Archyvas pagal 2012 liepos

21: SŪDUVA 1:0 ŠIAULIAI

Štai taip – viskas pagal planą. Žalgiris kukliai laimi prieš Kruoją, o Sūduva – taip pat kukliai prieš Šiaulius. Tačiau šios dvi mandagios pergalės leidžia laimėtojams bent akimirkai atsitraukti nuo persekiotojų per saugų atstumą. Aišku, atsitraukimas gali būti ir iliuzinis, nes kitame ture Žalgiris ir Sūduva santykius aiškinsis tarpusavyje. Bet mums ir tiek šiai akimirkai yra per akis. Gėda prisipažint, bet kone sąmoningai išvengiau šių rungtynių žiūrėjimo internetu. Kažkaip netraukė ir tiek. Matyt, biš per daug emocinio benzino išdeginau pastarosiomis savaitėmis su visokiais manifestais ir panašiom nesąmonėm. O kas matėt ir turit noro, galit šiam kartui mane pakeist bei pakomentuot žaidimo eigą. Įdomiausi klausimai būtų, be abejo, du. Pirma – kokį žaidėjų išdėstymą aikštėje šiandien parodė Sūduva? Iš sudėties atrodo, kad Sūduva šiandien lošė šešiais-septyniais gynybinio plano futbolininkais. Antra – kaip atrodė Sūduvos naujokai? Štai Ekrano naujokėliai jau įvarčių primušė, Žalgirio naujieji irgi nesnaudžia. Ir nė vienam nė vienoje komandoje nereikėjo kokios nors ilgesnio adaptacinio periodo. O ko galim tikėtis iš Freidgeimo ir Baranovskij? Juk, kaip bebūtų, kitą savaitgalį laukia principinės rungtynės su Žalgiriu Vilniuje, kur labiau verta kovoti dėl garbės, nei dėl trijų taškų.

Laukiam: Sūduva – Šiauliai

Šį kartą gal nieko nesakysiu. Imkim ir pažiūrėkim, kaip čia toliau viskas bus. Juolab, kad oficialioji Sūduva įėjo į kažkokią kominę būseną – kone kiekviename svetainės pranešime gali rast keistenybių. Štai šiandienos varžovo pristatyme sakoma, kad yra keli panašumai tarp Sūduvos ir Šiaulių. Vienas jų – garbingas pasirodymas Europos lygoje. Garbingas? Chm, švelniausiai tariant, tas pasirodymas galėjo būti standartinis, tačiau abiejų komandų žaidimus vadinti garbingais galima nebent su kabutėmis. Kitame pranešime treneris antrina teigdamas, kad nuotaika komandoje “normali”, o rungtynių su Vojvodina puslapis jau “užverstas”. Kažkaip verčia ir verčia tuos puslapius Sūduva šiemet, bet, panašu,  skaudžiųjų pralaimėjimų į plaučius neima. Ok, žiūrim, kas gausis šį vakarą. Prasideda lenktynės dėl trečios vietos ir dėl teisės kitais metais pasivažinėt po Europą. Nepaisant visko, linkiu komandai imti tris taškus.

EL: SŪDUVA 0:4 FK VOJVODINA

Vienas paskutinių Ledesmos bandymų ką nors padaryti.

Atvirai pasakius, net nežinau nuo kurio galo pradėti ir apskritai apie ką šį kartą rašyti. Padėtis – dviprasmiška. Iš vienos pusės – mūsų tikėjimus bei viltis komanda nei patvirtino, nei paneigė. Net analizuoti čia nėra ko – ką gali protingo pasakyt apie žaidimą komandos, kurioje tik vartininkas užėmė šiame sezone sau įprastą poziciją?

Iš mūsų ir iš visų gan gausiai stadione susirinkusių buvo, švelniai tariant, pasityčiota. Labai švelniai tariant. Tai gal ir pradėsiu, istorijos vardan suregistruodamas klausimus, kurie kankino visus, mačiusius šiais metais bent pora Sūduvos rungtynių.

Kodėl į gynybos kraštą buvo pastatytas vienas rezultatyviausių visų laikų lygos puolėjų? Nejaugi iš tikro nebuvo įmanomas joks kitas sprendimas?

