Sūduvos trenerių “strategija”
Apie naują Sūduvos trenerį bus dar daug kalbos. Puikiai žinom Sūduvos kreivoką požiūrį į trenerius, kurie renkami dar labiau “iš lempos”, nei žaidėjai. Tačiau trenerio įtaka bendram komandos rezultatui yra žymiai didesnė nei vieno kito atstitiktinai patekusio žaidėjo. Iš pirmo žvilgsnio naujasis Sūduvos vadas buvo parinktas tuo pačiu principu. Esminė jo šiandieninės biografijos savybė yra tokia pati, kokią turėjo Gvildys, Vencevičius ar Jarmalavičius – darbo rimtame klube patirties trūkumas. Tiesa, Virginijui Liubšiui tokia patirtis menkai padėjo išlikti Sūduvoje, tačiau ano trenerio nusamdymas kėlė mažiau klausimų. O kai komanda atiduodama treneriui, kuris profesionaliame vyrų futbole nelabai gali kuo pasigirt – abejonių kyla daugybė.
Juokingiausia yra tai, kad patys treneriai čia niekuo dėti. Kas iš mūsų atsisakytų darbo pasiūlymo, kuris leidžia tau peršokti net kelis karjeros laiptelius? Neatsisakė šio pasiūlymo ir serbas. Kad ir kaip besusiklostytų jo karjera Lietuvoje – šis įrašas papuoš jo biografiją. O ar jis taps Marijampolės futbolo gelbėtoju – kitas klausimas. Juk Sūduvos reikalas šiandien išrodo būtent taip: komanda kelis sezonus pamažu grimzta į A lygos lentelės vidurį ir reikia fundamentalių pokyčių, kad ir vėl pradėtų kilti.
Opiausias šioje neigiamoje Sūduvos kreivėje yra būtent trenerių klausimas. Juk komandos sudėtis nėra nei ypatingai silpnesnė, nei stipresnė už tas Sūduvos laidas, kurios gan lengvai imdavo medalius. Komandai trūksta stuburo, mąstymo, funkciškumo. Šis trūkumas ir trukdo imti pergales lemiamuose sezono taškuose. Štai ir Audriui Ramonui galime padėkoti už tai, kad atgaivino Sūduvą juodžiausioje praėjusio sezono duobėje. Deja, šiandien jau niekam tai nerūpi, nes komandai pritrūko jėgos, kad tą pakilimą paverstų rezultatais. Penktoji vieta yra blogiausias rezultatas, kokį galėjome prieš sezoną įsivaizduoti.
Kokio trenerio reikia Sūduvai?
Štai tokion komandon ir ateina serbas Aleksandaras Veselinovičius. Neabejotinai jo laukia iššūkiai, kurie palaužė ir Donatą Vencevičių, ir Darių Gvildį. Štai dėl ko mano pirmoji reakcija buvo tokia aštri. Panašu į tai, kad Sūduvos vadai net neketina mokytis iš savo klaidų.
Buvo klausta – koks treneris mano manymų būtų tinkamiausias Sūduvai šiandien? Vertindamas pastarųjų penkerių metų Sūduvos patirtį drįsčiau teigti, kad jaunas, patirties ir pasitikėjimo stokojantis treneris yra pats blogiausias sprendimas. Juk tokie buvo ir Vencevičius, ir Gvildys. Ir juos sutrynė negailestinga Sūduvos požiūrio į šiuolaikinį futbolo klubą mašina.
Štai pažiūrėkite į Valdo Dambrausko situaciją Žalgiryje. Šis Žalgirio sprendimas – kol kas daugiausiai prieštaringų vertinimų sulaukė. Mat ir pats Dambrauskas yra prieštaringai vertinimas. Kodėl? Nes jis yra balta varna Lietuvos trenerių būrelyje. O lietuviai “kitokių” nemėgsta. Tačiau aš Žalgirio sprendimui ploju. Pastarųjų metų Žalgirio gyvenimas rodo, kad šiam klubui neverta švaistyti pinigų brangiems specams iš užsienio. O investuoti į jauną ir perspektyvų lietuvį – apsimoka. Dambrauskas jau perėjo A lygos mėsmalę Ekrane. Jo požiūrį į savo profesiją rodo ir tai, kad mokslo siekia universitete, o ne LFF organizuojamuose kursuose, kurie sudaro kokius 99,9 procentus mūsų trenerių išsilavinimo.
