Futbolo klubo identitetas 1: būti ar nebūti?

Įžanga. Pagaliau nunoko tekstas, kuriuo kadaise tikėjausi pradėti 2009-uosius. Būtent šia tema svajojau pradėti naują sezoną po gruodžio atostogų. Deja, misija pasirodė ne tokia jau paprasta. Litanija gavosi kaip niekad ilga – ir tai tik pirmoji serija. Didelio mokslo nesitikėkite – nors ir griebiausi čia teorinio darbo, tačiau pateikiu laisvos formos pasvarstymus, o ne disertaciją. Schema tokia pat kaip ir visuomet. Aš blevyzgoju, o jūs – tikslinant, taisot klaidas ir kritikuojat. Per kelias artimiausias kelias savaites ištransliuosiu ir antrąją dalį, kuri bus labiau praktinė, nei teorinė. Taigi – pirmyn.

>>>

Lietuviai futbolą žaidė dar prieš antrą pasaulinį karą. Štai Marijampolėje pirmos futbolo komandos kūrėsi dar 1921 metais, o pirmas lietuviškas čempionatas buvo rengiamas 1922. Sovietiniais laikais futbolas Lietuvoje buvo mėgstamas nemažiau už krepšinį, nors šiandien dauguma Marijos Žemės piliečių ir prisimena kaip Kauno Žalgiris pliekėsi su CSKA, o ne tai, kaip Vilniaus Žalgiris laimėjo bronzos medalius. Nepaisant to, kad į stadioną, talpinantį apie 15 000 žmonių, bilietų kartais gauti būdavo labai sunku.

Sovietiniais laikais sporto klubo identitetas buvo dviprasmiškas, tačiau pakankamai aiškus. Sporto klubas, ypač populiaresnių sporto šakų, buvo galingas patriotinių jausmų variklis. Legalus variklis nelegaliems jausmams gaivinti. Ir štai tokią reikšmė Vilniaus ar Kauno Žalgiriui buvo suteikta toli gražu ne oficialiuoju keliu. Oficialiam lygmeny tai buvo eiliniai Sovietų Sąjungos sporto klubai, kurių oficialieji tikslai buvo greičiau „tautų draugystės“ ir „olimpinio principo“ propaganda, nei tautinės savimonės skatinimas. Ta misija, kurią šiandien prisimenam su nostalgija, buvo klubams suteikta jų gerbėjų. Tai buvo tarsi neoficialusis sporto veidas, tačiau būtent jis buvo tikrasis, tas, kuris vedė žmonės į stadioną ir sporto rūmus.

Nieko nuostabaus, kad Lietuvos klubams nustojus dalyvauti Sovietiniuose čempionatuose ir pradėjus rengti vietines pirmenybes, visa tai, kas palaikė jų gerbėjų dvasią išgaravo kaip dūmas. Nebeliko priešo. O priešo nebuvimas sporte yra toks pats, kaip ir priešo nebuvimas kare – kai nėra priešo, karas tiesiog pasibaigia. O kariuomenė nelabai žino, ką daryti. Vien „gražaus futbolo“ pasižiūrėt šiaip sau žmonės neina. Kad taip nutiktų reikia pasiekti tokių globalių klubų, kaip Liverpulis ar Juventusas lygį. Ne tik žaidimo, bet ir vadybos prasme.

Svarstant šias lietuviško futbolo transformacijas, įdomus yra žymiausio Velso klubo, Cardiff City pavyzdys. Kaip žinia, tas klubas jau seniai lošia Anglijos lygose, o jo identitetas smarkiai konstruojamas ant Velsas prieš Angliją kelmo. Klubas, turėdamas nacionalinio lygmens priešą (čia kalbu sporto, o ne politikos sąvokomis), aktyviai dalyvauja formuodamas visos tautos identitetą. Ir jei anksčiau šis klubas į eurotaures patekdavo kaip Velso taurės laimėtojas, UEFA pakeitus taisykles, jis eurotaurėse dalyvauti neturi jokių šansų (pagal naujas taisykles, šalį gali atstovauti tik savi klubai, o šalies taurės varžybose gali dalyvauti tik tos šalies čempionatuose žaidžiantys klubai). Todėl visiems, kurie, norėdami matyti stiprią Velso komandą eurotaurėse, siūlo Cardiff City keltis atgal tėvynėn, yra atšaunama, kad taip nutikus, ši komanda praras galimybę įtakoti nacionalinio identiteto formavimą, nes nebeliks kassavaitinių rungtynių su anglų klubais. Nors Cardiff City pavyzdys ko gero yra geriausias, Europoje yra ir daugiau panašios padėties klubų – Monakas prancūzų lygoje, šiaurės airių Derry City, žaidžiantis Airijos lygoje ar mažytis anglų Berwick Rangers, žaidžiantis kažkurioje iš žemesniųjų Škotijos lygų. Tokių klubų yra ir pačiame Velse. Garsiausias jų – aršus Cardiff City priešas, toje pačioje anglų Limonado lygoje lošiantis Swansea City. Galų gale, šiame kontekste dažnai minima ir Barselona, sakant, kad ji atstovauja Kataloniją Ispanijos lygoje ar Glazgo Celtic, minint, jog tai yra greičiau airių, o ne škotų klubas.

