Posts Tagged 'A lyga'

Sausio sąskaitos

 .
Bangos žmonės gelbėja klubą.

LFF nupiešė A lygos kontūrus

Pirmojo šių metų mėnesio sąskaitas suvedinėti gal ir kiek vėloka, tačiau gyvenimas retokai paklūsta kalendoriaus diktatūrai. Dar vakar galėjom tik galvas kraipyti galvodami, kokias komandas šiais metais A lygoje matysim. O štai šiandien jų sąrašas, LFF bosams susimylėjus, tapo pakankamai aiškus. Sakyčiau, pastarųjų metų rekordas – iki čempionato pradžios liko beveik trys savaitės, o mes jau žinome A lygos sudėtį! Tokių stebuklų senokai nebuvo.

Pirmame licenzijų dalinimo raunde leidimus kovoti dėl Lietuvos čempiono vardo gavo tik 5 klubai. Tarp jų – tik 3 A lygos senbuviai: Atlantas, Kruoja ir mūsiškė Sūduva. Kiti du – Utenis ir Kauno Spyris. O štai šiandien buvo praneštas likusių komanų sąrašas: Žalgiris, Klaipėdos Granitas, Trakai, Šiauliai ir Kauno Stumbras. Štai ir viskas.

Galutinai paaiškėjo, kad Lietuvos futbole bent laikinai nelieka visus Nepriklausomybės laikų A lygos čempionatus sužaidusio Panevėžio Ekrano, Gargždų Bangos ir kažkur Pietų Europoje pasiklydusios Dainavos. Štai taip kapitalistinis maras surijo tris klubus, kurie per savo istoriją Lietuvos futbolui padovanojo daug gražių akimirkų. Belieka viltis, kad šie atvejai bus paskutinės nemokšiškos vadybos ir grubių valdymo klaidų Lietuvos futbole aukos. Gal vis tik baigsis šiltinė, kuri per paskutinius 5-7-erius metus į purvą niurkė ir padorius klubus, ir visokius neaiškios kilmės benkartus.

Žiūrint į LFF pranešimą įdomu ir tai, kad Panevėžyje, atrodo, futbolo apskritai nebeliko, nes pernai I lygoje lošusi Baltija jokių popierių federacijai taip pat nepateikė. Užtat I lygoje matosi dar viena Kauno komanda – pamažu aukštyn lipantis FBK Kaunas. I lyga apskritai tapo panašesnė į Vakarų Lietuvos čempionatą – kone pusė tai lygai pritaikytų klubų žaidžia Lietuvos vakaruose (Šilutė, Palanga, Kretinga, Kelmė, Telšiai, Tauragė).

  Visi 2014 m. Sūduvos įvarčiai – neblogas sezono priminimas. 

Sūduvos žaidimai

O štai mūsų komanda, seniai visus popierinius reikalus sutvarkiusi, kol kas su būriu kitų Lietuvos klubų treniruojasi Kipre – ten, kur į lauką šiuo metu be palto galima išeit. Ką puikiai rodo kaip niekad gausiai komandos transliuojami video filmai ir nuotraukų galerijos.

Kad ir kaip bevartytum, Sūduvos pasirengimas kol kas skamba itin optimistiškai. Komandos sudėties lapą oficialiame tinklapyje net apžiūrinėti smagu. Pirmiausia džiugina keturi veidai trenerių eilutėje. Nerijus Stepanauskas, net ir jis gavo pagalbininką.

Komanda po praeito sezono prarado labai mažai žaidėjų. Neliko Činiko, Russo, Kdouh ir į Stumbrą iškeliavusio Snapkausko. Tačiau rimtesnės įtakos žaidimui turėjo tik pirmieji du. Naujokai kol kas taip pat „pliusiniai“.

Kornelijus Timofejevas iš Ekrano yra pliusas – jei Džiugas Bartkus sugebėjo sužaisti visas iki vienos pernykštes rungtynes, tai nebūtinai reiškia, kad ir šiemet jam pavyks padaryti tą patį. Edvardas Tamulevičius iš to paties Ekrano garantuotai bus padoresnė parama Radzinevičiui nei pernai buvo Kdouh.

Saugų būrys kaip visada Sūduvoje pats didžiausias. Iš saugų Sūduva pilną komandą galėtų sudaryt. Matysim, kaip čia mūsų treneriai su tokiu būriu saugų suksis, nors sakyti, kad žaidėjų per daug ko gero tik Lietuvoje mėgstama. Ir jei Sūduvos vyriokai geltonas ir raudonas korteles rinks tuo pačiu tempu kaip pernai – laiko aikštėje gaus visi. Nepaisant saugų kiekio, nedrįsčiau teigti, kad Vaidotas Šilėnas buvo komplektuotojų klaida. Kad ir kaip bevartytum, krūvą sezonų Žalgiryje praleidęs žmogus negali būti nenaudingas.