Žalgiris turi struktūrą, leidžiančią treneriui užsiimti savo tiesioginiu darbu ir negalvoti apie milijoną kitų reikalų, kaip yra, pavyzdžiui, Sūduvoje. Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad Dambrauskas šalia turės tokius pagalbininkus kaip Skerla ar Šemberas. Ir tuomet schema atrodo labiau apgalvota, nei atsitiktinė.
Sūduvoje gyvenimas yra kitoks. Viena, pas mus apskritai sunku kalbėti apie kokią nors struktūrą. Pamenu šnekas komentaruose apie tai, kad kai kuriems mūsų treneriams tekdavo ir aprangas į skalbyklą vežiot. Tačiau tai – niekai. Žymiai rimtesnis dalykas – padoraus trenerių štabo nebuvimas ir akivaizdus ryšio su jaunimo komandomis trūkumas.
Tad Sūduvos treneris – barbė devyndarbė, kuri privalo pasirūpinti milijonų šiuolaikinei futbolo komandai būtinų dalykų. Fizinis parengimas, varžovų analizė, sezono ir konkrečių rungtynių taktika, psichologinio fono kūrimas ir taip toliau. Iš esmės vyriausias Sūduvos treneris už visa tai yra atsakingas vienas. Papildomas niuansas – komandos vadų spaudimas (nors tai ir nėra unikalu nei Lietuvos, nei viso pasaulio futbole).
Jaunam treneriui, dar tik ieškančiam savo darbo stiliaus, tai yra didžiulis iššūkis. Kad tai suprastum net nereikia futbolo specialistu būti. Taip yra bet kurioje kitoje srityje. Kuo esi jaunesnis, tuo ilgiau tau trunka elementarių dalykų atlikimas. Tuo daugiau klaidų darai. Iš jų mokaisi, tačiau esminis klausimas – ar tokiam mokslui yra laiko ir erdvės. Kuo esi jaunesnis, tuo sunkiau būti autoritetu tiek žaidėjams, tiek komandos vadams.
O juk treneris iš esmės ir sukasi tarp šių dviejų negailestingų dantračių – iš vienos pusės spaudžia žaidėjai, iš kitos – darbdaviai. Ir jei klysti (o tai yra natūralu, kol esi jaunas), palaikyti savo autoritetą gali būti tiesiog neįmanoma. Štai tada ir prasideda karuselė, kuri baigiasi liūdnai ir treneriui, ir komandai. Juk pamenate, kaip buvo atleistas vienas iš ankstesnių Sūduvos trenerių – prezidentas pasikvietė pora komandos senbuvių, pasikalbėjo ir priėmė sprendimą.
Štai kodėl mano manymu Sūduvai šiandien reikėjo trenerio su gera patirtimi ir ryškia asmenybe. Tai turėjo būti treneris, gebantis atsikirsti prezidentui ir sugebantis kaip reikiant suimti į nagą žaidėjus. Kitas svarbus niuansas – šiuolaikinio futbolo elementoriaus išmanymas dirbant trenerio darbą, o ne tik lošiant futbolą vidutinio lygio klubuose. Lietuvoje tokį trenerį kažin ar atrastum. Štai kodėl tiek daug vilčių kėlė tas vasaros vidurio viražas su mistiniu treneriu iš Portugalijos. Autoritetas svarbus ir dėl to, kad naujasis Sūduvos treneris neišvengiamai privalės laužyti pastaraisiais metais Sūduvoje susiformavusią tradiciją, kurią būtų galima pavadinti “jaunas ir nepatyręs treneris, kurio negerbia nei komandos vadai, nei žaidėjai, nei fanai”.
