Sausio sąskaitos

 .

Bangos žmonės gelbėja klubą.

LFF nupiešė A lygos kontūrus

Pirmojo šių metų mėnesio sąskaitas suvedinėti gal ir kiek vėloka, tačiau gyvenimas retokai paklūsta kalendoriaus diktatūrai. Dar vakar galėjom tik galvas kraipyti galvodami, kokias komandas šiais metais A lygoje matysim. O štai šiandien jų sąrašas, LFF bosams susimylėjus, tapo pakankamai aiškus. Sakyčiau, pastarųjų metų rekordas – iki čempionato pradžios liko beveik trys savaitės, o mes jau žinome A lygos sudėtį! Tokių stebuklų senokai nebuvo.

Pirmame licenzijų dalinimo raunde leidimus kovoti dėl Lietuvos čempiono vardo gavo tik 5 klubai. Tarp jų – tik 3 A lygos senbuviai: Atlantas, Kruoja ir mūsiškė Sūduva. Kiti du – Utenis ir Kauno Spyris. O štai šiandien buvo praneštas likusių komanų sąrašas: Žalgiris, Klaipėdos Granitas, Trakai, Šiauliai ir Kauno Stumbras. Štai ir viskas.

Galutinai paaiškėjo, kad Lietuvos futbole bent laikinai nelieka visus Nepriklausomybės laikų A lygos čempionatus sužaidusio Panevėžio Ekrano, Gargždų Bangos ir kažkur Pietų Europoje pasiklydusios Dainavos. Štai taip kapitalistinis maras surijo tris klubus, kurie per savo istoriją Lietuvos futbolui padovanojo daug gražių akimirkų. Belieka viltis, kad šie atvejai bus paskutinės nemokšiškos vadybos ir grubių valdymo klaidų Lietuvos futbole aukos. Gal vis tik baigsis šiltinė, kuri per paskutinius 5-7-erius metus į purvą niurkė ir padorius klubus, ir visokius neaiškios kilmės benkartus.

Žiūrint į LFF pranešimą įdomu ir tai, kad Panevėžyje, atrodo, futbolo apskritai nebeliko, nes pernai I lygoje lošusi Baltija jokių popierių federacijai taip pat nepateikė. Užtat I lygoje matosi dar viena Kauno komanda – pamažu aukštyn lipantis FBK Kaunas. I lyga apskritai tapo panašesnė į Vakarų Lietuvos čempionatą – kone pusė tai lygai pritaikytų klubų žaidžia Lietuvos vakaruose (Šilutė, Palanga, Kretinga, Kelmė, Telšiai, Tauragė).

  Visi 2014 m. Sūduvos įvarčiai – neblogas sezono priminimas. 

Sūduvos žaidimai

O štai mūsų komanda, seniai visus popierinius reikalus sutvarkiusi, kol kas su būriu kitų Lietuvos klubų treniruojasi Kipre – ten, kur į lauką šiuo metu be palto galima išeit. Ką puikiai rodo kaip niekad gausiai komandos transliuojami video filmai ir nuotraukų galerijos.

Kad ir kaip bevartytum, Sūduvos pasirengimas kol kas skamba itin optimistiškai. Komandos sudėties lapą oficialiame tinklapyje net apžiūrinėti smagu. Pirmiausia džiugina keturi veidai trenerių eilutėje. Nerijus Stepanauskas, net ir jis gavo pagalbininką.

Komanda po praeito sezono prarado labai mažai žaidėjų. Neliko Činiko, Russo, Kdouh ir į Stumbrą iškeliavusio Snapkausko. Tačiau rimtesnės įtakos žaidimui turėjo tik pirmieji du. Naujokai kol kas taip pat „pliusiniai“.

Kornelijus Timofejevas iš Ekrano yra pliusas – jei Džiugas Bartkus sugebėjo sužaisti visas iki vienos pernykštes rungtynes, tai nebūtinai reiškia, kad ir šiemet jam pavyks padaryti tą patį. Edvardas Tamulevičius iš to paties Ekrano garantuotai bus padoresnė parama Radzinevičiui nei pernai buvo Kdouh.

Saugų būrys kaip visada Sūduvoje pats didžiausias. Iš saugų Sūduva pilną komandą galėtų sudaryt. Matysim, kaip čia mūsų treneriai su tokiu būriu saugų suksis, nors sakyti, kad žaidėjų per daug ko gero tik Lietuvoje mėgstama. Ir jei Sūduvos vyriokai geltonas ir raudonas korteles rinks tuo pačiu tempu kaip pernai – laiko aikštėje gaus visi. Nepaisant saugų kiekio, nedrįsčiau teigti, kad Vaidotas Šilėnas buvo komplektuotojų klaida. Kad ir kaip bevartytum, krūvą sezonų Žalgiryje praleidęs žmogus negali būti nenaudingas.

Vienintelis skurdokas yra gynėjų būrelis, kuris neteko Činiko ir Snapkausko, o pastiprintas kol kas nebuvo. Šnekos apie tai, kad Šilėnas krašto gynėju galėtų palošti niekam tikusios, nes ir pats Šilėnas neslepia, kad saugu žaisti jam yra smagiau. Tiesa, neseniai buvo pranešimų ir apie tai, kad Kipre Sūduva mėgina solidesnio amžiaus serbų gynėją Nikolą Prebiračevičių, kuris išbandęs ne vieną Balkanų čempionatų vidutinioką.

Puikus futbolo.tv pokalbis su naujuoju Sūduvos treneriu. 

Štai tokios pagrindinės sausio ir pusės vasario naujienos. O pabaigai – jei dar nematėte – siūlau pažiūrėti futbolo.tv parengtą pokalbį su Aleksandaru Veselinovičiumi. Man patiko ne tik pokalbis. Man patiko ir Sūduvos treneris. Tačiau tuo nieko nenustebinsiu – treneris, kuris sugeba parodyti, jog mato toliau nei provincijos tvoros, visada sulauks mano pagarbos.

Futbolas grįžta: Sūduva – Dainava

Darbo liaudis laukia lietuviško futbolo. 

Po labai blankaus Lietuvos rinktinės pasivažinėjimo į San Mariną, futbolas ir vėl sugrįžta į Marijos Žemės stadionus. Kol Lietuva “kovojo“ su rinktine valstybės, kurioje žmonių gyvena mažiau nei Marijampolėje, rimto futbolo šalių specialistai su ironija svarstė apie tai, kad jau seniai laikas keisti tarptautinio futbolo atrankos varžybų formatą. Tam, kad profams iš Anglijos, Ispanijos ar Vokietijos nereikėtų lošti su mėgėjais iš San Marino ir… Lietuvos. Tokios tokelės. Ir nelabai gali ką atkirsti – juk iš tikro niekam nekyla minčių leisti taksi vairuotoją į Formulės 1 trasą vien dėl to, kad jis už vairo praleidžia gal net daugiau laiko nei profesionalūs lenktynininkai.

