LFF? Velniop!

Apie ką pastaruosius kelis mėnesius daugiausiai diskutuoja Lietuvos futbolo bendruomenė? Atsakymas labai aiškus. Apie Lietuvos futbolo federaciją. Ir šita nesąmonė nesenka – kariautojų už mistinį Lietuvos futbolo atgimimą randasi vis daugiau, o plakimo liežuviais potvynis tuoj pasieks cunamio lygį. Pofig, kad ką tik prasidėjo futbolo čempionatas. Pofig, ką šneka naujasis rinktinės treneris. Lietuviško futbolo batalijos verda aplink biurokratinę organizaciją, kuriai galioja ta pati elgesio taisyklė, kaip ir futbolo teisėjui – kuo jis mažiau matomas per rungtynes, tuo geriau darbą atlieka.

Aš iš paskutiniųjų stengiausi į šitas beviltiškas diskusijas nesivelti. Sėdžiu sau, Sūduvos senas lenteles suvedinėju ir užsikemšu ausis, kad negirdėčiau, ką peza LFF ponai ar šūkalioja jų kritikai. Čia net nesupaisysi, kas su kuo ir už ką – vieną dieną toks barzdukas kandidatuoja į LFF prezidento postą, o kitą – jau grąsina teismais ir skundais į UEFA.

Tvardžiausi aš, valdžiausi, bet va – neišlaikiau. Tai imsiu ir pasakysiu, ką galvoju. Jaučiu, užsitrauksiu aš abiejų stovyklų prakeiksmus ir panieką, nes planuoju nestoti nė į vieną pusę. O kai mūsų tautoje, vis dar kankinamoje sovietinio mentaliteto užkrato ir linkusioje matyti tik juodą ir baltą, atsiranda gaidukas, kuris bando iškelti ranką ir pasakyti „ei, broliai, yra dar ir trečias kelias!“ – tai spyrių gauna iš abiejų stovyklų.

Gerai, bandau nenukrypti. Einu trumpai, papunkčiui.

Kokia esminė visos diskusijos apie LFF mintis? Ogi labai paprasta. LFF – yra tas darinys, nuo kurio priklauso Lietuvos futbolo ateitis. Todėl ir reikia „išluoti“, „išvyti“, „pakeisti“. Todėl kita pusė apsiprakaituodama aiškina, kaip žino, ką reikia Lietuvos futbole daryti ir taip toliau. Net normaliose lygose žaidžiantys Lietuvos futbolistai jungiasi į chorą ir porina mums, kad kol LFF nebus reformuota, neturės Lietuvoj futbolas ateities. Atvirai pasakius, Šembero įsitraukimas į šitą pokalbį mane labiausiai nustebino – juk jis turėtų geriau suvokti kaip veikia normaliame pasaulyje futbolo sistemos.

Ir kas gi glūdi po tokia mintimi – kad nuo biurokratinės institucijos priklauso kokio nors reiškinio ateitis? Irgi paprasta. Po juo slepiasi mūsų sovietinio mąstymo atliekos. Toks rusiško baudžiauninkiško mąstymo rudimentas. „Caras – Dievas, kaip jis pasakys, taip ir bus“. Dar kitaip – viskas pasaulyje priklauso nuo valdžios, o mes, eiliniai žmogeliai – tik nieko lemti negalintys varžteliai. Tokį mąstymą palaiko lietuviškas politinis diskursas – tam, kad valdžia turėtų daugiau įtakos eiliniams piliečiams, būtina propaguoti valdžios visagalybę. Nesąmonė. Čia būtų tas pats, kas kaltinti Kultūros ministeriją dėl to, kad menininkai prastai kuria. Gali būti, kad menininkų gerovė priklauso Kultūros ministerijos sprendimų, tačiau jokia ministerija negali įtakoti žmogaus apsisprendimo kurti meną ar įpūsti talento.