Kodėl Leimonas lošė vidurio gynėju, o Radžius – atraminiu saugu? Juk jei Radžiui trūksta greičio gynybos centre, tai juo labiau greičio šiam žaidėjui truks saugų linijoje?

Kodėl vienintelis šį tą sukurti gebantis ir padorų perdavimą atlikti galintis žaidėjas buvo pastatytas į puolimą? O toje aikštės centro vietoje, kur turėtų stovėti žaidimo organizatorius, buvo Urba, kuris ne tik visą gyvenimą gynybos reikalais užsiėmė, bet ir šiame sezone aikštėje pasirodydavo retai? Ko daugiau iš tokio sprendimo buvo galima tikėtis, jei ne totaliai tuščio aikštės vidurio visą pirmą kėlinį?

Gynyba: iš puolimo grįžtantis Borovskis, Lukšys, Leimonas, Loginovas ir Slavickas (liko už kadro, taip pat grįžta iš puolimo).

Kodėl į saugų grandį iš gynybos buvo pastumtas Borovskis, kuriam jau kelintose rungtynėse pritrūksta kvapo jas užbaigti pilna jėga ir kuris labai retai paduoda tikslų skersą perdavimą, o ne Slavickas, kuris abiem šiais komponentais Borovskį gerokai lenkia?

Kodėl Ledesmai atsitraukus atgal antrame kėlinyje puolime apskritai nieko nebeliko?

Kodėl Beniušis aikštėje pasirodė tik įpusėjus antram kėliniui?

Kodėl buvo į aikštę leidžiamas traumuotas Šoblinskas?

Komandos treneris per spaudos konferenciją davė puikų atsakymą į visus aukščiau surašytus klausimus. Vieną atsakymą visiems – trūksta žaidėjų. Geležinė tiesa. Nenuginčijama. Deja, šitą tiesą visi žinojo jau seniai. Atsiprašau, suklydau. Prieš sezoną praktiškai toks pats kaip dabar žaidėjų komplektas buvo įvardytas, kaip geriausia visų laikų Sūduvos komplektacija.

Taigi, visi žinojo, bet niekas nieko nedarė. Taip, taip, kažkas dar kalbėjo apie tai, kad tarp dublerių yra būrys žmonių, kurie gali daug vėjo padaryt aikštėje. Tačiau kokį vėją daryt gali dubleriai puikiai parodė antram kėliny pasirodęs Breivė. Toks jausmas, kad dubleriai vėją daro tik kitose Lietuvos komandose – Sūduvoje tai niekada iš karto nesigauna.

Nesuprantu, ko siekia Sūduvos vadai tokiu požiūriu į komandos komplektaciją. Ko tikisi į žaidėjų parinkimą žiūrėdami pro pirštus, tačiau nė negalvojantys komandai kelti atitinkamai kuklesnių tikslų? Kaip turi jaustis treneris, kuris yra priverstas taip vaikiškai teisintis dėl pralaimėjimo – „nes nėra kam žaisti“?

Tačiau net jei komandoje nėra kam žaisti, aš vis viena nesuprantu šiandienos sudėties eksperimento būtinybės. Nesuprantu, kaip galima tokį dalyką sumislyti tokio rango rungtynėms? Gal prieš kokį Taurą ar Atlantą ir galima būtų taip drąsiai eksperimentuot, tačiau net ir lošiant prieš Šiaulius ar Kruoją šiandieninis žaidėjų išdėstymas aikštėje turėtų atrodyti lyg bepročio sapnas.

Gynėjo Gvildžio…

…patarimai…

…gynėjui Lukšiui.

Tai dabar jūs man atsakykit – ar beprotis yra mūsų naujasis treneris, kuris ryžosi šiam laukiniam eksperimentui ko gero svarbiausiose sezono rungtynėse? Ar bepročiai yra komandos vadai, kurie tokį komandos išdėstymą patvirtino? Juk tik bepročiai galėtų tikėtis šiuolaikiniame futbole pozityvaus rezultato totaliai supainiodami žaidėjų pozicijas ir sustatydami juos ten, kur jie apskritai nėra lošę. Tik beprotis gali tikėtis, kad kiauras puolėjas gerai ginsis prieš galingą ir greitą varžovą vien dėl to, kad turi „šaltus nervus“.