Žodžiu, lietuviškas futbolas prarado savo egzistavimo priežastis, tačiau šiaip ne taip išliko. Ir dabar, kai praėjo 18 metų po nepriklausomybės atgavimo ir kai futbolas plačiąja prasme pagaliau pasiekė tam tikrą profesionalumo lygį, klausimai apie klubo identitetą ir vėl turės būti atsakyti. Jei to nebus padaryta, į stadionus ir toliau vaikščios tie patys 500 bepročių, kurie tai daro, nes be futbolo negali. Esmė ta, kad žiūrovai į sportą eina reginio pažiūrėt, o gerbėjai – savo mylimos komandos palaikyt. Kadangi šiokį tokį reginį Lietuvoje galima garantuot tik pora kartų per metus, kai su rinktine lošt atvažiuoja Europos futbolai grandai ir kol kas nėra jokių priežasčių tikėtis, kad reginys bus kuriamas ir vietos čempionatuose, belieka lietuviško futbolo gyvybę gaivinti gerbėjų sąskaita. Kol kas jų yra koks 10 000  per visą Lietuvą. Kadangi staigaus žaidimo lygio kilimo artimiausiu laiku nenusimato, belieka identiteto stiprinimo kelias, vienintelis galintis pagausinti būtent gerbėjų skaičių.

Aišku, tūlas gali ramiai pasakyti, kad lietuviškam krepšiniui atsigauti didelio ideologinio darbo ir marketingo nereikėjo – pakako daugiau mažiau sutvarkyti sistemą, kuri ėmė gaminti pasaulinio lygio žaidėjus. O tai savaime įmetė komandas į pasaulinio krepšinio elitą. Ir mašina iškart užsisuko – kai yra galimybė žaisti aukščiausiu lygiu, entuziazmas iškart atsiranda.

Iš kitos pusės, negali sakyti, kad marketingo krepšinyje nėra. Tiek didieji klubai, tiek ir Lietuvos rinktinė ne tik gerai žaidžia, bet ir atlieka gausybę veiksmų, kurie formuoja tų komandų identitetą ir kartu suteikia šio sporto gerbėjams galimybę identifikuotis. Tereikia šiek tiek paskatinti ir padoraus žaidimo vedama liaudis sportą iškart paverčia „tautos reikalu“. Ir vėl „kovojama“ – su vokiečiais, ispanais ar amerikonais. Labai panašiai, kaip kadaise buvo kovojama su sovietais. Nekalbat apie ex-jugoslavus ir rusus, nemeilę kuriems vis dar skatina senų laikų prisiminimai.

Palikim krepšiasvydį nuošaly. Ne apie tai čia aš noriu rašyti. Juolab, kad futbolo likimas yra visiškai kitoks. Futbolo masteliai kiti. Krepšiasvydininkų gali prisiauginti ir mokyklų sporto salėse. Futbolininkų, deja, mokyklų stadionuose užsiauginti sunku. Sunku kalbėti apie savaiminį futbolo kilimą, kai per paskutinius dvidešimt metų (čia minimaliausias skaičius) Marijos Žemėje tepastatytas vienas vienintelis naujas stadionas. Ir tas Marijampolėje. Ir tas teturintis vieną tribūną. Net senų stadionų atnaujinimas vyksta labai kukliai – iš esmės iš mirties taško jis pajudėjo tik pernai. Nors daug kas raukosi dėl to, kad tablo ir lempų statymai stadionuose yra bereikalingas pinigų švaistymas, tačiau tai ir yra normalūs žingsniai link padorių stadionų. Nes naujų kėdžių montavimas ar naujos žolės klojimas apskritai yra baziniai dalykai, be kurių šiuolaikinis futbolas tiesiog neįsivaizduojamas. Kaip neįsivaizduojamas automobilis be ratų.