Tai kur tuomet yra lietuviško futbolo viltis? Atsakymas jus gal ir nustebins, tačiau aš esu tvirtai įsitikinęs, jog tai yra mūsų futbolo klubai. Pažiūrėjus į Lietuvos futbolo evoliuciją per 20 Nepriklausomybės metų yra akivaizdu, kad jis vystėsi nepriklausomai nuo to, kas užėmė LFF prezidento sostą ir ką federaciją apskritai veikė. Klubai vienas po kito kartojo (ir vis dar tebekartoja) tą patį gyvenimo, mirties ir atgimimo algoritmą. Galim tik pasidžiaugt, jog daugeliu nesenų atvejų LFF bandydo kraštutinėse padėtyse atsidūrusius klubus remti, nepalikti likimo valiai ir suteikti papildomų šansų. Manyčiau, kad šita banguojanti mirties-atgimimo linija Lietuvoje jau pasiekė tokį tašką, kurį galime vadinti pozityvia pusiausvyra. Mat jau susidarė kritinė masė atgimusių ir sutvirtėjusių klubų, kurie temps į priekį lietuvišką futbolą nepaisant to, kas dėsis LFF būstinės koridoriuose.

Tai kokie tie lietuviško klubinio futbolo viražai? Schema labai aiški – ir praktiškai visi padoresni klubai tą kelią nuėjo. Iškart po Nepriklausomybės paskelbimo Lietuvos klubinis futbolas laikėsi ant komandų, paveldėtų iš Sovietinių laikų (pvz., Žalgiris, Kauno Banga, Klaipėdos Granitas) ir ant turtuolių projektų (Romar, Žydrius, FBK). O paskui atėjo chaoso laikai, kai senieji klubai iš geras futbolo tradicijas turinčių miestų ėmė užsilenkinėti. Tiesa, tai vyko ne vienu metu. Kiekvieno klubo įvykių chronologija vis kita. Tačiau kiekvienas iš jų turėjo daugiau ar mažiau nudvėsti, kad paskui atgimtų atsikratęs praeities šmėklų. Vieni grimzdo į žemesnes lygas (pvz., Tauras, Gargždų Banga, Sūduva, kiek vėliau Šiauliai), kiti – apskritai kuriam laikui išgaruodavo (pvz., Dainava, Mažeikiai, Žalgiris dar visai neseniai). O štai Atlantas ar futbolas Kaune apskritai tik šiandien šitą pragarą išgyvena. Reikėdavo bankroto (plačiąją prasme), kad futbolas vienam ar kitam mieste galėtų atsigauti. Ir kai klubai atgimdavo, jie į pasaulį ateidavo vedini naujai mąstančių ir veikiančių savininkų. Ir štai šiandien turime šiokį tokį būrį klubų, kuriuos jau galime laikyti stabiliai gyvenančiais. Vieną sezoną jiems gali sektis geriau, kitą blogiau, bet jie juda pirmyn. Jų valdytojai pamažu perpranta tokias žaidimo taisykles, kurios garantuoja ne pora šlovingų sezonų, o ilgą gyvenimą. Aišku, yra šiokių tokių išimčių. Pavyzdžiui, Mažeikiai, kurių atgimimas taip ir neįvyko. Arba – pavyzdžiui, Ekranas, kuris yra ko gero vienintelis iš šiandien stabiliai stovinčių klubų, nepergyvenęs čia aprašytos mirties ir atgimimo.

Kas bus toliau? Būtent šie klubai ir yra garantija, kad Lietuvos futbolas nemirs ir kad jo likimas nepriklauso nuo to, koks diegas sėdės LFF prezidento kėdėje. Aš tikiu, kad pamažu, reikalai tik taisysis – prie šiandienos 6-7 stabiliai egzistuojančių klubų jungsis nauji, o ir tie šiandieniniai tik stiprės. Juk dar prieš pora metų LFF teko gelbėti lygą po Romanovo diversijos, nes patys klubai buvo per silpni ir per mažai suvokiantys savo bendrą jėgą, kad galėtų pereiti prie „savivaldos“. Tačiau pernai įkurta Klubų valdyba, tikiu, ateityje bus ta organizacija, kuri ir „darys“ Lietuvoje futbolą. Ne LFF ir ne kokia nors ten ministerija ar departamentas.