Vienintelis skurdokas yra gynėjų būrelis, kuris neteko Činiko ir Snapkausko, o pastiprintas kol kas nebuvo. Šnekos apie tai, kad Šilėnas krašto gynėju galėtų palošti niekam tikusios, nes ir pats Šilėnas neslepia, kad saugu žaisti jam yra smagiau. Tiesa, neseniai buvo pranešimų ir apie tai, kad Kipre Sūduva mėgina solidesnio amžiaus serbų gynėją Nikolą Prebiračevičių, kuris išbandęs ne vieną Balkanų čempionatų vidutinioką.

Puikus futbolo.tv pokalbis su naujuoju Sūduvos treneriu. 

Štai tokios pagrindinės sausio ir pusės vasario naujienos. O pabaigai – jei dar nematėte – siūlau pažiūrėti futbolo.tv parengtą pokalbį su Aleksandaru Veselinovičiumi. Man patiko ne tik pokalbis. Man patiko ir Sūduvos treneris. Tačiau tuo nieko nenustebinsiu – treneris, kuris sugeba parodyti, jog mato toliau nei provincijos tvoros, visada sulauks mano pagarbos.

Labas rytas. Nauji metai!

tomas-radzineviciusTomas Radzinevičius. Foto iš FK Sūduvos svetainės. 

Štai pagaliau ir sulaukėm pirmųjų žinių iš mūsų komandos stovyklos. Žinios yra visokios. Tačiau iš principo – visai neblogos. Futbolas.lt profilis Facebooke (kurį, kaip suprantu, valdo godotinas Budraitis) kalba apie tai, kad Sūduva mėgino perimti iš Žalgirio Jankauską, tačiau nepavyko. Taip pat yra planų pasikviesti Jurijų Mamajavą iš Trakų, o Vaidotas Šilėnas – jau bandomas.

Apie pirmąją treniruotę išsamiai papasakojo ir oficialioji Sūduva. Ten pat galite apžiūrėti ir krūvą pirmosios treniruotės nuotraukų. Vaizdai nelabai ryškūs, bet ką padarysi – vis viena geriau nei nieko. Vaidotą Šilėną iš tikro galime pamatyti tarp pažįstamų Sūduvos veidų. Tarp galimų naujokų komanda dar mini vartininką Kornelijų Timofejevą, kuris sezoną pradėjo Panevėžyje, o baigė Alytuje ir Edvardą Tamulevičių, Ekrano puolėją (9 įvarčiai pernai). Iš pernykštės sudėties trūksta Dovydo Lastausko, Mariaus Činiko (apie jo išvykimą jau buvo pranešta anksčiau), Tomo Snapkausko (kas buvo tikėtina), Giorgio Russo ir Mohamado Kdouh.

Rimtas išvadas daryti kol kas anksti, tačiau šį tą pasakyti galima. Akivaizdu, kad Sūduvos vadovų netenkino pernykštis “pasiekimas”. Komandos branduolys išsaugotas, Sūduvą palikę žaidėjai rimtų “žaizdų” neatvėrė. Komplektaciniai judesiai kol kas taip pat teisingi. Galima diskutuoti dėl dar vieno saugo, tačiau ir pati Sūduva aiškina, kad Vaidotas Šilėnas gali ir gynėju lošt. Žodžiu, tiesiai į Mariaus Činiko vietą. Akivaizdu, kad gynėjų dairytis dar reikės. Beliks tik konceptualus klausimas – ar geriau patyręs žaidėjas, kuris išstumtų, kurį nors iš turimų iš pagrindinės sudėties, ar jaunas, perspektyvus atsarginis.

Štai tiek naujienų. Radzinevičius treniruotėje atrodė patenkintas – vadinasi, reikaliukai nėra blogi.

Aleksandaras Veselinovičius – truputį iš arčiau

fksuduva-veselinovic-1

Sūduvos trenerių “strategija”
Apie naują Sūduvos trenerį bus dar daug kalbos. Puikiai žinom Sūduvos kreivoką požiūrį į trenerius, kurie renkami dar labiau “iš lempos”, nei žaidėjai. Tačiau trenerio įtaka bendram komandos rezultatui yra žymiai didesnė nei vieno kito atstitiktinai patekusio žaidėjo. Iš pirmo žvilgsnio naujasis Sūduvos vadas buvo parinktas tuo pačiu principu. Esminė jo šiandieninės biografijos savybė yra tokia pati, kokią turėjo Gvildys, Vencevičius ar Jarmalavičius – darbo rimtame klube patirties trūkumas. Tiesa, Virginijui Liubšiui tokia patirtis menkai padėjo išlikti Sūduvoje, tačiau ano trenerio nusamdymas kėlė mažiau klausimų. O kai komanda atiduodama treneriui, kuris profesionaliame vyrų futbole nelabai gali kuo pasigirt – abejonių kyla daugybė.

Juokingiausia yra tai, kad patys treneriai čia niekuo dėti. Kas iš mūsų atsisakytų darbo pasiūlymo, kuris leidžia tau peršokti net kelis karjeros laiptelius? Neatsisakė šio pasiūlymo ir serbas. Kad ir kaip besusiklostytų jo karjera Lietuvoje – šis įrašas papuoš jo biografiją. O ar jis taps Marijampolės futbolo gelbėtoju – kitas klausimas. Juk Sūduvos reikalas šiandien išrodo būtent taip: komanda kelis sezonus pamažu grimzta į A lygos lentelės vidurį ir reikia fundamentalių pokyčių, kad ir vėl pradėtų kilti.