Visa tai iš esmės reiškia, kad šiaip sau žmonės futbolu nei iš šio, nei iš to nesusidomės. Juos reikia paskatinti, pajudinti, kad bent kurį laiką jie susitaikytų su gausybe nepatogumų, kurie šiuolaikinio žmogaus laukia lietuviškuose stadionuose. Ir jei norima, kad lietuviai į stadioną eitų ne tik tuomet, kai mus aplanko kokių prancūzų ar italų rinktinės, reikalingi tam tikri veiksmai, kurie duotų priežastį tūlam lietuviui šiltus namus ar barbekiu prie ežero iškeisti į pora valandų nelabai patogiuose stadionuose. Apie tai čia ir pakalbėsiu. O kad tai yra Marijampolės Sūduvai skirtas blogas, apie šią komandą čia ir bus daugiausiai šnekos.

>>>

Apie Sūduvos identitetą pernai buvo nemažai kalbėta. Kelti įvairiausi klausimai. Kai klubui sekasi, niekas niekur nesigilina ir tiesiog džiaugiasi pergalėmis. O kai klubui nesiseka, natūraliai pradedama ieškoti to priežasčių. Va tada ir pasipila klausimai. Kam priklauso klubas – jos savininkams ar fanams? Kaip elgtis fanams, jeigu jie jaučiasi ignoruojami? Ar jie turi teisę ko nors reikalauti? Koks skirtumas tarp klubo kaip uabo ir klubo kaip idėjinės organizacijos? Ar tai ką daro Ekranas yra tai, kas turi būti daroma? Kokią misiją futbolo klubas atlieka arba gali atlikti savo mieste ar regione? Ar egzistuoja toks dalykas, kaip komandos dvasia kuri keliauja iš karto į kartą? Kad ir koks žaidėjas ateitų į komandą, jis automatiškai turi tai dvasiai paklust. Klausimai normalūs. Bėda ta, kad dauguma lietuviškų klubų vis tik egzistuoja eilinio uabo principu, todėl į tuos klausimus atsakinėti niekas iš oficialių personažų nemato jokios būtinybės. Ir jei uabų savininkams nusispjaut, į klausimus tenka atsakyti tiems, kas juos ir iškėlė – patiems gerbėjams.

Kiek vėliau, kintame tekste, pereisiu prie labai konkrečių ir apčiuopiamų Sūduvos identiteto klausimų, o kol kas pradėsiu nuo Adomo ir Ievos.

>>>

Kodėl reikia apskritai kalbėti apie lietuviško futbolo identitetą jau daugiau mažiau paaiškinau. Dar kartą apibendrinsiu – kol lietuviški klubai ar rinktinė jo neturės, tol kalbėti apie lietuviško futbolo atgimimą nebus jokios prasmės. Šiuolaikiniame pasaulyje žmonės (bent jau dauguma) mėgsta rinktis tai, ką padoriai supranta. Ir jei net paties lietuviško futbolo veikėjams nelabai aišku, kas tas lietuviškas futbolas ir kokia jo misija pasaulyje, tai ko norėti iš eilinių Marijos Žemės piliečių. Aišku, esu tikras, kad jei paklaustume LFF apie tai, galėtume gauti krūvą dokumentų apie „grass roots“ veiksmus, kurie daromi, kad lietuviškas futbolas apskritai neužsilenktų. Bėda ta, kad faktas, jog sūnus lanko futbolo treniruotes, tėvą į stadioną ateiti nebūtinai paskatins. Kaip ir muzikos mokyklos lankymas nereiškia, jog tėvai staiga taps muzikos mylėtojais ir puls vaikščioti į koncertus. Tai yra veiksmai, kurie iš esmės būtini, kad lietuviškas futbolas apskritai nebūtų įrašytas į Raudonąją knygą (kas nežino, primenu, kad į tokią knygą rašomi nykstantys gyvūnai, vabalai ir augalai). Tai yra veiksmai, kurių rezultatus galbūt pajusime po penkerių ar dešimties metų, tačiau šiandieniniam stadionų lankomumui greičiausiai jie turi labai menkos įtakos. Drįsčiau teigti, kad apverktina lietuviško futbolo infrastruktūros būklė, nėra lemiamas faktorius futbolo populiarumui. Jis yra svarbus, tačiau nėra svarbiausias.