Mat blaivus protas lyg ir turėtų padiktuoti visiškai priešingą sprendimą. Jei žaidėjų labai trūksta, o komandos tikslas yra išsaugoti pirmose rungtynėse įgytą persvarą (tai yra, visų pirma – nepraleisti įvarčio), vienintelis blaivus sprendimas – lošti agresyvų ir totalinį gynybinį futbolą. Taip, šis futbolas nėra gražus, gal net nėra labai garbingas. Tačiau kraštutinis ir drausmingas gynybinis futbolas šiandien – silpnųjų klubų privilegija. Niekas nebūtų supykęs, jei Sūduva šiandien buko gynybinio futbolo būdu būtų pasiekusi teigiamą rezultatą. Deja…

Sūduvos puolimas šiandien dar kartais atrodė pusė velnio. Karts nuo karto įvykdavo puiki jungtis, tačiau visuomet pritrūkdavo paskutinio tos jungties akcento. Todėl per rungtynes ir tebuvo atlikti du smūgiai link vartų (abu – Ledesmos autorystės), o pirmasis jų – kokią 75 minutę. Ir kai pagaliau Ledesma iškiša pusėtiną pasą Beniušiui, šis, vietoje to, kad veržtųsi pro vieną jį dengiantį gynėją ir kaltų į vartus, sustoja ir bando kamuolį atmesti atgal tam pačiam brazilui. Skaudi ta proga buvo, nes pirmasis serbų įvartis krito iš labai panašios padėties – tik ten Vojvodinos žaidėjui teko aplenkti ne vieną, o bent tris Sūduvos gynėjus.

Gindamiesi aikštės viduryje Sūduvos žaidėjai taip pat atrodė neblogai. Gerai kovojo dėl aukštų kamuolių, nors kartais ir nesugaudydavo serbų kvadratų bei sienelių. Tačiau puolant aikštės centras buvo visiškai tuščias. Jei ne po visą aikštę besiblaškantis ir niekada nepavargstantis Chvedukas, tai Sūduvos saugų linija apskritai būtų buvusi nematoma.

FK Vojvodina žvaigždė Moreira…

…lakstė kaip prisuktas visas rungtynes…

…bet taip ir nesugebėjo pavargt. Gal tai ir yra viena iš būtinų tikros “žvaigždės” savybių?

O štai tikrosios gynybos linijos chaosą puikiai įrodo keturi praleisti įvarčiai. Net ne jų skaičius, o beviltiškas lengvumas, kuris buvo būdingas kone visiems įvarčiams. Bet juk negali kaltint Lukšio, kad jis nuolat palikdavo savo kraštą laisvą, kad neteisingai judėjo ir netinkamai padėtis užsiimdavo – juk jis yra puolėjas ir jo stūmimo gynybon nepateisina jokie argumentai. Per pora dienų sudėliota gynybos linija paprasčiausiai nesugebėdavo suderinti bendrų veiksmų. Todėl serbų žaidėjai nardė pro mūsų gynybą kaip tik norėjo, o mūsų gynyba nuolat susimesdavo į žaidėjų krūvas, kai prie kamuolio nulekia visi iki vieno, nes veiksmuose nebuvo jokios per treniruotes išmoktos tvarkos.

Kitas šiandienos Sūduvos gynybos trūkumas – žiauri agresyvumo, spaudimo stoka, kurią taip akcentavo Gvildys, ateidamas treniruot Sūduvos. Šiandien Sūduva gynyboje lošė labai neagresyviai. Tačiau aiškiai matėsi, kad to priežastis – nėra žaidėjų tinginystė. To priežastis – tas pats pozicijų chaosas. Ir ko čia stebėtis – jei žaidėjas yra pastatomas į jam nepažįstamą poziciją, jis nelabai sugaudo kaip jam reikia elgtis. Jis bijo savo tašką palikt, kad nenutiktų kokios nelaimės (nes tiesiog neišmano, kas tame taške paprastai vyksta), jis nemoka improvizuot. Todėl ir nebuvo to agresyvaus spaudimo, nes žaidėjai tiesiog paniškai bijojo apleist jiems skirtą aikštės lopą ir spustelėt serbus žaidimu „kūnas į kūną“. Daugeliu atvejų jie, deja, buvo visiškai teisūs – nes kai apleisdavo savo poziciją, jos niekas iš kolegų nepridengdavo. Dėl tos pačios priežasties – nes ir dauguma kolegų buvo jiems nepažįstamose vietose ir bijodavo jas palikt. Žodžiu, kažkoks uždaras ratas gaunasi.