Mums belieka tikėtis, kad futbolo šalių specialistų balso Blatteris ir Co. neišgirs. Tad galėsime kasmet ir vėl pakalbėti apie “istorinį“ šansą, kuris nuolat ištinka mūsų futbolo federaciją bei rinktinę. Apie istorinį šansą buvo pakalbėta ir šiemet, tačiau mūsų futbolistų atliktas perdavimų atgal procentas lošiant prieš San Mariną kažin ar leidžia tikėtis ko nors išskirtinio ir šiame atrankos cikle.

O va toji pati federacija Lietuvos stadionuose ir toliau mus stebina. Iki šiol Sūduvos gerbėjai galėjo tik pasišaipyti iš kai kurių klubų, kurie atėjus rudeniui ima lošti vidudienį, nes stadionuose neturi lempų. O štai dabar ir patys gavome tokį siurprizą. Protu sunkiai suvokiamas sprendimas – žaisti ketvirtadienį ir rungtynes pradėti pusę šešių, kai pusė Lietuvos geriausiu atveju baigia darbą. Įdomu, kaip tokį futbolo žiūrovams “patogų“ tvarkaraštį pakomentuoti godotini federacijos klerkai, taip mėgstantys pasigirti tuo, kiek daug jie nuveikia futbolo populiarinimo labui? Ką gali pagalvoti naivus pilietis? Ar vėl reikės pradėti kalbą apie tai, kad Lietuvos lygos tvarkaraštį lemia kažkokios lažybų kontoros? O gal jau reikia pradėti baimintis dėl Sūduvos finansinės padėties – komandai jau gal trūksta pinigų lempos užkurti? Chm. Greičiausiai viskas buvo kitaip. Spėju, LFF burtininkai ir chiromantai dar žiemą nuspėjo, kad būtent šį ketvirtadienį Lietuvos krepšinio rinktinė Pasaulio čempionato pusfinalyje loš prieš JAV. Tai ir suplanavo rungtynes taip, kad suinteresuoti asmenys tarp rungtynių dar spėtų vakarienę pavalgyt.

Kokios priežastys bebūtų, šį kartą ir vėl pusės rungtynių garantuotai nematysiu. Nemėgstu skųstis dėl to, kad tvarkaraštis netinkamas man asmeniškai, tačiau šiemet kaip niekad daug futbolo nepamačiau būtent dėl logiškai sunkiai paaiškinamų tvarkaraščio siurprizų. Belieka viltis, kad marijampoliečiai spjaus į savo pareigas darbe ir stadione surinks standartinį tūkstantį.

Per šią trumpą pertrauką Sūduvos žaidėjai netinginiavo. Keturi pasivažinėjo ir pažaidė už Lietuvos rinktines (Karolis Chvedukas, Tomas Snapkauskas, Vilmantas Bagdanavičius ir Mindaugas Grigaravičius). Su pagrindine rinktine dirbo ir Audrius Ramonas. Tuo tarpu likę žaidėjai apsilankė Lenkijoje, kur įprastu trečio rato rezultatu (0:0) sužaidė su Gornik, lenkų Ekstraklasos klubu. Iš rungtynių aprašymo galima suprasti, kad mūsiškiai gynėsi neblogai (kas nėra naujiena), tačiau puolime nieko ypatingo nenuveikė (tas irgi trečiame rate nebestebina). Kadangi trūko gero būrio pagrindinės komandos žaidėjų (pridėkime dar traumuotus Kiselevskį, Kdouh ir Broką), tai tarptautinėje arenoje gavo progą pasirodyti ir keli vietos dubleriai (Klimavičius, Puzara, Kardokas).

Prie traumuotų žmonių pridėję dar diskvalifikuotą Marių Šoblinską ir Carlos Martinezą, prisipažinusį, kad kol kas nėra fiziškai pajėgus sužaisti pilnas rungtynes, galime daryti išvadą, kad žaisti prieš sunkiai nuspėjamą Dainava nebus lengva. Tačiau Sūduvos ispanas yra teisus – galvoti galima tik apie pergalę. Kadangi Kruoja lošia šiame ture su Trakais, Sūduva galėtų bent šiek tiek pataisyti savo padėtį lentelėje, kurią gerokai sukomplikavo per trečią ratą. Tik lengva nebus – visi žinome, kaip mūsiškiai žaidžia po pertraukų.

Belieka visiems palinkėti sėkmės – futbolininkas ir visiems simuliantams, kurie mėgins darbo metu pažiūrėti futbolo rungtynes.

Laukiam: Sūduva – Trakai ir t.t.

Jankauskas žiūri kaip pergale prieš Trakus džiaugiasi Baranovskij ir Grigaravičius. 

Savaitė pralėkė greitai. Dar diena – ir Sūduva vėl galynėsis su karščiu ir vienu rimtesnių lygos varžovų šiuo metu. Apie Sūduvos pasiekimus pastaruoju metu visi puikiai žinome. Jie – puikūs. To įrodymas – Sūduvos vieta lentelėje ir galimybė po šio turo palypėti iki antros vietos. Pirmąjame rate apie tokią prabangą retas kuris iš mūsų pasvajodavome. Tačiau Trakus dar reikia nugalėti. Kol kas žaidimų su šia komanda balansas vis dar neigiamas. Formaliai per tris kartus abi komandos pasiekė po pergalę ir kartą sužaidė lygiosiomis, tačiau realiai Trakai turi dvi pergales ir vieną pralaimėjimą. O tas pernykštis Sūduvos pralaimėjimas LFF taurės žaidimuose buvo toks skaudus, kad reikės kokių penkių pergalių, kad šis prisiminimas būtų galutinai nuplautas.

Rungtynės bus sudėtingas ir reikalaujančios maksimalaus Sūduvos žaidėjų susitelkimo – tokio futbolo, kokį Sūduva rodė praeitą šeštadienį kažin ar pakaks. Taškai reikalingi ne tik tam, kad Sūduva liptų aukštyn. Kruoja su Atlantu taip pat energingai lipa ant kulnų. Ir jei Atlantui taškų gauti šiame ture bus žymiai sunkiau, Kruoja greičiausiai ir šį kartą be jų neliks. Trečias ratas pasižymi tuo, kad pirmos penkios lygos komandos akivaizdžiai įjungė papildomą pavarą ir pamažu ėmė tolti nuo likusių klubų, kurie arba yra per silpni išlaikyti tokį patį tempą, arba kratosi nuo visokio plauko skandalų.

Didžiausia šių metu skandaliste tapo Gargždų Banga, jau pralenkusi ir visus linksminusią Alytaus Dainavą. Iš pradžių – nuostabus startas ir kone svajonės apie medalius, paskui – kirvio stiliaus niurka į lentelės dugną ir – galų gale – ko gero pirma bausmė Lietuvos futbolo istorijoje už “sąžiningo žaidimo principų pažeidimus” (jei neskaičiuosime FBK ir Atlanto šuolio į žemesnes lygas). Tiesą sakant, keistoka situacija nutiko Gargžduose ir Lietuvos futbolo federacijoje.