Opiausias šioje neigiamoje Sūduvos kreivėje yra būtent trenerių klausimas. Juk komandos sudėtis nėra nei ypatingai silpnesnė, nei stipresnė už tas Sūduvos laidas, kurios gan lengvai imdavo medalius. Komandai trūksta stuburo, mąstymo, funkciškumo. Šis trūkumas ir trukdo imti pergales lemiamuose sezono taškuose. Štai ir Audriui Ramonui galime padėkoti už tai, kad atgaivino Sūduvą juodžiausioje praėjusio sezono duobėje. Deja, šiandien jau niekam tai nerūpi, nes komandai pritrūko jėgos, kad tą pakilimą paverstų rezultatais. Penktoji vieta yra blogiausias rezultatas, kokį galėjome prieš sezoną įsivaizduoti.

Kokio trenerio reikia Sūduvai?
Štai tokion komandon ir ateina serbas Aleksandaras Veselinovičius. Neabejotinai jo laukia iššūkiai, kurie palaužė ir Donatą Vencevičių, ir Darių Gvildį. Štai dėl ko mano pirmoji reakcija buvo tokia aštri. Panašu į tai, kad Sūduvos vadai net neketina mokytis iš savo klaidų.

Buvo klausta – koks treneris mano manymų būtų tinkamiausias Sūduvai šiandien? Vertindamas pastarųjų penkerių metų Sūduvos patirtį drįsčiau teigti, kad jaunas, patirties ir pasitikėjimo stokojantis treneris yra pats blogiausias sprendimas. Juk tokie buvo ir Vencevičius, ir Gvildys. Ir juos sutrynė negailestinga Sūduvos požiūrio į šiuolaikinį futbolo klubą mašina.

Štai pažiūrėkite į Valdo Dambrausko situaciją Žalgiryje. Šis Žalgirio sprendimas – kol kas daugiausiai prieštaringų vertinimų sulaukė. Mat ir pats Dambrauskas yra prieštaringai vertinimas. Kodėl? Nes jis yra balta varna Lietuvos trenerių būrelyje. O lietuviai “kitokių” nemėgsta. Tačiau aš Žalgirio sprendimui ploju. Pastarųjų metų Žalgirio gyvenimas rodo, kad šiam klubui neverta švaistyti pinigų brangiems specams iš užsienio. O investuoti į jauną ir perspektyvų lietuvį – apsimoka. Dambrauskas jau perėjo A lygos mėsmalę Ekrane. Jo požiūrį į savo profesiją rodo ir tai, kad mokslo siekia universitete, o ne LFF organizuojamuose kursuose, kurie sudaro kokius 99,9 procentus mūsų trenerių išsilavinimo.

Žalgiris turi struktūrą, leidžiančią treneriui užsiimti savo tiesioginiu darbu ir negalvoti apie milijoną kitų reikalų, kaip yra, pavyzdžiui, Sūduvoje. Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad Dambrauskas šalia turės tokius pagalbininkus kaip Skerla ar Šemberas. Ir tuomet schema atrodo labiau apgalvota, nei atsitiktinė.

Sūduvoje gyvenimas yra kitoks. Viena, pas mus apskritai sunku kalbėti apie kokią nors struktūrą. Pamenu šnekas komentaruose apie tai, kad kai kuriems mūsų treneriams tekdavo ir aprangas į skalbyklą vežiot. Tačiau tai – niekai. Žymiai rimtesnis dalykas – padoraus trenerių štabo nebuvimas ir akivaizdus ryšio su jaunimo komandomis trūkumas.

Tad Sūduvos treneris – barbė devyndarbė, kuri privalo pasirūpinti milijonų šiuolaikinei futbolo komandai būtinų dalykų. Fizinis parengimas, varžovų analizė, sezono ir konkrečių rungtynių taktika, psichologinio fono kūrimas ir taip toliau. Iš esmės vyriausias Sūduvos treneris už visa tai yra atsakingas vienas. Papildomas niuansas – komandos vadų spaudimas (nors tai ir nėra unikalu nei Lietuvos, nei viso pasaulio futbole).

Jaunam treneriui, dar tik ieškančiam savo darbo stiliaus, tai yra didžiulis iššūkis. Kad tai suprastum net nereikia futbolo specialistu būti. Taip yra bet kurioje kitoje srityje. Kuo esi jaunesnis, tuo ilgiau tau trunka elementarių dalykų atlikimas. Tuo daugiau klaidų darai. Iš jų mokaisi, tačiau esminis klausimas – ar tokiam mokslui yra laiko ir erdvės. Kuo esi jaunesnis, tuo sunkiau būti autoritetu tiek žaidėjams, tiek komandos vadams.

O juk treneris iš esmės ir sukasi tarp šių dviejų negailestingų dantračių – iš vienos pusės spaudžia žaidėjai, iš kitos – darbdaviai. Ir jei klysti (o tai yra natūralu, kol esi jaunas), palaikyti savo autoritetą gali būti tiesiog neįmanoma. Štai tada ir prasideda karuselė, kuri baigiasi liūdnai ir treneriui, ir komandai. Juk pamenate, kaip buvo atleistas vienas iš ankstesnių Sūduvos trenerių – prezidentas pasikvietė pora komandos senbuvių, pasikalbėjo ir priėmė sprendimą.