Taigi, gyvename labai konkrečių ir meistriškai sukonstruotų identitetų pasaulyje. Kiekviena padori organizacija (nesvarbu, verslo ar visuomeninė) kapitalistiniame pasaulyje privalo turėti aiškų veidą ir aiškius tikslus. Tik taip ji gali tikėtis platesnio visuomenės palaikymo ir nevirsti pačių narių išlaikoma ir tik tiems nariams aktualia pogrindine organizacija. Tas galioja visose kapitalistinio gyvenimo srityse. Futbolas tikrai nėra išimtis. Juolab, kad padorus futbolo klubas šiais laikais yra neišvengiamai rimta verslo organizacija.

>>>

Šiandien futbolo klubo identitetas turi būti kuriamas. Tiksliau – reikia padėti jį kurti. Nėra taip, kaip senais gerais laikais – gimiau Marijampolėj, todėl galiu palaikyti tik savo miesto komandą. Nes čia gyvenu, komandoje žaidžia mano miesto vaikinai. Daugelį jų bent jau iš matymo pažįstu. Jie gina mano miesto garbę. Kitaip būti tiesiog negali. Į stadioną einu, nes tai vienintelis būdas pamatyti savo komandą. Tai yra beveik vienintelis ranka pasiekiamas būdas pamatyti futbolą apskritai. Tad futbolo klubas – natūralus ir savaiminis viso miesto „reikalas“. Kad ir kaip besisuktų tam mieste gyvenantis futbolo gerbėjas, jam tiesiog nėra kito kelio, kaip į savo miesto komandos stadioną. Ir visai nesvarbu, kalbam mes apie Vilnių, Marijampolę ar Simną su Kalvarija. Visur veikė tas pats principas.

Šiandien taip, deja, nėra. Ir visų pirma senąją situaciją keičia informacinės technologijos ir žymiai lengvesnis nei anksčiau žmogaus judėjimas po pasaulį. Gaunas taip, kad fizinė tavo gyvenimo vieta nebėra tokia svarbi. Gali fiziškai gyventi Marijampolėje, o iš tikro – Niujorke, Londone ir Maskvoje tuo pat metu. Arba atvirkščiai. Globalus kaimas, taip sakant.

Ir jei anksčiau žmogaus imtuvai mėgavosi informacine ekologija, tai dabar žmogus yra atakuojamas daugybės dalykų, kurie labai aktyviai kemša savus identitetus – nes, kaip taisyklė, identiteto „perdavimas“ naujam vartotojui reiškia pinigus tiesiogine šio žodžio prasme. Gali tapatintis su kokioje nors Korėjoje gyvuojančia religine organizacija, o gali tiesiog sutapti su kokių nors sportbačių prekės ženklo propaguojama ideologija. Faktas – rinktis tikrai yra iš ko. Prieš pora metų būdavo teigiama, kad kapitalistiniame pasaulyje gyvenantis žmogus per parą gauna apie 3000 reklaminių pranešimų. Šiandien tas skaičius yra padidintas iki 5000.

Panašus globalistinis maksimalizmas egzistuoja ir futbole. Informacijos sklaida mūsų dienomis tokia, kad, pavyzdžiui, per metus gali pamatyt daugiau kokios Barselonos ar Čelsio rungtynių, nei Sūduvos. O kad tie klubai savo identitetą yra seniai suformulavę ir labai aktyviai jį pardavinėja (būtent – pardavinėja, nes tai yra vienas esminių globalaus futbolo verslo formų), todėl ir lengviau tapti tų klubų gerbėju, nei palaikyti Sūduvą. Įsijungi teliką ir matai tuos klubus visu gražumu besipliekiančius ne tik Čempionų lygoje, bet ir savo šalių čempionatuose. Įsijungi internetą ir informacijos apie svetimšalius klubus randi dešimčia tonų daugiau, nei apie savo gimto miesto komandą. Kur čia rasi, jei tos komandos vadovai raukosi dėl savo klubo varžybų transliacijos per TV – matot, tai gali sumažinti pelną, gaunamą iš stadione parduodamų bilietų. Nueini į bet kokį turgų ir už kelias dešimtis litų gali prisipirkti maikių su kokios nors Anglijos rinktinės narių vardais. Koks skirtumas, kad maikės nekokybiškos ir piratinės – vis viena jos yra minėtų klubų ir minėtų žaidėjų reklama.

>>>

Pirmiausia pamėginau atrasti generalinius šiandieninio futbolo klubo egzistavimo tikslus. Kalbu apie didįjį, profesionalųjį futbolą. Kiek pakrapštęs makaulę, atradau juo du. Sutinku, kad gali jų būti ir daugiau, tačiau man atrodo, kad ir kiti turėtų patekti po šių kepurėmis.