Bausmė konkreti – pora diskvalifikacijų klube ir 50 000 lt bauda. Banga, tiksliau – klubą valdantis fondas – reagavo iškart aiškiu raštu. Jame iš esmės patvirtinta, kad diskvalifikuoti personažai (tai yra – bent jau jie) “manipuliavo rungtynių rezultatais”. Aišku, minėtam fondui greičiausiai ir LFF sankcijų nereikėjo, kad sužinotų apie tokias “manipuliacijas”. Kaip ir jau kurį laiką intensyviai socialiniuose tinkluose diskutuojantiems Bangos fanams. Iki šiol tylėta greičiausiai dėl to, kad tikėtasi reikalus sutvarkyti ramiai ir be triukšmo.

O situacija vis viena lieka miglota. Triukšmas kilo prieš pora mėnesių – LFF gavo kažkokį UEFA raštą, kuriame buvo minimos kai kurios rungtynės. Paskui buvo toks pusiau slaptas Bangos klubo “patikrinimas”. Paskui – ilga tyla, kurios metu Banga toliau smego A lygos lentelėje pralaimėdama praktiškai viską. O tada – babach! Beje, jei teisingai pamenu, UEFA rašte buvo minima ne tik Banga ir ne tik jos rungtynės su Atlantu.

Bėda, kad šios savaitės LFF raštas yra mažų mažiausiai keistas. Ten, kur šnekama apie nusikaltimus ir bausmes yra tik cituojami visokie kodekso straipsniai ir paragrafai. Jokios “manipuliacijos” neminimos. Jos minimos tik pranešimo pabaigoje, kur sakoma, kad iš teisinės pusės šioji Bangai skirta LFF bausmė yra niekinė. Ikiteisminis tyrimas nutrauktas “esant nepakankamam teisiniam reguliavimui”. Štai tokia painiava. Taigi, Bangos viceprezidentas ir vartininkas “morališkai” kalti, tačiau teisiniu požiūriu – “švarūs”.

Kas bus toliau – matysim. Iš Bangos rašto lyg ir aišku, kad rusų šiame klube nebeliks. Gal tam šios “moralinės” bausmės ir reikėjo? Tuomet klubas pateiks apeliaciją, prašydamas panaikinti baudą ir tai bus padaryta vardant to, kad čempionatas būtų pabaigtas be įprastinių mūsų futbolui bankrotų sezono viduryje. Toliau spėlioti nepradėsiu, nes, įtariu, gausiu per nagus ir už tą, ką iki šios vietos prirašiau.

Dovydas Tumosa Sūduvos zonoje Marijampolės dienų metu. 

Grįžkime prie mūsų reikalų. O mūsų kieme nutiko vienas šiame sezone įprastas nutikimas – komandoje neliko dar vieno vietinio žaidėjo. Šį kartą “laisvuoju agentu” tapo Dovydas Tumosa. Kaip įprasta – komanda “padėkojo”. Kaip įprasta, mes pasvarstėme apie tai, kad jei tau 22-eji, o tu vis dar loši už dublerius – kažin ar verta toliau tęsti futbolininko karjerą. Lyg ir galėtum dėti tašką. Dar kartą Dovydui padėkojus. Tačiau ne viskas man atrodo taip paprasta, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Esme čia yra tame, kad Sūduvos klubas su vietiniais, Marijampolėje užaugusiais futbolininkais atsisveikina žvėriškai lengvai. Pralaiko juo krūvą metų ant suolo, o tada – “ačiū pastangas” ir “sėkmės ateityje”. Dovydas Tumosa šiais metais pagrindinėje sudėtyje pasirodė tik pora kartų. Ir pernai – tik pora kartų. Pora kartų gyvai mačiau Dovydą žaidžiant. Reikia pripažint, kad jis nelošė geriau nei kiti kolegos. Tačiau nelošė ir blogiau. Lošė normaliai. Stengėsi. Tik va – laiko mažai gaudavo, todėl kaip nors padoriau jį įvertinti nelabai išeina. Belieka tik svarstyti, kas būtų iš Dovydo išėję, jei laiko jis būtų gavęs daugiau ir nuolatos? Gal būtų tapęs visai padoriu saugu? Ai, tiesa, Sūduvoje saugų ir taip yra tiek, kad dviem komandom užtektų. Kam čia vietinius augintis?

Liūdnasis paradoksas yra štai koks. Yra žymiai lengviau patekti į mūsų komandos pagrindą būnant legionieriumi, nei žaidėju, užaugusiu Marijampolėje. Kokių tik legionierių Sūduva nebuvo nusisamdžiusi per paskutinį dešimtmetį! Iš legionerių, kurie pagrinde sulošė po 1-2 rungtynes arba iš viso jame nepasirodė būtų galima pilną komandą sudaryt! Kartais tuos legionierius pagrindinėje komandoje lošiančius pamačius belikdavo tik galvą pakraipyt.

O štai jei nori į Sūduvos pagrindą patekti iš dublerių komandos – tai turi mažų mažiausiai savo amžiaus keliose Lietuvos rinktinėse būt palošęs. O dar geriau – būti per vieną žingsnį nuo pagrindinės Lietuvos rinktinės. Va tada – gali tikėtis aikštėje ir daugiau laiko, ir daugiau pagarbos. O jei esi tiesiog neblogas dubleris, iš kurio, palankiai aplinkybėms susiklosčius, galėtų išaugti geras futbolininkas – geriau tą daryti kur nors kitur, o ne Marijampolės Sūduvoje.

Štai todėl ir norėčiau duoti draugišką patarimą dviems Sūduvos pagrindinės komandos žaidėjams. Povilui Kiselevskiui, kuris jau prieš dvejus metus puikiai lošė pagrindinėje komandoje, o šiandien ir vėl tapo atsarginiu, gaunančiu tik šiek tiek daugiau laiko nei Dovydas Tumosa. Ir Dariui Isodai – pernykščio sezono atradimui, kurio vietą likusioje sezono dalyje greičiausiai užims naujokas iš Baltarusijos.

Jums, vaikinai, reikėtų kuo greičiau nešti skudurus iš Marijampolės Sūduvos. Jei nepavyksta į užsienį – tuomet į bet kurį mūsų lygos klubą. Ten, kur jums būtų garantuotas laikas aikštėje ir garantuota galimybė parodyti, ką sugebate. Nes po poros metų ant atsarginių suolo ir jums bus po 22-ejus. O tada jau bus praėjęs laikas galvoti apie šlovingą futbolininko karjerą. Iš mūsų taip pat gailesčio nelaukite. Mes pasakysim tą patį – jei tau 22-eji, o tu vis dar leidi laiką ant atsarginių suolo – laikas kabinti bucus ant vinies. O va išeisit į kitą klubą, gal net į kokią Latviją išvažiuosit ir žiū – po poros metelių jus susigrąžins su vertingu “vietinio, bet legionieriaus” statusu.