Štai kodėl mano manymu Sūduvai šiandien reikėjo trenerio su gera patirtimi ir ryškia asmenybe. Tai turėjo būti treneris, gebantis atsikirsti prezidentui ir sugebantis kaip reikiant suimti į nagą žaidėjus. Kitas svarbus niuansas – šiuolaikinio futbolo elementoriaus išmanymas dirbant trenerio darbą, o ne tik lošiant futbolą vidutinio lygio klubuose. Lietuvoje tokį trenerį kažin ar atrastum. Štai kodėl tiek daug vilčių kėlė tas vasaros vidurio viražas su mistiniu treneriu iš Portugalijos. Autoritetas svarbus ir dėl to, kad naujasis Sūduvos treneris neišvengiamai privalės laužyti pastaraisiais metais Sūduvoje susiformavusią tradiciją, kurią būtų galima pavadinti “jaunas ir nepatyręs treneris, kurio negerbia nei komandos vadai, nei žaidėjai, nei fanai”.

Juk 3-4 pastarųjų Sūduvos trenerių atleidimus lydėjo gandai, kurie akivaizdžiai rodė, jog treneris “griuvo” neatlaikęs jungtinio žaidėjų ir komandos vadų spaudimo. Štai ir po Dariaus Gvildžio atleidimo sklido kalbos apie tai, kad “žaidėjai per pirmą Ramono treniruotę išmoko daugiau, nei Gvildys išmokė per pusę metų”. Nesvarbu – tiesa tai ar ne. Tokios šnekos rodo, jog žaidėjai trenerio negerbė ir nemylėjo.

Sveikas atvykęs į karą!
Šie apmąstymai nebūtinai reiškia, kad Aleksandarui Veselinovičiui Sūduvoje nepasiseks. Tai reiškia tik tiek, kad aplinkybės jam yra labai nepalankios. O tam, kad pasisektų reikės labai daug. Ir kai naujasis Sūduvos treneris klubo svetainei sako, kad (cituoju) “Kiekvieną rytą pabudęs aš būsiu susikoncentravęs į savo darbą ir kasdien atiduosiu visas jėgas, kad komandos rezultatai būtų kuo geresni”, supranti, kad kalba jaunas, nepatyręs ir mažumą savo jėgomis nepasitikintis žmogus.

Juk niekam nesvarbu, kiek valandų per parą tu dirbsi. Rūsti realybė yra tokia, kad futbole svarbu yra ne pastangos, o rezultatas sezono pabaigoje. Pastangos džiugina kasdienėse rungtynėse, tačiau jas visi pamiršta, jei po sezono komanda atsiduria tokioje padėtyje, kokioje šį sezoną baigė Sūduva. Patyręs ir savimi pasitikintis treneris net ir šioje situacijoje būtų pasakęs vieną kitą konkretų, apčiuopiamą tikslą. Pavyzdžiui, grąžinti komandą į medalininkų trejetuką ir į Europą.

fksuduva-veselinovic-2Sūduvos treneris su savo mokiniais stovyklauja Graikijoje. Foto – iš rusų akademijos svetainės

Aleksandaro Veselinovičiaus portretas
Gerai, nesikabinėsiu prie žodžių. Angliškai apie Aleksandarą Veselinovičių informacijos rasti sudėtinga, tačiau rusiškai – šiek tiek yra. Nieko nuostabaus – Rusijoje šis serbas gyveno ir dirbo jau beveik dešimt metų. Čia jau buvo minėta, kad jo darbas su vaikais Rostove prie Dono buvo įvertintas gerai, kad dukart jis buvo renkamas geriausiu Rostovo apskrities treneriu (lyg ir vaikų kategorijoje). Skamba gražiai, tačiau mums tai visiškai neįdomu. Jei jau esminis argumentas renkant trenerį Sūduvai buvo pasiekimai treniruojant vaikus, esu tikras buvo galima surasti žmonių ir su didesniais “titulais”. Tad pamirškime vaikus ir daugiau jų neminėkime nei šiemet, nei kitais metais.

Žymiai įdomesni yra keli pokalbiai su treneriu (juos galite paskaityti čia ir čia). Iš jų galime padaryti kelias įdomias ir optimizmą skatinančias išvadas:

  • Pirma, šis treneris pabrėžia priklausąs serbiško futbolo mokyklai ir tuo didžiuojasi. Tačiau serbų mokyklą jis pristato kiek netikėtai – kaip mokslinio požiūrio į futbolą propaguotojus. Treneris pasakoja apie futbolo taktikos, technikos ir fizinio parengimo profesorius bei mini Belgrado Partizano jaunimo mokyklą, kurią prieš penkerius metus UEFA pripažino antrąją geriausia vaikų futbolo mokykla Europoje (va čia tai pasiekimas, kuris galėtų tapti ir mūsų LFF biurokratų “strateginiu tikslu”).
  • Antra, treneris nuolat cituoja įvairius pasaulinio futbolo galiūnus tuo parodydamas, jog mato gerokai toliau savo nosies.
  • Trečia, akivaizdu, jog treneris savo darbe mėgina taikyti naujausius šiuolaikinio futbolo metodus ir seka tai, kas pasauliniame futbole vyksta. Man smagu, kai žmogus savo požiūrį iliustruoja geriausiais pasauliniais pavyzdžiais (šiuo atveju – Barselonos žaidimo stiliumi, nes interviu imtas prieš ketverius metus).

