryškesnių žmonių komandoje. Akivaizdu, kad A lygos kovose Radzinevičius bus rimtas Sūduvos argumentas. Gražu žiūrėt, kaip jis laimi, atrodytų, beviltiškas dvikovas ir kaip sukuria pavojų visiškai lygioje vietoje. Tačiau Sūduvai teks išmokti vieną dalyką – ne tik įtraukti Tomą į bendrus veiksus, bet ir maitinti jį kamuoliais. Būtų gerai, jei šios pamokos būtų atliktos iki kito ketvirtadienio.

Perspektyvos.  Šiandien Sūduva nieko nei pralošė, nei laimėjo. Aišku, toks rezultatas namuose nėra labai dėkingas, tačiau jis yra toks, koks yra. Makedonijoje Sūduvai teks mušti įvarčius. Manau, visi, kas matė šiandienos rungtynes pritars man – įmušti ir ne kartą FK Turnovo tikrai įmanoma. Tad lauksim kitos savaitės ir tikėsimės, kad Hajduką Marijampolėje išvysti žaidėjai tiek pat nori, kiek ir mes.

Laukiam: Sūduva – FK Turnovo ir Tomo Radzinevičiaus

Mistinė Europos lyga. Kaip dažniausiai ir nutinka pirmuose Europos lygos etapuose, varžovas būna tolimas ir labai mažai žinomas. Jei nuskyla ir tenka koks klubelis iš Šiaurės Airios ar Velso, šiokios tokios informacijos dar gali sugraibyti, nes tie klubai pasakoja apie save pasauliui suprantama kalba ir neretai turi ilgą istoriją, net jei šiandien ją mena labiau vardas, nei šiuolaikiniai pasiekimai.

Sunkiausia, kai tenka varžovas iš valstybės, kurios “futbolo šalimi” nepavadinsi. Tiesa, guostis galima nebent tuo, kad ir lietuviai savo priešininkams yra tokie pat tolimi, nepažįstami ir nesuprantami.

Makedonija futbolo istorijoje kokio nors ryškesnio pėdsako nėra palikusi, o šios šalies futbolo gyvenimas buvo labai vingiuotas. Tiesiog dėl to, kad nuo futbolo  pasirodymo šioje šalyje 1909 metais iki pat 1992 metų (kai Makedonija tapo nepriklausoma šalimi), makedonų futbolas gyveno jugoslaviško futbolo kontekste ir nieko išskirtinio nelaimėjo. Kiekvienoje Jugoslavijos respublikoje vyko vietiniai čempionatai, o geriausios komandos varžėsi bendrame čempionate. Žymiausi visų laikų Makedonijos klubai yra trys – du iš Skopjės (Vardar ir Rabotnički) ir Pobeda iš Prilepo. Būtent šie klubai dažniausiai dalyvavo bendruose Jugoslavijos čempionatuose. Tačiau jei anais laikais daugiau pasiekė Rabotnički ir Pobeda, tai naujaisiais laikais ryškus Makedonijos futbolo lyderis yra Skopjės Vardar. Jis yra vienintelis klubas, žaidęs visuose nepriklausomos Makedonijos pirmos lygos čempionatuose (jų buvo 22), septyniskart juos laimėjęs ir tik devynis kartus apskritai likęs be medalių.

Tik mūsų tai nelabai domina, nes Sūduva loš ne su šiuo klubu, o su Horizont Turnovo iš to paties vardo miestelio. Horizont yra klubą remianti įmonė. Tai ji pradėjo daryti 2008 metais ir būtent tais metais 1950 m. įkurtas klubas pagaliau išsikapstė į Makedonijos pirmą lygą. Taigi, FK Turnovo I lygoje sužaidė šešis sezonus, tačiau medalius laimėjo pirmą kartą. Pirmą kartą šis klubas dalyvauja ir Europos lygos varžybose.

Youtube galima rasti šiokių tokių įrašų su šios komandos varžybų fragmentais. Paskutinės šių metų čempionato rungtynės su Vardar klubu turi netgi pilną įrašą, nors ir labai nekokybišką. Abejoju, ar verta gaišti laiką ir tas rungtynes žiūrėti – pakanka kelių Makedonijos čempionato santraukų, kad suprastum, jog futbolo infrastruktūra ir lygis labai panašus į mūsiškį. Gal tik tarp tribūnų vyksta rimtesnių reikalų. Pavyzdžiui, gegužės pabaigoje vykęs taurės finalas buvo nutrauktas po 15 minučių, baiminantis neramumų. Tiesa, reikia turėti omeny, kad tą kartą lošė FK Shkendija, albaniškos pakraipos Makedonijos lygos dalyvis, turintis gausų ultrų būrį, nacionalistiniu pagrindu konfliktuojantį su daugumos Makedonijos klubų gerbėjais. Apie šį nutikimą galima paklausinėti ir minėto klubo varžovo, FK Teteks, kapitono, kuris yra… mums puikiai pažįstamas Bobis Božinovskis. Beje, Bobis ko gero buvo geriausias kontaktas informacijai apie FK Turnovo gauti, nes palikęs Sūduvą, grįžo į Makedoniją ir beveik visą laiką ten lošė. Tikiuosi, mūsų komandos vadai šio “ryšininko” nepamiršo.

Chm, tačiau ir tas finalas mūsų neturėtų labai dominti, nes mūsiškio FK Turnovo tai irgi neliečia. Anot Wikipedijos, FK Turnovo namų stadionas talpina 1500 vietų ir iš tikro yra ne Turnove, o šalia esančiame Strumicos mieste. Pačiame Turnove 2002 metų duomenimis gyveno 941 žmogus. Štai tokios tokelės. Kaip suprantu, Sūduvą makedonai priims ne čia, o sostinėje, Skopjės mieste.