Štai tokias gilias mintis sukėlė įprastinis mūsų komandos atsisveikinimas su dar vienu “jaunu” futbolininku iš Marijampolės. Gaila, kad mūsų Prezidento šnekos apie dėmesį jaunimui prieš pora metų buvo tiesiog paskatintos sumažėjusio biudžeto ir kartu susitraukusių galimybių pasigraibyti padoresnių legionierių. Skurdo laikai praėjo. Kartu su jais išgaravo ir meilė “vietiniam jaunimui”.

Gerai, pakaks liūdnų minčių. Dėkojam dar kartą Dovydui Tumosai ir laukiam futbolo. Show must go on, kaip giedojo vienas mano labai nemylimas dainininkas.

Pora žodžių apie Istorinį Šansą

Mano mylimas britiškas blogas apie futbolą Soccer Issue pagaliau paminėjo Lietuvos vardą! Deja, džiaugtis dėl to neverta. Verta susimąstyti.

Rašyta tą kartą buvo apie ateinančią atranką į Europos čempionatą, kurią blogo autorius įvardijo, kaip vieną nuobodžiausių per visą atrankų istoriją. Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad beprasmės ir dėl to nuobodžios rungtynės – mėgstama šio futbolo rašytojo tema. Už tai nuo jo nuolat kliūva ir Čempionų ar Europos lygai, o ypač – įvaraus plauko rinktinių žaidimams.

Ir šį kartą jo logika pagrįsta. Kadangi į čempionato finalą tiesiogiai patenka po dvi kiekvienos grupės komandas, stipriosioms Europos rinktinėms ten pakliūti bus juokų darbas. Įdomesnė kova gali vykti tik dėl trečių vietų, kurios loš papildomas rungtynes dėl likusių 5  vietų Europos čempione. Būtent šią stadiją autorius ir įvardijo kaip vienintelę iš tikro įdomią atrankinių žaidimų fazę.

Ir kur gi čia mūsų Lietuvėlė? Štai kur. Autorius paskaičiavo, kad galimybė patekti į finalinį etapą yra lygi 43,4 procento. Ir tuoj pat pasitaiso – procentas turi būti netgi didesnis, nes yra būrys rinktinių, kurios vis viena “neturi jokio šansą bent ką nors nugalėti”. Ir kokios gi tos rinktinės? Štai jų sąrašas: Farerų salos, Lichtenšteinas, Gibraltaras, San Marinas, Andora, Malta, Kipras, Liuksemburgas, Gruzija, Moldova, Lietuva ir vakarykštis mūsų rinktinės varžovas Kazachtanas. Tuo tarpu latviai ir estai blogo autoriaus yra priskirti tai grupei rinktinių, kurios kaposis trečios vietos playofuose dėl paskutinių vietų į Euro 2016.

Aišku, mes galime išpūsti žandus ir pradėti šūkauti apie tai, kad autorius nieko neišmano, kad jis nėra objektyvus, kad mes tikrai stipresni bent jau už latvius ir t.t. Juk dažniausiai taip Lietuvoje ir nutinka – jei kas paniekina mūsų viltis ir vizijas, mes jį iškart paskelbiame tikrovėje nesiorientuojančiu lunatiku.

Aš ir nesirengiu minėto požiūrio ginti. Esmė čia yra ne tame teisus tas britų rašytojas, ar ne. Čia labiau derėtų kalbėti apie mūsų rinktinės reputaciją. Jos įvaizdį normalų futbolą propaguojančios Europos akyse. Ir jei būsime iki galo sąžiningi, tuomet bent jau savo žodyną pakoreguosime. Ir vietoje klasikinio “istorinio šanso” imsime vartoti gerokai tiksliau mūsų rinktinės galimybes nusakantį žodį “stebuklas”.

2013 sezonas: cunamiai ir tornadai

Manau, jau esame pasirengę suvest sezono galus. Paskutinio turo emocijos aprimo, todėl galima ramiau peržvelgt metus ir pagalvot, ko galima būtų laukti kitais. Pradedu nuo bendros apžvalgos, kurioje mėginsiu Sūduvą įterpt į platesnį lietuviško futbolo kontekstą.

Lietuvos futbolas: A lyga, Europa, rinktinė ir t.t. Lietuvos futbolas mėgsta aštrius įspūdžius – nėra sezono be skandalų, be nesąmonių, be krūvos atleidimų ir atsistatydinimų bei ugningų kalbų apie lietuviškos futbolo atgimimą ir tiek pat dramatiškų tų vilčių laidotuvių. Tarpsezonis buvo klasikinis – ir vėl iki paskutinės akimirkos buvo neaišku, kiek ir kokių komandų loš lygose.

Šiaip jau A lyga buvo visai nebloga. Kokį trečdalį sezono apskritai atrodė, kad reikalai smarkiai pagerėjo. Rodėsi, kad net 5-6 komandos mėgins pasikapoti dėl medalių. Šiame kontekste nykus Sūduvos  startas skambėjo itin dramatiškai. Juk pirmą ratą Sūduva baigė 6-oje vietoje, priekin praleidusi ne tik lyderių trejetą, bet ir Kruoją su Šiauliais. Tuo metu ne vienam, manau, kilo įtarimas, kad Sūduvai net ir ketvirtą vietą bus problematiška gauti, nekalbant apie medalius.

Vėliau viskas sugrįžo į klasikinį formatą – vienas aiškus lyderis, pora aiškių autsaiderių, o visi kiti – košė, kurioje nutikti gali bet kas. Pavyzdžiui, Kruoja gali laimėti prieš Ekraną, tačiau pralošti Taurui. Šiauliai gali pasikapoti su Žalgiriu, o paskui kaip reikiant gauti į skudurus nuo Bangos. Sezonui įsibėgėjus trys komandos vis tik paliko visus kitus gerokai už nugaros.

A lygos sezoną apibendrinant, galima pripažint, kad jis buvo įdomesnis, nei keli paskutiniai. Vien dėl to, kad mažumą persistumdė lygos lyderiai, tarp klasikinių trijų komandų ryžtingai įsiterpus Atlantui. Vien dėl to, kad medalinės intrigos išliko iki pat sezono pabaigos.

Visa kita buvo kaip visada su viena nedidele išimtim, kurios vardas – Vilniaus Žalgiris. Rinktinė ir vėl viską pralošė. Europoje Lietuvos klubai ir vėl pasirodė nykiai. Kaip niekad nykiai. Vienintelis Žalgiris sugebėjo gerokai pakurstyti jausmus. Deja, beviltiška dvikova su austrų Red Bull dar kartą parodė realią lietuviško futbolo situaciją. Juk paaiškėjo, kad net klubas, kuris lietuviškuose stadionuose atrodė itin dailiai, netgi avangardiškai, yra beviltiškai toli nuo šiandieninio futbolo stiliaus. Įtariu, kad situacija dar blogesnė nei FBK karaliavimo laikais – per tuos kelis metus Europos futbolas progresavo, o mūsų – kapanojosi toje pačioje vietoje.