Lukšys, Radžius ir serbų berniukai.

Viso to rezultatas – ir vėl sugriautos komandinės jungtys, kurios lyg ir buvo pastarosiosmis savaitėmis atsigavę. Sūduva šiandien neblogai atrodė tik gynybinėse situacijose, kai dvikovą lemdavo konkretaus žaidėjo aktyvumas, agresyvumas ar situacijos skaitymas. Kitaip tariant – Sūduva laimėdavo tik tuos žaidybinius mazgus, kurių sprendimas priklausė nuo vieno ar kito žaidėjo personalinių sugebėjimų. O komandiniai veiksmai tiek ginantis, tiek puolant buvo tiesiog apverktini. Į pabaigą standartiškai nebeliko jėgų. Tačiau šį kartą daugumai žaidėjų nebeliko net ir noro žaisti.

Dar kartą pabrėšiu – dėl tokio Sūduvos vaizdo negali kaltint žaidėjų. Nė vieno iš jų. Beveik kiekvienas (su nedidelėmis išimtimis) stengėsi kiek galėjo – tai buvo matyti ir plika akimi. Tačiau visi jautėsi lyg nesavi, blaškėsi po jiems naujas ir nepažįstamas aikštės teritorijas ir, tarp artimiausių kolegų matydami kitus veidus, dar nebuvo išmokę su jais užmegzti intuityvaus kontakto. Tad šį kartą pralaimėjo ne žaidėjai. Pralaimėjo tie, kas nubraižė komandos išsidėstymą aikštėje.

Sūduvos sakalai maždaug 90 minutę

O štai Sūduvos gerbėjai išliko kaip niekad ištikimi. Tai yra vienintelis dalykas, kuris mane šiandien nustebino. Taip, žmonės ėjo iš stadiono. Tačiau jų srautas link vartų dar rungtynėms nesibaigus šį kartą nebuvo ypatingai sraunus. Tie, kurie liko netgi sugebėjo pakelti šiokio tokio triukšmo pačioje rungtynių pabaigoje, kai Sūduva surengė tokį serbų vartų mikro-mini-šturmą (jo komplekte – pora baudos smūgių ir pora kampinių). Pagarbos nusipelno ir Sūduvos sakalai, kurie šiandien ko gero buvo aktyviausi kovotojai su serbų puse ir kurie decibelų nemažino iki pat finalinio švilpuko.

Štai toks vaizdelis. Pergalių ištroškęs stadionas, jas stadionui mėginantys suteikti žaidėjai ir komandos kapitonai, kurių realybės jausmas, panašu, išgaravo su pernykščių sniegu. Atvirai pasakius, šį kartą net taip liūdna nebuvo, kaip po pralaimėjimų Žalgiriui, Ekranui ar Kruojai. Buvo mažumą nuobodu (kai antrame kėlinyje Sūduva nustojo lošti) ir labai gaila žaidėjų, žiūrovų ir tokios puikios galimybės atlikti gaivinamąją injekciją šio klubo gyvenimui.

Tiesiog nesuprantu, ko siekė žmonės, kurie lėmė šiandienos Sūduvos požiūrį į rungtynes ir beviltišką komandos pralaimėjimą.

Finito…

…ir pošvilpukinės draugystės – su savais ir…

…svetimais.

Manifestas apie pergalę arba ketvirtadienio sulaukus

Yra trys priešai, kuriuos ketvirtadienį reikės nugalėti.

Pirmas priešas – pats silpniausias. Vienuolika vyrukų, kurie stos prieš Sūduvą futbolo aikštėje. Kad ir kokie būtų finansinių galimybių lemti komandų skirtumai, futbolas yra toks žaidimas, kuriame pats silpniausias visada turi šansą nugalėti patį stipriausią. Nėra nieko neįmanomo – viską lemią tikėjimas ir dvasios tvirtumas.