Sūduvos vasarvidžio naujienos. Šiuo metu Europos futbole – apsipirkimo metas. Lietuvos futbolo klubai taip pat mažumą kruta, tačiau judesiai ganėtinai lokalus ir menki. Kol kas Lietuvoje daugiau dėmesio susilaukia iš komandų dingstantys žaidėjai, nei jas stiprinantys naujokai. Pirmieji į traukinį įšoko Šiauliai, atleidę būrį pagrindo žmonių, kurie kone visi jau sugebėjo rasti naujus klubus. Smarkokai nukraujavo Dainava. Ekranas neteko vienintelė rimtesnio puolėjo (tiesa, pamainą lyg ir surado Serbijoje), o Žalgiryje sklando gandai apie kelių nuolat giriamų žaidėjų galimą persikraustymą į Lenkiją ir Rumuniją. Kol kas racionaliausiai stiprinasi Atlantas, semdamas ryškesnį jaunimą iš beturčių lygos komandų, o keisčiausiai – Kruoja. Nors gal stebėtis ir nereikėtų – tai komandai tiesiog trūksta žaidėjų, todėl ją pildantys greičiau turės įtakos Kruojos gyvenimui per likusią sezono dalį, nei rimčiau padės pasipriešinti Minsko Dinamo.

Iš pradžių Sūduvos stovykloje buvo labai ramu. Sklido tik kalbos apie tai, kad jokio komandos stiprinimo nebus, nes nėra už ką tą stiprinimą pirkti. O paskui Sūduva driokstelėjo kaip reikiant.

Mūsų komanda neteko ko gero labiausiai masinės žiniasklaidos mėgstamo Marijos Žemės futbolisto. Kaip per visus dienraščius ir naujienų portalus nuskambėjo pranešimai apie Rafaelio Ledesmos atėjimą į Sūduvą, lygiai taip pat visi matė reikalą pranešti ir apie sutarties su brazilu nutraukimą. Laikraščiai skalambija, tačiau mūsų atveju nėra kalbos apie tokio lygio praradimą, kaip iš Ekrano išvykus Rimkevičiui ar koks nutiks, jei Žalgirį paliks Žulpa ir Wilkas. Šie trys žaidėjai buvo labai svarbūs minėtų komandų žaidimui šiame sezone, tuo tarpu Ledesma Sūduvoje pasirodydavo fragmentiškai ir didesnės įtakos nei Sūduvos žaidimui, nei rezultatams neturėjo. Bet apie Ledesmą jau tiek prikalbėta, kad toliau šios temos vystyti neverta.

Sūduvon atėjo Tomas Snapkauskas – vienas iš tų, kurie neteko darbo Šiauliuose. Tačiau Snapkauskas kažin ar turės išskirtinės įtakos Sūduvos žaidimui – jo atveju netgi nebuvo sukonkretinta kokiam laikui ir kokiomis sąlygomis šis žaidėjas gyvens mūsų komandoje.

O tada driokstelėjo dar viena naujiena – Sūduvoje loš Tomas Radzinevičius. Apie tai ir vėl pranešė visi, tačiau tik vyresni Sūduvos gerbėjai ko gero suvokia šio nutikimo didybę. Visiems kitems Tomas – tik dar vienas kadaise lygoje gerai žaidęs futbolininkas.

Apie Tomą Radzinevičių dar kalbėsim ir ne vieną kartą. Todėl šį kartą labai plėstis nenoriu. Galų gale, reikia pamatyt, kaip Tomas išrodo aikštėje šiandien, praėjus daugiau nei dešimtmečiui nuo jo įvarčių į Branno ir Celtico vartus ir kokiems septyneriems nuo tų laikų, kai jis paliko Sūduvą ir iškeliavo į Čekiją.

Atvirai pasakius, žinia, jog prieš FK Turnovo Sūduvos puolime loš Tomas Radzinevičius yra labiau intriguojanti nei pats Sūduvos dalyvavimas Europos lygoje. Labai įdomu ir mažumą neramu – juk dauguma ketvirtadienį atėjusių į stadioną nevalingai tikėsis išvystą tą uraganą, kurį Tomas aikštėje keldavo kadaise. Tačiau reikia nepamiršti, kad šiandien Tomas Radzinevičius jau ne “jaunas bei perspektyvus”, o “patyręs veteranas”. Apie tai kalba ir pats Tomas Sūduvos svetainei duotame interviu.

Bet kokiu atveju, Tomo Radzinevičiaus sugrįžimas – labai rimtas Sūduvos argumentas. Viena, komanda pagaliau turės padorų puolėją. Tokį, kuris ir pats galės kelti vėjus, o ne tik laukti, kol kas nors numes kamuolį iš aikštės vidurio. Antra, Tomo sugrįžimo simbolizmas kurstys viltis ir emocijas tiek komandos, tiek tribūnų širdyse. O štai tokios aikštės ir tribūnų simbolinės jungtys futbole labai daug reiškia.

Kai galutinai sugrįš Šoblinskas ir Chvedukas – turėsime pakankamai atsinaujinusią ir sustiprėjusią komandą. Viliuosi, kad šis sustiprėjimas dar nebus per vėlus pasiekti ką nors daugiau nei ketvirtą vietą lygoje ir vieną praeitą etapą Europoje.

Štai tiek naujienų. Beliko pirkti bilietus ir laukti ketvirtadienio.