Kitas įdomesnis niuansas – rusiško finansinio vamzdžio praplatėjimas Lietuvoje. Apie tai, kad Ekranui pinigai kapsi iš Rusijos buvo viešiau pakalbėta tik tuomet, kai tas vamzdis gerokai paplonėjo. Tačiau su trenksmu Panevėžio ir Kauno vietą užėmė Klaipėda. Tiek Atlantas, tiek pirmos lygos nugalėtojas Granitas, taip sakant, palaiko “glaudžius santykius” su rusiško futbolo industrija. Sunku pasakyt, kokių argumentuotų interesų rusiškas futbolo verslas turi Lietuvoje. Marijos Žemė pernelyg toli nuo didžiųjų futbolo centrų (tiek geografiškai, tiek konceptualiai), kad galėtum čia pasiekti kokių nors įvaizdžiui ar verslui reikšmingų pergalių. Stabilumo jausmo rusiški pinigai taip pat nekelia. Būtų keista, jei būtų kitaip. Spėju, nemažai klausimų bus atsakyta tarpsezoniu ir kito sezono pradžioje. Ar tikrai iš šiandieninio Atlanto bus pasiųstas lietuviškų legionierių desantas į rusiškus klubus? Ar tikrai šių metų investicija turi kokį nors rimtesnį ateities planą? Ir taip toliau.

LFF svetainė lapkričio 12. Tiek darbų, kad atnaujinti rinktinės lentelę nebuvo laiko. 

Lietuvos futbolo federacija: permanentinė viešųjų ryšių katastrofa. Nežinau, gal LFF gyvenimas panašia nesąmonių vaga tekėjo ir Varanavičiaus laikais. Tačiau Liutauras Varanavičius, panašu, puikiai išmanė viešosios nuomonės svarbą ir turėjo įgūdžių ją neblogai valdyti. Mat dingus iš futbolo orbitų šiam veikėjui, LFF stačia galva murktelėjo į skandalų liūną ir jame liko. Biurokratinio munduro nepavyko nuplaut net ir klasikinėmis pagyromis apie nuolat ir visoje Lietuvoje klojamas dirbtinės dangos aikštes, kuriomis LFF visada kontratakuoja, kai tik yra apkaltinama dykaduoniavimu.

Dabartinė LFF valdžia savo labui nesugebėjo panaudoti net ir Varanavičiaus palikimo – Europos jaunimo čempionato, kuris viešojoje erdvėje taip ir liko marginaliniu, niekam neįdomiu sporto festivaliu. Neabejoju, kad ant popieriaus viskas ten atrodys gerai – ir transliacijų per teliką buvo, ir žmonių stadionuose. Ko gero net atrastum Lietuvoje vieną kitą žmogų, kuris bus tą debilišką čempionato reklamą matęs. Tik va žadėtos naudos lietuviškam futbolui tas festivalis neatnešė. Medalį už futbolo populiarinimą galima dėti tik Žalgirio vadams, o dėl Lietuvos jaunimo rinktinės narių nepuolė muštis nei Italijos, nei Anglijos klubai.

Federacijos prezidentas šiais metais buvo užimtas. Kur ten rūpinsiesi Lietuvos futbolu, kai reikia nuolat rūpintis LFF reputacija? Gal dėl to nebuvo kam pabarti nei Lietuvos futbolo tvarkaraščių rašytojų, nei lygų ir turnyrų drausmės sergėtojų, kurie ypač pasižymėjo sezono pabaigoje. Tokio laisvo pačių rašytų nuostatų interpretavimo dar seniai neteko matyti. Nevėžio ir Dainavos atvejis LFF taurėje, FBK ir Bekento atvejis II lygoje, painiava perkėlinėjant nuobaudas iš vieno turnyro į kitą – toks jausmas, kad LFF klerkai sprendimus priimdavo remdamiesi asmeninėmis simpatijomis.

Čia dar galim padėt labai keistą LFF poziciją Ekrano konflikte su būriu žaidėjų, teigusių, jog klubas jiems yra skolingas pinigų (LFF atstovas kritikavo žaidėjų sprendimą kreiptis į teismą), beviltiškai patetišką bei apsimestinį žygį prieš nesąžiningus reikalus lietuviškam futbole (kai kovojama pranešimais spaudai) ir nesugebėjimą prisiimti atsakomybės už prastus rinktinės rezultatus (kai staiga ėmė rodytis, jog vengro išrinkimui federacijoje apskritai niekas nepritarė).

Sūduvos sezonas I: kraštutinumų metai. Jei apskritai Lietuvos futbolas šiais metais gyveno gan ramiai, tai Sūduva mums kaip reikiant nervus ištampė. Iki šiol formatas būdavo vienodas – ambicingi prezidento žodžiai prieš sezoną, pusėtina pradžia, krizė sezono viduryje ir šiaip ne taip medalius pasiekianti, tačiau žaidimu nedžiuginanti komanda sezono pabaioje. Ne šiaip sau Sūduvą buvome praminę “futbolo sanatorija” – vieta, kur visai neblogi futbolistai gali ramiai gyventi lošdami puse kojos.

Šiemet viskas buvo kitaip – nors pirmų pokyčių kregždžių būta dar pernai. Pirmiausia turiu omeny Liubšio atleidimą ir Gvildžio nusamdymą. Tarpsezonyje komandoje neliko krūvos pagrindo žaidėjų – visa tai rodė mažėjantį komandos biudžetą, nes kokios nors kitos priežastys įvardytos nebuo. Priešsezoninė Prezidento kalba visus nustebino: “konkretūs tikslai komandai nėra keliami. Esminis reikalavimas – maksimaliai kovoti kiekvienose rungtynėse”. Kad ir kaip tai skambėtų linksmai, bent jau Prezidentas sezonu turėtų būti visiškai patenkintas – juk komanda iš tikro išpildė jai keltą tikslą.

Sezono pradžia buvo sunki, klampi ir depresiją varanti. Komanda atrodė liūdnai. Kvailai klystanti gynyboje, nieko doro nenuveikianti puolime bei stokojanti susižaidimo ir lyderių. Tiesa, nemažai potencialių lyderių buvo iškirtę traumos. Turint omeny ribotą sudėties pasirinkimą (ypač kai pasirodė, jog dublerių perkėlimas į pagrindinę komandą nėra toks paprastas dalykas), žaidėjų traumos buvo labai svarbus sezono pradžios faktorius.

Per pirmą ratą Sūduva sužaidė visas savo nykiausias sezono rungtynes ir blykstelėjo tik vieną kartą, kai nesugebėjo išsaugoti pergalės Panevėžyje. Daug nuo mūsų kliuvo visiems – ir žaidėjams, ir treneriams, ir komandos vadams. Gerbėjų susierzinimą nesunku suprasti. Gerbėjai buvo pasimetę – ne dėl prastos sezono pradžios ir menkų rezultatų, o dėl to, kad nesuprato, kur juda komanda.