Taigi, panašu, jog Sūduva rado mąstantį, iš tikro besimokantį (o ne tik apie tai pašnekėti mokantį) ir būtinybę neatsilikti nuo pasaulinių tendencijų suvkoiantį trenerį. Optimistiškai nuteikia ir Aleksandaro Veselinovičiaus propaguojamo futbolo stilius. Jį taip pat galime suvesti į kelis esminius principus (nepamiršdami to, kad visa tai paimti iš kelerių metų senumo pokalbių). Jam patinka:

  • Mąstantis, kūrybiškas futbolas – kai žaidėjai sugeba patys priimti teisingus, situaciją atitinkančius sprenimus, net jei tie sprendimai nebūna numatyti treniruotėse.
  • Futbolas, pagrįstas žaidėjų individualiais sugebėjimais – kas yra vienas iš kertinių šiuolaikinio futbolo elementų.
  • Greitas, atakuojantis futbolas – tai buvo paimėtas ir FK Sūduvos straipsniuke.

Kai sudedi šias trenerio savybes ir Sūduvos pastarųjų kelių sezonų išvaizdą, gaunasi visai neblogas komplektas. Lyg ir logiškas tęsinys to komandos vaizdo, kurį pusantro sezono mėgino sukurti Darius Gvildys. Tik štai Darius, panašu, turėjo gerų idėjų, tačiau pritrūko technikos toms idėjos idiegti į žaidėjų galvas ir žengti toliau, nei geras fizinis parengimas ir abstraktus “maksimalistinės kovos” principas kiekvienose rungtynėse. Tad didžiausias klausimas ir bus apie tai, ar serbas turės pakankamai parako, kad Dariaus Gvildžio kūdikiui suteiktų aiškesnę ir efektyvesnę formą.

Ar šviesi ateitis Sūduvos laukia?
Į šį klausimą net ir kiečiausias burtininkas neatsakytų. Trumpas ir labai skysta informacija pagrįstas tyrimėlis lyg ir turėtų mus įtikinti, kad Aleksandaras Veselinovičius buvo sąmoningas ir kryptingas Sūduvos vadų pasirinkimas. Bent jau žodžiais dėstomi trenerio požiūriai į futbolą atitinka kelis metus šiaip ne taip lipdytos komandos savybes. Pasaulis nėra tobulas – o ypač jis netobulas Lietuvos futbole. Tad junginiai “požiūriai atitinka”, “lipdyta komanda” ir kiti panašūs yra neišvengiami mažumą baltais siūlais siūti. Tačiau bent šioks toks ryšys tarp abiejų pusių yra.

Tačiau tikėtis galime tik stebuklo. Kad ir kaip dailiai treneris bekalbėtų, iki šiol su profesionalia vyrų komanda jis buvo susidūręs tik futbolą žaisdamas prieš 20 metų. O ar jo nusiteikimo surizikuoti nežinomoje šalyje ir nepažįstamoje komandoje pakaks medaliams išlošti nežinau. Ir niekas nežino. Šis klausimas – labiau lažybų kontorų, o ne racionaliu protu mėginančių pasiremti futbolo mėgėjų klausimas.

Tad nespėliosiu. Liūdniausia šioje situacijas yra tai, kad ir šį kartą tegalime konstatuoti, kad Sūduva vėl mėgina sėkmę už ūsų patampyti, o ne padoriai kitą sezoną suplanuoti ir bent šiek tiek blaiviu protu paremtą strategiją surašyti. Greičiausiai mūsų ir vėl laukia sezonas, primenantis amerikoniškus kalnelius. Belieka viltis, kad sezoną pavyks užbaigti toje vietoje, kur kalneliai pasiekia aukščiausią tašką.

Naujas Sūduvos treneris – iš Serbijos

aleksandar_veselinovicNaujasis Sūduvos treneris ir kažkoks nepažįstamasis. Foto skolinta iš oficialios svetainės. 

Še tau boba devintinės – laukėm prezidento metinės šnekos, o vietoj jos gavom naują trenerį. Panašu į tai, kad nė vienas iš mūsų šiemet gerai nesielgėme. Rūkėme, gėrėme, bledavojome ir pamokas praleidinėjome (tai yra, į stadioną per mažai vaikščiojome). Dėl to Kalėdų Senelis ant mūsų labai supyko ir nutarė Kalėdų proga mums ne dovanas dovanoti, o kaip reikalas nubausti. Kitaip šios žinios iš mūsų mylimos komandos stovyklos įvertinti nesigauna.

Serbijoje gimęs Aleksandar Veselinovič – naujasis Sūduvos treneris. Ką apie jį rašo pati komanda – galite pasiskaityti patys. Rašo labai mažai ir baisiai miglotai.