Antras priešas – žymiai stipresnis. Ir gausesnis. Tai – šimtai balvonų, tingiai besivoliojančių ant fotelių ir sofučių su TV pulteliu rankoje. Jie myli barselonas ir juventusus, nors gyvai nėra matę nė vienų anų komandų rungtynių. Taip, jie – lūzeriai, nes gimė ne ispanais ar italais, o lietuviais. Todėl genami keršto prieš tokią dievo neteisybę, jie džiūgauja dėl kiekvieno lietuviško futbolo pralaimėjimo.

Iškart po europinių turnyrų burtų jie užplūsta internetą ir visi iki vieno palieka vienodus komentarus: „na nuo šito klubo lietuviai tikrai pasikraus“. Jie, o ne žurnalistai, federacijos biurokratai ar krepšinio fanai formuoja bendrą nuomonę apie tai, kad Lietuvos futbolas nieko negali. Jie nemyli nė vienos lietuviškos komandos ir nėra nė karto buvę lietuviškame stadione. Jie – Skystablauzdžiai Pesimistai ir Neigimo Aktyvistai, todėl sugeba užteršti visą eterį. Per kiekvieną euroturnyrą jie ištransliuoja tiek mėšlo, kad bet kam gali atimti tikėjimą pergale. Tiesa yra tokia, kad ne šie žmogiūkščiai kadaise žygiavo iki Juodosios jūros ir laimėjo Žalgirio mūšį. Jie – suskiai, žiurkės, pasirengę išduoti bet kokį idealą, nes jų gyvenimo tikslas – šlietis prie stipriųjų ir šildytis jų pergalių spinduliuose, o ne tas pergales pasiekti patiems.

Trečias priešas – pats galingiausias. Jis – mūsų visų galvose ir širdyse. Jo vardas trigubas – Baimė, Nepasitikėjimas ir Neviltis. Mes bijom pagalvoti, kad pergalė yra įmanoma. Juk jos būna taip retai, kad net neprisimenam pergalės skonio. Mes bijom „galingo“ priešo – taip bijom, kad net pamirštam, jog futbolą žaidžia ne robotai ir kiborgai, o tokie pat žmonės, kaip ir mes. Mes bijom, todėl nepasitikim savo jėgomis. Baimė ir nepasitikėjimas kausto mūsų judesius ir mes nesugebam padaryt net ir to, ką puikiai mokam. Mes bijom, nepasitikim, todėl nematom jokios vilties. O nevilties apimti žmonės negali nugalėti. Jie niekada neįkopia į aukščiausias viršukalnes ir neatranda naujų žemynų. Jie gali tik nuleidę galvas tursenti paskui laimėtojus ir rinkti jų pergalių trupinius.

Ką daryti? Kaip įveikti priešus, kurie lyg vėžys yra užkrėtę lietuvišką futbolą?

Nepamirškim – mes patys esame savo pergalių kalviai. Šiame pasaulyje mes turime tiek, kiek norime turėti. Jei tikime, jog esame verti daugiau – to pakanka. Pergalės bus mūsų rankose. Šlovė ateina pas tuos, kurie atranda savyje nugalėtojo dvasią.

Reikia tikėjimo pergale. Reikia vidinės jėgos tam, kad galėtum pasiųsti nachui visus pesimistinius balvonus. Kitaip tariant – reikia vidinės jėgos ir įžūlumo, kad nachui pasiųstum du trečdalius Lietuvos, sėdinčios mėšle dėl to, kad neturi nė lašo tikėjimo savo jėgomis ir galimybėmis. Tupinčius iki ausų šūduose ir badančius purvinais pirštais visus, kurie nori daugiau. Kurie turi įžūlumo tikėti savo galia laimėti. Velniop visus juos.

Jei patikėsim savo jėgomis, jei matysime priekyje šviečiančią viltį – mūsų niekas nesustabdys. Kiekvienas priešas mums bus įveikiamas, kiekviena kliūtis – peržengiama.

Šiandien mūsų komanda kausis iš paskutiniųjų. Nes pergalė yra žymiai arčiau, nei galėjo pasirodyti prieš pora savaičių. Nes komanda jau įrodė, kad kautis moka.

O mes, deja, į aikštę išbėgti negalim. Tačiau galim būti šalia jos. Ir savo buvimu parodyti tokį pat tikėjimą pergale, kokio laukiame ir iš vyrukų aikštėje. Šį kartą kaip niekada norisi šaukti visu balsu tiesą, kurią jau ne kartą mėginome savo veiksmais įrodyti – mes neesame neutralūs futbolo mėgėjai, mes neesame „gražaus“ futbolo ieškotojai. Mes – Sūduvos fanatikai ir šis vardas mus reiškia žymiai daugiau nei gali pasirodyti iš šalies.