Pirmas tipas. Klubas, kuris egzistuoja bendruomenei ir yra jos vienijimo bei identifikacijos įrankis. Toks tikslas tampa natūralus, suprantamas ir įmanomas dėl to, kad futbolas – viena populiariausių sporto šakų pasaulyje. Futbolą žino, supranta ir mėgsta daugumoje Europos valstybių (apie jas visų pirma ir eina kalba). Antra svarbi priežastis yra labiau miglota. Dėl nepaaiškinamų priežasčių futbolas turi didžiulį poveikį masėms. Ko gero jis turi didesnę galią įkvėpti didelius žmonių būrius nei bet kokia kita sporto šaka. Galbūt dėl to, kad žaidžiamas lauke, didelėje aikštėje (tai suteikia didybės). O gal dėl to paties populiarumo, masiškumo ir jau tradiciškai susiformavusio futbolo komandos stipraus ryšio su geografine vietove. Darbininkiška futbolo prigimtis taip pat svarbi. Futbolas (tas, kuris stadione žiūrimas) išlaisvina žmones ir padorios visuomenės politinio korektiškumo gniaužtų. Solidūs vyrai čia gali garsiai keiktis, tiesiog rėkti keiksmažodžius kaip kokie bepročiai – niekas jų tokiais čia nelaikys. Taip elgtis futbole yra normalu. Tai – tradicija.

Tokių klubų pavyzdžių nėra taip jau ir mažai. Kad ir tas pats Bilbao Atletic, aprašytas antrame „Įvarčio“ numeryje. Ar Barselona. Tačiau man įdomesnis pasirodė prancūziško klubo Paris Saint-Germain (PSG) atvejis. Įdomus jis yra dėl to, kad šis, pagal europietiškus standartus jaunas klubas, 1970 metais buvo sąmoningai įkurtas tam, kad Paryžius turėtų rimtą klubą, o paryžiečiai – juos vienijančią futbolo komandą.

Tuo metu Paryžius rimto klubo neturėjo. Jei 1932 metais, kai buvo įkurta prancūzų profesionali futbolo lyga, Paryžių joje atstovavo šeši klubai, 1969 metais aukščiausioje lygoje tebuvo likęs vienas vienintelis Red Star, kuris ne tik kad nuolat kovojo dėl išlikimo lygoje, bet, galų gale, buvo netgi perkeltas į Paryžiaus priemiestį. Paskutinis garsesnis Paryžiaus klubas, Racing Club de Paris buvo palaidotas dar 1964.

Iš dalies dėl to Paryžiaus futbolo mėgėjas buvo labiau žiūrovas, nei gerbėjas. Tai reiškia, kad tam žmogui reikėjo visų pirma reginio ir nuolat pralaiminčios komandos jo sudominti negalėjo. Palyginus su kitais didžiaisiais Europos miestais situacija Paryžiuje buvo gan unikali, nes kaip taisyklė kitur meilė ir ištikimybė klubui buvo grįsta ne tiek jo rezultatais, kiek klubo, kaip vietos ir visuomenės identiteto kūrėjo vaidmeniu.

Vienžo, jų futbolo federacija padarė Paryžiuje apklausą, sužinojo, kad miestui klubo reikia ir tokį įkūrė. Pirmosios lėšos buvo surinktos iš žmonių, kurie, panašiai kaip ir Barselonos atveju, tapo klubo akcininkais. Taigi, nuo pat klubo įkūrimo čia sąmoningai buvo siekiama į klubo gyvenimą įtraukti kuo daugiau žmonių.

Vaizdelis iš PSG stadiono. Ją pasiskolinau čia.

Toliau ėmė groti įdomios politinės priežastys. Nesigilinsiu į jas pernelyg smarkiai, tačiau, trumpai tariant, tuometinė Paryžiaus valdžia turėjo labai mažus įgaliojimus, nes miestą iš esmės valdė centrinė valdžia. Paryžiaus meras antrą kartą tiesiogiai žmonių buvo išrinktas 1977 metais (pirmas kartas buvo 1794). Juo tapo Jacques Chirac (Žakas Širakas), vėliau buvęs ir Prancūzijos prezidentu. Kadangi jo valdžia buvo ribota, jis naudojosi visomis įmanomomis priemonėmis ne tik vietinės valdžios įtakai didinti, bet ir kurti tą valdžią palaikantį miestiečių identitetą – identitetą Paryžiaus, kaip miesto, o ne tik sostinės. Futbolas buvo vienas iš to pareigūno veiklos sričių, o PSG – konkretus jo vizijų įsikūnijimas (kiti mėginimai kurti miesto identitetą sporto pagalba buvo, pavyzdžiui, trys bandymai prakišti Paryžių kaip Olimpinių žaidynių miestą). Trumpai tariant, nuo 1978 metų PSG smarkiai rėmė tiek meras, tiek ir miesto valdžia.