Pala, pala – o vis tik kodėl taip bus? Tai, kad išplaukė tokie klubai kaip mūsų Sūduva yra jos savininkų, o ne LFF nuopelnas. Juk Sūduvos žmonės jau dešimt metų žingsnis po žingsnio mokosi valdyti klubą taip, kad jis vis labiau atitiktų normaliam klubui keliamus reikalavimus. Žinau, mums daug kas Sūduvoje nepatinka, ir aš pats dažniau mūsų klubo vadus kritikuoju, nei pagiriu, tačiau, iš kitos pusės, visada garsiai sakiau, kad Marijampolės futbolas niekada nebuvo pakilęs į tokias aukštumas ir taip ilgai jose būtų išsilaikęs. Šiandien stabiliai besilaikančius klubus valdo žmonės, kurie žino, kad jiems niekas nepadės. Niekas neatneš milijonų už gražias akis. Vadinasi, pats gyvenimas juos verčia suktis taip, kad klubas taptų prognozuojama organizacija. Ir kai tik taip į gyvenimą žiūrinčių klubų atsiranda daugiau, jie tampa jėga.

O kas bus dar toliau? Pamėginkim paspėliot. Klubai toliau stiprės. Ir vieną dieną jie suvoks, kad jie ir jų bendros organizacijos diktuoja futbolo madas, o ne federacija. Nes jokia padori nacionalinė federacija nėra įsivaizduojama be klubinio čempionato. O kad ir kaip mes godžiai skaičiuotume LFF milijonus, ji neturi ir niekada neturės jų tiek, kad pati galėtų kurti ir išlaikyti klubus. Vadinasi – paskutinį žodį vis viena futbole taria klubai. O federacijos jiems įdomios tik tiek, kiek garantuoja papildomą uždarbį. Kad ir per tarptautinius turnyrus. Negaliu to įrodyti – ir pataisykit jei klystu – bet esu kone tikras, kad bet kurioje normalioje šalyje su galinga lyga federacijos vaidmuo ir visuomeninė reikšmė toli gražu neprilygsta tam, kurį turi mūsų federacija.

O mums ką dabar daryti? Sakau, gal nustokim diskutuot apie LFF ir jos prezidento rinkmus? Velniai jų nematė. Tegul stumdo jie tas kėdes. O jei bestumdydami pakeliui dar paklos kokią dangą vienam kitam mažam miestely, surengs kokį vaikų ar veteranų turnyrą ir gal pagaliau pramuš padoraus stadiono statybą (kuri būtų užbaigta iki galo) – būs cool. Už tai ir galėsim padėkot. O dabar – pamirškim tas nesąmones ir gal grįškim į čempionatą? Pakalbėkim apie įvarčius, perdavimus, kombinacijas ir taktines schemas. Pasiginčykim dėl neaiškaus pendelio ar abejotinos nuošalės. Gal net pasistumdykim nestipriai su kitos komandos gerbėjais prie stadiono tūliko? Net ir tokia veikla būtų arčiau futbolo ir labiau prisidėtų prie jo populiarinimo, nei parkės dėl LFF prezidento rinkimų.

Chebra, mes esame lietuviško futbolo mėsa! Mes ir mūsų klubai. Ne Kvedaras, Varanavičius ar Vaiginas. Ir net ne Martynas Starkus kartu su danišku alaus koncernu. Nusenęs pensininkas Zelkevičius peza apie tai, kad lietuviškas futbolas niekam neįdomus. Jis, matyt, nori pasakyti, kad mes – aš ir tu, kuris šitą rašliavą skaitai vietoje to, kad darytum ką nors naudingo visuomenei – nieko nereiškiame, net neegzistuojame. Štai ką nori pasakyti tas diedukas. Bet juk mes eitume į savo klubų rungtynes net ir tuomet, jei jie žaistų trečioje lygoje, ar ne?  Net jei jie žaistų Sekmadienio futbolo lygoje. Va apie tai ir pakalbėkim. Pakalbėkim apie tuos, kurie braukia į stadionus ankstyvą pavasarį ir šąla ten savo šiknas. Pakalbėkim apie tuos, kurie važiuoja tris šimtus kilų savo komandos palaikyti. O kitą kartą, kai eism į stadioną – pakalbinkim kokį draugą ar kaimyną kartu. Ims ir užsikrės jis futbolo maru.

o

P.S. Puikiai suprantu, kad šito teksto mintys mažumą padrikos, o kai kurie argumentai paplaukę. Už tai atsiprašau ir nuolankiai priimsiu bet kokią kritiką. Šitą rašliavą išprovokavo ne racionalūs padūmojimai, o akimirkos emocija. Nuotraukoje – Sūduvos sakalų tribūna 2010 metų sezono pradžioje.