Šis ketvirtadienio vakaras – geriausia proga tam įrodyti. Mums reikia maksimaliai kovojančios komandos. Komandai reikia beviltiškai atsidavusių tribūnų. Tad suvienykime savo jėgas ir energiją, kad ketvirtadienio vakarą Marijampolės stadionas sprogtų nuo įtampos. Ir kai saulė bus jau nusileidusi – kelsime pergalės vėliavas.

20: TAURAS 1:2 SŪDUVA

Atostogos yra atostogos. Štai šių rungtynių sugebėjau pamatyti mažą fragmentą antrame kėlinyje, o iki kompiuterio prisikapsčiau tik dabar. Tačiau žaidimo net ir nemačius, džiugina tai, kad Sūduva jas atliko būtent taip, kaip ir reikia. O tai reiškia – laimėjo nepaisant kelionės nuovargio ir praleisto įvarčio. Tad ypatingų išvadų daryti tikrai nėra prasmės – tiesiog yra gerai, kad mūsų komanda paskutines kelias rungtynes lošia ne tik rezultatyviai, tačiau kiekvienu atveju perlauždama varžovą tam, kad tas rezultatas būtų pasiektas. Ko gero taip pat galima dar kartą pažymėti sužydėjusią Ledesmos formą – iš matytų fragmento buvo aišku, kad įvarčių galėjo pelnyti ir kiti žaidėjai, tačiau jiems dar yra laiko galutinai savo taikiklius sureguliuoti, nes kol kas taškams rinkti pakanka brazilo. Šis – garantuotas rezultatyvumo lyderis Sūduvoje ir galim tik pasidžiaugt, kad jo paslaugų nebuvo atsisakyta (o toks jausmas galėjo susidaryti). Dar kartą galime pasidžiaugti Dariaus Gvildžio ryžtu aikštėn gausiai leisti jaunimo – panašu, kad Urba pagaliau tapo pagrindinės sudėties žaidėju, o ir kitus jau galim padoriai apžiūrėt ne tik apšilinėjančius. Tad A lygos reikalai kol kas juda tesinga linkme, o dabar visų mūsų akys ir širdys krypsta link ketvirtadienio, kai Sūduva galės išbandyti, sakykim, „istorinę“ galimybę pagaliau ir Europoje iššokti aukščiau bambos.

Kita įdomi naujiena – Sūduvoje yra du nauji futbolininkais. Gynėjas Robertas Freidgeimas iš Tauro ir Valentinas Baranovskis iš Dainavos – nuo šiol Sūduvos nariai. Atvirai pasakius, man sukoka ką nors apie šiuos žaidėjus pasakyti, todėl ir įvertinti tokį Sūduvos komplektuotojų sprendimo negaliu. Gal kas nors iš jūsų šių žaidėjų pajėgumus geriau išmanot. Kaip supratau, antrasis žaidėjas Dainavoje buvo vienas pagrindinių žaidimo organizatorių, tačiau ar jo organizatoriškų sugebėjimų Sūduvai pakaks taip, kaip pakako Dainavai – kitas klausimas. Pernai panašus eksperimentas su puolėju Žigalovu iš Mažeikių toks sėkmingas nebuvo. Mažeikiuose buvęs lyderių, Sūduvoje jis tapo aktyviu, tačiau nelabai rezultatyviu žaidėju (o šiemet Kruojoje jis ir vėl neblogai groja). Tai toks tas tiesus klausimas – ar šie žaidėjai Sūduvoje atsidūrė dėl to, kad jų iš tikro labai reikėjo būtent Sūduvai ir būtent jų pozicijoje, ar tai yra tiesiog lengvas ir kiek atsitiktinis grobis, nučiuptas dėl to, kad jiems nelabai buvo kur bedingti. Matysim kaip čia yra – bet kokiu atveju naujokams reikės duoti ramaus laiko, kad jie galėtų savo sugebėjimus mums pademonstruoti.

Tiek naujienų. Atostogauju toliau.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

281

280

279

278

277

Daugiau nuotraukų

Statistika

  • 1,182,591 hits