Juk 3-4 pastarųjų Sūduvos trenerių atleidimus lydėjo gandai, kurie akivaizdžiai rodė, jog treneris “griuvo” neatlaikęs jungtinio žaidėjų ir komandos vadų spaudimo. Štai ir po Dariaus Gvildžio atleidimo sklido kalbos apie tai, kad “žaidėjai per pirmą Ramono treniruotę išmoko daugiau, nei Gvildys išmokė per pusę metų”. Nesvarbu – tiesa tai ar ne. Tokios šnekos rodo, jog žaidėjai trenerio negerbė ir nemylėjo.
Sveikas atvykęs į karą!
Šie apmąstymai nebūtinai reiškia, kad Aleksandarui Veselinovičiui Sūduvoje nepasiseks. Tai reiškia tik tiek, kad aplinkybės jam yra labai nepalankios. O tam, kad pasisektų reikės labai daug. Ir kai naujasis Sūduvos treneris klubo svetainei sako, kad (cituoju) “Kiekvieną rytą pabudęs aš būsiu susikoncentravęs į savo darbą ir kasdien atiduosiu visas jėgas, kad komandos rezultatai būtų kuo geresni”, supranti, kad kalba jaunas, nepatyręs ir mažumą savo jėgomis nepasitikintis žmogus.
Juk niekam nesvarbu, kiek valandų per parą tu dirbsi. Rūsti realybė yra tokia, kad futbole svarbu yra ne pastangos, o rezultatas sezono pabaigoje. Pastangos džiugina kasdienėse rungtynėse, tačiau jas visi pamiršta, jei po sezono komanda atsiduria tokioje padėtyje, kokioje šį sezoną baigė Sūduva. Patyręs ir savimi pasitikintis treneris net ir šioje situacijoje būtų pasakęs vieną kitą konkretų, apčiuopiamą tikslą. Pavyzdžiui, grąžinti komandą į medalininkų trejetuką ir į Europą.
Sūduvos treneris su savo mokiniais stovyklauja Graikijoje. Foto – iš rusų akademijos svetainės.
Aleksandaro Veselinovičiaus portretas
Gerai, nesikabinėsiu prie žodžių. Angliškai apie Aleksandarą Veselinovičių informacijos rasti sudėtinga, tačiau rusiškai – šiek tiek yra. Nieko nuostabaus – Rusijoje šis serbas gyveno ir dirbo jau beveik dešimt metų. Čia jau buvo minėta, kad jo darbas su vaikais Rostove prie Dono buvo įvertintas gerai, kad dukart jis buvo renkamas geriausiu Rostovo apskrities treneriu (lyg ir vaikų kategorijoje). Skamba gražiai, tačiau mums tai visiškai neįdomu. Jei jau esminis argumentas renkant trenerį Sūduvai buvo pasiekimai treniruojant vaikus, esu tikras buvo galima surasti žmonių ir su didesniais “titulais”. Tad pamirškime vaikus ir daugiau jų neminėkime nei šiemet, nei kitais metais.
Žymiai įdomesni yra keli pokalbiai su treneriu (juos galite paskaityti čia ir čia). Iš jų galime padaryti kelias įdomias ir optimizmą skatinančias išvadas:
- Pirma, šis treneris pabrėžia priklausąs serbiško futbolo mokyklai ir tuo didžiuojasi. Tačiau serbų mokyklą jis pristato kiek netikėtai – kaip mokslinio požiūrio į futbolą propaguotojus. Treneris pasakoja apie futbolo taktikos, technikos ir fizinio parengimo profesorius bei mini Belgrado Partizano jaunimo mokyklą, kurią prieš penkerius metus UEFA pripažino antrąją geriausia vaikų futbolo mokykla Europoje (va čia tai pasiekimas, kuris galėtų tapti ir mūsų LFF biurokratų “strateginiu tikslu”).
- Antra, treneris nuolat cituoja įvairius pasaulinio futbolo galiūnus tuo parodydamas, jog mato gerokai toliau savo nosies.