Iš vienos pusės – nieko tame ypatingo nėra. Neįprasta Lietuvoje ką nors aiškinti klubo gerbėjams. Mažai yra klubų, kurie sugeba ne tik šiokį tokį ateities planą nubrėžt, bet ir kaip nors jį žmonėms papasakot. O kad mes jau senokai buvom įpratę tiek klubo veiksmus, tiek komandos žaidimą narstyti iki smulkmenų, tai šį anatominį darbą dirbome ir šiais metais. Tik va – diskusijos buvo sunkios, nes trūko faktinės medžiagos. Tad ir sukosi mintys nuo optimistinio komandos atnaujinimo iki pesimistinės bankroto galimybės.

Žingsnis po žingsnio Sūduva pasiekė dugną. Bent jau taip atrodė mums, įpratusiems matyti savo komandą solidesnėje pozicijoje. Emocinis dugnas buvo pasiektas Europos lygoje (pralaimėjimas eilinei Europos pakraščio komandėle paskutinėmis minutėmis užsidirbant beviltišką pendelį), pirmose trečio rato rungtynėse su Atlantu (pralaimėta, nors pirmauta dviem įvarčiais) ir paleidžiant iš komandos dar du patyrusius žaidėjus (Ledesmą ir Radžių). Netgi Tomo Radzinevičiaus sugrįžimas į Marijampolę sunkiai kompensavo liūdnos pabaigos nuojautą. Tiesos vardan reikia pripažinti, kad tuo metu komanda jau žaidė žymiai geriau nei sezono pradžioje – ir įvarčių nemažai mušė, ir taškus rinko.

O tada viskas apsivertė aukštyn kojomis. Pralaimėjimas Atlantui birželio 22 d. buvo paskutinis šių metų A lygoje. Nuo to laiko Sūduva sužaidė 15 rungtynių, iš jų 11 laimėjo, o 4 baigė lygiomis. Įmušė 44 įvarčius, o praleido tik 11. Oficialioji Sūduva suskaičiavo komandų pasiekimus atskirai kiekviename rate. Pagal šią matematiką, pirmame rate Sūduva liko šešta, antrame – ketvirta, trečiame – antra, o ketvirtame pasidalino pirmą-antrą vietas su Atlantu. Būtent šie rezultatai puikiai rodo Sūduvos žaidimo pokyčius.

Svarbiausios buvo rungtynės su Ekranu Panevėžyje. Ten pliaupiant lietui Sūduva pirmoji praleido įvartį, o tada suleido į Ekrano vartus tris. To niekas nelaukė, todėl komandai ši pergalė suteikė pasitikėjimo ir ryžto toliau gerinti žaidimą. Nežinia, kaip viskas būtų klostęsi toliau, jei tą kartą Ekrano būtų nepavykę nugalėti.

Komanda taip ir nepasiekė lygio, kuris leistų galvoti apie rimtesnes sezonines pergales, tačiau mes galėjome stebėti visiškai kitą futbolą. Apmaudūs pralaimėjimai Europos lygoje bei LFF taurėje ir iki pergalės neištemptos rungtynės su Tauru, Atlantu bei Ekranu sezono pabaigoje paliko Sūduvą be nieko, tačiau paskutinės sezono rungtynės parodė, kad toliau taip tęsiant rezultatai gali būti žymiai geresni.

Paskutinės sezono rungtynės su Žalgiriu tapo viso sezono emociniu simboliu. Per jas ir vėl galėjome išgyventi kraštutinius jausmus – nuo vaizdo aikštėje, kuris aiškiai rodė, jog Sūduva tą dieną neturi jokių šansų; per tris įvarčius, kuriais buvo sunku net patikėti ir iki pat Vaido Slavicko įvarčio per pridėtą laiką Tauragėje, kuris ir nusinešė jau beveik ranka pasiekiamus bronzos medalius.

Sūduvos sezonas II: aplinkybės ir priežastys. Kai pernai komandoje pasirodė Darius Gvildys, jis kalbėjo apie vieną dalyką – komanda turi žaisti agresyviau, visų pirma – gynyboje. Deja, pernai tokių savybių Sūduvos žaidime neatsirado. Nieko nuostabaus – Darius Gvildys yra jaunas treneris, o Sūduvoje vyravo veteranai, kurie lošti jaunatviško futbolo nepageidavo.

Tačiau šiemet treneris gavo visiškai kitokią komandą. Žmonių, menančių ankstesnių metų Sūduvos futbolo stilių liko nedaug, o žalio jaunimo (tiek vietinio, tiek atvykusio) procentas komandoje smarkiai išaugo. Faktas – tokią komandą formuoti pagal naują principą yra paprasčiau.

Pamažu energijos, dinamikos ir to Dariaus Gvildžio minėto agresyvumo komandos veiksmuose iš tikro atsirado. Net ir pirmoje sezono pusėje Sūduva ėmė žaisti su ženkliai didesniu noru, nei tai darydavo pernai ar užpernai. Padidėjo greitis, atsirado varžovo spaudimo aikštės viduryje. Tačiau tuomet komanda susidūrė su kita problema.

Paaiškėjo, kad energijos į komandos veiksmus įlieti galima, tačiau kokybiškam ir efektyviam žaidimui to nepakanka. Kartais būdavo graudu žiūrėti, kaip didelis noras ir maksimalios komandos pastangos eidavo niekais dėl kvailų klaidų, kurios vesdavo prie netikėtų įvarčių ir pralaimėjimų. Komandą kankino traumos, o pernykštis lyderis Rafaelis Ledesma net ir traumas išsigydęs, ypatingo noro lošti nerodė. Taigi, Sūduva ir jos treneris atsidūrė akligatvyje – komandos sudėtis tiesiog neleido kurti padoresnio futbolo. Natūralu, kad ir vėl kilo abejonės Dariaus Gvildžio sugebėjimais. Toks yra Lietuvos trenerių likimas – jų darbe visuomet yra svarbi ne patirtis ar žinios, o visų pirma sugebėjimas išspausti maksimalų rezultatą iš visuomet ribotos sudėties. Pavyzdžiui, šiais metais pamatėme tiek įvairiausių Sūduvos gynybos variantų, kad to keliems metams pakaktų. O juk visais atvejais tai lemdavo traumos, kortelės ir menkas dublerių lygis, kuris trukdė žymiai daugiau jaunimo integruoti į pagrindinę komandą.

Iš esmės komanda laikėsi ant Valskio ir jo talkininkų, pirmiausia Baranovskio ir Broko. Valskio individualūs sugebėjimai, gerokai viršijantys lietuviško futbolininko vidurkį ir tai, kad būrys žaidėjų dirbo būtent Nerijui, leido Sūduvai rinkti taškus vien dėl to, kad komanda, praleisdama pakankamai daug, sugebėdavo įmušti dar daugiau.