Klubas gaudavo didžiulę finansinę paramą, o miesto valdžios atstovai kartu su pačiu meru priešakyje tiesiogiai dalyvavo klubo gyvenime tol, kol tokie dalykai buvo uždrausti įstatymo. Klubas ir miesto valdžia gyveno vienas kitam padėdami – valdžia finansais, o klubas ne tik garsindamas miestą (PSG logotipe esantis Eifelio bokštas yra ir Paryžiaus herbe), bet ir aktyviai dalyvaudamas socialiniame miesto gyvenime – pavyzdžiui, propaguodamas klubą tarp mokinių. O kai PSG iš tikro paryžiečių buvo priimtas ir pamiltas, tuomet kiekvienas rinkimuose dalyvavęs didesnis politikas viešai ir aktyviai reikšdavo klubui savo meilę. Žodžiu, ranka ranką plauna. Šiame atvejyje miesto valdžia, futbolo klubas ir miesto identiteto kūrimo darbas yra vienoje teritorijoje.

Beje, klubo pasiekimai futbolo pasaulyje yra gerai žinomi – dabar tai viena stipriausių Europos komandų. Jis yra ir geriausiai žinomas klubas Prancūzijoje. Ir jei 1971-72 PSG rungtynių pažiūrėt vidutiniškai ateidavo apie 10 000 žmonių, tai dabar pagal lankomumą jis yra antroje vietoje po Marselio. Rezultatai akivaizdūs.

(Tikiuosi nepamanėte, kad visą šį PSG tyrimą aš pats atlikau. Ne, tiesiog radau internete puikų straipsnį, PSG istoriją nagrinėjantį. Jo autorius yra David Ranc, britų mokslininkas, o pavadinimas – „Local Politics, Identity and Football in Paris“. Mielai duočiau ir jums tą dokumentą paskaityt, bet linką kažkur nudėjau).

Antras tipas. Klubas, kuris yra verslo įmonė, nešanti jo savininkui pelną arba padedanti gerinti savo asmeninį ar jo kitų įmonių įvaizdį. Ko gero tai yra pati populiariausia ir sparčiausiai auganti futbolo klubo forma. Su šios formos sparčia evoliucija kokius dešimt paskutiniųjų metų ko gero labiausiai susijęs ir taip vadinamo „moderniojo“ arba kapitalistinio futbolo užgimimas ir sužydėjimas. Daugumos klubų savininkai arba siekia klubą paversti pelno siekiančia įmone arba bent jau svajoja apie tokią viliojančią savo klubo ateitį.

Įdomu yra tai, kad šiuos futbolo verslininkas labiau domina būtent žiūrovai, o ne gerbėjai. Natūralu, kad šie verslininkai iš paskutiniųjų siekia sunaikinti darbininkiškas futbolo šaknis, nes jie nori duodi reginį, už kurį trokšta imti didelius pinigus. Darbininkai jų neturi, o tai reiškia, kad į stadioną yra kviečiami vidurinės klasės piliečiai – ir ne tik vyrai, kaip futbole ankstesniais laikais buvo įprasta, bet ir jų žmonos, mamos ir vaikai. Todėl besikeikiantis pilietis tokiame futbole nėra pageidaujamas, o ideali ir trokštama atmosfera greičiau primintų teatrą, nei tipiškas futbolo rungtynes. Gerbėjai šiems verslininkams – didžiulis galvos skausmas. Jie daug reikalauja, nenori pamiršti tradicijų ir reikalauja stadione ypatingos priežiūros. Deja, futbolo verslininkai yra priversti juos toleruoti, nes, ir vėl tradiciškai, stadione atmosferą kuria būtent gerbėjai. Ir nors šių verslininkų troškimas yra futbolą paversti kultūringa pramoga, tradicinė triukšminga stadiono atmosfera turi būti išsaugota, nes būtent ji vilioja tiek likusius stadiono žiūrovus, tiek televizijas. Štai taip ir gyvenama – gerbėjai iš stadiono neišvejami, tačiau sudaromos sąlygos, kad aktyviausi jų burtųsi vienoje vietoje, budriai saugomi policijos ir kamerų.

Ir čia pavyzdžių – nors vežimu vežk. Pusė Anglijos Premier lygos tam tiktų. Arba, pavyzdžiui, pernai Marijampolėje viešėjęs austrų klubas iš Zalcburgo. Bet ir čia nusprendžiau pasirinkti kiek nuošalesnį pavyzdį – Donecko Šachtarių.