Esu tikras, kad kai kurie iš jūsų jau desperatiškai kankino Gūglą, mėgindami iš jo išpurtyti kokios nors informacijos apie šį pilietį, tai geriau parašysiu, ko pritrūkau komandos pranešime. Nes net ir visagalis Gūglas šį kartą mums – menkas patarėjas.

Komandos pranešime galėjo būti “šiek tiek” daugiau faktų. Kiek mūsų naujajam treneriui metų? Kada jis pradėjo trenerio karjerą? Kokie tie Graikijos ir Belgijos klubai, kuriuose jis žaidė? Kas tie jauni “auklėtiniai” šiandien lošiantys Milane ir Parmoje? Kokie vardai tų dešimties futbolininkų, šiandien lošiančių Rusijos aukščiausioje lygoje?

Galų gale – kas tas žmogus, kur stovi šalia jo pirmoje nuotraukoje?

Tačiau labiausiai pritrūkau informacijos apie tai, kaip šį trenerį FK Sūduva atrado ir kokios priežastys lėmė, kad būtent jis buvo pasirinktas. Pastaroji informacija būtų velniškai intriguojanti. Juk, kad ir kaip bevartytum, Sūduva ką tik nusamdė kitam sezonui vaikų trenerį.

Kaip taisyklė, tokie dalykai yra pasakomi. Kartu yra užsimenama apie komandos tikslus kitą sezoną, nes treneris yra vienas iš svarbiausių įrankių tiems tikslams siekti. Gal tas mūsų serbas iš tikro yra koks Rusijos platybėse besislėpęs futbolo genijus? Kuris ims ir nušluostys nosis dambrauskams-sarsanijojms-urbonams? Ko jau ko, bet savo sprendimų pasauliui “parduoti” mūsų komanda taip ir neišmoko. Akmens amžius. Nors galvą į sieną daužyk.

Štai tokios tokelės mūsų kieme. Sūduva toliau varo savo stiliumi. Toliau visam pasauliui demonstruoja, kad trenerių štabas šioje komandoje yra pati nereikšmingiausia sistemos dalis. Šį kartą net neverta pradėti įprastinio “palaukit, duokit žmogui parodyt, ką moka”. Aukščiausios lygos klubas net ir Lietuvoje – tai ne vaikų darželis. Ir ne trenerių kursai. Medalių siekiantis klubas net ir Lietuvoje nėra vieta, kur Gūglui nežinomas treneris iš svetimos šalies futbolo akademijos mėginti daryt karjerą. Visiškas feilas. Dar niekada sezonas kanalizacijon nebuvo nuleistas taip anksti.

4 liūdnos statistikos, aiškinančios prastą Sūduvos sezoną ir 1 optimistinė

suduva-siauliai-3

Kaip ir dera sezono pabaigai, eteryje pasirodė visokių skaičių, statistinių suvestinių ir matematikų. Smagu tuos skaičius apžiūrėti. Gaila tik, kad niekas jokių išvadų nemėgina daryt. Tiesa, galima dar tikėtis ko nors iš šio blogo uolaus skaitytojo Remio, kuris savo pasakojimus apie futbolą ir knygas (!) guldo bloge gargzdas.lt. Statistika su išvadomis – jo mėgstamas rašinių apie futbolą žanras. Pamėginsiu Remį aplenkti.

Be abejo, mane domina tik Sūduva. O šiemet visokiausi skaičiukai kaip niekad veda prie apverktinos mūsų komandos vietos lentelėje paaiškinimų. Ir tai jau bus paskutinis šio sezono taškas. Nebent mūsų Prezidentas susimylės sezoną tradiciškai įvertinti.

Pirmoji pseudostatistinė priežastis – treneriai. Įdomiai šiemet A lygoje stojo ir nugriuvo trenerių klausimas. Štai pažiūrėkite – medalius laimėjo tik užsieniečių treniruojamos komandos. Beje, paskutiniame rate prasidėjusias lenktynes dėl bronzos medalių į vienus vartus laimėjo užsieniečiai treneriai. Kita įdomybė – aukščiausias vietas užėmę lietuvių treniruojami klubai sezono įkarštyje savo lietuvius trenerius atleido. Visą sezoną atgrojo tik du lietuviai – Šiaulių Jarmalavičius ir Granito Poškus. Tiesa, užsieniečiai labiausiai ir pasišiko – čia, aišku, omeny turiu Bangos ir Dainavos vadus. Išvada? Paprasta. Nori laimėti medalius – ieškok trenerio užsienyje. Nors skandalo? Irgi – ieškot trenerio užsienyje. Rizikinga? Be abejo. Tačiau geriau rizikuoti, nei vartytis lentelės viduryje. Atsiprašau, Bangos ir Dainavos žmonių, kurie galbūt su šiuo drąsiu teiginiu ir nesutiktų.

