Manifestas apie pergalę arba ketvirtadienio sulaukus

Yra trys priešai, kuriuos ketvirtadienį reikės nugalėti.

Pirmas priešas – pats silpniausias. Vienuolika vyrukų, kurie stos prieš Sūduvą futbolo aikštėje. Kad ir kokie būtų finansinių galimybių lemti komandų skirtumai, futbolas yra toks žaidimas, kuriame pats silpniausias visada turi šansą nugalėti patį stipriausią. Nėra nieko neįmanomo – viską lemią tikėjimas ir dvasios tvirtumas.

Antras priešas – žymiai stipresnis. Ir gausesnis. Tai – šimtai balvonų, tingiai besivoliojančių ant fotelių ir sofučių su TV pulteliu rankoje. Jie myli barselonas ir juventusus, nors gyvai nėra matę nė vienų anų komandų rungtynių. Taip, jie – lūzeriai, nes gimė ne ispanais ar italais, o lietuviais. Todėl genami keršto prieš tokią dievo neteisybę, jie džiūgauja dėl kiekvieno lietuviško futbolo pralaimėjimo.

Iškart po europinių turnyrų burtų jie užplūsta internetą ir visi iki vieno palieka vienodus komentarus: „na nuo šito klubo lietuviai tikrai pasikraus“. Jie, o ne žurnalistai, federacijos biurokratai ar krepšinio fanai formuoja bendrą nuomonę apie tai, kad Lietuvos futbolas nieko negali. Jie nemyli nė vienos lietuviškos komandos ir nėra nė karto buvę lietuviškame stadione. Jie – Skystablauzdžiai Pesimistai ir Neigimo Aktyvistai, todėl sugeba užteršti visą eterį. Per kiekvieną euroturnyrą jie ištransliuoja tiek mėšlo, kad bet kam gali atimti tikėjimą pergale. Tiesa yra tokia, kad ne šie žmogiūkščiai kadaise žygiavo iki Juodosios jūros ir laimėjo Žalgirio mūšį. Jie – suskiai, žiurkės, pasirengę išduoti bet kokį idealą, nes jų gyvenimo tikslas – šlietis prie stipriųjų ir šildytis jų pergalių spinduliuose, o ne tas pergales pasiekti patiems.

Trečias priešas – pats galingiausias. Jis – mūsų visų galvose ir širdyse. Jo vardas trigubas – Baimė, Nepasitikėjimas ir Neviltis. Mes bijom pagalvoti, kad pergalė yra įmanoma. Juk jos būna taip retai, kad net neprisimenam pergalės skonio. Mes bijom „galingo“ priešo – taip bijom, kad net pamirštam, jog futbolą žaidžia ne robotai ir kiborgai, o tokie pat žmonės, kaip ir mes. Mes bijom, todėl nepasitikim savo jėgomis. Baimė ir nepasitikėjimas kausto mūsų judesius ir mes nesugebam padaryt net ir to, ką puikiai mokam. Mes bijom, nepasitikim, todėl nematom jokios vilties. O nevilties apimti žmonės negali nugalėti. Jie niekada neįkopia į aukščiausias viršukalnes ir neatranda naujų žemynų. Jie gali tik nuleidę galvas tursenti paskui laimėtojus ir rinkti jų pergalių trupinius.

Ką daryti? Kaip įveikti priešus, kurie lyg vėžys yra užkrėtę lietuvišką futbolą?

Nepamirškim – mes patys esame savo pergalių kalviai. Šiame pasaulyje mes turime tiek, kiek norime turėti. Jei tikime, jog esame verti daugiau – to pakanka. Pergalės bus mūsų rankose. Šlovė ateina pas tuos, kurie atranda savyje nugalėtojo dvasią.

Reikia tikėjimo pergale. Reikia vidinės jėgos tam, kad galėtum pasiųsti nachui visus pesimistinius balvonus. Kitaip tariant – reikia vidinės jėgos ir įžūlumo, kad nachui pasiųstum du trečdalius Lietuvos, sėdinčios mėšle dėl to, kad neturi nė lašo tikėjimo savo jėgomis ir galimybėmis. Tupinčius iki ausų šūduose ir badančius purvinais pirštais visus, kurie nori daugiau. Kurie turi įžūlumo tikėti savo galia laimėti. Velniop visus juos.

Jei patikėsim savo jėgomis, jei matysime priekyje šviečiančią viltį – mūsų niekas nesustabdys. Kiekvienas priešas mums bus įveikiamas, kiekviena kliūtis – peržengiama.

Šiandien mūsų komanda kausis iš paskutiniųjų. Nes pergalė yra žymiai arčiau, nei galėjo pasirodyti prieš pora savaičių. Nes komanda jau įrodė, kad kautis moka.

O mes, deja, į aikštę išbėgti negalim. Tačiau galim būti šalia jos. Ir savo buvimu parodyti tokį pat tikėjimą pergale, kokio laukiame ir iš vyrukų aikštėje. Šį kartą kaip niekada norisi šaukti visu balsu tiesą, kurią jau ne kartą mėginome savo veiksmais įrodyti – mes neesame neutralūs futbolo mėgėjai, mes neesame „gražaus“ futbolo ieškotojai. Mes – Sūduvos fanatikai ir šis vardas mus reiškia žymiai daugiau nei gali pasirodyti iš šalies.

Šis ketvirtadienio vakaras – geriausia proga tam įrodyti. Mums reikia maksimaliai kovojančios komandos. Komandai reikia beviltiškai atsidavusių tribūnų. Tad suvienykime savo jėgas ir energiją, kad ketvirtadienio vakarą Marijampolės stadionas sprogtų nuo įtampos. Ir kai saulė bus jau nusileidusi – kelsime pergalės vėliavas.