Kaip šio ukrainiečių klubo savininkas sekasi kurti verslą, nesidomėjau. Tačiau nesena Šachtariaus pergalė prieš Totenham Hotspurs rodo, kad klubas ryžtingai žengia į europinio futbolo elitą. Aišku, Spursai šiemet atrodo prastai, tačiau, kaip bebūtų, tai yra Premier lygos klubas. Ir po penkerių metų niekas neprisimins, kad šiemet tas Londono klubas kapstėsi lentelės apačioje – statistika tiesiog rodys, kad Šachtarius nugalėjo Totenham Hotspurs.

Belandžiodamas po internetą ir ieškodamas medžiagos čia dėstoma tema, Šachariaus pavadinimą aptikau gan netikėtoje vietoje. Kažkokios europinės, lyg ir rimtos prekės ženklų strategijos kūrimo agentūros pranešime. Ten buvo teigiama, kad ši agentūra sukūrė naują ukrainiečių klubo prekės ženklo strategiją ir naują identitetą (su vizijom, misijom ir visais kitais būtinais verslo strategijų atributais).

Štai ką tame pranešime bylojo cituojamas Šachtariaus prezidentas Sergėjus Palkinas: „Mes privalome apibrėžti, ką mūsų prekės ženklas (brendas – pas mus vis dar dažniausiai šioje vietoje vartojamas šis anglicizmas) reikš artimiausiais metais. Mes turime aiškų tikslą – pasiekti europinio futbolo aukštumas. Tačiau laimėti siekia kiekvienas klubas. Tad kuo mes iš tikro išsiskiriame? Kas išlaiko mūsų tikruosius gerbėjus netgi tada, kai klubui nesiseka? Tai klubo filosofija ir vertybės. Per pastaruosius pusantrų metų mes aiškiai suformulavome tai, ką Šachtariu iš tikro reiškia. Tik taip klubas gali judėti į priekį užtikrintai ir sėkmingai“.

Tuo tarpu strategiją ir identitetą kūrusios agentūros atstovas antrina: „Šachtarius yra unikalus pavyzdys to, kaip futbolo prekės ženklas (brendas) gali įvairioms kartoms įkūnyti istorijos jausmą, pasididžiavimą ir tikslą. Klubas siekia sėkmės tarptautinėje scenoje ir šią klubo dvasią puikiai įkūnija jo identitetas“.

Lyg ir teisingi žodžiai. Lyg ir kabinama nemažai kiekvienam klubui svarbių dalykų. Tačiau mane iškart apėmė keistas jausmas. Vis tik nėra lengva susitaikyti su tuo, kad apie futbolo klubą šnekama kaip apie eilinį verslo darinį, eilinį brendą. Daugybė prekės ženklų siekia sėkmės „tarptautinėje arenoje“, nes tai tiesiogiai veda prie pelno augimo. Tačiau su tokia radikalia komercinės dvasios injekcija į sportą sunku apsiprasti. Juolab, kad viskas čia susipainioja ir tikruosius komandų savininkų tikslus dažnai nėra taip lengva pamatyti, nes vis dar tebenaudojama tradicinė sporto, kaip socialinio reiškinio, kalba ir žodynas. Sporto ir konkrečiai futbolo komercializacija dažnai nėra tokia akivaizdi, kaip, pavyzdžiui, čia jau minėtame Zalcburgo klube, jo naujojo savininko noru tapusio tiesiogine jo parduodamo gėrimo reklamos forma.

O Šachtariaus savininkų nuotaikas ir ambicijas geriausia atspindi klubo tinklapis, kuriame tiesiog per kraštus veržiasi Rytų Europai būdinga pompastika. Čia klubas tiesiogiai vadinamas brendu (rusakalbiai šį terminą, atrodo, dar labiau mėgsta). Ir nors klubo filosofijoje dėstomi ir vėl lyg ir teisingi dalykai, tačiau po lengvų korekcijų toji filosofija lengvai tiktų kokiai nors ambicingai ir į tarptautines rinkas orientuotai verslo įmonei. Įspūdingiausia toje filosofijoje yra tai, kad joje nebelieka vietos nei Doneckui, nei tai Ukrainos daliai, kurioje šis miestas yra. Ten kalbama tik apie Ukrainos atstovavimą pasaulyje. O svarbiausiu tikslu įvardijamas troškimas tapti vienu geriausių Europos klubų. Šioje vietoje ir matomi esminiai skirtumai tarp to futbolo klubo tipo, kuris čia buvo aprašytas anksčiau ir to, kurį atstovauja Šachtarius. Lokalios bendruomenės Šachtariaus filosofijoje nebėra. Tai tik vietinė ir ribota žaliava, kurios misija – parengti pamatus klubo šuoliui į pasaulį. O paskui – pagal jau seniai žinomą algoritmą – vis aktualesni taps ne vietos, o globalūs vartotojai. Tam skirtas netgi klubo svetainės adresas, besibaigianti tarptautine .com nuoroda.