- Trečia, akivaizdu, jog treneris savo darbe mėgina taikyti naujausius šiuolaikinio futbolo metodus ir seka tai, kas pasauliniame futbole vyksta. Man smagu, kai žmogus savo požiūrį iliustruoja geriausiais pasauliniais pavyzdžiais (šiuo atveju – Barselonos žaidimo stiliumi, nes interviu imtas prieš ketverius metus).
Taigi, panašu, jog Sūduva rado mąstantį, iš tikro besimokantį (o ne tik apie tai pašnekėti mokantį) ir būtinybę neatsilikti nuo pasaulinių tendencijų suvkoiantį trenerį. Optimistiškai nuteikia ir Aleksandaro Veselinovičiaus propaguojamo futbolo stilius. Jį taip pat galime suvesti į kelis esminius principus (nepamiršdami to, kad visa tai paimti iš kelerių metų senumo pokalbių). Jam patinka:
- Mąstantis, kūrybiškas futbolas – kai žaidėjai sugeba patys priimti teisingus, situaciją atitinkančius sprenimus, net jei tie sprendimai nebūna numatyti treniruotėse.
- Futbolas, pagrįstas žaidėjų individualiais sugebėjimais – kas yra vienas iš kertinių šiuolaikinio futbolo elementų.
- Greitas, atakuojantis futbolas – tai buvo paimėtas ir FK Sūduvos straipsniuke.
Kai sudedi šias trenerio savybes ir Sūduvos pastarųjų kelių sezonų išvaizdą, gaunasi visai neblogas komplektas. Lyg ir logiškas tęsinys to komandos vaizdo, kurį pusantro sezono mėgino sukurti Darius Gvildys. Tik štai Darius, panašu, turėjo gerų idėjų, tačiau pritrūko technikos toms idėjos idiegti į žaidėjų galvas ir žengti toliau, nei geras fizinis parengimas ir abstraktus “maksimalistinės kovos” principas kiekvienose rungtynėse. Tad didžiausias klausimas ir bus apie tai, ar serbas turės pakankamai parako, kad Dariaus Gvildžio kūdikiui suteiktų aiškesnę ir efektyvesnę formą.
Ar šviesi ateitis Sūduvos laukia?
Į šį klausimą net ir kiečiausias burtininkas neatsakytų. Trumpas ir labai skysta informacija pagrįstas tyrimėlis lyg ir turėtų mus įtikinti, kad Aleksandaras Veselinovičius buvo sąmoningas ir kryptingas Sūduvos vadų pasirinkimas. Bent jau žodžiais dėstomi trenerio požiūriai į futbolą atitinka kelis metus šiaip ne taip lipdytos komandos savybes. Pasaulis nėra tobulas – o ypač jis netobulas Lietuvos futbole. Tad junginiai “požiūriai atitinka”, “lipdyta komanda” ir kiti panašūs yra neišvengiami mažumą baltais siūlais siūti. Tačiau bent šioks toks ryšys tarp abiejų pusių yra.
Tačiau tikėtis galime tik stebuklo. Kad ir kaip dailiai treneris bekalbėtų, iki šiol su profesionalia vyrų komanda jis buvo susidūręs tik futbolą žaisdamas prieš 20 metų. O ar jo nusiteikimo surizikuoti nežinomoje šalyje ir nepažįstamoje komandoje pakaks medaliams išlošti nežinau. Ir niekas nežino. Šis klausimas – labiau lažybų kontorų, o ne racionaliu protu mėginančių pasiremti futbolo mėgėjų klausimas.
Tad nespėliosiu. Liūdniausia šioje situacijas yra tai, kad ir šį kartą tegalime konstatuoti, kad Sūduva vėl mėgina sėkmę už ūsų patampyti, o ne padoriai kitą sezoną suplanuoti ir bent šiek tiek blaiviu protu paremtą strategiją surašyti. Greičiausiai mūsų ir vėl laukia sezonas, primenantis amerikoniškus kalnelius. Belieka viltis, kad sezoną pavyks užbaigti toje vietoje, kur kalneliai pasiekia aukščiausią tašką.
SDV Archyvas 