Antroji statistinė priežastis – lygiosios. Sūduvos statistikoje šiemet – mažiau pralaimėjimų, nei jų patyrė aukščiau užlipę Trakai ir Atlantas. Sūduva pralaimėjo lygiai tiek pat kartų, kaip ir antrąją vietą laimėjusi Kruoja. Užtat Sūduvos lygiųjų skaičius (11) neturi sau lygoje lygių! Visa tai reiškia, kad Sūduva už minėtas komandas pasiekė mažiau pergalių. Kaip kažkas čia pastebėjo, medalius mūsuose paprastai laimi tos komandos, kurios laimi daugiau nei pusę sezono rungtynių. Tai nėra šimtaprocentinė tiesa – yra buvę ir kitaip. Tačiau iš esmės ši taisyklė yra teisinga. O dabar pagalvokime, kas būtų nutikę, jei Sūduva būtų pasiekusi pergales prieš akivaizdžiai silpnesnius varžovus – prieš Granitą, Dainavą ir dukart Ekraną. Būtų turėjusi 8 taškais daugiau. 8 taškai būtų antrą vietą garantavę su kaupu.

Trečioji statistinė priežastis – gerai pradėjome, bet gerai užbaigti nesugebėjome. Į šią grafą patenka dvi matematikos. Kadangi jau buvau apšauktas sovietinių prisiminimų žadintoju, tai priminsiu dar vieną atlieką iš praeities. Sovietiniais laikais futbolo čempionate buvo toks garbingas prizas pavadinimu „Už ryžtą nugalėti“. Šiuo prizu būdavo apdovanojamos komandos, kurios pasiekdavo pergales, nors pirmosios praleisdavo įvartį. Sūduva šiemet tokio žanro rungtynių turėjo kaip niekad daug – ne jei kai kurios iš jų ir neatitinka tų sovietinių reikalavimų. Dauguma jų buvo prieš silpnus varžovus. Sūduva taip laimėjo prieš Šiaulius (4:2, du kartus atsilikdama) ir Granitą (4:1). Sužaidė lygiom su Ekranu (2:2, Ekranas pirmavo 2:0). Nugalėjo Trakus (4:3, Trakai pirmavo du kartus). Ir dar buvo dvejos rungtynės, kuriose silpni varžovai sugebėdavo prieš pralaimėdami išlyginti rezultatą: Granitas (pergalė 5:1) ir Ekranas (pergalė 2:1).

Tačiau šis skyrelis iš tikro yra apie kitus skaičius. Sūduva net 7 kartus neišsaugojo pergalės, nors pirmoji įmušė įvartį. Taip ji dukart pralaimėjo Žalgiriui (legendinis 1:8 ir taurės rungtynes 2:3, pirmavo 2:0) ir kartą Kruojai (1:2 paskutiniame rate). Taip pat 4 kartus sužaidė lygiom – su Kruoja (1:1), Granitu (1:1) ir dukart su Atlantu (2:2 ir 1:1). Taigi, istorija ta pati. Užtenka suskaičiuoti taškus, kurie buvo prarasti tuomet, kai tereikėjo vienintelio dalyko – efektyviai išsaugoti rungtynių metu pasiektą rezultatą.

suduva-siauliai-2

Išvada apie trečią priežastį (nors ji galioja ir antram punktui bei išplaukia iš pirmojo). Atsainus požiūris į trenerių klausimą reiškia atsainų požiūrį į sezono strategiją, kiekvienų rungtynių taktiką ir komandos psichologinį pasirengimą. Aišku, ir šie dalykai yra tarpusavyje tampriai susikabinę. Kai komanda nežino, kaip spręsti konkrečių rungtynių klausimą – ji subyra psichologiškai. O kai komanda nėra tvirta psichologiškai – ji nesugeba įgyvendinti uždavinių, kuriems reikia ypatingų pastangų. Žodžiu, Sūduvos bėda yra ta, kad ji labai lengvai sulūžta, kai yra grubokai paspaudžiama. Taip pat Sūduva daugybę rungtynių pradėdavo tinkamai nenusiteikusi ir dėl to turėdavo rimtų problemų. Arba, atlikusi pusę darbo, pernelyg atsipalaiduodavo ir viskas eidavo šuniui ant uodegos. Čia net nėra prasmės kalbėti apie banguotą sezoną ir apie visokias ten duobes. Duobių turėjo net ir medalius laimėję klubai. Tačiau jų duobės ir buvo duobės – prastai suloštos sezonos atkarpos. Tuo tarpu mūsiškiai banguodavo kone kiekvienose rungtynėse.