>>>

Beje, toks skirstymas nereiškia, kad futbolo klubo tikslai bent jau dalinai bent jau tam tikru metu negali persikloti vieno klubo gyvenime. Juolab, kad antrasis, palyginus naujas tipas iš esmės yra išaugęs iš pirmojo. O esminis jų skirtumas yra tas, kad antrojo tipo klubai siekia išsiveržti iš savo tradicinių siaurų geografinių vienetų ir, kaip dera padoriai globalaus amžiaus įmonei, tapti „vartojamu“ visame pasaulyje.

Pirmas pirmojo tipo transformacijos į antrąjį tipą žingsnis – klubo gerbėjai, persikeliantys gyventi į kitas vietas. Dažniausiai toks judėjimas yra link sostinių. Pvz., kokio nors Manchester United gerbėjai Londone. Tačiau šiame etape nieko radikalaus dar neįvyksta, nes tie emigrantai iš esmės ir toliau per klubą identifikuojasi su savo ankstesne gyvenama vieta. Lūžis įvyksta tuomet, kai klubas įgyja gerbėjų, su to klubo gimtuoju miestu neturinčių nieko bendra. Faktas, kad toks lūžis tapo įmanomas tuomet, kai globalia tapo televizija – kai bet kurio rimtesnio klubo rungtynes tapo įmanoma stebėti per TV ne tik to klubo mieste, bet iš esmės bet kuriame pasaulio taške. Ir jau visai nedaug lieka iki to taško, kuriame koks Madrido Realas ar Manchester United keliauja koncertuoti į Japoniją ar Honkongą, lošia ten futbolo prasme beprasmiškas draugiškas rungtynes ir parduoda galybę atvirukų, marškinėlių ir šalikų.

>>>

Taigi, viskas aišku, kai kalba eina apie didžiuosius Europos klubus. Ten viskas jau sutvarkyta, sviestu patepta ir belieka tik ieškoti naujų klubo egzistavimo viešoje erdvėje formų. Kitaip tariant, medžiagos pilna, belieka ją klasifikuoti pagal įvairiausius principus, ideologijas ir teorijas. O ką daryti mums? Mums, gyvenantiems šalyje, kurioje vietinio futbolo per teliką beveik nerodo, kur džiaugiamasi, kai į stadioną ateina 2000 žmonių ir kur bet kokia ekonominė krizė futbolą gali lengvai ir per vieną mėnesį nusviesti futbolą kokia dešimt metų į praeitį. Visai įdomu, nes pas mus – tuščias laukas. Dauguma mūsų klubų – kaip balti popieriaus lapai. Gali pradėti nuo nulio, nuo smulkmenų ir suformuluoti bet kokį klubo identitetą. Štai Šiauliai pasidarė naują interneto svetainės dizainą. Gal ir atsitiktinai jis toks gavosi, gali ir nebuvo jokių ideologinių ar idėjinių pamatų. Tačiau tas naujasis svetainės dizainas iškart įvardijo Šiaulių klubą, kaip „jauną, energingą, labiau žvelgiantį į ateitį, nei besidairantį į praeities tradicijas“. Jau yra tam tikras eskizas, kurį pamažu galima paversti žymiai tiksliau apibrėžta klubo idėja. Bet ne apie Šiaulius aš čia. Apie Sūduva. O Sūduvoje situacija gerokai sunkesnė. Ji nėra kažkuo ypatinga – Lietuvoje ko gero nėra nė vieno klubo, kurio identitetas galėtų būti kaip nors apskritai apibrėžiamas. Net Ekranas, kuris šiuo metu yra labiausiai šioje srityje pažengęs Lietuviškas futbolo klubas, kol kas greičiau dirba elementarų praktinį darbą, nei skelbia kokius nors tikslus ar ideologijas. Tai štai kitoje šios istorijos dalyje ir pamėginsiu labai konkrečiai ir apčiuopiamai paknebinėti ne tik esminius klubo identiteto kūrimo įrankius, bet ir jų, tų įrankių statusą mūsų mylimame futbolo klube.