O tada aplinkybės dar kartą radikaliai pasikeitė. Ir jos parodė, kad Darius Gvildys vis tik buvo nepėsčias ir šį tą naudingo per du pussezonius nuveikė. Pakitusios aplinkybės buvo štai kokios.

Visų pirma, buvo atleistas Rafaelis Ledesma. Galima ilgai diskutuoti apie tai, kodėl nepavyko panaudoti talentingo žaidėjo, tačiau yra akivaizdu, kad jo žaidimo stilius tiesiog netiko Dariaus Gvildžio žaidimo planui ir futbolo stiliui. Buvo sunku tikėtis, kad Ledesma pradės daug bėgioti, kad ims aktyviai gintis ir apskritai lošti komandos, o ne personalinei statistikai. Pernai Sūduvai jis buvo pats tas, o šiemet tapo stabdžiu. Kuomet aikštėje nebūdavo Ledesmos, jaunimas jausdavosi patogiau – nebeieškodavo kaip kuo greičiau kamuolį iškišti brazilui, o patys drąsiau imdavosi iniciatyvos. Beje, būtent čia ko gero pirmą kartą Darius Gvildys viešai parodė charakterį – pasiųsdamas entuziazmo nerodantį brazilą pasipraktikuoti pas dublerius.

Tuomet aikštėn pagaliau sugrįžo keli žaidėjai, kurie tapo itin svarbiais antroje sezono pusėje. Pirmiausia – Marius Šoblinskas. Karolis Chvedukas galutinai su traumom taip ir nesusidorojo, tačiau kiekvienas jo pasirodymas aikštėje būdavo itin reikšmingas tų rungtynių pasiekimams. Komandoje įsitvirtino Darius Isoda, kuris pamažu tapo vienu iš sezono atradimų.

O tada Sūduvon parvažiavo legenda – Tomas Radzinevičius. Apie šio žaidėjo įtaką šių metų Sūduvos žaidimui jau daug prikalbėta, todėl nesikartosiu. Esmė – Darius Gvildys pagaliau gavo įrankius, su kuriais jau buvo galima nuveikti šį tą prasmingesnio.

Sūduvos sezonas III: sudėtis ir futbolo stilius. Kiekvienas treneris, siekiantis komandoje sukurti tam tikrą žaidimo stilių, yra priverstas atitinkamai koreguoti sudėtį. Be abejo, mūsų trenerių galimybės yra ribotos, nes dažniau jiems yra siūloma ne tai, ko jie nori, o tai, kas yra įmanoma. Būtent taip būdavo formuojama Sūduva daugelį metų – tiesiog “šienauti” visi iš eilės stipresni ir laisvi futbolininkai, pernelyg negalvojant nei apie jų propaguojamą futbolą, nei apie jų suderinamumą su kitais komandos nariais. Čia jums ne didžiosios lygos, kur net ir geri futbolininkai gali sėsti ant suolo pasikeitus treneriams.

Tad galima sakyti, jog Dariui Gvildžiui velniškai pasisekė. Kažin, ar būtų buvę įmanoma pasiekti to paties su pernykščia Sūduva. Tad lyg ir biudžeto priežasčių paskatintas komandos “valymas” išėjo tik į naudą. Sunku pasakyti, kiek įtakos treneris turėjo naujų žaidėjų samdymui, tačiau dabar jau galima teigti, kad dauguma tų, kurie Sūduvoje atsirado komandą valdant Gvildžiui, buvo treneriui reikalingo stiliaus futbolininkai. Dar pernai komandoje pasirodė Baranovskij ir Valskis. O štai šiemet atsirado terminatoriško stiliaus Bašič, fiziškai kietas Ugge. Net Daukša, ir tas yra kovingo stiliaus futbolininkas. Prie tokio plano puikiai derėjo Brokas, Kiselevskis, prie jo prilipo net Isoda ir Snapkauskas, kurie ypatinga fizine galia kol kas nepasižymi. Į tokios stiliaus traukinį vėliau buvo paprasta įšokti ir Šoblinskui, ir Chvedukui ir pačiam Maestro Radzinevičiui – ir jie yra kovingo, greito, kietesnio stiliaus žaidėjai. O štai Ledesma šioje kompanijoje atrodė nekaip. Greitai bėgti jis niekada nenorėjo, gynyboje taip pat prakaituoti nemėgo. O kai sugebėjo nepataikyti pendelio į Kruojos vartus, greičiausiai ir kolegų pagarbą prarado.

Taigi, nutiko to, ko net sapnuoti nesapnavome – treneris turėjo planą, o sudėties formulė kažkokiu būdu taip suėjo, kad vieną dieną radosi komanda, norinti ir pajėgi tą planą paversti realybe.

Sėkmingiausiose antrosios sezono pusės rungtynėse Sūduva lošė futbolą, pagrįstą agresyviu priešininko spaudimu nuo pat aikštės vidurio ir greitu perėjimu į kontratakas. Greiti ir fiziškai pajėgūs saugai yra būtinas tokio futbolo elementas, nes būtent šie žmonės tampa būtini tiek organizuojant gynybinius veiksmus, tiek ir perkeliant kamuolį link priešininko vartų. Kitaip tariant, tai yra žmonės, kuriems tenka lakstyti daugiausiai, todėl tokių žaidėjų kaip Brokas, Baranovskij, Bašič, Šoblinskas ar Chvedukas gebėjimas bėgioti nemažinant tempo visas rungtynes buvo itin reikšmingas. Kitas dalykas – priekyje būtina turėti žmonių, kurie galėtų individualiais veiksmais ar nestandartiniais perdavimais greitai užaštrinti atakas. Ir čia Sūduva turėjo ką pasiūlyti. Pirmuoju atveju – Nerijų Valskį, kuris įmušė daugiausiai įvarčių lygoje, antruoju – Tomą Radzinevičių, kuris ne tik mušė iš situacijų, kai priešininkui lyg ir nieko negrėsdavo, bet ir per pusę sezono sugebėjo atlikti Sūduvoje daugiausiai rezultatyvių perdavimų. Radzinevičiaus sugrįžimas neabejotinai Sūduvą pavertė dar pavojingesne komanda bet kokiam priešininkui.

Taigi, turėjome visai neblogą kokteilį. Galbūt jis nėra tipiškas šiuolaikinio futbolo pavyzdys, tačiau puikiai atitinka silpnesnių futbolo regionų žaidimo logiką ir kompensuoja tradicinį Lietuvos futbolo trūkumą. Labiausiai Marijos Žemėje trūksta kuriančių centro žaidėjų – tokių, kurie galėtų kūrybiškai organizuoti komandos veiksmus. Šiandieninis Sūduvos futbolo modelis šią problemą apeina tiesiogine šio žodžio prasme. Kamuolys neužsuka į aikštės centrą – nuo savo aikštės pusės jis iškart keliauja link priekin skuodžiančių saugų bei puolėjų.