Ketvirtoji statistika – Sūduvos puolimas nesugebėjo nugalėti Sūduvos gynybos. Sūduva prastokai ginasi jau ne pirmus metus. Tačiau anksčiau mūsiškiai šiek tiek daugiau mušdavo. Ir šiek tiek mažiau praleisdavo. To dažniausiai pakakdavo medaliams. Šiemet gi įmušta šiek tiek mažiau, o praleista – šiek tiek daugiau. Kitas dalykas – smarkiai nusilpęs Sūduvos puolimo potencialas. Ankstesniais sezonas mūsų komandoje arba būdavo vienas ryškus įvarčių gamintojas (tokiu atveju, jis pasiekdavo pačią lygos snaiperių viršūnę), arba būdavo 2-3 žaidėjai, mušę daugiau nei po 10 įvarčių. 2013 m. Valskis – 30 įvarčių (rezultatyviausias lygoje), 2012 m. Ledesma – 24 įvarčiai (berods, antras rezultatas lygoje) ir Lukšys – 11, 2011 m. Lukšys ir Eliošius po 15 įvarčių, Beniušis – 12 įvarčių, 2010 m. Lukšys – 19 įvarčių, Urbšys – 12 įvarčių. O štai šiemet stabilų ir kokybišką pavojų priešininkų vartams tekėlė Tomas Radzinevičius. Ir jei Sūduvos visais laikais turėdavome daug įvarčių mušančių saugų (minėti Valskis, Ledesma, Eliošius, Urbšys ir dar nepaminėti Maciulevičius, Willer, Radavičius), tai šiemet tokių veikėjų Sūduvoje nelabai atsirado. Pradžioje gerai varė Brokas, bet trauma neleido sužinoti, ko šis saugas galėjo šiemet pasiekti. Fragmentais žybtelėdavo Grigaravičius, Vaskela ar Chvedukas. Tačiau fragmentų – mažoka. Sūduvos puolimo „mašina“ šiemet atrodė štai taip. Tomas Radzinevičius sužaidė kiekvienose A lygos rungtynėse. Aikštėje Tomas praleido 3056 minutes, įmušė 13 įvarčių ir atliko 12 rezultatyvių perdavimų. Tuo tarpu kitų dviejų puolėjų statistokos atskirai net minėti neverta. Bendromis pastangomis Kardokas ir Kdough praleido aikštėje 539 minutes, įmušė 4 įvarčius (Kdouh) ir atliko vieną rezultatyvų perdavimą (Kardokas). Tik 13 rungtynių sužaisti spėjęs Brokas ir tas kone dvigubai už abu puolėjus kartu sudėjus laiko aikštėje praleido. Broko įvarčių ir rezultatyvių perdavimų statistika taip pat prilygsta abiejų puolėjų pasiekimams.

suduva-siauliai-1

Paskutinė statistika – ačiū jums, ponai už optimizmą ir tikėjimą Sūduvą. Pabaigsiu linksma gaida – kad jau visai liūdna netaptų. Bent jau vienas Sūduvos pasiekimas šiais metais buvo su riebiu pliusu. Marijampolėje šiemet į stadioną susirinko ženkliai daugiau žmonių, nei Sūduvos rungtynes matė svečiuose. Aišku, tam įtakos neabejotinai turėjo nesąmonės Alytuje ir Gargžduose. Iš kitos pusės, netgi paskutinio turo lemiamas rungtynes Klaipėdoje (Atlantas – Kruoja) žiūrėjo 500 žmonių, o Vilniuje tarp Trakų ir Dainavos – tik 100. Neskaičiavau, ką lankokumo srityje pasiekė kiti klubai. Taip pat patingėjau ieškoti informacijos apie ankstesnių metų Sūduvos stadiono pasiekimus. Pastarąjį penkmetį Marijampolės stadiono lankomumas tik mažėjo. O šiemet, spėju, žmonių judesyje į stadioną galima įžvelgti šiokią tokią pagerėjimo tendenciją. Marijampolės stadione Sūduvos rungtynes šiemet pamatė 14 860 žiūrovų. Tuo tarpu svečiuose – 10 123. Net 4 kartus Sūduvos stadione žiūrovų skaičius pasiekė tūkstantį – po 1500 pirmose rungtynėse prieš Bangą ir antro rato žaidime su Žalgiriu, 1300 lošiant su Kruoja ir 1000 su Atlantu. Mažiausiai žmonių atėjo pasižiūrėti nieko nelemenčių paskutinių rungtynių su Granitu. Išvykose didžiausias žmonių kiekis buvo I rato rungtynėse Klaipėdoje su Atlantu – 1100. 1050 žiūrėjo vienas Sūduvos rungtynes prieš Ekraną ir po 1000 atėjo į rungtynes su Žalgiriu bei Banga II rate.

Antirekordą visi galima lengvai atspėti – paskutinio rato rungtynės prieš Dainavą Kaune vidury darbo dienos. Tą kartą į mokyklos stadioną atėjo 40 žmonių. Turint omeny, kad LFF visada žmonių skaičių padidina, tai šios rungtynės laisvai gali tapti tobula iliustracija to, kaip Lietuvos futbolo federacija supranta futbolo populiarinimą. Beje, suskaičiavus visus Sūduvos rungtynių lankytojus, prajuokino vienas protokolininkų prakolas. Visi žiūrovų skaičiai baigiasi nuliais – o tai rodo, kad protokolininkai skaičiuoja „iš akies“, žmonių kiekį laisvai apvalindami. Tačiau vieną kartą rungtynių stebėtojai dirbo sąžiningai ir suskaičiavo 453 žiūrovus (rungtynės Klaipėdoje prieš Atlantą). Deja, kadangi tai tik vienas atvejis iš 70-ies, jis rodo tik tai, kad futbolo biurokratų pateikiamais žiūrovų skaičiais pasitikėti negalima.

Dabar jau tikrai viskas. Sezonas baigėsi. Laukiam naujo.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

281

280

279

278

277

Daugiau nuotraukų

Statistika

  • 1,183,311 hits