Dabartinis futbolas yra apie du dalykus – apie kamuolio valdymą ir apie žaidėjų judėjimą aikštėje be kamuolio. Kuo mažiau kamuolys užsibūna pas priešininkus, tuo mažesnė grėsmė tavo vartams. Kuo efektyviau komanda juda be kamuolio, tuo greičiau sekasi nunešti kamuolį link priešininko vartų. Agresyvus priešininko spaudimas tarp centro ir savo baudos aikštelės yra šioks toks šiuolaikiškas ženklas šiandieniame Sūduvos žaidime. O kontratakuojantis futbolas ko gero yra vienintelis būdas, kuriuo tokių šalių kaip Lietuva klubai gali ką nors įdomesnio pasiekt už savo šalies sienų.

Nors Sūduvos išvaizda antroje sezono pusėje mums visiems labai patiko, tačiau iki tobulybės dar labai toli. Didžiausia bėda šiais metais vis tik buvo itin jauna gynėjų linija. Bendrai vertinant, net ir komandą palikus Radžiui bei Leimonui, Sūduvos gynyba veikė visai neblogai. Tačiau karts nuo karto pozicinės ir taktinės patirties trūkumas jauniems gynėjams pakišdavo koją zonoje aplink vartininko aikštelę. O pralošus poziciją tokioje vietoje, įvartis beveik garantuotas. Nebent turi vartininką, kuris kiekvienose rungtynėse lošia taip, kaip Bartkus sužaidė paskutines su Žalgiriu.

Kitas dalykas – nepakankamas žmonių judėjimas atakuojant ir per lėtai priimami sprendimai. Tiesa, tai yra visų šiuolaikinio futbolo pakraščių problema ir ši liga kankina visus Lietuvos klubus be išimties. Lyginant su praeitais sezonais, Sūduva pažengė didoką žingsnį priekin, tačiau vis dar pasitaiko visokių sunkiai suvokiamų dalykų. Pavyzdžiui, atakos metus žaidėjas atiduoda kamuolį kolegai, o pats ima ir sustoja.

O štai sprendimo greitis – apskritai komplikuotas reikalas. Tačiau juo mūsų futbolas ko gero labiausiai atsilieka nuo to, kuris žaidžiamas kad ir Čempionų lygoje. O juk svarbios yra net ne sekundės, o sekundės dalys. Ir jei pirmosios bėdos remontą įsivaizduoti nesunku, tai šitą reikaliuką pagydyti žymiai sunkiau. O gal net ir neįmanoma. Kol kas Sūduvoje vienintelis Tomas Radzinevičius lošia “vienu lietimu”. Ir jei šis žaidėjas liks Sūduvoje ir kitais metais, tikiu, kad jo nuolat praktiškai demonstruojamas pavyzdys padės ir kolegoms suvokti greito mąstymo reikšmę šiuolaikiniame futbole.

Na ir paskutinis punktas – gal kiek ir netikėtas. Sakyčiau, kad Sūduva vis tik turi progų realizacijos problemą. Nepaisant to, kad per sezoną įmušė beveik tiek, kiek ir lygos čempionas. Daugiau už Atlantą ir Ekraną. Tačiau visi prisimenam, kiek progų iššvaistė Brokas, Baranovskij ar tas pats Valskis. Puikių, tobulų progų. Buvo laikas, kai Sūduva maldavosi aplink baudos aikštelę per rungtynes pasidarydama tik vieną kitą realesnę galimybę įvarčiui. Šiemet reikalai šiuo klausimu buvo ženkliai geresni – progų būdavo per akis. Įvarčių irgi buvo daug, tačiau galėjo būti žymiai daugiau. Nežinau, ar įmanoma tokio amžiaus žaidėjams koreguoti smūgio techniką, tačiau, pavyzdžiui, Brokas ar Baranovskis laisvai galėjo būti bent dukart rezultatyvesni, nei buvo šiais metais.

Tad situacija yra visai nebloga. Ir jei šiais metais atrastas žaidimo stilius bus tobulinamas ir kitame sezone, Sūduvos žaidimą stebėti bus dar įdomiau. Belieka tikėtis, kad tarpesezonyje nenutiks tokių pokyčių, kurie vers trenerį ir vėl dėlioti naują žaidimo planą.

Sūduvos sezonas IV: vertinimas. Reikalas sudėtingas ir vieningos nuomonės tikrai nebus. Mat vertinti gali dvejopai. Arba sakai, kad šiemet Sūduva pralaimėjo viską, ką tik buvo galima pralaimėti – Europą, lygą ir taurę. Arba kalbi apie pagaliau atrastą dailų žaidimą bei kovos dvasią ir džiaugtis tuo nepaisant to, kad Sūduva po gerokos pertraukos liko be medalių ir be teisės dalyvauti Europos taurėse.

O kad vertinimas yra toks komplikuotas, reikia panaudoti keletą racionalių argumentų, kurie suteiktų vertinimui tam tikrą stuburą. Juk visada svarbu ne tik tai, kas pasiekta šiais metais, bet ir koks pamatas suręstas kitų metų pasiekimams.

Pirmą argumentą mums pasakė sezono pradžioje komandos Prezidentas, o jo žodžiams antrino komandos sudėtis. Prezidentas kalbėjo apie atjaunintą komandą be įprastinio ankstesniems sezonams būrio potencialių lyderių. Todėl ir uždavinį kėlė abstraktų – kovoti kiekvienose rungtynėse. Aišku, tų abstrakčių uždavinių būna visokių. Juk ir Atlanto ar I lygos nugalėtojo Granito šeimininkai akcentavo, kad buvo keliami “įsitvirtinimo” lygoje, o ne jos nugalėjimo tikslai. Kaip bebūtų, Sūduva šiais metais “ant popieriaus” buvo gerokai nusilpusi. Klausimų kėlė ir Dariaus Gvildžio kompetencija – pradedančiam treneriui nėra lengva gauti komandą, kurios nemažai daliai dar reikia tik mokytis lošti A lygoje.

Antras argumentas galėtų ateiti iš ateities. Jei šie metai buvo parengiamieji, jei tai, kas buvo padaryta šiandien, bus racionaliai ir tikslingai tęsiama ir kitąmet, medalių praradimas iš tikro nebus toks skaudus.

Tad jei remsimės šiomis dvejomis sąlygomis, Sūduvos sezoną galėsime įvertinti kaip puikų. Buvo sulipdyta komanda ir jai pakako dviejų ratų, kad pradėtų duoti labai apčiuopiamus rezultatus. Ir jei tarpusezonyje įgūdžiai bus pagerinti ir naujasis sezonas pradėtas ta pačia nata, galutiniai Sūduvos rezultatai galės būti ženkliai geresni. Vienintelis fundamentalus klausimas lieka apie tai, ką klubo vadai planuoja kitiems metams. Tačiau apie tai kalbėti kol kas dar anksti.

.

Kol kas tiek minčių. Visos kitos – pakeliui.